Makroekonomikos santrauka

3897 0

Makroekonomika – nagrinėja bendrąsias ekonominių sistemų problemas –

užimtumą, nedarbą, nacionalinį produktą, infliaciją.

Makroekonomika nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą.

(Mikroekonomika – tiria gamintojų ir vartotojų veiklą ir elgesį)

NACIONALINIS PRODUKTAS

Nacionalinis produktas

Samprata:

Žmonių ūkinė veikla nenutrūkstama. Gamybą lydi vartojimas. Savo ruožtu,

vartojimas skatina gamybą, t.y. vartojimas yra gamybos stimulas. Valstybių

ūkiai (economy) (ūkis valstybės lygmeniu) gamina įvairiausių prekių ir

paslaugų (maistą, automobilius, medicinines, kultūrines, išsimokslinimo

paslaugas). Gaminių ir paslaugų įvairovė sąlygoja problemą: kaip įvertinti

(išmatuoti) tai kas pagaminta.

Norint apskaičiuoti šalyje pagamintos visos produkcijos (paslaugų) apimtį,

bendru matu tampa rinkos kaina. Sumuodami per tam tikrą llaiką šalyje

pagamintų įvairių produktų/paslaugų kainas, gauname nacionalinį produktą.

Konkrečios šalies nacionalinis produktas dažniausiai skaičiuojamas metams.

Taigi, nacionalinis produktas (NP) – tai pinigais išreikšta prekių ir

paslaugų, pagamintų per atitinkamą laikotarpį (dažniausiai per metus),

vertė

Taigi (atkreipkite dėmesį), nacionalinį produktą nusako gamybos apimtis ne

konkrečiam momentui, bet laiko tarpui (pvz. metams)

NP rodikliai

NP rodikliai (pagrindiniai):

1. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP)

2. Bendrasis vidaus produktas (BVP)

3. Grynasis nacionalinis produktas (GNP)

4. Nacionalinės pajamos (NP)

5. Asmeninės pajamos (AP)

6. Grynosios asmeninės pajamos (GAP)

I. BNP (Gross Nacional Product)

Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis

produktas (BNP).

BNP (Gross Nacional Product) – yra bendra galutinių produktų ((prekių ir

paslaugų), pagamintų šalies ūkyje per tam tikrą laiką (pvz. metus) suma,

išreikšta einamosiomis kainomis.

BNP skaičiavimo pagrindinės sąlygos (kriterijai) (būtina prisiminti, norint

paskaičiuoti ir suprasti BNP esmę):

1. BNP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurios buvo parduotos tais

metais rinkoje

2. Į BNP įeina tik tais metais pa

agaminta produkcija

3. Be to, BNP-ą sudaro baigtinių prekių ir paslaugų vertė

4. Skaičiuojant BNP labai svarbu to paties produkto neįvertinti kelis

kartus, t.y eliminuoti visas prekių perpardavimo operacijas

5. Į BNP, paprastai, įeina tik oficialios rinkos operacijos. Nelegalūs

sandėriai, “šešėlinės ekonomikos” (neapskaitomos) produktai/ paslaugos

BNP-e neatsispindi

Tačiau paprastai bandoma apskaičiuoti “šešėlinę ekonomika”: Lietuvoje –

Adlys: 1997 03 24 – 10-15 proc. Kt. – iki 30 proc., statistika – apie 15%.

Jei prekė tais metais buvo pagaminta, bet nerealizuota, jos vertė į BNP

pateks tik tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinės atsargos (šių atsargų

prieaugis įeina į BNP)

Tai padaryti nėra paprasta, nes gaminiai (tarpiniai) dažnai pereina daugybę

gamybos stadijų. Jie daug kartų parduodami, kol patenka į vartojimo sferą.

Pvz. televizoriaus gamintojai perka įv. plokštes, mikroschemas ir pan.

Tačiau nustatant nacionalinio produkto vertę, įtraukiama tik televizoriaus

vertė. Gaminant duoną, naudojami miltai ir visokie kt. Priedai, tačiau tik

duonos vertė patenka į BNP.

Kadangi nuuo pat pradžių susiduriame su galutinio ir tarpinio produkto

sąvoka, būtina išsiaiškinti jų esmę.

Galutinis produktas yra prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui

(nesvarbu kokiame ekonominiame sektoriuje šis vartojimas vyksta), bet ne

tolesniam perdirbimui ar perpardavimui.

Tarpinis produktas yra prekė/paslauga, perkama tolesniam perdirbimui arba

perpardavimui ir naudojama kaip ištekliai kitų prekių/paslaugų gamyboje.

Tai nėra paprasta įvertinti.

Jei bendrasis nacionalinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies firmų

tais metais pagamintų visų, o ne tik baigtinių prekių verčių suma,

neišvengiamai kelis kartus susumuotume daugelį tarpinių produktų.

Išimtys:

Išimtys (pvz.) daromos investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui.

Šios Pr

rekės (darbo priemonės) taipogi laikomos galutiniu produktu ir įeina

į BNP pagrindinių fondų dydžiu.

Kt.

Pakartotinų sumavimų išvengiama kiekvienoje gamybos stadijoje kiekvienam

produktui skaičiuojant pridėtinę vertę.

Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos gaminio vertės ir jos pirktų

tarpinių produktų vertės. Tai vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos

stadijoje.

Nominalus ir realus BNP

Sumuodami visų baigtinių prekių/paslaugų kainas išmatuojame šalies metinės

produkcijos dydį. Tačiau kainos dėl infliacijos keičiasi. Todėl norėdami

lyginti įvairių metų BNP rodiklius, turime vertinti kainų kitimo įtaką.

Tuo tikslu nustatomas bazinis kainų lygis – tai pasirinktų kokių nors metų

kainų lygis. BNP-ą matuodami bazinių metų kainomis gauname duomenis apie

realųjį BNP-o dydį ir jo dinamiką. Einamųjų metų kainos vadinamos

faktinėmis kainomis. Bazinių metų kainos, naudojamos kitų metų BNP

skaičiuoti, vadinamos palyginamosiomis/sugretinamosiomis kainomis.

Skaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomis

nustatomas nominalusis BNP, o skaičiuojant palyginamosiomis/

sugretinamosiomis – realusis BNP.

Taigi, nominalusis BNP (nominal) – visų baigtinių prekių/paslaugų,

pagamintų per tam tikrą laiką (metus) suma faktinėmis (einamosiomis)

kainomis. Realusis BNP (real) – perskaičiuotas nominalusis BNP

atsižvelgiant į kainų lygio pasikeitimo tempą arba visų baigtinių

prekių/paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (metus) suma

palyginamosiomis kainomis.

Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus.

Kainų indeksas yra santykis tarp prekės/paslaugos vertės faktinėmis

kainomis ir jų vertės sugretinamosiomis kainomis.

Pvz. 1994 m. 1 kg. Dešros kainavo 25 Lt.

1995 m. ............ 30 Lt

Vadinasi dešros kainų indeksas:

30/25=1,2

Iš visų kainų indeksų populiariausias yra vartojimo prekių ir paslaugų

indeksas (Consumer Price Index).

Paprastai jis skaičiuojamas kaip vidutines pajamas gaunančios miestiečių

šeimos vieno mėnesio iš

šlaidų, apibrėžtam tipiškam prekių/paslaugų rinkiniui

(“krepšeliui”) įsigyti, santykis su ankstesnių metų to paties periodo

išlaidomis tam pačiam rinkiniui (krepšeliui).

BNP skaičiavimo metodai

BNP skaičiavimo metodai:

1. Išlaidų

2. Pajamų

3. Gamybos

1. Išlaidų sumavimo metodas

BNP skaičiuojant išlaidų metodu išskiriamos šios pagrindinės išlaidų

grupės, kurios atitinka ūkinės veiklos subjektų sektorius:

A. Asmeninis vartojimas

B. Investicijos

C. Valstybiniai/vyriausybiniai pirkimai

Grynasis eksportas

A. Asmeninis vartojimas (C) – tai visos išlaidos prekėms/ paslaugoms,

kurias padaro namų ūkiai (šeima, individai) bei nekomercinio pobūdžio

organizacijos. Išimtis – gyventojų išlaidos namui, žemei ir kitam

nekilnojamam turtui įsigyti: Tai priskiriama investicijoms.

Šios išlaidos prekėms įsigyti skirstomos į trumpalaikio ir ilgalaikio

naudojimo prekes.

B. Investicijos (I) – tai išlaidos pagrindiniams fondams bei atsargoms

įsigyti. Šios išlaidos skirstomos į:

1) Pagrindiniam kapitalui įsigyti (mašinos, įrengimai, pastatai)

2) Gyvenamiesiems namams

3) Gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui

Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Jas sudaro dvi

dalys: a) atstatymo ir b) grynosios investicijos. Atstatymo investicijos

skiriamos susidėvėjusioms gamybos priemonėms atstatyti. Grynosios

investicijos – naujoms, papildomoms gamybos priemonėms įsigyti.

Atstatymo investicijos daromos amortizacijos sąskaita (kapitalo vartojimo)

ir užtikrina pagrindinio kapitalo išsaugojimą. Grynosios investicijos

išplečia pagrindinį kapitalą. Visa investicijų suma patenka į BNP-ą, nes

visos investicinės prekės (tiek pagrindiniam kapitalui atnaujinti, tiek jam

plėsti) yra einamųjų metų gamybos produkcija ir į tarpinį produktą

nepatenka.

C. Valstybės (vyriausybės) išlaidos (G). Ši išlaidų dalis nėra vienalytė –

ji apima tiek išlaidas einamajam vartojimui (valstybės išlaikomosiose

institucijose), tiek investicines išlaidas. Vyriausybės daromos išlaidos,

skirtingai nuo fizinių ir juridinių asmenų daromų išlaidų nėra vieningai

visuomenėje traktuojamos kaip reikalingos visuomenės poreikiams te

enkinti.

Pvz., išlaidos mokykloms, ligoninėms, kelių tiesimui – suprantamos kaip

reikalingos. Tuo tarpu ginklų pirkimui ir panašiai – dažnai vertinamos

neigiamai ir tam nepritariama. Nežiūrint visuomenės nuomonės pagal

nacionalinės sąskaitybos metodiką visos vyriausybės daromos išlaidos

įtraukiamos į BNP. Vyriausybės tiesioginiai (transferiniai išmokėjimai)

pervedimai asmenims ir organizacijoms (pašalpos asmenims, lęšų pervedimas

iš aukėtesniuųjų š žemesniasias organizacijas) nacionalinio produkto

nepadidina ir į BNP neįtraukiami.

D. Grynasis eksportas (X-Z). Kadangi BNP yra nacionalinio ūkio visuminio

produkto išraiška, tai kas einamaisiais metais buvo įvežta iš užsienio

(importuota) ir panaudota iš BNP išskaičiuojama (BNP-Z), o eksporto

apimtis pridedama (BNP+X), nors šalyje ji nebuvo suvartota (o tik

pagaminta). Tad grynasis eksportas yra skirtumas tarp eksporto ir importo

(X-Z).

Susumavę minėtas keturias išlaidų grupes apskaičiuojame nacionalinį

produktą:

2. Pajamų sumavimo metodas

BNP gaunamas skaičiuojant visų piniginių pajamų sumą. Pajamų komponentai:

darbo užmokestis, renta, palūkanos, netiesioginiai mokesčiai, pelnas,

subsidijos

1) Darbo užmokestis – išmokamas samdomiesiems darbuotojams už atliktą

darbą. Šis komponentas sudaro didžiąją šalies pajamų dalį. Į jį

įtraukiami ir įnašai į socialinio draudimo fondus.

2) Renta – tai pajamos už žemę ir kito nejudamo turto nuosavybę

3) Palūkanos – pajamos, gautos už paskolintus pinigus. Jas gauna bankų

indėlininkai, obligacijų savininkai (obligacijų savininkams mokomi

dividendai).

4) Pagrindinio kapitalo vartojimas – amortizaciniai atskaitymai

5) Netiesioginiai mokesčiai – pajamos iš mokesčių, kuriuos vyriausybė

nustato verslo įmonėms (pridėtinės vertės mokestis, akcizas, turto

mokestis, licenzijos, žemės mokestis, mokestis už aplinkos teršimą)

6) Pelnas – bendrovių grynosios pajamos, liekančios padengus gamybos

kaštus.

Taigi, BNP, apskaičiuotas pajamų sumavimo būdu, yra per metus gautų

atlyginimų, palūkanų, nuomos mokesčių, pelno, amortizacijos bei

netiesioginių mokesčių suma.

3. BNP skaičiavimas gamybos metodu –

tai visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį,

kaip galutinio gamybinio veiklos rezultato vertė pinigine išraiška.

II. Bendrasis vidaus produktas (BVP) (Gross Domestic Product)

BVP yra vienas iš dažniausiai naudojamų ekonominių rodiklių, kurio pagalba

vertinamas šalies išsivystymo lygis, vystymosi tempai, atliekama

palyginamoji įvairių šalių raidos analizė.

BVP – nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia konkrečioje

šalyje vykdomos ūkinės veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį

(metus), t.y. – BVP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir

paslaugų vertę, atimant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir

pridedant šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas.

Tuo tarpu BNP (bendrasis nacionalinis produktas) nusako baigtinių prekių ir

paslaugų vertę, kuri išreiškia visų kurios nors šalies piliečių ūkinės

veiklos rezultatus.

Ir taip:

BNP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertę

“-“(minus) minusuojamos užsieniečių gautos pajamos konkrečios

šalies viduje

“+”(plius) pridedamos šalies piliečių pajamos iš investicijų

užsienyje

BVP gaunamas šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertė

“-“(minus) gautos pajamos iš investicijų užsienyje

“+”(plius) užsieniečių pajamos (už investicijas) konkrečios šalies

viduje

III. Grynasis nacionalinis produktas (GNP)

Iš BNP atėmus amortizacijai skirtą sumą gaunamas grynasis nacionalinis

produktas (GNP). Amortizacijos suma išreiškia baigtinių prekių ir paslaugų

kiekį, kuris neišvengiamai turi grįžti į gamybą, kad kompensuotų

susidėvėjusias gamybos priemones ir užtikrintų iki tol buvusį gamybinį

pajėgumą. T.y GNP nusako produkcijos apimtį, kuri lieka visuomenei vartoti

bei gamybiniam kapitalui plėsti. Tačiau realūs gamybos priemonių

nusidėvėjimo mastai nustatomi labai apytiksliai, todėl apskaičiuoti

amortizacijos dalį BNP yra labai sudėtinga. Todėl nors grynasis

nacionalinis produktas (GNP) ekonomistų yra labiau vertinamas nei BNP, vis

dėlto dažniau yra naudojamas BNP-to, o ne GNP rodiklis.

IV. Nacionalinės pajamos

Nacionalinių pajamų sąvoka dažnai naudojama kaip nacionalinio produkto

sinonimas. Tačiau iš tikrųjų nacionalines pajamas gausime iš GNP (grynojo

nacionalinio produkto) atėmę netiesioginius verslo mokesčius (akcizai, PVM,

muitai, renta, palūkanos). Šis rodiklis dar tiksliau nei GNP įvertina

šalies visumines visuomenines pajamas.

Nacionalinių pajamų rodiklis išreiškia tą visuomenėje sukurtą pajamų dalį,

kuri išreiškia visuomenės gamybos grynąją išeigą. Šis rodiklis naudojamas

retai.

V. Asmeninės pajamos

Asmenines pajamas sudaro asmenims (n.ū) atitekusi BNP dalis, kaip ūkinės

veiklos rezultatas bei gaunami išmokėjimai iš valstybės biudžeto arba

bendrovių lėšų: t.y. darbo užmokestis (priskaičiuotas, įskaitant asmeninį

pajamų mokestį, įnašus į socialinio draudimo fondą) bei transferiniai

išmokėjimai (socialinės pašalpos, nedarbo pašalpos ir kt.).

VI. Grynosios asmeninės pajamos (disponuojamos pajamos)

Ne visomis asmeninėmis pajamomis gavėjas gali naudotis (disponuoti). Dalį

jų privaloma tvarka gavėjas sumoka valstybei kaip asmeninių pajamų mokestį.

Disponuojamos pajamos yra likusi dalis – lėšos, kurias asmuo gali laisvai

naudoti vartojimui ar taupymui. Tai yra svarbus ekonominis rodiklis.

Kiti nacionalinio produkto rodikliai

Nacionalinio produkto mastai ir jo dinamika apibūdina šalies bendrą

ekonominį potencialą. Šalies ekonominio išsivystymo ir gyventojų gyvenimo

lygiui nustatyti skaičiuojamas nacionalinio produkto kiekis, tenkantis

vienam gyventojui. Tam dažniausiai naudojami rodikliai: BNP vienam

gyventojui (Gross Nacional Product per capita) arba BVP vienam gyventojui.

Šalies ekonominiam vystymuisi (dinamikai) nustatyti naudojamas BNP (arba

BVP)metinio prieaugio rodikliai

BNP(BVP) apskaičiavimo patikimumas: neapskaitoma ekonomika

BNP(BVP) atspindi ne visą šalyje sukurtą produktą (ne visus gamybinės

veiklos rezultatus):

Apskaičiuojant BNP(BVP) galimi produkcijos nepriskaitymai:

1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus

2) Nepriskaitymai iš neformaliojo sektoriaus

3) Nepriskaitymai nelegalaus sektoriaus

1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus (rinka be apskaitos) – tai

yra produkcija ir paslaugos, apie kurias oficialios

organizacijos/įmonės vyriausybei neteikia informacijos (nemoka

mokesčių-akcizo, apyvartos ir pan., nuslepia dalį produkcijos ir

pan.). Taigi šiuo atveju vyksta rinka be apskaitos.

2) Neapskaitoma produkcija iš neformaliojo sektoriaus – tai

nepriskaityta produkcija iš tokių ūkinės veiklos subjektų, kurie

remiasi giminyste. Šiam sektoriui priskiriami namų ūkiai. Tai dar

vadinama gamyba be rinkos. Namų ūkyje sukuriama nemaža produkcijos,

kuri nepatenka į rinką ir BNP-e neapskaičiuojama. Manoma, kad net

išsivysčiusiose šalyse namų ūkiuose sukurtų produktų/paslaugų vertė

sudaro apie 10%. Besivystančiose šalyse namų ūkių sukurtų produktų

dalis dar didesnė. Todėl BNP (BVP) rodiklių lyginimas (per capita)

tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių yra nepalankus

pastarosioms: ekonominio išsivystymo lygio skirtumus tarp jų dėl

BNP skaičiavimo netobulumų dar labiau padidėja.

3) Nepriskaitymai iš nelegalaus sektoriaus. Į BNP nepatenka ir

nelegalios veiklos produkcija, t.y. ūkinės veiklos rezultatas,

kurią draudžia įstatymai: pvz. prekyba ginklais, narkotikais,

kontrabandinė veikla (nelegalus tranzitas: prekių, gyventojų), kuri

taipogi duoda pelną.

Neapskaitomos ekonomikos atsiradimo prielaidos:

1) Vengimas mokesčių (siekiant papildomų pajamų)

2) Per dideli mokesčiai

3) Įstatymų netobulumas

Neapskaitomos ekonomikos pasekmės:

Neapskaitomos (šešėlinės) ekonomikos pasekmės BNP:

1) Oficiali statistika, neįvertindama neapskaitomos ekonomikos

apimtis, sumažina oficialų gamybos augimą (pvz., pagal kai kuriuos

skaičiavimus BNP augimas Lietuvoje gali būti bent ¼ didesnė, jei

būtų apskaityta neapskaitoma ekonomika)

2) Oficiali statistika padidina tikrąjį infliacijos lygį, kadangi

nelegalios ekonomikos sektoriuje paprastai nusistovi žemesnės

kainos.

3) Oficiali nedarbo statistika padidina bedarbių skaičių, nes žmonės,

dirbantys neoficialiai šešėlinėje ekonomikoje paprastai

registruojasi darbo biržoje, nors iš tikrųjų jie užsiėmimą ir turi.

Neapskaitomos ekonomikos vertinimai

Nėra būdų tiksliai apskaičiuoti neapskaitomą ekonomiką. Siekiant ją

apskaičiuoti taikomi įvairūs metodai: statistinė-ekonominė analizė,

ekspertiniai vertinimai, spec. tyrimai.

Lietuvos statistikos departamentas organizuoja specialius tyrimus šešėlinei

ekonomikai įvertinti. Tyrimai atliekami tose veiklos srityse, kur gaminamos

prekės ir paslaugos. Apklausiami namų ūkiai apie naudojimąsi oficialiai

neregistruotų ūkio subjektų paslaugomis, apklausiami ekspertai. Bandoma

vertinti visuomenės nuomonę. Yra atlikti elito tyrimai:

Politikų elitas –

Valdininkų elitas

Žiniasklaidos elitas – 50%

Mokslo elitas

Verslo elitas – 44%

———————————-

Vidurkis – 43%

Elito nuomone šešėlinė ekonomika labiausiai paplitusi nekilnojamo turto

prekyboje – (55%), mažmeninėje prekyboje – (51%); mažiausiai žemės ūkyje –

22%,

FISKALINĖS (IŽDO) POLITIKOS PRIEMONĖS

Valstybės biudžeto reguliavimo priemonės skirstomos į dvi grupes:

1. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai)

2. Specialiosios tikslinės priemonės.

I. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai) yra tokios priemonės,

kurios pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika sparčiai vystosi

ir didina visuminę paklausą, pradėjus reikštis ekonomikos smukimui. Visa

tai vyksta savaime, be specialių vyriausybės sprendimų [Aišku, tai vyksta

normaliai funkcionuojančios rinkos ekonomikos sąlygomis, o ne kaip mūsų –

ekonomikos transformacijos sąlygomis. Perėjimo nuo komandinės planinės prie

rinkos ekonomikos sąlygos mūsų šalyje ( kaip ir kitose šalyse su ekonomika,

pereinančia į rinkos sąlygas) labai iškreipia ekonominių ryšių ir

mechanizmų veikimą. Teoriniu požiūriu, jie sunkiai suprantami).] Šitaip

(savaime) veikdamos priemonės, sušvelnina ciklinius svyravimus.

Šios savaiminės priemonės (stabilizatoriai ) yra :

1. Mokesčiai (apmokestinimo normos ir sąlygos)

2. Vyriausybės išlaidos

3. Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai).

Mokesčiai mažina disponuojamas pajamas ir tuo pačiu šeimų (namų ūkių)

vartojimo išlaidas. Mokesčių pagalba surinktas pajamas vyriausybė naudoja

savo išlaidoms, tačiau nebūtinai tais pačiais metais. Dabartinėje

ekonomikoje viena pagrindinių mokesčių rūšių yra pajamų mokestis. Pajamų

mokestis paprastai yra progresyvinis: kuo didesnės asmenų pajamos, tuo

didesnė jų dalis mokesčių forma pereina į valstybės biudžetą ir tuo

santykinai mažiau padidėja asmenų disponuojamos lėšos, formuojančios

didžiausią visuminės paklausos dalį. Ir atvirkščiai.

Vyriausybės išlaidos. Vyriausybės išlaidose yra daug savaiminėms

priemonėms būdingų (stabilizatorių, veikiančių automatiškai) savybių.

Valstybės biudžete vyriausybė išlaidos sudaro gana stabilų dydį ir mažai

reaguoja į ekonomikos ciklus. Tai yra todėl, kad daug vyriausybės išlaidų

straipsnių ir jų bendra suma nustatomi iš anksto, juos tvirtina parlamentas

(seimas) ir vyriausybės galimybės jas keisti yra ribotos. Taigi vyriausybės

išlaidose yra daug automatizmo ir veikia kaip stabilizuojantis veiksnys

vykstant ekonomikos raidos svyravimams. Tuo tarpu privatus vartojimas ir

investicijos paprastai svyruoja kur kas didesniu diapazonu.

Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai). Šios rūšies

fiskalinės (iždo) politikos priemonės daro tiesioginį ir stiprų anticiklinį

poveikį į ekonomikos svyravimus. Pagal savo poveikį transferinės išmokos

yra kaip antimokesčiai (t.y. neigiami mokesčiai). Jų kilmė yra priešinga

nei mokesčių: mokesčiai yra ta šeimų pajamų dalis, kuri yra uždirbta, bet

negauta, o vyriausybės transferinės išmokos yra neuždirbtos, bet gaunamos

pajamos.

Į šią fiskalinių priemonių grupę įeina socialinės pašalpos, socialinio

draudimo išmokos, nedarbo išmokos, ir pan. Pvz., kai BNP nebedidėja ar net

mažėja, išauga bedarbių skaičius, o kartu ir nedarbo draudimo išmokų suma.

Tai kompensuoja dalies vartojimo išlaidų sumažėjimą. Priešingai, kai BNP

auga ypač greitai, didėja įnašai į nedarbo bei kitus socialinio draudimo

fondus, tai pristabdo vartojimo augimą, visuminės paklausos didėjimą.

Minėtos fiskalinės politikos priemonės nepanaikina, o tik sušvelnina

ciklinius ekonomikos svyravimus.

II. Savaiminio poveikio priemones (stabilizatorius) papildo specialiosios,

tikslinės paskirties fiskalinės (iždo) politikos priemonės.

Tikslinės paskirties priemonės dažnai naudojamos, kai ekonomikoje

įsigali ilgalaikiai recesiniai (nuosmukio) ar infliaciniai tarpsniai. Tada

vyriausybė pradeda keisti apmokestinimą , radikaliau pertvarko vyriausybės

išlaidų struktūrą, apimtis. Kitaip tariant, vyriausybė keičia savo

fiskalinę (iždo) politiką.

Pavyzdžiui (kelios priemonės):

Pirmoji priemonė: Vyriausybė keičia vyriausybinių išlaidų prekėms ir

paslaugoms įsigyti apimtis ir struktūrą. Esant gamybos mažėjimui, pvz.

vyriausybė gali išplėsti užsakymus keliams tiesti, gatvėms rekonstruoti,

skirti lėšas kitoms programoms ir tuo sumažinti bedarbystę, padidinti

visuminę paklausą, t.y. sušvelninti ekonomikos smukimą, bei BNP augimo

mažėjimą.

Antroji priemonė. Vyriausybė skiria transferinius išmokėjimus tam

tikrai, krizės metu socialiai pažeistai, gyventojų grupei. Poveikis į

visuminę paklausą nebus didelis, bet jis sumažins socialiai silpnų

gyventojų grupę. Be to, tuo tikslu, vyriausybė gali taikyti įvairias

specialias programas. Taigi ši speciali priemonė gali labai varijuoti.

Trečioji priemonė. – mokesčių keitimas. Taktika čia aiški – ekonomikos

suklestėjimo metu asmenų ir firmų apmokestinimas gali būti didinamas ir

šitaip mažinama visuminė paklausa, o ekonomikos nuosmukio metais –

mažinamas, pristabdant paklausos kritimą.

Mokesčiai ar vyriausybės išlaidos?

Kuri iš šių ekonomikos stabilizavimo priemonių yra geresnė?

Jei pablogėjusiai ekonomikai postūmį duoda tiek mokesčių sumažinimas,

tiek vyriausybės išlaidų padidinimas, tai kam teikti pirmenybę?

Atsakymas priklauso nuo to, kaip vyriausybė žiūri į valstybinio

sektoriaus vietą ir reikšmę rinkos ekonomikoje. Kitaip tariant, kuriai

ekonominei koncepcijai teikiama pirmenybė.

Pirma koncepcija: (Gelbreitas) teigia, kad nenormalu stipriai ir

pažangiai ekonomikai turėti skurdų ir menką valstybinį sektorių: svarbu ne

tik vartotojiška paklausa, bet ir gerai sutvarkytas švietimas, transportas.

sveikatos apsauga: taigi, pasisako už valstybinių išlaidų didinimą.

Antra koncepcija (vadovavosi R.Reiganas) – įrodinėja, kad visuomeninis

(valstybinis) sektorius nūdienos ekonomikoje ir taip per daug išpūstas.

Neprotinga neiniciatyviems vyriausybės biurokratams organizuoti gyventojams

reikalingų paslaugų (švietimo, susisiekimo, sveikatos apsaugos ir kt.)

teikimą, kada tai gali daryti pelno interesų vedami, verslūs, iniciatyvūs

asmenys ar firmos. Be to, teigiama, kad auganti vyriausybės globa asmenims

gresia rimtu jų iniciatyvos suvaržymu, žmonių gyvenimo valstybiniu

reglamentavimu. Todėl pirmenybę, įtakojant ekonomikos augimą, reikia

atiduoti mokesčiams – mažinti juos, kad būtų skatinamas ūkio vystymasis. O

jei ekonomika suklesti (“perkaista”), reikia ne mokesčius didinti, o

vyriausybės išlaidas mažinti.

Visumoje, fiskalinės politikos organizavimas, ir tinkamos strategijos

parinkimas nėra paprastas dalykas. Todėl fiskalinės politikos priemonės

paprastai taikomos labai atsargiai. Paprastai derinamos abiejų rūšių

priemonės – mokesčiai bei vyriausybės išlaidos.

—————–

Trumpai apie mokesčių tipus

Mokesčių tipai:

Mokesčiai skirstomi į:

1. tiesioginius ir

2. netiesioginius.

Tiesioginiai mokesčiai (direct taxes) yra tie mokesčiai, kuriuos moka

asmenys ir firmos tiesiogiai iš savo pajamų. Tai pajamų, socialinio

draudimo, nekilnojamo turto, pelno ir kt. mokesčiai.

Netiesioginiai mokesčiai (indirect taxes), tai mokesčiai, kuriais

apmokestinamos prekės ir paslaugos, vartotojams jas įsigyjant ir jas

naudojant. Labiausiai paplitę netiesioginiai mokesčiai, tai akcizas,

pridėtinės vertės mokestis ir pan.

Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai įtraukiami į prekės kainą.

Jei paklausa apmokestinamai prekei yra neelastinga kainai, tai mokesčius

moka vartotojai (t.y. mokesčius padengia vartotojai). Jei parduodamos

prekės paklausa elastinga kainai, tai mokesčius moka gamintojai.

Pavyzdžiui, padidinus alaus gamintojų pajamų mokestį, jie praras dalį

pirkėjų, o padidėjusi kaina nekompensuos nuostolių dėl paklausos

sumažėjimo. Tai atsitinka todėl, kad alaus paklausa yra elastinga kainai.

Gauti mokesčiai patenka į valstybės biudžetą.

———————–

Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA

Dalis: Monetarinė politika

Pinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomų

priemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigų

kiekio ir palūkanų kontrolės būdu.

Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio

produkto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijos

augimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė.

Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies CB (centrinis bankas).

Taigi monetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą.

Pagrindiniai monetarinės politikos turinio bruožai yra:

1. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius (yra gana

aukštas nedarbas, vadinasi yra recesinis tarpsnis), didinant pinigų

pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties augimas. Šiuo tikslu CB ir

vyriausybė vykdo vadinamąją “lengvų” (t.y. lengvai prieinamų) pinigų

taktiką, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos

pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine (ekspansija – plėtimas) monetarine

politika

2. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik

nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų kilimą. Tokiu atveju ima

grėsti ūkio “perkaitimas” su sparčia infliacija. Tada pereinama

(dažniausiai pereinama) prie pinigų politikos priemonių, kurios išreiškia

“varžančią” (restrikcinę) monetarinę politiką. Šiuo atveju kredito

sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis

tarpsnis palengva silpnėja, ekonomika ima veikti savo potencialių

galimybių ribose. Išskyrus ypatingus atvejus, monetarinė politika beveik

visada turi “grumtis” su dilema: kaip pinigų pasiūlos reguliavimu

skatinti didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.

Ir taip monetarinės politikos dilemos esmė:

Pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o

pinigų pasiūlos mažinimas didina ją.

Atrodytų, kad šios dilemos nėra, svarbu tik tiksliai apskaičiuoti CB

intervenciją į pinigų rinką, kad numatomas pinigų pasiūlos padidinimas

sąlygotų reikiamą ar priimtiną palūkanų normos pakilimą; arba siekiamam

pastarosios (palūkanų normos) poslinkiui numatyti reikiamą pinigų pasiūlos

pakeitimą.

Tačiau, problema yra ta, kad norima pinigų pasiūla gali sąlygoti

nepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tik

suformuojant nepageidautiną pinigų pasiūlos dydį.

Išvada: Kai pinigų paklausa išauga, CB turi susitaikyti 1)arba su

palūkanų normos kilimu; 2) arba su pinigų kiekio padidėjimu; 3) arba su

abiem reiškiniais iš karto. CB gali kontroliuoti ir reguliuoti pinigų

pasiūlą arba palūkanų normą, bet negali reguliuoti jų abiejų kartu.

Teoriniame lygmenyje tevyksta diskusija, kurio tikslo CB turi

pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą ar palūkanų

normą?

Galima išskirti dvi teorines kryptis, kurios reiškiasi šiuolaikinėje

ekonomikos teorijoje: tai keinsistų ir monetaristų. Keinsistai prioritetus

teikia palūkanų normos reguliavimui. Monetaristai – pinigų kiekio

reguliavimui.

Bet kuriuo atveju, monetarinės politikos efektas pasiekiamas ne iš

karto. Tam reikalingas laikas. Laikas, reikalingas nuo sprendimo priėmimo

iki jo rezultato, vadinamas realizavimo lagu. Tai labai komplikuoja

monetarinės politikos realizavimą. Kyla noras ją keisti nesulaukus

rezultatų.

PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA

Vargu ar šiuolaikinėje visuomenėje atrasime sritį, kur galima būtų apseiti

be pinigų.

Pinigų esmė (Kas yra pinigai?):

Pinigai yra prekių mainų priemonė, jais atsiskaitoma už paslaugas,

skolinamasi, grąžinama skola , kaupiamas turtas ir t.t. Pinigai yra

tarpininkas, kuris naudojamas perkant prekes ar paslaugas. Visumoje, pinigų

esmė atsikleidžia per jų funkcijas.

Pinigų funkcijos:

1. Mainų priemonė

2. Vertės matas (pinigai yra prekės vertės išraiška)

3. Apskaitos vienetas

4. Mokėjimų priemonė

5. Taupymo, turto kaupimo priemonė

6. Kapitalo judėjimo tarpininkas

Pinigais išreikšta prekės vertė vadinama kaina.

1. Mainų priemonė. Senovėje vykdavo natūriniai mainai: tai yra kai prekė

buvo keičiama į kitą prekę. Dabartiniu metu pasitaikantys tokie prekių

mainai, vadinami barteriniais mainais. Tokiuose tiesioginiuose prekių

mainuose pinigai nedalyvauja. Pvz. gali būti nafta keičiama į maisto

produktus, stalius už vaisius ar daržoves gali pagaminti baldus ir pan.

Tačiau tiesioginiai mainai ekonominiuose ryšiuose nėra efektyvūs, Čia

iškyla abipusio reikmių atitikimo, bei paslaugų ar produkto nedalumo

problemos. Pvz. kaip pakeisti jautį į būstą. Viena, jų vertės yra

nevienodos, antra, jie yra nedalomi. Iškilo būtinumas pereiti prie

netiesioginių mainų. Taip atsirado pinigai, kaip mainų tarpininkas. Esant

pinigams nebūtina, kad norai sutaptų. – kiekvienas parduoda, ką gamina,

ir perka, ką nori. Pinigai, būdami mainų priemone, išsprendžia reikmių

atitikimo ir prekių nedalumo problemas.

2. Vertės matas. Mainuose vienas prekes tenka lyginti su kitomis. Tokio

lyginimo pagrindas yra prekės vertė, išreikšta pinigais.

Pardavėjai/gamintojai ir pirkėjai/vartotojai susitinka prekių rinkoje ir

prekės pereina iš vienų rankų į kitas. Prekių pirkėjai pardavėjui už

prekes duoda tam tikrą pinigų kiekį, kuris priklauso nuo prekės vertės.

Taigi, pinigai išmatuoja prekės/paslaugos vertę ir pasireiškia per kainą.

Prekės, paslaugos vertė, išreikšta pinigais, vadinama kaina.

3. Apskaitos vienetas. Pinigai labai supaprastina pagamintų ar parduotų

įvairių produktų apskaitą. Naudojant kainas, pinigų pagalba išreiškus

prekių/paslaugų kiekį, yra daug paprasčiau nei natūriniais vienetais

(kg., tonomis, litrais, vienetais) apskaičiuoti jų gamybos ir pardavimo

apimtis (firmos, šalies lygmenyse).

4. Mokėjimų priemonė. Pinigų pagalba atliekami apmokėjimai už prekę,

paslaugą, sąskaitas, darbą. Pasinaudojant pinigais apmokamos komunalinės

paslaugos, grąžinama skola

5. Taupymo, turto laikymo bei kaupimo priemonė. Kadangi pinigai gali būti

panaudoti prekių pirkimui bet kada, kai atsiranda poreikis, todėl pinigai

yra patogus turto laikymo, kaupimo būdas. Pinigus patogu taupyti juos

įdedant į bankus.

6. Kapitalo judėjimo tarpininkas. Pinigai yra kredito (skolinimo) priemonė.

Kapitalą pinigų pavidalu paprasta perduoti iš vienų rankų į kitas, nei

materialių daiktų pavidalu (pvz. įrengimus, pastatus ir pan.)

Pinigų funkcijos lemia ir įvairių jų formų atsiradimą. Keičiantis

technologijai ir ekonominiams santykiams keičiasi ir pinigų formos

Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA

Dalis:

Pinigų pasiūla

Šalies pinigų pasiūlą sudaro grynieji pinigai, čekiniai indėliai,

kelioniniai čekiai ir pinigai plačiąja prasme, t.y. pinigai esantys

trumpalaikiuose terminuotuose ir ilgalaikiuose terminuotuose,

taupomuosiuose ir kt. indėliuose.

Grynieji pinigai (Cash Currency) – banknotai ir monetos, sudarantys pinigų

kiekio dalį ekonomikoje.

Pinigai plačiąja prasme, “beveik” pinigai, pinigų pakaitalai (Near Money) –

labai likvidus aktyvas, kurį lengvai ir greitai galima paversti pinigais.

Visa šalies pinigų pasiūla yra grupuojama pagal likvidumo požymį.

Likvidumas (liquidity) – pavertimo grynaisiais pinigais galimybė

Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių,

skiriami įvairaus likvidumo laipsniai. Pagal mažėjantį likvidumo laipsnį

pinigų pasiūlos elementai dažniausiai yra grupuojami taip:

M1 pinigai = grynieji pinigai (banknotai ir monetos, esantys

cirkuliacijoje ir čekiniuose indėliuose, kuriems išrašomi čekiniai

reikalavimai + (plius) kelioniniai čekiai)

M2 pinigai = M1 pinigai + taupomieji bei trumpalaikiai terminuoti

indėliai.

M3 pinigai = M2 pinigai + ilgalaikiai terminuoti indėliai;

L pinigai = M3 pinigai + kiti aktyvai (patvirtinti banko vekseliai,

obligacijos ir t.t)

Būtent M1 pagrindinai lemia pinigų pasiūlą.

Pinigų likvidumo apibūdinimui įvairiose šalyse naudojami skirtingi

pinigų pasiūlos elementai. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių

konkrečioje šalyje, o dažniausiai nuo indėlių svarbos šalies pinigų

pasiūloje. Klausimas kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą

yra diskusinis ir galutinai neišspręstas.

Pinigai (visomis savo formomis) konkrečiu momentu faktiškai esantys

ekonomikoje yra pinigų pasiūla. Ji priklauso nuo cirkuliacijos greičio.

Formuojant pinigų pasiūlą, kiekvienoje šalyje svarbiausią vaidmenį atlieka

centrinis bankas.

Norint reguliuoti pinigų kiekį, reikia žinoti veiksnius, nuo kurių

priklauso tiek pinigų pasiūla, tiek paklausa.

Pinigų paklausa

Turto kiekis, kurį visi šalies ūkio subjektai nori turėti pinigine forma

ūkio sandėriams atlikti, vadinamas pinigų paklausa. Pardavėjai už, prekes

ir paslaugas nori gauti pinigus, kitaip tariant – jie išreiškia pinigų

paklausą. Kuo didesnės ūkio subjekto pajamos, tuo daugiau jis jas naudoja,

tuo daugiau atlieka sandėrių (perka prekes ir paslaugas), tuo didesnė jo

pinigų paklausa. Taipogi, kuo spartesnė apyvarta, tuo didesnis pinigų

dažnumas, tuo irgi didesnė pinigų paklausa.

Pinigų pasiūlos ir paklausos tarpusavio ryšys

Pinigų pasiūlos ir paklausos tarpusavio sąveika rinkoje formuoja palūkanų

normą.

Palūkanų

norma per

metus (i%)

M1

pasiūla (grynieji pinigai)

DD – pinigų paklausos kreivė

SS – pinigų pasiūlos kreivė

Palūkanų norma: procentinė skolos dalis, rodanti kiek pinigų turi būti

sumokėta virš pradinės skolos sumos. Tai pinigų skolinimo kaina.

Pasiūlos kreivė (SS) vertikali: tai rodo, kad centrinis bankas

disponuoja tam tikru, fiksuotu pinigų kiekiu.

Paklausa pinigams priklaauso nuo poreikio pinigams kaip mainų

priemonei. Pinigų paklausos kreivė DD nuožulniai žemėjanti. Tokia kreivės

forma išreiškia priklausomybę, kad didėjant palūkanų normai, gyventojai ir

firmos stengiasi apriboti pinigų, kaip mainų priemonės naudojimą,

pervesdami juos pelningais aktyvais (t.y. gyventojai, verslininkai siekia

mažiau pinigų palikti atsiskaitomosiose sąskaitose, o daugiau jų paversti

pajamingesnėmis sąskaitomis ar kt. aktyvais.)

Pinigų pasiūlos ir paklausos taškas E parodo rinkos palūkanų normą (šiuo

atveju ji lygi 4 proc. – pav.)

Pinigų pasiūlos ir paklausos pokyčiai:

(Pažiūrėsim kaip keičiasi palūkanų norma, keičiantis pinigų paklausai ir

pasiūlai)

1 atvejis: Pinigų pasiūlos pokyčio įtaka palūkanų normai:

Palūkanų

norma per

metus (i%)

M1

pasiūla (grynieji pinigai)

Sumažėjusią pinigų pasiūla parodo pasiūlos kreivės SS poslinkis į S’S’

pdėtį. Pinigų pasiūlos sumažėjimas reiškia, jog jei palūkanų norma išliktų

nepakitusi (4 proc.) tai gyventojams neužtektų pinigų atsiskaitymui ir

kitiems finansiniams reikalams (W). Atotrūkis tarp E ir W parodo papildomą

pinigų paklausą, kuri atsiranda sumažėjus pinigų pasiūlai, jei palūkanų

norma nesikeičia.

Tačiau ilgai tokia situacija tęstis negali. Trūkstant pinigų,

palūkanų norma padidės, pvz. iki 5 proc. (E’). Šis palūkanų dydis bus

naujas pinigų rinkos pusiausvyros taškas.

2 atvejis: Keičiasi pinigų paklausa.

Pinigų paklausos kreivės pokyčio įtaka rinkos palūkanų normai:

Palūkanų

norma per

metus (i%)

M1

pasiūla (grynieji pinigai)

Padidėjus pinigų paklausai (sakykim dėl infliacijos), kreivė DD pasislenka

į padėtį D’D’. Poveikis palūkanų normai bus analogiškas pirmam atvejui.

Padidėjus pinigų paklausai, palūkanų norma kils tol, kol nesusidarys

pusiausvyra naujame taške E’. Vadinasi infliacija padidina rinkos palūkanų

normą.

Šį pinigų rinkos veikimo mechanizmą centrinis bankas panaudoja kaip

monetarinės politikos instrumentą. Poveikis pinigų rinkai gali būti daromas

dirbtinai didinant arba mažinant pinigų pasiūlą.

Bankas, atviroje rinkoje supirkdamas valstybines obligacijas padidina

savo rezervus ir tuo gali padidinti pinigų pasiūlą. Padidėjus pinigų

pasiūlai, palūkanų norma ims mažėti (i). Tai skatina kreditų pagalba

didinti investicijas.

Sumažėjus palūkanų normai, gyventojai taip pat pradės pirkti (į

kreditą) daugiau ilgalaikio vartojimo prekių (namų, automobilių ir kt.).

Didėjant investicijoms (I) ir vartojimo išlaidoms ( C ), didės visuminė

paklausa (AD), o tai lems realaus bendro nacionalinio produkto (BNP) ir

kainų (P) augimą.

Taigi, padidinus pinigų pasiūlą būtų tokia ekonominių reiškinių

tarpusavio priklausomybės seka:

Jei centrinis bankas pinigų pasiūlą sumažintų, tuomet turėtume atvirkštinę

priklausomybę tarp ką tik aptartų ek. reiškinių:

Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA

Dalis: Bankai

(paskaitos santrauka)

Plėtojantis ekonominei sistemai ir ūkinei veiklai, finansų mechanizmas

darėsi vis sudėtingesnis, labai išplito kreditiniai sandėriai, pradėjo

kurtis bankai.

Bankų atsiradimas pirmiausia siejamas su brangenybių laikymu

(saugojimu) ir turi gilią istoriją (net prieš mūsų erą). (bankų vystymosi

istorija nėra mūsų studijų objektas)

Šiuolaikinai bankai tai ypatingos institucijos (verslo įmonės), kurių

pagrindinė verslininkystės sritis yra šalies ūkio skolinamojo fondo

judėjimo organizavimas.

Bankų funkcijos:

1. Bankai vykdo laikinai laisvų piniginių lėšų ir santaupų telkimą. Padėti

į banką indėliai (depozitai) duoda jų savininkams pajamas palūkanų forma

(tai seniausia ir viena pagrindinių banko funkcijų).

2. Bankai teikia kreditus ir neretai tampa įmonių akcininkais

3. Vykdant ūkinius sandėrius bankai tarpininkauja piniginiuose

atsiskaitymuose ir mokėjimuose

4. Bankai leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius ir su jais

atlieka operacijas.

5. Bankai konsultuoja klientus, jiems suteikdami reikiamą ekonominę ir

finansinę konsultaciją

Bankai, priimdami depozitus (indėlius), duodami paskolas, tapdami

įmonių akcininkais, atlikdami atsiskaitymo operacijas, įtakoja tam tikrus

ūkio procesus, juos kontroliuoja. Jie perkelia pinigines lėšas iš tų

ekonomikos sferų, kur jos susikaupia ir yra laisvos, į tas , kur jos gali

būti aktyvios ir pelningiau panaudotos. Tuo pasireiškia bankų ekonominis

vaidmuo.

Bankų rūšys:

Pagal nuosavybės formas bankai gali būti skirstomi į:

1. Valstybiniai bankai. Jie yra valstybės nuosavybė. Jie atlieka emisijos

ir komercijos bankų funkcijas.

2. Akciniai bankai. Tai bankai, paprastai veikiantys kaip akcinės

bendrovės. Akcinės bendrovės forma padeda bankams sparčiau augti,

sutelkti daugiau lėšų.

3. Kooperatiniai bankai. Jie jungia smulkaus kredito draugijas, kurios

priima gyventojų indėlius ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes

paskolas

4. Municipaliniai ir komunaliniai bankai. Jie gali būti kaip miestų

savivaldos organų nuosavybė ir teikia kreditus miestų ūkiui finansuoti

5. Mišrieji. Dalį tokių bankų akcijų turi privatūs asmenys, dalį

organizacijos ir valstybė.

6. Tarptautiniai bankai. Jie atstovauja tarpvalstybinius interesus.

Didžiausi yra Pasaulio bankas, Europos investicijų bankas, Tarptautinis

rekonstrukcijų ir vystymo bankas

Bankų rūšys pagal veiklos pobūdį ir funkcijas:

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas bankai skirstomi į emisijos,

komercinius, investicijų, taupomuosius, ipotekos, duomenų ir kt.

Svarbiausias vaidmuo šalies kreditinėje sistemoje tenka centriniam emisijos

bankui. Kiekvienoje šalyje yra tik vienas centrinis emisijos bankas/

1. Centrinis emisijos bankas. Jis neturi tiesioginio ryšio su ūkinėmis

institucijomis ir organizacijomis.

Centrinio emisijos banko funkcijos:

A. Pagrindinė CB funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą

šalyje. CB valdo ekonomiką, didindamas ar mažindamas šalies pinigų kiekį

(emisiją)

B. Kredituoja komercinius bankus

C. Reguliuoja kredito ir pinigų cirkuliaciją

D. Saugo šalies valiutines atsargas, vertybinius popierius

E. Centrinis bankas nėra grynai komercinė institucija. Pagrindinis jo

tikslas ne pelnas, o nacionaliniai interesai.

F. Centinis bankas nėra tiesiogiai pavaldus vyriausybei. Administraciją

skiria ne vykdomoji valdžia, o valstybinė (parlamentas, seimas)

G. CB vykdo nacionalinę pinigų politiką

2. Komerciniai bankai – ūkinės organizacijos, dirbančios savimokos

principu. Bankai savarankiškai akumuliuoja laikinai laisvas įmonių,

organizacijų, institucijų, gyventojų lėšas ir tokiu būdu sukaupia tam

tikrą kapitalą, kurį naudoja komercinei veiklai. Komerciniai bankai

atlieka organizacijų kreditavimą.

3. Investicijų bankai atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir

pardavimo operacijas

4. Taupomieji bankai, surinkdami iš gyventojų santaupas ir įjungdami jas į

kapitalo rinką, padeda kaupti ir centralizuoti finansinį kapitalą.

5. Ipotekos bankai teikia paskolas, laiduojamas įkeistu nekilnojamu turtu

(žeme, pastatais ir pan.)

6. Duomenų bankai kaupia įvairiausią informaciją ir už tam tikrą mokestį

leidžia ja naudotis.

Pinigų formos:

1. Daiktai (ekvivalentai) (natūriniuose ar barteriniuose mainuose)

2. Auksas

3. Banknotai ir monetos

4. Pusiau pinigai (pinigų pakaitalai):

5. Vertybiniai popieriai

6. Kredito kortelės

1-4 – nereikalauja paaiškinimo

Trumpai apie vertybinius popierius

Vertybiniai popieriai, tai nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojami

atliekant finansines operacijas privačiame ar valstybiniame sektoriuose.

Vertybiniai popieriai:

1. Akcijos

2. Obligacijos

3. Opcionai

4. Hipotekos lakštai

5. Vekseliai

6. Čekiai

Akcijos, tai įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investiciniai

vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai-akcininkai dalyvauja

formuojant akcinės bendrovės kapitalą ir suteikiantys jiems turtines

teises. (ir asmenines neturtines).

Akcijos pažymi investuotojo lėšas, įdėtas į akcinę bendrovę ir suteikia jam

teisę į bendrovės pelno dalį. Akcijos yra ilgalaikiai VP. Jų yra įvairių

rūšių. Pagrindinės iš jų:

Paprastosios akcijos – neturi fiksuotos pelno normos, tačiau suteikia balso

teisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Dividendai priklauso nuo gauto

bendro bendrovės pelno ir akcininkų susirinkimo sprendimo.

Privilegijuotos akcijos – suteikia pirmumo teisę gauti fiksuotą dividendą,

bei pirmenybę gauti likviduojamos bendrovės pelną.

Privilegijuota akcija su kaupiamuoju dividendu – savininkui išmokami visi

dividendai, net už tą periodą, kai įmonė buvo nuostolinga ir dividendai

nebuvo sumokėti

Privilegijuota akcija su nekaupiamuoju dividendu- savininkui priklausanti

pelno dalis, neišmokėta už pirmąjį periodą dėl įmonės lėšų stokos negali

būti perkelta į kitus ūkinius metus.

Privilegijuota akcija su balso teise.

Akcijos išleidžiamos akcinių bendrovių, norint pritraukti papildomas lėšas,

reikalingas finansuoti bendrovės veiklą.

Dividentas – akcinės bendrovės pelno dalis, išmokama jos akcininkams.

Obligacijos – tai skolinis įsipareigojimas, kuriuo siekiama VP rinkoje

pritraukti lėšas.

Obligacijos – tai VP, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir

teisę į metinę palūkanų normą. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižada

grąžinti pinigų suma iki nustatytos datos. Be to, kiekvienais metais per

visą obligacijos galiojimo laiką išmokama papildoma pinigų suma.

Pagrindiniai obligacijų tipai:

1. Vyriausybinė obligacija

2. Municipalinė

3. Ipotekos obligacija

Vardinė

Akcinės bendrovės

Konvertuojama

Vyriausybinė obligacija – VP, liudijantis apie kredito suteikimą valstybei.

Municipalinė – VP, liudijantis apie kredito suteikimą vietiniams valdžios

organams

Ipotekos obligacija – Ši obligacija yra padengta nekilnojamu turtu, kurį

valdo ją išleidusi įmonė

INFLIACIJA IR NEDARBAS

(paskaitos santrauka)

Infliacija

Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų nuvertėjimą,

pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacija – tai vidutinio kainų lygio

pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas.

Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras).

Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis

kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis

infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena

aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos

kinta netolygiai

Infliacijos rūšys:

Infliacijos rūšys gali būti labai įvairios.

Infliacija teritoriniu požiūriu: 1) lokalinė, pasireiškianti konkrečioje

šalyje; 2)tarptautinė-pasaulinė, apimanti grupę šalių.

Infliacijos rūšys pagal kainų kilimo laipsnį:

• Šliaužianti – kai kainos auga ne daugiau kaip 10% per metus

• Šuoliuojanti – kai kainos auga nuo 20 iki 200% per metus

• Hiperinfliacija – kai kainos ir pinigų kiekis apyvartoje auga

ypač sparčiais tempais: kainos auga per 1000% per metus.

Hiperinfliacija: Lietuvoje 1992 – 1162%, Ukrainoje 1993 –

3690%, Baltarusijoje 1993 – 1491%; Europos Sąjungoje 1997 –

10,6%

• Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio

sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį

Infliacija pagal ją sukeliančius veiksnius:

Paklausos (pirkėjų) infliacija. Ją sukelia veiksniai, susiję su pinigų

cirkuliacijos ypatumais. Pirma: Šiuolaikinė popierinių pinigų sistema

sudaro sąlygas popierinių pinigų kiekio didėjimui, o tuo pačiu sąlygoja jų

nuvertėjimą, piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimą. Šiuolaikinė

pinigų sistema nebeturi to kriterijaus, kuris leistų nustatyti, kokia

pinigų masė yra perteklinė. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja

fizinės galimybės ir jų kiekis gali augti nevaržomai. Antra: Spartus

valstybės išlaidų augimas, susijęs su finansiniais ekonomikos reguliavimo

aspektais (ekonomikos militarizavimas, socialinių priemonių finansavimas,

ir pan. ) taipogi skatina infliaciją. Jei valstybės biudžetas yra

deficitinis, tai šių priemonių finansavimui naudojama papildoma pinigų

emisija (spausdinami pinigai). Tai didina pinigų kiekį apyvartoje ir

sąlygoja kainų augimą.

Sąnaudų (gamintojų) infliacija. Sąnaudų infliaciją sąlygoja veiksniai,

susiję su kainų augimu prekių gamybos ir pasiūlos sferoje. Jei paklausos

infliacijos pirminė priežastis yra pinigų masės cirkuliacijos sferoje

augimas (per didelio jų kiekio išleidimas), tai esant sąnaudų infliacijai

priklausomybė yra atvirkštinė. Šiuo atveju, pirminė infliacijos priežastis

yra kainų augimas, o pinigų masės didėjimas yra tik pasekmė, nes

nebeužtenka pinigų padidėjusioms prekių kainoms padengti.

Infliacijos pasekmės

Infliacijos socialinės ekonominės pasekmės yra labai įvairios: ji veikia

ekonominio augimo tempus bei proporcijas; darbo jėgos užimtumą;

tarptautinius ekonominius santykius ir kt. Nedideli infliacijos tempai (2-

3% per metus) ekonomistų nuomone yra netgi naudingi ekonomikai. Jie sukelia

kainų ir pelno normos augimą. Tai didina investicijas ir tam tikram laikui

skatina gamybos augimą, mažina nedarbą.

Neigiamos makro ir mikro lygmens infliacijos didėjimo pasekmės:

• Didėja ekonomikos disproporcijos (nes kainos auga netolygiai)

• Kapitalas persilieja iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą,

susiformuoja spekuliacinė prekyba

• Mažėja realus darbo užmokestis

• Deformuojasi vartotojiška paklausa (bėgama nuo pinigų, perkamos

brangios prekės, nepriklausomai nuo jų poreikio; perkama bet

kas – pinigai materializuojami)

• Didėja neteisėto kaupimo galimybės, perpardavimai, biržų

maklerių pelnas ir pan.

• Krinta didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis, tai ypač

paliečia gyventojų sluoksnius, gaunančius fiksuotas pajamas,

didėja nelygybė, nuvertėja santaupos

Nuostoliai dėl infliacijos pirmiausia (elementariausiu būdu) pasireiškia

tuo, kad jei kyla kaina, tai pralaimi pirkėjas ir laimi pardavėjas. Tačiau

čia būtina pažiūrėti giliau į šį procesą.

Prarandantieji infliacijos didėjimo metu yra tie:

• kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma: žmonės, kurių fiksuoti

atlyginimai;

• verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už

pastovią kainą;

• pensininkai, gaunantys pastovias pensijas;

• tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitokiu būdu, nes

grąžinama nuvertėjusiais pinigais.

Laimintys infliacijos didėjimo metu:

• verslininkai, kurie dirbantiesiems moka pastovų atlyginimą, nes jų

parduodamų prekių kainos augs greičiau nei gamybos kaštai;

• kurie leidžia obligacijas, nes išmoka nuvertėjusiais pinigais

• imantys paskolas

Visumoje, infliacija perskirsto turtą: paima iš skolintojų ir perduoda

skolininkams.

Antiinfliacinės priemonės:

Rinkos ekonomikos šalyse veikia antiinfliacinis mechanizmas, kurio tikslas

apsaugoti tiek vartotoją, tiek visą ekonomiką nuo neigiamų sparčios

infliacijos pasekmių. Svarbiausios šio mechanizmo dalys:

1. Centrinių bankų, atsakingų už pinigų emisiją, santykinė priklausomybė

nuo vyriausybės. Tai leidžia riboti pinigų emisiją.

2. Valstybės vykdoma defliacinė politika – tai priemonės, mažinančios

pinigų paklausą: didinamos palūkanos už kreditą, didinami pajamų

mokesčiai

3. Socialinių garantijų sistemos plėtojimas.

Antiinfliacinis mechanizmas realizuojamas įvairiomis priemonėmis:

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek speciali

vyriausybės antiinfliacinė politika.

Pirma. Viena iš priemonių yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė. (šių

priemonių visuma vadinama pajamų politika).

Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos

tramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio

augimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą

(nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo

efektyvesnis: vienu sprendimu sustabdomas kainų augimas. Tačiau praktika

parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą. Iš

tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui,

infliacija sulėtėja. Jei vyriausybė dar didina ir visuminę paklausą, kainų

lygio stabilizavimasis sukelia ir žymų nedarbo mažėjimą. Tačiau pasibaigus

tokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima, ką praradusi – infliacija

keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir “įšaldymu” spręstos

problemos iškyla dar aštresnėmis formomis. Dauguma ekonomistų tokias

antiinfliacines priemones vadina ne ekonominėmis, o politinėmis. Jos

neretai naudojamos prieš eilinius rinkimus.

Antra antiinfliacinė priemonė – tai pajamų indeksavimas. Ji skirta

kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių.

Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, draudimo polisų

nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas

su gyvenimo kaštų kilimu. Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo

atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas.

Tačiau indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi

jos spręsti. Indeksavimo paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti

pajamų perskirstymą, kuris visada prasideda, įsisiūbavus infliacijai.

Trečia. Kova su infliacija gali būti efektyvi tik reguliuojant

visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma

fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis,

vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis).

Nedarbas

Esmė:

Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi darbo

(tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Bedarbiai yra nedirbantys darbingo

amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose,

užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam

mokymuisi.

Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia

dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir

socialines, psichologines, moralines it t.t., tai yra deviantinis

visuomenės procesas.

Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos

(procentine išraiška).

Nedarbo rūšys:

Yra kelios nedarbo r

. . .

II. Importo kvota yra antra užsienio prekybos suvaržymo priemonė.

Kvota yra administracinė priemonė produkcijai arba prekybai apriboti.

Kvota yra leistinas kurių nors prekių importo kiekis. Kvota skiriasi nuo

muito tuo, kad vyriausybė, nustatydama importo kvotas, negauna pajamų.

Todėl kvotų nustatymas tiesiogine prasme nėra vyriausybės iždo politikos

priemonė. Tačiau muitų ir kvotos ek pasekmės tapatingos. Pirmiausia kvotos

įvedimas pakelia kainą ir šalies gyventojai perka mažiau ir moka brangiau

už importines prekes. Suveikia paklausos ir pasiūlos dėsnis, nes kvota

visuomet yra mažesnė už paklausą. Jei paklausa pranoksta pasiūlą, tai kaina

prekei padidėja. Tačiau vartotojai nuo kvotos kenčia daugiau nei nuo muitų,

kadangi kvotos riboja pirkėjo pasirinkimą.

Importo kvotos naudingos vidaus gamintojams, nes padidina paklausą

šalyje gaminamai produkcijai, o kartu ir kainą. Mažėja g-bos efektyvumas,

stokojama prekių kylant jų kainoms. Tuo atveju galima gaminti esant

didesniems gamybos kaštams. Užsienio gamintojai gali pasinaudoti tokia

aplinkybe ir parduoti mažiau prekiø bet aukštesne kaina.

III. Be to, įvedami kiti importo apribojimai: pvz. importuojamos prekės

turi atitikti pasaulinius kokybės standartus, vartojimo saugumo, aplinkos

apsaugos reikalavimus. Deja į Lietuvos rinką dažnai patenka nekokybiški,

pasibaigusio galiojimo laiko maisto produktai, vaistai ir kt. prekės.

Paminėtos priemonės yra savotiški barjerai, reguliuojantys užsienio

prekybą.

Prekybos barjerus paprastai sudaro šalis, siekdama apriboti vietiniams

vartotojams skirtą užsienio prekių apimtį. Šie barjerai dažniausiai

sukuriami norint nuo užsienio konkurencijos apsaugoti vietinius gamintojus

bei skirti jiems laiko padidinti produktyvumą.

IV. Todėl dar kartais naudojamos net subsidijos, kurios suteiktų saviems

gamintojams, priešingai nei įvežamų prekių, galimybė dirbtinai sumažinti

kainas. Tačiau čia dažnai iškyla problema – vietiniai gamintojai toli gražu

ne visada stengiasi gerinti savo produkcijos kokybę, didinti darbo našumą,

mažinti kainas, kol nuo užsienio konkurencijos juos saugo prekybos

barjerai.

Užsienio prekybos priemonėmis gali būti sprendžiamos ir politinės

problemos: pvz. prekybos blokados verčia valstybæ, pažeidžiančią žmonių

teises, keisti politiką. Tačiau tokia prekybos blokados politika yra

veiksminga tik tada, kai ji yra kolektyvinė – kai apsijungusios ją vykdo

daugelis šalių.

Tarptautinės investicijos

Tarptautinės investicijos pagrįstai priskiriamos sudėtingiausioms

tarptautinių santykių formoms. Jos kompleksiškai ir sistemingai leidžia

spræsti tiek ekonomines, tiek socialines, tiek politines, tiek ekologines

problemas.

Tarptautinės investicijos teigiamai veikia jas priimančių šalių,

dažnai vadinamø šalimis recipientais, ekonomiką. Tačiau šioms šalims reikia

spræsti daugelį problemų:

kokio dydžio tarptautinių investicijų reikia siekti,

į kokias ūkio šakas ir kokiomis formomis pritraukti užsienio firmas ir

kapitalą,

kaip nukreipti tarptautinių kompanijø veiklą sprendžiant socialinius šalies

vidaus klausimus ir pan.

(Investicijas teikiančios šalys dažnai vadinamos šalimis donorėmis).

Valstybinė tarptautinių investicijų reguliavimo politika susiduria su

įvairiomis problemomis. Įvairiomis priemonėmis siekiama padidinti

tarptautinių investicijų efektą, minimizuoti su jomis susijusius kaštus,

sudaryti užsienio partneriams palankų investicijų klimatą.

Tarptautinės investicijos vykdomos šiomis pagrindinėmis priemonėmis:

1. Tiesioginės investicijos į konkrečias įmones pramonėje, prekyboje,

paslaugose ir kt;

2. Portfelinės investicijos į užsienines obligacijas ir kitus vertybinius

popierius;

3. Ilgalaikiai arba vidutinės trukmės tarptautiniai kreditai ir paskolos,

suteikiamos konkrečioms įmonėms ir organizacijoms.

Investicijų būdai:

1.Tiesioginių tarptautinių investicijų paskirstymas atskiroms šalims,

ekonomikos šakoms labai formuoja pasaulio ūkio struktūrą, raidą, santykius

tarp pagrindinių ūkio grandžių. Naudodamos tiesiogines investicijas,

transnacionalinės korporacijos efektyviai plečia savo veiklos sferą,

sukurdamos užsienyje įmones kaip

1) filialus,

2)“dukterines” įmones

3) Partnerines kompanijas.

Plačiau: Vasiliauskas- 197

psl.

2.Portfelinės tarptautinės investicijos laikomos labai svarbiais užsienio

kapitalo įtraukimo, įvairių paskolų finansavimo šaltiniais. Ženkli šių

investicijų augimo tendencija. Bene svarbiausiu šio proceso stimulu yra

įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumas.

3. Tarptautinių kreditų reikšmė ir poveikis tiek įvairių šalių, tiek

pasaulinio ūkio raidai tampa vis reikšmingesnė. Tarptautinių kreditų

rinkoje išskiriamos pinigų ir kapitalo rinkos. Pinigų rinką daugiausia

sudaro trumpalaikiai (iki metų) kreditai, kurių pagalba tiek korporacijos,

tiek ir valstybiniai bankai papildo laikiną apyvartinį lėšų deficitą.

Kapitalų rinka skirta vidutinės trukmės (nuo 2 iki 10 metų) ir ilgalaikiam

(daugiau nei 10 m. ) kreditavimui, kuris vykdomas išleidžiant ir įgyjant

obligacijas. Šie kreditai naudojami ir palyginti naujomis finansavimo

formomis. Viena jų – projektinis finansavimas, t.y. tarptautinio kredito

suteikimas konkretiems pramonės ar kitų ūkio šakų projektams įgyvendinti.

VYRIAUSYBĖS VAIDMUO EKONOMIKOJE

(Paskaitos santrauka)

Vertinant vyriausybės vaidmenį ekonomikoje išsiskiria du kraštutiniai

požiūriai:

1. Vyriausybės vaidmuo reguliuojant ekonomiką, mažinant verslo ciklo

svyravimus, yra svarbus ir tai pirmiausia turi būti reguliuojama

fiskalinės ir monetarinės politikos pagalba

2. Vyriausybė neturi kištis į ekonomiką. Rinkos ekonomika turi

susireguliuoti savaiminiu būdu.

Realiame gyvenime pastaruoju metu vyriausybės vis labiau kišasi į šalių

ūkį. Tai atliekama:

• Vykdant fiskalinę politiką

• Vykdant monetarinę politiką

• Vykdant antiinfliacinę politiką

• Vykdant antimonopolinę politiką

• Vykdant užimtumo politiką

• Vykdant socialinio saugumo politiką ir kt.

Visa tai vykdoma siekiant užtikrinti gamybos stabilumą.

Valstybės pareiga yra tiekti tas prekes ir paslaugas, kurių pasiūlos

negalima laukti iš privataus sektoriaus.

Ir taip vyriausybės poveikis ekonomikai pasireiškia per:

išlaidas

mokesčius (fiskalinę politiką)

reguliavimą (įstatymus)

valstybines įmones

1. Išlaidos. Kai vyriausybė moka socialines pensijas nedirbantiems

žmonėms, jos poveikis nukreiptas į tuos, kurie gauna visuomeninį

produktą. Gaunantis pensiją gali nusipirkti daugiau prekių ir paslaugų.

Kai vyriausybė tiesia kelius arba perka lėktuvus, ji veikia gamybą. Kai

vyriausybė finansuoja mokslinius tyrimus, ji daro įtaką šalies

technologijų progresui, inovacijoms, gamybos aktyvinimui.

(be to apie tai kalbėta nagrinëdami temą “Nacionalinis produktas”,

pvz.vyriausybės išlaidos įvairioms prekėms ir paslaugoms – švietimui,

socialinei apsaugai, gynybai ir pan.; įvairûs transferiniai išmokëjimai,

subsidijos ir pan. – prašom pasiskaityti)

2. Mokesčiai . Rinkdama mokesčius vyriausybė veikia tuos, kurie gauna

visuomeninį produktą. Mokėdami mokesčius, mokėtojas netenka dalies pajamų

ir todėl gali nusipirkti mažiau prekių bei paslaugų. Mokesčiai taip pat

daro poveikį tam, kas gaminama. Apmokestinus vienas prekes, stabdoma jų

gamybą, o kartu skatinama substitutų gamyba. Be to, mokesčiai gali veikti

ir tai, kaip prekės gaminamos. Keisdama mokesčius vyriausybė gali

skatinti verslininkus labiau gamyboje diegti inovacijas, gaminti

modernesnį produktą. (be to apie valstybės įtaka ekonomikai per mokesčius

kalbėta temoje “Fiskalinë politika”)

Mokesčių sistemos sudaromos remiantis šiais principais:

neutralumas

tikslingas nukreipimas prieš nepageidautinus rinkos reiškinius;

paprastumas ir aiškumas;

teisingumas

3. Reguliavimas. Vyriausybės nutarimai, sprendimai, įstatymai daro didelę

įtaką verslo plėtrai, ekonominei raidai. Nuo įstatyminio valstybės pagrindo

labai priklauso kokios prekės, paslaugos bus gaminamos, kokiu mastu.

Įstatymais įteisinama fiskalinės bei monetarinės politikos mechanizmo

veikla. Vyriausybė gali uždrausti atskirų prekių gamybą (pvz. pesticidų),

numatyti vairius reikalavimus įvairiose gyvenimo srityse (pvz. – reikalauti

būtinai įrengti apsauginius diržus prie automobilių sėdinių, žmonių

reikalauti išmetamųjų medžiagų į atmosferą sumažinimo ir pan.) ir tuo

skatinti ar riboti įvairių produktų gamybą. Tai vyriausybė realizuoja per

įvairias vyriausybines institucijas, kontroliuojančias įstatymų ir nutarimų

vykdymą

4. Valstybinių įmonių vaidmuo ekonomikoje yra labai diskutuotina tema ir

betarpiškai siejama su privatizacija ir privataus sektoriaus stiprinimu.

Tai labai priklauso nuo vyriausybės vykdomos ekonominė politikos ir keliamų

konkrečių tikslų, tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių. Paprastai vyriausybė,

plėsdama privatų sektorių tikisi pakelti gamybos efektyvumą, padidinti

savo fondus ir pan.

Tačiau valstybė reguliuoja kai kurias veiklos sritis, siekdama neleisti

kurtis monopolijoms, apsaugoti visuomenę nuo klaidingos prekių ir paslaugų

reklamos, kenksmingų produktų.

Vyriausybė reguliuoja ekonomiką, norėdama:

pateikti visuomenei tas prekes ar paslaugas, kurių negali tiekti privatus

verslas.

apsaugoti visuomenę nuo neigiamų šalutinio produkto efektų, tokių kaip

gamtos teršimas;

skatinti reikalingų ir nekenksmingų prekių vartojimą bei atsisakymą nuo

blogų prekių;

remti skurstančius visuomenės narius;

stabilizuoti ekonomiką.

Join the Conversation

×
×