Mažeikių rajono turizmo ištekliai

Mažeikių rajono turizmo ištekliai

Turizmas yra sparčiai auganti ir pelninga smulkaus bei vidutinio verslo rūšis, skatinanti dirbti, tausoti ir racionaliai naudoti vietinius išteklius, kultūrinį ir istorinį palikimą. Lietuvos valstybės ilgalaikės plėtros strategijoje nurodytas mūsų šalies siekio tapti didelių ekonominių ir kultūrinių galimybių turizmo šalimi. Ji teiks įvairius puikios kokybės turizmo produktus, tenkinančius individualius turistų poreikius bei atitinkančius ES turizmo direktyvas.
Turizmo plėtros tikslas – aktyvus žmogaus sveikatos atgaivinimas, jėgų ir darbingumo atkūrimas, teigiamos emocinės dvasinės būsenos formavimas. Tai – aktyvus ar pasyvus poilsis naatūralioje ar tam tikslui suplanuotoje rekreacinėje aplinkoje su atitinkamu architektūriniu kraštovaizdžiu, natūraliais gamtiniais ištekliais, taip pat žmogaus darbo ir laisvalaikio sąlygos bei jo prisitaikymas prie kintančios aplinkos. Visuomenės rekreacija užsiimančios institucijos, neatsižvelgiant į nuo nuosavybės ir verslininkystės formą, naudoja turimus išteklius – žemę, kraštovaizdį, kapitalą, statinius, įrenginius, investicijas – ir kuria vienokį ar kitokį turistinį servisą. Naujojo turizmo plėtros etapo būtinumą lemia ir nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, kuris nustato turizmo verslo ir savaveiksmio turizmo organizavimo principus bei prioritetus, tuurizmo paslaugų teikimo reikalavimus, šį verslą kontroliuojančių valstybės ir vietos savivaldos institucijų kompetenciją, turizmo išteklių naudojimo sąlygas.
Turizmo verslo plėtra turi ypatingą reikšmę Mažeikių rajono socialinės ekonominės būklės stabilizavimui ir jos pagerinimui ateityje. Plėtojant turizmo verslą ir turizmo infrastruktūrą Mažeikių rajone, bū

ūtų skatinama rajono ekonomika, vystomas smulkus verslas, atsirastų alternatyvių pajamų šaltinių kaimo gyventojams.
Mažeikių miesto ir rajono savivaldybės skiria dėmesį turizmo išteklių priežiūrai, turistinių teritorijų tvarkymui, turistinės informacijos rengimui ir platinimui, kultūros ir sporto renginių organizavimui regione. Tačiau kol kas liko neišspręstos turistinių išteklių kompleksinio panaudojimo Mažeikų rajone, turistinių zonų plėtros, turistinių srautų į regioną didinimo, turizmo organizavimo tobulinimo, turizmo paslaugų kokybės gerinimo problemos. Siekiant spręsti minėtas problemas, į turizmo vystymą Mažeikių mieste ir regione būtina pažvelgti iš verslo plėtros bei verslumo skatinimo pozicijų.

MAŽEIKIŲ RAJONO TURIZMO BŪKLĖ

Kaip ir daugelis Lietuvos kampelių, Lietuvos šiaurės vakaruose esantis Mažeikių kraštas kupinas dar nepanaudotų galimybių turizmui bei žmogaus ir gamtos harmonijai plėtoti. Svarbu kuo įdėmiau pažvelgti į rajono gamtinius, geografinius, istorinius ir kultūrinius ypatumus, siekiant paamatyti visą savitumo ir galimybių paletę.
Siekiant įvertinti esamą rajono gamtos, kultūros, žmogiškųjų išteklių, paslaugų ir pramogų potencialą, jo panaudojimo turizmui galimybes bei aplinkos kokybę, žemiau apžvelgiami rajono gamtiniai ir geografiniai ypatumai, istorinė raida bei turizmo kultūriniai ištekliai.

Gamtiniai ir geografiniai ypatumai

Gamtiniams ištekliams priskiriami vandens telkiniai ir jų pakrantės, gyvūnija, rekreaciniai miškai, rekreacinės ir saugomos teritorijos bei saugomi rajono objektai, kurių vertybės sudaro galimybes naudoti juos profesiniam, pažintiniam, rekreaciniam ir kitokiam turizmui. Vietinių gamtinių vertybių ir biologinės įvairovės tyrimai įvertino ra

ajono teritorijoje iki šių dienų išlikusiais natūralias gamtines vertybes, kurios gali būti panaudojamos kuriant turizmo produktus.
Mažeikių rajonas yra šiaurės vakarų Lietuvoje, per jį teka Ventos upė. Rajono teritorija yra dviejų baltų tautų – lietuvių ir latvių – paribys. Šiaurėje Mažeikių rajonas ribojasi su Latvijos Respublika, rytuose – su Akmenės, pietryčiuose – su Telšių, pietvakariuose – su Plungės, vakaruose – su Skuodo rajonais. Rajono teritorija iš vakarų į rytus tęsiasi 43,5 km, o iš šiaurės į pietus – 38 km. Teritorija: 1220,2 km2, iš jų 32 km2 užima miestai ir gyvenvietės, 22 km2 – pramonės įmonės ir keliai, 614 km2 – žemdirbystės plotai, 273 km2 – miškai ir 68 km2 – kitos paskirties plotai. Yra 8 kaimiškos ir viena miesto seniūnija. Gyvena: 66 756 žmonės, iš jų mieste – 45 440, kaime – 21 316.
Rajono administracinis centras Mažeikiai yra 40 km nuo apskrities administracinio centro Telšių. Mažeikių miestas išsidėstęs šiaurės Lietuvoje, miškingoje lygumoje, prie Ventos upės, lygioje pelkėtoje vietoje, Latvijos kaimynystėje, atokiau nuo kitų didesnių Lietuvos miestų. Tolimiausias rajono taškas vakaruose – Petraičių kaimas, rytuose – Kalniškių ir Pakliaupės kaimai. Šiauriausias yra Gyniočių kaimas, o piečiausias – Pasruojės kaimas. Mažeikių rajonas yra vienas tankiausiai gyvenamų administracinių rajonų, kur 1 km2 tenka 59 žmonės.
Mažeikių rajonas išsidėstęs trijuose geografiniuose rajonuose. Didesnė rajono dalis – centrinė, šiaurinė, rytinė ir pietrytinė plyti Ventos vidurupio žemumos lygumoje. Didžioji rajono dalis yra Ventos vidurupio žemumoje, vakarinė – Vakarų Kuršo aukštumos pakraštyje, Pietinė – Rytų Že
emaičių plynaukštės pakraštyje. Kaip ir daugelis Lietuvos rajonų Mažeikių kraštas nepasižymi ypatingais gamtiniais ir geografiniais dariniais – kalnų slidinėjimui tinkančiais kalnais bei vandens poilsiui pritaikomais vandens telkiniais. Rajono kraštovaizdžiui būdingos lygumos, miškai, tankus upių ir kanalų tinklas. Lygumų paviršius vietomis kalvotas, ypač rytinėje rajono dalyje. Kalvų aukštis siekia nuo 5 iki 30 metrų. Rajono paviršiaus aukščiausia vieta aukščiau jūros lygio pakilusi 146,9 m (apie 1 km į pietus nuo Dagių gyvenvietės). Laižuvos apylinkių reljefas lygus, be upių, tik ribą su Latvijos Respublika žymi upė Vadakstis. Lygus reljefas yra ir Mažeikių bei Leckavos apylinkėse. Sedos apylinkių reljefas kalvotas. Židikų apylinkių reljefas šiaurėje lygus, o prieš Židikus prasideda kalvos, ir kuo toliau į pietus, tuo labiau jos įvairuoja.
Mažeikių rajonas nepasižymi vandens telkinių gausa. Jo vandens telkiniai susiformavo atslūgstant Žemaitijos didžiųjų duburių prieledyniniam baseinui. Kraštas nėra turtingas ežerų, tačiau upių tinklas yra gana tankus ir grafiškas. Upės vagoja visą rajono teritoriją, tekėdamos šiaurės vakarų kryptimi. Per rajoną teka Venta su savo intakais. Visi rajono vandenys priklauso Ventos baseinui. Čia yra daug upelių – Varduvos ir Luobos intakų. Rajone yra tik 5 ežerai. Didžiausias ir gamtiniu požiūriu vertingiausias yra 346 ha Plinkšių ežeras. Kiti – Sedos, Medžialenkės, Maigų ir Meižių ežerai bei didesnė Raudonoji pelkė. Rajono upių ir upeliukų pakrantėse išsimėtę kapinynai ir 12 piliakalnių. Iš
š jų – Rimolių, Vadagių, Renavo, Griežės, Dapšių, Daubarių ir kt. kuriuos nuolat lanko turistai.

Kultūriniai ištekliai

Turizmo kultūriniams ištekliams priskiriami archeologijos, istorijos, meno, mokslo ir technikos, urbanistikos paveldo objektai, folkloras, tradicijos ir liaudies amatai, meno kūriniai ir mokslo laimėjimai, kolekcijos, kiti kultūros objektai ir saugomos teritorijos, kurių vertybės sudaro galimybes naudoti juos profesiniam, pažintiniam, kultūriniam ir kitokiam turizmui.
Mažeikių rajonas turi turtingą kultūros paveldą, kuris yra įtraukas į šalies kultūros vertybių registrą. Nuo 1995 m. šalyje veikia naujas kultūros vertybių registras, bet kartu egzistuoja ir ankstesni laikinosios apskaitos kultūros paminklų sąrašai. Rajono savivaldybė turi vietinį kultūros vertybių registrą.
Šiuo metu rajone yra 486 kultūros vertybės, kurias sudaro 214 memorialinių vietų ir istorinių objektų, 149 dailės vertybės, 81 archeologinė vieta (tarp jų 12 piliakalnių), 40 statinių kompleksų ir atskirų statinių, 3 urbanistinio paveldo vietovės. Į kultūros paveldo sąrašą nuolat įtraukiami nauji objektai, tikslinant kriterijus peržiūrimi ankstesni paveldo objektų sąrašai. Tikėtina, kad kultūros vertybių skaičius didės.

Mažeikių rajono kultūros centruose ir kultūros namuose veikiantys kolektyvai bei jų narių skaičius 2001 m.

Kultūros centras / namai Meno kolektyvų skaičius Dalyvių skaičius
Savivaldybės kultūros centras 19 370
Sedos kultūros namai 13 184
Ukrinų kultūros namai 11 139
Šerkšnėnų kultūros namai 10 90
Židikų kultūros namai 10 81
Viekšnių kultūros namai 7 79
Leckavos kultūros namai 7 55
Palnosų kultūros namai 6 42
Reivyčių kultūros centras 6 35
Laižuvos kultūros namai 5 31
Pikelių kultūros namai 4 41
Tirkšlių kultūros namai 2 31
Urvikių kultūros namai 2 29
Kiti 12 100
Iš viso 114 1307
Šaltinis: Savivaldybės kultūros skyrius

MAŽEIKIŲ MUZIEJAI IR KITOS REKREACINĖS, TURIZMUI TINKAMOS, VIETOS

Mažeikių muziejus yra vietinės reikšmės valstybinis muziejus, kurio steigėjas – Mažeikių rajono savivaldybės taryba. Jis kaupia, saugo, restauruoja, tiria, populiarina materialines ir dvasines Mažeikių rajono kultūros vertybes. Mažeikių rajono tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimu prie Mažeikių muziejaus prijungti Viekšnių muziejai: aviacijos pradininko A. Griškevičiaus muziejus ir Viekšnių vaistinės muziejus. Iš viso muziejuje 2001 m. dirbo 32 darbuotojai. Iš jų 4 mokslo darbuotojai, 1 ekskursijų vadovas, 1 restauratorius, 7,5 etato buvo skirta salių prižiūrėtojams. 2002 m. Mažeikių muziejus planavo atlikti 22 kultūros paveldo ir istorijos tyrimus. Tais metais didelis dėmesys turėjo būti skirtas dvarų paveldui, bažnyčių, varpinių, varpų tyrimams, įvairiems Mažeikių, Mažeikių etninių bendruomenių ir visuomeninių organizacijų istorijos tyrimams. Tenka apgailestauti, kad nebuvo gautas finansavimas šiam projektui vykdyti. Muziejus neturi visos reklamos kompiuterinės įrangos, yra internetas, bet kaip ir kitų kultūros įstaigų atveju, savivaldybės svetainė dar nėra naudojama Mažeikių muziejaus veiklai pristatyti.

Mažeikiuose veikia rajono savivaldybės kultūros centras, kuris savo veiklą pradėjo 1946 metais. Kultūros centro veikla – daugiafunkcinė, apimanti įvairias kultūros sritis, skirta įvairaus amžiaus žmonėms. Tai ir meno mėgėjų kūrybinė veikla, ir masiniai renginiai, ir šventės, etnokultūra – tradicijos ir papročiai, kalendorinės, valstybinės šventės. Kas 3 metai organizuojamos vasaros pradžios šventės, dainų, šokių ir muzikos, meno ir amatų šventės bei populiari ir žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių ,,Žemaičių dūdų“ šventė, kuri 2002 metais buvo 10–oji, jubiliejinė. Joje dalyvavo 28 pučiamųjų instrumentų orkestrai. Tai profesionalūs rajonų, miestų, bei užsienio miestų partnerių kolektyvai. Šventėje dalyvavo 500 rajono sportinių šokių šokėjų, iš viso 2010 dalyvių. Daugelis švenčių – tarptautinės. Mažeikiškiai draugauja su Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Baltarusijos, Olandijos miestų kolektyvais.

Mažeikių kultūros centras už masinių renginių organizavimą ir muzikinės kultūros propagavimą apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomu. Kultūros centras teikia daug mokamų paslaugų, taip gerindami savo materialinę bazę. Pagrindinės mokamos paslaugos – patalpų įvairioms šventėms ir renginiams, įgarsinimo ir apšvietimo, lauko scenos nuoma, įvairios muzikinės paslaugos. Organizuojami kiti įvairūs renginiai, poilsio vakarai ir diskotekos vaikams, jaunimui, vidutinio amžiaus ir pagyvenusio žmonėms.
Gražiausiose rajono vietose didingi Renavo, Plinkšių dvarai. Išliko medinio baroko šedevrai – Sedos ir Pikelių bažnyčia, nepakartojamas Stepono Gailevičiaus akmeniniai paminklai, rašytojos Šatrijos Raganos – Marijos Pečkauskaitės kapas–koplyčia, ukriniškių pasididžiavimas – vienintelis Lietuvoje paminklas, primenantis baudžiavos panaikinimą, daugybė dailės paminklų, mitologinių įvykių ir laidojimo vietų, technikos paminklų, muziejų. Iš viso rajone jų yra 470.

Svarbiausi turizmo ištekliai:

Renavos dvaras

1990 m. restauruotuose XIX a. dvaro rūmuose atidarytas Mažeikių muziejaus filialas, čia veikia nuolatinė Renavo rūmų reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su Lietuvos dvarų kultūra (interjeru, baldais, paveikslais ir kt.). Antrajame aukšte rengiamos keičiamos dailės, keramikos, tautodailės, medžioklės trofėjų ir kt. parodos. Veidrodžių salėje ir terasoje vyksta koncertai, poezijos skaitymai, konferencijos, seminarai.

Kvalifikuoti ekskursijų vadovai lankytojus supažindina su Renavo rūmų praeitimi, vystymosi raida, unikaliu parku, jo vertybėmis.

Renavo rūmų ansamblis suformuotas XIX a. antrajame ketvirtyje, priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui (1830-1833 metai). Iš pradžių čia buvo numatyta įrengti rezidencinę sodybą, jai parinkta itin vaizdinga vieta. Manoma, kad rūmus statė Antanas Renne. 1880 m. statyti rūmai yra neorenesansinio stiliaus, vienaaukščiai, su dviejų aukštų flygeliais. Į pietus nuo rūmų upės link leidžiasi dvi terasos, į šiaurę yra pagrindinė aikštė (parteris), kurią supa įvairūs introdukuoti medžiai. Priešais rūmus kitame Varduvos krante yra kraštovaizdžio tipo parkas. Renavo dvaras buvo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Antanas Renne vaikų neturėjo ir visą savo turtą užrašė Feliksui Mielžinskiui (1871-1910). 1869 m. dvare mokytojavo Laurynas Ivinskis, rinkęs medžiagą botanikos žodynui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį.

Į istorijos ir meno turtus besilygiuojantis Renavo parkas (51,4 ha) išsiskiria medžių ir krūmų rūšių bei jų formų įvairove. Čia auga storiausia Lietuvoje eglė, kurios skersmuo krūtinės aukštyje siekia per 1,20 m. Parko aplinkoje ryškiai išsiskiria Veimutinė pušis, kanadinė cūga, geltonžiedis kaštonas, paprastojo buko raudonlapė forma.

Aviacijos pradininko Lietuvoje, Aleksandro Griškevičiaus muziejus

Aviacijos pradininku Lietuvoje laikomas Aleksandras Griškevičius, gimęs 1809 01 06 Kėdainių rajone Krakių apylinkėse. Tai buvo apsiskaitęs, labai išsilavinęs žmogus, mokėjęs keletą Vakarų Europos kalbų. Dirbo Vilniaus gubernijoje, Šiaulių, Kauno teismuose vertėjų, raštvedžiu.

Laisvu nuo tarnybos laiku domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė skraidymo aparato projektų. Vieną iš jų aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje “Žemaičio garlėkys” (Parolot Žmudzina).

1859-1963 m. gyveno Viekšniuose. Palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse.

Restauruotame name, kuriame gyveno A.Griškevičius, 1981 m. atidarytas visuomeninis muziejus. Pirmoji jo ekspozicija ir skirta Aleksandrui Griškevičiui. Eksponuojami A.Griškevičiaus “garlėkio” maketas ir “Lituanikos’ modelis, S.Dariaus ir S.Girėno perskridusių 1933 m. Atlantą.

Muziejaus įkūrėjas pedagogas Algirdas Gedvila.

Muziejuje veikia pastovios ekspozicijos: Viekšnių krašto žmonių surinktų baldų, įrankių ir drabužių kolekcija. Etnografinis kambarys.

Eksponuojami įžymių šviesuolių viekšniškių Biržiškų šeimos nuopelnai, darbai Lietuvai. Eksponuojami liaudies meistro, tautodailininko Juozo Rušino medžio darbai. Įžymių žmonių keramikos darbai, kurie mokėsi, gyveno Viekšniuose.

Viena iš pirmųjų vaistinių

Viekšnių miestelio centre, kažkada buvusios Turgaus aikštės kampe, stovi medinis namas raudonų čerpių stogu. Ant jo sienos pritvirtinta balto marmuro lenta byloja, jog 1860 metų liepos 30 (17) dieną čia buvo įsteigta Viekšnių vaistinė. Įsteigė ją dar aname šimtmetyje žinomų Lietuvoje provizorių Göldner dinastijos atstovai.

Tais laikais vaistinė klestėjo, tačiau, parėmęs 1863 m. sukilėlius ir dėl to pats nukentėjęs, 1870-asiais metais Fiodoras Geldneris mirė (Thiodor von Göldner). Naujasis savininkas Vincentas Aleksandravičius po vaistinės varžytinių, ją pavertė pavyzdinga įstaiga. Viekšnių vaistinė buvo studentų farmacininkų praktikos bazė. Joje išlikęs receptas S.Daukantui nuo skaudulių. Čia nuolat lankydavosi gydytojo A.Biržiškos šeima bei kiti Viekšnių inteligentai.

Paskutinis vaistinės savininkas Juozas Aleksandravičius vaistinės bazę praplėtė, išsaugojo senuosius farmacijos prietaisus, įrangą bei instrumentus. 1960 metais vaistinės 100 metų sukakčiai paminėti provizorius įkūrė joje pirmąją muziejinę ekspoziciją. Mirus Aleksandravičiui ir vaistinei persikėlus į kitas patalpas, senasis pastatas liko apleistas.

1995 metais po restauracijos senoviška kaimo vaistinė vėl atvėrė duris. Ir ne tik kaip vaistinė, bet ir kaip muziejus su farmacijos, XX a. I-osios pusės inteligento buities bei namų apyvokos daiktų ekspozicijomis. Istorinę dvasią perteikia oficinos baldai, įvairūs štanglarai, žibalinis šviestuvas, laikrodis su gegute. Iš vaistinės farmacinė ekspozicija tęsiama gyvenamosiose patalpose. Jos pagrindą sudaro J.Aleksandravičiaus įrengto muziejaus daiktai, tarp jų vaistažolių apdirbimo, piliulių, žvakučių, pleistrų gamybos įrankiai, kolbos, retortos, aparatai amoniako skiedimui bei Galeno preparatams gaminti, receptai, signatūros, net diržai iš žmogaus odos.

XX a. I-osios pusės inteligento buities ekspozicija turtinga Aleksandravičių šeimos relikvijomis, baldais, namų apyvokos daiktais. Išlikęs provizoriaus darbo kabineto ,svetainės, valgomojo, virtuvės apstatymas.

Neatsiejama muziejaus dalis – vaistažolių sodas, puoselėjantis senąsias tradicijas, turintis apie 200 vaistinių augalų.

Rašytojos Marijos Pečkauskaitės muziejus

Jei keliausite pro Židikus, stabtelkite prie balto namelio pagrindinės gatvės pradžioje, po išlakia liepa. Čia įsikūręs rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos memorialinis muziejus, veikiantis kasdien, išskyrus sekmadienius ir pirmadienius. Pirmo aukšto pirmame kambaryje jūs galite susipažinti su dvarininkaitės vaikyste, jaunystės metais, pamatyti jos šeimos narių ir draugų nuotraukas, dokumentus ir užrašus iš bitininkystės kursų Varšuvoje, išlikusius autentiškus daiktus. Kita kambario dalis skirta studijų Šveicarijoje ir pedagoginės praktikos Marijampolės mergaičių progimnazijoje dokumentinei ekspozicijai. Šiuo laikotarpiu M. Pečkauskaitė išgarsėja kaip rašytoja, krikščioniškosios pedagogikos skleidėja ir puoselėtoja, ne tik straipsniais, bet ir tiesioginiu darbu įrodanti auklėjimo svarbą mokymo procese. Stabtelkite dar prie durų. Po stiklu – rašytojos Šatrijos Raganos laiško J. Tumui – Vaižgantui su autobiografiniais duomenimis nuorašas.

Antrame kambaryje jus apsupa daiktai, liesti ir naudoti Marijos Pečkauskiatės, paskutinius penkiolika gyvenimo metų praleidusios Židikuose. Baldai ir instrumentas, puošęs klebonijos interjerą, rašomasis stalas, prie kurio sukurta garsioji apysaka „Sename dvare”, išverstos pedagogikos knygos. Ant sienų – paveikslai, kabėję rašytojos kambarėliuose vikarijoje. Šatrijos Raganos pomėgį keliauti nesunku atspėti iš lagaminų ir kitų kelioninių atributų. Židikuose garsėjusi ne tiek savo kūriniais, kiek begalinio gerumo širdimi ir altruizmu, rašytoja kiekvieną žmogų stengdavosi
pavaišinti bent arbatos puodeliu. Stalo įrankiai, indai tarsi dar tebedvelkia tuo šiltumu ir nuoširdumu. Šalia vitrina su rašytojos asmeniniais daiktais ir kantraus susitaikymo su silpna sveikata palydovais: termometru, tabletėmis, medicininėmis priemonėmis. Visą gyvenimą akcentuotas Marijos Pečkauskaitės gilus tikėjimas Dievu kukliai parodomas keliomis maldaknygėmis, rožančiais, giesmynėliais, prie kojų – suolelis atsiklaupti. Atidesnis lankytojas pastebės ir jos surinktų gamtos keistenybių kolekciją, šalia kurios keletas knygų su autorių dedikacijomis, dovanoti suvenyrai.

Tuos, kurių negąsdina statūs laiptai, maloniai kviečiame aplankyti ir ekspozicijos tęsinį antrame aukšte. Pirmiausia pateksite į atminties kambarį. Čia trumpai paminimi tie, kurie buvo šalia rašytojos. Visi jie jau išėję amžinybėn, tačiau jų išsaugotos nuotraukos, atsiminimai, dokumentai, daiktai ir laiškai padeda mums pažinti M. Pečkauskaitės mintis, svajones ir nuveiktus darbus. Artimiausi: sesuo Sofija Pečkauskaitė ir kunigas Kazimieras Bukontas. Kolegas mokytojus atstovauja Janina Kairiukštytė – Tumėnienė, draugus – Pijus Bielskus ir seserys Martišauskaitės, buvusius mokinius – Gabrielė Sakelytė – Vaitkevičienė, Antanas Kazakauskas, Kazimiera Rubinaitė. Rašytojos pradėtus kultūros puoselėjimo darbus tęsė Klemensas Arlauskas ir Petras Spurgana.

Šatrijos Ragana pati asmeniškai pažinojo daugelį iškilių savo laikmečio veikėjų. Tai ryšku įžengus į kūrybos kambarėlį. Rašytojos leidybinio kelio, kuris prasidėjo Užvenčio dvaro alėjose ir atvedė į mažą kambarėlį Židikų klebonijoje, bendrakeleivių portretai ir nesibaigianti tėkmę knygų, spausdinamų iki šių dienų.

Paskutiniame, atminties kambaryje, rašytojos gyvenimo saulėlydis, ir ji pati, lyg pakilusi nuo kėdės pabūti tarp mūsų. Tokia kukli, sava, artima.

Jei jus sudomino Marijos Pečkauskaitės gyvenimas, gal norėsite aplankyti ir jos kapą-koplyčią Židikų kapinėse? Muziejaus prižiūrėtoja gali palydėti ir įleisti.

Išvykdami iš miestelio dar stabtelkite apžiūrėti bažnyčios. Šventoriaus sienoje rasite įstatytą kryžių, buvusį ant rašytojos kapo iki koplyčios pastatymo. O klebonijos šiaurinis langas dar palydės jus lyg rašytojos žvilgsniu.

Pievenų sodyba

Vaizdingoje Pievenų kaimo sodyboje lankytojų laukia skulptoriaus Broniaus Pundziaus (1907 – 1959) memorialinis muziejus. Ekspozicija atidaryta 1971 metais skulptoriaus gimtinėje. Dailės eksponatai ir fotografijos stspindi dailininko gyvenimą ir kūrybą. Bronius Pundzius vienas žymiausių Lietuvos skulptorių susidomėjęs daile dar Viekšnių progimnazijoje. vėliau studijavo Kauno meno mokykloje, Paryžiaus aukštojoje dekoratyvinėje dailės mokykloje. B.Pundziaus kūryba pasižymėjo ryškiu individualizmu, kas buvo išrekšta per orginalią stilizaciją, psihologizmą. Visa tai lėmė ankstyvą dailininko pripažinimą, sėkmingą dalyvavimą daugelio konkursų.

IŠVADOS

Galima teigti, kad Mažeikių rajone lankytinų vietų yra pakankamai daug. Tačiau kaip jos yra lankomos ir ką mano rajono gyventojai apie kultūros paveldo ir jos panaudojimo turizmo reikmėms galimybes? Šis klausimas dar neatsakytas. Galima teigti, kad viskas priklauso nuo savivaldybių bei pačių žmonių veiklos. Investicijos į turizmą gali atnešti labai daug pelno, bei pagerinti mūsų miesto estetini vaizdą, taipogi pritraukti įvairių šalių žmonių, su savomis dejomis ir kultūra. Kaip tik to Mažeikių miestui ir trūksta. Nesirūpindami savo rekreaciniais ištekliais, neišnaudojame daug vertingo potencialo, bei prarandame brangius praeities ženklus.
Visai tikėtina, kad Mažeikių miestas jau dabar sugebėtų atlaikyti didesnę turizmo bangą, tik nesugebėtų jos išlaikyti ilgam. Visgi miestas negali pasiūlyti plataus rekreacinio- turizmo asortimento. Apsiribojame muziejais, kaimo sodybomis ir geografiniais paveldais. Ateityje, manau, atsiras reikiamybė kurtis įvairesniems turizmo centrams, nes besiplečiantis miestas atvers daugiau naujų galimybių, bei suteiks pasiūlą.

Literatūra

1. Turizmo plėtros iki 2015 metų strategija. Lietuvos regioninių tyrimų institutas. Kaunas, 2002.
2. Turizmas Lietuvoje 2002. Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. Vilnius, 2000.
3. Lietuvos turizmo rinkodara. Vilnius, 2003.
4. Mažeikių rajonas. UAB „Artivija“. 2003
5. Lietuvos kaimo turizmo vystymo programa. Ekonominių tyrimų centras. Vilnius, 1997.
6. Lietuvos nacionalinė turizmo plėtojimo programa. Lietuvos architektūros ir statybos institutas
7. (ASI) ir Ekonominių tyrimų centras (ETC) (užsakovas – Valstybinis turizmo departamentas). Kaunas – Vilnius, 1993.
8. www.google.lt
9. Mažeikių rajono turizmo plėtros galimybių studija. Paskutinė metų ataskaita.

Leave a Comment