nacionalinio produkto pusiausvyra

Įvadas
Šiuolaikiniai valstybių ūkiai (tiesiog vadinami ekonomikomis) gamina labia daug įvairių prekių ir paslaugų. Tai ir mainstays, ir butai, ir medicininis aptarnavimas, ir automobiliai. Vienas iš būdų įvertinti kurią nors ekonominę sistemą – išmatuoti visų jos teikiamų prekių bei paslaugų vertę. Žinoma, įvertinę visuminę gamybos apimtį, dar nesužinosim apie šalies žmonių pragyvenimo lygį. Mat turtingo žmogaus ire laimingo žmogaus sutapatinti negalima. Žmogui būtini ire kiti dalykai: pasitenkinimas savo darbu, bei aplinka, kuri jį supa. Kaip bebūtų, pagamintos produkcijos apimtis – tai vienas iš svvarbių ekonomikos sėkmės rodiklų. Šioje temoje aptarsime nacionalinio produkto ir nacionalinio pajamų matavimus, visuminę paklausą ir visuminę pasiūlą, jų kitimo veiksnius, pusiausvyros nacionalinį produktą ir jo kitimą. Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos modelis naudojamas, siekiant išskirti pagrindines makroekonominės teorijos kryptis ir parodyti jų praktinio pritaikymo ypatybes.

1. Nacionalinio produkto ir nacionalinio pajamų matavimas
1.1.Rinka ir pagamintos produkcijos matavimas
Gaminių įvairovė sąlygoja problemą: kaip reiktų išmatuoti visą nacionalinį produktą. Kaip galima sumuoti, pavyzdžiui, apelsinus ir obuolius? Tai fiziškai skirtingi produktai.
Atsakymą pateikia rinkos kainos. Jei obbuoliai perkami po 1 litą už kilogramą, o apelsinai – po 50 centų, tai reiškia, kad kilogramas obuolių yra vertas dviejų kilogramų apelsinų. Pasinaudojant rinkos kainomis, apelsinus bei obuolius galima palyginti ir sumuoti (žr. 1 lentelę). Panašiu būdu galima nustatyti sudėtingos ūkinės sistemos teikiamų pr

roduktų bendrąją vertę. Padaugindami produkcijos kiekį iš kainos, gauname vieno kurio nors produkto vertę. Tuo tarpu sumuodami įvairių produktų – drabužių, maisto, automobilių ir t.t. – kainas, galime pinigais įvertinti metinį nacionalinį produktą.
Nacionalinis produktas (NP) – tai pinigais išreikštaprekių ir paslaugų, pagamintų per atitinkamą laikotarpį (dažniausiai per metus), vertė.[1;90]

1 lentelė. Obuolių ir apelsinų sumavimas, panaudojant rinkos kainas.

(1)

Kiekis
(kilogramais)

Padauginta (2)

Kaina
(už kilogramą)

Lygu (3)

Rinkos vertė

(1)x(2)=(3)
Obuoliai 1000 x 1,00 Lt = 1000 Lt
Apelsinai 4000 x 0,50 Lt = 2000 Lt

Iš viso: 3000 Lt

1.2.Nacionalinis produktas ir nacionalinės pajamos

Nacionalinės pajamos – tai suma pajamų, atitenkančių visiems gamybos veiksniams. Jas sudaro darbo užmokestis, renta, palūkanos ir pelnas.
Kai kuriose šalyse bendras nacionalinis produktas (BNP) skaičiuojamas pagal “pajamų srautų” metodą – tai visuminių pajamų (atlyginimų, palūkanų, rentos, pelno ir kt.) ir amortizacinių atsiskaitymų suma (žr. 2 lentelė).

2 lentelė BNP apskaičiavimo metodų taikymas
BNP apskaičiavimas pagal gamybos apimtis arrba “prekių srautų” metodą BNP apskaičiavimas pagal “pajamų srautų” metodą
Namų ūkio išlidos prekėms ir paslaugoms (C)
+
Verslo įmonių investicinės išlaidos (I)
+
Valstybės išlaidos prekėms ir paslaugoms (G)
+
Užsienio prekybos išlaidos (NX)
} =BNP= Darbo užmokestis
+
Dividentai
+
Pelnas
+
Palūkanos
+
Kitos pajamos

BNP įtakos turi kainų lygis, todėl kainų pokyčio įtaka BNP apimčiai įvertinama skaičiuojant realųjį BNP ir nominalųjį BNP.
BNP, apskaičiuotas einamųjų metų (pakitusiomis) kainomis, vadinamas nominaliuoju bendruoju nacionaliniu produktu (BNP), o BNP, apskaičiuotas bazinio laikotarpio nepakitusiomis kainomis, vadinamas realiuoju nacionaliniu produktu (BNPr).[2;8]
BNP kitimo tempai labai priklauso nuo:
• gamybos apimties,
• kainų svyravimo.
Visų prekių kainų kitimo ro

odiklis vadinamas BNP defliatoriumi.

BNPdefl.1998m. = BNPn1998 m. x 100.

BNPr1992 m.

Defliatorius – bendrojo kainų lygio indeksas, naudojamas realiam bendrajam nacionaliniam produktui apskaičiuoti (3 lentelė).

3 lentelė Lyginamieji infliacijos įvertinimai JAV 1986 – 1990 m.

Metai Defliatorius Vartojimo prekių kainų indeksas
1982
1983
1984
1985
1986
1987
1988
1989
1989 6,4
3,9
3,8
3,3
2,7
3,1
3,6
3,7
3,7 6,1
3,2
4,3
3,6
1,9
2,9
4,1
4,2
4,3

Skaičiuojant BNP defliatorių kaip pagrindas yra kainų indeksas, tačiau defliatorius nuo kainų indekso skiriasi, kadangi yra platesnis pagal ekonominį turinį, nes BNP defliatorius rodo bendrą kainų pasikeitimą visos ekonomikos mastu, t.y. apima “rinkos krepšelio” kitimą ekonomikoje.
Defliatorius parodo ne tik kai kurių prekių ir paslaugų kainų pokyčius, bet ir investicinių prekių, vyriausybės perkamų prekių ir paslaugų bei pasaulinėje rinkoje pirktų prekių ir paslaugų kainų pokyčius.[2;9]

2. Bendroji paklausa ir bendroji pasiūla. Pusiausvyros nacionalinis produktas

2.1. Bendroji paklausa ir jos struktūra pagrindiniuose makroekonomikos modeliuose. Bendrosios paklausos kreivė

Ekonomikos teorijoje svarbią reikšmę turi visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos sąvokos, atskleidžiančios visų pirkėjų ir visų pardavėjų elgesį ir paslaugų rinkoje.
Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos modelis reikalauja sujungti visas atskiras šalies rinkas į bendrą rinką, o atskirų prekių kainą – į vieną bendrą kainą arba kainų lygį.
Remiantis makroekonominio modelio rodikliais, bendruoju kainų lygiu P (ordinačių ašyje) ir realiuoju bendruoju nacionaliniu produktu Y (absičių ašyje), nagrinėjama visuminė paklausa ir visuminė pasiūla.
Jei kainų lygis neaukštas, tai pirkėjai gali įsigyti daugiau ir įvairesnių prekių. Ir atvirkščiai, – jei kainų lygis aukštas, pirkėjai gali mažiau nusipirkti prekių ir paslaugų. Vadinasi, priklausomybė ta

arp kainų lygio ir Y visuminės paklausos yra neigiama, arba atvirkštinė.[3;123]
Visuminę paklausą formuoja visi keturi ūkio sektoriai, todėl ją sudaro keturios struktūrinės dalys:
1. Namų ūkių vartojimas (C) – visų namų ūkio bendra paklausa;
2. Firmų investicijos (I) – verslo firmų paklausa investicinei produkcijai;
3. Vyriausybės išlaidos (G) – vyriausybės paklausa prekėms ir paslaugoms;
4. Grynasis eksportas (NX) – eksporto paklausos ir importo paklausos skirtumas.
Visuminė paklausa yra paklausų galutinėms prekėms bendra suma. Matematiškai visuminė paklausa užrašoma kaip atskirų ekonomikos elementų suma:
AD = C + I + G + NX
Visuminė paklausa (AD) – suma galutinių prekių ir paslaugų, kurias įvairūs pirkėjai – privatūs asmenys, verslo firmos, valstybė užsienio valstybių ūkio subjektai – nori ir gali įsigyti, esant tam tikram kainų lygiui.
Kita vertus, visų keturių ūkio sektorių išlaidų suma yra vadinama bendrosiosmis išlaidomis.
Bendrosios išlaidos (AE) – tai prekių ir paslaugų įsigijimo išlaidų visuma, esant tam tikram nacionalinio produkto lygiui.
Bendrosios paklausos kreivė – grafinis atvirkštinės priklausomybės tarp kainų lygio ir bendrosios paklausos pagamintai produkcijai pavaizdavimas. [1;124]

2.2. Pusiausvyros nacionalinio produkto kitimas. Multiplikatorius

Esant papildomoms privačioms išlaidoms – vartojimo ar investicinėms – pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja daugiau negu jį sukėlusios išlaidos, t.y. psireiškia muliplikatoriaus poveikis. Išlaidų padidėjimas ne tik padidina bendrąją paklausąir nacionalines pajamas, bet sukelia ir antrinių išlaidų didėjimo grandinę, kuri savo ruožtu vėl padidina bendrąją paklausą ir pusiausvyros nacionalinio produkto apimtį.
Multiplikatorius – tai pusiausvyros nacionalinio produkto pokyčio santykis su

u išlaidų pakitimu, sukėlusiu nacionalinio produkto kitimą.[3;127]

2.3. Bendroji pasiūla, jos kitimo veiksniai

Pasiūla ekonomikoje – tai gamybos apimties ir kainų kitimo elementas, todėl bendrosios pasiūlos analizė padeda suprasti infliacijos mechanizmą, nedarbo ir infliacijos kompromiso sprendimo būdas.
Bendroji pasiūla (AS) – prekių ir paslaugų kiekis, kurį gamintojai gali ir nori parduoti rinkoje, esant atitinkamam kainų lygiui.
Bendrosios pasiūlos teorija – mažiausiai ištyrinėta makroekonomikos sritis. Priežastis, kad esama skirtumų tarp idealios ekonomikos, kurios gamybos apimtis visada yra tokio lygio, kurį sąlygoja visiškas užimtumas, ir realios ekonomikos, kurios darbo rink lėtai prisitaiko prie bendrosios paklausos pokyčių.
Bendroji pasiūla rodo ne fiksuotą pasiūlos dydį, o pasiūlos srautą ir jo kitimą, priklausantį nuo kainų, darbo užmoksčio, technikos lygio ir t.t.
Bendrosios pasiūlos kreivė – kainų lygio ir bendrosios pasiūlos tiesioginės priklausomybės grafinis vaizdavimas.
Realiojo nacionalinio produkto ir kainų lygio kitimo ryšį, kai kiti bendrosios pasiūlos veiksniai yra pastovūs, rodo bendrosios pasiūlos kreivė AS (1 pav.). Jei kaina yra P1, firmos pasirengusios gaminti produkcijos Y1 (taškas A). Firmų pageidaujama gamybos apimtis priklauso nuo kainų , kurias jos gauna pardavusios savo prekes, ir kainų, kurias jos moka už darbą ir kitus gamybos veiksnius. Vadinasi, bendrosios pasiūlos kreivė AS atspindi gamybos veiksnių, ypač darbo rinkos, taip pat prekių bei paslaugų rinkų, sąlygas.
Iš pradžių AS kreivė yra nuožalni, o vėliau statėja. Taip yra todėl, kad, kol gamyba nėra pasiekusi savo potencialaus lygio, kol firmos turi nerealizuotų gamybos pajėgumų ir yra laisvos darbo jėgos, nežymiai padidėjęs kainų lygis lemia didesnį gamybos apimties padidėjimą. Aprašytieji dėsningumui būdingi trumpiesiems laikotarpiams.[3;139]

1 pav. Bendrosios pasiūlos kreivė

2.4. Potencialiojo nacionalinio produkto ir pusiausvyros nacionalinio produkto sąveika: nuosmukio ir infliacijos tarpsniai

Nagrinėsime, kaip susiklosto pusiausvyra, reaguojant į bendrosios paklausos (bendrųjų išlaidų) dinamiką. Būna atvejų, kad nacionalinis produktas ir bendroji paklausa nesutampa taške, kuriame pasiekiamas visiškas užimtumas. Tuomet tarp bendrosios pasiūlos ir bendrosios paklausos susidaro skirtumas.
2 pav. parodyta bendrosios paklausos AD ir nacionalinio produkto pusiausvyra . Potencialųjį naciuonalinį produktą vaizduojanti vertikali linija rodo nacionalinio produkto kiekį, kuris bųtų pagamintas, esant visiškam užimtumui. Realusis nacionalinis produktas atitinka potencialiojo nacionalinio produkto dydį, ir pusiausvyra su bendromis išlaidomis AE pasiekiama, kai šių išlaidų pradinis lygis yra AE0.
Jei bendrosios paklausos lygis yra mažesnis arba didesnis už pradinį AD lygį, tai susidaro skirtumas tarp potencialiojo (visiško užimtumo) nacionalinio produkto YE. Pirmasis atvejis, kai ADAD0, – infliaciniu tarpsniu.
Nuosmukuo tarpsnis – nuosmukį sąlygojantis atotrūkis, parodantis vertikalų atstumą, kuriuo bendrosios paklausos kreivė yra žemiau potencialiojo nacionalinio produkto kiekio, pavaizduoto 45o kampo tiesė.
Pirmiausia nagrinėsime nuosmukio tarpsnį, kai bendroji pasiūla viršija paklausą ir gamintojai negali parduoti visų pagamintų prekių. Tai skatina prekių atsargų susidarymą. Dėl nepakankamos bendrosios paklausos mažėja nacionalinio produkto gamyba, atsiranda nedarbas, sumažėja investicijų poreikis. Gyventojų santaupos viršija investicijas.[3;150]

2 pav. Bendrosios paklausos ir potencialiojo nacionalinio produkto pusiausvyra

Iš 3 pav. matome, kad pusiausvyra tarp bendrosios paklausos ir nacionalinio produkto susidarė taške E. Nuosmukio tarpsnis yra AB dydžio. Tokiomis sąlygomis nacionalinio produkto gamyba negali didėti, nes ji viršytų bendrąsias išlaidas ir kartu bendrąją paklausą. Gamyba nepasieks potencialiojo nacionalinio produkto lygio, pažymėto tašku A, liks nepanaudota darbo jėga. Kad gamyba pasiektų potencialiojo nacionalinio produkto lygį, pažymėtą tašku B, turi padidėti bendrosios išlaidos. Tuomet AD kreivė turi kirsti 45o liniją šiame taške, tuomet nacionalinės pajamos padidės ir pasieks potencialiojo produkto lygį.
Esant infliaciniam tarpsniui, kai bendroji pasiūla nepatenkina bendrosios paklausos, kyla kainos, paklausa investicijoms, pasiekiamas visiškas užimtumas.
Infliacinis tarpsnis – infliaciją sąlygojantis atotrūkis, parodantis vertikalų atstumą, kuriuo bendrosios paklausos kreivė yra aukščiau potencialiojo nacionalinio produkto kiekio, pavaizduoto 45o kampo tiese.
4 paveikslas vaizduoja atvejį, kai pusiausvyros nacionalinis produktas viršija savo potencialųjį lygį. Taip atsitinka, kai bendrosios išlaidos sparčiai didėja, pavyzdžiui, pasklidus gandui, kad ateityje prekės labai pabrangs. Tuomet bendroji paklausa AD viršija gamybos augimo galimybes. Susidaro AC dydžio infliacinis tarpsnis. Jis rodo, kad bendroji paklausa viršija bendrosios pasiūlos galimybes.

Nuosmukio

tarpsnis

3 pav. Nuosmukio tarpsnis bendrosios paklausos ir nacionalinio produkto pusiausvyros sąlygomis

Infliacinis

tarpsnis

4 pav. Infliacinis tarpsnis bendrosios paklausos ir nacionalinio produkto pusiausvyros sąlygomis
Esant nuosmukio tarpsniui, mažėja kainos, darbo užmokestis ir didėja nedarbas. Mažėjant kainoms, nuosmukio tarpsnis išnyksta. Esant infliaciniam tarpsniui, veikia kainų augimo veiksniai. Didėjant kainoms, darbo užmokesčiui ir mažėjant nedarbui, infliacinis tarpsnis išnyksta.[3;151]

2.5. Taupymo paradoksas

Multiplikatoriaus poveikio analizė parodo reiškinį, kuris vadinamas taupymo paradoksu.
Taupymo paradoksas – namų ūkių pastangos daugiau taupyti mažina nacionalines pajamas ir pakerta taupymo galimybes ateityje.
Taupymo paradoksas tai – keinsistinės teorijos dalis, kai ekonomika yra eklektiškosios bendrosios pasiūlos kreivės horizontalioje dalyje. Situacija paradoksali ir tuo, kad gyventojai suinterisuoti daugiau taupyti ir mažiau vartoti kaip tik tada, kai didesnis taupymas yra labiausiai ekonomiškai nepageidaujamas, kai ekonomiką ištikęs nuosmūkis. Tuomet gyventojai bus linkę riboti savo dabartinį vartojimą ir taupyti “juodai dienai”.
Taupymo paradoksas parodytas 5 paveiksle, kuriame investicijos yra autonominės, t.y. absoliučiai neelestingos nacionalinių pajamų atžvilgiu.

5 pav. Taupymo paradoksas, esant autonominėms investicijoms

Tarkime, S1 kreivė rodo pradinį santaupų lygį. Kreivių I ir S1 susikirtimo taškas rodo nacionalinių pajamų pusiausvyros lygį Y1 ir taupymo lygį S1 pasislinks į padėtį S2. Sumažėjęs vartojimas nesukelia investicijų pieaugio, todėl investicijų tiesė I nepakeis padėties. Padidėjusios santaupos sugriaus pusiausvyrą. Santaupų perteklius (E1F), palyginti su numatytomis investicijomis, sukels prekių atsargų augimą ir paskatins gamintojus mažinti gamybą. Pusiausvyra susidarys taške E2, kuris rodo , kad santaupų lygis sumažėjo iki pradinios S1 lygio, nes sumažėjo santaupų šaltinis – nacionalinės pajamos iki Y2. Atsiradęs autonominių investicijų trūkumas I, reikalingo pusiausvyrai palaikyti nacionalinių pajamų lygyje Y1, sumažino nacionalines pajamas multiplikuotai: Y> I.
Panagrinėkime realią situaciją, kai investicijų apimtis kinta nepriklausomai nuo nacionalinių pajamų kitimo. Šias investicijas 6 paveiksle rodo nedidelio teigiamo nuolydžio linija I. Namų ūkių pastangos daugiau taupyti greit sumažina santaupas žemiau jų pradinio lygio S2

Leave a Comment