Pozityvinė ir normatyvinė teorija. Svarbiausi visuominės ekonominiai tikslai.

TURINYS

1. Įvadas į ekonomikos teoriją..........................3p
1.1. Ekonomikos sąvoka..............................3p.
1.2. Mikroekonomika ir makroekonomika.....................3p
2. Pozityvinė ir normatyvinė teorija.........................4p.
3. Svarbiausi visuomenės ekonominiai tikslai.....................5p.
3.1. Ekonominė politika..............................5p.
3.2. Žemas nedarbo lygis............................6p.
3.3. Kainų stabilumas..............................7p.
3.4. Ekonomikos augimas...........................8p.
3.5. Efektyvumas..............................8p.
3.6. Teisingas pajamų paskirstymas.......................8p.
3.7. Ekonominių tikslų tarpusavio ryšiai.....................9p.
4. Literatūros sąrašas.............................11p.

1. Įvadas į ekonomikos teoriją

1.1.Ekonomikos sąvoka

Žodis “ekonomika” kilęs iš graikų kalbos: “oikos” – būstas, ūkis, “nomos” – valdymo, tvarkymo menas.
Dauguma žmonių turi savo nuomonę kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Šeimininkui dažniausiai užtenka savo asmeninio patyrimo, o jeigu ir kur nors suklysta – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Visai kitaip vyksta tvarkymas įmonėse ar šalies ūkyje. Todėl žmonių patyrimas šioje srityje buvo kaaupiamas, apibendrinamas – formavosi ekonomikos mokslas.
Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema:
1. Ką gaminti? Kiek reikia gaminti, kad būtų geriausiai patenkinti visuomenės poreikiai?
2. Kaip gaminti? Kokiomis porcijomis naudoti išteklius, kad būtų galima pagaminti daugiausia produktų?
3. Kam gaminti? Kaip paskirstyti produktus visuominės nariams?
Ekonominių problemų nebūtų, jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius.
Ekonomikos teorija turi gana daug įvairiausių šios teorijos apibrežimų. Pateiksiu keletą iš jų:
1 Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arrba ribotus gamybos išteklius įvairioms prekėms gaminti ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti;
2. Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje;
3. Ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą.
Ekonomikos teoriją reikia išmanyti, ją

ą studijuoti, nes jos problemos tiesiogiai susijusios su mumis visais ir kiekvienu iš mūsų. Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio problemų, ekonomikos teorija pirmiausia nagrinėja visuomenines, o kartu ir politines problemas, kurios yra svarbios kiekvienam žmogui.

1.2. Mikroekonomika ir makroekonomika

Ekonomikos teorija skirstoma į: mikroekonomiką ir makroekonomiką. Mikroekonomika nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų – individualių vartotojų, įmonių, išteklių savininkų, ekonomikos šakų – elgsena bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Mikroekonomika – mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir panašiai.

Makroekonomika – tai ekonomikos mokslo šaka, tirianti bendrąjį ekonomikos veikimą pastovaus ekonominio augimo, visiško išteklių panauduojimo ir infliacijos lygio minimizavimo požiūriu.

Makroekonomika skirstoma į:pozityvinę ekonomiką ir normatyvinę ekonomiką.

2. Pozityvinė ir normatyvinė teorija
Ekonomikos teorija turi atsakyti į klasimą: ”Ar ggerai veikia ekonomika?” Dėl šios priežasties ekonomika skirstoma į:
1. Pozityvinę ekonomiką
2. Normatyvinę ekonomiką
Pozityvinės ekonomikos tikslas – parodyti, kaip veikia ekonomika. Ji aiškina pasaulį tokį, koks jis yra ir kaip jį gali keisti įvairios ekonominės jėgos. Normatyvinė ekonomika nagrinėja, koks turėtų būti tas pasaulis ar atskira jo dalis.
. Pozityviniai teiginiai remiasi faktais. Štai vienas tokio teiginio pavyzdys: ”Praeitais metais JAV buvo pagaminta 100 mln. tonų plieno”. Atsivertę statistikos žinyną, sužinosime, ar tai tiesa. Normatyviniai teiginiai yra sudėtingiasni. Pavyzdžiui:”Mes turime išgauti didelį naftos kiekį Kolorado telkinyje”. Šiuo at

tveju labai svarbu faktai. Jei Kolorado kalvose naftos nėra (pozityvinė išvada), tai normatyvinis teiginys apie naftos išgavimą turės būti paprasčiausiai atmestas. Tačiau pavieniais faktais retai kada pavyksta pagrįsti normatyvinį teiginį. Mat jis grindžiamas tam tikrais tikslais ar etinėmis vertybėmis. Normatyvinis teiginys reiškia įvertinimą – kaip turėtų būti. Gerai informuoti asmenys gali nesutikti su normatyviniais teiginiais net ir tuomet, kai tie teiginiai visiškai atitinka faktus. Pavyzdžiui, jie gali sutikti su teiginiu, kad Kolorado kalvose tikrai yra daug naftos. Nepaisant to, jie nesutiks su teiginiu, kad naftą būtina išgauti. Šie prieštaravimai gali atsirasti įvertinus naftos išgavimo ir jos tiekimo žalą aplinkai.

Remiantis faktais vieni pozityviniai teiginiai gali būti lengvai patvirtinti, o kiti – sunkiau. Tai ypač pasakytina apie teiginius, apibūdinančius priežastingumą. Šie gali pasirodyti labai prieštaringi dėl faktų interpretavimo sudėtingumo. Pavyzdžiui:”Jei pinigų masė kitais metais nedidės, tai infliacija sumažės iki nulio”; “Nuomos mokesčio kontrolė mažai veikia siūlomų nuomoti butų skaičių”.

Ekonomistai ir kitų socialinių mokslų specialistai, palyginus juos su gamtos mokslų specialistais, vertindami tokius teiginius, susiduria su dviem pagrindinėmis kliūtimis. Pirmoji kliūtis – labai sunku arba neįmanoma atlikti ekonominių eksperimentų. Antroji kliūtis yra ta, kad socialiniai mokslai susiję su žmonių elgsena, kuri nuolat keičiasi.

3.Svarbiausi visuomenės ekonominiai tikslai

3.1.Ekonominė politika

Kodėl? ir Ką reikėtų daryti? – du svarbiausi klausimai ekonomikoje. Ga

alutinis ekonomikos tikslas – parengti mūsų problemų sprendimo politiką. Tačiau prieš tai, kol mes galėsime suformuluoti mūsų politiką, kiekvienas iš mūsų turi pasistengti suprasti, kaip ekonomika veikė anksčiau ir kaip veikia dabar. Priešingu atveju kupina geriausių norų ekonominė politika gali nueiti klaidingu keliu ir sukelti nenumatytų bei neigimų padarinių.

Kai nagrinėjama ekonominė politika, dėmesio centre dažniausiai būna vyriausybės politika ir tokie jos elementai kaip mokesčiai, vyriausybės išlaidų programos, atskirų pramonės šakų, tokių kaip energetika, tvarkymas. Nepaisant to, privataus verslo vykdoma politika irgi svarbi. Reikia suprasti, kaip geriausiai galima organizuoti prekių gamybą, kad mažėtų savikaina. Kokias kainas turėtų nustatyti verslo firmos, jei nori maksimizuoti pelną? Kada parduotuvė turėtų padidinti prekių atsargas savo sandėlyje?

Ekonominė politika – tai kolektyviai vyriausybės priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti.

Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš sunkaus kasdienino darbo. Ekonomistai sutelkia į tokius pagrindinius tikslus:
1. Žemas nedarbo lygis. Žmonės, norintys dirbti, darbą turėtų susirasti greitai. Visuomenė praranda tas prekes bei paslaugas, kurias pagamintų bedarbiai.
2. Kainų stabilumas. Norima išvengti vidutinio kainų lygio staigių kilimų ar kritimų.
3. Ekonomikos augimas. Nuolatinis augimas, suteikiantis galimybe pakelti gyvenimo lygį ateityje, yra labai svarbus tikslas.
4. Efektyvumas. Kai dirbame produktyviau, be nuostolių, daugiau ir padarome.
5. Teisingas pajamų paskirstymas. Kai daugelis gyvena pasiturinčiai, šalyje neturėtų bū
ūti skurstančių žmonių,
Sąrašas toli gražu yra ne visas. Gamtos teršimo mažinimas yra taip pat labai svarbus tikslas. Ekonominė laisvė – tai žmonių teisė rinktis savarankišką užsiėmimą, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas kaip nori. Svarbus taip pat ekonominis ir socialinis saugumas – tai yra išsivaduoti iš baimės, kad liga ar kita nelaimė užklups asmenį ar šeimą beviltiškoje finansinėje situacijoje.

3.2.Žemas nedarbo lygis

Beveik kiekvienos šalies tautos ūkis susiduria su nedarbo mažinimo problema. Kai užimtumas krenta žemiau apibrėžto lygio, šalies ekonomika netenka dalies nacionalinio produkto, kuris lieka nepagamintas.

Didžiulis nedarbas atneša milžiniškių nuostolių. Nedarbo kaina – tai produkcijos nuostoliai. Nedarbas sužlugdo daugybę vilčių. Tiems, kurie nesuranda darbo, griūva visi ateities planai, jie jaučiasi nereikalingi, praranda meistriškumą.

Bedarbis – tai asmuo, kuris nori ir gali dirbti, bet negali surasti darbo. Studentai, septyniasdešimties metų pensininkai, kaliniai, psichiškai nesveiki žmonės neįtraukiami į bedarbių sąrašą, nes jie negali dirbti.

Visai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kai įdarbinimas vyktų prievartos būdu. Nedarbo lygis negali būti nulinis. Jei nedarbo lygis būtų – 9%, 10% ar daugiau, tai spartus ekonomikos išplėtimas situaciją pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir užimtumas didėtų lygio greta. Be to, ekonomikos išplėtimas sąlygotų produktyvumo kilimą, būtų įtraukti tie įrengimai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panauduojami.

Nedarbo tipai ir jų nedarbo mažinimo priemonės

Nedarbo tipai Nedarbo mažinimo priemonės
Migracinis nedarbas. Atsiranda žmonėms paliekant darbo vietas dėl įvairių asmeninių priežasčių. Vieni pereina į geresnę vietą, kiti pirmąkart ieško darbo, treti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas. Migracinio nedarbo atveju svarbus vaidmuo tenka informacinei tarnybai. Šios tarnybos operavimo kaštai turėtų būti padengiami nauda, kurią duoda darbo vietų paieškų trukmės mažinimas.
Struktūrinis nedarbas. Atsiranda kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Nedarbo mažinimo problema sprendžiama dviem būdais: pirma pristabdant struktūrinius pokyčius ekonomikos augimo sąlygomis ir, antra, prisitaikant prie jų, nustatant juos.
Ciklinis nedarbas. Nepakankamos paklausos nedarbas. Sumažėja ūkinis aktyvumas, ekonomikos vystymasis ima stabčioti. Ciklinis nedarbas mažinamas monetarinės bei fiksalinės politikos priemonėmis, skatinančiomis paklausos augimą.

3.3. Kainų stabilumas

Kainų stabilumas būna kai nėra infliacijos arba ji labai nežymi. Infliacija – tai vidutinio kainų lygio pakilimas.
Kaip žinome, nedarbas reiškia laiko nuostolius. Dėl jų visuomenė netenka dalies prekių, kurias galėtų pagaminti bedarbiai. Tuo tarpu infliacijos poveikis yra ne toks akivaizdus. Mat kainoms kylant vieni žmonės pralaimi, o kiti laimi. Pralaimi pirkėjai, turintys daugiau mokėti. Tačiau turi naudos pardavėjai. Visa tai sugretinus, neaišku, ar visuomenei nuo to geriau, ar blogiau.

Daugeliui žmonių infliacija yra neigiamas reiškinys. Pasipiktinimą infliacija kartais lemia žmonių prigimtis ir veikla. Kai žmonės parduoda prekes ir jų kainos kyla, tuomet jie kainų padidėjimą vertina kaip teisingą, normalų ir teisėtą reiškinį. Bet kai žmonės perka prekes, kurių kainos kyla, tuomet kainų padidėjimas suprantamas kaip prekiautojų gobšumas. Mes visi tampame aukomis tos iliuzijos, kad mūsų parduodamų prekių kainos turi kilti, o perkamų prekių kainos turi būti nekintamos. Ekonomikoje to pasiekti neįmanoma. Tokia dvipusė kainų kilimo prigimtis reiškia, kad gan keblu nustatyti infliacijos pavojų.

Infliacija yra nuostolinga žmonėms, gaunantiems fiksuotos pajamas. Nuo infliacijos nukenčia ir tie asmenys, kurie sutaupo tam tikrą pinigų sumą senatvei arba “juodai dienai”. Infliacija dažnai būna verslo klaidų priežastis. Norėdamas priimti gerą sprendimą, verslininkas turi turėti pakankamai išsamų įvykių vaizdą. Bet sparčiai kylant kainoms, toks vaizdas tampa iškreiptas ir neaiškus. Verslininkas nepajėgia suprasti to, kas vyksta dabar ir kas galėtų įvykti ateityje.

Mūsų ekonomika yra sudėtinga ir priklauso nuo nuolatinio tikslios informacijos gavimo. Kaina yra svarbi informacinio srauto grandis. Itin didelių tempų infliacija “užtemdo” kainos teikiamą informaciją.
Svarbu atskirti vidutinio kainų lygio augimą (infliacija) nuo santikinių kainų pasikeitimų. Netgi jei vidutinis kainų lygis būtų nekintamas, kai kurių prekių kainos vis tiek pasikeistų, pakitus tų prekių gamybos ir pardavimo sąlygoms.

Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiksalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis). Infliacijos stabdymo priemonės sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: strategines ir taktines. Strategines apima ilgo laikotarpio nuostatas ir jų realizavimo būdus, taktines – trumpalaikės.

3.4.Ekonomikos augimas

Ekonomikos augimas istoriniu požiūriu gyvuoja tik tris šimtus metų. Augimo tempai pagreitėjo, kai gamyboje buvo pradėtos naudoti mašinos ir meistrai bei amatininkai prarado savo darbo statusą.

Ekonomikos augimas – tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu.

Ekonomikos augimas gali vykti dviem būdais:
1. Šalyje gali būti aukštas nedarbo lygis, didelis kiekis nenaudojamo kapitalo ir daug nenaudojamos žemės. Jeigu šius išteklius paleidi į darbą, tai bendras nacionalinis produktas padidės. Vos tik ištekliai baigsis, tolesnio augimo nebus. Tai yra trumpalaikis augimas.
2. Tačiau netgi tada, kai visi ištekliai išnaudoti, ekonomikos augimas yra galimas. Darbo ir kapitalo didinimas bei jų panaudojimo efektyvumo didinimas padidins bendrą gamybos apimties augimą. Tai jau bus ilgalaikis augimas.
Augant ekonomikai kyla gyvenimo lygio rodikliai, gerėja pajamų paskirstymas visuomenėje, stiprėja valstybė ir kyla jos prestižas pasaulyje.

3.5.Efektyvumas

Efektyvumas – tai siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo geriau vartojant mūsų produktyviąsias pastangas. Toks platus efektyvumo apibrėžimas apima du efektyvumo tipus: technologinį efektyvumą ir paskirstymo efektyvumą (alokacinį).
Technologinis efektyvumas nereikalauja ypatingų pastangų. Technologinis neefektyvumas apima bevaisius veiksnius, taip pat prastą organizavimą, todėl geresnis vadovavimas gali išspręsti neefektyvumo problemą.
Alokacinis efektyvumas reiškia tai, kad tinkamiausias prekių derinys gaminamas mažiausiomis sąnaudomis. Jis taip pat reiškia, kad naudojamas pigiausių išteklių derinys. Santikinės kainos atlieka pagrindinį vaidmenį užtikrinant alokacinį efektyvumą. Jei nepageidaujami yra žymūs vidutinių kainų svyravimai , tai labai svarbias funkcijas gali atlikti santykinių kainų pakeitimai. Jie skatina gamintojus bei vartotojus taupyti retas prekes ir vietoj jų naudoti pigesnius pakaitalus.

3.6.Teisingas pajamų paskirstymas

Esant bendram prekių pertekliui, kai kurie žmonės gyvena skurde. Ar gali vieni žmonės turėti daug daiktų, kai tuo tarpu kiti jų turi taip mažai?

Į taip suformuluotą klausimą atsakymas, rodos, turėtų būti vienas – ne! Gailestis ligotiems ir skurstantiems priverčia suteikti jiems pagalbą.

Mūsų teisingumo jausmas yra pažeistas akivaizdžių socialinių skirtumų. Todėl daugelis žmonių teisingumą supranta kaip lygybę. Įš tikrujų taip nėra. Šie du žodžiai nėra sinonimai. Nors visi sutinka, kad labiausiai skurstantiems reikia pagelbėti, bet tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodos pajamas.

Skurdą keblu tiksliai išreikšti pinigais. Pirmiausia dėl to, kad ne visų žmonių poreikiai yra vienodi. Dažnai sergančio žmogaus didžiausias poreikis – medicinos paslaugos. Tuo tarpu gausios šeimos yra didesnis maisto ir drabužių poreikis. Nėra taip paprasta nubrėžti skurdo ribą ir visus esančius žemiau jos laikyti skurstančiais. Tačiau galima nustatyti tam tikrus skurdo ribos standartus, atsižvelgiant į asmenų skaičių šeimoje.

Žinomi du būdai pagelbėti žmonėms, esantiems žemiau skurdo ribos. Pirmas būdas – nacionalinių pajamų padidinimas. Kai visos pajamos padidėja dėl ekonomikos augimo, kartu padidėja ir skurstančiųjų sluoksnių pajamos. Antras skurdo mažinimo būdas – pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali apmokestinti didesniais mokesčiais asmenis, gaunančius dideles pajamas. Daugelis vyriausybės programų kaip tik ir yra orientuotos į neturtingų žmonių pajamų padidinimą.

3.7. Ekonominių tikslų tarpusavio ryšiai

Vienas pasiektas tikslas gali sąlygoti kitą. Ekonomikos augimas gali padėti spręsti skurdo problemą. Papildomų pajamų padidėjimą neturtingiesiems gali sąlygoti visuotinis pajamų augimas. Šiuo atveju žmonėms, gaunantiems didžiausias pajamas, jų mažinti nereikia. Socialinius konfliktus, atsiradančius dėl pajamų perskirstymo, galima sumažinti didinant visų nacionalinių pajamų apimtį.

Lengviau sprendžiama skurdo problema, esant žemam nedarbo lygiui. Tokiu atveju skurstančiujų gretų nepapildo daugybė bedarbių. Kai ekonominiai tikslai papildo vienas kitą, tada ekonomikos strategija yra palyginti paprasta. Siekiant kelių tikslų iš karto, padidinama galimybė pasiekti kiekvieną atskirai.

Tačiau ne visada ekonominiai tikslai vienas kitą papildo. Kartais jie net prieštarauja vienas kitam. Pavyzdžiui, mažinant nedarbą, yra padidinami infliacijos tempai. Šį atvejį galima paaiškinti taip: pirkimo pagausėjimas lemia nedarbo sumažėjimą, o infliacijos – padidėjimą. Nedarbas sumažėja todėl, kad žmonėms perkant daugiau automobilių, padidėja darbo paklausa automobilių gamyklose. Panašiai perkant šeimoms daugiau namų, lengviau darbą randa statybininkai. Tuo pat metu pirkimų padidėjimas lemia infliacijos tempų išaugimą. Mat gamintojai mėgsta kelti kainas toms prekėms, kurių paklausa yra didelė. Dėl tokio tikslų prieštaringumo reikia daug išminties renkantis ekonomikos strategiją. Iš tiesų sunku pasirinkti teisingą ekonominę politiką.

Literatūros sąrašas

1. V. Snieška ir kt. Mikroekonomika – Kaunas “Technologija”, 2000 – 293p. – ISBN9986-13-550-8
2. A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S.Zaicev Ekonomikos teorijos pagrindai – Kaunas “Smaltijos”, 2002 – 344p. – ISBN 9986-965-35-7
3. P. Wonnacott, R. Wonnacott Mikroekonomika – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1998

Leave a Comment