Pinigai kaip ekonominė kategorija

Pinigai kaip ekonominė kategorija

ISTORINIS ASPEKTAS
Prof. Alfonsas Žilėnas
Pinigai yra toks ekonomikos elementas, be kurio žmonės bei įvairūs jų susivienijimai ne tik šiais laikais, bet ir gilioje senovėje negalėjo apsieiti. Pinigai yra viena seniausių ekonominių kategorijų.
Kyla klausimas, kada ir kaip atsirado pinigai ir kaip nusakoma ekonominė pinigų kategorija?
Pinigų pirmtakai, kilę iš mainomųjų daiktų, atsirado prieš daugelį tūkstančių metų, dar nesusidarius didesniems ūkiniams bei politiniams valdymo vienetams.
Kad pinigai atsirado iš daiktų mainų, kai paprastai vienas ar kitas daiktas tapo mainų įrankiu, patvirtina ir vėėlyvesnė pinigų lotyniško pavadinimo kilmė pecunia nuo lotynų kalbos žodžio pecus, oris – galvijas, gyvulys (I. Ch. Dvoreckij. Latinsko – russkij slovarj. Moskva. Izdatelstvo Russkij jazyk, 1976, s. 734–735).
Toks mainų įrankis turi būti ir vertės matas, kitaip nebūtų įmanoma nustatyti įvairių mainomų daiktų tarpusavio vertės pagrindo. Su šiomis dviem mainų įrankio ir mainomųjų daiktų vertės mato funkcijomis glaudžiai susijusi ir mokėjimo priemonės funkcija, nekalbant apie tuometinę taupymo ir kaupimo funkciją. Mokėjimo priemonės funkcija tapo ypač reikalinga atsiradus atskiroms visuomenės valdymo grupėms bei galiausiai vaalstybei, nustatant kai kurias finansines prievoles natūra. Be natūrinių pinigų trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį negalėjo egzistuoti ir žmonių ekonominis gyvenimas.
Daugiau ir istoriškai tiksliau galima pasakyti apie tauriuosius metalus ir metalinius pinigus, pakeitusius natūrinius pinigus.
Pagrįstai manoma, kad metalinius pinigus jau 4000–2000 m. pr

rieš Kristų žinojo Babilonijos žemėje gyvenę šumerai, o babiloniečiai 2500 m. prieš Kristų mokėdavo metaliniais pinigais.
Metaliniai pinigai, be abejo, buvo patogesni už natūrinius ir ypač užsienio prekyboje. Paprastai kiekviena valstybė, nekalbant jau apie kunigaikštijas bei miestus – respublikas, turėjo savo piniginį vienetą ir jo pavadinimą (denaras, taleris, guldenas, florinas, grašis, kapa, pinigėlis, zlotas, auksinas, markė, svaras, rublis ir t. t.). Pagrindinė ir tobuliausia metalinių pinigų forma ilgainiui tapo moneta – apskritos formos tam tikro svorio ir prabos metalinis valstybės ženklas valstybei ar kitam leidėjui garantuojant pažymėtą joje vertę.
Auksinių ir sidabrinių monetų pažymėtam nominaliam turiniui tolstant nuo realaus svorio metalinius pinigus vis daugiau pradėjo keisti nustatytos privalomos mokėjimo galios popieriniai pinigai. Jie XIII a. atsirado Kinijoje, XVII a. – Švedijoje, JAV, XVIII a. pradžioje – Prancūzijoje, XVIII a. pab. – Lenkijos – Lietuvos valstybėje, XIX a. antroje pusėje – Rusijoje (Finansovo – kreditnyj slovarj. Tom I. Moskva. Finansy i statistika, 1984. s. 139. Žilėnas Afonsas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų pagrindai. Antroji dalis. Vilnius. 1999, p. 46.).
Bankų leidžiami popieriniai pinigai vadinami banknotais (vok. e Banknote, r Geldschein, s Papiergeld, angl. bank-note), o valstybės leidžiami kartais vadinami iždo pinigais.
Pinigai yra viena iš sunkiausiai apibrėžiamų ekonominių kategorijų. Neretai ekonomistai nesutaria ir dėl pinigų funkcijų, kuriomis bandoma apibrėžti ir pinigų kategoriją. Ne visi ekonomistai – finansininkai pi
inigų vertės, mato funkcijas pripažįsta pirmaeile funkcija. Pinigai, be mainų įrankio, vertės mato ir mokėjimo priemonės funkcijų, atlieka kapitalų judėjimo tarpininko, lobių kaupimo ir taupymo priemonės funkciją. Kai kurių pinigų funkcijų, pavyzdžiui, lobių kaupimo, turinys keičiasi. Šias pinigų funkcijas patvirtina gyvenimo praktika ir pinigų, kaip ekonominės kategorijos, istorinė raida.
Aišku, kad ekonominė pinigų kategorija neatskiriamai susijusi su pinigų funkcijomis.
Mano nuomone, pinigų kategorijai apibrėžti pirmaeilėmis pinigų funkcijomis tikslinga laikyti: 1) mainų įrankio, 2) vertės mato ir mokėjimo priemonės; antraeilėmis: 3) kapitalo judėjimo tarpininko, 4) taupymo priemonės bei lobių kaupimo funkcijas.
Dėl pinigų funkcijų eiliškumo ir net jų skaičiaus toli gražu nėra vieningos ekonomistų nuomonės. Kai kurie ekonomistai, pavyzdžiui, Petras Šalčius, apsiriboja trimis pagrindinėmis pinigų funkcijomis: 1) mainų priemonės, 2) mainomųjų gėrybių mato ir 3) teisėtos mokėjimo priemonės ir didelio valstybės vaidmens pinigų tvarkyme. (Petras Šalčius. Ekonomikos pagrindai. Kaunas. 1933, p. 232–233.)
Pinigai P. Šalčiaus apibrėžiami taip: Pinigais vadiname tokias gėrybes, kurios mainų apyvartoje tarnauja kaip visuotinė mainų priemonė ir drauge yra mainomųjų gėrybių matas. (Petras Šalčius. Ekonomikos pagrindai. Kaunas. 1933, p. 232.) Paprastai ir pernelyg bendrai pinigų kategoriją nusako vokiečių ekonomistas K. Helfferichas: Pastovusis ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas vadinasi pinigai. (Helfferich K. Das Geld. VI Auflage. Leipzig. 1923. Pagal V. Jurgutis. Pinigai. Kaunas. 1938, p. 249.) Įdomu, kad V. Jurgutis K. Helffericho sukurtą pinigų apibrėžimą laiko ge
eru dėl to, kad jis: 1) neužbėga už akių jokiai pinigų teorijai, 2) per pinigų funkcijas pagauna pačią pinigų esmę ir lengvai gali būti pritaikomas bet kuriai pinigų teorijai (Jurgutis V. Pinigai. Kaunas. 1938, p. 249.). Tai tikrai įdomus tokios originalios ir visaapimančios pinigų kategorijos nusakymo įvertinimas. Dar lakoniškiau pinigų kategoriją nusako V. Jurgutis savo veikalo Pinigai autoriaus žodyje: Mūsų dienų politikos raktas yra ekonomika, ekonomikos raktas yra pinigai (Jurgutis V. Pinigai. Kaunas. 1938, p. V.). Tad pinigų kategorija supolitinama. Jei jau ekonomika yra politikos raktas, tai joje sunku susigaudyti be pinigų supratimo. Gal kiek per stipriai, bet daug tiesos pasakyta. O nuodugniau ekonominę pinigų kategoriją būtų galima nusakyti taip: ekonominę pinigų kategoriją sudaro valstybės garantuoti nustatytos vertės metaliniai ir popieriniai piniginiai ženklai, atliekantys pinigų funkcijas. Žinoma, šitaip nusakant pinigų kategoriją nesiekiama visapusiško apibrėžimo, apimančio pinigų istorinę raidą. Taip yra dėl to, kad: 1) pateikiamas pinigų kategorijos nusakymas neapima valstybės metalinių ir popierinių pinigų pirmtakų natūrinių pinigų ir 2) neapima kur kas plačiau suvokiamos pinigų esmės.
Kokia įvairiapusė reikšmė priskiriama pinigams, rodo lotyniškas šios kategorijos supratimas: pecunia, ae (pecus) 1) turtas, manta, nuosavybė: pecuniam facere – užgyventi turtą; 2) pinigai (dideli).; redigere omnia in pecuniam – išieškoti visa pinigais; pecunia praesens – grynieji pinigai; pecunia publica – valstybiniai finansai; dies pecuniae – mokėjimo diena; pecunia al
licujus rei – įplaukos iš ko nors pardavimo; pecunias capere (accipere) – priimti pinigus, taip pat imti kyšį (kyšiai – sena nedorybė. – A. Ž.); pedibus pecunia compersatur – pinigai atsiperka vaikščiojimu, t. y. nutolusių žemės sklypų žema kaina susivienodina jų tolumu (Dvoreckij I. Ch. Latinsko – russkij slovarj. Moskva. Izdatelstvo Russkij jazyk. 1976, s. 734–735).
Gretutinė pinigų sąvoka susijusi ir su žmogaus ekonomine būkle:
pecunialis – pecuniarius, a, um (pecunia) – piniginis, pinigingas, susijęs su pinigais: res pecuniaria – piniginiai dalykai, piniginiai reikalai arba pinigai, premia rei pecuniariae – piniginė premija, piniginiai apdovanojimai;
pecuniosus, a, um (pecunia) – žmogus, turintis daug pinigų, pasiturintis, turtėjantis, lobstantis;
pecuniariter – piniginiu požiūriu: reikalauti piniginio apmokėjimo;
pekulo, ari (peculium) – grobti valstybinius pinigus, apvogti (rem publicam) (Dvoreckij I. Ch. Latinsko – russkij slovarj. Moskva. Izdatelstvo Russkij jazyk. 1976. s. 734–735).
Valstybės pinigai daugiau ar mažiau buvo vagiami visais laikais. Kuo finansiškai silpnesnė valstybė, tuo daugiau jos iždo pinigų, pasinaudojant keblia teisėtvarka ir menka kontrole, žinoma, slaptai išvagiama. Nesudaro išimties ir mūsų į skolas įklimpusi nepriklausoma valstybė. Praktiškai ne kažin kiek tepadeda ir valstybės kontrolė, ir finansiniai auditoriai, ir brangiai valstybei atsieinančios teisės institucijos. O kaip trūksta, rodos, lyg ir užtektinai išsimokslinusiems ir jau šiokios tokios praktikos turintiems pareigūnams doros ir ištikimybės savo kraštui ir jo žmonėms. Ir kaip aidas atklysta iš toli ir iš XIX šimtmečio rūstus žymaus vokiečių filosofo (tiesa, dėl daug ko daugeliui nelabai patrauklaus) Frydricho Nyčės (F. Nietzsche (1844–1900) įspėjimas, kad vaikai būtų ištikimi žemei (Kinder seid der Erde treu). Manyčiau, gal reiktų suprasti, kad turime savo veikloje ne tik neatitrūkti nuo tikrovės, bet ir branginti žemę, būti jai plačiąja prasme ištikimi.
Kažin ar jau nepralenkiame savo ne geriausia kontrole ir žiūrėjimu pro pirštus į valstybės pinigų švaistymą carinės Rusijos iždo grobstymo, kurį organizuojant kontrolę taip pagrįstai atskleidė rusų ekonomistas finansininkas I. Ch. Ozerovas (Ozerov) (Osnovy finansovoj nauki. Vypusk II. Piatoje izdanije. Sostavil prof. I. Ch. Ozerov. Izdanije Knigoizdatelstva I Knižnogo magazina Davida Gliksmana. Riga. 1923. s. 59–72). O kyšininkaudami (tai dažnai mėgstame lotyniškai vadinti korupcija: lot. corruptio – papirkimas) dabar, ko gero, neatsiliekame nuo caro Rusijoje giliai įsišaknijusio valdininkų gobšumo. Ir kaip neprisiminti V. Kudirkos satyros Viršininkai ir jo paviečio dievo Vakanalijaus Vziatkovičiaus Kruglodurovo (Vincas Kudirka. Poezija. Proza. Publicistika. Kaunas. Šviesa. 1990. p. 57–105). Vertinant dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje nuvorišų bei valstybės valdininkų iškilimą ir paprastųjų žmonių skurdinimą, būtų nepagrįsta viso to proceso nesusieti su sovietmečio gyvensenos palikimu.
Bet grįžkime prie pinigų kategorijos. Kaip matėme iš lotyniško pinigų supratimo, pinigų ekonominei, finansinei kategorijai priskiriama ne tik pinigai (pecunia) bei pajamos, bet ir turtas, nuosavybė ir net valstybiniai finansai.
Amerikiečių ekonomisto Polio Samuelsono (Paul A. Samuelson) penktoje veikalo Ekonomika (Economics) laidoje pinigų kategorija nusakoma taip: 3 skyriuje mes matėme, kad šiuolaikinėje ekonomikoje vietoj tiesioginių mainų panaudojami pinigai – šiuolaikinė mainų priemonė ir standartinis vienetas, kuriame išreiškiamos kainos ir skolos (Samuelson P. Ekonomika. Izdatelstvo Progress. Moskva. 1964. s. 309). Šis standartinis vienetas išreiškia, mano nuomone, ne tik kainas, bet ir gretutines finansines sąvokas (pelną, pajamas, finansines prievoles – mokesčius ir kita).
Kaip sunku suvokti pinigų cirkuliacijos sąvoką, P. Samuelsonas šio veikalo skyriuje Kainos ir pinigai pavaizduoja amerikiečių humoristo ir karikatūristo F. Habbardo, praminto Kin (1868–1930), sąmojingu pinigų cirkuliacijos apibūdinimu: Tik vienas žmogus iš dešimties tūkstančių supranta pinigų cirkuliacijos klausimus ir mes tą žmogų sutinkame kiekvieną dieną. (Samuelson P. Ekonomika. Izdatelstvo Progress. Moskva. 1964. s. 304).
Žinoma, praktiškai sutikti būtent tokį išminčių ir jį pakalbinti neįmanoma.
Rusų sovietinėje finansų ir kredito literatūroje pinigai apibrėžiami taip: Pinigai – ypatinga prekė, gaivališkai išsiskirianti iš prekių pasaulio, esanti visuotiniu ekvivalentu ir reiškianti, K. Markso apibrėžimu, „mainomosios vertės kristalizaciją“. Pinigų, kaip ekonominės kategorijos, esmė pasireiškia trijų savybių vienybėje: visuotinio tiesioginio mainomumo; savarankiškos mainomosios vertės formos; išorinio daiktinio darbo mato (Finansovo – Kreditnyj slovarj. Tom I. Moskva. Finansy i statistika. 1984. s. 358). Išskiriami pinigai ikikapitalistinių formacijų, esant kapitalizmui ir pinigai esant socializmui. Apibūdinamos penkios pinigų funkcijos:
1) vertės mato;
2) cirkuliacijos priemonės;
3) lobių, sankaupų ir santaupų sudarymo priemonės;
4) mokėjimo priemonės;
5) pasaulinių pinigų funkcijos.
Socializmo santvarkoje pinigams taip pat priskiriamos penkios funkcijos, pakeičiant 3-iosios pavadinimą iš lobių, sankaupų ir santaupų funkcijos į sankaupų funkciją. Tad sovietinėje literatūroje pinigų kategorija paremta pinigų funkcijomis ir marksistiniu mainomosios vertės formos vertinimu. O, pavyzdžiui, mokėjimo priemonės funkcija nusakoma taip: Pinigų, kaip visuotinės mokėjimo priemonės, raida slepia tą prieštaravimą, kad mainomoji vertė įgavo formas, nepriklausomai nuo jos buvimo būdo kaip pinigai. (Marks K., Engels F. Soč. Tom 46. č. II. S. 413).
Norint moksliškai įvertinti kad ir šios pinigų funkcijos nusakymą reikia gerai suvokti ekonomines doktrinas. Ne veltui kun. Jurgis Matulaitis–Matulevičius, kaip Imperatorinės seminarijos Romos Katalikų Dvasinės Akademijos Peterburge profesorius, Vlado Jurgučio liudijimu, dėstydamas sociologiją reikalavo iš savo klausytojų rimtai gilintis į K. Markso ekonomikos kūrinius. Profesorius pasiūlė V. Jurgučiui diplominį darbą, kiek atsimenu, apie K. Markso vertės teoriją ir kritišką jos įvertinimą. Be abejonės, sociologijos profesorius, vėlesnysis vyskupas ir Bažnyčios Palaimintasis gerai suprato, kad dvasininkai, liesdami sociologinius religijos klausimus, sugebėtų orientuotis ir priešingos ideologijos teoriniuose samprotavimuose. O koks buvo kai kurių žmonių naivumas, mėginusių priekaištauti vysk. Jurgiui Matulaičiui dėl jo tariamo polinkio į socializmą. Jurgio Matulaičio užrašai atskleidžia to didelio ir kilnaus, aukšto lietuvių dvasininko nueitą kelią (Jurgio Matulaičio užrašai. Tituliniame lape leidimo vieta ir metai nenurodyti. Iš 4 p. teksto matyti, kad knyga patvirtinta Brukline, NY. 1991. VII. 12–35 – leista JAV-ėse).
Pinigų skirstymas į kapitalizmo ir į socializmo pinigus sovietinėje ekonominėje literatūroje turėjo ne tik ekonominę, bet ir politinę prasmę, vadovaujantis principine išvada, jog politika yra koncentruota ekonomika. Todėl siekiama teoriškai įrodinėti socializmo pinigų pranašumą prieš kapitalistinės visuomenės pinigus. Buvo leidžiami net specialūs teoriniai leidiniai, skirti buržuazinių finansų, pinigų ir kredito teorijų kritikai. Šio leidinio antroji dalis skirta Prancūzijos, tuometinės Vokietijos Federatyvinės Respublikos ir JAV pinigų ir kredito teorijų kritikai (Kritika sovremionych buržuaznych teorij finansov, deneg i kredita. Izdatelstvo Finansy. Moskva. 1970 s. 195–285).
Nepaisant sovietinių finansų, pinigų ir kredito teoretikų argumentuotų pastangų ne tik sumenkinti, bet ir parodyti finansinių kategorijų neefektyvumą rinkos ekonomikoje, toji rinkos ekonomika parodė savo gyvybingumą. Svarbūs tos rinkos elementai – pinigai ir kreditas padėjo jai keroti, o planinė rinka, parengta moksliškai tvarkomais finansais, pinigais ir kreditu, galutinai sugriuvo. Gyvenimo praktika įrodo ekonominių teorijų, tarp jų ne paskutinę vietą užimančios pinigų teorijos privalumus, o rinkos ekonomikoje pinigų teorijos yra pranašesnės. Tad ir sovietinė kapitalistinių valstybių pinigų teorijų kritika pasirodė moksliškai neargumentuota.
Iš išdėstytos medžiagos daromos išvados:
1. Pinigų ekonominė kategorija istoriškai susijusi su prieš tūkstančius metų pradėtais žmonijos gyvenime naudoti pinigų pirmtakais bei natūriniais daiktiniais pinigais, iš kurių vėliau atsirado metaliniai bei popieriniai pinigai.
2. Pinigų ekonominė kategorija neatsitiktinai susijusi su pinigų funkcijomis, dėl kurių pirmaeiliškumo ir skaičiaus vieningos ekonomistų nuomonės nėra.
3. Nėra ir vieningos pinigų ekonominės kategorijos nusakymo, kaip ir visuotinai priimtino pinigų apibrėžimo.
4. Kritiškai vertinamas valstybinių pinigų iššvaistymas ir grobstymas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, siejant tai su sovietmečio palikimu.
5. Pateikiama sovietinių pinigų bei pinigų ekonominės kategorijos nusakymo esmė pabrėžiant sovietinės finansinės literatūros siekimą iškelti jų taikymo planinėje rinkoje pranašumus ir juos kritiškai vertinant kapitalistinės rinkos sąlygomis (o ji gyvenime patvirtino savo pranašumą), t. y. naudojant ir pinigų ekonominę kategoriją.

Leave a Comment