BANKROTAS. ĮMONIŲ BANKRUTAVIMO PRIEŽASTYS LIETUVOJE
Įžanga
Mūsų kursinio darbo tikslas buvo pasistengti išnagrinėti Lietuvos įmonių bankrutavimo priežastis, apibrėžti bantrotų įtaką šalies ūkiui ir pan. . Ši tema labiai aktuali šiuo nelangvu Lietuvai ir Lietuvos žmonėms laikotarpiu. Visas išsamus tekstinis darbas paremtas diagramomis bei lentelėmis, kurios labai akyvaizdžiai parodo vieno ar kito statistinio vieneto kitimą. Visas mūsų kursinis darbas buvo atliktas rementis valstybiniais teisiniais aktais bei įstatimais ( „Įmonių bankroto įstatymas“ Nr.IX-216, „Įmonių restruktūrizavimo įstatymas“ Nr. XX-104,
„Garantinio Fondo įstatymas“ Nr. Nr. 82-2478, ) kita literatūra. Šie šaltiniai leido palyginti įvairius duomenis ir efektyviai juos panaudoti.
1. Įmonių bankrotai
Įmonių bankrotas skaudus smūgis ne tik lokaliai ekonomikai, bet ir visam šalies ūkiui ypatingai jei bankrutuoja stambios įmonės. Bankrotas tai
– nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka (2). Todėl akivaizdu, kad efektyvus nemokių įmonių išėjimo mechanizmas yra lemiamas veiksnys palaikant gyvibingą ir konkurencingą šalies rinką.
Rementis Lietuvos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių balansų, nemokių ir nuostolingai dirbančių įmonių finansinių ataskaitų duomenų analize, galime daryti išvadą, kad Lietuvoje būtina stiprinti darnią įmonių, susidūrusių su laikinais finansiniais sunkumais, gelbėjimo bei neperspektyvių įmonių išėjimo iš rinkos centralizuotą sistemą.
Ši sistema turėtų sustiprinti ir dar labiau apibrėžti įmonių nemokumo likvidavimo procedūras, kurios išskiriamos šios:
1) bankroto procedūros grindžiamos savanorišku susitarimu.
2) šalys susitaria priverstinai, dalyvaujant trečiosioms šalims dažniausiai – valstybės institucijoms.
Įmonės nemokumo likvidavimo procedūrų tipai gali būti taikomi kai: 1)
įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų;3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų;4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties teismo antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.(2)
Pastaraisiais metais nemokių įmonių Lietuvoje kasmet daugėja apie 2,5
karto (žr. 1pav.) . Iš 1 paveikslo matyti, kad 1998 metais bantrotas buvo paskelbtas 98 įmonėms, o 1999 metais –260 įmonių, arba 2,5 karto daugiau, o per 2000 metus – 415 įmonių, arba 1,7 karto daugiau. Staigų įmonių bankrutavimą 1998 ir 1999 metais iš dalies paaiškina įvykusi finansų krizė
Rusijos Fegeracijoje, su kuria lietuvos įmonės palaikė labai glaudžius piniginius santykius. Beto tik maža dalis įmonių, kurių bankroto procesas baigtas. Tai dar karta įrodo būtinybę stiprinti išėjimo iš rinkos sistemą.
Iš 967 įmonių bankroto procedūros buvo teisminės, 54 – ne teismo tvarka. Per 1993-2000 metų laikotarpį bankroto procedūros baiktos 215
įmonėms iš kurių 190- likviduota, 7-sanuotos, kitose 14 – sudarytos taikos sutarys (1, 83).
1 pav. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių dinamika. (1)
Daugiausia per 2000 metus įmonių bankrutavo prekybos srityje 129, antroje vietoje pramonėje – 129. Mažiausiai restoranų ir viežbučių srytyje
– 7 įmonės (žr.2 pav.) .
Aktyviausi kreditoriai keliant bankroto bylas 2000 metais buvo
Valstybinis socialinis draudimo fondas ir jo teritoriniai padariniai, jų iniciatyva iškeltos 144 bankroto bylos. Pasyviausi buvo įmonių darbuotojai
(1).
Šis labai neigiamas procesas, paaiškinamas tuo, kad įmonių darbuotojai nėra pajėgus apginti savo darbo teisių. Daugelyje įmonių nėra susikurtų profsąjungų, kurios turėtų atstovauti darbuotojų bendriems interesams. To priežastis gana pasyvus darbuotojų elgiays, savo teisių nežinojimas bei neigiamas darbdavių požiūris į profsajungas.
2. pav. Bankrutavusių įmonių skaičius skirtinguose sektoriuose per 2000 m. (1)
1.1 Bankrotas-makroekonominė problema
Sparčiai didėjantis bankrutavusių ir bankrutuojančių įminių skaičius labai pavojingas šalies ekonominiam satbilumui, nes:
• bankrutuoja senai sukurtos, labai stambios įmonės su dideliu dirbančiųjų žmonių skaičiumi;
• įmonių bankrotas sukelia daug ekonominių ir socialinių problemų valstybės mastu;
• bankroto sukeltas problemas dažnai priversta spręsti valstybė;
• į rinką ateina naujos įmonės neturinčios organizavimo ir valdymo įgūdžių, nepakankamai vertina rinkos reikšmę, darbuotojų kvalifikaciją.
Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų 35406 įmonių 1999 metų finansinių ataskaitų analizė rodo, kad į 14983 įmonių balansą buvo apskaityti nuostoliai, o 5678 buvo nemokios. Per 2000 metus 263 įmonių administracijų vadovai paskelbė, kad jų įmonės nemokios, iš jų 151 tais pačiais metais pradėtas bankroto procesas (4). Visos šios bankrutuojančios įmonės sukėlė įvairiusneigaimus pokyčius, kuriuos galima suskirstyti į ekonominius ir socialinius.
Prie socialinių problemų priskiriamos šios:
• nedarbo augimas;
• bendras Lietuvos žmonių gyventojų gyvenimo lygio smukimas;
• žmonių nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas esama silpna ekonomikos būkle;
• netikrumo jausmas
Ekonominės problemos yra sekančios:
• nesumokėtus mokesčius valstybės biudžetui, socialiniam draudimui ir kitiems valstybiniams fondams;
• nepatenkintus kreditorinius reikalavimus, kurie gali sukelti su bankrutuojančia įmone susijusių partnerių ekonominius sunkumus ir net bankrotą (1).
Kaip ir kiekvienas procesas, net ir bankrotas turi ir teigiamas pasekmes:
• rinka atsikrato nuo neefektyvių, neperspektyvių įmonių, neretai gaminančius pasenusius gaminius;
• nereikalingos struktūos ir nenaudojami pajėgumai likviduojami, užleidžiant vietą pažangiems procesams;
• atsiranda galimybė lengviau atleisti perteklinius nekvalifikuotus darbuotojus;
Šiuo metu bankroto proceso analizė rodo, kad įmonės sklebiamos nemokiomis gerokai pavėluotai. Užtęstas bankroto procesas ir procedūros sudaro prielaidas susikaupti dar didesnėms skoloms.
Tokiu būdu nors ir pakankami perspektyvios įmonės tampa nepatrauklios potencialiems sanuotojams taip pat gerokai pasunkinamas restruktūrizavimo procesas.
Be to perduodant ar parduodant už skolas atskirus padalinius ar įrenginius, skolos perduodamos „motininiai“ įmonei, todėl dar labiau krenta jos turto paklausa, kurį pusvelčiui pardavus bandoma atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu, socialiniu fondu ir pan., žinoma, didelės įsiskolinimų dalies atiduoti ir padengti nepavyksta. Pavėluotas bankrotas sukelia ypač skaudžias socialines pasekmes. Įmonių įsiskolinimai darbuotojams kartais yra toks didelis, kad jo neįmanuma grąžinti ir valstybės biudžeto sąskaita.
Dėl įmonių bankroto 2000 metais atleista daugiau kaip 4,6
tūkstančio darbuotojų. Iš 3 pav. matyti, kad daugiausia įmonių bankrutuoja
Kauno apskrityje 98 įmonės per 2000 metus, antroje vietoje yra Vilniaus apskritis 79 bankrutuojančios įmonės. Mažiausias bankrutuojančių įmonių sakičius yra Utenos apskrityje – 9. Nors bankrutuojančių įmonių skaičius stipriai įtakoja darbo rinką, bet iš bankrutavusių įmonių sakaičiaus negalima visiškai tiksliai spęsti apie nedarbo lygį.
4 pav. matome, kad nors Kauno apskrityje atleista daugaiausiai žmonių iš darbo dėl bankroto, bet šioje apskrityje nedarbo lygis yra vienas žemiausių šalyje. Kai tuo metu Marijampolėje nedarbas yra virš 16 procentų, nors žmonių skaičius atleistas iš darbo dėl bankroto yra 20. Tai paaiškinama tuo, kad didžiųjų miestų rinkoje darbą rasti yra daug lengiau nei provincijoje.
3 pav. Bankrutuojančios įmonės pagal apskritis (1)
4 pav. Atleistų darbuotojų ir nedarbo lygio dinamika (4)
2. Bankroto padarinių likvidavimas. Garantinis
Fondas
Bankroto sukeltus padarinius dažniausiai tenka spręsti valstybinėms institucijoms. Vien tik 2001 metais iš 806 bankrutavusių įmonių turtą pardavė tik 351 įmonė. Už šį turtą gauta 60,5 mln. Lt. Tokių pajamų nepakanka atsiskaityti net su pirminiais kreditoriais, kadangi įmonių įsiparegojimai gerokai viršija gaunamas pajamas (4).
Kadangi gautos pajamos nepadengia visų kreditorinių įsipareigojimų, tą deficitą turi padengti arba bankrutavusių filialų motininės kompanijos arba valstybė. Todėl valstybė yra suinteresuota bankrutuojančioms įmonėms taikyti restruktūrizavimo procesus, taip bandoma sušvelninti bankroto padarinius, išvengiant visiško įmonės bankroto ir bedarbystės šuolio.
Valstybė taip pat įgivendina bankrutavusių įmonių darbuotojų perkvalifikavimo programas. Šios programos labai svarbios darbuotojams perspektyvoje ieškantis naujo darbo. Bankrutavusių įmonių darbuotojams taikoma dalyvavimo pirmenybė šiose programose (2).
Iš bankrutavusios įmonės susigrąžinti uždirbtus pinigus sunkiausiai sekasi įmonių darbuotojams ( žr. 1 lent.). Todėl Vyriausybė nutarė priimti nutarimą, kuriuo įkuriamas Garantinis Fondas bei suteikiama kreditorinė pirmenybė įmonės darbuotojams atgauti užmokesčio įsiskolinimą.
|Subjektų grupės: |Įsipareigo|Įsipareigo|Grąžinta, |
| |jimai mln.|jimų |proc. |
| |Lt. |dalis, | |
| | |proc. | |
|Darbuotojams: |48,5 |14,1 |11,7 |
|Biudžetui |251,8 |16,5 |46,7 |
|Socialinio |101,6 |7,7 |15,9 |
|draudimo fondui | | | |
|Kitiems |553,3 |36,3 |25,7 |
1. lent. Ban -krutuojančių įmonių kreditoriniai įsipareigojimai
(1)
Garantinis fondas yra pinigų fondas, kurio lėšos skiriamos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi. Garantinis fondas įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 7 d. nutarimu
Nr. 685 , vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymu (3).
Priėmus šiuos teisės aktus 2001 m. rugpjūčio 11 d. buvo pradėta fondo veikla – priimamos ir ruošiamos svarstymui fondo tarybai paraiškos, konsultuojamos įmonės lėšų skyrimo klausimais, teikiama informacija spaudai ir kitoms masinės informacijos įmonėms.
Įsteigus Garantinį fondą, į jo sąskaitą nuo 2001 m. kovo mėn. 15 d.
iki gruodžio 31 d. pervesta 12,1 mln. Lt įmonių įmokų. 2001 metų antrame pusmetyje fondo sąskaitą papildė 1,5 mln. litų įmonių grąžintų finansinės paramos lėšų, gautų iš Fondo bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti.
Daliniam fondo išmokų finansavimui 23 mln. litų buvo skirti iš
Privatizavimo fondo lėšų, iš kurių išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams panaudota 21 mln. litų. Viso išmokoms iš
Garantinio fondo buvo skirta 25,1 mln. litų. Lėšų likutis fondo sąskaitoje
2002 m. sausio 1 d. sudarė 12,6 mln. Lt.(3).
Per 2001 metus fondo administracijai buvo pateiktos 336 įmonių paraiškos gauti išmokas iš Garantinio fondo. Fondo tarybos posėdžiuose svarstyta ir tenkinta 250 įmonių paraiškos, iš dalies atlyginant įmonių įsiskolinimus 20655 darbuotojams. Dalis paraiškų neatitinkančių Garantinio fondo nuostatų reikalavimų, svarstymas atidėtas iki bus pataisyti ir pateikti visi reikiami dokumentai. Likusios paraiškos ruošiamos svarstymui ir bus pateiktos fondo tarybai Garantinio fondo nuostatuose numatytais terminais (3).
3. Bankroto prevencija – įmonės restruktūrizacija
Pastaraisiais metais pradėta kurti nuostolingai dirbančių ir nemokių įmonių gelbėjimo sistema ir jos įgyvendinimo mechanizmas. Pirmasis bandymas šiam mechanizmui sukurti buvo restruktūrizacijos įstatymo tobulinimas.
Šiame įstatyme kartu su naujuoju bankroto įstatymu nustatyta:
• apriboti laiką, per kurį turi būti atliktos visos bankroto procedūros;
• supaprastinti turto pardavimo tvarką;
• supaprastinti įmonių, neturinčių turto ar tirinčio jo nepakankamai;
• naujai apibrėžtas įmonių nemokumas;
Taigi valstybė deda pastangas sudaryti palankias sąlygas ne tik įeiti į rinką, bet ir iš jos išeiti bei palengvinti nuostolingai dirbančių,laikinais finansinius sunkumus turinčių įmonių restruktūrizavimą, nes bankroto procesas gali užtrukti labai ilagai (žr. 2 lent) ir visos suinteresuotos pusės patirs nuostolių Rstruktūrizavimu siekiama:
• išsaugoti įmones, turinčias laikinų finansinių sunkumų ir negalinčias atsigauti dėl įsisenėjusių skolų, susidariusių ne dėl jų pačių kaltės;
|Metai |Pradė|Baigta | |Vykdo|
| |ta | | |ma |
| |1993 |1994 |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |Iš viso: | | |1993 |6
|4 | | | | | | | |4 |2 | |1994 |28 | | |6 |1 |1 |2 |3 |1 |14 |14 |
|1995 |35 | | |1 |3 |2 |3 | |4 |12 |22 | |1996 |79 | | | |2 |10 |9
|11 |13 |39 |34 | |1997 |109 | | | | |4 |18 |15 |7 |41 |65 | |1998 |99
| | | | | |2 |15 |26 |37 |56 | |1999 |250 | | | | | | |1 |44 |37
|205 | |2000 |415 | | | | | | | |7 |3 |408 | |Iš viso: |1021 |4 |0
|7 |6 |17 |34 |45 |102 |215 |806 | |2 Lent. Bankroto proceso trukmė (1).
• efektyviau paskirstyti ir panaudoti gamybos išteklius, kad būtų pilniau tenkinami kreditorių reikalavimai;
• išvengti resursų nuvertinimo bei iššvaistymo;
• užkirsti kelią tyčiniams bankrotams;
• pagreitinti valstybės ir savivaldybių turto jo dalies privatizavimą;
• didinti Lietuvos pramonės produkcijos konkurencingumą vidaus ir tarptautinėje rinkoje.
Šiuose naujai priimtuose (2001 m). įstaymuose bankrutuojančioms įmonėms suteikiamos lengvatos, kuriomis siekiama išvengti visiško įmonių bankroto:
1) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bylos iškėlimo teisme, įskaitant palūkanų, baudų, privalomųjų mokėjimų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismine ar ne ginčo tvarka;
2) nutraukiami delspinigių už visas įmonės prievoles skaičiavimas. Tarp jų ir delspinigių skaičiavimas už įmonės prievoles, susijusias su darbo santykiais;
3) sustabdomi išieškojimai pagal vykdomuosius raštus;
4) kreditoriai, įskaitant ir privalomųjų mokėjimų administratorius, galės sumažinti reikalavimus ar jų visai atsisakyti, atidėti reikalavimų vykdymo terminus;
5) įmonė galės su kreditoriais, jiems sutikus, atsiskaityti turtu ir akcijomis ar kitais vertybiniais popieriais (4).
Tai reiški, kad įmonė neturi laukti kol jos įsiskolinimai taps kreditoriams našta ir kreditoriai nebeturės vilties jų visų atgauti. Tai skatina įmonės vadovus greičiau ieškoti galimų sprendomo būdų, nes praradus kreditorių pasitikėjimą įmonei gali būti paskelbtas bankrotas nors ir jos turtas neviršija kreditorinių įsipareigojimų (2) .
Apibendrinant galima pažymėti, kad įmonių bankroto procedūrų tobulinimas ir įmonių restruktūrizavimo įstatyme numatytų priemonių įgyvendinimas šiuo metu yra vienas iš svarbiausių bankroto prevencijos sistemos kūrimo ir jos įgyvendinimo etapų. Sėkmingai įveikus šį etapą turėtų padidėti bankroto prevencijos priemonių bei bankroto procedūrų efektyvumas.
Literatūra
1. Purlys Č. Ekonominės reformos ir prioritetai/ Č.Purlio, G. Rainio.
Vilnius, 2001. 124psl. ISBN 9945-406-12-3.
2. Oficiali Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų bazė [interaktyvus].
Informacijos centras [žiūrėta 2003-03-20]. Prieiga per Internetą:
http://www.lrs.lt/c-bin/eu/preps9?Condition=129687
3. Oficiali Garantinio Fondo svetainė [interaktyvus]. Informacijos centras [žiūrėta 2003-03-20]. Prieiga per Internetą:
http://www.gfondas.lt/esaa/psla/reg=201452
4. Oficiali Ūkio Ministerijos svetainė [interaktyvus]. Informacijos centras [žiūrėta 2003-03-20]. Prieiga per Internetą:
http://www.ekm.lt/catalogs/9/2001_06/main.htm##14
[pic]
1.Alytaus 2.Kauno 3.Klaipėdos 4.Marijampolės 5. Panevėžio 6.Šiaulių
7.Tauragės 8.Telšių 9.Utenos 10.Vilniaus