Monopolija ir jos reguliavimas

Įžanga
Monopolija ir tobula konkurencija yra dvi kraštutinės ir visiškai priešingos rinkos struktūros. Žodis monopolija reiškia „vienas pardavėjas“ (gr. „mono“ ir „polio“). Monopolija apibrėžiama kaip rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės ar paslaugų šakoje vyrauja vienas prekių ar paslaugų pardavėjas. Aišku, monopolija yra ne tik tokia stambi įmonė kaip „Lietuvos telekomas“, tačiau tai gali būti ir vienintelis viešbutis mažame miestelyje.

Monopolija išsiskiria tuo, jog turi rinkos galią, leidžiančią jai kontroliuoti pasiūlos apimtį ir kainas, todėl gali siekti maksimalaus pelno nesibaimindama, kad į šaką ateis kita firma ir susidarys konkurencija. Taip pat, esant vienam pardavėjui, pirkėjai priversti mokėti didesnes kainas (lyginant su tobulos konkurencijos rinka).

Šiame darbe apžvelgsime šios rinkos struktūros formas, pasekmes bei reguliavimo galimybes.

Gamybos koncentracija

Rinkos galios laipsnį lemia:
1) Šakos (produkto) rinkos gamintojų skaičius,
2) jų santykinis dydis;
3) firmų susijungimo galimybių apribojimai,
4) analogiškos paskirties prekių egzistavimas.
Pirmiausia aptarsime pirmuosius veiksnius, pasitelkdami koncentracijos sąvoką. Koncentracijos rodiklis įvertina kelių stambiausių firmų dalį šakos produkcijoje. Šio rodiklio taikymas padeda suprasti, ar nagrinėjama šaka susideda iš daugelio pajėgių firmų, ar joje viešpatauja keeli gigantai. Atkreipkime dėmesį į tai, jog nei firmos dydis, nei jų skaičius atitinkamoje rinkoje atskirai negali įvertinti esamos rinkos galios. Koncentracijos rodiklis sieja firmos dydį su kontroliuojama rinkos dalimi, tokiu būdu įvertindamas rinkos galios laipsnį šakoje.
Koncentracijos rodiklis, skaičiuojamas atskirai šakai, &#

#8211; šakos produkcijos dalis, tenkanti keturioms stambiausioms firmoms. Koncentracijos rodiklis taip pat skaičiuojasi ir atskirai produkcijos rūšiai.
Be abejo, šiam rodikliui apskaičiuoti galejo būti pasirinktas ir kuris nors kitas didžiausių firmų skaičius, tačiau manoma, kad “keturių firmų” rodiklis pakankamai tiksliai įvertina stambių firmų viešpatavimo šakoje laipsnį. 1 lentelėje pateikta JAV pramonės produkcijos koncentracijos atrankine statistika.
Kaip matyti iš 1 lenlelėje pateiktų duomenų, kai kurių produktų bei paslaugų rinkose viešpatauja kelios stambios firmios, kitose esama praktiškai lygiareikšmių firmų konkurencijos. Esant didelei koncentracijai, monopolinę galią pasiskirsto kelios stambios firmos.
Oligopolija – rinkos situacija, kai kelios firmos gamina visą (ar beveik visą) atitinkamos rinkos produkciją. Esant tokiai situacijai, viešpataujančios rinkoje firmos gali nulemti produkcijos pasiūlą, taigi ir rinkos kainą.
Kadangi koncentracijos rodiklis įvertina stambių firmų viešpatavimą tam tikros produkcijos ar šakos riinkoje, lieka neįvertintas sugebėjimas veikti daugelio šakų rinkas. Toks sugebėjimas taip pat laikomas rinkos galia, ir jį gali koncentruoti įvairiarūšės produkcijos gamintojai, vadinami konglomeratais. Konglomeratas – firma, gaminanti dideles skirtingų šakų produkcijos apimtis. Besąlygiškai teigti, jog visos viešpataujantis rinkoje firmos yra stambioj ir vice versa, būtų rizikinga. Juk stambi firma gali tiekti produkciją palyginti didelei rinkai, kartu su kitom lygiaverčiai stambiom firmom. Tuo tarpu ir nedidelė firma gali viešpatauti palyginti mažoje rinkoje. Taigi, netapatindami firmos ir rinkos monopolizavimo, aptarkime optimalaus firmos ma
asto klausimus.
Stambi firma turi nemažai pranašumų, palyginti su smulkia. Pirmiausia, tai didelio gamybos masto ekonomija. Paprastai stambesnė firma gali pasiekti mažesnių produkcijos gamybos išlaidų, nors kai kuriose šakose smulki firma gali pagaminti produkciją tokiais pat arba net žemesniais kaštais. Be abejo, tai priklauso nuo technologijos ypatumų.
Kai gamybos procesų tobulinimas sąlygoja didesnių firmų pranašumą palyginti su smulkesnėmis, tuomet vyksta firmų stambinimas. Taigi tam tikroje pramonės šakoje bendras firmų skaičius gali sumažėti, tačiau jeigu šios šakos produkcijos paklausa auga sparčiau nei optimalus firmos mastas, tai gali padidėti ir firmų skaičius, ir jų mastas.
Sakykime, kokioje nors pramonės šakoje atsirado technologinė naujovė, kurią įdiegus, optimalus gamybos mastas padidėjo du kartus. jeigu šios sakos produkcijos paklausa yra stabili arba padidėja mažiau kaip du kartus, tai bendras šakos firmų skaičius sumažės. Aišku, kad atskiros firmos produkcijos lyginamasis svoris sakos rinkoje vidutiniškai padidės. Bei jeigu šios šakos produkcijos paklausa išauga daugiau kaip du kartus, firmų mastas padidės du kartus (optimaliai), o jų skaičius atitiks išaugusią paklausą (jei paklausa padidės tris karius, firmų skaičius išaugs pusantro karto, jeigu paklausa padidės keturis kartus – išaugs du kartus). Be abejo, atskiros firmos produkcijos lyginamasis svoris sakos rinkoje sumažės.
Tačiau technologiniai pokyčiai vyksta ne tik gamybos stambinimo linkme, Pastarųjų dešimtmečių mokslo ir technikos la
aimėjimai leido suabejoti stambių firmų pranašumu tradiciškose “gigantų” šakose. Dėl technologinių pokyčių plačiai paplito smulkios elektroniką gaminančios firmos, lanksti gamyba su robotizuotais technologiniais procesais taip pat leido efektyviai funkcionuoti nedidelio masto firmoms, ir pagaliau personalinių kompiuterių atsiradimas padidino smulkių firmų konkurencines galimybes daugelyje šakų.
Kitų stambių firmų pranašumu laikomas sugebėjimas užtikrinti sparčią inovacinių procesų eigą. Daugelis teoretikų bei praktikų teigia, kad šiuolaikinėje ekonomikoje tik stambi firma turi pakankamai ekonominių išteklių ir motyvacijų aktyviai inovacinei veiklai. Stambi firma gali investuoti nemažai lėšų į mokslinio tyrimo darbą ir ryžtis rizikingam atnaujinimui. Ištikus nesėkmei, stambi firma patiria nuostolių, tačiau nebankrutuoja, o sėkmės atveju ji gerokai padidina savo pajamas. Be to, stambi firma didele dalimi panaudoja padarytus išradimus savo naudai, tuo tarpu smulkios firmos išradimas ar bet kokia gera inovacinė idėja labai greitai patenka ir pas konkurentus. Tad smulki firma, gaminanti nedidelę rinkos produkcijos dalį, neišvengiamai “dovanoja” padarytą išradimą, o kartu ir jo efektą, visiems analogiškos produkcijos gamintojams. Tai, be abejo, sumažina smulkios firmos motyvacijas inovacinei veiklai.
Šias išvadas patvirtina ir daugelis mokslininkų, siejančių savo tyrimuose firmų dydį, šakos konkurencijos lygį su gamybos vystymosi ir mokslinių tyrinėjimų išlaidų lygiu. Šių tyrimų bendra išvada rodo, kad šakose, kur yra aukštas konkurencijos lygis ir firmos nedidelės, inovacinis procesas neaktyvus, ja
am skiriama nepakankamai lėšų. Išlaidos gamybos vystymuisi ir moksliniams tyrinėjimams auga kartu su firmų dydžiu ir kartu su šakos koncentracijos rodikliu Tačiau nuo tam tikro koncentracijos lygio regimas stimulų inovaciniam procesui mažėjimas. Tai galima laikyti monopolijos egzistavimo požymiu.
Taigi, įvardiję, stambesnės firmos pranašumus, palyginus su smulkesne, mes priėjome prie galimų monopolinės firmos neigiamų savybių, kurias nulems ne firmos dydis, bet jos rinkos galia. Nereguliuojamos monopolijos sąlygomis kainos paprastai būna aukštesnes, gamybos apimtis – mažesnė nei konkurencijos sąlygomis. Tai prieštarauja visuomenės interesams paskirstymo ir pasiūlos atžvilgiu. Juk dėl pernelyg aukštų kainų monopolinė firma turtės visuomenės sąskaita, kartu patenkindama mažesnio pirkėjų skaičiaus paklausą. Be to, monopoline padėtis leidžia firmai laikytis konservatyvių gamybos technologijų, taikstytis su biurokratiniu neefektyvumu ir pan. Tokiam “ramiam” gyvenimui galima priešpriešinti dinamišką konkurencinę kovą, kai ryžtamasi rizikingoms investicijoms ir nuolat ieškoma efektyvių technologinių bei organizacinių naujovių. Taigi monopolinė firmos padėtis neatitinka visuomenes interesų – paskirstymo, gamybos apimties (pasiūlos) bei inovacinio proceso atžvilgiu.
Įdomu, kad kai kurių ekonomistų, ypatingai marksistų, pranašavimais, gamybos koncentracija turėtų tapti pagrindine kapitalizmo tendencija. Tai reikštų. kad iš ūkines veiklos būtų palaipsniui išstumiamos smulkios nekorporuotos firmos. Tačiau XX amžius parode, jog koncentracija kapitalistinėse šalyse praktiškai nedidėja, skirtingai nuo socialistinių šalių, kur gamybos; monopolizavimas tapo visa apimančiu valstybines nuosavybės reiškiniu
Amerikoje gamybos koncentracijos rodikliai yra net mažesni nei kitose išsivysčiusiose šalyse ir čia taip pat nesireiškia koncentracijos augimo tendencija. Pavyzdžiui, jeigu apskaičiuotume JAV pramonės šakų, kurių koncentracijos rodiklis viršija 50% pridėtinės vertės dalį nacionalinėse pajamose, tai šis rodiklis sudarytų 32,9% apie 1901 m.. 30,2% -1950 m, ir tik 26,3%-1970 m. Skaičiuodami didžiausių korporacijų finansinį aktyvų lyginamąjį svorį JAV ekonomikoje, prieisime panašias išvadas (šis rodiklis, apskaičiuotas 100 didžiausių korporacijų, sudarė 48,5%-1974 m. ir 48,.9% – 1984 m., o 200 didžiausių korporacijų – atitinkamai 60,4 ir 60,7%J.
Dažnai teigiama. jog koncentracijos augimui apriboti JAV didelį poveikį turėjo antitrestinė valstybės politika, ir čia yra nemažai tiesos.

Antitrestiniai įstatymai

Antitrestinė politika – valstybinės programos, skirtos monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei nepageidaujamoms monopolijos apraiškoms išvengti. Jau susipažinome su nepageidaujamais monopolijos reiškiniais, todėl suprantame, kad antitrestinės politikos įstatymai nukreipti prieš ekonominės galios demonstravimą, firmų susijungimus ir pan. Jų pagrindinė paskirtis – konkurencinių sąlygų palaikymas.
Antitrestinės bylos – paprastai ilgi, brangūs ir triukšmingi teismo procesai, susiję su garsiais vardais ir galingomis kompanijomis. Antitrestines bylas iškelia privačios firmos arba valstybinės organizacijos, o galutinį sprendimą priima teismas. Nuo kaltinimo iškėlimo iki teismo nuosprendžio kartais praeina daugiau kaip penkeri metai. Per šį laikotarpį firma renka savo nekaltumo įrodymus, tuo tarpu teisingumo organai kruopščiai nagrinėja firmos dydžio, jos santykių su kitomis firmomis bei su vartotojais teisėtumą. JAV antitrestinio įstatymo pažeidėjas gali būti baudžiamas pinigine bauda (iki 1 mln. dol. – korporacija, iki 100 tūkst. dol. – pareigūnas), taip pat laisvės atėmimu iki trejų metų. Antitrestine veikla apkaltintos JAV firmos 1967 m. sumokėjo 18 mln. dol. baudų, o pareigūnai buvo nuteisti 2 tūkst. dienų laisvės atėmimo. Tačiau labiausiai nuostolingas firmoms – trigubas nuostolių padengimas nukentėjusiai pusei. Geriausias pavyzdys – 1985 m. “Pensoil-Teksako” susijungimų byla, remiantis kuria “Teksako” turėjo sumokėti korporacijai “Perisoil” 11,1 mlrd. dol. nuostoliams trigubai kompensuoti.
JAV antitrestinio reguliavimo praktika pradėta 1890 m., kai buvo priimtas antitrestinis Šermano aktas (žr. 2 lentelę). Tai buvo nesąžiningos konkurencinės kovos ir garsiųjų skandalų laikmetis. Rinkoje viešpatavo plėšikiški santykiai, ir stambios firmos nuolat didino savo mastą ir įtaką rinkai. Todėl Šermano aktas siekė dviejų pagrindinių tikslų: uždrausti rinkos monopolizavimo siekimą ir bet kokius prekybos laisvę apribojančius suokalbius. Šermano aktas nenumatė steigti jokių specialių tarnybų, kontroliuojančių akto laikymąsi. Tik praėjus trylikai metų, prie JAV teisingumo ministerijos buvo įsteigtas antitrestinio reguliavimo padalinys. Prireikė dar aštuonerių metų, kad pirmoji reikšminga byla būtų nagrinėjama aukščiausiajame teisme.
Bylų dėl rinkos monopolizavimo sudėtingumą sąlygoja tai, kad nėra tiksliai nustatytas firmai tenkančios rinkos dalies dydis, vienareikšmiškai liudijantis apie rinkos monopolizavimą. Taigi bylos sprendimas teisme remiasi ne tik šiuo rodikliu, bei ir konkrečia firmos praktika: norint paleisti stambią korporaciją, būtina įrodyti, kad jos santykiai su konkurentais yra agresyvūs ir nesąžiningi. Papildomai taikomi kriterijai, įvertinantys, kokiu būdu firma pasiekė monopolinę padėtį: doru (dėl novatoriškų metodų, prekių išskirtinumo, aktyvios inovacinės veiklos, puikaus prognozavimo) ar ne. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad bylos nagrinėjimas smarkiai nesumažintų korporacijos akcijų kurso.
Šermano aktas, taip pat ir vėlesni antitrestinių įstatymų papildymai draudžia prekybos laisvę ribojančius suokalbius, pirmiausia suokalbius dėl kainų. Tokie suokalbiai pasitaiko gana dažnai, nes, konkurentams susitarus dėl kainų lygio, pelnai gali gerokai padidėti vartotojų sąskaita. Tai, be abejo, prieštarauja visuomenės ir nedalyvaujančių suokalbyje pardavėjų interesams. Palankus veiksnys, nagrinėjant šios srities antitrestines bylas, – kaltumo kriterijų konkretumas. Remiantis teismų praktika, įrodytas skirtingų firmų kainų fiksavimas laikomas neteisėtų ir yra besąlygiškai baudžiamas. Antitrestinio reguliavimo sugriežtinimo periodais būna baudžiami net vadinamieji „tylūs“, neįrodyti suokalbiai. Neteisėtais taip pat pripažįstami bet kokie suokalbiai dėl rinkos sferų pasidalijimo, kitų firmų boikotavimo ir pan. Šių įstatymų dėka JAV antitrestinis reguliavimas yra vienas efektyviausių pasaulyje, eliminuojantis trestų praktiką šioje šalyje.
1914 m. JAV kongresas patvirtino du naujus antitrestinius įstatymus: Kleitono aktą ir Federalinės prekybos komisijos aktą. Kleitono aktas siekė apginti smulkias firmas nuo nedoros stambių firmų konkurencijos: diskriminavimo kainomis, “pririšimo” bei kitos firmos akcijų įsigijimo, jei tai galėtų sumažinti konkurenciją. Pastarojo reikalavimo esmė skaitytojui suprantama, todėl panagrinėkime išsamiau du pirmuosius.
„Pririšimo“ kontraktai, mažinantys pirkėjo pasirinkimo laisvę, nes kartu su vienos prekės įsigijimu jam peršama įsigyti kitą prekę tik iš to paties pardavėjo.
Diskriminavimas kainomis – skirtingų kainų nustatymas skirtingiems pirkėjams, esant vienodoms realizavimo išlaidoms.
1 lentelė
Pagrindiniai JAV antitrestiniai įstatymai
Eil.
Nr. Įstatymo pavadinimas ir priėmimo metai Priemonių paskirtis ir esmė
1. Šermano aktas, 1890 m. Draudžia prekybos apribojimus ir monopolizavimą vidaus bei užsienio prekyboje.
2. Kleitono aktas, 1914 m. Draudžia diskriminavimą kainomis, kontraktus, kuriais pardavėjas trukdo pirkėjams įsigyti prekes iš konkurento; vienos korporacijos akcijų įsigijimą kitai korporacijai, jei šie veiksmai gali sąlygoti konkurencijos mažinimą ar monopolijos įkūrimą; vienos kompanijos direktorių dalyvavimą kitos kompanijos valdyme.
3. Federalinės Prekybos komisijos aktas, 1914 m. Įkuriama FKP kaip nepriklausoma taryba, turinti teisę nutraukti nesąžiningą konkurencinę kovą ir klaidinančią reklamą.
4. Robinsono – Patmeno aktas, 1936 m. Draudžia taikyti specialias nuolaidas ir kitas privilegijas stambiems pirkėjams (išskyrus tuos atvejus, kurie pagrįsti išlaidų skirtumais arba kai rinkoje esama tokių pat žemų konkurencinių kainų)
5. Kelerio – Kefauverio susijungimą reguliuojantis aktas, 1950 m. Draudžia korporacijai įsigyti kitos korporacijos aktyvų, siekiant sumažinti konkurenciją ar pradėti atitinkamos rinkos monopolizavimą.

Taigi skirtingų kainų nustatymas mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje nėra diskriminavimas kainomis, nors mažmeninės prekybos išlaidos daug didesnės. Tačiau įvairios nuolaidos, taikomos tam tikroms pirkėjų grupėms, siekiant “spausti” ar nušalinti konkurentus, yra ryškūs diskriminavimo kainomis pavyzdžiai. Deja, ne visuomet lengva nustatyti, kur baigiasi pagrįstas nuolaidų taikymas ir kur prasideda diskriminavimas kainomis.
Be to, diskriminavimo kainomis praktika gali būti visuomenei naudinga, nes ji įgalina patenkinti skirtingų socialinių sluoksnių interesus. Būtent firma, pasirinkusi principą “geriau vargšas pirkėjas, negu jokio pirkėjo”, gali tiekti į rinką prekes, kurių kainos atitinka žemiausių socialinių sluoksnių pajamas. Tai naudinga ir visuomenei, ir firmai, kuri, sąmoningai mažindama pelno normą, kartu padidina jo masę (palyginti su veikla, orientuota tik į turtinguosius pirkėjus).
Kitas 1914 m. aktas įsteigė nepriklausomą Federalinę prekybos komisiją, kad ji ištirtų nesąžiningos konkurencines kovos praktiką ir užkirstų jai kelią ateityje. Tačiau šis “nedorumas” yra labai nekonkretus ir santykinis dalykas, todėl įsteigta komisija savo darbe turėjo nemažai sunkumų. 1938 m. Jai buvo suteikta papildoma funkcija – vartotojų apsaugojimas nuo klaidinančios reklamos ir jos demaskavimas. Šiai funkcijai vykdyti ir buvo skirtos pagrindinės komisijos jėgos.
Po Pirmojo pasaulinio karo antitrestiniam reguliavimui buvo skiriama vis mažiau dėmesio. Nagrinėdami bylas, teismai priimdavo monopolijoms tolerantiškus sprendimus. Tačiau priėmus 1936 m. Robinsono – Patmeno aktą, antitrestinis reguliavimas suaktyvėjo. Šiuo aktu buvo tęsiamas smulkių prekybinių firmų saugojimas nuo stambių pardavėjų nedoros konkurencijos. Reikia atsižvelgti į tai, jog, siekdamas palaikyti konkurencines sąlygas ir paremdamas smulkias firmas, šis aktas iš esmes apribojo laisvą konkurencinę kovą. Juk stambių firmų pranašumas dažnai pasireiškia ne tik realizuojant prekes, bet ir pigiau perkant žaliavas, užtikrinant mažesnes išlaidas. Taigi 1935 metų aktas draudė:
1) specialių nuolaidų laikymą atskiroms pirkėjų grupėms (stambiems pirkėjams, tam tikro geografinio rajono pirkėjams ir pan.), jeigu tai gali sumažinti konkurenciją ar sustiprinti monopolinę padėlį;
2) maklerio premijų išmokėjimą pirkėjams, kurie nesinaudojo jokio tarpininkavimo paslaugomis.
Žinoma, nuolaidų taikymas dažnai gali būti pateisinamas išlaidų skirtumais arba būtinybe atsižvelgti į žemesnes konkurentų kainas – būtent šias išimtis ir įteisina antitrestiniai įstatymai.
Rinkos galios laipsnį nulemia ne tik koncentracijos rodikliai, bei ir firmų susijungimo galimybės. Šios galimybės buvo apribotos Kleitono aktu, tačiau praktikoje jis būdavo dažnai apeinamas, nuperkant konkurento įmonę ar įrengimus tiesiogiai (ne akcijų forma). Šiems reiškimams išvengti 1950 m. buvo priimtas Kelerio-Kefauverio susijungimą reguliuojantis aktas. Jis draudžia tuos susijungimus, kurie gerokai mažina konkurenciją arba siekia atitinkamos rinkos monopolizavimo. Remiantis vėlesniais įstatymų papildymais, firmos privalo iš anksto pranešti antitrestinio reguliavimo tarnyboms apie numatomą susijungimą. Be to, visos firmos, kurių nekilnojamo turto vertė arba realizavimo įplaukos viršija 100 mln. dol., privalo iš anksto įspėti valstybės tarnybas dėl numatomo akcijų ar kilų aktyvų įsigijimo (15 mln. dol. ar didesnės vertės). Praėjus 15-50 dienų nuo tokių pareiškimų pateikimo, antitrestinio reguliavimo tarnybos parengia savo nutarimą šiuo klausimu; taigi visi didesni susijungimai galimi tik valstybės tarnyboms pritarus.
 Valstybinė susijungimo kontrolė yra žymiai efektyvesnė priemonė, palyginus su egzistuojančių monopolijų likvidavimu. Tai visai suprantama. Be to, nesunku įrodyti, kad bet koks firmų susijungimas gali sumažinti konkurenciją ir neigi tapti postūmiu monopolijai susidaryti. Sprendžiant firmų susijungimo problemas, būtina atsižvelgti į skirtingus jo tipus.
 Horizontalus susijungimas – kelių firmų, užsiimančių vienoda ar panašia ekonomine veikla, sąjunga.
 Vertikalus susijungimas – firmos, tiekiančios savo produkciją, ir firmos, panaudojančios šią produkciją kaip žaliavą, sąjunga.
 Konglomeracinis susijungimas – skirtingu šakų (tiek susijusių, tiek ir tarpusavyje nesusijusių ) firmų sąjunga.
 Be abejo, labiausiai žalingas konkurencijai yra pirmasis tipas. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais daugiausia plito konglomeracinis susijungimas. Įsidėmėtina, kad antitrestinio reguliavimo dėka neigi 1984 – 1986 m. firmų susijungimų bumas beveik nepadidino esamų koncentracijos rodiklių.
Nors antitrestinio reguliavimo aktyvumas JAV pasireiškia tam tikromis bangomis, negalima paneigti didelės antitrestinės politikos įtakos privalaus sektoriaus struktūrai bei funkcionavimui. Efektyvaus antitrestinio reguliavimo dėka JAV ekonomika yra daug mažiau monopolizuota, negu kitose išsivysčiusiose šalyse.
Vyriausybinis monopolijų reguliavimas
Monopolinio reguliavimo politika priklauso nuo monopolijos susidarymo priežasčių. Pirmiausia bus nagrinėjamas natūralios monopolijos reguliavimas.
Kadangi buvo prielaida, kad monopolija natūrali, tai vyriausybei tokiu atveju nederėtų laikytis monopolijos susiskaldymo politikos, nes tai padidintų visuomenės kaštus gaminant tą prekę. Būtų prarasta nauda, gauta dėl gamybos masto ekonomijos, o vartotojai būtų priversti pirkti brangesne kaina(žr. 1 pav., mažos įmonės optimalios gamybos apimtis – Q3, vidutiniai kaštai –AC ir kaina – C; monopolijos – atitinkamai Q1 ir P1).

1 pav. Natūrali monopolija – suskaldymo politikos bei kainodaros pagal ribinius kaštus pasekmė
Geresnis sprendimas būtų priversti monopoliją plėsti savo gamybos apimtis iki efektyvaus dydžio, t.y. iki ten, kur vartotojų ir visuomenės ribinė nauda lygi firmos ir visuomenės ribiniams kaštams (1 pav.). Tai vyriausybė gali padaryti nustatydama monopolijos prekėms kainą pagal ribinius kaštus – tokį kainos lygį, kuriam esant susikerta ribinių kaštų ir paklausos kreivės.
Tokia reguliavimo politika pašalina pradinį, monopolijos sąlygotą efektyvumo nuostolį (E1E2T plotą), panaikindama monopolijos rinkos galią nustatyti aukštą kainą. Praktiškai tai galima padaryti dviem būdais:
1) valstybė gali perimti ir vykdyti pati monopolizuotą veiklą:
2) palikdama monopoliją privačiose rankose, ji gali įsteigti reguliavimo tarnybą, kontroliuojančią monopolijos kainą.
Kainodara pagal ribinius kaštus apsaugo monopoliją nuo piktnaudžiavimo mažiau gaminti ir brangiau parduoti. Ji verčiama sumažinti kainą, todėl daugiau parduoti. Tačiau monopolijos pelnas sumažėja, nes tai ne optimalios gamybos taškas (E1), bet jis išlieka (vidutinis pelnas išlieka E2Z).
Tačiau jei vidutinių kaštų kreivė būtų aukščiau ribinių kaštų kreivės, kai šioji susikerta su paklausos kreive, tai toks kainos nustatymas monopolijai atneštų nuostolius ir priverstų palikti ją verslą(žr. 2 pav.: nuostolis produkcijos vienetui būtų GE2 ).
Tokiu atveju (žr. 2 pav.) vyriausybė gali rinktis kitus būdus. Vienas jų – tai kainodara pagal vidutinius kaštus. Tai tokio kainos lygio nustatymas, kuriam esant susikerta vidutinių kaštų ir paklausos kreivės taškas (taškas E3). Teoriškai tai atlikti nesudėtinga. Jei firma gauna ekonominį pelną, t.y. veikia E1 taške, tai kaina P1 yra per aukšta. Jei monopolija turi nuostolių (taškas E2), tai P2 kaina yra per žema. Todėl ją reikia padidinti ir ji turėtų būti P3. Kaina padengtų vidutinius kaštus ir garantuotų normalųjį pelną.

2 pav. Kainodara pagal vidutinius kaštus

Praktinės problemos apsunkina šį sprendimą, nes:
1) sunku nustatyti teisingą procentinį atlygį už investuotą kapitalą
2) sunku apskaičiuoti investuoto kapitalo vertę.
Apskritai kainodaros pagal vidutinius kaštus poveikis efektyvumui yra teigiamas, nes padidina efektyvumą, kuris lygus plotui 4 (žr. 3 pav.).

3 pav. Efektyvumo padidėjimas nustatant monopolijos kainą pagal vidutiniu kaštus

Kadangi taip buvo pasiekta didesnė gamybos apimtis, t.y iš E1 į E3, tai padidėjo alokacinis efektyvumas. Tačiau dėl tokio kainos nustatymo būdo gali būti skatinamas techninio efektyvumo sumažėjimas. Taip vyksta dėl to, kad firma gali sąmoningai nesistengti pasiekti minimalaus vidutinių kaštų taško, nes kaina nustatoma pagal vidutinius kaštus, t.y. neleidžiant gauti ekonominio pelno. Bet kartu šis būdas užtikrina bet kokių kaštų padengimą. Todėl visuminis efektyvumas padidės tik tada kai alokacinio efektyvumo padidėjimas viršys techninio efektyvumo sumažėjimą.

Vyriausybės subsidija ir kainos nustatymas pagal ribinius kaštus
Kitas būdas, verčiantis monopoliją gaminti taške E2, yra kainodaros taikymas pagal ribinius kaštus, drauge mokant firmai vienkartines subsidijas susidarantiems nuostoliams padengti. Tai reikštų, kad nustatoma P2 kaina (žr. 2 pav.). Tuo pasiekiamas efektyvumo padidėjimas – 4+5 plotai (žr. 2 pav.) ir suteikiama nuostolių dydžio subsidija(žr. 2 pav.) Tuomet firmai nereikėtų palikti verslo.

Teoriškai tai įmanoma, bet praktiškai vartotojai sunkiai suvokia, kad reikia finansiškai remti monopolininką, kurio rinkos galią ima riboti vyriausybė. Antra, vėl iškyla techninio efektyvumo problema.

Valstybinė nuosavybė. Vartotojai mažiau pastebi subsidijų išmokėjimą, jeigu monopolija yra vyriausybės nuosavybė. Lietuvoje tai visuomeninis transportas, energetikos ministerijai priklausančios įmonės ir pan.

Reguliavimo tarnybos

Rinkos ekonomikoje infrastruktūrinės pramonės šakose tradiciškai vyrauja monopolijos. Monopolinę padėtį dažniausiai turi pašto patarnavimai, telefono ryšiai, elektros energetika, transportas, dujų tiekimas ir kt.
Monopolijos atveju praktiškai išnyksta konkurencinė kova, nes monopolijai netenka rungtis su priešininku, kuris kovoje pieš monopolinę padėtį rinkoje atstovauja ne tik saviems, bet ir vartotojų interesams. Antitrestinių įstatymų taikymas, organizuojant ir reglamentuojant ūkinę veiklą, nėra vienintelė priemonė monopolinei situacijai rinkoje išspręsti. Daugelyje Europos šalių taip pat taikoma nacionalizavimo koncepcija, kuria pasinaudodama valstybė pasisavina Ir valdo pagrindines monopolinės pramonės šakas.
JAV ekonomistai atsargesni, spręsdami valstybės dalyvavimo komercinėje veikloje klausimą. Nereikia ignoruoti to fakto, kad dauguma ekonomistų tiek JAV, tiek Vakaru Europos šalyse nepalaiko aktyvaus vyriausybės kišimosi į ekonomiką. Jų nuomone, vyriausybės įtakos sferos turi aprėpti nuostolingas pramones šakas bei specialias nacionalines programas, pavyzdžiui, gamtos apsaugos ar branduolinės energetikos vystymą.
JAV nedidelė ūkto dalis yra nacionalizuota. Dabar JAV valstybinei nuosavybei priklauso:
 daugumos miestų viešojo transporto sistemos;
 nacionalinė pašto tarnyba;
 dauguma keleivinių geležinkelių kompanijų.
JAV, kaip ir daugumoje Vakarų Europos šalių, kai kurios pramones šakos yra valdomos kaip monopolijos. O valstybinės nuosavybės firmos dažnai vadinamos viešomis korporacijomis, nes jas finansuojant aktyviai dalyvauja visi šalies gyventojai, mokantys mokesčius ir gaunantys netiesioginių dividendų iš valstybinių įmonių veiklos, pvz., jiems mažiau kainuoja bilietai.
Vyriausybė pasiliko sau teisę aktyviai dalyvauti tų pramones įmonių ekonominiame gyvenime, kurios nėra monopolijos, tačiau jas galima laikyti pagrindinėmis viešojo naudojimosi šakomis. Vyriausybės reguliavimo įrankis JAV – reguliavimo tarnybos, kurios priklausomai nuo jų atliekamos kontrolės svarbos pavaldžios arba federaliniams, arba valstijų valdžios organams. Pagrindinės tokių tarnybų kontrolės sferos dažniausiai būna kainos, paslaugų standartai, gamtos apsauga ir kt. Reguliavimo tarnybų dėmesio centre dažniausiai atsiduria firmos, sėkmingai konkuruojančios su viešosiomis korporacijomis tokiose padidintų, visuomenės interesų sferose kaip televizija, radijas, telefono ryšys, avialinijos, energetika ir kt.
Pramonės reguliavimo tarnybos buvo įkurtos siekiant ginti “didesniosios visuomenės dalies interesus”. Tipinis „didesniosios visuomenes dalies” požiūris į monopoliją iki reguliavimo tarnybų įsteigimo buvo grindžiamas tuo, kad firma iškovojusi monopolinę, padėtį rinkoje, dažniausiai nustatydavo pernelyg dideles kainas savo prekėms. Todėl visiškai natūralu, kad pagrindinė naujai įkurtų reguliavimo tarnybų veiklos kryptis buvo tokių kainų mažinimas. Reguliavimo tarnybų sprendimai, susiję su kainomis, dažniau būdavo skuboti ir ekonomiškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, gamtinių dujų tiekimas. Reguliavimo tarnybos stengėsi palaikyti, jų nuomone, tinkamas dujų kainas, kurios buvo gerokai mažesnės nei kainos laisvojoje rinkoje. Tokia kainų kontrolė aiškiai nepatenkino konkurentų, kurie susivienijo ir praktiškai išstūmė viešąją korporaciją iš dujų rinkos. Kitas reguliavimo tarnybų įsikišimo pavyzdys, nesusijęs su viešosiomis korporacijomis, yra transportą rūšių parinkimas. Tarnybos efektyviai trukdo pigiausio pervežimo kombinacijai parinkti. Sakykime, pervežimo kombinacijos „laivas + geležinkelis” kaina yra žymiai mažesnė nei „laivas + barža“. Čia pagrindinis reguliavimu tarnybos reikalavimas yra skirtas geležinkelių transportui, kuris privalo padidinti savo pervežimo kainas iki atitinkamo konkurentų (šiuo atveju baržų) lygio.
Pateikti atvejai rodo negatyvias reguliavimo tarnybų veiklos pasekmes, kurios nėra būdingos, nors nuostoliai dėl tokio kišimosi vis dėlto juntami. Be to, kaip rodo praktika, kai kurios firmos, negalėdamos efektyviai konkuruoti, specialiai (dirbtinai) padidina savo kainas, norėdamos pakiūti į reguliavimo tarnybų globą. O tai neigiamai veikia rinkos proporcijas bei skatina neekonomines, šiuo atveju veikiau komandines konkurencijos formas.
JAV reguliavimo tarnybas galima sugrupuoti taip:
 tarnybos, ribojančios atskirų firmų įtaką rinkoje;
 tarnybos, kurių veikla nukreipta neekonominiams visuomenės interesams
 ginti.
Antrosios grupės pavyzdžiu galėtų būti maisto ir narkotikų skyrius Sveikatos apsaugos ir švietimo departamente. Šio skyriaus veikla nukreipta maisto produktų, narkotinių priemonių ir nuodingųjų medžiagų kokybės bei pavadinimo kontrolei užtikrinti. Be to, federalinė vyriausybė yra įkūrusi Aplinkos apsaugos agentūrą, kuri užima vieną svarbiausių vietų reguliavimo sistemoje. Tarnybų tinklo plėtimas ir atitinkamas jų įtakos sferų didinimas sukelia dvigubą tam tikrų pramonės šakų kontrolę. Viena vertus, žemes ūkio gamybą, automobilių pramonės šakas kontroliuoja viena ar kita tarnyba, priklausomai nuo šakos tiekiamos produkcijos įtakos visuomenės interesams. Antra vertus, jų, kaip ekologiškai „nešvarių” pramonės šakų, veiklą reguliuoja Aplinkos apsaugos agentūra. Dviguba veiklos kontrolė dažnai veda prie viena kitai prieštaraujančių direktyvų, kurios ne tik stabdo ūkinės veiklos vystymą, bet ir kelia tam tikrą nepasitikėjimą vyriausybės ekonomine programa. Todėl svarbu išsiaiškinti, kokią realią įtaką ekonomikai daro reguliavimo tarnybos.
Pagrindines valstybinio reguliavimo tarnybos, kurias sukūrė federalinė vyriausybė, ne tik reguliuoja kainas, bei ir kontroliuoja komercine, veiklą tarp JAV valstijų, kai svarbiausias akcentas tenką visų rūšių transportui bei ryšiams. Tokių tarnybų darbas dažniausiai remiasi įvairiausių vietinių reguliavimo tarnybų veikla. Pastarosios kontroliuoja tam tikros firmos darbą, atitinkantį vietinių interesų lygį. Federalinės vyriausybės tarnybos, reguliuojančios firmų įtaką rinkai,
yra šios:
 Federalinė komunikacijų komisija, kurios veiklos sferos – televizijos bei radijai;
 Federalinė energetikos reguliavimo komisija, kontroliuojanti elektros energijos perdavimo linijas bei gamtinių dujų rinką;
 Civilinės aviacijos komisija, stebinti oro linijų darbą;
 Vertybinių popierių komisija, reguliuojanti visų rūsių vertybinių popierių pardavimą bei cirkuliaciją;
 Kelios Federalinės rezervų sistemos komisijos, kontroliuojančios bankų veiklą.
Pagrindinė pramonės šakų reguliavimo priežastis – natūralios monopolijos fenomenas. Natūrali monopolija – tai situacija rinkoje, kai gamybą tikslinga koncentruoti vienoje didelėje firmoje, o ne paskirstyti tarp mažų firmų. Natūralios monopolijos atsiradimą sąlygoja keletas veiksnių. Svarbiausias – gamybos masto ekonomijos veiksnys, užtikrinantis kelių skirtingos paskirties prekių gamybos organizavimo ekonomiškumą. Tam tikro dydžio investicijų ar piniginių rūšies sumos ekonomija, arba sutaupymas, organizuojant vienalaikę keleto rūšių protrūkių gamybą, yra vadinamas veiklos ekonomija.
Be to, galimas ir vieno produkto stambios gamybos organizavimo bei koncentravimo procesas, kuris yra ekonomiškai tikslingas ir pakankamai pelningas. Toks procesas vadinamas gamybos apimties ekonomija. Pavyzdžiui, stambus pieno kombinatas. Pavieniai fermeriai kasdien siunčia savo produkciją šį kombinatą, nes jiems ekonomiškiau pasterizuoti pieną galingais įrengimais, negu lai daryti namu sąlygomis, antra vertus, našesnių įrengimų panaudojimas, esant dideliam naudotojų [fermerių skaičiui, mažina ir pieno produktų kainą. Vadinasi, gamybos apimties ekonomiją sąlygoja gamybos apimties didėjimas, gaminant vienos rūšies produkciją ir geriau panaudojant visas konkrečios firmos galimybes.
Veiklos ekonomijos pavyzdžiu galėtų būti automobilių ir sunkvežimių gamybos sukoncentravimas vieno gamintojo rankose. Tiek technika, tiek technologinis procesas bei darbininkų kvalifikacija, realizuojant abiejų rūšių produkcijos gamybą, yra praktiškai tapatūs, todėl specializuotų gamybų kaip atskirų firmų organizavimas ekonomiškai netikslingas.
Be to, monopolijos fenomenas, pasižymintis tiek veiklos, tiek apimties, ekonomija turi ir kitą teigiamą funkcionavimo pusę – organizacinę, t.y, didelio skaičiaus mažų firmų steigimas, jų organizavimas bei gamyba visada reikalauja didesnių visuomeninių išteklių sąnaudų, palyginus su monopolija. O visuomenė, pripažindama apimties ir veiklos ekonomiją, prisipažins, kad nepajėgi iki galo kontroliuoti laisvosios konkurencijos procesą, nes:
1) gamybos apimties ir veiklos ekonomija – tai veiksniai, skatinantys mažinti prekių kainas, t.y. atitinkantys visuomenės interesus;
2) susiklosto nevienodos konkurencijos sąlygos, lyginant stambią multiprodukcinę firmą ir kelias nežymias, smulkias firmas. Todėl, atsiradus natūralios monopolijos sukūrimo prielaidoms, laisvosios konkurencijos procesai šioje rinkos dalyje yra nunyksiantys (kaip žinia, monopolinės situacijos rinkoje požymiu visada buvo laikomas konkurentų nebuvimas). Vadinasi, natūrali monopolija pasižymi pigiausia gamyba, o jos funkcionavimo aplinka – nykstančia laisvąja konkurencija. Konkurencijos nunykimas yra paremtas tuo, kad vartotojai nori geros produkcijos kokybės ir mažų kainų. Jei monopolinė gamyba yra pigiausia, visuomenės interesai bus jos, o ne laisvosios konkurencijos pusėje. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad monopolija, vaikydamasi pelnų, dirbtinai kelia kainas, kas prieštarauja viešajai nuomonei. Tokiu atveju monopolija patenka į reguliavimo tarnybų įtakos sferą, nes valstybinio reguliavimo tarnybos gina visuomenės interesus. Taigi, kol nėra prieštaravimų tarp monopolijos ir visuomenės, tol reguliavimo tarnybos nesikiša į monopolijos reikalus. Kita reguliavimo priežastis, atitinkanti viešąją nuomone, prieštarauja ekonominiam “mini-makso” principui. Visuomenė reikalauja visiško poreikių patenkinimo, net ypač specifinėms vartotojų grupėms. Vartotojų interesai reikalauja nedidelių kainų, nors paprastas ekonominis apskaičiavimas rodo, kad prekių adaptavimas labai mažoms, specifinėms vartotojų grupėms reikalauja didelių sąnaudų, t.y. kainos specifinėms prekėms yra didelės. Tokiais atvejais reguliavimo tarnybos perskirstymo būdu skatina visuomenines korporacijas užsiimti specifinių prekių gamyba, nors tokia praktika susijusi su dideliais nuostoliais. Reguliavimo tarnybos, kaip vartotojų interesų rėmimo įrankis, gali praktikuoti ir tokią atskirų firmų veiklą: nuostoliai, susidarantys vienos prekės gamybos ir realizavimo metu, kompensuojami kitų firmos prekių (taip pat ir jų kainų) protekcija rinkoje. Toks protekcionizmas skatina priešingas firmų – prekių pirkėjų nuotaikas.
Minėta kompensacija, praktiškai įgyvendinama, kai tam tikra firma yra apsaugota nuo kainų konkurencijos, o laisvas naujų konkurentų pasirodymas firmos įtakos sferoje blokuojamas reguliavimo tarnybų. Toks protekcionizmas turėtu brangiai kainuoti, nes potencialūs konkurentai tuojau pat pajus firmos padėties, stiprėjimą bei jos gaunamus viršpelnius. Tada praktiškai garantuotas naujų konkurentų pasirodymas bei konkurencines kovos paaštrėjimas ir, be abejo, staigus kainų (o mūsų firmai ir viršpelnių) kritimas.
Firma, užsitikrinusi reguliavimo tarnybos protekciją, užsiima vadinamuoju „grietinėlės nugriebimu“. Pradėjus mažėti firmos viršpelniams, agentūros pašalina blokadą, palikdamos firmos konkurentams jau tik “nugriebtą pieną”.
Oro laivynas bei telefono komunikacijos praktiškai galėtų apsieiti ir be reguliavimo tarnybų protekcijos. Juk nuskristi į kitą miestą užtektų ir vieno lėktuvo. Be to, bandymas įsivesti į namus kelių kompanijų telefono linijas atrodytų paprasčiausiu nežinojimu, kur investuoti pinigus. Tačiau skeptikų pakanka ir viešosiose korporacijose. Jie teigia, kad ir aukščiausio kalno viršūnėje ir pakilus j 20 tūkst. m. aukštį, ir panėrus į11 km gylį – visur rasi konkurentą. Čia iškyla geografiškai izoliuotų gyvenviečių problema Tiek oro transportas, tiek ir telefono ryšys ten yra didelė problema. Specialistų nuomone, reguliavimo tarnyboms reikėtų arba teikti papildomų subsidijų izoliuotas vietoves aptarnaujančioms firmoms, arba paspartinti konkurentų “įleidimą” į lig tol uždarą rinką, pasitelkus visas įmanomas ekonomines skatinimo priemones Dar viena priežastis, reikalaujami reguliavimo tarnybų įsikišimo yra naikinančios konkurencijos pavojus. Tarkime, dvi geležinkelio kompanijos veikia specifinėje ir gana siauroje srityje. Ekonominiais apskaičiavimais nustatyta, kad abi kompanijos savo potencialą panaudoja 70-80%. Be abejo, kiekvienos kompanijos valdymo aparatas stengsis bet kokiomis priemonėmis kompensuoti šį skirtumą. Reguliavimo tarnybos šiuo atveju stengiasi surasti tokius pervežimus, kurie visiškai kompensuotų išlaidas, tačiau neduotų pelno. Tokiu atveju abiejų kompanijų potencialas būtų panaudojamas 100%. Reguliavimo tarnyba remia abi kompanijas iš karto, nes, pasitraukus vienai kompanijai, kita nebus potencialiai pajėgi aptarnauti visą skirtą kelio ruožą. Taigi ūkinės veiklos valstybinis reguliavimas atlieka konkurentų apsaugojimo nuo jų pačių funkcijas.
Dar viena reguliavimo priežastis pasižymi tuo, kad jos objektyvumą paremia imituojami ištekliai. Šiuo atveju konkurencija negalima, nes nėra bazės konkurencinei gamybai organizuoti. Firmos ar net pramonės šakos, naudojančios limituotus išteklius, daro ypatingą poveikį visuomenės interesams. Reguliavimo tarnybų sprendimų griežtumas bei atsargumas tiek naudojamų išteklių, tiek iš jų pagamintos produkcijos kainų kontrolės klausimais yra suprantamas ir pateisinamas. Iš čia išplaukia, kad ypatingai svarbus sprendimas, nuo kurio priklausytų visa tolesnė gamyba ir produkcijos realizavimas, yra valstybinių tarnybų atliekamas limituojamų išteklių paskirstymas.
Paskutinė reguliavimo bei gamybos kontrolės priežastis – informacijos apie visas vartojimo sferas įvairumas ir gausumas. Kaip žinia, nūnai informacija yra vienas iš svarbiau šių tiek pasiūlos, tiek ir paklausos formavimo veiksnių. Reguliavimo tarnybos, atstovaudamos visuomenės pozicijai gamybos ir vartojimo klausimais, ypatingą reikšmę teikia informacijai apie vartojimo reikmenis. Tokios informacijos tikslumas tiesiogiai veikia visos visuomenės gerovės lygį. Pažymėtina, kad ypatingą reikšmę valstybinio reguliavimo tarnybos teikia reklamai – vienam svarbiausių viešosios nuomonės formavimo veiksnių. JAV reguliavimo tarnybos kontroliuoja visą nacionalinių ir užsienio firmų reklamą.

Realaus reguliavimo galimybės

Ekonomistai teigia, kad valstybės reguliavimo įtaka kainoms nedidelė, o kartais ir iš viso nejaučiama. JAV mokslininkų atlikti skaičiavimai rodo, kad reguliavimo tarnybų veikla praktiškai nepaveikė vidutinio kainų lygio. Tai galima paaiškinti tuo, kad, pirma, reguliavimo įtaka, ypatingai monopolijoms, negali būti didelė, nes monopolijos gali sėkmingai rungtis su visuomeninėmis korporacijomis, o nacionalizavimo atveju perkelti didžiąją kapitalo dalį į užsienio filialus. Tokia praktika rodo, kad reguliavimo procesai nėra idealūs. Antra, reguliavimo tarnybos yra “apgultos” firmų, kurioms gresia bankrotas ir kurios nori būti reguliuojamos. Trečia, kaip rodo praktika, reguliavimo tarnybų specialistai dažniausiai tokioms firmoms nustato kainas, viršijančias net labiausiai optimistinius apskaičiavimus. Po to vyksta pastovus protekcinių kainų mažinimas. Be to, didelės korporacijos niekada nesikreipia į agentūras, ieškodamos protekcijos. Veikiau atvirkščiai – jos stengiasi visais būdais užmaskuoti savo monopolinę padėtį rinkoje, kurdamos fiktyvias konkuruojančias firmas bei santykinai savarankiškus filialus
Tačiau, daugelio reguliavimo specialistų nuomone, reguliavimo tarnybos daro didelę įtaką ypatingų prekių kainų nustatymui. Ši įtaka kartais sukelia kuriozines situacijas. JAV ekonomistai, palaikydami rinkos reguliavimo koncepciją, plačiai išreklamavo vieną iš tokių situacijų.(Kaip jau minėta, oro transporte konkurencija didelė. Todėl, ekonomistų nuomone, ypatingo dėmesio šiai šakai nereikėtų. Tačiau buvo sukurtos komisijos, reguliuojančios oro susisiekimą tiek po visą šalį, tiek ir atskiroje valstijoje). Buvo lyginamos dviejų reisų bilietų kainos: San Franciskas – Los Andželas ir Vašingtonas – Niujorkas. Kaip žinia, tiek San Franciskas, tiek Los Andželas yra Kalifornijos valstijoje, o Vašingtonas ir Niujorkas – skirtingose valstijose. Todėl pirmojo reiso kontrole, vykdą vielinė agentūra, o antrojo – federalinė. Ir nors pirmojo reiso atstumas yra žymiai, didesnis negu antrojo, bilietų kainos buvo priešingos
San Franciskas – Los Andželas = 30 dol.
Vašingtonas – Niujorkas = 40 dol.
Kaip minėta, reguliavimo tarnybos paprastai suinteresuotos skatinti konkurencinę kovą, pasitelkdamos savo protekcines galimybes. Ten, kur realizuojama apimties ir veiklos ekonomija, neįmanoma net dirbtinai palaikyti didelio firmų skaičiaus. Juk didelės į monopolinę padėtį pretenduojančios firmos tiekia į rinką prekes dempingo kainomis, kurių garantija – gamybos masto ir veiklos ekonomija. Konkurentai neišlaiko kainų konkurencijos Norėdama greičiau išstumti konkurentus, stambi firma gali dirbtinai sumažinti kainas iki prekių gamybos išlaidų lygio. Tačiau kainų mažinimas – tik laikina priemonė, padedanti įsitvirtinti monopolijai, kuri savo ruožtu gerokai padidina kainas iki monopolinių kainų lygio. Tokia rinkos strategija kartais vadinama “grobuoniška kainodara”, kuri reguliavimo tarnybų specialistų nuomone, dažniausiai pagreitina reguliavimo tarnybų įsikišimą. Paprastai firmos, išstumtos iš rinkos dėl “grobuoniškos kainodaros“, kreipiasi į reguliavimo tarnybas, pateikdamos išsamių įrodymų, kad konkurento nustatytos kainos pernelyg mažos. Tarnybos darbuotojai puikiai supranta, kad dirbtinis kainų mažinimas kartu mažina ir konkurencinės kovos laipsnį. Todėl šiuo atveju tarnybos įsikišimas apibrėžiamas kaip rinkos proporcijų „išlyginimas“ nustatant kainas, kurios įgalina daugumą firmų dirbti pelningai.
Tokia tarnybų veiklos praktika, kai kurių specialistų nuomone, yra konkurencijos idėjos falsifikavimas. Juk konkurencijos ypatybė yra ta, kad konkurentai, kovodami vienas su kitu, stengiasi tiekti į rinką kuo geresnės kokybės prekes ir kuo mažesnėmis kainomis. Dėl reguliavimo šito neatsitinka, ir konkurencija netenka savo prasmės. Ekonominė situacija, garantuojanti firmų gynimą nuo konkurentų, sukelia tik konkurencijos iliuziją ir kartu apsaugo nuo rinkos aplinkos.
Rinkos kainodara skatina racionalų ne tik išteklių naudojimą, bet ir jų paskirstymą. Tačiau, vertinant reguliavimo tarnybų veiklą, ši kainodaros funkcija nėra pagrindinė. Reguliavimo tarnybų santykiai su kainodaros sistema remiasi dviem teiginiais:
1. Sureguliuotos kainos tam tikru požiūriu yra neteisingos konkurentams.
2. Sureguliuotos kainos vienai firmos prekei sukelia kitų firmos gaminių prekių kainų pakitimą, kas dažniausiai priešpastato šių prekių vartotojų interesus. Jei firma dėl reguliavimo tarnybos įtakos sumažina prekės X kainą, kompensuojant vienos prekės gamybos nuostolius, padidinamos kainos firmos prekėms V ir Z. Todėl prekės X vartotojai laimi prekių Y ir Z vartotojų sąskaita. Kitos firmos, prekės X analogų gamintojos, gali užprotestuoti kainų sumažinimą, nes jų gaminamos prekės nėra reguliavimo tarnybų proteguojamos.
 Reguliavimo tarnybos kainų klausimu dažniausiai remiasi dviem postulatais, nurodančiais, ar kainos iš tikrųjų dirbtinai sumažintos ir yra neteisingos konkurentų atžvilgiu:
 prekės kaina negali būti mažesnė nei jos ilgalaike ribinė vertė;
 prekės kaina negali būti mažesnė nei jos pilno paskirstymo vertė, kuri atsispindi firmos apskaičiuojamoje galutinės veiklos kalkuliacijoje.
Pilno paskirstymo vertės apskaičiavimas atliekamas gana įvairiai. Vienose firmose, apskaičiuojant įvairių prekių pilno paskirstymo vertes, galutinių firmos veiktos rezultatų vertė dalijama tarp atskirų prekių rūšių, remiantis tam tikromis tų prekių gamybos bei realizavimo proporcijomis. Kitose firmose įvairių prekių vertės sumuojamos ir po to dalijamos iš firmos gaminamų prekių skaičiaus, remiantis “nykščio” taisykle, t.y. remiantis pirminėmis proporcijomis arba pradiniais kokio nors gamybos ciklo, paimto baziniu, duomenimis. Tačiau tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju vertės paskirstymui didelę įtaką turi pataisos, susijusios su daugumos įrengimų panaudojimo skirtingos rūšies produkcijos gamybai proporcijomis. Tokių ir joms prilygstančių proporcijų panaudojimas dažniausiai pateikiamas kalkuliuojant transportavimo išlaidas. Sakysime, vienoje iš firmų vienos rūšies prekių kainos kalkuliacijose didelę dalį sudaro transportavimo išlaidos, pvz.. geležinkelio. Visoms kitoms sąlygoms esant lygioms, palyginus su konkurentais, geležinkelio konkurencinis pajėgumas šios firmas atžvilgiu bus mažesnis. Ekonomistai, pasisakantys už ribinės vertės panaudojimą, teigia, kad pilnai paskirstytos vertės panaudojimas kainodaroje, remiantis pateiktu pavyzdžiu, dažnai netiksliai atspindi esamą padėtį. Skaičiuojant ribinę vertę, atsirastų tam tikras skirtumas išlaidų, kurių pagrindas – firmų padėtis transportavimo priemonių išdėstymo atžvilgiu. Pavyzdžiui, geležinkelių firma, kurios kalkuliacijoje transportavimo išlaidos sudaro nemažą dalį, ekonominiu požiūriu yra blogesnėse geografinėse vietovėse nei kiti konkurentai.
Ilgo laikotarpio ribinė produkcijos vertė yra produkcijos, tiekiamos į rinką, galutinė vertė. Šios produkcijos realizavimo išlaidos bei pastatų ir įrengimų panaudojimo šios produkcijos gamybai iš laidos.
Skirtingai nuo trumpojo laikotarpio ribinės vertės, ilgo laikotarpio ribinė vertė apima ir pastatų bei įrengimų, susijusių su jų ilgu reprodukcijos procesu, vertes.
Ribinės vertės teoretikų teigimu, vartotojai laimi, jei kaina, kuri nustatoma ilgo laikotarpio ribinės vertės pagrindu, priklauso nuo reguliavimo agentūrų įtakos, nes toks kainos sudarymo mechanizmas padeda nustatyti didžiausią kainą atsižvelgiant jau į galutinį firmos pelną. Sakykime, geležinkelio pervežimai tam tikra kelio atkarpa įvertinti 7 dol. ribine verte, tačiau pilnai paskirstyta jų vertė – 13 dol. Jei kaina, kurią nustato geležinkelių firma, viršija 10 dol. ribą, tokia kaina stiprina konkurencinę kovą. Jei kaina nustatyta 10 dol. ribose, firma gaus 3 dol. pelną, nors kaina nepadengia pilnai paskirstytos vertės. Čia visų pirma laimi vartotojai: nauji – dėl pigesnių paslaugų, seni – dėl paslaugų atpiginimo. Tačiau firmos konkurentai iš karto kreiptųsi į reguliavimo tarnybas, nes, jų nuomone, ši kaina yra žemesnė už konkurencinį lygi, kadangi nepadengia pilnai paskirstytos vertės.
Reguliavimo tarnybų veikla, susiklosčiusi per ilgą laikotarpį, pasižymi šiais būdingiausiais bruožais:
 kainų kėlimo tendencija;
 sunkumais, susijusiais su vienalaikiu pelno didėjimo ribojimu ir finansinių iniciatyvų efektyviai veiklai organizuoti skatinimu;
prieštaringų metodų taikymu analitinėje srityje, parenkant teisingus apskaitos metodus, paklausos prognozavimo kryptis ar savikainos kalkuliavimo variantus; vienintelis būdas prieštaravimams išspręsti – analitinių metodų išbandymas, prilyginant juos (metodus) nusikaltimų ir bausmių subjektams.
Tiek pirmoji, tiek ir trečioji tendencijos jau buvo daugiau ar mažiau aptartos, todėl lieka antroji. Anksčiau buvo pažymėta, kad vienas iš pagrindinių reguliavimo tarnybų veiklos tikslų yra monopolinių pelnų ribojimas. Paprastai toks ribojimas nesiejamas su ekstensyvumo veiksniais, t.y. rnonopolijos, kurių pelno dydis yra reguliuojamas, realizuoja savo įtaką rinkai, besiremdamos rinkos plėtimosi tempais. Atsižvelgiant į tai, idealus atvejis būtų reguliavimo agentūrų nustatomas pajamų dydis, kuris padengtų ne tik firmos produkcijos vertę, bet iš dalies ir investuoto kapitalo vertę:
Pajamos = Produkcijos gamybos išlaidos + Normalus pelnas.

Jai rinkoje normaliu būtų laikomas 10% pelnas, tai ir reguliavimo tarnybos nustatytų pelno dydį, lygų 10% ir ne daugiau. Tokia tvarka, be abejo, neigiamai veikianti ūkinę, veiklą, užkirstų kelią efektyvumo didėjimui, vartotojiškų poreikių geresniam tenkinimui ir inovacinėms iniciatyvoms. Vakarų ekonomistų nuomone, pelno normos standarto nustatymas ir tokios ekonomines politikos realizavimas parodo, kad valdančioji sistema yra visiškai nekompetentinga, destruktyvi arba priešingai – nuostabiai talentinga su ta sąlyga, kad pasiekiamas ilgalaikis rinkos balansas ir visiškai patenkinami vartotojų poreikiai.
Konkurencinės kovos sąlygomis tokia reguliavimo tendencija neskatinama. Kaip rodo firmų veiklos analizė, firmų konkurencinis pajėgumas praktiškai prilyginamas jų valdymo aparato veiklos efektyvumui. Todėl firma, pasižyminti nekompetentingu valdymu, yra pasmerkia žlugti. Akivaizdu, kad firmos garantuotos fiksuotos pajamos sudaro pagrindą neefektyvių tiek valdymo, tiek ir ūkinės veiklos formų atsiradimui. Pavyzdžiui, JAV ginkluotės įsigijimo kontraktai, kur kainų sudarymo mechanizmas visiškai pavaldus reguliavimo tarnyboms, todėl pelno dydis yra fiksuotas ir mažas. Tačiau karinės ginkluotės monopolijos įtakoja savo rinką padidintų gamybos išlaidų būdu, kas lieka už reguliavimo tarnybų įtakos ribų.
Reguliavimo principas „išlaidos + normalus pelnas“ praktiškai yra lygiai tas pats kaip „kaštai + kontrakto pelnas“. T.y. kontrakte nurodytas sąlygas dažniausiai lemia ne ekonominiai, o grynai subjektyvūs veiksniai.
Kitas dalykas, kai firma ar reguliuojama šaka susiduria su finansiniais sunkumais. Jei einamosios investicijos garantuoja 10% pelną, o rinkos situacija dėl sumažėjusios paklausos gali garantuoti tik 3% pelno, reguliavimo tarnybos pastangos tokiai firmai padėti yra bergždžios. Kainų pakėlimas padidintų tik einamųjų investicijų pelną, kartu didindamas neatitikimą rinkos situacijai. Reguliavimo tarnybos stengiasi išvengti galimos rizikos, nes pramonės šakose, pasižyminčiose specifinėmis dinamiškumo savybėmis, pelno svyravimai kelių mėnesių laikotarpiu yra labiau tikėtini nei per ilgą laikotarpi. Sakykime, reguliavimo tarnyba pritarė kainoms, kurių kalkuliacijoje pelno norma – 10%. Jei valdymas sėkmingai realizuoja inovacinius procesus, susiklosčiusi rinkos Situacija pagrindžia pelno normos padidėjimą iki 12%. Firmos vadovybė atitinkamai pateikia kitiems metams naują projektą, kuriame pelno norma -13%. Bet jai firmos vadovybe antraisiais metais padaro daug klaidų, kurios sumažina pelną iki 7%, kainos, kurių didėjimą reguliavo tarnyba, ima kristi. Reguliavimo tarnyboms toks reikalų pablogėjimas ir yra rizika, nes pirmaisiais metais 2% pelno normos padidėjimas buvo laikomas efektyvaus valdymo laimėjimu, o antrųjų metų 5% netektis bus apeliacija į reguliavimo tarnybas, kurios turės padengti šį nuostolį, norėdamos išlaikyti konkurencines reguliuojamos firmos prekių kainas. Šis pavyzdys gana sąlyginis, nes reguliavimo tarnybos turėtų iš anksto „pajusti“ neefektyvaus vadovavimo pasekmes ir atsisakyti globoti šią firmą.
Pagrindinis reguliavimo tarnybų veiklos vertinimo kriterijus – visos ekonomikos efektyvumas. Bet kuriuo atveju reguliavimo tarnybos turi palikti galimybę aktyviai veiklai organizuoti. Normalaus pelno ir efektyvios ūkinės veiklos santykis – tokia dabar viena pagrindinių reguliavimo teorijos dilemų.
Naudota literatūra
Mikroekonomika
Aušra Rastienė
Vilnius 2002

Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas
Bendra redakcija
K. Gaveckas
„Baltikon“ 1990

Leave a Comment