Paslaugu ekonomika

PASLAUGŲ EKONOMIKA

PAGRINDINĖS PASLAUGŲ TEORIJOS BEI PASLAUGŲ VEIKLOS ESMĖ

Klausimai:
1. Kokie yra išskiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai ir jų esmė paslaugų teorijoje?
2. Kokia yra paslaugų esmė, pagrindinės paslaugų savybės bei skirtumai nuo materialios prekės?

• Paslaugos – dominuojanti veikla visoje ekonomikos struktūroje, sudaranti 60-70 BNP, kurioje dirba 2/3 šalies gyventojų. Lietuvoje tuo tarpu darbuotojų paslaugų sektoriuje skaičius viršija 50 proc., tačiau nesiekia dar 2/3 visų darbo vietų.
• Plačiausia prasmė daiktavardžio paslauga, būtų: pagalba, malonė, nauda, tačiau šių reikšmių neužtenka paslaugoms apibūdinti, nes paslaugomis gali būti ir priemonės, padedančios kurti paslaugas, ir daarbai, kuriantys paslaugas, ir nematerialūs produktai.
• Yra labai daug paslaugų sąvokų apibrėžimų: negatyvinių ir pozityvinių:
o negatyviniai paslaugų veiklą apibūdina, kaip veiklą, kuri nekuria ir neperdirba fizinių produktų, taigi, neturi ir mainomosios vertės – tik vartojamąją;
o pozityviniai – ji apibūdinama kaip santykis tarp paslaugų gamintojo ir paslaugų vartotojo.
• Palyginti su kitomis ekonomikos sritimis, paslaugų ekonomikai yra mažai išnagrinėta arba padaryta tai gana fragmentiškai. Tą sąlygoja dvi priežastys:
o statistinių šaltinių stoka, kadangi Lietuvoje oficiali paslaugų statistika pradedama vykdyti 1992 metais;
o anksčiau skirtas didesnis dėmesys gamybos sukurtam BNP.

TRYS PASLAUGŲ EKONOMIKOS RAIDOS ETAPAI IRR JŲ ESMĖ PASLAUGŲ TEORIJOJE

• Skiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai:
o paslaugų ekonominio vaidmens paieškos – nuo 18 amžiaus iki 20 amžiaus ketvirto dešimtmečio;
o trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata – nuo 4 amžiaus dešimtmečio iki 6-7 dešimtmečio (1930-1965 metai);
o šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje (dabartinis paslaugų teorijos et

tapas nuo 1965 metų).

• I etapas – Paslaugų ekonominio vaidmens paieškos.
o paslaugos nėra savarankiškas tyrimų objektas, o tik šalutinė problema, iškylanti analizuojant kitus ekonomikos sektorius;
o Adamas Smithas (1723-1790) paslaugas pradeda vertinti kaip ūkinę veiklą, kuri susijusi su namų ūkiu, samdomu darbu, amatininkų veikla:
• išskyrė du darbo tipus: gamybinį darbą, kuriantį vertę, ir negamybinį darbą, vertės neduodantį, svarbiausiu kriterijumi laikydamas darbo apčiuopiamumą;
• sudarė pirmąjį paslaugų veiklos sąrašą, į kurį įtraukė tarnautojus, dvariškius, amatininkus, menininkus, medicinos darbuotojus, tačiau pabrėždamas, jog jų darbas negamybinis ir išlaidos šiems žmonėms konkuruoja su kapitalo kaupimu;
o Federic Bastiat, kaip klasikinės paslaugų doktrinos kritikas, sukritikavo A. Smithą, teigdamas, kad nėra esminio skirtumo, ar žmogus suformuluoja materialų daiktą, ar teikia paslaugą, ne paslaugų vertė turi būti kildinama iš daiktų, o daiktų vertė iš paslaugų, kuriomis pasikeičia pirkėjas ir pardavėjas. Žmmonės savo veikla kuria tik paslaugas;
o F. Bastiat pasekėjai Clement Colson, Leon Walras ir Alfred Marshall visą veiklą visuomenėje suvokia kaip paslaugų mainus nepriklausomai nuo to, ar gaminamos prekės, ar paslaugos;
o ankstesnių minčių kritikai nepritarė, kad visos paslaugos gali būti paremtos mainais (karo paslaugos, valstybės veikla, kultūrinė ir pan.), ne visų paslaugų rezultatus galima pamatuoti;
o K. Marksas perėmė A. Smitho gamybinio ir negamybinio darbo teoriją bei vertės darbinę koncepciją, teigdamas, kad gamybinis darbas gali būti nacionalinio turto kūrimo šaltinis. Paslaugų teikimas vertės ir tu

urto nekaupia.

• I etapo rezultatai. Iš klasikinės A.Smitho doktrinos išsirutuliojo dvi kryptys:
o pirmoji, visokią veiklą vertinusi kaip paslaugas ir neskyrusi paslaugų iš visos ūkinės veiklos visumos;
o antroji, marksistinė kryptis, paslaugas laikiusi negamybine veikla, nedalyvaujančia kuriant visuomenės turtą, o dažnai net turinčia negatyvų pobūdį.

• II etapas – Trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata.
o ekonominė krizė ir ją lydėję pramoninės gamybos nuosmukis bei masinis nedarbas paskatino bedarbius ieškoti išeities paslaugose, kurios turėjo galimybių sukurti naujas darbo vietas transporte, prekyboje, mokyme, mene;
o A.G. Fisher suformuluoja trijų ekonomikos sektorių idėją:
• agrarinį;
• industrinį;
• trečiąjį, apimantį plačias veiklos rūšis;
o C. Colins pateikė detalią trijų sektorių veiklos rūšių klasifikaciją, analizavo BNP, pajamų ir vartojimo augimo bei paklausos priežastis, suvesdamas paklausos pokyčius didėjant pajamoms;
o Jean Fourastie galutinai įtvirtino trijų sektorių įdėją, paslaugas tyrė ūkio augimo kontekste, ieškojo ryšio tarp techninės pažangos ir paslaugų, laikydamas paslaugų augimą techninės pažangos rezultatu;
• II etapo rezultatai:
o galutinai subrendo trečiojo sektoriaus idėja;
o susiklostė nacionalinė statistikos sistema;
o ryškėjo diskusinės sektoriaus išskyrimo problemos, neaiškios trečiojo sektoriaus augimo priežastys ir prognozės, o tai paskatino tolimesnius paslaugų tyrimus.

• III etapas – Šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje.
o detali paslaugų veiklos analizė, kruopštus statistikos duomenų rinkimas, sociologijos metodų taikymas;
o gyventojų užimtumas paslaugų sektoriuje daugumoje industrinių šalių viršija industrinį ir agrarinį kartu paėmus;
o JAV mokslininko Daniel Bell išryškinti šiuolaikinės visuomenės bruožai:
• poindustrinė visuomenė – tai tretinė paslaugų visuomenė;
• jai būdingas žinių, mo

okslo ir technologijų dominavimas;
• joje vyrauja specialistų ir technikų klasė;
• joje keičiasi vertybių sistemos ir kontrolės formos; pereinama prie platesnės gerovės sampratos;
o vietoj tretinio sektoriaus įvedama paslaugų ekonomikos sąvoka (Victor Fuchs);
o paslaugų ekonomika suprantama plačiau – ne kaip atskiras sektorius, o kaip ypatinga viso ūkio būsena, darbas gamyboje ir agrariniame ūkyje įgauna paslaugoms būdingus bruožus;
o neoindustrializmo kryptis – Jonathan Gershuny suformuluota savitarnos ekonomikos koncepcija, atmesta paslaugų visuomenės idėja;
o Gershuny idėja skatina priklausomybės tarp paslaugų paklausos ir gamybos šakų raidos analizę;
o ketvirtojo arba informacinio sektoriaus pripažinimo klausimas, informacijos paslaugų poveikis šalies ūkio raidai;
• III etapo rezultatai: išryškintos problemos:
o paslaugų klasifikavimo ir apskaitos klausimai, siūlomi nauji klasifikavimo ir apskaitos kriterijai;
o paslaugų pasiūlos problemos, diskusijos dėl paslaugų našumo, palyginti su pramonės našumu, prekių ir paslaugų komplimentarumas;
o paslaugų paklausos tyrimai, paslaugų paklausos elastingumo nustatymas;
o tiekėjų ir vartotojų santykių analizė, diskusijos dėl vartotojo dalyvavimo kaštų kuriant paslaugą.

PASLAUGŲ ESMĖ IR PAGRINDINĖS PASLAUGŲ SAVYBĖS

• Poreikis formuluoti paslaugos apibrėžimą sąlygotas dviejų aplinkybių:
o poreikis apibrėžti paslaugų sektorių, nustatyti jo vietą ir vaidmenį ūkio struktūroje, poveikį BNP augimui, užimtumui, investicijoms ir pan.;
o būtinybė suvokti paslaugos esmę, siekiant priimti teisingus vadybos ir marketingo sprendimus įmonėse;
o paslaugą apibrėžti trukdo ne tik paslaugų įvairovė, bet ir tai, kad visuomet atsiras reiškinių, netelpančių į jį (perkant automobilį, kuris, rodosi, yra materiali prekė, bet orientuota individualiems poreikiams, tampa paslauga);

• Paslaugos apibrėžimų grupės:
1. pagalba, malonė, parėmimas, naudojimas (į

į visa tai įeina ir fiziniai objektai pvz. maistas. Gershuny ir Miles (1983m) dažnai apie paslaugas taip atsiliepia: “Kažkokia prasme visa ekonominės sistemos baigtinė produkcija yra paslaugos”. Bet, aišku, toks apibrėžimas yra ganėtinai neįprastas ir nepraktiškas, nes šiam žodžiui priskiria ir kitas reikšmes);
2. produkcija (plačiai vartojamas produktas, informacija ar rezultatas), kuris nėra materialinės prigimties, pvz. konsultacija, prekyba, kelionė, banko sąskaitos atsidarymas, rinkos tyrimas. Labai svarbu suvokti, kad paslaugų produkcija skiriasi nuo materialios produkcijos. Kada vyriausybinė apskaita mini paslaugas, jos yra minimos būtent šia prasme (įskaitant ir naudojimąsi butais, nes jie yra laikomi paslaugų produktais);
3. priemonė, padedanti sukurti paslaugą (taigi, telefoninės būdelės ar autobusų stotelės irgi yra paslaugos, kaip kad ir piniginių operacijų mašinos, nes jos padeda pasiimti pinigus iš banko sąskaitos. Svarbiausias paslaugų produktas, sukurtas tik kitų fizinių produktų pagalba yra namai, bet ši priemonė – namų – yra retai laikoma paslauga);
4. darbas, kuris kuria paslaugas, yra vadinamas paslauga arba paslaugų veikla (pardavėjai, vairuotojai, banko darbuotojai, daktarai ir kiti darbuotojai sudaro paslaugų veiklos darbuotojų grupę. Paslaugų veikla gali būti mokamas darbas firmose ar visuomeninėse organizacijose (formalioji ekonomika) arba neapmokamas darbas namų ūkyje, savanoriškose organizacijose ir t.t. (neformalioji ekonomika));

• Galimi paslaugų apibrėžimai:
o paslauga – veiksmas ar veiksmų serija, pasireiškianti asmenų kontaktu su fiziniu įrengimu ar mašina, suteikianti pasitenkinimą vartotojui (Lethinen, 1983);

o paslauga – bet kokia nauda ar veikla, kurią viena pusė gali pasiūlyti kitai, pasižymi neapčiuopiamumu bei tuo, kad nėra nuosavybės rezultatas. Jos išraiška gali būti susieta ar nesusieta su fiziniu produktu (Ketler ir Bloom, 1984);

o paslauga – tai veikla, nauda ar pasitenkinimas, pateikiami pardavimui kaip tokie arba kartu su parduodama preke (JAV marketingo asociacija, 1960);

o paslauga – veiksmas ar serija veiksmų, kurie būdami neapčiuopiamos prigimties pasireiškia sąveika tarp vartotojo ir paslaugų darbuotojo, pastarajam pasiūlius fizinius išteklius, prekes ar sistemas vartotojo problemoms spręsti (Grönroos, 1989);

o paslaugų veikla yra tokia veikla, kuri nekuria ir neperdirba fizinių produktų. Jų teikiamas produktas yra nematerialus ir negali būti apčiuopiamas, transportuojamas ar įgyjamas (Hillas, 1977) – apibrėžimas, pripažintas vienu geriausiai atspindinčių paslaugų reikšmę;

• Paslaugų apibrėžimų išimtys:
o nors ir apibrėžimas apima didelę dalį veiklos, jis turėtų pridėti ir taip vadinamas “grynai visuomenines paslaugas”, kurios tarnauja visai visuomenei, nors ir paslaugų vartotojas negalėtų atskirti, kur yra šių sąveikų pabaiga: vyriausybė, policija, apsauga. Pastarosios dvi netgi nebūtinai turi atlikinėti savo paslaugas – jų pareiga yra užtikrinti, kad neįvyktų koks nemalonus pasikeitimas (pvz. kriminalinis nusikaltimas);

o kai kurie paslaugų produktai gali būti tiksliai apibrėžiami ir išmatuojami, jų vartotojas nedalyvauja gamybos sąveikoje, jie yra labiau standartizuoti, yra didesnė rinkos ir kainos konkurencija, net ir tuo atveju, kai paslaugų produktai negali būti susandėliuoti ir net tada, kai gamintojas ir vartotojas dar nėra susitikę. Taip atsitinka su reguliariu visuomeninio transporto darbu, mažmenine standartinių produktų gamyba, greito maitinimo restoranais ir kita panašia veikla;

o dar viena išimčių grupė yra informacijos paslaugos, kurios yra sutelktos visuomeninėse informavimo priemonėse ir kurios gali būti susandėliuotos pvz. knygos, žurnalai, kasetės, diskai ir filmai. Tai reiškia, kad santykiai tarp gamintojo ir vartotojo nėra tiesioginiai, gamintojas ir vartotojas nesusitinka, daugelis kopijų gali būti identiškos ir kad šioje srityje jau turime rinką, nors ir ši rinka dalinai priklauso nuo naudotojo ir nuo to, kokius pasikeitimus jo situacijoje lems tam tikras paslaugų produktas;

o kai kurios paslaugos, ypatingai transportas ir telekomunikacijos, taip pat informacijos ir finansų paslaugos, kurios naudoja kompiuterinę technologiją, yra labai intensyvios kapitalui, ir dabar yra pastebimas šių sričių našumo padidėjimas;

o nei santykių sąvoka, nei apibrėžimas neapima savitarnos, kuri dabar taip labai paplitusi ir kuri dažniausiai turi tas pačias savybes kaip ir paslaugos, atliekamos kitiems ar su kitų pagalba;

• Paslaugų apibrėžimuose išryškinamos savybės:
o paslauga – tai veikla,
o ji neapčiuopiama,
o paslauga – tai santykiai, nors ne visuomet akivaizdžiai matomi, ir t.t.;
o klientų poreikių tenkinimas;
o veikla, kurią gali atlikti tik kitas asmuo (ši aplinkybė išryškina skirtumus tarp savitarnos ir paslaugos);
o būtinai dalyvauja ir paslaugos teikėjas, ir vartotojas;

• B.Vengrienė siūlo daugiapakopį paslaugų apibrėžimą:
o paslauga – tai veikla, tenkinanti vartotojo poreikius;
o paslauga – tai veikla, kurios rezultatai neturi apčiuopiamo materialaus rezultato;
o paslauga – tai veikla, kurios procese sąveikauja jos teikėjas ir vartotojas;

• Pagrindinės paslaugų savybės, skiriančios ją nuo materialios prekės:
o neapčiuopiamumas, nes viskas pagrįsta patirtimi, įspūdžiu, savijauta, nors yra paslaugų, kurios turi ir apčiuopiamų elementų (maistas restorane);
o gamybos ir vartojimo vienovė, nors kai kurie veiksmai gali būti atliekami ir be vartotojo, tačiau būtent ta dalis, kurioje dalyvauja vartotojas, yra esminė paslaugose;
o kliento, kaip būtino gamybos veiksnio, dalyvavimas, todėl paslaugų negalima sukaupti ateičiai (lėktuvas be keleivių – ne paslauga);
o klientai sukuria dalį produkto;
o daugumą paslaugų vartotojams sunku įvertinti;
o neįmanomas kaupimas ir sandėliavimas, kadangi paslauga nėra materiali, nors, pvz., kompiuterines programas sandėliuoti galima, tačiau tai tik materialūs informacijos nešėjai;
o nėra nuosavybės perdavimo, pvz., pervežimo paslauga, po kurios nuosavybė niekam neperduodama, tik keleivis persikėlė į kitą vietą;
o heterogeniškumas, kadangi paslaugą kuria ir paslaugos teikėjas, ir gavėjas;
o sistema gali apimti elektronines ir mechanines priemones

Materiali prekė Paslauga
Apčiuopiama Neapčiuopiama
Homogeniška Heterogeniška
Gamyba ir pardavimas atskirti nuo vartojimo Gamyba, pardavimas ir vartojimas – vienalaikis procesas
Vartotojas gamyboje nedalyvauja Klientas dalyvauja kuriant paslaugą
Gali būti sandėliuojama Negali būti sandėliuojama
Perduodama nuosavybė Perduodamos nuosavybės nėra

Strateginė kryptis Pramonės įmonė Paslaugų įmonė
Standartizavimas Galimas kaip tikslas Sukelia pavojų nukreipti dėmesį nuo individualaus vartotojo, nors iš dalies galimas
Kainodara Paremta produktu Remiasi rinkos vertinimu ir vartotojų naudingumo samprata, tai yra kaina dažnai tokia, kiek gali klientai mokėti, beje, įtraukiamas ir įvaizdžio aspektas
Našumas Gali būti matuojamas Įprastiniais būdais neišmatuojamas, kadangi nėra fiziškai pamatuojamo rezultato
Paklausos ir pasiūlos suderinimas Valdomas atsargomis Valdomas per elgsenos pokyčius, samdant papildomus darbuotojus, perskaičiuojant kainas, skatinimą
Masto ekonomija Įgalina mažinti vieneto kaštus, kadangi fiksuoti kaštai sudaro 1/3 pramonės kaštų Vieneto kaštus sumažina tik laikinai, fiksuoti kaštai 4/5 paslaugos
Patirties kreivė Sumažina vieneto kaštus, besitęsiant gamybai, suteikia konkurentinį pranašumą Tobulina teikiamų paslaugų kokybę ir pakelia vertę bei firmos įvaizdį
Augimas, dydis, dalis rinkoje Tiesiogiai veikia pelną, kuo didesnė įmonė, tuo didesnis pelnas Netiesiogiai veikia įvaizdį, dažnai didelės mažmeninės prekybos įmonės nusileidžia mažoms, patogiau išdėstytoms
Įėjimo barjerai Remiasi produktu arba technologija. Svarbiausia kapitalas, kaštų struktūra, valstybės reguliavimas Remiasi žmogiškuoju kapitalu, santykiais vartotojais ir tinklais bei jų pajėgumu
Naujovių įdiegimas Reikalauja nedidelio dalyvaujančių darbuotojų rato, nes nebūtinas glaudus kontaktas tarp planuojančių pasikeitimus žmonių ir juos įgyvendinančių Reikalauja konsensuso ir plataus darbuotojų įtraukimo. Žymiai didesnė naujovių įdiegimo rizika. Pokytis atliekamas kartu su personalo pasikeitimu
Naujo produkto (paslaugos) išleidimo rizika Sumažėja dėl rinkos tyrimo. Produktą vėliau galima keisti, tobulinti. Išlieka didelė, nes remiasi kontaktu ir vartotojo pasitikėjimu. Paslaugos negali būti pakartotos, jeigu jų kokybė nepatenkina lūkesčių. Net pinigų gražinimas problemos neišsprendžia

• Ryšio „kompanija- klientas“ tipai ir pavyzdžiai:

Klientas
Kompanija Žmonės Įrengimai
Žmonės Mokymas Taisymo- remonto
paslaugos
Įrengimai Bankomatas Automatinis mašinų plovimas

• Paslaugos gamyba vykdoma tokiu principu:

1. Paslaugos gamyba numato kliento (1) dalyvavimą vienokia ar kitokia forma.
2. Kliento dalyvavimas gamyboje pasireiškia – jo sąveikoje su kontaktiniu personalu (KP) (2).
3. Kliento dalyvavimas gamyboje pasireiškia – jo sąveikoje su įrengimais.
4. Šios sąveikos rezultatas – sukuriama paslauga (4).
5. Sąveiką ir jos elementus valdo ir palaiko vidinė organizacija (5) jos įvairios struktūros

2 TEMA. PASLAUGŲ KLASIFIKAVIMAS BEI JŲ REZULTATO POBŪDIS

Klausimai:
1. Kokias išskirtumėte pagrindines diskusijas, kylančias dėl paslaugų sferos?
2. Kaip klasifikuojamos paslaugos ir kokie to klasifikavimo kriterijai?
3. Kokios yra paslaugų grupės pagal jų rezultato pobūdį?
4. Kokie rodikliai apibūdina paslaugų rezultatą?

Pagrindinės diskusijos dėl paslaugų sferos

• 1940 metais C. Clark veikale “Ekonominio progreso sąlygos” paslaugas apibūdina kaip likutį nuo visos šalies ūkio šakų, išmetus žemės ūkį, apdirbamąją pramonę, kalnakasybą. Siūloma šį likutį vadinti aptarnavimo pramone;
• Clark kartu su tradicinėmis šakomis – transportu, ryšiais, sandėlių ūkiu, prekyba, finansais, draudimu, nekilnojamojo turto operacijomis, asmeninėmis, specializuotomis paslaugomis bei valstybinėmis paslaugomis – įtraukė ir elektros energijos ūkį, dujų pramonę, kanalizacijos ir vandens valymo sistemas, statybą (t.y. svetimos šiam sektoriui šakos);
• Po 1940 metų veikalo paslaugų supratimas ir klasifikacija kito, paslaugas bandoma apibrėžti pozityviu keliu, išskiriant ekonomikoje tas veiklos rūšis, kurios atitinka susiklosčiusią paslaugų sampratą. Ieškoma ne bendro paslaugų apibrėžimo, bet bandoma išsiaiškinti šakas, kurios įeina į paslaugų sferą, ir kas jas tarpusavyje jungia;
• Pasaulio mokslininkai bando išskirti klasifikavimo kriterijus, priklausomai nuo tikslo. Per pastaruosius dešimtmečius JAV pateikta 17, Prancūzijoje – 27 paslaugų klasifikavimo sistemos. Tai rodo, jog trečiojo sektoriaus samprata aktuali ir dabar;
• Neapibrėžtumo paslaugų sektoriuje priežastys – paslaugų įvairovė: vienos imlios darbui, reikalauja daug darbo sąnaudų (kirpyklos, konsultaciniai centrai), kitos reikalauja didelio fizinio kapitalo (susisiekimo paslaugos, viešbučiai). Vienoms paslaugoms reikia daug intelektinių sąnaudų (medicinos paslaugos), kitoms pakanka pasitenkinti vidutine paslaugų teikėjų kvalifikacija (valymo, pakrovimo-iškrovimo paslaugos). Vienos paslaugos siejamos su asmenų aptarnavimu, kitos – su daiktų aptarnavimu, priežiūra, remontu.

• Diskusijos dėl paslaugų sferos:
o pirmoji – nyksta ribos tarp ūkio sektorių didėjant darbo pasidalinimui ir tuo pat metu stiprėjant kooperacijos poreikiui. Gamyboje dingsta veiklos „grynumas“, materiali prekė vis dažniau pateikiama kartu su paslaugomis, t.y. paslaugų ir gamybos pramonė tampa nedaloma, dėl ko sudėtingesniu tampa klasifikavimas;
o antroji – informacijos paslaugų klasifikavimas. Daug kas siūlo šias paslaugas priskirti ketvirtajam ekonomikos sektoriui. Siūloma keturių ekonomikos sektorių idėja;
o trečia – tebeegzistuoja marksistinis požiūris, neišskiriant trečiojo sektoriaus, o besiremiantis gamybinio ir negamybinio darbo koncepcija;
o ketvirta – neišspręsta neformalios paslaugų veiklos klasifikacija:
 darbo namų ūkyje, kuris daugeliu atvejų įgyja paslaugų požymių;
 šešėlinės ekonomikos, neturinčios juridinio statuso ir neatspindinčios statistikoje;
 ūkio vienetų;

• Paslaugų sferai priskiriamos ekonominės veiklos rūšys, kur ekonominis santykis tarp gamintojo ir vartotojo pasireiškia ne per daiktus, o tiesiogine jų sąveika, o darbo rezultatas yra ne daiktas, bet pats veiksmas ar procesas.

PASLAUGŲ KLASIFIKAVIMAS IR JO KRITERIJAI

• Kadangi paslaugos labai įvairios, dažnai klasifikuojamos pagal jas jungiančius požymius;
• Paslaugos gali būti klasifikuojamos kontrasto principu (pati paprasčiausia klasifikavimo schema). Tokiais kriterijai gali būti:
o paslaugos teikimo ir vartojimo būdas:
 individualaus;
 kolektyvinio vartojimo;
 teikėjo patalpose;
 vartotojo;
 su daugeliu aptarnavimo punktų;
 su vieninteliu;
o vartotojo vieta gamybos procese:
 gamybinės;
 vartotojiškos paskirties
o teikėjo juridinis organizacinis statusas:
 viešosios;
 privačios;
o technologinis istorinis kitimas:
 tradicinės paslaugos;
 šiuolaikinės;
o gamybos veiksnių svarba:
 imlias kapitalui;
 imlias darbui
o kliento dalyvavimas:
 reikalaujančios kliento dalyvavimo;
 nereikalaujančios kliento dalyvavimo
• Paslaugos gali būti klasifikuojamos funkciniu principu (kai kontrasto principas pasirodo pernelyg ribotas) arba paslaugų vartojimo vieta gamybos cirkuliacijos vartojimo grandinėje, kurį pasiūlė Prancūzijos ekonomistai:
o pirmoji grupė – paslaugos, garantuojančios darbo procesą (transportas, tiekimas, sandėlių ūkis, atsargų sudarymas):
 produktų teikimo paslaugos;
 paslaugos, susijusios su žmogaus gamybinių sugebėjimų tobulinimu;
o antroji grupė – paslaugos, atliekančios cirkuliacijos funkciją:
 prekių ir žaliavų cirkuliacija;
 fizinio kapitalo judėjimo aptarnavimas, įrengimų draudimas, valdymas, nuoma, rezervų valdymas, patalpų nuoma;
 piniginio kapitalo cirkuliacijos aptarnavimas, finansinės paslaugos, juridinės konsultacijos;
o trečioji grupė – paslaugos, atliekančios visuomenės reprodukcijos funkciją:
 mokymo, auklėjimo, teisėtvarkos, viešosios tvarkos, planavimo;
 individualios reprodukcijos (sveikatos apsaugos, higienos);

• Urugvajaus priimta klasifikavimo sistema (12 grupių) pagrįsta antruoju principu (gamybos-cirkuliacijos-vartojimo grandinės logika):

1. Verslo paslaugos;
a) profesinės paslaugos;
b) kompiuterinės ir jomis susijusios paslaugos;
c) mokslinių tyrimų ir vystymo;
d) nekilnojamo turto;
e) nuomojimo (išnuomojimo) paslaugos be aptarnaujančio personalo;
f) kitos verslo;

2. Komunikacinės;
a) pašto;
b) kurjerinės;
c) ryšių;
d) audiovizualinės;
e) kitos;

3. Konstravimo ir inžinerinės;
a) bendrieji statinių statybos darbai;
b) įrengimo ir surinkimo darbai;
c) namų statybos užbaigimo darbai;
d) kitos;

4. Paskirstymo;
a) komiso agentų paslaugos;
b) didmeninės prekybos paslaugos;
c) mažmeninės prekybos paslaugos;
d) frančizė;
e) kitos;

5. Švietimo;
a) pradinio mokymo paslaugos;
b) viduriniojo mokymo paslaugos;
c) aukštojo mokslo;
d) suaugusių švietimo;
e) kitos;

6. Aplinkos apsaugos;
a) nutekamųjų vandenų aptarnavimo;
b) atliekų surinkimo;
c) sanitarinės;
d) kitos;

7. Finansinės;
a) draudimo ir su juo susiję paslaugos;
b) bankinės ir kitos finansinės;
c) kitos;

8. Sveikatos apsaugos ir socialinės;
a) ligoninių paslaugos;
b) kitos žmonių sveikatos apsaugos;
c) socialinės paslaugos;
d) kitos;

9. Turizmo ir kelionių; d) kitos;
a) viešbučių ir restoranų;
b) kelionių agentūrų ir turų operatorių paslaugos;
d) turistų gidų paslaugos;
e) kitos;

10. Rekreacijos, kultūros, sporto;
a) pramogų paslaugos;
b) naujienų agentūrų paslaugos;
c) bibliotekų, archyvų, muziejų ir kt. paslaugos;
d) sporto ir kt. rekreacinės paslaugos;
e) kitos;

11. Transporto;
a) jūrų transporto paslaugos;
b) vidaus vandenų transportas;
c) oro transporto paslaugos;
d) kosminio transporto;
e) geležinkelio paslaugos;

12. Kitos.

• Šios klasifikavimo sistemos ribotumas: vienodai aktualios paslaugos, pvz. komunikacijos paslaugos, išskirtos į svarbesnes pozicijas, nei susisiekimas, kuris atsidūrė antroje klasifikatoriaus dalyje;
• Šio klasifikatoriaus svarba: ši klasifikacinė sistema yra visuotinai aprobuota ir yra pirmas žingsnis bendrai sistemai, matuojant šalių ekonominį lygį, atsirasti;
• Klasifikavimo schemos grupuojamos pagal kriterijų prigimtį (j.C. Delauney ir J. Gadrey):
o pirmoji grupė – kriterijai – orientuoti į veiklos rezultato fizinę prigimtį;
o antroji – ekonominės funkcijos (gamybos, paskirstymo, cirkuliacijos bei vartojimo, kolektyvinės ir individualios);
o trečioji – paslaugų paskirtis (namų ūkiui ir paslaugų įmonėms);
o ketvirtoji – paslaugų santykis su pelnu ar prekiniais mainais (komercinės ir nekomercinės, perkamos ir neperkamos);
o penktoji – istorinės ar organizacinės prigimties (tradicinės ir modernios).

• Universalios klasifikavimo schemos nėra – todėl taikoma grupė kriterijų;
• Lietuvoje taikomos klasifikavimo schemos labai kinta, adaptuojama iš esmės Europos sąjungos šalių klasifikavimo specifika (www.std.lt).
• Paslaugų klasifikavimo sistemos pagal atskirus autorius:

LENTELĖ IŠ 2 TEMOS

PASLAUGŲ SKIRSTYMAS Į GRUPES PAGAL JŲ REZULTATO POBŪDĮ

• Paslaugos neturi materialaus rezultato, todėl jų išmatuoti kaip gamybos rezultato neįmanoma;

• Pagal rezultato išreiškimo galimybes ir našumo analizės taikymo laipsnį skiriamos 4 paslaugų grupės (J. Gadrrey):

1. Paslaugos, turinčios aiškiai apibrėžtą veiklos pagrindą.
a. Paslaugos, susijusios su materialinių gėrybių pritaikymu arba jų naudingų savybių modifikavimu bei atnaujinimu (krovinių pervežimo paslaugos, gėrybių remontas, viešojo maitinimo paslaugos);
b. Paslaugos, susijusios su turtiniais santykiais dėl materialinių gėrybių, laiduojant jų mainus, disponavimą, nuosavybės pakeitimą arba nuomą, nekeičiant šių gėrybių savybių (mažmeninė prekyba, įvairi nuoma, nekilnojamojo turto sandoriai);
c. Asmenims arba namų ūkiui teikiamos paslaugos (susisiekimo paslaugos, higienos paslaugos, personali medicininė priežiūra);
2. Paslaugos, susijusios su gamybos organizavimu, tačiau neturinčios tiesioginio ryšio su materialinėmis vertybėmis (inžinerinės, konsultacinės, ekspertų paslaugos, bankinės, logistikos, tyrimų ir plėtros, reklamos); nėra atsiskyrusio veiklos pagrindo;

3. Paslaugos ugdant individų žinias ir sugebėjimus (švietimo, sveikatos apsaugos, kūno kultūros, poilsio paslaugos), kur paslaugos rezultatas neatskiriamas nuo žmogaus sugebėjimų ir savybių; veiklos pagrindas – asmuo;

4. Viešosios paslaugos, ūkio ir visuomenės valdymo paslaugos (valstybinių, vyriausybinių įstaigų); nėra apibrėžto veiklos pagrindo;

Dėl paslaugų prigimties jų rezultatas negali būti tiesiogiai išmatuotas, taikomi būdai yra kompromisiniai ir negali būti suabsoliutinti; rezultatai matuojami priklausomai nuo to, kuriai grupei priskiriamos atitinkamos paslaugos.

LENTELĖ IŠ 2 TEMOS

RODIKLIAI APIBŪDINANTYS PASLAUGŲ REZULTATĄ

3 TEMA. PASLAUGŲ KOKYBĖ IR PASLAUGŲ PRODUKTAS

Klausimai:
1. Kas yra paslaugos kokybė ir kaip ji gali būti matuojama?
2. Kas yra bendroji suvokta paslaugų kokybė ir “tiesos momentai” paslaugų teikimo procese?
3. Kokiems paslaugų kokybės aspektams pirmenybę teikia vartotojas?
4. Kokios diskusijos kyla dėl našumo paslaugų sferoje?
5. Kokie yra du paslaugų produkto našumo matavimo lygmenys?
6. Kokią įtaką paslaugų našumui daro techninė pažanga?

• paslaugos kokybė ir kaip ji gali būti matuojama?

• Kokybės paslaugų sektoriuje išmatavimas vis svarbesniu tampa dėl kasdien didėjančios konkurencijos paslaugų rinkoje, kur įmonių verslo sėkmė priklauso nuo to, ar jos sugeba pritraukti vartotojus ir juos išlaikyti;

• Kokybės suvokimas – momentinė būsena.;

• Vartotojas – pagrindinis paslaugų kokybės vertintojas, klaidinga tai, kad paslaugų įmonės vadovaujasi savo kokybės apibrėžimais, t.y. kaip jie suvokia, ko klientas nori;

• Edvardsson apibrėžimas: “Kokybė yra tai, kas padeda suprasti vartotojo įgeidžius ir padeda daryti viską, kad jie būtų įgyvendinti. Tam yra svarbu suprasti vartotoją ir esamą situaciją. Ypač svarbu teisingai apibrėžti vartotojo poreikius. Jeigu tai nėra padaryta, tai nepasieksite geros kokybės;

• Swan ir Combs apibrėžimas apibūdina dvi svarbias paslaugų kokybės dimensijas – „instrumentinė” kokybė apibūdinanti fizinius paslaugos aspektus, o „ekspresinė” dimensija susijusi su neapčiuopiamais ar psichologiniais aspektais;

• Gummesson išskyrė dizaino kokybę, tai yra paslaugos patrauklumas, paslaugos produkto kokybę – kaip paslauga suteikta, pristatymo kokybę – būdas kaip paslauga pateikiama, ir, pagaliau, santykių kokybę, parodančią santykius tarp kliento ir firmos.

• Ch. Grönroos išskiria du paslaugų kokybės aspektus:
o techninė (išorinė) kokybė; tai yra ta, ką vartotojas gauna paslaugos vartojimo metu, pvz. viešbutyje – lovą ir kambarį nakvynei, restorane – maistą, banke – kreditą;
o funkcinė (proceso) kokybė, t.y. būdas, kaip suteikiama techninė kokybė;

• Techninė kokybė negarantuoja klientui, jog gauta paslauga bus geros kokybės, pvz. aukščiausios klasės viešbutyje gyvenusį svečią apvogs, jis vertins jo paslaugą kaip labai prastos kokybės;

• Techninė ir funkcinė kokybė, gauta ir suvokta vartotojo, remiantis jo susiformuotu įvaizdžiu apie paslaugą, suformuoja vartotojo patirtą kokybę:

BENDROJI SUVOKTA PASLAUGŲ KOKYBĖ IR “TIESOS MOMENTAI” PASLAUGŲ TEIKIMO PROCESE

• Laukiamąją kokybė formuojantys veiksniai:
o marketinginis bendravimas (tiesioginis paštas, visuomeniniai santykiai, pardavimų kampanijos);
o gyvasis žodis (vartotojų tarpusavio bendravimas, keičiantis informacija apie paslaugas, teikiamas konkretaus teikėjo);
o įvaizdis (išankstinis ir susidarytas vartotojui bendraujant su įmone, kurį įmonė gali koreguoti „tiesos momentų“ pagalba);
o vartotojo poreikiai (esminis laukiamos kokybės veiksnys, kurio įmonė kontroliuoti negali).

• Bendroji suvokta kokybė susiformuoja kaip vartotojo patirtos ir laukiamos kokybės santykis:
o suvokta kokybėpatirta kokybė/laukiama kokybė;
o jeigu suvokta kokybė didesnė už 1, vartotojas liks patenkintas, ir atvirkščiai;

• Tiesos momentai – tai momentai, padedantys formuoti vartotojui paslaugų kokybės įvaizdį, kitaip tariant, tai kokybės gerinimo galimybės, tai momentai, kuomet vartotojas tiesiogiai bendrauja su paslaugų teikėju;

PASLAUGŲ KOKYBĖS ASPEKTAI, KURIEMS PIRMENYBĘ TEIKIA VARTOTOJAS

• Paslaugų vartotojas paslaugų kokybę vertina kitais būdais, nei paslaugos teikėjas;

• Pagrindinės vartotojo vertinamos paslaugų savybės:
1) teikėjo veiklos pagrindinės charakteristikos:
o profesionalumas ir įgūdžiai (kvalifikacija, fiziniai ištekliai kompanijoje, patalpos);
o požiūris ir elgsena (kontaktuojančio personalo suinteresuotumas, pagarba ir mandagumas klientui);
o prieinamumas ir lankstumas (telefono, transporto ryšio su firma būklė, darbo laiko patogumas);
o patikimumas (paslaugos savalaikiškumas, atidumas pildant dokumentus, pažadų tesėjimas);
o kompensavimas (ar paslaugų teikėjas ieško būdų spręsti problemas, jeigu ko nors paslaugų teikimo metu buvo nepadaryta);
o kreditabilumas (vertė, atitinkanti sumokėtus pinigus, nuostolių padengimas)

2) kainos ir kokybės santykio įvertinimu (verta pinigų paslauga), dažnai kaina yra priemonė, informuojanti vartotoją iš anksto apie būsimos paslaugos kokybę;

• Pagrindinės kokybės spragos, vedančios į vartotojo nepasitenkinimą paslaugų kokybe:
1) žinių spraga – tai skirtumas tarp paslaugos teikėjų turimų žinių (numatymo) apie vartotojų lūkesčius ir tikrų vartotojų poreikių bei lūkesčių;
2) standartų spraga – tai skirtumas tarp vadovų suvokimo apie vartotojų lūkesčius ir paslaugos teikimui įdiegtų kokybės standartų;
3) pristatymo, pateikimo spraga – tai skirtumas tarp tam tikrų paslaugos teikimo standartų ir paslaugos teikėjo faktiško atlikimo;
4) vidinė ryšio (susisiekimo) spraga – tai skirtumas tarp to, kas, įmonės reklamos ir pardavimo darbuotojų nuomone, yra produkto savybės, atlikimas ar paslaugos kokybės lygmuo bei to, ką įmonė realiai gali pateikti;
5) suvokimo spraga – tai skirtumas tarp to, kas faktiškai buvo pateikta ir to, ką vartotojai suvokia gavę (kadangi jie negali tiksliai įvertinti paslaugos kokybės);
6) interpretacijos spraga – tai skirtumas tarp paslaugos teikėjo komunikacijos priemonėmis faktiškai išsakytų pažadų ir to, kas, vartotojo nuomone, buvo pažadėta;
7) paslaugos spraga – tai skirtumas tarp vartotojų lūkesčių ir jų suvokimo apie faktiškai suteiktą paslaugą. Paslaugos spraga yra pati svarbiausia, nes ji atspindi bendrą vartotojo įvertinimą palyginus tai, ko buvo laukta (tikėtasi) su tuo, kas buvo realiai gauta. Pagrindinė užduotis, gerinant paslaugos kokybę, yra kiek galima labiau susiaurinti šią spragą.

• Paslaugų kokybės matai ir priimtina kokybė:
Eil. Nr. Kokybės matas Priimtina kokybė
1 SUGAIŠTAS LAIKAS Leistinose ribose, jei ne minimalus
2 Paslaugų laikas Leistinose ribose, jei ne minimalus
3 Pradiniai kaštai Priimtini
4 Paslaugos atlikimo kaštai Priimtini
5 Funkcionavimo palaikymo kaštai Priimtini
6 Remonto kaštai Priimtini
7 Viso tarnybos laiko kaštai Priimtini
8 Sutrikimai Patikslintos priežastys, pašalinti
9 Klaidos Nei didelės, nei mažos, nei rimtos, paslaugų atlikimas be klaidų
10 Klaida jau padaryta Ištaisyta nedelsiant, nekainuoja klientui
11 Patikimumas Pakankamai aukštas, pateisinantis visoms dalims ir sistemoms prieinamus viso tarnavimo laiko kaštus
12 Pirkėjo požiūris Patenkintas aptarnavimu, pilietiškas, solidarus
13 Elgimasis su klientais Pagarbus, teikiąs pagalbą, sąžiningas, paslaugus
14 Tarnautojo kompetencija Sugebantis, išmanantis, patikimas
15 Tarnautojo požiūris Solidarus, trokštąs padėti, sąžiningas
16 Pažadai, garantijos Gerbiantys klientą, įvykdyti, atlikti
17 Kokybės standartai orui, vandeniui, radioaktyvumui Saugantys sveikatą visais laikais
18 Duomenys – ištyrimas eksperimentais, testais Teisingas pavyzdžių atrinkimas, testavimas ir eksperimentavimas
19 Standartai vaistams, maistui Veiksmingi, užtikrinantys saugumą

DISKUSIJOS, KYLANČIOS DĖL NAŠUMO PASLAUGŲ SFEROJE

• Našumo problema paslaugų sferoje yra viena aktualiausių (V.R. Fuchs, , W. Baumol, J. Gadrey):
o W. Baumol teigia, kad paslaugų našumui didinti tėra mažai galimybių (“kaštų ligos” modelis, našumui didinti galimybių nėra);
o Įvairių šalių (pvz. Prancūzijos augimas gamyboje 3,4 proc., paslaugose – 2,6 proc. devintame 20 a. dešimtmetyje) statistikos šaltiniai rodo lėtą išdirbio judėjimą paslaugų sektoriuje (tačiau JAV atlikti tyrimai tai akivaizdžiai paneigia);
o Kadangi paslaugose dirba didžioji dalis darbuotojų, jų žemas išdirbis numuša šalies vidutinio didėjimo tempus;
o paslaugų našumo matavimo metodika dar nėra atidirbta, todėl nėra tikslių būdų infliacijos poveikiui ir kokybės skirtumams eliminuoti;
o kai kurie autoriai siūlo atsisakyti iš viso matuoti paslaugų našumą, kuris, anot jų, svetimas trečiajam sektoriui;

• Našumo matavimo problemos yra dvejopos prigimties:
o bendrojo pobūdžio našumo matavimo problemos;
o specifinės našumo problemos;

• Bendrojo pobūdžio našumo matavimo problemos – dėl paslaugų įvairovės ir kintamumo, kainos kitimo (ne vien tik paslaugoms būdinga, bet ir žemės ūkiui, ir pramonei);
• Specifinės našumo problemos – dėl rezultato prigimties (paslaugoms, kurios neturi apčiuopiamo rezultato);

• Nėra vienos išvados dėl našumo kitimo paslaugų sektoriuje, bandoma vertinti įvairiais metodais.

DU PASLAUGŲ PRODUKTO NAŠUMO MATAVIMO LYGMENYS

• Paslaugų produkto našumo matavimas sudėtingiausias 2, 3, 4 grupių paslaugoms, t.y. paslaugoms, paremtoms informacijos perteikimu ir dideliu klientų dalyvavimo laipsniu. Klasikiniais našumo matavimo metodais lengviausi vertinti 1 grupės paslaugas, kur jis vertinamas pagal standartus, atliktų veiksmų skaičiumi ir pan.;

• Paslaugų našumo matavimo lygmenys:
1. Netiesioginis arba bendrasis (kompleksinis) efektyvumas (veikiamas ne tik paslaugos teikėjo, bet ir vartotojo veiklos bei juos supančios aplinkos);
• bendrasis efektyvumas išreiškiamas rodikliais, parodančiais aptarnaujamos sistemos (asmens, įmonės, teritorijos, socialinės grupės) funkcionavimo pokyčius (švietimo paslaugos efektyvumas – tai ne tik dėstymo kokybė, bet ir supanti aplinka, ištekliai, paties studento pastangos; apie gydymo efektyvumą parodo sveikatos būklė, kuriai įtakos turi ne tik pats gydymas, bet ir mirtingumas, gyvenimo trukmė, sanitarinė aplinka);

2. Tiesioginis arba vidinis efektyvumas (konkretus teikimo procesas, jo sudėtis), nustatomas kaip rezultato ir sąnaudų santykis.
• tiesioginis efektyvumas matuojamas įprastiniais industriniais metodais, lyginant sąnaudas ir rezultatus (švietimo paslaugose – valandos paskaitoms ir pažymiai).

• Paslaugų sferoje esminis yra bendrasis našumo matavimo lygmuo, todėl pastangos didinti tiesioginį efektyvumą pasiteisina tiek, kiek jos padeda didinti bendrąjį efektyvumą.

TECHNINĖS PAŽANGOS ĮTAKA PASLAUGŲ NAŠUMUI

• Paslaugos, kurias didele dalimi sudaro standartizuoti veiksmai ir procesai, technikos pažangos dėka kinta panašiai kaip ir pramonė bei žemės ūkis:
o mechanizacija (transportas);
o automatizacija (prekyba);
o sudėtinga elektroninė aparatūra (medicina);
o kompiuterizacija;

• Dauguma paslaugų, kurias gana lengva standartizuoti, įvedant technologijas išlaiko tam tikrą raidos nuoseklumą: nuo amatininko, prie techninių sistemų, gaunant gamybos masto ekonomiją;

• Kvazi-produktas (kitaip tariant, tarsi produktas) – paslauga, įgijusi materialių savybių, kuriam būdinga ribota teikėjo įtaka (automatinė bagažo saugojimo kamera, bankomatas);

• Paslaugų industrializavimas ir standartizavimas yra ribotas, kadangi tiesiogiai bendraujant su klientu mažinamas rizikos, kad nebus patenkinti jo poreikiai, laipsnis;

• Paslaugų teikėjai priversti įvesti nestandartinių kliento problemų sprendimą;

• Šiuolaikinė technologija padeda didinti tik tiesioginį paslaugų efektyvumą, sutrumpindami standartizuoto, nuolat pasikartojančio veiksmo trukmę. Deja, ne visuomet aiškus technologijos poveikis bendrajam efektyvumui.

4 TEMA. PASLAUGŲ PAKLAUSA

Klausimai:
1. Kokias žinote paslaugų vartojimo kryptis?
2. Kas didina paklausą paslaugoms? Kokie yra paklausos ir pasiūlos valdymo būdai?

PASLAUGŲ VARTOJIMO KRYPTYS

• Paslaugos suvartojamos:
o kitų produktų gamybai, kitų paslaugų teikimui (tarpinės arba gamybinės paslaugos), kurios vartojamos tarpinių gamybinių paslaugų vartotojų (įmonių);
o namų ūkio arba nepriekinio ekonomikos sektoriaus suvartojimui (galutinės arba vartotojiškos paslaugos), kurios suvartojamos namų ūkių;

• Tarpinių paslaugų paklausa labiau būdinga:
o šakoms, kur gamybinė ar komercinė veikla specifiškai susijusi su tretine veikla (statyba su projektavimu, tam tikrų gėrybių – maisto produktų, medikamentų, tabako – vartojimas su reklama, draudimas su juridinėmis paslaugomis);
o šakoms, kur gausu mažų įmonių, kurios turi paklausą komercinėms sąskaitoms, įvairioms tyrimo paslaugoms (tekstilė, oda, baldai);

• Galutinių paslaugų paklausa būdinga namų ūkiams, kurie nepaisant didžiulės įvairovės gali būti grupuojami, išryškinant žmonių socialines grupes;

• Namų ūkio vartojimas nagrinėjamas pagal tam tikras funkcijas: maitinimosi, būsto, aprangos, laisvalaikio, sveikatos priežiūros;

• Galutinėms paslaugoms būdinga substitucijos problema;
o paslaugos gali būti vartojamos kartu su materialiomis prekėmis;
o paslaugų pakeitimas prekėmis (maitinimosi paslaugos pakeistos materialiomis prekėmis, būstą – nuomojamu būstu);
o mokamų paslaugų substitucija (bankinės paslaugos pakeičiamos draudimo paslaugomis);

• Ryškėja įvairių vartojimo modelių suartėjimo tendencija (amerikietiškas, europietiškas ir pan.). Europiečiai savo išlaidomis pradeda prilygti amerikiečiams. Taigi substitucijos tendencijos irgi panašėja įvairiose šalyse;

• Skiriami 4 paslaugų tipai pagal jų santykį su vartojimo būdu ir skirtinga galutine paklausa:
1. Paslaugos, garantuojančios ūkinę ir socialinę integraciją (komercinės, finansinės, ryšių, susisiekimo paslaugos):
a. teikiamos ir gyventojams, ir gamintojams;
b. dominuoja pristatymo – tarpininkavimo veikla;
c. gali būti pakeistos savitarna (viešojo transporto paslaugos pakeistos nuosavu automobiliu);
2. Asmeninės paslaugos (globos, pramogų, asmeninio aptarnavimo paslaugos):
d. gana įvairios;
e. kartu gali pasireikšti ir kaip substitucija namų ūkio veiklai, ir kaip substitucija kitokiai tų pačių paslaugų kokybei;
3. “Mišrios” (gali būti ir komerciniais ir nekomerciniais pagrindais) švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugos:
a. šios paslaugos globojamos vyriausybės;
b. yra laisvės ir laisvai rinkai;
4. Paslaugos, kurios gali būti atliktos savo sąskaita, t.y. būsto ir nekilnojamojo turto paslaugos:
a. priklausomai nuo vartojimo modelio tam tikri gyventojų sluoksniai gali turėti savo būstą arba jį nuomoti;
b. šios paslaugos laikomos paslaugomis tik su išlygomis, kadangi jų ekonominė nauda skaičiuojama pagal formalią ekonomiką (už nuomą pajamos dažnai ekonomikoje neatsispindi).

PAKLAUSOS PASLAUGOMS DIDINIMO PRIELAIDOS VEIKSNIAI. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS VALDYMO BŪDAI

• Paslaugų raidą nulemia kitų gamybos sektorių raida. Tai yra, jeigu auga gamyba, žemės ūkis, reikia ir paslaugų pirmų dviejų ekonomikos sektorių rezultatams parduoti;

• Paslaugų raida priklauso nuo vartojimo struktūros. Jeigu pvz. namų ūkis vartoja labai daug materialių prekių, jos gali didžiąja dalimi pakeisti galimas naudoti paslaugas;

• Paslaugų paklausa labiau elastinga nei daiktų, todėl didėjant vartotojiškoms išlaidoms, didėja ir paslaugų gamyba;

• Paslaugų paklausai įtaką turi šie veiksniai:
1. Bendrosios paslaugų paklausos didėjimo prielaidos:
a. bendrosios:
-darbo našumas leidžia didinti gyventojų pajamas, didėjant pajamoms, keičiasi vartojimo apimtys ir struktūra;
-situacija darbo rinkoje, užimtumas ir nedarbas, darbuotojų kvalifikacija turi įtakos paslaugų paklausai;
-ūkio vystymosi strategija, gyvenimo organizavimas;
b. demografinės ir sociologinės:
-laisvalaikis (paklausa laisvalaikio organizavimo paslaugoms);
-moterų užimtumas (didėja paklausa vaikų priežiūros ir auklėjimo paslaugų paklausai, viešojo maitinimo, buitinių paslaugų paklausai);
-gyvenimo trukmė, demografinė struktūra (ilgėjanti gyvenimo trukmė didina poreikį globos ir rūpybos paslaugoms);
-socialinis gyvenimas (sudėtingesnis socialinis gyvenimas didina poreikį juridinėms paslaugoms, mokesčių apskaičiavimo, vedybų konsultantų paslaugoms);
-išsilavinimas (didėjantis išsilavinimo lygis didina poreikį informacinių paslaugų pasiūlai);
-urbanizacija (kaimo ir miesto gyventojų paklausa dalinai skirtinga);
c. mokslo bei techninės pažangos:
-ekologiniai apribojimai ir išteklių stoka (didina poreikį pvz. automobilių nuomai, atsiranda poreikis ekspertizės ir konsultantų paslaugoms gamybai);
-naujų produktų skaičius didina poreikį remonto, produkcijos naudojimo, aptarnavimo paslaugoms, marketingo paslaugoms;
-produktų sudėtingumas ir padidėjusi rizika didina poreikį kvalifikuotų specialistų paslaugoms;
-darbo pasidalinimas ir gamybos internacionalizacija didina poreikį transporto paslaugoms, logistikos, muitinių paslaugoms;

2. Tiesioginiai paklausos didėjimo veiksniai:
a. poreikiai;
b. lėšos ir perkamoji galia – pagrindinis veiksnys, formuojantis tiesioginę paklausą;
c. paslaugų kaina;
d. paslaugų prieinamumas.

• Bendrosios augimo prielaidos formuoja ilgo laiko paslaugų paklausos didėjimo tendencijas;

• Tiesioginiai paslaugų didėjimo veiksniai – trumpo laiko paklausą;

• Paklausos valdymo būdai:
1.Paklausos reguliavimas pagal laiką arba paklausos paskirstymas;
2.Diferencijuotų kainų politika;
3.Siūlomos komplimentarios paslaugos;
4.Siūlomos substitucinės paslaugos ar produktai;
5.Įvedamos rezervavimo sistemos;
6.Naudojamos įvairios rėmimo ir skatinimo formos paklausai išlyginti, ne piko valandų paklausai didinti;

• Pasiūlos valdymo būdai:
1.Lankstūs darbo grafikai;
2.Kliento dalyvavimo didinimas;
3.Lengvai pertvarkomi pajėgumai;
4.Pajėgumų pasidalijimas ir nuoma;
5.Profesijų ir darbo funkcijų derinimas, darbuotojų apmokymas gretimų operacijų ir profesijų;
6.Dalinis užimtumas.

• Dvylika paslaugų vartojimo būdo tendencijų:
o 1. Griežtas vartotojas. Visi reikalaujame ne tik kokybiškos produkcijos. Dėl naujų technologijų kiekvieną kartą pageidaujame greitesnių paslaugų ir norime, kad tai, ką nusiperkame, visiškai patenkintų mūsų asmeninius poreikius.
o Paslaugų teikėjo galimybės: Kad per artimiausią dešimtmetį įmonė klestėtų, būtina suprasti, kokie svarbūs yra jos santykiai su klientais. Tam labai pasitarnauja internetas. (pvz. atsižvelgusi į klientų pasiūlymus, “Visionlab” akinių bendrovė prieš keletą metų triumfavo todėl, kad pirmoji pagamindavo akinius per 1 valandą. “Nike” prieš dvejus metus pradėjo gaminti teniso batelius, kurių spalvą išsirenka pats pirkėjas, be to, gali būti bate įrašytas jo vardas. Šiais teniso bateliais prekiaujama internetu).

o 2. Intymumas ir saugumas. Prekybos centruose įrengtos kameros, fiksuojančios mūsų judesius. Klientų intymumo sumažėjimas sukuriamas tam, kad pati įmonė jaustųsi saugi. Ne veltui firmos, prekiaujančios saugumo priemonėmis, dabar klesti.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Daugelis galime pasinaudoti saugumo technologijomis, kad kontroliuotume savo vaikus, įsitikintume, ar kaimynas yra patikimas, ar verta investuoti į vieną ar kitą projektą.

o 3. Viengungių pasirinkimas. Kiekvienais metais visame pasaulyje ir ypač išsivysčiusiose šalyse vis daugiau žmonių, nusprendusių nekurti šeimos. Tai daugiausia moterys, kurios šeimos židiniui randa kitų alternatyvų.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Viengungiai – svarbi rinkos dalis. Tai daugiausia karjeros siekiantys žmonės, išleidžiantys nemažai pinigų “pristatymo į namus” paslaugoms, draudimui. Jie skiria daug dėmesio asmeniniams produktams, pavyzdžiui, kelionėms, būstui. Viengungiai turi daugiau laiko dalyvauti įvairiuose forumuose, lankytis klubuose.

o 4. “Auksiniai vaikai”. Žmonės gyvena vis ilgiau ir geriau. “Daugelis sutuoktinių sulaukia pensijos, turėdami santaupų ir gerą sveikatą.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Ateityje nemažai visuomenės daliai pagal jų amžių bus reikalingi specifiniai produktai: vyresnio amžiaus žmonėms skirti būstai, speciali gimnastika. Senelių prieglaudos namai virs mažais miesteliais su specialiomis paslaugomis, skirtomis vyresnio amžiaus žmonėms.

o 5. Visuomenės sąmoningumas. Vis dažniau vartotojas nori sužinoti kuo daugiau apie perkamą ir vartojamą produktą. Atsirasti šią tendenciją paskatino antiglobalizacija ir judėjimas, nukreiptas prieš vieną ar kitą produkto rūšį.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Kiekvienai įmonei svarbu išsikovoti vartotojų pasitikėjimą. Kaip to pasiekti? Pavyzdžiui, Ispanijos krovinių gabenimo bendrovė MRW 1,7% nuo pelno skiria socialinėms akcijoms, taiko didžiules nuolaidas invalidams ir teikia nemokamas paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms (Firma “Siro”, gaminanti keptas bulvytes, įdarbino nemažai asmenų, turinčių fizinių problemų).

o 6. Aplinkos apsauga. Mokslininkai apskaičiavo, kad 2050 m. Žemėje gyvens dvigubai daugiau gyventojų nei dabar. Bijomasi, kad dėl šios tendencijos greitai gali nelikti gamtos išteklių, reikalingų žmogaus gyvybei.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Kad gelbėtų susiklosčiusią padėtį, daugelis įmonių jau pradėjo gaminti naujus ekologiškus produktus. (prekybos centrų tinklas “Carrefour” pateiks 40 aukštos klasės ekologiškai švarių gaminių).

o 7. Potencialus pasaulis. Realybės sąvoka keičiasi. Laiko stoka ir informatikos atradimai vis labiau mus atitolina nuo bendravimo “prie keturių akių”. Tai labai akivaizdi tendencija.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Žmonių santykių reikalingumas bus kompensuojamas kitomis formomis: verslo kelionių, kontakto įmonių gausėjimu. Lygiagrečiai atsiras tokios potencialios galimybės kaip telemedicina, kova su apgavystėmis ir kontrabanda internetu.

o 8. Kūnas ir siela. Prieš keletą metų imta labai domėtis ne savo kūno, bet ir sielos apsauga. Vartotojas tam nusiteikęs daug ką išbandyti: akupunktūrą, jogą, gydomąsias žoleles.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Kai kurios JAV įmonės jau pradėjo gaminti vitaminus, skirtus konkrečioms žmonių grupėms: vaikams, nėščioms moterims. Ateityje turės itin išpopuliarėti paslaugos, glaudžiai susijusios su sveikatos gerinimu, bei parduotuvės, kuriose bus galima išklausyti sveikos mitybos kursus ir pan. Gydytojai galės paskirti “sielos kunigus”. (Šią filosofiją po truputį jau pradeda taikyti JAV esantys “Cracksportsclub” gimnastikos centrai. Čia paskutinių modelių treniruokliai bus įrengti salėse su didžiuliais televizorių ekranais, visi lankytojai turės asmenines plaukimo, vandens masažo programas).

o 9. Trumpas, bet turiningas laisvalaikis. Laisvalaikio reikšmė vis didės. Bet kuriam moderniam vartotojui yra būtina turėti laisvo laiko. Ir žmonės tą laisvalaikį nori maksimaliai išnaudoti.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Šiuolaikinė visuomenė pageidauja, kad toje pačioje vietoje būtų galimybė ne tik apsipirkti, bet ir pailsėti. Vartotojas pramogų ieško visur: apsipirkdamas, valgydamas, keliaudamas. (Prognozuojama, jog triumfuos “proto valymo” atostogos, savaitgaliai, skirti vienišoms motinoms, ekskursijos po gimtąjį miestą).

o 10. Multikultūralizmas. Ateityje daugelio išsivysčiusių šalių kultūros maišysis, jungsis į vieną. Mūsų kultūrinių simbolių išsaugojimo poreikis sutaps su noru keliauti į įvairius pasaulio kraštus. Šiuo požiūriu internetas talkina lotynų kultūros įtakos didėjimui pasaulyje (ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose).
o Paslaugų teikėjo galimybės. Pasaulio muzika ir toliau sėkmingai plėtojasi. Etniškumas parsiduoda, bet ieškoma autentiškumo: kultūrinės kelionės, įvairių šalių patiekalai. Realybėje didelį poveikį kiekvienos šalies rinkai daro ir migracija: “rumuniška duona”, “arabų mėsinės”.

o 11. Nuoširdumo trauka. Yra aiški nuoširdumo tendencija. Susipažinus su naujuoju pasauliu, pagyvenus jame, ateina momentas, kai prisimenama tai, kuo gyvenai anksčiau. Taip ir vartotojas, nusipirkęs pagal naują technologiją pagamintą ar patobulintą produktą, dažnai atsimins ir tą geros kokybės produktą, kurį anksčiau vartojo.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Viskas, kas supaprastina gyvenimą, turi vertę: paslaugos į namus, įmonės, kurios dekoruoja namų židinį pagal kliento pageidavimą, kuria meniu atsižvelgdamos į vartotojo dietą. (Dabar labai populiarūs pagal senus modelius pagaminti baldai, automobiliai.).

o 12. Internetinė era. Internetas jau užima dalį mūsų gyvenimo, bet dar daug kas laukia ateityje. Europoje naujos technologijos dar labiau konsoliduosis.
o Paslaugų teikėjo galimybės. Per trumpą laiką būtina išspręsti technologinį chaosą. “Anksčiau buvo kalbama apie investicijas. (Dabar reikia optimizuoti tai, kas jau investuota”,– sako Jaime Garcia Cantero, konsultacinės įmonės IDC analitikas. Pasak jo, “dabar tam, kad skirtingi komponentai dirbtų kartu, labai svarbi yra integracija”)

5 TEMA. VARTOTOJIŠKŲ PASLAUGŲ EKONOMIKA

Klausimai:
1. Kas yra namų ūkis ir kokias funkcijas jis vykdo?
2. Kokią namų ūkio struktūrą siūlo Prancūzijos mokslininkai? Kaip kinta paklausa namų ūkio paslaugoms pastaruoju metu? Pagrindiniai J. Gersuny teiginiai.

NAMŲ ŪKIS IR JO FUNKCIJOS

• Namų ūkis – gyvojo darbo ir materialinių išteklių naudojimas, siekiant pagerinti savo poreikius;

• Namų ūkis yra ekonominis vienetas, kurį gali sudaryti vienas arba daugiau toje pačioje patalpoje gyvenančių asmenų, apsirūpinančiu maistu ir viskuo, kas reikalinga gyvenimui;

• Namų ūkis vykdo šias funkcijas:
o šeimos vartotojiška ir darbinė veikla, tiesiogiai nukreipta žmogui formuoti ir ugdyti;
o gautų produktų apdorojimas ir perdirbimas vidiniam vartojimui (maisto ruošimas, buto priežiūra, drabužių skalbimas, lyginimas, mezgimas, buto, automobilio priežiūra ir remontas);
o produktų ir paslaugų gamybą rinkai (sodų ir daržų produkcija, įvairūs amatų gaminiai);

• Siaurąja prasme, namų ūkis vykdo vartotojišką ir gamybinę funkcijas, pastaroji apima:
o gėrybių (prekių) gamybą (pavyzdžiui, vaisių, daržovių, naminių gyvulių auginimas, drabužių siuvimas, baldų gamyba ir pan.);
o daiktų priežiūrą ir taisymą (pavyzdžiui, drabužių, patalynės skalbimas, lyginimas; daiktų, įskaitant ir automobilius, remontas ir pan.);
o asmenų priežiūrą (pavyzdžiui, maisto ruošimas, vaikų priežiūra ir lavinimas, senelių slauga ir pan.);
o namų ūkio veiklos organizavimą ir koordinavimą (pavyzdžiui, namų darbų organizavimas, nuosavybes apskaita ir tvarkymas ir pan.);
o apsirūpinimą būstu;

• Prancūzijos nacionalinis statistikos ir ekonominis tyrimų institutas išskiria keturias namų ūkio veiklos kategorijas:
1. Profesinė veikla;
2. Asmeninė veikla, susijusi su žmogaus individualiais poreikiais;
3. Poilsis;
4. Namų užduotys;

• Namų ūkis ir šeima nėra tapačios sąvokos, namų ūkį gali sudaryti vienas žmogus ir net trys šeimos;

• Namų ūkio veiklą lemia kintantis ekonominis potencialas, kurį sudaro:
o darbo ištekliai ir kokybė;
o vartojamas turtas;
o žemės sklypai;
o piniginiai ištekliai, brangenybės, konvertuojama valiuta;

• Namų ūkiui įtaką turi ir:
o gyvavimo ciklo stadija (jaunimas, pensinis amžius ir pan.);
o situacija šalyje (ekonominės krizės ir pan.);
o urbanizacijos lygis šalyje.

• Namų ūkiui teikiamos paslaugos – tai veikla, sudaranti prielaidas vartojimo ir gamybinės funkcijų vykdymui ir yra tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai namų ūkių narių apmokamos.

NAMŲ ŪKIO STRUKTŪRA, SIŪLOMA PRANCŪZIJOS MOKSLININKŲ. PAKLAUSOS NAMŲ ŪKIO PASLAUGOMS KITIMO TENDENCIJOS. PAGRINDINIAI J. GERSUNY TEIGINIAI.

• Prancūzijoje siūloma 5 padalinių namų ūkio darbų ir produktų nomenklatūra.

• 1 padalinys – sodų, daržų produktai, gyvulių auginimas namų ūkiui;
• 2 padalinys – būsto priežiūra, remontas, įrengimas, apstatymas, aprangos ir avalynės priežiūra, kelionės, susijusios su prekių pirkimu, pirkinių apiforminimą;
• 3 padalinys – maisto ruošimas, veikla šeimos nariams maitinti, vaikų priežiūra, žaidimai su jais, pagalba kaimynams, globa;
• 4 padalinys – piniginių išteklių apskaita bei valdymas, investicijos į kitą turtą, turto, gyvybės ir kt. draudimai, kreditai;
• 5 padalinys – investicijos į savo turtą ir jo naudojimas namų ūkiui;

• Namų ūkio veikla turi didžiąją dalį tretinei veiklai arba paslaugoms būdingų požymių, išskyrus pirmąjį padalinį, t.y. daiktų gamybą;

• Daugelis tretinės veiklos formų gali būti iškelta už namų ūkio ribų į specializuotas įmones (daiktų priežiūra, remontas, prekyba pagal katalogus, prekių pristatymas į namus, valgio gaminimas);

• Ryškėja tokios namų ūkio paslaugų tendencijos:
o namų ūkio veiklos persiskirstymas tarp šeimos narių (mažėja moterų diskriminacija);
o pajamų didėjimas nevienodai veikia paslaugų paklausą (nuosavas automobilis mažina viešojo transporto paslaugų naudojimą, televizorius – kino teatro paslaugų, skalbimo mašina – skalbimo paslaugų);
o ilgalaikio naudojimo daiktų naudojimas ne tik mažina, bet ir didina kai kurių paslaugų paklausą (automobilių remontas, konsultacinės paslaugos, kaip naudotis kompiuteriu ir pan.);
o namų ūkio paklausos struktūra priklauso nuo šeimos dydžio ir sudėties (mažėjant gimstamumui, mažėja namų ūkio paslaugų paklausa, viengungiams reikia daugiau paslaugų);
o didelę įtaką paslaugų vartojimui daro urbanizacija (urbanizacija keičia gyvenimo būdą, bendravimą su kitais žmonėmis);
o didėja moterų užimtumas (kas tiesiogiai skatina paslaugų paklausą);
o svarbesnėmis tampa moderniosios paslaugos;

• Namų ūkio plėtros veiksniai:

Veiksnių grupė Veiksniai

Objektyvūs Subjektyvūs
Bendrieji ekonominiai Gyventojų pajamų dydis
Našumas gamybos sferoje
Situacija darbo rinkoje
Rinkos pusiausvyra Ūkio vystymo strategija
Ūkio politika
Paslaugų paklausos Poreikiai
Paslaugų kainos
Piniginės lėšos ir vartotojų pragyvenimo lygis Visuomeniniai fondai paslaugų vystymui
Paslaugų pasiūlos PASLAUGŲ PRIEINAMUMAS RINKOS OBJEKTŲ, TEIKIANČIŲ PASLAUGAS, VEIKLOS PRINCIPAI IR SĄLYGOS
Paslaugų plėtros rėmimo iš valstybės biudžeto principai ir galimybės
Socialiniai ir demografiniai Gyvenimo būdas
Laisvalaikis
Demografinė padėtis

• Namų ūkio narių veiklos sričių pasidalijimas:

• Pagrindiniai J. Gershuny (1978, 1983) teiginiai:
1. Jei namų ūkio pajamos didėja, didėja ir aukštesnio rango paslaugų paklausa;
2. Jei namų ūkio pajamos didėja, ribinis tų pajamų naudingumas mažėja. Naudingumui mažėjant, kiekviena papildoma apmokamo darbo valanda darbuotojui darosi mažiau vertinga, palyginus su valanda, sunaudota namų darbams ar laisvalaikiui;
3. Pramonėje didėjant našumui, mažėja prekių kaštai, kartu gerinant prekių vartojimo efektyvumą, palyginti su paslaugomis. Namų ūkiai kai kurias paslaugų funkcijas ir savo darbą keičia prekėmis;
4. Galutinių paslaugų (komercinis ar nekomercinis) vartojimas mažėja, kadangi namų ūkis pakeičia jas prekėmis ir savitarna.

• Pagrindinė Gershuny išvada – namų ūkio paslaugų paklausa dabartinėje ekonomikoje linkusi mažėti dėl substitucijos tarp paslaugų ir prekių bei savitarnos;

• J. Gershuny modelis kritikuojamas dėl tokių ribotumų:
o jame nepaminėtos kliūtys, turinčios įtakos namų ūkio sprendimams:
1. moterų užimtumas skatina paslaugų paklausą;
2. šeimos dydis mažėja, viengungiai ar du jauni žmonės dažniau naudojasi paslaugomis iš išorės, nei materialiomis prekėmis;
3. gyvenimo trukmė;
4. valstybės politika.

6 TEMA. GAMYBINĖS PASLAUGOS

Klausimai:
1. Kas yra nematerialios investicijos, kokios jų ypatybės bei galimos formos?
2. Kaip apibūdintumėte, kas yra tertiarizacija ir kokios jos egzistavimo priežastys?
3. Kodėl susiformuoja paklausa gamybinėms paslaugoms ir kokie jos didinimo veiksniai?

NEMATERIALIOS INVESTICIJOS, JŲ YPATYBĖS BEI GALIMOS FORMOS

• Nematerialios arba, kitais žodžiais, intelektualios investicijos pradėtos analizuoti siekiant apibrėžti intelekto vaidmenį ekonomikai;

• Nematerialios investicijos – tai įmonių išlaidos:
 nesusietos su gamyba;
 atsiperkančios (padengiamos) per ilgą laiką, tai yra ne per metus, o per dešimtmečius;
 sudarančios įmonių tobulėjimo ir plėtros sąlygas;
 jos nėra rentabilios, tačiau jas vienija didelė įtaka įmonės struktūrai ir jos pajėgumui išlaikyti konkurentų spaudimą;

• Pagrindinės nematerialiųjų investicijų savybės:
1. įmonės gamybinio pajėgumo didinimas;
2. padengimas iš santaupų;
3. įmonės einamosios vertės ir prestižo didinimas;

• Pagrindinės nematerialiųjų investicijų grupės:
1. moksliniai tyrimai;
2. personalo apmokymas;
3. marketingas;
4. logistika;
• Diskutuojama, ar nevertėtų ir darbo užmokesčio organizavimo, komunikacijų plėtojimo įtraukti į nematerialiųjų investicijų grupę;

• Svarbiausios nematerialiųjų investicijų formos:
1.mokslinių tyrimo išlaidos (dominuojanti nematerialiųjų investicijų dalis, išskyrus jav):
a. pagrindinės investuotojos yra aviacijos ir laivininkystės, farmacijos, chemijos, automobilių gamybos įmonės;
b. papildomos know-how įsigijimo išlaidomis, licencijų įsigijimo išlaidomis;

2.kadrų rengimo išlaidos:
c. išlaidos yra didesnės stambesnėse įmonėse;

3.marketingas (didžiausia nematerialiųjų išlaidų dalis jav):
d. išlaidos didėja įmonėms išeinant į užsienio rinkas, steigiant prekybos filialus;
e. gali būti atliekamos firmos arba kitų firmų paslaugomis;

4. logistika:
f. kompiuterizacija logistikoje;
g. gali būti atliekamos firmos arba kitų firmų paslaugomis.

• skirtingų šalių nematerialiųjų investicijų dydžiai skiriasi: pvz., vokietijoje santykinai nematerialiųjų investicijų dydis nedidelis, tačiau iš tiesų labai didelis fizinių investicijų dydis, todėl bendroje investicijų struktūroje atrodo nedidelis; jav didelė nematerialiųjų investicijų dalis rodo ne tik didelę jų vertę, bet mažą fizinių investicijų dydį; ir t.t.

• nematerialios investicijos – tai įdėjimas į tretinės veiklos plėtojimą įmonėse. jų didėjimas sudaro prielaidas tarpinių paslaugų paklausai plėstis ir darosi svarbus paslaugų plėtros stimulas.

TERTIARIZACIJA IR JOS EGZISTAVIMO PRIEŽASTYS

• Šiuolaikinės gamybos sistema kinta 2 plėtros kryptimis:
o pirmenybė teikiama ne tiek naujų produktų įsisavinimui, kiek jų kokybiniams skirtumams, įvairovei, prisitaikant prie perpildytos rinkos vartotojų poreikių;
o įmonės savo pranašumus realizuoja tobulesne gamybos organizacija, leidžiančia taupyti;

• Šiuolaikinė gamyba pasireiškia tokia veikla:
o tretinė veikla siūloma kartu su parduodamu produktu;
o pasireiškia kaip produktų paskirstymo, prekybos, finansavimo veikla;
o naudojama formuojant darbo jėgą, mokant personalą, vystant informacinę bazę;
o naudojama koordinuojant gamybą padaliniuose;

• Gamybos tertiarizacija – tai procesas, pasireiškiantis didėjančia tretinės veiklos apimtimi ir reikšme ūkinių vienetų veikloje, didėjančia darbuotojų, tiesiogiai nedalyvaujančių gamyboje dalimi.

• Tretinė veikla ir gamyba integruojasi dviem būdais:
1. tretinė veikla plečiama gamybinių vienetų viduje, t.y. ūkinio vieneto vidinė tretinė veikla;
2. tretinė veikla atliekama savarankiškose paslaugų įmonėse, t.y. paslaugos, teikiamos ūkiniam vienetui iš išorės;

• Ryškėja darbuotojų pasiskirstymo tendencijos tretinėje veikloje:
o didėja aukščiausio rango administracinių kadrų lyginamoji dalis, tai susiję su finansinių, juridinių, kadrų klausimų sudėtingumo didėjimu;
o mažėja sekretorių ir buhalterių skaičius, kadangi viskas automatizuojama;
o didėja komercinių darbuotojų skaičius;
o mažėja transporto darbuotojų skaičius;
o gausėja informacijos apdorojimo specialistų skaičius.

• Tertiarizacijos priežastys:
o gamybos proceso ir išorinės aplinkos didėjantis sudėtingumas:
 įranga, technologijos, įvairios produktų savybės, pritaikymo galimybės;
 sudėtingesnės technologijos, inovacijos, informacijos sistemos, nestabili politinė-teisinė bei institucinė aplinka;
o rizikos bei netikrumo valdymo poreikis:
 rizika, susijusi su gamybos procesu, atsirandanti naudojant fizinius išteklius, pastatus, įrengimus, atsirandantis poreikis apsaugoti žmones, atsakyti už jų padarytas klaidas;
 rizika, susijusi su aplinka, apimanti veiklos padarinius gamtai arba aplinkos poveikį firmos veiklai (pvz. sutrikusios komunikacijos ar transporto infrastruktūra įmonei gali turėti lemiamą poveikį jos nesėkmei), besikeičianti ekonominė aplinka, rinkos pokyčiai, valiutos kursų svyravimai dažnai iš esmės keičia įmonės būklę;

• Tertiarizacijos rezultatai:
o plėtojama ūkinių vienetų tretinė veikla;
o didėja paslaugų paklausa ir vartojimas.

PAKLAUSA GAMYBINĖMS PASLAUGOMS IR JOS DIDINIMO VEIKSNIAI

• Dažnai kaštai (pagrindinis pasirinkimą lemiantis veiksnys) lemia, kad įmonėms labiau apsimoka naudotis specializuotų nepriklausomų įmonių paslaugomis, nei patiems organizuoti tretinę veiklą: didesnės įmonės renkasi padalinio plėtojimą įmonės viduje, mažesnės – specializuotų paslaugų įmones;

• Tretinės veiklos pasidalijimo procesas gali plėtotis ir į vidų, ir į išorę, kadangi:
o kartais mažesnės įmonės iš pradžių plėtoja tretinę veiklą įmonės viduje (pvz. kadrų mokymą, telkimą), po to tai pradeda riboti įmonės plėtros tempus dėl sparčiai augančių kaštų, todėl įmonės pradeda naudoti kitų įmonių paslaugas;

o arba, atvirkščiai, iš pradžių įmonės naudojasi tretine veikla už įmonės ribų (pvz. technologinėmis naujovėmis, informatikos pasiekimais), o po to įtraukia savo darbuotojus į naują veiklą, perduodami kuruoti šias sritis, kurdami atskirus savus padalinius;

• Atskirais atvejai ribojama įmonių veikla dėl tretinės veiklos viduje ar išorėje pasirinkimo:
o ji negali pakeisti kolektyvinio pobūdžio paslaugų (draudimo paslaugos, bankų ir finansinės paslaugos, viešųjų institucijų paslaugos);

o kai kurių paslaugų naudojimas reglamentuojamas įstatymų (auditas, ekspertizė, darbo sąlygų kontrolė, sanitarinė kontrolė);

o vidutinėms ir mažoms įmonėms vidinę tretinę veiklą riboja kaštai (elementariai jos neturi techninių ar finansinių galimybių analogiškai vidinei veiklai plėsti);

o specifinę veiklą labiau apsimoka specializuotoje įmonėje (juridinės paslaugos).

Eil. Nr. Veiksniai, skatinantys paslaugų paklausą už įmonės ribų Veiksniai, skatinantys vidinę tretinę veiklą
1. Gaunamų paslaugų lankstumas Būtinybė sukurti savitą gamybos technologiją (konw-how)
2. Galimybė pasinaudoti aukšto profesinio lygio žiniomis Galimybė geriau kontroliuoti veiklos kokybę
3. Rizikos mažinimas ir kokybės garantijos Sinerginis gamybos ir tretinės veiklos derinimo efektas
4. Išorinių gamybos išteklių (darbo jėgos, mokslo tyrimų) panaudojimo galimybė Veiklos analizavimo ir tobulinimo galimybės
5. Galimybė išvengti veiklos reglamentavimo Galimybė kontroliuoti informacijos slaptumą

P.S. Nors pagrindinis veiksnys – kaštai paslaugai teikti viduje ir išorėje

• Paslaugos, kurioms būdinga paklausa gamyboje:
1. bankai (būdinga ir vartotojiška paklausa);
2. draudimas (būdinga ir vartotojiška paklausa);
3. nekilnojamo turto tvarkymas;
4. ekspertizė ir konsultacijos;
5. juridinės paslaugos;
6. profesinių organizacijų paslaugos;
7. kadrų rengimo ir mokslo tyrimų;
8. reklama;
9. apskaita.

• Tarpinių paslaugų paklausos struktūrą ir kitimą lemia:
o ūkinių vienetų dydis – įmonių didėjimas įgalina jas steigti specializuotus padalinius įmonėje (informatikos, reklamos, bendrosios apskaitos). Tačiau tik labai didelės įmonės gali sau leisti steigti maitinimo paslaugų padalinį, apsaugos, valymo, kadrų telkimo. Kai kurioms paslaugoms būdingas didėjimas iki tam tikro dydžio, vėliau prasideda paslaugos mažėjimas, t.y. padidėjus įmonei, reikalinga steigti savo padalinius (juridiniai, patentų, tyrimo, darbo organizavimo);

o socialiniai veiksniai – specializuotos įmonės padeda išvengti rečiau reikalingos veiklos ir pan. Išsivysčiusiose šalyse darbo sutartys itin reglamentuotos ir neįmanoma „užkrauti“ darbų darbuotojams, kurie jiems pagal kvalifikaciją nepriklauso. Beje, išvengiama darbuotojų atleidimo, jeigu kinta gamyba;

o komplimentarumas – paklausa komplimentarioms paslaugoms auga didėjant pagrindinio produkto gamybai“
 marketingo;
 pervežimo ir logistikos;
 prekybos;
 techniškai sudėtingų produktų aptarnavimo;
 mokslinių tyrimų paslaugos;
 konsultavimo, juridines;

o organizacinė įmonės struktūra, vadybos stilius, tradicijos ir pan.

7 TEMA. PASLAUGŲ KONKURENCIJOS BEI KAINODAROS YPATUMAI

Klausimai:
1. Kaip apibūdintumėte paslaugų rinką ir joje veikiančią konkurenciją? Kokios yra pagrindinės kliūtys laisvai konkurencijai paslaugų rinkoje?
2. Kokie paslaugų rinkos reglamentavimo metodai ir koncepcijos yra naudojamos?
3. Kuo ypatinga paslaugų kainodara?

PASLAUGŲ RINKOS ESMĖ IR JOJE VEIKIANTI KONKURENCIJA. PAGRINDINĖS LAISVOS KONKURENCIJOS KLIŪTYS

• Paslaugų rinkai būdinga:
o paklausa labai susiskaldžiusi, autonomizuota;
o daug vartotojų (paslaugos klientų ir vartotojų daug, be to, jie tarpusavyje nesusiję);
o pasiūla susiskaldžiusi, autonomizuota;
o daug teikėjų;
o nebūdingos didelio masto įmonės (išskyrus monopolius (buvęs Telekomą, AB „Lietuvos geležinkeliai“, „Lietuvos Avialinijos“ ir pan.);
o nevienalytė darbo rinka, lengvai pereinantys ir adaptuojantys save darbuotojai (iš prekybos į viešbučius, iš vertėjų į biuro darbuotojus ir pan.) iš vieno paslaugų sektoriaus į kitą (išskyrus profesines paslaugas);

• Kliūtys laisvajai konkurencijai paslaugų rinkoje:
1. paslaugų produkto netransportabilumas bei lokalinis monopolis (paslaugų įmonėms itin aktuali teritorija, kurioje jos veikia). Tai itin aktualu mažmeninės prekybos įmonėms, kavinėms, automobilių stovėjimo aikštelėms, kirpykloms, siuvykloms;
2. šakiniai ir reglamentiniai paslaugų veiklos apribojimai (reglamentuojamos medicinos, juridinės paslaugų darbuotojų kvalifikacijos, įvairios asociacijos). Tai daroma klientų saugumo sumetimais, dėl galimų neigiamų pasekmių;
3. informacijos stoka arba neskaidri rinka (kiekviena paslauga savita ir nereprodukuojama, sunku lyginti paslaugas ir t.t.). Kadangi paslaugų standartizuoti negalima, vartotojai neturi galimybių palyginti paslaugų ir įvertinti jų kokybę. Rinka nepajėgia pateikti tikslios informacijos apie paslaugos kainą ir kokie kokybės veiksniai tą kainą formuoja.

PASLAUGŲ RINKOS REGLAMENTAVIMO METODAI IR KONCEPCIJOS

• Paslaugų rinka reguliuojama šiais metodais:
o bendruoju ūkinės veiklos reglamentavimu, tai yra įstatymai, reguliuojantys bet kurių ūkinių subjektų veiklą: paslaugų, pramonės ar žemės ūkio (darbo, mokesčių, komercinės veiklos įstatymai, kurių laikosi įmonės tiek gaminančios prekes, tiek paslaugas);

o techniniu (ekonominis) reglamentavimu (speciali paslaugų specialisto kvalifikacijos sistema (juristo, mediko, architekto) saugumo reikalavimai);

o įėjimo į rinką reglamentavimu (konkretus paslaugų teikėjų skaičius, organizaciniai apribojimai) (tam tikras skaičius elektros, vandens, taksi, vaistinių paslaugų tiekėjų mieste);

o administracine kainų kontrole (dažniausiai akcentuojama viršutinė kainos riba, nors pvz. mikroautobusų paslaugoms taikytina ir apatinė riba nuo 2004 metų kovo 1 d.);

• Paslaugų rinkos reguliavimo koncepcijos:
o natūralaus monopolio ir ginčytinų rinkų teorija:
 valstybės reguliuoja natūralią monopoliją įgijusias įmones administracine kainų kontrole, neribojant įėjimo į rinką kitoms įmonėms (nors, iš pažiūros, monopolistinė firma savo kainomis prieš tai sugebėjo išstumti prieš tai buvusius rinkoje konkurentus); ginčytinos rinkos – tai, iš pažiūros, rinkos, į kurias įėjimo barjerų nėra (pvz. oro ryšys tarp Vilniaus ir Palangos), ir į jas valstybė neriboja jokių konkurentų įėjimo;
 įėjimo į rinką apribojimai pateisinami, kai monopoliją įgijusi įmonė taiko kryžminių subsidijų praktiką (viešasis transportas, tarpmiestinės komunikacijos, ryšys su nutolusiomis gyvenvietėmis), tuomet valstybė riboja konkurentų įėjimą į pelningas rinkas;

o destruktyvios konkurencijos teorija:
 kai labai dideli fiksuoti kaštai, pateisinamas laikinas reguliavimas, kol paslaugų įmonė grįžta į normalią būseną (geležinkelio paslaugos);
 kai įeiti lengva – teikėjų skaičiaus reguliavimas (taksi paslaugos);

o viešųjų paslaugų misijos:
 viešasis transportas, komunalinės paslaugos (sprendžiama kryžminėmis subsidijomis, subsidijomis iš biudžeto firmoms, užsiimančioms šia veikla, nustatant paslaugos kainą);

o informacijos asimetrijos:
 reguliuojamos medicinos, draudimo paslaugos, transporto paslaugos;

o išorinių neigiamų kaštų teorija:
 reguliuojamos paslaugos, teršiančios gamtą (apmokestinama tokių įmonių veikla, privalomos techninės normos).

PASLAUGŲ KAINODAROS YPATUMAI

• Paslaugų kainodaros procesas:
o tikslo, kurio siekiama nustatant kainą, nustatymas:
 stabilizuoti rinką;
 įgyti norimą rinkos dalį;
 maksimizuoti ilgalaikį pelną;
 maksimizuoti trumpalaikį pelną;
 stengtis “neužgožti” kitų savo paslaugų;
 siekti greitai išstumti silpnesnius konkurentus;
 būti kainos lyderiu;
 vengti kainų karų;
 pagyvinti prekybą;
 susikurti tam tikrą įvaizdį;
 pagyvinti investicijas;
 užsiimti naujų rinkų sritis;
 reguliuoti paklausą;
 išlaikyti pagrindinius pajamų srautus;
 išnaudoti nenaudojamus išteklius;
o apsisprendimas, kuria kainodaros strategija bus vadovaujamasi (kaštai, klientas, konkurentas);

o kainodaros struktūra (kuris paslaugos aspektas įkainojamas, kas įtraukiama į kainą, kuriuo elementu paremta kaina, pirkėjų diferenciacija, atsiskaitymo sąlygos);

o kainos taktika (periodiniai kainos pakėlimai bei kt. trumpalaikiai veiksniai):
 kiekybinės nuolaidos (nuolaida pirkėjui, perkančiam didesniais kiekiais, pavyzdžiui pervežimo firmos teikia nuolaidą už kiekvieną papildomą sunkvežimį);
 laikinos nuolaidos (kainos žemesnės tam tikru laiku ar dienomis);
 skatinančios nuolaidos (paslaugos kaina gali būti sumažinta ribotam laiko tarpui, kad pritrauktų naujus klientus);

• Paslaugų kainodara pagrįsta vartotojo vertinimu;
• Paslaugų kainodaros ypatumai:
o paslaugų nepalyginamumo laipsnis mažinimas pritaikius tam tikrus atitikimo reikalavimus;
o padidinta paslaugos kaina suvokiama kaip didesnė paslaugos kokybė ar paslaugų teikėjo prestižas;
o paslaugų vartotojas paslaugų kainą vertina dviem aspektais:
 ar gauta paslauga atitinka jos kainą;
 ar už tą pačią kainą jis gautų geresnę paslaugą;
o išankstinis paslaugų vartotojo vertinimas pagrįstas paslaugų teikėjo galimybių ir priemonių paslaugai teikti vertinimu;
• Paslaugų kainodaros strategijos, veikiančios paslaugų vartotojo supratimą apie kainą:
1. Patikslinto įsipareigojimo ir paslaugų detalių savybių (išryškinamos visos paslaugos savybės, pvz. restorano meniu, kirpyklos kainos struktūra, siūlomi sprendimai pasirenkant skirtingus paslaugos elementus);
2. Atskleidimo (kaip ir 1 variantas, privalumai siejami su skirtingomis paslaugomis, bandant segmentuoti rinką);
3. Pagrindinės kainos (susieti paslaugos kainą su paslaugos produkto pagrindiniu elementu);
4. Rezultatų įsipareigojimo (mažinama kliento rizika, susiejant kainą ir mokėjimą už paslaugą su realizuota paslaugos dalimi ir kliento poreikiais);
5. Orientacinės kainos (susiejama kaina ir mokėjimas su vartojimo laiku, kliento dalyvavimo laipsniu).

ANTRA DALIS
8. PASLAUGŲ IR MATERIALIŲJŲ PREKIŲ SUBSTITUCIJA IR KOMPLIMENTARUMAS, ŠIŲ REIŠKINIŲ APRAIŠKOS
• Poindustrinės teorijos šalininkų nuomone, paslaugų vartojimas didėja ir vis mažesnė gyventojų pajamų dalis tenka materialioms prekėms įsigyti (neoindustrinio požiūriu šalininkai teigia, jog paslaugų paklausa mažėja užleisdama vietą savitarnai ir ilgalaikio vartojimo prekėms);
• Statistiškai apskaityti paslaugų apimtį darosi keblu ir dėl to, kad galima apskaičiuoti tik tiesiogines išlaidas, nemokamos paslaugos neįtraukiamos į jų apskaitą (sveikatos apsaugos finansavimas iš soc. draudimo, kt. visuomeninių šaltinių, mokymo paslaugos)
• Nors paslaugų vartojimo didėjimas akivaizdus, substitucijos problema išlieka:
o pervežimo funkcija sprendžiama: perkant paslaugą arba materialią prekę (taksi, viešasis transportas ar automobilis);
o maitinimo: namuose ar valgykloje;
o skalbimo: namuose ar skalbykloje ir t.t.;
o žiūrint televizorių namie, ar filmą kino teatre;
o koncertą vaizdajuostėje ar koncertų salėje;
• Materialios prekės atskirais atvejais sėkmingai konkuruoja su paslaugomis, o tai lemia:
o lyginamieji kaštai (kas pigiau tiek ilgame periode, tiek ir trumpame);
o lyginamasis efektyvumas tenkinant vartotojo poreikius (pvz. automobilio turėjimas būtinas tam tikro sluoksnio žmonėms, arba gyvenantiems toli nuo miesto, nors jiems ir pigiau būtų važiuoti visuomeniniu transportu);
o paslaugų kokybė, lankstumas, bendravimo aspektas (kartais žmonės miesto ribose važiuoja visuomeniniu transportu dėl didelių kamščių, o užmiestyje – nuosavu automobiliu);
• Savitarna gali būti atliekama vis tiek neperkant prekių, bet naudojantis paslaugomis (skalbykloje, valgyklos);
• Paslaugos papildo materialias prekes (remontas, draudimas lydi kiekvieną nusipirktą automobilį), ir, atvirkščiai, prekės papildo paslaugas (remonto paslaugoms teikti reikalingos atsarginės detalės), taigi komplimentarumas yra abipusis;
• Paslaugos gali papildyti ir kitas paslaugas, taigi komplimentarumas būdingas ir pačioms paslaugoms (kelionių agentūros ir viešbučių paslaugos, prekybos ir bankų paslaugos, sveikatos draudimo ir gydymo paslaugos);
• Komplimentarumo apraiškos šios:
o tiesioginis – paslaugos ir prekės vartojamos tuo pat metu (viešasis maitinimas – ir paslaugos, ir maisto produktų vartojimas vienu metu);
o vartojimo – poreikis paslaugoms ir prekėms atsiranda vartojimo metu (po gydymo paslaugų, vaistinių paslaugų poreikis);
o dinaminis – vartojant prekes ar paslaugas, kyla poreikis vis naujesnėms, sąlygotoms modernėjančių technologijų ir pan. (įsigijus kompiuterį, reikia programų, konsultacijų ir .t.t.)

PASLAUGŲ AUTONOMIJA
• Didelė paslaugų, nesusijusių su kitomis prekėms ar paslaugomis, (autonomiškos paslaugos) dalis sėkmingai lenkia visų kitų paslaugų ekonominį augimą, tai paslaugos, kurios negali būti keičiamos savitarna:
o asmeninės (žmonių priežiūros, globos, vaikų auklėjimo, priežiūros, mokymo, individualios pagalbos);
o draudimo;
o valstybės ir socialinių institucijų teikiamos paslaugos (pensijų draudimas, sveikatos apsaugos);
• Autonomiškų paslaugų augimą skatina:
o poreikis sumažinti riziką;
o finansinis pagrindimas;
o socialinis saugumas;
o daugelis kolektyvinio tipo paslaugų negali būti keičiamos savitarna:
 draudimo;
 banko;
 finansinės;
 viešųjų institucijų;
o demografinės kliūtys (vienoks vartojimas būdingas jauniems, kitoks-seniems);
o socialinė-profesinė struktūra (kuo užsiima žmogus, kokiam sluoksniui priklauso);
o tradicijos;
o šeimos struktūros kitimas (užaugus ir palikus namus vaikams, sumažėja ir kinta likusios šeimos vartojimas);
o laisvalaikio leidimo kitimas (ekonomiškai išsivysčiusiųjų šalių žmonės laisvalaikį sprendžia skirtingai).

NEKOMERCINĖS PASLAUGOS IR PRIEŽASTYS, LEMIANČIOS JŲ ATSIRADIMĄ
• Komercinės paslaugos turi esminę reikšmę rinkos ekonomikos plėtrai;
• Nekomercinės paslaugos – tai paslaugos, kurių teikimo tikslas nėra pelnas, o visuomenės poreikių tenkinimas;
• Nekomercinių paslaugų atsiradimo priežastys:
o rinkos ekonomika negali egzistuoti be tam tikrų ekonominės veiklos taisyklių, kurių sudarymą, skelbimą ir priežiūra vykdo valstybinės institucijos (valstybė kišasi į tam tikrų paslaugų teikėjų veiklą);
o informacijos asimetrijos problema, kurią sprendžia nemokamai (didžia dalimi) teikiamos švietimo, medicinos paslaugos (paslaugos naudojimo saugumui įvertinti dažnai nepakanka vartotojo kompetencijos, todėl tai spręsti prisiima vyriausybė); finansuojamas būtinas švietimas (kad tėvai nesugalvotų neleisti vaikus į mokslą) ir pirminė sveikatos priežiūra (kad nevaikščiotų epidemijos, marai ir pan., kurie kenksmingi kitiems);
o visuomeninių prekių naudojimo ir išorinių pasekmių paskirstymo problema – teisėtvarkos, infrastruktūros, sanitarinės ir kt. paslaugos, kurios sprendžia ne tik užsakovų, bet ir visų aplinkinių žmonių problemas;
o socialinės pagalbos ir solidarumo problema, kurią sprendžia valstybinės institucijos, religinės bendruomenės (apgyvendinimas benamiams, darbų organizavimas neįgaliesiems, lengvatų teikimas neturintiems darbo ir pradedantiems verslą);
• Nekomercines paslaugas gauname tiesiogiai, aplenkiant rinkos kanalus, vadovaujantis kriterijumi – “kam labiausiai reikia, o ne kas daugiausiai moka”;
• Už nekomercines paslaugas mokame visi per mokesčių bei įnašų sistemą.

nekomercinių paslaugų įtaka ekonomikai
• Kadangi nekomercinės paslaugos neturi rinkos kainos, paprasčiausiai jos skaičiuojamos pagal faktinių kaštų (iš esmės – darbo užmokesčio) lygį;
• Nekomercinių paslaugų įtaką ekonomikai sudėtinga paskaičiuoti todėl, kad tiesioginių sąnaudų metodu:
o nusistovėjęs darbo užmokestis gali dirbtina padidinti ar pamažinti paslaugų apimtį (valdininkų atlyginimai, biudžetinių įstaigų atlyginimai);
o nekomercinių paslaugų įtaka turi didelę netiesioginę įtaką kitų paslaugų ekonomikos augimui (švietimo paslaugos turi įtakos būsimų specialistų, pvz. viešbučio darbuotojų paruošimui, viešbučio darbuotojų darbų kokybė – atvykstančių turistų skaičiui, turizmo augimas – kitų paslaugų pardavimui ir pan.);
• Nekomercinės paslaugos ekonomikoje turi augimo tendenciją, beje, jos sudaro gana didelę dalį apskritai visų paslaugų struktūroje;
• Nekomercinės paslaugos didina gamybos efektyvumą (mokslo tyrimų, švietimo paslaugos turi įtakos gamybos tobulinimui, taigi, ir gamybinių paslaugų plėtrai).

9. INVESTICIJŲ Į PASLAUGŲ VERSLĄ YPATYBĖS
• Paslaugų investicijoms būdinga:
o spartesnis augimas nei gamyboje (pvz. JAV per 30 metų investicijos į gamybą išaugo 3,4 karto, o į paslaugas -3,7 karto; Vokietijoje atitinkamai 3,7 ir 6,5 karto); šiuo metu išsivysčiusiose šalyse gamybos augimas sudaro apie 4,8 proc., o paslaugų – 5,9 proc.;
o investicijų augimas paslaugų pramonėje nėra vienodas ir diferencijuotas pagal atskiras paslaugų grupes (itin auga paklausa paslaugoms gyventojams bei verslui);
o kai kurios paslaugų šakos (viešbučiai, rekreacija, mažmeninė prekyba) yra sukaupusios fizinio kapitalo perteklių, kuris dabar stabilizuojasi sustojus šių paslaugų teikėjų skaičiaus augimui;
o sparčiam investicijų į paslaugų industriją augimui didelę įtaką daro sparti gamybinės bei socialinės infrastruktūros plėtra išsivysčiusiose šalyse, sudariusi pagrindą nekomercinių paslaugų plėtotei;
o itin didelis investicijų apimties į paslaugų sferą nestabilumas, kurį paskatino:
 nevienoda paslaugų reakcija į ūkinės konjunktūros pokyčius:
 nekomercinės paslaugos mažiausiai reaguoja į trumpalaikius konjunktūros svyravimus;
 valstybės politika, susijusi su jos tikslais ir prioritetais dėl konkrečių paslaugų situacijos (dalis tyrimų, kaip ir kitų nekomercinių paslaugų finansuojama valstybės);
 gamybos veiksnių substitucija, naujos technologijos (itin aktualus poreikis keisti visą pasenusią technologiją tiek gamyboje, tiek ir paslaugose).

TECHNINĖS PAŽANGOS DIEGIMO PASLAUGŲ VERSLE YPATUMAI
• Nors paslaugų procese technika dalyvauja paslaugos “užnugaryje”, ji turi stiprią įtaką paslaugos teikimo sistemai;
• Keičiant paslaugos teikimo modelį, diegiant techniką, pakeičiamas visas paslaugos teikimo modelis, o ne atskiri jo komponentai, kiekvienas darbuotojas supažindinamas su naujomis technikos priemonėmis, apibrėžiamos jų funkcijos ir suteikiama informacija, kaip naudotis tomis priemonėmis;
• Techninės pažangos diegimui paslaugų versle būdinga ne tik techniniai pertvarkymai, bet ir organizaciniai (pvz. įdiegus buhalterines programas, atsisakoma didelių buhalterijų ir pan.; įdiegus modernias technologijas į maitinimo įstaiga McDonaldo tinkle, organizacinė schema pakito iš esmės);
• Nepaisant technikos pažangos įdiegimo į paslaugų verslą, jam būdingas naujų darbo vietų kūrimas, didėjantis paslaugų darbuotojų skaičius (nauja technika pakeičia darbuotojus, tačiau didėja užimtumas technikos aptarnavimo, remonto, priežiūros, klientų mokymo ir informavimo taškuose);
• Technologijos pažangos diegimas skatina keistis darbuotojų darbo turinį bei jų profesiją, kvalifikacinę sudėtį (mažėja eilinių kontoros darbuotojų skaičius, atsiranda vis didesnės kvalifikacijos reikalaujantys darbuotojai, pvz. bibliotekose, dokumentų forminimo įstaigose);
• Diegiant technologijas į paslaugas yra riba – santykis su klientu ir jo dalyvavimas paslaugų versle.

INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA PASLAUGOMS
• Informacinių technologijų diegimas paslaugų versle daro poveikį:
o naujai atsirandančioms veiklos rūšims;
o bendravimo, sąveikos, pažinimo procesams;
o kompetencijai ir profesijoms;
o įmonės ir jos funkcionavimo koncepcijai;
o pridėtosios vertės lokalizacijai;
o pasisavinimo ir nuosavybės įstatymams bei taisyklėms;
• Informacinių technologijų įtaka paslaugų funkcionavimui:
1. Sujungia materialų produktą ir paslaugų gamybos procesą. Paslaugos gamybai ir vidinė tretinė veikla plinta spartesniais tempais ir darosi neatskiriama gamybos proceso dalis (beveik visos sritys sunaudoja daug daugiau informacijos nei anksčiau: dizaineriai, architektai, vadybininkai, marketingo specialistai);
2. Leidžia kartu su preke suteikti paslaugų komplektą (angl.k. continuum good-service), aptarnaujantį šio produkto naudojimą per visą jo gyvavimo ciklą (kompiuteris parduodamas kartu su programomis, apmokymu bei aptarnavimu);
3. Skatina atsirasti naujoms paslaugų rūšims (įvairesnės tampa draudimo paslaugos, bankinės paslaugos, plinta inžinerinių paslaugų rūšys, naujos prekybos formos (elektroninė prekyba));
4. Keičia teikėjo darbo pobūdį (vietoj fizinio darbo įsigali intelektuali veikla, susijusi su informacijos rinkimu, analize, taikymu – bankai, draudimai, medicina);
5. Padeda taupyti kai kurių paslaugų teikimo kaštus (lengviau įveikiami atstumai,atpigina transporto paslaugas, siuntų tarnybų paslaugas);
6. Modifikuoja pačias paslaugas (jų savybes): netransportabilumą, sandėliavimą, masto ekonomiją (banko paslaugos, turizmas, draudimas, apskaitos, reklamos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, konsultavimo, priežiūros paslaugos);
7. Didina paslaugų eksportavimo galimybes (kultūros renginių, sporto, bankinių paslaugų eksportavimas);
8. Mažina įėjimo į paslaugų rinką barjerus (nebereikia patalpų biurams, parduotuvėms, sandėliams).

PASLAUGŲ INOVACIJŲ ESMĖ BEI JŲ YPATYBĖS
• Paslaugų inovacijas reikia vertinti ne tik kiekybiškai, kas labiau tiktų materialų prekių gamybai (paslaugas kiekybiškai, kaip žinome, išmatuoti sudėtinga), bet ir kokybiškai;
• Inovacijos – tai ne tik techninis ar mechaninis jų aspektas, bet ir:
o nauji produktai arba nauja produktų kokybė;
o naujos rinkos;
o naujų žaliavų ar medžiagų šaltinių panaudojimas;
o naujas gamybos organizavimo būdas (pvz. monopolio sukūrimas);
o naujos pardavimo formos ir t.t.;
• Šiuolaikinėje ekonomikoje paslaugų įmonės pačios dalyvauja diegiant inovacijas kituose ūkio sektoriuose (mokslinio tyrimo, konsultavimo, finansinės, draudimo ir kitos paslaugos sudaro galimybes tobulinti gamybos įmonių veiklą, taikyti naujus gamybos organizavimo būdus, apmokyti darbuotojus);
• Paslaugos dalyvauja ne tik tobulinant technologinę įmonės funkciją, bet ir kitas: juridines, komercines, informacines (ekspertizės ar draudimo paslaugos mažina paslaugų įmonių riziką, perkeldamos šią riziką konkrečiam paslaugų teikėjui).

10 UŽIMTUMAS PASLAUGŲ SEKTORIUJE

pagrindiniai darbo rinkos teorijų teiginiai
• Tiriant paslaugų užimtumą dažniausiai remiamasi darbo rinkos teorijomis, akcentuojančiomis darbo rinkos segmentinę struktūrą („pirminės“ ir „antrinės“ rinkų segmentavimas);
• Paslaugų užimtumas pasižymi didžiuliais darbo sudėtingumo ir profesinės kvalifikacijos skirtumais (JAV, Prancūzijos ir kt. šalių atlikti tyrimai);
• Greičiausiai pagal savo tempus didėjančių profesijų daugumą sudaro aukštos kvalifikacijos profesijos: juristai, gydytojai, psichologai ir t.t.;
• Darbo vietų absoliučiu skaičiumi pirmauja profesijos, nepasižyminčios didele darbuotojų kvalifikacija;

LENTELĖ

• Paslaugų poliarizacija (skirtingumas) – darbo užmokestis paslaugų sferoje, užimtumas ir kt. rodikliai – turi tendenciją didėti (didėja atstumas tarp kvalifikuotų paslaugų teikėjų ir mažiau kvalifikuotų paslaugų teikėjų atlyginimų dydžio);
• Nors paslaugų darbo rinkoje ryški poliarizacija, ji panaši skirtingose šalyse (maži atlyginimai prekyboje dirbančių darbuotojų tiek Lietuvoje, tiek JAV, tiek pvz. Vengrijoje, didesni – transporto, ryšių, bankų bei draudimo darbuotojams);
• Paslaugų darbo rinkoje ryški ir dekvalifikacijos tendencija, pasireiškianti darbo rutina, jo statuso nuvertėjimu, masiška feminizacija;
• Paslaugų įmonės itin lanksčios darbo apmokėjimo, darbo vietų organizavimo, darbo sąlygų kaitaliojimo požiūriu.

paslaugų užimtumo išskirtinumas
• Paslaugų užimtumui būdingos savybės:
o lankstumas darbo laiko atžvilgiu – dalinis užimtumas, kuris sudaro 13-16 proc. visų darbuotojų paslaugų sektoriuje (darbininkai, registratoriai, meno ir kultūros darbuotojai, valstybinių ir viešųjų įstaigų žemiausios grandies darbuotojai):
 namų darbininkų, kasininkų, meno ir kultūros įstaigų darbuotojų;
 moterų (dauguma darbuotojų, dirbančių ne pilną darbo dieną),
 pensininkų;
 jaunimo;
o dalinis užimtumas dažnesnis žemesnės kvalifikacijos reikalaujančiuose paslaugų sektoriuose, nors ir tai nėra išimtis (dažnai meno ir kultūros žmonėms patogiau dirbti, pvz., vakarais);
o dalinis užimtumas suteikia paslaugų sektoriui šių privalumų:
 išplečiamos pasiūlos galimybės (nereikia laukti eilėse, kai padidėja paklausa, ir, atvirkščiai, nereikia sėdėti be darbo);
 nebereikia pastoviam darbui priimti darbuotojų laikiniems darbams;
 gaunama kaštų ekonomija;
 išsprendžiama „neprestižinių“ paslaugų problema (laikraščių išnešiotojai, indų plovėjai, ledų ir vaisvandenių pardavėjai);
o paslaugų feminizacija;
 moterys kai kurias funkcijas atlieka geriau (JAV ir Prancūzijos atlikti tyrimai);
 moterys lengviau susitaiko su mažesniu darbo apmokėjimu (beveik visose šalyse, net ir Didžiojoje Britanijoje);
 moterys sudaro daugiau kaip 50 proc. visų darbuotojų paslaugų sektoriuje (išskyrus transportą ir ryšius);
o daug nepriklausomų profesionalų (architektų, konsultantų, menininkų, muzikantų ir pan.);
o daug viešųjų, visuomeninių paslaugų darbo vietų (tai yra tos vietos, kurios užimamos pagal laikinas sutartis);
o egzistuoja šešėlinis užimtumas, kadangi paslaugų sektoriuje daug lengviau apeinami įstatymai, nei gamyboje (šešėlinė ekonomika sudaro apie 10 proc., kai kur net 27 proc. BVP. Lietuvoje, manoma, sudaro apie 30-40 proc. viso BVP).

J. GADREY DARBO JĖGOS SEGMENTAVIMO ESMĖ IR JO PASLAUGŲ SEKTORIUJE IŠSKIRTI SEGMENTAI
• J. Gadrey išskyrė 6 skirtingas darbuotojų grupes, kurios, anot jo, skiriasi pagal savo užimamą vietą paslaugų firmos veikloje, pasižymi tarpusavio santykiais;
1. pecialistai, technikai, inžinieriai ir aukšto profesinio lygio paslaugų darbuotojai, atliekantys funkcijas, tiesiogiai susijusias su paslaugų įmonės profiliu (tyrimo ir plėtros, finansų, informacijos bei komunikacijos);
2. ukščiausios pakopos vadovai ir vidurinės grandies darbuotojai, atliekantys įmonėje palyginti plataus profilio uždavinius, susijusius su organizacine ir vykdomąja veikla (įmonės ir padalinių vadovai);
3. Darbuotojai, užimti dalinio užimtumo sąlygomis, neturintys realios perspektyvos tolesnei karjerai (kontaktuojantys su klientais);
4. Darbuotojai, samdomi pagal kontraktą ribotam darbo laikui (pavadavimas, laikinai padidėjusi paklausa);
5. Laikini darbuotojai, atliekantys laikinus specifinius įmonei iškilusius uždavinius;
6. Darbuotojai, dirbantys aptarnaujančiose bei rangovinėse įmonėse, kurios teikia periodiškai reikalingas arba vienkartines paslaugas (apsauga, priežiūra, auditas, reklama).
• J. Gadrey modelis atskleidžia segmentacijos lankstumą, kuris reiškiasi kintančia proporcija tarp įmonės branduolio bei darbuotojų, dirbančių dalinio užimtumo sąlygomis bei pagal laikinus kontraktus.
• Ši proporcija kinta priklausomai nuo susiklosčiusios situacijos darbo rinkoje, nedarbo lygio, kvalifikuotos darbo jėgos stokos ar pertekliaus ši proporcija kinta.

PAGRINDINIAI PASLAUGŲ UŽIMTUMĄ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI
• Paslaugų užimtumą formuoja šie veiksniai:
o skirtingas gamybos proceso mechanizavimo lygis (kiek įrengimų tenka vienam darbuotojui, kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo santykis);
o nevienodas darbo vietų aprūpinimas technika (transporto ir telekomunikacijų paslaugų teikėjų aprūpinimas technika 1,5 karto lenkia industrijos vidurkį, o mokamos namų paslaugos – tesiekia trečdalį industrijos vidurkio);
o gamybos koncentravimo veiksnys (labai daug smulkių įmonių, kadangi paslaugų rinka geografiniu požiūriu ribota, nedidelis darbuotojų skaičius), net trečdalis-pusę visų paslaugų įmonių sudaro 1-9 darbuotojai, trečdalis 10-49 darbuotojai, tuo tarpu pramonėje didžiąją daugumą įmonių sudaro 50-199 darbuotojai;
o organizacinių formų įvairumas, specifinės paslaugoms organizavimo formos (privatūs ekspertizės, konsultacijų kabinetai ir universitetai, viešosios įstaigos transporte);
o skirtinga ekonominė bei institucinė paslaugų veiklos logika (privataus verslo ir viešojo sektoriaus).

11 PASLAUGŲ EKONOMIKOS KITIMO YPATUMAI
• Daugelį ūkio raidos tendencijų padeda atskleisti statistiniai duomenys, tuo tarpu paslaugų sektorius yra analizuojamas gana neseniai, ypač “pamirštas” jis buvo socialistinėse šalyse, kurių paslaugų duomenų galima rasti tik nuo 6-7 20 amžiaus dešimtmečio;
• Paslaugų ekonomikos raidos tendencijos vertinamos pagal:
o užimtumą šiame sektoriuje;
o arba jo sudaromą BNP (pirmenybę atiduodant pirmajam rodikliui);
• Ekonomikos raidai 20 amžiuje būdingi šie ypatumai:
o akivaizdus pirminio (agrarinio) sektoriaus sumažėjimas visose šalyse (kaip geriausias pvz. – Didžioji Britanija);
o trečiojo sektoriaus dalies didėjimas nepriklausomai nuo socialinės santvarkos ir kitų šalies ypatybių (šiek tiek atsilieka socialistinių šalių pasikeitimai);
o trečiojo sektoriaus didėjimas netolygus (industrinėse šalyse itin paspartėjo trečiojo sektoriaus didėjimas po 1960 metų, socialistinėse irgi paspartėjo, palyginti su 1930-1960 metais, tačiau vėlgi lėtesnis, nei industrinėse);
o 1960 metais galima pastebėti lūžį industrinių šalių ūkio struktūros raidoje: industrinio sektoriaus dalis ima mažėti (visose devyniose industrinėse valstybėse, išskyrus Japoniją), paslaugų užimtumas priartėja prie industrinio sektoriaus (socialistinėse šalyse tai išryškėjo tik po 30 metų);
o didėja trečiasis sektorius, priklausomai nuo dviejų veiksnių:
 kokią dalį jis sudarė bendroje šalies ūkio struktūroje (pvz. D. Britanijoje jau 1930 metais užimtumas paslaugų sektoriuje sudarė 48%);
 kokia šalyje įsigaliojusi santvarka (socialistinės santvarkos šalyse paslaugų sektoriuje dirba sąlyginai mažiau žmonių nei industrinėse šalyse);
o Socialistinėse šalyse trečiojo sektoriaus dalis po 1960 metų didėjo lėčiau nei industrinėse.

LENTELĖ
paslaugų ekonomikos išskirtinumas besivystančiose šalyse
• Sulėtėję daugelyje besivystančių šalių ekonomikos augimo tempai 20 amžiaus 8-9 dešimtmečiuose parodė, jog trečiasis sektorius gana atsparus konjunktūros svyravimams (palyginti su gamybos sektoriumi, žemės ūkiu, paslaugų dalis BNP mažiausiai sumažėjo, jeigu iš viso mažėjo);
• Besivystančiose šalyse taip pat pastebimas trečiojo sektoriaus ekonominis augimas, tačiau jis yra nevienodas ir jam didžiulę įtaką daro bendras šalių išsivystymo lygis (S.V. Žukovo besivystančiųjų pasaulio regionų tyrimai):

TRETINIO SEKTORIAUS DALIS (%) BENDRAJAME DARBUOTOJŲ SKAIČIUJE
besivystančių šalių atskirose grupėse

I grupė (14 labiausiai pažengusių šalių: Brazilija, Argentina, Meksika, Pietų Afrika, Malaizija, Pietų Korėja, Taivanis)

II grupė (10 šalių, išgaunančių naftą: Saudo Arabija, Iranas, Irakas)

III grupė (5 šalys, salų valstybės: Barbadosas, Martinika, Gvadelupa)

IV grupė (16 šalių: Alžyras, Turkija, Jordanija, Tailandas, Kosta Rika)

V grupė (24 šalys: Egiptas, Peru, Filipinai, Ekvadoras)

VI grupė (3 šalys, Azijos gigantai: Indija, Pakistanas ir Indonezija)

VII grupė (33 neturtingiausios šalys: Nigerija, Nepalas)

• Egzistuoja tiesioginė priklausomybė tarp besivystančios šalies bendrojo išsivystymo lygio ir trečiojo sektoriaus dalies bendroje šalies ūkio struktūroje (kuo mažiau išsivysčiusi šalis, tuo mažiau jos paslaugų sektoriuje dirbančių žmonių);
• Kai kurios besivystančios šalys paslaugų sektoriaus dalimi lenkia net industrines valstybes (Barbadosas, Gvadelupa ir pan.);
• Besivystančių šalių kaip ir industrinių šalių trečiojo sektoriaus dalis, išskyrus keletą šalių, sparčiai auga;
• Besivystančių šalių paslaugų sektoriaus ypatumus formuoja šie veiksniai:
o industrializacijos ir gamybos specializavimo procesas;
 šalių išsivystymo lygis, gamtiniai ištekliai;
 patogi geografinė padėtis (tranzitinės paslaugos, transportas, prekyba, finansinės ir kreditinės operacijos, turizmas);
o didėjanti vartotojiška paklausa;
 didesnių šalių nemaža vidaus rinka, skatinanti plėtoti industrines ir jas aptarnaujančias paslaugų šakas (šalyse, kuriose gyvena daugiau kaip 10 mln., paslaugos auga sinchroniškai vystantis bendrai šalies ekonomikai);
o nacionalinio valstybingumo sistemos atkūrimas;
 poreikis modernizuoti ūkį, diegti modernias pasaugas;
 valstybė tampa ir paslaugų teikėja, ir vartotoja;
o “kempinės“ ir “baltosios apykaklės” vaidmuo (absorbuojama perteklinė darbo jėga, daug dirbančių biurokratinėse įstaigose).

LIETUVOS PASLAUGŲ EKONOMIKOS RAIDOS IŠSKIRTINUMAS IR ŠIŲ DIENŲ PASLAUGŲ EKONOMIKOS MŪSŲ ŠALYJE YPATYBĖS
• Lietuvos paslaugų ekonominę raidą galima vertinti tik pagal užimtumą šiame sektoriuje, kadangi BNP skaičiavimai ilgą laiką nebuvo atliekami;
• Lietuvos paslaugų sektoriaus ekonominiam kitimui būdinga:
o įprasta ūkio struktūros dinamika, būdinga daugumai pasaulio valstybių;
o trečiojo sektoriaus lyginamoji dalis didėjo panašiai kaip ir kitų buvusių socialistinių šalių, tačiau kur kas sparčiau šalyje didėjo pramonės dalis ir mažėjo žemės ūkio darbuotojų skaičius;
o trečiojo sektoriaus dalis didėjo lėčiau nei industrinėse šalyse;
o bendros ūkio tendencijos analogiškos kaimyninėms Europos valstybėms:
 mažėjo agrarinis užimtumas;
 didėjo industrinio sektoriaus dalis;
 didėjo trečiojo sektoriaus dalis:

LENTELĖ

o kaip ir kitose šalyse, kito trečiojo sektoriaus užimtumo struktūra:

LENTELĖ

 didėjo sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir mokslo darbuotojų, buitinėje sferoje, komunaliniame ūkyje dirbančių dalis;
 mažėjo transporto ir ryšių, valdymo darbuotojų dalis (iš dalies tai ir šių paslaugų industrializavimo, technologijų įvedimo rezultatas);
 prekybos srityje dirbančių skaičius išlieka stabilus, tačiau mažas (8 proc. visų dirbančių), palyginti su Prancūzija, JAV (atitinkamai 15 proc.);
• Paslaugų ekonomika Lietuvoje vystosi kaip ir industrinėse šalyse, tačiau atsilieka kai kurios paslaugų rūšys;
• Šių dienų Lietuvos paslaugų ekonomika vertinama remiantis dviem rodikliais: BVP ir darbuotojų užimtumu paslaugų sektoriuje;
• Dabartiniam Lietuvos BVP būdinga:
o gerokai sumažėjęs pramonės indėlis į BVP;
o šiek tiek sumažėjusi žemės ūkio dalis į BVP;
o sparčiai auganti paslaugų lyginamoji dalis BVP;
Sektorius Pagal užimtumą Pagal dalį BVP

1992 1995 1992 1995
Žemės ūkis 19,6 24,1 11,6 9,3
Pramonė ir statyba 37,9 27,3 48,7 35,7
Paslaugos 42,5 48,6 39,7 55,0
• Lietuvos darbuotojų užimtumui būdinga:
o pusė darbuotojų paslaugų sektoriuje;
o mažėjanti dalis pramonėje;
o didėjanti dalis žemės ūkyje;
o atsiliekančios kai kurios paslaugų grupės, kurių paklausą diktuoja socialistinis paveldas;
o paslaugos kaip ir agrarinis ūkis vis dar atlieka “kempinės” vaidmenį;
o paslaugų sferoje kol kas dominuoja pasiūlos, o ne paklausos veiksniai;
• Lietuvos paslaugų sektoriaus prioritetinei raidai turi įtakos šios aplinkybės:
1. Šalis yra pernelyg maža, todėl turi visas pastangas sutelkti į tai, iš ko galima pasiekti didžiausią ekonominį efektą (turizmą, transportą);
2. Paslaugos turi daugiau galimybių išvengti konkurencijos (kuri materialių prekių rinkoje itin atkakli);
3. Lietuva turi pakankamai kvalifikuotą darbo jėgą, kuri yra pagrindinė paslaugų sferos sėkmės sąlyga.

TRYS PASLAUGŲ RAIDOS FAZĖS BEI JOMS BŪDINGOS SAVYBĖS
• Paslaugų ekonomikos situacija šalyse turi tiesioginę priklausomybę nuo bendros šalies situacijos;
• Priklausomai nuo paslaugų struktūros, jų teikimo bazės, darbuotojų sudėties, sąveikos su kitomis veiklos rūšimis, skiriamos trys paslaugų raidos šalys, kurias patyrė industrinių šalių ekonomika, ir kurias kartoja kitos pasaulio valstybės;
• Lietuva užima vietą antrame paslaugų raidos etape:
I fazė 1. Dominuoja tradicinės paslaugos. Sutampa su industrinio vystymosi pradžia ir tęsėsi iki 2 pasaulinio karo

2. Užimtumas iki 1/3 darbuotojų.

3. Plėtra sąlygota “kempinės” principo.

4. Neturi ryšio su materialinių gėrybių gamyba.

5. Mažai imlumo inovacijoms ir nedaug investicijų.
II fazė 1. Užimtumas nuo 1/3 iki ½ darbuotojų. Išryškėjo po 2 pasaulinio karo ir tęsėsi iki 20 a. 7-8 dešimt.

2. Didėjančios investicijos.

3. Paslaugų industrializavimas.

4. Atsiranda gamybinių paslaugų

5. Didėjanti paklausa ir kitoms paslaugoms.
III fazė 1. Dominuojanti darbuotojų dalis. Nuo 20 a. 7-8 dešimt. iki dabar.

2. Išvystyta gamybinė ir socialinė infrastruktūra.

3. Didėjanti investicijų dalis.

4. Glaudi paslaugų ir materialinių gėrybių gamybos sąveika.

5. Naujos paslaugų rūšys.

6. Paslaugų tinklas.

PASLAUGŲ AUGIMO TIPAI IR JIEMS BŪDINGOS SAVYBĖS
• Nepaisant šalių skirtingumų, paslaugų sektoriaus vystymosi teorijoje skiriami du paslaugų didėjimo tipai:
1. Pirmasis paslaugų augimo tipas;
 būdingas ankstesniems ūkio raidos etapams, kai didėja darbo pasidalinimas ir plėtojama industrija;
 didėjančios gyventojų pajamos keičia vartojimo struktūrą;
 ilgalaikis proceso poveikis;
 didėjantis darbo užmokestis ir pelnas didina paslaugų kainą;
 paslaugų paklausa plėtojama dėl socialinių veiksnių, pagerėjusių gyvenimo sąlygų, laiko apribojimo;
 urbanizacija didina paklausą paslaugoms;
 panaudojama perteklinė darbo jėga;
 paslaugų sektorius plėtojamas dėl kitų ūkio šakų susiklosčiusių tendencijų;
2. Antrasis paslaugų augimo tipas;
 paslaugų ekonomika tampa “varomąja jėga” visai likusiai ekonomikai;
 paslaugos skatina vystytis kitus ūkio sektorius modernizavimo, informacijos kaupimo, perdavimo, saugojimo dėka;
 materialinių gėrybių gamybos ir paslaugų ryšys;
 paslaugų augimas sukelia “multiplikatoriaus efektą”, t.y. visuminių pajamų didėjimą, paklausos kilimą, gamybos augimą ir užimtumą.

12. PASLAUGOS GAMYBOJE

Klausimai:

diskusijos dėl paslaugų ir gamybos produktų atskyrimo ir paslaugų santykių modelio gamyboje formos
• Teiginys, kad paslaugų gamybos procesas yra kitoks nei pramonės prekių, šiuo metu tampa diskusijų objektu;
• Šiuolaikinėje ekonomikoje prekė vis dažniau parduodama kartu su paslauga, ir, atvirkščiai, paslaugą dažnai lydi prekės, taigi, riba tarp materialinių gėrybių ir paslaugos nyksta;
• Industrinės įmonės savo veikloje naudoja paslaugų santykių modelį, kontaktuodamos su klientais;
• Esminiai naujų gamybos modelio bruožai:
o paslaugų santykiai;
o sąveika su vartotoju;
o vartotojo dalyvavimas gamyboje;
• Paslaugų santykių gamyboje modelių formos:
2. Produkcijos variantų gausa (maistas, baldai, drabužiai, automobiliai, kurie skirtingai pateikiami skirtingiems vartotojų segmentams) reikalauja išankstinio santykio su vartotoju, kai išryškinamos pageidaujamo produkto savybės, jo priimtinumo kriterijai, priimtina kaina ir pan.;
3. Augantis savybių, išryškėjančių produktus vartojant, skaičius (konkurencinė kova verčia iš anksto numanyti kliento lūkesčius, kurie kinta (pvz. mada);
4. Laiko nuo gamybos iki vartojimo mažinimas (mažėjantys tiekimo terminai gamyboje, „Just-in-time“ principas, mažėja rizika sandėliuoti nereikalingus produktus);
5. Garantijų, kokybės užtikrinimas, priežiūra po pardavimo (įvairi garantijų praktika naudojant namų apyvokos reikmenis, buitinę techniką ir pan.);
6. Jau gamybos fazėje dalyvaujantis ir sprendimus priimantis klientas (ypač didelio saugumo reikalaujančiose šakose, pvz. aviacijoje, branduolinėje įrangoje, automobilių gamyboje ir pan.);
7. Aptarnavimas po produkto pardavimo (ilgalaikiai daiktai turi būti remontuojami, tiekiamos atsarginės dalys, tikrinami įrengimai dėl galimybės juos toliau saugiau naudoti ir pan.).

pagrindiniai gamybos sistemos priartėjimo prie trečiojo sektoriaus bruožai
• Ankstesnis industrinės ir paslaugų visuomenės skirtumų supratimas, kuris pastaruoju metu blėsta paslaugų visuomenės naudai:

Industrinė visuomenė Paslaugų visuomenė
Masinė gamyba
Didelės gamybos partijos
STANDARTIZACIJA
Mąsto ekonomija
Kapitalas – svarbiausias veiksnys gamyboje
Prekių gamyba – svarbiausia gamybos funkcija
Kaštų minimizavimas
Kainų konkurencija

Stabilios ir homogeninės rinkos
Nacionalinės rinkos
Masinis vartojimas
Monotoniškas rutininis darbas
Standartinės kvalifikacijos
Darbo specializacija
Standartizuota darbo rinka
Hierarchinė organizacija

Vertikali integracija
Didelės korporacijos

Nacionalinės valstybės

Darbo pasidalijimas tarp žmonių Diferencijuota gamyba
Mažos gamybos partijos
Lankstumas ir sudėtingumas
Sferos ekonomija
Žinios ir išradingumas – svarbiausi gamybos veiksniai
Vystymas, planavimas, valdymas, marketingas – svarbiausios funkcijos
Kokybės maksimizavimas
Produkto konkurencija (kokybė, paslauga, pritaikymas vartotojo poreikiams)
Nepastovios ir segmentuotos rinkos
Tarptautinės rinkos
Individualus vartojimas
Automatizavimas

Aukšta ir diversifikuota kvalifikacija
Darbo platumas
Lankstus įdarbinimas
Horizontali hierarchija, matricinė organizacija

Mažų ir vidutinių įmonių vyravimas
Tarptautinė kooperacija, vietinė ir regioninė savivalda
Tarpvalstybinės sąjungos
Darbo pasidalinimas tarp įmonių

• Naujoji gamybos teorija pabrėžia esminį bruožą, atsirandantį industrijoje – paslaugų santykius („klientų integracijos“ teorijos, teigiančios, jog esminiu dalyku paslaugos ir materialios prekės gamyboje tampa vartotojo dalyvavimas);
• Atsižvelgdami į vartotojų poreikių dinamiką, gamintojai gamina ne tik fizines vertybes, bet ir paslaugas;
• Pagrindiniai naujosios sampratos apie gamybą bruožai šie:
o darbas – įgyja paslaugos santykio bruožą (nebėra aiškios ribos tarp teikėjo darbo ir vartotojo darbo);
o gamybos procesas – mažėja atskirų gamybos operacijų išskyrimas, standartizuotų veiksmų gausa bei seka (vis sudėtingiau išskirti „grynąją paslaugą“ ir papildomas operacijas);
o produktas – vartotojas kuria sau produktą, už kainą, kuri nebėra kaštų funkcija (dėl šios priežasties paslauga pasidaro specifinė, pritaikyta konkrečiam klientui);
o laikas – gamybos procesas tampa ištisine žinių, kompetencijos, santykių kooperavimo bei paslaugos teikimo trukme (gali būti keičiama sandėliavimo, pardavimo, tiekimo, atsargų kaupimo trukmė);
• Paslaugoms būdingi darbo, darbo proceso, produkto bei laiko požymiai tampa universaliais naujosios gamybos sistemos bruožais nepasiribodami tik trečiuoju sektoriumi.

13. PASLAUGŲ PLĖTROS MODELIAVIMAS

paslaugų plėtros modelių grupavimas ir jo kriterijai
• Ekonomistai skiria keturias paslaugų plėtros modelių grupes:
1. Pirmoji grupė – augimo modeliai, besiremiantys vartotojiškos paklausos poslinkiais (Fisher-Clark modelis);
2. Antroji grupė – modeliai, kurių plėtra grindžiama paslaugų ir materialinių gėrybių substitucija bei produktyvumo skirtumais industrinės gamybos ir paslaugų šakose (J. Gershuny modelis, W. Baumolo „kaštų ligos“ modelis);
3. Trečioji grupė – augimo modeliai, paremti tarpinės (gamybinės) paklausos raida bei jos ypatybėmis (neoindustrinė pakraipa);
4. Ketvirtoji grupė – augimo modelis, aiškinamas padidėjusia darbo jėgos pasiūla (“kempinės modelis”).
• Nors vienas ar kitas modelis gali būti dominuojantis paslaugų plėtrą paprastai formuoja daug veiksnių, taigi kelių (ar net visų) modelių veiksnių kompleksas.

PIRMOJI PASLAUGŲ PLĖTROS MODELIŲ GRUPĖ (FISHER-CLARK MODELIS)
• A. Fisher ir C. Clark modelio teiginiai:
o didesnis darbuotojų užimtumas paslaugose nulemiamas galutinės paklausos ir namų ūkio vartojimo pokyčių;
o kylant ekonomikai, auga šeimų pajamos, patenkinus pirminius poreikius, atsiranda galimybė tenkinti ir antrinius poreikius (nusipirkus pirmojo būtinumo prekių, tam tikra dalis pajamų pradedama skirti ir paslaugoms, pvz. manikiūrui);
o paslaugų vartojimas pradeda didėti tik patenkinus paklausą pirmojo būtinumo produktams, t.y. industrinės gamybos produktams (paslaugos siejamos su aukštesniojo rango vartotojų poreikiais);
• A. Fisher ir C. Clark modelio ribos:
o taip galima paaiškinti tik kai kurių paslaugų plėtrą – mokamas paslaugas namų ūkiui, bet ne kolektyvines paslaugas;
o diskutuotinas paslaugas priskyrimas “antrinio būtinumo poreikiams” (kai kurios paslaugos yra tiek svarbios, jog jas reiktų skirti prie „pirmojo būtinumo“ poreikių tenkinimo“.

ANTROJI PASLAUGŲ PLĖTROS MODELIŲ GRUPĖ
(J. GERSUNY IR W. BAUMOL “KAŠTŲ LIGOS” MODELIAI)
• J. Gershuny savitarnos modelio teiginiai:
o stambios šeimos poreikių grupės gali būti tenkinamos dvejopai:
 perkant materialines gėrybes bei naudojant šeimos narių darbą;
 perkant paslaugas iš šalies (maitinimo paslaugos ar perkant maisto produktus ir juos gaminant namuose);
o kylant darbo našumui, industrinės prekės pinga, todėl šeimos vis dažniau atsisako paslaugų iš šalies ir pereina prie savitarnos (įsigyja buitinės technikos, kurios keičia poreikį naudotis kitų paslaugomis);
o perėjimo prie savitarnos priežastis – spartesnis našumo augimas industrijos sektoriuje, todėl ateityje paslaugų naudojimas bus ribotas;
o ateities visuomenė – savitarnos visuomenė;
• J. Gershuny modelio ribos:
o abejotinos kai kurių paslaugų substitucijos galimybės (pvz. neįmanoma pakeisti savitarna viešųjų paslaugų, kaip švietimo, sveikatos apsaugos, valdymo);
o tarpinių paslaugų priskyrimas daiktų gamybai (nes jos, anot jo, įeina į gamybos kaštus);
• W. Baumol “kaštų ligos” modelio teiginiai:
o ūkyje skiriami du sektoriai:
 progresyvusis (yra galimybė didinti našumą) ir;
 neprogresyvusis (galimybių didinti darbo našumą dėl savitos gamybos proceso prigimties nėra);
o neprogresyviame (paslaugų) sektoriuje nėra erdvės kapitalo ir naujų technologijų taikymui;
o darbuotojai, dirbantys neprogresyviajame sektoriuje, savo reikalavimais kelti atlyginimą (nes atlyginimai gamybos sektoriuje nuolat auga), sukelia “kaštų ligą” (nes paslaugose dirbantiems atlyginimo kelti nereikėtų);
o neprogresyviojo sektoriaus produkcijos paklausa mažai elastinga kainoms, todėl didėjant paklausai, bus didinamas ir darbuotojų šiame sektoriuje skaičius, todėl ateityje paslaugų sektorius augs, o jo našumas augs labai lėtai;
• W. Baumol “kaštų ligos” modelio ribos:
o nepaisoma paslaugų rezultato bei našumo matavimo problemų (paslaugų našumo tradiciniais metodai išmatuoti neįmanoma, tačiau dėl to neturėtų būti teigiama, jog jų našumo didinimui egzistuoja didelės ribos);
o paslaugoms būtinga didelė įvairovė, todėl jų teikimo tobulinimui ribų nėra (beje jų įvairovė skatina naudoti įvairius tobulinimo metodus);
o negalima sieti paslaugų paklausos tik su jos elastingumu kainoms (kadangi neapimami kiti veiksniai, turintys įtakos kainoms)

TREČIOJI PASLAUGŲ PLĖTROS MODELIŲ GRUPĖ (AUGIMO MODELIAI, PAREMTI TARPINĖS PAKLAUSOS RAIDA)
• Neoindustrinės krypties autorių modelių teiginiai:
o Paslaugų perspektyva, priešingai, nei J. Gershuny nuomone, priklauso ne namų ūkiui, o gamybai;
o dabartinė ekonomika vystosi diferencijuojantis gamybai ir didėjant sudėtingumui, didėjant produktų įvairovei, išryškinant naujas savybes vis geriau prisitaikant prie vartotojų poreikių;
o kadangi paslaugos tampa vartojamos visur – gamybos procese, paskirstymo įvairiose grandyse, darbo jėgos formavime (gamybinės arba tarpinės paklausos paslaugos) – gamybos struktūra kinta;
• Neoindustrinės krypties autorių modelių ribos:
o pagrindinis vaidmuo skiriamas gamybos struktūros pokyčių suformuotai paklausai;
o paklausa tarpinėms paslaugoms formuoja gamybos pokyčius, neatsižvelgiant į kitus veiksnius;
o egzistuoja atskira grupė paslaugų (viešosios paslaugos), kuriose labai sunku įžvelgti ryšį su industrija.

KETVIRTOJI PASLAUGŲ PLĖTROS MODELIŲ GRUPĖ (“KEMPINĖS” MODELIS)
• “Kempinės” (V. Fuchs, W.A. Lewis, P.Petit ir kt. autoriai) modelio teiginiai:
o modelis akcentuoja ne paslaugų paklausą, o išaugusią pasiūlą;
o paslaugos geba absorbuoti darbo jėgos perteklių, atsirandantį pablogėjusios ekonominės konjunktūros sąlygomis arba sumažinti poreikį darbo jėgai, kai jos paklausa ūkyje padidėja, t.y. kempinės efektas, kadangi paslaugos auga, spaudžiant darbo jėgos perteklinei pasiūlai;
• “Kempinės” modelio ribos:
o paslaugų užimtumą didina ir kiti veiksniai: kitų ūkių smukimas, kintanti rinkos orientacija;
o kinta pati paklausos darbo jėgai struktūra: finansinės, medicinos ir pan.

14. TARPTAUTINĖ PASLAUGŲ RINKA

PASAULIO PASLAUGŲ RINKOS FORMAVIMOSI PRIELAIDOS IR SĄLYGOS
• Pasaulio paslaugų rinka – tai mainų paslaugomis tarp šalių sritis;
• Rinkos pagrindą ekonomikoje sudaro didelė ir sparčiai auganti pasaulio ūkio sritis – paslaugų sfera;
• Paslaugų rinkos atsiradimo prielaidos:
o prekybos prekėmis vystymasis;
o mokslo ir techninės pažangos diegimas prekyboje, naujų technologijų atsiradimas;
o ilgą laiką besitęsiantis ekonomikos pakilimas;
o išsivysčiusių šalių deindustrializavimas;
o darbo vietų perkvalifikavimas;
o nepriklausymas nuo ribotų išteklių;
• Tarptautinė paslaugų rinka vystosi sparčiau nei prekių;
• Pastaruoju metu paslaugų rinkos vystymasis sulėtėjęs dėl šių priežasčių:
1. paslaugoms netinka universalūs prekybos metodai;
2. didelė konkurencija;
• Šiandieninės pasaulio paslaugų rinkos dalyviai (teikėjai ir vartotojai) – didelės MNK;
• Šiandieninės pasaulio paslaugų rinkos teritorinis išsidėstymas koncentruotas išsivysčiusiose valstybėse;
• Pagrindiniai paslaugų rinkos vaidmens ekonomikoje rodikliai:
o užimtųjų paslaugų sferoje dalis;
o paslaugų dalis BVP.

PASLAUGŲ, TEIKIAMŲ TARPTAUTINĖJE RINKOJE, GRUPĖS
• Pagal teikimo formą, priklausomai nuo teikėjo ir vartotojo buvimo vietos, paslaugos gali būti skirstomos į keturias grupes:
1. Paslauga, teikiama vartotojo būvimo vietoje;
2. Paslaugos vartojamos užsienyje;
3. Paslauga, siūloma ir vartojama buvimo vietoje, ir užsienyje;
4. Paslauga, neperkeliama iš vienos vietos į kitą;
• Tarptautinėms paslaugoms priskiriama: transporto, ryšių, turizmo, konsultavimo, inžineringo (inžinerinės), informacinės, juridinės, draudimo, tarpininkavimo, finansinės, švietimo, medicinos paslaugos ir t.t.

TURIZMO PASLAUGŲ RINKA
• Tarptautinis turizmas – tai įvairių rūšių turizmo paslaugos ir turistinės paklausos prekių pardavimas, siekiant patenkinti užsienio turistų poreikius;
• Turizmo paslaugų paklausą didinantys veiksniai:
o pajamų augimas;
o techninis transporto priemonių ir ryšių tobulėjimas;
o naujų visuomenės sluoksnių pritraukimas;
o urbanizacija;
o atostogų trukmės trumpėjimo tendencija;
o palanki įvažiavimo ir išvažiavimo į šalis tvarka;
• Turizmo poveikis ekonomikai:
o darbo tarptautinis pasidalijimas;
o valiutinių įplaukų šaltinis;
o didėja turizmo paslaugų įmonių pajamos;
o išauga kitų paslaugų ir prekių paklausa;
o didėja gyventojų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su turizmu, pajamos;
o greitina investavimo procesą;
o skatina paslaugų kokybės augimą;
o kompensuoja mokėjimų balansą;
o didina užimtųjų skaičių;
• Neigiama turizmo įtaka ekonomikai:
o socialinės ir ekonominės pasekmės;
o kultūrinės, psichologinės;
o ekologinės;
o valiutinės;
• Turizmo paslaugų klasifikavimas:
o pagal atvykimo tikslą;
o mobilumo laipsnį;
o dalyvavimo formą;
o amžių;
o trukmę;
o transporto rūšį;
o sezoniškumą;
o geografiją;
o keliavimo būdą;
• Turizmo paslaugų rinkos vystymosi ypatumai:
1. kinta turizmo tikslai;
2. kinta tarptautinio bendradarbiavimo formos;
3. auga paslaugų kaina;
4. didelė paslaugų dalis apmokama nenaudojant užsienio valiutos;
5. turizmo rinka pasaulyje vystosi nevienodai.

technologijų rinka
• Tarptautinė technologijų rinka – tai pirkėjo ir pardavėjo pasikeitimas technologijomis, mokslinėmis-techninėmis žiniomis;
• Tarptautinė technologijų rinka vykdoma:
o komerciniais;
o nekomerciniais pagrindais;
• Greitas technologijų rinkos vystymasis sąlygotas tokių veiksnių:
o poreikio saugoti technines, mokslines žinias;
o nevienodas šalių ekonominis augimas;
• Technologijų rinka nevienarūšė ir jai galima priskirti:
o licencijų ir patentų;
o konsultavimo, inžineringo paslaugas;
o informacinę rinkas;
• Dabartinė prekybos licencijomis padėtis leidžia išskirti kelias šalių grupes (rinkos segmentus) pagal jų vaidmenį ekonomikoje:
o išvystytos pramonės šalys, kur dominuoja licencijų eksportas;
o išvystytos pramonės šalys, kur vyrauja licencijų eksportas;
o išvystytos pramonės šalys, kur vyrauja licencijų importas;
o besivystančios šalys, orientuotos į licencijų eksportą ir importą;
o besivystančios šalys, orientuotos į licencijų importą;
o besivystančios šalys, dalyvaujančios prekyboje licencijomis epizodiškai.

INŽINERINIŲ PASLAUGŲ RINKA
• Inžineringas – tai sujungtų į savarankišką veiklos sritį komercinio pobūdžio paslaugų kompleksas;
• Inžinerinės paslaugos apima:
o prekių gamybos ir pardavimo procesų paruošimą;
o statybos aptarnavimą;
o pramonės, infrastruktūros, žemės ūkio objektų eksploataciją;
• Inžinerinių paslaugų rinka labai “jauna”;
• Inžinerinių paslaugų rinkos vystymosi skatinimo veiksniai:
o investicijų apimtis;
o mokslo ir technikos pažanga;
o laisvo kapitalo kiekis;
• Inžinerinių paslaugų rinkos ypatumai:
o teikiamos ne prekės, o nauda;
o paslaugoms reikia ir materialinių, ir nematerialinių resursų;
o pirkimo objektu yra paslaugos, pritaikytos naudoti konkrečiomis sąlygomis;
• Inžinerinių paslaugų rinkos objektai:
o paslaugos, susijusios su gamybos procesų paruošimu;
o paslaugos, susijusios su normalaus gamybos proceso ir prekių pardavimo laidavimu;
• Sąlyginis inžinerinių paslaugų rinkos skirstymas:
o inžinerinės-konsultacinės;
o inžinerinės- statybos paslaugos;
• Inžinerinių paslaugų rinkos ypatumai:
o paslaugos “nuo projekto iki rakto”;
o geografinis ir šakinis stabilumas.

KONSULTACINIŲ PASLAUGŲ RINKA
• Konsultavimas – tai apjungtas į savarankišką grupę komercinio pobūdžio paslaugų kompleksas, kurių tikslas yra paruošti ir aprūpinti gamybos ir produkcijos pardavimo procesą;
• Konsultavimo paslaugos apima:
o tiesioginį profesionalių vadybininkų, jų brigadų ar visos firmos valdymą;
o pagalbos teikimą organizuojant ūkio objekto veiklą;
o kompanijos įvaizdžio formavimą;
o specializuotas konsultavimų paslaugas:
 kompiuterizuotų logistikos sistemų kūrimas;
 tiekimo valdymas;
 vadovaujančių darbuotojų rengimo programos sudarymas;
 mokesčių ir juridinių paslaugų teikimas;
• Konsultavimo paslaugų rinkai būdinga:
o didelis dinamiškumas;
o daug smulkių privačių teikėjų.

INFORMACINIŲ PASLAUGŲ RINKA
• Informacinė rinka apima:
o verslo, teisės, ekologinę, medicininę ir kt. informaciją;
o informaciją specialistams;
o informaciją masiniam vartotojui;
• Pasaulio informacinės rinkos bruožai:
o žymus paklausos didėjimas;
o naujų technologijų diegimas;
o greitas programinio aprūpinimo vystymasis;
o auga techninių priemonių ir programavimo kaina;
• Informacinės rinkos subjektai:
o kompanijos, valdančios duomenų bazes;
o tarpininkai.

TRANSPORTO PASLAUGŲ RINKA
• Tarptautinė transporto paslaugų rinka – tai pervežimo paslaugų pirkimas-pardavimas, krovinių transportavimas iš vienos šalies į kitą;
• Transporto paslaugų paketas apima:
o tiesioginę pervežimo paslaugą;
o pagalbines operacijas:
 krovinių pristatymas nuo siuntėjo sandėlio iki artimiausio krovinių terminalo;
 jo pakrovimas į magistralines transporto priemones;
 perkrovimas tarpiniuose punktuose;
 pervežimo dokumentų apiforminimas ir kt;
• Transporto paslaugas lemiantys veiksniai:
o geografiniai pervežimo rajonai;
o pervežamų krovinių rūšys;
o transporto rūšys:
 jūriniai pervežimai – šiai rūšiai tenka 4/5 tarptautinių krovinių pervežimų;
 vidinis vandens transportas – sprendžia būtinybę pervežti krovinius iš uostų į miestus, esančius šalia upių;
 automobilių transportas – viena dinamiškiausių rinkų;
 oro transportas – viena labiausiai besivystančių rinkų;
 vamzdynų transportas – dinamiškiausiai ir sėkmingiausiai besivystanti rinka visose šalyse;
 geležinkelio transportas – tradicinė transporto rūšis.
Draudimo ir banko paslaugų rinka
• Draudimo paslaugos – tai kompleksas paslaugų, skirtų apdrausti įvairių rūšių riziką;
• Draudimo paslaugų rinkos vystymosi prielaida – visų kitų paslaugų rinkos vystymasis (transporto, prekybos);
• Draudimo paslaugų rūšys:
o transporto draudimas;
o prekių draudimas;
o asmens draudimas;
o atsakomybės draudimas;
o vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas;
• Draudimo paslaugų rinkai būdingi susiliejimai tarp draudimo teikėjų. Tai daryti skatinančios priežastys:
o rinkos perpildymas;
o vystymosi poreikis;
o efektyvaus kapitalo panaudojimo galimybė;
o labai stambaus kapitalo poreikis;
o siekis išplėsti geografines ribas;
o veiklos plėtimas vykdant perdraudimo operacijas;
o noras padidinti reitingą;
• Banko paslaugoms taip pat būdingi susiliejimai tarp teikėjų:
o stambiems bankams lengviau konkuruoti;
o plėsti veiklą;
o finansinių galimybių apimtys.

maitinimo paslaugų rinka
• Pagal B. Vengrienės metodiką maitinimo paslauga – tai serija veiksmų, kurie yra neapčiuopiamos prigimties ir pasireiškia sąveika tarp kliento ir paslaugų darbuotojo, kai šis pasiūlo klientui maistą ir gėrimus;
• JAV marketingo specialistai maitinimo paslaugas apibrėžia kaip seriją neapčiuopiamų veiksmų, kurie pasireiškia santykiais, kontaktais tarp maitinimo paslaugos teikėjo ir paslaugos vartotojo arba kliento, kai paslaugos teikėjas teikia vartotojui, šiam pageidaujant, maisto patiekalus ar gėrimus (fizinius išteklius). Teikiant maitinimo paslaugą būtent maistas ir jo pateikimas tampa kliento ar vartotojo poreikių tenkinimo priemone;
• Maitinimo paslaugų teikimo vertinimo kriterijai:
O fizinė aplinka:
 aplinkos veiksniai (patalpų temperatūra, ventiliacija, švara, kvapas, garsas, ramybė);
 interjero ir eksterjero veiksniai (įmonės pastatas, baldai, patalpų išplanavimas, spalvos, indai);
O socialiniai veiksniai:
 personalas (išvaizda, apranga, elgesys, sąžiningumas, nuotaika);
 klientai (elgesys);
O komunikacijos priemonės:
 sąskaitų išrašymas;
 reklama;
 rekomendacijos;
O kainos:
 dydis;
 nuolaidos;
 įėjimo kaina;
O asortimentas:
 gėrimų;
 patiekalų;
O įmonės vieta:
 geografiniu požiūriu;
 susisiekimas visuomeniniu transportu;
 patogus privažiavimas;
 automobilių stovėjimo aikštelė.
• Maitinimo paslaugų įmonių klasifikavimas:
1. Gamybos centralizavimo laipsnis
o įmonės su visu gamybos ciklu;
o paruošiamosios;
o realizavimo;
2. Lankytojų kontingentas:
o kintantys vartotojai;
o nekintantys vartotojai;
3. Specializacijos laipsnis:
o bendro maitinimo;
o kompleksinio;
o specializuoto;
4. Lankytojų aptarnavimo forma;
o padavėjai;
o ekspresaptarnavimas;
o savitarna;
5. Darbo laikas;
o nuolat veikiančios;
o sezoninės;
6. Darbo grafikas;
o tik darbo dienomis;
o tik poilsio dienomis;
o ištisą parą;
7. Mobilumas:
o stacionarios;
o nestacionarios;
8. Veiklos pobūdis;
o komercinės;
o nekomercinės;
9. Įmonės dydis:
o apyvarta;
o klientų skaičius;
o vietų skaičius;
10. Tipas:
o valgykla;
o restoranas;
o kavinė;
o baras;
o bufetas;
o užkandinė.

PASLAUGŲ RINKOS REGULIAVIMO ESMĖ BEI PRINCIPAI
• Būtinybę reguliuoti pasaulio rinką sąlygoja:
o sparčiai auganti pasaulinės paslaugų rinkos dalis;
o naujų paslaugų atsiradimas, paskatintas naujų technologijų atsiradimo;
• Pasaulio rinką valstybės reguliuoja šiais metodais:
o apribojimais, barjerais;
o muitinės kontrole;
o kainų kontrole;
o standartais ir licencijomis;
o įmonių steigimo taisyklėmis;
o įsipareigojimais naudoti vietinius išteklius;
• Tarptautinių pasaulio rinkos reguliavimo principai:
o rinkos konkurencija;
o didžiausio palankumo režimo skatinimas;
o specifinis ir diferencijuotas požiūris į besivystančias šalis;
• Tarptautinių pasaulio rinkos reguliavimo priemonės:
o GATT;
o dvišaliai susitarimai atskirose šakose, prekybiniai-ekonominiai susitarimai;
o regioninės sutartys;
o atskirų šalių numatytas reguliavimas (vietiniai įstatymai);
• Tarptautinių pasaulio rinkos reguliavimą vykdo:
o tarptautinės organizacijos;
o tarptautinės prekybinės-eksportinės plataus profilio organizacijos.

Leave a Comment