Kaštai.Trumpo ir ilgo laikotarpio kaštai. Alternatyvieji kaštai

Vilniaus Technikos Kolegija
Mechanikos Fakultetas

Ekonomikos teorija

Savarankiškas darbas
„Kaštai“

Sudarė:

Vilnius, 2006

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
Kaštai 4
Kaštų funkcija 4
Trumpas ir ilgas laikotarpiai 5
Kaštai trumpu laikotarpiu 5
Trumpo laikotarpio gamybos funkcija 6
Ilgo laikotarpio kaštai 6
Alternatyvieji kaštai ir pelnas 8
Ryšys tarp ilgojo ir tumpojo laikotarpių kaštų. 9
Žemesnių kaštų paieškos 9
Išvada 10
Literatūros sąrašas: 11

Įvadas

Verslo įmonė ir jos kaštai yra svarbus mikroekonomikos analizės objektas. Gamybos kaštai susidaro bet kuriame versle: žemės ūkyje, gamybinėje ir apdirbamojoje pramonėje, paslaugų srityje. Ekonomine prasme kaštai įvertina visų panaudotų gamybos išteklių (gamtinių, darbo ir kapitalo) vertę. Skiriamas materialus kapitalas (įranga, įrankiai ir panašiai) ir intelektualusis kapitalas (bendrasis išsilavinimas, prrofesinis meistriškumas, verslumo gabumai).
Materialusis kapitalas, taip pat ypač intelektualusis kapitalas tiesiogiai ir itin glaudžiai susiję su pelnu, kuris yra svarbiausias ir labiausiai siekiamas rezultatas bet kokia veikla užsiimančioje įmonėje, jeigu tik ta įmonė, kaip įprasta, yra pelno siekianti organizacija.
Kaštų tyrimas, jų susidarymo ir kitimo nagrinėjimas taip pat glaudžiai susiję su pelno maksimilizavimu firmoje. Kadangi nuo kaštų dydžio priklauso būsimas firmos pelnas, tai ekonomistus ir buhalterius, bei įmonių savininkus domina kaštų kontrolės būdai, bei alternatyvos tuos kaštus sumažinti.

Tikslas: šio darbo tiikslas yra išsiaiškinti apie ilgo bei trumpo laikotaroių kaštus, bei jų ypatybes.
Uždavinai: Rašant šį darbą paaiškės kuo skiriasi trumpo laikotarpio kaštai nuo ilgo laikotarpio kaštų, bei išsiaiškinti kas tai iš viso yra kaštai. Sukurti pavyzdžius, kuriais remiantis būtų lengva suprasti kas ta

ai yraišvardinti kaštai.

Kaštai

Kaštai turi didelę reikšmę mikroekonomikoje, nes nepriklausomai nuo verslo organizavimo formos, nuo gaminamų prekių pasiūlos elastingumo ir nuo kitų veiksnių, įmonės savininkui prekę gaminti bus ekonomiškai naudinga tik tada, kai už visą produkciją jis gaus pajamas, kurios galės jam kompensuoti tos prekės gamybos kaštus.
Gamybos kaštai susidaro visose verslo rūšyse: apdirbamojoje ir gamybinėje pramonėje, žemės ūkyje, visuose versluose teikiančiuose paslaugas. Gamintojai – verslininkai turi galimybę pasirinkti. Pirmiausiai jie renkasi prekių gaminimo ar paslaugų teikimo būdą, t.y. verslo įmonė apsisprendžia, kokį pasirinks gamybos veiksnių derinį, kokius konkrečius pajėgumus, kokias medžiagas naudos gamybos procese, kiek ir kokios kvalifikacijos darbuotojų samdys. Gamyboje vienus išteklius galima pakeisti kitais. Pvz. ūkininkas, auginantis javus gali naudoti mažiau žemės ir daugiau trąšų, bet lygiai tą patį derlių gaali gauti naudodamas mažiau trąšų, tačiau apsėdamas didesnį dirbamos žemės plotą. Arba pramoninėje gamyboje galima naudoti automatizuotą surinkimo liniją ir samdyti mažiau darbuotojų, bet lygiai taip pat galimas ir atvirkštinis variantas.
Tai yra skirtingi verslo sprendimai ir jie skiriasi vienas nuo kito reikalingų kaštų apimtimis. Todėl kaštai – tai panaudoti ištekliai tam tikram verslo sprendimui įgyvendinti.
Jeigu verslininkas imasi pramoninio verslo pirmiausia nuomojasi arba perka žemės sklypą, turi pasistatyti gamyklą, sumontuoti įrenginius, šildymą, apšvietimą, pasisamdyti įvairių specialybių darbuotojų, privalo nusipirkti reikalingų žaliavų, medžiagų, ap

psirūpinti energija. Už visa tai verslininkas turi mokėti, ir dažniausiai, anksčiau negu jo produkcija bus paruošta rinkai. Visos šios išlaidos sudaro gamybos kaštus. Tai reiškia, kad produktų gamybos kaštai apima žaliavų, energijos, darbo užmokesčio išlaidas, įmonės renginių naudojimą, nusidėvėjimą bei įmonės pastatų nuomą arba pirkimą, pašvietimą bei šildymą. Į gamybos kaštus pereina tik ta dalis pagrindinio naudojamo kapitalo, kuri susidėvi gamyboje. Pvz., verslo įmonė įsigijo audimo staklių už šešis šimtus tūkstančių litų, kurių vertė po vienerių metų naudojimo sumažėjo dviem šimtais tūkstančių litų. Į gamybos kaštus per šį laikotarpį bus įskaičiuota tik ši audimo staklių vertės dalis, t.y. du šimtai tūkstančių litų.

Kaštų funkcija

Firmos tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti pasirenka tokį išteklių derinį, kuris leidžia tai padaryti mažiausiomis išlaidomis.
Kaštų funkcija (costs function) – nusako ryšį tarp produkcijos apimties ir mažiausių firmos išlaidų, garantuojančių tą produkcijos apimtį
Norėdami nustatyti tam tikros produkcijos gamybos kaštus, turime žinoti reikiamų įvairių išteklių kiekį ir jų kainas. Kaštų funkciją galima apskaičiuoti pasinaudojus gamybos funkcija, ją papildžius išteklių kainomis. Tai atrodytų taip:
TCq = f(P1*L1;P2*L2;...Pn*Ln);
Čia TCq – tam tikros produkcijos Q gamybos kaštai;

P1, P2 ir t.t. – pirmo, antro ir t.t. išteklių kainos;

L1, L2 ir t.t. – pirmo, antro ir t.t. išteklių reikiamas kiekis.

Trumpas ir ilgas laikotarpiai

Verslininkai, kaip ir vartotojai, turi pasirinkimo galimybę. Pirmiausia jie privalo pa

asirinktiprekių gaminimo bųdą, t.y. firmos apsisprendžia, kokį gamybos veiksnių derinį naudos, kokius konkrečiai pajėgumus, medžiagas jos naudos gamybos procese. Pavyzdžiui, ar automobilių gamintojas galės pigiausiai pagaminti automobilius, naudodamas automatizuotą surinkimo liniją, t.y. naudodamas daugiau įrenginių ir tik keletą darbuotojų? Ar kviečius auginantis ferneris naudos daug trąšų mažesniame žemės sklype, ar jis augins kviečius, naudodamas daugiau dirbamos žemės ir mažiau trąšų?

Verslo laisvė per trumpą laikotarpį yra labiau apribota negu per ilgą laiką. Pavyzdžiui, būdą, kuriuo automobilius gamina „General Motors“ kompanija šiais metais, daugiausiai lemia praeityje priimti sprendimai. Šių metų gamyboje kompanija naudoja anksčiau įsigytus robotus, štampavimo mašinas, pastatytas gamyklas. Per metus neįmanoma užsisakyti, sumontuoti ir paleisti naujus įrenginius, pastatyti naujas įmones. Esant trumpam laikotarpiui kompanijos sprendimai yra apriboti: per metus pagaminamų automobilių kiekį lems turimi įrenginiai, samdomų darbuotojų skaičius. Tuo tarpu esant ilgam laikotarpiui „Generals Motors“ kompanija turi daugiau laisvės. Planuodama veiklą po penkerių ar dešimties metų, kompanija gali išplėsti savo kapitalą, pastatyti naujas gamyklas, nusipirkti pažangiausias technologijas.

Taigi ekonomistai skiria trumpą ir ilgą laikotarpius. Trumpu laikotarpiu gamybos kapitaliniai pajėgumai daugiau ar mažiau yra fiksuoti. Pavyzdžiui „Generals Motors“ kompanija turi pastovų įmonių ir įrenginių kiekį jose, fermeris turi ribotą žemės plotą. Esant ilgam laikotarpiui firma turi daug galimybių rinktis. Ji produkciją gali ga
aminti intensyvidama kapitalo panaudojimą, t.y. naudojama daug įrenginių ir mažaidarbininkų, arba intensyvidama darbo veiksnio panaudojimą, t.y. samdydama daug darbininkų ir naudodama mažai įrenginių.

Trumpas laikotarpis – tai toks periodas kai gamyboje naudojami kapitaliniai pajėgumai (arba ištekliai) yra daugmaž pastovūs.
Ilgas laikotarpis – tai toks periodas, kai firma sugeba pakeisti gamyboje naudojamų kapitalinių pajėgumų kiekį, pirmiausia kapitalo ir žemės apimtis.

Trumpas laikotarpis nėra apibrėžtas konkrečiu savaičių, mėnesių ar metų skaičiumi. Tai laiko periodas, per kurį įmonės įrenginiai ir kiti kapitaliniai pajėgumai yra fiksuoti nepaisant to periodo trukmės. Kai kuriose pramonės šakose trumpas laikotarpis gali užtrukti kelerius metus. Pavyzdžiui, elektrinei suprojektuoti ir pastatyti prireiks dešimties ar net daugiau metų. Tuo tarpu kitose šakose trumpas laikotarpis gali trukti tik keleta dienų. Pavyzdžiui, kokios nors įstaigos menedžeris gali operatyviai nusipirkti personalinį kompiuterį (o tai reikštų kapitalinių įrenginių įsigijimą) ir pradėti verslą – spausdinti sutartis. Negana to, trumpas laikotarpis gali būti mažesnis besiplečiančiai įmonei negu užsidarančiai. Besiplečianti įmonė naujus įrenginius gali įsigyti pakankamai greitai, tuo tarpu užsidarančios įmonės kapitalo išpardavimas gali užtrukti gan ilgai. Mat gali nebūti rinkos panaudotiems įrenginiams realizuoti ir gali tekti laukti net metus.

Kaštai trumpu laikotarpiu

Per trumpą laikotarpį produkcijos gamybos apimtį įmonėje galima padidintinaudonant daugiau kintamųjų veiksnių, t.y. didinant darbo, žaliavų, atsarginių dalių ir kitų kintamų gamybos veisknių apimtis. Kapitaliniai gamybos veiksniai (pastatai ir įrenginiai) trumpu laikotarpiu yra pastovūs, tuo tarpu kiti gamybos veiksniai yra kintami. Taigi įmonės bendrieji kaštai susideda iš dviejų dalių: 1) pastovių (fiksuotų) kaštų ir 2) kintamų kaštų.

1.Pastovūs (fiksuoti kaštai, arba pridetinės išlaidos. Pastovūs kaštai (PK) – tai ta bendrųjų kaštų dalis, kuri išlieka nepakitusi keičiantis gamybos apimčiai. Jie būna ir tada, kai produkcija išvis negaminama. Pavyzdžiui, produkcijos negaminanti firma vis tiek privalo mokėti palūkanas už lėšas, kurias ji pasiskolino įrenginiams pirkti ar pastatams statyti. Įmonės pastatai bei įrenginiai dėvisi ir tada, kai jie nenaudojami. Vadinasi, firma privalo padengti įrenginių nusidėvėjimą, darydama amortizacinius atsiskaitymus. Firmos turi mokėti įvairius draudimo mokesčius, pvz., nuo gaisro ar kitokių nenumatytų aplinkybių. Visos šios išlaidos ir sudaro pastovius gamybos kaštus.

2. Kintamieji kaštai. Šie kaštai didėja didėjant gamybos apimčiai. Taip yra todėl, kad norint pagaminti daugiau produkcijos, reikia daugiau sunaudoti kintamųjų gamybos veiksnių, t.y. darbo, žaliavų, gamybinės paskirties elektros energijos ir kt.

Pastovūs (fiksuoti) kaštai (PK) yra tokie, kurie išlieka nepakitę keičiantis gamybos apimčiai.
Kintamieji kaštai (KK) yra tokie, kurie kinta keičiantis gamybos apimčiai.

Bendrieji kaštai sukaičiuojami susumuojant fiksuotus ir kintamuosiu kaštus.
Bendrieji kaštai (BK) yra pastovių ir kintamųjų kaštų suma, t.y.
BK=PK+KK

Trumpo laikotarpio gamybos funkcija

Gamybos kaštai priklauso nuo: 1) gamybos procese naudojamų pajėgumų (t.y. ekonominių išteklių arba gamybos veiksnių) ir jų apimties; 2) tų pajėgumų kainų

Pirmąjį momeną, t.y. pajėgumų kiekio ir gamybos apimties ryšį, apibrėžia gamybos funkcija. Ji rodo, kaip keičiasi gamybos apimtis (t.y. pagaminamos produkcijos kiekis), pasikeitus pajėgumų kiekiui. Ilgo laikotarpio gamybos funkcijoje gali būti pakeisti visi pajėgumų kiekiai. Tačiau esant trumpam laikotarpiui kapitaliniai gamybos veiksniai, tokie kaip įmonių pastatai ar įrenginiai, yra apibrėžto kiekio. Taigi trumpo laikotarpio gamybos funkcija rodo, kaip pasikeičia gamybos apimtis, keičiantis darbo ir kitų kintamų gamybos veiksnių kiekiams (tuo tarpu pastatų ir įrenginių kiekiai yra pastovūs).

Gamybos funcija rodo, kaip keičiasi gamybos apimtis, pasikeitus naudojamų gamybos veiksnių kiekiams. Gamybos funkcijoje produkcija ir gamybos veiksniai matuojami fiziniais vienetais (taip matuoti geriau nei pinigais).
Trumpo laikotarpio gamybos funkcija rodo, kaip pasikeičia gamybos apimtis, keičiantis darbo ir kitų kintamų gamybos veiksnių kiekiams. Tuo tarpu kapoitalinių gamybos pajėgumų (pvz., pastatų, įrenginių) kiekiai nepasikeičia.

Ilgo laikotarpio kaštai
Naudojamo kapitalo kiekis yra pastovus esant trumpam laikotarpiui, tačiau jo dydis gali pasikeisti per ilgą laikotarpį. Tuomet nėra fiksuotų kaštų, visos išlaidos gali keistis. Firma gali pakeisti ne tik naudojamą darbo kiekį, bet taip pat ir įrenginių kiekį, gali pastatyti naujas įmones. Verslininkai turi apsispręsti: ar reikėtų jiems pirkti naujus įrenginius ir statyti naujas įmones, norint padidinti gamybos apimtį? Ar geriau nekeisti seniau įsigytų įrenginių tol, kol jie moraliai susidėvės?

Padidėjusių kaštų problemą išspręstų, jei kompanija nutartų įsigyti daugiau kapitalo. Per ilgą laikotarpį tai išsprendžiama be jokių keblumų. Padidinama pradinį kapitalą ir samdydama daugiau darbininkų, kompanija sumažintų vidutinius kaštus.

Iki šiol firmos pastoviuosius kaštus apibūdinome kaip kaštus, susijusius su mokėjimais veiksniams, kurių kiekių trumpu laikotarpiu firma negali pasirinkti. Ilgu laikotarpiu firma gali pasirinkti savo “pastoviųjų” veiksnių kiekius – jie jau nebe pastovūs.

Žinoma, ilgu laikotarpiu vis dar gali būti kvazipastovieji veiksniai. Technologija gali būti tokia, jog, norint pagaminti bet kokį teigiamą kiekį, reikia sumokėti kažkokius kaštus. Tačiau ilgu laikotarpiu pastoviųjų kaštų nebėra ta prasme, kad visada galima pagaminti nulinį kiekį vienetų už nulinius kaštus – baigti verslą visada įmanoma. Jei ilgu laikotarpiu yra kvazipastoviujų veiksnių, tai vidutinių kaštų kreivė turės U pavidalą, taip pat kaip ir trumpu laikotarpiu. Tačiau, pagal ilgo laikotarpio apibrėžimą, ilgu laikotarpiu visada įmanoma pagaminti nulinį kiekį prekės už nulinius kaštus. Ką reiškia ilgas laikotarpis, žinoma, priklauso nuo analizuojamo uždavinio. Jei pastovusis veiksnys būtų gamyklos dydis, tai ilgas laikotarpis būtų toks, per kurį firma pakeistų gamyklos dydį. Jei pastovusis veiksnys yra sutartiniai įsipareigojimai mokėti algas, tai ilgas laikotarpis – kiek firmai užtruktų pakeisti darbo jėgos dydį.
Išsamiau nagrinėdami tarkime, jog pastovusis veiksnys yra gamyklos dydis, jį pažymėkime k. Firmos, turinčios k kvadratinių metrų gamyklą, trumpo laikotarpio kaštų funkciją pažymėkime cs(y,k), čia indeksas s reiškia „trumpu laikotarpiu”, o k reiškia tą patį.
Kiekvienai tam tikrai gamybos apimčiai bus koks nors gamyklos dydis, kuris bus optimalus tokio prekės kiekio gamybai. Tokį gamyklos dydį pažymėkime k(y). Tai yra sąlyginė veiksnio paklausa kaip gamybos apimties funkcija. (Žinoma, ji taip pat priklausys nuo gamyklos dydžio kainos ir kitų gamybos veiksnių kainų, bet į tai nekreipsime dėmesio.) Tada, firmos ilgo laikotarpio kaštų funkcija yra cs(y,k(y)). Tai bendrieji y gamybos apimties kaštai, kai firma optimaliai gali pasirinkti savo gamyklos dydį. Firmos ilgo laikotarpio kaštų funkcija yra tiesiog trumpo laikotarpio kaštų funkcija, kai pastoviojo veiksnio reikšmė yra optimali:
c (y) = cs(y,k(y))
Pasižiūrėkime, kaip tai atrodo grafiškai. Pasirinkime gamybos apimtj y*, o k* = k(y*) tebūna optimalus gamyklos dydis tokiai gamybos apimčiai. Trumpo laikotarpio kaštų funkcija k* dydžio gamyklai yra cs(y,k*), o ilgo laikotarpio kaštų funkcija yra kaip ir anksčiau: c(y) = cs(y,k(y)).

Dabar atkreipkite dėmesį į svarbią savybę, jog y gamybos apimties trumpo laikotarpio kaštai visada privalo būti ne mažesni už y gamybos apimties ilgo laikotarpio kaštus.
Kodėl? Trumpu laikotarpiu firma turi pastovaus dydžio gamyklą, o ilgu laikotarpiu gamyklos dydį ji gali pasirinkti laisvai. Ji visada gali pasirinkti k* dydžio gamyklą ilgu laikotarpiu, todėl kaštai niekada negali būti didesni už c(y,k*), jei y gaminama optimaliai. Tai reiškia, kad firmai, pasirenkančiai gamyklos dydį, turėtų būti bent jau tiek pat gerai kaip ir tada, kai gamyklos dydis pastovus. Todėl c(y) ≤ cs(y,k*)esant visoms y apimtims.
Vienu ypatingu atveju, kai gamybos apimtis yra y*, žinome, kad c(y*) = cs(y*,k*)

Kodėl? Todėl, kad esant y*, optimalus gamyklos dydžio pasirinkimas yra k*. Todėl y* ilgo laikotarpio kaštai ir trumpo laikotarpio kaštai yra tokie pat.

Jei trumpo laikotarpio kaštai visada yra didesni už ilgo laikotarpio kaštus ir jiems lygūs esant vienai gamybos apimčiai, tai reiškia, jog vidutiniai trumpo ir ilgo laikotarpių kaštai turi tą pačią savybę: AC(y) ≤ ACs(y,k*) ir AC(y*) = ACs(y*,k*). Iš to išeina, kad vidutinių trumpo laikotarpio kaštų kreivė yra visada aukščiau vidutinių ilgo laikotarpio kaštų kreivės, o jos susiliečia vieninteliame taške y*. Todėl vidutinių ilgo laikotarpio kaštų kreivė (LAC) ir vidutinių trumpo laikotarpio kaštų kreivė (SAC) tame taške turi liestis, kaip parodyta diagramoje.

Trumpo ir ilgo laikotarpių vidutiniai kaštai. Vidutinių trumpo laikotarpio kaštų kreivė turi liesti vidutinių ilgo laikotarpio kaštų kreivę.

Alternatyvieji kaštai ir pelnas.
Realūs kaštai matuotini ne vien išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvieji kaštai. Pavyzdžiui, studentas, pasirinkdamas studijas, skaičiuoja ne tik pinigines išlaidas, kurios neišvengiamos mokymosi metu, bet ir prarastus pinigus už atlyginimą, kurį jis gautų vietoj studijų pasirinkęs darbą.
Į gamybos alternatyviuosius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtrauks ne tik buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:

– atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje firmoje atlikti tas pačias funkcijas, forma,

– rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį;

– palūkanų forma, inevstavus lėšas bei santaupas į altenatyvų verslą.

Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškūs kaštai, nes už juos nėra užmokama ir jie neįrašomi į buhalterines knygas. Tačiau ir šie ištekliai yra riboti, juos galima panaudoti įvairiais būdais, todėl matuotini pararastų altenatyvų verte. Verslininkui tai numanomi, suvokiami arba implicitiniai kaštai. Kartu tai reiškia, kad altenatyvieji kaštai, apskritai imant, nepriklauso nuo jų naudotojo (verslininko). Kad ištekliai būtų panaudoti naudingiausiai (mesvarbu, kurioje įmonje jie naudojmai) rūpinasi išteklių savininkas. Todėl paskolindamas lėšas ar santaupas, savininkas ims tokio dydžio mokesčius, kurie galėtų būti padengti verslininko pajamomis tik geriausiai panaudojus tuos išteklius. Atskiras verslininkas galbūt nesugebės to padaryti, tačiau išteklių švaistymas jo įmonėje nesumažins alternatyvinių kaštų. Jis išteklių savininkui priverstas mokėti tiek, kiek pakanka, kad pastarasis sutikų bendradarbiauti.

Alternatyvinis požiūris į lėšų bei santaupų panaudojimą paaiškina galimus nesusipratimus tarp buhalterių ir ekonomistų. Pirmieji remiasi buhalterinių kaštų samprata, o pastarieji kaštus vadina ekonominiais, neatmesdami alternatyvų įvertinimo.

Įmonė atsižvelgdama į alternatyvų išteklių panaudojimą, įvertina sąnaudas. Tai yra jos privatūs kaštai. Tačiau įmonės veikla turi pasekmes ir platesnėje sferoje, kurios ji nekontroliuoja. Tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti tiek palankios, tiek nepalankios visuomenei. Reikia pažymėti, kad realūs bet kokio produkto kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kurios apmoa visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai dabartinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės veiklos pasekmė.

Pelnas. Tikslesnis kaštų aiškinimas komplikuoja iš pirmo žvilgsnio paprastą pelno supratimą. Pelnas paprastai suprantamas kaip skirtumas tarp įmpnės gaunamų lėšų ir kaštų. Tačiau jeigu kaštai nėra tapatūs išlaidoms, pelno ir kaštų skirtumas tampa sąlyginis.

Iš pajamų atėmę buhalterinius kaštus, gausime vienokį pelną, o atėmę ekonominius kaštus – kitokį. Be to, atimdami ekonominius kaštus, į jų sudėtį įtraukiame pajamas, kurias verslininkas gautų už savo darbą svetimoje įmonėje, ir palūkanas už nuosavą kapitalą, jeigu jis nebūtų naudojamas savam versle, bet būtų paskolintas kitiems, o ši ekonominių kaštų dalis pirmuoju pelno apsakičiavimo būdu būtų priskirta pelnui. Taigi, nors pelno terminas buitine prasme visiems suprantamas, jis turi keletą gana tiksliai apibrėžiamų prasmių.

Ryšys tarp ilgojo ir tumpojo laikotarpių kaštų.

Ilgojo laikotarpio kaštai rodo vidutinių kaštų priklausomybę nuo gamybos apimties, kai veiksnių kainos pastovios, o visų veiksnių sąnaudos gali būti keičiamos. Trumpojo laikotarpio vidutiniai kaštai rodo jų priklausomybę nuo gamybos apimties, kai ne visų veiksnių sąnaudos gali būti keičiamos, nors tų veiksnių kainos ir lieka pastovios.

Žemesnių kaštų paieškos
Svarbus įmonės kaštų mažinimo būdas yra pigesnių gamybos veiksnių šaltinių ieškojimas. Čia išskirtinis vaidmuo tenka įmonės tiekimo tarnybai, ieškančiai pigesnių įrenginių, žaliavų ir kitų išteklių paradvėjų.

Kitas įmonės kaštų mažinimo būdas – persikėlimas arčiau išteklių vietos. Pavyzdžiui, aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuje fermerius viliojo pigios Vakarų Amerikos žemės. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimto amžiaus pradžioje JAV plieno pramonė susitelkė Pensilvanijoje, kur buvo gausu pigios anglies. Keliais dešimtmečiais vėliau tekstilės pramonės įmonės, suviliotos žemesnių atlyginimų, persikėlė iš Naujosios Anglijos rajonų i Pietus.

Pigesnių išteklių paieškos gali peržengti ir nacionalines sienas. Pavyzdžiui, pigios JAV vakarinių valstijų žemės viliojo ne tik rytinių valstijų fermerius, bet taip pat ir daugelį iš Europos. Pigios naftos paieškos pritraukė daugumą naftos kompanijų į Artimuosius Rytus, Venesuelą ir Niheriją. Dabar JAV automobilių kompanijos kai kuriuos automobilių modelius ar dalis gamina Korėjoje ir Meksikoje. Mat ten žemas atlyginimo lygis.

Tokie judėjimai sukėlė diskusijas. Kompanijos kritikuojamos už tai, kad jos linkusios perkelti gamybą į užsienį ir kartu sumažinti darbo vietų skaičių pačoioje Amerikoje. Vis dėlto galima įrodyti, kad žemiasių kaštų tarptautinės paieškos yra naudingos JAV. Tai padidina ir viso pasaulio ekonomikos efektyvumą. Tačiau labiausiai laimi vartotojai, galėdami nebrangiai įsigyti prekių, pagamintų iš pigesnių užsienio šalių išteklių.

Pradedant reguliuojant pigesnių išteklių paieškas, galima daug ką prarasti. Pavyzdžiui, anksčiau daugelis pramonės įmonių persikėlė iš Naujosios Anglijos į pietinius JAV rajonus ir net į užsienį. Dėl to sumažėjo darbo vietų skaičius. Tik devintame dešimtmetyje Naujoji Anglija pradėjo atgauti prarastas pozicijas ne vien tradicinėse šakose, bet ir naujose besivystančiuose perpektyviose veiklos srityse.

Išvada
Taigi, kaip matome, kaštai neatsiejama verslo, o tuo pačiu ir kasdieninio mūsų gyvenimo dalis. Mes kasdien susiduriame su mažesnėmis ar didesnėmis išlaidomis, kurių dėka mes patenkiname savo asmeninius poreikius arba savo įmonės, firmos poreikius.
Tačiau kiek mes susiduriame su išlaidomis, tiek kartų mes turime pasirinkimo galimybę savo ar savo firmos poreikius pakeisti naudingesne mums linkme. Taigi, būtina įvertinti – alternatyviuosius kaštus. Tik jų dėka mes galime sužinoti ar firma dirba ekonomiškai naudingai, jei ne – ieškoti spragų, tobulinti intelektualiąją darbo jėgą, verslininko sugebėjimus, bei ieškoti sąlygų, kuriomis pelnas būtų maksimaliausias.

Literatūros sąrašas:

A. Jakutis ” Ekonomjos teorijos pagrindai”
Kauno technologijos universitetas. Mikroekonomika.
Ekonomikos teorijos pagrindai.
A. Rastenienė ” Mikroekonomika”
Taikomoji ekonomika.
Wonnocot P. R. Mikroekonomika

Leave a Comment