PAGRINDINĖS PEREINAMO LAIKOTARPIO EKONOMINĖS PROBLEMOS LIETUVOJE

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

VADYBOS FAKULTETAS

KURSINIS DARBAS

PAGRINDINĖS PEREINAMO LAIKOTARPIO EKONOMINĖS PROBLEMOS LIETUVOJE

Kaunas-2001

T U R I N Y S

ĮVADAS 3
TEORINĖ DALIS
I. SKYRIUS. Neoklasikinė doktrina 4
1. Centralizuotos planinės sistemos samprata 4
2. Rinkos ekonomikos samprata 4
3. Pereinamojo laikotarpio neoklasikinė doktrina 5
4. Reformos principai ir prielaidos 8
4.1
II. SKYRIUS. Reformos Lietuvoje 9
1. Kainų reforma 9
2. Pinigų sistemos reforma 10
3. Finansų – kredito sistemos reforma 10
4. Užsienio ekonominių ryšių sistemos reforma 11
5. Administracinė reforma 12
6. Apskaitos ir statistikos sistemos reforma 13
7. Socialinio saugumo sistemos ir darbo rinkos sistemos reforma 14
8. Privatizacija 15
9. Struktūrinės reformos 16
10. Agrarinės politikos reforma 17
11. Prekybos reforma 18
Įvadas..............................2
1. Lietuvos ekonominės politikos formavimas 1990-2000 m. ...........4
1.1. Lietuvos ekonominės transformacijos strategija žlugus Sovietų Sąjungai....4
1.1.1. Pokomunistinės transformacijos proceso pirmas etapas........7
1.1.2. Pokomunistinės transformacijos proceso anntras etapas.........10
2. Atskirų ekonomikos sričių politika
2.1. Investicinė politika........................12
2.1.1. Laisvos ekonominės zonos kūrimo strategija...........14
2.2. Kainų politika ir infliacija .......................18
2.3. Žemės ūkio politika ........................20
2.4. Pramonės politika..........................24
2.5. Tarptautinės prekybos politika.....................25
3. Ekonominės politikos gairės ir rekomendacijos................27
Išvados..............................29
Literatūra..............................30
12.
III.SKYRIUS. Lietuvos užsienio prekyba.........................14
1. Užsienio prekyba 1998 m. ..............................14
1.1. Užsienio prekybos balansas.........................14
1.2. Užsienio prekybos balansas 1999 I ketv....................15
1.3. Svarbiausi užsienio prekybos partneriai.....................15
2. Paskutiniai Statistikos departamento duomenys susiję su Lietuvos užsienio prekyba.......16
3. Eksporto – importo politikos vertinimas verslininkų akimis................19
4. Užsienio prekybos įtaka Lietuvos įmonėms.......................21
PRAKTINĖ DALIS
1. AB “Vilniaus baldų kombinatas” užsienio ir vidaus prekyba.................23
1.1. Importas..............................23
1.2. Eksportas..............................24
REKOMENDACIJA..............................27
IŠVADOS..............................28
LITERATŪRA..............................30

Į V A D A S

Ekonomikai pereinant į rinkos santykius ir įgyvendinant ekonominę reformą, Lietuvos Respublikos socialinėje ir gamybinėje sfferose pradėjo formuotis naujo pobūdžio santykiai. Ekonominės reformos įgyvendinimas, kaip vidinis veiksnys, turėjo tiesioginės įtakos šalies ekonominei būklei ir gyvenimo lygio kitimui. Lietuvos geopolitinė ir geoekonominė padėtis leido reikštis išoriniams veiksniams, o tai veikė socialinę ekonominę būklę. Be to, kuro ir

r energijos išteklių, žaliavų kainų kitimas (artinimas prie pasaulinių kainų lygio) sukėlė didelius ūkio šakinės struktūros, produkcijos bei paslaugų savikainos pokyčius ir lėmė gyvenimo lygio nuosmukį.
Suprantama, ekonomika yra evoliucinis o ne revoliucinis procesas, teigiamiems pokyčiams reikia nemažai laiko, per kurį reikia parengti būtinas prielaidas ir sąlygas, kad pradėtų gerai funkcionuoti nauja ekonominė – rinkos sistema.
Visos Rytų Europos šalys patyrė panašias problemas:milžiniška infliacija, bevertė vietinė valiuta, neefektyviai dirbanti valstybinė pramonė, neegzistuojantis finansinis sektorius, ir kitos problemos.
Darbo tikslas – remiantis teorinėmis ir praktinėmis žiniomis parodyti, kokios buvo pagrindinės pereinamojo laikotarpio (pereinant nuo planinės ekonominės sistemos į rinkos ekonomiką) ekonominės problemos Lietuvoje.
Pirmoje savo darbo dalyje naudojausi šiomis knygomis: E. Maldeikis ir kt., Kapitalo Lietuva. Sprendimų technologija,В.В. Радаев и др. Экономика переходного периода – Москва 1995
Antrame skyriuje trumpai apžvelgiau užsienio prekybą naudodamasis: Kuvykaitė R., Ryyšių su užsieniu organizavimas (paskaitų konspektas); Bagdonas V., Verslas Europoje; Zaicevas S., Tarptautinė prekyba ir mokėjimų balansas (paskaitų konspektas); Lietuvos informacijos institutas, Vadovams apie valdymą ir ekonomiką Nr.2 // Kaip patekti į tarptautinę rinką.
Trečią skyrių t.y. Lietuvos užsienio prekybą studijavau remdamasi Statistikos departamento prie LRV, parengtais duomenimis, o taip pat knyga Adlys P., Grigienė O., Jančauskas E., Verslo plėtra: nuomonės, tendencijos, problemos; bei dienraščiu “Verslo žinios”.
Kursinio darbo praktinę dalį parašiau remdamasi duomenimis gautais įmonėje kurioje dirbu.

T E O R I N Ė D A

L I S

I. SKYRIUS

. Neoklasikinė doktrina

1. Centralizuotos planinės sistemos samprata

Paprastai prekyba suprantama ūkinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu, arba tiesiog prekiavimas. Tačiau mokslinė prekybos samprata yra daug išsamesnė, gilesnė ir nevienareikšmė.
Mokslinėje literatūroje skiriama prekybos funkcinė ir institucinė samprata. Pirmuoju atveju prekyba suprantama ūkinė veikla, pasireiškianti tam tikros ekonominės funkcijos (prekių mainų) vykdymu nepriklausomai nuo to, kas šia veikla užsiima (prekių gamintojai ar tarpininkai). Antruoju atveju prekybos samprata siejama tik su specialių, tarpininkaujančių institucijų (prekybos įmonių, organizacijų) veikla.
Be to , skiriama prekybos samprata plačiąja ir siaurąja prasme.
Prekyba plačiąja funkcine prasme – tai ūkinių gėrybių mainai tarp ūkio subjektų. Ūkinės gėrybės – tai darbo produktai, reikalingi žmonių poreikiams tenkinti. Jie paprastai skirstomi į daiktines ūkines gėrybes (gamybos priemones ir vartojimo reikmenis), paslaugas ir teises (patentus, licencijas ir pan.).
Mainai – tai vienų pagamintų ūkinių gėrybių keitimas į kitas. Tiesioginiai prekių mainai, kai prekė mainoma į kitą prekę (Pr – Pr), buvo būdingi pradinei prekinės prekybos pakopai. Išsivysčiusiame prekybiniame ūkyje mainai paprastai vyksta tarpininkaujant pinigams (Pr – P – Pr). Būtent tokie mainai ir būdingi šiuolaikinei prekybai.
Ūkio subjektais, dalyvaujančiais ūkinių gėrybių mainuose, gali būti namų ūkiai, įmonės ir valstybės institucijos. Namų ūkiu suprantama asmenų, kurie kartu gyvena ir bendrai tvarko savo gyvenimo ūkinius reikalus, bendrija. Šie ūkiai gali būti daugiaasmeniai ir vienasmeniai. Na

amų ūkis dažnai sutampa su šeima. Įmonė yra ūkio vienetas, kuris gamina prekes ar teikia paslaugas rinkai. Organizuodama savo veiklą įmonė siekia tenkinti namų ūkių, valstybės institucijų, taip pat kitų įmonių paklausą.
Taigi šiuo atveju prekybos samprata labai plati. Ji apima ne tik prekybą vartojimo reikmenimis, gamybos priemonėmis, bet it paslaugų teikimą, teisių pardavimą.
Prekyba siaurąja funkcine prasme – tai tik daiktinių ūkinių gėrybių, t. y. gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų, mainai.
Prekyba institucine prasme – tai institucijos (prekybos įmonės, prekybos organizacijos), kurių ūkinė veikla išimtinai ar iš esmės yra prekyba siaurąja funkcine prasme. Šios įmonės įgyja prekes tam, kad jas vėl parduotų.

2. Prekybos funkcijos ir jų vykdymas

Prekybos funkcijomis suprantami uždaviniai, kuriuos ji turi spręsti ūkyje kaip gamybą ir vartojimą jungianti grandis. Svarbiausias prekybos uždavinys yra prekių paskirstymas, kurį reikia suprasti kaip prekių pateikimą vartotojui ūkine – organizacine ir fizine prasme. Specialiojoje ekonominėje literatūroje prekybos funkcijos pateikiamos daug išsamiau, detalizuojant prekių paskirstymo turinį.
Prekyba ūkyje atlieka šias funkcijas:
1) teritorinio išlyginimo,
2) laiko išlyginimo,
3) kiekybinio išlyginimo,
4) kokybinio išlyginimo,
5) informacijos.
Teritorinio išlyginimo funkcija susijusi su būtinumu pašalinti prekių gamybos ir jų vartojimo vietų neatitikimą. Minėtas neatitikimas reikalauja organizuoti prekių perkėlimą, jų transportavimą.
Šios funkcijos apimčiai didesnę ar mažesnę įtaką turi:
• nuotolis tarp gamybos ir vartojimo vietų,
• gyvenviečių dydis,
• susisiekimo keliai ir jų būklė,
• transporto priemonių vystymas,
• transportavimo išlaidos,
• atskirų prekių transportabilumas.
Laiko išlyginimo funkciją le

emia tai, kad prekių gamybos laikas ir jų įsigijimo bei vartojimo laikas daugiau ar mažiau nesutampa. Vienų prekių gamyba yra sezoninė, o jų paklausa nuolatinė, kitų prekių gamyba pastovi, o jos perkamos ir vartojamos tik tam tikrą sezoną. Visa tai reikalauja kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti.
Kiekybinio išlyginimo funkcija susijusi kiekiniu ir gamybiniu neatitikimu. Prekių gamybą dideliais kiekiais reikia priderinti prie jų paklausos ir vartojimo mažais kiekiais. Kartais kyla ir priešingas uždavinys, reikia rinkti ir pateikti vartotojui – perdirbimo pramonei – kiek galima stambesnėmis partijomis.
Kokybinio išlyginimo (asortimento pertvarkymo) funkcija kyla dėl būtinumo gamybinį asortimentą, kuris formuojamas orientuojantis į žaliavų ir technologijos ypatumus, pertvarkyti į prekybinį asortimentą, atsižvelgiant į vartotojų poreikius, jų paklausos ypatumus.
Informacijos funkcija susijusi su būtinumu prekių vartotojams gauti žinių apie prekes, jų vartojamąsias savybes, laikymo sąlygas, vartojimo būdą ir pan., o prekių gamintojams – apie pirkėjus, jų paklausą. Plečiantis prekių gamybai ir vartojimui, įvairėjant prekių asortimentui, sudėtingėjant ūkiniams ryšiams, dėl nuolatinių gamybos, vartojimo, paklausos pokyčių šios funkcijos reikšmė nuolat didėja.
Prekybos įmonės (institucinė prekyba) yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis prekybos funkcijų vykdytojas. Juo labiau, kad kai kurios iš jų, pvz., teritorinio išlyginimo, laiko išlyginimo, informacijos nėra visiškai būdingos tik prekybinei veiklai. Todėl prekybos funkcijas iš dalies atlieka ir gamintojai, vartotojai, taip pat specializuotos paslaugų įmonės. Pavyzdžiui, perkeliant prekę iš gamybos vietos į jos vartojimo vietą, vienu ar kitu transportavimo etapu gali dalyvauti ir gamintojas, ir specializuota transporto įmonė, ir prekybos įmonė, pagaliau ir vartotojas , pats pargabenantis nusipirktą prekę į namus.
Esant tiesioginei prekių realizacijai, gamintojas siekia pats atlikti visas arba bent daugumą prekybos funkcijų.
Prekybininkas, organizuodamas savo įmonės darbą, turi apsispręsti, ar visas funkcijas vykdys pats, ar dalį jų perleis kitiems vykdytojams, taip pat visas ar dalį pasirinktų funkcijų atliks.
Atliekamas funkcijas konkrečioje didmeninės ar mažmeninės prekybos įmonėje iš esmės sąlygoja tokie veiksniai: prekės, vartotojai (pirkėjai) ir konkurencija.
Prekybos įmonės veiklai esminę reikšmę turi realizuojamų prekių asortimentas. Todėl prekybos įmonė prieš pasirinkdama funkcijas turi apsispręsti, kokiomis prekėmis prekiaus.
Pasirinkdama funkcijas prekybos įmonė turi orientuotis į pirkėjus ir vartotojus. Todėl prieš priimant sprendimą dėl funkcijų apimties ir jų vykdymo intensyvumo, reikia žinoti savo pirkėjų struktūrą, jų paklausos ypatumus.
Pagaliau būtina žinoti pasirinktos veiklos sferos konkurencijos būklę. Todėl būtina žinoti konkuruojančių pasirinktos prekybos šakos įmonių skaičių, jų sudėtį pagal teisinį statusą, dydį ir kt. požymius, naudojamos realizavimo politikos ypatumus ir kt.
Be to, reikia atsižvelgti ir realiai įvertinti savo įmonės galimybes (įmonės dydį, apsirūpinimą kapitalu, personalu, patalpų būkle ir pan.), teisines prekybinės veiklos reglamentavimo sąlygas ir kt.
Praktika rodo, kad kai kurios įmonės, neatsižvelgdamos į rinkos sąlygas, nori vykdyti pernelyg plačias funkcijas. Pavyzdžiui, neretai mažmeninės prekybos įmonės siekia turėti platų ir gilų prekių asortimentą, tikėdamosis tokiu būdu pritraukti daugiau pirkėjų, daryti didesnę prekių apyvartą. Tačiau dažnai išaiškėja, kad nekritiškai formuojamas prekių asortimentas tampa ekonomiškai mažai efektyvus, sąlygoja nerentabilų darbą.
Yra įmonių, kurios sąmoningai riboja savo funkcijas siekdamos sudaryti galimybes pirkėjams palankesnėmis kainomis įsigyti prekes ir pasiekti gerų ekonominių rezultatų. Prekybos funkcijų ribojimas gali padėti įmonei geriau organizuoti veiklą. Pavyzdžiui, naudojant savitarną, informacinė funkcija dažniausiai perkeliama pirkėjams ir gamintojams.
Į prekybos funkcijų pasidalijimą, jų perdavimą kitoms prekybos įmonėms, gamintojams, vartotojams ar paslaugų įmonėms reikia žiūrėti kaip į realizavimo priemones, kurių tikslas didinti įmonės efektyvumą. Funkcijų išskaidymas tikslingas, kai šias funkcijas perimti įmonės gali jas atlikti ekonominiu požiūriu efektyviau negu jas perduodanti įmonė. Funkcijų pasidalijimas gali būti vienpusis, kai prekybos įmonė tam tikras funkcijas (visiškai ar iš dalies) perduoda kitoms įmonėms. Pavyzdžiui, įmonė naudojasi specialios reklamos firmos paslaugomis arba užsako mokslinio tyrimo institutui surinkti informaciją apie prekybos įmonės įtakos zoną, potencialius pirkėjus, konkurentus ir pan.
Esant dvipusiam funkcijų pasidalijimui, prekybos įmonė tam tikras funkcijas atlieka kooperuodamasi su kitomis įmonėmis, rinkos partneriais.
Sprendžiant prekybos įmonių pasidalijimo ir jų perdavimo klausimus, reikia turėti galvoje, kad apskritai visos prekybos funkcijos turi būti vykdomos, todėl jei tam tikroje įmonėje kai kurių iš jų visiškai ar iš dalies bus atsisakyta, tai jos turės būti vykdomos kitose įmonėse. Jei prekybos įmonė labai apribos savo funkcijas, gali iškilti jos išstūmimo iš rinkos pavojus.

3. Reformų neoklasikinė doktrina

Pokarinės Vakarų Europos ir Japonijos atkūrimas ir rekonstrukcija, ūkiniai pertvarkymai Lotynų Amerikoje irPietryčių Azijoje, ekonominės reformos Rytų Europoje ir buvusioje TSRS – visi šie pertvarkymai buvo vykdomi , remiantis tam tikromis ekonominėmis dokrinomis, jas pritaikant prie konkrečių sąlygų. Dažniausiai ekonominės reformos rėmėsi šiais neoklasikinės doktrinos principais:
• kainų liberalizacija (siekiant subalansuoti pasiūlą ir paklausą),
• greita ir plataus masto privatizacija,
• griežta valstybės biudžeto subalansavimo politika,
• ūkio reguliavimas per monetarines priemones (per pinigų kiekio apyvartos greičio reguliavimą),
• antiinfliacinė politika.
• socialinių garantijų siaurinimas,
• “atviros ekonomikos” deklaravimas.
Taip pat buvo remiamasi postulatu, kad ūkiniai subjektai – privatūs ir valstybinai – turi visą reikiamą informaciją, kad elgtis racionaliai naujomis ekonominėmis sąlygomis.

Šiai neoklasikinei doktrinai būdinga eilė prieštaravimų:
• sisteminių pertvarkymų ir struktūrinės transformacijos atotrūkis, kai kainų dinamika, lygis ir struktūra neatspindi esamo ekonominio efektyvumo lygio,
• pertvarkymų makroekonominiame lygyje ir mikroreformų įmonių lygyje atotrūkis. Įmonės nepajėgiaprisitaikyti prie sparčių sisteminių pokyčių,
• atotrūkis tarp tarpsisteminės reformos ir dereguliavimo, kai, įgyvendinant sistemines reformas, valstybinio valdymo sistema savo sprendimais ir vykdoma politika toliau veikia ūkio subjektus, o ne ūkininkavimo sąlygas.

• 4.1. Lietuviška reformų specifika

Lietuvoje neoklasikinės doktrinos principai buvo papildyti dar keliais punktais:
• nuosavybės restitucija (turto grąžinimas buvusiems savininkams ir jų giminaičiams),
• valstybinis paternalizmas,
• privatizacija, pagrįsta “vaučeriais”,
• infliacija, kaip būdas operatyviai reguliuoti ekonomiką,
• kvazi monetarinai instrumentai (bendrieji talonai),
• socialistinio paskirstymo principai finansų – biudžeto sferose,
• ūkio uždarumo principas, griežti administraciniai protekcionistiniai apribojimai prekių ir kapitalo judėjimui,
• administraciniai apribojimai privačiam verslui steigtis ir plėtotis,
• valstybinių valdymo institucijų ūkiniai sprendimai, remiantis ideologiniais, politiniais kriterijais.
4. Prekybos vaidmuo ekonomikoje 1995 – 1998 m.

1995 1996 1997 1998

% % % %
Įmonių skaičius
Iš viso įmonių
51337
100.0
69868
100.0
85809
100.0
97582
100.0
Prekybos įmonių 22910 44.6 18915 27.1 17499 20.4 23399 24.0
iš jų:
automobilių prekybos ir remonto bei automobilių degalų mažmeninės prekybos

2.4

1.7

1.4

3.3
didmeninės prekybos
2746
5.3
2791
4.0
2475
2.9
5047
5.2
mažmeninės prekybos
18935
36.9
14929
21.4
13813
16.1
15124
15.5
Darbuotojų skaičius, tūkst.
Iš viso gyventojų

3714.8

3709.5

3705.6

3702.6


Iš viso dirbančiųjų 1643.6 100.0 1659.0 100.0 1669.2 100.0 1656.1 100.0
Prekyboje dirbančių darbuotojų skaičius

210.9

12.8

211.5

12.7

246.5

14.8

242.7

14.6
iš jų:
automobilių prekybos ir remonto bei automobilių degalų mažmeninės prekybos

.

.

.

.

.

.

22.0

1.3
didmeninės prekybos
53.8
3.3
44.7
2.7
38.2
2.3
34.6
2.1
mažmeninės prekybos
157.1
9.5
166.8
10.0
208.3
12.5
186.1
11.2
Pridėtinė vertė, mln.Lt
Pridėtinė vertė veikusiomis kainomis

21567.5

100.0

28542.6

100.0

33774.6

100.0

37696.3

100.0
iš jos prekyboje 3918.4 18.2 4870.5 17.1 5647.1 16.7 6156.8 16.3

II. SKYRIUS

Reformos Lietuvoje

1.Lietuvos ūkio socialinė ekonominė būklė

Buvusioms socializmo šalims pereinant į rinkos santykius, susidaro objektyvios sąlygos ekonominiam nuosmukiui reikštis ir susiformuoti ekonominės “duobės” efektui. Jam būdingas BVP, kaupimo ir kapitalinių įdėjimų akivaizdus nuosmukis, trukdantis atkurti ūkį ir jį pertvarkyti, todėl toliau smunka gyventojų gyvenimo lygis ir didėja socialinė įtampa visuomenėje. Pačia ekonominės “duobės” pradžia Lietuvoje galima laikyti 1990m., kai ūkio BVP sumažėjo tik 3,3 punkto, o žemės ūkyje, statyboje ir kitose šakose – 10-12 punktų. Išimtį sudarė tik pramonė ir prekyba, kur BVP padidėjo 2-4 punktais. Pats didžiausias ekonomikos nuosmukis įvyko 1991 – 1992m.: viso ūkio BVP sumažėjo 13,1% (1991m.),o kai kuriose ūkio šakose – net 10-40 %.Itin spartūs nuosmukio tempai buvo 1992m. , kai viso ūkio nuosmukis sudarė net 37,7%, o ūkio šakose buvo net 20-50% per metus. Todėl Lietuvos ūkyje sukurtas BVP 1992m. sudarė 52,4% 1989m. lygio. Didžiausias nuosmukis įvyko prekyboje ir statyboje, kur BVP lygis sumažėjo apie 3 kartus ir 1992m. sudarė tik 1/3 1989m. lygio.
Perėjimas į rinkos santykius ir ekonominės reformos įgyvendinimas suformavo objektyvias ir subjektyvias prielaidas reikštis dideliam bendro vidinio produkto (BVP) ir gamybos smukimui, susiklostyti krizinei biudžeto lėšų panaudojimo struktūrai, atsirasti daugeliui nuostolingų įmonių valstybiniame ir privačiame sektoriuje, įsivyrauti vidaus ir įšorės atsiskaitymų sutrikimams, atsirasti nedarbui ir plataus masto paslėptam nedarbui, to pasekmėje reikštis gyvenimo lygio smukimui. 1993 m. nuo metų vidurio Lietuvos ūkyje išryškėjo nuosmukio stabilizavimosi požymiai:pramonės BVP tempai nemažėjo; gamybinių pajėgumų panaudojimo nuosmukis pradėjo stabilizuotis; pramonės gaminių kainos didėjo nežymiai; prekybos organizacijų mažmeninė apyvarta mažėjo labai lėtai; valstybinių statybos įmonių darbų apimtys beveik nesumažėjo; ženkliai sulėtėjo vartojamų prekių ir paslaugų didėjimo tempai; pradėjo stabilizuotis realusis darbo užmokestis. Vyko spartus gamybos lygio nuosmukis tiek vertine (1992 m. sumažėjo beveik 2 kartus ), tiek natūrine išraiška, didelė pramonės įmonių dalis (39,8 %) turimus gamybinius pajėgumus panaudojo tik 30 – 60 %. Bankroto situacijoje 1992 m. buvo 20,8 % įmonių. Dideli struktūriniai pokyčiai ir šuoliškas kainų didėjimas pakeitė pramonės produkcijos šakinę struktūrą (maisto pramonės dalis padidėjo 1,2 karto, chemijos pramonės – 1,2 karto, kuro bei energetikos šakų komplekso – apie 3 kartus).Gamybinių fondų šakinė struktūra liko nepakitusi ir įsivyravo sąstingis. Įsitvirtino darbuotojų skaičiaus mažėjimo tendencija ir šuoliškas darbo jėgos persiskirstymo tarp pramonės ir ūkio šakų procesas ir kt. Žemės ūkio produkcijos gamybos būklės analizė parodė, kad šios ūkio šakos produktų gamyba 1990 – 1992 m.smuko iki1964 m. lygio. Vykstant sparčiam gamybos nuosmukiui ir kuro bei energijos išteklių, žaliavų kainų lygiui artėjant prie pasaulinių kainų, Lietuvos gyventojų gyvenimo lygis nusmuko. Vartojimo kainų indeksas vien per 1992 m. padidėjo 8,2 karto, tuo tarpu išmokėto darbo užmokesčio indeksas – tik 3,8 karto.Dėl to realusis darbo užmokestis per vienus metus sumažėjo net 2,2 karto. Labai pasikeitė namų ūkio išlaidų struktūra: maisto produktams 1992 m. lapkričio mėn. buvo skiriama 63,8 % (1991 m. –38,3 %), nemaisto prekėms – 21,7% (1991m – 47,9%) ir paslaugoms 12,4% (1991m. – 8,3%) išlaidų. Decilinis koeficientas (tiriamų 10% geriausiai aprūpintų ir skurdžiausiai gyvenančių gyventojų pajamų santykis) 1992m. buvo 12, kai 1989m. buvo 4,3, t.y. vyko spartus Lietuvos gyventojų susiskirstymas pagal pinigines pajamas. 1992m. pirmą kartą per pastaruosius 40 metų Lietuvoje sumažėjo gyventojų skaičius 10 tūkst. Šalyje gimstamumas sumažėjo iki 14,3 kūdikių 1000 gyventojų ir buvo vienas mažiausių pokario laikotarpiu. 1993m. viduryje Lietuvoje prasidėjo pastebimas vartojimo kainų, išmokėto ir realiojo darbo užmokesčio stabilizavimasis, o tai turėjo įtaką gyventojų gyvenimo lygio nuosmukio sumažėjimui.

Kainų reforma

Svarbiausias kainų reformos tikslas buvo pasiekti, kad kainos atspindėtų realią santykinę atskirų produkcijos ir paslaugų rūšių paklausą ir kad kainos taptuų pagrindiniu ir patikimu informacijos šaltiniu produkcijos gamintojams bei vartotojams jų racionaliai ekonominei veiklai.
Kad būtų galima vykdyti kainų reformą, reikėjo išspręsti šiuos uždavinius:
• centralizuotai valdomų valstybinių įmonių sistemą pakeisti ekonomiškai savarankiškų, galinčių konkuruoti tarpusavyje ūkio subjektų sistema,
• parengti ekonomines priemones neigiamiems socialiniams kainų reformos padariniams sušvelninti (parengti ir vykdyti valstybės darbo užmokesčio ir socialinės paramos gyventojams politiką),
• parengti priemones, ribojančias monopoliškai dideles kainas,
• valstybės kontroliuojamas kuro, energetinių išteklių, komunalinių paslaugų gyventojams kainas liberalizuoti, įvertinant galimus socialinius ir ekonominius padarinius,
• pamažu atsisakyti dotavimo sistemos, sukeliančios žalingas kainų struktūros deformacijas,
• kainų reformos procesą suderinti su Lietuvos ūkio atskyrimo nuo TSRS eiga,
• įvykus pagrindiniams kainų struktūros pokyčiams, kuo greičiau sustabdyti kainų absoliutinio lygio augimą (sumažinti infliaciją iki racionalaus lygio – 15-20%),
Vykdydama kainų politiką Vyriausybė pasiliko teisę:
• nustatyti prekių ir paslaugų , kurių kainas reguliuoja Vyriausybė, sąrašą,
• įpareigoti ūkio subjektus deklaruoti kainas,
• nustatyti prekybos antkainį (valstybės kontroliuojamoms kainoms),
• nustatyti visiems ūkio subjektams privalomas gamybos, apyvartos ir realizavimo kaštų kalkuliavimo taisykles ir atskaitomybės tvarką.
Vyriausybės sprendimas liberalizuoti kainas, beveik nekontroliuojamos didžiulės nuvertėjančių rublių įplaukos, bendrųjų talonų emisija ir jų vertės mažėjimas, įmonių noras spręsti ekonominius sunkumus, didinant kainas, įmonių ir gyventojų noras kuo greičiau išleisti greitai nuvertėjančius pinigus dar labiau skatino kainų augimą ir įsuko infliacijos spiralę. 1992 m. infliacija išaugo iki 1180 %. Struktūrinius kainų pokyčius paskatino kuro, energetinių išteklių kainų šuolis 1992m. pabaigoje. Nuosekliai riboti infliaciją pradėta 1993.06.25. , įvedus Lietuvos pinigus – litus. Jie pakeitė tuo metu buvusius laikinuosius pinigus – talonus. Kainų kilimas, nors sulėtėjo, nesustojo. Ekonominės sienos su Vakarų šalimis liberalizavimas ir fiksuotas lito kursas dolerio atžvilgiu sudarė sąlygas kainoms artėti prie Vakarų šalių lygio. Socialiniai kainų kilimo padariniai buvo skaudūs. Jau nebebuvo galimybių didinti atlyginimus ir socialines išmokas adekvačiai kainų kilimui. Gyventojų socialinę padėtį apsunkino infliacijos laikotarpiu nuvertėjusios santaupos. Valstybė nenumatė realios programos joms kompensuoti, taigi gyventojai santaupas prarado.
Kainų reforma galėjo ir turėjo būti pradėta jau 1990 m. viduryje. Infliacijos toleravimas, pernelyg ištęsti kainų reformos terminai, atsisakymas spręsti gyventojų nuvertėjusių indėlių problemas, ekonominių žemės ūkio produkcijos gamintojų interesų ignoravimas buvo svarbiausi kainų reformos trūkumai.
Dėl ūkio nuosmukio realus darbo užmokestis 1994 m. pabaigoje siekė 46,8 % 1990m. realaus darbo užmokesčio. Sumažėjus realioms valstybės pajamoms, sumažėjo ir socialinės išmokos bei pensijos.
Gyventojų vartojimo išlaidų struktūroje 1994m. išlaidų maistui dalis išaugo iki 60 %, o nemaisto prekėms sumažėjo iki 24,2 %. Pagrindinė šių struktūrinių pasikeitimų priežastis – sumažėjusios realios gyventojų pajamos.
Vartojimo išlaidų struktūra (%)
Rodikliai 1990 1991 1992 1993 1994
Visos piniginės išlaidos 100 100 100 100 100
Maisto produktai 27,5 30,5 49,9 50,9 46,0
Nemaisto prekės 38,5 37,5 23,3 18,6 19,5
Paslaugos 10,2 7,1 8,5 11,3 13,8
Alkohol. gėrimai 4,9 4,4 2,4 1,6 1,4
Išlaidos žemės ūkio produkcijos gamybai 2,5 2,8 4,3 5,1 3,8
Mokesčiai, rinkliavos 8,7 11,0 9,7 10,8 13,7
Kitos išlaidos 7,7 6,7 1,9 1,7 1,8
Vartojimo išlaidos 100 100 100 100 100
Maisto produktai 33,9 38,3 59,4 61,7 57,0
Nemaisto prekės 47,5 47,3 27,7 22,6 24,2
Paslaugos 12,5 8,9 10,0 13,7 17,1
Alkohol. gėrimai 6,1 5,5 2,9 2,0 1,7

Mokesčių reforma

Vienas svarbiausių ūkio reformos uždavinių – pertvarkyti mokesčių sistemą, sudaryti ir vykdyti savarankišką valstybės biudžetą. Reformos metu reikėjo parengti naują mokesčių struktūrą, nustatyti jų mokėtojus, apibrėžti apmokestinimo pagrindą, tarifus, lengvatas, organizuoti mokesčių surinkimą ir nutraukti ryšius su TSRS biudžetu.

Mokesčių sistemos reforma buvo pradėta 1990.06.26, priėmus LR valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymą.Buvo nustatyta, kad LR valstybinė bei miestų ir rajonų mokesčių inspekcijos kontroliuoja, kaip apskaičiuojami ir į valstybės ir savivaldybių biudžetus mokami mokesčiai ir kitos įstatymais numatytos įmokos. Inspekcijų darbui vadovauja Finansų ministerija. Įstatyme buvo numatytos valstybinės mokesčių inspekcijos funkcijos, teisės, atsakomybė.
Nuo 1991m. pabaigos daugumai ūkio subjektų pradėjo stigti apyvartinių lėšų. Tai sąlygojo ir žaliavų, kuro, energijos kainų , darbuotojų darbo užmokesčio didėjimas, ir sutrikusi atsiskaitymų sistema, ir pajamų sumažėjimas dėl gamybos nuosmukio. Tai vertė privatų sektorių, pasinaudojant įstatymų spragomis ir ypač silpna mokesčių surinkimo sistema, vengti mokėti valstybės nustatytus mokesčius. Tai atsiliepė biudžeto pajamoms. Netrukus panašiai pradėjo daryti ir valstybinės įmonės, kurios vylėsi (ne be pagrindo), kad jų skolas prisiims valstybė. Biudžeto pajamų nebeužteko net būtiniausioms išlaidoms padengti. Sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo darbuotojų atlyginimai sumažėjo iki kritinės ribos.

Esminiais mokesčių reformos trūkumais galima laikyti blogą įstatymų vykdymo kontrolę; silpną mokesčių administravimą; dažnus mokesčių įstatymų pakeitimus; nepakankamai parengto Pridėtosios Vertės Mokesčio įvedimą; nepakankamai tikslią ir detalią mokesčių apskaičiavimo tvarką. Be to, biudžeto įplaukų perviršio paskirstymas nebuvo pakankamai reglamentuotas įstatymais.

Bankų ir pinigų reforma

Nei vienas ūkio reformos aspektas nebuvo toks komplikuotas ir sudėtingas, kaip bankų ir pinigų reforma, tai sąlygojo tiesioginiai ekonominiai atskirų ūkio subjektų bei grupių interesai. Bankų ir pinigų reforma daugiausiai nulėmė visos ūkio reformos sėkmę, o kartu ir politinį valstybės stabilumą.

Bankų ir pinigų reforma reikalavo išspręsti šiuos pagrindinius uždavinius:
• atskirti Lietuvos bankus nuo TSRS bankų sistemos,
• sukurti dvipakopę Lietuvos bankų sistemą su centriniu banku priekyje,
• laiduoti komercinių bankų veiklos stabilumą ir patikimumą,
• įvesti nacionalinius pinigus ir vykdyti nuoseklią, ūkio interesus atitinkančią pinigų politiką.

Lietuvos bankų reformą iš dalies palengvino 1988m. padaryti TSRS bankų sistemos pertvarkymai, kai buvo sukurta dvipakopė bankų sistema, kurią sudarė TSRS valstybinis bankas ir jo padaliniai TSRS respublikose bei specializuotų komercinių bankų tinklas. Lietuvoje esančių bankų struktūros adekvatumas TSRS valstybinei bankų sistemai lengvino savo bankų sistemos kūrimą.

Lietuvos centrinio banko (Lietuvos banko) kūrimo pradžia galima laikyti 1990.03.14.
1990.09.04. buvo patvirtintas Lietuvos banko statutas, pagal kurį šis turėjo:
• parengti ir įgyvendinti valstybės ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutų santykių srityje ,
• reguliuoti Lietuvos pinigų ir kredito apyvartą,
• vykdyti pinigų ir jų emisijos politiką,
• reguliuoti Lietuvos piniginio vieneto kursą.
Lietuvos centriniam bankui buvo suteiktos teisės:
• kontroliuoti komercinių bankų veiklą,
• išduoti leidimus steigti kredito įstaigas,
• nustatyti bankams privalomus ekonominius normatyvus bei taikyti sankcijas jų nevykdantiems,
• teikti ir imti paskolas,
• nustatyti komercinių bankų atskaitomybės tvarką.
Pasikeitusios ekonominės veiklos sąlygos rublio zonoje ir ypač Rusijos vykdoma ekonominė politika reikalavo nedelsiant įvesti savus pinigus.Įvedus laikinuosius pinigus (1992.10.25) atsirado papildomų galimybių normalizuoti prekybą rublio zonoje, o Lietuvos bankas galėjo reguliuoti apyvartoje esančių pinigų kiekį ir vykdyti savarankišką pinigų politiką.

Nacionalinė valiuta – litas – buvo įvesta1993.06.25. Nuo 1993.08.01 litas tapo vienintele teisėta atsiskaitymo priemone Lietuvos Respublikoje. Lito kursas dolerio atžvilgiu 1993.06 buvo 4,5:1, 1993.08 – 4:1, o metų pabaigoje – 3,9:1. Sėkmingą lito įvedimą lėmė tai, kad Lietuva įstojo į Pasaulio banką ir Tarptautinį valiutos fondą.
Litų, vienintelės teisėtos atsiskaitymo priemonės Lietuvos Respublikoje, įvedimo datą sąlyginai galima laikyti pagrindinio bankų ir pinigų reformos etapo pabaiga.
Pagrindiniai bankų ir pinigų reformos trūkumai – pavėluotai įvestas litas, silpna komercinių bankų veiklos priežiūra, toleruotos monopoliškai didelės banko palūkanos, gyventojų indėlių nuvertėjimas ir jų praradimas.
1992-1994 metais Lietuvos banko aktyvai stabiliai didėjo. Pagrindinę dalį ( 91,1%) 1994 m. sudarė užsienio aktyvai.. Stabilus konvertuojamos valiutos išteklių augimas garantavo sėkmingą lito įvedimą ir stabilų jo kursą.
1995 metų pradžioje Lietuvoje buvo 27 komerciniai bankai, kurių dauguma buvo smulkūs ir nekonkurentabilūs. Indėliai komerciniuose bankuose nuolat didėjo ir 1994 metų pabaigoje siekė daugiau kaip 3,5 mlrd Lt.
Palūkanos už paskolas, indėlius bei bankų marža išliko labai didelės, net ir esant fiksuotam lito kursui bei garantuotam jų keitimui į tvirtą užsienio valiutą. Dėl didęlių palūkanų banko kreditais daugiausiai naudojosi arba bankrutuojantys, arba nesąžiningi ūkio subjektai. Tai sąlygojo blogų paskolų masto augimą, kuris 1995 metais kėlė rimtą grėsmę Lietuvos bankų sistemos stabilumui.
1994 metų pradžioje priimtas Lito patikimumo įstatymas apribojo Lietuvos banko teises vykdyti pinigų politiką bei komercinių bankų priežiūrą. Šis įstatymas lėmė Lietuvos bankų sistemos atsilikimą.
Komercinių bankų, kaip finansinių tarpininkų, vaidmuo Lietuvos ūkio raidai 1992-1994 metais nebuvo palankus dėl dielių palūkanų, didelės teikiamų paskolų rizikos bei nepakankamo patikimumo.

Privataus sektoriaus kūrimas

Strateginis ūkio reformos tikslas – laiduoti, kad efektyviai būtų naudojami darbo, materialiniai, finansiniai ištekliai. Dėl to reikėjo skatinti ūkinę gyventojų ūkio subjektų iniciatyvą, garantuoti teisines ir ekonomines sąlygas jų veiklai , sąžiningai tarpusavio konkurencijai, t.y. įteisinti privatų sektorių ir sudaryti sąlygas jam plėtotis.
Kad privatus sektorius galėtų veikti Lietuvos ūkyje, reikėjo nuspręsti, kaip perduoti jam valstybinį turtą. Buvo taikomos dvi pagrindinės formos: išlikusio nekilnojamojo grąžinimas buvusiems jo savininkams ir valstybinio turto privatizavimas.

licencinius mokesčius;
tarptautinėse mugėse ar parodose parduotų ar pirktų prekių vertę;
knygų, reklaminės bei kitos spausdintos leidybos užsienyje išlaidas;
mokesčius už filmų demonstravimą užsienyje;
užsieniečiams išnuomotų ir išvežtų į užsienį prekių vertę.
Užsienio prekybą taip pat apibūdina jos prekinė ir geografinė struktūra.

2. Finansai ir atsiskaitymai užsienio prekyboje

Užsienio prekyboje visi sandėriai susiję su mokėjimu, t. y. su pinigų pervedimu iš vienos šalie į kitą. Tuo jie skiriasi nuo kliringinės atsiskaitymo sistemos, kurioje valstybės ir klientai arba užsienio prekybos bankai moka vienoje šalyje, o galutinai atsiskaito šių šalių valstybiniai bankai. Beveik visos Vakarų šalys maždaug 1950 matais, sustiprėjus ekonominei padėčiai, perėjo nuo kliringinės atsiskaitymo sistemos prie atsiskaitymo laisvai konvertuojama valiuta.
Laisvai konvertuojama valiuta – tai valiuta, kurią galima be esminių ribojimų perversti iš vienos šalies į kitą, laisvai parduoti ir pirkti. Vakarų šalyse beveik visos užsienio valiutos vertinamos valiutų biržoje, o jų kursai kasdien fiksuojami ir skelbiami. Prekiaujant su užsienio šalimis beveik visada reikia atminti, kad esama: politinės, ekonominės ir socialinės raidos skirtumų; įvairių šalių žmonių protavimo psichologinių skirtumų; kultūrinių skirtumų; pokalbių vedimo, sandėrių sudarymo ir jų vykdymo skirtumų. Eksportuotojas privalo numatyti visas priemones, mažinančias jo riziką. Eksportuotojui reikia žinoti: finansinę kliento ir jo šalies padėtį; valiutinę riziką dėl valiutos kurso svyravimo; reklamacijų (pretenzijų) pateikimo klientui galimybes ir ribojimus; galimybę prarasti arba sugadinti pervežamas prekes.
Rizikai sumažinti būtina surinkti išsamią informaciją, ypač apie kliento finansinę padėtį. Ją galima gauti konfidencialiai per bankus arba per specialias firmas, pavyzdžiui “Šimmelpfeng”, “Kreditreform”, “Dan und Brendstrit” ir pan. Šios tarptautinės firmos gali pateikti smulkią informaciją apie bet kurią bet kurios šalies firmą per 1-7 dienas. Žinoma, jos neduoda garantijų.
Galima apsidrausti nuo valiutinės rinkos rizikos, sudarant specialius sandėrius su bankais. Sudarant kontraktus reikia atkreipti dėmesį į tai, kad būtų apibrėžtos pirkėjo teisės pateikti pretenzijas, mokėjimo ir pristatymo sąlygos atitiktų “Incoterms” taisykles. Jungtinių Tautų Organizacijos Europos Ekonominė Komisija yra parengusi “Bendrąsias eksportinių sandėrių sąlygas”. Vis dėlto finansinės rizikos užsienio prekyboje sunku išvengti. Vykdant sudėtingas operacijas, būtina pasikonsultuoti su bankininkystės specialistais.
Tarptautinėje prekyboje paplitę tokie atsiskaitymo būdai:
Mokėjimas atvira sąskaita (angl. Clean payment) – pardavėjas pristato prekę be mokėjimo garantijų, o pirkėjas mokėjimo dieną perveda pinigus. Pardavėjas negauna iš pirkėjo jokių garantijų. Todėl toks mokėjimo būdas galimas tik vienos šalies teritorijoje arba tarp firmų, kurios gerai viena kitą pažįsta ir neretai susiduria užsienio prekyboje.
Mokėjimas pagal dokumentus (angl. cach against documents) – eksportuotojas, išsiuntęs prekes, savo bankui perduoda dokumentus, kuriais patvirtina ne tik prekių išsiuntimą, bet ir prekių nuosavybės perdavimą. Tuo pačiu metu jis nurodo savo bankui perduoti per pirkėjo banką dokumentus, pagal kuriuos reikia mokėti grynais arba pervedimu. Šiai mokėjimo rūšiai, kaip ir kitoms mokėjimo rūšims, yra nustatytos bendros mokėjimo ir inkaso sąlygos, kurias 1978 m. parengė Tarptautiniai prekybos rūmai. ( 1 pav.)

2

EKSPORTUOTOJO BANKAS 6 IMPORTUOTOJO BANKAS

1 6 3 4

EKSPORTUOTOJAS IMPORTUOTOJAS

1.Bankui perduodami dokumentai ir pavedimai išduoti inkaso.

2.Dokumentai siunčiami gavėjo bankui.

3.Gavėjo (importuotojo) bankas informuoja gavėję (pirkėją), kad dokumentai gauti ir kad jis įvykdė inkaso sąlygas.

4.Pirkėjas įvykdo inkaso sąlygas sąlygas, kai jam perduodami dokumentai.

5.Pinigai pervedami pardavėjo bankui.
6.Pinigai pervedami į eksportuotojo sąskaitą.
1 pav. Dokumentų perdavimo ir mokėjimo operacijų tvarka.

Pagrindinės mokėjimo sąlygos pagal Tarptautinius prekybos rūmų reikalavimus:
• D/P (documents against payment) – dokumentai perduodami pirkėjui tik prieš sumokant grynais arba pervedimu;
• D/A (documents against acceptance) – pirkėjo bankas turi teisę perduoti jam dokumentus su sąlyga, kad jis akceptuoja pardavėjo pateiktą vekselį. Šis vekselis (akceptas) arba lieka pirkėjo banke iki sumokėjimo dienos, arba išsiunčiamas pardavėjui per jo banką;
• Irrevocable under taking (neatšaukiamas įsipareigojimas sumokėti) – dokumentai perduodami pirkėjui patvirtinti, kad nustatytą dieną sąskaita apmokėta;
• Paperless selection (inkaso be dokumentų) – jei pardavėjas išsiuntė prekes oro arba antžeminiu transportu, gali atsitikti, kad prekės pateks pirkėjui anksčiau nei paštu išsiųsti dokumentai. Tokiais atvejais dokumentai siunčiami kartu su prekėmis pirkėjo šalies banko adresu. Šis bankas gauna nurodymus ir instrukcijas teleksu arba per kompiuterinę sistemą “SWIFT”. Šias sąlygas rekomenduojama vykdyti tada, kai pardavėjas įsitikinęs gera pirkėjo finansine būkle.
• Letter of credit, L/C (akredityvas). Akredityvas duoda pardavėjui garantiją, kad pirkėjas sumokės. Eksportuotojas gauna banko, kuris atidaro akredityvą, įsipareigojimo dokumentą, pagal kurį jis gaus pinigus, jei visi dokumentai atitiks kontrakto sąlygas. Kaip ir kitoms mokėjimo rūšims, akredityvas užsienio prekyboje galioja nustatytos Tarptautinių prekybos rūmų standartinės sąlygos (2 pav.):

PIRKĖJO BANKAS, 2 PARDAVĖJO BANKAS,

ĮFORMINANTIS AKREDITYVĄ 5a MOKANTIS PAGAL AKREDITYVĄ

1 6 3 4 5

PIRKĖJAS (IMPORTUOTOJAS) PARDAVĖJAS (EKSPORTUOTOJAS)

1. Pirkėjas savo bankui paveda atidaryti akredityvą.
2. Pardavėjo bankui persiunčiama instrukcija.
3. Bankas informuoja pardavėją, kad gavo instrukciją dėl akredityvo atidarymo.
4. Pardavėjas naudojasi akredityvu – perduoda bankui dokumentus.
5. Patikrinęs dokumentus bankas išmoka akredityvo sumą pardavėjui,
5a. Dokumentai persiunčiami pirkėjo bankui.
6. Dokumentai tikrinami ir siunčiami pirkėjui.
2 pav. Dokumentų ir akredityvo judėjimo operacijų tvarka.

Pardavėjui labai svarbu, kad visi dokumentai atitiktų akredityvo sąlygas, nes bankas jas tikrina labai kruopščiai. Bankas visiškai atsako prieš pirkėją. Jeigu pasitaiko, kad dokumentai ne visai atitinka akredityvo sąlygas, bankas išmoka visą akredityvo sumą ir už tai atsako. Todėl, tikrindamas dokumentus, bankas informuoja pirkėją, jei dokumentai neatitinka sąlygų, ir prašo papildomų nurodymų. Be pirkėjo sutikimo bankas negali išmokėti akredityvo sumos. Jei pirkėjas atsisako priimti neatitinkančius akredityvo sąlygų dokumentus, pardavėjas privalo grąžinti savo bankui akredityvo sumą. Tarptautinėje praktikoje pasitaiko apie 50 % atvejų, kai akredityvų dokumentai ne visiškai atitinka akredityvo sąlygas, nes bankai (būdami atsakingi prieš pirkėjus) dokumentus tikrina labai kruopščiai.
Yra tokių rūšių akredityvai: atvirieji, neatšaukiamieji, neatšaukiami patvirtintieji, neatšaukiami nepatvirtintieji ir pervedamieji akredityvai.
Atvirasis akredityvas yra toks akredityvas, kuris pirkėjui nesuteikia teisės atšaukti akredityvą. Kadangi toks akredityvas pardavėjui nesuteikia jokių garantijų, jis taikomas retai.
Neatšaukiamasis akredityvas – paplitusi ir priimtina akredityvo forma. Pirkėjas neturi teisės atšaukti akredityvą. Šio rūšies akredityvai dar skirstomi į neatšaukiamus nepatvirtintuosius ir neatšaukiamus patvirtintuosius.
Neatšaukiamu patvirtintuoju akredityvu pirkėjas paveda savo bankui patvirtinti akredityvą per pardavėjo banką. Kitaip sakant, jau pardavėjo bankas garantuoja mokėjimo sąlygas.
Neatšaukiamu nepatvirtintuoju akredityvu pardavėjo bankas informuoja apie akredityvo atidarymą, o pats jo nepatvirtina, t. y. negarantuoja jo apmokėjimo. Tokiais atvejais atsakomybę už įsipareigojimų įvykdymą tenka pirkėjo bankui.
Pervedamasis akredityvas vartojamas, kai pardavėjas negamina visų parduodamų detalių, o jas perka iš tiekėjų. Tada tikslinga susitarti su pirkėju dėl pervedamojo akredityvo. Šiuo atveju pardavėjas turi galimybę dalį šio akredityvo pervesti (net pakeisdamas jo galiojimo laiką) savo tiekėjams. Tai kainuoja pigiau, negu atskirų akredityvų kiekvienam tiekėjui atidarymas. Eksportuotojas visada turi stengtis gauti iš pirkėjo neatšaukiamą ir patvirtintą akredityvą, nes tik tada jo bankas atsako už mokėjimą, o ne tik pirkėjo bankas, esantis kitoje šalyje.
Dažnai kyla klausimas, kas geriau – akredityvas ar inkaso. Jeigu pardavėjas derybų metu leidžia pasirinkti akredityvą ar inkaso, tai reikia atminti, kad juo didesnė sandėrio suma, tuo svarbiau apsidrausti nuo galimos rizikos. Todėl stambiuose sandėriuose tikslinga reikalauti neatšaukiamo ir patvirtinto akredityvo, jei klientas negali mokėti avansu arba pateikti banko garantijų. Pristatant įrenginius, dažnai mokamas avansas, sudarantis vieną trečdalį sumos. Atsiskaitant inkaso, tikslinga iš anksto išsiaiškinti galimybę perduoti prekes kitam pirkėjui. Pasitaiko, kad prekės jau išsiųstos klientui, o transportuojant ar įforminant inkaso paaiškėja, kad klientas negali įvykdyti įsipareigojimų. Akredityvas kainuoja brangiau negu inkaso. Akredityvo išlaidas paprastai sumoka pirkėjas. Jei derybų metu paaiškėja, kad klientas negali padengti akredityvo išlaidų, protingiausia yra prisiimti išlaidas sau, o ne atsisakyti finansinės akredityvo garantijos.

2.1. Mokėjimų balansas

Mokėjimų balansas – tai balansas, kuriame palyginami šalies terminuoti piniginiai reikalavimai ir įsipareigojimai kitoms šalims per tam tikrą laiką (metus, ketvirtį, mėnesį). Mokėjimų balansas – labiausiai paplitusi tarptautinių atsiskaitymų balanso rūšis ir geriausiai parodo šalies užsienio ekonominių ryšių padėties laipsnį bet kuriuo laikotarpiu. Jeigu mokėjimo įplaukos didesnės už mokesčius, mokėjimo balansas aktyvus (turi aktyvų arba teigiamą saldo), priešingu atveju – pasyvus (turi pasyvų arba neigiamą saldo). Mokėjimo balanso padėtis turi įtakos valiutų kursui ir šalies valiutų politikai. Pablogėjus mokėjimų balansui, stiprinama valiutos kontrolė (paprastai sugriežtinant operacijas su valiuta), mažinamas nacionalinės valiutos kursas, didėja užsienio paskolos ir imamasi kitokių priemonių, kurios reguliuoja tarptautinius atsiskaitymus.
Mokėjimo balansas susideda iš dviejų stulpelių – įplaukų ir mokesčių. Daugelyje pasaulio šalių jo straipsniai grupuojami pagal schemą, rekomenduotą Tarptautinio valiutos fondo.

3. Kokios organizacijos remia tarptautinę prekybą

Kiekviena valstybė nori patekti į pasaulio rinkas. Jeigu viena valstybė bando sudaryti prekybos barjerus, kitos valstybės gali atsilyginti tuo pačiu, todėl gali iškilti nesutarimų, t.y. vyksta vadinamieji prekybos karai. Kad taip neatsitiktų, sudarytas prekybos įstatymų rinkinys – Bendroji sutartis dėl muitų ir prekybos – GATT. Šveicarijoje įsteigta GATT organizacija. GATT atsakinga už tarptautinės prekybos tarp jos narių priežiūrą ir rengia forumus ginčams spręsti. GATT organizacija jungia daugiau kaip 116 valstybių. Ji periodiškai organizuoja prekybinius pasitarimus, remia pasaulinę prekybą, neleidžia valstybėms sudaryti kliūčių prekybai, pavyzdžiui, kvotos ar muitai importui, siekia visų narių lygiateisiškumo. Valstybė, tapusi GATT nare, traktuojama kaip stabilios užsienio prekybos šalis.
Siekdami liberalizuoti ir pagal tarptautinius prekybos principus reguliuoti šalies užsienio prekybą, Lietuva ketina prisijungti prie GATT. Muitų tarifų nuolaidos, su kitomis valstybėmis suderinta muitų sistema – viena iš prisijungimo prie GATT sąlygų. Ekspertų nuomone, tokioms mažoms valstybėms kaip Lietuva naudinga prisijungti prie GATT. GATT narystė padidintų užsienio investicijas į Lietuvą, garantuotų lygiateisį bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis, su kuriomis ji yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis.
Pasitelkus tarptautinių grupių ir organizacijų pagalbą, galima išspręsti daugelį problemų, iškylančių pasaulinėje prekyboje. Viena iš veikliausių grupių, sprendžiant šalių ekonominio bendradarbiavimo, tarptautinės prekybos klausimus, – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – EBPO. Ši organizacija, kurios buveinė Paryžiuje, kviečia visų 24 turtingiausių valstybių dalyvius į pasitarimus. Šių 24 EBPO valstybių grupę kartais vadina “G – 24”.
Tarptautinis bendradarbiavimas yra skatinamas rengiant periodiškus ekonominius “viršūnių” pasitarimus, pavyzdžiui, viršūnių forumas “G – 7”.
Europos Ekonominės Bendrijos įsteigimo data – 1957 m., kai šešios valstybės – Belgija, Prancūzija, Olandija, Italija, Liuksemburgas ir Vakarų Vokietija – pasirašė sutartį dėl muitų ir kvotų prekiaujant tarpusavyje panaikinimo. Devintajame dešimtmetyje į Bendriją įsijungė daugiau Europos valstybių, tad nuo tada ji žinoma kaip Europos Bendrija (EB). Tarp šių valstybių buvo sudaryta ekonominė ir politinė sąjunga. Nuspręsta, kad geriausias būdas prekybai ir ekonominei plėtrai skatinti yra kliūčių tarp valstybių – sąjungos narių pašalinimas. EB tikslas – panaikinti prekių, žmonių, paslaugų, pinigų judėjimo tarp Bendrijos narių barjerus ir sukurti bendrąją rinką.
Rytų Europos valstybėms, kurios neturi galimybės įstoti į EB tikrosiomis narėmis, buvo suteiktos specialios prekybos sąlygos, leidžiančios patekti į Vakarų rinką. Tokiu būdu Rytų Europos šalys, gali turėti prekybinius ir verslo ryšius su išsivysčiusiomis Vakarų šalimis, nebūdamos tikrosiomis EB narėmis. Siekiant supaprastinti sąskaitybą, buvo sukurtas Europos valiutos vienetas – ekiu (ECU). O nuo 1999 sausio 1 d. įsigaliojo naujas atsikaitymo vienetas – euras (EUR).

III. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBA

1. Užsienio prekyba 1998 m.

Galutiniais muitinės deklaracijų duomenimis 1998 metais buvo eksportuota prekių už 14842.4 mln. litų, iš kurių Lietuvoje perdirbtų prekių išvežimas sudarė 3375.7 mln. litų (22.7 % bendro eksporto), o eksportas iš muitinės sandėlių – 1901.8 mln. litų (12.8 % bendro eksporto). Į Lietuvą importuota prekių už 23174.3 mln. litų, iš to skaičiaus 2368.5 mln. litų (10.2 % bendro importo) sudarė importas į muitinės sandėlius. Bendras Lietuvos užsienio prekybos balansas buvo neigiamas – 8331.9 mln. litų. 1998 m. palyginti su 1997 m. eksportas sumažėjo 3.9 procento (arba 598.3 mln. litų), importas padidėjo 2.6 procento (arba 597.4 mln. litų).

1.1. Užsienio prekybos balansas

mln.litų

Bendroji prekybos sistema Specialioji prekybos sistema

Eksportas Importas Balansas Eksportas Importas Balansas
1998 m. 14842.4 23174.3 -8331.9 12940.6 21455.9 -8515.3
Sausis 1215.1 1665.9 -450.8 1047.8 1534.0 -486.2
Vasaris 1263.4 1806.9 -543.5 1095.9 1646.4 -550.5
Kovas 1401.9 2195.1 -793.2 1221.3 2021.8 -800.5
I ketvirtis 3880.4 5667.9 -1787.5 3365.0 5202.2 -1837.2
Balandis 1269.1 1993.9 -724.8 1092.7 1867.7 -775.0
Gegužė 1285.2 1969.3 -684.1 1130.7 1844.6 -713.9
Birželis 1318.5 2121.4 -802.9 1142.9 1952.9 -810.0
II ketvirtis 3872.8 6084.6 -2211.8 3366.3 5665.2 -2298.9
Liepa 1438.5 2084.7 -646.2 1214.6 1878.9 -664.3
Rugpjūtis 1209.9 1855.7 -645.8 1057.2 1698.7 -641.5
Rugsėjis 1073.6 1807.9 -734.3 953.6 1675.6 -722.0
III ketvirtis 3722.0 5748.3 -2026.3 3225.4 5253.2 -2027.8
Spalis 1190.5 1905.3 -714.8 1066.1 1798.0 -713.9
Lapkritis 1199.0 1898.8 -699.8 1069.8 1770.6 -700.8
Gruodis 977.7 1869.4 -891.7 848.0 1766.7 -918.7
IV ketvirtis 3367.2 5673.5 -2306.3 2983.9 5335.3 -2351.4

1.2. Užsienio prekybos balansas 1999 m. I ketv.

Bendroji prekybos sistema

Eksportas Importas Balansas

mln.Lt mln.$ mln.Lt mln.$ mln.Lt mln.$
Sausis 872.2 218.1 1203.8 301.0 -331.6 -82.9
Vasaris 905.0 226.3 1396.7 349.2 -491.7 -122.9
Kovas 1078.3 269.5 1703.5 425.8 -625.2 -156.3
I ketv. 2855.5 713.9 4304.0 1076.0 -1448.5 -362.1
Padidėjimas, sumažėjimas (-), palyginti su 1998 I ketv., %

-26.4

-24.1

Specialioji prekybos sistema

Eksportas Importas Balansas

mln.Lt mln.$ mln.Lt mln.$ mln.Lt mln.$
Sausis 785.5 196.4 1128.0 282.0 -342.5 -85.6
Vasaris 811.2 202.8 1317.4 329.4 -506.2 -126.6
Kovas 956.2 239.0 1606.4 401.6 -650.2 -162.6
I ketv. 2552.9 638.2 4051.8 1013.0 -1498.8 -374.8
Padidėjimas, sumažėjimas (-), palyginti su 1998 I ketv., %

-24.1

-22.1

1.3 Svarbiausi užsienio prekybos partneriai

Danija

Italija

Ukraina

Baltarusija

Latvija

Vokietija

Rusija

Kitos valstybės

1998 m., mln. litų Procentais

Eksportas Importas Eksportas Importas1

pagal valsty-
bę siuntėją pagal prekės kilmės šalį 1997 1998 1997 1998
Iš viso 14842.2. 23174.3 23174.3 100 100 100 100
ES 5637.1 11624.4 10939.9 32.5 38.0 44.3 47.2
ELPA2 326.4 597.1 466.3 1.3 2.2 1.7 2.0
NVS 5296.3 5734.0 6035.2 46.4 35.7 30.7 26.0
Rusija 2451.6 4691.0 4901.0 24.5 16.5 25.3 21.2
Vokietija 1946.9 4640.9 4210.7 11.4 13.1 17.5 18.2
Latvija 1640.3 906.8 428.2 8.6 11.1 1.7 1.8
Baltarusija 1314.3 536.6 519.4 10.3 8.8 2.3 2.2
Ukraina 1152.2 422.3 446.6 8.8 7.8 2.1 1.9
Italija 615.2 794.4 1010.8 3.1 4.1 4.1 4.4
Danija 606.6 1068.6 879.4 3.4 4.1 3.8 3.8
Prancūzija 515.8 677.2 796 2.2 3.5 2.8 3.4
J. Karalystė 513.7 738.6 853.1 3.2 3.5 3.4 3.7
Lenkija 448.5 1521.2 1272.0 2.3 3.0 4.9 5.5
JAV 422.1 599.0 661.4 1.6 2.8 2.9 2.9
Estija 390.3 635.2 349.7 2.5 2.6 1.3 1.5
Švedija 384.3 850.1 853.3 1.9 2.6 3.3 3.7
Nyderlandai 369.7 790.5 517.7 2.8 2.5 2.2 2.2
Kitos 2070.9 4301.9 5474.5 13.4 14.0 22.4 23.6

2. Paskutiniai Statistikos departamento duomenys susiję su Lietuvos užsienio prekyba

Dėl Rusijos krizės 1999 m. sausį – vasarį, palyginti su praėjusių metų tuo pat laikotarpiu, Lietuvos užsienio apyvarta sumažėjo 37,33 %, tačiau prekybos deficitas sumažėjo 27,64 %. Vokietija pralenkė Rusiją ne tik eksporto iš Lietuvos, bet ir importo srityje. Pasikeitė ir užsienio prekybos prekinė struktūra.
Negalutiniais Muitinės departamento duomenimis, per pirmus 2 šių metų mėn., palyginti su tuo pat metu pernai, Lietuvos eksportas sumažėjo 28,3 %, o importas 26,4 % (atitinkamai 701.2 ir 916.5 mln. Lt).
Tačiau lyginant vasarį su sausiu bendras eksportas padidėjo 3,8 %, o importas 12,4, dėl to prekybos deficitas padidėjo. Tuo pat metu eksportas Rusijon išaugo 11,6 %, o importas (Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai negaunant žaliavos) sumažėjo 14 %.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos užsienio prekybos struktūroje per metus (nuo pernai sausio – vasario) smarkiai padidėjo ES ir sumažėjo NVS šalių dalis. Vokietija tapo didžiausia ir importo ir eksporto partnerė. Tiesa, dėl mažesnės perkamosios galios Lietuvoje importas iš ES valstybių 1999 m. sausį – vasarį, palyginti su tuo pat laikotarpiu pernai, sumažėjo 16,2 % (iš NVS – 47,1 %), tačiau 8,4 % padidėjo eksportas (į NVZ parduota prekių net 66,7 % mažiau).

Prekybos partnerių keitimasis, 1999 sausis – vasaris

Eksportas Importas

Pernai dominavęs mineralinių produktų eksportas užleido pirmenybę tekstilės ir odos dirbiniams. Smarkiai sumažėjo gyvūnų produktų ir transporto priemonių eksportas, tačiau padidėjo chemijos pramonės gaminių, medienos ir jos dirbinių, mašinų, mechaninių ir elektros įrenginių bei kineskopų eksporto dalis. Importo prekinėje struktūroje padidėjo mašinų ir mechaninių įrengimų (investicinių prekių), maisto produktų, tekstilės ir odos, chemijos pramonės gaminių dalis, o sumažėjo transporto priemonių, netauriųjų metalų ir mineralinių produktų dalis.
Šalies ekonomika jau atsigauna, bet lėčiau nei kaimyninėse valstybėse. Tai pažymi analitikai, remdamiesi tuo, kad Lietuvos užsienio prekybos metinis deficitas rugsėjį sumažėjo, o eksportas smarkiai išaugo.
Eksportas rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, išaugo 17,1 %, o importas – 12,8 %. Palyginti su pernai rugsėju, eksportas padidėjo 4 %, importas sumažėjo 3,5 %. Per 9 mėn. eksportas sumažėjo 21 %, o importas – 18 %.
“Prekybos deficito raida yra palanki, bet kol kas dar anksti būtų vertinti, ar tai yra ilgalaikių pokyčių ženklas”, – mano Mika Erkkila, “Merita” analitikas. Nuvertėjus rusijos rubliui, staiga smuko lietuvos eksportas į Rusiją, todėl Lietuvos gamintojams teko ieškoti rinkų vakaruose, tačiau jie vis dar atsilieka nuo savo kolegų kaimyninėse valstybėse, sako analitikai.
“Eksportas ir importas smuko daugelyje Vidurio Europos valstybių, tačiau ten prekyba palengva atsigauna. Lietuvoje šis procesas ne toks spartus”, – sakė Jamesas Oatesas, “Adriatic Baltic Group” investicijų fondo prezidentas.(“Verslo žinios” 1999 11 16 Nr.207)

Lietuvos užsienio prekyba 1999 m. rugdėjo mėn., mlrd. Lt
Per aštuonis šių metų mėnesius užsienio prekybos balanso deficitas sudarė 4,660 milijardo litų. Pernai tuo pačiu laikotarpiu užsienio prekybos deficitas buvo 12 procentų didesnis, jis sudarė 5,291 mlrd. litų. Statistikos departamento duomenimis, š.m. sausio – rugpjūčio mėnesiais lietuva eksportavo prekių už 7,953 mlrd. litų, o importavo už 12,614 milijardo litų. Šiemet, palyginti su pernai tuo pačiu laikotarpiu, eksportas sumažėjo 23,6 proc. (2,448 milijardo litų), o importas sumažėjo 19,6 proc.(3,078 mlrd. litų). Rugpjūtį bendras Lietuvos eksportas, palyginti su liepa, sumažėjo 10,5 procento (eksportas į Rusiją padidėjo 9,3 procento), o bendras Lietuvos importas sumažėjo 3 proc. (importas iš Rusijos sumažėjo 11,9 proc.).
Svarbiausios Lietuvos prekybos partnerės – Vokietija (eksportas 16, importas – 16,8 proc.), Latvija (13 ir 2,2 proc.), Rusija (7,2 ir 19,9 proc.), Baltarusija (6,6 ir 2,4 proc.) ir Danija (5,6 ir 3,9 proc.). Šiemet eksportas į Europos Sąjungos valstybes sudarė 49,6 procento, o eksportas į NVS šalis – 18,8 proc. bendro Lietuvos eksporto. Importas iš Europos Sąjungos valstybių sudarė 46,3 procento, o importas iš NVS šalių –24,4 bendro Lietuvos importo.
Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, eksportas į ES padidėjo 7,4 procento, o į NVS sumažėjo 64,7 procento. Importas iš ES valstybių buvo 21,3 procento mažesnis, o importas iš NVS šalių 25,1 procento mažesnis nei pernai.

Šiuo metu mažėjant eksportui ir dar labiau smunkant importui Lietuvos įmonės vis labiau orientuojasi į ES rinkas. Ekspertai įžvelgia perspektyvių nišų Lietuvos gaminiams Europoje.
“Kad eksportas mažėja, nėra gerai, tačiau džiugina nors tai, jog prekybos deficitas irgi mažėja”,- sakė Gitanas Kancerevyčius, Lietuvos žemės ūkio banko finansų rinkų analitikas. Tačiau, jo nuomone, geriau būtų, jei eksportas didėtų, kad ir kartu su augančiu prekybos deficitu.
Per š.m. spalio mėn. Lietuvos eksportas sumažėjo 3,6 %, iki 1,084 mlrd. Lt. Palyginti su praėjusių metų spaliu, eksportas sumažėjo dešimtadaliu. Į Lietuvą per spalį prekių įvežta už 1,644 mlrd. Lt, t.y. 5,7 % mažiau nei pernai spalį. Dar labiau skirtumas tarp importo ir eksporto turėtų sumažėti lapkritį ir gruodį – dėl mažėjančios perkamosios galios. “Tam įtakos turės sustiprėjusi nemokumo krizė bei prasidėjęs taupymas”,- sakė Nerijus Dagilis, “Hermis finansai” analitikai.
Pagal sausio – spalio duomenis, eksportas į ES sudarė 49,3% viso Lietuvos eksporto, o importas
atitinkamai 45,8%. Tai rodo, jog Lietuvos įmonės vis labiau orientuojasi į ES rinkas.
“Tačiau savaime aišku, kad Lietuvos wemės ūkio produkcija nebus laukiama ES, ji neturi daug perspektyvų ten įsitvirtinti. Didesnė tikimybė, jog ES žemdirbiai užvers mus savo produkcija”,- mano p. Kancerevyčius.
Pono Dagilio nuomone, brangstanti darbo jėga taip pat gali sumažinti Lietuvos lengvosios pramonės konkurencingumą. Tačiau, ekspertų teigimu, Lietuva turėtų ką eksportuoti į ES, jeigu tam bus pradėta rengtis jau šiandien. Pasak p. kancerevyčiaus, Vokietija paskelbė, jog per ateinančius 5 metus bus patenkinta tik 40% poreikio, sisijusio su kompiuterinių, informacinių programų kūrimu. “Lietuva šioje srityje tikrai turėtų ką pasiūlyti ES, juo labiau, kad ateityjeinformacimių programų kūrimas taps viena iš svarbiausių pramonės veiklos rūšių”,-mano jis.(“Verslo žinios” 1999 12 15 Nr.228)

3. Eksporto – importo politikos vertinimai verslininkų akimis

Tiek eksporto, tiek importo politikos vertinimai gana identiški. Didžioji dalis verslininkų ją vertina palankiai – 89.1% (1997 m.) ir 88.0% (1998 m.).
Blogai vertinusių dalis didžiausių įmonių grupėse, kuriose dirba 5-9 (po 14.4% 1997 ir 1998 m.), o taip pat 50 ir daugiau dirbančiųjų (po 14.6%), tuo tarpu, kai visų vertinimų vidurkiai buvo 11.0 (1997 m.) ir 12.0% (1998 m.).
Atskirų veiklų požiūriu verslininkų nuomonės gana ženkliai išsiskyrė. Lemiamą poveikį tam turėjo importo-eksporto prekių ir paslaugų nomenklatūra, situacija rinkoje, konkurencijos problemos. Ypač išsiskiria elektros, dujų, garo ir karšto vandens tiekimo veiklai priskiriamos įmonės: eksporto politiką blogai vertinusių dalis 1998 m. pasiekė 27.3%. o importo politiką – net 36.4% įmonių. Apdirbamosios pramonės atskirų veiklų įmonės taip pat eksporto-importo politiką vertino kontraversiškai. Ypač išsiskiria odų rauginimo ir išdirbimo, galanterijos dirbinių gaminančios įmonės – jų tarpe blogai vertinusių politiką dalis 1998 m. pasiekė 33.3% ir net 66.7% – importo politiką.
Apskričių lygmenyje vertinimų poliariškumu išsiskiria Tauragės ir Marijampolės apskritys: pirmojoje buvo didžiausia dalis įmonių gerai vertinusių eksporto ir importo politiką (atitinkamai 21.9% ir 25.0%), o antrojoje – blogai (atitinkamai 23.5% ir 25.5%).

Eksporto-importo politikos vertinimai pagal įmonių dydį, %
Darbuotojų skaičius Gerai Patenkinamai Blogai Iš viso

Eksportas Importas Eksportas Importas Eksportas Importas Eksportas Importas
Iš viso 10.1 9.7 78.9 78.3 11.0 12.0 100.0 100.0
1 6.4 6.1 85.3 83.9 8.3 10.0 100.0 100.0
2 7.8 9.3 81.5 79.0 10.7 11.7 100.0 100.0
3-4 14.7 13.9 73.1 73.9 12.2 12.2 100.0 100.0
5-9 11.4 10.0 74.2 75.5 14.4 14.4 100.0 100.0
10-19 13.1 11.0 76.6 75.9 10.3 13.1 100.0 100.0
20-49 12.3 11.0 78.1 78.1 9.6 11.0 100.0 100.0
50 ir daugiau 6.3 10.4 79.2 75.0 14.6 14.6 100.0 100.0

Eksporto-importo politikos vertinimai pagal veiklos rūšį, %
Ekonominės veiklos rūšys Gerai Patenkinamai Blogai Iš viso

Eksportas Importas Eksportas Importas Eksportas Importas Eksportas Importas
Iš viso 10.1 9.7 78.9 78.3 11.0 12.0 100.0 100.0
Apdirbamoji pramonė 9.7 10.1 81.1 78.6 9.2 11.3 100.0 100.0
Statyba 8.0 8.0 85.8 84.1 6.2 8.0 100.0 100.0
Didmeninė ir mažmeninė prekyba; automobilių, motociktų remontas, asmeninių ir buitinių daigtų taisymas 10.8 10.4 75.3 75.3 14.0 14.4 100.0 100.0
Viešbučiai ir restoranai 6.4 6.4 84.0 85.1 9.6 8.5 100.0 100.0
Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 13.1 12.6 76.5 76.5 10.4 10.9 100.0 100.0
Finansinis tarpininkavimas 13.3 13.3 73.3 73.3 13.3 13.3 100.0 100.0
Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 9.4 7.5 84.0 82.1 6.6 10.4 100.0 100.0
Sveikas ir socialinis darbas 9.5 4.8 90.5 95.2 0.0 0.0 100.0 100.0
Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 8.6 8.6 74.3 77.1 17.1 14.3 100.0 100.0

Eksporto-importo politikos vertinimai pagal apskritis, %
Apskritys Gerai Patenkinamai Blogai Iš viso

Eksportas Importas Eksportas Importas Eksportas Importas Eksportas Importas
Iš viso 10.1 9.7 78.9 78.3 11.0 12.0 100.0 100.0
Alytaus 12.7 12.7 77.2 77.2 10.1 10.1 100.0 100.0
Kauno 6.8 7.6 80.6 79.8 12.5 12.5 100.0 100.0
Klaipėdos 3.8 4.5 79.6 77.1 16.6 18.5 100.0 100.0
Marijampolės 5.9 2.0 70.6 72.5 23.5 25.5 100.0 100.0
Panevėžio 10.4 9.4 79.2 81.3 10.4 9.4 100.0 100.0
Šiaulių 15.8 13.7 74.1 72.7 10.1 13.7 100.0 100.0
Tauragės 21.9 25.0 65.6 62.5 12.5 12.5 100.0 100.0
Telšių 13.6 12.1 83.3 83.3 3.0 4.5 100.0 100.0
Utenos 9.6 7.7 82.7 86.5 7.7 5.8 100.0 100.0
Vilniaus 11.3 11.0 80.4 79.3 8.3 9.6 100.0 100.0

4. Užsienio prekybos įtaka Lietuvos įmonėms

“Kauno sūrinė” didins eksportą

“Kauno

Leave a Comment