Pinigai ekonomikoje

Turinys
Įvadas..............................2
1. Pinigai ir jų kiekis.........................3
2. Pinigų paklausa..........................4
3. Pinigų pasiūla..........................8
4. Pinigų pasiūlos kontrolė.......................10
5. Pinigų rinka...........................11
Išvados ..............................14
Literatūros sąrašas..........................15Įvadas
Šiandien nerasime nė vienos žmogaus veiklos srities, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Kiekvienoje ekonominėje sistemoje visos vertės išreiškiamos pinigais. Už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes gautus pinigus keičiame į kitas mums reikalingas prekes ir paslaugas, grąžiname skolas, kaupiame turtą ir taip toliau. Taigi pinigai yra tai ką jie daro.

Pinigai ta prasme, kaip mes juos suprantame šiandien, atsirado ne iš karto. Istorikai negali tiksliai nurodyti kada jie atsirado. Žiūrėdami į pinigus, kaip į tam tikrą ūkio evoliucijos padarinį, galime teikti, kad jie atsirado tam tikroje ūkio ekonominės raidos pakopoje, plėtojantis prekių mainams, o šie galėjo atsirasti tik jau esant privačiai nuosavybei.

Žmonės kasdieniniame gyvenime paprastai pinigais laiko tik konkrečius daiktus, kurie pastoviai, dažniau ar rečiau, ir pagaliau tik atsitiktinai atlieka pinigų funkcijas. Jais gali būti: 1)monetos, 2)valstybiniai ir bankiniai pinigai, 3)notos, 4)vekseliai, 5)čekiai, 6)procentiniai popieriai ir kiti į juos panašūs daiktai.

Tiek grynieji, tiek bankiniai pinigai atlieka tarpusavio ekonominių ryšių funkciją, kuri tolesnės, gilesnės analizės suskaldoma daar į kelias funkcijas, būtent: 1)mainų įrankis, 2)mokėjimo priemonė, 3)kapitalų judėjimo tarpininkas, 4)vertės matas ir 5)taupymo priemonė.

Pinigai ir jų kiekis

Anksčiau, kai pinigai buvo auksas, konkretus visuomenei reikalingas pinigų kiekis nusistatydavo pats savaime: aukso monetų atsargos tai sumažėdavo (kylant gamybai ir pl

lečiantis prekių cirkuliacijai), tai padidėdavo (gamybai smunkant). Tačiau tai neturėjo jokio tiesioginio poveikio nei pačiai gamybai, nei aukso perkamajai galiai. Tačiau dabar yra kitaip, nes auksą pakeitė pinigai (tiksliau jų ženklai, popieriniai pinigai). Kartą išleisti, pinigai jau gali būti išimti iš apyvartos tik juos pakeitus kitais pinigais, t.y. jie vis vien liks, todėl pinigų kiekis yra svarbus ekonominis veiksnys. Nuo jų kiekio priklauso ir kainų lygis, ir nacionalinio produkto apimtis. Tačiau kontroliuoti pinigų kiekį nėra taip paprasta, nes pinigų funkcijas atlieka ne vien tradiciniai banknotai. Daugiausia atsiskaitymų pasaulyje vyksta čekiais. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali einamoji sąskaita banke. Ji atidaroma įnešus piniginį indėlį (depozitą). Pats čekis yra raštiškas nurodymas bankui, kuriame atidaryta einamoji sąskaita, pervesti nurodytą pinigų sumą į tam tikrą kiito asmens einamąją sąskaitą, kuri gali būti tiek tame pačiame, tiek ir kitame banke. Čekio gavėjas jį gali pateikti bet kuriam bankui ir operacija bus atlikta be sutrikimų. Tačiau patys čekiai laisvai necirkuliuoja. Šią funkciją jis atliks kai tik bankui bus pateikta apmokėti kažkieno išrašytą čekį . Vadinasi galime teigti, kad čekiai, kaip cirkuliacijos priemonė, pakeičia pinigus, nes prekes galima apmokėti čekiais ir tada pinigų (grynųjų) neprireiks, nes pardavėjas iškels jūsų išrašytą čekį į jūsų einamojoje sąskaitoje esančius pinigus. Visas šias operacijas ba
ankas atlieka nemokamai, tačiau negausime ir palūkanų.

Galime daryti išvadą, kad pinigų pasiūlos kiekis yra grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose suma. Tai yra pinigų siaurąja prasme kiekis. Kaip matome, į šią sąvoką įeina visa tai, kas tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė. Tačiau iš gyvenimo patirties žinome, kad pirkdami žmonės dažnai naudoja kreditines korteles, o ne pinigus ar čekius. Tačiau išsamiau panagrinėjus šią problemą prieisime išvadą, kad galutinis mokėjimas vis vien atliekamas grynaisiais pinigais arba čekiu, nes kreditinė kortelė yra ne kas kita, kaip sąskaita banke, iš kurios ir pervedama reikalinga suma už tam tikras prekes ar paslaugas. Antras sudėtingumas, su kuriuo susiduriama apibrėžiant pinigus siaurąja prasme, yra tas pinigų kiekis, kurį laiko bankinės institucijos ar kiti rezervai, t.y. tie pinigai, kurių nėra apyvartoje.
.

Skirtingai negu čekiai, palūkanas duoda kitos rūšies banko sąskaitos – taupomosios sąskaitos. Šios sąskaitos pablukino ribą tarp čekinių sąskaitų ir palūkanas duodančių santaupų įvairiose taupymo įstaigose, nes padidėjo jų likvidumas (Aktyvas yra likvidūs, jei jį be jokių dideliu išlaidų ir sunkumu galima paversti grynaisiais pinigais). Kada palūkanų norma išaugo (esant nedidelei infliacijai), išaugo ir sustiprėjo klientų interesas laikyti pinigus taupomosiose sąskaitose, o ne asmeninėse einamosiose sąskaitose, bankai rado naują išeitį jie pasiūlė čekiais naudojamas taupomąsias sąskaitas. Šiuo atveju klientas ga
ali išrašinėti čekius savo indėliams, vis tiek gaudamas tam tikrą dalį palūkanų. Nuo šių indėlinių sąskaitų skiriasi terminuoti indėliai. Už tokius indėlius mokamos didesnės palūkanos.

Pinigų paklausa

Visi ekonomikos sistemos subjektai, dalyvaudami prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių mainų procese, turi turėti pinigų.
Pinigai – tai viena iš turto formų, t.y. finansinis turas. Jį sudaro esantys apyvartoje pinigai tuo laikotarpiu turimos banko sąskaitos, obligacijos. Tai fondai, kurių pagalba įgyjamas realusis kapitalas (ūkinėje veikloje naudojami pastatai, įrengimai, žaliavos ir kitos ekonominės gėrybės, kurios yra ankstesnės gamybos rezultatas, o dabar naudojamos kitų prekių gamyboje). Pinigai dabar laikomi, arba pinigų atsargos sudaromos tam, kad būtų išleisti vėliau, pasitaikius palankiai progai. Šiuo atveju svarbi pinigų kaip mainų priemonės funkcija, kartu jie atlieka taupymo priemonės vaidmenį. Šios dvi pinigų funkcijos ir atsako į klausimą, kodėl žmonės nori turėti pinigų.
Jau pabrėžėme, kad žmonės savo turą gali kaupti įvairiomis formomis: pinigais, banko sąskaitomis, obligacijomis, paprastosiomis akcijomis, nekilnojamuoju turtu.
Obligacija – vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metines palūkanas.
Dirbdami žmonės gauna pajamų, todėl nuolat didina savo turtą, ir atvirkščiai: išleisdami – jį mažina. Kyla klausimas: kaip žmonės paskirstys savo turtą tarp pinigų ir obligacijų.
Žmonės laiko pinigus tik tuomet, kai jų nauda padengia kaštus. Pinigų laikymo naudą sudaro: 1) sandėrio motyvas, 2) atsargų (apsidraudimo) motyvas ir 3)

) turto motyvas.
1. Šiuolaikinėje ūkinėje sistemoje pinigai naudojami perkant prekes bei paslaugas, o gaunami mainais už parduotas prekes bei paslaugas. Sandėrius sudaryti barteriniu pagrindu laiko ir pastangų požiūriu yra brangiau. Taigi pinigų naudojimas sudarant sandėrius taupo laiką. Jeigu visi sandėriai būtų tiksliai vienalaikiai, tuomet pajamos būtų gaunamos, pardavus prekes bei paslaugas ir tuo pačiu akimirksniu perkant norimas vartoti prekes ir paslaugas. Kitu laiku, išskyrus šį akimirksnį, pinigai būtų visiškai nereikalingi.
Sandėrio motyvas – tai pinigų laikymas, kadangi mokėjimas ir įplaukos nesutampa (nėra tiksliai sinchroniški).
Ar reikia laikyti pinigus tarp pajamų gavimo ir kito pirkimo? Visas pajamas galima panaudoti nedelsiant, perkant palūkanų duodančius aktyvus jau vien todėl, kad juos perparduotum tuo metu, kai reikalingi pinigai. Stambios kompanijos kaip tik ir vykdo tokią politiką. Tačiau mažų įplaukų atveju gaunamas pelnas nepadengia nei brokerio paslaugų apmokėjimo (procentų), nei laiko ir pastangų, reikalingų tokios politikos įgyvendinimui. Tokiu atveju pigiau ir paprasčiau laikyti bent šiek tiek pinigų. Tiksliau – reikalingas laikyti pinigų kiekis priklauso nuo sudaromo sandėrio apimties, pajamų ir išlaidų sinchroniškumo laipsnio. Pinigai yra nominalusis, o ne realusis kintamasis; pavyzdžiui, mes nežinome, kiek galima nupirkti už 100 Lt, tol, kol nežinome prekės kainos. Jei kainos padvigubėja, tuomet visos pajamos ir išlaidos nominaliai padvigubės. Tokiu atveju sudarant ankstesnės apimties sandėrius, pinigų reikės dvigubai daugiau nei anksčiau.

Pinigų paklausa – tai turto kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti pinigų forma.

Pinigų paklausa yra nominalioji ir realio.ji.

Nominalioji pinigų paklausa – grynų pinigų paklausa.

Realioji pinigų paklausa – tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalytas iš kainų lygio.

Jeigu kainų lygis padidėja du kartus, o kitos sąlygos nepasikeičia, tuomet nominalusis pinigų paklausos kiekis padvigubės, o realusis pinigų kiekis nepasikeis. Suprantama, kad žmonės nori pinigų dėl jų perkamosios galios, t.y. dėl prekių bei paslaugų, kurias galima už juos nupirkti.
Sandėrio motyvu laikomų pinigų apimtį lemia:
1) bendrojo nacionalinio produkto apimties dinamika, t.y. realiųjų pinigų laikymo kiekis didės, kai augs realiojo BNP apimtis. Visų sandėrių vertė viršija BNP (arba BVP), nes jie apima ir tarpinių prekių sandėrius. Apibūdinant sandėrių sąryšį su BNP apimtimi, laikomasi prielaidos, kad jie yra pastovūs, todėl BNP padidėjimas 1,0 proc. Bus susijęs su bendrųjų sandėrių padidėjimu 1,0 procento;
2) sinchroniškumo tarp mokėjimų ir pajamų gavimo laipsnis. Tarkime, jei namų ūkiai perka tą dieną, kai gauna iš darbdavio atlyginimo čekį, tai jie nebeperka visą savaitę. Tokiu atveju BNP ir sandėrių apimtis nesikeistų, tačiau žmonės turėtų mažiau pinigų per savaitę.

2.Tarkime, kad žmonės tiksliai žino, kada gaus pajamų ir kada mokės už prekes bei paslaugas. Kita vertus, gyvename nepastoviame pasaulyje. Nežinomybė padidina apsidraudimo būtinumą, arba motyvą turėti pinigų. Pavyzdžiui, jūs įsigijote didesnes palūkanas duodančių obligacijų ir nutarėte pasitenkinti mažu grynų pinigų kiekiu. Netikėtai aptikote didelį pigų pirkinį, bet jam turimų pinigų nepakako. Jeigu parduotumėte kelias palūkanų duodančias obligacijas, gautumėte trūkstamų pinigų, tačiau prekė gali būti jau
ir parduota, o kitam pasisekė televizorių “nustverti” puse kainos! Tai ir yra atsargos (apsidraudimo) motyvas laikyti pinigus.
Atsargos (apsidraudimo) motyvas – tai išankstinis nusistatymas laikyti pinigus tokiems poreikiams patenkinti, kurių tikslus pobūdis dar nežinomas.
Kokia grynų pinigų atsargos laikymo nauda? Ji (nauda) yra tuo didesnė, kuo didesnė sandėrio apimtis bei netikrumo laipsnis. Didėjant BNP, kitiems veiksniams esant pastoviems, auga ir sandėrių sudarymo galimybės, stiprėja ir grynų pinigų atsargos motyvas.
Sandėrio ir atsargos motyvai yra pagrindiniai veiksniai, realizuojantys mainų galimybę, t.y. pinigų siaurąja prasme kiekį.

3.Trumpuoju laikotarpiu finansinio turto laikymo tikslas yra didelių palūkanų užtikrinimas, o ilguoju – net ir turimo turto išleidimas. Kai kurie aktyvai, pavyzdžiui, pramonės akcijos, duoda aukštas palūkanas, bet yra rizikingi: vienais metais duoda labai aukštas palūkanas, kitais – yra nuostolingi. Kiti aktyvai kur kas mažiau rizikingi, tačiau jų teikiamos pajamos mažesnės negu rizikingų aktyvų vidutinės pajamos. Kadangi žmonės nemėgsta rizikuoti, todėl dalis pinigų bus laikoma rizikingų, o dalis – saugių aktyvų forma. Vidutiniškai toks finansinių investicijų portfelis sąlygos žemesnes palūkanas, bet pinigų savininkai išvengs absoliučios nesėkmės blogais metais.

Turto motyvas – tai grynų pinigų pavertimas palūkanas duodančiais nerizikingais finansiniais aktyvais; tai grynų pinigų laikymas nerizikuojant, t.y. atsisakant aukštų rizikingų palūkanų ir stengiantis sudaryti finansinių investicijų portfelį su mažesnėmis, bet stabilesnėmis palūkanomis.
Turto laikymą įvairiomis formomis nagrinėja portfelio teorija. Vienas iš jos kūrėjų amerikietis Džonas Tobinas. Teorija remiasi prielaida, kad žmonės siekia savo investicijoms kuo aukštesnio pelno, bet nelinkę jomis rizikuoti. Ji nagrinėja, kaip rizikuoti nelinkęs investitorius racionaliai išdėsto savo finansinį turtą – padalija jį į akcijas, obligacijas ir pinigus. Svarbiausia taisyklė: reikia įvairiai investuoti (diversifikuoti) turimą turtą tarp skirtingų aktyvų. Sprendimą, kiek finansinių aktyvų laikyti obligacijų, kiek – pinigų forma, nulemia palūkanų dydis. Pinigų paklausa kaip aktyvams keičiasi atvirkščiai proporcingai. palūkanų normos dydžiui: kai palūkanų norma žema, tai maži ir pinigų laikymo alternatyviniai kaštai, todėl žmonės norės daugiau turėti aktyvų pinigų forma. Ir priešingai, kai palūkanų norma didelė – turėti daugiau likvidžių aktyvų (pinigų) neapsimoka.
Turto motyvas veikia tik platesnio požiūrio į pinigus atveju, nes terminuoti indėliai įtraukiami į pusiau pinigų elementą. Tačiau, kadangi vis daugiau čekinių sąskaitų pradeda duoti palūkanas, tai šis skirtumas mažėja.
Teorija, teigianti, kad pinigų paklausą lemia išvardytieji motyvai, vadinama Keinso pinigų teorija.
Pinigų laikymo nauda sąlygoja pinigų paklausą, kuri susideda iš dviejų sudedamųjų elementų sumos: 1) sandėrio pinigų paklausos ir 2) pinigų kaip aktyvų paklausos.

Sandėrio pinigų paklausą lemia sandėrio ir atsargos (apsidraudimo) motyvai.
Sandėrio pinigų paklausa – tai pinigai, būtini sandėriams atlikti.
Sandėrio pinigų paklausa priklauso nuo prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių kiekio, esančio rinkose, ir nuo jų kainų lygio. Didėjant bendrosioms pajamoms bei kainoms, didėja ir sandėrio pinigų paklausa. Padidėjus bendrajam nacionaliniam produktui, padidėja pinigų paklausa, ir MD(TO) persikelia į dešinę, į MD(t1) padėtį. Tačiau sandėrio pinigų paklausa nepriklauso nuo palūkanų normos lygio ( l pav.).

1.pav. Sandėrio pinigų paklausos ir palūkanų normos bei nacionalinių pajamų ryšys

2.pav. Sandėrio pinigų paklausos ir kainų lygio sąryšis

( 2. pav.) Pavaizduota sandėrio pinigų paklausos kiekio priklausomybė nuo bendrojo kainų lygio, tai yra didėjant kainų lygiui, sandėrio paklausos kiekis didėja. Be to, pinigų paklausa priklauso ir nuo pinigų apyvartos greičio: kuo jis mažesnis, tuo daugiau pinigų reikia sandėrių aptarnavimui.

Trečiasis pinigų laikymo motyvas – turto sudarymo – sąlygoja pinigų kaip aktyvų (arba taupymo priemonės) paklausą.
Pinigų kaip aktyvų paklausa – tai paklausa įvairios formos finansiniams aktyvams: akcijoms, obligacijoms, pinigų sąskaitoms ir gryniems pinigams.
Ekonomikos sistemos subjektai gali laisvai rinktis, kokia būtent forma jie nori laikyti savo santaupas.
Kiekvienas individas, siekdamas gauti maksimalių pajamų iš savo aktyvų, sprendžia, kokią jų dalį palikti grynaisiais, o už kokią įsigyti obligacijų. Pinigų paklausa, siekiant pelningai išdėstyti santaupas, praktiškai yra tam tikras pinigų rezervas, kuriuo žmonės nori apsidrausti nuo rinkos konjunktūros netikėtumų. Santaupas paskirstant į aktyvus svarbiausias veiksnys nulemiantis ekonominius sprendimus, yra obligacijų palūkanų norma. Ekonominiai sprendimai priklauso nuo to, kaip subjektas vertina obligacijų palūkanų normos perspektyvų kitimą ateityje. Niekas nežino, kokios jos bus po savaitės, metų, o tuo labiau – po keleto metų. Vertybinių popierių rinkos neapibrėžtumo sąlygomis individas rizikuoja, priimdamas sprendimus ir iš daugybės galimų variantų pasirinkdamas vieną, jo vertinimais, labiausiai tikėtiną.
Jeigu, pavyzdžiui, dabartiniu laikotarpiu obligacijų palūkanų norma didelė, tai labiausiai tikėtina, kad ji artimiausiu laikotarpiu pradės mažėti. Kadangi obligacijų palūkanų norma atvirkščiai proporcinga jų rinkos kainai, tai tikėtinas palūkanų normos sumažėjimas kartu reiškia obligacijų rinkos kainų augimą ateityje. Dėl tokių numatomų ateities procesų, dabar apsimoka pirkti obligacijas. Vadinasi, esant didelei obligacijų palūkanų normai, tikslinga obligacijas pirkti, tuomet gyventojų grynų pinigų dalis aktyvų struktūroje mažės. Ir atvirkščiai, kai obligacijų palūkanų norma maža, tai tikslingiau pinigus laikyti grynųjų forma.

Pinigų pasiūla

Pinigų pasiūla, dar vadinama pinigų masė, tai faktiškas pinigų – banknotų, monetų, banko depozitų, vekselių ir taip toliau – kiekis, naudojamas mainams; tai mokėjimo priemonių visuma. Pinigų pasiūla apima visų formų pinigus, atliekančius pinigams būdingas funkcijas. Tačiau įvertindami pinigų pasiūlą, turime . atsižvelgti ne tik į bendrą naudojamų pinigų sumą, bet ir į pinigų cirkuliacijos greitį, tai yra į tai, kokiam skaičiui atskirų mainų aktų kiekvienas piniginis vienetas tarpininkavo.

Visų pirma reikia pripažinti, kad pagrindiniai pinigų pasiūlos komponentai yra popieriniai pinigai ir įnašai čekiais, sudarantys skolas arba pažadus susimokėti. Popieriniai pinigai – tai esantys apyvartoje Valstybinių bankų skolinimosi įsipareigojimai. Įnašai čekiais – komercinių bankų ir taupomųjų įstaigų skolinimosi įsipareigojimai.

Be to, popieriniai grynieji pinigai ir įnašai čekiais neturi tikrosios vertės.

Pinigų reali vertė – tai prekių ir pinigų vertė, kuriuos galima nupirkti už piniginį vienetą. Todėl akivaizdu, kad prekių ir pinigų kiekis įsigytas už pinigus, atgal keičiamas proporcingai kainų lygiui : kitaip sakant, egzistuoja atvirkščiai proporcinga priklausomybė tarp bendro kainų lygio ir pinigų vertės. Kuomet auga kainos ir pragyvenimo lygis, tuomet mažėja pinigų perkamoji galia ir atvirkščiai. Kuo didesnės kainos, tuo mažesnė pinigų vertė, nes reikia daugiau pinigų esamai prekei ar paslaugai nupirkti.

Namų ūkiai ir įmonės pasiruošusios priimti grynuosius pinigus kaip apyvartos priemonę iki tol, kol jie žino, kad gali išleisti pinigus be didesnių nuostolių. Bet staigiu infliacijos augimo atveju reikalai klostosi kitaip. Infliacija gali nuvertinti pinigus jų gavimo ir išleidimo laikotarpiu.

Staigus piniginio vieneto nuvertėjimas gali privesti prie to, kad jis nustos vykdyti apyvartos priemonės funkcijas. Įmonės ir namų ūkiai gali atsisakyti priimti popierinius pinigus, nes nenorės nukentėti nuo nuvertėjimo, kuris gali įvykti disponavimo jais metu. Netekus priimtinos apyvartos priemonės, ekonomika grįžta prie neefektyvių natūrinių mainų.

Analogiškai žmonės pasiruošę naudotis pinigais kaip santaupų priemone iki to laiko, kol nėra akivaizdaus santaupų nuvertėjimo – infliacijos rezultato. Ir ekonomika gali tuomet efektyviai naudotis piniginiu vienetu. Staigus vertės sumažėjimas atima iš pirkėjo ir pardavėjo galimybes nustatyti tvirtas prekybos taisykles. Kuomet piniginio vieneto vertė krinta, pardavėjai nežino kiek prašyti, o pirkėjai nežino, kiek mokėti už įvairias prekes ir paslaugas.

Deramas pinigų apyvartos organizavimas – viena svarbiausių vyriausybės funkcijų, tačiau tai turėtų būti kuo mažesnė intervencija į pinigų rinką. Pinigų paklausą formuoja gamintojai ir vartotojai, o pasiūlą – valstybė. Pasitaiko atvejų, kai vyriausybė dėl vienų ar kitų priežasčių išbalansuoja šią rinką, neriboti didindama pinigų pasiūlą; tuomet ji tampa infliacijos iniciatore, ir kenčia visi. Pusiausvyros pasikeitimas ir palūkanų normos mažėjimas lemia prekių rinkos pokyčius. Atpigus kreditui, didėja investicijos, plečia gamyba, didėja užimtumas ir bendrosios pajamos. Procesai prekių rinkoje turės grįžtamąjį poveikį pinigų rinkai. Padidėjusios bendrosios pajamos sąlygos didesnę pinigų paklausą.Vyriausybė, neatsakingai didindama pinigų pasiūlą ir mažindama palūkanų normą , sudaro pavojų likvidumui. Santaupų savininkas, matydamas žemą palūkanų normą, supranta, kad obligacijų ir akcijų rinkos kaina didelė, jų neperka, o laiko grynus pinigus, neigiamai veikiančius kapitalo augimą. Taigi, esant neribotam pinigų pasiūlos didėjimui, formuojasi ekonomikoje pavojinga situacija, trukdanti grąžinti rinkos pusiausvyrą.

Pinigų pasiūlos augimas turi ne tik netiesioginę įtaką bendrosioms pajamoms per palūkanų normą, investicijas ir gamybą, bet ir tiesioginę įtaką. Turėdamas didesnes bendrąsias paj.ams vartotojai ne tik daugiau vartos, bet ir daugiau taupys. Kadangi ekonomikoje, kuri yra likvidumo spąstuose, vyksta infliacinis kainų augimas, vartotojai elgsis pagal Pigu efektą – daugiau taupys, mažiau vartos.

Pinigų pasiūlos kontrolė

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus.

Kaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.

Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.

Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

Palūkanų norma yra viena svarbiausių pinigų rinkos reguliavimo priemonių, kuri daro įtaką investicijų paklausiai ir santaupų pasiūlai. Be pakankamai laisvų palūkanų normos svyravimų rinkos mechanizmas neveiks; tai reiškia, kad šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje palūkanų norma neturi būti nustatoma administraciniu būdu. Jei vyriausybė komandiniu būdu liepia komercinius bankus priiminėti indėlius ir išduoti duoti kreditus pagal griežtai fiksuotą palūkanų normą, tai pinigų rinkos mechanizmas gali ir sustoti. Vystysis pinigų spekuliacija, klestės juodoji rinka. Prie perparduodamų aukštomis kainomis prekių ir paslaugų pri.sijungs ir pinigai, išstumiami iš oficialios ekonomikos neapgalvotais vyriausybės sprendimais, kurie jau negalės kontroliuoti pinigų kiekio šešėlinėje apyvartoje, ir tai padidins infliaciją.

Reikia pripažinti, kad šiuolaikinė vyriausybė turi ne tiek jau daug ekonomikos valdymo metodų, kad leistų sau atsisakyti palūkanų normos, kapitalo įdėjimų ir gamybos reguliavimo, tačiau pinigų politikos priemones reikia taikyti labai atsargiai.

Pinigų rinka

Sujungę pinigų paklausą ir pasiūlą, galėsime nagrinėti pinigų rinką. Norėdami plačiau aptarti pinigų rinką, panagrinėkime 3 pav. Pinigų paklausą reiškia vertikali tiesė Sm. Paklausos kreivė yra tiesė, nes laikomasi prielaidos, kad finansinės įstaigos tiekia šalies ekonomikai nustatytą pinigų kiekį. Paklausos ir pasiūlos tiesių sankirta nulemia pusiausvyros kainą (kaina šiuo atveju reiškia obligacijų siūlomą procentą, t.y. alternatyvūs grynųjų pinigų kaštai).

3. pav. Pusiausvyra pinigų rinkoje

Panagrinėkime, kas atsitiks pakitus pusiausvyros padėčiai. Tarkime, iš pradžių pinigų paklausa pakito nuo 200 mlrd. Lt (Sm) iki 150 mlrd. Lt (Sml). Pastebėsime, kad reikalingų pinigų kiekis viršija pasiūlą 50 mlrd. Lt prie to paties obligacijų suteikiamo procento, t.y. 5%. Šiuo atveju žmonės pasistengs prisitaikyti prie pinigų stygiaus, parduodami turimus aktyvus (paprastumo dėlei teikime, kad šie aktyvai – obligacijos). Tačiau kai vieni pinigus įsigyja parduodami obligacijas, kiti juos praranda pirkdami jas.
Tada kolektyvinis bandymas gauti daugiau pinigų parduodant obligacijas padidins jų pasiūlą, lyginant su paklausa rinkoje, ir taip numuš jų kainą. Tuo būdu, sumažėjus obligacijų kainai, padidės jų siūlomi procentai. Todėl obligacijų siūlomas procentas išaugs iki 7.5%. Šis didesnis procentas sumažins grynaisiais laikomų pinigų kiekį. Pastebėsime, kad pinigų rinka grįžo prie pusiausvyros: reikiamų ir siūlomų pinigų kiekis yra 150 mlrd. Lt prie 7.5%. Ir atvirkščiai, padidėjusi pinigų pasiūla iki 250 mlrd. Lt prives prie 50 mlrd. Lt pertekliaus, ir tuo būdu padidės obligacijų kaina (nes jų paklausa išaugs) ir kartu sumažės jų siūlomas procentas.
Apibendrinant viską galima padaryti tokias išvadas:
– Obligacijų kaina atvirkščiai proporcingai priklauso nuo jos siūlomo procento dydžio;
– Pinigu rinkos svyravimai sukelia obligacijų kainos pakitimą ir tuo būdu jų siūlomą procentą;
– Obligacijų siūlomo procento pakitimas veikia žmonių nusistatymą laikyti pinigus grynais;
– Žmonių nusistatymo laikyti pinigus grynais pakitimas atstato pusiausvyrą pinigu rinkoje;
– Pusiausvyrinis obligacijų siūlomas procentas išlygina reikiamų ir siūlomu pinigų kiekį.

Pasitelkus monetarinę politiką galima pakeisti pinigų pasiūlą, kad padidintume arba sumažintume obligacijų siūlomus procentus. Didesnis procentas sumažina investicijas ir vartotojų išlaidas, o mažas – padidina jas. Be to, kaip viena, taip ir kita situacija galų gale veikia gamybos lygį, užimtumą ir kainas..Išvados
Pinigų reali vertė – tai prekių ir pinigų vertė, kuriuos galima nupirkti už piniginį vienetą. Toliau akivaizdu, kad prekių ir pinigų kiekis, įsigytas už litus, atgal keičiamas proporcingai kainų lygiui, kitaip sakant, egzistuoja atvirkščiai proporcinga priklausomybė tarp bendro kainų lygio ir lito vertės. Kuomet auga kainos ir pragyvenimo lygis, tuomet mažėja lito perkamoji galia ir atvirkščiai. Kuo didesnės kainos, tuo mažesnė lito vertė, nes reikia daugiau litų esamam prekių ir paslaugų kiekiui parduoti. Ir atvirkščiai, kainų sumažėjimas padidina lito perkamąją galią, kadangi įsigyjant tas pačias prekes ir paslaugas mums prireiks mažiau litų. Jeigu kainos padidėja dvigubai, tada lito vertė nukrenta apytiksliai 50% ir atvirkščiai. Infliacija, kaip įprasta, prasideda visuomenės išlaidoms viršijus gamybos galimybes. Esant vienodoms išlaidoms ir gamybos sąlygoms, pinigų pasiūlos augimas skatina paklausos augimą. Kai tiktai pasiekiamas visiškas užimtumas ir bendras gamybos kiekis tampa faktiškai pastovus, ši papildoma paklausa didesnės įtakos kainoms neturi.

Galime daryti išvadą, kad pinigų pasiūlos kiekis yra grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose suma. Tai yra pinigų siaurąja prasme kiekis. Kaip matome, į šią sąvoką įeina visa tai, kas tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė. Tačiau iš gyvenimo patirties žinome, kad pirkdami žmonės dažnai naudoja kreditines korteles, o ne pinigus ar čekius. Tačiau išsamiau panagrinėjus šią problemą prieisime išvadą, kad galutinis mokėjimas vis vien atliekamas grynaisiais pinigais arba čekiu, nes kreditinė kortelė yra ne kas kita, kaip sąskaita banke, iš kurios ir pervedama reikalinga suma už tam tikras prekes ar paslaugas. Antras sudėtingumas, su kuriuo susiduriama apibrėžiant pinigus siaurąja prasme, yra tas pinigų kiekis, kurį laiko bankinės institucijos ar kiti rezervai, t.y. tie pinigai, kurių nėra apyvartoje.Literatūros sąrašas
1. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas:Smaltija,2000. – 344p.
2. Makroekonomika. – Kaunas:Technologija,2001. – 616p.
3. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas:Technologija,2001. – 791p.
4. Mayer T. Pinigai, bankai, ekonomika.—Vilnius: Alma Litera, 1995.

Leave a Comment