PINIGAI, BANKAI IR MONETARINĖ POLITIKA

 

PINIGAI, BANKAI IR MONETARINĖ POLITIKA

 

TURINYS

ĮVADAS 3

1. CENTRINIO BANKO MONETARINĖ POLITIKA 4

2. MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI 5

2.1. Sunkumai, su kuriais susiduriama siekiant tikslų 7

3. MONETARINĖS POLITIKOS POBŪDIS 9

4. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS 9

4.1. Teigiamas ir neigiamas VVM poveikis 11

IŠVADOS 13

LITERATŪRA 14

ĮVADAS

Monetarinė politika – tai politika, dažniausiai vykdoma šalies centrinio banko, kurios pagalba valstybė kontroliuoja pinigų pasiūlą, palūkanų normas ir kitas sritis, siekdama ekonomikos stabilumo ir augimo. Paprastai monetarinė politika yra laikoma vienu iš svarbiausių instrumentų vyriausybės rankose, kuriuo galima paveikti šalies ekonomiką. Kontroliuodama pinigų pasiūlą ir paklausą vyriausybė gali pasiekti nee tik ekonominius, bet ir politinius tikslus. Tačiau pagrindiniu siekiu yra laikomas makroekonominis stabilumas, t. y. žemas nedarbo lygis, ekonomikos augimas, mokėjimų balansas. Sėkmingas, efektyvus ir rezultatyvus monetarinės politikos veikimas yra stabilios, sveikos ir augančios ekonomikos pagrindas.

Svarbiausias monetarinės politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą šalyje. Monetarinė politika padeda siekti pagrindinio tikslo netiesiogiai – fiksuotas kursas eksporto ir importo kainas palaiko stabilesnes, formuoja nedidelės infliacijos lūkesčius, palaiko pasitikėjimą ekonomine politika.

Darbo tikslas: išanalizuoti centrinio banko vykdomą monetarinę politiką.

Darbo uždaviniai:

Aptarti centrinio banko veiklą.

Išsiaiškinti monetarinės politikos tiikslus ir sunkumus, su kuriais susiduriama jų siekiant.

Ištirti monetarinės politikos pobūdį.

Apibūdinti valiutų valdybos modelį ir teigiamą bei neigiamą jo poveikį.

1. CENTRINIO BANKO MONETARINĖ POLITIKA

Monetarinė politika – pinigų pasiūlos ir palūkanų normos reguliavimas centrinio banko, siekiant kontroliuoti infliaciją ir stabilizuoti valiutą. Kitaip sakant, mo

onetarinės politikos atstovai naudodami jiems prieinamus instrumentus siekia valstybėje suvaldyti kainų kitimą ir stabilizuoti jos valiutą. Kiekvienos valstybės monetarinės politikos atstovai išsikelia konkrečius tikslus, kurių siekia visais įmanomais būdais.

Dažniausiai monetarinę politiką šalyje vykdo jos centrinis bankas – speciali vyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones. Ši reguliacija šalyje vyksta dėl dviejų priežasčių. Pirma, kadangi šiuo metu finansų sektoriuje centralizacija yra tiesiog būtina, plotis ir gylis tiek finansų, tiek kitų sektorių yra milžiniškas. Dauguma atsiskaitymų ir kitų finansinių operacijų vyksta per bankus, todėl būtinas finansų sektoriaus apjungimas ir kontrolė. Antra, dėl vykstančių mainų mastų reikalingi vieninteliai, patikimi ir legalūs pinigai. Jei pinigų leidimo funkciją atliktų kelios institucijos, tai efektyvios kontrolės, patikimumo ir legalumo nebūtų įmanoma užtikrinti.

Labai svarbu, kad monetarinę politiką vykdanti institucija, o ypač jos naudojami instrumentai, būtų nepriklausomi nuo tos valstybės fiskalinės politikos. Nepriklausomumas yra svarbus, kadangi nuo to priklauso naudojamų instrumentų efektyvumas, tikslų pasiekiamumas ir tęstinumas. Monetarinė teorija teigia, kad visiškai nepriklausomas centrinis bankas ir jo naudojami instrumentai leidžia pasiekti monetarinės politikos tikslus ir užtikrinti bendrą ekonomikos stabilumą bei augimą. Nepolitizuota monetarinė politika užtikrina tikslų tęstinumą ir siektinumą. Dažniausiai centrinio banko ir jo naudojamų instrumentų nepriklausomumas yra reglamentuotas tos valstybės įstatymais.

Paprastai centrinio banko pagrindinė koncepcija yra prisidėti prie stabilios ir di

inamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Suprantama, jog pasirinkus tokią monetarinės politikos strategiją daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai.

Galimas dvejopas pinigų stabilumo pobūdis: vidinis ir išorinis. Vidinis stabilumas reiškia pinigų perkamosios galios stabilumą arba palyginti stabilias kainas, o išorinis stabilumas yra tvirtas piniginio vieneto kursas stiprių užsienio valiutų atžvilgiu. Orientuojantis į išorinį piniginio vieneto stabilumą ir jį siejant su visuotinai pripažįstamomis užsienio valiutomis, galima veiksmingai stabilizuoti kainas, kadangi valiutos kurso fiksavimas leidžia iš išsivysčiusių užsienio valstybių “importuoti” mažesnę infliaciją.

Fiksuoto kurso sąlygomis bendrą palūkanų lygį lemia fundamentalūs ir nefundamentalūs veiksniai. Centrinis bankas negali ir neturi kontroliuoti išvestinių dydžių – pinigų pasiūlos ir bendro palūkanų lygio. Monetarinės politikos priemonėmis siekiama riboti nefundamentalių veiksnių poveikį finansų rinkai, padedant išlaikyti arba greičiau pasiekti fundamentalių veiksnių lemiamą pusiausvyrą. Prie fundamentalių veiksnių priskiriami:

mokėjimų balanso būklė;

bendroji ekonomikos konjunktūra (bendrojo vidaus produkto, infliacijos ir nedarbo dinamika bei prognozės);

šalies rizika;

bazinės valiutos (valiutų) palūkanų lygis ir jo kitimo tendencijos;

tarptautinių finansų rinkų tendencijos, darančios įtaką investicijų į kylančias rinkas, kurioms priklauso ir Lietuva, srautams;

kiti veiksniai, kurie lemia ekonomikos pusiausvyrą ar jos atkūrimą ir kurių dėl šios priežasties neįmanoma ir netikslinga atsverti monetarinės politikos priemonėmis.

Nefundamentaliais veiksniais laikytini veiksniai, sukeliantys laikinus finansų rinkos nuokrypius nuo pusiausvyros (pavyzdžiui, stambūs pavieniai lė

ėšų pervedimai į bankų sistemą vykdant Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, Valstybės iždo sąskaitos perkėlimas į Lietuvos banką, pavieniai dideli finansiniai sandoriai, stambių užsienio paskolų gavimas arba grąžinimas ir kt.).

2. MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI

Vienas iš svarbiausių dalykų yra monetarinės politikos tikslai. Jie dažniausiai skirstomi į dvi grupes pagal savo pasiekiamumo trukmę:

Pirmojo tipo tikslai, kurių neveikia ekonomikos ciklo sutrikimai, yra skirti ilgajam laikotarpiui. Dažniausiai ilgu laikotarpiu centrinis bankas siekia vieno iš šių tikslų: stabilių kainų, didelio užimtumo ekonomikoje, stabilios ir patikimos valiutos, subalansuoto mokėjimų balanso ar tolygaus ir pastovaus ekonomikos augimo. Žinoma, ekonomikoje visi šie veiksniai glaudžiai susiję ir siekiant vieno konkretaus tikslo siektini yra ir kiti.

Antrojo tipo tikslai yra trumpalaikiai, kurie priklauso nuo ekonomikos būklės (esamos pozicijos ekonomikos cikle). Kitaip sakant, ekonomikos pakilimo metu yra siektini vieni tikslai, o nuosmukio – kiti tikslai. Trumpalaikiai tikslai dažniausiai būna šie: konkretus ir/ar konkrečios srities kainų lygis, vidutinis ar didelis užimtumas ekonomikoje, stabilios ir augančios nacionalinės pajamos ir pan. Trumpalaikiai monetarinės politikos tikslai dažniausiai įvardijami tam tikra skaitine reikšme. Pavyzdžiui, per ateinantį ketvirtį šalyje infliacijos augimas turi sumažėti iki 3%, per ateinančius metus iki 1,5%. Šiais tikslais siekiama įgyvendinti monetarinės politikos ilgalaikius tikslus. Galima sakyti, kad tai savotiški uždaviniai tikslui pasiekti.

Svarbu paminėti ir tai, kad monetarinė politika būtinai turi būti su

uderinta su šalies siektinais tikslais. Kitaip sakant, monetarinė politika ir fiskalinė politika negali siekti skirtingų tikslų. Tiek fiskalinės, tiek monetarinės politikos atstovai privalo bendradarbiauti ir derinti savo veiksmus. Nesuderinti, priešingi veiksmai gali nulemti ne ekonomikos stabilumą ir augimą, o išbalansavimą ir nuosmukį.

Galutinis ir svarbiausias monetarinės politikos tikslas visada išlieka panašus: pasiekti ir išlaikyti kainų stabilumą. Tik aukštas, be įtampos ir kiek galima labiau pamatuotas kainų stabilumo lygis laikomas sveiku ekonominio augimo ir pakankamo užimtumo lygio užtikrinimo pagrindu. Šio tikslo negalima pasiekti per trumpą laikotarpį, tačiau per vidutinį laikotarpį – įmanoma.

Siekiant tikslų visada lemiamą vaidmenį vaidina ir strategijos pasirinkimas. Tačiau, kad ir kokią strategiją centrinis bankas pasirinktų, tam, kad monetarinė politika būtų veiksminga, privalu laikytis tam tikrų kriterijų. Svarbiausi kriterijai yra šie:

monetarinės politikos strategija turi būti suderinta su galutiniu kainų stabilumo tikslu. Ji turi būti nustatyta taip, kad kainų stabilumas būtų apsaugotas, kreipiant dėmesį į specifines šalies finansų sistemos aplinkybes ir į politikos perdavimo realiajai ekonomikai mechanizmą;

monetarinės politikos strategija turi būti skaidri ir suprantama visuomenei, t.y. nepriklausomas centrinis bankas privalo nuolat įtikinamai paaiškinti savo veiksmus;

monetarinės politikos strategija turi būti ilgalaikė, t.y. centrinis bankas turi laikytis išmėgintų metodų, o tai raminančiai veiks finansų ir ekonomikos realųjį sektorius.

Strategija, kuri atitinka šiuos reikalavimus, užtikrins, kad visuomenei būtų priimtina centrinio banko monetarinė politika, ji skatintų ir palaikytų pasitikėjimą finansų sistema ir taip padėtų siekiant galutinio tikslo – kainų stabilumo.

Egzistuoja ir kiti monetarinės politikos tikslai:

skatinti finansų rinkos plėtrą;

spartinti integraciją į tarptautines organizacijas, derinant monetarinės politikos priemones reikalavimais;

užtikrinti, kad visi banko įsipareigojimai bus padengti centriniame banke laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.

2.1. Sunkumai, su kuriais susiduriama siekiant tikslų

Centrinis bankas paprastai pasirenka vieną pagrindinį tikslą, o kiti tikslai yra tarpiniai. Kaip rodo ekonominė patirtis, centrinio banko iškeltus tikslus pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra sunku. Viena iš priežasčių yra ta, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Todėl centrinis bankas, siekdamas savo tikslų, susiduria su tam tikrais pavojais, kurie varžo jo veiksmus:

finansinės panikos sukėlimas;

per daug nestabilių palūkanų normų egzistavimas;

per didelė tam tikrų ekonomikos sektorių ribojimo našta;

užsienio investitorių pasitikėjimo praradimas.

Finansinė panika ir ją lydintis ekonomikos nuosmukis sukelia didelį nedarbą, todėl galima teigti, kad kelio užkirtimas finansinei panikai – tai didelio užimtumo tikslo dalis. Neleisti kilti finansinei panikai yra esminis centrinio banko rūpestis.

Centrinis bankas neskelbia pranešimų, atskleidžiančių, kokios yra jo įvairių tikslų alternatyvos. Jis nėra linkęs parodyti trumpalaikių konfliktų tarp siekiamų tikslų ir kartais teigia, kad reikia pasiekti vieną kurį tikslą, kad galima būtų siekti kitų. Toks nenoras atskleisti savo pasirinkimo nestebina, nes tikslai dažnai kinta priklausomai nuo situacijos. Be to, jei centrinis bankas pasakytų, jog atsisako vieno tikslo dėl kitų, tai šio tikslo šalininkai reaguotų priešiškai ir galėtų sudaryti sąjungą, kuri sumažintų centrinio banko savarankiškumą. Centrinis bankas turėtų kuo konkrečiau suformuluoti savo pagrindinį tikslą, nes tai leistų lengviau jį įgyvendinti ir sukeltų mažiau konfliktų centrinio banko veikloje.

Nuo siekiamų monetarinės politikos tikslų priklauso monetarinės politikos tipas. Galimi du variantai: skatinančioji arba stabdančioji monetarinė politika. Jei monetarinės politikos tikslas yra sumažinti šalyje esantį nedarbą, žemas gamybos apimtis ar apskirtai skatinti ekonomikos augimą, bus pasirinkta skatinančioji monetarinė politika. Teoriškai, pasirinkus šią politiką ekonomikoje tampa nebevaldoma infliacija. Ji dažnais atvejais pradeda svyruoti ir kilti. Tačiau jei monetarinės politikos tikslas suvaldyti ir pažaboti infliaciją, naudojama stabdančioji monetarinė politika. Manoma, kad silpnas ekonomikos stabdymas leis pasiekti du tikslus:

suvaldyta, maža infliacija;

dėl žemos infliacijos ekonomika bus sveika ir auganti.

Kiekvienas centrinis bankas norėdamas pasiekti užsibrėžtų tikslų turi atlikti tam tikras, jam priskirtas, funkcijas:

bankų jungimo funkcija. Centrinis bankas jungia visus finansinio sektoriaus dalyvius ir užtikrina finansų sektoriaus veiklą;

pinigų emisijos funkcija. Centrinis bankas spausdina banknotus ir kala monetas, kurie yra tos valstybės nacionalinė valiuta. Ši funkcija apima ir valiutos kontrolę – nebetinkamų pinigų naudoti išėmimas, valiutos patikimumo simbolių nustatymas ir pan.;

dalyvavimas užsienio valiutų rinkoje. Tik valstybės centrinis bankas gali įsigyti (nupirkti) kitos valstybės valiutą. Ir tik tuomet ši valiuta per komercinius ir kitus bankus išplatinama visuomenei;

pinigų pasiūlos reguliavimas.

Centrinis bankas viešai ir aiškiai apibrėždamas atitinkamuose įstatymuose bei teisės aktuose monetarinės politikos tikslus, institucinę struktūrą, paaiškindamas pasirinktas monetarinės politikos priemones tikslams įgyvendinti, leidžia visuomenei aiškiau suprasti banko siekius, geriausiai atitinkančius jos interesus. Aiškiai ir tiksliai įvardindamas savo tikslus ir kaip jų ketina siekti, centrinis bankas įsipareigoja laikytis tam tikro veiklos kurso, nuo kurio jam tampa sunku nukrypti. Kuo aiškiau įvardinti tikslai ir strategija, tuo lengviau visuomenei stebėti centrinio banko veiklą ir tuo didesnė tikimybė, kad centrinis bankas laikysis tikslų ir veiksmų plano.

Be to svarbu, kad centrinis bankas būtų nepriklausomas, nes:

nepriklausomas centrinis bankas negali būti įtakojamas politinių manipuliacijų. Jis pats sprendžia kokių ilgalaikių tikslų siekti, o ne įtakojamas siekiant trumpalaikių politinių siekių;

nepriklausomybė gali sustiprinti monetarinės politikos veiksmingumą;

nepriklausomybė didina pasitikėjimą banku.

3. MONETARINĖS POLITIKOS POBŪDIS

Monetarinės politikos pobūdį nusako centrinio banko įsikišimas į ekonomikos procesus ir dažniausiai naudojamas valiutos kurso režimas.

Galimi du variantai:

Aktyvi monetarinė politika.

Pasyvi monetarinė politika.

Aktyvi monetarinė politika vyksta, kuomet centrinis bankas aktyviai dalyvauja ekonomikos gyvenime, dauguma centrinio banko instrumentų naudojami ir priklausomi nuo sprendimų, o valiutos kursas plaukiojantis, plaukiojantis su tam tikrais apribojimais ar fiksuotas. Aktyvią monetarinę politiką galima apibrėžti kaip politiką, kuomet ją vykdanti institucija (dažniausiai centrinis bankas) yra nepriklausoma nuo fiskalinės politikos, vienintelė šalyje atlieka pinigų emisijos funkciją, atviros rinkos operacijas, kontroliuoja diskonto bei reglamentuoja rezervo normas. Monetarinės politikos atstovai aktyviai dalyvauja finansų rinkoje: aktyviai stebi, analizuoja, keičia, skatina ar stabdo, kitaip veikia vykstančius procesus.

Pasyvi monetarinė politika vyksta tada, kai centrinis bankas pasyviai dalyvauja ekonomikos gyvenime, naudoja keletą instrumentų, dauguma procesų automatizuoti ir nepriklausomi nuo sprendimų, valiutos kursas fiksuotas. Dažniausiai monetarinės politikos atstovai tiesiogiai neįtakoja nei vieno proceso. Išlieka tik stebėtojo ir kontroliuotojo funkcijos.

Aktyvi monetarinė politika yra priešinga pasyviai, kadangi pakeitimai, koregavimai vyksta ne savaime, o nusprendus šios politikos atstovams. Kai kurie ekonomistai ir monetarinės politikos atstovai išskiria ir trečią monetarinės politikos modelį – pusiau aktyvi monetarinė politika. Šiuo atveju naudojami ne visi, o tik dalis galimų instrumentų. Būtina paminėti ir tai, kad monetarinės politikos aktyvumas nusako tik požiūrį, būdą ir instrumentus kurie bus taikomi siekiant monetarinės politikos ir kitų išsikeltų tikslų.

4. VALIUTŲ VALDYBOS MODELIS

1844 metais Anglijoje buvo pasirašyta Bankų chartija. Tuometinė anglų bankų sistema buvo viena iš pirmųjų, kuri veikė valiutų valdybos modelio (VVM) principu. Tai nebuvo specialiai planuota ir kurta sistema, kurios veikimas buvo savaiminis ir ganėtinai paprastas, nes didžioji dalis anglų kolonijų naudojo būtent kolonizatoriaus valiutą. 1848 metais žlugus Mauricijaus bankui (šalies centriniam bankui) valstybės valdžia turėjo imtis kardinalių pokyčių pinigų sistemoje. 1849 metais Mauricijuje pirmą kartą buvo oficialiai pradėtas naudoti VVM. Pastebėjus šio modelio efektyvumą ir užtikrintumą jį imta sparčiai diegti ir kitose valstybėse. 1950 metais šis modelis naudotas daugiau nei 50-yje šalių. Kadangi VVM nesugebėjo patenkinti vis didėjančio poreikio kontroliuoti ir valdyti ekonomiką, nuo 1950 – 1951 metų imta jo atsisakinėti. VVM buvo (kai kur dar ir dabar) naudojamas tokiose valstybėse kaip Argentina, Bosnija, Honkongas, Bulgarija ir pan. Šiuo metu pasaulyje šiuo modeliu naudojasi tik keletas valstybių. Svarbu pastebėti ir tai, kad klasikinis (teorinis) VVM jau nebenaudojamas, egzistuoja tik jo atmainos ar vienas, kitas specifinis elementas. Lietuvoje šis modelis naudojamas nuo 1994 metų, tačiau yra pritaikytas Lietuvoje egzistuojančiai ekonomikai ir finansų sektoriui.

Valiutų valdybos modelis yra automatinis monetarinės politikos modelis. Jį vykdanti institucija (dažniausiai centrinis bankas) vienintelė šalyje atlieka pinigų emisijos funkciją, vykdo ir kontroliuoja pinigų keitimo funkciją bei kontroliuoja rezervus. Taip pat ši institucija privalo užtikrinti visos nacionalinės valiutos bazės padengimą aukso ir/ar konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Naudojant VVM likusios centrinio banko funkcijos nevykdomos.

VVM veikimo principas yra ganėtinai paprastas. Kaip jau minėta, centrinis bankas, veikdamas VVM, šalyje yra vienintelis galintis vykdyti pinigų emisijos funkciją – leisti nacionalinę valiutą. Kadangi VVM egzistavimui reikalingas fiksuotas valiutos kursas, šalies nacionalinė valiuta yra keičiama į bazinę valiutą ir atgal nustatytu kursu. Keitimo kursas valstybėje dažniausiai įforminamas įstatymu ir nėra keičiamas (tik išimtinais atvejais keičiant patį įstatymą). Taip pat svarbu, kad centrinis bankas užtikrintų 100% nacionalinės valiutos bazės keitimą į bazinę valiutą (pilnas, savalaikis ir užtikrintas konvertuojamumas). Išryškėja egzistuojanti priklausomybė tarp skirtingų instrumentų. Tai užtikrinti gali ir privalo laikydamas aukso, konvertuojamos užsienio valiutos atsargas ir/arba ypač likvidžius ir nerizikingus finansinius instrumentus. Reikalaujami būtent šie finansiniai instrumentai, kadangi staigiai išaugus poreikiui konvertuoti didžiąją dalį nacionalinės valiutos centrinis bankas galėtų šiuos rezervus nesunkiai iškeisti į bazinę valiutą ir vykdyti konvertavimą. Svarbu pastebėti ir tai, kad dažniausiai centrinis bankas privalo laikyti daug didesnius rezervus negu šalies viduje cirkuliuoja nacionalinės valiutos, kadangi egzistuoja aukso ir finansinių instrumentų kainos kitimo rizika.

Pereinant prie VVM labai svarbu atsižvelgti į tris dalykus. Pirmiausia reikia tinkamai pasirinkti bazinę valiutą. Bazinės valiutos stiprėjimas ar silpnėjimas kitų valiutų atžvilgiu reikštų ir nacionalinės valiutos silpnėjimą ar stiprėjimą atitinkamų valiutų atžvilgiu. Vadinasi, bazine valiuta tikslinga pasirinkti kuo stabilesnę ir stipresnę valiutą. Dažniausiai pasirenkama valiuta yra JAV doleris arba euras. Kartais (istorinėje perspektyvoje ganėtinai dažnai) pasirenkamas ir Didžiosios Britanijos svaras sterlingas. Antra, svarbu pasirinkti tinkamą keitimo kursą. Netinkamai parinktas kursas brangiai kainuos monetarinei politikai, kadangi neatitikimas tarp tikrojo kurso ir nustatytojo bus monetarinės politikos kaštai. Ir trečia, pereinant prie VVM centriniam bankui reikia iš karto turėti didelius rezervus nacionalinės valiutos dengimui, kas ganėtinai dažnai būna didelė problema.

4.1. Teigiamas ir neigiamas VVM poveikis

Akivaizdus VVM pliusas yra stabilus valiutos keitimo kursas ir garantuoti rezervai. Dėl šios priežasties tiek namų ūkiai, tiek verslas gali jaustis saugūs ir garantuoti, kad prireikus galės lengvai ir greitai pasikeisti valiutą. VVM pinigų rinką apsaugo nuo valstybės valdžios bet kokio manipuliavimo pinigais. Naudojant VVM apskritai pinigų rinka supaprastėja, jos valdymui (monetarinės politikos vykdymui) reikalinga sąlyginai mažai žmogiškųjų išteklių, ko sekoje didėja procesų skaidrumas.

Akivaizdus VVM minusas – stabilų valiutų keitimo kursą galima užtikrinti ir nenaudojant VVM. Valstybės valdžia norėdama kontroliuoti pinigų rinkas ir veiksmingai įtakoti visą ekonomiką centriniu banku neapriboja jo funkcijų, o tik fiksuoja keitimo kursą. Taip pat jau žinome, kad aktyvi monetarinė politika garantuoja (per teikiamas paskolas ir atviras rinkos operacijas) finansų sektoriaus likvidumą ir saugumą. Naudojantis VVM šios funkcijos apribotos, todėl finansų sektorius turi būti labai stiprus arba apsaugotas kitais būdais.

Dažnai įvardinamas kaip pliusas ir minusas yra tai, kad centrinis bankas, naudojantis VVM, tampa pasyvus monetarinės politikos vykdytojas. Kadangi nacionalinė valiuta pririšta ir privalomas 100% rezervinis dengimas, bankas nebegali laisvai kontroliuoti pinigų pasiūlos. Pinigų kiekis ekonomikoje keičiamas pagal paklausos poreikį ir keičiant centrinio banko rezervus. Kitaip sakant, padidėjus pinigų poreikiui centrinis bankas didina turimus rezervus ir tik tuomet didinama nacionalinės valiutos bazė. Taip pat centrinis bankas nebefinansuoja šalyje egzistuojančio fiskalinio deficito. Tai savotiškas pliusas, kadangi valstybės valdžiai nesugebėjus pritraukti vidinių ir išorinių investuotojų ji bus priversta subalansuosi biudžetą. Centrinis bankas naudodamas klasikinį VVM nebegali teikti paskolų komerciniams bankams, todėl šalyje komerciniai bankai turėtų tapti atsakingesni ir atsargesni tvarkydami savo finansus ir valdydami rizikas.

VVM turi be galo daug modifikacijų. Kiekviena valstybė pritaiko VVM egzistuojančiai ekonomikos, pinigų ir finansų situacijai. Pavyzdžiui, Lietuvoje centrinis bankas turi teisę skolinti komerciniams bankams ir būti paskutinės vilties skolintoju, kai tuo tarpu kitų valstybių VVM to daryti negali. Kitose valstybėse nereikalaujama 100% nacionalinės valiutos bazės dengimo rezervais ar neapribotas pinigų pasiūlos reguliavimas nekeičiant rezervų. Dabartinės finansų rinkos yra sparčiai tobulėjančios ir sudėtingėjančios, integracija į tarptautines rinkas auganti, todėl pinigų rinkos privalo adaptuotis.

IŠVADOS

Formuojant centrinio banko vykdomą monetarinę politiką labai svarbu aiškiai apibrėžti šios politikos tikslus. Be monetarinės politikos tikslų svarbu įvertinti ir taikomą jų pasiekimo mechanizmą. Kuriant aktyvią ir lanksčią monetarinę politiką turi būti siekiama būtinas reformas grįsti laipsniškumo ir atsargumo principais, kad kiekvienas žingsnis būtų argumentuotas ir kruopščiai parengtas, o vienos ar kitos įgyvendinamos priemonės stiprintų visuomenės pasitikėjimą centrinio banko politika.

Labai svarbu, kad monetarinę politiką vykdanti institucija būtų nepriklausoma nuo tos valstybės fiskalinės politikos, kadangi nuo to priklauso naudojamų instrumentų efektyvumas, tikslų pasiekiamumas ir tęstinumas. Centrinio banko vykdomos monetarinės politikos rezultatai turi būti tampriai siejami su iškeltais tikslais, nes priešingi veiksmai gali nulemti ne ekonomikos stabilumą ir augimą, o išbalansavimą ir nuosmukį.

Valiutų valdybos modelis gali būti apibūdintas kaip monetarinis režimas, kuris remiasi įstatymiškai įteisintu įsipareigojimu visą į apyvartą išleidžiamą vietinę valiutą padengti konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Valiutų valdyba nuo centrinio banko skiriasi tuo, kad paprastai leidžia tik banknotus ir monetas, o centrinis bankas emituoja dar ir indėlius. Valiutų valdybos modelis yra svarbus norint užtikrinti stabilų valiutos keitimo kursą ir garantuotus rezervus. Didžiausias valiutų valdybos modelio trūkumas yra tas, kad išnyksta monetarinė politika, kuri yra labai svarbus įrankis, veikiantis mokėjimų balansą. Šiam tikslui belieka naudoti tik fiskalinę politiką.

 

LITERATŪRA

Navickas V. „Lietuvos ekonomika: dabartis ir perspektyvos“, Valga, 1999.

http://www.lb.lt/

Vaškelaitis V. „Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika“, Eugrimas, 2001.

Vinkus M. „Centrinių bankų veiklos skaidrumas“, Lietuvos bankas: Pinigų studijos, 2000.

Vasiliauskas A. „Lietuvos ekonominis augimas: ilgalaikiai strateginiai sprendimai“, Ekonomika: mokslo darbai, 2002.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Pinigų_politika

Milde G., Missfelder P. „Pinigai“, Kaunas, Spindulys, 2001.

Kuodis R. „Dabartinė Lietuvos pinigų politika: diskusiją tęsiant“, Lietuvos bankas: Pinigų studijos, 1998.

 

Leave a Comment