Pinigai

Pinigai,yra ypatinga prekė,atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį,išreiškianti kitų prekių vertę.Pinigams cirkuliacijoje atstovauja nominaliniai vertės ženklai (banknotai,monetos,popieriniai pinigai).Pinigai apyvartoje yra 2 formų:negrynieji (lėšos bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose ir lėšos,kuriomis atsiskaitoma pervedimais) ir grynieji (įvairūs piniginiai ženklai). Pinigų funkcijos:vertės mato,cirkuliacijos,kupimo priemonės,mokėjimo priemonės ir pasaulinių pinigų.Vertės mato funkciją pinigai atlieka kaip skaičiuojamieji,idealieji pinigai.Pinigais išreiškiama kiekvienos prekė vertė.Kapitalizmo sąlygomis i funkcija reiškiasi stichiškai ir atspindi gamybos stichiškumą.Socializmo sąlygomis pinigais išreiškiamas visuomeniškai būtinas darbas,įkūnytas prekėse,planuojama ir organizuojama gamyba,pagal socializmo ekonominius dėsnius planingai paskirstomas visuminis visuomenės produktas. Cirkuliacijos priemonės funkciją atlieka grynieji pinigai.Ji reikiasi prekių cirkuliacijoje,perkant ir parduodant prekes.taip pat teikiant ir gaunant paslaugas.Atlikdami šia funkciją,pinigai tarpininkauja tarp gamybos ir vartojimo.Tai susieja jų cirkuliaciją su prekių cirkuliacija.Todėl svarbu nustatyti,kiek pinigu turi būti cirkuliacijoje.Šį kiekį lemia prekių kiekis,jų kainų lygis ir pinigų apyvartos greitis.Pinigų kiekis turi būti tiesiog proporcingas realizuojamų prekių kainų sumai ir atvirkščiai proporcingas jų apyvartos greičiui.Atlikdami šią funkciją,pinigai kartu reiškiasi kaip prekių apyvartos,taigi netiesiogiai ir gamybos,planų vykdymo kontrolės priemonė. Kaupimo priemonės funkciją pinigai atlieka kaip piniginės sankaupos,kurios bet kada gali būti panaudotos kaip mokėjimų ir perkamosios galios priemonė.Tai lėšos įmonių,ūkinių ir visuomeninių organizacijų,valstybės biudžeto sąskaitose,piliečių santaupos,laikomos taupomosiose sąskaitose arba investuotos į valstybinių paskolų obligacijas (organizuotas taupymas).Be to,kaupiama ir laikant pinigus namie (neorganizuotas taupymas,lėtinantis pinigų cirkuliaciją). Mokėjimo priemonių funkcija atlieka dažniausiai negrynieji pinigai (mokant už prekes arba vykdant nesusijusias su prekių mainais finansinės prievolės) ir rečiau grynieji pinigai.Ši funkcija reiškiasi,atsiradus finansiniams įsipareigojimams (pavyzdžiui,mokėti skolas),atsiskaitant įmonėms,organizacijoms tarpusavyje per bankus,mokant į biudžetą,finansuojant iš biudžeto,organizuojant kreditinius santykius ir gyventoju santykius su finansine sistema (mokant mokesčius,draudimo įmokas,darbo užmokestį,pensijas,stipendijas).

Pasaulinių pinigų funkciją pinigai atlieka ryšių su tarptautiniais prekių mainais,tarptautiniu kreditu ir kitais ekonominiais ir politiniais santykiais.Ją atlieka auksas ir konvertuojamosios (valiutos keičiamumas),ypač rezervinės,valiutos (valiutos rezervai) ir tarptautiniai pinigai.Ši funkcija daro pinigus ir tarptautinę mokėjimo priemonę(pavyzdžiui,mokant užsieniui skolas),visuotinę perkamosios galios išraiškos priemonę (pavyzdžiui,apmokant už prekes arba paslaugas grynaisiais pinigais-auksu arba kitomis valiutinėmis vertybėmis) bei visuotine turto materialine iraikos priemone (pavyzdiui,aukso,kaip visuotinio ekvivalento,migracijos atvejais.Rusija ir kitos socialistinės šalys su kapitalistinėmis šalimis atsiskaito sutartąja (daugiausia konvertuojamąja ) valiuta arba auksu,socialistinės šalys tarp savęs-per Tarptautinį ekonominį bendradarbiavimo banką pervedamaisiais rubliais arba kitomis sutartosiomis valiutomis ir auksu.Dabar,stiprėjant aukso demonetizacijos tendencijoms,tarptautinėje apyvartoje jį pakeičia svarbiausios rezervinės valiutos (JAV doleris,Didžiosios Britanijos svaras sterlingų).Tačiau dėl jų kursų svyravimų,valiutos krizių ir nacionalinio jų emisijos pobūdžio,sąlygojančio skirtingas pinigų cirkuliacijos organizavimo formas vis sunkiau jiems atlikti pasaulinių pinigų funkciją.Šios kolektyvinės valiutos funkcionuoja kaip negrynieji pinigai.

RAIDA.

Pinigai atsirado vystantis prekių mainams,yrant pirmykštei bendruomeninei santvarkai,prasidėjus visuomeniniam darbo pasidalijimui (IV-III tūkstantmetyje prieš mūsų erą).Įvairiose prekinio ūkio pakopose pinigų funkciją atliko papuošalai,metalai,kailiai.Kaip mainų ekvivalentas buvo paplitę galvijai (lotyniškai pecus –galvijas,pecunia-pinigai).Ankstyvosios pinigų formos buvo .kiekinė (galvijai,kailiai) ir svorinė (druska,metalai).Vėliau,pinigine preke tapus metalams (iš kurių kaip piniginė prekė labiausiai paplito auksas),atsirado monetinė pinigų forma.Monetos atsirado VII amžiuje prieš mūsų erą,XVI-XIX amžiuje buvo paplitusi bimetalizmo sistema-auksas ir sidabras pagal vertės santykį lygiomis teisėmis atliko visuotinio ekvivalento funkciją.Krintant sidabro vertei,bimetalizmą pakeitė aukso monometalizmas.Tauriųjų metalų monetos ir dabar kartais emituojamos daugiausia reprezentacijos poreikiams iždo pajamoms padidinti tam tikrais tikslais,jubiliejinėmis progomis.Vėliau šalia pilnaverčių (tikrųjų) pinigų ėmė rastis nominalinių jų pakaitalų-nepilnaverčių monetų,kurių nominalinė vertė viršija jų metalų vertę (biloninės monetos ir blogosios monetos,kurių metalo kiekio vertė mažesnė už jų nominalinę vertę),bei popierinių pinigų.

Susidarius nacionaliniams liaudies ūkiams,ėmus valstybėms įstatymais nustatinėti pinigų sistemas,jas keisti,pradėta teoriškai aiškintis pinigų esmę ir vaidmenį liaudies ūkyje.Atsirado įvairių pinigų teorijų,kuriomis stengiamasi pateisinti nepilnaverčių pinigų emisiją,užmaskuoti infliaciją,darbo užmokesčio mažėjimą ir kitus neigiamus išnaudotojiškos visuomeninės santvarkos reiškinius. Lietuvoje seniausiai randami pinigai-graikų ir romėnų monetos,patekusios per prekybinius ryius.Ankstyvieji pinigai buvo kailių valiuta.Vėliau atsirado metalo grivinas.II tūkstantmečio pradžioje atsirado metaliniai pinigai-sidabro lazdelės arba spiralės formos,kartais su įkirtimais,100 -200 gramų.Smulkesniems mokėjimams lazdelės buvo kapojamos.XIV-XV amiuje paplitus Lietuvoje Prahos sidabro graiams,juos imta skaičiuoti kapomis (po šešiasdešimt).XIV-XV amžiuje pradėta kalti seniausias lietuviškas sidabro monetas-pinigėlius,vėliau vadinamus denarais arba denariukais,ir didesnius pusgrašius(dvidenarius) su valstybiniais ženklais(vytimi,Gedimino stulpais).XVI amiuje Vilniuje buvo kalami pusdenariai,trečiokai,ketvirtokai,taleriai,pustaleriai,portugalai,pusportugaliai,šilingai ,grašiai,šeštokai(lygūs 6 grašiams),sidabro auksinai(24,37 g.),aukso dukatai.Iki 1579 lietuviškieji pinigai buvo brangesni už lenkiškuosius(60 lietuviškų grašių lygu75 lenkų grašiams).XVII amžiuje Vilniuje daugiausia kaltos varinės monetos-šilingai(lygūs 1/3 grašio).Pinigai buvo kalami ir Kaune,Gardine.XVIII amžiuje Lenkijos kalyklose pradėta kalti bendri pinigai Lietuvai ir Lenkijai.Lietuvą prijungus prie Rusijos,įvesti Rusijos pinigai; iki 1825 kartu cirkuliavo ir Žečpospolitos pinigai.Per I pasaulinį karą vokiečiams okupavus Lietuvą,cirkuliavo Rytų skolinamosios kasos leidžiami ostrubliai ir ostmarkės.Lietuvos buržuazinėje valstybėje iš pradžių cirkuliavo Vokietijos markės ir Rytų skolinamosios kasos emituojami ostpinigiai(auksinas iš 100 skatikų),o ribotai- ikirevoliuciniai Rusijos rubliai, Lenkijos,Latvijos,JAV pinigai.Nuo1922 įvesta lito(lygaus 0,150 462 g aukso) valiuta(1/100 lito-centas).Ją emitavo Lietuvos bankas.Iki 1923 visi ostpinigiai buvo pakeisti litais.Iki lito įvedimo valiuta buvo labai spekuliuojama,ir tai padarė gyventojams didelių nuostolių. Nuo 1936 aliuminio bronzos,bronzos ir sidabro monetos buvo kalamos Kauno monetų kalykloje.1940.XI.25 piniginiu vienetu tapo rublis(1/100 rublio-kapeika,10 rublių-červoncas);litas santykiu 0,9 buvo paliktas cirkuliuoti kartu su rubliu iki 1941.III.25.Hitlerinės okupacijos metais cirkuliavo rubliai ir reichsmarkės(1 reichsmarkė-10 rublių).

Piniginis įsipareigojimas.

Įsipareigojimas sumokėti tam tikrą pinigų sumą.Kyla iš vienaalio ar dvišalio sandorių,sudaromų žodžiu ar raštu.Paprastai debitorius perduoda kreditoriui priklausančia pinigų sumą grynaisiais ar pervedimu.

Piniginis kapitalas.

Viena pramoninių kapitalo funkcinių formų.Kadangi piniginis kapitalas turi pinigų formą,jis atlieka pinigų funkcijas.Piniginio kapitalo formą pramoninis kapitalas įgauna apytakos pradžioje (pirkimas) ir pabaigoje(pardavimas).Apytakos pradžioje piniginį kapitalą sudaro pinigai,naudojami darbo jėgai ir gamybos priemonėms pirkti,apytakos pabaigoje-pinigai gauti už parduotas prekes (realizavus jų vertę ir pridedamąją vertę).Todėl piniginis kapitalas apytakos pabaigoje yra didesnis negu pradžioje.Dalis piniginio kapitalo,gauto apytakos gale,vėl naudojamas gamybos ir prekybos reikalams.Tam tikrą dalį gautų pinigų kapitalistas sunaudoja asmeniniams poreikiams.Lakinai laisvasis kapitalas už atlyginimą (palūkanas) skolinamas kitam kapitalistui,valstybei ir virsta skolinamuoju kapitalu,kuris paprastai susitelkia bankuose ir kitose kredito įstaigose. Vergovinėje ir feodalinėje santvarkoje piniginis kapitalas funkcionavo kaip lupiškasis kapitalas,kaip tam tikra pirkliškojo kapitalo forma.Piniginio kapitalo kaupimas buvo būtina sąlyga kapitalistiniam gamybos būdui atsirasti.

Piniginis vienetas.

Įstatymu nustatytas kainų mastas.Įvairiose šalyse piniginis vienetas paprastai turi skirtingą pavadinimą.Aukso standarto sąlygomis kainų masto funkcijas atliko įstatymine tvarka nustatytas piniginės prekės (pavyzdžiui,aukso) kiekis.Atsisakius aukso standarto ir kreditinių pinigų keitimo į piniginį auksą,daugumoje pasaulio šalių anksčiau nustatytas aukso turinys neteko reikšmės (nebenaudojamas valiutų kurso ir cirkuliacijos reguliavimui).Socialistinėse šalyse piniginis vienetas turi nustatytą aukso turinį,nors bankai pinigų į auksą nekeičia.

Pinigų cirkuliacija.

Nuolatinė grynųjų pinigų apytaka prekių cirkuliacijos,paslaugų teikimo gyventojams ir kitų mokėjimų procese.Pinigai atlieka pinigų cirkuliacijos priemonės ir mokėjimo priemonės funkcijas.Pinigų cirkuliaciją reglamentuoja valstybių įstatymai,ji vyksta pagal šalies pinigų sistemą.Realizuojamų prekių ir paslaugų kainų,tarifų ir tarp savęs nepasidengiančių (neužskaitomų) mokėjimų suma,padalyta iš pinigų apyvartos greičio,rodo cirkuliacijai reikalingą pinigų kiekį.

Iš pradžių cirkuliavo tik metaliniai pinigai,nuo XVIIIa. ir banknotai.Dabar pasaulyje cirkuliuoja nekeičiami į auksą banknotai.

Pinigų emisija.

Pinigų leidimas apyvarton.Skiriama grynųjų pinigų (banknotų,monetų) ir negrynųjų pinigų emisija.Pinigų emisija paprastai pavedama centriniam emisijos bankui.Iš pradžių emituojami piniginiai ženklai buvo dengiami turimais valiutinių metalų rezervais.Nedidelė įstatymo nustatyta išleidžiamų apyvarton piniginių ženklų dalis galėjo būti nepadengta valiutiniais metalais-tai vadinamoji fiducinė emisija.Valstybės biudžeto deficitui susidariusiam dažniausiai dėl didelių karinių išlaidų,dengti kapitalistinių šalių iždinės ėmė leisti apyvarton iždo bilietus,bilonines monetas.

Pinigų ir kredito krizė.

Kapitalistinės pinigų ir kredito sistemos santykių sutrikimas.Svarbiausi požymiai:smarkiai sumažėja komercinis ir bankinis kreditas,masiškai išimami indėliai žlunga bankai,vaikomasi grynųjų pinigų ir aukso,smunka akcijų ir obligacijų kursai,staigiai kyla palūkanų norma.Krizė gali būti cikliška ir speciali.Ciklikoji pinigų ir kredito krizė yra ekonominės perprodukcijos krizės simptomas,jos vystymosi ir opėjimo pagrindas,kartojasi su kiekvienu kapitalistiniu ciklu.Artėjant perprodukcijos krizei (ekonominei krizei),dėl sutrikusios prekių realizacijos ima trūkti pinigų,pasunkėja kapitalo perėjimas iš prekinės formos į piniginę,padidėja skolinamojo kapitalo paklausa,ima trūkti kredito (pavyzdžiui, vengdami bankroto,kapitalistai ieško naujų paskolų,kad galėtų sumokėti senąsias,padidėja palūkanų norma).Specialioji pinigų ir kredito krizė kyla dėl biudžeto ar mokėjimų balanso deficito,karo,nederliaus,politinių priežasčių ir neigiamai veikia pramonę bei prekybą.Prasidėjus grynųjų pinigų ir kredito paklausai,masiškai parduodamos akcijos ir obligacijos;kursas krinta dar ir dėl mažėjančių krizės metu dividendų.Vertybinių popierių kurso ir emisijos mažėjimas būdingas ir fondų biržos krizei.Pinigų ir kredito krizė,apimanti ir tarptautinius atsiskaitymus, tampa valiutos krize.

Pinigų padirbimas.

Nusikaltimas-netikrų pinigų,vertybinių popierių ar užsienio valiutos gaminimas,turint tikslą realizuoti,taip pat jų realizavimas.

Pinigų reformos.

Valstybės daromi pilni ar daliniai pinigų sistemos pertvarkymai.Pagrindinis tikslas-sutvarkyti pinigų cirkuliaciją,sustiprinti visą pinigų sistemą.Per pinigų reformą keičiami piniginiai ženklai,pinigų aukso turinys arba jų valiutų kursas (ar paritetas),emisijos sistema,viena pinigų sistema keičiama kita.Normalizuojant pinigų cirkuliaciją,daroma defliacija (esami pinigų pertekliai išimami) nulifikacija (esami piniginiai ženklai paskelbiami beverčiais,išleidžiami nauji),denominacija (pakeičiama piniginių ženklų nominalinė vertė,kartu keičiant atitinkamų santykių senuosius piniginius vienetus į didesnius ir atitinkamai keičiant kainas,darbo užmokestį),devalvacija (piniginio vieneto valiutinio metalo turinys arba popierinių piniginių ženklų nominalinė vertė sumažinama valiutinio metalo arba užsienio valiutos atžvilgiu),revalvacija (piniginio vieneto valiutinio metalo turinys arba popierinių piniginių ženklų nominalinė vertė padidinama usienio valiutos atvilgiu). Pirmoji pinigų reforma padaryta Anglijoje 1695 metais,vėlesnės-Vokietijoje (1871-1873m.) ir JAV (1913m.).Po pirmojo ypač po antrojo pasaulinio karo,pradėjus kristi valiutos kursui,žlugus aukso monetų standartui,plačiai praktikuota devalvacija,pavyzdžiui,1949m. savo valiutą devalvavo net 37 kapitalistinės šalys.XX amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje-8 dešimtmečio pradžioje kai kuriose šalyse devalvacija (pavyzdžiui,Didžiosios Britanijos svaro sterlingų,JAV dolerio,Prancūzijos franko) ir revalvacija (pavyzdžiui,Austrijos šilingo,Šveicarijos franko ir Vokietijos markės) buvo bandoma lengvinti valiutos sunkumus.Išsivadavusiose iš kolonializmo alyse pinigų reforma siekiama sukurti nacionalines pinigų sistemas arba suderinti su naujomis sąlygomis paveldėtąsias i kolonializmo.

Pinigų sistema.

Pinigų apyvartos organizavimo tvarka,nustatoma valstybės įstatymų.Apima:piniginę (valiutinę) prekę,piniginio aukso paritetą (turinį),piniginio vieneto pavadinimą;cirkuliacijos ir mokėjimo priemones-metalinius,popierinius piniginius ženklus,jų rūšis,kreditines lėšas (negrynuosius pinigus);pilnaverčių ir nepilnaverčių (biloninių)monetų kalimo tvarką;pinigų emisijos ir konversijos tvarką;valiutos paritetą bei kursą ir vadinamųjų pinigų surogatų (vekselių,čekių) cirkuliaciją;pinigų apyvartos tvarką.Yra du pagrindiniai pinigų sistemos tipai: valiutinio (monetinio) metalo cirkuliacijos sistema ir kreditinių pinigų cirkuliacijos sistema (kreditinių pinigų,keičiamų į valiutinį metalą-monetas,aukso luitus ir aukso devizas- sistema ir nekeičiamų į auksą kreditinių pinigų sistema;dabar pasaulyje ji dominuoja ir kapitalistinėse šalyse vadinama popierinių pinigų sistema).

Kapitalistinėse šalyse pinigų sistema vystėsi nuo bimetalizmo iki sidabro monometalizmo į aukso monometalizmą.Pirmasis pasaulinis karas daugelyje šalių suardė pinigų sistemas,pagrįstas valiutiniu metalu,-aukso monetų standartą (aukso monetos daugelyje alių buvo išimtos iš cirkuliacijos,nustota banknotus laisvai keisti į auksą).1924-1928m. buvo vėl grįžta prie aukso monometalizmo,bet jau kitokio aukso standarto-aukso luitų arba aukso devizų (JAV,Šveicarijoje ir kitose šalyse liko aukso monetų standartas).1929-1933m. ekonominė krizė sugriovė aukso standartą,ir buvo pereita prie nekeičiamų į auksą banknotų cirkuliacijos.Po II pasaulinio karo kapitalistinės šalys vėl atkūrė aukso standartą.Dabar daugelyje jų vyrauja tokia pinigų sistema: banknotai konvertuojami tik į užsienio šalių valiutas,o į auksą nei tiesiog nei netiesiog (nuo1971m.) nekonvertuojami.Socialistinėse šalyse dominuoja kreditinių,nekeičiamų į auksą ir nenaudojamų tarptautinėje apyvartoje pinigų sistemos,suorganizuotos valstybinio valiutos monopolio pagrindu.Valiutos monopolis reiškia išimtinę socialistinės valstybės teisę disponuoti brangiaisiais metalais ir užsienio šalių valiuta.Socialistinės šalys nustato savo piniginių vienetų aukso turinį,kuris yra pagrindas jų ir užsienio šalių monetiniam paritetui nustatyti.Kai kurios socialistinės šalys (pavyzdiui,Kinija) savo piniginiui vienetui aukso turinio nenustato.Pinigų teorijos.

Pinigų esmės,jų funkcijų ir cirkuliacijos dėsnių koncepcijos.Svarbiausios teorijos:metalistinė,nominalistinė ir kiekybinė.Metalistinė pinigų teorija susiformavo pradinio kapitalo kaupimo epochoje (XVI-XVIIIa.).Ją išplėtojo merkantilistai.Pasak tos pinigų teorijos,pilnaverčiai (neklasifikuoti) metaliniai pinigai yra nacijos turtas,metalinės valiutos pastovumas-viena pagrindinių visuomenės vystymosi sąlygų.Kai kurie metalistinės pinigų teorijos atstovai teigė,kad pilnaverčių metalinių pinigų negalima keisti į popierinius piniginius ženklus.Metalistinė pinigų teorija tapatino pinigus su preke,suplakė pinigų cirkuliaciją su prekių mainais,ignoravo tai, kad pinigai yra specifinė prekė,atliekanti visuotinio ekvivalento funkciją,ir kad auksas tampa visuotiniu ekvivalentu ne dėl savo prigimties,o susiklosčius tam tikriems ekonominiams santykiams.XX amžiaus 7-8 dešimtmetyje prasidėjus mokėjimo balansų ir pasaulinei valiutos krizei,metalistinė pinigų teorija pasidarė visiškai neįtikinama.

Vykstant kapitalistinei gamybai,atsirado kreditiniai pinigai,XVIIa.susidarė nominalistinė pinigų teorija.Jos šalininkai teigė,kad pinigai yra tik sutartinis ženklas,neturintis nieko bendra su preke;svarbu tik piniginio vieneto pavadinimas;kiek brangiojo metalo jis atstoja,neturi reikšmės.XXa.pradžioje paplito nominalistinės pinigų teorijos variantas-valstybinė pinigų teorija ,suformuluota G.Knapo ir įteisinanti biudžeto deficito sukeliamą infliaciją.Jis pinigus laikė teisėtvarkos produktu,valstybės valdžios kūriniu.Pinigai esą tik mokėjimo priemonė,todėl pilnaverčių geležinių pinigų funkcijas gali atlikti nekeičiami į auksą popieriniai pinigai.Valiutos kursus ir aukso standarto sąlygomis lemiąs ne piniginiuose vienetuose pažymėtas aukso turinys,o valiutinius santykius reguliuojančių valstybės organų politika..Toliau nominalistinę pinigų teoriją plėtojo F.Bendiksenas ir K.Eisteris.Jie įrodinėjo,kad pinigai atlieka tik tarpininko vaidmenį ,todėl jie gali būti pakeisti nepilnavertėmis monetomis ir popieriniais piniginiais ženklais,suplakė prekių mastą su prekės matu,ignoravo prekinę pinigų prigimtį.Valstybine teorija buvo teoriškai teisinama didelė nepilnaverčių popierinių pinigų emisija. Kiekybine pinigų teorija susiklostė XVIIIa. viduryje.Teorijos atstovai teigė,kad pinigų vertę lemia jų kiekis cirkuliacijoje,kad prekių augimas tiesiogiai priklauso nuo cirkuliacijoje didėjančios pinigų masės,kad prekės cirkuliuoti padeda be kainos,o pinigai-be vertės,kad kaina susidaro tik cirkuliacijoje ,kad pinigai neatlieka vertės mato ir kaupimo priemonės funkcijų.Dabartiniu metu paplitęs kiekybinės pinigų teorijos variantas yra perteklinės paklausos teorija,pasak kurios prekių kainos kyla ir infliacija atsiranda dėl didėjančios prekių paklausos, o ne dėl pinigų cirkuliacijoje daugėjančios pinigų masės ir vyriausybės išlaidų didėjimo.Per didelę paklausą šios teorijos atstovai siūlo mažinti mokesčių didinimų,darbo užmokesčio įšaldymu,priverstiniu taupymu.Šiuo teorijos variantu bandoma pateisinti karinių išlaidų didėjimą ir darbo užmokesčio mažėjimą.Su perteklinės paklausos teorija labai siejasi darbo užmokesčio ir kainų infliacijos spiralės teorija,ignoruojanti tai,kad dėl infliacijos mažėja realusis darbo užmokestis,kad infliacijos metu nominalusis darbo umokestis visada didėja lėčiau negu prekių kainos,maskuojanti karinių išlaidų esmę ir įrodinėjanti,kad būtina riboti darbo užmokestį.

PREKYBA IR PINIGAI

Didžioji mūsų gyvenimo dalis sukasi apie prekybą.Kiekvieną kartą,kai perkate gėrimų skardinę ar traškučių maišelį,sudarote sandėrį,mainydami tai,ką turite (pinigus),į tai, ko jums reikia.Prekyboje dalyvauja ir pramonės įminės,parduodančios savo gaminius,ir parduotuvės,siūlančios prekes,ir ištisos šalys,kurios prekiaudamos didina savo pajamas.

Rinka.

Daugelyje pasaulio šalių prekyba ir pinigai veikia per rinką.Rinka ekonomistui reiškia ne kokius nors prekystalius gatvėje-jam tai bet kuri vieta,kurioje kas nors parduodama.Rinka gali būti tiesiog žmonės,kurie gretimoje parduotuvėje perka gėrimo skarinę,arba visos šalys kurios gali pirkti tam tikro modelio lėktuvus.

Pasiūla ir paklausa.

Ekonomistai tvirtina,kad rinkos ekonomika-kuri gyvuoja visose šalyse,išskyrus komunistų valdomas-grindžiama paklausa ir pasiūla.Teoriškai gamyklos, parduotuvės ir kt. gamina ir teikia daiktus tik tuomet,jeigu yra jų paklausa-tai yra,žmonėms jų reikia.Pavyzdžiui,saulės akiniai bus labiau perkami saulei šviečiant,o ne tada,kai lyja.Taigi paklausa įvairuoja.Kita vertus,saulės akinių fabrikai gamins jų daugiau ar mažiau-teiks pasiūlą- atsižvelgdami į tai,kiek įstengs jų parduoti.Jeigu jiems atrodo,kad pavyks parduoti daug, jie priims daugiau darbininkų ir gamins daugiau,o jei bus parduodamas nedidelis kiekis,dalį darbininkų atleis. Dar reikia nustatyti reikiamą kainą.Jei nustatyta kaina bus per didelė,akinius pirks mažiau žmonių.Fabrikams,kurie įstengs pagaminti pigesnius akinius,juos parduoti seksis sėkmingiau.Tad kainos ir pasiūla tolydžiai svyruoja atsižvelgiant į tai ar žmonėms tie daiktai reikalingi. Tokia teorija galioja kiekvienam,kas usidirba pragyvenimui.Prekybos balansas.

Šalys prekiauja viena su kita,kad užsidirbtų pinigų įsigyti maistui ir prekėms,kurių pačios neįstengia pasigaminti.Vieni palankiai ketina laisvąją prekybą- kai be jokių apribojimų prekiaujama įvairiomis prekėmis ir teikiamos paslaugos.Kiti įsitikinę,kad kontrolė-pavyzdžiui,tokia kaip mokesčiai užsienio prekėms- būtina siekiant apsaugoti vietinę pramonę nuo užsienio varžovų.Daugelis šalių vadovaujasi abiem iomis idėjomis.Prekybos sėkmės rodiklis atskirose šalyse- jų mokėjimų balansas.Tai skirtumas tarp sumos,už kurią paduodama užsienyje (eksportas),ir sumos už kurią perkama (importas).Neregimosios įplaukos- mokėjimai už paslaugas tokias kaip bankų ir viešbučių.Regimosios įplaukos-už prekes,kurias galima supakuoti,tokias kaip anglis ar radijo imtuvai.