Monetarinė politika

TURINYS

MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI 4
VALIUTŲ VALDYBA 8
LIETUVOS VALIUTŲ VALDYBA 12
MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI IR JŲ ĮGYVENDINIMO BŪDAI LIETUVOJE 17
1. Lietuvos Banko perspektyviniai tikslai ir uždaviniai: programa ir memorandumai 17
2. Europos valiutų sąjunga ir monetarinės politikos perspektyva Lietuvoje: situacijos įvertinimas 20
3. Lietuvos Bankas: Monetarinės politikos modeliavimo situacija 22
4. Force Majeur: statistikos netikrumas 23
MONETARINĖS POLITIKOS FUNKCIJŲ ATLIKIMO PRIEMONĖS 24
CENTRINIO BANKO NEPRIKLAUSOMYBĖS SVARBA 27
IŠVADOS 33
LITERATŪRA 34

ĮVADAS

Šiame darbe mes norime atskleisti monetarinės politikos esmę, jos veikimo principus, bei, kas ją atlieka, tai yra valiutų valdyba, centrinis bankas. Taip pat kokiomis priemonėmis jie vykdo monetarinę politiką, koki poveikį patirs Lietuvai integruojantis į ES. Tačiau, paagrindinis darbo tikslas yra atskleisti monetariės politikos tikslus ir uždavinius bei kokiais būdais jų yra siekiama.
Taip pat apžvelgiamos pagrindinės Lietuvos Banko funkcijos, jų atlikimo ir siekimo galimybės, nes vienas iš monetarinės politikos tikslų yra būtent savo funkcijų vykdymas.
Kokias pasekmes turės euro įvedimas Europoje lito kursui, kaip paveiks Lietuvos ekonomiką lito persiorientavimas nuo JAV dolerio prie euro.
Rašant šį darbą pirmąją pusę parengė Reda Adukauskaitė. Tai yra apie monetarinės politikos tikslus ir valiutų valdybas Lietuvoje ir pasaulyje.
Antąją pusę parengė Ilona Žudikova, kuuri aptarė monetarinės politikos taikymo būdus Lietuvoje, Lietuvos Banko veikimo principus.
Šį referatą rašėme pasiskirsčiusios darbus tolygiai.

MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI

Svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti kainų stabilumo.

Kainų stabilumas įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą nacionalinės valiutos kursą.
Fiksuotas kursas tokioje ma

ažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartina integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.
Pasak Petraškevičiaus pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė. Tiesiogiai monetarinę politiką formuluoja centrinis bankas.
Pagrindinis Lietuvos banko tikslas, kaip nurodo Lietuvos respublikos įstatymai, – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.
Lietuvos bankas siūlo priimti Lietuvos banko įstatymo pataisas, įgyvendinančias Europos Sąjungos valstybių centriniams bankams keliamus reikalavimus, ir patikslinti paagrindinį tikslą, suvienodinant jį su Europos centrinių bankų sistemos narių pagrindiniu tikslu – kainų stabilumu.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:

1. vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
Įstatymai suteikia centriniams bankams leisti pinigus, išimti jas iš apyvartos.
2. formuoja ir vykdo pinigų politiką;
Lietuvos bankas formuoja ir vykdo pinigų politiką. Nustato pinigų politikos priemones, kokias naudoti.sprendžia dėl paskolų, delspinigių ir kt.
3. nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
4. valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
Užsienio atsargas sudaro:
1) auksas
2) užsienio valiuta banknotais ir
r monetomis
3) turtas, užsienio valiuta užsienyje
4) specialiosios skolinimosi teisės ir atsargos Tarptauiniame valiutos fonde
5) kitos visuotinai pripažįstamos tarptautinės atsargos.
5. atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
Jos yra griežtai apribotos:
1) Lietuvos bankui draudžiama skolinti vyriausybei ir kitoms valstybinėms organizacijoms. Pirkti jų vertybinius popierius pirminėje rinkoje.
2) Turi teisę atidaryti ir tvarkyti Lietuvos Respublikos iždo sąskaitą.
3) Gali organizuoti vyriausybės vertybinių popierių išleidimą, aukcionus. Lietuvos bankas veikia kaip tarpininkas.
4) Gali tvarkyti valstybės skolą.
6. išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
7. kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
8. renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

Lietuvos bankas pagrindinio tikslo siekia įstatymų nustatyta tvarka pasirinkdamas bazinę valiutą (valiutas) ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą. Fiksuoto kurso sąlygomis bendrą palūkanų lygį lemia fundamentalūs ir nefundamentalūs veiksniai.

Prie fundamentalių veiksnių priskiriami:
1. mokėjimų balanso būklė;
2. bendroji ekonomikos konjunktūra (bendrojo vidaus produkto, infliacijos ir nedarbo dinamika bei prognozės);
3. šalies rizika;
4. bazinės valiutos (valiutų) palūkanų lygis ir jo kitimo tendencijos;
5. tarptautinių finansų rinkų tendencijos, darančios įtaką investicijų į kylančias rinkas, kurioms priklauso ir Lietuva, srautams;

br />6. kiti veiksniai, kurie lemia ekonomikos pusiausvyrą ar jos atkūrimą ir kurių dėl šios priežasties neįmanoma ir netikslinga atsverti pinigų politikos priemonėmis.

Nefundamentaliais veiksniais laikytini veiksniai, sukeliantys laikinus finansų rinkos nukrypimus nuo pusiausvyros (pavyzdžiui, stambūs pavieniai lėšų pervedimai į bankų sistemą vykdant Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, Valstybės iždo sąskaitos perkėlimas į Lietuvos banką, pavieniai dideli finansiniai sandoriai, stambių užsienio paskolų gavimas arba grąžinimas ir kt.).

Lietuvos bankas pinigų politikos priemonėmis riboja nefundamentalių veiksnių poveikį Lietuvos finansų rinkai, padėdamas išlaikyti arba greičiau pasiekti fundamentalių veiksnių lemiamą pusiausvyrą.

Kiti Lietuvos banko pinigų politikos tikslai:
1. skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą;
2. spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga derinant pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais;
3. užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.
Monetarinės politikos tikslai ekonomikos požiūriu
Pagrindinis monetarinės politikos tikslas rinkos ekonomikoje – užtikrinti stabilią makroekonominę aplinką, nes tik tokioje aplinkoje veikiantys ūkio subjektai gali racionaliai planuoti ir vykdyti savo ekonominę veiklą, pasitikėti kainų mechanizmo perduodama informacija ir turėti ilgalaikę savo veiklos strategiją.
Taigi monetarinė politika turi du svarbiausius tarpusavyje susijusius tikslus: palaikyti kainų stabilumą (t. y., užtikrinti žemą infliacijos lygį) ir garantuoti ūkio subjektų pasitikėjimą nacionaline valiuta.

Naujajame Lietuvos ba

anko įstatyme buvo pakeista pagrindinio centrinio banko tikslo formuluotė, kas taip pat atrodo reikšminga daugiau formos, o ne turinio atžvilgiu. Vietoje pinigų stabilumo centrinio banko veiklos prioritetu tapo kainų stabilumo siekimas. Pinigų stabilumas yra sąvoka, apimanti vidinį (kainų stabilumas) ir išorinį (valiutos kurso stabilumas) stabilumą. Tarp šių potikslių nėra esminio konflikto, jeigu šalis įdiegia fiksuoto valiutos kurso režimą ir bazine valiuta pasirenka stabilią užsienio valiutą (šiuo aspektu net nėra principinio skirtumo, ar tai bus JAV doleris, ar euras). Minėtas žingsnis svarbesnis integracijos prasme, nes Lietuva perkėlė į savo įstatymus vieną iš aukščiausių ES ekonominės politikos vertybių. Nuostata siekti kainų stabilumo yra užfiksuota ES sutartyje, kur pasakyta, kad “svarbiausias Europos centrinių bankų sistemos tikslas yra palaikyti kainų stabilumą”.
Kita vertus, kainų stabilumo kaip pagrindinio Lietuvos banko tikslo išryškinimas kelia papildomų klausimų. Pirmiausia reikėtų kiekybiškai identifikuoti, koks metinis kainų lygio padidėjimas laikomas toleruotinu ir nepažeidžiančiu kainų stabilumo tikslo. Europos centrinių bankų sistema siekia, kad vartojimo kainų indeksas vidutinio laikotarpio perspektyvoje būtų 0–2 proc. ribose. Kadangi Lietuva dar nėra Europos ekonomikos ir pinigų sajungos narė, ji turi teisę ir pareigą nustatyti savo kainų stabilumo kiekybinį apibrėžimą. Taip pat būtina patikslinti, koks rodiklis bus naudojamas infliacijai matuoti – VKI, BVP defliatorius, bazinės infliacijos indeksas (underlying inflation) ir pan. Kol Lietuvos bankas to nepadarė, kainų stabilumo tikslas yra abstrakcija, nes neįmanoma nustatyti, ar centriniam bankui pavyksta jį garantuoti.
Viena vertus, Lietuvos bankas gali automatiškai perimti Europos centrinių bankų sistemos kainų stabilumo apibrėžimą, kita vertus, jis gali nustatyti kitokias kainų lygio kilimo ribas, motyvuodamas tai įvairiais veiksniais, būdingais pereinamosios ekonomikos valstybei. Vienas iš tokių veiksnių būtų Ballasos-Samuelsono efektas, lemiantis spartesnį prekių, nepatiriančių išorės konkurencinio spaudimo, kainų kilimą. Nors 2000 m. Lietuvoje vartotojų kainų indeksas (lyginant metų pabaigą su prieš tai ėjusių metų pabaiga) padidėjo 1,4 proc. ir “įtilpo” į Europos centrinių bankų sistemos toleruojamas ribas, tai aiškintina ne paskutinėje vietoje ir tuo (iš pirmo žvilgsnio tai skamba paradoksaliai), kad litas buvo susietas su doleriu, o ne su euru. Pastaraisiais metais euras prarado didelę dalį savo vertės, palyginti su doleriu ir litu, o tai buvo svarbus infliaciją Lietuvoje stabdantis veiksnys. Pavyzdžiui, Estijoje, kurios nacionalinė valiuta susieta su euru, 2000 m. infliacija buvo 4,0 proc., o šių metų pirmojoje pusėje ji net viršijo 6 proc.
Lietuva nėra susaistyta tarptautinių įsipareigojimų, tikslinga nustatyti specialų kainų stabilumo kiekybinį apibrėžimą, kuris būtų realiai įvykdomas ir kartu nepažeistų pasitikėjimo centrinio banko veikla. ES politika šalių-kandidačių atžvilgiu leidžia joms pasirinkti priimtiniausią infliacijos lygio reguliavimą, tačiau akcentuojama, jog aukštą infliaciją turinčiose šalyse ji turi būti mažinama kaip galima sparčiau.

VALIUTŲ VALDYBA

Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios:
Bazinė valiuta:
Bazinė valiuta yra valiuta pasirinka dėl laukiamo jos stabilumo bei tarptautinio priimamumo. Daugumoje valiutų valdybų kaip bazinė valiuta naudojamas JAV doleris, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų, Vokietijos markė ar euras.

Konvertuojamumas:
valiutų valdyba išlaiko visišką, neribotą konvertuojamumą tarp vietinės valiutos ir bazinės valiutos nustatytu fiksuotu kursu. Nors ortodoksinė valiutų valdyba paprastai nekonvertuoja vietinių indėlių, denominuotų vietine valiuta, į bazinę valiutą, tačiau bankai paprastai siūlo tai padaryti už nedidelį mokestį. Valiutų valdyba neprisiima atsakomybės užtikrinant, kad indėliai bankuose yra konvertuojami į valiutos valdybos pinigus. Tai yra vien tik bankų atsakomybė. Valiutų valdyba rūpinasi tik pinigais, kuriuos ji išleido. Neribotas konvertuojamumas į bazinę valiutą reiškia, kad ortodoksinėje valiutų valdybos sistemoje nėra jokių apribojimų nei einamosios sąskaitos transakcijoms (prekių ir paslaugų pirkimui), nei kapitalo sąskaitos transakcijoms (finansinio turto, tokio kaip užsienio obligacijos, pirkimui ir pardavimui). Rezervai: valiutų valdybos rezervai turi būti adekvatūs, kad būtų užtikrinama, jog visi vietinių pinigų turėtojai galėtų pasikeisti savo turimus pinigus į bazinę valiutą. Valiutų valdybų rezervai dažniausiai sudaro ne 100%, o 105-110% jų įsipareigojimų, kad apsisaugoti tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę.
Pelnai:
ne taip kaip obligacijos ar dauguma banko indėlių, gryni pinigai neneša palūkanų; jie yra kaip beprocentė žmonių, laikančių pinigus, paskola leidėjui. Leidėjo pelnas yra lygus iš rezervų uždirbtoms palūkanoms minus pinigų išleidimo į cirkuliaciją kaštai. Šios išlaidos paprastai yra mažesnės nei 1% turto per metus. Priedo, jei banknotai ar monetos yra sunaikinami, leidėjo grynasis turtas padidėja, kadangi įsipareigojimai sumažėja, tačiau turtas – ne. Monetarinė politika: pagal savo prigimtį, valiutų valdyba veikia visiškai pasyviai ir automatiškai. Pagrindinė valiutų valdybos funkcija yra keisti banknotus ir monetas į bazinę valiutą fiksuotu kursu. Ne taip kaip centrinis bankas, ortodoksinė valiutų valdyba neskolina vietos vyriausybei, vietinėms įmonėms ar bankams. Valiutų valdybos sistemoje vyriausybė gali finansuoti savo deficitą tik didindama mokesčius arba skolindamasi, o ne spausdindama pinigus ir taip kurdama infliaciją.
Palūkanų normos ir infliacija:
ortodoksinė valiutų valdyba nebando paveikti palūkanų normų nustatydama diskonto normą kaip tipinis centrinis bankas. Fiksuotas valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse. Tai yra normalu ir nesukuria ekonominio spaudimo devalvuoti valiutą.
Ryšys su bankais:
kadangi valiutų valdyba neturi jokios dalies bankų pelnuose, ji neturi jokios pareigos veikti kaip paskutinis skolintojas, kad apsaugotų bankus nuo nuostolių. Ortodoksinėse valiutų valdybos sistemose bankų griūtys buvo gana retos, tačiau jos buvo dažnos į valiutų valdybas panašiose sistemose, kurios perėmė daug bankinių problemų iš centrinio banko sistemos.

1 lentelė. Pagrindiniai bruožai valiutų valdybos sistemos skirtumas nuo tipinės centrinio banko sistemos:

Valiutų valdybos sistema Tipinis centrinis bankas
1. Išlaiko fiksuotą valiutos kursą su rezervine valiuta. Išlaiko susietą ar svyruojantį valiutos kursą.
2. Laiko užsienio rezervus, kad jie padengtų 100% pinigų bazės arba pinigų apyvartoje. Užsienio rezervų laikymas neparemtas jokiomis taisyklėmis
3. Valiuta pilnai konvertuojama, valiutų valdyba pasyviai keičia savo įsipareigojimus į rezervinę valiutą fiksuotu valiutos kursu neribotais kiekiais. Valiutos konvertuojamumams yra politikos sprendimas.
4. Negali vykdyti nepriklausomos monetarinės politikos. Negali daryti intervencijų į valiutų rinką. Gali vykdyti diskretišką monetarinę politiką.
5. Kadangi ji negali sukurti kredito, ji negali būti paskutinės vilties skolintoju nei valstybei, nei bankiniams sektoriui. Atlieka paskutinės vilties skolintojo vaidmenį.

Diegiant valiutų valdybos sistemą, susiduriama tiek su jos privalumais, tiek trūkumais. Čia trumpai apibūdinsime pagrindinius iš jų.
Privalumai:
1. Monetarinis mechanizmas yra paprastas ir skaidrus, o kiekvienas rinkos dalyvis gali stebėti valiutų valdybos veiksmus paprasčiausiai stebėdamas užsienio rezervų bei pinigų apyvartoje dinamiką.
2. Užtikrinamas konvertuojamumas. Kadangi valiutų valdyba turi turėti didesnius už įsipareigojimus užsienio valiutos rezervus, ji visada galės pakeisti bet kokį kiekį savo įsipareigojimų į užsienio valiutą. Tačiau valiutų valdyba nedaro intervencijų į valiutų rinką. Tai yra kontrastas fiksuoto valiutos kurso sistemai kur centrinis bankas daro intervencijas į valiutų rinką kad išlaikyti fiksuotą kursą.
3. Ekonominės disciplinos ir pasitikėjimo išugdymas. Valiutų valdyba negali finansuoti fiskalinio deficito. Todėl Vyriausybė, turės subalansuoti savo biudžetą, jei ji nebegalės pasiskolinti viduje arba užsienyje. Valiutų valdyba taip pat užtikrins žemesnę infliaciją, nes rezervinė valiuta dažniausiai būna šalies, kurioje maža infliacija. Valiutų valdyba gali pasitarnauti kaip efektyvus mechanizmas užtikrinant pasitikėjimą vyriausybės ketinimais vykdyti tinkamą makroekonominę politiką ir taip išlaikyti visuomenės pasitikėjimą.
4. Kadangi valiutų valdyba neteikia paskutinės vilties paskolų (kai kurie valiutų valdybos kritikai įvardina tai kaip trūkumą), eliminuojama moralinės rizikos problema, kadangi paskutinės vilties paskolų buvimas skatina bankus būti mažiau apdairiais, nei kitu atveju.
Trūkumai:
1. Sukūrimo sudėtingumas. Iš pradžių sunku surinkti pakankamus konvertuojamos valiutos rezervus visos monetarinės bazės padengimui, o tai gali sutrukdyti valiutų valdybos sistemos sukūrimui. Nors pagal teoriją pilnai padengta turi būti tik monetarinė bazė, tačiau kuo didesni užsienio valiutos rezervai, tuo patikimesnė valiutų valdyba.
2. Dideli valiutos kurso neatitikimo ištaisymo kaštai. Valiutų valdybos sistemoje, norint ištaisyti realaus valiutos kurso neatitikimus yra keičiamas nominalus valiutos kursas. Jei darbo jėgos ir turto kainos nėra labai lanksčios, yra neišvengiamas aukštų palūkanų normų ir galimai didelio nedarbo periodas. Tai sukels abejones apie tai ar sistema išlaikoma ir ar vyriausybė pasiryžusi ją išlaikyti, o tai gali privesti prie spekuliatyvių valiutos atakų.
3. Aktyvios monetarinės politikos vykdymo negalimumas. Valiutų valdyba į monetarinių sąlygų pasikeitimą turi reaguoti visiškai pasyviai. Vidinis likvidumas tampa pro-cikliniu: kai laikai geri, sulaukiama pinigų įplaukų, ilgalaikės palūkanų normos krenta, ekonomika auga ir atvirkščiai. Tai padidina ekonomikos svyravimus.
Čia išdėstėme ortodoksinės valiutų valdybos požymius. Lietuvoje veikia šiek tiek modifikuota valiutų valdyba.
LIETUVOS VALIUTŲ VALDYBA

1993 metų birželio mėnesį įvestas litas – Lietuvos nacionalinė valiuta. Lietuvos centrinis bankas, kurio veikla ir funkcijos nebuvo įteisintos įstatymu, pradėjo vykdyti intervencionistinę monetarinę politiką. Taip buvo pažeidinėjami laisvosios rinkos principai – kuo mažiau kištis į natūralius rinkos procesus.
Reikėjo rasti tinkamiausią pinigų politikos modelį, kuris labiausiai tiktų Lietuvos atvejui ir sudarytų prielaidas kitų reformų sėkmei bei privataus sektoriaus plėtrai. Pasirinktas modelis – valiutų valdyba, tuo metu jau sėkmingai veikusi Estijoje.
Galima teigti, kad pasirinktas valiutų valdybos modelis leido pakankamai efektyviai pasiekti šių dvejų pagrindinių monetarinės politikos tikslų: po lito ir valiutų valdybos modelio įvedimo infliacija pradėjo stipriai mažėti, kas sudarė makroekonomines prielaidas BVP augimui.

2 lentelė. Makroekonominių rodiklių kitimas 1991-1999 metų laikotarpyje, %

1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999
Infliacija (Lietuva) 383 1 163 189 45.1 35.7 13.1 8.4 2.4 0.3
Infliacija (Estija) 304 954 36.0 42.0 29.0 14.6 12.5 4.4 4.0
Realiojo BVP pokytis (Lietuva) -5.7 -21.3 -16.2 -9.8 3.3 4.7 7.3 5.1 -4.1

Valiutų valdyba – įstatymais įteisinta sistema, kurios pagalba nacionalinės valiutos kursas yra fiksuotas kitos valiutos atžvilgiu. Neatsiejama valiutų tarybos detalė – visi apyvartoje esantys pinigai šimtu procentų turi būti padengti užsienio valiuta ir aukso rezervais. Tai pirmasis ir pagrindinis valiutų tarybos principas. Šios dvi detalės (kurso fiksavimas ir padengimas) negali egzistuoti viena be kitos, nes tai lyg valiutų valdybos aksioma.
Antrasis principas apibrėžia sistemos savarankiškumą – valdžia, patvirtinusi valiutų valdybą, praranda beveik visas poveikio monetarinei politikai priemones – centrinis bankas tampa panašus į automatiškai dirbančią pinigų keityklą. Tai reikalinga, nes dažnai vykdomoji valdžia yra linkusi manipuliuoti monetarine politika tam, kad pasiektų trumpalaikių rezultatų, nors tai ir labai žalinga ilgalaikei ūkio plėtrai. Jeigu valdžia manipuliuoja pinigų politika reformų vykdymui ar situacijos “pagerinimui”, tai veda tikrai ne į viršų, bet tiktai į dugną.

Pavyzdžiui, jei valstybės institucijos skolinasi iš centrinio banko ir skolos nesiruošia padengti arba jei priverčia centrinį banką išleisti daugiau nepadengtų pinigų – tai vienintelė tokios trumparegiškos politikos pasekmė – infliacija. Kaip visi žinome, infliacijos pasekmė -privataus verslo ir vartotojų nuostoliai, ir tik valdžia gauna “pelną”. Valiutų valdyba nepalieka valdžiai manipuliavimo monetarine politika teisės – o tai padeda sumažinti infliaciją ir padidina pasitikėjimą nacioaline valiuta. Žmonių pinigai savaitės pabaigoje bus verti tiek pat, kiek ir savaitės pradžioje. Tai savo ruožtu didina pasitikėjimą ir nacionaline valiuta, ir visa bankų sistema, kas užtikrina stabilumą ir efektyvumą.
Ekonominės valiutų tarybos pasekmės:
1. Pagerėja eksportuotojų galimybės planuojant prekių pardavimo kainas, nes fiksuotas valiutos kursas sumažina nežinojimą.
2. Labai sumažėja valiutos pirkimo ir pardavimo kainų skirtumas, nes valiutų tarybos modelyje prekiavimo bazine valiuta išlaidos yra labai maži. Dėl to padidėja eksporto galimybės.
3. Palūkanų norma palaipsniui mažėja iki bazinės valiutos šalies palūkanų normos (tačiau išlieka šalies rizika, todėl šios normos nesusilygina). Pagerėja skolinimosi galimybės iš vietinių komercinių bankų. Suvienodėja verslo dalyvių sąlygos gauti kreditus, labiau pasitikima nacionaline valiuta.
4. Šalies užsienio rezervai yra investuojami labai stabiliomis palūkanomis. Šie rezervai ne tik uždirba nominalias palūkanas, bet palaiko pasitikėjimą valiutų keitimo kursu ir padeda išlaikyti daug žemesnes palūkanų normas šalyje.
Kalbant apie valiutų valdybos neigiamas puses, galima išskirti vieną pagrindinę problemą – trumpalaikę infliaciją, kol vidaus kainos neprisitaiko prie pasaulinių rinkos kainų. Tačiau ši problema yra normali valiutų valdybos pasekmė. Perėjimo procese sunku išvengti infliacijos, tačiau ji trumpalaikė, o ilguoju laikotarpiu infliacija stipriai sumažėja.
Lietuvoje valiutų tarybos principai įtvirtinti 1994 metais Lito patikimumo įstatymu. Lito kursas fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu santykiu 4:1. Centrinio banko funkcijos, tokios kaip aktyvus monetarinės politikos vykdymas, buvo stipriai apibotos. Įstatymais įtvirtinta centrinio banko nepriklausomybė ir pagrindinės funkcijos užtikrina minimalią vykdomosios valdžios įtaką monetarinei politikai. Pagrindiniai veiksniai, paskatinę įdiegti valiutų valdybą Lietuvoje, buvo pastebimi valiutos kurso svyravimai, mažas gyventojų pasitikėjimas monetarine politika, valiutų valdybos sistemos sėkmė Estijoje bei Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įtaka. Atsiradus valiutų valdybai pagerėjo konkurencinės sąlygos pinigų rinkos dalyviams – komerciniams bankams, o kartu ir visiems vartotojams.
Priimtas Lito patikimumo įstatymas užtikrino gyventojų bei įmonių pasitikėjimą valiutų valdybos modeliu, tačiau jis nebuvo šimtaprocentinis, nes šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta, kad “tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) lito kursą.”
Visuomenės pasitikėjimą stiprino ir tai, jog būdavo pabrėžiama, jog bendrasiomis užsienio atsargomis litas yra padengtas apie pusantro karto. Kadangi Lietuvos bankas turi įsipareigojimų ne tik litais, tačiau ir užsienio valiuta, grynasis lito padengimas buvo mažesnis, tačiau litas visada buvo padengtas daugiau nei 100%.

Grafikas 1 Lito padengimas nuo 1996 metų

Lietuvos bankas taip pat išsaugojo teisę teikti riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją. Griežtas valiutų valdybos modelis paskutinės vilties paskolų teikimo nenumato. Paskutinės vilties paskolų teikimą taip pat kritikuoja ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai. Lietuvos bankas taip pat išlaikė ankstesnę savo organizacinę struktūrą bei personalą, taip pat nebuvo atskirtas bankų priežiūros padalinys, nors griežtoje valiutų valdybos sistemoje tai turėtų būti padaryta.
Nors griežtame valiutų valdybos modelyje negalima jokia aktyviai vykdoma pinigų politika, Lietuvos bankas pradėjo laipsniškai plėsti savo pinigų politikos priemones paskelbęs Pinigų politikos programą 1997-1999 m. Pagal šią programą 1997-1998 metais buvo įdiegtos šios pinigų politikos priemonės:
1) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandoriai;
2) indėlių aukcionai;
3) vienos nakties skolinimosi galimybės Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius.
Pagrindiniai šių pinigų politikos priemonių tikslai buvo palaikyti bankų sistemos likvidumą bei padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilzuoti pinigų sistemą. Kaip vienas iš šių priemonių tikslų taip pat įvardinamas nefundamentalių veiksnių sukeliamo palūkanų lygio svyravimus bei nukrypimus nuo fundamentalaus lygio.
Indėlių aukcionų panaudojimas nėra apribotas, kadangi tai yra priemonė, absorbuojanti likvidumo perteklių bankų sistemoje. Kitos priemonės – repo sandorių (jie didina likvidumą) naudojimas neturi pažeisti Lito patikimumo įstatymo, kuriame numatyta, kad Lietuvos banko įsipareigojimai litais turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Kadangi šiuo įstatymu reikalaujama litų kiekį padengti bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio atsargomis, perteklinis padengimas viršija milijardą litų ir yra neįtikėtina, kad šis limitas būtų peržengtas.
Čia pateikti duomenys leidžia identifikuoti vieną pagrindinių Lietuvoje vykdytos monetarinės politikos problemų – pavėluotą valiutų valdybos modelio įdiegimą. Manome, kad jau 1992 m., Lietuvai iškovojus tarptautinį Nepriklausomybės pripažinimą, egzistavo visos būtinos sąlygos valiutų valdybos įvedimui (turint omenyje pasiruošimui būtiną laiko tarpą, realiai valiutų valdybos modelis galėjo funkcionuoti nuo 1993 m. pradžios). Galima konstatuoti, kad atidėjus valiutų valdybos modelio įdiegimą iki 1994 m. balandžio, buvo prarasta apie 1-1,5 m. ir makroekonominis stabilumas, sudarantis sąlygas ekonominiam vystymuisi, buvo pasiektas daug vėliau.
Šiuo metu vykdoma monetarinė politika sėkmingai garantuoja dviejų jau minėtų pagrindinių tikslų pasiekimą. Todėl galima teigti, kad esamas valiutų valdybos modelis gali ir toliau būti monetarinės Lietuvos politikos pagrindu. Kitaip pasakius, faktiškai neegzistuoja itin svarių ekonominių argumentų prieš esamą monetarinės politikos modelį (t. y. nėra įrodymų, kad kitokia monetarinė politika leistų efektyviau pasiekti pagrindinių monetarinės politikos tikslų).
Kita vertus, Lietuvos monetarinę politiką įtakoja siekis integruotis į Europos Sąjungą (tuo pačiu ir siekis stiprinti ekonominius-finansinius Vakarų Europos ir Lietuvos ekonomikų ryšius). Traktuojant šį tikslą kaip “duotą” (t. y., kaip tokį, kurio siekimas pateisina ekonominės politikos pokyčius), galima teigti, kad:
1) Valiutų valdybos modelis iki pat galutinio įsiliejimo į ES (ir į Europos Monetarinę Sąjungą) gali sėkmingai garantuoti makroekonominį stabilumą,
2) Bazinės Lito valiutos pakeitimas į eurą (ar euro-dolerio krepšelį) gali padėti Lietuvos ekonomikai integruotis į ES šalių ekonominę erdvę (ypač žinant, kad Lietuvos eksportuotojai nelinkę naudoti valiutų rizikos draudimo instrumentų, ir todėl dažnai nukenčia nuo euro-dolerio kurso svyravimų).
3) Planai keisti valiutų valdybos modelio sąlygas (t.y. bazinę lito valiutą) ir patys pakeitimai ūkio subjektams yra papildomas neaiškumo šaltinis, didinantis ekonominės veiklos riziką, mažinantis pasitikėjimą nacionaline valiuta ir sumažinantis galimybes racionaliai planuoti savo veiklą.
Galima konstatuoti, kad, nors ekonominės būtinybės atsisakyti esamos monetarinės politikos nėra, bet, jei spartinant Lietuvos integraciją į ES, bus priimtas sprendimas keisti lito bazinę valiutą (atrodo, toks sprendimas jau yra), tai turi būti padaryta visiems ūkio subjektams žinomomis sąlygomis ir paskelbus šias sąlygas bent prieš pusę metų. Kitaip pasakius, tiek esamas valiutų valdybos modelis, tiek ir planuojamas įdiegti modelis yra pajėgūs sudaryti monetarines sąlygas makroekonomiam stabilumui ilguoju laikotarpiu.

MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLAI IR JŲ ĮGYVENDINIMO BŪDAI LIETUVOJE

Ši dalis parengta pagal Europos Komisijos inicijuojamą ACE programą, glaustai apžvelgiama pinigų politikos situacija valiutų valdybos veikimo sąlygomis ir šios politikos preimonių modeliavimo galimybės Lietuvoje, rengiantis susieti litą su euru ir palaipsniui prasidedant integracijai į Europos Sąjungą.

1. Lietuvos Banko perspektyviniai tikslai ir uždaviniai: programa ir memorandumai
1.1. Žinoma, pirmiausia, kad suformuluoti koncepciją apie Lietuvos monetarinės politikos modeliavimą ir statistiškai įvertinti instrumentinius parametrus, reikia įvertinti oficialią Lietuvos Banko poziciją ir programas.
Lietuvos Banko esminis tikslas yra nacionalinės valiutos stabilumo siekimas. Tai yra pasiekiama dėl fiksuoto valiutos kurso režimo. Dabar fiksuotos valiutos kursas yra pastovus dėl valiutos valdybos susitarimo su Lietuvos Banku, kuomet išleistas litas stengsis išlaikyti gryžtamąjį ryšį tarp nacionalinės valiutos emisijos ir grynojo užsienio kapitalo ir aukso. Lito priderinimo procedūra prie JAV dolerio ir reikalavimas padengti jį tarptautiniais rezervais yra nustatytas Lito Patikimumo įstatyme (nuo 1994m. balandžio).
Lietuvos Banko monetarinės politikos instrumentai yra pasiekiami stiprinant fiksuotą valiutos kurso režimą ir garantuojant bankinės sistemos stabilumo likvidumą. Ryšium su Lietuvos Banko monetarinės politikos programa 1997-1999 matais, vedamoji tema buvo: „ fiksuoto valiutos kurso priėmimas yra priimtinas kelias Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje“. Vienas iš pagrindinių klausimų buvo įvykdyti sklandų lito persiorientavimą nuo JAV dolerio prie euro. Tai buvo numatyta padaryti 2001 metų antroje pusėje.
Šis sprendimas pristatytas Lietuvos Banko 1997-1999 Perspektyvinėje Programoje, orientuotoje paremti aiškia išėjimo strategija valiutų valdybos santvarką 2000 metų pradžioje. Šiuo momentu buvo nustatyta, kad valiutų valdyba ir fiksuotas pririšimas nėra „nėra tos politikos, kurios gali būti pradėtos ar baigtos bet kuriuo laiku“. Bet kurie pakeitimai duos ilgalaikį poveikį ir pareikalaus žymių tiesioginių ar netiesioginių išlaidų, tai yra jie turės būti priimti už tam tikrą kainą.
Visi Lietuvos Banko sprendimai, liečiantys nacionalinės monetarinės politikos bruožus, yra aptarti viešai, todėl suteikiama numatoma ir stabili politikos sistema, paremianti vyriausybių politikos bendrą patikimumą.
Lietuvos Bankas apibrėžė, kad tuo metu, kai litas bus perištas, valiutos kursas nepasikeis. Lito pririšimas prie euro fiksuotu valiutos kursu leis Lietuvos Bankui sutikti su Sutarties sąlygomis dėl bendros užsienio valiutos politikos, susiaurinti laiko intervalą, kol rinka adaptuosis prie euro įvedimo; pateiks sąlygas dalyvavimui Valiutos Kurso Mechanizme III, kol Lietuva įstos į Europos Sąjungą.

1.2. Kai valiutos kursas yra fiksuotas, nepriklausoma palūkanų norma ar pinigų pasiūlos politika negali būti instrumentu, kad pasirinkti tinkama infliacijos lygį. Dabar Lietuvoje yra vienos iš stabiliausių kainų sulyginus su kitų šalių ekonomikom – 1999 metais pokytis buvo mažiau nei 1 proc. 40 proc. valiutų krepšelio sumažėjimą maisto produktų kainose lėmė Rusijos rinkos krizė, lito pripažinimas ir depresijos žala vartotojams. 2000 matais numatoma, kad kainos kils 2 proc.
Pastaruoju metu Lietuvos Bankas naudoja sekančius monetarinės politikos instrumentus: rezervų reikalavimai; atviros rinkos operacijos: atpirkimas (naudojamas padidinti likvidumą) ir depozitų aukcionai (naudojami sumažinti likvidumą); papildomo vienos nakties paskolos: lombardo paskolos naudojamos tikslų nustatymui; papildomos likvidumo paskolos: specialiais atvejais rezervinės paskolos kreditavimas.
Be to Lietuvos Bankas persiorientavo nuo tiesioginių rinkos instrumentų prie netiesioginių. Šiuo metu Lietuvos Bankas taiko atpirkimus ir depozitų aukcionus. Taip pat taiko vienos nakties paskolų sistemą, kurios yra pratesiamos prieš papildomus Vyriausybės vertybinius popierius. Padėtis, kai bankinėje sistemoje buvo rezervų perteklius, keičiasi, bet tai sunku numatyti. Lietuvos Bankas neskelbia savo „taikinių“ dėl palūkanų normų ar kokiai rinkos operacijai teikti pirmenybę. Tai sudaro sąlygas Lietuvos Bankui surinkti visą informaciją apie rinkos kryptis.
Lietuvos Banko monetarinės politikos principai ir instrumentai jiems įgyvendinti yra panašūs į Europos Centro Banko (ECB). Aplamai, rezervų reikalavimai yra skirti garantuoti aukštesnę ir labiau išlaikytą bankinės sistemos likvidumą.
Lietuvos Bankas vadovauja atpirkimų sandoriams ir depozitų aukcionams. Kaip to dalis, Bankas pradėjo naudoti monetarinės politikos instrumentus, tam, kad valdyti sklandžiai vykstančias likvidumo operacijas, tuo būdu, kuris atitinka valiutų rinkos rėmimą. Atviros rinkos operacijos palengvina perdavimą tarp palūkanų normų išorinių pasikeitimų ir vietinės rinkos, atsižvelgiant į netobulus ryšius tarp pastarosios ir tarptautinės kapitalo rinkos. Pagaliau, jie siekia savo tikslo paremti pinigų ir kapitalo rinkų vystymąsi. Kaip papildomą garantą, išlaikyti tarpbankinių susitarimų stabilumą, Lietuvos Bankas taiko vienos nakties lombardo paskolas.

2. Europos valiutų sąjunga ir monetarinės politikos perspektyva Lietuvoje: situacijos įvertinimas

2.1. Tuo atveju, jei monetarinė politika yra valdoma valiutų valdybos, nacionalinės ekonomikos integracijos į ES poveikis turėtų būti įvertintas truputį kitaip nei, kad integracija tų šalių, kurios turi nepriklausomus centrinius bankus. Nacionalinės monetarinės sistemos pereinamieji svyravimai dėl valiutų valdybos numatomi, kad bus ne tokie ryškūs; atviros rinkos valiutos stabilizavimo ir rizikos sumažinimo poveikio efektyvumas, manoma, kad bus mažiau apčiuopiamas.
Be to, tikimasi, kad integracija į ES duos tokius ekonominius efektus:
a) prekybos plėtra su ES geresniam įgyjamų reikalavimų priėmimui;
b) Europos valiutų sąjungos specifinių piniginių instrumentų suderinimas ir pritaikymas.
Kainų stabilumo ir palūkanų normų susiliejimo priėmimas, rizikos balansas atsiranda, kad suteikti paslaugą nedideliems pereinamiesiems ūkiams su fiksuotais, o ne lanksčiais valiutų kursais.
Tarptautinis valiutos fondas, 1999 metais savo ataskaitoje reportavo, kad litas vis dar nebuvo pervertintas. Realiausias valiutos kurso pakilimas nuo 1994 iki 1999 metų atspindėjo didžiulį lito nepakankamą pirminį įvertinimą. Galimas lito nuvertėjimas, aptartas kaip vienas iš alternatyvių sprendimų, artimiausių monetarinės politikos ateičiai.

Du monetarinės politikos valdymo būdai Lietuvoje:
A. Fiksuotos valiutos kursas B. Devalvacija

 
AA. Išlaikyta AB. Priverstinė BA. Sureguliuota BB. Nesureguliuota

dolerizacija devalvacija devalvacija devalvacija

   

Kaip pasikeis lito valiutos kurso valdymas po integracijos į Eurozoną?
Lito instrumentinio piniginio valdymo perspektyvos yra tokios: Lietuvos Bankas parems maždaug metams laiko fiksuotą valiutos kursą ir po to, remiantis bendru administracijos sprendimu, nutars persiorientuoti prie euro. Jei bendra ekonominė situacija Lietuvoje pablogėtų, priverstinės ir sureguliuotos devalvacijos galimybės gali būti keičiamos.

2.2. Po lito ir/ar kitų Baltijos šalių valiutų pririšimo prie euro, Eurozonos šalių tarpusavio valiutų kursai taps labiau fiksuoti. Dėl šio ryšio, mainų rizika ir pasikeitimų kaina tarp šių valiutų bus eliminuota korporacijoms ir finansiniams sektoriams. Tarpbankinių fondų pervedimo sistemos pertvarkymas, išleidžiant integruotą mokėjimo sistemą, kuri vykdo apmokėjimus, yra apibrėžta Europos Centrinio Banko ir numatoma baigti 2004 metais.

2.3. Esant tokiai monetarinei situacijai, kai litas buvo vienintelė valiuta Europoje pririšta prie dolerio, Lietuva kentėjo nuo papildomo „asimetriško šoko“. Jos ekonomika patyrė esminius nuostolius einamąjame sąskaitų balanse dėl žemo kompetingumo lygio Eurozonoje, kurioje euras nuvertėjo dolerio atžvilgiu. Lietuvos prekybos priklausomybė nuo Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS) buvo didesnė nei Estijos ier Latvijos, kuomet Rusijo krizė apėmė Rytinę ir Centrinę Europą. Bet ne tik Rusijos krizė paskatino Baltijos šalis persiorientuoti nuo NVS prie Vakarų ir centrinės Europos. Euro kurso kritimas buvo žalingas ne tik Latvijai, bet ir Lietuvai, o ypač jos užsieniniam mokėjimų balansui.
Be to šiuo atveju svarbu skirti neigiamus efektus, patirtus nuo nepalankaus lito pririšimo prie JAV dolerio, ir tuos, kurie iškilo dėl neefektyvios ekonomikos. Sprendimų modeliavimas gali būti pasiektas su tais parametrais, kurie adekvačiau atspindi Lietuvos ekonominės sistemos tikrąjį funkcionavimą.
Pasikeitimai nacionalinių išteklių sąskaitose pasidarė labiau komplikuoti po to, kai euras buvo išleistas kaip Europos valiutų sąjungos vienintelė valiuta, kad paskatinti investicinių procesų vyksmą. Perėjimas prie tiesioginio mokėjimo eurais, be abejo reikalauja padidėjusios rizikos dėl euro pervardinimo trumpalaikių išorinių reikalavimų, kas reiškia ir padidėjusią Vertybinių popierių portfelio riziką (kuri atsirado dėl sumažėjusio saugumo Europos valiutų sąjungos zonoje ir padidėjusio nepastovumo palyginus su pasauline kapitalo rinka).

2.4. Lito kurso prisitaikomumas tam tikru lygiu priklauso ir nuo paskolų rinkos. Tuo atveju Lietuvos bankas sumažino, kaip tikėtasi, rezervų normą nuo 10 iki 8 proc. (kuomet Didžiojoje Britanijoje ji lygi 2 proc.). Taigi, galima tikėtis papildomos pinigų pasiūlos vidinėje rinkoje ir mažesnių palūkanų normų.

2.5. Vertinant poveikį Lietuvai integruojantis į ES, būtų logiška įvertinti ir nustatyti nuostolius, kuriuos patirs jai išstojus iš NVS, ir paskaičiuoti grynąjį ekonominį pelną ar nuostolius. Šiuo atveju pagrindinis klausimas išlieka toks, ar bet kuri trumpalaikė nauda iš aktyvesnės valiutų kurso politikos kompensuos, ir galbūt daugiau nei kompensuos, ilgalaikiuūs nuostolius, patirtus dėl NVS eksporto.
Ryšium su Europos Centriniu Banku, naudos, atsiradusios dėl euro išleidimo ir su tuo susijusių išlaidų įvertinimas gali būti verčiau spekuliatyvinis sulyginus su Eurozonos BVP apimtimi.

3. Lietuvos Bankas: Monetarinės politikos modeliavimo situacija

3.1. Rezultate neužtikrintos ir labai atsargios Lietuvos Banko monetarinės politikos po 1995-1996 bankinės krizės Lietuvoje, taip pat po savaitės monetarinio marketingo proceso, statistinė modeliavimo praktika pastaruoju metu yra labai neveikli. Tokių modelių aptarimas, pirmiausia orientuotas imituoti bendrąją ekonominę pusiausvyrą, taip pat detaliai įvertinti struktūrinių pokyčių įtaką finansinėms srovėms, tik buvo pradėtas. Be to, atpirkimų aukcionų ir kitų patikimumo operacijų rezultatų imitavimas turi polinkį būti labiau supaprastintas.

3.2. Galimybė nustatyti reguliuojamų kainų sumažėjimą nacionalinei ekonomikai priartėjus prie ES, valiutų valdyba labiau riboja monetarinės politikos valdymą.
Pirmiausia svarbu sukurti monetarinės ekonomikos pamatinį modelį ir toliau bandyti įvertinti jo vystymąsi integruojantis į OCA (Optimum Currency Area). Pinigų ir paskolų kiekis, palūkanos ir valiutų kursai gali būti įtraukti į sąskaitą, kaip pagrindiniai tikslūs monetarinio bloko kintamieji dydžiai. Bet dėl fiksuoto valiutos keitimo kurso, jo lygis nustatytas kaip išorinis kintamasis. Komercinių paskolų ilgalaikės palūkanų normos priklauso nuo Valstybės departamento, santykio tarp einamosios sąskaitos ir BVP.
Lietuvos Bankas pristatė struktūrizuotą pusiausvyros modelį Lietuvos ekonomikai, paremtą socialinės apskaitos matrica, taip pat ir santaupų balansu, kuris yra labiau priimtinas fiskalinio sektoriaus politikos tikslams, negu monetarinės politikos analizė ir valiutos keitimo poveikis aplamai.

Monetarinės politikos modeliai Lietuvoje:
• Siaura sfera, nedaug rezultatų
• Pakeisti bendrosios ekonomikos pusiausvyros modeliai
• Trumpalaikiai rinkos prisitaikymo modeliai

Monetarinės politikos departamentas (LB) naudoja kelis vektorinius modelius, paremtus įvairaus aktyvumo makroindeksais, dalinai pažeidimų koregavimui, taip pat abipusiškos priklausomybės tarp valstybinio departamento vystymosi ir palūkanų normų įvertinimui.
To aišku nepakanka išsamiai analizei, kad nustatyti, kokį poveikį atlieka įvairių monetarinių instrumentų įtraukimas į Lietuvos centrinio banko veiklą.

4. Force Majeur: statistikos netikrumas

4.1. Monetarinių faktorių identifikavimas ir įvertinimas, jų išorinių ir vidinių parametrų charakterizavimas bei galimas integracijos poveikis, vadovaujant valiutų valdybai Baltijos šalyse, vis dar yra pradiniame etape. Valiutos pririšimo charakteristika ir pagrrindas turėjo ryškų poveikį einamosios sąskaitos deficitui, ir galbūt, netgi viršijo poveikį integruojantis į ES.

Tuo pačiu metu Estija pririšo savo kroną prie Vokietijos markės ir kalbamuoju laikotarpiu ruošėsi perišti prie euro. Estija vertino euro svyravimų ir besitesiančio smukimo įtaką; tai nėra jau taip blogai, nes tiesiogiai liečia šalies einamąją sąskaitą.

4.2. Mūsų valiutų valdybos darbas neatrodo labai jau procikliškas, nes egzistuoja palyginti silpnas ryšys tarp bankinės sistemos ir realios ekonomikos. Tradiciniai piniginių perdavimų kanalai yra labai siauri arba visai neegzistuoja. Kintamųjų perdavimas, kuris gali jautriai reaguoti į palūkanų normų augimą, hipotekas ar vartotojų kreditus, vystosi labai lėtai.

4.3. Principe, kuomet ekonominė statistika yra nepatikima, vis dar yra galimybė imituoti kai kurias ekonomines situacijas, pritaikant tam tikras statistines procedūras, tokias kaip nustatytų sisteminių nukrypimų neutralizavimas (pavyzdžiui, sezoniniai svyravimai), kartais pasitaikančių sistemoje.
Blogėjantis faktas yra tas, kad visi makroekonominiai duomenys naujai industrilizuotose šalyse yra nepatikimi: šešėlinės ekonomikos žala BVP sudaro net 21 proc.
Šis papildomas ir esminis neįvertintas šešėlinis poveikis negali būti neutralizuotas formaliom statistinėm procedūrom, nes pagilintų nukrypimus duomenų bazėje. [2]

MONETARINĖS POLITIKOS FUNKCIJŲ ATLIKIMO PRIEMONĖS

Tradiciškai, centrinis bankas atlieka keturias pagrindines funkcijas: įgyvendina monopolinę pinigų emisiją, yra bankų bankas šalyje, vyriausybės bankininkas, atlieka kreditinį reguliavimą ir bankų priežiūrą.
Dabar pakalbėsim plačiau apie tas funkcijas.
Taigi, pirmoji funkcija – emisija ir piniginių santykių kontrolė.
Centrinis bankas, kaip Vyriausybės atstovas, turi teisiškai įteisintą banknotų emisijos monopolį, tai yra nacionalinių kreditinių pinidų, kurų paskirtis yra padengti valstybės skolas. Kai kuriose šalyse centrinis bankas taip pat atlieka ir monetų emisiją, bet jų kalimu paprastai užsiima Finansų ministerija (iždas). Išsivysčiusiose šalyse banknotai sudaro palyginti nedidelę dalį visos pinigų masės, todėl centrinio banko emisijos monopolio funkcija truputį sumažinta, nors banknotų emisija vis dar reikalinga atlikti mažmeninės prekybos mokėjimus bei užtikrinti kreditinės sistemos likvidumą. Kuo didesnė grynųjų pinigų apytaka šalyje, tuo didesnę reikšmę turi banknotų emisija.
Taip reikia turėti omenyje, kad banknotų emisijos monopolis dabartiniame etape visiškai nereiškia jo griežtos kontrolės ar susiejimo su piniginio kredito kontrolės tikslais.
Pagrindinis piniginio kredito politikos uždavinys – negrynųjų pinigų emisijos kontrolė, kurios pagrindinis šaltinis yra komerciniai bankai. Tuo pat metu emisinė kontrolė pavertė centrinį banką į bankinės sistemos emisinės kasos centrą, kadangi centrinio banko pareiga (kaip banknotų, taip ir komercinių bankų depozitų formoje) tarnauti bet kuriam komerciniam bankui kaip kasos rezervas.
Centrinis bankas tiesiogiai neturi jokių reikalų su verslininkais ar šalies gyventojais. Jo pagrindiniai klientai yra komerciniai bankai, , atliekantys, taip tariant, tarpininko funkciją tarp ekonomikos ir centrinio banko. Pastarasis saugo komercinių bankų grynuosius pinigus, tai yra kasos rezervus. Istoriškai taip susiklostė, kad komerciniai bankai patikėdavo savo rezervus centriniui bankui, kaip depozitų apmokėjimo garantinį fondą.
Daugumoje šalių komerciniai bankai privalo saugoti dalį savo kasos rezervų centriniame banke, kaip numatyta įstatyme. Tokius rezervus vadina būtinaisiais bankiniais rezervais. Centrinis bankas nustato minimalų būtinųją rezervų kiekį su bankų įsipareigojimu apmokėti depozitus. Sąskaitų pagalba, kurias komerciniai bankai atidaro centriniame banke, pastarasis atlieka atsiskaitymų kontrolę tarp jų. Su elektroninių atsiskaitymų sistemų įsitvirtinimu, be abejo sumažėjo centrinio banko, kaip bankinės sistemos centro, tradicinės funkcijos reikšmingumas atlikti atsiskaitymus.
Priimdamas komercinių bankų kasos rezervus saugojimui, centrinis bankas sutekia jiems kreditinę paramą. Komerciniams bankams jis suteikia kreditą tik kraštutiniu atveju, tai yra paskutinioji institucija suteiksianti kreditą. Paprastai kreditai bankams suteikiami su aukštesniais tarifais nei rinkos, ir todėl bankai kreipiasi į centrinį banką tik tuo atveju, jeigu jau nėra kitos galimybės gauti kreditą.
Centrinis bankas atlieka atsiskaitymų ir rezervinę bankų funkciją. Jis nustato ekonomiškai pagrįstus apribojimus ir normas bankų veiklai, tame tarpe ir CB oficialius tarifus kreditų klausimu. Taip pat jis nustato prioritetinius tikslus kreditinėje ir valiutinėje politikoje ir jų realizaciją, praveda mokslinius tyrimus. Centrinis bankas nustato teisinius pagrindus ir principus kreditinių-finansinių institucijų funkcionavimui, trumpalaikių ir ilgalaikių kreditinių operacijų rinkoms, ir taip pat mokėjimo dokumentų rūšis, naudojamų šalyje.
Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, nepriklausomai nuo kapitalo paskirties centrinis bankas tampriai susijęs su valstybe. Centrinis bankas – vyriausybės bankininkas. Šiuo atveju, centrinis bankas skaitosi, kaip jos kasininkas ir kreditorius, jame yra atidarytos vyriausybės ir jos institucijų sąskaitos. Daugelyje šalių centrinis bankas įgyvendina visus valstybės biudžeto kasos reikalus. Vyriausybės pajamos, gautos iš mokesčių ir paskolų, priskiriamos prie beprocentinės iždo sąskaitos (Finansų ministerijos) centriniame banke, iš kurios padengiamos visos vyriausybės išlaidos. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui JAV, didelė dalis biudžetinių išteklių laikoma komerciniuose bankuose.
Vyriausybių biudžetų chroniško deficito sąlygomis stiprėja kredito suteikimo ir valstybės skolos valdymo funkcija. Valstybės skolos valdymas suprantamas, kaip kad paskolų paskirstymo ir apmokėjimo operacijos, organizacijų gaunamų pajamų išmokėjimas pagal jas, konversijos ir konsolidacijos pravedimas. Centrinis bankas naudoja įvairius valstybės skolos valdymo metodus: parduoda arba perka valstybinius įsipareigojimus su tikslu pavaikti jų kursą ir pajamingumą, keičia pardavimo sąlygas, įvairiais būdais bando parodyti vyriausybinių įsipareigojimų patrauklumą privatiems investuotojams.

Vyriausybės vardu centrinis bankas reguliuoja užsienio valiutos ir aukso rezervus, ir skaitosi vyriausybės aukso-valiutinių rezervų saugotoju. Jis įgyvendina tarptautinių atsiskaitymų ir mokėjimo balanso kontrolę, taip pat dalyvauja pasaulinėje kapitalo ir aukso paskolų rinkos operacijose. Centrinis bankas, kaip taisyklė, pristato savo šalį tarptautinėm ir regioninėm valiutinėm-kreditinėm organizacijom.
Dar viena centrinio banko funkcija – tai ekonominių normatyvų, skirtų bankams, reglamentavimas.
Išvardintos centrinio banko funkcijos sukuria objektyvias prielaidas visos kreditinės sistemos šalyje reguliavimo funkcijos atlikimui, ekonomikos reguliavimui. Piniginio-kreditinio reguliavimo funkcija ir bankų priežiūros dabartiniame etape yra pagrindinė centrinio banko funkcija.
Taigi, centrinis bankas – esminis piniginio-kreditinio ekonomikos reguliavimo skleidėjas, kurios viena iš sudedamųjų vyriausybės ekonominės politikos dali ji yra, kurios pagrindiniai tikslai siekia stabilaus ekonominio augimo siekimo, bedarbystės ir infliacijos sumažinimo, mokėjimo balanso sulyginimo. Bendra ekonomikos būklė daugiausia priklauso nuo piniginės-kreditinės sferos būklės. Vyriasybinis piniginių-kreditinių santykių reguliavimas gali būti efektyvus tik tuo atveju, jeigu valstybė su centrinio banko pagalba gali paveikti komercinių bankų operacijų mastą ir pobūdį. Šio poveikio metodai yra įvairūs, labiausiai paplitę tokie:
• Apskaitos procentų tarifo pakeitimas arba oficialaus apskaitos tarifo centriniame banke (apskaitos arba diskontinė politika);
• Privalomųjų banko rezervų normų pakeitimai;
• Operacijos atviroje rinkoje, tai yra operacijos, kuriomis atliekamas veksekių pirkimas-pardavimas, vyriausybės obligacijų ir kitų vertybinių popierių;
• Ekonominių normatyvų bankams reglamentacija.

CENTRINIO BANKO NEPRIKLAUSOMYBĖS SVARBA

Yra du dalykai apsprendžiantys centrinio banką. Pirmas, centrinis bankas turi būti politiškai nepriklausomas, ta prasme, kad sprendimai nebūtu priklausomi pritariant ar vyriausybės nukreiptas. Būtų idealu, esanti vyriausybė negalėtų “pokštauti” bankų politikos vykdytojas paskiriant arba valdytoją arba vyresnįjį tarnautoją. Didinat tai vyriausybė turi jėgos paskirti tokius darbuotojus, domėjimasis politikos nepriklausomybe geriausiai tarnauja turint ilgį, saugus kadencijos laikas svarbiausiems politikos vykdytojams, kuris yra paskleistas taip, kad net mažiausiomis dalimis mažėja dėl vyriausybės atnaujinimo laikotarpio. Mandatinė vyriausybė atstovaudama bankų vykdomai politikai taip pat trukdo prieš politinę nepriklausomybę.
Antra, centriniai bankai turėtų būti ekonomiškai nepriklausomi, ta prasme, kad galėtų vykdyti monetarinę politiką, kuriai vyriausybė nesutrukdytų. Pavyzdžiui, daugelyje šalių vyriausybė turi savo sąskaitas savo nacionaliniuose bankuose, kuris gali efektyviai perviršyti savo kreditą banke bet kuriuo laiku – tuo pačiu padidindama pinigų pasiūlą. Centriniai bankai taip pat gali būti priversti pirkti vyriausybės išleidžiamas obligacijas, kurios neperkamos plačiosios visuomenės, bus tas pats efektas pinigų pasiūlai. Tokiomis aplinkybėmis, suspausta monetarinė politika gali paskatinti biudžeto deficito padidėjimą. Yra priemonių, kuriomis vyriausybė gali kontroliuoti monetarinę politiką. Pavyzdžiui, istorinė Britanijos vyriausybė kontroliavo kiekybiškai ir kokybiškai centrinių bankų paskolų išdavimus. Lentelės 3 ir 4 rodo kaip nacionaliniai valstybių, EU narių, centriniai bankai išsirikiuoja pagal politinę ir ekonominę laisvės lygį.
Normalus centrinis bankas, nesuvaržytas valiutų valdybos apribojimų, gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius.
Be to, centrinis bankas gali veikti pinigų rinką, nustatydamas ir keisdamas bazines palūkanų normas. Žinoma, per ilgą laiką trumpalaikio kapitalo judėjimo pusiausvyra gali būti atstatyta tik panaudojus fiskalinius svertus, pirmiausia – vykdant griežtą biudžeto deficito planavimo ir finansavimo politiką.
Paprastai pinigų kiekis ir pinigų multiplikatorius pradeda mažėti ekonomikos nuosmukio metu. Bankai linkę laikyti didesnes likvidžias atsargas, vengdami kredituoti sumažėjusio pelningumo ir padidėjusio rizikingumo verslus. Taigi bankų sistema “iš vidaus” mažina pinigų kiekį nuosmukio sąlygomis, todėl ekonomikos krizė gali būti ir gilesnė, ir ilgesnė.
Atvirkščiai, ekonomikos pakilimo metu padidėja paskolų paklausa, todėl bankų sistema stengiasi sukaupti kiek įmanoma didesnius kredito išteklius, didindama palūkanas už įmonių bei gyventojų indėlius, mažindama likvidžių lėšų atsargas ir pan. Pinigų multiplikatorius turi tendenciją didėti, o tai gresia ekonomikos “perkaitimu” ir didele infliacija.
Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tuo tikslu būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes.

Valiutų valdybos modifikavimas arba atsisakymas yra gana sudėtingas procesas, kadangi daugelis gyventojų valiutų valdybą tapatina su fiksuotu valiutos kursu, todėl bet kokie mėginimai ją reformuoti traktuojami kaip galimas nacionalinės valiutos nuvertinimas. Todėl rengiantis pertvarkyti pinigų politiką, svarbiausia yra išaiškinti visuomenei valiutų valdybos ir fiksuoto valiutos kurso skirtumus, supažindinti ją su Europos valiutinės integracijos procesais ir įtikinti reformų būtinumu.
Mažinant infliaciją, pelnas iš pinigų kalimo atneša svarbią pajamų šaltinį nacionalinėms vyriausybėms. Ir kuo aukštesnis valiutos santykis ir didesnis infliacijos lygis, tuo didesnė pinigų kalimo pajamų svarba kaip priemonė vyriausybes išaidų finansavimui.
Visos valstybės, pertvarkančios savo ekonomiką rinkos principais, daugiau ar mažiau susidūrė su spekuliacinio užsienio kapitalo problema. Sunkiai prognozuojamos šio kapitalo įplaukos tam tikrais laikotarpiais nulemia infliacinį pinigų kiekio didėjimą, ir, atvirkščiai, padidėjus finansų rinkos nestabilumui, prasidedantis užsienio kapitalo nuotėkis sukelia problemas Vyriausybės vertybinių popierių rinkoje ir jų palūkanų svyravimus.

Trumpalaikio užsienio kapitalo srautai Lietuvoje kol kas lieka palyginti nežymūs, nors juos ir skatino du veiksniai – fiskalinės politikos nulemtas valstybės skolinimosi poreikis (atsiradus Vyriausybės vertybiniams popieriams) ir išlikęs palūkanų normų skirtumas Lietuvoje bei užsienyje. Tačiau ateityje ši problema gali tapti ne mažiau aštri kaip, pavyzdžiui, Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje, kurios buvo priverstos atitinkamai pakoreguoti valiutos kurso politiką.

Politinės nepriklausomybės lygis
3 lentelė
Centrinis bankas 1 2 3 4 5 6 7 8 9
Vokietija * * * * * * 6
Olandija * * * * * * 6
Italija * * * * 4
Danija * * * 3
Airija * * * 3
Prancūzija * * 2
Graikija * * 2
Ispanija * * 2
Belgija * 1
Portugalija * 1
Britanija * 1

1 valdytojas neskiriamas vald˛ios
2. valdytojas skiriamas penkiems metams
3 vykdytojas neskiriamas vyriausybės
4 vykdytojas skiriamas 5 metams
5 mandatinė vyriausybė neatstovauja vykdytojų
6 nereikalingas vyriausybės pritarimas monetarinės politikos sprendimams
7 įstatymai reikalauja centrinių bankų palaikyti kainų stabilumą
8 tikslūs nesitarimai tarp vyriausybės ir centrinių bankų galimi
9 politinės nepriklausomybės indeksas

Ekonominės nepriklausomybės lygis
4 lentelė
Centrinis bankas 1 2 3 4 5 6 7 8 9
Vokietija * * * * * * * * 8
Belgija * * * * * * 6
Britanija * * * * * * 6
Danija * * * * 4
Prancūzija * * * * 4
Airija * * 4
Olandija * * * * 4
Ispanija * * * 3
Graikija * * 2
Portugalija * * 2
Italija * 1

1 vyriausybės kreditavimas centrinio banko nėra automatinis
2. vyriausybės kreditavimas centrinio banko rinkos palūkanomis
3 vyriausybė kredituojama tik laikinam laikotarpiui
4 vyriausybė kreditavimas iš centrinio banko limituota suma
5 centrinis bankas neima neparduotų vyriausybės obligacijų
6 nuolaida nustatoma centrinio banko
7 nėra vyriausybės kokybės kontrolės komercinių bankų paskoloms nuo 1980
8 nėra vyriausybės kiekybės kontrolės bankų paskoloms nuo 1980
9 ekonominės nepriklausomybės indeksas
Normalus centrinis bankas, nesuvaržytas valiutų valdybos apribojimų, gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, užsienio kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius.
Be to, centrinis bankas gali veikti pinigų rinką, nustatydamas ir keisdamas bazines palūkanų normas.
Žinoma, per ilgą laiką trumpalaikio užsienio kapitalo judėjimo pusiausvyra gali būti atstatyta tik panaudojus fiskalinius svertus, pirmiausia – vykdant griežtą biudžeto deficito planavimo ir finansavimo politiką. [9]

IŠVADOS

Centrinis bankas vadinamas valstybės kreditinės politikos skleidėju. Vyriausybė suinteresuota centrinio banko patikimumu, kuris vaidina ypatingą ir labai svarbų vaidmenį šalies kreditinėje sistemoje. Vienas iš reikalavimų, kad centrinio banko veikla būų efektyvi, yra esminis banko nepriklausomumo laipsnis, nors galiniame etape centrinis bankas yra ir bankas, ir valdžios institucija.
Centrinis bankas atlieka šias pagrindines funkcijas: atlieka monopolinę banknotų emisiją,
ya vyriausiasis iš bankų, vyriausybės bankininkas, praveda piniginę-kreditinę kontrolę ir bankų priežiūrą.
Centrinio banko pravedama piniginės-kreditinės ekonomikos kontrolė, yra viena iš vyriausybės ekonominės politikos sudedamųjų dalių. Pagrindiniai metodai, kuriais vyriausybė per centrinį banką veikia komercinių bankų mastą ir veiklos pobūdį, tokie: centrinio banko apskaitinė politika, privalomųjų bankui rezervų normų pakeitimai, atviros rinkos operacijos, ekonominių normatyvų bankams reglamentacija.
Taigi, pagrindiniais monetarinės politikos tikslais dabartiniame kreditinės rinkos vystymosi etape reiktų laikyti šiuos:
• Infliacijos sumažinimas;
• Nacionalinės valiutos stabilaus kurso palaikymas;
• Tarpbankinės rinkos saugumo palaikymas;
• Ekonomikos stabilizavimas ir augimo skatinimas;
• Valstybinės skolos valdymas.

LITERATŪRA

1. K. Pilbeam, „International Finance“, 1992, p.107
2. Aims of Monetary Policy & Options to Instrumentate it Lithuania // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, K., VDU, 2000, p.27
3. http://project2010.hypermart.net/darbas.html_121
4. http://www.lbank.lt/lt/leidiniai/index.htm
5. http://www.lbank.lt/lt/apie/pinigus.html
6. http://www.lbank.lt/lt/apie/valdymas.html
7. http://www.lbank.lt/apie/prieziura.html
8. http://www.lbank.lt/apie/kryptys.html
9. http://www.mokslocentras.lt
10. http://www.geocities.com/Vykintas/mae1.txt
11. http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Sav_Tur.asp?ID=8276
12. http://www.svarstome.lt
13. http://www.bankreferatov.ru/
14. http://www.lrinka.lt
15. http://www.press.lt/cgi-bin/Article.asp?Lang=L&ID9999

Leave a Comment