NEDARBAS LIETUVOJE

TURINYS

Įvadas 2 psl.
Nedarbo rūšys 3 psl.
Nedarbo rodikliai 4 psl.
Bedarbiai ir jų struktūra 5 psl.
Nedarbo priežastys 8 psl.
Nedarbo nuostoliai 10 psl.
Darbo rinka 12 psl.
Išvados 16 psl.
Literatūra 17 psl.ĮVADAS
Šiais laikais labai sunku susirasti darbą. Kaip išvengti šių pasekmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai jau net neįmanoma ką nors pakeisti. Valstybė neturi pakankamai lėšų, o ir kiekviena prestižinė firma nori gerai kvalifikuotų ir turinčių nemažą stažą darbuotojų. Tačiau jaunuoliui įgyti stažą labai sunku ir taip jau jis įstoja į bedarbių gretas.
Šio referato tikslas parodyti nedarbo priežastis ir trumpai aptarti nedarbo soocialines ir ekonomines pasekmes. Juk apie tai galima šnekėti ir šnekėti.

NEDARBO RŪŠYS

Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai.
Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:
ü Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuuriais atvejais šį nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis da

arbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku.

ü Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.

ü Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse. Priklausomybės tarp verslo ciklo irr ciklinio nedarbo pasireiškia tuo, kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį (~ 6%).

Bendroje apžvalgoje matome, kad tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami ir esant normaliai ūkio plėtrai, todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis ir yra natūralus nedarbo lygis. Jei šalyje yra tik tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas, tuomet šalies BVP sutampa su potencialiu BVP. Šiuo metu tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis Vakarų šalyse sudaro apie 6% nuo civilinės darbo jėgos. Todėl, jei nedarbas neviršija šios ribos, ga

alima teigti, kad šalyje yra visiškas užimtumas, kuris nereiškia, kad nėra darbo.

Visai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kai įdarbinimas vyktų prievartos būdu. Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo lygis negali būti nulinis.NEDARBO RODIKLIAI
Nedarbas matuojamas. Kiekvieną nedarbo lygį tenka apskaičiuoti. Nedarbo lygis – asmenų, galinčių ir norinčių dirbti , bet nerandančių atitinkamo darbo skaičius, santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi. Šis rodiklis išreiškiamas procentais:

Ru= E+U (100%)

Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas t.y. išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur. Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Minėtieji nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Remiantis pasauline praktika, moterų nedarbas didesnis nei vyrų 20 – 30m. ir 50-60m. grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystanti naujovėms, kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla atskirose šakose. Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai ir todėl, nedarbas didėja. Bendra tendencija – nedarbas auga ir tai bandoma paaiškinti tu

uo, kad gerėja darbuotojų sveikata, mokslo ir technikos pažanga.
BEDARBIAI IR JŲ STRUKTŪRA

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) metodologiją, prie bedarbių priskiriami darbingo amžiaus gyventojai, užsiregistravę darbo biržoje ir atitinkantys tris reikalavimus vienu ir tuo pačiu metu:
1. Tiriamą savaitę neturėjo darbo arba privačios veiklos.
2. Per paskutines keturias savaites aktyviai ieškojo darbo.
3. Jeigu bus pasiūlytas darbas, pasiruošę dirbti dviejų savaičių laikotarpiu.

TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvos statistikoje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbių registravimo, pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 1998 m. buvo pakeistos bedarbio statuso suteikimo sąlygos. Šiuo metu bedarbio statusas suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir uždarbio netekimo priežasčių. Tai leidžia nedirbantiems, taip pat ir žemės ūkio bendrovės nariams, turintiems iki 3 ha dydžio žemės sklypus, naudotis visomis užimtumo ir socialinėmis garantijomis. Patikslintas bedarbio statuso apibrėžimas leidžia išvengti bedarbių apskaitos dviprasmiškumo ir netikslumų.

Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekami darbo jėgos tyrimai. Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo biržos du

uomenų skirtingu bedarbių sąvokos apibrėžimu. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba.

Tiriant darbo jėgos ir pasiūlos tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams. Tuo tikslu bedarbiai skirstomi pagal amžių, išsilavinimą, lytį, profesiją, nedarbo trukmę, darbo paieškos būdus ir kitus struktūrinius požymius.

Nedarbas pagal amžiaus grupes yra aukščiausias tarp jaunimo iki 25 metų. Tai labiausiai pažeidžiama ir ypatingo visuomenės dėmesio reikalaujanti socialinė gyventojų grupė. Neturėdami reikiamo išsilavinimo, darbo įgūdžių ir patyrimo, jauni žmonės dažnai priversti imtis nekvalifikuotų, neprestižinių ir sunkaus fizinio darbo reikalaujančių veiklų. P.avyzdžiui, žemiau pateiktoje lentelėje duomenys rodo, jog 1999 m. 14-24 metų gyventojai sudarė 56,1 proc. visų Lietuvos bedarbių.

Viena iš neigiamų darbo rinkos raidos tendencijų yra susijusi su nepasirengusiais darbinei veiklai bedarbiais. Jų skaičius nuolat didėja. Iki 1994 m. Lietuvos teritorinėse darbo biržose daugiausiai registravosi kvalifikuoti, atitinkantys darbdavių reikalavimus darbuotojai. Jie buvo praradę darbą dėl įmonės bankrutavimo, etatų mažinimo ar savo noru. Tačiau nuo 1994 m. teritorinėse biržose pradėjo registruotis pradedantys darbinę veiklą žmonės arba turintys darbo stažą, bet ilgą laiką nedirbę ir jau praradę turėtą kvalifikaciją asmenys. Pradedantys darbo paiešką vaikinai ir merginos neturėjo reikiamo išsilavinimo ir profesinių žinių, o ilgą laiką nedirbę žmonės reikalavo psichologinės pagalbos ir perkvalifikavimo. 1995 m. nepasirengusių ekonominei veiklai žmonių skaičius sudarė 40 proc. visų registruotų darbo biržoje bedarbių. 1996 m. šis rodiklis išaugo iki 57,0 proc., o 1998 m. nepasirengusių darbo rinkai bedarbių lyginamoji dalis padidėjo net iki 88,6 proc.

Konkurencijai darbo rinkoje aštrėjant, mažai kvalifikuotas ir nekvalifikuotas darbas vis labiau pakeičiamas aukštos kvalifikacijos intelektualine veikla. Per atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį (1990-2000 m.) šuoliškai pakito reikalavimai darbuotojų išsilavinimui, universalumui, kūrybinei iniciatyvai. Kuo labiau išvystytos šios darbo jėgos savybės, tuo greičiau prisitaikoma prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Oficiali statistika teigia, kad turintys aukštąjį išsilavinimą darbuotojai sudaro mažiausią bedarbių dalį, nes sugeba be didesnio vargo papildyti profesines žinias ar persikvalifikuoti.

2001 m. mėnesį aukščiausias ir žemiausias nedarbo lygiai buvo šiuose miestuose:
Aukščiausias nedarbo lygis Žemiausias nedarbo lygis
2001 07 01 2001 07 01
Druskininkuose 26,7 proc. Kretingoje 6 proc.
Pasvalyje 23,2 proc. Trakuose 6,2 proc.
Lazdijuose 22,1 proc. Anykščiuose 6,7 proc.
Akmenėje 21,7 proc. Molėtuose 7,3 proc.
Jonavoje 21,0 proc. Prienuose 7,5 proc.

Amžiaus grupės Bedarbiai, tūkst. Nedarbo lygis, proc.

1997 m. 1998 m. 1999 m. 1997 m. 1998 m. 1999 m.
Iš viso 257,2 244,9 263,3 14,1 13,3 14,1
14-19 23,5 15,4 16,1 34,9 27,4 30,9
20-24 42 37,7 45,3 21,8 20,6 25,2
25-29 33,9 34,7 33,9 14,1 13,7 13,3
30-34 33,4 40,1 39,3 12,9 15,4 15
35-39 30,5 34 37,2 11,4 12,2 13
40-44 31,9 25,8 34,6 14,1 11,2 14,5
45-49 28,1 25,8 21,9 13,9 12,4 10,4
50-54 21,6 19,4 21,9 12,4 11,2 12,6
55-59 12,2 10,7 12 10,1 8,6 9,2
60-64 0,1 1,1 1,1 0,2 2,5 2,3
65+ – 0,1 – – 0,5 –

Darbo rinkos tyrimo duomenys apie bedarbių išsilavinimą pateikti šioje lentelėje:

1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m.
Iš viso bedarbių, tūkst. 257,2 244,9 263,3 275,7
Bedarbių išsilavinimas
Aukštasis 16,9 16,9 20,7 19,8
Aukštesnysis 57,2 49,3 54,3 59,9
Vidurinis be profesinio mokymo 74,6 68,5 65,1 63,6
Vidurinis su profesiniu mokymu 39,7 49,3 59,9 61,3
Devynmetis (aštuonmetis) be profesinio mokymo 41,9 33,2 34,9 41,2
Devynmetis (aštuonmetis) su profesiniu mokymu 16,9 20,1 22,9 24
Pradinis 10 7,6 5,6 5,9

Tiriant konkrečią darbo rinkos situaciją, svarbu žinoti, kokių bedarbių yra daugiausia pagal jų ankstesnę ekonominę veiklą ir profesiją. Tai išsiaiškinus, galima pasirinkti efektyviausias darbo rinkos politikos priemones parengiant darbui ar perkvalifikuojant darbą praradusius žmones.

Ieškodami darbo vietos, ekonomiškai aktyvūs šalies gyventojai išbado įvairius darbo paieškos būdus. Vieni bedarbiai pasikliauja darbo biržos paslaugomis, kiti tikisi susirasti darbo vietą savarankiškai.

NEDARBO PRIEŽASTYS

Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas .iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
1) Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
2) Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
3) Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
4) Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
5) Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.

Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo.

Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos.

Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „ senose “ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T.Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis. Iki dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T. Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriuose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse. Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti nuo gyventojų skaičiaus augimo. Silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas “, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinių ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo migruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauj.a konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos “ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Tačiau praktiniu atžvilgiu šis klausimas vis dar lieka diskusijų ir polemikos objektu. Pasaulio Banko duomenimis, tolesnis ekonominių santykių plėtimas su besivystančiomis šalimis sumažins bendrą darbo paklausą šiame dešimtmetyje 1-3 proc., o tarp žemos kvalifikacijos darbininkų – 2-5 proc. Reikia pažymėti, kad jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio migracija į industrines šalis nuolat augo. 1990 m. imigrantų (persikėlėlių) dalis Europos Sąjungoje sudarė 5 proc., o JAV – 8 proc. visos darbo jėgos. Dėl išvardintų priežasčių nedarbas išvystytose šalyse nuo 1972 iki 1993 metų išaugo tris kartus ir siekė 35 mln. bedarbių. Tai sudarė maždaug 8,5 proc. jų darbo jėgos išteklių. Tačiau nedarbas nėra tolygus Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje. Paskutiniame dešimtmetyje aukščiausias nedarbo lygis yra Europos sąjungoje – 12 proc., JAV – 6, Japonijoje – 3 proc. Šis oficialus nedarbas nėra galutinis, kadangi daugelis darbuotojų nenori registruotis darbo biržoje ir ieško darbo savarankiškai.NEDARBO NUOSTOLIAI
Nedarbo nuostoliai (kaštai) gali būti suskirstyti į dvi grupes: ekonominius nedarbo nuostolius ir socialinius nedarbo nuostolius:
Ekonominiai nuostoliai:
1. Vyksta gyventojų profesinės kvalifikacijos ir darbo igūdžių praradimas, tiesiogiai vedantis prie individualios ir visuomeninės darbo jėgos degradacijos.
2. Dėl nedarbo didėjimo mažėja pagrindinio kapitalo (mašinų, staklių, įrenginių ir pan.) apkrovimas.
3. Prarandama dalis potencialaus bendrojo vidaus produkto, kai bendrasis nedarbo lygis šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį.
4. Nedarbo augimas mažina mokesčių mokėtojų skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų fizinių asmenų pajamų mokesčių.
5. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalauja papildomų asignavimų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.
Socialiniai nuostoliai:
1. Visuomenėje auga socialinė ir politinė įtampa.
2. Vykstant streikams ir piketams, prarandamas visuomeniškai būtino darbo kiekio dalis.
3. Nedarbo pasekmės netolygiai pasiskirsto tarp įvairių socialinių sluoksnių: labiausiai kenčia nekvalifikuoti ir mažai kvalifikuoti fizinio darbo atstovai, jaunimas, moterys.
4. Nedarbas skatina moralinių ir etinių vertybių nuvertėjimą, formuoja sąlygas nihilizmo apraiškoms plisti.
5. Šalyje daugėja teisėtvarkos pažeidimų ir sunkių nusikaltimų.
6. Didėja gyventojų mirtingumas, sergamumas, alkoholizmas, ištuokų ir savižudybių skaičius.

Jeigu nedarbas šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį, tai nepagaminamas tam tikras kiekis bendrojo vidaus produkto. Šiuos bendrojo vidaus produkto nuostolius pirmą kartą apskaičiavo amerikiečių ekonomistas Arthuras Okunas. Jo apskaitos metodikos pateiktos išvados vėliau buvo pavadintos Okuno dėsniu (Okun law). Remiantis šiuo dėsniu, natūralus nedarbo lygio viršijimas 1 proc. sumažins potencialų bendrąjį vidaus produktą vidutiniškai 2,5 proc. Potencialaus bendrojo vidaus produkto nuostoliai gali būti apskaičiuoti pagal formulę:

arba ,
kurioje:
Qp – potencialus bendrasis vidaus produktas, kuris galėtų būti pagamintas esant pilnam gyventojų užimtumui ir natūraliam nedarbo lygiui,
QF – faktinis bendrasis vidaus produktas, pagamintas šalyje per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus),
Ur – faktinis nedarbo lygis šalyje,
Un – natūralus nedarbo lygis pilno užimtumo sąlygomis,
A – koeficientas, apskaičiuotas empiriniu būdu (a=2,5).

Tarkime, kad faktinis BVP yra 80 mlrd. litų, natūralaus nedarbo lygis – 4 proc., faktinis nedarbo lygis – 12 proc. Tada nedarbo nuostoliai bus 16 mlrd. litų, o tai sudaro 20 proc. (2,5×8) faktinio BVP. Potencialus BVP visiško užimtumo ir natūralaus nedarbo sąlygomis pateiktame pavyzdyje būtų 96 mlrd. litų.
Palyginus su ekonominiais nedarbo nuostoliais, socialiniai nuostoliai yra žymiai skaudesni, nes tiesiogiai veikia nemažą dalį užimtų ekonominėse veiklose gyventojų. Amerikiečių mokslininkas M.H. Brenneris (J. Hopkinso universitetas) dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje atliko socialinius tyrimus ir nustatė, kad nedarbas, sutrumpinta darbo diena (savaitė), dažni įmonių bankrotai, atleidimo iš darbo grėsmė ir panašūs reiškiniai neigiamai veikia žmonių sveikatą, trumpina jų gyvenimą. Brennerio pranešime JAV kongresui teigiama, kad 1973-1974 m. ekonominė krizė šalyje padidino nedarbą nuo 4,9 iki 5,6 proc., t.y. 0,7 proc. Tačiau net toks, iš pažiūros nereikšmingas, nedarbo augimas sukėlė daug didesnį neigiamą socialinį efektą. Mirties atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų padaugėjo 2,8 proc., mirčių dėl kepenų cirozės – 1,4 proc., savižudybių – 1,0 proc., psichinių susirgimų – 6,0 proc., kriminalinių nusikaltimų – 6,0 proc., smurtinių veiksmų – 1,1 proc.

Jeigu ekstrapoliuotume Brennerio tyrimų duomenis į Lietuvos darbo rinkos konjunktūros rodiklius, tai gautume dar skaudesnius socialinius nedarbo padarinius. Lietuvos sociologai ir psichologai įsitikinę, kad pavojingų socialinių reiškinių plitimas visuomenėje yra tiesioginis didėjančio nedarbo pasekmė.DARBO RINKA
Oficialiai registruotas nedarbo lygis 2001 m. kovo mėnesį nepakito, balandžio 1 d. sudarė 13,2 procento ir lyginant su metų pradžia padidėjo 0,6 procentinio punkto. Moterų nedarbo lygis sudarė 12 proc., vyrų nedarbo lygis – 14,4 proc., jaunimo – 15,2 procento. Teritorinėse darbo biržose š.m. balandžio 1 d. buvo užregistruota 237,4 tūkst. bedarbių, iš jų moterys sudarė 106 tūkst. (44,7 proc.), vyrai – 131,4 tūkst. (55,3 proc.). Bedarbių tarpe jaunimas (iki 25 m.) sudarė 34,1 tūkst. (14,4 proc.). Bedarbio pašalpos buvo mokamos 31,3 tūkst. asmenų.

Didžiausias nedarbo lygis balandžio 1 d. išliko Druskininkuose (28,9 proc.), Pasvalio (24,2 proc.) bei Akmenės (24,1 proc.) rajonuose. Mažiausias nedarbo lygis buvo registruotas Anykščiuose (7,9 proc.), Trakuose (8,7 proc.) ir Prienuose (8,9 proc.). Per I ketvirtį labiausiai nedarbo lygis augo Marijampolės apskrityje (1,8 procentinio punkto ir balandžio 1 d. buvo 18 proc.) ir Skuodo rajone (2,8 procentinio punkto ir balandžio 1 d. buvo 20,4 proc.), labiausiai sumažėjo – Šiauliuose (0,7 procentinio punkto).

Per šių metų I ketvirtį teritorinėse darbo biržose buvo užregistruota 68,3 tūkst. bedarbių. Pagal atleidimo priežastis per ketvirtį labiausiai išaugo dalis asmenų, atleistų šalių susitarimu arba savo noru (nuo 44,6 iki 46,0 proc.) ir darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių (nuo 4,3 iki 6,0 proc.) Anksčiau niekur nedirbę asmenys, įskaitant absolventus sudarė apie 9 proc.

Nevisiškas darbuotojų užimtumas ketvirčio bėgyje padidėjo 0,4 tūkst. asmenų arba 0,3 proc. (nuo 12,2 tūkst. sausio mėn. iki 12,6 tūkst. kovo mėn.). Didžioji dalis nevisiškai užimtų darbuotojų (54 proc.) dirbo smulkiose ir vidutinio dydžio įmonėse ir įstaigose- statybos, žemės ūkio, maisto perdirbimo bei paslaugų ekonominėse veiklose. Pagrindinės nevisiško užimtumo priežastys- nepakankama produkcijos paklausa, veiklos sezoniškumas, finansinės problemos.

Išaugo pranešimų apie grupės darbuotojų atleidimus skaičius. Per ketvirtį buvo naujai gauti 47 pranešimai apie numatomus daugiau kaip 2,7 tūkst. grupės darbuotojų atleidimus. Pagrindinės atleidimų priežastys: bankroto bylos, sumažėjusios darbų apimtys bei vykdomi darbo organizavimo pakeitimai, nepakankama darbuotojų kvalifikacija.

Buvo užregistruota 18,1 tūkst. naujų laisvų darbo vietų. Labiausiai darbo pasiūla nuolatiniam darbui išaugo paslaugų sektoriuje (48 proc.) ir pramonėje – (34,5 proc.). Statybos sektoriuje laisvų vietų skaičius padidėjo tik 5 proc., o žemės ūkyje sumažėjo beveik 57 procentais. Per 50 proc. darbo vietų skirta darbuotojams turintiems specialų profesinį pasirengimą, kas ketvirta vieta – nekvalifikuotam darbui.

Per šių metų I ketvirtį buvo įdarbinta – 26,2 tūkst. bedarbių, jų tarpe moterų dalis sudarė 48,5 proc., vyrų – 52,5 procento. Tarp įdarbintų asmenų ilgalaikiai bedarbiai sudarė 16 proc. Darbo rinkos aktyvios politikos programose dalyvavo 22,7 tūkst. asmenų, iš jų užimtumo rėmimo programose (viešųjų darbų, remiamų darbų ir kitose) – 4,9 tūkst., profesinio mokymo – 4,3 tūkst. Lengvatinius patentus įsigijo 2,9 tūkst. bedarbių. Darbo rinkos aktyvios politikos priemonių dėka bendras nedarbo lygis buvo sumažintas 0,9 procentinio punkto.

Tyrimo duomenimis, bedarbių skaičius mažėja. Bedarbių ketvirtąjį 2003 m. ketvirtį buvo 188 tūkst. Tai mažiausias skaičius nuo 1998 metų, kai buvo pradėti skelbti šių tyrimų rezultatai. Jų per ketvirtį sumažėjo 3 tūkst., o palyginti su ketvirtuoju 2002 m. ketvirčiu, – 22 tūkst., arba 10,6 procento.

2003 m. bedarbių buvo 204 tūkst., arba 20 tūkst. mažiau nei 2002 m. 2003 m. darbo neturėjo kas keturioliktas 15 m. ir vyresnis gyventojas. Prieš metus bedarbių buvo 224 tūkst., o be darbo buvo kas tryliktas šio amžiaus gyventojas.

Vyrų bedarbių buvo daugiau nei moterų. Ketvirtąjį 2003 m. ketvirtį bedarbių vyrų buvo 95 tūkst., arba 51 procentas visų bedarbių. Prieš metus vyrai sudarė 54, o moterys – 46 procentus visų bedarbių.

Didėja jaunų 15–24 m. amžiaus bedarbių skaičius. Jų nuo 36 tūkst. 2.002 m. padaugėjo iki 39 tūkst. 2003 m.

Mažėja nedarbo lygis. Jis nuo 13,8 procento 2002 m. sumažėjo iki 12,4 procento 2003 m. Mažiausias nedarbo lygis buvo trečiąjį ir ketvirtąjį 2003 m. ketvirtį, tuo metu jis buvo tik 11,6 procento.

Didėja jaunimo nedarbo lygis. Prieš metus 15–24 m. amžiaus žmonių nedarbo lygis siekė 23 procentus, antrąjį 2003 m. ketvirtį jis padidėjo iki 26,6 procentų, o vidutinis jaunimo nedarbo lygis 2003 m. buvo 24,8 procentai.

Mažėja vyrų ir moterų nedarbo lygių skirtumai. 2002 m. vyrų nedarbo lygis buvo 14,6, o moterų – 12,9 procento, o 2003 m. atitinkamai 12,7 ir 12,2 procento.

Nedarbo lygis mieste didesnis nei kaime. 2003 m. miestiečių nedarbo lygis buvo 13,6, kaimiečių – 9,6 procento, o 2002 m. atitinkamai 15,4 ir 9,7 procento.

Mažėja ilgalaikių bedarbių, t. y. asmenų, ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau. Jų skaičius nuo 123 tūkst. 2002 m. sumažėjo iki 102 tūkst. 2003 m.
Nors ilgalaikių bedarbių mažėja, jų dalis, palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, išlieka gana didelė. 2002 m. ilgalaikių bedarbių buvo 55, o 2003 m. – 50 procentų visų bedarbių.
Bedarbių išsilavinimas labai skirtingas. 2003 m. beveik pusė visų bedarbių buvo baigę pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas ir neturi profesijos. Apie ketvirtadalis bedarbių yra baigę profesines mokyklas. Aukštesnįjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turinčių bedarbių buvo 42 tūkst., arba 21 procentas.
Didėja bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičius. Per metus jų skaičius išaugo 2 tūkst. 2003 m. aukštojo mokslo diplomus turinčių bedarbių buvo 18,5 tūkst. arba 9 procentai visų bedarbių. Prieš metus tokį išsilavinimą turinčių bedarbių buvo 16,6 tūkst., arba 7 procentai.
Nors, tyrimų duomenimis, Lietuvoje nedarbo lygis vis mažėja, tačiau jis išlieka aukščiausias tarp Baltijos valstybių. Trečiąjį 2003 m. ketvirtį Latvijoje nedarbo lygis buvo 10,7, o Estijoje – 9,5 procento.

lentelė. Bedarbiai
Tūkstančiais

2002 m. 2003 m. 2003 m.*

I ketvirtis II ketvirtis III ketvirtis IV ketvirtis
Iš viso 224,4 218,8 218,5 190,6 187,6 203,9
Vyrai 121,1 120,7 107,2 99,0 94,9 105,4
Moterys 103,3 98,1 111,3 91,6 92,7 98,4

lentelė. Nedarbo lygis
Procentais

2002 m. 2003 m. 2003 m.*

I ketvirtis II ketvirtis III ketvirtis IV ketvirtis
Iš viso 13,8 13,6 12,9 11,6 11,6 12,4
15 – 24 metų 23,0 24,4 26,6 24,0 24,2 24,8
Vyrų 14,6 14,8 12,6 11,8 11,6 12,7
Moterų 12,9 12,4 13,2 11,3 11,6 12,2

lentelė. Bedarbiai pagal nedarbo trukmę
Tūkstančiais

2002 m. 2003 m. 2003 m.*

I ketvirtis II ketvirtis III ketvirtis IV ketvirtis
Iš viso 224,4 218,8 218,5 190,6 187,6 203,9
Iki 1 mėn. 15,8 11,3 23,0 17,1 9,9 15,3
1 – 2 mėn. 17,7 20,1 25,9 13,0 15,3 18,6
3 – 5 mėn. 28,4 39,3 25,9 25,0 29,3 29,9
6 – 11 mėn. 39,4 37,0 43,4 38,2 32,5 37,8
1 m. ir daugiau 123,3 111,1 100,2 97,3 100,5 102,3

IŠVADOS

Nedarbo lygis daro įtaką socialiniam ekonominiam švietimo prieinamumui. Regioniniai nedarbo lygio skirtumai svarbūs analizuojant švietimo socialines sąlygas savivaldybėse ir numatant ugdymo poreikių skirtumus. Nedarbo struktūros pagal amžiaus grupes bei lytį analizė atkreipia dėmesį į specialius skirtingų visuomenės grupių mokymosi poreikius.

Statistikos departamento duomenimis, 2001 m. nedarbas Lietuvoje siekė 12,5% ir, lyginant su 2000 m. (15,4%), mažėjo.

Didėja teritoriniai nedarbo skirtumai. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2001 m. didžiausias nedarbas buvo Druskininkuose (26,7%), Pasvalyje (23,2%), Lazdijuose (22,1%), Jonavoje (21,0%), mažiausias – Kretingoje (6,0%), Trakuose (6,2%). Kaimo vietovėse nedarbas siekia apie 40%.

Pagal amžiaus grupes didžiausias nedarbo lygis buvo 15–19 metų, tai yra jaunos ir nekvalifikuotos darbo jėgos, žmonių grupėje (43,0%). 20–24 metų žmonių grupėje jis siekė 26,4%.

Vyrų nedarbo lygis viršijo vidutinį (17,3%), moterų buvo mažesnis už vidurkį (13,3%). Tendencija augti vyrų nedarbui nedidėjant moterų nedarbui pastebima pastaruosius .ketverius metus.

Taigi nedarbas yra labai didelė problema. Todėl kiekvienais metais su šia problema kovojama ir bedarbių skaičius mažėja.

LITERATŪRA
1. Kęstutis Balys Paulavičius „ Darbo rinka “. Vilnius, 2002 m.
2. B. Martinkus ir V. Žilinskas „Ekonomikos pagrindai“. Kaunas, 2000m. (269÷278 psl.)
3. A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev „Ekonomikos teorijos pagrindai“. Kaunas,2002 m. (215÷217 psl.)
4. www.google.lt

Leave a Comment