nedarbo priežastys lietuvoje

Turinys

Įvadas
1. Nedarbo priežastys
1.1. Ekonomikos nuosmukio įtaka šalies nedarbui
1.2. Rusijos finansinės krizės pasekmės
1.3. Privatizavimas
1.4. Bedarbių pašalpos
1.4.1. Darbo birža
1.4.2. Nelegalus darbas

1.5. Valdžios kliūtys dirbti ir užsidirbti

1.6. Apgaulingas minimalus darbo užmokestis

1.7. Netikros baimės

1.8. Bedarbiai pagal išsilavinimą

1.9. Ilgalaikė bedarbystė

1.10. Nedarbas kaime

1.11. Moterų nedarbo priežastys

1.12 Kitos priežastys
2. Nedarbo teritorinė diferenciacija
3. Gyventojų užimtumas
4. Darbo paklausos dinamika
5. Kova su nedarbu
Išvados
Literatūra

ĮVADAS

Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones. Kodėl Lietuvoje toks didelis nedarbas ir kodėl žmonės mažai uždirba?
Kai žmogus skundžiasi, kad jis neturi darbo, tai nereiškia, kad jis neturi ką veikti. Tai reiškia, kad žmogui trūksta pinigų. Būtent dėl pinigų vienas žmmogus sutinka skirti savo laiką ir pastangas, t.y. suteikti paslaugą, o kitas, kuris nori paslaugos, yra pasiryžęs už ją sumokėti. Abiejų interesai verčia juos susitarti, nes tik tuomet vienas iš jų gaus pinigus, o kitas – darbo rezultatus. Susitarus laisva valia, lieka patenkinti abu – ir darbdavys, ir dirbantysis. Kodėl iš tiesų viskas nėra taip sklandu? Kodėl dažnai nepatenkinti lieka ir darbuotojai, ir darbdaviai? Kodėl daugėja žmonių, neturinčių darbo? Kokios priežastys lėmė, kad vienuose šalies rajonuose yra tris kartus mažiau bedarbių nei kiituose?
Dėl daugelio priežasčių galima nepasiekti norimų rezultatų arba negauti atlygio už darbą. Visų pirma tai – mus supančio pasaulio dėsniai: sausra gali išdžiovinti derlių, smegduobė – praryti namą, vėtra – išvartyti medžius. Gali būti ir taip, kad žmogus turi nedaug sugebėjimų ar fi

izinių galimybių atlikti darbus ir užsidirbti pragyvenimui – ne kiekvienas juk dosniai gamtos apdovanotas, o kai kurie žmonės netgi labai nuskriausti. Visa tai sumenkina žmogaus gerovę. Geresnės technologijos ar kiti žmonės gali pastariesiems padėti, tačiau problema liks.
Darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.
Nedarbo priežastys Lietuvoje – aktualus klausimas, ypač šiuo metu. Būtent todėl ir pasirinkome šią temą. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjamos pačios nedarbo priežastys. Toliau seka statistiniai duomenys, kova su nedarbu.

1. Nedarbo priežastys

1.1. Ekonomikos nuosmukio įtaka šalies nedarbui

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos sturktūrinių ir ciklinių pookyčių.
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Reikia pabrėžti, kad kai kuriuose sektoriuose jos dar net nepradėtos, taigi, nauja vadinamojo struktūrinio nedarbo banga dar bus ateityje.

Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dė

ėka auganti ekonomiką kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Kaip tik taip yra šiandien Lietuvoje.

Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.

Trečia priežastis dėl kurios žmonės neturi darbo yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje pernai dar padidėjo. Trim procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Be to, kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad vėl gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi, ir darbo vietas).
Su ekonomikos plėtra susijęs ir atlyginimų didėjimas. Esant dideliam nedarbui nerealu tikėtis didelio uždarbio. Uždarbis pirmiausia priklauso nuo darbo našumo ir tik po to nuo darbdavio dosnumo. Kol kas daugybė Lietuvos įmonių pačios vargiai suduria galą su galu, yra prasiskolinusios ir kartais nebegali išmokėti savo darbuotojams net mi
inimalaus atlyginimo. Kita vertus, verslininkas visada labiau suinterisuotas inmvestuoti į gamybą, o ne išdalyti pelną darbuotojams. Tai anaiptol nesmerktina: plėsdamas gamybą, jis didins darbo vietų skaičių. Gausės darbo vietų, mažės bedarbių. Mažės laisvos darbo jėgos, kils jo kaina. Atitinkamai daugiau įplaukų bus surenkama į nacionalinį biudžetą net ir nedidinant mokesčių tarifų. Savo ruožtu tai sudarys galimybę didinti socialines išmokas, švietimą, sveikatos apsaugą ir kitas valstybės ateičiai labai svarbias sritis, kurioms pastaruoju metu vis pritrūksta lėšų.
Įmonėse nemažėja elementarių darbo teisės pažeidimų, ribojančių aktyvesnį žmonių įtraukimą į darbo rinką. Daug rūpesčių kyla dėl tų darboviečių, kur darbininkai verčiami dirbti viršvalandžius. Nei Vyriausybė, nei kitos valstybinės institucijos nebus pajėgios sukontroliuoti šiuos procesus be profesinių sąjungų paramos ir jų veiklos.

1.2. Rusijos finansinės krizės pasekmės

Svarbiausia nedarbo didėjimo priežastis pastaruoju metu buvo Rusijos finansinės krizės sukeltas ilgalaikis ekonomikos nuosmukis, tebesitęsiantis ir iki šiol.
Rusijos krizė paralyžavo ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų šalių įmonių veiklą. Priežastis labai paprasta: rusai nebepajėgė pirkti lietuviško produkcijos, ir vien dėl to turėjo bankrutuoti savo gaminius i šią šalį eksportavusios mūsų įmonės. Kai nėra galimybių parduoti, tenka siaurinti arba visai nutraukti gamybą, o dėl to, žinoma, gausėja bedarbių.Būtent šiuo metu Lietuvos Vyriausybė nieko nepadarė, kad Lietuvos įmonės nepatektų i užspęstus spąstus, tik nuolat kartojo: mū

ūsų ekonomika auga, mes lipame i kalnelį. Beveik vienu metu įsigaliojęs avansinis pelno mokestis ir prasidėjusi Rusijos finansinė krizė sudavė patį skaudžiausią smūgį Lietuvos ekonomikai. Galima pasakyti: tas. kas tinka stabiliai ir augančiai ekonomikai, netinka besivystančioms ar silpnos ekonomikos šalims. Tų pačių metų rudenį blogėjant ekonomikai buvo nutarta pakeisti mokesčių terminus – juos Vyriausybė paprasčiausiai sutrumpino. Viskas susidėjo į vieną krūvą ir 1998 metų rudenį įmonės atsidūrė prie nemokumo slenksčio. Beveik neliko įmonių, kurios nebūtų buvusios skolingos viena kitai, nes įmonės mokesčių prievoles mokėti buvo priverstos iš apyvartinių lėšų, norėdamos išvengti ekonominių valstybės sankcijų. Pasunkėjus įmonių finansinei būklei ir sumažėjus darbui, įmonės buvo priverstos ieškotis išeities. Kai valstybė gerokai apsunkino verslo sąlygas, įmonių vadovai verslo sąlygų pasunkėjimą pabandė kompensuoti savo darbyotojų sąskaita. Dalis darbuotojų buvo atleista, jų darbai atiduoti pasilikusiems darbuotojams. Pagaliau kas belieka daryti įmonių vadovams? Vienas iš būdų mažinti gamybos sąnaudas yra būtent darbuotojų mažinimas, tup labiau, kad juos nelabai kas ir gina, nors ir prirašyta nemažai įstatymų.
Ekonomikos pertvarkimo Lietuvoje metu susiformavusiai darbo santykių tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų sistemai būdinga:

-užimtumas yra svarbiausia socialinė problema, lemianti darbuotojo elgesį šioje sistemoje;

-įmonių vadovai naudojasi darbuotojų baime netekti darbo vietos ir turi galimybę mažinti darbo užmokestį;

-grėsmė netekti darbo verčia darbuotojus nerodyti aktyvaus nepasitenkinimo mažinant realų darbo užmokestį, kai darbo užmokestis neatitinka realių poreikių, sutikti su autoritariniu valdymo stiliumi, ieškoti papildomų pajamų šaltinių ir aktyviomis formomis nereikšti savo nepasitenkinimo.
Įmonės lygyje palaipsniui formuojasi socialinės įtampos centras. Dėl socialinės apsaugos sistemos trūkumų, dėl darbuotojų sąjungų nebuvimo, nepasitenkinimas darbo užmokesčiu ar darbo pobūdžio pasikeitimu, įgauna paslėptas formas.
Situacija darbo rimkoje tampa sudėtinga ir priežastys yra natūralios ciklinės( kurias sąlygoja ekonominės sistemos vystymosi etapų kaita) ir struktūrinės. Pastaruoju metu pirmauja struktūrinio pobūdžio priežastys, susijusios su ekonominės sistemos ir gamybos pobūdžio pokyčiais. Tai tiesiogiai lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą.
Ūkio nuosmukis sukėlė nedarbo lygio didėjimą – nuo 6 proc.prieš Rusijos krizę iki 10,8proc. pastaruoju metu.
1999 metais išaugo grupinių darbuotojų atleidimų skaičius. Toks augimas sietinas su Rusijos krizės padariniais, nevystoma įmonių veikla. Sudėtinga įmonių finansinė padėtis, produkcijos realizavimo problemos sąlygoja taip pat nevisišką darbuotojų užimtumą. Vidutiniškai 15 tūkst. darbuotojų 300 įmonių nuolat buvo nevisiškai užimti. Didžiausias nevisiškas užimtumas buvo pramonėje (66 proc.). Nevisiškas užimtumas labiausiai augo 1999 m. pirmame pusmetyje, II pusmetyje augimas sulėtėjo.

1.3. Privatizavimas

Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu. Niekas šiandien negali tiksliai pasakyti, kiek žmonių atsidurs gatvėje privatizavus ar uždarius strategines įmones. Pagal šiandien galiojančiusįstatymus žmones apginti nuo nepagrįsto atleidimo beveik neįmanoma. Tą puikiai rodo įmonėse egzistuojanti egzistavimo ir atestavimo praktika: būtent kai tai atliekama įmonėje, o ne nepriklausomoje institucijoje, žmonių atleisti be konteksto galima, kiek norima.
Be jokių objektyvių, aiškiai matomų priežasčių, kurios palengvino ekonominės krizės didėjimą, buvo priežasčių, susijusių su teisinės ir ekonominės šalies orientacija.
Pirma, nuolatinis mokesčių didinimas neleido natūraliomis sąlygomis atsirasti stambiam kapitalui be valdiškų struktūrų pagalbos , ir dėl to buvo iškreipta verslo esmė.
Antra, didžiausia kapitalistė Lietuvoje yra valstybė, operuojanti rinkoje didžiausiomis pinigų sumomis ir duodanti daugumą užsakymų privačioms struktūroms (statybos, konsultacinės paslaugos, informacinių sistemų diegimas). Būtent dėl to daugelio didesnių firmų sėkminga veikla priklauso nuo protekcijų aukštuosiuose valdžios ešelonuose.
Trečia, nepalankios verslo sąlygos ir įstatymų kaita daugelį privačių kompanijų verčia laisvą kapitalą laikyti užsienyje, taip pat ir tas kompanijas, kurios vykdo ir valstybinius užsakymus. Taip į užsienį išplaunamos ir taip sunkiai surinktos biudžeto lėšos. Kai pinigai išlekiauja iš šalies, anksčiau ar vėliau atsiranda jų stygius.
Ketvirta, į rinkos mechanizmą per daug kišasi ekonominės politinės grupuotės, ieškodamos sau palankių sprendimų (privatizavimas, bankrutuojančių įmonių protegavimas).

Valdžia nuolat tvirtina, kad tik užsienio investuotojai išgelbės Lietuvą. Dėl to nesirūpinama valstybei priklausančių įmonių veikla, blogėjančiais rezultatais. Privatizavimo praktika rodo, kad investuotojus domina sandorio naudingumas, todėl visais būdais siekiama gauti kuo didesnį pelną, pirmiausia iš Lietuvos vartotojų. Užsienio partneriai neskuba gabenti savo kapitalo į Lietuvą. Be to, privatizavimas kol kas didina nedarbą, nes leidžiama 30 proc. mažinti darbo vietų skaičių.

Taigi, galima daryti išvadą: kai didelės ekonomiką sudedančios dalys veikia ydingai, anksčiau ar vėliau prieinamas liepto galas.
Į klausimą, ką reikia daryti, kad taip neatsitiktų, galima atsakyti taip: ką veikia tūkstantinė valdininkų armija, visokių sričių ekspertai ir ne vienas institutas? Juk visiems tikriausiai buvo aišku, kad pereinant iš komandinės ekonomikos į ekonomiką, pagrįstą rinkos dėsniais, atsiras ne tik teigiamų poslinkių, bet ir neigiamų, taip pat ir nedarbas. Ar buvo pasirengusi valstybė spręsti šią problemą? Tikriausiai ne.

1.4 Bedarbių pašalpos

Neveiksmingi socialinės paramos svertai, jei socialinės paramos dydis bus lygus minimaliam darbo užmokesčiui, tada bus sunku argumentuoti, kad dirbti yra geriau, negu gauti pašalpą ir sėdėti nieko neveikiant. Būtina didinti ne minimalią algą, o realiai į rankas gaunamą atlyginimą.

Nedarbas tapo toleruojamu, savanoriškai pasirenkamu gyvenimo būdu. Vis mažiau atsiranda norinčiųjų dirbti įmonėse, tačiau sparčiai daugėja gyvenančiųjų iš bedarbio pašalpų. Neverta stebėtis, kai bedarbių šeimos gimdo vaikus tik dėl to, kad užsitikrintų papildomų pinigų kiekį, o mūsų visuomenėje daugėja ilgamečių bedarbių dinastija. Jų atžalos gali taip ir užaugti, neturėdamos jokio supratimo, kad žmonės turi įsigyti profesija ir dirbti.

Norėdami pakeisti šią situaciją, pramonininkai turi aktyviau bendradarbiauti su darbo biržomis. Tik pati darbo birža turėtų įsivesti tvarką. Negali bedarbis gauti pašalpų keliose darbo biržose. O iš tiesų tai vyksta.
Netvarka biržose yra viena iš dabartinės situacijos, kai bedarbiai nebenori dirbti, priežasčių. Naujų darbo vietų steigimą turėtų remti ir valstybė.
Kartais darbdaviai sako, kad yra per mažai bedarbių. Suprantama, kad parama reikalinga vyresnio amžiaus žmonėms, negalintiems įsidarbinti, tačiau šiandien rasti darbą jaunimui tikrai nėra sunku.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, rugsėjo 1 dieną šalyje buvo užregistruota 186,6 tūkstančio bedarbių, o bedarbio pašalpą gavo 19,8 tūkstančio asmenų.

1.4.1. Darbo birža

Nemažai informacijos apie situaciją Lietuvos darbo rinkoje gali suteikti darbo birža.
Darbo birža ne tik parūpina organizacijoms darbuotojų, bet ir užsiima daug įvairesne veikla:
– analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą šalyje,
– prognozuoja galimus darbo rinkos pokyčius,
– registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius,
– ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti,
– tarpininkauja įsidarbinantiems,
– organizuoja ieškančiųjų darbo profesinį konsultavimą, mokymą ir perkvalifikavimą,
– rengia gyventojų užimtumo programas,
– skirsto gyventojų užimtumo fondo lėšas,
– teikia siūlymus savivaldybėms laikinai sustabdyti dirbančiųjų atleidimą,
– skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką,
– kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus,
– skiria bedarbio pašalpas.

Darbo birža lyg tam ir buvo kurta, bet ji tapo ne bedarbių pagalbininke, bet jų išlaikytine. Teritorinis darbo padalinys nesugeba per metus išduoti nė vienos paskolos verslui plėtoti ar bendromis pajėgomis su veikiančiomis įmonėmis išplėsti turimą verslą. Jis tik pravalgo biudžeto lėšas, o registruoti bedarbius gali ir vienas žmogus, bedarbio pašalpą juk moka Hansa bankas. Didelį vaidmenį sprendžiant nedarbo problemas galėtų vaidinti verslo rėmimo programos. Bet vėl gi tos programos naudos neduoda. Jos naudingos tiems asmenims, kurie jas administruoja. Beveik visi pinigai išleidžiami verslo rėmimo fondams administruoti: darbo užmokesčiui, konsultantams už programų rengimą, seminarų organizavimams, kuriuose verslininkų beveik nebūna, lankstinukams leisti ir kitiems niekams. O kitkam paprasčiausiai lėšų nelieka, nors ir sudaromas įvaizdis, kad yra padarytas didelis darbas.

1.4.2.Nelegalus darbas
Pastaruoju metu gyventojai mieliau renkasi ne legalų darbą, o bedarbio pašalpą ir galimybę užsidirbti nelegaliai.
Didėjantis reguliavimas lėmė, kad darbo teisė, kurią prieš dešimt metų sudarė tik Darbo įstatymų kodeksas, buvo papildyta daugybe gremėzdiškų įstatymų (Darbo sutarties, Žmonių saugos darbe, Atostogų, Kolektyvinių sutarčių ir susitarimų, Kolektyvinių ginčų reguliavimų ir kt.) ir dar didesnę aibę Vyriausybės nutarimų bei įvairių žinybų instrukcijų. Kaip neišvengiamai ir turi būti tokiu atveju, niekas visuose darbo teisės reikalavimuose nesusigaudo, paskendus detalėse, pažeidinėjami net esminiai darbo teisės principai ir reikalavimai (beje, net plika akimi tai ypač pastebima valdiškose įstaigose, kurios nėra kontroliuojamos taip griežtai, kaip privačios), mėginant įgyvendinti atsitiktinius reikalavimus, sužlugdomi iki tol buvę sėkmingi verslai. Mėginant sugauti pažeidėjus pasitelkiamos didelės pajėgos, numatomos griežtos bausmės. Pavyzdžiui, už nelegalų darbą numatyta net 10 000 Lt. bauda. Tačiau kas gi yra tas nelegalus darbas? Pažeidėjai darbo santykių srityje, deja, esame mes visi. Pavyzdžiui, kavinės savininkas ruošiasi priimti į darbą padavėją ir aprodo jai būsimą darbo vietą, o tuo metu įeina darbo inspektorius ir pamatęs žmogų kitoje baro pusėje pareiškia, kad tai – “nelegalus darbuotojas”. Arba, tas pats inspektorius parduotuvėje randa žmogų, keičiantį elektros lemputę ir išsiaiškina, kad tai pardavėjas, kurio darbo aprašyme nėra ir negali būti jokių elektros darbų, o tai vėlgi reiškia “nelegalų darbą”. Atrodo neįtikėtinai, tačiau baudą tokiu atveju skiria ne teismas ir įrodyti savo teisumą būtų labai sunku. )

1.5. Valdžios kliūtys dirbti ir užsidirbti
Tačiau yra ir kitokio pobūdžio kliūčių dirbti, užsidirbti ir turtėti, kurios priklauso nuo žmonių. Beveik kiekvieną dirbančio ir iniciatyvaus žmogaus žingsnį sustabdo valdžios ranka, dažnai ypač griežtai apribojanti žmogaus galimybes. Žmogus, norėdamas dirbti ir užsidirbti savarankiškai, nesudarydamas darbo sutarties, atsimuša į (ne)leidimų, mokesčių ir biurokratinių reikalavimų sieną. Prekių kilmės dokumentai, važtaraščiai, dokumentų saugojimo taisyklės, kasos aparatai yra paskutinių metų pavyzdžiai. Garsiai reklamuojamos “saulėtekio” iniciatyvos taip pat kol kas duoda tik peno viltims, bet ne konkrečius rezultatus.
Dauguma žmonių, kurie dirba ne “savo versle”, o pagal darbo sutartį taip pat susiduria su kliūtimis, nors jos dažnai ne tokios pastebimos: darbų saugos reikalavimai, darbo užmokesčio reguliavimas, mokesčiai, profsąjungų savivalei kelią atveriančios privilegijos, darbo laiko normos, biurokratiška darbo sutarčių ir darbo laiko apskaita, apribojimas sudaryti sutartis, kurių objektas – žmogaus darbo vaisius ir t.t. Dauguma Lietuvos žmonių vis dar tiki, kad valdžia visus šiuos reguliavimus sukuria jų labui.
Deja, realiame gyvenime tai panašu į meškos paslaugą; įmonėje uždraudus trečiąją pamainą, uždaroma visa įmonė; apribojus minimalų darbo laiką, studentai negali padirbėti keletą vakarų per savaitę; nustačius išskirtines lengvatas motinoms, jos greičiau netenka darbo, nes darbdavys neišgali finansuoti valdžios įpareigojimų; sutrukdžius atleisti grupę darbuotojų, įmonė bankrutuoja ir darbo netenka visi. O kiek išlaidų ir įmonėms, ir biudžetui sudaro privalomos žmonių saugos darbe tarnybos, darbo vietų higienos vertinimai, darbo laiko apskaitos žurnalai, privalomos darbų saugos instrukcijos ir kiti įstatymų įpareigojimai? Kas gali būti tikras, jog vienas iš šių reikalavimų, ar nuolat didinamas Sodros ar kitas mokestis nebuvo tas paskutinis lašas į kantrybės taurę, privertęs uždarytį įmonę arba jos nesteigti? Taigi taip mažėja darbo vietų.
Darbo santykių reguliavimas reiškia tai, kad net jei konkrečios darbo sutarties sąlygos tinka ir darbuotojui, ir darbdaviui, valdžia įstatymais arba profsąjungos “kolektyvine” sutartimi gali pasakyti “ne”. Toks “ne” dažnai yra vienintelė kliūtis kažkam gauti darbą, kažkam jį išlaikyti, kažkam gauti didesnį atlyginimą, kažkam išsilaikyti versle. Perkant ar parduodant prekes kišimasis į privačius susitarimus atrodo beprasmiškas, nepateisinamas, sukeliantis perteklių arba trūkumą. Tie patys dėsniai galioja ir darbui. Jų ignoravimas žmones gal kartais ir guodžia, tačiau daug kainuoja. Pavyzdžiui, privalomo minimalaus darbo užmokesčio reguliavimas.

1.6.Apgaulingas minimalus darbo užmokestis
Minimalaus atlygio reikalavimas grindžiamas nuomone, jog toks reguliavimas yra panacėja nuo darbdavių savivalės, kad, padidinus minimalų darbo užmokestį, jis tiesiog padidės, o jokių neigiamų padarinių nebus. Šį mitą puoselėja ir profesinės sąjungos, nes joms reikia už dėl ko nors “kovoti”, ir valdžia, nes jai reikia kuo nors “pasigirti” (o Vyriausybės nutarimu “padidinti” minimalų darbo užmokestį nesunku). Tačiau tikrieji darbo užmokesčio reguliavimo padariniai skaudūs. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau, apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks be darbo, jį turintieji praras, verslai žlugs, nebus sukurta gėrybių, skurstantieji toliau skurs. Džiugu, kad Vyriausybė pastaruoju metu atsilaiko spaudimui didinti minimalų darbo užmokestį, tačiau, iki šiol nesiryžta iš esmės pripažinti darbo užmokesčio reguliavimo trūkumų ir palieka galimybę jo didinimą svarstyti vėliau.
Daugybė žmonių, kurie, nepaisant visų įmanomų reguliavimų, uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis, arba, nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kad gautų nustatytus atlygius. Jų pasirinkimo galimybės mažos: arba likti “nelegaliais” darbuotojais ir turėti bent menką pajamų šaltinį, arba gyventi “teisėtai”, tačiau dar labiau skurstant ir mintant iš valdiškų pašalpų. Minimalaus darbo užmokesčio reikalavimas visiškai beprasmis yra tuomet, kai dirbama iš altruistinių paskatų – visiškai nesiekiant gauti materialaus atlygio (pavyzdžiui, ne pelno organizacijoje), arba tais atvejais, kai darbuotojas dirba tam, kad, pavyzdžiui, išmoktų amato gudrybių.

1.7. Netikros baimės
Kalbant apie darbo santykius negalima nepastebėti mito, esą technologinė pažanga didina nedarbą. Šis mitas yra gyvas jau keletą amžių ir vis dar populiarus. Jei žmogus buvo atleistas iš darbo dėl to, kad jo funkcijas pradėjo atlikti mašina, požiūris, kad žmonių vietą užima mašinos yra natūraliai impulsyvus. Tačiau norint teisingai įvertinti ekonominius reiškinius, būtina matyti ne tik tai, kas matoma, bet ir tai, kas iš pirmo žvilgsnio nėra matoma. Jau kalbėjome apie tai, kad žmogus nori ne darbo konkrečioje vietoje, o uždarbio, todėl nėra taip svarbu ir tai, mašina, ar žmogus atlieka kažkurią konkrečią funkciją, svarbu tai, ar žmogus turi galimybę iš savo darbo gauti pajamų kurioje nors kitoje vietoje. Technologijos progresas būtent sudaro tokias galimybes. Juk ne be reikalo žmonės migruoja iš atsilikusių kraštų į išsivysčiusius. Nepaisant daug kartų aukštesnių technologijų, būtent išsivysčiusiose šalyse jie randa darbą ir uždarbį. Jei būtų atvirkščiai, žmonės masiškai emigruotų iš JAV ir Anglijos į Afriką ir Indiją, iš didelių miestų į atokius necivilizuotus kaimelius.
Privatizavimo baimė taip pat dažnai yra susijusi su augančio nedarbo tikimybe. Akivaizdu, kad valstybinės įmonės dirba neveiksmingai, kad jose per daug dirbančiųjų, ir kad privatus savininkas greičiausiai atleis dalį darbuotojų, įdiegs daugiau mašinų. Tačiau ir šiuo atveju būtina nepamiršti, kad svarbiausia yra turėti galimybę užsidirbti, o ją ir technologinė pažanga, ir veiksmingesnis valdymas, tik padidina.
Deja, dažnai žmonės bijo ne tik privatizavimo, bet ir rinkos. Juk rinkos sąlygomis niekas negali būti tikras, kad jis ir kitais metais dirbs ten, kur dirba, kad jo darbovietė apskritai egzistuos. Politikai taip pat paniškai bando išgelbėti visas bankrutuojančias įmones ir sustabdyti darbuotojų atleidimus. Tačiau toks požiūris parodo tik “plika akimi” matomas pasekmes – juk neįmanoma nepastebėti tūkstančio darbo netekusių žmonių, kai užsidaro didelė gamykla. Tuo tarpu ne tokios akivaizdžios, tačiau dar svaresnės pasekmės ignoruojamos – politikai lengvai balsuoja už Sodros mokesčio padidinimą, minimalaus darbo laiko apribojimą ar kitą reguliavimą. Tūkstančiai žmonių, kurie neteks darbo dėl tokių sprendimų juk nėra vienoje vietoje, jie išsibarstę visur, jie net patys nežino, dėl ko tampa “nebereikalingi”. Deja, valdžios dėmesys visuomet nukreiptas į šimtą piketuojančių ar į dešimtį badaujančių, o ne į tūkstančius tų, kurie kiekvieną valandą prakaitu, o ne protestais siekia užsidirbti duonos.

1.8. Bedarbiai pagal išsimokslinimą

Iš viso Vyrai Moterys

tūkst. % tūkst. % tūkst. %
Iš viso 317 100 155 100 162 100
Aukštasis 32 10.1 12 7.7 20 12.4
Aukštesnysis 77 24.3 30 19.4 47 29.0
Bendras vidurinis 101 31.9 48 31.0 53 32.7
Profesinis 61 19.2 39 25.1 22 13.6
Kitas 46 14.5 26 16.8 20 12.3

Išlieka didelis skaičius nepasirengusių darbo rinkai bedarbių. 1997-1998 metais bedarbiai, ilgą laiką nedirbę, neturintys jokios specialybės arba turintys nepaklausią darbo rinkoje profesiją bei esantys žemos kvalifikacijos, siekė virš 80 proc. visų besikreipiančiųjų į darbo biržas. 1999 metais bedarbiai visai be kvalifikacijos sudarė 37,8 proc., kas dešimtas besikreipiantis – niekur nedirbęs, kas trečias – ilgą laiką nedirbęs. Kas ketvirtas nekvalifikuotas bedarbis – jaunas asmuo.
Jaunimo iki 25 metų nedarbas 1991-2000 m. laikotarpiu buvo didesnis nei bendras nedarbo lygis ir šių metų pradžioje pasiekė net 15,3 proc. Apie 63 tūkst. jaunų žmonių kreipėsi į teritorines darbo biržas. Kas ketvirtas bedarbis – iki 25 metų.
Kuo gi jaunas bedarbis skiriasi nuo vyresnio amžiaus ir jauno ES bedarbio?
Kas antras jaunas bedarbis neturi jokios profesijos, o 6 proc. yra nebaigę net pagrindinės mokyklos. Jų išsimokslinimas – tik pradinis. Jie visiškai nepasirengę darbo rinkai. Profesinis mokymas, kurį finansuoja Darbo birža, skiriamas ypač jaunimui, kad įsigytų profesiją. Jauni bedarbiai pagal savo išsimokslinimą atsilieka nuo tėvų. Tai jau degraduojančios visuomenės požymis. Vaikai nesulaukia tėvų amžiaus, kas rodo biologinę degradaciją, o menkesnis už tėvus išsimokslinimas gali būti traktuojamas kaip intelektinės degradacijos požymis.
Į remiamus darbus pirmiausia stengiamasi siųsti jaunimą, nes neturinčius darbo įgūdžių jaunuolius joks darbdavys nenori įdarbinti. Tenka pripažinti, kad labai išaugo darbdavių reikalavimai tiek profesiniams, tiek ir socialiniams gebėjimams.

1.9.Ilgalaikė bedarbystė.
Paslėptas nedarbas aprėpia apie 15-20 proc. veiklių šalies gyventojų. Tai formaliai nenutraukę darbo santykių žmonės, nors iš tikrųjų jie dirba ne visą darbo laiką arba yra neapmokamose atostogose.
Didžiausias ilgalaikių bedarbių (jais laikomi ilgiu nei metus nedirbantys) skaičius 1996 metų pabaigoje – jis siekė 16,3 proc. visų bedarbių. Per 1997-1998 metus šis skaičius sumažėjo ir 1999 m. pradžioje sudarė 12,4 proc. Tačiau 1999 metais, sumažėjus darbo paklausai, ilgalaikis nedarbas vėl išaugo ir 2000 m. pradžioje ilgalaikiai bedarbiai bendrame bedarbių skaičiuje sudarė 14,5 proc. Jų įdarbinimas ir socialinė parama tampa vis didesniu rūpesčiu. Tik apie 15,5 proc. bedarbių gauna pašalpą, kurios minimali suma – 135 Lt, o maksimali – 250 Lt (didžiausia bedarbio pašalpa neturi viršyti dviejų MGL). Šios socialinės išmokos mokamos kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per metus.
Dauguma ilgalaikių bedarbių yra vyresnio amžiaus, 30-49 metų vyrai, turintys sveikatos problemų, todėl negalintys dirbti kai kurių darbų, taip pat asocialūs, vengiantys darbo asmenys. Šių asmenų, taip pat priešpensinio amžiaus bedarbių įdarbinimas bei socialinė parama tampa vis rimtesne problema, kuriai spręsti reikalingos ne tik darbo biržos pastangos. Beveik pusė jų neturi jokios profesinės kvalifikacijos.
Priešpensinio amžiaus bedarbių skaičius per 1999 metus išaugo pusantro karto ir metų pabaigoje sudarė 14 tūkst. Tarp jų didžioji dalis yra nekvalifikuoti asmenys. Nekvalifikuotiems bedarbiams sunkiau įsidarbinti. Jiems tenka tik kas ketvirtas – penktas pasiūlymas ir tai daugiausia terminuotiems, sezoniniams darbams.

1.10. Nedarbas kaime

Padidintu nedarbo lygiu išsiskiria žemės ūkio rajonai. Iširus žemės ūkio bendrovėms ir nepakankamai sparčiai kuriantis savarankiškai ūkininkaujančių, didėja bedarbių, atleistų iš žemės ūkio įmonių, skaičius.
Lietuvos ūkio restruktūrizacija, privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus ir išorės ekonominiai veiksniai lėmė kaimo gyventojų užimtumo pokyčius kaimo ekonominės veiklos sferose ir nedarbo didėjimą. Statistikos departamento duomenimis, per 1997 – 2001 metus bedarbių skaičius kaime išaugo net 22%. Kas trečias besikreipiantis į darbo biržą yra kaimo bedarbis. Atskiruose šalies regionuose nedarbo lygis kaime siekia 17 – 21%, didėja ilgalaikis nedarbas, plinta skurdas. Nedarbas kaime didina socialinių, ekonominių grupių socialinę atskirtį, nusikalstamumą ir kitus neigiamus reiškinius.
Beveik trečdalio bedarbių ankstesnė veikla yra susijusi su žemės ūkiu. Šalyje vykstantys procesai, susiję su šalies integracija į Europos Sąjunga(ES), bei ES valstybių patirtis rodo, kad darbo jėgos pasiskirstymas Lietuvos ekonominės veiklos sektoriuose, ypač žemės ūkyje, turėtų mažėti. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje bendras užimtųjų skaičius mažėja, bedarbių skaičius ir nedarbo lygis auga.
Dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą žemės ūkyje galima būtų vertinti kaip teigiamą poslinkį, kurį lemia žemės ūkio restruktūrizavimas ir modernizavimas, tačiau darbo vietų steigimas kitose kaimo ekonominės veiklos sferose, ypač smulkaus ir vidutinio verslo, nekompensuoja didėjančio naujų darbo vietų poreikio, ir netolygi ekonominė bei demografinė atskirų regionų plėtra tiesiogiai lemia nedarbo lygį.
Nestabili Lietuvos žemės ūkio politika, nepalanki kreditavimo sistema, netobula žmogiškųjų išteklių ugdymo sistema, nepakankama vidaus rinkos apsauga, jos raida ir eksporto plėtra, užsitęsęs žemės grąžinimo procesas ir nesuformuota žemės rinka lėmė mūsų šalies žemės ūkio kaip investicijoms nepalankaus šalies ūkio sektoriaus susiformavimą, taip pat nedarbą kaime.
Užimtumą mažino spartūs restruktūrizavimo, privatizavimo tempai, taip pat rinkos santykių plėtra, įtakos turėjo ir sumažėjusi žemės ūkio produkcijos paklausa. Daugelio įmonių bankrotą lėmė nepakankamas žemės ūkio šakų konkurencingumas, kaimo žmonių nesugebėjimas prisitaikyti dirbti rinkos sąlygomis.
Šiuo metu šalies pramonės ir verslo regioninė struktūra neatitinka teritorinių ekonominės plėtros poreikių. Į pramonę ir verslą daugiausia investuojama miestuose, kur yra išvystyta infrastruktūra ir kvalifikuota darbo jėga. Kaimo vietovėse, skirtingai nei mieste, silpnai plėtojamas paslaugų sektorius. Investicinė aplinka ir sąlygos alternatyviam verslui skatinti kaimo vietovėse yra mažiau palankios nei mieste.
Mažėjant žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbininkų paklausai, daugumos kaimų žmonių išsilavinimas, profesinis pasirengimas, intelektas neatitinka augančių rinkos ekonomikos poreikių. Profesinio rengimo sistema nėra pakankamai išplėtota, t.y. negarantuoja visuotinio profesinio mokymo prieinamumo ir tęstinumo. Regionų ekonominės plėtros ir kitos programos, sukurtos nedarbo problemoms spręsti, dėl lėšų trūkumo nėra įgyvendinamos.

1.11. Moterų nedarbo Lietuvoje priežastys

Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moteris yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Ji psichiškai jautriau reaguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos palikusi darbą, dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Remiantis statistiniais duomenimis, būtent moterys sudaro didesniąją bedarbių dalį. Jos sunkiau susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomeninės nuomonės apie moters vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei kitų.
Moterims sunkiau yra konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkūmo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę (specialistų su aukštuoju išsimokslinimu tarpe moterys sudaro 58%, su specialiu viduriniu 65%), tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagal specialybę (34% bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai moteriai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami.
Specifinės moterų problemos ieškant darbo (tūkst.)

Iš viso Vyrai Moterys
Iš viso bedarbių 317 155 162
Neranda darbo pagal turimą specialybę 112 57 55
Sunku rasti darbą, nes neturi specialybės, profesijos 60 30 30
Nepriima į darbą dėl vyresnio amžiaus 51 18 33
Nesutinka, dėl siūlomo darbo, nes:

siūlo mažą darbo užmokestį 75 45 30

reikalauja dirbti nenormuotą darbo dieną 17 5 12

netenkina darbo sąlygos 52 22 30

kita 20 8 12
Dažnai tenka dirbti trumpalaikius atsitiktinius darbus 32 19 13

1.12. Kitos priežastys

Žalingas dalykas yra ir pernelyg smulkmeniškas kišimasis i darbo santykius. Labai gerai, kad Prezidento Valdo Adamkaus dėka Seimas vis dėlto atsisakė ketinimo įstatymu apriboti maksimalią nemokamų atostogų trukmę bei sugriežtinti terminuotų sutarčių sudarymo sąlygas. Jokie įstatymai negali privarsti darbdavio laikyti savo įmonėje tiek žmonių, kiek jam nereikia ir kiek jis nepajėgus išlaikyti. Verčiamas taip daryti, jis galų gale bankrutuos, ir darbo neteks visi įmonės darbuotojai. Kam nuo to geriau? Mažiausias nedarbo lygis dabar yra Anglijoje, net mažesnis negu Amerikoje. O kaip tik šiose šalyse darbo rinka yra pati liberaliausia.
Taigi reikia labiau pasitikėti verslo žmonėmis, kurių mąstymas keičiasi kur kas sparčiau negu politikų. Vos prieš dvylika metų pradėję nuo nulio, daugelis verslininkų jau sugeba gerai orientuotis ir pasaulinėje rinkoje: juk pastaraisiais metais ekonomikos augimas iš esmės vyko eksporto didėjimo sąskaita.
Tačiau valstybės valdymo srityje mes tebesame naujokai. Todėl administravimo gebėjimams tobulinti taip pat reikia investicijų. Juk dėl verslininko klaidų nukenčia tik jo įmonė ir jos darbuotojai, o dėl politikų klaidų – visa ekonomika ir žmonės.

Kitos priežastys, sukėlusios disproporcijas tarp darbo paklausos ir darbo pasiūlos yra demografinė šalies situacija (gimstamumo sumažėjimas, natūralaus gyventojų prieaugio mažėjimas, gyvenimo trukmės mažėjimas), darbingų gyventojų, ypač jaunimo, migracija, įmonių bankrotai. Tai daugiausia privačios, smulkios įmonės, o viena pagrindinių jų žlugimo priežasčių – nepalanki mokesčių politika.
Be to, mūsų valstybėje dar nėra sudarytos palankios sąlygos kurti savo verslą. Daugelis žmonių bijo įklimpti, nes garantijų maža. Net kredito normaliomis sąlygomis verslininkas negali gauti. Todėl verslą pradedančių žmonių vis mažėja, taigi mažėja ir darbo vietų, nes ir seniau pradėję savo verslą žmonės dažnai nepajėgia jo išlaikyti. O dideli mokesčiai dalį verslininkų ar įmonių vadovų verčia sukčiauti, kai ką slėpti ir kai ką daryti nelegaliai.

2. Nedarbo teritorinė diferenciacija

Išlieka didelė nedarbo teritorinė diferenciacija. Nedarbo lygio skirtumai tarp teritorijų siekia 3-4 kartus.
Didžiausias nedarbas rugsėjo pradžioje išliko Druskininkuose (23,8 procento), Mažeikiuose (23,3 procento) ir Lazdijuose (20,9 procento). Mažiausias nedarbas buvo Kretingos (4,4 procento), Trakų (5,2 procento) ir Kėdainių (5,9 procento) rajonuose.
Vilniuje nedarbas rugsėjo pradžioje buvo 7, Kaune – 8, Klaipėdoje – 8,1 procento, Šiauliuose – 11,3 procento, Panevėžyje – 15,2 procento. Nuo metų pradžios darbo biržos įdarbino 89,3 tūkstančio, į aktyvias darbo rinkos programas nukreipė 86,2 tūkstančio asmenų.
Tačiau pramonininkai priminė, jog ši informacija renkama tik pagal užsiregistravusiųjų darbo biržose duomenis. Pridėjus dirbančiuosius nelegaliai, išvažiuojančiuosius dirbti į užsienį ir tiesiog nesikreipiančiuosius į darbo biržą, nedarbo lygis gali būti keliais procentais didesnis.

SITUACIJA DARBO RINKOJE

3. Gyventojų užimtumas

Iš viso Vyrai Moterys Mieste Kaime
Gyventojai, tūkst. 3712 1753 1959 2518 1194
14-74 m. amžiaus 2802 1321 1481 1935 867
Darbo jėga 2037 1017 1020 1354 683
Užimti 1720 862 858 1083 637
Bedarbiai 317 155 162 271 46
Registruoti darbo biržose 112.5 50.1 62.4
Neaktyvūs gyventojai 765 304 461 581 184
Aktyvumo lygis, % 72.7 77.0 68.9 70.0 78.8
Užimtumo lygis, % 61.4 65.3 57.9 56.0 73.5
Nedarbo lygis, % 15.6 15.2 15.9 20.0 6.7

4. Darbo paklausos dinamika.
1997-1998 metais darbo biržose buvo užregistruota po 74 tūkst. naujų laisvų darbo vietų. 1999 metais užregistruota 66 tūkst. naujų darbo vietų. Ryškiausias darbo paklausos mažėjimas stebimas statyboje – 20 proc., paslaugų sektoriuje – 12 proc. Statybos ir žemės ūkio sektoriuose ryškūs sezoniniai darbo paklauso svyravimai. Išaugo elektros ir elektronikos, odos gaminių, prekybos kvalifikuotų darbininkų paklausa. Išlieka didelė informacinių technologijų, teisės specialistų paklausa. Keleri metai išlieka bendra tendencija – mažas nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis ir didėjantis aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis.
Darbo rinka pasižymi nepakankamu lankstumu. Gyventojų užimtumo didinimą varžo nelanksti darbo apmokėjimą ir darbo santykius reguliuojanti teisinė bazė. Naujų informacinių technologijų diegimas, smulkaus ir vidutinio verslo vystymasis kelia didesnius reikalavimus lanksčioms darbo organizavimo formoms, kurių tobulinimas skatintų užimtumo ir kartu ekonominį vystymąsi. Darbo rinkai būdingas žemas teritorinis ir profesinis mobilumas.

5. Kova su nedarbu

Žinant nedarbo didėjimo priežastis, galima bandyti ieškoti būdu, kaip kovoti su tuo. O turėtų būti išspręsti valstybinio lygio klausimai:

1) reiki sukurti nuolatinę mokesčių bazę, kuri neprieštarautų rinkos dėsniams (pvz.,mokesčiams, kurie neleistų mokestinių normatyvų interpretuoti taip, kaip kas nori);

2) reikia nutraukti bankrutuojančių įmonių gelbėjimo epopėją (jei iki šiol privatizuotų ir valstybinių įmonių savininkai ir valdytojai nesugebėjo susitvarkyti su tų įmonių ūkinėmis ir finansinėmis problemomis, tikėtis, kad jie tai sėkmingai padarys ateityje, neverta);
Jei įmonėse valstybės kapitalas ar įsipareigojimai viršija privačių asmenų įsipareigojimus, tai valstybei būtina perimti tas įmones savo nuosavybėn. Reikėtų atidėti į šoną tų įmonių įsiskolinimus ir skelbti jų atgaivinimo konkursus.
Be to, reikia bandyti pritraukti užsienio investuotojus, atgalvinti bankrutuojančių įmonių veiklą, bei išplėsti rinkoje paklausių prekių gamybą (pvz.,automobilių, žemės ūkio mašinų detalių ar įvairių elektros variklių gamybą).
Tai nesunkiai būtų galima įgyvendinti ne tik statant naujas gamyklas, bet ir išnaudojant dabar bankrutuojančių įmonių pajėgumus.
Pagaliau ir pati valstybė turėtų likti ne nuošalyje, o kartu su užsienio investuotojais sudaryti kuriamų įmonių įstatinį kapitalą, pvz. įnešant į tą kapitalą po pastatais esančios žemės vertę, už kurią valstybė į biudžetą galėtų gauti papildomų lėšų, t.y. dividendų.
Organizuoti gamybą – pats geriausias nedarbo sprendimo būdas, nes būtent čia reikia daugiausia darbo jėgos. Įstatymų reikalavimi turi būti vienodi visiems rinkos dalyviams be išimties. kiekviena Vyriausybė turi prognozuoti įstatymų pasekmes ekonomikai ir operatyviai reaguoti, jei jos duoda neigiamų rezultatų. Integruojantis į tarptautines organizacijas, reikia išmokti ginti savo šalies interesus.

Išvados

Išnagrinėjus nedarbo priežastis Lietuvoje, galima teigti, kad jos yra labai įvairios ir jų yra daugybė. Plačiausia prasme, tai – ekonomikos nuosmukio pasekmės. Pastaruoju metu ekonomikai didžiausią itaką padarė Rusijos finansinė krizė. Toliau seka privatizacija, įmonių bankrotai, nepalankios sąlygos kuri savo verslą (pradinio kapitalo trūkumas, per mažas institucijų, teikiančių paramą smulkiam verslui, skaičius, sudėtingos kreditavimo sąlygos), žemas išsilavinimas, darbingų žmonių migracija, nelegalus darbas, nepakankama produkcijos paklausa, finansinės problemos, menka vartotojų perkamoji galia, dideli mokesčiai, apyvartinių lėšų trūkumas, savivaldybių darbuotojų biurokratizmas ir kt.

Esant dideliam nedarbo lygiui, svarbu užtikrinti darbo rinkos skaidrumą teikiant atviro įdarbinimo paslaugas. Tačiau nereikia pernelyg dramatizuoti dabartinės padėties. Lyginant su praeitais metais, nedarbo lygis sumažėjo net 12,6 procentais. Gausėjant užsienio investicijų turėtų gerėti ekonominė padėtis, o tuo pačiu atsirasti daugiau perspektyvesnių darbo vietų.

Nedarbą reikėtų sieti ir su šalies bendra ekonomine situacija, Rytų rinkų praradimu bei nepakankama plėtra naujose, taip pat žaliavų kainų kilimu, verslo pelningumo mažėjimu, kapitalo stoka, nemokiu pirkėju ir t.t

Literatūros sąrašas

1. Profesinės karjeros vadovas. Vilnius, 1998.
2. Nedarbas ir do didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkimo Lietuvoje metu. Ekonomika ir vadyba 2000.
3. Kaip Lietuvoje reikia kovoti su nedarbu. V.Prialgauskas // Atgimimas. 1999, nr.39
4. Lietuva bedarbystės žabangose. V.Genienė // Šeimininkė. 2000, nr.4
5. Lengviausia profesija yra nedarbas. D.Klimavičienė // Kauno diena. 2001
6. Kas sveika ekonomikai – sveika žmogui. V.Šatkuvienė // ESU. 2002, nr.9
7. Asmens identitetas ir lyties vaidmuo. Sociologija Lietuvoje. KTU. Kaunas, 1996.
8. Darbo jėga, užimtumas ir bedarbystė 1996 metais. Vilnius, 1997. Nr.3170
9. Nedarbas Lietuvoje. V. Zinkevičienė // Vadovo pasaulis.2000, nr.4

Leave a Comment