Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje

Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje

Įžanga

Šio kursinio darbo tikslas buvo išanalizuoti regionines nedarbo (užimtumo) problemas. Ši nagrinėjama tema labai aktualini mūsų šiandienos gyvenime, nes užimtumo (nedarbo) problemos labai aktualios Lietuvoje. Mes pasistengėme savo darbe aptarti ir parodyti bendrą Lietuvos vaizdą, nedarbo ir užimtumo perspektyvoje. Išskyrėme ir apibrėžėme nedarbo tipus, bei rūšis. Palyginome Lietuvos nedarbo lygį, jį sąlygojančius veiksnius, problemas su Europos Sąjungos bendruoju lygiu. Kadangi Lietuva netrukus taps pilnateise ES nare pateikėme Europos Sąjungos regioninės politikos, užimtumo srityje, nuostatas bei veikimo kryptis sprendžiant regionines užimtumo problemas.

Pasirinkę du Lietuvos regionus Akmenės bei Kauno, parodėme jų priešpriešą užimtumo srityje. Didelė dalis statistinės informacijos pateikiama grafikų bei lentelių pavidale – tai leidžia geriau įsisavinti pateikiamą medžiagą.

1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika

Pradėdami nagrinėti užimtumą ir jo problemas pirmiausiai pateiksime pagrindines sąvokas, kurios naudojamos daugeliuose valstybės tyrimuose, bei mūsų darbe.

Užimti gyventojai – tiriamo amžiaus gyventojai, tiriamąją savaitę dirbę bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darbo užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais)

ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą:

darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimyninėje įmonėje dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną (pajamas), savarankiškai dirbantys asmenys.

Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą.

Neaktyvūs gyventojai – gyventojai, nepriskirti užimtųjų ar bedarbių grupei. Prie jų priskiriami moksleiviai, studentai, namų šeimininkės, pensininkai, neįgalieji, nuteistieji, asmenys, praradę viltį rasti darbą.

Darbo jėga – visi užimti gyventojai ir bedarbiai.

Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai su vienu ar keliais partneriais nuosavoje įmonėje, nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus ir valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą (turintys privačios nuosavybės teisę). Darbdaviai įmonės vardu sudaro, keičia ir nutraukia darbo ir kitas sutartis. Jie yra įsipareigoję mokėti samdomam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose ar šalių susitarimu

Samdomi darbuotojai – asmenys, sudarantys raštišką arba žodinę darbo sutartį su įmone, pagal kurią už atliktą darbą jiems bus sumokėtas sutartas atlyginimas, neatsižvelgiant į įmonės pajamas. Samdomas darbuotojas už atliktą darbą gauna sutartą darbo užmokestį arba atlyginimą

Darbo jėgos aktyvumo lygis – darbo jėgos santykis su atitinkamo amžiaus gyventojais.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su atitinkamo amžiaus gyventojais.

Visiškas užimtumas – sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio užimtumo lygį. Bet jis nereiškia nulinio nedarbo. (5)

Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su bendra ekonomikos būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamą užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalys turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimų socialines pasekmes, arsenalą. Priemonių visuma, naudojamų darbo rinkos reguliavimui, sudaro valstybės užimtumo politiką. Šios priemonės – tai tiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui arba, kitaip tariant, valstybės įsikišimas į ūkio funkcionavimą. Tokia valstybės elgsena darbo rinkos teorijoje vertinama įvairiai. Galima skirti dvi pozicijas: neoklasikinę ir Keinso.

Apibrėždami neoklasikų ir Keinso pozicijas galėsime geriau suvokti užimtumo sampratą.

Neoklasikinė. Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvos rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai yra pasiekti maksimalų/pilną užimtumo lygį, esant tam tikram ūkio išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms.

Neoklasikai teigia, kad užimtumo problemos atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojimas pasak jų, ūkyje yra per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumo politikos priemonės.

Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybės kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina yra likviduoti tai, kas trukdo laisvos rinkos funkcionavimui. Pasak jų reikia apriboti profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo pašalpas bei panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė, jų nuomone, turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių panaikinimą. Tam ji turėtų: 1) tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę sistemą (apie laisvas darbo vietas bei darbo ieškančiuosius); 2)

efektyviai, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, organizuoti profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.(2, 22)

Keisnistinė. Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų mastas).

Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra efektyvi priemonė kovai su nedarbu.

Lankstus darbo apmokėjimas neišsprendžia užimtumo problemų, o sukelia nuolatinius konfliktus su dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir paslaugoms, norint sumažinti užimtumo problemas (nedarbą), valstybė turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą.

Iš esmės tai gali būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas (biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir pan.).(2,20)

Taigi viena koncepcija pasisako už visišką valstybės kišimąsi į ūkio funkcionavimą, o kita pasisako už jos nebūtinumą. Vienos ar kitos koncepcijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. Nuo

XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jau ir buvo kalbama apie užimtumo politiką, valstybės vaidmuo tebebuvo pasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo situacija labai pasikeitė: stiprėjo profsąjunginis judėjimas, augo socialiniai fondai, didėjo socialinės apsaugos sistemos įvairovė, diddėjo regionų autonomiškumas ir pan. Norėdamos pasiekti socialinį stabilumą daugelis šalių ėmėsi įvairių valstybinių socialinių programų, kurių viena pagrindinių dalių buvo regioninės užimtumo programos. Bet 9

dešimtmečio viduryje prasidėjo ekonominė recesija, kuri apėmė beveik visas išsivysčiusias šalis, tai tiesiogiai atsiliepė ir darbo rinkai, pradėjo augti nedarbas. Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėta mažinti mokesčius, tai turėjo poveikį socialinei politikai (taip pat ir užimtumo): pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas, mažinamas įdarbinimo įstaigų (darbo biržų) darbuotojų skaičius, net bandoma sumažinti bedarbio pašalpos dydį (pvz., Kanadoje). Taigi vėl pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja valstybės poveikis situacijai darbo rinkoje. (2,35)

Kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, darbo rinkos (užimtumo)

politikos formavimasis yra labai sudėtingas ir prieštaringas procesas.

Pagrindinė priežastis – dvejopas darbo pobūdis : darbas kaip ekonominė kategorija, ir darbas, kaip socialinė kategorija. Užimtumo politikoje tai reiškia, kad vienos arba kitos priemonės gali būti efektyvios ekonominiu požiūriu, bet nepriimtinos socialiniu, arba atvirkščiai.

Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais:

1) “pasyvus”, t.y. finansinės priemonės, siekiančios sušvelninti pajamų praradimą (dėl darbo praradimo);

2) “aktyvus”, t.t priemonės, siekiančios sumažinti nedirbančių piliečių skaičių.

Pasyvi valstybės užimtumo politika. Šiuo metu įvairios šalys naudoja įvairias finansines pagalbos bedarbiams (iš dalies praradusiems darbą) formas. Pagrindinės jų – bedarbio pašalpos. Šalia jų dar yra pašalpos iš socialinės rūpybos fondų, vienkartinės išmokos atleidžiamiesiems iš darbo, o kai kuriose šalyse – profsąjunginės kasos arba privatus draudimas nuo nedarbo. Reikia pabrėžti, kad visose šalyse pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas ir ne kiekvienas nedirbantis pilietis turi teisę gauti bedarbio pašalpą. (1, 95)

Viena iš pasyvios užimtumo politikos formų yra ankstesnis išleidimas į pensiją (ši priemonė taikomaregionuose, kur reorganizuojam specifinė industrija, pvz., laivų statyklos). Tai yra labai brangi priemonė, todėl jos taikymas priklauso nuo šalies (socialinių fondų)

finansinių galimybių.

Aktyvi valstybės užimtumo politika. Aktyvi politika – tai panaudojimas įvairių ekonominių ir organizacinių priemonių, leidžiančių sumažinti užimtumo problemų mastą. Jos veikia: 1) darbo jėgos paklausos padidėjimą; 2) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimo tobulinimą (įdarbinimo įstaigų, permokymo centrų ir pan.).

Aktyvios politikos priemonės dažniausiai skirstomos:

a) makroekonominės, t.y. bendros ūkio stabilizavimo priemonės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai gerina situaciją darbo rinkoje; b)

“specialios” užimtumo politikos priemonės.

Makroekonominių priemonių pagalba valstybė stengiasi padidinti agreguotą paklausą gėrybėms bei paslaugoms: mažinant mokesčius;

didinant biudžetinius užsakymus; mažinant palūkanų normą; didinant pinigų emisiją. Visos šios priemonės dar vadinamos globaline emisija, jų tikslas – didinant agreguotą paklausą, didinti paklausą darbo jėgai ir tuo pačiu mažinti nedarbą.

“Specialios” priemonės daugiausia nukreiptos frikcinio (tekamojo)

bei struktūrinio nedarbo sumažinimui. Pagrindinės iš jų būtų: įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; suaugusiųjų permokymo sistemos vystymosi bei permokymo programų finansavimas;

socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas; įdarbinimo įstaigų tinklo plėtimas bei jo informacinio aprūpinimo tobulinimas.

Reziumuojant, reikia pasakyti, kad pasaulinėje praktikoje nėra universalių receptų efektyviai užimtumo politikai paruošti. Net atskirų priemonių naudojimas gali būti efektyvus vienoje šalyje ir visai neduoti jokių rezultatų kitoje. Todėl ruošiant užimtumo programą atskiroje konkrečioje šalyje, pirmiausi, reikia įvertinti tos šalies darbo rinkos situaciją (jos ypatumus, dirbančiųjų orientacijas bei jų darbinės veiklos motyvus) ir bendrą ekonominę situaciją ir jos keitimosi tendencijas. Užimtumo politika negali būti atskirta nuo šalies ekonominės (ūkio vystymosi) politikos, tai yra dvi neatskiriamos šalies ūkio vystymosi dalys. Todėl jų ruošimas ir realizavimas turi būti vykdomas lygiagrečiai. (2,41)

Norint aktyviai ir efektyviai spręsti užimtumo (ir ne tik)

problemas būtina gerai parengta šalies regioninė politika, kurios pagrindinės nuostatas būtų įgyvendintos atsižvelgiant į atskirų tos šalies regionų specifiką. Kadangi atskiras šalies regionas gali susidurti su problemomis, kurios nebūtinai yra budingos kitiems tos pačios šalies regionams. Lietuvai integruojantis į ES struktūras bus taikoma bendra Europos Sąjungos regioninė politika. Šią regioninę politiką panagrinėsime plačiau užimtumo aspektu.

ES regioninė politika užimtumo aspektu yra suskirstyta į keletą pagrindinių grupių: regioninio konkurencingumo gerinimas, įdarbinimo gerinimas, subalansuotas vystymasis mieste ir kaime. Kiekvieną iš šių grupių aptarsime plačiau.

Regioninio konkurencingumo gerinimas. Regioninis konkurencingumas tiesiogiai įtakoja užimtumą. Kadangi kuo regionas konkurencingesnis tuo jis gali lengviau atlaikyti ekonomikos pokyčius bei greičiau ir efektyviau perskirstyti turimus resursus tarp atskirų regiono sektorių.

ES regioninė politika numato tokius žingsnius norint pagerinti regionų konkurencingumą:

• Užtikrinti energijos šaltinių funkcionavimą bei naujų išteklių paiešką. Energijos šaltiniai yra vienas iš svarbiausių veiksnių lemiančių regioninę veiklą, kadangi be energijos neįmanuma jokia veikla bei gamyba.

Prisirišimas prie vieno energijos gavimo būdo žymiai ir labai akivaizdžiai sumažina komercinės veiklos manevravimą ir konkurencingumą. Patariama skirti pakankamas investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius.

• Komunikacijos bei ryšių tobulinimą. Naujų komunikacijos priemonių diegimas regionuose užtikrina jų ekonominį gyvybingumą. Distancinis duomenų pasikeitimas, distancinis mokymas Interneto pagalba leidžia geriau paruošti darbo jėgą išvengiant didelių sąnaudų. Šios priemonės ypatingai turėtų būti taikomos tose regionuose, kurie yra nutolę nuo regioninių centrų.

• Gamybos priemonių atnaujinimas bei gerinimas. Inovacijų didinimas regionuose ir regioninėse kompanijose leidžia atnaujinti gamybos priemones, kurių gerinimas leidžia padidinti konkurencingumą. Vyriausybės ir privatus sektoriai privalo glaudžiai bendradarbiauti gerinant mokslinių tyrimų panaudojimą ekonomikoje.

• Pagalba. Svarbi priemonė užtikrinanti užimtumo skatinimą.

Tiek finansinių injekcijų, tiek finansinių konsultacijų pagalba – būtina smulkiam ir vidutiniam ūkiui. Teisingas struktūrinių fondų paskirstymas ir pagalba juos įsisavinant būtina sąlyga konkurenciniam lygiui didinti.

(8)

Įdarbinimo gerinimas. ES regioninės politikos veiklos priemonėse nurodoma, kad įdarbinimo gerinio problemos yra vienos iš aktualiausių, kurias privalo spręsti šalių vyriausybės. ES laikosi nuomonės, kad mokymasis ir apmokymas yra svarbiausi faktoriai lemiantys efektingą darbo sąlygų gerinimą. Išskiriami kiti įdarbinimo gerinimo žingsniai:

• Pagrindinis ir visą gyvenimą trunkantis mokymasis .

• Socialinės ekonomikos vystymas.

• Vienodos darbo galimybės visiems.

• Sustiprintas bendradarbiavimas tarp mokymo ir įdarbinimo įstaigų.

• Parama bedarbiams.

• Parama bedarbiams keičiant profesiją, jų lankstumo ir prisitaikymo gerinimas.

Subalansuotas kaimo ir miesto vystymasis. ES regioninėje politikoje atkreipiamas dėmesys, kad miestai yra ryšių, prekybos ir kultūros centrai. Todėl kaime jaučiamas darbo jėgos nutekėjimas į centralizuotus regionus. Kaimo regionuose, kuriuose nėra gerai išvystytų prekybos ir ryšių centrų labai stipriai pasireiškia problemos susijusios su užimtumu, kadangi juose nėra išvystytos ir imlios darbo rinkos.

Norint suvienodinti šių sektorių vystymąsi reikia remtis ir išnaudoti pagrindinius kaimo privalumus t.y dėmesys turi būti sukoncentruotas į tai, kad kaimas aprūpina vartojimo žaliavomis, yra puiki aikštelė turizmo ir rekreacijos vystymui.

Norint pasiekti, kad kaimo regionai taptų konkurencingi būtinas ūkių ir fermų atnaujinimas, taikomos mokestinės lengvatos, gerinamas susisiekimas tarp atskirų regionų ir jų centrų.(8)

Šioje politinėje ES regionų doktrinoje yra akcentuojama, kad išvardintos priemonės bus efektingos užimtumo srityje tik tada jei jos bus taikomos kompleksiškai ir pastoviai. Regioninė politika, tai kartu ir užimto problemų sprendimo būdas.

1.1 Nedarbas

Nedarbas ir užimtumas labai tampriai susiję. Norint visiškai ir teisingai suprasti rinkoje vykstančius užimtumo pasikeitimus būtina perprasti nedarbo sampratą, jo rūšis ir pan.

Nedarbą būtina pažinti, nes tai viena svarbiausių valstybės problemų. Nedarbas egzistuoja tiek laike, tiek erdvėje, t.y. bet kuriuo istoriniu laikotarpiu, bet kurioje valstybėje egzistuoja tam tikras skaičius neužimtų šalies gyventojų.

Visi šalies gyventojai skirstomi į neaktyvius (moksleiviai ir studentai, lankantys dieninio mokymo įstaigas; asmenys, gaunantys senatvės, lengvatines ar invalidumo pensijas; namų šeimininkės ir asmenys, prižiūrintys vaikus; kiti asmenys, kurie nenori dirbti) ir aktyvius, kurie savo ruožtu skirstomi į užimtus (asmenys, dirbantys už atlyginimą; laikinai nedirbantys dėl ligos ar besimokantys, streikuojantys; dirbantys savarankiškai) ir bedarbius (gyventojai, neturintys darbo, teikiančio pajamų; ieškantys darbo).

Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir skatina netikrumą rytojumi ir pan. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nedarbas socialinėje struktūroje pasiskirsto nevienodai.

Nedarbą geriausiai apibūdinantys veiksniai – tai gyventojų užimtumas ir nedarbo lygis, kuris reiškiasi nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, santykiu su visa darbo jėga.

Yra išskiriam keletas nedarbo tipų:

1) tekantis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Kai žmogus gali rinktis darbo vietas ir veiklos rūšis, visada atsiras tokių, kurie nedirba dėl įvairių priežasčių. Darbuotojui pakeisti vieną darbą į kitą užima tam tikrą laiką. Kol jie pradės dirbti, statistiniuose duomenys bus užfiksuoti kaip bedarbiai.

2) struktūrinis nedarbas – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros.

Modernizavus gamybos procesus, kai kurių profesijų atstovų paklausa sumažėja, nes jų kvalifikacija neatitinka laisvų darbo vietų kvalifikacijos ir jie tampa bedarbiais.

3) ciklinis nedarbas susijęs su cikline ekonomikos plėtra ir dėl menkos visuminės darbo paklausos pasireiškia ūkio nuosmukio bei krizės metu.

4) sezoninis nedarbas kyla tada, kai kalendoriniais metais keičiasi darbo pasiūla ir paklausa (turizmo srityje, žemės ūkyje). (7)

Lietuvoje bedarbių skaičiui nustatyti naudojama keletas metodų, kurias naudoja atitinkamos instancijos, todėl kartais gaunami prieštaringi duomenys. Lietuvos darbo biržos, Statistikos departamento tyrimai rodo tik bendrą šalies tendenciją. Kadangi

Statistikos departamento atliekamuose tyrimuose bedarbių kategorijai priskiriami ir tie žmonės, kurie ieško darbo ne tik valstybinėse darbo biržose, bet ir įvairiausiais kitais būdais – per į privačias darbo biržas, darbdavius, draugus, pažįstamus, žiniasklaidą, ieško būdų gauti licenciją savo verslui plėtoti ir pan. . Konkrečius

Lietuvos nedarbo pavyzdžius nagrinėsime kituose skyriuose.

2. Užimtumas Lietuvoje

Gyventojų užimtumas šiuo metu yra viena opiausių Lietuvos ekonomikos problemų, nes nuo 1989 metų nuolat mažėja dirbančių žmonių skaičius, o didėja nedarbas. Šalyje 1989 metais dirbo 1903

tūkst., arba 91 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Prasidėjus ūkio reformoms, daug gyventojų neteko darbo. Ypač sparčiai dirbančiųjų skaičius mažëjo 1990–1995 metais. Per šį laikotarpį dirbančiųjų šalyje sumažėjo iki 1644 tūkst., arba 259 tūkst. Vėlesniais metais dirbančiųjų skaičius pradėjo šiek tiek didėti. Kai prasidėjo krizė

Rusijoje, Lietuvoje ėmė mažėti laisvų darbo vietų. Dirbančiųjų skaičius 2000 metais sumažėjo iki 1586 tūkst., o dirbo 74 proc.

darbingo amžiaus gyventojų (žr. 1 pav.). Mažėjant užimtų gyventojų skaičiui, mažėja ir gyventojų užimtumo lygis (užimtų gyventojų skaičiaus santykis su visais gyventojais). Šis rodiklis geriausiai parodo užimtumo pokyčius. Aukščiausias užimtumo lygis buvo 1995

metais – 55,2 proc., o žemiausias – 2000 metais – 51,2 proc. Jaunimo

(15–24 metų amžiaus) užimtumo lygis sumažėjo atitinkamai nuo 33,1

proc. Iki 26,7 proc. (7)

Nepriklausomybės metais ypač pasikeitė užimtųjų žmonių struktūra (žr. 2, 3 pav.). Pramonėje, įskaitant elektros, dujų ir vandens tiekimą, užimtųjų skaičius nuo 1989 metų iki 2002 metų sumažėjo 250 tūkst., arba daugiau nei du kartus, statyboje – 129

tūkst., arba 2,3 karto. Kasmet didėjo žmonių, teikiančių paslaugas, skaičius. Ypač sparčiai didėjo asmenų, užsiimančių prekyba, skaičius. Jų padaugėjo nuo 137 tūkst. 1989 metais iki 233 tūkst.

2002 metais. Nors Lietuvoje paskutiniais metais pastoviai mažėja žmonių, užsiimančių žemės ūkio veikla, jų dalis tarp bendro užimtųjų skaičiaus išlieka didelė. 2002 metais jie sudarė 19,7 proc. .

Plėtojantis šalies ekonomikai ir gilėjant eurointegracijos procesams, vis aktualesnės tampa užimtumo žemės ūkyje problemos.

Lietuvoje, kaip ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse, susiduriama su panašiomis problemomis: žemas produktyvumas, menkas kaimo gyventojų išsilavinimas, suvaržytas gyventojų mobilumas. Lietuvos žemdirbiams dėl gamybos sutelkimo smulkiuose ir neefektyviuose ūkiuose, nepalankių gamtinių sąlygų bei pigios ES šalių žemės ūkio produkcijos vis sunkiau realizuoti savo pagamintą produkciją ir konkuruoti tarptautinėse rinkose. Pagrindiniai šių problemų sprendimo būdai būtų: ūkių stambinimas bei užimtų gyventojų skatinimas pereiti iš žemės ūkio sektoriaus į kitus efektyvesnius, dažniausiai paslaugų, sektorius. (7)

Iš 4pav. matyti, kad 2002 m., daugiausiai dirba neturintys aukštojo ir aukštesniojo išsilavinimo žmonės, tik nedidelę dalį sudaro darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu. Pastebima, kad šalyje su kiekvienais metais didėja išsilavinusių darbuotojų paklausa ir mažėja paklausa neturinčių jo. (7)

2.1 Užimtumo palyginimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje

Nors užimtumo lygis 2000 metais Lietuvoje ženkliai sumažėjo, tačiau tai nėra blogiausias rodiklis Europoje. Ankstesniais metais

Lietuvos gyventojų užimtumo lygis buvo didesnis už Europos Sąjungos

(ES) vidurkį (žr. 1 lent.).

Palyginti su ES, Lietuvoje labai daug gyventojų dirba žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje (žr. 2 lent.). Jis viršija

ES vidurkį keletą kartų. Europos Sąjungoje kaip ir Lietuvoje jų dalis kasmet mažėja, 2000 metais šioje veikloje dirbo 4,3 proc.

Es

gyventojų, kai tuo tarpu Lietuvoje 19,7 proc. (1,52) .

| |1997 |1998 |1999 |2000 |

|Lietuvoje: |63,8 |64,2 |66,4 |60,1 |

|Europos |60,5 |61,1 |62,1 |63,1 |

|Sąjungoje: | | | | |

| |Lietuva |Europos Sąjunga |

| |1990 |1994 |2000 |1990 |1994 |2000 |

|Iš viso: |

|Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |23,4 |19,7 |6,7 |5,5 |4,3 |

|žuvininkystė | | | | | | |

|Pramonė (kartu su statyba) |41,8 |29,2 |26,2 |33,2 |30,6 |28,8 |

|Paslaugos |38,8 |47,4 |54,1 |60,2 |63,9 |66,9 |

|Vyrai: |

|Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |30,5 |23,5 |7,1 |6,1 |5 |

|žuvininkystė | | | | | | |

|Pramonė (kartu su statyba) |43,8 |36,2 |32 |42 |40,1 |38,8 |

|Paslaugos |44,3 |33,3 |43,9 |50,8 |53,8 |56,2 |

|Vyrų dalis tarp visų užimtųjų: |46,2 |49,9 |50,1 |60,3 |58,7 |57,4 |

|Monterys: |

|Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |16,3 |15,9 |5,9 |4,6 |3,3 |

|žuvininkystė | | | | | | |

|Pramonė (kartu su statyba) |40,1 |22,2 |19,8 |19,7 |17,2 |15,3 |

|Paslaugos |46,3 |61,5 |64,3 |74,3 |78,2 |81,4 |

|Moterų dalis tarp visų užimtųjų:|53,8 |50,1 |49,9 |39,7 |41,3 |42,6 |

Didžiausia užimtumo orientacija, tiek Lietuvoje, tiek ir

Europos Sąjungoje, yra paslaugų sektoriuje. Tai sąlygoja keletas priežasčių, pirmiausiai, kad čia dirbantys žmonės gali lengvai pakeisti darbo vietą šio sektoriaus ribose, nes daugiausiai darbo vietų sukuriama būtent paslaugų sektoriaus ribose. Kita svarbi priežastis yra ta, kad tai kone vienintelis sektorius, kuriame techniniai laimėjimai nesumažina dirbančių žmonių skaičiaus.

Tiek ES, tiek Lietuvoje daigiausiai užimtųjų yra vyrai, bet laiko dinamikoje pastebima, kad tarp šių skaičių skirtumas kasmet vis mažėja. Tiek ES, tiek Lietuvoje pramonės srityje yra koncentruojamas pakankamai didelis darbuotojų skaičius. Šioje pramonės šakoje vyrai užima didesnę užimtųjų dalį, Lietuvoje 2002

metais 32, tuo tarpu moterys sudaro apie 19,8 procentus, ES

atitinkamai 38,8 ir 15,3 . Pastebima, kad šiame sektoriuje užimtųjų kasmet mažėja. Tai siejama su intensyviu technikos diegimu, kurio pasekoje atsisakoma dalies darbuotojų. (4)

Lietuvai visiškai perimus ES teisines normas atotrūkis tarp

Lietuvos ir ES rodiklių sumažės ar visai susilygins.

2.2 Nedarbas – didžiausia regioninio užimtumo problema

Daugelis Lietuvos regionų susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis badarbystės problemomis. Nors nedarbo lygis Respublikos mąstu mažėja, tačiau vis dar išlieka keletas regionų, kuriose, jis yra labai aukštas (žr. 5 pav.). Mažeikiuose ir Druskininkuose šiuo metu užimtumo problema yra pati opiausia, nes darbo neturi per 18% jų gyventojų. Tiesa, šiais metais Mažeikių regionine pastebimas nedarbo mažėjimas, tuo tarpu Druskininkuose jis toliau kyla ir jeigu nebus imtasi ryžtingų priemonių,tokia tendencija išliks.

Nadaug nuo represinių rajonų atsilieka Akmenė, Pasvalys,

Jurbarkas, Jonava, Lazdijai ir Šalčininkai, juose nedarbas yra 15-

18%. Tai taip pat labai aukštas rodiklis, keliantis didelį susirūpinimą. Šie regionai privalo efektyviau išnaudoti savo turimus resursus ir imdami pavyzdį iš tų rajonų, kuriuose nedarbo lygis yra žemas, taip pat mažinti šią problemą.

Galima pasidžiaugti, kad beveik pusėje Lietuvos rajonų bedarbystė mažesnė nei 9%, tai Klaipėda, Plungė, Kretinga, Biržai,

Kupiškis, Anykščiai, Zarasai, Molėtai, Radviliškis, Kėdainiai,

Kaunas, Prienai, Kaišiadorys, Širvintos, Vilnius, Trakai ir Varėna.

Beje Elektrėnų, Kretingos, Vilniaus rajonų savivaldybėse bedarbių yra vos daugiau nei 5%, to priežastys yra ypatinga geografinė padėtis (Ketinga), valstybiškai svarbių objektų turėjimas (Vilnius,

Elektrėnai). Taip pat labai žymų poveikį nedarbo lygiui regione turi vyriausybės skiriamų investicijų dydis. Puikus pavyzdys yra Vilnius, kuriam tenka nemaža dalis biudžeto lėšų, kurių pagalba galima sėkmingai mažinti gyventojų užimtumo problemas.

Nebloga situacija yra ir Palangos, Telšių, Šilalės, Raseinių,

Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Marijampolės, bei Alytaus darbo biržose, nes nedarbo lygis šiuose rajonuose- 9-12%. Beje, Telšiuose ir Marijampolėje šiuo metu yra didžiausias nedarbo lygio augimas visos Lietuvos mąstu, dėl to šie rajonai greitu metu gali patekti į tą grupę regionų, kuriuose nedarbas yra 12-15%.

Gana aukštas 12-15% bedarbystės lygis yra pakankamai dažnas reiškinys, visoje Respublikoje (Skuodo, Joniškio, Šiaulių, Pakruojo,

Kelmės, Rokiškio, Šilutės, Tauragės, Ignalinos, Švenčionių, Šakių,

Vilkaviškio raj.)

[pic]

Analizuojant bedarbystės lygį skirtingose Lietuvos vietose, kyla natūralus klausimas: kodėl, vienam regione bedarbystė yra tokia maža (pvz. Kaunas 7%), o kitame tokia didelė (pvz. Akmenė 18%)? Nedarbo lygio dydį lemia labai daug aspektų, kai kurie jų yra specifiniai ir būdingi tik konkrečiam regionui (pvz. Palangoje nedarbo lygis nėra aukštas, nes miestas įsikūręs prie jūros ir tai labai teigiamai veikia jo ekonomikos rodiklius). Bet galima pastebėti ir bendrų rodiklių, kurių kitamas gana stipriai įtakoja kiekvieno regiono nedarbą, tai:

□ ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus kitimas,

□ priverstinio nevisiško užimtumo lygis,

□ darbo vietų skaičiaus,

□ įmonių, kuriose atleidžiamos darbuotojų, grupės lygio kitimas,

□ nelegalaus darbo buvimas,

□ nedarbo lygio kitimas,

□ sunkiai konkuruojančių darbo rinkoje bedarbių skaičiaus kitimas,

□ aukštos kvalifikacijos specialistų paklausos kitimas,

□ aukštos kvalifikacijos specialistų skaičiaus kitimas,

□ ilgalaikių bedarbių skaičiaus kitimas,

□ jaunimo nedarbo lygis.

Apžvelgsime nedarbo lygio rodiklius dviejuose skirtinguose

Lietuvos regionuose: Akmenėje, kur bedarbystė yra labai didelė ir

Kaune, kur nedarbo lygis yra mažas.

2.3 Darbo rinkos būklė Akmenės regione

Akmenės rajonas yra iš tų, kuriame nedarbo lygis vienas didžiausių visoje Lietuvoje. Išanalizuosime indikatorius (darbingo amžiaus gyventojų skaičius; laisvų darbo vietų skaičius ir t.t.), kurie tiksliai atspindi situaciją šio rajono darbo rinkoje.

Lyginant darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus pokyčio tempus

Akmenės rajone ir Šiaulių apskrityje, matome, kad rajone darbingo amžiaus gyventojų nuo 1999m. nuolat mažėja (7 pav.). 2002m. Rajone darbingo gyventojų skaičiaus sumažėjimas yra daugiau nei 4 kartus santykinai didesnis nei apskrityje (11).

Vertinant laisvų darbo vietų pokytį Akmenės rajone, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1995m. – 2002m. metų du kartus stebėtas darbo vietų augimas: 1995m. – 1998m. ir 2001m. – 2002m. didžiausias grandininis (+85,71%) padidėjimas stebėtas laikotarpiu nuo 1995m. iki

1996m. laikotarpiu nuo 1996m. iki 1998m. laisvų darbo vietų skaičiaus augimas pastoviai lėtėja, kartu pasiekdamas 1998m. bazinį laisvų darbo vietų padidėjimą lyginant su 1995m. laisvų darbo vietų skaičiumi –

(+150,89%). Nuo 1998m. iki 2000m. laisvų darbo vietų skaičius pastoviai mažėja, pasiekdamas 2000m. bazinį (+36,16%) padidėjimą. Nuo

2000m. iki 2002m. stebėta analogiška tendencija kaip ir laikotarpiu nuo 1995m. iki 1997m., pasiekianti 2002m. bazinį (+125,89%) laisvų darbo vietų padaugėjimą. Laisvų darbo vietų skaičius rajone nuo 1995m.

iki 2002m. išaugo nuo 224 iki 506 laisvų darbo vietų (3 lentelė).

3 lentelė

Laisvų darbo vietų skaičius rajone (1995 – 2002) (11)

| |Metai |

| |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |2001 |2002 |

|Iš viso |224 |416 |527 |562 |464 |305 |468 |506 |

|(neterminuotam | | | | | | | | |

|darbui) | | | | | | | | |

|Tp (grandininis) |0,000|0,857|0,266|0,066|-0,17|-0,34|0,534|0,081|

| |0 |1 |8 |4 |44 |27 |4 |2 |

|Tp (bazinis) |0,000|0,857|1,352|1,508|1,071|0,361|1,089|1,258|

| |0 |1 |7 |9 |4 |6 |3 |9 |

Vertinant bedarbių skaičiaus pokytį Akmenės rajone stebėtas bedarbių skaičiaus mažėjimas vasaros sezono metu. Ši tendencija išlieka visu 1997 – 2002m. laikotarpiu.

Analizuojant bedarbių skaičių pagal jo absoliučiąją reikšmę (4

lentelė), nustatyta, kad daugiausiai įregistruojama bedarbių pagal amžių grupėje nuo 20 iki 24 metų. Ši tendencija išlieka laikotarpiu nuo 1998m. iki 2002m. Mažiausiai bedarbių registruojama amžiaus grupėje nuo 60 iki 64m. Daugumoje grupių 2001m. stebėtas registruotų bedarbių absoliutaus skaičiaus mažėjimas. Tačiau 2002m. stebėtas registruotų Akmenės rajono darbo biržoje bedarbių amžiaus grupėse: 20-

24; 30-59 skaičiaus didėjimas.

4 lentelė

Bedarbių skaičius pagal amžių Akmenės rajone(11)

|Eilės |Amžiaus |Įregistruota bedarbių per metus |

|nr. |grupės | |

| | |1998 |1999 |2000 |2001 |2002 |

|1 |Iš viso |2910 |3298 |2790 |2268 |2404 |

|1.1 |16 – 19 |310 |93 |201 |204 |170 |

| |metų | | | | | |

|1.2 |20 – 24 |474 |850 |567 |444 |472 |

| |metų | | | | | |

|1.3 |25 – 29 |325 |455 |342 |311 |295 |

| |metų | | | | | |

|1.4 |30 -34 metų|404 |403 |381 |291 |317 |

|1.5 |35 – 39 |371 |372 |330 |269 |292 |

| |metų | | | | | |

|1.6 |40 – 44 |335 |373 |347 |249 |294 |

| |metų | | | | | |

|1.7 |45 – 49 |302 |305 |252 |181 |224 |

| |metų | | | | | |

|1.8 |50 – 54 |245 |195 |215 |178 |201 |

| |metų | | | | | |

|1.9 |55 – 59 |134 |210 |139 |117 |119 |

| |metų | | | | | |

Analizuojant bedarbių skaičiaus absoliučiųjų reikšmių kitimą pagal išsilavinimą (5 lentelė), nustatyta, kad daugiausiai bedarbių

2002m. buvo įgijusių vidurinį išsilavinimą, o mažiausiai buvo neturinčių pradinio išsilavinimo. Siekiant tiksliau įvertinti esamą situaciją ir palyginti grupes būtini duomenys apie gyventojų skaičių

Akmenės rajone pagal įgytą išsilavinimą.

5 lentelė

Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą Akmenės rajone (11)

|Pagal |Įregistruota bedarbių per |

|išsilavinim|metus |

|ą | |

| |1999 |2000 |2001 |2002 |

|Iš viso |3298 |2790 |2268 |2404 |

|Su |40 |54 |39 |40 |

|aukštuoju | | | | |

|Su |395 |376 |311 |333 |

|aukštesniuo| | | | |

|ju | | | | |

|Su |1148 |944 |932 |1156 |

|viduriniu | | | | |

|Su |1432 |1168 |720 |535 |

|pagrindiniu| | | | |

|Su pradiniu|283 |248 |264 |337 |

|Be pradinio|0 |0 |2 |3 |

2.4 Darbo rinkos būklė Kauno regione

Kauno rajonas yra vienas tų, kuriame nedarbo lygis vienas mažiausių visoje Lietuvoje. Pateiksime keletą duomenų, kurie atspindi nedarbo lygio tendencijas šio rajono rinkoje.

6 lentelė

Vidutinis metinis užimtųjų skaičius Kauno miesto savivaldybėje, tūkst. (6)

Metai |1994 |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |2001 | |Užimtieji

|189,8 |188,7 |190,5 |185,9 |182,1 |190,1 |179,6 |176,7 | |

Per 2002 metus į Kauno darbo biržą kreipėsi 25270 bedarbių. Iš jų 12930 (51,3%) moterų, 5674 (22,5%) – jaunimo iki 25 metų, 1489

(5,9%) – priešpensijinio amžiaus. Lyginant su 2001m. bedarbių užregistruota apie 2,1% daugiau (6).

Per 2002 metus Kauno darbo biržoje užregistruota 8269 laisvos darbo vietos nuolatiniam darbui. Lyginant su 2001 m., laisvų darbo vietų užregistruota 7,9% daugiau.

40,4% laisvų darbo vietų užregistruota paslaugų sferoje: tai prekybos, viešojo maitinimo, socialinės ir asmeninės aptarnavimo veiklos įmonėse. Laisvos darbo vietos pramonėje sudarė 35,2%.

Daugiausiai pasiūlymų darbui pateikė darbužių siuvimo, baldų gamybos kitų medienos gaminių, metalinių konstrukcijų gamybos bei maisto produktų gamybos įmonės. 2002m. laisvų darbo vietų skaičius statyboje, lyginant su 2001m., išaugo 48%.

2002m. darbo jėgos paklausos pagal išsilavinimą analizė rodo, kad padidėjo darbo jėgos poreikis su profesiniu išsilavinimu, o sumažėjo nekvalifikuotų darbininkų poreikis.

Išvados

Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su bendra ekonomikos būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamą užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalys turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimų socialines pasekmes arsenalą. Vienas svarbiausių regioninio užimtumo problemų sprendimų būdų yra regioninė užimtumo politika. Regioninė užimtumo politika apima:

regioninio konkurencingumo, įdarbinimo gerinimą, subalansuotą vystymąsis mieste ir kaime.

Stebint nuolatinį Lietuvos rodiklių kitimą galime daryti išvadą, kad paskutiniais metais regioninis užimtumas didėja, kartu mažindamas bendrą nedarbo lygį šalyje, tą skatina keleta priežasčių:

sėkmingas ekonominių reformų įdiegimas,vis didesnė ūkio perorientacija į perspektyvą turinčias ekonomines šakas.

Analizuojant Lietuvos regioninio užimtumo žemėlapį, galime išskirti keletą regionų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir t.t.), kur užimtumo problema nėra didelė, tai šios priežastys- Lietuvos mąstu didelės rinkos, sėkmingas užimtumo programų įgyvendinimas, geras logistikos išnaudojimas, žymios vyriausybės paramos efektyvus panaudojimas.

Literatūra

1. Purlys Č. Ekonominės reformos ir prioritetai/ Č.Purlio, G.

Rainio. Vilnius, 2001. 124psl. ISBN 9945-406-12-3.

2. Mackevičienė R. ir kt. Užimtumo morfologija ir kaita. Vilnius

200. 53psl. ISBN 9932-210-12-10

3. Oficiali Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų bazė [interaktyvus].

Informacijos centras [žiūrėta 2003-10-10]. Prieiga per Internetą:

http://www.lrs.lt/c-bin/eu/preps9?Condition=129687

4. Konferencijos pranešimų medžiaga – Inžinerinės regionų plėtros problemos. Kaunas, 2002

5. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga – Regionų plėtra -2002 . Kaunas, 2002.

6.Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.ldb.lt

7. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.std.lt

8. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.europa.eu.int

9. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.fmmc.lt

10. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.finmin.lt

11. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-12]. Prieiga per

Internetą: www.akmene.lt

2pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 1990 metais, procentais (7)

3pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 2002 metais, procentais (7)

1pav. Užimtumo pokyčiai

Lietuvoje (6)

Lietuvos ir ES užimtumo lygis (1, 112)

Gyventojų užimtumas ekonominės veiklos sferose Lietuvoje ir ES (6)

9. Pav. Bedarbių, registruotų Kauno darbo biržoje, skaičiaus dinamika

2001m., 2002m. (6)

1. Lentelė

2. lentelė

4 pav. Užimtumas pagal lytį ir išsilavinimą, procentais (6)

[pic]

5 pav. Regioninis nedarbas, procentais (6)

6 pav. Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje, procentais (6)

7 pav Darbingo amžiaus gyventojų skaičius apskrityje (11)

8 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas Ak. rajone (11)

[pic]

[pic]

10 pav. Užregistruotų nujų darbo vietų dinamika 2001m. (6) (6) 2002m.(KDB)

11 pav. Darbo jėgos paklausa pagal išsilavinimą(6)