Mikroekonomikos namų kontrolinis darbas

TURINYS

1. ŪKIO STRUKŪRA, JOS ELEMENTAI..............................3
2. ELASTINGUMO TEORIJOS ESMĖ, JOS PRAKTINIS PRITAIKYMAS. VARTOTOJO PUSIAUSVYRA. INDIFERENTIŠKUMAS..............................4
3. MONOPOLINĖ RINKA. RINKOS MONOPOLIZAVIMO VEIKSNIAI......8
4. MONOPOLIJŲ VEKLOS PASEKMĖS. MONOPOLIJŲ VEIKLOS REGULIAVIMAS..............................10
5. RINKOS RIBOTUMO PRIEŽASTYS. VALSTYBĖS DALYVAVIMO EKONOMIKOJE KRYPTYS..............................12
6. PREKYBOS ĮPLAUKŲ APSKAIČIAVIMAS, PAKLAUSOS POBŪDŽIO VERTINIMAS..............................15
7. GAMYBOS APIMTIES ESANT MONOPOLINE ĮMONE MAKSIMIZUOJANČIA BENDRĄJĮ PELNĄ NUSTATYMAS...........151.ŪKIO STRUKŪRA, JOS ELEMENTAI.
Ūkį struktūros požiūriu sudaro ūkio elementai ir ekonominiai ryšiai tarp jų. Kiekvienoje šalyje pagrindinis struktūros elementas yra ūkinis vienetas(firma, įmonė) ir jų jungimai(susivienijimai, pvz. koncernas, Vilniau prekyba).Kadangi ūkis yra visuomeninė sistema, tai jo elementai yra žmonės ir jų grrupės, priimantys ekonominis sprendimus dėl turto judėjimo. Nacijos ūkyje pagrindiniai tokie struktūriniai elementai yra ūkiniai vienetai ir jų junginiai (įvairūs susivienijimai). Tai subjektiniai ūkio elementai. Žmones ir jų grupės, vykdančios kitų priimtus sprendimus, ir turtas, kurio padedami jie tai daro, yra objektiniai ūkio elementai. Ir vienus, ir kitus galima įvairiai grupuoti.

Ūkio elementai (ūkio subjektai)savo sprendimais tvarko, naudoja turimą turtą, įtvirtintą nuosavybės teise, papročiais, tradicijomis. Dabartiniame rinkos ūkyje lemiamas vaidmuo tenka nuosavybės teisei, o priimant sprendimus lemia institucijos (įvairios ūkio bendrijos, akkcinės bendrovės, valstybinės ir visuomeninės organizacijos). Nuosavybės teisė suskaldo ūkinį procesą į atskirus, ekonomiškai atsiribojusius ūkio vienetus atliekančius daugiau ar mažiau išsamų ir savarankišką ekonominį skaičiavimą. Kartu ūkio vienetas iš savo sprendimų įgyvendinimo gauna apibrėžtą ekonominę naudą ir prisiima konkrečią ekonominę at

tsakomybę.

Materialus ekonominio atskirumo pamatas-visuomeninis darbo pasidalijimas. Jis sąlygoja atskirų gaminių sistemų, apibūdinamų apibrėžtomis technologijomis, susiformavimą. Susidaro atskiros įmonės, gamyklos. Ūkinį vienetą gali sudaryti keletas ar net keliolika įmonių. Ribą čia nubrėžia tai, kad visuomenei priimtinu tikslumu ekonominį skaičiavimą gali atlikti tik konkretaus dydžio ūkio vienetas, tarp jų – apimantis tam tikrą skaičių įmonių.

Ekonominis atsiribojimas gali būti įvairus : nuo visiško iki labai santykinio. Visiškai savarankišką ir beveik išsamų ekonominį skaičiavimą taiko tipiškas dabartinio rinkos ūkio vienetas – firma.

Firma (arba jų susivienijimai)-tai ūkio vienetas teikiantis savo veikloje savarankišką, beveik išsamų ekonominį skaičiavimą, savo tikslui- pelnui pasiekti. Firmos turi įvairią organizacinę formą, remiasi įvairiomis nuosavybės formomis, įvairiu privatiškumo laipsniu. Jos gali jungtis į didesnius vienetus arba skaldytis į smulkesnius, tai priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie galų gaale pasireiškia ekonominiu tikslingumu- kas naudingiau. Ūkio raida rodo, kad jo struktūra kinta ūkio vieneto skambėjimo linkme.
Ūkio raida rodo 2 tokius požymius:

1. Ūkiniai vienetai stambėja(didėja).Stambaus ūkio sukūrimui reikia daug lėšų, todėl skatinamas smulkus ir vidutinis verslas.

2. Ūkio vystymasis – tai ūkio plėtra kokybiškai keičiant materialinę bazę, organizaciją, valdymo metodus. Subjektinę ūkio struktūrą ekonomikas tiria įvairiais pjūviais, aspektais ir lygiais: nacionalinio ūkio lygyje rinkų struktūra(konkurentinė, oligopolinė, monopolinė; rinkos sektorius, valstybinis sektorius, socialinis sektorius; rinka ir rinkos infrastruktūra ir t. t.);ūkinio vieneto lygyje-ekonominius sprendimus, susijusius su pa
agrindine jo veikla, ir sprendimus, susijusius su pagrindine veikla, sprendimų išsidėstymą ūkio vieneto valdymo hierarchinėje sistemoje, ir pan. Subjektinė ūkio struktūra kartu yra ir institucinė jo struktūra, nes ūkio subjektai paprastai sudaro institucijas. Institucijos nerietai turi hierarchinę struktūrą, paremtą apibrėžtu pavaldumo principu.

Subjektinių ūkio elementų- ūkio subjektų- elgseną lemia ne tik objektyvios jų veiklos sąlygos, bet ir įvairūs subjektyvūs bei atsitiktinai veiksniai. Atskiro ūkio subjekto elgsena sunkiai nusakoma, bet masiniuose jų veiksniose išryškėja tam tikri pasikartojimai ir tendencijos, t. y. dėsningumai. Tokiose sistemose svarbi ne tik formali, bet ir neformali jų struktūra. Pastaroji ypatingai didelę svarbą turi naujoviškam ūkininkavimui.

Ūkis gerai veikia ir plėtojasi, kai subjektinės ūkio struktūros elementai tarpusavyje yra tinkama.i suderinti Pvz. Nacionalinis ūkis- kai anksčiau minėti ūkio sektoriai yra pakankamai išplėtoti ir tarp jų yra tam tikras santykis. Šalyse, pareinančiose į rinkos ekonomiką (tiksliau – į mišrią ekonomiką), rinkos ir socialiniai sektoriai dar reikiamai neišplėtoti, vadinasi, nėra ir reikiamo santykio tarp ūkio sektorių. Nacijos ūkio ir net atskiro ūkinio vieneto objektinė struktūra- tai įvairiai sugrupuotos ūkinės gėrybės, turtas, tarp jų ir darbo jėga.

Pagal funkcijas šalies ūkyje galima išskirti šias šakas:
1. Pramonė – ūkio šaka, kuri naudodama išteklius gamina baigta produktą arba tarpinį produktą.
Pramonė skirstoma į:

1.1. Gamybos priemonių gamyba.

1.2 .Vartojimo reikmenų.

Gamybos priemonės objektai – objektai naudojami kitų ob
bjektų gamybai (staklės, plaktukas). Šalys specializuojasi: ES – Vokietija, Anglija, gamina sunkiausias mašinas. Prancūzija – maisto pramonės įrengimus. Italija – viešoje maitinimo ir maisto pramonės įrengimus.

Vartojimo reikmenys – objektai kurie pasiekia galutinį vartotoją ir tenkina jo poreikius. Kai kurie vartojimo reikmenys gali atlikti gamybos priemonės vaidmenį.

2. Žemės ūkis – ūkio šaka susijusi su žemės dirbimu. Žemės ūkyje taip pat ryški specializacija. Ją sąlygoja gamtinės sąlygos, klimatas, dirvožemio savybės, šalies tradicijos, geografinė padėtis, mokslinis – techninis potencialas. Lietuvos žemės ūkis irgi specializuojasi, bet specializacijos kryptys smarkiai keičiasi.

3. Išgaunamoji pramonė – šaka kuri teikia išteklius.
4. Transporto sistema – ūkio sistema kuri užtikrina kitų šakų funkcionavimą.

4.1. Vandens transportas.

4.2. Sausumos (automobiliai, geležinkeliai, vamzdynai).

4.3. Oro(lėktuvai, malūnsparniai).
5. Finansų sistema ir bankai
6. Prekyba ir viešasis maitinimas
7. Viešbučių ir turizmo ūkis
8. Švietimo ir mokslo sistema
9. Sveikatos apsaugos sistema
10. Energetika
Pagal veiklos pobūdį visos ūkio šakos galima skirti į 3 šakas:

1. Pirminės ūkio šakos – jos teikia išteklius, žaliavas(išgaunamoji, miškininkystė, žvejyba, ir medžioklė).

2. Antrinės ūkio šakos – naudoja pirminių ūkio šakos išteklius ir gamina baigtinį produktą (arba tarpinį).

3. Tretinės ūkio šakos-jos veikia autonomiškai. Nepriklauso nuo 1 ir 2, tačiau užtikrina jų veiklą (bankininkystė, švietimas ir mokslas, sveikatos apsauga).

Ūkio struktūros ilgą laiką formavosi gaivališkai, pavyzdžiui, veikiant rinkos mechanizmui. Dabartiniame ūkyje jo struktūrų formavimą vis daugiau lemia sąmoninga valstybės ir didelių ūkio vienetų organizacinė veikla. Taigi ūkis pagal struktūrą yra sudėtinga sistema. Tą sudėtingumą dar labiau didina ryšiai tarp ūkio elementų.
br />2. ELASTINGUMO TEORIJOS ESMĖ, JOS PRAKTINIS PRITAIKYMAS.VARTOTOJO PUSIAUSVYRA. INDIFERENTIŠKUMAS

Elastingumo samprata Didėjant kainai sąlygoja paklausos mažėjimą ir pasiūlos didėjimą ir atvirkščiai. Tačiau kiek kainos kitimas keičia paklausą ir pasiūlą?

Akivaizdu, kad kainos augimas tuo pačiu laipsniu turės nevienodą įtaką obuolių ir benzino paklausos pokyčiui.

Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje vartojama elastingumo sąvoka. Elastingumas priklausomai nuo jo apibrėžimo tikslo nustatomas dvejopai:
– kai norima elastingumą paaiškinti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu;
– kai norima matematiškai apskaičiuoti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis:

Formulės paklausos,pasiųlos ir kainos kitimas pateiktas procentais, siekiant elastingumą išreikšti koeficientu, kuris leistų palyginti skirtingų rūšių prekes.

Pasiūlos ir paklausos elastingumo koeficientas, kaičiojant pagal šias formulės, yra skirtingo ženklo. Pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę kainų ir pasiūlos kiekio priklausomybę, todėl pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigiamas. Priešingai, paklausos dėsnis išreiškia atvirkš.čią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę, todėl paklausos elastingumo koeficientas yra neigiamas. Tačiau toliau mes nenaudosime neigiamų koeficientų, nes jau pati paklausos elastingumo sąvoka konstatuoja šį faktą.

Elastingumo koeficientų formulės rodo, kad kiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki begalybės. Tačiau tolesniam rinkos teorijos supratimui pakanka skirti penkis skirtingus elastingumo didžius ir jos pavaizduoti grafiškai.

Grafinė elastingumo išraiška
Absoliutus elastingumas Be galo mažas kainų pasikeitimas nuo P1 iki P2 sąliguoja didelį paklausos ir pasiūlos padidėjimo procentą. Skaitmeninis elastingumas yra begalinis.

E=∞

P1P2 D P1P2 S

Q Q

Santykinis elastingumas. Tam tikras kainų kitimas nuo P1 iki P2 lemia didesnį paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą nuo Q1 iki Q2. Skaitmeninis elastingumas yra didesnis už vienetą.

P P E>1

P

P P

P

Q Q Q

Q Q Q

Vieneto elastingumas. Tam tikras kainų kitimas, išreikštas procentais, sukelia tokį pat paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą kainai pakitus nuo P1 iki P2, paklausos ir pasiūlos kiekis pasikeičia nuo Q1 iki Q2. Skaitmeninis elastingumas lygus vienetui.
P P E=1
P1 P1
P2

P2

D s

Q1 Q2 Q2 Q1 Q

Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas sąlygoja mažesnį paklausos ir pasiūlos pasikeitimą kaina pasikeičia nuoP1 iki P2, o paklausa ir pasiūla nuo Q1 iki Q2. Skaitmenini(s elastingumas yra mažesnis už vienetą, bet didesnis už 0.
P P

P 0rių kainoms padidėjus paklausa joms mažėja. Pavyzdžiui: cukrus. O druskos paklausa nemažės, nes ji yra reikalinga ir žmonės nenustos jos vartoti, tai yra pirmo būtinumo produktas.
Paklausa tokiems produktams kaip cukrus vadinama elastinga.

P D P E=0

S

Q1 Q Q1 Q
Elastingumo teorijos praktinis taikymas
Elastingumo teorija gali ir turi būti naudojama praktikoje, nes padeda paaiškinti daug įvairiu ekonominių reikšmių ir problemų.
Elastingumo teorija valstybių vyriausybės pritaiko praktiškai:
1. Siekiant sumažinti vienų ar kitų produktų vartojimą. Rinkos ekonomikoje tiesiogiai valstybė kainų nenustato, kainas nustato rinka. Tačiau valstybės vyriausybė turi kitą svertinį koeficientą. Pvz. akcizų mokestis (mokestis už kažkuris patogumus. Padidinus akcizo mokestį valstybė padidina kainas.
2. Per kainų kontrolę.
3. Gali likviduoti vadinamąją juodąją rinką. Juoduoji rinka formuojasi, jeigu yra kurios nors prekės deficitas. Tokios prekes verslininkai parduoda labai padidinus kainą. Vyriausybė tada padidina akcizo mokestį.
Vartotojo pusiausvyra
Poreikių patenkinimui per kurį nors laikotarpį tam tikrą dalį pajamų vartotojas turi skirti maistui, drabužiams, namų apyvokos reikmenims, paslaugoms apmokėti. Tik nedidelė visuomenės dalis nesusiduria su šia problema(turtingieji).
Vadinasi vartotojo pusiausvyra – situacija kai jis negali padidinti savo bendrojo naudingumo, esant pastovioms pajamoms ir pastovioms kainoms, mažiau pajamų išleisdamas vienoms prekėms pirkti, o kitoms daugiau.
Ribinio naudingumo samprata padeda suprasti atskirų prekių paklausos kreivę ir paaiškinti vartotojo sprendimus paskirstant skirtingų rūšių prekių pirkimo apimtis.
Paliginkime dviejų skirtingų prekių ribinį naudingumą. Šios prekės gali teikti vienodą pasitenkinimą, bet vienai prekei vartotojas turi išleisti didesnę pinigų sumą negu kitai. Tai ribinis naudingumas, tenkantis vienam vartotojo išlaidų litui. Vartotojas, sekdamas maksimizuoti bendrąjį naudingumą, gaunamą vartojant visas prekes, turi paskirstyti išlaidas perkamoms prekėms taip, kad kiekvienas litas, išleistas atskiros rūšies prekės paskutiniam vienetui pirkti, suteiktų jam vienodą ribinį naudingumą. Tai galima išreikšti formule:

RN1/P1=RN2/P2=RN3/P3=RNn/Pn,
Čia n – pasirenkamų prekių rūšys.
Kai tokia situacija, vartotojas nesiekia pirki vienos prekės daugiau kitos sąskaita.
Tai- pusiausvyros padėtis. Vartotojo bendrasis naudingumas yra maksimalus.

Šią formulę galima papildyti pinigus laikydami preke, turinčia ribinį naudingumą RNm ir kainą Pm. Bet kadangi vieno lito kaina lygi litui, todėl
RNm/Pm=RNm o RN1/P1=RN2/P2=RN3/P3=RNn/Pn=RNm.Visas prekių rinkinio ribinis naudingumas lygus pinigų ribiniam naudingumui .

Vartotojo elgseną sąlygoja ir norai ir galimybės. Norus išreiškia indiferentiškumo kreivių žemėlapis, o galimybes – biudžetinė tiesė. Todėl pavaizduokime abu grafikus vienoje koordinacijų sistemoje. Kiekvienas biudžetinės kreivės taškas rodo, kokiam prekių rinkiniui vartotojas turi pakankamai pinigų. Sekdamas maksimalizuoti pasitenkinimą savo pirkiniu, vartotojas pirks tokį prekių rinkinį, kuris teikia jam didžiausią naudą ir kuriam pirkti pakanka pinigų. Akivaizdu, jog tas rinkinys išreikštas indiferentiškumo kreivės ir biudžetinės tiesės lietimosi taško koordinatėmis šis taškas pažymėtas E raide.

Šiame taške dviejų prekių santykinė rinkos kaina yra lygi šių prekių ribiniam substitucijos laipsniui. Taigi vartotojas šiame taške prekių santykį vertina taip pat, kaip tas santykis yra vertinamas rinkoje. Tai ir yra vartotojo pusiausvyros taškas rinkoje, kuriame jis naudingiausias išleidžia savo turimas pajamas.
Grafikas.

. E

B

Pinigai taip pat turi ribinį naudingumą
Vartotojų pusiausvyros būvimą formuoja pasiūla rinkoje, tai yra žinoma verslininkams.
Indiferentiškumas

Jis susijęs su biudžetine tiese, naudingumo teorija jie substitutų buvimu.

Vartotojas dažnai ketindamas nusipirkti jam naudingą daiktą patenka į vadinamą abejingumo situaciją.Ji paaiškinama paprastai: vartotojas pasirenka tą variantą, kuris atitinka jo pajamas ir labiausiai tenkina jo poreikius.

Jam neprieinamų dėl kainos prekių atžvilgiu vartotojas yra abejingas. Šitokia vartotojo būklė ekonomikoje vadinama indiferentiškumu.

Vartotojas paprastai pasirenka tokį dvejų gerybių santykį, kuris labiausia atitinka jo norus. Tarkime, kad tas santykis yra lygus 20 maisto prekių vienetų ir 15 drabužių vienetų. Tačiau galimas ir alternatyvus šių prekių rinkinys, kuris tenkins tuos pačius vartotojo poreikius. Tai gali būti 15 maisto prekių ir 17 drabužių vienetų. Tokiu atveju laikoma, jog vartotojas yra indiferentiškas kuriam iš šių skirtingų rinkinių atiduoti pirmenybę. Galimi ir kiti minėtų prekių kiekio santykiai, kurie vienodai tenkintų vartotoją. Tokią situaciją pavaizduokime grafiku

Taškais A, B, C, D, E, o nubrėžę per tuos taškus kreivę, galime teigti, kad kiekvienas jos taškas rodo tokį prekių rinkinį, kuris vienodai patenkina vartotoją.
Šis yra indiferentiškas kuriam nors konkrečiam rinkiniui atiduoti pirmenybę.

Indiferentiškumo kreivė krenta žemyn iš kairės į dešinę, o tai vaizduoja indiferentiškumo teorijos prielaidą, kad vartotojas, siekdamas padidinti vienos prekės vartojimą, yra pasirengęs sumažinti kitos vartojimą. Taigi grafike pavaizduota kreivė vadinama indiferentiškumo kreive. Vienos prekės kiekį, kurį vartotojas yra pasirengęs paaukoti, kad padidintų kitos prekės vartojimą vienu vienetu, rodo ribinės substitucijos laipsnis. Ribinės substitucijos laipsnis visada yra neigiamas.

Kita indiferentiškumo teorijos prielaida teigia, kad yra ribinio substitucijos laipsnio mažėjimo tendencija. Ji reiškia, jog kai rinkinys sudarytas iš labai mažo vienos prekės kiekio ir labai didelio kitos prekės kiekio, vartotojas pasirengęs atsisakyti didesnio skaičiaus antros prekės, kad nors nežymiai padidintų pirmosios prekės vartojimą. Tą tendenciją lengvai suprasime pasakę, kaip juda taškas indiferentiškumo kreive. Kreivės įgaubtumas vaizduoja ribinio substitucijos laipsnio mažėjimo efektą. Kiekvienas taškas, esantis dešinėje indiferentiškumo kreivės pusėje, išreiškia prekių rinkinį, kuris duoda didesnę naudą, o kiekvienas taškas kairėje tos kreivės pusėje reiškia rinkinį, teikiantį mažesnę naudą vartotojui. Per kiekvieną iš šių taškų galima nubrėžti naujas kreives. Jų visuma vadinama indiferentiškumo kreivių žemėlapiu.

Pavaizduotų kreivių taškas rodo alternatyvius prekių rinkinius. Kuo kreivė yra toliau nuo koordinačių ašių, tuo didesnį pasitenkinimą vartotojui suteikiantį prekių rinkinį ji atspindinti.
4.3. MONOPOLINĖ RINKA. RINKOS MONOPOLIZAVIMO VEIKSNIAI
Monopolinė rinka Žodis monopolija yra kilęs iš graikiškų žodžių (mono) ir (polio), kuris reiškia-pardavėjas. Taigi monopolija yra tokia rinkos struktūra, kai kurioje nors pramonės arba paslaugų šakoje yra vienintelis prekių ar paslaugų pardavėjas. Monopolija nebūtinai yra tokios didelės įmonės, kaip Mažeikių naftos perdirbimo kombinatas, “Lietuvos telekomas”, bet ir vienintelis viešbutis mažame miestelyje, vienintelė firma, teikianti šaltą ir karštą vandenį ir t.t. Iš to matyt, kad daug kur susiduriame su vieninteliu tam tikrų prekių arba paslaugų tiekėju, kuris turi rinkos galią, leidžiančią jam kontroliuoti pasiūlos apimtį ir kainas. Monopolijos gali siekti maksimalaus pelno be jokio nerimo, kad kita firma įeis į šią šaką ir atsiras naujų pardavėjų. Esant vienam pardavėjui, pirkėjai priversti mokėti didesniais kainas, palyginti su tuo atveju, kai rinkoje yra keli arba daug tarpusavyje konkuruojančių pardavėjų. Firmos, kurios kontroliuoja įėjimą į rinką, gali kontroliuoti prekių kainas ir pasiūlos apimtį, neleisdamos prekių kainoms sumažėti iki vidutinių bendrųjų kaštų žemiausio lygio ilguoju laikotarpiu, kaip kad yra grynos konkurencijos rinkoje. Dėl to monopolija ekonominį pelną, kuris skatina firmas išlaikyti monopolinę padėtį rinkoje.

Dažniau pasitaiko vietinių monopolistų nei nacionalinių monopolijų. Vietinės monopolijos yra vieninteliai prekių arba paslaugų pargavėjai vietinėse rinkose. Pavyzdžiui, vienintelė autobusų firma teikia paslaugas, kurios neturi artimų substitutų arba pakaitų.
Todėl ji, kaip ir kitos panašios firmos, yra vietiniai monopolistai. Šios firmos dažniausiai reguliuojamos vietinės valdžios, o nacionalinės monopolijos- centrinės valdžios.
Gryna monopolija

Gryna monopolija yra pramonės arba kitos ūkinės veiklos sferos šaka, kurioje gamybos apimtį kontroliuoja vienas gamintojas, taigi ir vienas pardavėjas, ir kurioje nėra artimų substitutų bei praktiškai negalimas naujų firmų įėjimas į šaką dėl labai aukštų įėjimo barjerų.

Kaip tobulos konkurencijos rinkos struktūra, taip ir grynos monopolijos rinkos struktūra yra kraštutiniai rinkos struktūrų poliai. Ji atsirado seniai, Jos požymių jau būta XVI a., kai Europos monarchai turėjo išimtinę teisę gaminti tam tikrą produkciją arba užsiimti kita ūkine veikla.

Monopoliją gali sudaryti ir keletas susijungusių pardavėjų, veikiančių kaip vienas pardavėjas. Tai dažnai Vakarų šalyse pasitaikantis reiškinys. Tokios pardavėjų asociacijos vadinamos karteliais. Kartelis nėra gryna monopolija, tačiau pastarosios analizė, kuri bus pateikta šiame skyriuje, tinka ir kartelius, nors kartelis turi ir tam tikrų ypatybių. Lygiai taip pat monopolija nebūtinai turi vieną gamyklą; gali būti jų ir keletas. Tai daugiagamyklinė arba daugiaįmoninė monopolija, kurios analizė taip pat turi tam tikrų ypatybių.

Grynos monopolijos egzistavimo prielaida yra ta, kad jos produktams nėra artimų substitutų. Tai apsaugos monopoliją nuo konkurentų. Pavyzdžiai, jei gyventojams teikia elektros energiją vienas pardavėjas, tai ji, naudojama apšvietimui, neturi tinkamų substitutų. Tačiau elektros energijos naudojimas apšildymui turi substitutus. Tai malkos, dujos, anglys ir kt. Vadinasi, vienintelis elektros energijos tiekėjas šildymo srityje nėra gryna monopolija, nes turi artimų substitutų.

Jeigu būtų artimi substitutai, tai monopolija negalėtų parduoti prekių didelėmis kainomis, neprarasdama rinkos dalies. Nesant substitutų monopolija įgyja didesnę rinkos galią, leidžiančią ją didinti kainas ir gauti ekonominį pelną. Todėl substitutų nebuvimas yra labai svarbus monopolisto elgsenos veiksnys.

Rinkos monopolizavimo veiksniai

Apibūdinant monopoliją, reikia pažymėti svarbų jos požymį, kad naujiems konkurentams įeiti į šaką yra labai aukšti barjerai. Tie barjerai yra grynos monopolijos šaltinis.

Naujiems konkurentams, ketinantiems įeiti į šaką, yra dviejų rūšių barjerai: įstatyminiai ir natūralūs barjerai.
Įstatyminiai įėjimo į šaką b.arjerai yra valstybės galia suteikta teisė kuriai nors firmai gaminti tam tikras prekes arba teikti paslaugas. Jų yra keletas.

Pirma, firma gali gauti viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje. Konkurentams draudžiama įeiti į tą šaką. Valstybė savo galia apsaugo jos privilegiją gavusią firmą nuo konkurentų ir ji tampa monopolija, pavyzdžiai, pašto tarnyba.

Antra, daugelyje šakų reikalingos centrinės valdžios arba vietinės valdžios licencijos. Jos reikalingos architektams, dantistams, farmacininkams, teisininkams ir pan. Licencijos reikalingos norint įsteigti TV bendrovę. Netrintiems licencijos draudžiama veikla tose sferose. Kuo mažiau bus gavusiųjų licencijų, tuo didesnės bus jų pajamos. Teikiant licencijas, sukuriamos monopolinės teisės.

Trečia, patentai arba autorinės teisės suteikia išradėjui išimtinę teisę naudoti išradimą tam tikrą laiką. JAV, pavyzdžiui, išduodami 17 metų.

Suprantama, kad firma, kuri sukuria naują produktą, įgyja monopolinę teisę gaminti tą produktą arba naudoti naują technologiją, nes patentai uždraudžia kitiems gamintojams gaminti patentuotą produktą arba naudoti naujovę gamybos procese. Tačiau, kita vertus, patentai skatina techninę ir technologinę pažangą. Ir tai teikia naudą visuomenei.

Vienas iš svarbesnių grynos monopolijos formavimosi natūralių veiksnių yra gamybos masto ekonomija. Yra gana daug šakų, kuriose mažiausios bendrieji vidutiniai kaštai pasiekiami tik gaminant pakankamai didelę prekių ir paslaugų apimtį. Todėl, didinant gamybos apimtį pasiekiama masto ekonomija.Ji sukuria natūralius įėjimo į šaką barjerus ir dėl to tokia monopolija vadinama natūralia monopolija. Konkurentų įėjimas į tą šaką yra labai problematiškas. Įeiti galima, nors ir sunku, tik į tokią šaką, kuri gamina diferencijuotus produktus ir naudoja automatizuotas linijas. Dėl tų priežasčių minėtose šakose, pavyzdžiai, automobilių gamyboje, masto ekonomija nėra tokia reikšminga.

Taigi dėl didelės gamybos apimties gaunamą ekonomiją sąlygoja tai, kad kai kuriose šakose išsilaiko tik viena firma, kuri tampa natūralia monopolija. Jų pavyzdžiai yra vandens, dujų, elektros energijos tiekimo firmos, telekomunikacijų paslaugų bendrovės ir t. t. Kaip vėliau matysime, rinkos ekonomikos sąlygomis jas paprastai reguliuoja vyriausybė arba vietos valdžia.

Natūrali monopolija susidaro ir tuo atveju, kai kuri nors firma disponuoja kokiais nors ypatingais ištekliais, pavyzdžiui, gamybinėje pramonėje.

Pažymėtina, kad natūrali monopolija gali būti efektyvesnė už keletą konkuruojančių firmų, nes didinant gamybos apimtį mažėja vidutiniai bendrieji kaštai. Todėl reguliuojant natūralias monopolijas, gali būti gauta visuomeninė nauda. Dėl šių priežasčių vyriausybės tokioms firmoms suteikia privilegijas. Įėjimo į šaką barjerai kartu yra ir konkurencijos barjerai. Išskirtinių išteklių nuosavybė, vyriausybės priemonės, padedančios susidaryti monopolijoms, masto ekonomija beveik pašalina konkurentų įėjimo į monopolinę šaką galimybes bei konkurenciją.4. MONOPOLIJŲ VEKLOS PASEKMĖS. MONOPOLIJŲ VEIKLOS REGULIAVIMAS.
Monopolijos pasekmės

Monopolijos pasekmės geriausiai išryškėja lyginant ją su tobulos konkurencijos šaka. Šį klausimą išsiaiškinti geriausiai padės monopolijos ir tobulos konkurencijos šakos pusiausvyros grafikų palyginimas

Palyginus tobulos konkurencijos šakos pusiausvyros grafiką (a) ir monopolijos pusiausvyros grafiką (b), matyti nemaži skirtumai tarp jų.

Pirma, monopolijos pusiausvyros gamybos apimtis Qm yra mažesnė nei tobulos konkurencijos šakos gamybos apimtis Qc. Dėl to, suprantama, monopolizuotoje šakoje naudojama mažiau išteklių nei tobulos konkurencijos šakoje. Kadangi ne visos ūkio šakos monopolizuotos, tai monopolija pažeidžia optimalų gamybos veiksnių paskirstymą pagal pramonės ir viso ūkio šakas.

Antra, monopolija, gamindama mažesnį prekių arba paklausų kieki, jas parduoda didesne Pm kaina nei tobulos konkurencijos šaka Pc kaina. Dėl to, esant monopolijai, sumažėja vartotojų naudos perteklius ir padidėja gamintojų naudos perteklius.pusl. 194(9,9)

Tobulos konkurencijos šakoje gamintojų perteklius lygus ApcC plotui, o vartotojų perteklius lygus PcBC plotui, o vartotojų perteklius lygus PcBC plotui grafikas(a). Monopolizavus šaką, gamintojų perteklius padidėja iki FPmNMm ploto, o vartotojų perteklius sumažėja iki PmGN ploto grafikas(b).

Trečia esant monopolijai, susidaro naudingumo nuostoliai, kurie lygūs NMC plotui, nes visuomeninė nauda, kurią rodo paklausos kreivės atkarpa NC, yra didesnė už ribinių kaštų atkarpą MC. Todėl visuomenės požiūriu, tikslinga gaminti Qc,o ne Qm produkcijos kiekį.
Apibendrinant a ir b grafikų palyginimą, galima pasakyti, kad dėl monopolijos atsiranda gerovės nuostoliai arba monopolinės jėgos socialiniai kaštai.

Ketvirta, kitas monopolinės galios socialinių kaštų pavyzdys yra individų, jų grupių varžytinės, kai jie išleidžia pinigus papirkti vyriausybė arba vietinę valdžią, kad gautų valdžios garantuotas monopolines teises. Tai- rentos siekimas, nes monopolijos ekonominis pelnas dar vadinamas renta, nes jis yra perteklius virš alternatyvių kaštų.

Penkta, žinoma, kad monopolija optimalų gamybos apimties ir kainų derinį, užtikrinantį didžiausią ekonominį pelną, pasirenka pagal taisyklę MR=MC. Ribinių pajamų ir ribinių kaštų susikirtimo taškas tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu yra į kairę nuo vidutinių bendrųjų kaštų žemiausio lygio. Iš to matyti, kad monopolija gamina, nesant minimaliems vidutiniams bendriesiems kaštams. Tai sukelia jos veiklos nepakankamą efektyvumą ilguoju laikotarpiu. Tuo tarpu tobulos konkurencijos šaka gamina, esant minimaliems vidutiniams bendriesiems kaštams. Monopolija gali veikti į kairę nuo LRATC žemiausio lygio dėl to, kad nėra konkurencijos, kuri paveiktų taip, kad monopolija gamintų esant žemiausiems LRATC.Tai, kad monopolija gamina prekes, kai jos LRATC nėra mažiausi, vadinama technologiniu neefektyvumu.

Iš viso to matyti, kad monopolijai būdingas statinis neefektyvumas, kylantis iš to, kad ji gamina mažiau ir parduoda didesnėmis kainomis, palyginus su tobulos konkurencijos šaka.

Kita vertus, monopolijos pateikia daug technologinių naujovių, sukuria naujų produktų, ilguoju laikotarpiu jos mažina kaštus ir jų gamybos apimtis priartėja prie tobulos konkurencijos šakos gamybos apimties. Dėl to monopoliją nagrinėjant dinaminiu, o ne statiniu požiūriu, matyti, kad jai būdingas dinaminis efektyvumas. Jos pajėgios išlaikyti didelius mokslinius tyrimo centrus. Ilguoju laikotarpiu monopolijos pateikia daugiau naujovių palyginti su smulkiomis grynos konkurencijos firmomis. Dėl to monopolijų vidutiniai bendrieji kaštai yra mažesni už tobulos konkurencijos šakos ATC. Iš viso to matyti, kad monopolija yra priimtina verslo organizavimo forma. Ypatingai tas pasakytina apie natūralias monopolijas.
Monopolijų veiklos reguliavimas

Monopolija, kuri gauna ekonomiją dėl didelio gamybos masto, vadinama natūralia monopolija. Tokia monopolija gamina prekes arba teikia paslaugos esant mažiausioms .prekių ir paslaugų vieneto kaštams, t. y. minimaliems ATC. Visiškai natūralu, kad vyriausybė arba vietinė valdžia reguliuoja natūralios monopolijas, siekdama, kad būtų gaunama visuomeninė nauda.

Natūralios monopolijos vidutiniai bendrieji kaštai ir ribiniai kaštai, didinant gamybos apimtį, mažėja. Todėl tik viena firma gali tenkinti gyventojų paklausą, esant mažiausiems ATC. Be to, kol ATC mažėja, tol MC kreivė yra žemiau ATC kreivės.

Jei natūrali monopolija nebūtų reguliuojama, tai ji gamintų Qm prekių arba paslaugų kiekį ir parduotų Pm kaina. Monopolija gautų ekonominį pelną, lygų abcPm plotui.

Vyriausybė, reguliuodama natūralias monopolijas, gali joms nustatyti Pc kainą arba P1. Pc kaina atitinka ribinių kaštų ir paklausos kreivės susikirtimo F tašką. Ji padengtų natūralios monopolijos ribinius kaštus, bet būtų mažesnė už vidutinius bendruosius kaštus. Vadinasi, vyriausybė būtų priversta teikti subsidijas, kurios lygios PcP1ef plotui. Priešingu atveju monopolija būtų priversta pasitraukti iš šios šakos.

Tačiau subsidijų tiekimas reikalautų didinti biudžeto pajamas, o kartu ir mokesčių normas. Tai mažintų vartotojų disponuojamas pajamas ir verslo aktyvumą.

Iš viso to matyti, kad geriausiai būtų nustatyti P1 kainą, kuri lygi ATCg taške. Dėl to šiek tiek sumažėtų prekių ar paslaugų apimtis nuo Qc iki Q1, bet nereiktų subsidijų. P1 kaina padengia vidutinius bendruosius kaštus ir užtikrina normaliųjų pelną. Natūralių monopolijų tokio reguliavimo visuomenės nauda akivaizdi: vartotojai gali pirkti daug daugiau prekių arba paslaugų mažesnėmis kainomis.

Tobulos konkurencijos šakoje kaina taip pat lygi ATC. Tačiau minėtoje rinkoje kaina taip pat lygi ir ribiniams kaštams. Tuo tarpu natūralios monopolijos atveju, kai ATC ir MC kreivės žemėja, didinant pardavimų apimtį,P1=ATC>MC.
5. RINKOS RIBOTUMO PRIEŽASTYS.VALSTYBĖS DALYVAVIMO EKONOMIKOJE KRYPTYS
Rinkos ribotumo priežastys

Rinkos ribotumo išryškėja tada, kai laisva konkurencinė rinka, nereguliuojama vyriausybės, nepasiekia pusiausvyros, užtikrinančios efektyvų ribotų gamybos išteklių paskirstymą. Pagrindinė rinkos ribotumo priežastis yra ta, kad kai kuriais atvejais kainos, kurios rinkos dalyvius informuoja apie situaciją rinkoje, neatspindi visuomeninių ribinių kaštų ir visuomeninės ribinės naudos. Aptarkime tuos atvejus, kurie gali būti rinkos ribotumo šaltiniai.
1. Netobula konkurencija. Tobula konkurencija rinkoje sąlygoja tai, kad firma parduoda produkciją už kainą, lygią jos ribiniams kaštams, ir taip pastarieji tampa lygūs vartotojo ribinei naudai, įsigyjant šią produkciją. Pusiausvyra šioje rinkoje formuojasi, gėrybės paklausos, kurią lemia vartotojo ribinė nauda, kiekiui susiliginant su pasiūlos, kurią lemia gamintojo ribiniai kaštai, kiekiu, o tai ir rodo, kad tobula konkurencija užtikrina ribotų išteklių paskirstymo efektyvumą: gerybių pagaminama būtent tiek ir tokių, kiek ir kokių vartotojai nori ir gali įsigyti rinkos kainomis.

Kitaip yra netobulos konkurencijos sąlygomis. Firma gamina tiek produkcijos, kad paskutinio pagaminto prekės vieneto ribinės išlaidos sutaptų su ribinėmis pajamomis, kurios, tačiau netobuloje konkurencijoje yra mažesnės už paskutinio parduoto vieneto kainą. Susidaro atotrūkis tarp produkcijos ribinių kaštų ir kainos, o kadangi kaina, už kurią vartotojas įsigyja gėrybę, atspindi jo ribinę naudą, vartojant šią gėrybę, akivaizdu, kad netobulos konkurencijos rinkoje visuomeninė ribinė nauda viršija gamintojo ribinius kaštus. Tai reiškia, kad šioje šakoje pagaminama per mažai produkcijos, taigi ir riboti ištekliai yra paskirstyti bei panaudojami ne efektyviausiai.

2. Išorės efektai. Tai aplinkos teršimas, triukšmas, transporto kamščiai. Visų išorės efektų bendras bruožas yra tas, kad jų teikiama nauda arba jų sąlygojama žala neįtraukiama į rinkos santykius. Gėrybių su išorės efektais gamyba arba vartojimas duoda naudos arba parodo nuostolį pašaliniams asmenims, kuri.e nėra nei šių gėrybių gamintojai, nei jų vartotojai. Rinka nepajėgi įvertinti ribinės naudos ar ribinės žalos, susijusių su išorės efektais, todėl gėrybės kainoje jie neatspindi, o tai reiškia, kad rinkos mechanizmas negali užkirsti kelio neigiamoms gamybos ar vartojimo pasekmėms: upę teršiantis fabrikas gamins ir parduos savo produkciją kainomis, kurias lems tik jo gamybos ribiniai kaštai, neatsižvelgdamas į kaštus, kurie tenka aplinkiniams dėl fabriko veiklos. Todėl visuomenės ribiniai kaštai, gaminant papildomą produkcijos kiekį, bus didesnės už firmos privačias ribinius kaštus neigiamo išorės efekto dydžio, o pusiausvyros kaina lems atotrūkį tarp visuomenės ribinės naudos ir visuomeninių ribinių kaštų. Esant tokiai situacijai, konkurencinė rinka pateiks vartotojui per daug gėrybių su neigiamais išorės efektais, panaudodama gamyboje perteklinį, visuomenės požiūriu, ribotų išteklių kiekį.

Reikia pastebėti, kad išorės efektai gali būti ne tik neigiami. Kai kurių gėrybių gamyba ir vartojimas sąlygoja taip pat ir teigiamus išorės efektus, bet, kaip ir neigiamųjų atveju, rinka nėra pajėgi priversti papildamos naudos gavėją sumokėti už ją. Prie gėrybių, kurių vartojimas sąlygoja labai didelį teigiamą išorės efektą, priskirtume vadinamąsias visuomeninės gerybės. Šių gerybių teikiama visuomeninė ribinė nauda žymiai viršija jų gamybos visuomenines ribinius kaštus, ir todėl konkurencinė rinka negali efektyviai aprūpinti jomis vartotojų.

3. Netobulas išteklių paskirstymas tarp dabarties ir ateities. Gyvenimas ir pažanga kasdien daro savo pataisas sudėtingame ekonomikos mechanizme- atsiranda naujų rinkų, kuriu anksčiau nebuvo, ir todėl konkurencinė rinka negalėjo įtraukti jų į išteklių paskirstymo procesą. Šiuo atveju susiduriame su ta problema, kad konkurencinė rinka dažniausiai negali numatyti ir apskaityti būsimų ribinių kaštų ir palyginti jų su būsima ribine nauda. Sunku net įsivaizduoti, kokių savybių turės nauji automobilių ar skalbimo mašinų modeliai kitais metais, kaip keisis vartotojų poreikiai, skonis, mada. Rinka negali paskirstyti išteklių tarp dabarties ir ateities, kainomis signalizuodama vartotojui, kiek jis turi išleisti pinigų dabar, o kiek sutaupyti ateities poreikiams tenkinti, arba skatindama gamintoją neplėsti gamybos apimties, o dalį kapitalo investuoti į mokslinius tyrimus ar darbuotojų mokymą. Atsakymai į šiuos klausimus jau išeina už rinkos santykių ribų.

4. Informacijos stygius. Viena iš tobulos konkurencijos prielaidų yra visiems rinkos dalyviams prieinama informacija apie gėrybių kiekį rinkoje, jų ypatybes, kainas ir pan. Tačiau tikrovėje tiek vartotojas, tiek ir gamintojas vargu ar gali turėti visą informaciją, nes jos rinkimas yra labai brangus ir daug darbo reikalingas procesas. Informacijos stygius tampa dar vienu rinkos ribotumo šaltiniu.
jeigu fabriko darbuotojas, dirbantis kenksmingomis sąlygomis, nežino, kad dabar tokioje aplinkoje gali rimtai pakenkti patenkančias gėrybės, kad vartotojas, įsigydamas bet kurią prekę, jaustųsi saugus. Pavyzdžiui, jo sveikatai, jis sutiks dirbti už mažesnį atliginimą. Kitaip būtų, jei ši informacija būtų visiems prieinama. Fabriko produkcijos ribiniai kaštai, atspindėdami mažesnį darbo užmokesčio lygį, šiuo atveju būtų mažesnis už tikruosius, visuomeninius, ribinius kaštus, kurie apimtų ir žalą darbuotojo sveikatai, todėl vėl atsirastų atotrūkis tarp visuomeninės ribinės naudos ir ribinių kaštų, kuris sąlygotų ribotų išteklių paskirstymo neefektyvumą.

Nepakankamo informuotumo, pavyzdžiui, galime rasti labai daug. Tai ir vaistai, apie kurių šalutinį poveikį vartotojas nežino, ir gamyba, keliant pavijų aplinkinių gyventojų sveikatai bei gyvybei, ir maisto produktų kokybė. Gamintojas nėra suinteresuotas pateikti visą informaciją apie prekę, jei tai galėtų sumažinti jos paklausą rinkoje. Todėl daugelyje šalių vyriausybė, pripažindamos nepakankamą informuotą labai svarbia visuomenei rinkos ribotumo sritimi, vis aktyviai dalyvauja vi.suomenės informavimo procese, nustatydamos ir reguliuodamos sveikatos, patikimumo bei kokybės standartus.

Jeigu informacija būtų visiems prieinama, kiekvienas vartotojas galėtų savarankiškai įvertinti rizikos laipsnį, vartojant vieną ar kitą produktą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, informacijos rinkimas yra labai brangus, daug darbo reikalingas procesas, todėl kiekvienas vartotojas negali surinkti pakankamai informacijos apie visas rinkos esančia prekes. tuo tarpu visuomenės požiūriu yra labai naudinga turėti institucijas, kurios rinktų informaciją, teisiškai nustatytų prekių kokybės ir patikimumo standartus, jais remdamosi tikrintų į rinką

Be abejo, šį vaidmenį gali atlikti ir atlieka ne tik vyriausybiniai organai, bet ir privačios struktūros. Tačiau net ir tada, kai informaciją renka ir prekių kokybę tikrina privačios firmos, valstybė pasilieka sau šių procesų reguliavimo ir koordinavimo, kokybės bei patikimumo standartų nustatymo ir pagrindimo funkcijas.

Nagrinėjant realias ekonomines situacijas, galima rasti labai daug rinkos ribotumo ir konkurencijos netobulumo pavyzdžių: kainų nelankstumas dažnai trukdo formuotis pusiausvyrai konkurencinėje rinkoje; darbuotojų diskriminacija lemia skirtingus atlyginimus žmonėms, dirbantiems tą patį darbą; monopolija ir oligopolija mažina produkcijos apimtis, siekdama didinti kainas ir gauti papildomą pelną, o vyriausybės veikla, nustatant minimalias arba maksimalias kainas, gali didinti nedarbą arba mažinti kredito gavimo galimybės. Kyla klausimas, kokią prasmę apskritai turi konkurencinės rinkos santykių nagrinėjimas, jei ekonominėje tikrovėje teoriškai apibrėžtas tobulumas taip retai pasitaiko? Be jokios abejonės, realios ūkininkavimo sąlygos ir galimybės smarkiai skiriasi nuo tobulos konkurencijos, užtikrinančios gamybos bei išteklių paskirstymo efektyvumą, bet, atidžiau pažvelgus į ekonominius procesus bei jų formavimosi dėsningumus, pastebėsime, kad “nematomos rankos” idėjos tebėra reikšmingos ir gyvybingos. Ilguoju laikotarpiu daugelis rinkos netobulumų pranyksta, ir tobulos konkurencijos modelis, kad ir būdamas labai supaprastintas, siūlo ekonominės elgsenos variantus, kurie ilguoju laikotarpiu pasidaro besą teisingi ir veiksmingi.

Iš kitos pusės rinkos ribotumo problemos, kurias aptarėme anksčiau, rodo, kad rinkos mechanizmas nepajėgus visais atvejais užtikrinti gamybos ir ribotų išteklių paskirstyvumo efektyvumo, kad realiame ekonominiame gyvenime yra situacijų, kai vyriausybės ekonominė veikla turi kompensuoti rinkos santykių netobulumą, siekiant efektyviai panaudoti ribotus išteklius.

Valstybės dalyvavimo ekonomikoje kryptys

Valstybės dalyvavimo ekonomikoje mastą parodo šalies nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų dalis bendrame vadiname vidiniame produkte.

Lietuvoje 1996 metais nacionalinio biudžeto pajamos, paliginti su bendruoju vidiniu produktu. Sudarė 21,6 proc., tuo tarpu išlaidos –24,1 proc. Be to, žymi dalis lėšų, skirtų socialinėms gyventojų reikmėms buvo paskirstyta per Valstybinio socialinio draudimo
Fondo biudžetą.
Lietuvos Respublikos Nacionalinį biudžetą sudaro valstybės ir vietos savivaldybių
Biudžetai., Lietuvos biudžetuose sukaupiama nacionalinių pajamu dalis, kuri skiriama Respublikos švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės valdžios valdymo įstaigoms išlaikyti bei krašto apsaugai. Nacionalinio biudžeto pajamas sudaro Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biudžetus.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro draudėjų įmokos, apdraustųjų įmokos, individualių įmonių savininkų, kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilydintų savarankiškai dirbančių asmenų ir ūkininkų įmokos, savarankiškai apsidraudusių asmenų įmokos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos ir asignavimai iš .Lietuvos valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas sudaro pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo išmokos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos veiklos išlaidos.

Kokiomis priemonėmis vyriausybės gali daryti poveikį šalies ekonomikai? Akivaizdu, kad vyriausybė negali tiesiog nurodinėti gamintojams, ką ir kaip gaminti, o vartotojams – kiek pinigų išleisti savo dabartiniams poreikiams patenkinti, o kiek sutaupyti ateičiai. Stengdamasi įgyvendinti ekonominės politikos tikslus, valstybė įstatymais arba netiesioginio ekonominio reguliavimo priemonėmis stengiasi skatinti vienokią ar kitokią ekonominę veiklą, kreipti ją visuomenės tikslų realizavimo linkme. Galime išskirti tris pagrindines vyriausybės poveikio ekonomikai kryptis:
1) vyriausybės išlaidos – tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas kartu su transferiniais mokėjimais, kuriais stengiamasi remti mažas pajamas gaunančius visuomenės narius;
2) mokesčiai, kurie vienaip mažina privačių gėrybių vartojimą(pvz. automobiliai ar restoranų paslaugos), tačiau sudaro sąlygas vartoti visuomenines gėrybes (šalies apsauga, policija, oro užterštumo kontrolė);
3) reguliavimas arba kontrolė, kai įstatymais yra skatinama arba draudžiama kokia nors ekonominė veikla.6. PREKYBOS ĮPLAUKŲ APSKAIČIAVIMAS, PAKLAUSOS POBŪDŽIO VERTINIMAS
Vieneto kaina Lt Paklausos kiekis, vnt. Įplaukos, Lt. Paklausos pobūdis Elastingumas
120 750 90000 Pakl. elastingumas
105 900 94500 Pakl.elastingumas
90 1050 94500 Vieneto elastingumas E=1(bendrosios pajamos nekinta)
75 1200 90000 Pakl. elastingumas
60 1350 81000 Pakl. elastingumas 7.GAMYBOS APIMTIES ESANT MONOPOLINE ĮMONE MAKSIMIZUOJANČIA BENDRĄJĮ PELNĄ NUSTATYMAS
Q, vnt. BK, Lt. P, Lt. BP Lt RP, Lt Rk, Lt
1 10 18 18
2 16 16 32 14 6
3 26 14 42 10 10 Max bendrasis pelnas
4 40 12 48 6 14
5 60 10 50 2 20

LITERRATŪRA IR KITI ŠALTINIAI

1. Jakutis A., Petraškevičius V., ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas 1999m.
2. Ekonomikos teorija. Mikroekonomika, Čičinskas J., Vilnius 1990m.
3. Skominas V., Mikroekonomika, Vilnius :Enciklopedija 2000m.

2004.11.09 Parašas

Leave a Comment