Proto strategija sąveikaujant su gamta ir visuomenėje

PROTO STRATEGIJA SĄVEIKAUJANT SU GAMTA
IR VISUOMENĖJE
Referatas
Darbo vadovė

Darbo turinys

1. Civilizacija ir ekologinės krizės
2. Romėnai – pirmieji gamtos užkariautojai
3. Ekologinė pareiga
4. Ekologinė atsakomybė

Civilizacija ir ekologinės krizės

Cicvilizacijų raida visada priklausė nuo visuomenės ir gamtinės aplinkos tarpusavio sąveikos. Tai akivaizdžiai iliustruoja ir vienas iš civilizacijos apibrėžimų, aiškinančių civilizaciją kaip “tam tikrą visuomenės materialinės kultūros lygį, rodantį kiek žmonės yra įvaldę gamtos jėgas”. Tad ir civilizacijos žlugimą iš dalies galima interpretuoti kaip ekologinės krizės pasekmę, t.y., nesugebėjimą išlaikyti harmoningų žmonių ir gamtos tarpusavio sąntykiu, nepavykusį bandymą užvaldyti gamtos jėgas.

Ir jaau pirmykštės bendruomenės žmogus pradėjo neigiamai veikti aplinką dėl medžioklės, ugnies naudojimo. Su agrokultūrine revoliucija (žemdirbystės, gyvulininkystės atsiradimu) prasidėjo pastovus, ilgalaikis akumuliacinis procesas, ardantis žmogaus ir gamtos hormoniją. Tai turi įtaką ir šiandien (pvz., veikiant erozijai daug derlingų žemių buvo prarasta, kas mažina apsirūpinimo maistu galimybes dėl tinkamų žemdirbystei žemių stygiaus).

Manoma, kad dabartinė ekologinė krizė yra iš dalies pasekmė utilitarinio, pragmatinio požiūrio į gamtą. Ir toks požiūris pradėjo formuotis jau senovės civilizacijose, kurių žlugimą kai kurie mokslininkai yra linkę sieti su blloga ekologine situacija, atsiradusia dažniausiai dėl žmonių veiklos. Romos imperijos žlugimą iš dalies galima interpretuoti kaip ekologinės krizės išdavą. Ekologinė krizė, turbūt, yra neišvengiama žmonių veiklos pasekmė.

Romėnai – pirmieji gamtos užkariautojai

Pirmykštėse bendruomenėse ir daugelyje ankstyvųjų civilizacijų vyravo animistinis požiūris į gamtą (pirmykštis ti

ikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveikį aplinkai; tikėjimas antgamtinėmis dvasiomis). Čia pagarbi baimė gamtai sumišusi su troškimu valdyti ją, o maginiai ir religiniai elementai kartu, dar neatskirti.
Gamta buvo sakralinė erdvė, kupina dievybių. Pavyzdžiui, persų religijoje žemė, vanduo ir ypač ugnis buvo laikomi šventais, saugomas šių objektų švarumas, grynumas. Todėl mirusiuosius, kuriuos laikė esančius didžiausiais aplinkos teršėjais, jie palikdavo uolėtose vietose ar specialiuose bokštuose, kad juos sunaikintų “nešvarūs” gyvūnai.
Ir jau ankstyvosiose civilizacijose pradėta išskirti žmogaus dominuojantis vaidmuo, utilitarinis požiūris į gamtą, antropocentriška mąstysena. Mesopotamijoje (vietovė Vidurinėje Azijoje, Tigro ir Eufrato upių baseine, dabar priklauso Irakui, Turkijai, Sirijai) buvo tikima, kad gamta yra chaosas, kurį žmogus, padedant dievams turi sutvarkyti. Persai tikėjo, kad gamta yra ambivalentiška, t.y., kosmoso ellementai buvo laikomi tyrais ir jie tokie turi išlikti (nesugadinti, nepažeisti), tuo tarpu žemės elementai buvo padalinti į gerus (šunys, medžiai ir kiti) blogus (vilkai, gyvatės ir t.t.). Blogųjų naikinimas buvo laikomas nuopelnu.
Į žemdirbystę senovės civilizacijos žiūrėjo kaip į dievų globojamas žmogaus pastangas pagerinti aplinką. Graikai manė, kad žemdirbystė padeda sutvarkyti ir pagražinti aplinką, persai – kad žemdirbystė išreiškia pagarbą gamtai, padaro žemę laimingesnę ir vaisingesnę.
Ypač ryškus praktinis požiūris į gamtą buvo romėnų. Graikų filosofinės koncepcijos, kurios skirtingai nuo tradicinių mitologinių ir religinių gamtinio pasaulio ai
iškinimų pasuko link racionalios struktūriškos analizės, buvo praktiškai įvertintos romėnų požiūryje į gamtą. Jų pragmatiškumas neturėjo nieko bendro su sakrališkuoju gamtos suvokimu. Gamta tapo objektu, kurią reikia užkariauti. Naudoti. Graikų filosofo Protagoro mintis “žmogus visko matas” bei nuomonė, kad visas aplinkinis pasaulis turi tarnauti žmogui, tapo esmine Romos imperijos visuomenine nuostata. Dažnai ritualų pagalba, aukojant dievams aukas, būdavo pateisinami bet kokie poelgiai (pvz. Šventų girių kirtimas).
Tad senovės civilizacijos buvo pirmosios visuomenės, pradėjusios atsisakyti religinio, mitologinio, vieningumo su gamta požiūrio, ir palaipsniui pradėjusios įvertinti naują, utilitarinę, atsiskyrimo nuo gamtos poziciją. Tokios visuomenės jau nesugebėdavo išlaikyti harmoningų žmogaus ir gamtos tarpusavio sąntykių.

Ekologinė pareiga

Žmogus egzistuoja ne pats iš savęs o sudėtingoje įvairių santykių sistemoje, horizontaliais ir vertikaliais ryšiais susijęs su kitais žmonėmis bei nežmogiška aplinka. Daugelio tų ryšių individas net nesuvokia ir neįsisąmonina. Tačiau kai kurie iš jų yra ypatingi ir negali aplenkti jo sąmonės. Tai pirmiausia doroviniai santykiai.

“Dorovinis santykis pasireiškia pagarba kitų reikmėms ir dažnokai jo rezultatas būna savęs apribojimas bei savanoriškas asmeninės naudos atsisakymas, – rašo britų sociologas Zygmuntas Baumanas. – Savanaudiškai veikiant mano poreikiai (kaip aš juos beapibrėžčiau) yra vienintelis motyvas, o doroviškai veikiant pagrindiniu pasirinkimo kriterijumi tampa kitų poreikiai. Iš principo egoizmas ir moralinė pareiga – tai dvi priešybės”.

Vadinasi, moralinė pareiga yra žmogaus el

lgesio motyvas, sudarantis alternatyvą savanaudiškumui. Pareiga – tai tarsi dorovės motina, nes jos jautimas, įsisąmoninimas bei išgyvenimas lemia dorovinį asmenybės elgesį, dorovinį jos charakterį. Kaip tik pareiga pripildo asmenybės savimonę gyvenimo realybės ir svorio, iškelia reikšmingų uždavinių bei reikalavimų, kurie pasako, ką žmogus privalo daryti ir ką jis savo valia daro.

Kadangi pareigos kategorija pirmiausia nusako dorovinio elgesio turinį, paprastai ji konkretizuojama pagal įpareigojimo subjekto santykį su kitu asmeniu ar pačiu savimi, su kokia nors bendrija ar gamta. Remiantis šiuo kriterijumi, pareigas galima klasifikuoti: sūnaus ir tėvo pareiga, pilietinė ir profesinė pareiga ir t.t. Saugoti gamtą, neteršti aplinkos, gerbti gyvybę, rūpintis gyvūnijos ir augalijos klestėjimo sąlygomis – tokie ir panašūs reikalavimai gali būti nusakomi ekologinės pareigos sąvoka.

“. Žmogaus pareiga parodyti gamtai, gyviems padarams ne tik savo jėgą, bet ir savo teisingumą. Žmogus, kuris šios pareigos nepripažįsta, nenusipelno kultūringo žmogaus vardo”, – rašė įžymusis mūsų gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas (1882 – 1971).

Lietuvos gamtosaugos patriarchas profesorius Ivanauskas žmogaus pareigą globoti gamtą laikė akivaizdžia moraline būtinybe ir šią idėją bei įsitikinimą patvirtino ne tik vaisinga moksline veikla, bet ir prasmingomis, gražiomis visuomeninėmis akcijomis: įsteigė Žuvinto rezervatą, organizavo medžių sodinimo vajus, surengė pirmąją nacionalinę parskrendančių Paukščių dieną ir kt. Galima teikti, kad Ivanauskas savo mąstymu bei moksline veikla patvirtino garsiąją I.Kanto te
ezę, jog intelektualinė žmogaus veikla tampa protinga tik sujungta su dorovine pareiga.

Kita žymi mūsų mokslininkė biologė, nepralenkiama liaudies medicinos ir gamtosaugos tradicijų žinovė Eugenija Šimkūnaitė (1920 – 1996) pabrėžė: “ ne gamtą turime derinti prie savęs, o patys išmokti prisitaikyti prie gamtos”. Tai ir labai paprasti, ir labai turiningi žodžiai, apibendrinantys tūkstantmetę patirtį ir nusakantys ištisą žmogaus gyvenimo programą, kuriai pavadinti geriausiai tiktų kaip tik ekologinės pareigos sąvoka. Pati mokslininkė buvo puiki vaistinių augalų žinovė, bet kartu ir ištikima gamtosaugininkė. Ji buvo linkusi nutylėti ir patardavo kitiems per daug negarsinti vietų, kur auga reti augalai, nes godūs žmonės gali juos visiškai sunaikinti. Tai pavyzdys, įtikinamai liudijantis, kaip žmogus, kalbantis apie pareigą saugoti gamtą, kiekvienu savo poelgiu šventai tą pareigą vykdo. Iš to galima daryti išvadą, kad ekologinė pareiga nėra vien abstraktus konstruktas, bet visai realus ir, be abejo, aktualus šiuolaikinės dorovės turinio aspektas.

Žmonės jau senovėje intuityviai jautė savo santykių su gamta įsipareigojamą galią ir atitinkamai elgėsi. Nemaža dalis privalomo elgesio reikalavimų, išreiškiamų griežtais draudimais, reguliavo žmonių elgesį vienų ar kitų gamtos objektų atžvilgiu. Juos lyg ir galėtume vadinti ekologiniais tabu. Antai senovės Egipte buvo normų, draudžiančių užtvenkti bėgantį vandenį, gąsdinti besiganančius gyvulius. Senovės Kinijoje tam tikrais periodais buvo draudžiama kirsti mišką, deginti ar kitaip naikinti augaliją ir kt. Tokių ir panašių draudimų turėjo ir baltai. Remdamasi rašytiniais šaltiniais, M.Gimbutienė mini “pagalbą miškams, medžiams šaltiniams”. Ji rašo: “Svetimšaliams (krikščionims misionieriams) buvo draudžiama įeiti į šventus miškus (sacrosontas silvas). Juose niekam nebuvo leidžiama kirsti medžių ar šventose upėse ir ežeruose žvejoti. Šventos giraitės, pievos ir laukai buvo vadinami alkais. Tai pirmykštės gamtos draustiniai, neliečiamos ir saugomos vietos”.

Elgesio normų formavimas draudimų forma liudija neabejotiną jų ryšį su archainiais papročiais. Bet kažin ar teisinga būtų manyti, kad senoviniai žmonės suvokė ekologinę tų papročių prasmę. Jie laikėsi jų kaip švento įstatymo, paveldėto iš protėvių. Dorovinės pareigos sąvokos, kaip mes ją šiandien suprantame, tuo metu dar nebuvo.

Ekologinės pareigos sąvoka – modernios ir pomodernios visuomenės kultūrinės raidos padarinys, dorovinis žmogaus sąmoningo aktyvumo produktas. Kad žmogus galėtų savo sąmonėje formuoti uždavinį saugoti gamtą ir laikyti tai savo moraline pareiga, jo sąmonė turėjo pereiti, pasak K.Jasperso, “pamatinę mūsų mąstymo situaciją”, vadinamą “subjekto-objekto skilimu”. Toje situacijoje žmogus ima skirti savo sąmonę nuo savo gyvenimo bei aplinkos. Anksčiau, t.y. senoviniais laikais, žmogus mąstė taip, kaip gyveno, ir gyveno taip, kaip mąstė. Etnologų tyrimai rodo, kad pirmykštės tautos neturėjo savarankiškos gamtos sąvokos. Mitologinėje pasaulėžiūroje žmogus, gamta, dievai sudarė sinkretinę vienovę. Gamtos sąvoka dabartine prasme yra naujųjų laikų Vakarų Europos išradimas; tada žmogus ir įgijo tam tikrą distanciją gamtos atžvilgiu: gamta, kaip objektas, mintyje atskiriama nuo žmogaus, kaip subjekto. Pažintinis objektyvistinis požiūris į gamtą įsikūnijo moksle, t.y. eksperimentinėje-matematinėje gamtotyroje. Kartu su pažintiniu požiūriu skleidėsi ir vertinamasis-untilitarinis santykis, skatinamas žmogaus troškimo paimti iš gamtos kuo daugiau medžiagų bei energijos ir sumontuoti technosferinę tvirtovę, kuri realiai atskirtų jį nuo natūralios tikrovės ir padarytų nepriklausomą nuo stichijos jėgų. Ši susiklosčiusi nauja situacija, viena vertus, tuštino milijonais metų krautus žemės aruodus, o kita vertus, skleidė į aplinką vis daugiau buities ir gamybos atliekų. Anksčiau žmonės savo gamybos atliekas suversdavo ant gamtos pačių, kad ji su jomis susidorotų ir atkurtų normalias visuomenės gyvenimo sąlygas. Tokia padėtis tiko tada, kai gamyba plėtojosi lėtai ir nebuvo šiuolaikinių pramonės šakų.

Iki XVIII amžiaus aplinkos taršos šaltiniai buvo daugiausia nutekamieji buitiniai vandenys ir organinio kuro deginimo produktai. Išradus garo mašiną, pramonė ėmė išskirti į aplinką vis daugiau teršalų, nes reikėjo sudeginti daugiau kuro. Juodosios metalurgijos plėtra, kokso chemijos pramonė, nepaprastai sparčiai augantis transporto priemonių parkas smarkiai ėmė teršti aplinką. Vėliau prie to prisidėjo elektrinės, chemijos pramonė, ir aplinkos tarša pasiekė naują mastą. Blogiausia yra tai, kad daugelis į natūralią aplinką išmetamų medžiagų yra tokios svetimkūnės joje, jog pati gamta nepajėgia su jomis susidoroti. Be to, žmonijos techninės galios augimas, demografinis sprogimas keliskart kiekybiškai padidino poveikį aplinka ir sutrikdė gamtinius ciklus. Dėl užteršto oro, vandens, chemikalų prisigėrusios žemės ardoma žmonių nervų sistema, blogėja sveikata, daugėja nevaisingumo atvejų bei kitų blogybių. Šitokių būdu techninė civilizacija atvedė žmoniją į globalinę ekologinę krizę. Būtent tada visu aštrumu iškilo gamtos apsaugos problema. Ją apmąstant ir sprendžiant buvo suformuluota ekologinės pareigos sąvoka, akcentuojanti biologinio aplinkos stabilumo bei ekologinio žmonių giminės saugumo užtikrinimo, antropogeninio ir technogeninio spaudimo biosferai sumažinimą. Ekologinio pobūdžio reikalavimai ėmė skverbtis į dorovę, kuri iki tol apėmė pareigas tik žmogui ir visuomenei, o kitos gyvos būtybės, negyvi daiktai, Žemės gamta, kosmosas nebuvo laikomi dorovinio santykio objektais ir neturėjo dorovinio statuso.

Ekologinės pareigos kategorija apibendrintu pavidalu pateikia informaciją apie privalomą žmogaus elgesį gamtos atžvilgiu, apie jo priedermes saugoti ir puoselėti didžiuosius natūrinius pačių žmonių ir visos gyvybės namus. Tos informacijos žmogus gali įgyti mokydamasis, kaupdamas ekologines žinias, nuolat jas tikslindamas ir gilindamas. Ekologinė informacija padeda žmogui suvokti savo vietą bei vaidmenį gamtoje ir sudaro galimybę rinktis tokius poelgius, elgesį ir gyvenimo būdą, kuris nekenktų nei žmonėms, nei gamtai.

Kaip žinia, vandens švarumas upėje priklauso nuo jame esančių organizmų veiklos. Kitaip sakant, tai yra biogeninis procesas. Dirva, jos derlingumas – irgi gyvosios ir negyvosios gamtos sąveikos rezultatas. Oras irgi apsivalo. Taigi išvada aiški: inžinieriams reikia kurti aplinką mažai teršiančias technologijas, gamybininkams – kruopščiai laikytis taisyklių jas taikant, o ten, kur taršos neįmanoma išvengti, – diegti valymo įrenginius. Visa tai – techniniai reikalavimai arba priedermės, kurias visuomenė kelia įvairių sričių specialistams ir darbuotojams. Šių reikalavimų įgyvendinimas garantuoja gamtos vientisumo, jos savireguliacijos bei savivalos galimybių išaugimą ir palaiko visavertes ekologines žmonių ir gyvūnų egzistavimo sąlygas.

Tačiau ekologinių priedermių įgyvendinimas – daugybę sunkumų keliantis procesas. Sunkumai būna objektyvūs ir subjektyvūs. Pirmieji susiję su pažinimo, technikos bei technologijos raida, politiniu, ekologiniu šalies išsivystymu. Tačiau daug kas priklauso ir nuo subjektyvių veiksnių, t.y. nuo to, kiek žmonės įsisąmonina ekologinius reikalavimus ir paverčia juos savo vidiniu poreikiu, kitaip tariant, ar jie įgyja ekologinės pareigos supratimą ir jausmą. Šiandien žmonės paprastai žino, kad gamtą reikia saugoti, bet dažnu atveju to nedaro. Vadinasi, ekologinės priedermės yra jiems tik išoriškos, o ne perimtos, pajaustos ir tapusios savastimi.

Dabar pabrėžiama žmogaus teisė gyventi ekologiškai įvairioje aplinkoje. Šis reikalavimas įrašytas į Jungtinių Tautų tarptautinį paktą apie ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Šis paktas, taip pat kiti tarptautiniai susitarimai, įpareigoja valstybes imtis visų būtinų priemonių aplinkos būklei gerinti, diegti pramoninę higieną, pažangią technologiją, kurti specialias tarnybas minėtai teisei įgyvendinti. Kartu kiekvienas asmuo, turėdamas teisę gyventi ekologiškai įvairioje aplinkoje, turi ir pareigą būti aplinkos valytoju, sanitaru, t.y. privalo daryti viską, ką jis gali, kad aplinka nebūtų teršiama, o skaidrėtų ir teiktų sveikatos bei džiaugsmo žmogui ir visai gyvybei. Taigi neteisinga manyti, kad žmogus turi gamtos atžvilgiu tik teises ir jokių priedermių. Ekologinė situacija gali pasukti gerėjimo linkme tuo atveju, jei realiame žmogaus santykyje su gamta ims mažėti atotrūkis tarp teisių ir priedermių.

Ekologinė atsakomybė

Atsakomybė – dorovės sąvoka bei etikos kategorija, išreiškianti žmogaus ir pasaulio savitarpio priklausomybę, fiksuojanti realybės sferą, kurioje kyla problemų ir su kuria žmogus susitapatina. Ši kategorija iškelia individo santykį su savo elgesiu bei jo rezultatais ir pabrėžia dorovinį asmenybės brandumą, jos neabejingumą tam, kas artimiausioje aplinkoje ir pasaulyje vyksta. Atsakomybė nubrėžia subjekto veikloje ribą, kuri skiria dorybę nuo ydos, dvasingą poelgį nuo bedvasio aktyvumo ar neveikimo, kitaip sakant, atsakomybė yra žmogaus dorovinio santykio su pasauliu pagrindas. Neatsitiktinai ne vienas mąstytojas atsakomybę laikė skiriamuoju buvimo žmogumi bruožu ir tapatino šią sąvoką su dorove bei etika apskritai. Nepaprasta atsakomybės reikšmė sąlygoja tai, kad ši sąvoka yra ne tik etikos, bet ir teisės kategorija.

Moralinė atsakomybė ypač svarbi žmogaus sąveikoje su gamta. Čia kaip tik ji dažnai papildoma teisine forma, t.y. valstybės sankcionuota fizinių bei juridinių asmenų priederme laikytis gamtonaudos ir gamtosaugos įstatymų. Tų įstatymų pažeidimas kvalifikuojamas kaip nusikaltimas, ir pažeidėjas baudžiamas, jis privalo materialiai atlyginti padarytą gamtai žalą. Teisinė atsakomybė yra, be abejonės, labai svarbi gamtos priemonė, nes “ja siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, taikant jam tam tikras sankcijas, bet ir pašalinti atsiradusias neigiamas ekologines pasekmes.

Apie ekologinę atsakomybę kaip etikos ir teisės kategoriją imta kalbėti palyginti neseniai, tada, kai ypač paaštrėjo ekologinė situacija planetoje ir aplinkos apsaugos, išteklių taupymo, floros ir faunos rūšinės įvairovės išsaugojimo klausimai tapo aktualiomis problemomis. Be to, nepaprastą nerimą ėmė kelti aplinkos tarša, labai neigiamai atsiliepianti žmogaus prigimčiai bei sveikatai. Papildomai tai buvo suvokta kaip gamtos “kerštas” už neatsakingą žmogaus elgesį ir rūstus priminimas, kad laikas teršti gamtą jau seniai pasibaigė ir dabar reikia ne tik iškopti mūsų pačių pristovėtas Augijaus arklides, bet ir išmokti gyventi neteršiant.

Žmonės, veikdami gamtą, sukelia įvairių padarinių, tarp jų ir negatyvių. Tačiau tie padariniai paprastai išryškėja ne iš karto, taigi ne visada įmanoma juos iš anksto numatyti. Tokiu atveju žmonės negali suvokti bei jausti už savo veiksmus atsakomybės. Atsakomybė už aplinką, sako ekologas E.J.Kormondy’s, yra “imperatyvas, paremtas unikaliu sugebėjimu pažinti, atspindėti ir numatyti”. Iš to galima daryti išvadą, kad žmonių planuojama, projektuojama ir vykdoma veikla tampa atsakominga, be viso kito, ir ekologiniu atžvilgiu tuo atveju, kai žmonės gali numatyti jos padarinius.

Čia reikia pabrėžti tą aplinkybę, kad žmonės veikdami paprastai laukia palankių padarinių. Bet patirtis dažnai byloja ką kita. Dėl to keičiasi žmonių santykis su savo veikla. Jei padariniai nepalankūs žmonių sveikatai, būsimųjų kartų gerovei ir gyvybės pasauliui apskritai, tai tokia veikla neabejotinai tampa ekologinės atsakomybės objektu. Vadinasi, ekologinė atsakomybė, kaip dorovinės atsakomybės forma, kyla ten ir tada, kur ir kada turime reikalą su žmogaus laisve, bendriausia prasme suprantama kaip galimybė pačiam žmogui suteikti savo veiksmams tam tikrą turinį.

Būtina atkreipti dėmesį į laisvės sampratos genezę naujaisiais laikais, ypač turint galvoje tą laisvės aspektą, kuris išryškėjo žmogaus santykyje su gamta. Porenesansinės epochos filosofija ir mokslas visaip aukštino žmogaus asmenybę, kėlė jo neribotą galią veikti ir užkariauti gamtą, pastarąją laikant vien geografiniu faktoriumi, gyvenamąja aplinka, neišsemiamu medžiagų ir energijos šaltiniu. Tokia savivalė, gamtos vientisumo fakto nepaisymas negalėjo nesukelti negatyvių padarinių. Kembridžo universiteto Pasaulinės aplinkos istorijos skyriaus vadovas Richardas Groywas rašo, kad gamtosaugos klausimai Europoje kilo dar XVII – XVIII amžių sandūroje. Tada Europos valstybės (Anglija, Prancūzija, Olandija ir kt.) ėmė įsavinti kolonizuotų kraštų tropines žemes, ir ten mokslininkai pastebėjo ryškius gamtos alinimo ženklus, kurie privertė juos sunerimti.

Filosofai B.Spinoza ir G.Hegelis, apibrėždami laisvės sąvoką, pabrėžė būtinumo pažinimą. “Tamsuolis yra nelaisvas”, – sakė Hegelis. Būtinumo ir laisvės kategorijoms yra pajungta atsakomybės kategorija. Atsakomybė leidžia suprasti laisvės ir būtinumo tarpusavio ryšį. Pati atsakomybė yra tas ryšys, to ryšio procesas, t.y. teorinė ir praktinė žmogaus veikla, realizuojanti būtinybę. Žmogus suvokia planuojamų veiksmų ir jų padarinių ryšį ir veikia taip, kad būtų pasiektas norimas tikslas. Kitaip sakant, atsakomybė sąlygoja veiklos pobūdį bei kryptį. Kaip tik atsakingai veikiantis žmogus ir yra laisvas. Iš gamtos dėsnių kylantys reikalavimai tikslingai veiklai sudaro objektyvų atsakomybės turinį. Taigi atsakomybė yra būtinumo matas žmogaus veiksmuose ir poelgiuose.

XX amžiaus pradžioje pradėjo formuotis gamtos apsaugos sąvoka. 1910 m. Aštuntajame zoologų kongrese šveicarų gamtininkas Paulis Sarasinas (1856 – 1929), Šveicarijos nacionalinio parko ir Šveicarijos gamtos apsaugos sąjungos įkūrėjas, pakvietė mokslininkus imtis energingų priemonių gamtai ginti ir ėmėsi organizuoti tarptautinę gamtos apsaugos draugiją.

Pradžioje gamtosauga, taigi ir šios srities atsakomybė, turėjo siaurą prasmę: saugoti atskirus gamtos objektus ar nykstančias gyvūnų bei augalų rūšis. Ilgainiui sąvoka buvo papildyta nauju turiniu, saugoti gamtos įžymybes, natūralius išteklius, visą gamtą kaip gyvenamąją aplinką.

Gamtosaugos plėtotės uždaviniai reikalavo jos tikslų propagandos, kad į šį judėjimą įsijungtų vis nauji asmenys ir socialiniai sluoksniai. Gamtosaugos subjekto formavimasis, įgaudamas kryptingesnes ekologinio švietimo, mokymo bei ugdymo formas, aktualizavo etikoje žmogaus atsakomybės už gamtą problemą. Tada ir buvo suformuluota ekologinės atsakomybės sąvoka. Iš pradžių ji, kaip pažymi šį klausimą tyrinėję vokiečių autoriai, daugeliui atrodė peiktina, netikusi, bet greit buvo prie šios sąvokos priprasta. Galima tarti, kad atsakomybė tapo pačia svarbiausia ekologinės etikos kategorija. Ji prikaustė dėmesį ne vieno filosofo, susirūpinusio žmonijos ir gamtos ateitimi, jų likimų bendrybe.

Vokiečių filosofas Georgas Pichtas (g. 1913) darbe “Atsakomybės sąvoka” (1967) kalba apie žmogaus atsakomybę prieš ir už istoriją: “Istorija yra gamtoje slypinti galimybė, kurią žmogus įgyvendina visur ten, kur jis suvokia savo atsakomybę ir jai paklūsta, – rašo jis. – Kadangi žmogus kurti istoriją gali neišėjęs už gamtos, o tik būdamas joje, todėl žmonijos istorija iškyla kaip gamtos “užkariavimo” istorija”. Toliau autorius pažymi, kad “atsakomybė už istoriją reiškia, jog žmogui lemta rūpintis, kad istorija, apskritai paėmus, galėtų likti istorija ir ateityje”. Iš to Pichtas daro išvadą, kad “taip suprasta atsakomybė už istoriją sutampa su atsakomybe už žmonijos išlikimą”. Filosofas kritikuoja naujųjų laikų mąstymą, kuris “išplėšia žmogaus būtį iš gamtos” ir pasisako už “mąstymo formą, kuri suderintų žmogaus gyvenimo sąlygas su gamta”. Šitaip Pichtas pagrindžia žmogaus ekologijos būtinybę ir su šia pažinimo sritimi susieja atsakomybės sąvoką.

Jau minėtas filosofas H.Jonas iškėlė globalinės žmonių atsakomybės už save, savo aplinką bei gamtą principą. Jis priešstatė šį principą E.Blocho vilties principui ir pasiūlė atsakomybę grįsti “baimės euristika, o vertybes kildinti ne iš sukonstruotos idealios visuomenės projekto, bet iš būties kategorijos bei jos išsaugojimo siekio.

Ernstas Blochas (1885 – 1977) – žydų kilmės vokiečių filosofas, kurio pagrindinis trijų tomų veikalas “Vilties principas” pasirodė 1949 – 59 m. Jame autorius išdėstė savo pažiūras, kaip sukurti tobulą visuomenę. Viltį jis traktavo kaip būties atributą, tam tikrą žmogaus orientaciją į ateitį, kuri slypinti tikrovės daiktuose ir žmonių ketinimuose; žmogaus tikslas – išplėtoti šias galimybes ir sukurti absoliučios tobulybės būtį.

H.Jonas mano, kad žmonės privalo rūpintis ne tuo, kokia turėtų būti būsimoji būtis ir kaip ją tokią sukurti, o tuo, kad gyventi ateityje būtų iš viso įmanoma. Betarpiškas XX amžiaus sparčios technologinės pažangos liudininkas Jonas matė akivaizdžias neigiamas šio proceso pasekmes; dar didesnius pavojus žmonijai ir gamtai jis įžvelgė ateityje. Jam atrodė, kad “mūsų bendros kasdien praktikuojamos technologijos neišvengiamas kumuliatyvinis poveikis” gali būti lemtingas ir nepataisomas. Tokie apmąstymai kėlė filosofui “šoką”, jis jautė būtinybę perspėti pasaulį, kad žmones turi gelbėti ne mašinos, ne kompiuteriai, o patys žmonės. Kitaip sakant, pakitusi žmonių veiklos prigimtis reikalavo pokyčių ir etikoje. Teorines Jono etikos ištakas sudaro jo paties išplėtota gamtos filosofija – integralinis monizmas, kuris, skirtingai nei kitos filosofinės koncepcijos (naujųjų laikų dualizmas, materializmas ir idealizmas), leidžia pasiekti “aukštesnę būties vienovę”. Kadangi Jono etikos objektu tampa būtis kaip gėris savaime, ši etika įgauna ontologinį pobūdį. Į jos centrą filosofas iškelia atsakomybės principą. Pagrindinis Jono veikalas, skirtas šio principo analizei, turi kryptingą paantraštę”: “Technologinės civilizacijos etikos apybraiža”. Šiame veikale autorius pateikia metafizinį-teologinį atsakomybės, kaip moralinio principo “rūpintis neribota žmonių gyvenimo tąsa Žemėje”, pagrindimą.

Nemaža darbų apie atsakomybės kategoriją parašė vokiečių filosofas Hansas Lenkas (g. 1935). Jis atkreipia dėmesį į tai, kad “paveldėtos dorovės normos yra kilusios iš tiesioginių veiksmų ir vizualinio kontakto sąlygų”. Tokios dorovės šiandien jau nepakanka, nes neišmatuojamai išaugo techninė žmogaus galia, kurios poveikio padariniai smarkiai išsiplėtė laiko ir erdvės atžvilgiu. Filosofas pabrėžia, kad technologinių sistemų amžiuje vis didesnę dorovinę reikšmę įgyja “atsakomybė už gamtą, jos rūšis ir sistemas, atsakomybė už ekologinės pusiausvyros išsaugojimą, bendra atsakomybė už toli gyvenančių gyvenimo sąlygas, už žaliavų išteklių išsaugojimą, atstatymą ir saikingą naudojimą”. Kartu Lenkas pastebi, kad dabarties pasaulyje dėl žmonių veiklos kolektyvinio pobūdžio, daugelio veikimo mechanizmų sąveikos, kumuliacinių bei sinergetinių efektų darosi sunku ar iš viso neįmanoma įvertinti, kas yra atsakingas, tarkime, už dirvožemio užteršimą, miškų išmirimą ar ozono sluoksnio suplonėjimą. Tai bendroji atsakomybė, visos kartos atsakomybė. Kad ši atsakomybė visiškai “neištirptų” ir nebūtų atsieta nuo atskiro žmogaus, visuomenė turi skatinti dorovinį darbuotojų sąmoningumą, kurti bei skleisti profesinę etiką.

Ekologinėje etikoje aktualus ne tik asmenybės atsakomybės ribų apibrėžimo, bet ir šio moralinio santykio motyvacijos klausimas. Žmogaus santykiai gali būti vadinami moraliniais tik tuo atveju, jeigu jie atsiranda, gimsta iš atsakomybės už kito žmogaus gerovę jausmo. Perfrazuojant šiuos Z.Baumano žodžius, galima tarti, kad santykis su gamta tampa moraliniu tuo atveju, kai žmogus pradeda jausti atsakomybę už gamtos gerovę. Tai ne ekvivalentiškų mainų santykis: aš – tau, tu – man. Atsakingo elgesio procese žmogus nesusipriešina su gamta kaip kažkokia svetima, išorine jėga, bet draugiškai įjungia ją į savo pasaulį. Tokio elgesio motyvacijoje dominuoja ne ekologinės katastrofos ar bausmės už gamtosaugos įstatymų pažeidimą baimė, o vidinis pasitenkinimas tuo, kad gyvena darnoje su gamta kaip savo didžiaisiais natūriniais namais, mato tų namų unikalumą bei savaiminį, įvairialypį vertingumą, šitaip praturtindamas savo individualiąją būtį (ir buitį) didžiomis prasmėmis.

Atsakomybė yra moralinė, kol ji nesavanaudiška ir besąlygiška. Kita vertus, atsakomybė moralinė tiek, kiek aš ją suvokiu kaip savo ir tik savo atsakomybę; jos negalima perduoti kitam asmeniui; aš negaliu šios atsakomybės kokiu nors būdu atsisakyti.

Ekologinės atsakomybės turinys – tai ne vien protu suvoktas poreikis neteršti aplinkos, rūpintis jos kokybės ir bioįvairovės išsaugojimu, taupiai naudoti natūralius išteklius ir pan. Tai kartu ir turiningas jausmas, kuris pasireiškia įvairiose situacijose kaip pastovi orientacija, skatinanti atsakomybę visur ir visada laikytis ekologinių reikalavimų ir priimti tik apgalvotus, pagrįstus sprendimus. Atsakingas spaudimas savo ruožtu intensyvina žmogaus pastangas, sukelia naujus emocinius išgyvenimus, sustiprina tokias emocines būsenas kaip nerimas, susirūpinimas, įtampa, jaudinimasis.

Profesorius Č.Kudaba ekologinę atsakomybę pavadino sunkiu darbu, “budėjimu visų kartu ir kasdien”. Taigi atsakomybė mobilizuoja kūrybines žmogaus jėgas, konsoliduoja bei integruoja visuomenę. Atsakingai veikdamas, individas vaisingai įsijungia į būties visumą, įneša į pasaulį vilties ir gėrio.

Ekologinė atsakomybė – šiuolaikinio žmogaus prasmingo gyvenimo būtina sąlyga, ypatingo ryšio tarp dabarties ir ateities forma, asmenybės tobulėjimo būdas. Pasaulinio garso mokslininkė Marija Gimbutienė kalboje, pasakytoje Vytauto Didžiojo universitete 1993 m. birželio 11 d., kai jai buvo suteiktas Garbės daktarės vardas, pabrėžė: “XXI šimtmečiui kurti reikės globalinių pastangų, bet pasaulio gerinimas priklausys visų pirma nuo kiekvieno mūsų, nuo kiekvieno asmens, kuris jaus atsakomybę už ateitį”.

Atsakomybė už ateitį – tai pirmiausia ekologinė atsakomybė. Ji geriausiai parodo individo subrendimą, kuris stiprina galimybę tęstis gyvybės evoliucijai ir civilizacijos raidai planetoje ir tuo, galima sakyti, prilygsta nemirtingumui.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Burneikis J. Štreimikienė D. 1998 Kaunas, Proto strategija santykiuose su gamta ir visuomenėje
2. Gražulevičienė Regina 2002 Kaunas, Žmogaus ekologija
3. Prieiga per internetą
3.1. http://www.zpasaulis.lt
3.2. http://ausis.gf.vu.lt
3.3. http://www.zalieji.lt

Leave a Comment