Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje

Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje

TURINYS

ĮŽANGA 51. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika 61.1 Nedarbas 132. Užimtumas Lietuvoje 152.1 Užimtumo palyginimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 182.2 Nedarbas – didžiausia regioninio užimtumo problema 202.3 Darbo rinkos būklė Akmenėsregione……………………………………………………………………………232.4 Darbo rinkos būklė Kaunoregione……………………………………………………..…………………………26IŠVADOS ………………………………………………………………………………..29LITERATŪRA 30

LENTELĖS

1. lent. Lietuvos ir ES užimtumolygis……………………………………………………………..…….192. lent. Gyventojų užimtumas ekonominės veiklos sferose Lietuvoje irES…………………193. lent. Laisvų darbo vietų skaičius rajone (1995 –2002)…………………………………………244. lent. Bedarbių skaičius pagal amžių Akmenėsrajone……………………………………………255. lent. Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą Akmenėsrajone…………………………………..266. lent. Vidutinis metinis užimtųjų skaičius Kauno miestosavivaldybėje, tūkst………..26

PAVEIKSLAI

1 pav. Užimtumo pokyčiaiLietuvoje………………………………………………………….…………162. pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 1990 metais,procentais………………………..173 pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 2002 metais,procentais…………………………174 pav. Užimtumas pagal lytį ir išsilavinimą,procentais…………………………………………….185 pav. Regioninis nedarbas,procentais……………………………………………………………………216 pav. Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje,procentais………………………………………………..227 pav Darbingo amžiaus gyventojų skaičiusapskrityje……………………………………………..238 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas Ak.Rajone…………………………………………………………249 pav. Bedarbių, registruotų Kauno darbo biržoje, skaičiausdinamika…………………2710 pav. Užregistruotų nujų darbo vietų dinamika 2001m……………………………….2711 pav. Darbo jėgos paklausa pagal išsilavinimą………………………………………..28

ĮŽANGA

Šio kursinio darbo tikslas buvo išanalizuoti regioninesnedarbo (užimtumo) problemas. Ši nagrinėjama tema labai aktualinimūsų šiandienos gyvenime, nes užimtumo (nedarbo) problemos labaiaktualios Lietuvoje. Mes pasistengėme savo darbe aptarti ir parodytibendrą Lietuvos vaizdą, nedarbo ir užimtumo perspektyvoje. Išskyrėmeir apibrėžėme nedarbo tipus, bei rūšis. Palyginome Lietuvos nedarbolygį, jį sąlygojančius veiksnius, problemas su Europos Sąjungosbendruoju lygiu. Kadangi Lietuva netrukus taps pilnateise ES narepateikėme Europos Sąjungos regioninės politikos, užimtumo srityje,nuostatas bei veikimo kryptis sprendžiant regionines užimtumoproblemas. Pasirinkę du Lietuvos regionus Akmenės bei Kauno, parodėme jųpriešpriešą užimtumo srityje. Didelė dalis statistinės informacijospateikiama grafikų bei lentelių pavidale – tai leidžia geriauįsisavinti pateikiamą medžiagą.

1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika

Pradėdami nagrinėti užimtumą ir jo problemas pirmiausiaipateiksime pagrindines sąvokas, kurios naudojamos daugeliuosevalstybės tyrimuose, bei mūsų darbe. Užimti gyventojai – tiriamo amžiaus gyventojai, tiriamąją savaitędirbę bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darboužmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais)ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą:darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimyninėje įmonėjedirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną(pajamas), savarankiškai dirbantys asmenys. Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitęneturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaitespradėti dirbti, keturias savaites intensyviai  ieškojo mokamo darboįvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą,darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ardalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savoverslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Neaktyvūs gyventojai – gyventojai, nepriskirti užimtųjų arbedarbių grupei. Prie jų priskiriami moksleiviai, studentai, namųšeimininkės, pensininkai, neįgalieji, nuteistieji, asmenys, praradęviltį rasti darbą. Darbo jėga – visi užimti gyventojai ir bedarbiai. Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškaisu vienu ar keliais partneriais nuosavoje įmonėje, nuolatiniam darbui(daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus ir valdantys kontrolinįįmonės akcijų paketą (turintys privačios nuosavybės teisę). Darbdaviaiįmonės vardu sudaro, keičia ir nutraukia darbo ir kitas sutartis. Jieyra įsipareigoję mokėti samdomam darbuotojui darbo užmokestį iružtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėsesutartyse, kituose norminiuose aktuose ar šalių susitarimu

Samdomi darbuotojai – asmenys, sudarantys raštišką arba žodinędarbo sutartį su įmone, pagal kurią už atliktą darbą jiems bussumokėtas sutartas atlyginimas, neatsižvelgiant į įmonėspajamas. Samdomas darbuotojas už atliktą darbą gauna sutartą darboužmokestį arba atlyginimą Darbo jėgos aktyvumo lygis – darbo jėgos santykis su atitinkamoamžiaus gyventojais. Užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su atitinkamo amžiausgyventojais. Visiškas užimtumas – sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinioužimtumo lygį. Bet jis nereiškia nulinio nedarbo. (5) Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su  bendra ekonomikosbūkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamąužimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalysturi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimųsocialines pasekmes, arsenalą. Priemonių visuma, naudojamų darbo rinkosreguliavimui, sudaro valstybės užimtumo politiką. Šios priemonės – taitiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmofunkcionavimui arba, kitaip tariant, valstybės įsikišimas į ūkiofunkcionavimą. Tokia valstybės elgsena darbo rinkos teorijoje vertinamaįvairiai. Galima skirti dvi pozicijas: neoklasikinę ir Keinso.Apibrėždami neoklasikų ir Keinso pozicijas galėsime geriau suvoktiužimtumo sampratą. Neoklasikinė. Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvosrinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, taiyra pasiekti maksimalų/pilną užimtumo lygį, esant tam tikram ūkioišsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kadužimtumo problemos atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yraneefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojimas pasak jų, ūkyjeyra per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumopolitikos priemonės. Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybėskišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietųišsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina  yra likviduoti tai, kastrukdo laisvos rinkos funkcionavimui. Pasak jų reikia apribotiprofsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbopašalpas bei panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė, jųnuomone, turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčiųpanaikinimą. Tam ji turėtų: 1) tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinęsistemą (apie laisvas darbo vietas bei darbo ieškančiuosius); 2)efektyviai, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, organizuotiprofesinį mokymą bei suaugusių permokymą.(2, 22) Keisnistinė. Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoješalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurįsudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimogalimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijųmastas). Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradusnedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilnągyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėraefektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimasneišsprendžia užimtumo problemų, o sukelia nuolatinius konfliktus sudirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadanginedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms irpaslaugoms, norint sumažinti užimtumo problemas (nedarbą), valstybėturi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai galibūti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigiasavo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas(biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjųgrupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas irpan.).(2,20) Taigi viena koncepcija pasisako už visišką valstybės kišimąsi įūkio funkcionavimą, o kita pasisako už jos nebūtinumą. Vienos ar kitoskoncepcijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. NuoXX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jauir buvo kalbama apie užimtumo politiką, valstybės vaidmuo tebebuvopasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo
politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo situacija labaipasikeitė: stiprėjo profsąjunginis judėjimas, augo socialiniai fondai,didėjo socialinės apsaugos sistemos įvairovė, diddėjo regionųautonomiškumas ir pan. Norėdamos pasiekti socialinį stabilumą daugelisšalių ėmėsi įvairių valstybinių socialinių programų, kurių vienapagrindinių dalių buvo regioninės užimtumo programos. Bet 9dešimtmečio viduryje prasidėjo ekonominė recesija, kuri apėmė beveikvisas išsivysčiusias šalis, tai tiesiogiai atsiliepė ir darbo rinkai,pradėjo augti nedarbas. Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėtamažinti mokesčius, tai turėjo poveikį socialinei politikai (taip pat iružimtumo): pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas,mažinamas įdarbinimo įstaigų (darbo biržų) darbuotojų skaičius, netbandoma sumažinti bedarbio pašalpos dydį (pvz., Kanadoje). Taigi vėlpradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėjavalstybės poveikis situacijai darbo rinkoje. (2,35) Kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, darbo rinkos (užimtumo)politikos formavimasis yra labai sudėtingas ir prieštaringas procesas.Pagrindinė priežastis – dvejopas darbo pobūdis : darbas kaip ekonominėkategorija, ir darbas, kaip socialinė kategorija. Užimtumo politikojetai reiškia, kad vienos arba kitos priemonės gali būti efektyviosekonominiu požiūriu, bet nepriimtinos socialiniu, arba atvirkščiai.Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais: 1)     “pasyvus”, t.y. finansinės priemonės, siekiančiossušvelninti pajamų praradimą (dėl darbo praradimo); 2)     “aktyvus”, t.t priemonės, siekiančios sumažinti nedirbančiųpiliečių skaičių. Pasyvi valstybės užimtumo politika. Šiuo metu įvairios šalysnaudoja įvairias finansines pagalbos bedarbiams (iš dalies praradusiemsdarbą) formas. Pagrindinės jų – bedarbio pašalpos. Šalia jų dar yrapašalpos iš socialinės rūpybos fondų, vienkartinės išmokosatleidžiamiesiems iš darbo, o kai kuriose šalyse – profsąjunginės kasosarba privatus draudimas nuo nedarbo. Reikia pabrėžti, kad visose šalysepašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas ir ne kiekvienasnedirbantis pilietis turi teisę gauti bedarbio pašalpą. (1, 95) Viena iš pasyvios užimtumo politikos formų yra ankstesnisišleidimas į pensiją (ši priemonė taikomaregionuose, kur reorganizuojamspecifinė industrija, pvz., laivų statyklos). Tai yra labai brangipriemonė, todėl jos taikymas priklauso nuo šalies (socialinių fondų)finansinių galimybių. Aktyvi valstybės užimtumo politika. Aktyvi politika – taipanaudojimas įvairių ekonominių ir organizacinių priemonių, leidžiančiųsumažinti užimtumo problemų mastą. Jos veikia: 1) darbo jėgos paklausospadidėjimą; 2) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimo tobulinimą(įdarbinimo įstaigų, permokymo centrų ir pan.). Aktyvios politikos priemonės dažniausiai skirstomos:a)   makroekonominės, t.y. bendros ūkio stabilizavimo priemonės, kuriostiesiogiai ar netiesiogiai gerina situaciją darbo rinkoje; b)    “specialios” užimtumo politikos priemonės. Makroekonominių priemonių pagalba valstybė stengiasi padidintiagreguotą paklausą gėrybėms bei paslaugoms: mažinant mokesčius;didinant biudžetinius užsakymus; mažinant palūkanų normą; didinantpinigų emisiją. Visos šios priemonės dar vadinamos globaline emisija,jų tikslas – didinant agreguotą paklausą, didinti paklausą darbo jėgaiir tuo pačiu mažinti nedarbą. “Specialios” priemonės daugiausia nukreiptos frikcinio (tekamojo)bei struktūrinio nedarbo sumažinimui. Pagrindinės iš jų būtų: įvairiosatskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; suaugusiųjųpermokymo sistemos vystymosi bei permokymo programų finansavimas;socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas; įdarbinimo įstaigųtinklo plėtimas bei jo informacinio aprūpinimo tobulinimas. Reziumuojant, reikia pasakyti, kad pasaulinėje praktikoje nėrauniversalių receptų efektyviai užimtumo politikai paruošti. Net atskirųpriemonių naudojimas gali būti efektyvus vienoje šalyje ir visaineduoti jokių rezultatų kitoje. Todėl ruošiant užimtumo programąatskiroje konkrečioje šalyje, pirmiausi, reikia įvertinti tos šaliesdarbo rinkos situaciją (jos ypatumus, dirbančiųjų orientacijas bei jų
darbinės veiklos motyvus) ir bendrą ekonominę situaciją ir joskeitimosi tendencijas. Užimtumo politika negali būti atskirta nuošalies ekonominės (ūkio vystymosi) politikos, tai yra dvi neatskiriamosšalies ūkio vystymosi dalys. Todėl jų ruošimas ir realizavimas turibūti vykdomas lygiagrečiai. (2,41)

Norint aktyviai ir efektyviai spręsti užimtumo (ir ne tik)problemas būtina gerai parengta šalies regioninė politika, kuriospagrindinės nuostatas būtų įgyvendintos atsižvelgiant į atskirų tosšalies regionų specifiką. Kadangi atskiras šalies regionas galisusidurti su problemomis, kurios nebūtinai yra budingos kitiems tospačios šalies regionams. Lietuvai integruojantis į ES struktūras bustaikoma bendra Europos Sąjungos regioninė politika. Šią regioninępolitiką panagrinėsime plačiau užimtumo aspektu. ES regioninė politika užimtumo aspektu yra suskirstyta į keletąpagrindinių grupių: regioninio konkurencingumo gerinimas, įdarbinimogerinimas, subalansuotas vystymasis mieste ir kaime. Kiekvieną iššių grupių aptarsime plačiau. Regioninio konkurencingumo gerinimas. Regioniniskonkurencingumas tiesiogiai įtakoja užimtumą. Kadangi kuo regionaskonkurencingesnis tuo jis gali lengviau atlaikyti ekonomikospokyčius bei greičiau ir efektyviau perskirstyti turimus resursustarp atskirų regiono sektorių. ES regioninė politika numato tokius žingsnius norint pagerintiregionų konkurencingumą: • Užtikrinti energijos šaltinių funkcionavimą bei naujų išteklių paiešką. Energijos šaltiniai yra vienas iš svarbiausių veiksnių lemiančių regioninę veiklą, kadangi be energijos neįmanuma jokia veikla bei gamyba. Prisirišimas prie vieno energijos gavimo būdo žymiai ir labai akivaizdžiai sumažina komercinės veiklos manevravimą ir konkurencingumą. Patariama skirti pakankamas investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius. • Komunikacijos bei ryšių tobulinimą. Naujų komunikacijos priemonių diegimas regionuose užtikrina jų ekonominį gyvybingumą. Distancinis duomenų pasikeitimas, distancinis mokymas Interneto pagalba leidžia geriau paruošti darbo jėgą išvengiant didelių sąnaudų. Šios priemonės ypatingai turėtų būti taikomos tose regionuose, kurie yra nutolę nuo regioninių centrų. • Gamybos priemonių atnaujinimas bei gerinimas. Inovacijų didinimas regionuose ir regioninėse kompanijose leidžia atnaujinti gamybos priemones, kurių gerinimas leidžia padidinti konkurencingumą. Vyriausybės ir privatus sektoriai privalo glaudžiai bendradarbiauti gerinant mokslinių tyrimų panaudojimą ekonomikoje. • Pagalba. Svarbi priemonė užtikrinanti užimtumo skatinimą. Tiek finansinių injekcijų, tiek finansinių konsultacijų pagalba – būtina smulkiam ir vidutiniam ūkiui. Teisingas struktūrinių fondų paskirstymas ir pagalba juos įsisavinant būtina sąlyga konkurenciniam lygiui didinti. (8) Įdarbinimo gerinimas. ES regioninės politikos veiklospriemonėse nurodoma, kad įdarbinimo gerinio problemos yra vienos išaktualiausių, kurias privalo spręsti šalių vyriausybės. ES laikosinuomonės, kad mokymasis ir apmokymas yra svarbiausi faktoriailemiantys efektingą darbo sąlygų gerinimą. Išskiriami kitiįdarbinimo gerinimo žingsniai: • Pagrindinis ir visą gyvenimą trunkantis mokymasis . • Socialinės ekonomikos vystymas. • Vienodos darbo galimybės visiems. • Sustiprintas bendradarbiavimas tarp mokymo ir įdarbinimo įstaigų. • Parama bedarbiams. • Parama bedarbiams keičiant profesiją, jų lankstumo ir prisitaikymo gerinimas. Subalansuotas kaimo ir miesto vystymasis. ES regioninėjepolitikoje atkreipiamas dėmesys, kad miestai yra ryšių, prekybos irkultūros centrai. Todėl kaime jaučiamas darbo jėgos nutekėjimas įcentralizuotus regionus. Kaimo regionuose, kuriuose nėra geraiišvystytų prekybos ir ryšių centrų labai stipriai pasireiškiaproblemos susijusios su užimtumu, kadangi juose nėra išvystytos irimlios darbo rinkos. Norint suvienodinti šių sektorių vystymąsi reikia remtis irišnaudoti pagrindinius kaimo privalumus t.y dėmesys turi būtisukoncentruotas į tai, kad kaimas aprūpina vartojimo žaliavomis,yra puiki aikštelė turizmo ir rekreacijos vystymui. Norint pasiekti, kad kaimo regionai taptų konkurencingi būtinasūkių ir fermų atnaujinimas, taikomos mokestinės lengvatos, gerinamassusisiekimas tarp atskirų regionų ir jų centrų.(8) Šioje politinėje ES regionų doktrinoje yra akcentuojama, kadišvardintos priemonės bus efektingos užimtumo srityje tik tada jei

jos bus taikomos kompleksiškai ir pastoviai. Regioninė politika, taikartu ir užimto problemų sprendimo būdas.

1.1 Nedarbas

Nedarbas ir užimtumas labai tampriai susiję. Norint visiškai irteisingai suprasti rinkoje vykstančius užimtumo pasikeitimus būtinaperprasti nedarbo sampratą, jo rūšis ir pan. Nedarbą būtina pažinti, nes tai viena svarbiausių valstybėsproblemų. Nedarbas egzistuoja tiek laike, tiek erdvėje, t.y. betkuriuo istoriniu laikotarpiu, bet kurioje valstybėje egzistuoja tamtikras skaičius neužimtų šalies gyventojų. Visi šalies gyventojai skirstomi į neaktyvius (moksleiviai irstudentai, lankantys dieninio mokymo įstaigas; asmenys, gaunantyssenatvės, lengvatines ar invalidumo pensijas; namų šeimininkės irasmenys, prižiūrintys vaikus; kiti asmenys, kurie nenori dirbti) iraktyvius, kurie savo ruožtu skirstomi į užimtus (asmenys, dirbantysuž atlyginimą; laikinai nedirbantys dėl ligos ar besimokantys,streikuojantys; dirbantys savarankiškai) ir bedarbius (gyventojai,neturintys darbo, teikiančio pajamų; ieškantys darbo). Daugelisžmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimolygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Nedarbas demoralizuojažmogų ir skatina netikrumą rytojumi ir pan. Todėl nedarbo problemayra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Atkreiptinas dėmesysį tai, kad nedarbas socialinėje struktūroje pasiskirsto nevienodai. Nedarbą geriausiai apibūdinantys veiksniai – taigyventojų užimtumas ir nedarbo lygis, kuris reiškiasi nedirbančiosdarbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, santykiu su visadarbo jėga. Yra išskiriam keletas nedarbo tipų:1) tekantis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Kai žmogus gali rinktis darbo vietas ir veiklos rūšis, visada atsiras tokių, kurie nedirba dėl įvairių priežasčių. Darbuotojui pakeisti vieną darbą į kitą užima tam tikrą laiką. Kol jie pradės dirbti, statistiniuose duomenys bus užfiksuoti kaip bedarbiai.2) struktūrinis nedarbas – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Modernizavus gamybos procesus, kai kurių profesijų atstovų paklausa sumažėja, nes jų kvalifikacija neatitinka laisvų darbo vietų kvalifikacijos ir jie tampa bedarbiais.3) ciklinis nedarbas susijęs su cikline ekonomikos plėtra ir dėl menkos visuminės darbo paklausos pasireiškia ūkio nuosmukio bei krizės metu.4) sezoninis nedarbas kyla tada, kai kalendoriniais metais keičiasi darbo pasiūla ir paklausa (turizmo srityje, žemės ūkyje). (7) Lietuvoje bedarbių skaičiui nustatyti naudojama keletasmetodų, kurias naudoja atitinkamos instancijos, todėl kartaisgaunami prieštaringi duomenys. Lietuvos darbo biržos, Statistikosdepartamento tyrimai rodo tik bendrą šalies tendenciją. KadangiStatistikos departamento atliekamuose tyrimuose bedarbių kategorijaipriskiriami ir tie žmonės, kurie ieško darbo ne tik valstybinėsedarbo biržose, bet ir įvairiausiais kitais būdais – per į privačiasdarbo biržas, darbdavius, draugus, pažįstamus, žiniasklaidą, ieškobūdų gauti licenciją savo verslui plėtoti ir pan. . KonkrečiusLietuvos nedarbo pavyzdžius nagrinėsime kituose skyriuose.

2. Užimtumas Lietuvoje

Gyventojų užimtumas šiuo metu yra viena opiausių Lietuvosekonomikos problemų, nes nuo 1989 metų nuolat mažėja dirbančiųžmonių skaičius, o didėja nedarbas. Šalyje 1989 metais dirbo 1903tūkst., arba 91 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Prasidėjus ūkioreformoms, daug gyventojų neteko darbo. Ypač sparčiai dirbančiųjųskaičius mažëjo 1990–1995 metais. Per šį laikotarpį dirbančiųjųšalyje sumažėjo iki 1644 tūkst., arba 259 tūkst. Vėlesniais metaisdirbančiųjų skaičius pradėjo šiek tiek didėti. Kai prasidėjo krizėRusijoje, Lietuvoje ėmė mažėti laisvų darbo vietų. Dirbančiųjųskaičius 2000 metais sumažėjo iki 1586 tūkst., o dirbo 74 proc.darbingo amžiaus gyventojų (žr. 1 pav.). Mažėjant užimtų gyventojųskaičiui, mažėja ir gyventojų užimtumo lygis (užimtų gyventojųskaičiaus santykis su visais gyventojais). Šis rodiklis geriausiai

parodo užimtumo pokyčius. Aukščiausias užimtumo lygis buvo 1995metais – 55,2 proc., o žemiausias – 2000 metais – 51,2 proc. Jaunimo(15–24 metų amžiaus) užimtumo lygis sumažėjo atitinkamai nuo 33,1proc. Iki 26,7 proc. (7)

Nepriklausomybės metais ypač pasikeitė užimtųjų žmoniųstruktūra (žr. 2, 3 pav.). Pramonėje, įskaitant elektros, dujų irvandens tiekimą, užimtųjų skaičius nuo 1989 metų iki 2002 metųsumažėjo 250 tūkst., arba daugiau nei du kartus, statyboje – 129tūkst., arba 2,3 karto. Kasmet didėjo žmonių, teikiančių paslaugas,skaičius. Ypač sparčiai didėjo asmenų, užsiimančių prekyba,skaičius. Jų padaugėjo nuo 137 tūkst. 1989 metais iki 233 tūkst.2002 metais. Nors Lietuvoje paskutiniais metais pastoviai mažėjažmonių, užsiimančių žemės ūkio veikla, jų dalis tarp bendro užimtųjųskaičiaus išlieka didelė. 2002 metais jie sudarė 19,7 proc. .Plėtojantis šalies ekonomikai ir gilėjant eurointegracijosprocesams, vis aktualesnės tampa užimtumo žemės ūkyje problemos.Lietuvoje, kaip ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse, susiduriama supanašiomis problemomis: žemas produktyvumas, menkas kaimo gyventojųišsilavinimas, suvaržytas gyventojų mobilumas. Lietuvos žemdirbiamsdėl gamybos sutelkimo smulkiuose ir neefektyviuose ūkiuose,nepalankių gamtinių sąlygų bei pigios ES šalių žemės ūkioprodukcijos vis sunkiau realizuoti savo pagamintą produkciją irkonkuruoti tarptautinėse rinkose. Pagrindiniai šių problemųsprendimo būdai būtų: ūkių stambinimas bei užimtų gyventojųskatinimas pereiti iš žemės ūkio sektoriaus į kitus efektyvesnius,dažniausiai paslaugų, sektorius. (7)

Iš 4pav. matyti, kad 2002 m., daugiausiai dirba neturintysaukštojo ir aukštesniojo išsilavinimo žmonės, tik nedidelę dalįsudaro darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu. Pastebima, kad šalyjesu kiekvienais metais didėja išsilavinusių darbuotojų paklausa irmažėja paklausa neturinčių jo. (7)

2.1 Užimtumo palyginimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje

Nors užimtumo lygis 2000 metais Lietuvoje ženkliai sumažėjo,tačiau tai nėra blogiausias rodiklis Europoje. Ankstesniais metaisLietuvos gyventojų užimtumo lygis buvo didesnis už Europos Sąjungos(ES) vidurkį (žr. 1 lent.). Palyginti su ES, Lietuvoje labai daug gyventojų dirba žemėsūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje (žr. 2 lent.). Jis viršijaES vidurkį keletą kartų. Europos Sąjungoje kaip ir Lietuvoje jųdalis kasmet mažėja, 2000 metais šioje veikloje dirbo 4,3 proc. ESgyventojų, kai tuo tarpu Lietuvoje 19,7 proc. (1,52) .

|  |1997 |1998 |1999 |2000 ||Lietuvoje: |63,8 |64,2 |66,4 |60,1 ||Europos |60,5 |61,1 |62,1 |63,1 ||Sąjungoje: | | | | |

|  |Lietuva |Europos Sąjunga || |1990 |1994 |2000 |1990 |1994 |2000 ||Iš viso: ||Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |23,4 |19,7 |6,7 |5,5 |4,3 ||žuvininkystė | | | | | | ||Pramonė (kartu su statyba) |41,8 |29,2 |26,2 |33,2 |30,6 |28,8 ||Paslaugos |38,8 |47,4 |54,1 |60,2 |63,9 |66,9 ||Vyrai: ||Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |30,5 |23,5 |7,1 |6,1 |5 ||žuvininkystė | | | | | | ||Pramonė (kartu su statyba) |43,8 |36,2 |32 |42 |40,1 |38,8 ||Paslaugos |44,3 |33,3 |43,9 |50,8 |53,8 |56,2 ||Vyrų dalis tarp visų užimtųjų: |46,2 |49,9 |50,1 |60,3 |58,7 |57,4 ||Monterys: ||Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |16,3 |15,9 |5,9 |4,6 |3,3 ||žuvininkystė | | | | | | ||Pramonė (kartu su statyba) |40,1 |22,2 |19,8 |19,7 |17,2 |15,3 ||Paslaugos |46,3 |61,5 |64,3 |74,3 |78,2 |81,4 ||Moterų dalis tarp visų užimtųjų:|53,8 |50,1 |49,9 |39,7 |41,3 |42,6 |

Didžiausia užimtumo orientacija, tiek Lietuvoje, tiek irEuropos Sąjungoje, yra paslaugų sektoriuje. Tai sąlygoja keletaspriežasčių, pirmiausiai, kad čia dirbantys žmonės gali lengvaipakeisti darbo vietą šio sektoriaus ribose, nes daugiausiai darbovietų sukuriama būtent paslaugų sektoriaus ribose. Kita svarbipriežastis yra ta, kad tai kone vienintelis sektorius, kuriametechniniai laimėjimai nesumažina dirbančių žmonių skaičiaus. Tiek ES, tiek Lietuvoje daigiausiai užimtųjų yra vyrai, betlaiko dinamikoje pastebima, kad tarp šių skaičių skirtumas kasmetvis mažėja. Tiek ES, tiek Lietuvoje pramonės srityje yrakoncentruojamas pakankamai didelis darbuotojų skaičius. Šiojepramonės šakoje vyrai užima didesnę užimtųjų dalį, Lietuvoje 2002metais 32, tuo tarpu moterys sudaro apie 19,8 procentus, ESatitinkamai 38,8 ir 15,3 . Pastebima, kad šiame sektoriuje užimtųjųkasmet mažėja. Tai siejama su intensyviu technikos diegimu, kuriopasekoje atsisakoma dalies darbuotojų. (4) Lietuvai visiškai perimus ES teisines normas atotrūkis tarpLietuvos ir ES rodiklių sumažės ar visai susilygins.

2.2 Nedarbas – didžiausia regioninio užimtumo problema

Daugelis Lietuvos regionų susiduria su didesnėmis ar mažesnėmisbadarbystės problemomis. Nors nedarbo lygis Respublikos mąstumažėja, tačiau vis dar išlieka keletas regionų, kuriose, jis yralabai aukštas (žr. 5 pav.). Mažeikiuose ir Druskininkuose šiuo metuužimtumo problema yra pati opiausia, nes darbo neturi per 18% jųgyventojų. Tiesa, šiais metais Mažeikių regionine pastebimas nedarbo mažėjimas, tuo tarpu Druskininkuose jis toliau kyla ir jeigu nebusimtasi ryžtingų priemonių,tokia tendencija išliks. Nadaug nuo represinių rajonų atsilieka Akmenė, Pasvalys,Jurbarkas, Jonava, Lazdijai ir Šalčininkai, juose nedarbas yra 15-18%. Tai taip pat labai aukštas rodiklis, keliantis didelįsusirūpinimą. Šie regionai privalo efektyviau išnaudoti savo turimusresursus ir imdami pavyzdį iš tų rajonų, kuriuose nedarbo lygis yražemas, taip pat mažinti šią problemą. Galima pasidžiaugti, kad beveik pusėje Lietuvos rajonųbedarbystė mažesnė nei 9%, tai Klaipėda, Plungė, Kretinga, Biržai,Kupiškis, Anykščiai, Zarasai, Molėtai, Radviliškis, Kėdainiai,Kaunas, Prienai, Kaišiadorys, Širvintos, Vilnius, Trakai ir Varėna.Beje Elektrėnų, Kretingos, Vilniaus rajonų savivaldybėse bedarbiųyra vos daugiau nei 5%, to priežastys yra ypatinga geografinėpadėtis (Ketinga), valstybiškai svarbių objektų turėjimas (Vilnius,Elektrėnai). Taip pat labai žymų poveikį nedarbo lygiui regione turivyriausybės skiriamų investicijų dydis. Puikus pavyzdys yra Vilnius,kuriam tenka nemaža dalis biudžeto lėšų, kurių pagalba galimasėkmingai mažinti gyventojų užimtumo problemas. Nebloga situacija yra ir Palangos, Telšių, Šilalės, Raseinių,Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Marijampolės, bei Alytaus darbobiržose, nes nedarbo lygis šiuose rajonuose- 9-12%. Beje, Telšiuoseir Marijampolėje šiuo metu yra didžiausias nedarbo lygio augimasvisos Lietuvos mąstu, dėl to šie rajonai greitu metu gali patekti įtą grupę regionų, kuriuose nedarbas yra 12-15%.Gana aukštas 12-15% bedarbystės lygis yra pakankamai dažnasreiškinys, visoje Respublikoje (Skuodo, Joniškio, Šiaulių, Pakruojo,Kelmės, Rokiškio, Šilutės, Tauragės, Ignalinos, Švenčionių, Šakių,Vilkaviškio raj.)

[pic]

Analizuojant bedarbystės lygį skirtingose Lietuvos vietose, kylanatūralus klausimas: kodėl, vienam regione bedarbystė yra tokia maža(pvz. Kaunas 7%), o kitame tokia didelė (pvz. Akmenė 18%)? Nedarbolygio dydį lemia labai daug aspektų, kai kurie jų yra specifiniai irbūdingi tik konkrečiam regionui (pvz. Palangoje nedarbo lygis nėraaukštas, nes miestas įsikūręs prie jūros ir tai labai teigiamaiveikia jo ekonomikos rodiklius). Bet galima pastebėti ir bendrųrodiklių, kurių kitamas gana stipriai įtakoja kiekvieno regiononedarbą, tai:

□ ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus kitimas, □ priverstinio nevisiško užimtumo lygis, □ darbo vietų skaičiaus, □ įmonių, kuriose atleidžiamos darbuotojų, grupės lygio kitimas, □ nelegalaus darbo buvimas, □ nedarbo lygio kitimas, □ sunkiai konkuruojančių darbo rinkoje bedarbių skaičiaus kitimas, □ aukštos kvalifikacijos specialistų paklausos kitimas, □ aukštos kvalifikacijos specialistų skaičiaus kitimas, □ ilgalaikių bedarbių skaičiaus kitimas, □ jaunimo nedarbo lygis. Apžvelgsime nedarbo lygio rodiklius dviejuose skirtinguoseLietuvos regionuose: Akmenėje, kur bedarbystė yra labai didelė irKaune, kur nedarbo lygis yra mažas.

2.3 Darbo rinkos būklė Akmenės regione

Akmenės rajonas yra iš tų, kuriame nedarbo lygis vienasdidžiausių visoje Lietuvoje. Išanalizuosime indikatorius (darbingoamžiaus gyventojų skaičius; laisvų darbo vietų skaičius ir t.t.),kurie tiksliai atspindi situaciją šio rajono darbo rinkoje. Lyginant darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus pokyčio tempusAkmenės rajone ir Šiaulių apskrityje, matome, kad rajone darbingoamžiaus gyventojų nuo 1999m. nuolat mažėja (7 pav.). 2002m. Rajonedarbingo gyventojų skaičiaus sumažėjimas yra daugiau nei 4 kartus

santykinai didesnis nei apskrityje (11).

Vertinant laisvų darbo vietų pokytį Akmenės rajone, nustatyta,kad laikotarpiu nuo 1995m. – 2002m. metų du kartus stebėtas darbovietų augimas: 1995m. – 1998m. ir 2001m. – 2002m. didžiausiasgrandininis (+85,71%) padidėjimas stebėtas laikotarpiu nuo 1995m. iki1996m. laikotarpiu nuo 1996m. iki 1998m. laisvų darbo vietų skaičiausaugimas pastoviai lėtėja, kartu pasiekdamas 1998m. bazinį laisvų darbovietų padidėjimą lyginant su 1995m. laisvų darbo vietų skaičiumi –(+150,89%). Nuo 1998m. iki 2000m. laisvų darbo vietų skaičiuspastoviai mažėja, pasiekdamas 2000m. bazinį (+36,16%) padidėjimą. Nuo2000m. iki 2002m. stebėta analogiška tendencija kaip ir laikotarpiunuo 1995m. iki 1997m., pasiekianti 2002m. bazinį (+125,89%) laisvųdarbo vietų padaugėjimą. Laisvų darbo vietų skaičius rajone nuo 1995m.iki 2002m. išaugo nuo 224 iki 506 laisvų darbo vietų (3 lentelė).

3 lentelė Laisvų darbo vietų skaičius rajone (1995 – 2002) (11)|  |Metai || |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |2001 |2002 ||Iš viso |224 |416 |527 |562 |464 |305 |468 |506 ||(neterminuotam | | | | | | | | ||darbui) | | | | | | | | ||Tp (grandininis) |0,000|0,857|0,266|0,066|-0,17|-0,34|0,534|0,081|| |0 |1 |8 |4 |44 |27 |4 |2 ||Tp (bazinis) |0,000|0,857|1,352|1,508|1,071|0,361|1,089|1,258|| |0 |1 |7 |9 |4 |6 |3 |9 |

Vertinant bedarbių skaičiaus pokytį Akmenės rajone stebėtasbedarbių skaičiaus mažėjimas vasaros sezono metu. Ši tendencijaišlieka visu 1997 – 2002m. laikotarpiu.

Analizuojant bedarbių skaičių pagal jo absoliučiąją reikšmę (4lentelė), nustatyta, kad daugiausiai įregistruojama bedarbių pagalamžių grupėje nuo 20 iki 24 metų. Ši tendencija išlieka laikotarpiunuo 1998m. iki 2002m. Mažiausiai bedarbių registruojama amžiausgrupėje nuo 60 iki 64m. Daugumoje grupių 2001m. stebėtas registruotųbedarbių absoliutaus skaičiaus mažėjimas. Tačiau 2002m. stebėtasregistruotų Akmenės rajono darbo biržoje bedarbių amžiaus grupėse: 20-24; 30-59 skaičiaus didėjimas.

4 lentelė Bedarbių skaičius pagal amžių Akmenės rajone(11)

|Eilės |Amžiaus |Įregistruota bedarbių per metus ||nr. |grupės | || | |1998 |1999 |2000 |2001 |2002 ||1 |Iš viso |2910 |3298 |2790 |2268 |2404 ||1.1 |16 – 19 |310 |93 |201 |204 |170 || |metų | | | | | ||1.2 |20 – 24 |474 |850 |567 |444 |472 || |metų | | | | | ||1.3 |25 – 29 |325 |455 |342 |311 |295 || |metų | | | | | ||1.4 |30 -34 metų|404 |403 |381 |291 |317 ||1.5 |35 – 39 |371 |372 |330 |269 |292 || |metų | | | | | ||1.6 |40 – 44 |335 |373 |347 |249 |294 || |metų | | | | | ||1.7 |45 – 49 |302 |305 |252 |181 |224 || |metų | | | | | ||1.8 |50 – 54 |245 |195 |215 |178 |201 || |metų | | | | | ||1.9 |55 – 59 |134 |210 |139 |117 |119 || |metų | | | | | |

Analizuojant bedarbių skaičiaus absoliučiųjų reikšmių kitimąpagal išsilavinimą (5 lentelė), nustatyta, kad daugiausiai bedarbių2002m. buvo įgijusių vidurinį išsilavinimą, o mažiausiai buvoneturinčių pradinio išsilavinimo. Siekiant tiksliau įvertinti esamąsituaciją ir palyginti grupes būtini duomenys apie gyventojų skaičiųAkmenės rajone pagal įgytą išsilavinimą.

5 lentelė Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą Akmenės rajone (11)

|Pagal |Įregistruota bedarbių per ||išsilavinim|metus ||ą | || |1999 |2000 |2001 |2002 ||Iš viso |3298 |2790 |2268 |2404 ||Su |40 |54 |39 |40 ||aukštuoju | | | | ||Su |395 |376 |311 |333 ||aukštesniuo| | | | ||ju | | | | ||Su |1148 |944 |932 |1156 ||viduriniu | | | | ||Su |1432 |1168 |720 |535 ||pagrindiniu| | | | ||Su pradiniu|283 |248 |264 |337 ||Be pradinio|0 |0 |2 |3 |

2.4 Darbo rinkos būklė Kauno regione

Kauno rajonas yra vienas tų, kuriame nedarbo lygis vienasmažiausių visoje Lietuvoje. Pateiksime keletą duomenų, kurieatspindi nedarbo lygio tendencijas šio rajono rinkoje.

6 lentelė Vidutinis metinis užimtųjų skaičius Kauno miesto savivaldybėje, tūkst. (6)

Metai |1994 |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |2001 | |Užimtieji|189,8 |188,7 |190,5 |185,9 |182,1 |190,1 |179,6 |176,7 | |

Per 2002 metus į Kauno darbo biržą kreipėsi 25270 bedarbių. Išjų 12930 (51,3%) moterų, 5674 (22,5%) – jaunimo iki 25 metų, 1489(5,9%) – priešpensijinio amžiaus. Lyginant su 2001m. bedarbiųužregistruota apie 2,1% daugiau (6).

Per 2002 metus Kauno darbo biržoje užregistruota 8269 laisvosdarbo vietos nuolatiniam darbui. Lyginant su 2001 m., laisvų darbovietų užregistruota 7,9% daugiau.

)

40,4% laisvų darbo vietų užregistruota paslaugų sferoje: taiprekybos, viešojo maitinimo, socialinės ir asmeninės aptarnavimoveiklos įmonėse. Laisvos darbo vietos pramonėje sudarė 35,2%.Daugiausiai pasiūlymų darbui pateikė darbužių siuvimo, baldų gamyboskitų medienos gaminių, metalinių konstrukcijų gamybos bei maistoproduktų gamybos įmonės. 2002m. laisvų darbo vietų skaičiusstatyboje, lyginant su 2001m., išaugo 48%.

2002m. darbo jėgos paklausos pagal išsilavinimą analizė rodo,kad padidėjo darbo jėgos poreikis su profesiniu išsilavinimu, osumažėjo nekvalifikuotų darbininkų poreikis.

IŠVADOS

Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su  bendra ekonomikosbūkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukeliaatitinkamą užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkosekonomikos šalys turi gausų priemonių, padedančių sušvelnintiekonominių ūkio sutrikimų socialines pasekmes arsenalą. Vienassvarbiausių regioninio užimtumo problemų sprendimų būdų yra

regioninė užimtumo politika. Regioninė užimtumo politika apima:regioninio konkurencingumo, įdarbinimo gerinimą, subalansuotąvystymąsis mieste ir kaime. Stebint nuolatinį Lietuvos rodiklių kitimą galime darytiišvadą, kad paskutiniais metais regioninis užimtumas didėja, kartumažindamas bendrą nedarbo lygį šalyje, tą skatina keleta priežasčių:sėkmingas ekonominių reformų įdiegimas,vis didesnė ūkioperorientacija į perspektyvą turinčias ekonomines šakas. Analizuojant Lietuvos regioninio užimtumo žemėlapį, galimeišskirti keletą regionų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir t.t.), kuružimtumo problema nėra didelė, tai šios priežastys- Lietuvos mąstudidelės rinkos, sėkmingas užimtumo programų įgyvendinimas, geraslogistikos išnaudojimas, žymios vyriausybės paramos efektyvuspanaudojimas.

LITERATŪRA

1. Purlys Č. Ekonominės reformos ir prioritetai/ Č.Purlio, G. Rainio. Vilnius, 2001. 124psl. ISBN 9945-406-12-3. 2. Mackevičienė R. ir kt. Užimtumo morfologija ir kaita. Vilnius 200. 53psl. ISBN 9932-210-12-10 3. Oficiali Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų bazė [interaktyvus]. Informacijos centras [žiūrėta 2003-10-10]. Prieiga per Internetą: http://www.lrs.lt/c-bin/eu/preps9?Condition=129687 4. Konferencijos pranešimų medžiaga – Inžinerinės regionų plėtros problemos. Kaunas, 2002  5. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga – Regionų plėtra -2002  . Kaunas, 2002. 6.Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per Internetą: www.ldb.lt 7. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per Internetą: www.std.lt 8. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per Internetą: www.europa.eu.int 9. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per Internetą: www.fmmc.lt 10. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per Internetą: www.finmin.lt 11. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-12]. Prieiga per Internetą: www.akmene.lt

———————–2pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 1990 metais, procentais (7)

3pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 2002 metais, procentais (7)

1pav. Užimtumo pokyčiaiLietuvoje (6)

Lietuvos ir ES užimtumo lygis (1, 112)

Gyventojų užimtumas ekonominės veiklos sferose Lietuvoje ir ES (6)

9 pav. Bedarbių, registruotų Kauno darbo biržoje, skaičiaus dinamika 2001m., 2002m. (6)

1. Lentelė

2. lentelė

4 pav. Užimtumas pagal lytį ir išsilavinimą, procentais (6)

[pic]

5 pav. Regioninis nedarbas, procentais (6)

6 pav. Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje, procentais (6)

7 pav Darbingo amžiaus gyventojų skaičius apskrityje (11)

8 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas Ak. rajone (11)

[pic]

[pic]

10 pav. Užregistruotų nujų darbo vietų dinamika 2001m. (6) (6) 2002m.(KDB)

11 pav. Darbo jėgos paklausa pagal išsilavinimą(6)