mikroekonomikos konspektai is Davulio “ekonomikos teorijos”

Gamybos veiksnių rinkos ir pajamų paskirstymas
8.1 gamybos veiksnių rinkos ypatybės
gamybos veiksnių ir prekių bei paslaugų rinkos pagal savo struktūrą yra tokios pačios. Jos gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos. Gamybos veiksniai turi savo kainas, rinkoje sąveikauja dvi rinkos subjektų grupės- gamybos veiksnių pirkėjai(įmonės) ir gamybos veiksnių pardavėjai( namų ūkio subjektai), kurių elgsena nusakoma paklausa ir pasiūla. Nagrinėjant gamybos veiksnių rinkas svarbu, kaip gamybos veiksnių savininkams paskirstomos pajamos. Jos priklauso nuo gamybos veiksnių kainos, kurią nustato gamybos veiksnių rinka. Ekonomikos efektyvumas priklauso nuuo gamybos produktų bei gamybos veiksnių rinkos efektyvumo. Gamybos rinkos yra išvestinės, t.y. gamybos veiksnių paklausą lemia paklausa produktų, kuriems pagaminti reikalingi atitinkami gamybos veiksniai. Taigi atskiro gamybos veiksnio rinkos paklausą nustato individualios gamintojų, gaminančių įvairius produktus, paklausos.
Tobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinkoje veikia l.daug šio gamybos veiksnio vartotojų, t.y. įmonių-pirkėjų ir bei šio veiksnio pateikėjų (pardavėjų). Kiekvienas iš jų atskirai negali paveikti rinkos kainos. Įmonės įsigyja gamybos veiksnius pastoviomis kainomis, kurios yra atskirų gamybos veiksnių rinkų pusiausvyros kainos, suderinančios gamybos veeiksnio paklausos ir pasiūlos kiekius.

Netobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinkoje veikiantis vienintelis šio veiksnio pirkėjas turi maksimalią rinkos galią ir vadinamas monopsonistu. Kelios didelės įmonės- gamybos veiksnio pirkėjos, vyraujančios gamybos veiksnio rinkoje, vadinamos oligopsonijomis.
8.2 Gamybos veiksnio paklausa ir pasiūla
gamybos veiksnio sąvokai apibrėžti va

artojamos tokios sąvokos: ribinis natūrinis produktas bei ribinis pajamų produktas.
Ribiniu natūriniu produktu RNP vadinsime įmonėje pagamintą papildomą produkcijos apimtį delta q naudojant papildomą gamybos veiksnio vienetą, visų kitų gamybos veiksnių kiekiui nekintant: RPN=delta q. Ribinis nat8rinis produktas, pagamintas naudojant papildomą darbo išteklių vienetą, vadinamas ribiniu darbo produktu (RPL). Ribiniu kapitalo produktu RKP vadinamas natūrinis produktas, gautas gamyboje naudojant papildomą kapitalo vienetą.
Ribiniu pajamų produktu RPP vadinsime įmonės gautas papildomas pajamas pardavus rinkoje ribinį produktą. Kitaip sakant, ribinis pajamų produktas yra įmonės bendrųjų pajamų pokytis delta BPJ naudojant gamyboje papildomą gamybos veiksnio vienetą. Jis gali būti išreikštas formule: RPP=delta BPJ=delta BPJ/delta q=RPJ*RNP. Taigi ribinis pajamų produktas lygus įmonės ribinių pajamų ir ribinio natūrinio produkto sandaugai. RNP ir RPP sąvokos išreiškia dviejų rinkų –ggamybos veiksnio ir gamybos produkto- veikimo rezultatą.
Jeigu nagrinėjamo produkto rinka yra tobulos konkurencijos rinka, tai ribinės pajamos yra lygios šio produkto rinkos kainai. Tada ribinis produktas išreiškiamas formule: RPP=p*RNP, t.y. ribinis natūrinis produktas yra lygus natūriniam produktui padaugintam iš jo kainos. Šis pajamų produktas dar vadinamas ribine produkto verte.
Teik ribinio natūrinio, tiek ir ribinio pajamų produkto dydis priklauso nuo gamyboje panaudoto gamybos veiksnio kiekio q v- kintant gamybos apimčiai kis ir ribinio natūrinio, ir ribinio pajamų produkto dydžiai.
Ribinis na
atūrinis, o kartu ir ribinis pajamų produktas dėl mažėjančio rezultatyvumo dėsnio poveikio nuo tam tikro gamybos veiksnio kiekio neišvengiamai ims mažėti toliau didėjant gamybos veiksnio sąnaudoms. 125psl. grafikas
Gamintojas sieks įsigyti tokį gamybos veiksnio kiekį, kuris maksimalizuotų jo pelną. Kol ribinis pajamų produktas viršys jo kaštus, tol gamintojo pelnas didės, todėl nagrinėjamu atveju pelno sąlygą galima išreikšti lygybe: RPP=RKv, t.y. ribinis pajamų produktas lygus gamybos veiksnio ribiniams kaštams RKv.
Jeigu gamybos veiksnių rinkos yra tobulos konkurencijos, tai gamintojas šiose rinkose įsigyja gamybos veiksnių pastoviomis kainomis, kurios yra atitinkamų gamybos rinkų pusiausvyros kainos. Šiuo atveju gamybos veiksnio ribiniai kaštai yra lygūs šio veiksnio rinkos kainai pv ir pelno maksimumo sąlyga išreiškiama: RPP=pv.
127psl. grafikas.
Gamybos veiksnio paklausos kreivė yra ta ribinių pajamų kreivės dalis, kuri yra žemiau vidutinio pajamų produkto kreivės, t.y. nuo taško A žemyn.
Gamybos produkto rinkos paklausa nustatoma horizontaliai sumuojant individualias produkto paklausas. Gamybos veiksnio rinkos paklausa nustatoma sudėtingiau: sumuojant jo individualias paklausos kreives, kurios kinta kintant gamybos produkto kainai. Gamybos veiksnio rinkos paklausos kreivė išreiškia visuomeninio ribinio naudingumo mažėjimo dėsnį.
Jei gamybos produkto rinka yra netobulos konkurencijos, tai gamybos veiksnio rinkos paklausos kreivė Dnv yra žemiau tos, kuri atitinka tobulos konkurencijos produkto rinką Dtn. Todėl ribinis netobulo konkurento pajamų produktas visuomet ma
ažesnis už gaunamą tomis pačiomis sąlygomis tobulos konkurencijos rinkoje. 130psl. grafikas
Gamybos veiksnio pasiūlos kiekis bet kurioje ūkio šakoje didėja didėjant jo kainai toje šakoje. 131psl. grafikas
Gamybos veiksnio pasiūlos kreivė rodo visuomeninius ribinius alternatyvinius kaštus, kurie didėja siekiant pritraukti kuo daugiau reikiamo gamybos veiksnio konkrečiam produktui gaminti. Konkretaus gamybos veiksnio pasiūlos kreivė yra ta pati visose ūkio šakose, kuriose naudojamas šis veiksnys. Gamintojų požiūriu gamybos veiksnio pasiūlos kreivė- tai ribiniai gamybos veiksnio įsigijimo kaštai konkrečioje ūkio šakoje.
8.3 Tobulos ir netobulos konkurencijos gamybos veiksnių rinkų pusiausvyra
tobulos konkurencijos gamybos veiksnių rinkos. konkrečios gamybos veiksnio rinkos pusiausvyra pasiekiama tada, kai gamybos veiksnio pasiūlos kiekis atitinka paklausos kiekį.
Pusiausvyros būseną atitinkanti rinkos kaina yra gamybos veiksnio kaina atitinkamoje ūkio šakoje. Jeigu dėl kokių nors priežasčių gamybos veiksni kaina tampa mažesnė už kai kurių šios šakos įmonių ribinį pajamų produktą, šio veiksnio rinkos paklausa pranoksta jo pasiūlą ir gamintojų konkurencija jo kainą padidina. Jeigu šio veiksnio kaina šokteli aukščiau už pusiausvyros kainą, jo pasiūla pranoksta paklausą, ir gamybos veiksnio pateikėjų konkurencija jo kainą sumažina. 132psl. grafikas.
Taigi konkurencinis rinkos mechanizmas savaime nustato tokią gamybos veiksnio kainą, kuri subalansuoja jo pasiūlos ir paklausos kiekius ūkio šakoje, t.y. sulygina visuomeninę ribinio produkto vertę su visuomenės ribiniais alternatyviais kaštais. Es
sant pusiausvyros būsenai ribinis gamybos veiksnio pajamų produktas yra lygus šio veiksnio įsigijimo ribiniams kaštams. Dėl to ūkio šakoje gaminama produkcija, teikianti daugiausia naudos visuomenei, t.y. gaminama efektyvios apimties produkcija. Tobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinka nustato gamybos veiksnio kainą. Kiekvienos šakos gamintojas įsigyja tokį gamybos veiksnio kiekį, kurio ribinis pajamų produktas lygus gamybos veiksnio kainai. Taigi tobulos konkurencijos rinka paskirsto gamybos veiksnius efektyviausiai ir čia pasireiškia Smito „nematomos rankos“ principas, kai visi rinkų subjektai, vadovaudamiesi tik asmenine nauda, pasiekia visuomenei naudingiausią rezultatą.
Netobulos konkurencijos gamybos veiksnių rinkos. Monopsonija (ūkio šakoje esantis vienintelis gamybos veiksnio pirkėjas) siekdama didžiausio pelno, mokės už gamybos veiksnį kiek galimą mažesnę kainą.134psl grafikas

Gamybos veiksnio pasiūlos kreivė S v yra monopsonisto vidutinių gamybos veiksnio įsigijimo kaštų MPVKv kreivė, nes Monopsonija yra vienintelė ūkio šakos įmonė. Kadangi vidutinių kaštų kreivė yra didėjanti, tai ribinių monopsonijos kaštų MPRKv kreivė yra virš pasiūlos kreivės ir taip pat kylanti. Monopsonija įgyja tokį gamybos veiksnio kiekį Qvm, kuris maksimizuoja jos pelną, t.y. sulygina ribinį pajamų produktą su ribiniais monopsonijos kaštais (taškas A). Monopsonija įsigyja mažesnį gamybos veiksnio kiekį Qvm, tačiau moka už jį mažesnę kainą Pvm negu tobulos konkurencijos gamybos veiksnio rinkoje, kur įsigyjamas gamybos veiksnio kiekis Qvt, ojo kaina- Pvt. Gamybos veiksnio kaina, kurią moka Monopsonija, yra visada mažesnė už ribinio veiksnio sukurtą pajamų produktą, kurio dydis lygus Pvr. Monopsonistas neturi paklausos kreivės, nes jis pats pasirenka gamybos veiksnio kiekį arba kainą, remdamasis pelno maksimumo sąlyga. Pusiausvyrą atitinka taškas Enm.
Gamybos veiksnio rinka nėra tobulos konkurencijos rinka ir tada, kai gamybos veiksnio pardavėjas yra monopolistas. Gamybos veiksnio monopolijos tikslas- gauti didžiausias grynąsias pajamas, t.y. maksimizuoti skirtumą tarp gaunamų pajamų ir gamybos veiksnio kaštų, būtinų sukurti šį gamybos veiksnį arba pritraukti jį iš kitų ūkio šakų į nagrinėjamą šaką.
Gamybos veiksnio rinkoje galima ir abipusė monopolija, kai joje yra tik vienas gamybos veiksnio pirkėjas- Monopsonija ir vienintelis jo pardavėjas – monopolija.
8.4 darbo rinka ir darbo užmokestis. Darbas yra ypatingas gamybos veiksnys, nes jis neatsiejamas nuo žmogaus. Darbo rinka gali būti tobulos ir netobulos konkurencijos. Pajamos kurios atitenka darbui kaip gamybos veiksniui, priklauso nuo jo kainos. Tobulos konkurencijos darbo rinkoje darbo užmokesčio dydį lemia darbo paklausa ir pasiūla. Netobulos konkurencijos darbo rinkoje darbo užmokestis paprastai nustatomas derybomis tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų. Šiuolaikinei darbo rinkai būdinga netobula konkurencija, kuri reiškia neefektyvų darbo išteklių paskirstymą bei užimtumo ir darbo užmokesčio sumažėjimą. Norėdami atsverti darbdavių rinkos galią ir apginti savo interesus, samdomi darbuotojai vienijasi į profsąjungas. Darbo rinkoje neretai susidaro abipusė monopolija, t.y. monopolizuota ir darbo pasiūla ir paklausa. Darbo užmokesčio, kaip darbo veiksnio
kainos, lygį teoriškai turėtų lemti tik ribinis jo produktyvumas. Tačiau yra daug veiksnių, lemiančių skirtingą darbo užmokestį. Tie veiksniai: monopolinė arba monopsoninė galia, darbuotojų kvalifikacija, darbo sąlygos, atsakomybė. Žinomos dvi darbo užmokesčio sistemos – laikinė ir vienetinė. Laikinis darbo užmokestis mokamas už nustatytos trukmės darbo laiką (kai negalima išmatuoti darbo trukmės ir kokybės). Vienetinis darbo užmokestis mokamas už pagamintą produkcijos kiekį.
9.Dalinė ir bendroji prekių ir gamybos išteklių pusiausvyra
pusiausvyrą vadiname daline, jeigu ji pasiekiama tik prekių bei paslaugų arba gamybos išteklių rinkose. Bendroji pusiausvyra pasiekiama tada, kai pusiausvyra susidaro visose rinkose- prekių bei paslaugų, ir gamybos išteklių rinkose.
9.1. Vartotojo pusiausvyra. Vartotojo biudžetas (pinigų suma, kurią vartotojas disponuoja) riboja prekių įsigijimo galimybes. Įvairiems vartojimo rinkiniams įvertinti naudojama naudingumo funkcija U(q1,.qn), kuri kiekvienam prekių bei paslaugų rinkiniui priskiria skaičių, vadinamą rinkinio naudingumu. Kuo didesnis tas skaičius, tuo rinkinio naudingumas didesnis. Jei naudingumo funkcija tik išrikiuoja rinkinius jų naudingumo didėjimo tvarka, ir nenustato, kiek konkrečiai skiriasi jų naudingumas, tai toks naudingumas, kurį išreiškia naudingumo funkcija, vadinamas ordinaliuoju. Jei naudingumo funkcija nustato ir kiekvieno naudingumo rinkinio dydį, tai toks naudingumas vadinamas kardinaliuoju. Atskiras individas gali nustatyti, kokį prekių bei paslaugų rinkinį jis labiau vertina, palyginti su kitu, arba nė vienam neteikti pirmenybės.
Tam, kad būtų galima sudaryti nepriekaištingą pirmenybių sistemą, jos turėtų patenkinti tris prielaidas, kurios kartais vadinamos naudingumo teorijos aksiomomis:
1.palyginamumas. bet kokie du prekių rinkiniai yra palyginami- iš dviejų prekių vartotojas gali išsirinkti geresnį, t.y. tą, kuriam jis teikia pirmenybę.
2.refleksyvumas. kiekvienas rinkinys vartotojo požiūriu yra ne blogesnis už kitą tokį pat rinkinį.
3.tranzytivumas. jei vartotojas mano, kad pirmas rinkinys yra ne blogesnis už antrą, o antras – už trečią, tai laikoma, jog jis teiks pirmenybę pirmam, o ne trečiam rinkiniui.
Vartotojo abejingumo kreivės ir biudžetinis ribojimas. Prekių ir paslaugų rinkiniai, kuriems vartotojas teikia vienodą naudingumą, geometriškai vaizduojami vadinamąja vartotojo abejingumo kreive. Kuo abejingumo kreivė labiau nutolusi nuo koordinačių pradžios, tuo jai priklausančių prekių kiekio rinkinių naudingumas didesnis, nes tolstant nuo koordinačių pradžios prekių kiekiai didėja. 160psl. grafikas.
Ribinio naudingumo mažėjimo dėsnis. (pagal Wonacotą, nes aiškiau) kuo mažiau žmonės turi maisto, tuo labiau jį vertina. Arba, kitaip tariant, kuo daugiau turi maisto, tuo mažiau jie vertina kiekvieną papildomą vienetą. Kiekvieno papildomo vieneto teikiamas pasitenkinimas, arba naudingumas, yra vis mažesnis. Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia, kad prekės arba paslaugos ribinis naudingumas mažėja, kai didėja to prekės ar paslaugos vienetų suvartojimas.
Kad bendras naudingumas nepakistų, to paties didėjančio ribinio naudingumo prekės kiekis bus keičiamas vis didesniu mažėjančio ribinio naudingumo prekės kiekiu.
Vartotojo pasirinkimo galimybes, kai vartotojas norėtų įsigyti didžiausio naudingumo prekes, riboja jo piniginės pajamos. Pinigų suma M, kurią vartotojas gali skirti prekėms ir paslaugoms įsigyti, vadinama vartotojo biudžetu. Visų prekių, kurias vartotojas gali įsigyti, aibė vadinama biudžetine aibe. Biudžetinė aibė turi tenkinti biudžetinį ribojimą, dviejų prekių atveju užrašomas taip pa*qa+pb*qb≤M, t.y. vartotojo įsigyjamo rinkinio kaina turi būti ne didesnė kaip jo biudžetas. Grafiškai biudžetinė aibė vaizduojama trikampiu, kurį sudaro koordinačių ašys, vaizduojančios vartotojo perkamų prekių kiekius, ir tiesė, vadinama biudžeto tiese, nusakoma lygtimi pa*qa+pb*qb=M. maksimalus prekės A kiekis, kurį vartotojas gali nusipirkti, lygus M/pa, o antros prekės- M/Pb. Biudžetinės aibės taškas R1 vaizduoja rinkinį, kurį vartotojas gali įsigyti išleisdamas tik dalį savo biudžeto pinigų. Visi rinkiniai, esantys biudžeto tiesėje, taip pat priklauso biudžeto aibei, tačiau juos įsigydamas vartotojas išleis visus savo pinigus (rinkinys r2). Visi kiti rinkiniai, esantys kitoje biudžetinės teisės pusėje, nepriklauso biudžetinei aibei ir vartotojui yra neprieinami (rinkinys r3). 162psl. grafikas.
Vartotojo pusiausvyros sąlyga. Racionalus vartotojas, atsižvelgdamas į savo biudžeto pajamas visada renkasi tokį prekių rinkinį, kuris jam teikia didžiausią naudingumą. Taigi vartotojo pasirenkamas prekių rinkinys turi atitikti tašką tokios abejingumo kreivės, kuri yra labiausiai nutolusi nuo koordinačių pradžios, bet turi bendrą tašką su biudžetine aibe. Šis taškas vadinamas vartotojo pusiausvyros tašku. 163psl. grafikas.
Formali vartotojo pusiausvyros sąlyga nustatoma remiantis tuo, kad vartotojo pusiausvyros taške abejingumo kreivės nuolydis (pa/pb) lygus biudžetinės tiesės nuolydžiui(delta qb/delta qa). Vartotojo pusiausvyros sąlyga: RNa/pa=RNb/pb. Jeigu vartotojas perka daugiau kaip dvi prekes, tai jo pusiausvyros sąlyga: RN1/p1= RN2/p2=.=RNn/pn. Tai reiškia, kad vartotojas savo išlaidas paskirstys taip, kad kiekvienas paskutinis litas, išleistas atskiroms prekėms pirkti, suteiktų jam vienodą naudingumą.
Pajamų pokyčio poveikis ir Engelio kreivė. Kintant vartotojo finansinėms galimybėms, kinta jo biudžetinė aibė ir kartu jo pusiausvyros padėtis. Tarkime, vartotojo pajamos padidėjo nuo M1 iki M2 ir biudžeto tiesė pasislinko į dešinę, išplėsdama biudžetinę vartotojo aibę. 165 psl. grafikas.
Šiuo atveju vartotojas gali pasirinkti didesnio naudingumo prekių rinkinį, o vartotojo pusiausvyrą vaizduojantis taškas bus ne E1, oE2. sujungę pusiausvyrą vaizduojančius taškus, kai kinta vartotojo biudžetas, gausime pajamų pokyčio kreivę PPK. Grafiškai pavaizdavę vartotojo biudžeto ir kurios nors prekės perkamo kiekio priklausomybę, gauname vadinamąją Engelio kreivę (normalios kokybės prekei). Blogos kokybės prekių atveju Engelio kreivė turės neigiamą nuolydį. 165 psl. 2grafikas.

Prekių kainų poveikis ir Gifeno paradoksas. Vartotojo pusiausvyrą gali keisti ir kintančios prekių kainos. Prekių kainų pokyčiai turi tiesioginį poveikį vartotojų realioms pajamoms- kuo didesnės kainos, tuo mažesnės realiosios pajamos, nes esant pastoviam biudžetui vartotojas gali nupirkti mažiau prekių ir atvirkščiai. Jei prekių kainos kinta proporcingai, vartotojo pusiausvyra kinta taip pat, kaip ir kintant pajamoms. Tačiau procesai tampa sudėtingesni, jeigu kainos kinta nevienodu laipsniu. 166psl. grafikas
Prekių kainų pokyčio įtaka prekių vartojimui nusakoma dviem sąvokom: pakeitimo ir pajamų poveikiais. Pakeitimo poveikis reiškia prekės, kurios kaina sumažėjo, vartojimo padidėjimą, kartu mažėjant kitos prekės vartojimui. Pajamų poveikis reiškia, kad realus vartotojo biudžetas padidėjo, vadinasi, proporcingai padidėjo ir abiejų prekių vartojimas.
Gifeno paradoksas: mažas pajamas turintys žmonės ima vartoti daugiau blogos kokybės prekių net ir didėjant jų kainai. Gifeno paradokso esmė: kintant kainoms kinta ir vartotojo pirmenybės. Prekės, kurių kainos sumažėjimas ar padidėjimas lemia ir jų paklausos sumažėjimą ar padidėjimą, vadinamos Gifeno prekėmis.
9.2. Gamybos kaštų minimizavimas ir gamintojo pusiausvyra.
Gamybos funkcija nustato ryšį tarp gamybos apimties ir gamybai naudojamų išteklių, kurie įsigyjami skirtingose gamybos veiksnių rinkose, apimties. Q= f(L, K), Q- maksimali gamybos apimtis, kuri gali būti pasiekta esant tam tikram technologijos lygiui, L ir K- darbo ir kapitalo sąnaudos, matuojamo vienetais. Gamybos funkcija gali nustatyti produkcijos apimties ir gamybos veiksnių sąnaudų apimties ryšį tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu. Gamybos funkciją patogu vaizduoti vienodos gamybos apimties kreivėmis, kurios kartais vadinamos izokvantomis. 170 psl. grafikas.
Minimalių gamybos kaštų sąlyga: RPL/p l=RPK/p k, t.y. ribinių darbo RPL ir kapitalo produktų dalys, atitinkančios piniginių išlaidų vienetą, yra lygios.

10. Rinkos trūkumai ir problemos
rinkos mechanizmo ribotumą lemia daug veiksnių:
rinkos polinkis į monopolizavimą. Priežastis- masto ekonomija. Stambios, finansiškai pajėgios įmonės turi didesnes galimybes sužlugdyti konkurentus arba juos prijungti.
netobulas išteklių paskirstymas tarp ateities ir dabarties.
informacijos simetriškumas. Vienų rinkos subjektų informuotumas yra didesnis nei kitų. Valstybė turėtų užtikrinti vienodus kokybės standartus.
šalutinis poveikis. Aplinkos tarša.
visuomeninių prekių gamybos ypatybės. Visuomeninėmis prekėmis vienu metu gali naudotis daug asmenų, jų naudingumas dėl to nesumažėja. Pvz. švyturys, užtvanka.
neveiksmingas socialinių problemų sprendimas. Pajamų ir turtinė nelygybė.
Kaip atsakas į rinkos ribotumą ir netobulumą yra valstybinis rinkos reguliavimas ir jos dalyvavimas ūkinėje veikloje. Valstybinis rinkos reguliavimas siekiant apriboti jos monopolizavimo lygį reiškia antimonopolinę valstybės politiką. Galima reguliuoti kainų didėjimą tiesiogiai arba reguliuojant importą. Įstatymais draudžiami karteliniai suokalbiai, kainų diferenciacija. Kartais siekiant atkurti arba didinti konkurenciją rinkoje įmonė gali būti suskaidyta į smulkesnes įmones priverstiniu būdu. Lietuvoje antimonopolinė politika įgyvendinama remiantis Konkurencijos įstatymu.
Pajamų nelygybė ir socialinės rinkos problemos (pagal Skominą, bet esmė ta pati)
Jeigu visuomenėje egzistuoja dideli turtiniai, išsilavinimo, sugebėjimų skirtumai, tai rinkos pajamų paskirstymo principai šią nelygybę tik dar labiau padidins. Asmeninių
pajamų skirtumai atsiranda dėl daugelio priežasčių. Veiksniai, nulemiantys pajamų diferenciaciją, skirstomi į keletą grupių:
1. Fizinių ir protinių gabumų skirtumai. Žmonės yra skirtingi savo protu, fizine jėga, sugebėjimu bendrauti, atmintimi, polinkiais ir pan. Šie skirtumai gali būti įgimti ir įgyti.
2. Išsilavinimas ir įgūdžiai. Egzistuoja žymūs išsilavinimo ir profesinių įgūdžių skirtumai. Didesnis išsilavinimas, profesinio tobulėjimo pastangos sudaro prielaidas užsiimti sudėtingesniu, kvalifikuotesniu darbu, išplečia pasirinkimo galimybes. Tai atsiliepia pajamoms ir tampa nelygybės priežastimi.
3. Darbo kiekis ir jo pobūdis. Nevienodas yra žmonių požiūris į darbą, jie renkasi skirtingą darbo trukmę. Dėl to skiriasi ir jų darbo užmokestis.
4. Sukaupto ir paveldėto turto skirtumai. Turto sankaupos neretai duoda galimybę gaunamas pajamas sunaudoti ne vien tik vartojimui, bet ir kaupimui, investuojant jas į verslą, padedant į bankus, perkant nekilnojamąjį turtą ir pan. Sukauptą šeimų turtą gali papildyti paveldėtas turtas, žemė ir t.t. Šie ištekliai leidžia savininkams gauti pajamas.
5. Rizika. Yra nevienodi gyventojų santaupų investavimo būdai.
6. Kiti pajamų diferencijavimo veiksniai. Pajamų nelygybei turi reikšmės sėkmė ir nesėkmė, atsitiktinumai, asmeniniai ryšiai, pažintys, politinė įtaka. Neretai diskriminacija turi įtakos gyventojų grupių pajamų lygiui.
Nevienodos pajamos yra turtinės diferenciacijos priežastis. Kuo didesnis šeimos turtas, tuo didesnės iš jo gaunamos pajamos. Pajamos sąlygoja turto didėjimą, kaip ir turto didėjimas lemia pajamų augimą. Kadangi turtas kaupiamas per laiką ir kad jį galima perduoti iš kartos į kartą jis tampa svarbiausiu nelygybės šaltiniu. Netolygiai pasiskirstęs turtas skiriasi ir savo struktūra.
Pajamų paskirstymas ir perskirstymas. Kiek skiriasi veiklos ribinis naudingumas, tiek turėtų skirtis jų pajamos. Vadinasi, optimalus pajamų paskirstymas visuomet susijęs su tam tikra nelygybe, nes yra daugybė žmonių veiklos ribinio naudingumo variantų. Kiekvienu atveju optimalų pajamų paskirstymo laipsnį sąlygoja visuomenei priimtina bendrojo nacionalinio produkto sumažėjimo riba. Valstybė per mokesčių politiką, transferinėmis išmokomis, įvairiomis socialinėmis programomis gali tam tikru mastu pakelti neturtingų šeimų ir individų gyvenimo lygį, tačiau šis poveikis turi tam tikras ribas, kurias peržengus, lygybės kaina visuomenei tampa pernelyg didelė. Tiesioginės pajamos-darbo užmokestis, pelnas, palūkanos bei renta-yra perskirstomos programoms įgyvendinti(pajamų reguliavimo, skurdo mažinimo, šeimos palaikymo).Tam tikros gyventojų grupės neturi galimybės dalyvauti rinkoje, kurioje vyksta pirminis tiesioginių pajamų perskirstymas pagal gamybos veiksnius: darbą, kapitalą, žemę. Tai vaikai, invalidai, senyvi žmonės, laikinai negalintys dirbti arba nerandantys darbo gyventojai. Jų pragyvenimo šaltiniu tampa transferines pajamos. Skirtingai nuo tiesioginių pajamų, transferinės pajamos susidaro ne už prekes ir paslaugas, o kitokiais pagrindais. Jos susidaro, valstybinėms arba visuomeninėms institucijoms akumuliuojant dalį pirminių pajamų per mokesčius ar įnašus ir perskirstant jas socialinėms programoms realizuoti.
Neturtas, skurdo riba. Neturtą sąlygojantys veiksniai. Netolygus pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje sukelia skurdo apraiškas. Neturtas arba skurdas gali būti suvokiami labai nevienodai. Vartojama skurdo ribos sąvoka, kuri ekonomikos teorijoje gali būti nusakoma keliais būdais. Dažnai skurdo riba laikomas nukrypimas nuo šalyje susiklosčiusio vidutinio gyvenimo standarto. Santykinė skurdo riba-nustatoma pajamų palyginimo būdu. Tačiau šis skurdo ribos nustatymo būdas sukelia tam tikrų problemų. Absoliuti skurdo riba- kitas skurdo nustatymo būdas, kuris remiasi vartojimo biudžeto sudarymu. Žemiau jos prasideda fizinis ar socialinis degradavimas. Trečiasis skurdo ribos nustatymo būdas yra susijęs su valstybinių institucijų veikla, garantuojant šalies gyventojų sąlygas. Tai oficialioji skurdo riba arba minimalus gyvenimo lygis. Ji yra fiksuojama įstatymais. Ketvirtasis būdas skurdo ribai nustatyti grindžiamas pačių gyventojų vertinimais. Per gyventojų apklausą nustatomas tas pajamų lygis, kuris visuomenėje pripažįstamas minimaliai būtinas šeimos pragyvenimui užtikrinti. Tai subjektyvioji skurdo riba. Ji yra nevienoda pagal socialinius sluoksnius ir grupes. Ši skurdo riba ne visuomet reiškia tikrąjį priverstinį skurdą ji dar atspindi individo požiūrį į savo gyvenimo materialias sąlygas.
Pagrindiniai veiksniai sąlygojantys neturtą:
mažos pajamos arba visiškas jų neturėjimas;
kvalifikacijos stoka bei nepakankamas išsilavinimas;
diskriminacijos apraiškos;
suirusi šeima;
liga, invalidumas ir t.t.;
nepalanki ekonominė situacija ir padidėjęs nedarbas; stichinės nelaimės ir kt.
Pagrindinę problemą sukelia ne laikinas skurdas, o nuolatinis ilgalaikis skurdas. Jų nariai praradę kvalifikaciją ir darbo įgūdžius, neranda darbo, skurdžiai gyvendami negali duoti išsilavinimo, dorovės pagrindų savo vaikams, kurie suaugę susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir jų tėvai.
Visas priemones neturtui mažinti pagal jų pobūdį galima sugrupuoti į šias grupes:
pajamų perskirstymas panaudojant pajamų mokesčius ir individualias transferines išmokas mažas pajamas gaunančioms gyventojų grupėms pensijų, pašalpų bei kitų išmokų pavidalu;
neturtinių gyventojų perkamosios galios padidinimas per kainų politiką, t.y. svarbiausių vartojimo prekių kainų apribojimą, lengvatinių kreditų, transporto bei kitų paslaugų lengvatas;
3. gamybos veiksnių paskirstymo sąlygų suvienodinimas per paveldėjimo mokesčius bei auklėjimo, švietimo ir profesinio rengimo sistemos demokratizavimą.

***Mažėjančių pajamų (mažėjančio rezultatyvumo) dėsnis.
Didėjant nors vieno gamybos sąnaudų elemento (pvz. darbo) kiekiui, o kitiems (pvz. kapitalui) nekintant, kintamo gamybos veiksnio (darbo) sukurtas ribinis produktas turi tendenciją mažėti (trumpuoju laikotarpiu). Masto ekonomija (ilgalaikių vidutinių kaštų mažėjimas didėjant gamybos apimčiai) yra ilgojo laikotarpio reiškinys.

Leave a Comment