TURINYS
TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………3
BENDRA TARPTAUTINĖS DARBO ORGANIZACIJOS SAMPRATA……………………4
ORGANIZACIJOS TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR VEIKLOS PRINCIPAI…………………..5
TARPTAUTINĖS DARBO ORGANIZACIJOS INSTITUCINĖ STRUKTŪRA………….6
TDO VEIKLOS KRYPTYS IR METODAI……………………………………………………………..8
LIETUVOS RESPUBLIKOS NARYSTĖ TDO……………………………………………………….9
IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..12
LITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS………………………………….13
ĮVADAS
Šiuolaikinėjeekonomikoje paslaugos yra tapusios dominuojančia veiklos rūšimi tiek kiekybine išraiška, tiek savo poveikiais kasdieniniam žmonių gyvenimui. Kiekybiniu požiūriu, išvystytose šalyse paslaugų sektoriuje dirba apie du trečdalius darbuotojų, pagaminančių 60-70 proc. BNP (bendrojo nacionalinio produktos). Ši nevienalytė veikla daro ryškią įtaką gamybos sitemos raidai bei asmeninio vartojimo sferai. Paslaugos ryškiai paveikė darbo bei užimtumo santykius tarp individų, visuomenės tipą, šalių augimą ir plėtrą, aplinkos sąlygas, kainas bei konkurencijos galimybes ir daugelį kitų visuomenės aspektų. Dėl šių priežasčių skiriamas vis didesnis dėmesys paslaugoms, kaip vienam svarbiausių ekonomikos sektorių.
Lietuvoje prasidėjus perėjimui nuo komandinės ūkio sistemos prie rinkos ekonomikos ypač išryškėjo paslaugų didėjantis vaidmuo. Perėjimas nuo socialistinio požiūrio į paslaugas kaip į bevertį dalyką, kuris konkuruoja su investicijomis į gamybą, prie kapitalistinio požiūrio – pakylėjo Lietuvos ekonomiką ir atvėrė daug galimybių mūsų verslininkams ne tik vietos, bet irtarptautinėje rinkoje. Nuo 1992 metų Lietuvos oficialioji statistika ėmė skaičiuoti ir skelbti paslaugų dalį BNP struktūroje.
Taip pat būtina pabrėžti, kad ir Vakarų šalių ekonomistai sąlyginai vėlokai susidomėjo paslaugų arba trečiojo sektoriaus fenomenu. Nors pirmieji teoriniai darbai pasirodė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet ryškiausiai padėtis pasikeitė per pastaruosius du tris dešimtmečius. Sociologai, ekonomistai, vadybos specialistai, geografai masiškai susidomėjo paslaugomis kaip specifine veikla ir emė tirti jas taikydami savo metodų įvairovę.
Nepaisant didėjančio susidomėjimo paslaugomis, galima konstatuti, kad paslaugų sfera moksliškai dar vis mažai nagrinėta, susidūriama su didžiule literatūros stoka, statatistinių tyrimu trūkumu, aukštosios mokyklos bei verslininkai negali pasigirti gausiu specialistų būriu. Dr viena priežastis, stabdantitrečiojo sektoriaus tyrimus – industrinės ekonomikos išaukštinimas. Tai reiškia, kad ekonomikos mokslas iš esmės remiasi pramoninės ekonomikos procesais, o reiškiniai, netelpantys į šias schemas, paprasčiausiai ignoruojami. Todėl reikia kuo daugiau atlikti tyrimų, rašyti darbų, publikacijų, kad visokiariopai paneigti susidariusius stereotipus.
PASLAUGŲ SAMPRATA IR PAGRINDINĖS SĄVYBĖS
Šiuolaikiniame ūkyje vis didesnę prekių dalį sudaro paslaugos, pasižymincios visų pirma tuo, kad neturi materialaus apčiuopiamumo, nes parduodamas yra ne darbo rezultatas, o tiesiogiai pati veikla.
Paslaugos sąvoka turi daugeli reikšmių, apinačių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudedamosios dalies. Pavyzdžiui mašina ar koks kitas tolimas nuo paslaugos produktas gali supanašėti į paslaugą vartorojui, jei pardavėjas stengiasi pritaikyti prekę prie individualių jo reikalavimų šiam produktui. Nors mašina yra fizinė prekė, bet būdas, kuriuo ji yra pateikiama vartotojui jau yra paslauga.
Suformuluoti paslaugos apibrėžimą yra gan sudėtinga, nes bet kuris paslaugos apibrėžimas gali būti sukritikuojamas, nes visuomet atsiras reiškinių, kurie visuotinai pripažįstami paslaugomis, tačiau netelpą į tą apibrėžimą.
Lengvinienė N.Vengrienė B. pateikia savo vadovelyje cituoja tokius galimus paslaugų apibrėžimus:
paslauga – veiksmas ar veiksmų serija, pasireiškianti asmenų kontaktu su fiziniu įrengimu ar mašina,suteikianti pasitenkinimą vartotojui (Lethinen, 1983);
paslauga – bet kokia nauda ar veikla, kurią viena pusė gali pasiūlyti kitai, pasižymi neapčiuopiamumu bei tuo, kad nėra nuosavybės rezultatas. Jos išraiška gali būti susieta ar nesusieta su fiziniu produktu (Ketler ir Bloom, 1984);
paslauga – tai veikla, nauda ar pasitenkinimas, pateikiami pardavimui kaip tokie arba kartu su parduodama preke (JAV marketingo asociacija, 1960);
paslauga – veiksmas ar serija veiksmų, kurie būdami neapčiuopiamos prigimties pasireiškia sąveika tarp vartotojo ir paslaugų darbuotojo, pastarajam pasiūlius fizinius išteklius, prekes ar sistemas vartotojo problemoms spręsti (Grönroos, 1989);
paslaugų veikla yra tokia veikla, kuri nekuria ir neperdirba fizinių produktų. Jų teikiamas produktas yra nematerialus ir negalibūti apčiuopiamas, transportuojamas ar įgyjamas (Hillas, 1977) – apibrėžimas, pripažintas vienu geriausiai atspindinčių paslaugų reikšmę.
Paprastai apibrėžimuose iškeliamos viena ar kelios paslaugų savybės, kurias autoriai laiko universaliomis. Autorė Vengrienė B. akcentuoja, kad
paslauga – tai veikla arba procesas;
paslauga neapčiuopiama;
paslauga – tai santykiai tarp tiekėjo ir paslaugos vartotojo arba kliento, tai tam tikras jų tarpusavio kontaktas;
Paslaugas tyrinėjantys autoriai pateikia skirtingą paslaugų savybių skaičių. Anot Vengrienes B. pagrindinės paslaugų savybės, skiriančios ją nuo materialios prekės yra:
neapčiuopiamumas, nes viskas pagrįsta patirtimi, įspūdžiu, savijauta, nors yra paslaugų, kurios turi ir apčiuopiamų elementų;
teikimo ir vartojimo vienovė, nors kai kurie veiksmai gali būti atliekami ir be vartotojo, tačiau būtent ta dalis, kurioje dalyvauja vartotojas, yra esminė paslaugose;
kliento, kaip būtino gamybos veiksnio, dalyvavimas, todėl paslaugų negalima sukaupti ateičiai;
neįmanomas kaupimas ir sandėliavimas, kadangi paslauga nėra materiali, nors, pvz., kompiuterines programas sandėliuoti galima, tačiau tai tik materialūs informacijos nešėjai;
nėra nuosavybės perdavimo, pvz., pervežimo paslauga, po kurios nuosavybė niekam neperduodama, tik keleivis persikėlė į kitą vietą;
heterogeniškumas, kadangi paslaugą kuria ir paslaugos teikėjas, ir gavėjas.
2. PASLAUGOS SĄVYBIŲ ĮTAKA PASLAUGOS PROCESUI
Paslaugos gamyba paprastai vykdoma taip, kad jojedalyvauja ir klientas, ir paslaugų teikėjas, ir įrengimai, ir tam tikra prasme personalas paslaugų teikimo įmonėje, kuris nėra matomas. Sąvoka gamyba, čia vartojama paslugos sukūrimo it pateikimo procesui išreikšti. Detalizuojant paslaugos gamybą, galima pažymeti:
Paslaugos gamyba numato kliento dalyvavimą vienokia ar kitokia forma.
Kliento dalyvavimas gamyboje pasireiškia – jo sąveika su kontaktiniu personalu.
Kliento dalyvavimas gamyboje pasireiškia – jo sąveika su įrengimais.
Šios sąveikos rezultatas – sukuriama paslauga.
Sąveiką ir jos elementus valdo ir palaiko vidinė organizacija, įvairios jos struktūros ( Lengvinienė N., Vengrienė B.)
Paslaugų savybės iš esmės nulemia paslaugų verslo ypatumus bei įmonės vadybos specifiką.
Neapčiuopiamumo pasekmės.
3.PASLAUGŲ KLASIFIKAVIMAS BEI KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI
Paslaugos yra labai įvairios, todėl jos dažnai klasifikuojamos pagal jas jungiančius požymius. Viena paprasčiausia klasifikavimo shema yra kontrasto principu. Tokiais kriterijais gali būti:
paslaugos teikimo ir vartojimo būdas
individualaus;
kolektyvinio vartojimo;
teikėjo patalpose;
vartotojo;
su daugeliu aptarnavimo punktų;
su vieninteliu;
vartotojo vieta gamybos procese
gamybinės;
vartotojiškos paskirties,
teikėjo juridinis organizacinis statusas
viešosios;
privačios;
technologinis istorinis kitimas
tradicinės paslaugos;
šiuolaikinės;
gamybos veiksnių svarba
imlias kapitalui;
imlias darbui
kliento dalyvavimas
reikalaujančios kliento dalyvavimo;
nereikalaujančios kliento dalyvavimo.
Paslaugos gali būti klasifikuojamos funkciniu principu. Ši principą pasiūlė Prancuzijos ekonomistai remdamiesi paslaugų vartojimo vieta gamybos cirkuliacijos vartojimo grandinėje.
pirmoji grupė – paslaugos, garantuojančios darbo procesą (transportas, tiekimas, sandėlių ūkis, atsargųsudarymas):
produktų teikimo paslaugos;
paslaugos, susijusios su žmogaus gamybinių sugebėjimų tobulinimu;
antroji grupė – paslaugos, atliekančios cirkuliacijos funkciją:
prekių ir žaliavų cirkuliacija;
fizinio kapitalo judėjimo aptarnavimas, įrengimų draudimas, valdymas, nuoma, rezervų valdymas, patalpų nuoma;
piniginio kapitalo cirkuliacijos aptarnavimas, finansinės paslaugos, juridinės konsultacijos;
trečioji grupė – paslaugos, atliekančios visuomenės reprodukcijos funkciją:
mokymo, auklėjimo, teisėtvarkos, viešosios tvarkos, planavimo;
individualios reprodukcijos (sveikatos apsaugos, higienos).
Urugvajaus priimta klasifikavimo sistema pagrįsta antruoju principu (gamybos-cirkuliacijos-vartojimo grandinės logika):
Verslo paslaugos (profesinės paslaugos, kompiuterinės ir jomis susijusios paslaugos, moksliniųtyrimų ir vystymo, nekilnojamo turto, nuomojimo (išnuomojimo) paslaugos be aptarnaujančio personalo, kitos verslo paslaugos).
Komunikacinės (pašto, kurjerinės, ryšių, audiovizualinės, kitos).
Konstravimo ir inžinerinės ( bendrieji statinių statybos darbai, įrengimo ir surinkimo darbai, namų statybos užbaigimo darbai, kitos).
Paskirstymo (komiso agentų paslaugos, didmeninės prekybos paslaugos, mažmeninės prekybos paslaugos, frančizė, kitos).
Švietimo (pradinio mokymo paslaugos, viduriniojo mokymo paslaugos, aukštojo mokslo, suaugusių švietimo, kitos).
Aplinkos apsaugos (nutekamųjų vandenų aptarnavimo, atliekų surinkimo, sanitarinės, kitos).
Finansinės (draudimo ir su juo susiję paslaugos, bankinės ir kitos finansinės, kitos).
Sveikatos apsaugos ir socialinės ( ligoninių paslaugos, kitos žmonių sveikatos apsaugos, socialinės paslaugos, kitos).
Turizmo ir kelionių (viešbučių ir restoranų, kelionių agentūrų ir turų operatorių paslaugos, turistų gidų paslaugos, kitos).
Rekreacijos, kultūros, sporto (pramogų paslaugos, naujienų agentūrų paslaugos, bibliotekų, archyvų, muziejų ir kt. paslaugos, sporto ir kt. rekreacinės paslaugos, kitos).
Transporto ( jūrų transporto paslaugos, vidaus vandenų transportas, oro transporto paslaugos, kosminio transporto, geležinkelio paslaugos).
Kitos.
Ši klasifikavimo sistemos ribotumas pasižymi tuo, kad vienodai aktualios paslaugos, pvz. komunikacijos paslaugos, išskirtos į svarbesnes pozicijas, nei susisiekimas, atsidūrė antroje klasifikatoriaus dalyje. Klasifikatoriussvarbus tuom, kad ši klasifikacinė sistema yra visuotinai aprobuota ir yra pirmas žingsnis bendrai sistemai, matuojant šalių ekonominį lygį, atsirasti.
Universalios klasifikavimo schemos nėra – todėl taikoma grupė kriterijų. Lietuvoje taikomos klasifikavimo schemos labai kinta, adaptuojama iš esmės Europos sąjungos šalių klasifikavimo specifika.
PASLAUGŲPAKLAUSA IR VARTOJIMAS
PASLAUGŲ KAINODAROS PROCESAS IR ĮPATUMAI
IŠVADOS
ITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
(www.std.lt).