Mikroekonomikos konspektas

1. Ekonomika. Ekonomikos teorijos samprata.
Ekonomika – tai materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla).
Ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes ir tiekiant paslaugas.
Ekonomikos subjektas – tai santykinai apribotas vienetas, nes su turtu, kurį jis valdo yra susietas nuosavybe. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.
Ekonomikos teorija – mokslas, tiriantis pačius bendriausius ekonomikos veikimo, augimo ryšius, mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė paasirenka vieną iš alternatyvų naudoti ribotus gamybos veiksnius (išteklius) savo būtiniems poreikiams tenkinti, prekėms ir paslaugoms galinti ir teikti. Ekonomikos teorija sprendžia, kaip efektyviausiai patenkinti poreikius, mažiausiai sunaudojant išteklių. Ekonomikos teorija ekonomikoje nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.
Ekonomikos mokslas skiriamas i dvi dalis: 1. Mikroekonomiką – mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan. Jos pagrindinis tikslas – individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal individualių ekonomikos suubjektų racionalios elgsenos teoriją. Mikroekonomikos teorijos objektai: namų ūkis, įmonė, rinkos mechanizmas bei nagrinėja vyriausybės objektų veiklą (kurie reglamentuoja ekonominę veiklą). 2. Makroekonomiką – tai ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti nacionalinę ekonominę sistemą kaip visumą. Mikroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais ro

odikliais kaip BNP, infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla ir t.t.

2. Ekonomikos teorijos objekto raida.
Svarbiausi kitimo etapai: 1. XVI a. Merkantilizmas. Turto didėjimas siejamas su prekyba, pinigais, siūlė išvežti daugiau prekių nei įvežti, taip pat kaupti šalyje auksą ir sidabrą. (atstovas: T.Mun). 2. XVII a. Fiziokratizmas. Skelbiama, kad turtą didina darbas, naudojamas žemės ūkyje, o ne prekyba. Fiziokratistų indėlis – visuomeninės reprodukcijos analizė. (atstovas: A.Turgot). 3. XVIII a. Klasikinė politinės ekonomijos mokykla. Įrodoma, kad ūkį per rinką tvarko natūralūs jos dėsniai, o turtą kuria darbas, gaminantis prekes. (atstovas: A.Smith). 4. XIX a. pr. Marksizmas. Tiriami žmonių tarpusavio santykiai gamyboje. Indėlis – reprodukcijos teorija. (atstovas: K.Marx). 5. Ribinio naudingumo mokykla. Buvo įrodinėjama, kad prekių vertes ir kainas lemia jų ribinis naudingumas, tapo aktuali prekių realizacijos problema. (aatstovas: K.Menger). 6. XIX a. 8 dešimtm. Matematinė mokykla. Įrodytas teiginys, kad niekam neįmanoma padidinti gerovės kam nors jos nesumažinus, jei rinka veikia efektyviai. (atstovas: W.Pareto). 7. XIX – XXI a. Ekonomiksas (ekonomikos teorija). Tiriamas ribotų išteklių pasiskirstymas, tenkinant neribotus žmonių poreikius. (atstovas: F.Fist).

3. Pozityvioji ir normatyvioji ekonomikos teorija. Dažniausios ekonominių tyrimų klaidos.
Pozityvioji ekonomika – apima mokslinę ekonomikos pusę, aiškina ir numato ekonomikos reiškinius, t.y. aprašinėja faktinę ekonomikos padėtį ir siekia atsakyti į klausimą: „kaip ekonomika ar jos dalis veikia“. Dauguma pozityvinės ekonomikos teiginių yra akivaizdūs, remiasi fa

aktais, kurie gali būti lengvai patikrinami. Pvz. didėjant prekės kainai, tos prekės paklausos kiekis mažėja.
Normatyvinė ekonomika – jos teorija siūlo rezultatus, kurie remiasi subjektyviais požiūriais bei įvertinimais. Ji susijusi su etikos dalykais. Normatyvinė ekonomikos teorija yra labiau susijusi su ekonomine politika. Normatyviniai teiginiai sunkiai patikrinami. Pvz. metinė 3% infliacija daug didesnis blogis nei metinis 3% nedarbas.
Dažniausios ekonominių tyrimų klaidos: 1. Klaidingas išankstinis įsitikinimas ar neįsitikinimas. 2. Netikslūs terminai, jų nevienodumas, vertinant tą patį reiškinį ar procesą. 3. Logiškai neteisingos konstrukcijos, kai laikoma, jog viskas kas gerai individui gerai ir visuomenei. 4. Neteisinga priežastimi bei pasekme laikyti vienas po kito esančius reiškinius. 5. Subjektyvumas. Žiūrėti į faktus ir tikrovę reikia nepasiduodant emocijoms. 6. Netikrumas ekonominiame gyvenime. (niekas tiksliai negali pasakyti, kiek po 2 metų kils kainos, bus bedarbių).

4. Ekonomikos teorijos metodologija.
1. Racionalistinis požiūris – protu pagrindžiamas požiūris į ūkio reiškinius. (A.Smith). 2. Dialektinis požiūris – kreipiamas ypatingas dėmesys į reiškinių ir jų esmių tarpusavio ryšius, jų kitimą (K.Marx). 3. Subjektyvistinis požiūris – tvirtinama, kad ekonomika tai visuma atskirų ūkio subjektų sprendimų nelemtų to, kaip jie vertina savo naudą ir galimybes. (K.Menger). 4. Pozityvinis (empirinis) požiūris – tvirtina, kad ekonomika tai visuma ūkio reiškinių, už kurių kokių nors esmių nėra, yra tik ūkio faktai. (A.Marshall). 5. Pragmatizmas – teorinių teiginių vertinimas pagal praktinius rezultatus, vienintelis tiesos kriterijus – praktinė nauda.

5. Ekonominiai modeliai. Grafikų metodas.
Ekonomikos modelių sudarymo schema: Problema →

Išankstinė analizė ir kruopštus duomenų tyrimas → Modelio sudarymas ir tobulinimas → Modelio patikrinimas naujų, papildomų duomenų pagrindu → Modelio sudarymas ir tobulinimas.
Teorijos formavimosi etapai: 1. Faktų stebėjimas. 2. Teorijos formulavimas. 3. Teorijos Patikrinimas. 4. Teorijos taikymas.
Moksliniai metodai: 1. Mokslinės abstrakcijos metodas (Tiriamo objekto mažiau reikšmingų laikinų atsitiktinių bruožų bei veiksnių ignoravimas tam, kad išskirti ir susikoncentruoti į svarbiausius tipiškus ir pastovius objekto bruožus bei veiksnius.). 2. Funkcinė analizė (Tiriama vieno kintamojo dydžio priklausomybė nuo kitų kintamų dydžių). 3. Indukcija ir dedukcija (Indukcija kai nuo atskirų faktų pereinama prie bendresnių teiginių, taip apibrėžtuose reiškiniuose išskiriama, kas yra bendra. Dedukcija kai nuo bendrų teiginių einama prie atskirų, konkretesnių teiginių, priimamos įrodytos prielaidos iš kurių išvedami atskiri teiginiai). 4. Matematiniai metodai (jų pagalba atliekamos prognozės, vertina realią padėtį ekonomikoje). 5. Sisteminės analizės metodas (nagrinėja ekonomiką kaip sistemą). 6. Grafikų metodas.
Grafikų metodas – dabartinis ekonomikos mokslų metodas, padedantis supaprastinti tikrovę, lengvinantis duomenų integravimą bei analizę. Ekonomistai grafikus naudoja ir teorijų sukūrimui, ir paaiškinimui. Ekonomikoje dažnai pasitaiko tokios grafikų formos: atvirkštinė priklausomybė (x didėjant, y mažėja); tiesioginė priklausomybė (x didėjant, y didėja); priklausomybės nėra.

6. Poreikiai ekonomikos sistemoje. Ekonominiai interesai.
Poreikis (bendra prasme) – tai subjekto būklė, reikalaujanti išorinio papildymo, kad subjektas gyvuotų ir plėstųsi. Poreikis įgyja konkretų pavidalą tik kartu su objektu, į kurį jis yra orientuotas. Toks poreikis tampa veiklos mo

otyvu. Poreikiai – tai būtinybė sukurti žmogui tokias gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų esamą ekonomikos išsivystymo lygį. Dar poreikiai gali būti apibūdinami kaip žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikšmės, vartojant darbu sukurtas prekes ar paslaugas.
Ekonominiai poreikiai: gamybiniai – susiję su gamybiniu vartojimu, asmeniniai – susiję tiesiogiai su asmeniniu vartojimu.
Ekonominiai interesai – tai didžiausios naudos pasiekimas mažiausia kaina, t.y. taupiai naudojant turimus išteklius, kitaip tariant, tai pastangos iš turimų išteklių gauti kuo daugiau naudos. Skirtingus interesus turi tiek gamintojai tiek vartotojai.
Gamintojų interesai – pelnas, gaminant prekes ir jas realizuojant bei maksimaliai tenkinant vartotojų poreikius.
Vartotojų interesai – įsigyti kuo kokybiškesnę prekę, už tai sumokant kuo mažesnę kainą.

7. Specializacija, mainai, pinigai.
Pagrindiniai ūkio tipai: 1. Natūrinis. Išskiriami tokie natūrinio ūkio bruožai: jis buvo labai artimas gamtai; absoliučiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik žemė ir darbas; ūkio vienetai buvo universalūs (žmogus ar šeima turėjo pagaminti visas reikalingas gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino tik fiziologinius žmonių poreikius); mainų tarp ūkinių vienetų nebuvo, kiekvienas ūkis buvo universalus ar kiekvienas gamino sau. Natūrinis ūkis neefektyvus nes: prarandamas laikas; reikalauja, kad mainuose dalyvių norai sutaptų; iškyla nedalumo problema. 2. Rinkos. ?????
Specializacija – tai darbo pasidalijimo forma, kai asmuo ar firma sutelkia savo gamybos pastangas į vieną veiklos sritį arba ribotą jų skaičių. Specializacija didina darbo produktyvumą dėl trijų priežasčių: 1. kiekvienas žmogus dėl savo fizinių ir protinių sugebėjimų, visada gali atlikti vieną ar kitą darbą geriau nei kitas asmuo. 2. kiekvienas žmogus, visąlaik atliekantis tam tikrą darbą, didina meistriškumą, kvalifikaciją, o tai suteikia galimybes tobulinti gamybos procesą. 3. žmogus, pastoviai atliekantis tam tikrą darbą, nepraranda laiko pereidamas nuo vieno darbo prie kito.
Darbo pasidalijimą ir specializaciją lemia tai, kad skiriasi gamtinės sąlygos, išteklių kiekis, žmonių įgūdžiai ir dėl šių priežasčių susiformuoja absoliutus arba lyginamasis pranašumas gaminant vienas ar kitas prekes.
Absoliutus pranašumas reiškia, kad tam tikras gamintojas absoliučiai pranašesnis už kitus gamindamas kokį nors produktą (pagamina su mažesnėmis sąnaudomis).
Lyginamasis pranašumas reiškia, kad kiekvienas gamintojas norėdamas pasirinkti veiklos sritį turi atsižvelgti į alternatyviuosius kaštus ir jis pasirenka tokių produktų gamybą, kurių alternatyvieji kaštai mažiausi, lyginant su kitų gamintojų tos pačios prekės gamybos alternatyviaisiais kaštais.

8. Ekonomikos sistemos ir jų tikslai.
4 pagrindiniai ekonominių sistemų tipai: 1. Papročių (ekonominės problemos sprendžiamos, remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse). 2. Grynojo kapitalizavimo arba laisvosios rinkos (remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupuotės visiškai nesikiša į ekonomiką. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis užtikrintų normalų pelną.). 3. Komandinę(visi sprendimai dėl to ką, kaip ir kam gaminti priimami vyriausybės, t.y. valdžios. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Valdymui naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos.). 4. Mišriąją (vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės.).
Pagrindiniai ekonominės politikos tikslai: 1. Žemas nedarbo lygis (aukštas žmonių užimtumas. Dėl nedarbo visuomenė praranda produkciją, kurią pagamintų bedarbiai.). 2. Kainų stabilumas (laikotarpis, per kurį nėra nei infliacijos, nei defliacijos ir piniginio vieneto perkamoji galia mažai kinta.). 3. Efektyvumas (siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo geriau panaudojant ribotus išteklius. Ekonominis efektyvumas reiškia visos ekonomikos pajėgumą kuo daugiau sukurti prekių ir paslaugų, turint ribotus išteklius.). 4. Teisingas pajamų paskirstymas. 5. Ekonomikos augimas (ekonominės veiklos rezultatų padidėjimas per tam tikrą laiką. Pakankamas ekonomikos augimo lygis užtikrina pajamų didėjimą ateityje.).
9. Gamyba- bet kuris išteklių naudojimo procesas, kai vieni produktai pakeičiami kitais, tai gamybos išteklių (gamtos, darbo,kapitalo ir kt.) sujungimas prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Ištekliai-visa,kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje.Gamybos procese apjungiamos šios gamybos veiksnių grupės(ekonominiai ištekliai): 1)Žemė-natūralus gamybos veiksnys,kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas(žemė,vandenys,iškasenos ir kt.) .Visi jie riboti,dauguma neatkuriami ar atkuriami sunkiai. Tačiau jų ribotumo raiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai 2)Darbas-žmogaus tikslinga veikla, sąmoninga veikla būdinga tik žmogui,kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja ir pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga-žmogaus fizinių,psichinių,dvasinių ir moralinių savybių visuma,kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese,kurti ir gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima apibūdinti taip-darbas yra darbo jėgos f-ja. Darbo jėga yra taip pat ribotas išteklius,ji pirmiausiai susijusi su paties žmogaus darbingumo amžiaus riba,darbingumo amžiaus gyventojų skaičiumi,jų išsilavinimo lygiu. 3)Kapitalas-pastatai, įrengimai ir kt. anksčiau pagamintos prekės,naudojamos kt.prekių gamyboje.Ekonomistams priimtina terminą,,kapitalas”vartoti galvojant apie realų kapitalą, o ne apie finansinį. Finansinis kapitalas reiškia tik finansines vertybes- akcijas,obligacijas, banko indėlius.4) Verslumas-žmogiškasis išteklius,tai verslininkas,kuris: a) organizuoja gamybą,sujungdamas gamybos veiksnius-žemę,darbą, ir kapitalą-prekių ir paslaugų kūrimui; b) priima verslo sprendimus,kokias prekes ir kaip gaminti; c) rizikuoja,žinodamas, kad tie sprendimai gali būti klaidingi d) taiko prekių gamyboje naujas technologijas ar verslo organizavimo formas.
Norėdamas realizuoti verslumo sugebėjimus asmuo turi gauti naujausią informaciją apie pasikeitimus ekonomikoje.Svarbiausi klausimai: ar vartotojai linktų pirkti gaminamas prekes,mokėti nustatytą kainą.
Ekonominė gėrybė- realios tikrovės objektas,tenkinantis žmonių arba visuomenės poreikius(žaliavos,vanduo,prekės ir t.t).Gėrybės gali būti laisvosios,bet jų yra labai mažai-saulės šviesa,lietus,vėjas. Jos tiesiogiai nėra ekonominės veiklos rezultatas ir objektas. Ekonominėms gėrybėms būdingi bruožai: 1) ribotumas;jų turimas kiekis nagali tenkinti visų poreikių,esant pertekliui jos būtų nevertingos ir nenaudingos 2)vertingumas 3)naudingumas 4)jos būtinai turi būti nuosavybės objektas 5)visada yra sąmoningos veiklos rezultatas ,jų gamyba reikalauja išlaidų 6)ekonominės gėrybos rinkoje turi tam tikrą kainą,nes turi paklausą.Gamybos plėtimo būdai: 1.Geriau išnaudojant gamybos išteklius(ekstensyvus augimas) 2. Didinant ekonomikos gebėjimą gaminti daugiau iš esamų išteklių(intensyvus augimas). Gamyba efektyvi, kai gamybos išlaidos yra minimalios. Todėl reikia nuolat analizuoti išlaidas, jų atsiradimo,padidėjimo priežastis, vengti gamybos nuostolių.
10.Ekonominės problemos-ką, kaip ir kam gaminti-kokias gėrybes ir kiek reikia pagaminti,kad būtų labiausiai patenkinti visuomenės poreikiai.Kiek išteklių ir kokiomis proporcijomis naudoti,kad pasiekti maksimalų produkcijos kiekį. Kaip paskirstyti pagamintus produktus visuomenės nariams,kad pasiekti šio paskirstymo efektyvumą,teisingumą. Galutinis tikslas-maksimalus visuomenės poreikių tenkinimas. Gamyba- prekių ir paslaugų kūrimas žmonių poreikiams tenkinti ,naudojant ribotus ekonominius išteklius. Esminis gamybos bruožas-jos technologija,t.y. būdai ar metodai,kuriais sukuriamos konkrečios prekės ar paslaugos.
Gamybos galimybių kreivė-naudojama,kad pavaizduoti retumo ir nepakankamumo problemą ir būtinybę rinktis. Ji rodo,kokią maksimalią gamybos apimtį galima pagaminti iš turimų išteklių ir su esama technologija.
Alternatyvieji kaštai išteklių naudojimo alternatyva,kurios atsisakome gamindami tam tikrą produktą. GGK atspindi: 1)ribotumą 2)pasirinkimo būtinybę 3)alternatyviuosius kaštus.Juos rodo kreivės nuolydis.
Alternatyviųjų kaštų didėjimo dėsnis-kiekvienas papildomas antrosios prekės vienetas reikalauja paaukoti vis didesnį pirmosios prekės vienetą-alternatyvieji kaštai didėja. Didėjantys alternatyvieji kaštai lemia GGK išgaubtumą koordinačių pradžios atžvilgiu. Alternatyviųjų kaštų dėsnį galima paaiškinti: ekonominiai ištekliai nėra pilnai ir visiškai pritaikyti bet kokiai alternatyvių produktų gamybai ar bet kokiam alternatyviam panaudojimui.
GGK ir efektyvumas.Jei ne visi ištekliai,tai reiškia,kad ištekliai ekonomikoje paskirstyti neefektyviai. Išteklių paskirstymas ekonomikoje yra neefektyvus,jei esant duotam išteklių kiekiui yra galimybė pagaminti didesnį kiekį tam tikros prekės,nesumažinus kitų prekių ar paslaugų gamybos.Jei tokios galimybės nėra-išteklių paskirstymas efektyvus.
Ekonomikos augimą lemiantys veiksniai: 1)Gamybos priemonių apimties(kiekio) didėjimas, t.y. gaminamų įrengimų,mašinų didėjimas 2)Darbuotojų žinių,sugebėjimų,įgūdžių didėjimas,suteikiantis galimybę per 1 darbo valandą pagaminti daugiau produkcijos 3) Išradimai,technikos naujovės,didinantys ekonomikos gamybos pajėgumą .GGK persikėlimas į išorę atspindi ekonominį augimą.
Optimaliausias GGK taškas:1)Kapitalo kiekio padidėjimas-vienas iš pagrindinių augimo šaltinių. 2)Tam tikro taško,esančio GGK, pasirinkimas dabartyje-būsimosios kreivės ateityje
11.Rinka-ekonominis reiškinys,apimantis visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias organozacijas,kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti.Tai tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo.Tai sudėtingas mechanizmas,kuris padeda koordinuoti ekonomikos subjektų veiklą,pagrindinis orientyras-kainų svyravimai. Rinkoje pirkėjas sprendžia kiek jis nori,gali mokėti už prekę,priklausomai nuo jos naudingumo,o pardavėjas-už kokią kainą jam apsimoka gaminti ir parduoti tą prekę.Kainos nusistovi tokios,kada rinka susibalansuoja-norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina. Pirkėjai-vartotojai,kurie perka prekes bei paslaugas bei firmos,perkančios ekonominius išteklius;pardavėjai-firmos,parduodančios savo prekes ir paslaugas,darbuotojai,parduodantys savo darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai,parduodantys savo išteklius.
Svarbiausi rinkos ekonomikos klausimai: Ka gaminti- firmų tikslas,pelno siekimas vers juos gaminti tik tokį produktą,kuris neš pelną. Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų,jie priklauso nuo kainų,nusistovėjusių produktų ir išteklių rinkose; Kaip gaminti-jei kokioje šakoje kyla kainos,tada pagyvės gamyba. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų šakų,jei mažėja-atvirkščiai. Rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas,kurių produkcija turi paklausą,užtikrinančią rinkos pelningumą; Kam gaminti- bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes,norus mokėti už šį produktą rinkos kainą. Vartotojo galimybes sumokėti nusistovėjusią kainą lemia gaunamos pajamos,jos priklauso nuo to,kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis.Rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių,produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje.
Rinkos f-jos ekonomikoje: 1.Rinka tikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomikoje. 2.Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą(pastoviai kartojasi). 3.Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus. 4. Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas. 5.Rinka gerina ekonomiką,nes pašalina nuostolingas,nekonkurencingas įmones. 6.Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimtis ir struktūros atitikimą vartotojų paklausai.
Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos. Rinka kritikuojama,nes konkurencija,kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis mechanizmas silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius: 1)Firmos siekia gauti maksimalų pelną-stengiasi išvengti konkurencijos:slapti susitarimai,firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir vaidmenį. 2)Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone,naujos technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo kiekio,stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių-gamyba turi būti labai stambių firmų rankose. Svarbiausia rinkos mechanizmo f-ija:užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje.
12.Rinkos struktūra-rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos,svarbiausių rinkos požymių visuma,apibūdinanti firmų elgseną. Svarbiausi rinkos strukūrų elementai: 1)firmų skaičius ir dydis 2)gaminamos produkcijos pobūdis 3)firmos poveikis kainai 4)įėjimo ir išėjimo iš šakos sąlygos.Pagal juos skiriami pagrindiniai4 rinkos struktūrų tipai:
1.Tobuloji konkurencija-didelis pirkėjų ir pardavėjų skaičius,šakoje daug firmų ,jos visos mažos,todėl gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį. Visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas,dizainas,pardavimo sąlygos ir kt.yrs vienoda,Jų produkcijos realizavimo galimybės vienodos,nes pirkėjams jokio skirtumo ką pirkti .Rinkos dalyviai neturi įtakos kainai.Lengvai įeinama ir išeinama.Tai daugiau kraštutinis ir teorinis modelis(artimesnės rinkos:vertybinių popierių birža,užsienio valiutų rinka,žemės ūkio rinka). Trūkumai:nėra sąlygų,kurios garantuotų optimalų pajamų paskirstymą;paskirstant išteklius neatsižvelgta į pašalinio efekto kaštus ir naudą bei visuomeninių gėrybių gamybą;gali skatinti lėtą technologinę pažangą;siauras produktų pasirinkimas,aplinka nėra laidi naujų kūrimui.
2.Grynoji monopolija-vienintelis pardavėjas,atstovaujama tam tikrai ekonomikos šakai;gamina unikalų produktą,neturi pakaitalų,todėl pirkėjas neturi alternatyvų, gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, galimybė kontroliuoti kainą ir produkto prieinamumą rinkoje. Įėjimas į rinką praktiškai neįmanomas. Įėjimo kliūtys:vyriausybės lizenzijos ir privilegijos;patentai ir autorinės teisės;išimtinė svarbių išteklių kontrolė;masto ekonomija.Šioje rinkoje egzistuoja kainų diskriminacija.
3.Monopolinė konkurencija-veikia daug nedidelių firmų,gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produktą,vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės;atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai;įėjimo ir išėjomo iš šakos laisvė. Firmos plačiai naudoja reklamą,firmos ženklus,pirkėjų kreditavimą,papildomas paslaugas,siekiant unikalumo bei pritraukti pirkėjus. Prekės turi daug pakaitalų.
4.Oligopolija-vyrauja kelios stambios firmos;gaminamas produktas gali būti humogeniškas(aliuminio,plieno produkcija) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus,įpakavimą,dizainu ir pan.(automobiliai,buities technika);firmos gali žymiai kontroliuoti kainas,bet retai jas keičia dėl didelės tarpusavio priklausomybės;įėjimas į rinką labai sudėtingas-galima įeiti tik gaminant didelį produkcijos kiekį,tai reikalauja didelių finansinių resursų.Gamyba šakoje labai koncentruota.
13. Paklausa-prekės ar paslaugos kieko,kurį pirkėjas nori ar gali nusipirkti ir kainos, už kurią ši prekė perkama,ryšys. QD=F(PA,PB,.,PZ,J,T.) PA,PB,.,PZ-pirkėjų piniginės pajamos, J-pirkėjų piniginės pajamos, T- skonis,mada. .-kiti veiksniai.
Paklausos dėsnis- didėjant prekių kainai paklausos kiekis mažėja ir atvirkščiai,mažėjant prekių kainai paklausa didėja dėl 2priežaščių: 1.Sumažėjus prekių kainai ir nekintant vartotojų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų,nes jie iki tol norėjo tos prekės, bet negalėjo įpirkti (pajamų efektas). 2.Kainų sumažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių, t.y.pirkti daugiau atpigusios prekės (pakeitimo efektas). Ribinis naudingumas- papildomas pasitenkinimas,kurį patiria vartotojas, įsigijęs papildomą prekės vienetą. Paklausos dėsnio veikimą galima paaiškinti mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu. Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis- už tam tikro taško kiekvienas papildomai įsigyjamas prekės vienetas teikia vis mažesnį ribinį naudingumą.
Paklausos kreivė- grafinis prekės kainos (P) ir paklausos kiekio(Q) ryšio vaizdas. Neigiamas kreivės nuolydis rodo , kaip pirkėjas reaguoja į kainos pokyčius. Paklausa žymima D. Tarkime, D2 pagrindinė paklausos kreivė. Padidėjus paklausai,kreivė persikelia į dešinę,o sumažėjus paklausai – į kairę.
Paklausos kreivės persikėlimą lemiantys veiksniai:1.Pajamos ir jų kitimas- padidėjusios pirkėjo pajamos leidžia pirkti daugiau normalios kokybės,brangesnių prekių. Normalios prekės- kurių paklausa padidėja, padidėjus vartotojo pajamoms. Nepatrauklios prekės- Kurių paklausa didėja, mažėjant vartotojo pajamoms. 1) padidėjus pajamoms, kai prekė normali,paklausos kreivės pasislinks iš D2 į D3. 2)sumažėjus pajamoms,kai prekė normali- iš D2 į D2. 2. Kitų prekių kainos kitima- tarpusavyje susijusių prekių kainų pasikeitimo poveikis skirtingas. Jis priklauso nuo to, ar prekės yra pakaitalai ar komplektinės.2. Pakaitalai- prekės,kurios tenkina tuos pačius poreikius ir keičia viena kitą. Komplektinės prekės- vartojamos kartu kaip komplektas. 3. Išlaidų reklamai kitimas- išlaidų reklamai padidėjimas turėtų padidinti prekių paklausą,tada paklausos kreivė persikeltų iš D2 į D3. 4. Numatomas kainų kitimas- numatomas kainų kitimas didina dabartinį vartojimą,tada paklausos kreivė persikelia iš D2 į D3. 5. Mados, pomėgių kitimas.
14.PASIŪLA-prekės ar paslaugos kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti, ir kainos už kurią ši prekė ar paslauga parduodama, ryšys. Pasiūlą formuoja gamintojas. Qs=F(PA,PB,.,PZ,PK,PL,K,T,N) PA,PB,.,PZ-tam tikrų prekių ar paslaugų kainos, PK,PL-išteklių kainos, K-naudojama technologija, T- mokesčiai ir dotacijos, N- gamtinės sąlygos.
Pasiūlos dėsnis – didėjant pasiūlos kainai, pasiūlos kiekis taip pat didėja ir atvirkščiai.
Pasiūla žymima S

Tarkime S – pradinė pasiūlos kreivė. Padidėjus pasiūlai, pasiūlos kreivė persikelia į dešinę, o sumažėjus pasiūlai- persikelia į kairę.
Pasiūlos kreivės persikėlimą lemiantys veiksniai: 1. Gamybos veiksnių pasikeitimas. Gamybos veiksnių sumažėjimas perkelia pasiūlos kreivę į kairę; gamybos veiksnių padidėjimas- į dešinę. 2.Pažangių technologijų naudojimas. Šiuo atveju gamybos veiksnių kainos gali likti nepasikeitusios arba nežymiai padidėti,bet dėl medžiagas ar žaliavas taupančių technologijų gamybos veiksnių sąnaudos mažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę.3.Pakaitalų ir komplektinių prekių gamyboje kainos pasikeitimas. Jei prekės yra pakaitalai gamyboje, tai jų gamybai naudojami tie patys ištekliai. A prekės kainai padidėjus, B prekės pasiūla sumažės, nes dalis šiai prekei skirtų išteklių bus sunaudojama A prekės gamybai. Jei prekės yra papildančios viena kitą,tai gaminant vieną(A) prekę kaip šalutinis (papildomas) produktas pagaminama antroji (B) prekė. A prekės kainai pakilus, jos gamyba padidėja, kartu padidėja ir B prekės pasiūla. 4. Mokesčių ir dotacijų pasikeitimas.
15.Rinkos pusiausvyra ir nepusiausvyros atvejai. Jei rinkoje yra pusiausvyra, tai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kurį gamintojai nori parduoti,sutampa su prekių kiekiu, kurį pirkėjai nori nupirkti. Skirtingus pirkėjų ir pardavėjų norus atspindinčius pasiūlos (S) ir paklausos (D) kreivės gali būti panaudotos rinkos pusiausvyrai pavaizduoti grafiškai. Tam S ir D kreivės brėžiamos vienoje koordinačių sistemoje, šis modelis dar vadinamas Maršalo kryžiumi arba žirklėmis.
Rinka pasiekia pusiausvyrą pasiūlos ir paklausos susikirtimo taške E. Šis taškas rodo prekės pusiausvyros kainą PE, kuriai esant pasiūlos kiekis sutampa su paklausos kiekiu: Qs=QD. Pusiausvyros kaina PE yra maksimaliai galima pirkėjui ir minimaliai tinkama gamintojui. Tarkime, kad kaina mažesnė už pusiausvyros kainą PE ir lygi P1. Tuomet paklausos kiekis bus QD1 , o pasiūlos kiekis QS1 . Už tokią kainą pirkėjui noretų pirkti daugiau, negu pardavėjai parduoti,t.y. paklausa viršija pasiūlą ir susidaro prekių trūkumas. Tokia situacija yra vadinama pardavėjo rinka,nes šiuo atveju vartotojai konkuruoja tarpusavyje,norėdami įsigyti deficitinę prekę.
Jei kaina yra P2,tai pasiūla viršyja paklausą ir susidaro prekių perteklius. Esant kainai P2 pasiūlos kiekis lygus QS2 ,o paklausos kiekis yra Q D2. Tokia situacija vadinama pirkėjo rinka, kadangi šiuo atveju pardavėjai tarp savęs konkuruoja siūlydami vartotojui perteklinę vertę.
Paklausos ir pasiūlos kiekiai rinkoje nevisada subalansuoti. Pasikeitus situacijai rinkoj, rinkos jėgos ima veikti pusiausvyros link. Dėl to kinta kaina,kas lemia pusiausvyros susidarymą rinkoje.
16.Kiekinis naudingumas ir naudingumas be kiekinių matų.
Naudingumas-pasitenkinimas,kurį patiria žmogus vartodamas prekes arba užsiimdamas tam tikra veikla.
Kiekinio naudingumo mokyklos atstovai teigia, kad naudingumas gali būti kiekybiškai išmatuotas.Ši mokykla susiformavo XIXa.II pusėje. Žymiausias atsovas-Valras. Jis siūlė vartotojo naudingumą matuoti specialiais vienetais(jutilais). Kitas atstovas Dževonsas manė,kad prekės naudingumas vartotojui gali būti matuojamas piniginiais vienetais ,t.y. pinigų suma, kurią vartotojas yra pasirengęs mokėti už papildomą prekės vienetą. Problemos,siekiant išmatuoti individo patiriamą naudingumą:1)sunku rasti tinkamą matavimo vienetą 2)visi veisksniai lemiantys pasitenkinimo lygį turi būti nekintami,bet tai neįmanoma, yra daug kitų veiksnių,veikiančių individo patiriamo naudingumo lygį. Individas gali vertinti prekių derinius pirmenybių tvarka ir pasakyti, kuris prekių derinys teikia didesnį naudingumą,ar kad patiria vienodą naudingumą iš abiejų prekių derinių. Neįmanoma išmatuoti, kiek vienas prekių derinys patrauklesnis už kitą- tai galima išreikšti kelintiniais skaičiais,bet nieko nepasakoma apie absoliučius skirtumus ar kitas priklausomybes tarp naudingumų

17. Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia, kad už tam tikro taško kiekvienas papildomai įgyjamas prekės vienetas teikia vis mažesnį ribinį naudingumą.
Ribinis naudingumas (MU) lygus dviejų vienas po kito esančių bendrojo naudingumo skaičių skirtumui, kitaip tariant, bendrojo naudingumo pokyčio (∆TU) ir kiekio pokyčio (∆Q) santykiui .
18. Naudingumo maksimizavimo taisyklė.
Naudingumo maksimizavimo taisyklė reikalauja, kad vartotojas išleistų pinigus taip, kad x prekės ribinio naudingumo ir kainos santykis būtų lygus y prekės ribinio naudingumo ir kainos santykiui. MUx/Px=MUy/Py

19. Prielaidos apie vartotojų pirmenybes. Abejingumo kreivės.
Vartotojo pasirinkimo modelis remiasi keliomis prielaidomis apie individualias pirmenybes prekėms ir paslaugoms. 1. Galimybė vertinti alternatyvas. Laikomasi prielaidos, kad žmonės gali vertinti alternatyvius prekių derinius eile, atspindinčia jų pirmenybes. Jei žmogui reikia pasirinkti vieną iš dviejų skirtingų prekių derinių, kuriuose yra skirtingos prekės ar jų kiekiai, jis gali nurodyti, jog teikia pirmenybę vienam deriniui iš kelių arba yra abejingas jiems. Bet kuriuo atveju alternatyvų vertinimai nurodo vartotojų pirmenybes. Nebūtina manyti, kad žmogus gali išmatuoti savo pirmenybių intensyvumą. Pakanka, kad žmonės žino, kada jiems geriau, kada jie patiria didesnį naudingumą. 2. Pirmenybės yra pakeičiamos. Pakeičiamumas reiškia, kad jei žmogus teikia pirmenybę A prekių deriniui, o ne B ir B deriniui, o ne C, jis taip pat turi teikti pirmenybę A deriniui, o ne C. Pakeičiamumas taip pat reiškia, kad jei žmogus abejingas A ir B alternatyvoms bei B ir C alternatyvoms, tai jis turi būti abejingas A ir C alternatyvoms. 3. Didesniam prekių kiekiui atiduodama pirmenybė lyginant su mažesniu prekių kiekiu. Tai reiškia, kad vartotojų poreikiai ekonominėmis vertybėmis yra nepasotinami. Vartotojas visada labiau vertins prekių derinį, kuriame yra du kilogramai mėsos ir du buteliai vyno, negu tą, kuriame yra vienas kilogramas mėsos ir vienas butelis vyno.
Abejingumo kreivė, rodanti prekių derinius, kurie yra vienodai patrauklūs. Taigi galime daryti išvadą, kad kiekvieno prekių derinio naudingumo lygis yra toks pat.

Apskritai, norint išlikti toje pačioje abejingumo kreivėje, bet koks y prekės kiekio
sumažinimas (∆Qy) iš vartotojo prekių derinio turi būti pakeistas papildomu x prekės
kiekiu (∆Qx). Taigi ekonominių gėrybių abejingumo kreivės pasvirimas (∆Qy/∆Qx) visada
bus neigiamas, nes jos skaitiklio ir vardiklio ženklai visada priešingi.

20. Abejingumo žemėlapiai. Ribinė pakeitimo norma.

21. Abejingumo kreivių naudojimas aprašant pirmenybes.
Prekės yra puikūs pakaitalai. Vadinasi, abejingumo kreivė nebus įprastinės įgaubtoscentro atžvilgiu formos, bet tiesios linijos.
Ribinės pakeitimo normos visuose abejingumo kreivės taškuose bus vienodos. Tačiau kai mes sakome, kad dvi prekės yra puikūs pakaitalai, vadinasi, jos turi būti mainomos viena į kitą santykiu 1:1. Tokių pakaitalų pavyzdžiu gali būti raudoni ir žali marškiniai vartotojui, kuris yra daltonikas.
Komplektinės prekės. Tarkime, kad yra visiškai priešingas atvejis. Birutė yra puiki slidininkė ir išleeidžia visas savo pajamas slidėms ir jų apkaustams. Kiekvienai slidžių porai reikia vienos poros apkaustų. Pateiktas prekių derinys iš 3 slidžių porų ir 3 apkaustų porų per metus.
Taigi derinys, susidedantis iš 4 slidžių ir 3apkaustų porų per metus, yra toje pat abejingumo kreivėje, kaip ir pradinis derinys. Taip pat prekių derinys, susidedantis iš 3 slidžių porų 4 apkaustų porų, yra toje pačioje abejingumo kreivėje. Panašiai mąstydami galime nubrėžti visą abejingumo kreivę, einančią per krepšelį (3,3), kuri pažymėta I1.
Neutrali gėrybė. Tarkime, kad Rimas mėgsta obuolius, bet jam visai nepatinka kriaušės. Rimo abejingumo kreivės, jei obuoliai ir kriaušės yra vienintelės dvi pasiekiamos gėrybės.
Visos Rimo abejingumo kreivės yra horizontalios linijos. Tik oboliai lemia pasitenkinimo lygi, o kriaušių kiekis neturi įtakos tam, kokioje abejingumo kreivėje yra derinys. Kaip ir komplektinių prekių atveju, taip ir tada, kai viena gėrybė neutrali, pažeidžiamos daugiau yra geriau ir mažėjančio ribinio pakeitimo normos prielaidos. Padidėjus neutralios prekės kiekiui, pasitenkinimas nekinta. Rimo ribinės pakeitimo normos)obuolių – kriaušėmis) lygios nuliui.
Kai didesnis kiekis, blogiau. Tarkime, kad petras mėgsta maistą, bet nemėgsta cigarečių dūmų. Kuo daugiau maisto jis turi, tuo daugiau jo yra pasirengęs atsisakyti, kad sumažintų cigarečių dūmus. Petro abejingumo kreivės, jei maistas ir cigarečių dūmai yra vienintelės gėrybės.
Petras patirs tokį pat pasitenkinimą ir mažesniu maisto kiekiu restorane, kuriame nerūkoma, kaip ir iš didesnio maisto kiekio restorane, kuriame rūkoma. Petro abejingumo kreivės pasvirimas didėja judant i dešinę. Įprastiniais atvejais pasitenkinimas didėja judant abejingumo žemėlapiu i šiaurės rytus. Šiuo atveju pasitenkinimas didėja judant į šiaurės vakarus. Be to, šiuo atveju netenkinama daugiau yra geriau prielaida.

22. Biudžeto apribojimai (biudžeto linija). Biudžeto linijos perkėlimai pakitus kainoms ir pajamoms.
Išlaidų x prekei ir išlaidų y prekei suma turi būti lygi vartotojo pajamoms. Tarkime, kad M yra vartotojo mėnesio pajamos, Px –x prekės kaina, o Py – y prekės kaina. Qx yra suvartotos x prekės kiekis, o Qy – suvartotos y prekės kiekis. Taigi QxPx – pinigų suma, kurią vartotojas išleidžia x prekei pirkti, o QyPy – pinigų suma, kurią vartotojas išleidžia y prekei pirkti. Taigi biudžeto apribojimai gali būti užrašyti taip:

M= QxPx+ QyPy

Biudžeto linijos pasvirimas yra : -M/Qy:M/Qx=-Px/Py
Derinius biudžeto trikampyje, vartotojas taip pat gali įsigyti, tai įmanoma. Derinių, esančių už biudžeto linijos, vartotojas negali įsigyti, jie yra neįmanomi.

Biudžeto linijos taisyklė: Qy= M/Py – Px/Py*Qx

Kainų pokyčiai. Biudžeto linijos padėtį ir pasvirimą lemia vartotojų pajamos ir atitinkamų prekių kainos. Pakitus bet kuriam iš tų rodiklių susidaro nauja biudžeto linija. Pakitus tik vienos prekės kainai būtinai keičiasi biudžeto linijos pasvirimas. Jis taip pat kinta, kai abiejų prekių kainos kinta skirtingomis proporcijomis. Jei abiejų prekių kainos padidės proporcingai, nauja biudžeto linija persikels i vidų ir bus lygiagreti pradinei biudžeto linijai.
Pajamų pokytis. Pajamų pokyčio poveikis yra panašus, kaip ir proporcingo abiejų prekių kainų pokyčio poveikis. Dvigubas pajamų sumažėjimas tolygus dvigubam kainų padidėjimui.

23. Biudžetas, apimantis daugiau negu dvi prekes.
XIX a. Ekonomistas Alfredas Maršalas pasiūlė žiūrėti i vartotojo pasirinkimą kaip i pasirinkimą tam tikros prekės, pavadinkime ją x, ir visų kitų prekių rinkinio, pažymėto y. Šis rinkinys šiandien vadinamas Maršalo pinigais arba sudėtine preke. Mes galime galvoti apie sudėtinę prekę kaip apie pinigų sumą, kuri lieka vartotojui nusipirkus x prekę. Biudžeto apribojimą dabar galime užrašyti taip: M= PxQx+∑PiQyi kur M – vartotojo pinigai. Pirmasis saundaugos narys yra vartotojo išlaidos x prekei per mėnesį, antrasis – mėnesio išlaidų suma visoms kitoms prekėms.

24. Geriausias įmanomas derinys.
Geriausias įmanomas derinys turi būti abejingumo kreivėje, liečiančioje biudžeto liniją. Geriausio įmanomo derinio taško ribinio pakeitimo norma yra tokia pat, kaip ir biudžeto linijos pasvirimas. Tokiais atvejais turi būti tenkinama sąlyga: MRSxy=Px/Py
Dešinioji lygybės pusė rodo x prekės alternatyviuosius kaštus, išreikštus y preke. Kairioji lygybės pusė – abejingumo kreivės pasvirimas tangento taške. Ji rodo papildomą y prekės kiekį, kurio vartotojas yra pasirengęs atsisakyti, siekdamas x prekės kiekį padidinti.
Jei vartotojas biudžeto linijoje pasirinktų derinį, kurio abejingumo kreivės pasvirimas nesutaptų su biudžeto linijos pasvirimu, tai jis visada galėtų įsigyti geresnį derinį.

25. Kainų pokyčio pasekmės (kainų ir vartojimo kreivė).
Pakitus santykinėms kainoms, keisis biudžeto linijos pasvirimas. Sumažėjus x prekės kainai, padidėja maksimalus įmanomas x prekės kiekis. Vartotojas galės įsigyti didesnį vienos ar visų prekių kiekį. Vadinasi, vienos prekės kainos mažėjimas yra tolygus pajamų didėjimui. Tarkime, kad x prekės kaina kinta ir įgyja visas galiomas reikšmes. Radę vartotojo pusiausvyros taškus, kai yra bet kuri kaina, ir juos sujungę, gausime liniją, vadinama kainų ir vartojimo kreive 42psl ji yra nemoku as nupiest pati zinai 😀
Žinant kainų ir vartojimo kreivę galima lengvai rasti prekės paklausos kreivę. Individuali paklausos kreivė rodo, kokius prekių kiekius pirks vartotojas per tam tikrą laiko vienetą, esant skirtingoms prekės kainoms, kai jo pajamos ir kitų prekių kainos nekinta.

26. Pajamų ir vartojimo bei Engelio kreivės.
Pajamų ir vartojimo kreivė jungia visus abejingumo žemėlapyje esančius pusiausvyros taškus, kai kinta pajamos. Tokia kreivė rodo, kaip kintant pajamoms keičiasi x prekės ir išlaidų kitoms prekėms deriniai. Jei x prekė normali, pajamų ir vartojimo kreivės pasvirimas teigiamas. Kai vartotojas laiko prekę nepatrauklia, jo pajamos ir vartojimo kreivė linksta atgal. Pasiekus tam tikrą pajamų lygį, tolesnis pajamų didėjimas lemia mažesnį, o ne didesnį tokios prekės vartojimą. Pajamų ir vartojimo kreivės pasvirimas, pajamoms pasiekus šį lygį, tampa neigiamas. Galiausiai kai kurios prekės vartojimas yra nei patrauklios, nei normalios. Tai prekės, kurių vartojimo apimtis keičiantis pajamoms nekinta. Tai dažniausiai prekės kurios sudaro nedidele vartotojo biudžeto dalį ir laikomos būtinomis (druska, dantu pasta ir kitos prekės).
Engelio kreivė rodo ryšį tarp asmens piniginių pajamų ir įsigytų x prekių kiekio. Engelio kreivės yra panašios į paklausos kreives, nes rodo ryšį tarp svarbaus paklausos veiksnio bei perkamų prekių kiekio. Engelio kreivės yra pavadintos XIX a. Vokiečių statisto ernesto engelio, kuris tyrė prekių ir paslaugų vartojimo priklausomybę nuo šeimos pajamų, vardu. Normalių prekių Engelio kreivė kyla į viršų, nes didėjant pajamoms visada didėja tokių perkamų prekių pirkimo kiekiai.
Engelio kreivės pasvirimas lygus: ∆M/∆Q, arba pajamų pokytis/perkamos prekės kiekio pokytis
Engelio kreivės pasvirimas rodo, kad vartojamos prekės kiekis, didėjant savaitės pajamoms, didėja, tačiau mažėjančia proporcija.

26. Pajamų ir vartojimo bei Engelio kreivės.
Kainų padidėjimo bendrasis efektas yra lygus pakeitimo ir pajamų efektų sumai. Pakeitimo efektas visada lemia paklausos kiekio kitimą priešinga kainos kitimui kryptimi – kai kaina didėja, paklausos kiekis mažėja, ir priešingai. Pajamų efekto kryptis priklauso nuo to, ar prekė normali, ar nepatraukli.
Pakeitimo efektas – prekės paklausos kiekio pokytis, kurį lemia kainos pokytis kai pasitenkinimo lygis arba realios pajamos nekinta.
Pajamų efektas – paklausos kiekio pokytis, kurį lemia perkamosios galios kitimas dėl kainos pokyčio.

Pradinės vartotojo pajamos M, o x prekės kaina P1. Biudžeto linija
MR, optimalus prekių derinys joje G, vartotojas perka QG x prekių kiekį.
Sakykime, kad x prekės kaina padidėja iki P2 ir susidaro nauja biudžeto
Linija MP. Pakitus kainai vartotojas renkasi H prekių derinį, esantį I2
abejingumo kreivėje ir vartoja QH x prekių kiekį. Kainos pokyčio bendrasis
efektas lygus x prekės paklausos kiekio sumažėjimui nuo QG iki QH

28. Vartotojo perteklius. Rinkos paklausa.
Vartotojo perteklius (kitaip vadinamas Maršalo vartotojo pertekliumi) lygus pinigų, kuriuos vartotojai pasirengę užmokėti už tam tikrą x prekės kiekį, o ne jo atsisakyti, ir pinigų, kuriuos vartotojai faktiškai užmoka, pirkdami šį x prekės kiekį, skirtumui. (52psl)
Rinkos paklausos kreivė rodo visų vartotojų prekių paklausos kiekius, kai jų kainos skirtingos. Ji surandama žinant tam tikro produkto individualias paklausos kreives. Sudėdami visų vartotojų paklausos kiekius esant kiekvienai kainai surasime tam tikro produkto rinkos paklausą. Rinkos paklausos kreivė leidžiasi žemyn.
Rinkos paklausa priklauso nuo visų veiksnių, lemiančių individualią paklausą: pajamų, susijusių prekių kainų, vartotojų pirmenybių. Rinkos paklausą lemia gyventojų skaičius ir jų pasiskirstymas pagal amžių, pajamas, demografines grupes, namų ūkio dydį. (62psl)

29. Paklausos ir pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu variantai.
Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu – tai norimo pirkti prekės kiekio ir kainos procentinio kitimo santykis : (čia ED – paklausos elastingumo kainų atžvilgiu koeficientas; ∆QD% – prekės paklausos kiekio procentinis pokytis; ∆P% – prekės kainos procentinis pokytis)
Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu (visada teigiamas dydis) – tai siūlomo prekių kiekio procentinio pokyčio ir prekės kainos procentinio pokyčio santykis: (čia ES – pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu koeficientas; ∆QS% – prekės pasiūlos kiekio procentinis pokytis; ∆P% – prekės kainos procentinis pokytis).
Paklausos ir pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu variantai:
1. Santykinis paklausos ir pasiūlos elastingumas esti tuomet, kai norimo pirkti (parduoti) prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį. P, Lt/vnt S

2. Santykinis paklausos ir pasiūlos neelastingumas esti tuomet, kai norimo pirkti (parduoti) prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį.
3. Vienetinis paklausos ir pasiūlos elastingumas – kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia tokį patį perkamo (parduodamo) prekių kiekio procentinį pokytį.
4. Absoliutus paklausos ir pasiūlos elastingumas – kai be galo mažas prekės kainos procentinis pokytis sąlygoja didelį perkamų (parduodamų) prekių kiekio procentinį pokytį.

Absoliutus paklausos ir pasiūlos neelastingumas – kai prekės kainos procentinis pokytis nepakeičia norimo pirkti (parduoti) prekių kiekio rinkoje.
30. Paklausos ir pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu lemiantys veiksniai.
Paklausos elastingumą kainų atžvilgiu lemiantys veiksniai:
1. Prekės pakaitalai (substitutai). Jei prekės turi daug pakaitalų, tai jų paklausos elastingumas kainų atžvilgiu yra didesnis negu tų prekių, kurios neturi artimų pakaitalų. 2. Būtiniausios ir prabangos prekės. Būtiniausias prekes vartotojas pirks net padidėjus kainoms (maistas, dujos.). Šių prekių paklausa santykiškai neelastinga. Priešingai prabangos prekių kainoms padidėjus, galima sumažinti jų vartojimą, šių prekių paklausa elastingesnė kainų atžvilgiu. 3. Vartotojo biudžeto dalis, skirta prekei įsigyti. Jei prekės kaina vartotojo biudžete sudaro santykinai nedidelę dalį, tai prekės kainos padidėjimas ar sumažėjimas, nesukels žymių paklausos kiekio svyravimų, todėl paklausa kainų atžvilgiu yra santykinai neelastinga. O prekių, kurių kaina vartotojo biudžete sudaro santykinai didelę dalį, paklausa kainų atžvilgiu yra santykinai elastinga. 4. Laikas (svarbus laiko tarpsnis nuo kainų pasikeitimo). Laikas būtinas pakaitų paieškoms, pajamoms padidinti, įpročiams keisti – vartotojai gali keisti savo elgseną (kai yra pakankamai laiko). Bet kokių prekių paklausa ilgu laikotarpiu elastingesnė kainų atžvilgiu nei trumpu.
Pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu lemiantys veiksniai:
1. Laiko tarpsnis. Svarbiausias veiksnys, turintis didelį poveikį pasiūlos elastingumui kainų atžvilgiu. Skiriami trys laikotarpiai: A) Momentinis laikotarpis – toks trumpas, kad gamintojai nespėja reaguoti į rinkos situaciją. Jie didėjant paklausai yra nepajėgūs didinti pasiūlos kiekio. (būdingas absoliutus pasiūlos neelastingumas kainos atžvilgiu). B) Trumpas laikotarpis – kai įmonė gali padidinti gaminamų prekių apimtį efektyviau naudodama esamus įrengimus ir nedidindama jų kiekio. Per trumpą laikotarpį pasiūla tampa elastingesnė kainos atžvilgiu. C) Ilgas laikotarpis –kai įmonės padidina gamybos pajėgumus, naujos įmonės gali įeiti/palikti šaką. Per ilgą laikotarpį pasiūla tampa dar elastingesnė kainų atžvilgiu. 2. Prekių pakaitalai. Jei tuos pačius išteklius galima panaudoti kelių rūšių prekių gamybai, vienos iš šių prekių kainos padidėjimas sąlygos išteklių perkėlimą jos gamybai, o kitos prekės bus gaminama mažiau. Didinamas pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu. 3. Prekių saugojimo galimybės. Jei prekių negalima saugoti ilgą laiką, pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu bus nedidelis, nes prekių pardavimo negalima atidėti net jei kainos mažėja. Priešingai negendančių, pigiai saugomų prekių atsargas galima keisti atsižvelgiant į kainos pokyčius ir didinti/mažinti rinkai teikiamą jų kiekį.

31. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu ir bendrosios pajamos.
Lapuose visi brėžiniai
32. Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu.
Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu – tai prekių kiekio procentinio pokyčio ir pajamų procentinio pokyčio santykis. Paklausos elastingumo pajamų atžvilgiu koeficientas yra glaudžiai susijęs su tokiomis sąvokomis: būtiniausios prekės, normalios kokybės ir nepatrauklios prekės, prabangos bei ilgai vartojamos prekės.

(čia EI – paklausos elastingumo pajamų atžvilgiu koeficientas; ∆QD% – prekės paklausos kiekio procentinis pokytis; ∆I% – pajamų procentinis pokytis.)

33. Kryžminis paklausos elastingumas.
Kryžminis paklausos elastingumas pajamoms yra vienos prekės procentinio paklausos kiekio pokytis, sąlygotas kitos prekės kainos kitimo 1%. Kryžminį x ir z prekių elastingumą galima išreikšti: (čia ∆Qx% –x prekės perkamo kiekio procentinis pokytis, ∆Pz% –z prekės kainos procentinis pokytis.)
Neigiamas kryžminis paklausos elastingumo koeficientas būna tada, kai dvi prekės (x ir z) yra papildančios viena kitą. Tokiu atveju padidėjus vienos prekės kainai, sumažėja su ja kartu vartojamų prekių perkamas kiekis.
Teigiamas kryžminis paklausos elastingumas susidaro tada, kai vienos prekės (z) kainos didėjimas (mažėjimas) sąlygoja kitos prekės (x) perkamo kiekio didėjimą (mažėjimą). Šiuo atveju prekės yra pakaitalai.
Nulinis kryžminis paklausos elastingumas yra tada, kai dvi prekės (x ir z) viena nuo kitos nepriklauso.

34. Praktinis elastingumo teorijos taikymas.
Rinkos ekonomikos sąlygomis vyriausybė daro poveikį prekių kainoms, nustatydama minimalias ir maksimalias kainų ribas. Vyriausybei kontroliuojant prekių kainas, poveikis rinkai priklausys nuo prekių, kurioms nustatomas kainų minimumas arba maksimumas, paklausos ir pasiūlos elastingumo arba neelastingumo kainų atžvilgiu. Jeigu paklausa ir pasiūla yra neelastingi kainų atžvilgiu, tai maksimalios kainos nustatymas sąlygos nedidelį prekių trūkumą. Minimalios kainos nustatymo atveju irgi galioja minėtas dėsningumas: didesnis prekių perteklius susidaro esant elastingai prekės paklausai ir pasiūlai, nei neelastingoms.

Leave a Comment