Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje

Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje

TURINYS

ĮŽANGA 5
1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika 6
1.1 Nedarbas 13
2. Užimtumas Lietuvoje 15
2.1 Užimtumo palyginimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 18
2.2 Nedarbas – didžiausia regioninio užimtumo problema 20
2.3 Darbo rinkos būklė Akmenės
regione.......................
......23
2.4 Darbo rinkos būklė Kauno
regione......................
..........26
IŠVADOS ..............................29
LITERATŪRA 30

LENTELĖS

1. lent. Lietuvos ir ES užimtumo
lygis.........................
...19
2. lent. Gyventojų užimtumas ekonominės veiklos sferose Lietuvoje ir
ES.......19
3. lent. Laisvų darbo vietų skaičius rajone (1995 –
2002)................24
4. lent. Bedarbių skaičius pagal amžių Akmenės
rajone.................25
5. lent. Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą Akmenės
rajone...............26
6. lent. Vidutinis metinis užimtųjų skaičius Kauno miesto
savivaldybėje, tūkst.....26

PAVEIKSLAI

1 pav. Užimtumo pokyčiai
Lietuvoje.......................
....16
2. pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 1990 metais,
procentais...........17
3 pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 2002 metais,
procentais..........17
4 pav. Užžimtumas pagal lytį ir išsilavinimą,
procentais..................18
5 pav. Regioninis nedarbas,
procentais......................
....21
6 pav. Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje,
procentais....................22
7 pav Darbingo amžiaus gyventojų skaičius
apskrityje...................23
8 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas Ak.
Rajone......................24
9 pav. Bedarbių, registruotų Kauno darbo biržoje, skaičiaus
dinamika.......27
10 pav. Užregistruotų nujų darbo vietų dinamika 2001m.............27
11 pav. Darbo jėgos paklausa pagal išsilavinimą.................28

ĮŽANGA

Šio kursinio darbo tikslas buvo išanalizuoti regionines
nedarbo (užimtumo) problemas. Ši nagrinėjama tema labai aktualini
mūsų šiandienos gyvenime, nes užimtumo (nedarbo) problemos labai
aktualios Lietuvoje. Mes pasistengėme savo darbe aptarti ir parodyti
bendrą Lietuvos vaizdą, nedarbo ir užimtumo perspektyvoje. Išskyrėme
ir apibrėžėme nedarbo tipus, bei rūšis. Palyginome Lietuvos nedarbo
lygį, jį sąąlygojančius veiksnius, problemas su Europos Sąjungos
bendruoju lygiu. Kadangi Lietuva netrukus taps pilnateise ES nare
pateikėme Europos Sąjungos regioninės politikos, užimtumo srityje,
nuostatas bei veikimo kryptis sprendžiant regionines užimtumo
problemas.

Pasirinkę du Lietuvos regionus Akmenės bei Kauno, parodėme jų
priešpriešą užimtumo srityje. Didelė dalis statistinės informacijos
pateikiama gr

rafikų bei lentelių pavidale – tai leidžia geriau
įsisavinti pateikiamą medžiagą.

1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika

Pradėdami nagrinėti užimtumą ir jo problemas pirmiausiai
pateiksime pagrindines sąvokas, kurios naudojamos daugeliuose
valstybės tyrimuose, bei mūsų darbe.

Užimti gyventojai – tiriamo amžiaus gyventojai, tiriamąją savaitę
dirbę bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darbo
užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais)
ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą:
darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimyninėje įmonėje
dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną
(pajamas), savarankiškai dirbantys asmenys.

Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę
neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites
pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai  ieškojo mokamo darbo
įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą,
darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar
dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo
verslui, baandė gauti patentą, licenciją, kreditą.

Neaktyvūs gyventojai – gyventojai, nepriskirti užimtųjų ar
bedarbių grupei. Prie jų priskiriami moksleiviai, studentai, namų
šeimininkės, pensininkai, neįgalieji, nuteistieji, asmenys, praradę
viltį rasti darbą.

Darbo jėga – visi užimti gyventojai ir bedarbiai.

Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai
su vienu ar keliais partneriais nuosavoje įmonėje, nuolatiniam darbui
(daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus ir valdantys kontrolinį
įmonės akcijų paketą (turintys privačios nuosavybės teisę). Darbdaviai
įmonės vardu sudaro, keičia ir nutraukia darbo ir kitas sutartis. Jie
yra įsipareigoję mokėti samdomam darbuotojui darbo užmokestį ir
užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, k

kolektyvinėse
sutartyse, kituose norminiuose aktuose ar šalių susitarimu

Samdomi darbuotojai – asmenys, sudarantys raštišką arba žodinę
darbo sutartį su įmone, pagal kurią už atliktą darbą jiems bus
sumokėtas sutartas atlyginimas, neatsižvelgiant į įmonės
pajamas. Samdomas darbuotojas už atliktą darbą gauna sutartą darbo
užmokestį arba atlyginimą

Darbo jėgos aktyvumo lygis – darbo jėgos santykis su atitinkamo
amžiaus gyventojais.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su atitinkamo amžiaus
gyventojais.

Visiškas užimtumas – sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio
užimtumo lygį. Bet jis nereiškia nulinio nedarbo. (5)

Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su  bendra ekonomikos
būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamą
užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalys
turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimų
socialines pasekmes, arsenalą. Priemonių visuma, naudojamų darbo rinkos
reguliavimui, sudaro valstybės užimtumo politiką. Šios priemonės – tai
tiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmo
funkcionavimui arba, kitaip tariant, valstybės įsikišimas į ūkio
funkcionavimą. Tokia valstybės elgsena darbo rinkos teorijoje vertinama
įvairiai. Galima skirti dvi pozicijas: neoklasikinę ir Keinso.
Apibrėždami neoklasikų ir Keinso pozicijas galėsime geriau suvokti
užimtumo sampratą.

Neoklasikinė. Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvos
rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai
yra pasiekti maksimalų/pilną užimtumo lygį, esant tam tikram ūkio
išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kad
užimtumo problemos atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra
neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojimas pasak jų, ūkyje
yra per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos už
žimtumo
politikos priemonės. Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybės
kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų
išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina  yra likviduoti tai, kas
trukdo laisvos rinkos funkcionavimui. Pasak jų reikia apriboti
profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo
pašalpas bei panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė, jų
nuomone, turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių
panaikinimą. Tam ji turėtų: 1) tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę
sistemą (apie laisvas darbo vietas bei darbo ieškančiuosius); 2)
efektyviai, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, organizuoti
profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.(2, 22)

Keisnistinė. Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje
šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį
sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo
galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų
mastas). Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus
nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną
gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra
efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas
neišsprendžia užimtumo problemų, o sukelia nuolatinius konfliktus su
dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi
nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir
paslaugoms, norint sumažinti užimtumo problemas (nedarbą), valstybė
turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali
būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia
savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas
(biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų
grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir
pan.).(2,20)

Taigi viena koncepcija pasisako už visišką valstybės kišimąsi į
ūkio funkcionavimą, o ki
ita pasisako už jos nebūtinumą. Vienos ar kitos
koncepcijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. Nuo
XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jau
ir buvo kalbama apie užimtumo politiką, valstybės vaidmuo tebebuvo
pasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo
politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo situacija labai
pasikeitė: stiprėjo profsąjunginis judėjimas, augo socialiniai fondai,
didėjo socialinės apsaugos sistemos įvairovė, diddėjo regionų
autonomiškumas ir pan. Norėdamos pasiekti socialinį stabilumą daugelis
šalių ėmėsi įvairių valstybinių socialinių programų, kurių viena
pagrindinių dalių buvo regioninės užimtumo programos. Bet 9
dešimtmečio viduryje prasidėjo ekonominė recesija, kuri apėmė beveik
visas išsivysčiusias šalis, tai tiesiogiai atsiliepė ir darbo rinkai,
pradėjo augti nedarbas. Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėta
mažinti mokesčius, tai turėjo poveikį socialinei politikai (taip pat ir
užimtumo): pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas,
mažinamas įdarbinimo įstaigų (darbo biržų) darbuotojų skaičius, net
bandoma sumažinti bedarbio pašalpos dydį (pvz., Kanadoje). Taigi vėl
pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja
valstybės poveikis situacijai darbo rinkoje. (2,35)

Kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, darbo rinkos (užimtumo)
politikos formavimasis yra labai sudėtingas ir prieštaringas procesas.
Pagrindinė priežastis – dvejopas darbo pobūdis : darbas kaip ekonominė
kategorija, ir darbas, kaip socialinė kategorija. Užimtumo politikoje
tai reiškia, kad vienos arba kitos priemonės gali būti efektyvios
ekonominiu požiūriu, bet nepriimtinos socialiniu, arba atvirkščiai.
Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais:

1)     “pasyvus”, t.y. finansinės priemonės, siekiančios
sušvelninti pajamų praradimą (dėl darbo praradimo);

2)     “aktyvus”, t.t priemonės, siekiančios sumažinti nedirbančių
piliečių skaičių.

Pasyvi valstybės užimtumo politika. Šiuo metu įvairios šalys
naudoja įvairias finansines pagalbos bedarbiams (iš dalies praradusiems
darbą) formas. Pagrindinės jų – bedarbio pašalpos. Šalia jų dar yra
pašalpos iš socialinės rūpybos fondų, vienkartinės išmokos
atleidžiamiesiems iš darbo, o kai kuriose šalyse – profsąjunginės kasos
arba privatus draudimas nuo nedarbo. Reikia pabrėžti, kad visose šalyse
pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas ir ne kiekvienas
nedirbantis pilietis turi teisę gauti bedarbio pašalpą. (1, 95)

Viena iš pasyvios užimtumo politikos formų yra ankstesnis
išleidimas į pensiją (ši priemonė taikomaregionuose, kur reorganizuojam
specifinė industrija, pvz., laivų statyklos). Tai yra labai brangi
priemonė, todėl jos taikymas priklauso nuo šalies (socialinių fondų)
finansinių galimybių.

Aktyvi valstybės užimtumo politika. Aktyvi politika – tai
panaudojimas įvairių ekonominių ir organizacinių priemonių, leidžiančių
sumažinti užimtumo problemų mastą. Jos veikia: 1) darbo jėgos paklausos
padidėjimą; 2) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimo tobulinimą
(įdarbinimo įstaigų, permokymo centrų ir pan.).

Aktyvios politikos priemonės dažniausiai skirstomos:
a)   makroekonominės, t.y. bendros ūkio stabilizavimo priemonės, kurios
tiesiogiai ar netiesiogiai gerina situaciją darbo rinkoje; b)    
“specialios” užimtumo politikos priemonės.

Makroekonominių priemonių pagalba valstybė stengiasi padidinti
agreguotą paklausą gėrybėms bei paslaugoms: mažinant mokesčius;
didinant biudžetinius užsakymus; mažinant palūkanų normą; didinant
pinigų emisiją. Visos šios priemonės dar vadinamos globaline emisija,
jų tikslas – didinant agreguotą paklausą, didinti paklausą darbo jėgai
ir tuo pačiu mažinti nedarbą.

“Specialios” priemonės daugiausia nukreiptos frikcinio (tekamojo)
bei struktūrinio nedarbo sumažinimui. Pagrindinės iš jų būtų: įvairios
atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; suaugusiųjų
permokymo sistemos vystymosi bei permokymo programų finansavimas;
socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas; įdarbinimo įstaigų
tinklo plėtimas bei jo informacinio aprūpinimo tobulinimas.

Reziumuojant, reikia pasakyti, kad pasaulinėje praktikoje nėra
universalių receptų efektyviai užimtumo politikai paruošti. Net atskirų
priemonių naudojimas gali būti efektyvus vienoje šalyje ir visai
neduoti jokių rezultatų kitoje. Todėl ruošiant užimtumo programą
atskiroje konkrečioje šalyje, pirmiausi, reikia įvertinti tos šalies
darbo rinkos situaciją (jos ypatumus, dirbančiųjų orientacijas bei jų
darbinės veiklos motyvus) ir bendrą ekonominę situaciją ir jos
keitimosi tendencijas. Užimtumo politika negali būti atskirta nuo
šalies ekonominės (ūkio vystymosi) politikos, tai yra dvi neatskiriamos
šalies ūkio vystymosi dalys. Todėl jų ruošimas ir realizavimas turi
būti vykdomas lygiagrečiai. (2,41)

Norint aktyviai ir efektyviai spręsti užimtumo (ir ne tik)
problemas būtina gerai parengta šalies regioninė politika, kurios
pagrindinės nuostatas būtų įgyvendintos atsižvelgiant į atskirų tos
šalies regionų specifiką. Kadangi atskiras šalies regionas gali
susidurti su problemomis, kurios nebūtinai yra budingos kitiems tos
pačios šalies regionams. Lietuvai integruojantis į ES struktūras bus
taikoma bendra Europos Sąjungos regioninė politika. Šią regioninę
politiką panagrinėsime plačiau užimtumo aspektu.

ES regioninė politika užimtumo aspektu yra suskirstyta į keletą
pagrindinių grupių: regioninio konkurencingumo gerinimas, įdarbinimo
gerinimas, subalansuotas vystymasis mieste ir kaime. Kiekvieną iš
šių grupių aptarsime plačiau.

Regioninio konkurencingumo gerinimas. Regioninis
konkurencingumas tiesiogiai įtakoja užimtumą. Kadangi kuo regionas
konkurencingesnis tuo jis gali lengviau atlaikyti ekonomikos
pokyčius bei greičiau ir efektyviau perskirstyti turimus resursus
tarp atskirų regiono sektorių.

ES regioninė politika numato tokius žingsnius norint pagerinti
regionų konkurencingumą:

• Užtikrinti energijos šaltinių funkcionavimą bei naujų

išteklių paiešką. Energijos šaltiniai yra vienas iš

svarbiausių veiksnių lemiančių regioninę veiklą, kadangi

be energijos neįmanuma jokia veikla bei gamyba.

Prisirišimas prie vieno energijos gavimo būdo žymiai ir

labai akivaizdžiai sumažina komercinės veiklos

manevravimą ir konkurencingumą. Patariama skirti

pakankamas investicijas į atsinaujinančius energijos

šaltinius.

• Komunikacijos bei ryšių tobulinimą. Naujų komunikacijos

priemonių diegimas regionuose užtikrina jų ekonominį

gyvybingumą. Distancinis duomenų pasikeitimas,

distancinis mokymas Interneto pagalba leidžia geriau

paruošti darbo jėgą išvengiant didelių sąnaudų. Šios

priemonės ypatingai turėtų būti taikomos tose regionuose,

kurie yra nutolę nuo regioninių centrų.

• Gamybos priemonių atnaujinimas bei gerinimas. Inovacijų

didinimas regionuose ir regioninėse kompanijose leidžia

atnaujinti gamybos priemones, kurių gerinimas leidžia

padidinti konkurencingumą. Vyriausybės ir privatus

sektoriai privalo glaudžiai bendradarbiauti gerinant

mokslinių tyrimų panaudojimą ekonomikoje.

• Pagalba. Svarbi priemonė užtikrinanti užimtumo skatinimą.

Tiek finansinių injekcijų, tiek finansinių konsultacijų

pagalba – būtina smulkiam ir vidutiniam ūkiui. Teisingas

struktūrinių fondų paskirstymas ir pagalba juos

įsisavinant būtina sąlyga konkurenciniam lygiui didinti.

(8)

Įdarbinimo gerinimas. ES regioninės politikos veiklos
priemonėse nurodoma, kad įdarbinimo gerinio problemos yra vienos iš
aktualiausių, kurias privalo spręsti šalių vyriausybės. ES laikosi
nuomonės, kad mokymasis ir apmokymas yra svarbiausi faktoriai
lemiantys efektingą darbo sąlygų gerinimą. Išskiriami kiti
įdarbinimo gerinimo žingsniai:

• Pagrindinis ir visą gyvenimą trunkantis mokymasis .

• Socialinės ekonomikos vystymas.

• Vienodos darbo galimybės visiems.

• Sustiprintas bendradarbiavimas tarp mokymo ir įdarbinimo

įstaigų.

• Parama bedarbiams.

• Parama bedarbiams keičiant profesiją, jų lankstumo ir

prisitaikymo gerinimas.

Subalansuotas kaimo ir miesto vystymasis. ES regioninėje
politikoje atkreipiamas dėmesys, kad miestai yra ryšių, prekybos ir
kultūros centrai. Todėl kaime jaučiamas darbo jėgos nutekėjimas į
centralizuotus regionus. Kaimo regionuose, kuriuose nėra gerai
išvystytų prekybos ir ryšių centrų labai stipriai pasireiškia
problemos susijusios su užimtumu, kadangi juose nėra išvystytos ir
imlios darbo rinkos.

Norint suvienodinti šių sektorių vystymąsi reikia remtis ir
išnaudoti pagrindinius kaimo privalumus t.y dėmesys turi būti
sukoncentruotas į tai, kad kaimas aprūpina vartojimo žaliavomis,
yra puiki aikštelė turizmo ir rekreacijos vystymui.

Norint pasiekti, kad kaimo regionai taptų konkurencingi būtinas
ūkių ir fermų atnaujinimas, taikomos mokestinės lengvatos, gerinamas
susisiekimas tarp atskirų regionų ir jų centrų.(8)

Šioje politinėje ES regionų doktrinoje yra akcentuojama, kad
išvardintos priemonės bus efektingos užimtumo srityje tik tada jei
jos bus taikomos kompleksiškai ir pastoviai. Regioninė politika, tai
kartu ir užimto problemų sprendimo būdas.

1.1 Nedarbas

Nedarbas ir užimtumas labai tampriai susiję. Norint visiškai ir
teisingai suprasti rinkoje vykstančius užimtumo pasikeitimus būtina
perprasti nedarbo sampratą, jo rūšis ir pan.

Nedarbą būtina pažinti, nes tai viena svarbiausių valstybės
problemų. Nedarbas egzistuoja tiek laike, tiek erdvėje, t.y. bet
kuriuo istoriniu laikotarpiu, bet kurioje valstybėje egzistuoja tam
tikras skaičius neužimtų šalies gyventojų.

Visi šalies gyventojai skirstomi į neaktyvius (moksleiviai ir
studentai, lankantys dieninio mokymo įstaigas; asmenys, gaunantys
senatvės, lengvatines ar invalidumo pensijas; namų šeimininkės ir
asmenys, prižiūrintys vaikus; kiti asmenys, kurie nenori dirbti) ir
aktyvius, kurie savo ruožtu skirstomi į užimtus (asmenys, dirbantys
už atlyginimą; laikinai nedirbantys dėl ligos ar besimokantys,
streikuojantys; dirbantys savarankiškai) ir bedarbius (gyventojai,
neturintys darbo, teikiančio pajamų; ieškantys darbo). Daugelis
žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo
lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Nedarbas demoralizuoja
žmogų ir skatina netikrumą rytojumi ir pan. Todėl nedarbo problema
yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Atkreiptinas dėmesys
į tai, kad nedarbas socialinėje struktūroje pasiskirsto nevienodai.

Nedarbą geriausiai apibūdinantys veiksniai – tai
gyventojų užimtumas ir nedarbo lygis, kuris reiškiasi nedirbančios
darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, santykiu su visa
darbo jėga.

Yra išskiriam keletas nedarbo tipų:
1) tekantis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Kai

žmogus gali rinktis darbo vietas ir veiklos rūšis, visada atsiras

tokių, kurie nedirba dėl įvairių priežasčių. Darbuotojui pakeisti

vieną darbą į kitą užima tam tikrą laiką. Kol jie pradės dirbti,

statistiniuose duomenys bus užfiksuoti kaip bedarbiai.
2) struktūrinis nedarbas – nedarbas, atsirandantis, kai darbo

paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros.

Modernizavus gamybos procesus, kai kurių profesijų atstovų

paklausa sumažėja, nes jų kvalifikacija neatitinka laisvų darbo

vietų kvalifikacijos ir jie tampa bedarbiais.
3) ciklinis nedarbas susijęs su cikline ekonomikos plėtra ir dėl

menkos visuminės darbo paklausos pasireiškia ūkio nuosmukio bei

krizės metu.
4) sezoninis nedarbas kyla tada, kai kalendoriniais metais keičiasi

darbo pasiūla ir paklausa (turizmo srityje, žemės ūkyje). (7)

Lietuvoje bedarbių skaičiui nustatyti naudojama keletas
metodų, kurias naudoja atitinkamos instancijos, todėl kartais
gaunami prieštaringi duomenys. Lietuvos darbo biržos, Statistikos
departamento tyrimai rodo tik bendrą šalies tendenciją. Kadangi
Statistikos departamento atliekamuose tyrimuose bedarbių kategorijai
priskiriami ir tie žmonės, kurie ieško darbo ne tik valstybinėse
darbo biržose, bet ir įvairiausiais kitais būdais – per į privačias
darbo biržas, darbdavius, draugus, pažįstamus, žiniasklaidą, ieško
būdų gauti licenciją savo verslui plėtoti ir pan. . Konkrečius
Lietuvos nedarbo pavyzdžius nagrinėsime kituose skyriuose.

2. Užimtumas Lietuvoje

Gyventojų užimtumas šiuo metu yra viena opiausių Lietuvos
ekonomikos problemų, nes nuo 1989 metų nuolat mažėja dirbančių
žmonių skaičius, o didėja nedarbas. Šalyje 1989 metais dirbo 1903
tūkst., arba 91 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Prasidėjus ūkio
reformoms, daug gyventojų neteko darbo. Ypač sparčiai dirbančiųjų
skaičius mažëjo 1990–1995 metais. Per šį laikotarpį dirbančiųjų
šalyje sumažėjo iki 1644 tūkst., arba 259 tūkst. Vėlesniais metais
dirbančiųjų skaičius pradėjo šiek tiek didėti. Kai prasidėjo krizė
Rusijoje, Lietuvoje ėmė mažėti laisvų darbo vietų. Dirbančiųjų
skaičius 2000 metais sumažėjo iki 1586 tūkst., o dirbo 74 proc.
darbingo amžiaus gyventojų (žr. 1 pav.). Mažėjant užimtų gyventojų
skaičiui, mažėja ir gyventojų užimtumo lygis (užimtų gyventojų
skaičiaus santykis su visais gyventojais). Šis rodiklis geriausiai
parodo užimtumo pokyčius. Aukščiausias užimtumo lygis buvo 1995
metais – 55,2 proc., o žemiausias – 2000 metais – 51,2 proc. Jaunimo
(15–24 metų amžiaus) užimtumo lygis sumažėjo atitinkamai nuo 33,1
proc. Iki 26,7 proc. (7)

Nepriklausomybės metais ypač pasikeitė užimtųjų žmonių
struktūra (žr. 2, 3 pav.). Pramonėje, įskaitant elektros, dujų ir
vandens tiekimą, užimtųjų skaičius nuo 1989 metų iki 2002 metų
sumažėjo 250 tūkst., arba daugiau nei du kartus, statyboje – 129
tūkst., arba 2,3 karto. Kasmet didėjo žmonių, teikiančių paslaugas,
skaičius. Ypač sparčiai didėjo asmenų, užsiimančių prekyba,
skaičius. Jų padaugėjo nuo 137 tūkst. 1989 metais iki 233 tūkst.
2002 metais. Nors Lietuvoje paskutiniais metais pastoviai mažėja
žmonių, užsiimančių žemės ūkio veikla, jų dalis tarp bendro užimtųjų
skaičiaus išlieka didelė. 2002 metais jie sudarė 19,7 proc. .
Plėtojantis šalies ekonomikai ir gilėjant eurointegracijos
procesams, vis aktualesnės tampa užimtumo žemės ūkyje problemos.
Lietuvoje, kaip ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse, susiduriama su
panašiomis problemomis: žemas produktyvumas, menkas kaimo gyventojų
išsilavinimas, suvaržytas gyventojų mobilumas. Lietuvos žemdirbiams
dėl gamybos sutelkimo smulkiuose ir neefektyviuose ūkiuose,
nepalankių gamtinių sąlygų bei pigios ES šalių žemės ūkio
produkcijos vis sunkiau realizuoti savo pagamintą produkciją ir
konkuruoti tarptautinėse rinkose. Pagrindiniai šių problemų
sprendimo būdai būtų: ūkių stambinimas bei užimtų gyventojų
skatinimas pereiti iš žemės ūkio sektoriaus į kitus efektyvesnius,
dažniausiai paslaugų, sektorius. (7)

Iš 4pav. matyti, kad 2002 m., daugiausiai dirba neturintys
aukštojo ir aukštesniojo išsilavinimo žmonės, tik nedidelę dalį
sudaro darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu. Pastebima, kad šalyje
su kiekvienais metais didėja išsilavinusių darbuotojų paklausa ir
mažėja paklausa neturinčių jo. (7)

2.1 Užimtumo palyginimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje

Nors užimtumo lygis 2000 metais Lietuvoje ženkliai sumažėjo,
tačiau tai nėra blogiausias rodiklis Europoje. Ankstesniais metais
Lietuvos gyventojų užimtumo lygis buvo didesnis už Europos Sąjungos
(ES) vidurkį (žr. 1 lent.).

Palyginti su ES, Lietuvoje labai daug gyventojų dirba žemės
ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje (žr. 2 lent.). Jis viršija
ES vidurkį keletą kartų. Europos Sąjungoje kaip ir Lietuvoje jų
dalis kasmet mažėja, 2000 metais šioje veikloje dirbo 4,3 proc. ES
gyventojų, kai tuo tarpu Lietuvoje 19,7 proc. (1,52) .

|  |1997 |1998 |1999 |2000 |
|Lietuvoje: |63,8 |64,2 |66,4 |60,1 |
|Europos |60,5 |61,1 |62,1 |63,1 |
|Sąjungoje: | | | | |

|  |Lietuva |Europos Sąjunga |
| |1990 |1994 |2000 |1990 |1994 |2000 |
|Iš viso: |
|Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |23,4 |19,7 |6,7 |5,5 |4,3 |
|žuvininkystė | | | | | | |
|Pramonė (kartu su statyba) |41,8 |29,2 |26,2 |33,2 |30,6 |28,8 |
|Paslaugos |38,8 |47,4 |54,1 |60,2 |63,9 |66,9 |
|Vyrai: |
|Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |30,5 |23,5 |7,1 |6,1 |5 |
|žuvininkystė | | | | | | |
|Pramonė (kartu su statyba) |43,8 |36,2 |32 |42 |40,1 |38,8 |
|Paslaugos |44,3 |33,3 |43,9 |50,8 |53,8 |56,2 |
|Vyrų dalis tarp visų užimtųjų: |46,2 |49,9 |50,1 |60,3 |58,7 |57,4 |
|Monterys: |
|Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |16,3 |15,9 |5,9 |4,6 |3,3 |
|žuvininkystė | | | | | | |
|Pramonė (kartu su statyba) |40,1 |22,2 |19,8 |19,7 |17,2 |15,3 |
|Paslaugos |46,3 |61,5 |64,3 |74,3 |78,2 |81,4 |
|Moterų dalis tarp visų užimtųjų:|53,8 |50,1 |49,9 |39,7 |41,3 |42,6 |

Didžiausia užimtumo orientacija, tiek Lietuvoje, tiek ir
Europos Sąjungoje, yra paslaugų sektoriuje. Tai sąlygoja keletas
priežasčių, pirmiausiai, kad čia dirbantys žmonės gali lengvai
pakeisti darbo vietą šio sektoriaus ribose, nes daugiausiai darbo
vietų sukuriama būtent paslaugų sektoriaus ribose. Kita svarbi
priežastis yra ta, kad tai kone vienintelis sektorius, kuriame
techniniai laimėjimai nesumažina dirbančių žmonių skaičiaus.

Tiek ES, tiek Lietuvoje daigiausiai užimtųjų yra vyrai, bet
laiko dinamikoje pastebima, kad tarp šių skaičių skirtumas kasmet
vis mažėja. Tiek ES, tiek Lietuvoje pramonės srityje yra
koncentruojamas pakankamai didelis darbuotojų skaičius. Šioje
pramonės šakoje vyrai užima didesnę užimtųjų dalį, Lietuvoje 2002
metais 32, tuo tarpu moterys sudaro apie 19,8 procentus, ES
atitinkamai 38,8 ir 15,3 . Pastebima, kad šiame sektoriuje užimtųjų
kasmet mažėja. Tai siejama su intensyviu technikos diegimu, kurio
pasekoje atsisakoma dalies darbuotojų. (4)

Lietuvai visiškai perimus ES teisines normas atotrūkis tarp
Lietuvos ir ES rodiklių sumažės ar visai susilygins.

2.2 Nedarbas – didžiausia regioninio užimtumo problema

Daugelis Lietuvos regionų susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis
badarbystės problemomis. Nors nedarbo lygis Respublikos mąstu
mažėja, tačiau vis dar išlieka keletas regionų, kuriose, jis yra
labai aukštas (žr. 5 pav.). Mažeikiuose ir Druskininkuose šiuo metu
užimtumo problema yra pati opiausia, nes darbo neturi per 18% jų
gyventojų. Tiesa, šiais metais Mažeikių regionine pastebimas nedarbo

mažėjimas, tuo tarpu Druskininkuose jis toliau kyla ir jeigu nebus
imtasi ryžtingų priemonių,tokia tendencija išliks.

Nadaug nuo represinių rajonų atsilieka Akmenė, Pasvalys,
Jurbarkas, Jonava, Lazdijai ir Šalčininkai, juose nedarbas yra 15-
18%. Tai taip pat labai aukštas rodiklis, keliantis didelį
susirūpinimą. Šie regionai privalo efektyviau išnaudoti savo turimus
resursus ir imdami pavyzdį iš tų rajonų, kuriuose nedarbo lygis yra
žemas, taip pat mažinti šią problemą.

Galima pasidžiaugti, kad beveik pusėje Lietuvos rajonų
bedarbystė mažesnė nei 9%, tai Klaipėda, Plungė, Kretinga, Biržai,
Kupiškis, Anykščiai, Zarasai, Molėtai, Radviliškis, Kėdainiai,
Kaunas, Prienai, Kaišiadorys, Širvintos, Vilnius, Trakai ir Varėna.
Beje Elektrėnų, Kretingos, Vilniaus rajonų savivaldybėse bedarbių
yra vos daugiau nei 5%, to priežastys yra ypatinga geografinė
padėtis (Ketinga), valstybiškai svarbių objektų turėjimas (Vilnius,
Elektrėnai). Taip pat labai žymų poveikį nedarbo lygiui regione turi
vyriausybės skiriamų investicijų dydis. Puikus pavyzdys yra Vilnius,
kuriam tenka nemaža dalis biudžeto lėšų, kurių pagalba galima
sėkmingai mažinti gyventojų užimtumo problemas.

Nebloga situacija yra ir Palangos, Telšių, Šilalės, Raseinių,
Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Marijampolės, bei Alytaus darbo
biržose, nes nedarbo lygis šiuose rajonuose- 9-12%. Beje, Telšiuose
ir Marijampolėje šiuo metu yra didžiausias nedarbo lygio augimas
visos Lietuvos mąstu, dėl to šie rajonai greitu metu gali patekti į
tą grupę regionų, kuriuose nedarbas yra 12-15%.
Gana aukštas 12-15% bedarbystės lygis yra pakankamai dažnas
reiškinys, visoje Respublikoje (Skuodo, Joniškio, Šiaulių, Pakruojo,
Kelmės, Rokiškio, Šilutės, Tauragės, Ignalinos, Švenčionių, Šakių,
Vilkaviškio raj.)

[pic]

Analizuojant bedarbystės lygį skirtingose Lietuvos vietose, kyla
natūralus klausimas: kodėl, vienam regione bedarbystė yra tokia maža
(pvz. Kaunas 7%), o kitame tokia didelė (pvz. Akmenė 18%)? Nedarbo
lygio dydį lemia labai daug aspektų, kai kurie jų yra specifiniai ir
būdingi tik konkrečiam regionui (pvz. Palangoje nedarbo lygis nėra
aukštas, nes miestas įsikūręs prie jūros ir tai labai teigiamai
veikia jo ekonomikos rodiklius). Bet galima pastebėti ir bendrų
rodiklių, kurių kitamas gana stipriai įtakoja kiekvieno regiono
nedarbą, tai:

□ ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus kitimas,

□ priverstinio nevisiško užimtumo lygis,

□ darbo vietų skaičiaus,

□ įmonių, kuriose atleidžiamos darbuotojų, grupės lygio kitimas,

□ nelegalaus darbo buvimas,

□ nedarbo lygio kitimas,

□ sunkiai konkuruojančių darbo rinkoje bedarbių skaičiaus kitimas,

□ aukštos kvalifikacijos specialistų paklausos kitimas,

□ aukštos kvalifikacijos specialistų skaičiaus kitimas,

□ ilgalaikių bedarbių skaičiaus kitimas,

□ jaunimo nedarbo lygis.

Apžvelgsime nedarbo lygio rodiklius dviejuose skirtinguose
Lietuvos regionuose: Akmenėje, kur bedarbystė yra labai didelė ir
Kaune, kur nedarbo lygis yra mažas.

2.3 Darbo rinkos būklė Akmenės regione

Akmenės rajonas yra iš tų, kuriame nedarbo lygis vienas
didžiausių visoje Lietuvoje. Išanalizuosime indikatorius (darbingo
amžiaus gyventojų skaičius; laisvų darbo vietų skaičius ir t.t.),
kurie tiksliai atspindi situaciją šio rajono darbo rinkoje.

Lyginant darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus pokyčio tempus
Akmenės rajone ir Šiaulių apskrityje, matome, kad rajone darbingo
amžiaus gyventojų nuo 1999m. nuolat mažėja (7 pav.). 2002m. Rajone
darbingo gyventojų skaičiaus sumažėjimas yra daugiau nei 4 kartus
santykinai didesnis nei apskrityje (11).

Vertinant laisvų darbo vietų pokytį Akmenės rajone, nustatyta,
kad laikotarpiu nuo 1995m. – 2002m. metų du kartus stebėtas darbo
vietų augimas: 1995m. – 1998m. ir 2001m. – 2002m. didžiausias
grandininis (+85,71%) padidėjimas stebėtas laikotarpiu nuo 1995m. iki
1996m. laikotarpiu nuo 1996m. iki 1998m. laisvų darbo vietų skaičiaus
augimas pastoviai lėtėja, kartu pasiekdamas 1998m. bazinį laisvų darbo
vietų padidėjimą lyginant su 1995m. laisvų darbo vietų skaičiumi –
(+150,89%). Nuo 1998m. iki 2000m. laisvų darbo vietų skaičius
pastoviai mažėja, pasiekdamas 2000m. bazinį (+36,16%) padidėjimą. Nuo
2000m. iki 2002m. stebėta analogiška tendencija kaip ir laikotarpiu
nuo 1995m. iki 1997m., pasiekianti 2002m. bazinį (+125,89%) laisvų
darbo vietų padaugėjimą. Laisvų darbo vietų skaičius rajone nuo 1995m.
iki 2002m. išaugo nuo 224 iki 506 laisvų darbo vietų (3 lentelė).

3 lentelė

Laisvų darbo vietų skaičius rajone (1995 – 2002) (11)
|  |Metai |
| |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |2001 |2002 |
|Iš viso |224 |416 |527 |562 |464 |305 |468 |506 |
|(neterminuotam | | | | | | | | |
|darbui) | | | | | | | | |
|Tp (grandininis) |0,000|0,857|0,266|0,066|-0,17|-0,34|0,534|0,081|
| |0 |1 |8 |4 |44 |27 |4 |2 |
|Tp (bazinis) |0,000|0,857|1,352|1,508|1,071|0,361|1,089|1,258|
| |0 |1 |7 |9 |4 |6 |3 |9 |

Vertinant bedarbių skaičiaus pokytį Akmenės rajone stebėtas
bedarbių skaičiaus mažėjimas vasaros sezono metu. Ši tendencija
išlieka visu 1997 – 2002m. laikotarpiu.

Analizuojant bedarbių skaičių pagal jo absoliučiąją reikšmę (4
lentelė), nustatyta, kad daugiausiai įregistruojama bedarbių pagal
amžių grupėje nuo 20 iki 24 metų. Ši tendencija išlieka laikotarpiu
nuo 1998m. iki 2002m. Mažiausiai bedarbių registruojama amžiaus
grupėje nuo 60 iki 64m. Daugumoje grupių 2001m. stebėtas registruotų
bedarbių absoliutaus skaičiaus mažėjimas. Tačiau 2002m. stebėtas
registruotų Akmenės rajono darbo biržoje bedarbių amžiaus grupėse: 20-
24; 30-59 skaičiaus didėjimas.

4 lentelė

Bedarbių skaičius pagal amžių Akmenės rajone(11)

|Eilės |Amžiaus |Įregistruota bedarbių per metus |
|nr. |grupės | |
| | |1998 |1999 |2000 |2001 |2002 |
|1 |Iš viso |2910 |3298 |2790 |2268 |2404 |
|1.1 |16 – 19 |310 |93 |201 |204 |170 |
| |metų | | | | | |
|1.2 |20 – 24 |474 |850 |567 |444 |472 |
| |metų | | | | | |
|1.3 |25 – 29 |325 |455 |342 |311 |295 |
| |metų | | | | | |
|1.4 |30 -34 metų|404 |403 |381 |291 |317 |
|1.5 |35 – 39 |371 |372 |330 |269 |292 |
| |metų | | | | | |
|1.6 |40 – 44 |335 |373 |347 |249 |294 |
| |metų | | | | | |
|1.7 |45 – 49 |302 |305 |252 |181 |224 |
| |metų | | | | | |
|1.8 |50 – 54 |245 |195 |215 |178 |201 |
| |metų | | | | | |
|1.9 |55 – 59 |134 |210 |139 |117 |119 |
| |metų | | | | | |

Analizuojant bedarbių skaičiaus absoliučiųjų reikšmių kitimą
pagal išsilavinimą (5 lentelė), nustatyta, kad daugiausiai bedarbių
2002m. buvo įgijusių vidurinį išsilavinimą, o mažiausiai buvo
neturinčių pradinio išsilavinimo. Siekiant tiksliau įvertinti esamą
situaciją ir palyginti grupes būtini duomenys apie gyventojų skaičių
Akmenės rajone pagal įgytą išsilavinimą.

5 lentelė

Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą Akmenės rajone (11)

|Pagal |Įregistruota bedarbių per |
|išsilavinim|metus |
|ą | |
| |1999 |2000 |2001 |2002 |
|Iš viso |3298 |2790 |2268 |2404 |
|Su |40 |54 |39 |40 |
|aukštuoju | | | | |
|Su |395 |376 |311 |333 |
|aukštesniuo| | | | |
|ju | | | | |
|Su |1148 |944 |932 |1156 |
|viduriniu | | | | |
|Su |1432 |1168 |720 |535 |
|pagrindiniu| | | | |
|Su pradiniu|283 |248 |264 |337 |
|Be pradinio|0 |0 |2 |3 |

2.4 Darbo rinkos būklė Kauno regione

Kauno rajonas yra vienas tų, kuriame nedarbo lygis vienas
mažiausių visoje Lietuvoje. Pateiksime keletą duomenų, kurie
atspindi nedarbo lygio tendencijas šio rajono rinkoje.

6 lentelė

Vidutinis metinis užimtųjų skaičius Kauno miesto savivaldybėje,

tūkst. (6)

Metai |1994 |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |2001 | |Užimtieji
|189,8 |188,7 |190,5 |185,9 |182,1 |190,1 |179,6 |176,7 | |

Per 2002 metus į Kauno darbo biržą kreipėsi 25270 bedarbių. Iš
jų 12930 (51,3%) moterų, 5674 (22,5%) – jaunimo iki 25 metų, 1489
(5,9%) – priešpensijinio amžiaus. Lyginant su 2001m. bedarbių
užregistruota apie 2,1% daugiau (6).

Per 2002 metus Kauno darbo biržoje užregistruota 8269 laisvos
darbo vietos nuolatiniam darbui. Lyginant su 2001 m., laisvų darbo
vietų užregistruota 7,9% daugiau.

)

40,4% laisvų darbo vietų užregistruota paslaugų sferoje: tai
prekybos, viešojo maitinimo, socialinės ir asmeninės aptarnavimo
veiklos įmonėse. Laisvos darbo vietos pramonėje sudarė 35,2%.
Daugiausiai pasiūlymų darbui pateikė darbužių siuvimo, baldų gamybos
kitų medienos gaminių, metalinių konstrukcijų gamybos bei maisto
produktų gamybos įmonės. 2002m. laisvų darbo vietų skaičius
statyboje, lyginant su 2001m., išaugo 48%.

2002m. darbo jėgos paklausos pagal išsilavinimą analizė rodo,
kad padidėjo darbo jėgos poreikis su profesiniu išsilavinimu, o
sumažėjo nekvalifikuotų darbininkų poreikis.

IŠVADOS

Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su  bendra ekonomikos
būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia
atitinkamą užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos
ekonomikos šalys turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti
ekonominių ūkio sutrikimų socialines pasekmes arsenalą. Vienas
svarbiausių regioninio užimtumo problemų sprendimų būdų yra
regioninė užimtumo politika. Regioninė užimtumo politika apima:
regioninio konkurencingumo, įdarbinimo gerinimą, subalansuotą
vystymąsis mieste ir kaime.

Stebint nuolatinį Lietuvos rodiklių kitimą galime daryti
išvadą, kad paskutiniais metais regioninis užimtumas didėja, kartu
mažindamas bendrą nedarbo lygį šalyje, tą skatina keleta priežasčių:
sėkmingas ekonominių reformų įdiegimas,vis didesnė ūkio
perorientacija į perspektyvą turinčias ekonomines šakas.

Analizuojant Lietuvos regioninio užimtumo žemėlapį, galime
išskirti keletą regionų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir t.t.), kur
užimtumo problema nėra didelė, tai šios priežastys- Lietuvos mąstu
didelės rinkos, sėkmingas užimtumo programų įgyvendinimas, geras
logistikos išnaudojimas, žymios vyriausybės paramos efektyvus
panaudojimas.

LITERATŪRA

1. Purlys Č. Ekonominės reformos ir prioritetai/ Č.Purlio, G.

Rainio. Vilnius, 2001. 124psl. ISBN 9945-406-12-3.

2. Mackevičienė R. ir kt. Užimtumo morfologija ir kaita. Vilnius

200. 53psl. ISBN 9932-210-12-10

3. Oficiali Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų bazė [interaktyvus].

Informacijos centras [žiūrėta 2003-10-10]. Prieiga per Internetą:

http://www.lrs.lt/c-bin/eu/preps9?Condition=129687

4. Konferencijos pranešimų medžiaga – Inžinerinės regionų

plėtros problemos. Kaunas, 2002 

5. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga – Regionų

plėtra -2002  . Kaunas, 2002.

6.Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.ldb.lt

7. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.std.lt

8. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.europa.eu.int

9. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.fmmc.lt

10. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.finmin.lt

11. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-12]. Prieiga per

Internetą: www.akmene.lt

———————–
2pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 1990 metais, procentais (7)

3pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 2002 metais, procentais (7)

1pav. Užimtumo pokyčiai
Lietuvoje (6)

Lietuvos ir ES užimtumo lygis (1, 112)

Gyventojų užimtumas ekonominės veiklos sferose Lietuvoje ir ES (6)

9 pav. Bedarbių, registruotų Kauno darbo biržoje, skaičiaus dinamika

2001m., 2002m. (6)

1. Lentelė

2. lentelė

4 pav. Užimtumas pagal lytį ir išsilavinimą, procentais (6)

[pic]

5 pav. Regioninis nedarbas, procentais (6)

6 pav. Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje, procentais (6)

7 pav Darbingo amžiaus gyventojų skaičius apskrityje (11)

8 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas Ak. rajone (11)

[pic]

[pic]

10 pav. Užregistruotų nujų darbo vietų dinamika 2001m. (6) (6) 2002m.(KDB)

11 pav. Darbo jėgos paklausa pagal išsilavinimą(6)

Leave a Comment