Pinigų politika

Planas:

Įžanga.I. Pinigų politikos samprata.II. Pinigų politikos tikslai:1. Didelis užimtumas;2. Stabilios kainos;3. Tinkamas valiutos kursas;4. Ekonomikos kilimas.III. Pinigų politikos įgyvendinimą varžantys pavojai:1. Kelio finansinei panikai užkirtimas;2. Stabilios palūkanų normos;3. Ribojamosios politikos naštos padalijimas;4. Užsienio investitorių pasitikėjimo išlaikymas. IV. Pinigų politikos įgyvendinimo priemonės:1. Atvirosios rinkos operacijos;2. Diskonto politika;3. Reikalavimai rezervams;4. Įkalbinėjimas, moralinis spaudimas;5. Viešumas ir informacija.IšvadosPanaudotos literatūros sąrašas

Įžanga

Mano kursinio darbo tema yra “Pinigų politika”. Prieš rašydama šį kursinį darbą, aš nelabai įsivaizdavau, kas ta pinigų politika, su kokiais sunkumais susiduriama įgyvendinant pinigų politiką, taip pat kas ją įgyvendina ir kokiomis priemonėmis ji vykdoma.Manau, ši tema yra pakankamai aktuali, nes dažnai žiniasklaidoje girdžiu šnekant apie pinigų politiką, ypač kai kalbama ekonomikos ar verslo temomis.Darbo tikslai. Darbe aš aptarsiu pinigų politikos sampratą, pinigų politikos tikslus ir priemones bei pinigų politiką varžančius pavojus.Rašydama šį kursinį darbą, aš naudojausi daugiausia užsienio autorių parašyta literatūra pinigų politikos klausimais, kuri yra išversta į lietuvių kalbą, taip pat lietuvių bei rusų autorių literatūra, kuri liečia pinigų politiką.

I. Pinigų politikos samprata

Kas gi yra ta pinigų politika?Graikų kalbos žodis politike lietuvių kalboje reiškia meną valdyti. Politika apskritai yra suprantama daugeliu požiūrių.J. Novogrodckienė teigia, kad politiką galima aiškinti valdžios, galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai . V. Snieškos ir jo bendraautorių parašyto vadovėlio terminų žodyne rašoma, kad pinigų politika – tai šalies Centrinio banko politika, kuria siekiama įgyvendinti valstybės ekonominius tikslus pinigų kiekio ir (ar) palūkanų normos reguliavimo būdu.

Lietuvos Respublikoje pinigų politiką įgyvendina centrinis Lietuvos bankas – Lietuvos bankas. Centriniai bankai yra praktiškai visose valstybėse. Centriniai bankai yra apibrėžiami kaip speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones. Centriniai bankai gali stipriai veikti makroekonominius procesus, nes jų pagrindinis tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas. Pagrindinės centrinio banko funkcijos yra:– pinigų leidimas (emisija);– centrinis bankas yra “bankų bankas”, “bankų tėvas”;– kontroliuoja pinigų pasiūlą;– veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.

II. Pinigų politikos tikslai

Pinigų politika turi keturis pagrindinius tikslus:– didelį užimtumą;– stabilias kainas;– tinkamą valiutos kursą;– spartų ekonomikos kilimą.Toliau savo darbe aš aptarsiu kiekvieną pinigų politikos tikslą atskirai.

1. Didelis užimtumas

Didelis užimtumas yra jau savaime suprantamas kaip bet kurios makroekonominės politikos tikslas. Masinio nedarbo nori išvengti visi, nors nedarbo sukeliamos neigiamos pasekmės yra išskiriamos skirtingos: vieni pabrėžia žmonių skurdą, kiti – nuostolius dėl sumažėjusios gamybos. Tačiau, kai mėginama tai apibrėžti, nedarbas pasidaro sudėtinga problema, nes iškyla klausimas, kokio užimtumo lygio reikia siekti. Yra du iš esmės prieštaringi kriterijai. Vienas iš jų – tai nedarbo procentas. Šis kriterijus yra efektyviausias, norint maksimizuoti gamybą; ribinės analizės metodais subalansuojami tiesioginiai nuostoliai dėl to, kad darbuotojai netenka darbo, ir nauda, kurią duoda neužimtos darbo jėgos lankstus panaudojimas. Antrasis kriterijus – tai infliacijos nespartinantis nedarbo procentas. Kuris kriterijus yra efektyvesnis, vis dar lieka ginčų objektu, nes vienais atvejais geriau remtis pirmuoju kriterijumi, o kitais – antruoju.Be to, nors ir žinant priimtiną nedarbo procentą, nėra patikimų statistinių būdų nustatyti, koks yra faktinis nedarbas. Apie gyventojų nedarbą renkami duomenys yra netikslūs dėl kelių priežasčių: pirma, tikroji nedarbo apimtis sumažinama dėl to, kad apskaita įtraukia tik tuos, kurie ieško darbo, ir neįtraukia tų, kurie darbo neieško, nes mano, kad neturi galimybių jį gauti. Be to, ne visą darbo dieną dirbantys žmonės, kurie norėtų dirbti visą dieną, nėra apskaitomi kaip daliniai bedarbiai. Kita vertus, jei šeimą išlaikantis darbuotojas praranda darbą, jo sutuoktinis irgi turi ieškoti darbo, todėl statistiškai du žmonės ieško darbo, nors iš tiesų šeima ieško tik vieno darbo. Be to, kai kurie socialiai remiami žmonės ieško darbo, nors kartais dėl tam tikrų priežasčių jie negali būti įdarbinti. Nereikia pamiršti, kad kai kurie žmonės dirba nelegaliai, nes vengia mokesčių, arba užsiima nelegalia veikla. Tokie asmenys statistikoje gali figūruoti kaip bedarbiai.

Be šių statistinių rodiklių, kurie, kaip matome, ne visada atspindi realią padėtį, bedarbių skaičius taip pat priklauso nuo nedarbo pašalpų dydžio bei jų mokėjimo trukmės. Jei šios pašalpos didelės ir ilgalaikės, žmonės stengiasi ieškoti ne bet kokio darbo, o tokio, už kurį gautų atlyginimą, kuris būtų didesnis už bedarbio pašalpą. Be to, yra kategorija žmonių, kurie, gaudami nemenką bedarbio pašalpą, intensyviai darbo net nebeieško, nes tingi dirbti.Vadinasi, vienareikšmiškai nėra žinoma, koks iš tikrųjų yra nedarbas, ir koks jis turėtų būti, todėl dažnai sunku nuspręsti, ar nedarbas yra per didelis, ar per mažas. Aišku, tokios problemos iškyla ne visada. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje nedarbas kai kuriuose rajonuose siekia 12 – 15 procentų. Neabejojama, kad toks nedarbo lygis viršija pageidaujamąjį. Manoma, kad normalus nedarbo lygis yra apie 5 procentus .

2. Stabilios kainos

Antrasis pinigų politikos tikslas yra stabilios kainos. Šis tikslas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti savaime suprantamas, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tarkime, yra ekonomika, kur kainos pastaruosius 20 metų kilo 100 procentų per metus, ir visi įsitikinę, kad infliacija ir toliau bus šimtaprocentinė. Tokia infliacija daro didelę žalą, nes ji neperskirsto pajamų, nes darbo užmokestis ir visos sutartys, be to, mokesčių įstatymai, apskaitos sistema, yra prie jos prisiderinę. Pavyzdžiui, jei darbo našumas didėja 2 procentais, darbo užmokestis kyla 102 procentais per metus ir palūkanų norma yra, tarkim, 103, o ne 3 procentai. Tokia tiksliai prognozuojama infliacija sukelia trejopus nuostolius:1) nepatogu nuolat keisti kainų etiketes ir perrašinėti kainas, be to, pirkėjo žinios apie vienos ar kitos prekės kainą greit pasensta;2) kadangi kainos negali būti keičiamos be paliovos, tai tarp pasikeitimų kurį laiką jos būna nepusiausviros;

3) infliacija skatina laikyti per mažai pinigų, kadangi grynieji pinigai greičiau praranda savo realią vertę – jos nekompensuoja didesnės nominaliosios palūkanos, kurios gaunamos už kitų formų turtą.Tačiau infliacija, su kuria mes praktiškai susiduriame, nėra tiksliai prognozuojama, ir ekonomika nėra pakankamai indeksuojama.Kai firmos dėl infliacijos patiria skirtingą mokesčių naštą, skatinamas visuomeniškai neefektyvus investicinių lėšų paskirstymas, nes, atskaičius mokesčius, vis mažiau galima pasikliauti pelnu ir vis sunkiau nustatyti tikrąjį į vieną ar kitą pramonės šaką investuoto kapitalo našumą.Kita neprognozuojamos infliacijos pasekmė yra ta, kad ji veikia pajamų ir turto paskirstymą. Ji daro nuostolius kreditoriams ir yra naudinga skolininkams. Be to, ji gali padėti ar pakenkti darbo užmokesčio gavėjams, priklausomai nuo to, ar darbo užmokestis atsilieka nuo kainų, ar ne.Dar viena infliacijos daroma žala yra tai, kad atsiranda netikrumo ir nesaugumo jausmas. Gyventojai nebegali kurti ateities planų, nes nežino, kokia ateityje bus reali jų kapitalo vertė.Infliacija padidina valstybės pajamas (palyginus jas su išlaidomis) .

3. Tinkamas valiutos kursas

Galutinis pinigų politikos tikslas – pasiekti ir išlaikyti piniginio vieneto stabilumą. Tik aukštas, be įtampos ir kuo labiau pagrįstas pinigų stabilumo lygis laikomas sveiko ekonominio augimo pagrindu.Vidinis piniginio vieneto stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti stabilias kainas. Vidinis piniginio vieneto nestabilumas (infliacija ar defliacija) suprantamas kaip piniginio vieneto perkamosios galios kritimas (mažėjimas arba didėjimas), kurį galima išmatuoti kainų indeksu .Išorinis piniginio vieneto stabilumas reiškia tvirtą piniginio vieneto kursą stiprių konvertuojamų užsienio valiutų atžvilgiu. Kaip ir bet kuri kaina, valiutos kursas priklauso nuo daugelio veiksnių. Valiutos kursui didelę įtaką daro infliacija, kuri, nuvertindama pinigus šalies viduje, įtakoja jų perkamosios galios smukimą ir kurso kritimą valiutų atžvilgiu šalyse, kuriose infliacijos tempai yra lėtesni .

Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. kovo 17 d. priėmė Lito patikimumo įstatymą, kuris įpareigoja taikyti Valiutų valdybos modelį.Pagal šį įstatymą lito patikimumas užtikrinamas tuo, jog Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir Lietuvos banko konvertuojamosios užsienio valiutos rezervu.Lietuvos bankas garantuoja, kad bendras į apyvartą išleidžiamų litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų (rinkos kainomis) ir konvertuojamosios užsienio valiutos rezervo (pagal oficialų lito kursą) .

4. Ekonomikos kilimas

Dabartinis ekonomikos kilimo tempas yra mažas. Toks menkas augimas priklauso nuo daugelio veiksnių, vienas iš kurių yra investicijos. Aukštesnis investicijų procentas ne tik reiškia, kad vienam darbuotojui tenka didesnė kapitalo dalis, bet rodo ir techninę pažangą, nes dažnai investuojama į naujus įrengimus. Pavyzdžiui, naujos mašinos išradimas tol nedidina našumo, kol firmos neinvestuoja lėšų tokioms mašinoms įrengti .Lietuvoje šiuo metu pastebimas nors ir nedidelis, tačiau ekonomikos augimas. Lietuvos ūkis ir pramonė pamažu pradeda atsigauti iš sąstingio, nes, prasidėjus valstybės turto privatizacijai, Lietuva sulaukė strateginių investuotojų.Užsienio investicijos yra dviejų formų: portfelinės investicijos ir tiesioginės investicijos užsienyje. Portfelinės investicijos į užsienio finansinį turtą daromos norint paįvairinti finansinių aktyvų rinkinį.Tiesioginės užsienio investicijos yra vienoje šalyje esančių firmų investicinės išlaidos įkurti veikiantiems vienetams kitoje šalyje .

III. Pinigų politikos įgyvendinimą varžantys pavojai

Pinigų politikos tikslų įgyvendinimą varžo keturi dalykai: reikia nesukelti finansinės panikos, išvengti per daug nestabilių palūkanų normų, apsaugoti tam tikrus ekonomikos sektorius nuo per didelės ribojimų politikos naštos, išlaikyti užsienio investitorių pasitikėjimą.

1.Kelio finansinei panikai užkirtimas

Finansinė panika ir paprastai ją lydintis ekonomikos nuosmukis sukelia didelį nedarbą. Todėl galima teigti, kad kelio užkirtimas finansinei panikai – tai didelio užimtumo tikslo dalis. Būtent todėl reikia neleisti kilti finansinei panikai.

Prieš II pasaulinį karą finansinė panika buvo retas įvykis. Kartais, dažniausiai dėl intensyvių spekuliacijų biržose, akcijų ir pagrindinių prekių kainos pakildavo, o po to staiga nukrisdavo. Tie, kurie įsigijo tokį turtą už kreditus, dabar turėjo parduoti jį, kad susimokėtų kreditoriams, kurie, sumažėjus užstatų vertei, nenorėjo pratęsti kreditų. Jei kurie nors skolininkai bankrutuodavo ir negalėdavo sumokėti skolų, tai kai kurie jų kreditoriai taip pat galėjo bankrutuoti. Tarp tų kreditorių buvo ir bankai, todėl masiški bankų bankrotai arba tai, kad bankai kurį laiką nepajėgdavo atlyginti indėlių pinigais, dažnai sukeldavo finansinę paniką. Ir kitų priežasčių nulemti bankų bankrotai dažniau nei vertybinių popierių kainų kritimas sukeldavo finansinę paniką.Apskritai finansinės panikos situacijos susidaro retai .

2. Stabilios palūkanų normos

Kiekvienoje valstybėje yra stengiamasi užkirsti kelią didelio palūkanų normų svyravimo pavojui. Tai daroma dėl kelių priežasčių. Viena jų yra tai, kad finansinė rinka veikia daug efektyviau, kai palūkanų normos stabilios. Jei palūkanų normos staiga kyla, tai kai kurie dileriai dėl mažėjančios jų vertybinių popierių paketo vertės gali prarasti didelę savo kapitalo dalį. O jeigu palūkanų normos staiga krinta, tokie dileriai gauna didelius pelnus.Be to, staiga kylančios palūkanų normos gali sukelti rimtų nemalonumų indėlius priimančioms įstaigoms, kurios turi daug ilgalaikių paskolų, išduotų žemesnėmis palūkanomis. Tai taip pat apsunkina silpnos ekonomikos šalių skolininkių padėtį.Be to, nestabilios palūkanų normos sukelia užsienio valiutų kursų svyravimus. Pavyzdžiui, jei palūkanų normos kyla Jungtinėse Amerikos Valstijose, užsieniečiai nori pirkti JAV vertybinių popierių, o amerikiečiams reikia mažiau užsienio šalių vertybinių popierių, ir todėl sumažėja dolerių pasiūla. Dėl didesnės dolerių paklausos ir mažesnės pasiūlos užsienio valiutų rinkoje pakyla dolerio kursas. Tokie nepageidautini valiutų kursų svyravimai sudaro keblumų tiek JAV, tiek kitų šalių ekonomikai.

Mano išvardinti pavojai yra pakankamos priežastys, dėl kurių palūkanų normas reikėtų išlaikyti stabilias, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad palūkanų normų stabilizavimas yra teisinga politika. Palūkanų normos gali būti tokio dydžio, kuris atitinka pinigų paklausą ir pasiūlą. Dėl šios priežasties, pakilus pinigų paklausai, reikia keisti jų pasiūlą. Bet kadangi pinigų paklausa greičiau didėja ekonomikos kilimo, o ne nuosmukio laikotarpiu, palūkanų normų stabilizavimo politika reiškia, kad pinigų pasiūlai reikia leisti greičiau didėti ekonomikos kilimo laikotarpiu, o tai gali padidinti ekonomikos svyravimus. To reikia ne visada .

3. Ribojamosios politikos naštos padalijimas

Vienos ūkio sritys labiau nukenčia nuo ribojamosios politikos, o kitos – mažiau. Šiuo metu labiausiai kenčia gaminančios eksportui ir su importu konkuruojančios pramonės šakos. Ribojamoji politika siekia sumažinti išteklių paklausą tuo laikotarpiu, kai ta paklausa yra per didelė, ir skatina infliaciją. Jeigu dėl ribojimų politikos atpalaiduoti ištekliai yra sutelkiami keliose pramonės šakose ar keliose srityse, tai ne ką tepadės mažinti infliaciją tose ūkio srityse, kur padėtis sunkiausia .

1. Užsienio investitorių pasitikėjimo išlaikymas

Kiekvienos šalies Centrinis bankas privalo rūpintis tuo, kaip užsienio investitoriai reaguos į jo vykdomos politikos pokyčius bei kitus įvykius.Ši problema kartais pernelyg išpučiama: tarkim, sakoma, kad užsienio investitoriai bijos, jog jų turto kurioje nors valstybėje vertė sumažės, ir jie tada atsiimsią savo kapitalą. Tačiau taip nėra. Visi investitoriai, kurie investavo kurioje nors valstybėje, negali atsiimti savo kapitalo iš tos valstybės.Tačiau yra ir kita bėda: sakykim, užsienio investitoriai staiga įtaria, kad valiutų rinkoje tos šalies valiutos vertė kris. Tada jie parduoda toje šalyje įsigytas akcijas ir obligacijas ir po to mėgina nusipirkti savo valiutos. Atsitinka du dalykai: šalyje, kurioje jie investavo, krinta akcijų ir obligacijų kainos, taip pat tos šalies valiutos kainos, nes padidėja jos pasiūla valiutų rinkoje. Dėl pirmos priežasties sumažėja pelnai ir apdidėja finansinių investicijų išlaidos, o tai gali pastūmėti ekonomiką į nuosmukį. Dėl valiutos nuvertėjimo didėja importo kainos, taigi ir infliacijos lygis.

Kad išvengtų šių pavojų, Centrinis bankas turi imtis veiksmų, kuriais vėl pritrauktų užsienio investitorius .

IV. Pinigų politikos įgyvendinimo priemonės

Pinigų politika yra įgyvendinama trimis pagrindinėmis priemonėmis: atvirosios rinkos operacijomis, komercinių bankų diskontavimu ir rezervų normos reglamentavimu. Be šių pagrindinių priemonių Centrinis bankas, įgyvendindamas pinigų politiką, naudojasi ir tokiomis priemonėmis, kaip įkalbinėjimas, moralinis spaudimas, viešumas ir informacija .

1. Atvirosios rinkos operacijos

Svarbiausios pinigų politikos priemonės – tai atvirosios rinkos operacijos. Pirkdamas ar parduodamas obligacijas, vekselius ar kitus finansinius instrumentus atvirojoje rinkoje, centrinis bankas gali išplėsti arba sumažinti rezervų kiekį bankų sistemoje ir smarkiai paveikti pinigų pasiūlą šalyje. Kai centrinis bankas parduoda šiuos instrumentus, jis “iščiulpia” pinigus iš tos sistemos. Atvirkštinis procesas vyksta tada, kai superkami finansiniai instrumentai. Ši prekyba rinkoje, siekiant kontroliuoti pinigų pasiūlą, vadinama atvirosios rinkos operacijomis – tai ne savitikslė, o pinigų politikos įgyvendinimo priemonė.Pasaulinė praktika rodo, kad, vykdydami atvirosios rinkos operacijas, centriniai bankai ne tik sėkmingai reguliuoja pinigų rinką, bet ir skatina jos plėtrą, bankų sistemai suteikia papildomą atsparumą bei didelį lankstumą pasirenkant piniginių operacijų laiką ir apimtį.Atvirosios rinkos operacijos yra viena iš pagrindinių centrinio banko vykdomų pinigų politikos priemonių dėl keleto priežasčių:1. Atvirosios rinkos operacijų apimtis praktiškai neribojama, o tai suteikia joms lankstumo. Nesvarbu, ar labai mažas, ar didelis pasikeitimas rezervuose, jį galima ištaisyti atlikus atvirosios rinkos operacijas. Tai priemonė, kuri visada yra pakankamai veiksminga.2. Atvirosios rinkos operacijas inicijuoja centrinis bankas, kuris visiškai kontroliuoja tų operacijų apimtį. Tokios kontrolės pasigendama, pavyzdžiui, atliekant diskonto operacijas, kuriomis centrinis bankas gali skatinti arba slopinti bankų skolinimą, bet negali tiesiogiai kontroliuoti diskontavimo apimčių.3. Atvirosios rinkos operacijos gali būti atliekamos pamažu, todėl centrinis bankas gali tiksliai reguliuoti rezervus.4. Atvirosios rinkos operacijomis centrinis bankas reguliuoja rezervus nuolat, kai tik keičiasi centrinio fondo palūkanų norma ir kai centrinis bankas gauna naujos informacijos apie rinkos veiksnių poveikį rezervams.

5. Atvirosios rinkos operacijas galima atlikti labai greitai, be jokių administracinių trukdymų.6. Atvirosios rinkos vienas operacijas lengva pakeisti kitomis, priešingo pobūdžio operacijomis.Atvirosios rinkos operacijos gali reikštis keliais būdais:– pasyviai (gynybinis būdas), kai už nustatytą rezervo dydį galima pasirinkti laisvai svyruojančią kainą už rezervą (palūkanų norma);– aktyviai, kai už nustatytą palūkanų dydį galima pasirinkti svyruojantį rezervų dydį .Šalys su gerai išvystytomis, jautriomis rinkomis dažniausiai pasirenka pasyvųjį būdą, nors būna ir išimčių. Pasyvusis būdas taip pat tampa norma besiformuojančioms rinkoms, pasiekusioms tam tikrą modernumo lygį. Pasyviosios priemonės dar vadinamos gynybinėmis, nes jomis stengiamasi kompensuoti rinkos veiksnių poveikį rezervams. Tuo tarpu besivystančiose šalyse dažniausiai naudojamas aktyvusis būdas. Aktyvusis būdas centriniam bankui leidžia aiškiau nustatyti savo politiką, ypač tais atvejais, kai infliacijos kontrolė yra svarbesnis tikslas.Pasaulinėje praktikoje centriniai bankai naudoja labai įvairius atvirosios rinkos operacijų instrumentus. Tai operacijos su iždo vekseliais, bankiniai akceptavimai, valiutiniai svopai, autraito operacijos, paskolų suteikimas užstačius valiutą, greiti tenderiai, atpirkimo sandoriai ir pan.

Iždo vekselis yra trumpalaikis vyriausybinis skolos dokumentas, tiesioginis valstybės įsipareigojimas. Iždo vekseliai išleidžiami laikinoms valstybės išlaidoms padengti. Centriniai bankai, išleisdami iždo vekselius, kartu reguliuoja kredito sistemos likvidumą ir palūkanų normas. Jų privalumai: saugūs (patikimi), aukštas likvidumo lygis, lengvai realizuojami, skolinimosi atveju tinka kaip užstatas. Turi ir trūkumų – mažos, palyginti su kitais vertybiniais popieriais, palūkanos (pelno norma).Bankų akceptai – tai bankų sutikimas apmokėti mokėjimo dokumentus, tai yra apmokėjimo garantija. Tokiu būdu bankai teikia paskolas tarptautinės prekybos mokėjimams vykdyti. Vekseliui bankui pateikia importuotojai ir eksportuotojai. Bankų paskolos dažniausiai yra trumpalaikės. Bankų akceptai laikomi pačiais saugiausiais. Jų privalumas – maža rizika, o trūkumas – ribotas supirkimo laikotarpis.

Valiutiniai keitimo sandoriai ir terminuoti valiutiniai sandoriai. Iš esmės tai terminuotosios atvirosios rinkos operacijos. Pirmųjų (valiutų biržos) operacijų metu centrinis bankas tuo pačiu metu nustatytą valiutos kiekį perka ar parduoda skirtingomis ateities datomis. Skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainų yra lygus palūkanų skirtumui tarp dviejų valiutų. Terminuotų valiutinių sandorių operacijos nuo pirmųjų operacijų skiriasi ilgesniais vykdymo terminais. Abi šios operacijos yra naudojamos tiksliam pinigų rinkos reguliavimui.Atpirkimo sandoris – tai dvigubas kredito prigimties sandoris, pagal kurį viena šalis (pardavėjas) parduoda kitai šaliai (pirkėjui) vertybinius popierius ir, suėjus atpirkimo terminui, atperka juos už kainą, kurią sudaro atpirkimo kaina ir palūkanos. Dažniausiai atpirkimo sandoriai būna trumpalaikiai – kelių dienų ar savaičių trukmės.

Atvirosios rinkos operacijos Centriniuose bankuose atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant palūkanų normas, valdant likvidumą ir signalizuojant apie pinigų politikos pasikeitimus.Europos pinigų sąjungos sąlygomis atvirosios rinkos operacijas galima suskirstyti į keturias grupes:1. Pagrindinės refinansavimo operacijos. Jas sudaro savaitės dažnumo dviejų savaičių termino likvidumą suteikiantys atpirkimo sandoriai, kurių tikslas – suteikti finansų sektoriui didžiąją refinansavimo dalį.2. Ilgesnio laiko refinansavimo operacijos. Jas sudaro mėnesio dažnumo trijų mėnesių termino likvidumą suteikiantys atpirkimo sandoriai. Jų tikslas – suteikti ilgesnio laikotarpio refinansavimą.3. Subtilaus reguliavimo operacijos. Jos skirtos valdyti trumpalaikius likvidumo ir palūkanų normų pokyčius, ypač išlyginti netikėtų likvidumo svyravimų padarinius palūkanų normoms.4. Struktūrinės operacijos. Jos vykdomos išleidžiant indėlių sertifikatus, atliekant atpirkimo ir vienakrypčius sandorius, ir skirtos pakoreguoti finansų sektoriaus struktūrinę poziciją. Tokios operacijos gali absorbuoti likvidumą ar jį suteikti .Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 26 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos bankas atlieka atvirosios rinkos operacijas, įgyvendindamas pinigų politiką. Šioms operacijoms tapus pinigų politikos dalimi, kiti pinigų politikos instrumentai turi būti derinami.Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijų tikslai apibrėžiami taip:

1. Riboti ciklinius Lietuvos pinigų rinkos palūkanų lygio svyravimus ir suteikti šiai rinkai didesnį palūkanų lygio bei apyvartų tolygumą. Rinkos palūkanų lygį ir jo pokyčius lemia stabilaus lito kurso režimas.2. Riboti, kiek leidžia atviros rinkos operacijų galimybės fiksuoto kurso sąlygomis, Lietuvos pinigų rinkos palūkanų lygio nukrypimus nuo fundamentaliųjų bendrų ekonominių ir tarptautinių veiksnių sąlygojamo lygio.

2. Diskonto politika

Kalbėdama apie diskonto politiką, pirmiausia norėčiau pateikti pagrindines sąvokas, susijusias su diskontu.Diskontas – tai centrinio bankų kreditų suteikimas kredito institucijoms, perkant iš jų vekselius.Diskontavimas – tai išankstinis tam tikrų palūkanų atskaitymas nuo nominaliosios vekselio vertės. Bankai paprastai skolinasi iš centrinio banko diskontuodami savo vekselius (naudodami vyriausybės vertybinius popierius kaip užstatą), bet jie gali, esant tam tikroms sąlygoms, diskontuoti antrą kartą kai kuriuos vekselius, kuriuos buvo diskontavę savo klientams. Taigi kartais naudojamas rediskontas .Diskonto norma – Centrinio banko speciali palūkanų norma paskoloms, kurios išduodamos finansiniams tarpininkams.Diskonto langas – tai visos priemonės, kuriomis Centrinis bankas suteikia komerciniams bankams paskolas, didindamas jų likvidumą.Diskonto politika reiškia Centrinio banko nustatomą diskontą, tai yra palūkanų normą už išduodamas komerciniams bankams paskolas ir tų paskolų terminus. Tai seniausiai taikoma Centrinio banko politika pinigų pasiūlai reguliuoti .Yra skiriamos keturios diskonto politikos priemonės:1. Atsisakymas imti spekuliatyvaus pobūdžio vekselius;2. Vekselių terminų sutrumpinimas;3. Diskonto procento (normos) reguliavimas;4. Diskonto kreditų suvaržymas.Paskutinės dvi priemonės (diskonto procento (normos) reguliavimas ir diskonto kreditų suvaržymas) yra daug svarbesnės diskonto politikoje nei pirmosios dvi, kadangi diskonto procento didinimas ar mažinimas reiškia diskonto kredito sąlygų pakeitimą ne tik emisijos banke, bet faktiškai ir visoje šalyje, nes įtakojant centriniam bankui, diskonto procentas susireguliuoja visoje šalyje.Yra išskiriamos trys pagrindinės diskonto politikos kryptys:

1. Diskonto lango priežiūra;2. Finansinių krizių išvengimo būdas. Centrinis bankas veikia kaip pasyvus skolintojas bankų sistemoje finansinės panikos atveju.Finansinė panika – tai laikotarpis, kuriam būdingi smarkūs ir intensyvūs svyravimai finansų rinkose, bankų tuštėjimas ir daugelio firmų bankrotai.Skolintojas blogiausiu atveju – paskutinis ir kraštutinis kreditavimo šaltinis, į kurį gali kreiptis bankai finansinės panikos metu.3. Naujos informacijos paskelbimo svarba politikai. Pagal diskonto normos pokyčius Centrinis bankas turi naujausią informaciją ir gali veikti pinigų politiką ateityje .Vykdant diskonto politiką, naudojami tam tikri kokybiniai ir kiekybiniai apribojimai. Kokybiniai apribojimai reiškia, kad vekseliai turi atitikti įstatyme numatytus minimalius reikalavimus, tai yra vekselius turi laiduoti trys mokūs laiduotojai, per tris mėnesius jie turi būti apmokėti, be to, jie turi būti geri komerciniai vekseliai. Kiekybiniai apribojimai reiškia, kad ribojamas bankams teikiamų diskontinių kreditų kiekis, nustatant kredito bendros sumos limitą .

3. Reikalavimai rezervams

Reikalavimai rezervams – tai nustatymas tam tikro rezervų dydžio, kurį komerciniai bankai privalo turėti grynaisiais ar Centriniame banke.Rezervų norma – tai komercinių bankų indėlių sumos dalis procentais, laikoma atsargoje.Privalomųjų (reikalaujamųjų) rezervų norma – minimalus grynųjų pinigų kiekis, kurį centrinis bankas nustato procentais nuo visų komercinių bankų indėlių sumos, ir kuris bankams būtinas kaip rezervas.Privalomuosius rezervus sudaro komercinių bankų indėliai Centriniame banke bei gryni pinigai jo seifuose. Komerciniai bankai atsargoje gali laikyti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau kaip reikalaujamasis rezervas. Jeigu faktiškas komercinių bankų rezervas krenta žemiau reikalaujamojo, tuomet jis privalo skolintis iš Centrinio banko privalomąja lygiui atstatyti. Privalomųjų rezervų normos kitimas veikia bankų sistemos sugebėjimą kurti banko pinigus dvejopai:1. Keičia perteklinius rezervus;2. Keičia pinigų multiplikatoriaus dydį.Centrinis bankas privalomųjų rezervų normą keičia daug lėčiau nei diskonto normą ar vykdo operacijas atviroje rinkoje. Reikalaujamųjų rezervų norma turi tendenciją mažėti. Pavyzdžiui, 4– jame dešimtmetyje JAV buvo laikomi dideli rezervai dėl galinčios kilti panikos. Įvedus privalomąjį indėlių draudimą (beje, Lietuvoje indėliai taip pat draudžiami), rizika sumažėjo, ir rezervai buvo sumažinti .

4. Įkalbinėjimas, moralinis spaudimas

Kita pinigų politikos įgyvendinimo priemonė yra įkalbinėjimas. Tai paprasčiausiai reiškia, Centrinis bankas įtikinėjimais skatina bankus ir apskritai visus finansinius sluoksnius pradėti elgtis kitaip. Kadangi centrinio banko interesai dažnai sutampa su ilgalaikiais finansinių institucijų interesais, ši kontrolės forma kai kuriais atvejais gali būti daug efektyvesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kartais bankai jaučia, kad čia daugiau daromas spaudimas, negu įkalbinėjama.Įkalbinėjimais ir moraliniu spaudimu Centrinis bankas stengiasi veikti ne tik komercinius bankus, bet ir kitas finansų institucijas. Savo reguliuojamąjį uždavinį Centrinis bankas supranta ne tik kaip priežiūrą, kad bankai neimtų per daug rizikuoti. Centrinis bankas dar ir saugo komercinius bankus nuo didelių finansinių nesėkmių, kurios sužlugdytų juos arba sukeltų finansinę paniką.

5. Viešumas ir informacija

Centrinis bankas gali keliais būdais pateikti savo nuomonę plačiajai visuomenei. Kadangi verslo žmonės bei žurnalistai įdėmiai seka Centrinio banko veiklą, nėra sunku jos nuomonę pateikti plačiajai visuomenei. Centrinio banko pateikta informacija gali turėti įtakos biznio žmonių numatymui, taigi ir veiksmams. Be to, nereikia pamiršti, kad Centrinis bankas veikia ir kaip neoficialus Vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais .

Išvados

Aptarusi pinigų politikos sampratą, jos tikslus, pinigų politikos įgyvendinimą varžančius pavojus, pinigų politikos įgyvendinimo priemones, manau, argumentuotai galiu daryti tokias išvadas:1. Pinigų politika – tai šalies Centrinio banko politika, kuria siekiama įgyvendinti valstybės ekonominius tikslus pinigų kiekio ir (ar) palūkanų normos reguliavimo būdu.2. Pagrindiniai pinigų politikos tikslai – didelis užimtumas, stabilios kainos, tinkamas valiutos kursas ir ekonomikos augimas.3. Pinigų politika yra įgyvendinama panaudojant tris pagrindines priemones: vykdant atvirosios rinkos operacijas, vykdant diskonto politiką, nustatant būtinuosius rezervus.4. Pagrindiniai pinigų politikos pavojai – finansinė panika, nestabilios palūkanų normos, užsienio investitorių nepasitikėjimas ir ribojamosios politikos naštos nepadalijimas.

5. Diskonto normos padidinimas skatina komercinius bankus daugiau skolintis iš centrinio banko, ir tokie skolinimai sukuria komercinių bankų rezervus.6. Pinigų politiką įgyvendina centrinis bankas (Lietuvoje – Lietuvos bankas).

Panaudota literatūra:

1. J.Novogrodskienė. Politikos mokslo pagrindai. – Vilnius: VU, 2001.2. Mayer T., Duesenberry J. S., Aliber R. Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. – Vilnius: Alma littera, 1995.3. Mc Grath. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. – Vilnius, 19994. Snieška V. ir kiti. Makroekonomika. – Kaunas, 20015. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai. Teorija ir praktika. – Vilnius, 20016. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. – Vilnius, 19947. Корнаш Я. Социалистическая система. – Москва, 2000