Marksas ir jo kapitalas

TURINYSĮVADAS 21. KARL HEINRICH MARX ASMENYBĖ 31.1. GYVENIMAS 31.2. FILOSOFINĖS IDĖJOS 31. 3. VEIKALAI 42. KARLAS MARKSAS APIE PASTOVŲJĮ IR KINTAMĄJĮ KAPITALĄ BEI PRIDEDAMOSIOS VERTĖS NORMĄ. „KAPITALE“. 5IŠVADOS 6LIETARTŪRA 71.1. GyvenimasKarlas Marksas gime Vokietijoje,Tryre. Jo tėvas Herschel Mordechai-Marksas ir motina Henrieta Presburg buvo auklėjami giliomis judaizmo rabinų tradicijomis. Žydo advokato sūnus Marksas Bonoje ir Berlyne studijavo teisę, filosofiją, istoriją (1835 – 1841 m.). 1842 – 1843 m. Marksas tapo vyriausiuoju naujai įsteigto liberalaus „Rheinischen Zeitung“ redaktoriumi, kuris leistas neilgai. 1843 metais vedė Ženę fon Vestfalen ir emigravo į Paryžių. Čia kartu su Arnoldu Ruge leido „Deutsch-französischen Jarhbücher“. Marksas bendravo su H. Heine bei prancūzu specialistais. Paryžiuje užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė su F. Engelsu. Daugiausiai domėjosi socializmu ir nusigręžė nuo idealistinės vokiečių filosofijos. 1845 Prūsijos vyriausybės reikalavimu buvo priverstas apleisti Prancūziją ir išvykti į Briuselį. Čia įsteigė darbininkų sąjungą ir sukūrė pirmąsias socialinės ekonomikos teorijas. Kartu su F. Engelsu 1848 parašė „Komunistų partijos manifesto“ metmenis – pirmąjį radikalų veikalą, kritikuojantį biurgerišką kapitalistinę visuomenę, kartu ir atsišaukimą į proletariatą. Kilus vasario revoliucijai Marksas grįžo į Kelną, bet 1849 m. vėl ištremtas. Jis apsigyveno Londone ir čia gyveno iki pat mirties. Nuo 1848 m. jis daugiausia laiko skyrė socialoginei visuomėnės interpretacijai, nagrinėjo ekonominius visuomenės raidos dėsnius. Bendradarbiaudamas „New York Tribune“ Marksas rašė politinius komentarus ir kovingus straipsnius. 1864 m. dalyvavo kuriant Tarptautinę darbininkų asociaciją, iširusią 1872 m. Vėliau nebesiėme organizacinio darbo. Savo visuomeninėse teorijose teigė, kad proletarinė revoliucija būtina norint sukurti humanišką visuomenę.

1.2. Filosofinės idėjos

K. Markso filosofijos pagrindas – valstybę reikia aiškinti remiantis ekonominiais, socialiniais santykiais. Valstybė neatsirado iš karto, ji atsirado tam tikrame periode, t.y. su darbo pasidalijimu ir įgijus privatinę nuosavybę. Idealiu atveju, valstybė turi ginti visus piliečių interesus, tačiau ji gina valdančios klasės prioritetus. Valstybė tampa būtina, kai visuomenė suskyla į klases. Viena klasė gyvena kitos darbu, todėl atsiranda klasinis antagonizmas (gr. antagōnisma < antagōnisteō – esu priešiškas). Esant klasiniam prieštaravimui valstybė tampa ta jėga, kuri apsaugo valdančios klasės prioritetus. Valstybė neleidžia išnykti klasėms. Ji leidžia užtikrinti sąlyginę tvarką, kuri padeda išspręsti visus iškilusius konfliktus. Įstatymai turi skirtingą reikšmę valdančiai ir engiančiai klasei. Valstybės teisinės formos gina išnaudojimo santykius, todėl ir valstybė yra išnaudojimo įrankis. K. Marksas paneigia visuomenines sutartis ir tvirtina, jog valdžia atstovauja išnaudojimo klasei, o valstybės prigimtis – prievartinė. Valdžia yra viešoji, todėl atitrūkusi nuo tautos. K. Markso teigimu, susiformavusi valstybė perėjo vergų ir vergvaldžių klases. Vergai – tai engiamoji klasė, bet ji buvo progresyvi, nes siekė išsivaduoti. Atsiradus feodalizmui šie vergai išsikovojo teises, bet vėliau vergai vėl imti engti. Santvarka pakito į buržuaziją, o vėliau į demokratiją. Šioms valstybės formoms pagrindas buvo ekonominės sąlygos ir darbo pasidalijimas. Taigi, valstybė yra ta forma, kurioje viešpataujančios klasės įgyvendina savo interesus. K. Marksas ekonominius santykius vadino baze, o valstybės formą – antstatu. Markso teorijos moksliškai pagrindė tarptautinį darbininkų judėjimą. Vargu ar buvo kitas toks filosofas, taip atkreipęs visuomenės dėmesį į joje egzistuojančių dalykų tarpusavio ryšius. Jo dialektinis bei istorinis materializmas tapo įtakingiausia šių laikų filosofine srove (marksizmas), kurią labiausiai išplėtojo ir panaudojo revoliucijai Leninas.1. 3. Veikalai• Apie ekonomikos kritiką (1859 m.) • Kapitalas (I – tomas 1867 m., II ir III nebaigtas tomas išleisti Engelso 1885 m. bei 1894 m.)

2. Karlas Marksas apie pastovųjį ir kintamąjį kapitalą bei pridedamosios vertės normą „Kapitale“.Uzdaviniai:

Apibūdinkite K. Marx’o Kapitalo struktūrą ir pagrindines idėjas.Kokia yra K. Marx’o pridedamosios vertės teorijos esmė? Kaip K. Marx’as suprato kapitalą?Aptarkite, kuo skiriasi K. Marx’o kapitalo traktuotė nuo A. Smith’o ir D. Ricardo požiūrio.

Karlo Markso ekonomikos teorija pateikta milžiniškame veikale “Kapitalas (Das Kapital)”. Turint galvoje tiesiog liguistą Markso skrupulingumą, tenka stebėtis, kad tas veikalas apskritai buvo parašytas — tam tikra prasme jis ir liko nebaigtas. Veikalo rašymas truko aštuoniolika metų. 1865-aisiais jis buvo “užbaigtas” — didžiulis pluoštas neįskaitomų rankraščių. Paruošti spaudai I tomą prireikė dviejų metų. Kai 1883 metais Marksas mirė, liko dar trys tomai: Engelsas išleido antrąjį tomą 1885 metais ir trečiąjį – 1894 metais. Paskutinysis (ketvirtasis) tomas nepasirodė iki 1910 metų.Veikale yra du tūkstančiai penki šimtai puslapių.Vienuose jų dėstomi smulkiausi techniniai dalykai, išgaunamas tiesiog matematinis tikslumas, kituose verpetuoja aistra ir pyktis. Tai parašė ekonomistas, perskaitęs visų ankstesnių ekonomistų darbus, pedantas, nepraleidęs nė vieno taško ant “i”, brūkšnelio ant “t”, emocionalus kritikas, galėjęs pasakyti, jog kapitalas “kaip vampyras trokšta šviežio darbininkų kraujo”, ir aiškinęs mums, kad kapitalas atėjo į šį pasaulį “iš kiekvienos poros nuo galvos iki kojų, trykšdamas krauju ir purvu”. Didysis knygos nuopelnas, kad ir kaip būtų keista, tai visiškas atsiribojimas nuo bet kokių moralės svarstymų. Knygoje pasakojama su įtūžiu, bet analizuojama pasitelkus beaistrę logiką. Marksas apibrėžė savo tikslą — atskleisti esmines kapitalizmo sistemos tendencijas, jo vidaus raidos dėsnius ir šito siekdamas susilaikė nuo paprastesnio, bet ne tokio įtaigaus būdo parodyti sistemos trūkumus vien juos išvardijant. Vietoje to, jis surentė itin griežtą, išgrynintą įsivaizduojamojo kapitalizmo struktūrą ir šioje uždaroje abstrakčioje struktūroje, tame tariamame kapitalizme, iš kurio pašalinti visi akivaizdūs realaus gyvenimo netobulumai, persekioja savo grobį. Jeigu jis įrodytų, kad ir geriausias iš visų įmanomų kapitalizmų slenka į katastrofą, tai jau tikrai nebūtų sunku įrodyti, jog realusis kapitalizmas eis tuo pačiu keliu, tik sparčiau. Mes įžengiame tobulo kapitalizmo pasaulin: nėra monopolijų, nėra profsąjungų, niekas neturi jokių ypatingų pranašumų. Tai pasaulis, kuriame kiekviena prekė parduodama tiksliai pagal jos tikrąją kainą. Ir ta tikroji kaina vadinama žodžiu – vertė. Prekės vertė, sako Marksas (iš esmės sekdamas Ricardo), yra joje įkūnytas darbo kiekis. Pagaminti skrybėlę reikia dvigubai daugiau darbo, negu pasiūti batų porą, vadinasi, skrybėlių kaina bus dvigubai didesnė už batų kainą. Darbas čia suprantamas ne tik kaip tiesioginis fizinis darbas, bet ir aptarnaujančiojo personalo darbas, pasiskirstantis daugeliui prekių, darbas, kuris kažkada buvo sunaudotas pagaminti mašinai ir kurį dabar ta mašina dalimis perkelia į jos gaminamus produktus. Taigi, kokia bebūtų darbo forma, viskas galiausiai pervedama į darbą aplamai. Visų prekių, gaminamų šioje tobuloje sistemoje, kainos atitinkamai priklauso nuo jose tiesiogiai ar netiesiogiai įkūnyto darbo kiekio.

Šiame pasaulyje vienas prieš kitą stovi du didieji kapitalistinės sistemos atstovai: darbininkas ir kapitalistas. Žemės savininkas kol kas nustumtas į antraeilę padėtį visuomenėje. Darbininkas čia jau nebe dauginimosi instinktų vergas. Tai laisvas, besiderąs subjektas, įžengiantis į rinką, kad parduotų prekę, savo nuosavybę – darbo jėgą. Priešais stovi kapitalistas. Jis yra savininkas ir įmonininkas, įsitraukęs į nesibaigiančias lenktynes su savo partneriais, kitais savininkais ir įmonininkais. Jis privalo stengtis kaupti, nes toje konkurencinėje… aplinkoje, kurioje jis veikia, priverstas arba kaupti, arba pasitraukti. Ir štai iškyla pirmoji problema. Kaip, klausia Marksas, šitokiomis sąlygomis gali rastis pelnas? Jei kiekvienas parduoda tiksliai pagal vertę, tai kaip atsiranda prieaugis? Juk niekas neišdrįs pakelti savo prekės kainos virš konkurencijoje susiklosčiusio lygio. Ir net jei vienas pardavėjas įstengs apgauti kokį pirkėją, tas pirkėjas dėl to mažiau išleis kitoms prekėms pirkti. Taigi vieno žmogaus pelnas bus kito žmogaus nuostolis. Kaip tada gali susidaryti pelnas visoje sistemoje, jei viskas mainoma pagal tikrąją vertę?Tai atrodo paradoksalu. Nesunku paaiškinti pelną, jei, tarsirne, kad yra monopolijos, kurioms nereikia paklusti niveliuojančioms konkurencijos jėgoms, arba jei sakysime, kad kapitalistai gali mokėti už darbą mažiau, nei jis vertas. Bet Marksas nė vienos iš tų prielaidų nedarė.Atsakymą į šią dilemą Marksas suranda vienoje prekėje, kuri skiriasi iš visų kitų. Ši prekė yra darbo jėga. Darbininkas, kaip ir kapitalistas, savąjį produktą parduoda tiksliai pagal jo vertę. Šio produkto vertė, kaip ir kiekvieno parduodamo dalyko vertė, yra jame įkūnyto darbo kiekis. Šiuo atveju tai darbo kiekis, reikalingas darbo jėgai “pagaminti”. Kitaip tariant, iš samdomojo darbininko perkama energija verta tokio visuomeniškai būtino darbo kiekio, koks yra reikalingas palaikyti darbininko egzistavimui. Smitas ir Ricardo visiškai su tuo sutiktų. Darbuotojo vertė yra pinigai, būtini jam pragyventi. Tai jo gyvenimo minimalus atlyginimas.Kol kas viskas aišku. Bet čia ir prieiname prie pelno mįslės įminimo. Parsisamdydamas dirbti darbininkas gali reikalauti tik tokio atlyginimo, kokio užsitarnauja. Atlyginimo dydis priklausys, kaip jau matėme nuo darbo laiko, būtino užtikrinti jo pragyvenimą. Sakykim, visuomenėje reikia dirbti šešias valandas, kad darbininkas išgyventų už darbo valandą mokant vieną dolerį. Vadinasi, tas žmogus bus “vertas” šešių dolerių per dieną. Ir ne daugiau.Bet priimtas į darbą darbininkas įsipareigoja dirbti ne šešias valandas. Tiek dirbti pakaktų tik jo paties pragyvenimui Jis sutinka dirbti visą aštuonių valandų, o Markso laikais ir dešimties ar vienuolikos valandų, darbo dieną. Vadinasi, jis pagamins dešimties arba vienuolikos valandų darbo dydžio vertę, o užmokėta jam bus tik už šešias valandas. Jo atlyginimas padengs minimalias pragyvenimo išlaidas, kurios yra jo tikroji “vertė”, bet mainais už tai jis kapitalistui atiduos visą darbo dieną kurtą vertę. Šitaip sistemoje atsiranda pelnas.Marksas tą neapmokėtą darbo dalį pavadino “pridedamąja verte”. Šiuose žodžiuose nėra jokio moralinio pasipiktinimo. Darbininkas turi teisę tik į savo darbo jėgos vertę. Jis ją visą gauna į rankas. Tuo tarpu kapitalistas gauna visą vertę, darbininko sukurtą per darbo dieną. O ši yra ilgesnė už tas valandas, kurios jam buvo apmokėtos. Tad kapitalistas, realizuodamas savo gaminius, gali parduoti juos pagal tikrąją jų vertę ir gauti pelną. Nes jo produktuose darbo laiko įkūnyta daugiau, negu tas darbo laikas, kurį jam teko apmokėti.Kodėl taip gali būti? Taip atsitinka todėl, kad kapitalistai monopolizuoja vieną dalyką – pačias gamybos priemones. Pagal teisines privačios nuosavybės normas kapitalistams pasamdytas darbas “priklauso” taip pat, kaip ir mašinos bei įrengimai. Jei kas nors nenori dirbti kapitalisto nustatytą valandų skaičių, – darbo negaus. Kaip ir bet kuris asmuo toje sistemoje, darbininkas neturi nei teisės, nei galios pareikalauti daugiau, negu jis, kaip prekė, yra vertas. Sistema yra tobulai “teisinga”, bet, nepaisant to, visi darbininkai yra apgaunami, nes jie priverčiami dirbti ilgiau, negu jiems reikia, kad pragyventų.Ar visa tai neteisinga? Prisiminkime, kad Marksas rašė, kai darbo diena buvo ilga, kartais nepakeliamai ilga, o darbo užmokestis apskritai mažai teviršijo sumą, kurios reikėjo palaikyti gyvybę. Pridedamosios vertės idėja gali būti sunkiai suvokiama pasaulyje, kuriame alinantis ir menkai apmokamas darbas jau beveik pra…eitis, bet ji anaiptol nebuvo vien teorinė konstrukcija tuomet, kai rašė Marksas. Pakaks vieno pavyzdžio: 1862 metais viename Mančesterio fabrike pusantro mėnesio laikotarpiu vidutinė vienos darbo savaitės trukmė buvo 84 valandos.Visi kapitalistai gauna pelną. Bet visi jie tarpusavyje konkuruoja. Dėl to stengiasi kaupti, kad galėtų didinti gamybos mastus, nustumdami konkurentus. Bet didinti nėra lengva. Tam reikia daugiau darbininkų, o kad jų būtų, dėl darbo jėgos reikia konkuruoti su kitais kapitalistais. Darbo užmokestis ima didėti. Pridedamoji vertė, priešingai, iš lėto mažėja. Atrodytų, Markso kapitalistai greitai susidurs su ta pačia dilema, kurią išgyvendavo Smito ir Ricardo kapitalistai, kad jų pelnus suris didėjantys atlyginimai.Smitas ir Ricardo dilemą išsprendė, nurodydami darbininkų klasės polinkį gausėti, kai tik apmokėjimas už darbą padidėja. Tačiau Marksas, kaip ir Milis, atmeta tokią galimybę. Marksas dėl jos nesiginčija. Jis paprasčiausiai smerkia Maltuso doktriną kaip “paskvilį apie žmonių giminę”. Pagaliau prolelariatas, vadovaujanti ateityje klasė, negalės būti toks trumparegis, kad iššvaistytų, ką laimėjęs, tenkindamas nežabotą kūniškąjį instinktą. Bet savo kapitalistus nuo šių rūpesčių Marksas išvaduoja visai taip pat. Jis sako, kad, gelbėdamiesi nuo didėjančio darbo užmokesčio grėsmės, jie savo įmonėse diegs darbą taupančias mašinas. Taip dalis darbo jėgos vėl atsidurs gatvėje ir ten, jau kaip “pramoninė rezervinė armija”, atliks tą pačia. funkciją, kokią Smito ir Ricardo doktrinose atlieka gyventojų skaičiaus didėjimas. Dėl konkurencijos darbo užmokestis kris vėl iki ankstesniosios “vertės” – gyvenimo minimumo lygio.Ir čia prasideda lemtingas posūkis. Atrodytų, kapitalistas išsigelbėjo, nes, mašinų dėka sukurdamas nedarbą, sutrukdė didėti atlyginimams. Bet neskubėkime. Tuo pačiu būdu, kuriuo jis viliasi išsisukęs nuo vienos dilemos, užšoka ant kitos.
Mat žmones pakeisdamas mašinomis, kapitalistas tuo pat metu pelną kuriančią darbo jėgą pakeičia jokio pelno nekuriančiomis mašinomis. Atminkime, kad Markso idealaus kapitalistinio pasaulio modelyje niekas negauna pelno vien sumaniai derėdamasis. Kad ir kiek būtų verta mašina, galime būti tikri, kapitalistas užmokėjo už ją visą jos vertę. Jei mašina per visą jos gyvavimo laiką sukurs dešimties tūkstančių dolerių vertę, tai mūsų kapitalistas, reikia manyti ir turėjo sumokėti visus dešimt tūkstančių dolerių be jokių išlygų. Pelną jis gali gauti tik iš gyvojo darbo, vien iš neapmokėto pridedamojo darbo laiko. Vadinasi, mažindamas darbininkų skaičių arba santykinę jų dalį, jis galabija žąsis dedančias aukso kiaušinius.Ir vis dėlto jam tenka tai daryti. Jis tik paklūsta impulsui kaupti ir stengiasi nenusileisti konkurentams. Kol jo mokamas atlyginimas didėja, jis privalo įdiegti darbą taupančias mašinas, idant sumažėtų gamybos kaštai ir būtų išsaugotas pelnas. Jei jis to nedarys, už jį padarys konkurentas. Bet, būdamas priverstas darbininkus keisti mašinomis, jis tuo pačiu privalo siaurinti bazę, kuri neša jam pelną. Pelnui mažėjant. kiekvienas kapitalistas savo fabrike dvigubins pastangas, diegdamas naujas darbą taupančias, kaštus mažinančias mašinas. Tik, būdamas bent per žingsnį priekyje visų, jis gali tikėtis pelno. Bet kadangi kiekvienas daro lygiai tą patį, gyvojo darbo (o dėl to ir pridedamosios vertės) santykis su bendrąja gamybos apimtimi ir toliau mažėja. Pelno norma krenta ir krenta. Pelnas sumažėja taip, kad gamyba apskritai daugiau nebepelninga. Mašinoms išstumiant žmones, mąžta vartojimas, o dirbančiųjų skaičius nebedidėja tiek, kiek didėja gamyba. Prasideda bankrotai. Grumiamasi dėl galimybių parduoti prekes sumažintomis kainomis, todėl mažesnės firmos žlunga. Prasideda kapitalizmo krizė.Krizė dar nereiškia, kad kapitalizmas žlunga. Iš darbo išmesti darbininkai priversti sutikti su mažesniais už darbo jėgos vertę atlyginimais. Mažinant neišparduodamų mašinų kainas, stipresnieji kapitalistai gali įsigyti jas pigiau už tikrąją jų vertę. I…r po kurio laiko pridedamoji vertė vėl atsiranda. Vėl prasideda toks pat žygis pirmyn. Šitaip kiekviena krizė sukuria sąlygas sistemai plėtotis. Krizė, arba, šiuolaikine terminologija, ūkinio aktyvumo sulėtėjimas, recesija, yra būdas, kurio dėka sistema veikia, o ne per kurį ji žlunga.Bet tas veikimas labai specifinis. Kiekvieno atsinaujinimo laukia tokia pati pabaiga: konkurencija dėl darbininkų, didesni atlyginimai, gyvąjį darbą pakeičiančios mašinos, siaurėjanti pridedamosios vertės bazė, dar aršesnė konkurencija ir nauja krizė, kuri gilesnė nei ankstesnioji. Kiekvienos krizės metu didesniosios firmos prisijungia mažesniąsias ir kada pramoniniai gigantai bankrutuoja, nuostoliai būna žymiai didesni, nei kritus mažoms įmonėms.Ir pagaliau Marksas daro išvadą: “Nuolat mažėjant kapitalo magnatų, kurie uzurpuoja ir monopolizuoja visą šio keitimosi proceso naudą, skaičiui, masiškai auga skurdas, priespauda, pavergimas, išsigimimas, išnaudojimas, bet kartu su tuo auga ir pasipiktinimas vis gausėjančios darbininkų klasės, kurią lavina, vienija ir organizuoja pats kapitalistinės gamybos proceso mechanizmas… Gamybos priemonių centralizacija ir darbo suvisuomeninimas pagaliau pasiekia tokį laipsnį, kada jie jau nebedera prie savo kapitalistinio kevalo. Jis sprogsta į gabalus. Išmuša paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda. Ekspropriatoriai eksproprijuojami”.Sistema, grynoji sistema, subyra, stengdamasi išspausti savo energijos šaltinį -pridedamąją vertę. Žlugimą paspartina nuolatinis nestabilumas, kylantis dėl iš pagrindų neplaninės kapitalistinės ekonomikos prigimties. Nors ir yra jėgų, kurių veikimas pratęsia sistemos funkcionavimą, šiaip ar taip paskutinės jos mirtinos grumtynės yra neišvengiamos.Toks požiūris smarkiai skiriasi nuo ankstesniųjų ekonominių teorijų. Smito kapitalizmo laipteliai nuolatos kilo aukštyn, bent jau kiek akys pajėgė aprėpti. Ricardo požiūriu, tą aukštyn kopimą stabdydavo didėjantis valgytojų skaičius esant nepakankamam dirbamos žemės plotui, dėl kurio judėjimas pirmyn atsidurdavo beviltiškoje būklėje, o laimingieji žemės savininkai gaudavo netikėtus pelnus. Milis regėjo kiek palankesnę perspektyvą, atrasdamas, kad visuomenė gal paskirstyti produktą kaip nori, nepaisydama “ekonominių dėsnių”, esą diktuojančių to paskirstymo tvarką. Bet Marksui net ir ši išganinga galimybė atrodė nepagrįsta. Mat materialistinis požiūris į istorija jam sakė, kad valstybė tėra politinis valdymo organas ekonomiką valdančiųjų rankose. Mintis, kad ji gali veikti kaip tam tikras arbitras, trečioji jėga, tarp konfliktuojančių pusių išlaikanti reikalavimų pusiausvyrą, jam atrodė vien naivus pageidavimas. Vidinė logika, dialektinis vystymasis nežadėjo jokio išsigelbėjimo sistemai, kuri ne tik susinaikins pati, bet kartu sukurs ir savo paveldėtoją.Kaip tas paveldėtojas turėtų atrodyti, Marksas mažai ką galėjo pasakyti. Visuomenė, žinoma, būtų “beklasė”. Tuo Marksas norėjo pasakyti, kad visuomenės ekonominio susiskaidymo bazė, besiremianti privatine nuosavybe, bus pašalinta. Visos prekių gamybos priemonės priklausys visuomenei. Bet, kokia bus ta visuomenė, ar joje bus prieštaravimai tarp valdytojų ir valdomųjų, tarp politikos lyderių ir paprastų žmonių, kaip visuomenė valdys savo fabrikus, — apie visa tai Marksas nesvarstė. Pereinamuoju socializmo laikotarpiu bus proletariato diktatūra, po jos jau komunizmas.Reikia nepamiršti, kad Marksas nebuvo realaus socializmo kūrėjas. Tas uždavinys atiteks Leninui. Prisiminkime, kad sistema remiasi darbine verte ir kad raktas į ją slypi ypatingame reiškinyje, pavadintame pridedamąja verte. Tačiau realiajame pasaulyje egzistuoja ne vertės, o tikros konkrečios kainos. Marksui reikėjo įrodyti, kad pinigų pasaulis atspindi, tiesa, kiek apytikriai, jo sukurtąjį abstraktųjį pasaulį. Bet persikeldamas iš verčių pasaulio į kainų pasaulį, jis faktiškai padaro klaidą.Tai nėra neištaisoma klaida, kuri slypi matematinėse lygtyse, ir kurią nesunkiai galima ištaisyti. Marks…o klaidą nurodžiusiems kritikams visiškai nerūpėjo, kaip tą schemą sutvarkyti. Jiems svarbus buvo tik nuosprendis, kad Marksas neteisus ir tas nuosprendis buvo galutinis. Kai pagaliau lygtys buvo ištaisytos, niekas į nuosprendžio neteisingumą nebekreipė dėmesio. Nes, nepaisant matematinio grynumo, Markso modelyje yra begalė kitų problemų.
Ar iš tikrųjų pridedamosios vertės sąvoką galime vartoti monopolijų pasaulyje arba mokslinių technologijų sąlygomis? Ar Marksas tikrai įveikė visus sunkumus, naudodamas darbą kaip vertės matą?Tokio pobūdžio klausimai ir šiandien jaudina neomarksizmo mokslininkų pasaulį, o daugumą nemarksistinių ekonomistų visą schemą paskatino nublokšti į šalį kaip nepatogią ir nelanksčią. Bet šitaip darant pražiūrimos dvi labai svarbios Markso analizės ypatybės.Pirma, tai buvo daugiau negu tiesiog dar vienas ekonomikos modelis. Marksas tiesiogine šio žodžio prasme išrado naują socialinių tyrimų funkciją – pačios ekonomikos teorijos kritiką. Didelė “Kapitalo” dalis skirta parodyti, kad ankstesnieji ekonomistai nesugebėjo suprasti tikrosios jų tyrimų paskirties. Imkime, pavyzdžiui, vertės problemą, kuri rūpėjo Smitui ir Ricardo. Abu jie vienodai nesėkmingai stengėsi įrodyti, kaip kainos atspindi (arba nesugeba atspindėti) darbo laiko, įkūnyto įvairiose prekėse, kiekius. Bet dalykas yra ne tai, kad į tą problemą dėmesį atkreipė Marksas. Svarbiausias klausimas štai koks: kaip galima kalbėti apie darbą — bendrą vertės mato vardiklį, kai konkretūs vyrų ir moterų darbai tokie skirtingi. Ricardo kalbėjo apie darbo valandas, reikalingas sužvejoti lašišą ir sumedžioti elnią, kaip nustatančias tų dviejų prekių mainų santykį – tai yra, jų kainas. Bet dar niekas niekada nesumedžiojo elnio su meškere ir nesužvejojo lašišos miškų tankmėse. Kaip tad galima naudoti darbą kaip bendrą matą, lemiantį mainų proporcijas?Atsakyti, sako Marksas, galima taip: kapitalistinė visuomenė sukuria specialią darbo rūšį —abstraktųjį darbą, tai yra, darbą, išgrynintą nuo tam tikrų individualių ikikapitalistinio pasaulio požymių, darbą, kuris gali būti perkamas ir parduodamas kaip kviečiai bei anglis. Todėl tikrasis darbinės vertės teorijos supratimas yra ne kainų susidarymo nustatymas, kaip manė Smitas ir Ricardo, o visuomeninės sistemos, kurioje darbo jėga tampa preke, apibūdinimas. Toji visuomenė – tai kapitalizmas, kuriame istorinės jėgos (tokios kaip atitvėrimų banga Anglijoje) pagimdė nuosavybės neturinčią darbininkų klasę, likusią be jokio pasirinkimo ir priverstą parduoti savo darbo jėgą, sugebėjimą dirbti, kaip prekę.Šitaip Marksas išrado socioanalizės rūšį, kuri pačią ekonomikos teoriją traktuoja visiškai kitaip. 0 greta šio įžymaus įnašo Markso sukurtas kapitalizmo modelis, kad ir gremėzdiškas, pasirodė esąs veikiantis, atsiskleidžiantis neįprastu būdu. Jei atsižvelgtume į pagrindines jo prielaidas, veikėjų motyvus ir aplinką, modelio nusakyta padėtis pasikeitė, ir pasikeitė taip, kaip buvo numatyta. Jau žinome, kokie tie pokyčiai: kaip mažėja pelnai, kaip kapitalistai ieško naujų mašinų, kaip kiekvienas pakilimas baigiasi krize, kaip mažos firmos kiekvienos tokios krizės metu išnyksta didesnėse bendrovėse. Visas šias tendencijas Marksas vadino kapitalizmo sistemos “judėjimo dėsniais”. Tai kelias, kuriuo kapitalizmas žengs į ateitį. Antai, pelnas kapitalistinėje ekonomikoje iš tikrųjų linkęs mažėti. Taip prognozavo ne vien Marksas. Pelnas, beje, mažėja ne vien dėl jo nurodytų priežasčių. Tačiau, kaip yra pažymėjęs Smitas, Ricardo arba Millis — ir bet kuris verslininkas tai patvirtintų, konkurencijos aštrėjimas bei didėjantys atlyginimai iš tiesų mažina pelną. Atsiribojant nuo visai nepajudinamų monopolijų (jų tėra keletas), pelnas yra skiriamasis kapitalizmo požymis ir kartu jo silpnoji vieta, nes joks verslas negali nuolat išlaikyti savo prekių kainų, didesnių už jų kaštus. Tėra vienas būdas nuolat gauti pelną: verslas, arba visa ekonomika, turi plėstis.Tačiau būtinybė plėstis patvirtina antrąją Markso modeli…o prognozę: nepaliaujamą naujos technikos ieškojimą. Neatsitiktinai pramoninis kapitalizmas prasideda nuo Pramoninės revoliucijos, nes, kaip įrodė Marksas, technologinė pažanga nėra vien kapitalizmo palydovė, o yra esminė sudedamoji jo dalis. Kad išliktų, verslas privalo diegti naujoves, išradinėti ir eksperimentuoti. Verslas, pasitenkinantis praeities pasiekimais, neilgai tvers konkurenciniame pasaulyje.Modelis bylojo dar apie tris kapitalizmo tendencijas, kurios taip pat pasitvirtino, Vargu ar reikia dar kartą įrodinėti, jog paskutiniame šimtmetyje egzistavo ūkinės veiklos krizės ar iškilo gigantiškos firmos. Bet dėl drąsių Markso prognozių dėl polinkio į krizes (tai, ką mes dabar linkę vadinti verslo ciklais), joks kitas Markso laikų ekonomistas nelaikė neatskiriamu kapitalizmo bruožu, nors vėlesni įvykiai prognozes apie ciklinius pakilimus bei nuosmukius visiškai patvirtino.Ir visame verslo pasaulyje kapitalo didumas pradinio kapitalo kaupimo laikotarpyje buvo greičiau išimtis negu taisyklė. Mažos verslo įmonės duodavo toną. Tvirtinimas, jog versle dominuos didžiulės firmos, 1867 metais buvo toks stulbinantis, koks šiandien būtu teigimas, jog po penkiasdešimties metų Amerika taps mažų įmonėlių, išstūmusių milžiniškas korporacijas, šalimi.Ir pagaliau Marksas buvo tikras, kad smulkūs nepriklausomi amatininkai ar savarankiškai besiverčią šeimininkai nesugebės pasipriešinti masinei gamybai, ir todėl vis didėjanti darbingų žmonių dalis turės parduoti savąją darbo jėgą rinkoje, tai yra tapti proletarais. Devynioliktojo šimtmečio pirmajame ketvirtyje maždaug trys ketvirtadaliai visų JAV verslo įmonių savininkų dirbo kaip savarankiški šeimininkai, turėdami ūkius arba dirbtuvėles. Šiandien tik apie 10 procentų darbo jėgos triūsia savarankiškai. Galime nelaikyti įstaigos tarnautojo, autobuso vairuotojo arba banko kasininko proletarais, bet Markso terminologija visi jie yra darbininkai, priversti kapitalistams siūlyti savo darbo jėgą, tuo tarpu ūkininkas arba batsiuvys patys yra savo gamybos priemonių savininkai.Apskritai paėmus, modelis pasirodė turįs nepaprastą pranašišką galią. Kartu atkreipkime dėmesį, kad visi tie pokyčiai, didžiuliai ir grėsmingi. negalėjo būti atskleisti vien tik tyrinėjant prieš Markso akis besidriekiantį pasaulį. Tai istoriniai pokyčiai, jie kyla iš lėto ir apima didelius laiko tarpsnius. Jie tikri. Tik suvedę visą į ekonominę sistemą ir tyrinėdami ją pagreitinto gyvenimo sąlygomis, galėtume suvokti būsimuosius pokyčius.Suprantama, tai nebuvo visiškai tikslu. Marksas galvojo, kad pelnai mažės ne tik verslo ciklo viduje, kas iš tikrųjų ir vyksta, bet kad tai bus ilga šimtametė mažėjimo tendencija. Deja, taip neatsitiko. Bet nepaisant visų trūkumų, kaip pamatysime vėliau, Markso modelis tikrai nėra neklaidingas. Kapitalizmo veikimą jis išpranašavo nepaprastai aiškiai.
Tačiau visos ligi šiol paminėtos Markso išvados buvo visai nepavojingos. Liko paskutinė modelio prognozė, kaip prisimename padaryta pabaigoje – Markso grynasis kapitalizmas žlunga.Ir ši prognozė neturėtų būti lengvai atmesta į šalį. Rusijoje ir Rytų Europoje kapitalizmas kuriam laikui iš tiesų buvo išnykęs. Vokietijoje ir Italijoje jis laikinai nudreifavo į fašizmą. Ir nors didžiausią įtaką čia turėjo karai, brutalios politinės jėgos bei sąmoningos revoliucionierių pastangos — viskas drauge padarė savo. Šie pokyčiai vyko ir dėl Markso numatytos priežasties, nes kapitalizmas išugdė nestabilumą. Vis stiprėjančios ekonominės krizės drauge su karų atneštomis nelaimėmis sugriovė žemesniųjų ir viduriniųjų klasių pasitikėjimą sistema. Bet tai ne tiek dėl ekonominių, kiek dėl socialinių priežasčių. Marksas šitai taip pat numatė. Juk Marksas pripažino, kad sistemos ekonominiai sunkumai nėra neįveikiami. Nors jo laikais antimonopoliniai įstatymai arba anticiklinės priemonės nebuvo žinomi, bet tokia veikla nebuvo ir neįsivaizduojama. Taigi, technine prasme Markso prognozėje nebuvo nieko neišvengiama. Markso numatytas žlugimas buvo pagr…įstas kapitalizmo koncepcija, pagal kurią vyriausybė politiškai nepajėgi ištaisyti sistemos klaidų, nepajėgi ideologiškai ir net emocionaliai. Kad kapitalizmas ištaisytų tas klaidas, reikėtų vyriausybės, kuri būtų aukščiau vienos klasės interesų, o tai reiškė tikėti, kad žmonės patys galėtų demokratiškai tarp savęs susitarti. Markso analizė vertė tuo abejoti.Būtent toji socialinio lankstumo stoka, prisirišimas prie trumpalaikio intereso silpnino Europos kapitalizmą bent jau iki II pasaulinio karo pabaigos. Atrodė, Europos šalių vyriausybės, pačios to nesuvokdamos, patvirtina Markso pranašystes, atkakliai darydamos tai, ką Marksas ir numatė jas darysiant. Kai carų valdoma Rusija negailestingai numalšino visą demokratinį profsąjungų judėjimą, kai Anglijoje ir Vokietijoje oficialiai buvo skatinamos monopolijos ir karteliai, marksistinė dialektika iš tiesų atrodė visa tai numačiusi. Per devynioliktojo šimtmečio pabaigos ir dvidešimtojo pradžios laikotarpį, žiūrėdamas į milžinišką prarają tarp turtingų ir vargšų bei regėdamas visišką pirmųjų abejingumą antriesiems, jauti, kad psichologiniai Markso stereotipai tikrai buvo paimti iš gyvenimo.Kitaip tuo laikotarpiu reikalai klostėsi Amerikoje. Čia taip pat buvo savi reakcionieriai ir revoliucionieriai. Jungtinių Amerikos Valstijų ekonominėje istorijoje taip pat apstu išnaudojimo. Bet čia kapitalizmas plėtojosi šalyje, kurios nepalietė bejausmė aristokratiško kilmingumo ranka bei šimtmečiais besiformavusių klasių nuostatos. Tai tam tikru laipsniu sąlygojo atšiauresnį nei Europoje socialinį klimatą, nes čia griežto individualizmo principo buvo laikomasi dar ilgai po to, kai žmogų jau buvo beviltiškai buvo užgožusi masinio industrializmo aplinka. Amerikos aplinkoje atsirado tam tikras pragmatizmas traktuojant tiek asmeninę, tiek valstybės valdžią. Taip pat visuotinis demokratijos idealų palaikymas, kuris saugiai išvairavo valstybės struktūrą pro socialinius sutrikimus, kurių, deja, nepavyko išvengti daugelyje Europos šalių. Atsakymas į Markso analizę ir glūdi būtent tokiame gebėjime keistis. Iš tikrųjų kuo įdėmiau žvelgiame į kapitalizmo istoriją, ypač į paskutiniuosius dešimtmečius, tuo daugiau įgyjame pagarbos Markso minties įžvalgumui ir tuo aiškiau regime jo ribas. Nes daug Markso diagnozuotų kapitalizmo problemų tebeegzistuoja ir šiandien, tarp jų, visų pirma, ekonominio nestabilumo tendencija bei turto ir valdžios koncentracija. Tačiau įvairiose šalyse tos panašios problemos buvo sprendžiamos nepaprastai skirtingai. Pavyzdžiui, Norvegija, pagal Markso kriterijus, būdama tikrai kapitalistinė šalis (jos gamybos priemonės didžia dalimi yra privati nuosavybė ir rinkos mechanizmas kuria pridedamąją vertę), kapitalizmo judėjimo dėsnius kompensavo neeiline pajamų perskirstymo programa, dėl kurios Norvegija yra tapusi viena geriausiai gyvenančių pasaulio valstybių. Japonija, struktūra ir išore taip pat neabejotinai kapitalistinė, savo didžiosiose bendrovėse, įveikus bandomąjį laikotarpį, visiems darbuotojams garantuoja darbo vietą iki gyvenimo pabaigos. Prancūzija turi labai išplėtotą nacionalinio planavimo sistemą. Anglija, iš kurios pavyzdžio Marksas ir Engelsas mokėsi bei tyrė žiaurų ir išnaudotojišką kapitalizmą, pokario metais buvo lyderė. diegdama nacionalinius sveikatos apsaugos planus, socialines garantijas nuo lopšio iki karsto, pigius butus ir panašiai. Švedija taip pat, jei ne daugiau, atšiauri ir negailestinga kaip Anglija tais laikais, apie kuriuos rašė Marksas, dabar, ko gero. yra demokratiškiausia valstybė pasaulyje, tiek politikos, tiek ekonomikos požiūriu.Šitaip išaiškėjo, kad kapitalizmas yra ekonominė struktūra, gebanti smarkiai adaptuotis. Negalima pasakyti, kad kapitalizmas būtų įveikęs visas savo problemas. Bet turint galvoje anksčiau pateiktus pavyzdžius (prie jų dar prijungtume Naująją Zelandiją ir Australiją), jau nebeįmanoma klasikinį Markso scenarijų laikyti neišvengiama kapitalistinės visuomenės raidos kryptimi. Tai, žinoma, nereiškia, kad kiekviena ka…pitalistinė šalis prisitaikys ir evoliucionuos taip, kaip tai vyko Skandinavijos valstybėse. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose devynioliktojo šimtmečio pabaigos ir dvidešimtojo pradžios laikotarpiu dėl lankstumo ir pragmatizmo kapitalizmas gyvavo sėkmingiau nei kitose šalyse, bet paskutiniaisiais metais, atrodo, yra pasukęs mažesnės negu užsienyje socialinės atsakomybės keliu. Tačiau, atsiriboję nuo perlenkimų apie neišvengiamą kapitalizmo žūtį, Markso analizės neturėtume nepaisyti. Ji išlieka kaip grėsmingiausias ir skvarbiausias kapitalizmo tyrinėjimas, kokį tik šis kada nors yra pergyvenęs.

Karlo Markso ekonomikos teorija pateikta milžiniškame veikale “Kapitalas (Das Kapital)”. Turint galvoje tiesiog liguistą Markso skrupulingumą, tenka stebėtis, kad tas veikalas apskritai buvo parašytas — tam tikra prasme jis ir liko nebaigtas. Veikalo rašymas truko aštuoniolika metų. 1865-aisiais jis buvo “užbaigtas” — didžiulis pluoštas neįskaitomų rankraščių. Paruošti spaudai I tomą prireikė dviejų metų. Kai 1883 metais Marksas mirė, liko dar trys tomai: Engelsas išleido antrąjį tomą 1885 metais ir trečiąjį – 1894 metais. Paskutinysis (ketvirtasis) tomas nepasirodė iki 1910 metų.Veikale yra du tūkstančiai penki šimtai puslapių.Vienuose jų dėstomi smulkiausi techniniai dalykai, išgaunamas tiesiog matematinis tikslumas, kituose verpetuoja aistra ir pyktis. Tai parašė ekonomistas, perskaitęs visų ankstesnių ekonomistų darbus, pedantas, nepraleidęs nė vieno taško ant “i”, brūkšnelio ant “t”, emocionalus kritikas, galėjęs pasakyti, jog kapitalas “kaip vampyras trokšta šviežio darbininkų kraujo”, ir aiškinęs mums, kad kapitalas atėjo į šį pasaulį “iš kiekvienos poros nuo galvos iki kojų, trykšdamas krauju ir purvu”.

Didysis knygos nuopelnas, kad ir kaip būtų keista, tai visiškas atsiribojimas nuo bet kokių moralės svarstymų. Knygoje pasakojama su įtūžiu, bet analizuojama pasitelkus beaistrę logiką. Marksas apibrėžė savo tikslą — atskleisti esmines kapitalizmo sistemos tendencijas, jo vidaus raidos dėsnius ir šito siekdamas susilaikė nuo paprastesnio, bet ne tokio įtaigaus būdo parodyti sistemos trūkumus vien juos išvardijant. Vietoje to, jis surentė itin griežtą, išgrynintą įsivaizduojamojo kapitalizmo struktūrą ir šioje uždaroje abstrakčioje struktūroje, tame tariamame kapitalizme, iš kurio pašalinti visi akivaizdūs realaus gyvenimo netobulumai, persekioja savo grobį. Jeigu jis įrodytų, kad ir geriausias iš visų įmanomų kapitalizmų slenka į katastrofą, tai jau tikrai nebūtų sunku įrodyti, jog realusis kapitalizmas eis tuo pačiu keliu, tik sparčiau. Mes įžengiame tobulo kapitalizmo pasaulin: nėra monopolijų, nėra profsąjungų, niekas neturi jokių ypatingų pranašumų. Tai pasaulis, kuriame kiekviena prekė parduodama tiksliai pagal jos tikrąją kainą. Ir ta tikroji kaina vadinama žodžiu – vertė. Prekės vertė, sako Marksas (iš esmės sekdamas Ricardo), yra joje įkūnytas darbo kiekis. Pagaminti skrybėlę reikia dvigubai daugiau darbo, negu pasiūti batų porą, vadinasi, skrybėlių kaina bus dvigubai didesnė už batų kainą. Darbas čia suprantamas ne tik kaip tiesioginis fizinis darbas, bet ir aptarnaujančiojo personalo darbas, pasiskirstantis daugeliui prekių, darbas, kuris kažkada buvo sunaudotas pagaminti mašinai ir kurį dabar ta mašina dalimis perkelia į jos gaminamus produktus. Taigi, kokia bebūtų darbo forma, viskas galiausiai pervedama į darbą aplamai. Visų prekių, gaminamų šioje tobuloje sistemoje, kainos atitinkamai priklauso nuo jose tiesiogiai ar netiesiogiai įkūnyto darbo kiekio.Šiame pasaulyje vienas prieš kitą stovi du didieji kapitalistinės sistemos atstovai: darbininkas ir kapitalistas. Žemės savininkas kol kas nustumtas į antraeilę padėtį visuomenėje. Darbininkas čia jau nebe dauginimosi instinktų vergas. Tai laisvas, besiderąs subjektas, įžengiantis į rinką, kad parduotų prekę, savo nuosavybę – darbo jėgą. Priešais stovi kapitalistas. Jis yra savininkas ir įmonininkas, įsitraukęs į nesibaigiančias lenktynes …su savo partneriais, kitais savininkais ir įmonininkais. Jis privalo stengtis kaupti, nes toje konkurencinėje aplinkoje, kurioje jis veikia, priverstas arba kaupti, arba pasitraukti. Ir štai iškyla pirmoji problema. Kaip, klausia Marksas, šitokiomis sąlygomis gali rastis pelnas? Jei kiekvienas parduoda tiksliai pagal vertę, tai kaip atsiranda prieaugis? Juk niekas neišdrįs pakelti savo prekės kainos virš konkurencijoje susiklosčiusio lygio. Ir net jei vienas pardavėjas įstengs apgauti kokį pirkėją, tas pirkėjas dėl to mažiau išleis kitoms prekėms pirkti. Taigi vieno žmogaus pelnas bus kito žmogaus nuostolis. Kaip tada gali susidaryti pelnas visoje sistemoje, jei viskas mainoma pagal tikrąją vertę?Tai atrodo paradoksalu. Nesunku paaiškinti pelną, jei, tarsirne, kad yra monopolijos, kurioms nereikia paklusti niveliuojančioms konkurencijos jėgoms, arba jei sakysime, kad kapitalistai gali mokėti už darbą mažiau, nei jis vertas. Bet Marksas nė vienos iš tų prielaidų nedarė.Atsakymą į šią dilemą Marksas suranda vienoje prekėje, kuri skiriasi iš visų kitų. Ši prekė yra darbo jėga. Darbininkas, kaip ir kapitalistas, savąjį produktą parduoda tiksliai pagal jo vertę. Šio produkto vertė, kaip ir kiekvieno parduodamo dalyko vertė, yra jame įkūnyto darbo kiekis. Šiuo atveju tai darbo kiekis, reikalingas darbo jėgai “pagaminti”. Kitaip tariant, iš samdomojo darbininko perkama energija verta tokio visuomeniškai būtino darbo kiekio, koks yra reikalingas palaikyti darbininko egzistavimui. Smitas ir Ricardo visiškai su tuo sutiktų. Darbuotojo vertė yra pinigai, būtini jam pragyventi. Tai jo gyvenimo minimalus atlyginimas.Kol kas viskas aišku. Bet čia ir prieiname prie pelno mįslės įminimo. Parsisamdydamas dirbti darbininkas gali reikalauti tik tokio atlyginimo, kokio užsitarnauja. Atlyginimo dydis priklausys, kaip jau matėme nuo darbo laiko, būtino užtikrinti jo pragyvenimą. Sakykim, visuomenėje reikia dirbti šešias valandas, kad darbininkas išgyventų už darbo valandą mokant vieną dolerį. Vadinasi, tas žmogus bus “vertas” šešių dolerių per dieną. Ir ne daugiau.Bet priimtas į darbą darbininkas įsipareigoja dirbti ne šešias valandas. Tiek dirbti pakaktų tik jo paties pragyvenimui Jis sutinka dirbti visą aštuonių valandų, o Markso laikais ir dešimties ar vienuolikos valandų, darbo dieną. Vadinasi, jis pagamins dešimties arba vienuolikos valandų darbo dydžio vertę, o užmokėta jam bus tik už šešias valandas. Jo atlyginimas padengs minimalias pragyvenimo išlaidas, kurios yra jo tikroji “vertė”, bet mainais už tai jis kapitalistui atiduos visą darbo dieną kurtą vertę. Šitaip sistemoje atsiranda pelnas.Marksas tą neapmokėtą darbo dalį pavadino “pridedamąja verte”. Šiuose žodžiuose nėra jokio moralinio pasipiktinimo. Darbininkas turi teisę tik į savo darbo jėgos vertę. Jis ją visą gauna į rankas. Tuo tarpu kapitalistas gauna visą vertę, darbininko sukurtą per darbo dieną. O ši yra ilgesnė už tas valandas, kurios jam buvo apmokėtos. Tad kapitalistas, realizuodamas savo gaminius, gali parduoti juos pagal tikrąją jų vertę ir gauti pelną. Nes jo produktuose darbo laiko įkūnyta daugiau, negu tas darbo laikas, kurį jam teko apmokėti.Kodėl taip gali būti? Taip atsitinka todėl, kad kapitalistai monopolizuoja vieną dalyką – pačias gamybos priemones. Pagal teisines privačios nuosavybės normas kapitalistams pasamdytas darbas “priklauso” taip pat, kaip ir mašinos bei įrengimai. Jei kas nors nenori dirbti kapitalisto nustatytą valandų skaičių, – darbo negaus. Kaip ir bet kuris asmuo toje sistemoje, darbininkas neturi nei teisės, nei galios pareikalauti daugiau, negu jis, kaip prekė, yra vertas. Sistema yra tobulai “teisinga”, bet, nepaisant to, visi darbininkai yra apgaunami, nes jie priverčiami dirbti ilgiau, negu jiems reikia, kad pragyventų.Ar visa tai neteisinga? Prisiminkime, kad Marksas rašė, kai darbo diena buvo ilga, kartais nepakeliamai ilga, o darbo užmokestis apskritai mažai teviršijo sumą, kurios reikėjo palaikyti gyvybę. Pridedamosios ve…rtės idėja gali būti sunkiai suvokiama pasaulyje, kuriame alinantis ir menkai apmokamas darbas jau beveik praeitis, bet ji anaiptol nebuvo vien teorinė konstrukcija tuomet, kai rašė Marksas. Pakaks vieno pavyzdžio: 1862 metais viename Mančesterio fabrike pusantro mėnesio laikotarpiu vidutinė vienos darbo savaitės trukmė buvo 84 valandos.
Visi kapitalistai gauna pelną. Bet visi jie tarpusavyje konkuruoja. Dėl to stengiasi kaupti, kad galėtų didinti gamybos mastus, nustumdami konkurentus. Bet didinti nėra lengva. Tam reikia daugiau darbininkų, o kad jų būtų, dėl darbo jėgos reikia konkuruoti su kitais kapitalistais. Darbo užmokestis ima didėti. Pridedamoji vertė, priešingai, iš lėto mažėja. Atrodytų, Markso kapitalistai greitai susidurs su ta pačia dilema, kurią išgyvendavo Smito ir Ricardo kapitalistai, kad jų pelnus suris didėjantys atlyginimai.Smitas ir Ricardo dilemą išsprendė, nurodydami darbininkų klasės polinkį gausėti, kai tik apmokėjimas už darbą padidėja. Tačiau Marksas, kaip ir Milis, atmeta tokią galimybę. Marksas dėl jos nesiginčija. Jis paprasčiausiai smerkia Maltuso doktriną kaip “paskvilį apie žmonių giminę”. Pagaliau prolelariatas, vadovaujanti ateityje klasė, negalės būti toks trumparegis, kad iššvaistytų, ką laimėjęs, tenkindamas nežabotą kūniškąjį instinktą. Bet savo kapitalistus nuo šių rūpesčių Marksas išvaduoja visai taip pat. Jis sako, kad, gelbėdamiesi nuo didėjančio darbo užmokesčio grėsmės, jie savo įmonėse diegs darbą taupančias mašinas. Taip dalis darbo jėgos vėl atsidurs gatvėje ir ten, jau kaip “pramoninė rezervinė armija”, atliks tą pačia. funkciją, kokią Smito ir Ricardo doktrinose atlieka gyventojų skaičiaus didėjimas. Dėl konkurencijos darbo užmokestis kris vėl iki ankstesniosios “vertės” – gyvenimo minimumo lygio.Ir čia prasideda lemtingas posūkis. Atrodytų, kapitalistas išsigelbėjo, nes, mašinų dėka sukurdamas nedarbą, sutrukdė didėti atlyginimams. Bet neskubėkime. Tuo pačiu būdu, kuriuo jis viliasi išsisukęs nuo vienos dilemos, užšoka ant kitos.Mat žmones pakeisdamas mašinomis, kapitalistas tuo pat metu pelną kuriančią darbo jėgą pakeičia jokio pelno nekuriančiomis mašinomis. Atminkime, kad Markso idealaus kapitalistinio pasaulio modelyje niekas negauna pelno vien sumaniai derėdamasis. Kad ir kiek būtų verta mašina, galime būti tikri, kapitalistas užmokėjo už ją visą jos vertę. Jei mašina per visą jos gyvavimo laiką sukurs dešimties tūkstančių dolerių vertę, tai mūsų kapitalistas, reikia manyti ir turėjo sumokėti visus dešimt tūkstančių dolerių be jokių išlygų. Pelną jis gali gauti tik iš gyvojo darbo, vien iš neapmokėto pridedamojo darbo laiko. Vadinasi, mažindamas darbininkų skaičių arba santykinę jų dalį, jis galabija žąsis dedančias aukso kiaušinius.Ir vis dėlto jam tenka tai daryti. Jis tik paklūsta impulsui kaupti ir stengiasi nenusileisti konkurentams. Kol jo mokamas atlyginimas didėja, jis privalo įdiegti darbą taupančias mašinas, idant sumažėtų gamybos kaštai ir būtų išsaugotas pelnas. Jei jis to nedarys, už jį padarys konkurentas. Bet, būdamas priverstas darbininkus keisti mašinomis, jis tuo pačiu privalo siaurinti bazę, kuri neša jam pelną. Pelnui mažėjant. kiekvienas kapitalistas savo fabrike dvigubins pastangas, diegdamas naujas darbą taupančias, kaštus mažinančias mašinas. Tik, būdamas bent per žingsnį priekyje visų, jis gali tikėtis pelno. Bet kadangi kiekvienas daro lygiai tą patį, gyvojo darbo (o dėl to ir pridedamosios vertės) santykis su bendrąja gamybos apimtimi ir toliau mažėja. Pelno norma krenta ir krenta. Pelnas sumažėja taip, kad gamyba apskritai daugiau nebepelninga. Mašinoms išstumiant žmones, mąžta vartojimas, o dirbančiųjų skaičius nebedidėja tiek, kiek didėja gamyba. Prasideda bankrotai. Grumiamasi dėl galimybių parduoti prekes sumažintomis kainomis, todėl mažesnės firmos žlunga. Prasideda kapitalizmo krizė.Krizė dar nereiškia, kad kapitalizmas žlunga. Iš darbo išmesti darbininkai priversti sutikti su mažesniais už darbo jėgos vertę atlyginimais. Ma…žinant neišparduodamų mašinų kainas, stipresnieji kapitalistai gali įsigyti jas pigiau už tikrąją jų vertę. Ir po kurio laiko pridedamoji vertė vėl atsiranda. Vėl prasideda toks pat žygis pirmyn. Šitaip kiekviena krizė sukuria sąlygas sistemai plėtotis. Krizė, arba, šiuolaikine terminologija, ūkinio aktyvumo sulėtėjimas, recesija, yra būdas, kurio dėka sistema veikia, o ne per kurį ji žlunga.Bet tas veikimas labai specifinis. Kiekvieno atsinaujinimo laukia tokia pati pabaiga: konkurencija dėl darbininkų, didesni atlyginimai, gyvąjį darbą pakeičiančios mašinos, siaurėjanti pridedamosios vertės bazė, dar aršesnė konkurencija ir nauja krizė, kuri gilesnė nei ankstesnioji. Kiekvienos krizės metu didesniosios firmos prisijungia mažesniąsias ir kada pramoniniai gigantai bankrutuoja, nuostoliai būna žymiai didesni, nei kritus mažoms įmonėms.Ir pagaliau Marksas daro išvadą: “Nuolat mažėjant kapitalo magnatų, kurie uzurpuoja ir monopolizuoja visą šio keitimosi proceso naudą, skaičiui, masiškai auga skurdas, priespauda, pavergimas, išsigimimas, išnaudojimas, bet kartu su tuo auga ir pasipiktinimas vis gausėjančios darbininkų klasės, kurią lavina, vienija ir organizuoja pats kapitalistinės gamybos proceso mechanizmas… Gamybos priemonių centralizacija ir darbo suvisuomeninimas pagaliau pasiekia tokį laipsnį, kada jie jau nebedera prie savo kapitalistinio kevalo. Jis sprogsta į gabalus. Išmuša paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda. Ekspropriatoriai eksproprijuojami”.Sistema, grynoji sistema, subyra, stengdamasi išspausti savo energijos šaltinį -pridedamąją vertę. Žlugimą paspartina nuolatinis nestabilumas, kylantis dėl iš pagrindų neplaninės kapitalistinės ekonomikos prigimties. Nors ir yra jėgų, kurių veikimas pratęsia sistemos funkcionavimą, šiaip ar taip paskutinės jos mirtinos grumtynės yra neišvengiamos.Toks požiūris smarkiai skiriasi nuo ankstesniųjų ekonominių teorijų. Smito kapitalizmo laipteliai nuolatos kilo aukštyn, bent jau kiek akys pajėgė aprėpti. Ricardo požiūriu, tą aukštyn kopimą stabdydavo didėjantis valgytojų skaičius esant nepakankamam dirbamos žemės plotui, dėl kurio judėjimas pirmyn atsidurdavo beviltiškoje būklėje, o laimingieji žemės savininkai gaudavo netikėtus pelnus. Milis regėjo kiek palankesnę perspektyvą, atrasdamas, kad visuomenė gal paskirstyti produktą kaip nori, nepaisydama “ekonominių dėsnių”, esą diktuojančių to paskirstymo tvarką. Bet Marksui net ir ši išganinga galimybė atrodė nepagrįsta. Mat materialistinis požiūris į istorija jam sakė, kad valstybė tėra politinis valdymo organas ekonomiką valdančiųjų rankose. Mintis, kad ji gali veikti kaip tam tikras arbitras, trečioji jėga, tarp konfliktuojančių pusių išlaikanti reikalavimų pusiausvyrą, jam atrodė vien naivus pageidavimas. Vidinė logika, dialektinis vystymasis nežadėjo jokio išsigelbėjimo sistemai, kuri ne tik susinaikins pati, bet kartu sukurs ir savo paveldėtoją.
Kaip tas paveldėtojas turėtų atrodyti, Marksas mažai ką galėjo pasakyti. Visuomenė, žinoma, būtų “beklasė”. Tuo Marksas norėjo pasakyti, kad visuomenės ekonominio susiskaidymo bazė, besiremianti privatine nuosavybe, bus pašalinta. Visos prekių gamybos priemonės priklausys visuomenei. Bet, kokia bus ta visuomenė, ar joje bus prieštaravimai tarp valdytojų ir valdomųjų, tarp politikos lyderių ir paprastų žmonių, kaip visuomenė valdys savo fabrikus, — apie visa tai Marksas nesvarstė. Pereinamuoju socializmo laikotarpiu bus proletariato diktatūra, po jos jau komunizmas.Reikia nepamiršti, kad Marksas nebuvo realaus socializmo kūrėjas. Tas uždavinys atiteks Leninui. Prisiminkime, kad sistema remiasi darbine verte ir kad raktas į ją slypi ypatingame reiškinyje, pavadintame pridedamąja verte. Tačiau realiajame pasaulyje egzistuoja ne vertės, o tikros konkrečios kainos. Marksui reikėjo įrodyti, kad pinigų pasaulis atspindi, tiesa, kiek apytikriai, jo sukurtąjį abstraktųjį pasaulį. Bet persikeldamas iš verčių pasaulio į kainų pasaulį, jis faktiškai padaro klai…dą.Tai nėra neištaisoma klaida, kuri slypi matematinėse lygtyse, ir kurią nesunkiai galima ištaisyti. Markso klaidą nurodžiusiems kritikams visiškai nerūpėjo, kaip tą schemą sutvarkyti. Jiems svarbus buvo tik nuosprendis, kad Marksas neteisus ir tas nuosprendis buvo galutinis. Kai pagaliau lygtys buvo ištaisytos, niekas į nuosprendžio neteisingumą nebekreipė dėmesio. Nes, nepaisant matematinio grynumo, Markso modelyje yra begalė kitų problemų.Ar iš tikrųjų pridedamosios vertės sąvoką galime vartoti monopolijų pasaulyje arba mokslinių technologijų sąlygomis? Ar Marksas tikrai įveikė visus sunkumus, naudodamas darbą kaip vertės matą?Tokio pobūdžio klausimai ir šiandien jaudina neomarksizmo mokslininkų pasaulį, o daugumą nemarksistinių ekonomistų visą schemą paskatino nublokšti į šalį kaip nepatogią ir nelanksčią. Bet šitaip darant pražiūrimos dvi labai svarbios Markso analizės ypatybės.Pirma, tai buvo daugiau negu tiesiog dar vienas ekonomikos modelis. Marksas tiesiogine šio žodžio prasme išrado naują socialinių tyrimų funkciją – pačios ekonomikos teorijos kritiką. Didelė “Kapitalo” dalis skirta parodyti, kad ankstesnieji ekonomistai nesugebėjo suprasti tikrosios jų tyrimų paskirties. Imkime, pavyzdžiui, vertės problemą, kuri rūpėjo Smitui ir Ricardo. Abu jie vienodai nesėkmingai stengėsi įrodyti, kaip kainos atspindi (arba nesugeba atspindėti) darbo laiko, įkūnyto įvairiose prekėse, kiekius. Bet dalykas yra ne tai, kad į tą problemą dėmesį atkreipė Marksas. Svarbiausias klausimas štai koks: kaip galima kalbėti apie darbą — bendrą vertės mato vardiklį, kai konkretūs vyrų ir moterų darbai tokie skirtingi. Ricardo kalbėjo apie darbo valandas, reikalingas sužvejoti lašišą ir sumedžioti elnią, kaip nustatančias tų dviejų prekių mainų santykį – tai yra, jų kainas. Bet dar niekas niekada nesumedžiojo elnio su meškere ir nesužvejojo lašišos miškų tankmėse. Kaip tad galima naudoti darbą kaip bendrą matą, lemiantį mainų proporcijas?Atsakyti, sako Marksas, galima taip: kapitalistinė visuomenė sukuria specialią darbo rūšį —abstraktųjį darbą, tai yra, darbą, išgrynintą nuo tam tikrų individualių ikikapitalistinio pasaulio požymių, darbą, kuris gali būti perkamas ir parduodamas kaip kviečiai bei anglis. Todėl tikrasis darbinės vertės teorijos supratimas yra ne kainų susidarymo nustatymas, kaip manė Smitas ir Ricardo, o visuomeninės sistemos, kurioje darbo jėga tampa preke, apibūdinimas. Toji visuomenė – tai kapitalizmas, kuriame istorinės jėgos (tokios kaip atitvėrimų banga Anglijoje) pagimdė nuosavybės neturinčią darbininkų klasę, likusią be jokio pasirinkimo ir priverstą parduoti savo darbo jėgą, sugebėjimą dirbti, kaip prekę.Šitaip Marksas išrado socioanalizės rūšį, kuri pačią ekonomikos teoriją traktuoja visiškai kitaip. 0 greta šio įžymaus įnašo Markso sukurtas kapitalizmo modelis, kad ir gremėzdiškas, pasirodė esąs veikiantis, atsiskleidžiantis neįprastu būdu. Jei atsižvelgtume į pagrindines jo prielaidas, veikėjų motyvus ir aplinką, modelio nusakyta padėtis pasikeitė, ir pasikeitė taip, kaip buvo numatyta. Jau žinome, kokie tie pokyčiai: kaip mažėja pelnai, kaip kapitalistai ieško naujų mašinų, kaip kiekvienas pakilimas baigiasi krize, kaip mažos firmos kiekvienos tokios krizės metu išnyksta didesnėse bendrovėse. Visas šias tendencijas Marksas vadino kapitalizmo sistemos “judėjimo dėsniais”. Tai kelias, kuriuo kapitalizmas žengs į ateitį. Antai, pelnas kapitalistinėje ekonomikoje iš tikrųjų linkęs mažėti. Taip prognozavo ne vien Marksas. Pelnas, beje, mažėja ne vien dėl jo nurodytų priežasčių. Tačiau, kaip yra pažymėjęs Smitas, Ricardo arba Millis — ir bet kuris verslininkas tai patvirtintų, konkurencijos aštrėjimas bei didėjantys atlyginimai iš tiesų mažina pelną. Atsiribojant nuo visai nepajudinamų monopolijų (jų tėra keletas), pelnas yra skiriamasis kapitalizmo požymis ir kartu jo silpnoji vieta, nes joks verslas negali nuolat išlaikyti savo prekių kainų, didesnių už jų kaštus. Tėra vienas būdas nuolat gauti …pelną: verslas, arba visa ekonomika, turi plėstis.Tačiau būtinybė plėstis patvirtina antrąją Markso modelio prognozę: nepaliaujamą naujos technikos ieškojimą. Neatsitiktinai pramoninis kapitalizmas prasideda nuo Pramoninės revoliucijos, nes, kaip įrodė Marksas, technologinė pažanga nėra vien kapitalizmo palydovė, o yra esminė sudedamoji jo dalis. Kad išliktų, verslas privalo diegti naujoves, išradinėti ir eksperimentuoti. Verslas, pasitenkinantis praeities pasiekimais, neilgai tvers konkurenciniame pasaulyje.Modelis bylojo dar apie tris kapitalizmo tendencijas, kurios taip pat pasitvirtino, Vargu ar reikia dar kartą įrodinėti, jog paskutiniame šimtmetyje egzistavo ūkinės veiklos krizės ar iškilo gigantiškos firmos. Bet dėl drąsių Markso prognozių dėl polinkio į krizes (tai, ką mes dabar linkę vadinti verslo ciklais), joks kitas Markso laikų ekonomistas nelaikė neatskiriamu kapitalizmo bruožu, nors vėlesni įvykiai prognozes apie ciklinius pakilimus bei nuosmukius visiškai patvirtino.Ir visame verslo pasaulyje kapitalo didumas pradinio kapitalo kaupimo laikotarpyje buvo greičiau išimtis negu taisyklė. Mažos verslo įmonės duodavo toną. Tvirtinimas, jog versle dominuos didžiulės firmos, 1867 metais buvo toks stulbinantis, koks šiandien būtu teigimas, jog po penkiasdešimties metų Amerika taps mažų įmonėlių, išstūmusių milžiniškas korporacijas, šalimi.
Ir pagaliau Marksas buvo tikras, kad smulkūs nepriklausomi amatininkai ar savarankiškai besiverčią šeimininkai nesugebės pasipriešinti masinei gamybai, ir todėl vis didėjanti darbingų žmonių dalis turės parduoti savąją darbo jėgą rinkoje, tai yra tapti proletarais. Devynioliktojo šimtmečio pirmajame ketvirtyje maždaug trys ketvirtadaliai visų JAV verslo įmonių savininkų dirbo kaip savarankiški šeimininkai, turėdami ūkius arba dirbtuvėles. Šiandien tik apie 10 procentų darbo jėgos triūsia savarankiškai. Galime nelaikyti įstaigos tarnautojo, autobuso vairuotojo arba banko kasininko proletarais, bet Markso terminologija visi jie yra darbininkai, priversti kapitalistams siūlyti savo darbo jėgą, tuo tarpu ūkininkas arba batsiuvys patys yra savo gamybos priemonių savininkai.Apskritai paėmus, modelis pasirodė turįs nepaprastą pranašišką galią. Kartu atkreipkime dėmesį, kad visi tie pokyčiai, didžiuliai ir grėsmingi. negalėjo būti atskleisti vien tik tyrinėjant prieš Markso akis besidriekiantį pasaulį. Tai istoriniai pokyčiai, jie kyla iš lėto ir apima didelius laiko tarpsnius. Jie tikri. Tik suvedę visą į ekonominę sistemą ir tyrinėdami ją pagreitinto gyvenimo sąlygomis, galėtume suvokti būsimuosius pokyčius.Suprantama, tai nebuvo visiškai tikslu. Marksas galvojo, kad pelnai mažės ne tik verslo ciklo viduje, kas iš tikrųjų ir vyksta, bet kad tai bus ilga šimtametė mažėjimo tendencija. Deja, taip neatsitiko. Bet nepaisant visų trūkumų, kaip pamatysime vėliau, Markso modelis tikrai nėra neklaidingas. Kapitalizmo veikimą jis išpranašavo nepaprastai aiškiai.Tačiau visos ligi šiol paminėtos Markso išvados buvo visai nepavojingos. Liko paskutinė modelio prognozė, kaip prisimename padaryta pabaigoje – Markso grynasis kapitalizmas žlunga.Ir ši prognozė neturėtų būti lengvai atmesta į šalį. Rusijoje ir Rytų Europoje kapitalizmas kuriam laikui iš tiesų buvo išnykęs. Vokietijoje ir Italijoje jis laikinai nudreifavo į fašizmą. Ir nors didžiausią įtaką čia turėjo karai, brutalios politinės jėgos bei sąmoningos revoliucionierių pastangos — viskas drauge padarė savo. Šie pokyčiai vyko ir dėl Markso numatytos priežasties, nes kapitalizmas išugdė nestabilumą. Vis stiprėjančios ekonominės krizės drauge su karų atneštomis nelaimėmis sugriovė žemesniųjų ir viduriniųjų klasių pasitikėjimą sistema. Bet tai ne tiek dėl ekonominių, kiek dėl socialinių priežasčių. Marksas šitai taip pat numatė. Juk Marksas pripažino, kad sistemos ekonominiai sunkumai nėra neįveikiami. Nors jo laikais antimonopoliniai įstatymai arba anticiklinės priemonės nebuvo žinomi, bet tokia veikla nebuvo ir neįsivaizduo…jama. Taigi, technine prasme Markso prognozėje nebuvo nieko neišvengiama. Markso numatytas žlugimas buvo pagrįstas kapitalizmo koncepcija, pagal kurią vyriausybė politiškai nepajėgi ištaisyti sistemos klaidų, nepajėgi ideologiškai ir net emocionaliai. Kad kapitalizmas ištaisytų tas klaidas, reikėtų vyriausybės, kuri būtų aukščiau vienos klasės interesų, o tai reiškė tikėti, kad žmonės patys galėtų demokratiškai tarp savęs susitarti. Markso analizė vertė tuo abejoti.Būtent toji socialinio lankstumo stoka, prisirišimas prie trumpalaikio intereso silpnino Europos kapitalizmą bent jau iki II pasaulinio karo pabaigos. Atrodė, Europos šalių vyriausybės, pačios to nesuvokdamos, patvirtina Markso pranašystes, atkakliai darydamos tai, ką Marksas ir numatė jas darysiant. Kai carų valdoma Rusija negailestingai numalšino visą demokratinį profsąjungų judėjimą, kai Anglijoje ir Vokietijoje oficialiai buvo skatinamos monopolijos ir karteliai, marksistinė dialektika iš tiesų atrodė visa tai numačiusi. Per devynioliktojo šimtmečio pabaigos ir dvidešimtojo pradžios laikotarpį, žiūrėdamas į milžinišką prarają tarp turtingų ir vargšų bei regėdamas visišką pirmųjų abejingumą antriesiems, jauti, kad psichologiniai Markso stereotipai tikrai buvo paimti iš gyvenimo.Kitaip tuo laikotarpiu reikalai klostėsi Amerikoje. Čia taip pat buvo savi reakcionieriai ir revoliucionieriai. Jungtinių Amerikos Valstijų ekonominėje istorijoje taip pat apstu išnaudojimo. Bet čia kapitalizmas plėtojosi šalyje, kurios nepalietė bejausmė aristokratiško kilmingumo ranka bei šimtmečiais besiformavusių klasių nuostatos. Tai tam tikru laipsniu sąlygojo atšiauresnį nei Europoje socialinį klimatą, nes čia griežto individualizmo principo buvo laikomasi dar ilgai po to, kai žmogų jau buvo beviltiškai buvo užgožusi masinio industrializmo aplinka. Amerikos aplinkoje atsirado tam tikras pragmatizmas traktuojant tiek asmeninę, tiek valstybės valdžią. Taip pat visuotinis demokratijos idealų palaikymas, kuris saugiai išvairavo valstybės struktūrą pro socialinius sutrikimus, kurių, deja, nepavyko išvengti daugelyje Europos šalių. Atsakymas į Markso analizę ir glūdi būtent tokiame gebėjime keistis. Iš tikrųjų kuo įdėmiau žvelgiame į kapitalizmo istoriją, ypač į paskutiniuosius dešimtmečius, tuo daugiau įgyjame pagarbos Markso minties įžvalgumui ir tuo aiškiau regime jo ribas. Nes daug Markso diagnozuotų kapitalizmo problemų tebeegzistuoja ir šiandien, tarp jų, visų pirma, ekonominio nestabilumo tendencija bei turto ir valdžios koncentracija. Tačiau įvairiose šalyse tos panašios problemos buvo sprendžiamos nepaprastai skirtingai. Pavyzdžiui, Norvegija, pagal Markso kriterijus, būdama tikrai kapitalistinė šalis (jos gamybos priemonės didžia dalimi yra privati nuosavybė ir rinkos mechanizmas kuria pridedamąją vertę), kapitalizmo judėjimo dėsnius kompensavo neeiline pajamų perskirstymo programa, dėl kurios Norvegija yra tapusi viena geriausiai gyvenančių pasaulio valstybių. Japonija, struktūra ir išore taip pat neabejotinai kapitalistinė, savo didžiosiose bendrovėse, įveikus bandomąjį laikotarpį, visiems darbuotojams garantuoja darbo vietą iki gyvenimo pabaigos. Prancūzija turi labai išplėtotą nacionalinio planavimo sistemą. Anglija, iš kurios pavyzdžio Marksas ir Engelsas mokėsi bei tyrė žiaurų ir išnaudotojišką kapitalizmą, pokario metais buvo lyderė. diegdama nacionalinius sveikatos apsaugos planus, socialines garantijas nuo lopšio iki karsto, pigius butus ir panašiai. Švedija taip pat, jei ne daugiau, atšiauri ir negailestinga kaip Anglija tais laikais, apie kuriuos rašė Marksas, dabar, ko gero. yra demokratiškiausia valstybė pasaulyje, tiek politikos, tiek ekonomikos požiūriu.Šitaip išaiškėjo, kad kapitalizmas yra ekonominė struktūra, gebanti smarkiai adaptuotis. Negalima pasakyti, kad kapitalizmas būtų įveikęs visas savo problemas. Bet turint galvoje anksčiau pateiktus pavyzdžius (prie jų dar prijungtume Naująją Zelandiją ir Australiją), jau nebeįmanoma klasikinį Markso scena…rijų laikyti neišvengiama kapitalistinės visuomenės raidos kryptimi. Tai, žinoma, nereiškia, kad kiekviena kapitalistinė šalis prisitaikys ir evoliucionuos taip, kaip tai vyko Skandinavijos valstybėse. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose devynioliktojo šimtmečio pabaigos ir dvidešimtojo pradžios laikotarpiu dėl lankstumo ir pragmatizmo kapitalizmas gyvavo sėkmingiau nei kitose šalyse, bet paskutiniaisiais metais, atrodo, yra pasukęs mažesnės negu užsienyje socialinės atsakomybės keliu.
Tačiau, atsiriboję nuo perlenkimų apie neišvengiamą kapitalizmo žūtį, Markso analizės neturėtume nepaisyti. Ji išlieka kaip grėsmingiausias ir skvarbiausias kapitalizmo tyrinėjimas, kokį tik šis kada nors yra pergyvenęs…. LIETARTŪRAGide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 492-528.Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – K.: VDU, 2001. – P. 170-184.Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – V.: Mintis, 1991. – P. 341-347.Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – V.: Amžius, 1995. – P. 151-188.Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 49-54.Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 261-285.Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 120-130.Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P. 58-74.Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 191-237.Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 251-297.Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 455-477.Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 128-143.Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 383-392.Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 3-73.Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 187-209.Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 244-251.Caravale G. F. (ed.). Marx and Modern Economic Analysis. Vol. I – II. – Aldershot: Elgar, 1991.Morishima M. Marx’s Economics. – Cambridge: Cambridge University Press, 1973.Roemer J. Analytical Foundations of Marxian Economic Theory. – Cambridge: Camridge University Press, 1981.Carver T. Marx and Engels: The Intellectual Relationship. – Brighton: Wheatsheaf, 1983.Elster J. (ed.). Karl Marx: A Reader. – Cambridge: Cambridge University Press, 1987.Freedman R. (ed.). Marx on Economics. – Harmondsworth: Penguin, 1962.Junankar P. N. Marx’s Economics. – Oxford: Philip Allan, 1982.McLellan D. Karl Marx: His Life and Thought. – London: Macmillan, 1973.