Mokesčių sistema

TURINYS

ĮVADAS 3
1. Mokesčių kilmė ir istorinė raida 4
2. Mokesčių klasifikavimas ir funkcijos 7
2.1 Apmokestinimo uždaviniai ir principai 10
3. Mokesčių naštos dydžio išmatavimas 12
IŠVADOS 15
Literatūros sąrašas 16ĮVADAS
Lietuvoje kasmet priimama labai daug įvairių norminių aktų. Seimas leidžia įstatymus, Vyriausybė – nutarimus, o kiekviena ministerija – savo instrukcijas.
Mokesčiai sudaro pagrindinę rinkos ekonomikos šalių valstybės biudžeto pajamų dalį. Pirmasis bendras rodiklis, apibūdinantis jų vaidmenį šalies ekonomikoje, yra visų apmokestinimo įplaukų dalis bendrajame vidaus produkte. Antrasis mokesčių rodiklis apibūdina apmokestinimo pajamų pasiskirstymą pagal įvairius biudžeto sandaros lygmenis.
Šio darbo teorinėje dalyje aprašyta mokesčių istorinė kilmė ir raida, annalitinėje dalyje nagrinėjama mokesčių sistemos pagrindai, apmokestinimo uždaviniai ir principai, o projektinėje pateikiami mokesčių naštos dydžio išmatavimo metodai.

Darbą rašant buvo naudojamasi mokesčių administravimo ir kitais įstatymais, įvairia ekonomine literatūra, interneto puslapių medžiaga.1. Mokesčių kilmė ir istorinė raida
Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse atliekant kasinėjimus Lagašo mieste. Ši valstybė gyvavo prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingiems karams. Laikui bėgant, karas baigėsi, bet mokesčių naašta nepalengvėjo. Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos mokesčių sistemos tada nebuvo. Dažnai mokesčiai skiriami kaip duoklės – seniausia mokėjimų natūra arba pinigais forma. Ilgainiui, formuojantis prekiniams – piniginiams santykiams, mokesčiai įg

gavo pinigų pavidalą. Vienas pirmųjų piniginių mokesčių buvo visų gyventojų visuotinis mokestis, kuris buvo imamas Romos imperijoje II mūsų eros amžiuje. Šis mokestis vadinosi tribūtu. XV – XVI amžiuje Europos valstybėse prasidėjusi politinės valdžios centralizacija sukėlė didelių finansinių problemų. Padidėjo išlaidų armijai, karaliaus rūmams, valstybiniam aparatui ir pan. Mokesčių problemas paskatino spręsti didžiulis XVI-XVII amžiaus ekonominis sąjūdis, gavęs merkantilizmo pavadinimą. Kova dėl krašto praturtėjimo iš užsienio prekybos vertė teoretikus ir praktikus sutelkti dėmesį į muitus. Anglų merkantalizmo atstovas Tomas Menas siūlė mažinti mokesčius eksportuojamoms prekėms bei įvežamoms žaliavoms, skirtoms eksporto reikalams, ir didinti mokesčius įvežamoms prekėms, skirtoms naudoti šalies viduje. Žodžiu merkantalistai suformavo muitų politiką, aktualią ir šiais laikais.
Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai, kito ir visuomenės bei politinės gyvenimo sąlygos, keitėsi ir žmmonių pažiūros į mokesčius. Nuo XVII amžiaus antrosios pusės iki XVIII amžiaus pabaigos intensyviai kuriami apmokestinimo principai, plėtojamos vadinamojo mokestinio teisingumo idėjos. Daugelis Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių mokslininkų, valstybės ir ūkio veikėjų pasisakė už atsargų ir blaivų požiūrį į mokesčius, teisingumą, galimybę juos pasitelkti tik kraštutiniais – negandų ir karų – atvejais. Žanas Bodenas 1580 metais prancūzų ir 1586 lotynų kalbomis išleistoje knygoje “Apie valstybę” kėlė reikalavimus, kad mokesčiai būtų visuotiniai ir būtų uždraustas mokestinis valdančiųjų sluoksnių imunitetas. Ši pažangi idėja mokslinėje literatūroje apie mo
okesčius nuolat būdavo kartojama iki pat 1789-1794 metų buržuazinės revoliucijos.
Armanas Rišeljė, Prancūzijos valstybės veikėjas, suformulavo tokius apmokestinimo principus: “Būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktų jų mokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau, negu reikalinga valstybei”. Valstybės išlaidų problemą nagrinėjo ir anglas Viljamas Petis. Svarbiausiame ekonominiame veikale “Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas” jis siekė vyriausybei parodyti, kaip padidinti mokestines pajamas; apibūdino mokesčių naštos perkėlimos teorijos elementus. Santykinio skirtumo tarpmokesčių faktinių mokėtojų ir mokesčių subjektų pavyzdys – žemvaldžiai, kurie sąmoningai perkeldavo jiems skirtus mokesčius už rentą ant fermerių (nuomos forma) ir žemės ūkio produktų pirkėjų (atitinkama mokesčio dalimi padidindavo šių produktų kainas) pečių. Apie tai V.Petis rašė, kad “[.] žemės mokestis virsta netolygiu akcizu, kuriuo apdedamos vartojimo prekės. Jį daugiausiai sumoka tie, kurie mažiausiai skundžiasi”. Jis taip pat padarė išvadą, kad kuo turtingesnis mokėtojas, tuo jam sunkiau mokėti pagalvės ir vadinamąjį druskos mokesčius.
XVII amžiuje ekonomistai siūlė įvairius reformų variantus, kaip pertvarkyti luominius mokesčius į turto mokesčius. Buvo siekiama sudemokratinti mokesčius. 1707 metais žymus politinių ir ekonominių veikalų autorius, prancūzų maršalas Sebastjanas Vobanas rašė, kad dešimtadalis gyventojų gyvena gerai, iš jų keletas tūkstančių – prabangiai. S.Vobano nuomone, nustatant ir paskirstant mokesčius, turėtų dalyvauti patys .pavaldiniai ir
r karališkąją dešimtinę privalėtų mokėti visi, turintys kokių nors pajamų.
XVIII amžiuje įsitvirtino ir paplito apmokestinimas ne keliais mokesčiais, kaip iki tol, o vienu. Tokį vienintelį mokestį – “karališkąją dešimtinę” – siūlė S.Vobanas, o Fransua Kenėir kiti fiziokratai, gamtą laikė vieninteliu turtų šaltiniu, – žemės mokestį. Fiziokratai, remdamiesi mokesčių perkėlimo koncepcija, pirmieji visus mokesčisu sugrupavo į tiesioginius ir netiosioginius. Sąvoka “tiesioginiai” kaip tik reiškė “neperkeliami”, o “netiesioginiai” – mokami ne tiesiogiai paties apmokestinamojo subjekto, bet “perkeliami” kitiems asmenims sumokėti. Prancūzijos apmokestinimo sistemoje fiziokratai neperkeliamu laikė žemės mokestį ir todėl siūlė įvesti jį kaip vienintelį bei panaikinti kitas mokesčių formas.
Naujas mokslinio valstybės pajamų nagrinėjimo etapas prasidėjo XVIII amžiaus paskutinį ketvirtį. Dėmesys sutelkiamas į mokesčius, nes ėmė menkėti valstybės turto duodamų pajamų vaidmuo ir vis labiau mažėti įplaukų iš regalijų į valstybės biudžetą ir jų lyginamoji dalis. XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pirmojoje pusėje mokesčiai buvo laikomi atlyginimu už valstybės teikiamas paslaugas. Tuo laikotarpiu daugelis finansų mokslo atstovų valstybės išlaidas traktavo kaip specifinės rūšies paslaugas, o mokesčius – kaip šių paslaugų kainą.
Daugelyje šalių mokesčių visuotinumo ir proporcingumo principai, juos atitinkanti realinių mokesčių sistema palaipsniui buvo diegiama į ūkinę praktiką. Tai spartino klasikinės finansų mokyklos suklestėjimas. Žymiausi jos atstovai – Adamas Smitas ir Dovydas Rikardas – moeksčius laikė “neišvengiama blogybe”. Jie reikalavo sumažinti valstybės išlaidas, ka
ad kartu būtų galima sumažinti ir mokesčius. A.Smitas pasklebė šiuos apmokestinimo principus:
• kiekvienas moka mokesčius pagal ūkinį pajėgumą, tai yra proporcinga tam pelnui,kurį mokėtojas gauna valstybės globojamas. Mokesčiai turi būti skirstomi vien ekonominiais sumetimais, be privilegijų ir luominių skirtumų, ne pagal socialinę mokėtojo padėtį, o pagal jo turtą ir gaunamą uždarbį;
• kiekvienasmokėtojas turi žinoti, kiek, kada ir kokiu būdu turės mokėti nustatytus mokesčius. Mokesčių aiškumas, griežtas jų dydis neleidžia savivaliauti valstybės iždo tarnautojams;
• kiekvienas mokestis turi būti renkamas tuo laiku, toje vietoje ir tuo būdu, kurie mokėtojui yra patogiausi. Patogus mokesčių mokėtojui laikas yra naudingas ir pačiam iždui, nes gaunama tai, kas jam išties priklauso;
• mokesčiai turi būti sutvarkyti taip, kad žmogus kuo mažiau savo pajamų turėtų mokėti į valstybės iždą. Mokesčiai tuo didesni, kuo daugiau valdininkų, kurie “suvalgo” didžiąją mokestinių pajamų dalį.

Apmokestinimo objektu A.Smitas laikė pajamas, grindžiamas trimis šaltiniais: renta, pelnu ir darbo užmokesčiu. A.Smito darbuose taip pat randame pažangių idėjų, pavyzdžiui siūloma keisti proporcinį apmokestinimą progresiniu.
Galutinai išsivysčius ūkiui, kai iš esmės pasikeitė gyvenimo lygis, pakito ir senos mokesčių teorijos. Nebebuvo žiūrima, kiek kuris nors pilietis atsieina valstybei, kokios tas pilietis turi naudos iš valstybės. Demokratinė valstybė, skirstydama mokesčių naštą, pirmiausia žiūri į žmonių pajėgumą mokėti.2. Mokesčių klasifikavimas ir funkcijos
Paprastai mokesčiai skirstomi į grupes pagal tokius klasifikacinius požymius: nustatymą ir įplaukų iš mokesčių biudžetuose paskirstymą; apmokestinimo objektą; apskaičiavimo metodą; mokesčių rinkimo būdą ir pan. Literatūroje galima rasti ir kitokių mokesčių klasifikavimo būdų. Kiekvienas jų turi atitinkamą pažintinę reikšmę. Pavyzdžiui, išsivysčiusiose užsienio šalyse galima susidurti ir su tokiu, bene dažniausiai taikomu, sisteminiu mokesčių klasifikavimu (1 paveikslas).

Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų pasiskirstymą mokesčiai būna valstybiniai (renkami į valstybės biudžetą ir skirti centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti) ir vietiniai, kurie įplaukia į atitinkamų savivaldybių biudžetus. Savo ruožtu tiek valstybiniai, tiek vietiniai mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.
Tiesioginiai mokesčiai paprastai taikomi pajamoms ir turtui. Šiuos mokesčius apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą žmonės bei pačios verslo įmonės. Beje, fizinių asmenų pajamų mokesčiu apmokestinami visi piliečiai, gaunantys atlyginimą už darbą. Todėl minėti mokesčiai ir vadinami tiesioginiais – kas gauna pajamų (pelno) už veiklos rezultatus, šiais mokesčiais ir apmokestinami. Veikla, kurios galutiniai rezultatai yra valdžios atitinkamai apmokestinami, yra visokia asmens veikla, kurios dėka asmuo galėjo gauti arba gavo pajamų.
Tiesioginiai mokesčiai sumažina mokėtojo vartojimą, kiek jis šių mokesčių. Tarkime, jei žmogus uždirbo 500 litų ir sumokėjo 30 proc. mokesčių, jo vartojimas sumažėjo 150 litų. Tiesioginius pelno mokesčius, moka ir verslo įmonės.
Atsižvelgiant į apmokestinimo objektą, tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, namų, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeniniai (pagalvės tipo, pajamų, turto, palikimo). Savo ruožtu realiniai ir asmeniniai mokesčiai pagal apskaičiavimo metodą skirstomi į:
• vienetinius (pastovius; konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui, mokestis už žemės hektarą ir pan.);
• proporcinius (kai vienodu procentu apmokestinamas visas mokesčio objektas, pavyzdžiui, pajamų suma, turto vertė);
• progresinius (didėjant mokesčio objekto apimčiai – pajamoms, turto vertei – didėja mokesčio procentas);
• regresinius (didėjant mokesčio objekto apimčiai, apmokestinimo procentas mažėja).

Tiesioginiams proporciniams mokesčiams dažniausiai būdingas regresinis polinkis. Tipišku jų pavyzdžiu galėtų būti pelno mokesčiai, nustatomi procentais nuo pelno, ir daugelyje Europos šalių naudojami socialinio draudimo mokesčiai, nustatomi vienodu procentu nuo darbo užmokesčio fondo. Reikšmingas socialinio draudimo mokesčių bruožas – jų tikslinis pobūdis. Iš pelno mokesčių gautomis lėšomis valstybė gali disponuoti laisvai (jas naudoti gynybai, švietimui ir t.t.), o socialinio draudimo mokesčių mokėjimas dažniausiai reglamentuojamas (pavyzdžiui pensijoms išmokėti).
Tiesioginiai progresiniai mokesčiai, be biudžeto pajamų formavimo, dar mažina gyvenimo lygio diferenciaciją. Remdamiesi naudingumo teorija, galime teigti, kad turtuolių pajamų ribinis naudingumas yra mažesnis nei gaunančių mažas pajamas. Pirmiesiems papildomas litas, sumokėtas mokesčių forma, mažiau reikšmingas nei antriesiems. Taigi tikėtina, kad mokesčiais perskirsčius pajamas, bendras gyventojų pajamų naudingumas padidės. Kita vertus, apmokestinimo progresyvumas riboja darbo stimulus, o kartu gamybą ir bendrą naudingumą. Dėl to didesnis nei 50 proc. ribinis mokesčių tarifas dažniausiai laikomas nepageidaujamu. Svarbu ir tai, kad progresinis apmokestinimas varžo gamybos išteklių perskirstymą į pelningiausias t.y. kitoms sąlygoms esant lygioms našiausias gamybos sritis.
Be įvairių tiesioginių mokesčių, visose šalyse egzistuoja dar viena specifinė mokesčių rūšis – netiesioginiai mokesčiai. Jais valdžia apmokestina ne pačias įmones, parduodančias prekes ir teikiančias paslaugas, o galutinius tų prekių (paslaugų) vartotojus, t.y. eilinius valstybės piliečius. Tačiau šiuos mokesčius valdžia renka ne tiesiogiai iš prekių (pasl.augų) vartotojų, o per tarpininkus – įmones, parduodančias prekes ir paslaugas. Todėl minėtini mokesčiai ir vadinami netiesioginiais.
Netiesioginiai mokesčiai (daugiausiai masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai) yra tie, kurių mokėjimo reali našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pavyzdžiui, apyvartos (akcizo) mokestį, kurį moka alkoholinių gėrimų gamintojai, realiai sumoka šių gėrimų vartotojai.
Nagrinėjat apmokestinimo procesą ilgo laikotarpio aspektu, praktiškai visi netiesioginiai mokesčiai tenka pirkėjams, nes verslo įmonės, siekdamos gauti didžiausią pelną, atsižvelgdamos į mokesčių lygį, atitinkamai perskirsto išteklius. Trumpu laikotarpiu įvesti nauji mokesčiai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėjų priklausomai nuo produkto paklausos elastingumo (paklausos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu). Jei elastingumas didelis, dėl mokesčių pakilusi kaina labai sumažina paklausą, ir gamintojai (firmos) gali patirti nuostolių, susijusių su perteklinės produkcijos realizavimu. Jei paklausos elastingumas mažas, vartotojas beveik nesumažins vartojimo ir kartu apmokės pagrindinę mokesčių naštos dalį.
Netiesioginiai mokesčiai priskiriami prie regresinių, nes didesnių pajamų turėtojai juos lengviau pakelia. Kitaip sakant, gaunantys mažas pajamas žmonės per šiuos mokesčius netenka didesnės dalies pajamų negu turtingieji. Regresijos elementai atsiranda dėl to, kad turtingieji dažniausiai sunaudoja tik dalį savo pajamų, o likusiąją kaupia. Suprantama, kad sukauptoji dalis dėl netiesioginių mokesčių nemažėja.
Vienas iš būdų regresijai išvengti yra netiesioginiais mokesčiais apmokestinamos prabangos, turtingųjų perkamos prekės. Beveik visose šalyse dėl netiesioginių mokesčių alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių kainos yra didesnės negu sąlygotos laisvosios rinkos kainos. Netiesioginiai mokesčiai skirstomi į akcizus, muitus ir fiskalinius monopolinius. Akcizu, kaip netiesioginiu mokesčiu, paprastai apmokestinami vadinamieji masinio vartojimo reikmenys, taip pat komunalinės , transporto ir kitos kasdienės paslaugos. Akcizas įtraukiamas į prekių kainą arba tarifą už paslaugas ir taip jį sumoka vartotojas.
Muitai, kaip mokesčiai, taikomi prekėms ir kitoms vertybėms, kai jos pergabenamos per valstybės sieną, yra vienas ekonomikos valstybinio reguliavimo svertų. Nuo muitų labai priklauso tarptautinių santykių mastas bei pobūdis ir kartu jie daro didelę įtaką vidaus ūkio mechanizmui.
Mokesčių prasmę ir vaidmenį, išorinį jų savybių reiškimąsi atspindi dvi mokesčių funkcijos: fiskalinė ir reguliavimo.
Fiskalinės funkcijos dėka valstybė apsirūpina vyriausybės politinei, ekonominei ir socialinei – kultūrinei veiklai reikalingoms finansinėms lėšomis. Ši funkcija taip pat rodo valstybės iždo instancijų strategiją gauti kuo daugiau pajamų iš mokesčių. Rinkoje įsigalint ir aktyviai plėtojantis netobulos konkurencijos santykiams, pradėta taikyti mokesčių reguliavimo funkcija. Ją vykdydama valstybė savo ruožtu veikia nacionalinio produkto reprodukcijos procesą, prekių pasiūlą ir paklausą.
Apibūdinant mokesčių reguliavimo funkciją pažymėtina, kad ji turėtų būti nuolatos tobulinama. Ir tai, kaip rodo socialinės bei ekonominės Vakarų pasaulio šalių raidos rezultatai, iš esmės tarnauja ne pačios valstybės, o jos piliečių interesams, stiprina demokratizuojamus visuomenės pamatus.
Išsivysčiusiose Vakarų šalių ekonomikos mechanizme mokesčiai vaidina dvigubą vaidmenį. Iš jų valstybė formuoja ne tik formuoja savo pajamas, bet ir tiesiogiai skatina ekonomiką. Mokesčių tarifais, sankcijomis, lengvatomis realizuoti ekonominę politiką yra daug veiksmingiau, negu tiesiogiai kištis į ūkinę veiklą.
Suteikdama verslininkams mokesčių lengvatų, valstybė laiduoja kapitalo judėjimą į silpnai išvystytas, bet perspektyvias sritis, skatindama įmonių ir jų produkcijos konkurencingumą vidaus bei pasaulinėje rinkose. Mažindama mokestį už pelną, reinvestuojamą į gamybą, valstybė skatintų jos plėtotę..2.1 Apmokestinimo uždaviniai ir principai
Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats – gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms. Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.
Laisvosios rinkos sistemoje nėra savaiminio mechanizmo pajamų paskirstymo netolygumo išlyginimui. Todėl nusprendus, kokio paskirstymo siekiama šalyje, šiam uždaviniui gali būti panaudota ir mokesčių sistema. Rinkos mechanizmo netobulumas rodo nepakankamą tam tikro ekonomikos sektoriaus arba regiono išsivystymą. Šių klausimų (pavyzdžiui gimstamumo, aplinkos užterštumo ir kt.) sprendimas taip pat laikomas apmokestinimo uždaviniu. Tradiciškai prie jų priskiriamas ir socialiai nepatrauklių prekių bei paslaugų (pirmiausia alkoholinių gėrimų) gamybos ir vartojimo apribojimas.
Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūlio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema. Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo. Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių mokės tuos mokesčius, koks mokėtojų fizinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis ir bendrų apmokestinimo principų. Šių laikų ekonomistai išskiria pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumą, ekonominį efektyvumą, administravimo paprastumą ir mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą.
• Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi atiduoti valstybei „teisingą savo dalį“.
• Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių paskirstymas.
• Administravimo paprastumas. Šio principo esmė – lengvas mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojui.
• Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių produktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas. Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei neacionalinės pajamos.

Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Del to neįmanoma sukurti tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų. Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pavyzdžiui, labiau apmokestinti prabangos dalykus.3. Mokesčių naštos dydžio išmatavimas
Pabandykim pasvarstyti dideli ar maži Lietuvoje mokesčiai. Mokesčių konsultantai. sako, jog Lietuvos mokesčių sistema konkurencinga. Pridėtinės vertės (PVM), pelno, pajamų mokesčių tarifai ne didesni nei Europoje, padėtį kiek blogina tik tai, jog „Sodros“ įmokoms netaikomos lubos. Tačiau opozicija su tuo kategoriškai nesutinka ir teigia, kad Lietuva nėra joks mokesčių rojus. Tai kaip vis dėlto yra su tuo mokesčių dydžiu?
Žmogaus poreikis suskaičiuoti ir išmatuoti yra visai natūralus. Mokesčiai yra ta sritis, kurioje gali būti skaičiuojama ir netgi keliais būdais, bet, deja, dažnai pamirštama, jog visus šiuos skaičiavimus reikia svarstyti su didelėmis išlygomis. Jie tik tam tikrais atvejais gali suteikti informacijos apie tai, dideli ar maži mokesčiai, pakeliama ar nepakeliama jų našta.
Mokesčius stengiamasi matuoti ir šiam tikslui taikomi tokie metodai:
1. Mokesčių tarifų lyginimas. Dažniausiai šis matavimo būdas naudojamas tarpvalstybinėms mokesčių lyginamosioms analizės atlikti, kai lyginami to paties mokesčio tarifai. Na, pavyzdžiui, kai mokesčių konsultantai teigė, jog Lietuvos mokesčių sistema yra konkurencinga, jie lygino Lietuvoje galiojančius mokesčių tarifus su kitų šalių analogiškų mokesčių tarifais.

PVM Pajamų Pelno Socialinio draudimo
Lietuva 18 33 (15) 15 31+3
Latvija 18 25 19 (numato 15) 26,1+9
Estija 18 26 (numato 24) 0 33
Lenkija 22 19-30-40 27 (numato) 17,6+18,5
Rusija 20 (numato 18) 13 24 35,6
Čekija 22 32 31 35+12
Airija 21 42 12,5 11+4
Tačiau mokestis – ne tik tarifas, bet ir bazė. Lyginant tarifus gaunama labai paviršutiniška informacija, kurią prasminga lyginti tik tada, kai mokesčio bazė sutampa. Kadangi mokesčių bazė itin skiriasi (ypač tiesioginių mokesčių), mokesčių bazę geriausiai įvertina taisyklių aprašas, o skaičiais tai –
2. Absoliutus mokesčių dydis, tiek individualus, tiek visuminis. Kiekvienas žmogus, kiekviena įmonė gali suskaičiuoti, kiek mokesčių jie sumokėjo valstybei. Gali netgi palyginti su pajamomis (apyvarta) ir pasakyti, kokią mokesčių sumą atiduoda. Šis rodiklis labai prasmingas įmonėse, ypač įvertinant mokesčių pakeitimus.
Visuminis absoliutus mokesčių dydis yra biudžetų gautos mokestinės pajamos. Iš tikrųjų, naudojantis absoliučiais dydžiais yra didžiausia tikimybė apčiuopti mokesčių apimtis, nes tik čia mokesčiai yra tiksliausiai suskaičiuojami. Deja, yra du bet. Pirma, mokesčių našta gali būti kilnojama, ir tai, jog asmuo ar įmonė sumokėjo (pervedė) mokesčius į biudžetą dar nereiškia, jog jam atiteko mokesčio našta. Štai, pavyzdžiui, „žmogaus“ mokesčiu laikomas gyventojų pajamų mokestis gali būti darbuotojo perkeltas darbdaviui, jei tarp jų sulygta fiksuota alga „į rankas“. Tokiu atveju visi pajamų mokesčio padidėjimai ir sumažėjimai darbuotojui yra nesvarbūs, nes visą mokesčio naštą jis perdavė darbdaviui. Antra, o kam gi įdomus individualus mokesčių dydis, jei jis mažai ką pasako apie sistemą (nes jis labai individualus, priklauso nuo veiklos rūšies ir pan.). Norint „ką nors pasakyti apie sistemą“ galima naudoti kitą labai tikslų ir skaičiuojamą matą – mokesčius, kuriuos sumoka vidutinis šalies gyventojas. Tai –
3. Mokesčiai vidutiniškai tenkantys vienam gyventojui. Ši našta taip pat reiškiama absoliučiu dydžiu ir skaičiuojama kaip visuminės absoliučios naštos ir gyventojų skaičiaus santykis. Žinoma, gautas skaičius atskiram individui jau yra mažai prasmingas (kaip vidutinė palatos temperatūra), be to, neparankus dėl to, kad neįvertina šalies pajamų lygio skirtumų, todėl nelabai tinkamas geografiniams lyginimams.
Būtent todėl, siekiant įvertinti viską – ir mokesčio tarifą, ir bazę, ir šalies pajamų lygį, ir padaryti rodiklį palyginamą – buvo sukurtas sintetinis mokesčių naštos matavimo rodiklis. Tai –
4. Mokesčių naštos rodiklis. Matuojamas kaip biudžetų mokestinių pajamų ir bendrojo vidaus produkto (bendrojo nacionalinio produkto) santykis, išreikštas procentais. Šį dydį taip pat galima išreikšti simboliškai – kaip laisvės nuo mokesčių dieną. Kaip mat.osi, šis rodiklis jau labai toli nutolęs nuo individo ir nieko nepasakantis apie jo mokesčių naštą. Nes lyginama visų sumokėta mokesčių suma su visų sukurta gėrybių suma – bendruoju vidaus produktu (tai dar vienas ekonomistų sukurtas skaičiukas – daugiau dangaus nei žemės matas). Šis mokesčių naštos dydis, kitaip dar vadinamas perskirstymu, ir yra dažniausiai naudojamas įvairiausiuose istoriniuose, geografiniuose palyginimuose, politikų pašnekesiuose.
Svarbu žinoti, kad šis skaičiukas gali būti gana apgaulingas. Jis gali mažėti, kai tuo pačiu metu yra keliami ir tarifai, ir bazė, t.y. kai yra didinami mokesčiai (matematiškai kalbant, tai nutinka, kai vardiklis auga greičiau nei skaitiklis). Mažas mokesčių naštos rodiklis, esant plačiai bazei ir aukštiems tarifams, taip pat gali byloti apie mažėjantį žmonių ekonominį aktyvumą arba apie prastą mokesčių administravimą, „pralaidžias“ sienas, arba apie išsikerojusią korupciją.
Taigi, kaip ir dauguma sintetinių ekonominių rodiklių, kuriais siekiama pamatuoti viską, labai dažnai nebepamatuojama nieko. Beveik panašus likimas ištiko ir aptartąjį sintetinį mokesčių naštos rodiklį, kurį, nieko nesakau, reikia skaičiuoti, bet nereikia daryti pernelyg toli siekiančių išvadų, kad ir apie mokesčių sunkumą (ne pats rodiklis blogas, bet jo interpretuotojai jį pervertina). Ir štai dar dėl kokių priežasčių.
Kad ir kokiais būdais būtų matuojama tiesioginė mokesčių našta, neįvertinamos kitos dvi labai svarbios mokesčių naštos sudedamosios – netiesioginė administravimo ir paslėptoji našta. Gali būti, jog net ir mažai mokesčių sumai administruoti yra sukurta tokia paini administravimo sistema, gausi taisyklių arba vertinamųjų nuostatų, biurokratizuota (pvz., specialios apskaitos sąskaitos faktūros) ir nepastovi, kad vien tik tai gali atbaidyti investuotojus ir išsekinti mokesčių mokėtojus. Paslėptoji mokesčių našta pasireiškia kaip įtaka, kurią mokesčių taisyklės daro žmonių sprendimams, kai dėl reguliuojamojo mokesčių poveikio priimamas ne pats efektyviausias sprendimas. Paslėptosios mokesčių naštos skaičiais neįmanoma įvertinti, bet ji egzistuoja ir yra reikšminga. Galiausiai mokesčių naštos rodikliai neįvertina vadinamųjų „mokesčių ne mokesčių“ – virškainio, kurį dėl valdžios nustatytų reikalavimų, draudimų ar ribojimų vartotojas sumoka gamintojui apeidamas biudžetą. Tokia įmantri nebiudžetinė, bet subsidija, Lietuvoje yra itin akivaizdi cukraus pramonėje, kai dėl muitų už cukrų permokame mažiausiai trečdalį kainos.IŠVADOS
Mokesčių naštos rodiklis nieko nepasako apie žmogaus galimybę geriau gyventi. Nei apie mokesčius mokančiojo, nei apie mokesčius „valgančiojo“. Nes šis rodiklis neįvertina to (ir neskirtas tam), ką žmogus gali įpirkti, sumokėjęs kad ir to paties dydžio mokesčius skirtingose šalyse per skirtingus laikotarpius. Šalyse, kur pajamos mažos (o Lietuva kaip tik tokia, jos pajamų lygis tesiekia vos 40 proc. Europos vidurkio), net ir sumokėjus santykinai mažą (33 proc.) mokesčių naštą, iš likusių pinigų žmogus sunkiai gali įsigyti automobilį, būstą, išmokslinti vaikus ir t.t. Tuo tarpu net ir didesnė mokesčių našta sumokėjus mokesčius kitose šalyse palieka žmonėms solidžią sumą padoriam gyvenimui. Taigi, esant kainų konvergencijai (vienodėjimui), bet dideliems pajamų skirtumams, mokesčių naštos lyginimas yra mažai prasmingas.
Atliktos analizės pagrindu galima daryti tokias išvadas:
1. Lietuvos mokesčių sistema vis dar nėra tobula. Didelę dalį užima šešėlinė ekonomika, slepiami ir į valstybės biudžetą nesurenkami mokesčiai. Turi būti mažinamas nesąžiningai dirbančių įmonių skaičius.
2. Naujų įstatymų ir jų pataisų, nutarimų dėl mokesčių, kitų poįstatyminių aktų priimama labai daug. Nespecialistui sunku juos sekti, teisingai suvokti. Kai kurių mokesčių įstatymai nesuderinti, prieštarauja vienas kitam. Reikia stengtis, kad mokesčių sistema būtų kuo aiškesnė, paprastesnė. Ir įmonėms neteks skaudžiai nukentėti finansiškai, dėl neteisingai suprasto ir vykdomo įstatymo.
3. Reikėtų atsisakyti tokių mokesčių, kurie duoda mažas pajamas, o jų ėmimo kaštai dideli. Kiekvieno mokesčio mechanizmas turi būti sukonstruotas taip, kad išlaidos jam rinkti reikalautų kuo mažesnės surinkto mokesčio dalies
4. Apmokestinimas mokėtojams turi iškelti ne pernelyg didelius reikalavimus, nes kitaip mažės jų pajėgumas ir noras mokėti mokesčius. Per mokesčius turi būti kryptingai veikiama verslo plėtotė, daroma veiksminga įtaka rinkai. Ypatingą dėmesį reiktų skirti skatinamajai mokesčių funkcijai.
5. Gaunantys didesnes pajamas ir turtingesni turėtų būti apmokestinami labiau negu šiais požiūriais silpnesni.Literatūros sąrašas
1. Jurgutis V. Finansų mokslo pagrindai. – Kaunas, 1938.
2. Stačiokas R. Apmokestinimas ir mokesčiai Europos Sąjungoje. – Kaunas: Technologija – 2003;
3. Stačiokas R. Verslo apmokestinimo įvadas. – Kaunas: Technologija – 2003;
4. Meilūnas V., Puzinauskas P. Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. – Vilnius – 2001;
5. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. – Kaunas: Technologija – 2003;
6. Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas 2002m. kovo 5d. Nr. IX-751 bei jo pakeitimai;
7. www.lrinka.lt
8. Apskaitos ir mokesčių apžvalga Nr.10, 11 – “Pačiolis” – 1997;
9. Apskaitos ir mokesčių apžvalga Nr.1, 6 – “Pačiolis” – 2003;
10. Mokesčių žinios Nr.1-16 – 2004;
11. Stundžienė E. Kaupti nuosavybę kliudo pernelyg dideli mokesčiai.- Verslo žinios – 2003;
12. www.vmi.lt
13. www.lrs.lt
14. www.finmin.lt

Leave a Comment