PGamyba ir jos veiksniai

TURINYS

1. Gamyba ir jos veiksniai, gamybos funkcija
1.1. Gamyba ir jos veiksniai 1
1.2. Gamybos funkcija 2
2. Pajamos dėl gamybos masto 5
3. Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis 7
4. Ribinė techninės substitucijos norma 10
5. Literatūros sąrašas 11

GAMYBA IR JOS VEIKSNIAI, GAMYBOS FUNKCIJA

GAMYBA IR JOS VEIKSNIAI

Bendriausia prasme gamyba yra bet kokia žmogaus veikla, kurios tikslas – gėrybių, t.y. produktų ir paslaugų, kurimas. Šiuolaikinis požiūris į gamybą neapriboja jos tik materialaus produkto gaminimu. Gėrybės kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos sferose kaip mokslas, švietimas, valdymas, informacijos apdorojimas ir pan.
Gamyba – tai procesas, kuriame visuomenės ekonominiai ištekliai yra naudojami naudingumui kurti, nežiūrint kokias formas šiis naudingumas įgautų.
Gamyboje naudojami ištekliai yra vadinami gamybos veiksniais. Jie skirstomi į tris grupes:
1. Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Tačiau, naudojant žemę gamybos procese, žmogus suteikia jai papildomas savybes.
2. Darbas – tai bet kokia fizinė arba protinė žmogaus veikla,sukurianti visuomenei naudinga gėrybę.
3. Kapitalas – tai žmogaus darbu pertvarkyti gamtos objektai ir pritaikyti tolesniam perdirbimui, kuriant žmogui reikalingas gėrybes (pastatai, įrengimai, mašinos, žaliavos, medžiagos ir pan.).
Šiuolaikinė ekonomikos teorija prie gamybos veiksnių priskiria taip pat technologiją, mookslą, informaciją, gamybos veiksnių derinimo, koordinavimo, vadybos ir panašią veiklą.
Analizuojant gamybos procesą ir gamintojo elgseną svarbu atkreipti dėmesį į dvi pagrindines gamybos veiksnių naudojimo ypatybes. Pirma, šiuolaikinėje gamyboje būtinas suderintas visų gamybos veiksnių naudojimas. Bent vieno veiksnio nebuvimas sutrikdo gamybą, arba ji

i išvis neįmanoma. Antra, gamybos veiksniams yra būdingas pakeičiamumas (substitucija). Tai reiškia, kad gėrybės gaminamos naudojant įvairius gamybos veiksnių derinius. Pavyzdžiui, yra dvi įmonės, gaminančios tą patį produktą. Pirmoje plačiai naudojamos mokslo ir technikos naujovės, gamyba yra automatizuota, o žmogus daugiausia apsiriboja gamybos proceso stebimu ir kontrole. Antroje įmonėje automatizavimo lygis minimalus, įrengimai pasenę, naudojama daug rankų darbo. Tačiau tiek vienoje, tiek kitoje gaminamas tos pačios paskirties produktas. Pirmuoju atveju sunaudojama daugiau kapitalo, antruoju – darbo.
Dėl visuomeninio darbo pasidalijimo gamyba organizuojama atskirose firmose (įmonėse).
Firma – savarankiškas ūkinis vienetas, sutelkiantis materialinius, darbo bei kitus išteklius ir organizuojantis gėrybių gamybą.
Rinkoje firma perka gamybos veiksnius, juos suderina, pagamina gėrybę ir ją parduoda.

GAMYBOS FUNKCIJA

Tarp gamybos veiksnių sąnaudų ir pagaminto produkto kiekio yra priklausomybė, kurią galima aprašyti maatematiškai kaip gamybos funkciją. Ji rodo, kaip keičiasi gamybos apimtis (t.y. pagaminamos produkcijos kiekis), pasikeitus pajėgumų kiekiui. Jeigu pagaminto produkto kiekį pažymėsime raide Q (quantity), kapitalą – raide K (capital), darbą – raide L (labour), tai gamybos funkcijos bendriausia išraiška bus:

Q = F(K,L)

Gamybos funkcija – tai gamybos proceso matematinė išraiška, kuri parodo kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijomis sunaudojama, siekiant pagaminti maksimalų produkto kiekį.

Gamybos funkciją galima užrašyti ne tik matematine lygtimi, bet ir pavaizduoti grafiškai. Tarkime, firma, gamindama atitinkamą produktą, ga

ali įvairiai derinti gamybos veiksnius. 1 lentelėje pateiktos gamybos veiksnių sąnaudos ir sukurto produkto kiekiai, gaminant produktą dviem variantais.

1 lentelė. Gamybos veiksnių sąnaudos ir produkto kiekis

I gamybos planas II gamybos planas
K L Q K L Q
1 1 8 1 0,5 10
2 2 17 2 1 20
3 3 37 3 1,5 31
4 4 43 4 2 42

1 lentelės duomenis atidėsime koordinačių sistemos ašyse: abscisių ašyje L sąnaudos, ordinačių – K sąnaudos (1 paveikslas).

4 d’ (42) d (43)

3 c’ (31) c (37)

2 b’ (20) b (17)

1 a’ (10) a (8)

0

1 2 3 4
1 paveikslas. Gamybos funkcija

Susikirtimo taškai a, a’, b, b’, c, c’, d, d’ tiesėse parodo, kiek produkto vienetų pagaminama, naudojant darbą ir kapitalą tam tikra proporcija. Esant pirmajam gamybos variantui kapitalas ir darbas naudojamas santykiu 1:1, o antrajam – 2:1. Taigi pirmuoju atveju daugiau naudojama darbo negu antruoju. Pirmasis variantas yra imlesnis darbui, o antrasis – kapitalui. Firma privalo įvertinti vieno ir kito gamybos varianto privalumus ir trūkumus, atsižvelgti į gamybos veiksnių ir jos gaminamo produkto kainas rinkoje ir nustatyti, kuris variantas yra efektyvesnis.

Efektyvumas – gamybos išteklių naudojimo lygis, užtikrinantis maksimalią produkto gamybos apimtį, esant minimalioms gamybos veiksnių sąnaudoms.

Tarkime, firma turi galimybę pasirinkti vieną iš trijų (A, B, C) gamybos variantą (2 paveikslas).

K b” b’

C B

K3 a’ A

b

K2 a”

K1 a

0

L1 L2 L3 L
2 paveikslas. Gamybos variantų efektyvumo palyginimas

Taškai A, B, C tiesėse rodo, kiek pagaminama produkto, esant įvairioms darbo ir kapitalo sąnaudų proporcijoms. Tarkime, kad a, a’, a” taškuose sukurto produkto kiekis yra vienodas, pavyzdžiui po 10 vienetų, o b, b’, b” taškuose – po 20 vienetų. Ku

urį gamybos variantą pasirinks firma, siekdama didesnio efektyvumo? Akivaizdu, kad B variantas yra neefektyvus, nes tiek kapitalo, tiek darbo sąnaudos yra didesnės, gaminant tą patį kiekį, negu esant A ir C variantams, ir jis atmestinas iš karto. A varianto atveju gaminant 10 arba 20 vienetų, didesnės yra darbo sąnaudos, mažesnės – kapitalo, o C variante, atvirkščiai, didesnės kapitalo, o mažesnės darbo sąnaudos. Šie gamybos variantai nėra efektyvūs, todėl juos reikia analizuoti ir įtraukti į firmos gamybos planą.

Tarkime, kad firma gali rinktis produkto gamybos variantą iš daugelio galimų. Tai parodo gamybos proceso tiesės (3 paveikslas).

K A

B

C

D

E

a F

b

c d G

e f

g Q = 10

0 L
3 paveikslas. Gamybos proceso tiesės

Tiesėse pažymėti a, b, c, d, e, f, g taškai atitinka vienodą gaminamo produkto kiekį (Q=10). Sujungę šiuos taškus gauname kreivę, kuri vadinama izokvante.

Izokvantė – koordinačių sistemos kreivė, rodanti efektyvius gamybos veiksnių derinius, gaminant apibrėštą produkto kiekį.

Kiekvienas izokvantės taškas parodo atitinkamo gamybos veiksnio sąnaudos. Slenkant ja iš viršaus žemyn, kapitalo sąnaudos mažėja, o darbo – didėja. Čia yra pastebimas gamybos veiksnių pakeičiamumo (substitucijos) efektas.

Izokvantė turi dar vieną svarbią savybę: ji jungia tik efektyvių gamybos procesų tiesių taškus ir todėl visada yra įgaubtos formos.

Firmos gamybos planą (4 paveikslas) sudaro daugybė izokvančių. Jų skaičių riboja gamybos veiksnių panaudojimo galimybės.

K

Q4 = 40

Q3 = 30

Q2 = 20

Q1 = 10

0

L
4 paveikslas. Firmos gamybos planas

Firmos gamybos planas yra panašus į

vartotojo elgsenos indeferentiškumo kreivių žemėlapį. Šis panašumas nėra atsitiktinis, nes:
1. indeferentiškumo kreivė atspindi vartotojo norus, o izokvantė rodo firmos polinkį rinktis vieną iš galimų produkto gamybos variantų;
2. visuose diferentiškumo kreivės taškuose vartotojo nauda yra vienoda, o visuose izokvantės taškuose firmos gaminamo produkto kiekis irgi yra toks pat;
3. indeferentiškumo kreivių žemėlapyje, kreivei tolstant nuo koordinačių nulinio taško, vartotojo nauda didėja, o gamybos planas rodo irgi didėjantį pagaminto produkto kiekį.
4 paveiksle pateiktas firmos gamybos planas nėra universalus, jis tinka tam atvejui, kai firma gali rinktis gamybos variantus iš kelių galimų, o gamybos veiksniai gali būti tarpusavyje keičiami.
Tačiau atskirais atvejais gaminama pagal griežtą inžinerinę formulę ir pasirinkti negalima. Tokia firma ekonomikos teorijoje vadinama “juodąja dėže”. Čia gamybos veiksnių santykis fiksuotas ir galimas tik vienas gamybos variantas, kuriam šis santykis tinka. Tokios firmos gamybos planas pateikiamas 5 paveiksle.

K

3 Q3 = 36

2 Q2 = 24

1 Q1 = 12

0 1 2 3 L

5 paveikslas. Firmos “juodoji dėžė” gamybos planas

Jeigu darbo ir kapitalo santykis yra fiksuotas, tai naudojant tam tikrą darbo kiekį, būtina naudoti ir atitinkama kapitalo kiekį. Gamybos veiksniai vienas kito nepakeičia.
Tokio gamybos proceso gamybos funkcija atrodo taip:

F (K,L) = min (K,L)

Tarkim, kad KL, tuomet L = min (K, L) ir ribojantis veiksnys yra darbas.

PAJAMOS DĖL GAMYBOS MASTO

Analizuojant gamintojo elgseną svarbu žinoti, kaip keičiasi firmos pagaminto produkto apimtis, tuo pačiu ir firmos pajamos, kintant gamybos veiksnių sąnaudoms.
Firmos pajamos R (revenue) yra lygios pagaminto produkto kiekio Q ir kainos P sandaugai:

R = Q*P

Konkurencinės rinkos sąlygomis kaina yra pastovi. Tokiu atveju firmos pajamų kitimas priklauso nuo pagaminto produkto kiekio, o pastarasis – nuo gamybos veiksnių sąnaudų, t.y. gamybos masto.

Galimi trys šios priklausomybės atvejai:
1. proporcingai padidėjus gamybos veiksnių sąnaudoms ir produkto apimčiai, gaunamos pastovios pajamos dėl gamybos masto (constant return to scale) (6 paveikslas)

K

2

Q = 20

1

Q = 10

0

1 2 L
6 paveikslas. Pastovios pajamos dėl gamybos masto

2. gamybos veiksnių sąnaudoms padidėjus didesniu laipsniu, negu padidėja produkto apimtis, gaunamos mažėjančios pajamos dėl gamybos masto (dicreasing return to scale) (7 paveikslas)

K

2 Q = 20

Q = 18

1

Q = 10

0

1 2 L

7 paveikslas. Mažėjančios pajamos dėl gamybos masto

3. gamybos veiksnių sąnaudoms padidėjus mažesniu laipsniu negu pagaminto produkto apimtis, gaunamos didėjančios pajamos dėl gamybos masto (increasing return to scale) (8 paveikslas)

K

1 Q = 23

Q = 20

0 Q = 10

1 2 L

8 paveikslas. Didėjančios pajamos dėl gamybos masto

Kiekvienu atveju gamybos funkcijos pavidalas bus skirtingas.

Pastovios pajamos dėl gamybos masto aprašomos tokia funkcija:

F (tK, tL) = tF (K, L),

kur t yra bet koks teigiamas skaičius.

Didėjančias pajamas dėl gamybos masto išreiškia ši gamybos funkcija:

F (tK, tL) > tF (K, L)

Mažėjančias pajamas dėl gamybos masto atitinka tokia gamybos funkcija:

F (tK, tL) < tF (K, L)

Tarkime, kad gamybos funkcija yra tokio pavidalo:

F (K, L) = KaLb

kur a ir b yra teigiami skaičiai. Atlikę matematinius veiksmus gausime:
F (tK, tL) = (tK)a * (tL)b = ta+b (KaLb) = ta+b F (K, L)

Taigi, taikant ankščiau išdėstytus dėsningumus, galima teigti, kad esant tokiai gamybos funkcijai pastovias pajamas dėl gamybos masto gausime, kai a + b = 1, mažėjančias, – kai a + b < 1 ir didėjančias, – kai a + b > 1.

MAŽĖJANČIO RIBINIO REZULTATYVUMO DĖSNIS

Tiek darbinei veiklai, tiek laisvalaikiui galioja mažėjančio ribinio rezultatyvumo (naudingumo) dėsnis. Ribinį darbo naudingumą galima apibrėžti kaip prekių, kurias galima įsigyti už papildomas darbo valandas pajamas, naudingumą. Kadangi didėjančios pajamos leidžia tenkinti vis mažiau gyvybiškai svarbius poreikius, galima teigti, kad ribinis darbo naudingumas mažėja.

Juo daugiau turime laisvo laiko, tuo jį menkiau vertiname, arba papildoma laisvalaikio valanda teikia mažesnį pasitenkinimą. Individas, spręsdamas, kiek valandų dirbti, kiek ilsėtis, lygina laisvalaikio ir darbo ribiniu naudingumu ir optimumas pasiekiamas tuomet, kai darbo ir laisvalaikio ribiniai naudingumai susilygina.
Ekonomikos teorijoje galimi ir aptariami atvejai, kai gamybos apimtis kinta, kintant tik vienam gamybos veiksniui. Kitas veiksnys išlieka pastovus.

2 lentelėje parodyta produkto kiekio priklausomybė nuo gamybos veiksnių pokyčio. Lentelė sudaryta F (K, L) = 100 * K0,5 L0,5 gamybos funkcijos pagrindu.

2 lentelė. Produkto kiekio priklausomybė nuo gamybos veiksnių pokyčio

K 1 2 3 4
L
1 100 141 173 200
2 141 200 243 282
3 173 243 300 346
4 200 282 346 400

Tarkime, kad naudojant po vieną kapitalo ir darbo sąnaudų vienetą, gaminama 100 vnt. produkto. Kai L = 2, K = 3, Q = 243 ir t.t. Jeigu kapitalo sąnaudos nekinta, ir yra lygios 1 (antras lentelės stulpelis), pastebimas toks dėsningumas: vienas gamybos veiksnys yra fiksuotas, kitas didėja, o kiekvienas papildomas pastarojo vienetas didina produkcijos apimtį, bet produkcijos prieaugis mažėja su kiekvienu papildomu kintamojo veiksnio vienetu.

Šiam atvejui apibūdinti ekonomikos teorijoje naudojama ribinio produkto sąvoka.

Ribinis produktas (marginal product) yra bendrojo produkto pokytis, pasikeitus kintamojo gamybos veiksnio (K, L) sąnaudoms vienu vienetu.

Jeigu kapitalo sąnaudos yra pastovios, o kinta tik darbo sąnaudos, skaičiuojamas ribinis darbo produktas mPL (marginal product of labour)

mPL = DQ : DL

Ribinis darbo produktas – tai įmonės gamybos (ar teikiamų paslaugų) apimties pokytis, susijęs su gamybai panaudotu papildomu darbo vienetu (pavyzdžiui, įmonės gaunamų pajamų pokytis, priėmus į darbą dar vieną darbuotoją).

Analogiškai skaičiuojamas ribinis kapitalo produktas mPK (marginal product of capital)

mPK = DQ : DK

Darbo ir kapitalo ribinių produktų skaičiavimai pateikiami 3 ir 4 lentelėse, kurios sudarytos iš 2 lentelės duomenų.

3 lentelė. Ribinis darbo produktas

K 1 2 3 4
L
1 100 141 173 200
2 41 59 70 82
3 32 43 57 56
4 27 39 46 54

4 lentelė. Ribinis kapitalo produktas

K 1 2 3 4
L
1 100 41 32 27
2 141 59 43 39
3 173 70 57 46
4 200 82 66 54

3 ir 4 lentelių skaičiai iliustruoja mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnį: didėjant kintamojo veiksnio sąnaudoms ir esant atitinkamam šio veiksnio dydžiui, pasiekiama tokia ribinio produkto gamybos apimtis, kai kiekvienas papildomas kintamojo veiksnio vienetas padidina bendrąjį produktą mažiau negu prieš jį sunaudoto kintamojo veiksnio vienetas.

3 ir 4 lentelės iliustruoja tokį gamybos procesą, kai pradedant antruoju papildomu vienetu, bendrasis produktas ima mažėti. Tačiau toks mažėjimas gali prasidėti trečiuoju, ketvirtuoju ar bet kuriuo kitu papildomais vienetais.

Gamybos rezultatams apibūdinti dar yra naudojamas bendrojo ir vidutinio produkto sąvokos.

Bendrasis produktas (TP – total product) apima produktų kiekį, pagamintą iš įvairių išteklių per tam tikrą laikotarpį.

Jeigu vieno gamybos veiksnio (tarkime, kapitalo) sąnaudos yra fiksuotos, tada bendrojo produkto kitimas priklausys nuo kito gamybos veiksnio (darbo) sąnaudų kitimo.

Vidutinis produktas (AP – average product) yra lygus bendrojo produkto daliai, tenkančiai vienam kintamojo veiksnio sąnaudų vienetui (šiuo atveju darbo sąnaudom).

APL = Q : L

Ryšys tarp bendrojo, vidutinio ir ribinio produktų pavaizduotas grafiškai 9 paveiksle.

TP TP

0

L0 L1 L
a) bendrasis produktas

AP, MP

APL

0 I II MPL

0

L0 L1 L
b) vidutinis ir ribinis produktas
9 paveikslas. Bendrojo, vidutinio ir ribinio produktų tarpusavio priklausomybė

Pateiktos gamybos funkcijos kreivės parodo priklausomybę tarp darbo sąnaudų ir gamybos apimties, kai kapitalo sąnaudos yra pastovios. Bendrojo produkto kreivės taškas L0 sutampa su ribinio produkto maksimumu, nuo kurio prasideda ribinio produkto mažėjimas. Taškas L0 dažnai yra vadinamas “pajamų mažėjimo tašku”. Bendrojo produkto augima riboja darbo jėgos, kurią galima samdyti, kiekis. Bet jeigu kapitalo sąnaudos yra pastovios, ribinio produkto mažėjimas prasideda nuo taško L0, kuris yra spartaus bendrojo produkto augimo pradžia.

Ryšį tarp ribinio produkto ir vidutinio produkto galima apibūdinti taip:
1. Kol APL didėja (LL1), MP mažėja sparčiau už APL;
3. MPL = APL taške L1, kuriame yra pasiekiamas APL max (L = L1).
9b paveiksle galima išskirti tris sektorius: 0, I, II. 0 sektoriuje ribinis produktas didėja dėl to, kad kiekvieno papildomai pasamdyto darbininko sukurtas ribinis produktas dar auga. I sektoriuje ribinis produktas mažėja, bet vidutinis dar auga. II sektoriuje ir vidutinis ir ribinis produktai mažėja. Konkurencinės gamybos veiksnių rinkos sąlygomis II sektorius iliustruoja situaciją, kurioje firma turi susirūpinti ir galvoti apie papildomų gamybos veiksnių įsigijimą.
Tokios pat bendrojo, vidutinio ir ribinio produktų kitimo kreivės gali būti nubraižytos ir kitiems gamybos veiksniams.

RIBINĖ TECHNINĖS SUBSTITUCIJOS NORMA

Gamybos izokvantės ir ribinio produkto pagrindu galima aprašyti gamybos veiksnių pakeičiamumą.
Visuose izokvantės taškuose gaminamo produkto kiekis yra pastovus. Tuomet, kuo daugiau vieno gamybos veiksnio gali būti panaudota gamyboje, tuo lengviau juo pakeisti kitą gamybos veiksnį.
Gamybos veiksnių tarpusavio pakeičiamumą galima išreikšti ribine techninės substitucijos norma MRTS (marginal rate of technical substitution). Tarkime, kad DL yra darbo pokytis, DK – kapitalo pokytis išilgai duotos izokvantės. Tuomet,

MRTB = DK : DL;

Šis santykis artėja prie 0, kai darbo sąnaudos auga. Tarkime, kad DQ yra ir darbo, ir kapitalo pokyčio rezultatas, t.y.

DQ = M PL DL + M PK DK

Tačiau produkto kiekis išilgai izokvantės yra pastovus ir DQ = 0. Tuomet,

M PL DL = – M PK DK

Atlikus matematinius pertvarkymus, gauname:

– DK : DL = M PL : M PK arba MRTB = M PL : M PK

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. KTU ekonomikos katedros kolektyvas. Mikroekonomika I dalis. – K.: Technologija, 1992, 259 psl.
2. Regina Jakiūnienė. Makro ir mikroekonomikos pagrindai: mokymo priemonė. – V.: Vilniaus Aukštesniosios Lengvosios Pramonės Mokyklos leidykla, 1995, 68 psl.

Leave a Comment