Rinka

Turinys

Įvadas

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas.
Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veeiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją.
Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik tai atskleidžia valstybės vykdoma fiskalinė politika ir monetarinė politikos. Svarbu žiinoti, kaip valstybė reguliuoja infliacijos lygį, sprendžia užimtumo problemas, bei kaip reguliuoja rinką.

Lietuvą įprasta laikyti pereinamojo laikotarpio ekonomikos ir pereinamojo laikotarpio visuomenės šalimi. Tačiau jau ne taip aišku ar šiuo metu, 1999 metų rudenį, šis požiūris vis dar pateisinamas, ar pa

adeda iki galo suvokti konkrečius esamo laikotarpio požymius, jau nekalbant apie plėtros prognozes. Rinkos ekonomikos šalims būdingos ekonominės struktūros ir ekonominiai mechanizmai buvo sukurti ir atsakyta į dienotvarkėje numatytus klausimus. Žinoma, šalis turi rimtų darbų, susijusių su įvairių institucijų veiklos tobulinimu, infrastruktūros privatizavimu, reikia surasti tinkamą dažnai monopolinių infrastruktūros įmonių kainų priderinimo modelį ir t.t. Tačiau visus šiuos klausimus viena ar kita forma sprendžia visos normalios šalys, ne vien išimtinai vadinamos pereinamojo laikotarpio. Iškilo daug naujų uždavinių, vienu iš svarbiausių tapo įstojimas į ES. Platesne prasme: klausimas, kuriuo plėtros modeliu pasikliauti ateityje ir kurių plėtros tikslų siekti.

Lietuvos rinką ir valstybės vaidmenį ekonomikoje bandysime nagrinėti atsižvelgiant į vyriausybės vykdomas politikas, rinkos skirstymą. Apžvelgsime ir Lietuvos infliacijos bei nedarbo rodiklius per pastaruosius keletą metų. Šiam darbui pasirinkome mokslinės literatūros ir antrinę statistinių duomenų analizės metodą.

1. Rinkos samprata ir skirstymas

Ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam su kitu. Rinka – tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti ekonomikos subjektų veiklą. A.Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomoji ranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas siekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras – kainų svyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia žmones ve

eikti taip. Kaip būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio produkto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais. Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę, priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas – už kokią kainą jam apsimoka gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja, t.y. norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina. Galima pasakyti, kad rinka – tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjai – vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas bei firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai – tai firmos, parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbo jėgą.

Išteklių rinka

Pirkėjai Pardavėjai
Firmos Namų ūkiai
Pardavėjai Pirkėjai

Produktų rinka
1 Schema. Išteklių ir produktų rinkų sąveika.

1 schema rodo, kaip išspręsti klausimus, ką, kaip, kam gaminti. Ką – firmų tikslas – pelnas ir jos gamins tik tokį produktą, kuris neš pelną. Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, tačiau ir bendrosios pajamos, ir kaštai yra :
TR  PP * QP p – produkcija

TC  PR * QR r – ištekliai
Taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda išspręsti klausimą, ”ką gaminti?”. Rinka išsprendžia ir klausimą “kaip gaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų šakų, jei mažėja &#

#8211; atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad užtikrinti gamybos pelningumą.
Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir norus sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybės sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savo ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis.

Taigi, kaina atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainų funkcijos:
• kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams;
• kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą;
• kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių panaudojimą;
• kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę.
Rinkos funkcijos ekonomikoje:
 Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomikoje;
 Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą (pastoviai kartojasi);
 Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus;
 Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas;
 Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas, nekonkurentabilias įmones;
 Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimties ir struktūros atitikimą vartotojų paklausai;
 Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų.

2. Rinkos struktūros

Firmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomai nuo to, ko

okioje šakoje funkcionuoja firma ekonomikoje išskirti kiekvieną šaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiria keletą rinkos modelių arba taip vadinamų rinkos struktūrų. Rinkos struktūra – tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra svarbiausių rinkos požymių visuma apibūdinanti firmų elgseną.
Svarbiausi rinkos struktūros elementai:
• firmų skaičius ir dydis;
• gaminamos produkcijos pobūdis;
• firmos poveikis kainai;
• įėjimo ir išėjimo į šaką sąlygos.
Pagal šiuos bruožus skiriamos keturios pagrindinės struktūros:
1. Grynoji (tobula) konkurencija;
2. Grynoji monopolija;
3. Oligopolija;
4. Monopolinė konkurencija.

Grynosios konkurencijos pagrindinis bruožas yra tas, kad rinkoje yra didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos, todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį. Dar vienas svarbus bruožas – produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, dizainas, pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos. Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo pas ką ją pirkti. Produkto homogeniškumas sąlygoja tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininės konkurencijos. Trečias bruožas yra tas, kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi prisitaikyti ir kurios negali pakeisti. Grynosios konkurencijos dalyviai gali laisvai įeiti ir išeiti iš rinkos. Kitaip tariant, ketvirtasis bruožas yra įėjimo ir išėjimo laisvė.
Tobula konkurencija – kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau artimų rinkų yra nemažai, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos, vertybinių popierių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka – tai standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos efektyvumą.
Grynoji monopolija – antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniu požiūriu monopolija – išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono – vienas, polija – parduoti). Monopolijos atveju pasireiškia rinkos ribotumas. Pats pirmas požymis parodo, kad esant vieninteliam pardavėjui, kitoms įmonėms išlikti nėra šansų. Tokiu atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai. Antras bruožas yra toks, kad monopolistas gamina unikalų produktą. Unikalus ta prasme, kad neturi artimų substitutų. Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos atsisakyti. Tai irgi yra ribojama vartotojo pasirinkimo laisvė.
Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma nustato kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė – galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produktų prieinamumą rinkoje.
Paprasčiausiai esant monopolijai ribojama rinka ne tik vartotojo atžvilgiu, bet ir kitų firmų, kadangi įėjimas į monopolinę rinką yra praktiškai neįmanomas, o konkuruoti su stambia korporacija yra beviltiška.
Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalis pasiūlos tenka vienam gamintojui. Monopolijos legalios, kai teisiškai patvirtintos (Lietuvos paštas). Nelegalios – slapti susitarimai, draudžiami.
Monopolinė konkurencija – tokia rinkos struktūra, kai veikia pakankamai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Toliau išvardinsime keletą bruožų:
1. Tokioje rinkoje yra pakankamai didelis firmų skaičius;
2. Ne taip kaip monopolinėje rinkoje yra produkto diferenciacija: vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės;
3. Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai;
4. Įėjimo ir išėjimo laisvė.
Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas (pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai panaudoja reklamą, įpakavimus, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas (garantinis aptarnavimas ir pan.). parduodamos prekės turi daug substitutų, todėl daug monopolizuoti negali.
Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokia rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Pagrindiniai bruožai:
1. Rinkoje dominuoja keletas tarpusavy konkuruojančių rinkų;
2. Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainu ir pan.(automobilių, buitinės technikos gamyba);
3. Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai nenori jų keisti;
4. Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas jai leistų sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Kadangi yra tik kelios firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų procentinė dalis pramonės šakos pardavimų apimtyje.
Yra dar tokios rinkų struktūros kaip monopsonija, oligopsonija, duapolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. Monopsonija – rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas (pvz.: Ignalinos AE), oligopsonija – keli stambūs pirkėjai, duapolija – du pardavėjai, dvipusė monopolija – egzistuoja tik vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas.

Tobuloji
konkurencija Monopolinė konkurencija Oligopolija Monopolija
Firmų
skaičius Daug nepriklausomų firmų. Nė viena jų nevyrauja rinkoje Panašias
prekes ir
paslaugas
teikia daug
firmų Panašias prekes ir
paslaugas teikia kelios
didelės firmos Viena didelė firma
Kainų
kontrolė

Nėra kontrolės.
Kainą nustato
rinka Įtaką riboja
prekių pakaitų
konkurencija Kainą dažnai
diktuoja
“kainų lyderis“ Labai kontroliuojamos
Produkto
diferencija-
vimas Nėra diferenciacijos.
Gaminiai yra tipiški ir vienodos kokybės Gaminiai ir
Paslaugos yra
diferencijuoti
pagal
konkrečių
rinkų reikmes Būdinga kai kuriems
gaminiams
(kompiuteriams, automo-biliams). Rečiau pasitaiko
standartizuotų gaminių
(benzino) Nėra diferencijacijos.
Kelias į rinką
(naujos firmos
įkūrimo ir
pateikimo į
rinką kaina) Šioje rinkoje
firmą gana
lengva įkurti ir
pateikti bei pasitraukti iš jos Palyginus
gana lengva
įsteigti naują
firmą, patekti
ir pasitraukti
iš šios rinkos Sunku patekti į rinką. Dažnai reikia didelių
kapitalo investicijų Labai sunku ir
labai brangu
patekti į rinką
1 lentelė. Rinkų palyginimai.
3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos
Dauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Dažniausiai yra argumentuojama, kad konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis mechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius:
1. Firmos siekia gauti maksimalų pelną – stengiasi išvengti konkurencijos. Slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir vaidmenį;
2. Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone, naujausios technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose.
Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia funkcija – užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje.

4. Valstybės vaidmuo ekonomikoje

Ekonomika neapseina be valstybės reguliavimo. Vyriausybė kuria įstatymus, kuriais reguliuoja šalies prekių, paslaugų bei darbo rinkas, infliacijos bei užimtumo politikos, pinigų bei valiutinės rinkas. Valstybė rinkdama mokesčius iš įmonių ir gyventojų sukaupia biudžetą, kad galėtų vykdyti programas vienai ar kitai sričiai plėtoti. Skiriami pagrindiniai valstybės tikslai reguliuojant ekonomiką:
1. Teisinės bazės ir visuomeninės atmosferos, kuri leistų rinkos sistemai efektyviai bei lanksčiai veikti, sukūrimas. Valstybė suteikia teisinius pagrindus privačiam verslui, garantuoja nuosavybės teisę, kontraktų įvykdymą ir pan. Valstybė atlieka arbitro funkcijas ekonominių ryšių srityje, įstatymais reguliuoja santykius tarp vartotojo ir gamintojo, nustato ir kontroliuoja maisto produktų ir vaistų kokybės standartus ir t.t.;
2. Konkurencijos apsaugojimas. Situacija, prieštaraujanti konkurencijai – monopolija. Plačiąja prasme, monopolija – situacija, kai gamintojų ar pardavėjų kiekis yra tos mažas, kad jie turi galimybę įtakoti produkto bendrą pasiūlą bei jo kainą. Didindami savo naudą, norėdami gauti kuo didesnį pelną, monopolistai dažnai dirbtinai mažina siūlomą produkcijos kiekį, o tai savo ruožtu leidžia parduoti prekes už aukštesnę kainą. Tokiu atveju gaunamas neracionalus ekonominių išteklių paskirstymas ir nebus pasiektas visuomeninis naudingumas;
3. Pajamų ir turto perskirstymas: rinka ne mažina, o sukelia gerovės skirtumus. Yra daug žmonių, kurių pajamos dėl tam tikrų priežasčių labai žemos, be to, tam tikroms žmonių grupėms, pvz.: invalidams, bedarbiams, rinka išvis neužtikrina pajamų gavimo. Todėl valstybė turi reguliuoti pajamų paskirstymą ekonomikoje, panaudodama transferinius išmokėjimus, mokesčius, kainų kontrolę, reguliuodama darbo užmokestį;
4. Išteklių paskirstymo koregavimas: valstybė turi užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vykdyti taršos kontrolę;
5. Ekonomikos stabilizavimas ir ekonominio augimo skatinimas: infliacijos, nedarbo ir ciklinių ekonomikos svyravimų reguliavimas.
Vyriausybės ekonominis vaidmuo pirmiausia pasireiškia įstatymų rengimu. Valstybės tikslas – padėti rinkos sistemai veikti lanksčiai ir efektyviai. Kuria įstatymus ginančius rinkos sistemą, privačią nuosavybę bei užtikrina kad, jų būtų laikomasi, skatina konkurenciją, užtikrina ekonominį saugumą, stabilizuoja ekonomikos vystimąsi.
Vyriausybė tvarko firmų rejestrą, licencijų išdavimą tam tikrai veiklai, rūpinasi gamtos apsauga, socialine rūpyba, gyventojų sveikatingumu. Ji vykdo šias organizacines verslo funkcijas:
1. Registracija.
2. Sertifikacija, kuri patvirtina, kad firmos gaminamas produktas tenkina visus jam keliamus reikalavimus. Už sertifikato išdavimą imamas mokestis, kuris kiek padidina prekės kainą, bet pirkėjui garantuoja kokybę.
3. Licencijų išdavimą. Licencijos apsaugo vartotojus nuo nekokybiškų paslaugų tiekimo ir riboja kai kurių prekių, paslaugų tiekimą nuo griaunančios konkurencijos.
4. Patentų ir autorinių teisių gynimą. Patentinės teisės gynimas skatina išradėjus ir išradimų panaudojimą, jo rezultatais vėliau pasinaudoja visuomenė.
5. Suteikia privilegijas. Privilegijos tikslas – pašalinti pragaištingą konkurencinę kovą.
Nuosmukius ir depresijas sukelia per mažos išlaidos. Siekdama padidinti visumines išlaidas nuosmukių ar depresijų metu, vyriausybė gali padidinti nacionalinį produktą ir tokiu būdu suteikti bedarbiams darbą. Kartais visuminė paklausa didėja per greitai: ekonomikoje pasiekiamas visiškas užimtumas ir kainos pradeda augti. Ribodama visuminę paklausą, vyriausybė gali sulėtinti infliacijos tempus.
Siekdama veikti visuminę paklausą, vyriausybė gali pasinaudoti dviem politinėmis priemonėmis: fiskaline politika ir monetarine politika. Fiskalinė politika kinta tuomet, kai vyriausybė keičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas.
Ne tik investicijos ir asmeninio vartojimo išlaidos, bet taip pat ir vyriausybės pirkimai priskiriami visuminėms išlaidoms. Trumpai sakant, Visumines išlaidas sudaro asmeninio vartojimo išlaidos, pageidautinos investicijos ir vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas. Nors vyriausybė ir išleidžia daug pinigų, vis dėlto visuminės išlaidos gali būti dar nepakankamos, kad užtikrintų visišką užimtumą. Tam, kad ekonomika pasiektų visišką užimtumą, visuminės išlaidos turi padidėti. Vyriausybė, didindama prekių bei paslaugų pirkimą nuosmukį sąlygojančio atotrūkio kiekiu, gali pašalinti atotrūkį ir priartinti ekonomiką prie visiško užimtumo.
Depresijos metu, kai reikia, kad visuminės išlaidos gerokai padidėtų, siekiant atstatyti visišką užimtumą, vyriausybės išlaidų nereikėtų sieti su vyriausybinėmis mokesčių įplaukomis. Išlaidas reiktų didinti, nedidinant mokesčių. Vyriausybė finansuodama savo išlaidas turėtų skolintis, didindama visuomeninę skolą. Depresijos metu deficitinės išlaidos yra pateisintos. Be to, jos skatintų visumines išlaidas ir sumažintų nedarbą.
Kartais visuminė paklausa yra per didelė. Tada ekonomistai pasiekia visišką užimtumą ir kainos kyla. Tokiais atvejais vyriausybė turi taikyti ribojimo politiką. Ribodama savo išlaidas, vyriausybė gali sumažinti infliaciją.
Vyriausybinės išlaidos – tik viena fiskalinės politikos pusė. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška visuminės paklausos sudėtinė dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka visuminei paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybės sektorius veikia visuminę paklausą netiesiogiai, keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas. Valstybė apmokestina namų ūkį, kita vertus moka namų ūkiui transferines išmokas. Gaunamos transferinės išmokos didina šeimų pajamas, o mokesčiai šeimų pajamas mažina. Siekiant įvertinti vyriausybės poveikį vartojimo išlaidoms, naudojama grynųjų mokesčių sąvoka. Grynieji mokesčiai yra skirtumas tarp namų ūkio mokamų mokesčių ir gaunamų transferinių išmokų. Grynieji mokesčiai parodo, kiek namų ūkių išmokos valstybei viršija valstybės išmokas namų ūkiui. Atsiradus gryniesiems mokesčiams, susidaro skirtumas tarp nacionalinių ir disponuojamų pajamų. Mišrioje ekonomikoje ne visos firmų sukurtos nacionalinės pajamos atitenka namų ūkiui, kadangi jų dalį kaip grynuosius mokesčius pasisavina vyriausybė. Įvertinus vyriausybės vykdomą namų ūkio apmokestinimą, vartojimo paklausos funkcija keisis, nes disponuojamos pajamos nebesutampa su nacionalinėmis pajamomis. Jei šalyje neįvesta mokesčių sistema, keičianti vyriausybės gaunamų grynųjų mokesčių apimtį keičiantis nacionalinėms pajamoms, ribinis polinkis vartoti nacionalines ir disponuojamas pajamas sutampa.
Nors mokesčiai nėra tiesioginis visuminių išlaidų struktūrinis komponentas, tačiau jie netiesiogiai veikia išlaidas. Kai žmonės moka mokesčius, jie netenka dalies grynųjų pajamų ir todėl mažiau suvartoja. Taigi mažėja visuminių išlaidų struktūrinė dalis – asmeninis vartojimas. Kai mokesčiai didinami, tai mažėja ir vartojimą, ir visuminės išlaidos. Taigi, kai visuminės išlaidos per didelės, o kainos kyla, mokesčių didinimas yra būtent ta politika, kurios reikia laikytis. Antra vertus, mokesčių mažinimas atitiks skatinimo politiką. Mokesčių sumažinimas padidins grynąsias pajamas, todėl pakis vartojimas ir visuminės išlaidos.
Galima teigti, kad mokesčių pokyčiai yra beveik tokios pat veiksmingos visuminių išlaidų reguliavimo priemonės ,kaip ir vyriausybinio prekių bei paslaugų pirkimo pasikeitimai. Remiantis statistika ir ekonominiais skaičiavimais, galima teigti, kad, kai padidėja vyriausybiniai pirkiniai sakykim 100tūkst. Lt, tiek pat padidėja ir visuminės išlaidos, tačiau jei mokesčiai sumažinti 100 tūkst. Lt, tai visuminės išlaidos padidės tik 80 tūkst. Lt.
Kadangi vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas yra kur kas veiksmingesnis negu mokesčių dydžio pakeitimas, nėra reikalo griebtis vyriausybinių pirkimų, kai norima žymiai pakeisti visuminę paklausą.
Mokesčių pakeitimai yra svarbi fiskalinės politikos dalis, nes mokesčių mažinimas bendrąja prasme yra mažiau ginčytinas negu vyriausybės išlaidų didinimas kaip priemonė skatinti ekonomiką. Abejojama vyriausybės sugebėjimu protingai išleisti pinigus ir bijoma, jog vyriausybės aparatas nepaprastai išaugs. Be to, mokesčių pakeitimai gali greičiau duoti efektą negu vyriausybės išlaidų pasikeitimai. Pavyzdžiui, išlaidų didinimas kelių tiesimui, namų statybai, užtvankoms ir kitiems visuomeniniams darbams atlikti reikalauja nemažai planavimo, o tai užima laiko.
Apibendrinant galima pasakyti, kad siekiant skatinti visuminę paklausą ir tokiu būdu mažinti bedarbystę, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra vyriausybės išlaidų didinimas ar mokesčių mažinimas, t. y. taikymas priemonių, kurios didina vyriausybės deficitą arba mažina jo perteklių. Siekiant riboti visuminę paklausą ir tokiu būdu likviduoti infliaciją, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra vyriausybės išlaidų mažinimas ar mokesčių didinimas, t. y. taikymas priemonių, kurios daro vyriausybės biudžetą pertekliniu.
Didėjantis vyriausybės biudžeto deficitas skatina visuminę paklausą. Vyriausybės biudžeto deficito sumažėjimas ar jo pertekliaus padidėjimas veikia kaip ribojantis veiksnys.
Anksčiau minėtas pavyzdys apie bendrąjį mokestį, kuris sudarė 100 tūkst. Lt, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio galėtų būti nacionalinis produktas. Tačiau toks mokestis nėra realus. Paprastai mokesčiai didėja ar mažėja kartu su nacionalinėmis pajamomis ir nacionaliniu produktu. Tai visiškai teisinga, kai kalbama apie pajamų mokesčius: kuo daugiau žmonės uždirba, tuo didesnius mokesčius jie moka. Tai taip pat teisinga, kai kalbama apie pardavimo mokesčius: jei didėja nacionalinis produktas ir jo pardavimai, tai valstybinės pajamos iš netiesioginių mokesčių taip pat didėja. Mokestis, kuris didėja ir mažėja priklausomai nuo nacionalinio produkto pokyčių, vadinamas proporcinguoju mokesčiu, t. y. mokesčiu, duodančiu pajamas, kurios yra pastovus nacionalinio produkto procentinis dydis. Jeigu nacionalinis produktas padvigubėja, tai padvigubėja ir mokesčiai.
Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas ( pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę techniką t. t.). Šios vyriausybės išlaidosdidina visuminę paklausą. Kitą svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis. Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.
Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirkti prekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamų šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiai yra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai) ir netiesioginiai ( pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai).
Plačiau aptarsime pajamų mokestį.

5. Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinė apsauga

Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su socialinio draudimo įmoka sudaro žymią darbo jėgos kaštų dalį (49 procentus ribinių darbo jėgos kaštų). Todėl šis mokestis ypač skatina slėpti ir mažinti gyventojų oficialiąsias pajamas. Jei anksčiau kentėjome nuo šešėlinės bedarbystės, dabar kone kiekviename žingsnyje susiduriame su atvirkščiu fenomenu – šešėliniu darbu. Konkurencinė kova, kurioje svarbų vaidmenį turi darbo jėgos kaštai, verčia ieškoti būdų mokesčiams darbo jėgai mažinti. Kai to nedaro valdžia – tai padaro įmonės ir žmonės. Nebegalėdami pakelti mokesčių naštos, jie verčiau dirba slapta nuo valdžios. Gyventojų pajamų mokestis skaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra ribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims, pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra paslėptas – dažnas žino tik algą “į rankas”, visiškai nenutuokdamas apie išskaityto mokesčio dydį. Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti, kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai – nesaugus. Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį, apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio ydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį, kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo kaštai nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus, nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar labiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo ir visuotinumo.
Valstybinis socialinis aprūpinimas vadinamas socialiniu draudimu, tačiau jis nesivadovauja draudimo principais ir yra tiesiog papildomas perskirstymo mechanizmas. Socialinio draudimo įmoka dažnai nepagrįstai išskiriama iš mokesčių tarpo – ji atitinka visus mokesčių požymius, todėl jai turi būti keliami tie patys reikalavimai kaip ir kitiems mokesčiams. Socialinio draudimo įmoka paprastai yra mokama tik nuo darbo pajamų, tokiu būdu darbo jėgai (kaštų planavimo stadijoje) užkraunama didesnė mokesčių našta ir sudaromos paskatos mažinti oficialius darbo kaštus. Perskirstymą ir neteisingumą ypač padidina tokie modeliai, kai socialinio draudimo įmoka imama nuo visų pajamų, nenustatant joms jokių išimtinų kriterijų, o išmoka nedaug priklauso nuo įmokų.

6. Pelno mokestis

Kone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis (juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms – pajamų mokestis). Pelno mokestis – tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos – akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Pelno mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai kišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas. Lietuvoje šis mokestis praėjo visus devynis pragaro ratus: pradedant prioritetinėmis šakomis, smulkiu ir vidutiniu verslu, baigiant lengvatomis užsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms. Nors ir įmanoma įsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikom pelno mokestį, jo įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė. Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas išlaidas. Pasitelkiama vienokia ar kitokia pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka, kuri neišvengiamai įneša diskrecijos ir įtakoja kasdienius įmonių sprendimus. Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka dirbtinai išpučia apmokestinamą pelną.
Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmonių gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Neskaidrios ir netikslios taisyklės išpurena dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių, tiek dėl politinių interesų) kenkti konkrečioms įmonėms. Pelno mokesčiu valdžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones, konkrečius gamintojus. Tokia valdžios parama diskriminuoja “nepamalonintus”, iškreipia konkurencijos sąlygas, sukuria prielaidas grupių interesų tenkinimui kitų sąskaita ir korupcijai. Pelno mokesčio administravimas yra brangus. Mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo ir administravimo kaštai yra neadekvatūs šio mokesčio įplaukoms į biudžetą. Lietuvoje pelno mokesčiu surenkamų pajamų dalis nacionaliniame biudžete yra menka ir nuolat mažėja: 1994 metais sudariusi 13,7 procento nacionalinio biudžeto pajamų, 1995 metais ji sumažėjo iki 9,6 procento, o 1998 metais pelno mokesčiu surinkta tik 6,8 procento biudžeto, 2004 metais pelno mokesčio surinkta 7,19 procento viso biudžeto (įskaitant ir Europos Sąjungos paramą).

7. Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymą

Funkciniai mokesčiai skiriasi nuo kitų mokesčių tuo, kad jų pagalba nėra perskirstomos pajamos. Funkciniu mokesčiu sumokama už dar neprivatizuotas valdžios paslaugas (funkcijas), moka tas, kuris šia paslauga naudojasi, o mokesčio dydis atitinka paslaugos kaštus. Surinktos lėšos turi būti naudojamos būtent šioms paslaugoms finansuoti, o ne perskirstyti per biudžetą kitom reikmėm. Žyminis, kelių mokesčiai yra tipiniai funkciniai mokesčiai, tačiau Lietuvoje jie neatitinka šių mokesčių požymių. Pavyzdžiui, kelių mokestį Lietuvoje moka ne tas, kuris naudojasi valdiškais keliais, o visos įmonės. Žyminio mokesčio dydis visai nepriklauso nuo paslaugos kaštų, o surinktos lėšos neskiriamos funkcijai finansuoti. Funkciniais turėję būti mokesčiai Lietuvoje tapo reguliavimo įrankiu. Pavyzdžiui, žyminio mokesčio dydis ir taikymo tvarka iškraipo mokesčio paskirtį, riboja konkurenciją ir laisvę įeiti į rinką. Funkciniai mokesčiai, jei atitinka visus tris požymius, leidžia sumažinti perskirstymą, tačiau sukuria paslaugos kainos nustatymo problemą. Saikingai naudojami, jie gali suvaidinti teigiamą vaidmenį ir parengti dirvą valdiškų paslaugų privatizavimui.
Analizė byloja, kad iš veikiančių mokesčių PVM – perspektyviausias mokestis, jo tobulinimui ir reikia skirti daugiausia dėmesio ir pastangų. Visų pirma, būtina panaikinti PVM lengvatas bei išimtis, kurios apsunkina PVM administravimą bei sumažina jo efektyvumą (išskyrus atvejus kai paslaugų apmokestinimas PVM būtų pernelyg komplikuotas ir sunkiai įgyvendinamas). Būtina išlaikyti vieningą mokesčio tarifą, užkertant galimybes šį mokestį paversti reguliuojančiu. PVM mokesčio tarifą reikia mažinti tvirtinant kasmetinį biudžetą. Taikant pajamų (pelno) mokesčius bei PVM, pažeidžiamas vienkartinio apmokestinimo principas, o pajamų mokesčio taikymas kartu su visomis jį lydinčiomis problemomis tampa beprasmiškas. Tikslinga naikinti gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčius, prieš tai atlikus reikaling biudžeto reformą. Tol, kol veikia pelno mokestis, įstatymas turi nustatyti aiškias, tikslias ir vienareikšmes pelno mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles, mokestinį pelną priartinant prie finansinio. Taip pat svarbu panaikinti visas lengvatas, nustatyti vieningą proporcinį mokesčio tarifą ir priimti tokius įstatymus, kurie draustų ir ateityje nukrypti nuo vienodo visų įmonių traktavimo. Įmonių ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai turėtų būti vienodi, tačiau išlyginti gyventojų ir įmonių mokesčių naštos nepavyks dėl socialinio draudimo mokesčio. Būtina nuosekliai mažinti pelno mokesčio tarifą, o sąlygom pribrendus (pirmiausia, įvykdžius biudžeto reformą), visiškai panaikinti šį mokestį. Kol taikomas fizinių asmenų pajamų mokestis, būtina laikytis vieningo tarifo visoms visų asmenų pajamoms, atsisakant įvairių atleidimų ir minusavimų. Pirmiausia tai reikštų, kad netaikomi jokie neapmokestinami minimumai ir nėra atleidimo tam tikroms gyventojų grupėms ar pajamų rūšims. Šio mokesčio pagalba įgyvendinama perskirstymo politika būtų sustabdyta, ir tiek, kiek valstybė apskritai vykdytų perskirstymo funkciją, ji būtų vykdoma tik biudžeto išlaidų pagalba. Visos žmonių pajamos būtų apmokestinamos vienodu tarifu, ir žmonės nebebūtų įtraukiami į bevaisį žaidimą, siekdami sumažinti asmeninę mokesčių naštą. Daugely šalių populiarūs atskaitymai iš pajamų mokesčio neturi būti įvedami, o jei įvesti – turi būti naikinami. Tokių atskaitymų pavyzdžių yra daug, tai – išlaidos investicijoms, būsto įsigijimui, remontui ir pan. Atskaitymų pagalba manipuliuojama žmonių motyvacijomis, kišamasi į privačiausius jų reikalus, sudaromos skirtingos sąlygos skirtingam pajamų naudojimui, nepaprastai apsunkinamas mokesčio administravimas, kiekvienas žmogus paverčiamas buhalteriu, o kiekviena šeima – fiskaline agentūra ir valdžios valios vykdytoja. Fiskalinis (lėšų surinkimo) mokesčio vaidmuo tuomet nyksta, o reguliuojantis – stiprėja. Todėl, kol egzistuoja fizinių asmenų pajamų mokestis, protingiausia jį taikyti visoms pajamoms, bet kuo mažesniu tarifu. Būtina leisti žmogui išleisti pajamas taip, kaip pageidauja, neprimetant jam jokių mokestinių paskatų. Socialinio draudimo įmokos dydis būtų ribojamas, ji neturi būti mokama virš nustatytos pajamų ribos. Tačiau toks principas nepakeičia sistemos iš esmės. Todėl norint sumažinti perskirstymą ir pereiti prie kitų socialinio aprūpinimo metodų, reikia sukurti prielaidas privačiam kaupiamajam pensijų draudimui ir neapsunkinti privataus draudimo įmokų pajamų bei socialiniais mokesčiais. Taip pat reikia laipsniškai mažinti socialinių įmokų tarifą, suteikiant žmonėms realią galimybę draustis privačiai. Siekiant išlaikyti kainodaros nuoseklumą bei logiką, akcizai importuotoms prekėms (išreikšti procentais) turi būti nustatomi nuo prekių kainos be muito mokesčio. Akcizo mokesčio taikymą dažnai sąlygoja tarptautiniai susitarimai. ES šalims rekomenduojama taikyti akcizą trijų kategorijų prekėms – alkoholiui, tabakui ir degalams. Sudarius sąlygas – pirmiausia, reformavus biudžetą – akcizo mokestį galima ir reikia panaikinti. Tarptautiniais susitarimais ir vienašaliais sprendimais svarbu siekti muitų panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios tarptautinės sutartys, nepaisant savo pavadinimų, skelbiančių laisvos prekybos vardą , gali įpareigoti riboti laisvą prekybą trečių šalių atžvilgiu.
8. Proliberali mokesčių sistema

Įvykdžius siūlomą mokesčių reformą, PVM pagrindu veikiantis mokestis taptų vieninteliu biudžeto formavimo šaltiniu. Tiesioginė mokesčių našta taptų akivaizdi ir tiksliai nustatoma. Jos mažinimas būtų susijęs su mokesčio tarifo mažinimu. Šalia PVM galėtų likti veikiantys funkciniai mokesčiai – tol, kol valstybė teikia įstatymo nustatytas paslaugas. Privatizuojant valstybės teikiamas paslaugas bei turtą, šie mokesčiai mažėtų. Funkciniai mokesčiai savo ruožtu tarsi paruošia dirvą ir sąlygas valstybės funkcijų privatizavimui. Mokesčių sistema, pagrįsta vieningu valstybės mokesčiu, veikiančiu PVM pagrindu, bei funkciniais mokesčiais yra paprasta, aiški ir pigi. Ji verta būti ateities Lietuvos mokesčių sistema.

9. Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas

Diskretinė fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realią nacionalinio produkto apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją.
Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeigu ekonomikai būdingas nuosmukis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yra mažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš dviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų. Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės paskolos lakštus – obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą vyriausybės skola nuolat didėja: vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina palūkanų normą. Pastarajai kylant dalis planuojamų investicijų tampa nuostolingomis, t. y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, jog vyriausybės išlaidos “išstumia” privačias investicijas. Tuo pačiu mažėja fiskalinės politikos skatinamasis efektas. Neigiamo poveikio investicinėms išlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujus pinigus.
Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu.
Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikis priklauso nuo to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant.
Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius iš gyventojų. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į pinigų rinką.

10. Fiskalinės politikos pritaikymo problemos

Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su daugeliu problemų. Pirmiausia, tai laiko problema: reikalingas laikas šalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių ekonomikos nuosmukiui ar infliacijai konstatuoti. Taip pat reikalingas laikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeina tam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei nuosmukis ekonomikoje trunka neilgai (6-18 mėn.) vargu ar valstybės vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvia, ekonomikos augimą skatinančia priemone. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužima tiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką.
Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką – politinės problemos. Būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų, pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys – karo metu vyriausybė didins išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas. Manoma, kad politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias fiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinima, tiek mokesčių mažinimas yra populiarus rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdami būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija).
Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą apsprendžia politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos svyravimų priežastimi.
Kai sunkiais laikais biudžetas savaime tampa deficitinis, neatsargiam politikui paspendžiami spąstai. Sakykim, kad kiekvienais metasi vyriausybė stengiasi subalansuoti biudžetą. Ekonominei situacijai pablogėjus, surenkama mažiau mokesčių, atsiranda deficitas. Jei politikai nusprendžia subalansuoti biudžetą, tai jie gali pasirinkti: mažinti vyriausybės išlaidas arba didinti mokesčių normas. Abiem atvejais visuminės išlaidos mažės ir padėtis dar pablogės. Keldama mokesčius arba mažindama išlaidas, vyriausybė atsvers savaiminius stabilizatorius, esančius mokesčių sistemoje. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą – tai politikos pinklės.
Išlaidų ir mokesčių politikos tikslu turi būti visiškas užimtumas ir kainų stabilumas, o ne biudžeto subalansavimas. J. Keynes’as tvirtina, kad fiskalinė politika turi balansuoti ekonomiką, o ne biudžetą. Vyriausybei turi būti suteikta galimybė bei atsakomybė reguliuoti visuminę paklausą ir tokiu būdu užtikrinti nuolatinį šalies klestėjimą.

11. Monetarinė politika

Pinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomų priemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigų kiekio ir palūkanų kontrolės būdu.
Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijos augimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė. Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies Centrinis Bankas. Taigi monetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą.
Pagrindiniai monetarinės politikos turinio bruožai yra:
1. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius (yra gana aukštas nedarbas, vadinasi yra recesinis tarpsnis), didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties augimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė vykdo vadinamąją “lengvų” (t.y. lengvai prieinamų) pinigų taktiką, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine (ekspansija – plėtimas) monetarine politika
2. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų kilimą. Tokiu atveju ima grėsti ūkio “perkaitimas” su sparčia infliacija. Tada pereinama (dažniausiai pereinama) prie pinigų politikos priemonių, kurios išreiškia “varžančią” (restrikcinę) monetarinę politiką. Šiuo atveju kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva silpnėja, ekonomika ima veikti savo potencialių galimybių ribose. Išskyrus ypatingus atvejus, monetarinė politika beveik visada turi “grumtis” su dilema: kaip pinigų pasiūlos reguliavimu skatinti didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.
Monetarinės politikos dilemos esmė yra pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o pinigų pasiūlos mažinimas didina ją. Atrodytų, kad šios dilemos nėra, svarbu tik tiksliai apskaičiuoti Centrinio Banko intervenciją į pinigų rinką, kad numatomas pinigų pasiūlos padidinimas sąlygotų reikiamą ar priimtiną palūkanų normos pakilimą; arba siekiamam pastarosios (palūkanų normos) poslinkiui numatyti reikiamą pinigų pasiūlos pakeitimą.

Tačiau, problema yra ta, kad norima pinigų pasiūla gali sąlygoti nepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tik suformuojant nepageidautiną pinigų pasiūlos dydį.

Teoriniame lygmenyje tevyksta diskusija, kurio tikslo centrinis bankas turi pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą ar palūkanų normą?
Galima išskirti dvi teorines kryptis, kurios reiškiasi šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje: tai keinsistų ir monetaristų. Keinsistai prioritetus teikia palūkanų normos reguliavimui. Monetaristai – pinigų kiekio reguliavimui.
Bet kuriuo atveju, monetarinės politikos efektas pasiekiamas ne iš karto. Tam reikalingas laikas. Laikas, reikalingas nuo sprendimo priėmimo iki jo rezultato, vadinamas realizavimo lagu. Tai labai komplikuoja monetarinės politikos realizavimą. Kyla noras ją keisti nesulaukus rezultatų.

12. Infliacija ir antiinfliacinės priemonės

Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų nuvertėjimą, pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacija – tai vidutinio kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas.
Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras). Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos kinta netolygiai.
Lietuvos Statistikos Departamentas infliaciją apibūdina, kaip piniginio vieneto perkamosios galios smukimą, pasireiškiantį ilgalaikiu prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija nėra tam tikrų prekių, paslaugų arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tačiau kai kurių prekių ar paslaugų kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net sumažėti. Infliacija išreiškiama procentais. Infliacijai išmatuoti Lietuvoje naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). Tai yra pagrindinis infliacijos rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Vartotojų kainų indeksas neapima prekių ir paslaugų, skirtų gamybai, pelno gavimui, kapitalo formavimui.
VKI yra pagrindinis instrumentas pensijoms, darbo užmokesčiui, pašalpoms indeksuoti kompensuojant kainų padidėjimą. Kartu jis yra ir priemonė baudoms, mokesčiams, žalos ir nuostolių atlyginimo tarifams indeksuoti. Jis naudojamas įvairiems rodikliams perskaičiuoti palyginamosiomis kainomis, analitiniams ir prognozavimo tikslams.
Pagrindinė informacinė bazė VKI skaičiuoti yra duomenys apie prekių ir paslaugų reprezentančių kainas, tarifus ir gyventojų išlaidas vartojimo prekėms ir paslaugoms įsigyti. Pagrindinis kainų informacijos šaltinis yra prekių ir paslaugų reprezentančių kainų ir tarifų registravimas atrinktose visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Kiekvienos prekės ar paslaugos kainų lygio pokytis daro skirtingą įtaką bendrajam VKI. Tai lemia išlaidų kiekvienai prekei ar paslaugai dalis bendroje gyventojų piniginių vartojimo išlaidų struktūroje. Skaičiuojant VKI vartojimo prekių ir paslaugų kainų santykiai atsveriami naudojant išlaidų prekėms ir paslaugoms lyginamuosius svorius bendrose namų ūkių vartojimo išlaidose. Namų ūkių biudžetų tyrimo apie pinigines gyventojų vartojimo išlaidas duomenys yra pagrindinis informacijos šaltinis svoriams rengti.
Infliacijos rūšys gali būti labai įvairios. Skirstoma pagal įvairius požymius. Pavyzdžiui, teoriniu požiūriu infliacija yra lokalinė (pasireiškianti konkrečioje šalyje) ir tarptautinė-pasaulinė (apimanti grupę šalių). Kitas būdas skirstyti infliaciją pagal kainų kitimo laipsnį yra labai populiarus. Toks skirstymas paplitęs visame pasaulyje ir dažnai naudojama infliacijos lygiui apibrėžti.
Infliacijos rūšys pagal kainų kilimo laipsnį:
 Šliaužianti – kai kainos auga ne daugiau kaip 10% per metus
 Šuoliuojanti – kai kainos auga nuo 20 iki 200% per metus
 Hiperinfliacija – kai kainos ir pinigų kiekis apyvartoje auga ypač sparčiais tempais: kainos auga per 1000% per metus. Hiperinfliacija: Lietuvoje 1992 – 1162%, Ukrainoje 1993 – 3690%, Baltarusijoje 1993 – 1491%; Europos Sąjungoje 1997 – 10,6%
 Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį
Infliacija dar skirstoma pagal ją sukeliančius veiksnius, tai: paklausos ir sąnaudų infliacija. Paklausos (pirkėjų) infliacija. Ją sukelia veiksniai, susiję su pinigų cirkuliacijos ypatumais. Pirma: Šiuolaikinė popierinių pinigų sistema sudaro sąlygas popierinių pinigų kiekio didėjimui, o tuo pačiu sąlygoja jų nuvertėjimą, piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimą. Šiuolaikinė pinigų sistema nebeturi to kriterijaus, kuris leistų nustatyti, kokia pinigų masė yra perteklinė. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja fizinės galimybės ir jų kiekis gali augti nevaržomai. Antra: Spartus valstybės išlaidų augimas, susijęs su finansiniais ekonomikos reguliavimo aspektais (ekonomikos militarizavimas, socialinių priemonių finansavimas, ir pan. ) taipogi skatina infliaciją. Jei valstybės biudžetas yra deficitinis, tai šių priemonių finansavimui naudojama papildoma pinigų emisija (spausdinami pinigai). Tai didina pinigų kiekį apyvartoje ir sąlygoja kainų augimą.
Sąnaudų (gamintojų) infliacija. Sąnaudų infliaciją sąlygoja veiksniai, susiję su kainų augimu prekių gamybos ir pasiūlos sferoje. Jei paklausos infliacijos pirminė priežastis yra pinigų masės cirkuliacijos sferoje augimas (per didelio jų kiekio išleidimas), tai esant sąnaudų infliacijai priklausomybė yra atvirkštinė. Šiuo atveju, pirminė infliacijos priežastis yra kainų augimas, o pinigų masės didėjimas yra tik pasekmė, nes nebeužtenka pinigų padidėjusioms prekių kainoms padengti.

Išsiaiškinus kas yra infliacija, svarbu žinoti, kokios gali būti pasekmės. Infliacijos socialinės ekonominės pasekmės yra labai įvairios: ji veikia ekonominio augimo tempus bei proporcijas; darbo jėgos užimtumą; tarptautinius ekonominius santykius ir kt. Nedideli infliacijos tempai (2-3% per metus) ekonomistų nuomone yra netgi naudingi ekonomikai. Jie sukelia kainų ir pelno normos augimą. Tai didina investicijas ir tam tikram laikui skatina gamybos augimą, mažina nedarbą.
Neigiamos makro ir mikro lygmens infliacijos didėjimo pasekmės:
 Didėja ekonomikos disproporcijos (nes kainos auga netolygiai);
 Kapitalas persilieja iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, susiformuoja spekuliacinė prekyba;
 Mažėja realus darbo užmokestis;
 Deformuojasi vartotojiška paklausa (bėgama nuo pinigų, perkamos brangios prekės, nepriklausomai nuo jų poreikio; perkama bet kas – pinigai materializuojami);
 Didėja neteisėto kaupimo galimybės, perpardavimai, biržų maklerių pelnas ir pan.;
 Krinta didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis, tai ypač paliečia gyventojų sluoksnius, gaunančius fiksuotas pajamas, didėja nelygybė, nuvertėja santaupos.

Nuostoliai dėl infliacijos pirmiausia (elementariausiu būdu) pasireiškia tuo, kad jei kyla kaina, tai pralaimi pirkėjas ir laimi pardavėjas. Tačiau čia būtina pažiūrėti giliau į šį procesą. Visumoje, infliacija perskirsto turtą: paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams.

Prarandantieji infliacijos didėjimo metu yra tie: Laimintys infliacijos didėjimo metu:
 kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma: žmonės, kurių fiksuoti atlyginimai;
 verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą;
 pensininkai, gaunantys pastovias pensijas;
 tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitokiu būdu, nes grąžinama nuvertėjusiais pinigais.

 verslininkai, kurie dirbantiesiems moka pastovų atlyginimą, nes jų parduodamų prekių kainos augs greičiau nei gamybos kaštai;
 kurie leidžia obligacijas, nes išmoka nuvertėjusiais pinigais
 imantys paskolas
2 lentelė. Prarandantieji ir laimintys infliacijos didėjimo metu.

Rinkos ekonomikos šalyse veikia antiinfliacinis mechanizmas, kurio tikslas apsaugoti tiek vartotoją, tiek visą ekonomiką nuo neigiamų sparčios infliacijos pasekmių. Svarbiausios šio mechanizmo dalys:
1. Centrinių bankų, atsakingų už pinigų emisiją, santykinė priklausomybė nuo vyriausybės. Tai leidžia riboti pinigų emisiją.
2. Valstybės vykdoma defliacinė politika – tai priemonės, mažinančios pinigų paklausą: didinamos palūkanos už kreditą, didinami pajamų mokesčiai.
3. Socialinių garantijų sistemos plėtojimas.
Antiinfliacinis mechanizmas realizuojamas įvairiomis priemonėmis:
Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek speciali vyriausybės antiinfliacinė politika. Viena iš priemonių yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė (šių priemonių visuma vadinama pajamų politika). Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos tramdimo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą (nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo efektyvesnis: vienu sprendimu sustabdomas kainų augimas. Tačiau praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą. Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei vyriausybė dar didina ir visuminę paklausą, kainų lygio stabilizavimasis sukelia ir žymų nedarbo mažėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima, ką praradusi – infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir “įšaldymu” spręstos problemos iškyla dar aštresnėmis formomis. Dauguma ekonomistų tokias antiinfliacines priemones vadina ne ekonominėmis, o politinėmis. Jos neretai naudojamos prieš eilinius rinkimus.
Antra antiinfliacinė priemonė – tai pajamų indeksavimas. Ji skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kilimu. Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Tačiau indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi jos spręsti. Indeksavimo paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti pajamų perskirstymą, kuris visada prasideda, įsisiūbavus infliacijai.
Trečia naudojama antiinfliacinė priemonė. Kova su infliacija gali būti efektyvi tik reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis).

Lietuvos infliacijos kitimas nuo 2001 iki 2004 metų pavaizduotas 1 paveiksle.

1 pav. Infliacijos kitimas 2001-2004 metais Lietuvoje.

13. Nedarbas

Nedarbas – tai dar viena ekonominė problema, kurią turi spręsti valstybės tarnautojai. Vyriausybė, norėdama sumažinti infliacijos poveikį ekonomikai, vykdo antiinfliacinę politiką. Taip pat, kad sumažintų nedarbo lygį, naudoja įvairias priemones. Pirmiausiai aptarsime, kad yra nedarbas, jo rūšis, o galiausiai užimtumo didinimo strategijas.
Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi darbo (tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Bedarbiai yra nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.
Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.
Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir socialines, psichologines, moralines it t.t., tai yra deviantinis visuomenės procesas. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos (procentine išraiška).
Yra kelios nedarbo rūšys:
1. Tekamasis (frikcinis) – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant darbą. Tekamasis darbas yra neišvengiamas ir tam tikru mastu pageidautinas, kadangi nemaža darbuotojų pereina į aukštesnės kvalifikacijos, geriau apmokamą darbą. O tai skatina, gamybos plėtrą, didina gyventojų pajamas, gerėja gyvenimo lygis.
2. Struktūrinis – – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijos ir pan.). Keičiantis technologijai, keičiasi bendros darbo paklausos struktūra. Kai kurioms profesijoms paklausa ne tik sumažėja, bet ir išnyksta, atsiranda kitų, pažangesnių profesijų paklausa. Darbo jėgos struktūra ne taip greitai prisiderina prie naujos paklausos. Pvz. kompiuterizuojant visas gamybos ir paslaugu sferas, labai išauga poreikis dirbančių kompiuteriais, tačiau ne visi, ypač vyresni žmonės gali pakeisti savo kvalifikaciją.
3. Ciklinis – atsiranda dėl sumažėjusio ūkio aktyvumo, kai ūkio vystymasis pasuka nuosmukio linkme. Bendrąjį paklausos prekėms ir paslaugoms mažėjimą nuosmukio metu lydi nedarbo didėjimas.
Nedarbas rinkos sąlygomis yra permanentinė, tačiau ūkio struktūrų požiūriu – diferencijuota būsena. Bendras šalies nedarbo lygis nesutampa su nedarbo lygiu įvairiose šalies teritorijose, profesijų požiūriu ir pan.
Sveikos, normaliai besivystančios ekonomikos sąlygomis, nedarbo lygis yra apie 3-6%. Toks nedarbo lygis vadinamas natūraliu nedarbu. Neretai, esant tokiam nedarbo lygiui, situacija darbo rinkoje įvardijama kaip visiško užimtumo situacija. Pavyzdžiui, didžiosios depresijos metais – 1929-33 nedarbas JAV buvo 24 proc.
Dar galima sutikti tokias nedarbo formas: prislėgtasis nedarbas (kai žmogus, nusivylęs darbo paieška, ją nutraukia kaip beviltiškas pastangas) ir (paslėptasis nedarbas – situacija kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą).
Visos rinkos ekonomikos šalys susiduria su nedarbu. Nedarbo problema pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Tam formuojamos lėšos iš dirbančiųjų, darbdavių, valstybės biudžeto, kuri bedarbystės atveju išmokama pašalpos forma. Kaip matome, ši priemonė pirmiausia yra kompensacinė nedarbo atveju.

Paprastai nedarbo mažinimo priemonės yra orientuotos į konkrečias nedarbo rūšis:
1. Tekamąjį nedarbą mažinti pirmiausia galima organizuojant darbo rinkos informacinių tarnybų struktūras. Jos turėtų sutrumpinti darbo paieškos laiką keičiant darbą.
2. Efektyviausias būdas struktūriniam nedarbui mažinti yra darbo jėgos perkvalifikavimo ir perkėlimo programos bei fundamentalus pasiruošimas specialistų rengimui, t.y. gerai pagrįstas specialistų poreikio prognozavimas. Taikomos ir priverstinio (įpareigojančio) pobūdžio priemonės (pvz. apribojimai atleisti darbininkus dėl technologijos pažangos) ar skatinančios priemonės (išskiriant subsidijas, kurios nors šakos plėtrai (pvz. žemės ūkio).
3. Ciklinis nedarbas pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskalinės politikos priemonėmis, skatinančiomis gamybos augimą.
Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi stambias grupes: priemones, keičiančias darbo pasiūlą ir priemones, didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūlą pirmiausia galima padidinti tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie žmonės tampa bedarbiais tik todėl, kad neturi reikiamos informacijos apie darbo vietas. Kompiuterinio darbo pasiūlos ir paklausos banko sukūrimas ir informacijos skleidimo sistemos efektyvus funkcionavimas gali sąlygoti tekamojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą. Darbo pasiūlą didina ir deficitinių specialybių paruošimo tobulinimas. Vyriausybės programos, skirtos reikiamų specialybių darbuotojų paruošimui, padeda bedarbiams greičiau įsidarbinti.

Pajamų mokesčio keitimai gali didinti arba mažinti darbo pasiūlą. Pajamų mokesčių didinimas (ypač kai jų dydis peržengia ekonomiškai pagrįstą ribą) nebeskatina dirbti. Pajamų mokesčių mažinimas skatina darbo pasiūlą.

Nedarbo pasekmės yra skaudžios ne tik šalies ekonomikai, bet ir visuomenei. Pirmiausia, tai yra ekonominių išteklių švaistymas. Vyriausybė privalo mokėti transferinius mokėjimus bedarbiams. Taip sumažinamos lėšos, kurios gali būti skirtos švietimui, sveikatos apsaugai, aplinkosaugai, investicijų skatinimui (taip sumažinama galimybė sukurti naujas darbo vietas) ir kt. Kitas rezultatas labai paveikia visuomenę. Bedarbių desocializacija (nužmogiškėjimas), kuris veda prie asocialaus elgesio visuomenėje, šeimoje, o taip pat prie socialinės atskirties. Vaikų, augančių bedarbių šeimose ugdymo sunkumai, vaikų socializacijos (įsijungimo į socialinius procesus) problema, jų moralumo lygis, nusikaltimų skaičiaus didėjimas priskiriami prie socialinių nedarbo pasekmių. Tai skatina neformalios („šešėlinės“) ekonomikos didėjimą. t.y. neapmokestinta ir kitaip nekontroliuojama ūkinė veikla. Galima išskirti jos pilkąją ir juodąją ekonomiką: pilkoji ekonomika yra įvairi veikla, kuri visuomenės nekontroliuojama, bet pagal savo turinį turi nedaug kriminalinių elementų, šešėlinė ekonomika yra veikla, kuri nekontroliuojama valstybinės mokesčių inspekcijos, nėra žinoma statistikų, susijusi su nusikalstama veikla.

Nedarbas ir infliacija skatina gyventojus dirbti nelegaliai arba vengti mokesčių (darbdaviai sutinka mokėti darbo užmokestį „vokeliuose“, taip slėpdami darbininkų pajamas, kartais to prašo patys darbuotojai).

Nedarbo pasekmės gali būti ir psichologinės pačiam žmogui. Asmuo, kuris neturi darbo, nors yra darbingas, patiria problemų, nes:
• Praranda pragyvenimo šaltinį arba jis sumažėja,
• Sumažėja žmogaus saugumas, jis jaučiasi nesaugiai, yra pažeidžiamas,
• Praranda galimybę išreikšti save darbe,
• Praranda galimybę priklausyti “normalių” žmonių kategorijai,
• Sumažėja bendravimo galimybės, savigarba ir pagarba.
Vyriausybei iškyla dar viena problema. Kaip apskaičiuoti nedarbo lygį šalyje. Galima naudotis oficialiais darbo biržos duomenimis. Į tokias instancijas žmonės, netekę darbo, kreipiasi, kad gautų socialinę paramą ir tikisi susirasti užsiėmimą. Galima nedarbo lygį apskaičiuoti ir apklausų metodu, nors šis būdas yra labai brangus ir atima daug laiko. Manoma, kad apklausus žmones, gali paaiškėti skaudi tiesa, kad nedarbo lygis yra didesnis nei darbo biržų pateikiama statistika.
Yra skiriamas dar ir natūralus nedarbo lygis – darbo jėgos dalis, kurią sudaro bedarbiai, esant pusiausvirai darbo rinkai; tai – nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį BNP.

Lietuvoje esančio užimtumo rodikliai pateikti 1 priede.

Išvados

Rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Rinkos ribotumas priklauso nuo konkurencingumo ir kainos.
Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Ar mokesčių mažinimas skatina taupymą ir investavimą? Kai, sumažinus mokesčius, žmonės turi daugiau grynųjų pajamų, skatinamas asmeninis taupymas. Tačiau nebūtinai padidėjus taupymui turi padidėti ir investavimas. Problema ta, kad mokesčių mažinimas stumia vyriausybę į didesnį biudžeto deficitą ir todėl ji priversta daugiau skolintis. Skolindamasi ji perima gyventojų santaupas ir galiausiai žmonės neinvestuoja. Kitaip sakant, gyventojų santaupos atsveriamos vyriausybės biudžeto deficitu. Kai ekonomistų prašo pasiūlyti ekonominę politiką, kuri skatintų augimą, dauguma rekomenduoja suvaržyti biudžetą. Kuo mažiau vyriausybė skolinsis, tuo mažiau ji perims gyventojų santaupų, tuo daugiau jų liks investicinių projektų finansavimui.
Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų – legalių ar ne, kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažiau laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to, mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir neišsisukinėtų nuo mokesčių.
Iš tikrųjų valiutų valdybos modelį naudoja nedaug pasaulio šalių, tačiau tai visai nereiškia, kad tik atskiros šalys jį naudojo dėl jo neefektyvumo. Praktiškai visose iš jų tokia griežta pinigų politika davė labai teigiamų rezultatų stabilizuojant valiutų kursą, pažabojo infliaciją ir davė postūmį bendram ekonomikos augimui. Apie valiutų valdybos modelio taikymą pirmiausia sužinojau tada, kai ji buvo diegiama Estijoje. Ten tuo metu buvo pasiektas didžiausias ekonomikos augimas ir stabilumas, palyginti su visomis kitomis buvusios Sovietų sąjungos šalimis. Čia po didžiulės hiperinfliacijos periodo įvestas modelis padėjo pažaboti infliaciją, ir per labai trumpą laiką buvo pasiekta pozityvi šalies ekonomikos plėtra.
Monetarinės ir fiskalinės politikos derinimas – makroekonomikos požiūriu valstybė negali apsiriboti vien fiskalinėmis ar monetarinėmis visuomenėmis. Jos turi būti derinamos. Galimi ir tokie atvejai, kai vyriausybė gali skatinti investicijas jas subsidijuodama arba sudarydama sąlygas gauti lengvatines paskolas. Ir tos ir tos politikos tikslai yra tie patys, tik įgyvendinimo principai, todėl kartais geriau viena, kartais kita.

Literatūros sąrašas

1. „Mikroekonomika“: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kauno Technologija, 2003.
2. „Makroekonomika“: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kauno Technologija, 2003.
3. Regina Paliulytė „Makroekonomika“: paskaitų ciklas, Vilnius, 2004.
4. Vladislovas Petraškevičius „ Cikliniai svyravimai. Fiskalinė politika“:paskaitos tekstas, Vilniaus Technologijos Universitetas, 1995.
5. Birutė Visokavičienė „Makroekonominis reguliavimas”; „Valstybės žinios“, Seimo leidykla, 1998.
6. Lietuvos Statistikos Departamento internetinis puslapis: http://www.std.lt
7. Lietuvos Respublikos Seimo internetinis puslapis: http://www.lrs.lt
8. Audriaus Dzikevičiaus internetinis puslapis „Finansai & Investicijos“ : http://finansai.tripod.com
9. Bronius Martinkus „Darbo išteklių ekonomika ir valdymas“, Kaunas Technologija, 2003.

Priedas
1 priedas. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai

1998 1999 2000 2001 2002 2003
Tūkstančiais
Gyventojai metų pradžioje, iš viso 3562,3 3536,4 3512,1 3487,0 3475,6 3462,5
15 m. ir vyresni gyventojai, metų pradžioje 2812,1 2806,1 2802,1 2800,4 2816,0 2829,6
15 – 64 metų gyventojai, metų pradžioje 2343,0 2329,2 2319,5 2315,5 2321,1 2319,9
Darbo jėga 1716,0 1705,5 1671,5 1635,8 1630,3 1641,9
Užimti gyventojai, iš viso 1489,4 1456,5 1397,8 1351,8 1405,9 1438,0
Valstybiniame sektoriuje 491,4 489,5 474,9 453,3 422,7 403,9
Privačiame sektoriuje 998,0 967,1 923,0 898,5 983,2 1034,1
Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys 247,4 229,2 228,2 218,0 233,3 242,8
Samdomieji 1184,2 1164,4 1116,0 1090,9 1124,0 1144,8
Padedantys šeimos nariai 54,2 58,0 48,2 42,9 48,6 50,4
Kiti 3,6 4,9 5,3 – – –
15 – 64 metų užimti gyventojai 1460,8 1430,3 1362,5 1324,2 1383,8 1413,7
Bedarbiai
Statistikos departamento tyrimo duomenimis 226,7 249,0 273,7 284,0 224,4 203,9
Registruoti darbo biržoje 113,7 148,7 204,9 223,5 198,4 167,0
Neaktyvūs gyventojai, iš viso 1846,2 1830,9 1840,6 1851,2 1845,3 1820,7
Neaktyvūs 15 metų ir vyresni gyventojai 1096,1 1100,6 1130,5 1164,6 1185,7 1187,7
Procentais
Užimti gyventojai
Visą darbo dieną 89,0 . 89,8 90,1 89,2 90,5
Sutrumpintą darbo dieną 11,0 . 10,2 9,9 10,8 9,5
Žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir žuvininkystėje 19,2 19,3 18,7 17,3 17,8 17,9
Pramonėje ir statyboje 28,7 27,3 26,8 27,1 27,5 28,1
Paslaugose 52,1 53,4 54,5 55,6 54,7 54,0
15 m. ir vyresnių gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis 61,0 60,8 59,7 58,4 57,9 58,0
15 – 24 metų darbo jėgos aktyvumo lygis 42,9 42,1 36,3 32,6 30,7 30,0
15 – 64 metų darbo jėgos aktyvumo lygis 72,0 72,1 70,5 69,4 69,3 69,7
15 m. ir vyresnių gyventojų užimtumo lygis 53,0 51,9 49,9 48,3 49,9 50,8
15 – 24 metų užimtumo lygis 33,0 30,6 25,4 22,5 23,6 22,6
15 – 64 metų užimtumo lygis 62,3 61,4 58,7 57,2 59,6 60,9
Nedarbo lygis
Statistikos departamento tyrimo duomenimis 13,2 14,6 16,4 17,4 13,8 12,4
15 – 24 metų asmenų 22,9 27,2 30,0 31,1 23,0 24,8
Registruotų darbo biržoje 6,4 8,4 11,5 12,5 11,3 10,3
Vyrai
Tūkstančiais
Gyventojai metų pradžioje, iš viso 1671,7 1657,6 1644,3 1630,9 1624,5 1617,3
15 m. ir vyresni gyventojai, metų pradžioje 1288,5 1284,4 1281,2 1279,1 1286,7 1292,8
15 – 64 metų gyventojai, metų pradžioje 1127,8 1120,6 1115,5 1111,9 1116,0 1117,6
Darbo jėga 892,4 869,6 845,0 830,0 829,0 831,6
Užimti gyventojai, iš viso 761,5 729,2 686,5 664,5 707,8 726,2
Valstybiniame sektoriuje 191,3 185,2 170,9 157,1 150,8 144,5
Privačiame sektoriuje 570,2 544,0 515,6 507,4 557,0 581,7
Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys 154,8 141,4 138,2 136,8 144,0 151,2
Samdomieji 580,7 560,0 528,1 509,1 543,9 554,8
Padedantys šeimos nariai 24,1 25,6 17,9 18,6 19,9 20,2
Kiti 1,9 2,1 2,3 – – –
15 – 64 metų užimti gyventojai 745,8 714,8 670,3 650,9 695,3 712,1
Bedarbiai
Statistikos departamento tyrimo duomenimis 130,9 140,5 158,5 165,6 121,1 105,4
Registruoti darbo biržoje 55,6 76,8 111,6 119,2 99,8 78,9
Neaktyvūs gyventojai, iš viso 779,2 787,9 799,3 800,9 795,5 785,7
Neaktyvūs 15 metų ir vyresni gyventojai 396,1 414,7 436,2 449,0 457,8 461,2
Procentais
Užimti gyventojai
Visą darbo dieną 90,1 . 90,8 91,8 90,6 92,6
Sutrumpintą darbo dieną 9,9 . 9,2 8,2 9,4 7,4
Žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir žuvininkystėje 22,4 23,1 22,5 21,9 21,4 21,2
Pramonėje ir statyboje 35,1 33,4 33,5 33,7 34,1 34,5
Paslaugose 42,5 43,5 44,0 44,4 44,5 44,3
15 m. ir vyresnių gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis 69,3 67,7 66,0 64,9 64,4 64,3
15 – 24 metų darbo jėgos aktyvumo lygis 49,8 47,3 41,7 37,3 34,5 34,0
15 – 64 metų darbo jėgos aktyvumo lygis 77,7 76,3 74,2 73,4 73,2 73,1
15 m. ir vyresnių gyventojų užimtumo lygis 59,1 56,8 53,6 51,9 55,0 56,2
15 – 24 metų užimtumo lygis 37,1 33,3 28,4 23,8 26,5 26,3
15 – 64 metų užimtumo lygis 66,1 63,8 60,1 58,5 62,3 63,7
Nedarbo lygis
Statistikos departamento tyrimo duomenimis 14,7 16,2 18,8 19,9 14,6 12,7
15 – 24 metų asmenų 25,5 29,5 31,9 36,1 23,1 22,5
Registruotų darbo biržoje 6,2 8,5 12,3 13,2 11,4 9,7
Moterys (Tūkstančiais)
Gyventojai metų pradžioje, iš viso 1890,6 1878,8 1867,8 1856,1 1851,1 1845,2
15 m. ir vyresni gyventojai, metų pradžioje 1523,6 1521,7 1520,9 1521,3 1529,3 1536,8
15 – 64 metų gyventojai, metų pradžioje 1215,2 1208,6 1203,9 1203,6 1205,1 1202,3
Darbo jėga 823,6 835,9 826,5 805,7 801,4 810,2
Užimti gyventojai, iš viso 727,8 727,4 711,3 687,3 698,1 711,8
Valstybiniame sektoriuje 300,1 304,3 303,9 296,2 271,9 259,4
Privačiame sektoriuje 427,7 423,1 407,4 391,1 426,1 452,4
Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys 92,6 87,8 90,0 81,2 89,2 91,6
Samdomieji 603,5 604,3 587,9 581,8 580,0 589,9
Padedantys šeimos nariai 30,0 32,4 30,3 24,3 28,8 30,3
Kiti 1,6 2,9 3,0 – – –
15 – 64 metų užimti gyventojai 714,9 715,5 692,3 673,4 688,5 701,6
Bedarbiai
Statistikos departamento tyrimo duomenimis 95,8 108,5 115,2 118,4 103,3 98,4
Registruoti darbo biržoje 58,1 71,9 93,3 104,3 98,6 88,1
Neaktyvūs gyventojai, iš viso 1067,0 1043,0 1041,3 1050,4 1049,7 1035,0
Neaktyvūs 15 metų ir vyresni gyventojai 700,0 685,9 694,3 715,6 727,9 726,6
Procentais
Užimti gyventojai
Visą darbo dieną 87,9 . 88,9 88,5 87,7 88,3
Sutrumpintą darbo dieną 12,1 . 11,1 11,5 12,3 11,7
Žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir žuvininkystėje 15,8 15,5 15,1 12,9 14,2 14,5
Pramonėje ir statyboje 22,1 21,2 20,3 20,6 20,8 21,7
Paslaugose 62,1 63,3 64,6 66,5 65,0 63,8
15 m. ir vyresnių gyventojų darbo jėgos aktyvumo lygis 54,1 54,9 54,3 53,0 52,4 52,7
15 – 24 metų darbo jėgos aktyvumo lygis 35,8 36,7 30,6 27,8 26,7 25,9
15 – 64 metų darbo jėgos aktyvumo lygis 66,7 68,2 67,1 65,8 65,7 66,5
15 m. ir vyresnių gyventojų užimtumo lygis 47,8 47,8 46,8 45,2 45,6 46,3
15 – 24 metų užimtumo lygis 28,9 27,8 22,2 21,1 20,6 18,6
15 – 64 metų užimtumo lygis 58,8 59,2 57,5 55,9 57,1 58,4
Nedarbo lygis
Statistikos departamento tyrimo duomenimis 11,6 13,0 13,9 14,7 12,9 12,2
15 – 24 metų asmenų 19,3 24,1 27,4 24,1 22,9 28,1
Registruotų darbo biržoje 6,6 8,2 10,8 11,9 11,3 10,9

Leave a Comment