nedarbas

NEDARBAS

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Žmones dažniausiai patiria psichologinę traumą netekę darbo, materialinis aprūpinimas yra labia svarbus, o pagrindinis šaltinis materialiam aprūpinimui ir stabilumui – darbas. Žmogaus ateitis atrodo stabili, kai turi darbą ir žino, kad kas mėnesį jis gaus atitinkamą atlyginimą. Tuo tarpu netekę darbo, žmonės praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą (nepakankamas šeimos aprūpinimas, skolos). Nedarbas sukelia pakankamai daug socialinių sunkumų. Tuomet neišvengiamos ir psichologinės traumos. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį veertina kaip vieną ekonomikos rodiklių (žemas nedarbo lygis – teigiamas ekonomikos rodiklis, aukštas – neigiama). Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.
Mokslininkų požiūris į nedarbą kaip problemą keitėsi priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje. XX a. 4-o dešimtmečio Didžiosios depresijos metu kilęs nedarbas reiškė milžinišką darbo išteklių eikvojimą, padidino ir pačių žmonių asmenines bėdas. Todėl neatsitiktinai nedarbo problema dominavo mokslininkų tyrinėjimuose ir vyriausybių ekonominėje politikoje beveik pusę šimtmečio. Nedarbas buvo reiškinys, kurio reeikėjo išvengti bet kokiais būdais. Gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu.

DARBO JĖGOS IR NEDARBO SĄVOKOS

Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos – naudojimo prekių, ir paslaugų gamybai efektą. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai la

aimi, kai visi, kurie gali, dirba.
Yra pateikiami keli darbo jėgos apibrėžimai:
Darbo jega yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės.
Darbo jėga – visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai.
Darbo jėga – visi sulaukę 16 metų užimti gyventojai ir bedarbiai.
Visi apibrėžimai nusako esmę, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriskiriami ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių firmose ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje.
Žmonės, kurie nei dirba, nei aktyviai ieško darbo nepriskiriami darbo jėgai. Todėl gyventojų skaičius nėra lygus darbo jegai, kurią galima pavaizduoti gamybos galimybių krreivėje.
Gamybos galimybes riboja:
1. Gamybos ištekliai;
2. Technologijos.
Vienok, esami gamybos ištekliai ir technologijos riboja potencialaus BNP gamybą. Visais atvejais potencialus BNP bus mažesnis negu leistų fizinės gamybos galimybės (PPC). Draudžiama dirbti nepilnamečiams, ne visos namų šeimininkės gali dirbti, negali dirbti ligoniai ir t.t., taigi yra instituciniai bei kiti apribojimai.
Tikrovėje nėra šalies, kurioje nebūtų gamybos veiksnio – darbo – rezervo. Pasiekti potencialaus BNP gamybos ribas trukdo nedarbas.

1. pav. Gyventojų klasifikacija
Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje.
Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu požiūriu aktyvius ir neaktyvius.
Ekonominiu at

tžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.
Aktyvūs gyventojai gali būti užimti t.y. turėti darbą, ir būti bedarbiai.
Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę tarnybą bei laikinai nedirbantys.
Bedarbiai – tai žmones, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.
Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.
Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinanti sąvoka – nedarbas. Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika.

NEDARBO LYGIS
Nedarbo lygio nustatymas

Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.
Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičus. Nedarbo lygis apskaičuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu, išreikštu procentais:

Nedarbo lygis = bedarbių skaičius / darbo jėgos skaičius • 100% .

Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiska santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga).

Nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu. Apskritai kuo nedarbo lygis mažesnis, tu

uo didesnis ekonominis aktyvumas.
Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo:
1. žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;
2. darbo paieškų laiko trukmės;
3. darbo paieškų kriterijaus;
4. nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;
5. naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo) skaičiaus nustatymo.
Nedarbo lygi kas mėnesį nustato Statistikos organai paprastu apklausos būdu. Dirbančiais laikomi visi tie, kurie dirba bent vieną valandą per savaitę, kai vykdoma apklausa. Bedarbiai yra visi tie, kurie visai neturi darbo ir:
a) laikinai nedirba bei laukia kvietimo dirbti;
b) žada pradėti dirbti po mėnesio;
c) aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites.
Darbo ištekliams nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos, prižiūrinčios mažamečius vaikus. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus. Statistikos biuras nedarbo lygiui nustatyti naudoja ir antrą būdą – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti, kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus.
Dėl nedarbo lygio vertinimo būdo nemažai diskutuojama:
1) kai kurie kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima, netikrinant jo tikrosios situacijos;
2) kiti teigia, kad kai darbą labai sunku rasti, žmonės nusivilia ir nebeieško jo
o. Todėl jie ir nepriskiriami darbo ištekliams. Tokiu budu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtina ir darbo išteklių. dinamikos stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai, užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku, vis daugiau žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą. Pagaliau nuosmukio metais būna daug žmonių, kurie ne savo noru dirba nepilną darbo dieną. Tokia dalinė bedarbystė nefiksuojama oficialioje statistikoje, nors ji ir žinoma.
Nusivylę darbuotojai yra tie, kurie norėtų dirbti, bet nebeieško darbo, nes nesitiki jo gauti. Tokie darbingi žmonės neįtraukiami nei į darbo išteklių, nei į bedarbių kategoriją.
Nedarbo mastas kyla, kai pritekėjimas (nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (žmones, gaunančius darbą.)

Nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš įvairių šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, darbo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš jo priverstinai pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų. paklausos sumažėjimą. Verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą – daugiausia dėl baigusiųjų mokyklas.

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnės darbovietes, kiti – naujai parsisamdo, treti – sulaukia pensinio amžiaus arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia ir daugiau nebedirba.
Nedarbo lygio įvertinimo praktinės problemos gana komplikuotos, ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą. Nedarbo problemomis užsiima vyriausybinės įstaigos. Statistikos departamentas, pateikdamas įvairius klausimus, pavyzdžiui, kas iš šeimos narių dirba, kas neteko darbo, ar ieško jo, ar neieško ir t.t., ir, naudodamas atrankinių tyrimų. būdą, kas mėnesį apklausia daugelį šalies šeimų. Net ir tolimiems nuo nedarbo statistikos problemų. asmenims aišku, jog atsakymai į minėtus klausimus paprastai labai nevienareikšmiai. Visuomeniniuose reiškiniuose, negali būti vienodumo, todėl, kalbant apie nedarbą., reikia pripažinti, kad ir jam būdinga sava įvairovė.

Nedarbo rūšys, lemiančios nedarbo lygio nustatymo paklaidas

“Prislegtasis” nedarbas”. Žmonės, kurie ilgokai neturi darbo, bet jo aktyviai kurį laiką ieškojo apeidami vaisas įmanomas įdarbinimo įstaigas, bed darbo negavo. Tuomet tenka pasikliauti giminių, draugų, socialinės šalpos organizacijų globa. Tokiais atvejai žmonių nuotaikos būna subjurusios, jie jaučiasi prislėgt ir netekę vilties, liaunasi ieškoję darbo. Tokie žmonės dažniausiai į oficialios statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsako – ne. Taigi jie, kaip aktyviai darbo neieškantys bedarbiai, neįtraukiami į darbo jėgos sudėtį, ir savaime nebus darbo jėga. Vadinasi, oficiali statistika, neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškasis nedarbo lygis bus mažesnis nei realusis, ir paprastai “prislegtieji” sudaro apie 0,1 – 0,5 proc. darbo jėgos.

“Paslėptinis nedarbas”. Daugeliui reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas, tada tenka ieškoti bet kokio darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, žemesnės kvalifikacijos darbas. Toks nedarbas vadinamas “paslėptiniu nedarbu”. Šis į oficialiąją. statistiką. taip pat neįtraukiamas. Išsivysčiusiose šalyse “paslėptinio” nedarbo lygis visą darbo jėgai priskirtiną gyventojų požiūriu sudaro nuo 6 iki 9 proc. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį.

“Šešėlinis”. Būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir neteisėtai padidintas. Bedarbio statusas dažnai suteikiamas ir nenusipelniusiems tokios “garbės”. Mat dalis nedirbančių respondentų (apklausiamųjų asmenų) meluoja ir tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų. Pavyzdziui, moteriai pravartu apgauti inspektorių, kad gautų bedarbio pašalpą ir galėtų ramiai auginti vaikus. Juk pakanka tik keletą kartų per menesį nueiti į darbo biržą. Toks nedarbas vadinamas “šešeliniu”. Oficialų nedarbo lygį gali padidinti ir “šešėlinė” ekonomika. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais arba dirbantys mafijai žmonės taip pat pavadins save bedarbiais. Nedarbo lygį nusakyti gana sunku, nors atranka atliekama kruopščiai, patikimais apklausos metodais.
Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes neparodo tikrojo nedarbo lygio.
Dalinis nedarbas
Vienas dalinio nedarbo atvejis – kai žmonės priversti dirbti nepilną darbo dieną. Tačiau yra dar kita dalinio nedarbo forma, atsirandanti verslininkams sureagavus į pardavimo apimčių mažėjimą.
Nuosmukio metu firmos samdomų darbuotojų skaičiaus nemažina staiga. Kai ekonominis aktyvumas pradeda smukti, firmos pirmiausia atsisako viršvalandžių. Taigi bedarbystė didėja lėčiau, negu mažėja gamybos mąstai. Darbdaviai nenori atleisti pastovių darbuotojų, nes jie gali įsidarbinti kitur. Mat pagyvėjus ekonomikai, tektų ieškoti naujų darbuotojų bei juos apmokyti. Todėl samdomi darbuotojai aprūpinami darbu nepilną darbo dieną – jie gamina mažiau, negu galėtų. Todėl nuosmukio metu paprastai krinta darbo našumas.
Dalinė bedarbystė būna tada, kai:
1) dirbantieji gali įsidarbinti tik nepilną darbo dieną, nors jie nori dirbti visą darbo laiką
2) dirbantieji dirba nepilną darbo laiką, nors jie ir gauna visą atlyginimą, sumažėjus firmos produkcijos paklausai.
Darbo našumas – tai vidutinis produkcijos kiekis, pagamintas per vieną darbo valandą. Jis apskaičiuojamas bendros gamybos apimties ir darbo valandų kiekio santykiu.
Kai ekonominė veikla pagyvėja, darbo našumas labai greitai kyla. Nors daugelis verslininkių nuosmukio metu ir sulėtina darbo tempus savo firmose, tačiau jie, susidurdami su dalinio nedarbo problema, tuo pačiu išsaugo darbuotojus bei įrengimus. Pasibaigus nuosmukio laikotarpiui, verslininkai be didelių pastangų gali staiga padidinti gamybos apimtį (o tuo pačiu ir darbo našumą).
Vadinasi, ekonominio ciklo eigoje gamybos apimtis svyruoja labiau negu užimtumas. Kai gamybos apimtis ciklo metu sumažeja 2-3%, tai nedarbas padideja tik 1%.

Natūralaus nedarbo lygio mažinimo būdai

Galima būtų pasiūlyti keletą būdų, kaip sumažinti natūralaus nedarbo lygį:
 Panaikinti minimalų darbo užmokestį Kai kurie ekonomistai mano, jog minimalaus darbo užmokesčio garantavimas gali sukelti nedarbą. Kai kada siūloma tai derinti su vyriausybės teikiamomis pašalpomis šeimoms, gaunančioms mažas pajamas.
Nepanašu, kad vyriausybė galetų imtis šios griežtos minimalaus darbo užmokesčio panaikinimo priemonės. Tačiau jei vyriausybė nieko nedarys, tai rezultatas bus tas pats: minimalus darbo užmokestis išreiskiamas pinigais ir jų realioji vertė sumažės dėl infliacijos.
Minimalaus darbo užmokesčio šalininkai mano, jog būtų teisinga jj didinti, norint kompensuoti infliaciją. Jie teigia, kad minimalus darbo užmokestis nežymiai veikia nedarbą.
Šio būdo priešininkai teigia, jog minimalų darbo užmokestį gauna ne tik vargingesnių šeimų maitintojai, bet ir turtingų tėvų vaikai.
 Nustatyti dviejų lygių minimalųjį darbo užmokestį. Aišku, jog minimalus uždarbis visų pirma didina paauglių nedarbo lygį. Mat jie neturi nei specialybės, nei patirties. Dėl to ir atsirado siūlymas įvesti dviejų lygių minimalų darbo užmokestį mažiau mokant mokiniams.
 Mažesnė diskriminacija. Tarp nacionalinių mažumų nedarbo lygis visada budavo dvigubai didesnis. Panaikinus diskriminaciją būtų ne tik daugiau teisybės, bet ir sumažėtų nedarbo lygis.
 Kvalifikacijos kelimas. Viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems gyventojams sunku rasti darbą, yra jų žema kvalifikacija. Darbo biržos (ar kitos institucijos) organizuoja perkvalifikavimo kursus ir garantuoja, kad žmonės bus mokomi tų specialybių, kurios šiuo metu reikalingos vietinei darbo rinkai.
 Vyriausybė galėtų būti darbdaviu. Norint sumažinti nedarbo lygj, kartais siūloma labai ambicinga programa. Vyriausybė galėtų būti paskutiniuoju darbdaviu, pasirengusiu aprūpinti darbu tuos, kurie nori dirbti, bet negali rasti darbo privačiame sektoriuje.
Visuomeninio užimtumo programų šalininkai nurodo, kad bedarbiams reikėtų sudaryti sąlygas dirbti ką nors naudinga. Jie galetų dirbti pagal viešųjų darbų organizavimo projektus. Šalininkai teigia, kad tokios programos yra brangios.
Kritikai teigia, kad žmonės galėtų geriau paieškoti darbo privačiame sektoriuje. Taigi, laikui begant, vyriausybinis užimtumas apimtų ir tuos žmones, kurie galetų rasti darbą privačiame sektoriuje. Jame dirbantieji pagamintų nors tiek, kiek uždirba. Vadinasi, vyriausybinis aprūpinimas darbu gali stabdyti ekonomikos augimą.
Atrodo, kad nėra paprasto, neskausmingo ir neprieštaringo būdo, norint sumažinti aukštą natūralaus nedarbo lygį.
NEDARBO TIPAI
Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.

Tekamasis (frikcinis, migracinis) nedarbas

Tekamasis (frikcinis) nedarbas ekonominėje literatūroje yra apibūdinamas:
Tekamasis (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas.
Migracinis (frikcinis) nedarbas yra laikinas nedarbas, kurį sąlygoja ekonomikos pokyčiai, dinamiškumas. Jo priežastys įvairios. Pavyzdžiui, jaunimas neiškarto randa tinkamą darbą, kai kurie darbuotojai ieško geresnių darbo vietų, kiti nedirba laikinai (pavyzdžiui, užimti sezoniniuose darbuose, arba dėl gamyklos remonto).
Tekamasis (frikcinis) nedarbas -nedarbo forma, alsirandanti gyventojams savanoriškai keičiant gyvenamiąją vietą ir profesiją, atleidus ir ieškant naujo darbo, pirmą kartą atejus į darbo rinką.
Terminą. tekamasis, arba frikcinis, nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai parodo reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelankščiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus ir darbuotojų skaičiaus atitikimo. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą. savanoriškai, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Kol žmogus pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose duomenyse jis bus įteisintas kaip bedarbis. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmą kart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai – tai dar viena kategorija žmonių; jie nedirbdami praleidžia keletą mėnesių per metus savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų, užsidirbančių gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Laikinasis jų nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos.
Frikcinis nedarbas yra praktiškai neišvengiamas. Jo galima butų išvengti, jeigu žmonės butų verčiami dirbti pirmoje pasitaikiusioje darbo vietoje. Tačiau tam tikras migracinio nedarbo lygis net yra tam tikru mastu pageidautinas todėl, kad nemažai darbuotojų pereina į geriau apmokamą, aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Žmonės paprastai neskuba susirasti darbą. Pirma pasitaikiusi darbo vieta nebūtinai yra geriausia. Kai žmonės ieško rimto bei gerai apmokamo darbo, tai naudinga ne tik jiems. Visa tai sąlygoja ir ekonomikos efektyvumo augimą. Taip pat yra pageidautina, kad gyventojai statytųsi namus, nors šiuo atveju
Tuo pat metu, kai visi šie žmonės suranda darbą. arba sugrįžta į ankstesnį po laikino atleidimo, kiti darbo “ieškotojai” ir laikinai atleistieji pakeičia juos, ir bendras bedarbių skaičius lieka nepakitęs. Dėl to nors konkretūs dėl vienų ar kitų priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, tačiau praktiškai šis nedarbo tipas išlieka nuolatos.
Struktūrinis nedarbas

Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.
Struktūrinis nedarbas. – nedarbo forma, atsirandanti augant gamybos techniniam lygiui ir darbuotojų kvalifikacijai neatitinkant darbo jėgos paklausos. Kai kada darbo vietos dėl gamybos pobūdžio ir ūkio struktūros pasikeitimų uždaromos visam laikui.
Struktūrinis nedarbas atsiranda tada, kai keičiasi bendros paklausos struktūra, gamybos technologijos. Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminą “Struktūrinis” ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta svarbūs pokyčiai, kurie savo ruožtu keičia darbo jėgos visuminės paklausos sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o kitų paklausa, įskaitant naujas profesijas, išauga. Buvo laikotarpis, kai daugelį liftų pastatuose aptarnaudavo “lifto operatoriai”, o šiandien liftuose – savitarna. Liftininkai, praradę darbą, dėl to, kad buvo įdiegti savaeigiai liftai, tapo struktūriniais bedarbiais ir tokie bus tol, kol susiras naujus darbus.
Keičiantis technologijoms išryškėja, kad dalis darbuotojų neturi reikiamų įgūdžių, jų įgūdžiai ir patyrimas paseno ir nebereikalingi greitai besikeičiančiai gamybai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms. “Iškritę” iš aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų jaunuoliai taip pat sudaro dabarties struktūrinių bedarbių dalį.
Praktiškai struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo nėra paprasta. Esminis skirtumas tas, kad “tekamieji” bedarbiai turi įgūdžius, kuriuos jie gali parduoti, o “struktūriniams” bedarbiams reikia persikvalifikuoti. Be to frikcinis nedarbas trumpalaikis, o struktūrinio nedarbo trukmė – ilgesnė.
Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas (darbo vietų perkėlimas iš vieno regiono ar šalies į kitą), sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir tarp labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros.
Struktūrine bedarbystė pasireiškia tada, kai darbo išteklių teritorinis pasiskirstymas ir kvalifikacinė struktūra neatitinka darbo sferos reikalavimvų. Taip būna, kai sumažėja kurio nors gaminio paklausa, automatizuojama gamyba ar įvyksta kiti technologiniai pokyčai, vietinės firmos uždaromos ir atidaromos kituose regionuose, o taip pat kai į darbo sferą patenka nekvalifikuoti darbininkai.
Struktūrinis nedarbas yra sudetingesnė socialinė problema, nes jis trunka ilgai ir, be to, sukelia žymesnes neigiamas pasekmes. Nežiūrint to, jis gali būti ir pageidautinas. Ūkio struktūriniai pokyčiai tikrai skaudžiai paliečia darbuotojus, todėl vyriausybė privalo jais pasirūpinti, pavyzdžiui, apmokėdama kvalifikacijos kėlimo ar naujos įsigijimo išlaidas.

Ciklinis nedarbas
Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio.
Dėl ūkinės veiklos ciklo pasikeitimų taip pat padidėja nedarbas. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkines veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažeja, krinta užimtumas, ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąjygojamu paklausos deficito.
Socialinės – ekonominės nedarbo pasekmės (kaštus) galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju turimas galvoje nedarbo poveikis tiesiogiai žmogui, o antruoju – visai šalies ekonomikai.
Nagrinėdami nedarbo pasekmes siaurąja prasme, pirmiausia kategoriją “darbo jėga” būtina personifikuoti, t.y. įasmeninti, o antra, pažymėtina, kad prarandama dalis darbuotojo pajamų. Nors darbo netekusiųjų nuostolius išsivysčiusiose šalyse dabar smarkiai kompensuoja bedarbių pašalpos, bet jos išmokamos su griežtomis išlygomis, o išmokų dydis niekada nepasiekia turetų pajamų lygio.

NEDARBO PASEKMĖS
Makroekonominės ir mikroekonomines nedarbo pasekmės

Aukštas nedarbo lygis sukelia nuostolius, kuriuos skirstome į dvi rūšis:
1. Makroekonominius nuostolius;
2. Mikroekonominius nuostolius.
Mikroekonominiai nuostoliai – nuostoliai siaurąja prasme, tai nuostoliai, padaryti žmogui.
Sąvoka “darbas” tai ne tik gamybos veiksnys, pirmiausiai tai žmogus. Ilgesniam laikui netekus darbo prarandamas pajamų šaltinis, suvartojamos santaupos. Atsiranda ne tik materialinės bet ir psichologinės problemos: padidėja savižudybių skaičius, trumėja gyvenimo trukmė, prarandama kvalifikacija.
Šiandien žodis nedarbas daugeliui asocijuojasi tik su individo (šeimos) finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik vienas reiškinio aspektas. Socialiniai nedarbo nuostoliai nereiškia anaiptol vien valstybės ar individo (šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, patyręs priverstinį nedarbą, kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai tai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir veda prie netikrumo rytojumi, psichinių ligų, savižudybių, nusikaltimų, skyrybų ir pan. gausėjimo. Teigiamas koreliacinis ryšys tarp nedarbo ir socialinių sutrikimų verčia rimtai visus susimąstyti, ir ypač visuomeninės gamybos struktūros keitimo perspektyvos aspektu. Tačiau nedarbo nuostoliai nėra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – tai jo darbo patirties praradimas, o ši patirtis – taip pat vertingas turtas. Netekęs darbo, darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet ir jgytieji sugebėjimai, žinios silpnėja, atrofuojasi.
Kai kurie ekonomistai teigia, kad laisva valia atsiradęs, t.y. savanoriškas nedarbas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia žmogui tokią vertybę kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kurie žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to, žmonės tiki, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos, jie gaus geresnį darbą – taigi ir didesnį atlyginimą.
Makroekonominiai nuostoliai – nuostoliai plačiąja prasme, tai nuostoliai, padaryti visai šalies ekonomikai. Kai darbo jėga panaudojama nepilnai, turime atsisakyti metinio vartojimo prekių srauto ar investicinių prekių srauto padidėjimo. Mūsų respublikoje neskaičiuojamas nei potencialus BNP, nei jo praradimai del nedarbo.
Visiškas ištekliu panaudojimas gyvybiškai svarbus reikalas. Tai nepaprastai aktualu musų respublikai, todėl, kad daugelis privačių arba visuomeninių poreikių lieka nepatenkinti. Respublikoje daugelio šeimų pajamų lygis yra žemas, dėl to jos dažnai negali kokybiškai patenkinti būtiniausių poreikių stokojama maisto produktų (ypač žema kokybinė ju vartojimo struktūra), rūbų, avalynės ir t.t. Labai daug gyventojų neturi gyvenamojo būsto, mokyklose vaikai mokosi pamainomis, lėšų trūkumas būdingas sveikatos apsaugos, socialinio draudimo bei kitoms sistemoms, didėja bedarbių skaičius.
Neįmanoma tiksliai išmatuoti nuostolius dėl nedarbo. Geriausiu atveju galima apytiksliai nustatyti bedarbių skaičių. Negalima pasikliauti darbo biržos duomenimis, nes jie apima ne visus bedarbius, yra gana didelis taip vadinamų nusivylusių darbuotojų skaičius, nebeieškančių darbo.
Plačiąja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefktyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Visuomenė praranda galimybę pagaminti ir įsigyti papildomų prekių ir paslaugų. Taigi kai ekonomika nepajėgi sukurti pakankamo kiekio darbo vietų visiems, kurie nori ir gali dirbti, tai šalis netenka dalies nacionalinio produkto – jis lieka nepagamintas. įžymus makroekonomikos tyrinetojas Artūras Okanas (A.Okun) pirmasis 1962 m. nustate nedarbo lygio ir BNP atsilikimo ryšį. Šis ryšys pavadintas autoriaus vardu ir dabar vadinamas Okano desniu.
Okano dėsnis – tai empirinė nedarbo ir realaus ekonominio augimo (BNP) tempų priklausomybė, pagal kurią realiojo BNP 2 – 3 proc. pokytis siejamas su 1 proc. nedarbo lygio pokyčiu priešinga kryptimi.
Šis dėsnis rodo, kad, nedarbui pakitus 1 proc., t.y. kai faktiškas nedarbo lygis viršija natūralų vienu procentu, reali gamybos apimtis pasikeis 2-3 proc., o kitaip sakant, realusis BNP atsilieka nuo galimo (potencialaus) lygio vidutiniškai 2,5 proc. Santykis 1 : 2,5 arba 2 : 5, t.y. nedarbo lygio santykis su BNP atsilikimu leidžia apskaičiuoti absoliučius produkcijos nuostolius, susijusius su bet kuriuo nedarbo lygiu.

1 lentele
Nedarbo ekonominiai nuostoliai JAV
Metai Nedarbo lygis, proc. Gamybinių įrengimų Realiojo BMP praradimas

panaudojimas, proc. del ne visisko gamybos

veiksnių panaudojimo,

mlrd. doler
1954 5,5 80,1 16
1958 6,8 75,0 42
1961 6,7 77,3 43
1971 5,9 78,0 38
1975 8,5 73,6 115
1980 6,5 72,3 58
1985 8,8 74,9 61
1990 5,8 79,9 40

Iš 1 lentelės duomenų matyti, kad, pavyzdžiui, 1975 m. nedarbas siekė 8,5 proc., pagrindinių fondų panaudojimo koeficientas buvo 74 proc., o šalis prarado 115 mlrd. dolerių bendrojo nacionalinio produkto. Kasmetiniai ekonomikos praradimų dėl nedarbo duomenys negali nekelti rūpesčių tiek eiliniams šalies piliečiams, tiek ir vyriausybei, nes kas galėjo būti pagaminta kuriais nors metais žmonių, kurie negalėjo gauti darbo, niekada nebus kompensuota.
Nuostoliai dėl nedarbo tautos ūkyje susidaro ne tik dėl nepagamintų prekių ir paslaugų, bet ir dėl išmokėtų nedarbo pašalpų. Visi dirbantieji moka nedarbo draudimui iš savo darbo užmokesčio mokesčius, o vyriausybė kompensuoja bedarbiams sumažėjusias pajamas. Draudimui moka visi, tuo tarpu pašalpas gauna tik bedarbiai. Tačiau tai nėra pagrindinis ekonominis nedarbo nuostolis: kai ekonomika negali aprūpinti darbo vietomis visų norinčių dirbti, prarandamas vertingas resursas: potencialios prekės ir patarnavimai. Tai ir yra pagrindinis ekonominis nedarbo nuostolis.
Kai ekonomika patenka į nuosmukį, negrįžtamai prarandama gamybos potenciali apimtis. To laiko, kurį bedarbiai praleido dykinėdami, jau nebegalima sugrąžinti.

Leave a Comment