Makroekonomika – nagrinėja bendrąsias ekonominių sistemų problemas –
užimtumą, nedarbą, nacionalinį produktą, infliaciją.
Makroekonomika nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą.
(Mikroekonomika – tiria gamintojų ir vartotojų veiklą ir elgesį)
NACIONALINIS PRODUKTAS
Nacionalinis produktas
Samprata:
Žmonių ūkinė veikla nenutrūkstama. Gamybą lydi vartojimas. Savo ruožtu, vartojimas skatina gamybą, t.y. vartojimas yra gamybos stimulas. Valstybių ūkiai (economy) (ūkis valstybės lygmeniu) gamina įvairiausių prekių ir paslaugų (maistą, automobilius, medicinines, kultūrines, išsimokslinimo paslaugas). Gaminių ir paslaugų įvairovė sąlygoja problemą: kaip įvertinti (išmatuoti) tai kas pagaminta.
Norint apskaičiuoti šalyje pagamintos visos produkcijos (paslaugų) apimtį, bendru matu tampa rinkos kaina. Sumuodami per tam tikrą laiką šalyje pagamintų įvairių produktų/paslaugų kainas, gauname nacionalinį produktą.
Konkrečios šalies nacionalinis produktas dažniausiai skaičiuojamas metams.
Taigi, nacionalinis produktas (NP) – tai pinigais išreikšta prekių ir paslaugų, pagamintų per atitinkamą laikotarpį (dažniausiai per metus), vertė
Taigi (atkreipkite dėmesį), nacionalinį produktą nusako gamybos apimtis ne konkrečiam momentui, bet laiko tarpui (pvz. metams)
NP rodikliai
NP rodikliai (pagrindiniai):
1. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP)
2. Bendrasis vidaus produktas (BVP)
3. Grynasis nacionalinis produktas (GNP)
4. Nacionalinės pajamos (NP)
5. Asmeninės pajamos (AP)
6. Grynosios asmeninės pajamos (GAP)
I. BNP (Gross Nacional Product)
Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP).
BNP (Gross Nacional Product) – yra bendra galutinių produktų (prekių ir paslaugų), pagamintų šalies ūkyje per tam tikrą laiką (pvz. metus) suma, išreikšta einamosiomis kainomis.
BNP skaičiavimo pagrindinės sąlygos (kriterijai) (būtina prisiminti, norint paskaičiuoti ir suprasti BNP esmę):
1. BNP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurios buvo parduotos tais metais rinkoje
2. Į BNP įeina tik tais metais pagaminta produkcija
3. Be to, BNP-ą sudaro baigtinių prekių ir paslaugų vertė
4. Skaičiuojant BNP labai svarbu to paties produkto neįvertinti kelis kartus, t.y eliminuoti visas prekių perpardavimo operacijas
5. Į BNP, paprastai, įeina tik oficialios rinkos operacijos. Nelegalūs sandėriai, „šešėlinės ekonomikos” (neapskaitomos) produktai/ paslaugos
BNP-e neatsispindi
Tačiau paprastai bandoma apskaičiuoti „šešėlinę ekonomika”: Lietuvoje –
Adlys: 1997 03 24 – 10-15 proc. Kt. – iki 30 proc., statistika – apie 15%.
Jei prekė tais metais buvo pagaminta, bet nerealizuota, jos vertė į BNP
pateks tik tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinės atsargos (šių atsargų prieaugis įeina į BNP)
Tai padaryti nėra paprasta, nes gaminiai (tarpiniai) dažnai pereina daugybę gamybos stadijų. Jie daug kartų parduodami, kol patenka į vartojimo sferą.
Pvz. televizoriaus gamintojai perka įv. plokštes, mikroschemas ir pan.
Tačiau nustatant nacionalinio produkto vertę, įtraukiama tik televizoriaus vertė. Gaminant duoną, naudojami miltai ir visokie kt. Priedai, tačiau tik duonos vertė patenka į BNP.
Kadangi nuo pat pradžių susiduriame su galutinio ir tarpinio produkto sąvoka, būtina išsiaiškinti jų esmę.
Galutinis produktas yra prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui (nesvarbu kokiame ekonominiame sektoriuje šis vartojimas vyksta), bet ne tolesniam perdirbimui ar perpardavimui.
Tarpinis produktas yra prekė/paslauga, perkama tolesniam perdirbimui arba perpardavimui ir naudojama kaip ištekliai kitų prekių/paslaugų gamyboje.
Tai nėra paprasta įvertinti.
Jei bendrasis nacionalinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies firmų tais metais pagamintų visų, o ne tik baigtinių prekių verčių suma, neišvengiamai kelis kartus susumuotume daugelį tarpinių produktų.
Išimtys:
Išimtys (pvz.) daromos investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui.
Šios Prekės (darbo priemonės) taipogi laikomos galutiniu produktu ir įeina į BNP pagrindinių fondų dydžiu.
Kt.
Pakartotinų sumavimų išvengiama kiekvienoje gamybos stadijoje kiekvienam produktui skaičiuojant pridėtinę vertę.
Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos gaminio vertės ir jos pirktų tarpinių produktų vertės. Tai vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje.
Nominalus ir realus BNP
Sumuodami visų baigtinių prekių/paslaugų kainas išmatuojame šalies metinės produkcijos dydį. Tačiau kainos dėl infliacijos keičiasi. Todėl norėdami lyginti įvairių metų BNP rodiklius, turime vertinti kainų kitimo įtaką.
Tuo tikslu nustatomas bazinis kainų lygis – tai pasirinktų kokių nors metų kainų lygis. BNP-ą matuodami bazinių metų kainomis gauname duomenis apie realųjį BNP-o dydį ir jo dinamiką. Einamųjų metų kainos vadinamos faktinėmis kainomis. Bazinių metų kainos, naudojamos kitų metų BNP
skaičiuoti, vadinamos palyginamosiomis/sugretinamosiomis kainomis.
Skaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomis nustatomas nominalusis BNP, o skaičiuojant palyginamosiomis/
sugretinamosiomis – realusis BNP.
Taigi, nominalusis BNP (nominal) – visų baigtinių prekių/paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (metus) suma faktinėmis (einamosiomis)
kainomis. Realusis BNP (real) – perskaičiuotas nominalusis BNP
atsižvelgiant į kainų lygio pasikeitimo tempą arba visų baigtinių prekių/paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (metus) suma palyginamosiomis kainomis.
Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus.
Kainų indeksas yra santykis tarp prekės/paslaugos vertės faktinėmis kainomis ir jų vertės sugretinamosiomis kainomis.
Pvz. 1994 m. 1 kg. Dešros kainavo 25 Lt.
1995 m. ……………………………. 30 Lt
Vadinasi dešros kainų indeksas:
30/25=1,2
Iš visų kainų indeksų populiariausias yra vartojimo prekių ir paslaugų indeksas (Consumer Price Index).
Paprastai jis skaičiuojamas kaip vidutines pajamas gaunančios miestiečių šeimos vieno mėnesio išlaidų, apibrėžtam tipiškam prekių/paslaugų rinkiniui (“krepšeliui”) įsigyti, santykis su ankstesnių metų to paties periodo išlaidomis tam pačiam rinkiniui (krepšeliui).
BNP skaičiavimo metodai
BNP skaičiavimo metodai:
1. Išlaidų
2. Pajamų
3. Gamybos
1. Išlaidų sumavimo metodas
BNP skaičiuojant išlaidų metodu išskiriamos šios pagrindinės išlaidų grupės, kurios atitinka ūkinės veiklos subjektų sektorius:
A. Asmeninis vartojimas
B. Investicijos
C. Valstybiniai/vyriausybiniai pirkimai
Grynasis eksportas
A. Asmeninis vartojimas (C) – tai visos išlaidos prekėms/ paslaugoms, kurias padaro namų ūkiai (šeima, individai) bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Išimtis – gyventojų išlaidos namui, žemei ir kitam nekilnojamam turtui įsigyti: Tai priskiriama investicijoms.
Šios išlaidos prekėms įsigyti skirstomos į trumpalaikio ir ilgalaikio naudojimo prekes.
B. Investicijos (I) – tai išlaidos pagrindiniams fondams bei atsargoms įsigyti. Šios išlaidos skirstomos į:
1) Pagrindiniam kapitalui įsigyti (mašinos, įrengimai, pastatai)
2) Gyvenamiesiems namams
3) Gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui
Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Jas sudaro dvi dalys: a) atstatymo ir b) grynosios investicijos. Atstatymo investicijos skiriamos susidėvėjusioms gamybos priemonėms atstatyti. Grynosios investicijos – naujoms, papildomoms gamybos priemonėms įsigyti.
Atstatymo investicijos daromos amortizacijos sąskaita (kapitalo vartojimo)
ir užtikrina pagrindinio kapitalo išsaugojimą. Grynosios investicijos išplečia pagrindinį kapitalą. Visa investicijų suma patenka į BNP-ą, nes visos investicinės prekės (tiek pagrindiniam kapitalui atnaujinti, tiek jam plėsti) yra einamųjų metų gamybos produkcija ir į tarpinį produktą nepatenka.
C. Valstybės (vyriausybės) išlaidos (G). Ši išlaidų dalis nėra vienalytė –
ji apima tiek išlaidas einamajam vartojimui (valstybės išlaikomosiose institucijose), tiek investicines išlaidas. Vyriausybės daromos išlaidos, skirtingai nuo fizinių ir juridinių asmenų daromų išlaidų nėra vieningai visuomenėje traktuojamos kaip reikalingos visuomenės poreikiams tenkinti.
Pvz., išlaidos mokykloms, ligoninėms, kelių tiesimui – suprantamos kaip reikalingos. Tuo tarpu ginklų pirkimui ir panašiai – dažnai vertinamos neigiamai ir tam nepritariama. Nežiūrint visuomenės nuomonės pagal nacionalinės sąskaitybos metodiką visos vyriausybės daromos išlaidos įtraukiamos į BNP. Vyriausybės tiesioginiai (transferiniai išmokėjimai)
pervedimai asmenims ir organizacijoms (pašalpos asmenims, lęšų pervedimas iš aukėtesniuųjų š žemesniasias organizacijas) nacionalinio produkto nepadidina ir į BNP neįtraukiami.
D. Grynasis eksportas (X-Z). Kadangi BNP yra nacionalinio ūkio visuminio produkto išraiška, tai kas einamaisiais metais buvo įvežta iš užsienio (importuota) ir panaudota iš BNP išskaičiuojama (BNP-Z), o eksporto apimtis pridedama (BNP+X), nors šalyje ji nebuvo suvartota (o tik pagaminta). Tad grynasis eksportas yra skirtumas tarp eksporto ir importo
(X-Z).
Susumavę minėtas keturias išlaidų grupes apskaičiuojame nacionalinį produktą:
2. Pajamų sumavimo metodas
BNP gaunamas skaičiuojant visų piniginių pajamų sumą. Pajamų komponentai:
darbo užmokestis, renta, palūkanos, netiesioginiai mokesčiai, pelnas, subsidijos
1) Darbo užmokestis – išmokamas samdomiesiems darbuotojams už atliktą darbą. Šis komponentas sudaro didžiąją šalies pajamų dalį. Į jį įtraukiami ir įnašai į socialinio draudimo fondus.
2) Renta – tai pajamos už žemę ir kito nejudamo turto nuosavybę
3) Palūkanos – pajamos, gautos už paskolintus pinigus. Jas gauna bankų indėlininkai, obligacijų savininkai (obligacijų savininkams mokomi dividendai).
4) Pagrindinio kapitalo vartojimas – amortizaciniai atskaitymai
5) Netiesioginiai mokesčiai – pajamos iš mokesčių, kuriuos vyriausybė nustato verslo įmonėms (pridėtinės vertės mokestis, akcizas, turto mokestis, licenzijos, žemės mokestis, mokestis už aplinkos teršimą)
6) Pelnas – bendrovių grynosios pajamos, liekančios padengus gamybos kaštus.
Taigi, BNP, apskaičiuotas pajamų sumavimo būdu, yra per metus gautų atlyginimų, palūkanų, nuomos mokesčių, pelno, amortizacijos bei netiesioginių mokesčių suma.
3. BNP skaičiavimas gamybos metodu –
tai visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį, kaip galutinio gamybinio veiklos rezultato vertė pinigine išraiška.
II. Bendrasis vidaus produktas (BVP) (Gross Domestic Product)
BVP yra vienas iš dažniausiai naudojamų ekonominių rodiklių, kurio pagalba vertinamas šalies išsivystymo lygis, vystymosi tempai, atliekama palyginamoji įvairių šalių raidos analizė.
BVP – nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia konkrečioje šalyje vykdomos ūkinės veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį (metus), t.y. – BVP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertę, atimant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir pridedant šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas.
Tuo tarpu BNP (bendrasis nacionalinis produktas) nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia visų kurios nors šalies piliečių ūkinės veiklos rezultatus.
Ir taip:
BNP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertę
“-“(minus) minusuojamos užsieniečių gautos pajamos konkrečios šalies viduje
“+”(plius) pridedamos šalies piliečių pajamos iš investicijų užsienyje
BVP gaunamas šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertė
“-“(minus) gautos pajamos iš investicijų užsienyje
“+”(plius) užsieniečių pajamos (už investicijas) konkrečios šalies viduje
III. Grynasis nacionalinis produktas (GNP)
Iš BNP atėmus amortizacijai skirtą sumą gaunamas grynasis nacionalinis produktas (GNP). Amortizacijos suma išreiškia baigtinių prekių ir paslaugų kiekį, kuris neišvengiamai turi grįžti į gamybą, kad kompensuotų susidėvėjusias gamybos priemones ir užtikrintų iki tol buvusį gamybinį pajėgumą. T.y GNP nusako produkcijos apimtį, kuri lieka visuomenei vartoti bei gamybiniam kapitalui plėsti. Tačiau realūs gamybos priemonių nusidėvėjimo mastai nustatomi labai apytiksliai, todėl apskaičiuoti amortizacijos dalį BNP yra labai sudėtinga. Todėl nors grynasis nacionalinis produktas (GNP) ekonomistų yra labiau vertinamas nei BNP, vis dėlto dažniau yra naudojamas BNP-to, o ne GNP rodiklis.
IV. Nacionalinės pajamos
Nacionalinių pajamų sąvoka dažnai naudojama kaip nacionalinio produkto sinonimas. Tačiau iš tikrųjų nacionalines pajamas gausime iš GNP (grynojo nacionalinio produkto) atėmę netiesioginius verslo mokesčius (akcizai, PVM, muitai, renta, palūkanos). Šis rodiklis dar tiksliau nei GNP įvertina šalies visumines visuomenines pajamas.
Nacionalinių pajamų rodiklis išreiškia tą visuomenėje sukurtą pajamų dalį, kuri išreiškia visuomenės gamybos grynąją išeigą. Šis rodiklis naudojamas retai.
V. Asmeninės pajamos
Asmenines pajamas sudaro asmenims (n.ū) atitekusi BNP dalis, kaip ūkinės veiklos rezultatas bei gaunami išmokėjimai iš valstybės biudžeto arba bendrovių lėšų: t.y. darbo užmokestis (priskaičiuotas, įskaitant asmeninį pajamų mokestį, įnašus į socialinio draudimo fondą) bei transferiniai išmokėjimai (socialinės pašalpos, nedarbo pašalpos ir kt.).
VI. Grynosios asmeninės pajamos (disponuojamos pajamos)
Ne visomis asmeninėmis pajamomis gavėjas gali naudotis (disponuoti). Dalį jų privaloma tvarka gavėjas sumoka valstybei kaip asmeninių pajamų mokestį.
Disponuojamos pajamos yra likusi dalis – lėšos, kurias asmuo gali laisvai naudoti vartojimui ar taupymui. Tai yra svarbus ekonominis rodiklis.
Kiti nacionalinio produkto rodikliai
Nacionalinio produkto mastai ir jo dinamika apibūdina šalies bendrą ekonominį potencialą. Šalies ekonominio išsivystymo ir gyventojų gyvenimo lygiui nustatyti skaičiuojamas nacionalinio produkto kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Tam dažniausiai naudojami rodikliai: BNP vienam gyventojui (Gross Nacional Product per capita) arba BVP vienam gyventojui.
Šalies ekonominiam vystymuisi (dinamikai) nustatyti naudojamas BNP (arba
BVP)metinio prieaugio rodikliai
BNP(BVP) apskaičiavimo patikimumas: neapskaitoma ekonomika
BNP(BVP) atspindi ne visą šalyje sukurtą produktą (ne visus gamybinės veiklos rezultatus):
Apskaičiuojant BNP(BVP) galimi produkcijos nepriskaitymai:
1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus
2) Nepriskaitymai iš neformaliojo sektoriaus
3) Nepriskaitymai nelegalaus sektoriaus
1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus (rinka be apskaitos) – tai yra produkcija ir paslaugos, apie kurias oficialios organizacijos/įmonės vyriausybei neteikia informacijos (nemoka mokesčių-akcizo, apyvartos ir pan., nuslepia dalį produkcijos ir pan.). Taigi šiuo atveju vyksta rinka be apskaitos.
2) Neapskaitoma produkcija iš neformaliojo sektoriaus – tai nepriskaityta produkcija iš tokių ūkinės veiklos subjektų, kurie remiasi giminyste. Šiam sektoriui priskiriami namų ūkiai. Tai dar vadinama gamyba be rinkos. Namų ūkyje sukuriama nemaža produkcijos, kuri nepatenka į rinką ir BNP-e neapskaičiuojama. Manoma, kad net išsivysčiusiose šalyse namų ūkiuose sukurtų produktų/paslaugų vertė sudaro apie 10%. Besivystančiose šalyse namų ūkių sukurtų produktų dalis dar didesnė. Todėl BNP (BVP) rodiklių lyginimas (per capita)
tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių yra nepalankus pastarosioms: ekonominio išsivystymo lygio skirtumus tarp jų dėl
BNP skaičiavimo netobulumų dar labiau padidėja.
3) Nepriskaitymai iš nelegalaus sektoriaus. Į BNP nepatenka ir nelegalios veiklos produkcija, t.y. ūkinės veiklos rezultatas, kurią draudžia įstatymai: pvz. prekyba ginklais, narkotikais, kontrabandinė veikla (nelegalus tranzitas: prekių, gyventojų), kuri taipogi duoda pelną.
Neapskaitomos ekonomikos atsiradimo prielaidos:
1) Vengimas mokesčių (siekiant papildomų pajamų)
2) Per dideli mokesčiai
3) Įstatymų netobulumas
Neapskaitomos ekonomikos pasekmės:
Neapskaitomos (šešėlinės) ekonomikos pasekmės BNP:
1) Oficiali statistika, neįvertindama neapskaitomos ekonomikos apimtis, sumažina oficialų gamybos augimą (pvz., pagal kai kuriuos skaičiavimus BNP augimas Lietuvoje gali būti bent ¼ didesnė, jei būtų apskaityta neapskaitoma ekonomika)
2) Oficiali statistika padidina tikrąjį infliacijos lygį, kadangi nelegalios ekonomikos sektoriuje paprastai nusistovi žemesnės kainos.
3) Oficiali nedarbo statistika padidina bedarbių skaičių, nes žmonės, dirbantys neoficialiai šešėlinėje ekonomikoje paprastai registruojasi darbo biržoje, nors iš tikrųjų jie užsiėmimą ir turi.
Neapskaitomos ekonomikos vertinimai
Nėra būdų tiksliai apskaičiuoti neapskaitomą ekonomiką. Siekiant ją apskaičiuoti taikomi įvairūs metodai: statistinė-ekonominė analizė, ekspertiniai vertinimai, spec. tyrimai.
Lietuvos statistikos departamentas organizuoja specialius tyrimus šešėlinei ekonomikai įvertinti. Tyrimai atliekami tose veiklos srityse, kur gaminamos prekės ir paslaugos. Apklausiami namų ūkiai apie naudojimąsi oficialiai neregistruotų ūkio subjektų paslaugomis, apklausiami ekspertai. Bandoma vertinti visuomenės nuomonę. Yra atlikti elito tyrimai:
Politikų elitas –
Valdininkų elitas
Žiniasklaidos elitas – 50%
Mokslo elitas
Verslo elitas – 44%
Vidurkis – 43%
Elito nuomone šešėlinė ekonomika labiausiai paplitusi nekilnojamo turto prekyboje – (55%), mažmeninėje prekyboje – (51%); mažiausiai žemės ūkyje –
22%,
FISKALINĖS (IŽDO) POLITIKOS PRIEMONĖS
Valstybės biudžeto reguliavimo priemonės skirstomos į dvi grupes:
1. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai)
2. Specialiosios tikslinės priemonės.
I. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai) yra tokios priemonės, kurios pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika sparčiai vystosi ir didina visuminę paklausą, pradėjus reikštis ekonomikos smukimui. Visa tai vyksta savaime, be specialių vyriausybės sprendimų [Aišku, tai vyksta normaliai funkcionuojančios rinkos ekonomikos sąlygomis, o ne kaip mūsų –
ekonomikos transformacijos sąlygomis. Perėjimo nuo komandinės planinės prie rinkos ekonomikos sąlygos mūsų šalyje ( kaip ir kitose šalyse su ekonomika, pereinančia į rinkos sąlygas) labai iškreipia ekonominių ryšių ir mechanizmų veikimą. Teoriniu požiūriu, jie sunkiai suprantami).] Šitaip (savaime) veikdamos priemonės, sušvelnina ciklinius svyravimus.
Šios savaiminės priemonės (stabilizatoriai ) yra :
1. Mokesčiai (apmokestinimo normos ir sąlygos)
2. Vyriausybės išlaidos
3. Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai).
Mokesčiai mažina disponuojamas pajamas ir tuo pačiu šeimų (namų ūkių)
vartojimo išlaidas. Mokesčių pagalba surinktas pajamas vyriausybė naudoja savo išlaidoms, tačiau nebūtinai tais pačiais metais. Dabartinėje ekonomikoje viena pagrindinių mokesčių rūšių yra pajamų mokestis. Pajamų mokestis paprastai yra progresyvinis: kuo didesnės asmenų pajamos, tuo didesnė jų dalis mokesčių forma pereina į valstybės biudžetą ir tuo santykinai mažiau padidėja asmenų disponuojamos lėšos, formuojančios didžiausią visuminės paklausos dalį. Ir atvirkščiai.
Vyriausybės išlaidos. Vyriausybės išlaidose yra daug savaiminėms priemonėms būdingų (stabilizatorių, veikiančių automatiškai) savybių.
Valstybės biudžete vyriausybė išlaidos sudaro gana stabilų dydį ir mažai reaguoja į ekonomikos ciklus. Tai yra todėl, kad daug vyriausybės išlaidų straipsnių ir jų bendra suma nustatomi iš anksto, juos tvirtina parlamentas (seimas) ir vyriausybės galimybės jas keisti yra ribotos. Taigi vyriausybės išlaidose yra daug automatizmo ir veikia kaip stabilizuojantis veiksnys vykstant ekonomikos raidos svyravimams. Tuo tarpu privatus vartojimas ir investicijos paprastai svyruoja kur kas didesniu diapazonu.
Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai). Šios rūšies fiskalinės (iždo) politikos priemonės daro tiesioginį ir stiprų anticiklinį poveikį į ekonomikos svyravimus. Pagal savo poveikį transferinės išmokos yra kaip antimokesčiai (t.y. neigiami mokesčiai). Jų kilmė yra priešinga nei mokesčių: mokesčiai yra ta šeimų pajamų dalis, kuri yra uždirbta, bet negauta, o vyriausybės transferinės išmokos yra neuždirbtos, bet gaunamos pajamos.
Į šią fiskalinių priemonių grupę įeina socialinės pašalpos, socialinio draudimo išmokos, nedarbo išmokos, ir pan. Pvz., kai BNP nebedidėja ar net mažėja, išauga bedarbių skaičius, o kartu ir nedarbo draudimo išmokų suma.
Tai kompensuoja dalies vartojimo išlaidų sumažėjimą. Priešingai, kai BNP
auga ypač greitai, didėja įnašai į nedarbo bei kitus socialinio draudimo fondus, tai pristabdo vartojimo augimą, visuminės paklausos didėjimą.
Minėtos fiskalinės politikos priemonės nepanaikina, o tik sušvelnina ciklinius ekonomikos svyravimus.
II. Savaiminio poveikio priemones (stabilizatorius) papildo specialiosios, tikslinės paskirties fiskalinės (iždo) politikos priemonės.
Tikslinės paskirties priemonės dažnai naudojamos, kai ekonomikoje įsigali ilgalaikiai recesiniai (nuosmukio) ar infliaciniai tarpsniai. Tada vyriausybė pradeda keisti apmokestinimą , radikaliau pertvarko vyriausybės išlaidų struktūrą, apimtis. Kitaip tariant, vyriausybė keičia savo fiskalinę (iždo) politiką.
Pavyzdžiui (kelios priemonės):
Pirmoji priemonė: Vyriausybė keičia vyriausybinių išlaidų prekėms ir paslaugoms įsigyti apimtis ir struktūrą. Esant gamybos mažėjimui, pvz.
vyriausybė gali išplėsti užsakymus keliams tiesti, gatvėms rekonstruoti, skirti lėšas kitoms programoms ir tuo sumažinti bedarbystę, padidinti visuminę paklausą, t.y. sušvelninti ekonomikos smukimą, bei BNP augimo mažėjimą.
Antroji priemonė. Vyriausybė skiria transferinius išmokėjimus tam tikrai, krizės metu socialiai pažeistai, gyventojų grupei. Poveikis į visuminę paklausą nebus didelis, bet jis sumažins socialiai silpnų gyventojų grupę. Be to, tuo tikslu, vyriausybė gali taikyti įvairias specialias programas. Taigi ši speciali priemonė gali labai varijuoti.
Trečioji priemonė. – mokesčių keitimas. Taktika čia aiški – ekonomikos suklestėjimo metu asmenų ir firmų apmokestinimas gali būti didinamas ir šitaip mažinama visuminė paklausa, o ekonomikos nuosmukio metais –
mažinamas, pristabdant paklausos kritimą.
Mokesčiai ar vyriausybės išlaidos?
Kuri iš šių ekonomikos stabilizavimo priemonių yra geresnė?
Jei pablogėjusiai ekonomikai postūmį duoda tiek mokesčių sumažinimas, tiek vyriausybės išlaidų padidinimas, tai kam teikti pirmenybę?
Atsakymas priklauso nuo to, kaip vyriausybė žiūri į valstybinio sektoriaus vietą ir reikšmę rinkos ekonomikoje. Kitaip tariant, kuriai ekonominei koncepcijai teikiama pirmenybė.
Pirma koncepcija: (Gelbreitas) teigia, kad nenormalu stipriai ir pažangiai ekonomikai turėti skurdų ir menką valstybinį sektorių: svarbu ne tik vartotojiška paklausa, bet ir gerai sutvarkytas švietimas, transportas.
sveikatos apsauga: taigi, pasisako už valstybinių išlaidų didinimą.
Antra koncepcija (vadovavosi R.Reiganas) – įrodinėja, kad visuomeninis (valstybinis) sektorius nūdienos ekonomikoje ir taip per daug išpūstas.
Neprotinga neiniciatyviems vyriausybės biurokratams organizuoti gyventojams reikalingų paslaugų (švietimo, susisiekimo, sveikatos apsaugos ir kt.)
teikimą, kada tai gali daryti pelno interesų vedami, verslūs, iniciatyvūs asmenys ar firmos. Be to, teigiama, kad auganti vyriausybės globa asmenims gresia rimtu jų iniciatyvos suvaržymu, žmonių gyvenimo valstybiniu reglamentavimu. Todėl pirmenybę, įtakojant ekonomikos augimą, reikia atiduoti mokesčiams – mažinti juos, kad būtų skatinamas ūkio vystymasis. O
jei ekonomika suklesti („perkaista”), reikia ne mokesčius didinti, o vyriausybės išlaidas mažinti.
Visumoje, fiskalinės politikos organizavimas, ir tinkamos strategijos parinkimas nėra paprastas dalykas. Todėl fiskalinės politikos priemonės paprastai taikomos labai atsargiai. Paprastai derinamos abiejų rūšių priemonės – mokesčiai bei vyriausybės išlaidos.
Trumpai apie mokesčių tipus
Mokesčių tipai:
Mokesčiai skirstomi į:
1. tiesioginius ir
2. netiesioginius.
Tiesioginiai mokesčiai (direct taxes) yra tie mokesčiai, kuriuos moka asmenys ir firmos tiesiogiai iš savo pajamų. Tai pajamų, socialinio draudimo, nekilnojamo turto, pelno ir kt. mokesčiai.
Netiesioginiai mokesčiai (indirect taxes), tai mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos, vartotojams jas įsigyjant ir jas naudojant. Labiausiai paplitę netiesioginiai mokesčiai, tai akcizas, pridėtinės vertės mokestis ir pan.
Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai įtraukiami į prekės kainą.
Jei paklausa apmokestinamai prekei yra neelastinga kainai, tai mokesčius moka vartotojai (t.y. mokesčius padengia vartotojai). Jei parduodamos prekės paklausa elastinga kainai, tai mokesčius moka gamintojai.
Pavyzdžiui, padidinus alaus gamintojų pajamų mokestį, jie praras dalį pirkėjų, o padidėjusi kaina nekompensuos nuostolių dėl paklausos sumažėjimo. Tai atsitinka todėl, kad alaus paklausa yra elastinga kainai.
Gauti mokesčiai patenka į valstybės biudžetą.
Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA
Dalis: Monetarinė politika
Pinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomų priemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigų kiekio ir palūkanų kontrolės būdu.
Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijos augimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė.
Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies CB (centrinis bankas).
Taigi monetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą.
Pagrindiniai monetarinės politikos turinio bruožai yra:
1. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius (yra gana aukštas nedarbas, vadinasi yra recesinis tarpsnis), didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties augimas. Šiuo tikslu CB ir vyriausybė vykdo vadinamąją „lengvų” (t.y. lengvai prieinamų) pinigų taktiką, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine (ekspansija – plėtimas) monetarine politika
2. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų kilimą. Tokiu atveju ima grėsti ūkio „perkaitimas” su sparčia infliacija. Tada pereinama (dažniausiai pereinama) prie pinigų politikos priemonių, kurios išreiškia „varžančią” (restrikcinę) monetarinę politiką. Šiuo atveju kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva silpnėja, ekonomika ima veikti savo potencialių galimybių ribose. Išskyrus ypatingus atvejus, monetarinė politika beveik visada turi „grumtis” su dilema: kaip pinigų pasiūlos reguliavimu skatinti didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.
Ir taip monetarinės politikos dilemos esmė:
Pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o pinigų pasiūlos mažinimas didina ją.
Atrodytų, kad šios dilemos nėra, svarbu tik tiksliai apskaičiuoti CB
intervenciją į pinigų rinką, kad numatomas pinigų pasiūlos padidinimas sąlygotų reikiamą ar priimtiną palūkanų normos pakilimą; arba siekiamam pastarosios (palūkanų normos) poslinkiui numatyti reikiamą pinigų pasiūlos pakeitimą.
Tačiau, problema yra ta, kad norima pinigų pasiūla gali sąlygoti nepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tik suformuojant nepageidautiną pinigų pasiūlos dydį.
Išvada: Kai pinigų paklausa išauga, CB turi susitaikyti 1)arba su palūkanų normos kilimu; 2) arba su pinigų kiekio padidėjimu; 3) arba su abiem reiškiniais iš karto. CB gali kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, bet negali reguliuoti jų abiejų kartu.
Teoriniame lygmenyje tevyksta diskusija, kurio tikslo CB turi pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą ar palūkanų normą?
Galima išskirti dvi teorines kryptis, kurios reiškiasi šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje: tai keinsistų ir monetaristų. Keinsistai prioritetus teikia palūkanų normos reguliavimui. Monetaristai – pinigų kiekio reguliavimui.
Bet kuriuo atveju, monetarinės politikos efektas pasiekiamas ne iš karto. Tam reikalingas laikas. Laikas, reikalingas nuo sprendimo priėmimo iki jo rezultato, vadinamas realizavimo lagu. Tai labai komplikuoja monetarinės politikos realizavimą. Kyla noras ją keisti nesulaukus rezultatų.
PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA
Vargu ar šiuolaikinėje visuomenėje atrasime sritį, kur galima būtų apseiti be pinigų.
Pinigų esmė (Kas yra pinigai?):
Pinigai yra prekių mainų priemonė, jais atsiskaitoma už paslaugas, skolinamasi, grąžinama skola , kaupiamas turtas ir t.t. Pinigai yra tarpininkas, kuris naudojamas perkant prekes ar paslaugas. Visumoje, pinigų esmė atsikleidžia per jų funkcijas.
Pinigų funkcijos:
1. Mainų priemonė
2. Vertės matas (pinigai yra prekės vertės išraiška)
3. Apskaitos vienetas
4. Mokėjimų priemonė
5. Taupymo, turto kaupimo priemonė
6. Kapitalo judėjimo tarpininkas
Pinigais išreikšta prekės vertė vadinama kaina.
1. Mainų priemonė. Senovėje vykdavo natūriniai mainai: tai yra kai prekė buvo keičiama į kitą prekę. Dabartiniu metu pasitaikantys tokie prekių mainai, vadinami barteriniais mainais. Tokiuose tiesioginiuose prekių mainuose pinigai nedalyvauja. Pvz. gali būti nafta keičiama į maisto produktus, stalius už vaisius ar daržoves gali pagaminti baldus ir pan.
Tačiau tiesioginiai mainai ekonominiuose ryšiuose nėra efektyvūs, Čia iškyla abipusio reikmių atitikimo, bei paslaugų ar produkto nedalumo problemos. Pvz. kaip pakeisti jautį į būstą. Viena, jų vertės yra nevienodos, antra, jie yra nedalomi. Iškilo būtinumas pereiti prie netiesioginių mainų. Taip atsirado pinigai, kaip mainų tarpininkas. Esant pinigams nebūtina, kad norai sutaptų. – kiekvienas parduoda, ką gamina, ir perka, ką nori. Pinigai, būdami mainų priemone, išsprendžia reikmių atitikimo ir prekių nedalumo problemas.
2. Vertės matas. Mainuose vienas prekes tenka lyginti su kitomis. Tokio lyginimo pagrindas yra prekės vertė, išreikšta pinigais.
Pardavėjai/gamintojai ir pirkėjai/vartotojai susitinka prekių rinkoje ir prekės pereina iš vienų rankų į kitas. Prekių pirkėjai pardavėjui už prekes duoda tam tikrą pinigų kiekį, kuris priklauso nuo prekės vertės.
Taigi, pinigai išmatuoja prekės/paslaugos vertę ir pasireiškia per kainą.
Prekės, paslaugos vertė, išreikšta pinigais, vadinama kaina.
3. Apskaitos vienetas. Pinigai labai supaprastina pagamintų ar parduotų įvairių produktų apskaitą. Naudojant kainas, pinigų pagalba išreiškus prekių/paslaugų kiekį, yra daug paprasčiau nei natūriniais vienetais (kg., tonomis, litrais, vienetais) apskaičiuoti jų gamybos ir pardavimo apimtis (firmos, šalies lygmenyse).
4. Mokėjimų priemonė. Pinigų pagalba atliekami apmokėjimai už prekę, paslaugą, sąskaitas, darbą. Pasinaudojant pinigais apmokamos komunalinės paslaugos, grąžinama skola
5. Taupymo, turto laikymo bei kaupimo priemonė. Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekių pirkimui bet kada, kai atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo, kaupimo būdas. Pinigus patogu taupyti juos įdedant į bankus.
6. Kapitalo judėjimo tarpininkas. Pinigai yra kredito (skolinimo) priemonė.
Kapitalą pinigų pavidalu paprasta perduoti iš vienų rankų į kitas, nei materialių daiktų pavidalu (pvz. įrengimus, pastatus ir pan.)
Pinigų funkcijos lemia ir įvairių jų formų atsiradimą. Keičiantis technologijai ir ekonominiams santykiams keičiasi ir pinigų formos
Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA
Dalis:
Pinigų pasiūla
Šalies pinigų pasiūlą sudaro grynieji pinigai, čekiniai indėliai, kelioniniai čekiai ir pinigai plačiąja prasme, t.y. pinigai esantys trumpalaikiuose terminuotuose ir ilgalaikiuose terminuotuose, taupomuosiuose ir kt. indėliuose.
Grynieji pinigai (Cash Currency) – banknotai ir monetos, sudarantys pinigų kiekio dalį ekonomikoje.
Pinigai plačiąja prasme, „beveik” pinigai, pinigų pakaitalai (Near Money) –
labai likvidus aktyvas, kurį lengvai ir greitai galima paversti pinigais.
Visa šalies pinigų pasiūla yra grupuojama pagal likvidumo požymį.
Likvidumas (liquidity) – pavertimo grynaisiais pinigais galimybė
Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių, skiriami įvairaus likvidumo laipsniai. Pagal mažėjantį likvidumo laipsnį pinigų pasiūlos elementai dažniausiai yra grupuojami taip:
M1 pinigai = grynieji pinigai (banknotai ir monetos, esantys cirkuliacijoje ir čekiniuose indėliuose, kuriems išrašomi čekiniai reikalavimai + (plius) kelioniniai čekiai)
M2 pinigai = M1 pinigai + taupomieji bei trumpalaikiai terminuoti indėliai.
M3 pinigai = M2 pinigai + ilgalaikiai terminuoti indėliai;
L pinigai = M3 pinigai + kiti aktyvai (patvirtinti banko vekseliai, obligacijos ir t.t)
Būtent M1 pagrindinai lemia pinigų pasiūlą.
Pinigų likvidumo apibūdinimui įvairiose šalyse naudojami skirtingi pinigų pasiūlos elementai. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių konkrečioje šalyje, o dažniausiai nuo indėlių svarbos šalies pinigų pasiūloje. Klausimas kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą yra diskusinis ir galutinai neišspręstas.
Pinigai (visomis savo formomis) konkrečiu momentu faktiškai esantys ekonomikoje yra pinigų pasiūla. Ji priklauso nuo cirkuliacijos greičio.
Formuojant pinigų pasiūlą, kiekvienoje šalyje svarbiausią vaidmenį atlieka centrinis bankas.
Norint reguliuoti pinigų kiekį, reikia žinoti veiksnius, nuo kurių priklauso tiek pinigų pasiūla, tiek paklausa.
Pinigų paklausa
Turto kiekis, kurį visi šalies ūkio subjektai nori turėti pinigine forma ūkio sandėriams atlikti, vadinamas pinigų paklausa. Pardavėjai už, prekes ir paslaugas nori gauti pinigus, kitaip tariant – jie išreiškia pinigų paklausą. Kuo didesnės ūkio subjekto pajamos, tuo daugiau jis jas naudoja, tuo daugiau atlieka sandėrių (perka prekes ir paslaugas), tuo didesnė jo pinigų paklausa. Taipogi, kuo spartesnė apyvarta, tuo didesnis pinigų dažnumas, tuo irgi didesnė pinigų paklausa.
Pinigų pasiūlos ir paklausos tarpusavio ryšys
Pinigų pasiūlos ir paklausos tarpusavio sąveika rinkoje formuoja palūkanų normą.
Palūkanų norma per metus (i%)
M1
pasiūla (grynieji pinigai)
DD – pinigų paklausos kreivė
SS – pinigų pasiūlos kreivė
Palūkanų norma: procentinė skolos dalis, rodanti kiek pinigų turi būti sumokėta virš pradinės skolos sumos. Tai pinigų skolinimo kaina.
Pasiūlos kreivė (SS) vertikali: tai rodo, kad centrinis bankas disponuoja tam tikru, fiksuotu pinigų kiekiu.
Paklausa pinigams priklaauso nuo poreikio pinigams kaip mainų priemonei. Pinigų paklausos kreivė DD nuožulniai žemėjanti. Tokia kreivės forma išreiškia priklausomybę, kad didėjant palūkanų normai, gyventojai ir firmos stengiasi apriboti pinigų, kaip mainų priemonės naudojimą, pervesdami juos pelningais aktyvais (t.y. gyventojai, verslininkai siekia mažiau pinigų palikti atsiskaitomosiose sąskaitose, o daugiau jų paversti pajamingesnėmis sąskaitomis ar kt. aktyvais.)
Pinigų pasiūlos ir paklausos taškas E parodo rinkos palūkanų normą (šiuo atveju ji lygi 4 proc. – pav.)
Pinigų pasiūlos ir paklausos pokyčiai:
(Pažiūrėsim kaip keičiasi palūkanų norma, keičiantis pinigų paklausai ir pasiūlai)
1 atvejis: Pinigų pasiūlos pokyčio įtaka palūkanų normai:
Palūkanų norma per metus (i%)
M1
pasiūla (grynieji pinigai)
Sumažėjusią pinigų pasiūla parodo pasiūlos kreivės SS poslinkis į S’S’
pdėtį. Pinigų pasiūlos sumažėjimas reiškia, jog jei palūkanų norma išliktų nepakitusi (4 proc.) tai gyventojams neužtektų pinigų atsiskaitymui ir kitiems finansiniams reikalams (W). Atotrūkis tarp E ir W parodo papildomą pinigų paklausą, kuri atsiranda sumažėjus pinigų pasiūlai, jei palūkanų norma nesikeičia.
Tačiau ilgai tokia situacija tęstis negali. Trūkstant pinigų, palūkanų norma padidės, pvz. iki 5 proc. (E’). Šis palūkanų dydis bus naujas pinigų rinkos pusiausvyros taškas.
2 atvejis: Keičiasi pinigų paklausa.
Pinigų paklausos kreivės pokyčio įtaka rinkos palūkanų normai:
Palūkanų norma per metus (i%)
M1
pasiūla (grynieji pinigai)
Padidėjus pinigų paklausai (sakykim dėl infliacijos), kreivė DD pasislenka į padėtį D’D’. Poveikis palūkanų normai bus analogiškas pirmam atvejui.
Padidėjus pinigų paklausai, palūkanų norma kils tol, kol nesusidarys pusiausvyra naujame taške E’. Vadinasi infliacija padidina rinkos palūkanų normą.
Šį pinigų rinkos veikimo mechanizmą centrinis bankas panaudoja kaip monetarinės politikos instrumentą. Poveikis pinigų rinkai gali būti daromas dirbtinai didinant arba mažinant pinigų pasiūlą.
Bankas, atviroje rinkoje supirkdamas valstybines obligacijas padidina savo rezervus ir tuo gali padidinti pinigų pasiūlą. Padidėjus pinigų pasiūlai, palūkanų norma ims mažėti (i). Tai skatina kreditų pagalba didinti investicijas.
Sumažėjus palūkanų normai, gyventojai taip pat pradės pirkti (į kreditą) daugiau ilgalaikio vartojimo prekių (namų, automobilių ir kt.).
Didėjant investicijoms (I) ir vartojimo išlaidoms ( C ), didės visuminė paklausa (AD), o tai lems realaus bendro nacionalinio produkto (BNP) ir kainų (P) augimą.
Taigi, padidinus pinigų pasiūlą būtų tokia ekonominių reiškinių tarpusavio priklausomybės seka:
Jei centrinis bankas pinigų pasiūlą sumažintų, tuomet turėtume atvirkštinę priklausomybę tarp ką tik aptartų ek. reiškinių:
Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA
Dalis: Bankai
(paskaitos santrauka)
Plėtojantis ekonominei sistemai ir ūkinei veiklai, finansų mechanizmas darėsi vis sudėtingesnis, labai išplito kreditiniai sandėriai, pradėjo kurtis bankai.
Bankų atsiradimas pirmiausia siejamas su brangenybių laikymu (saugojimu) ir turi gilią istoriją (net prieš mūsų erą). (bankų vystymosi istorija nėra mūsų studijų objektas)
Šiuolaikinai bankai tai ypatingos institucijos (verslo įmonės), kurių pagrindinė verslininkystės sritis yra šalies ūkio skolinamojo fondo judėjimo organizavimas.
Bankų funkcijos:
1. Bankai vykdo laikinai laisvų piniginių lėšų ir santaupų telkimą. Padėti į banką indėliai (depozitai) duoda jų savininkams pajamas palūkanų forma (tai seniausia ir viena pagrindinių banko funkcijų).
2. Bankai teikia kreditus ir neretai tampa įmonių akcininkais
3. Vykdant ūkinius sandėrius bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose
4. Bankai leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius ir su jais atlieka operacijas.
5. Bankai konsultuoja klientus, jiems suteikdami reikiamą ekonominę ir finansinę konsultaciją
Bankai, priimdami depozitus (indėlius), duodami paskolas, tapdami įmonių akcininkais, atlikdami atsiskaitymo operacijas, įtakoja tam tikrus ūkio procesus, juos kontroliuoja. Jie perkelia pinigines lėšas iš tų ekonomikos sferų, kur jos susikaupia ir yra laisvos, į tas , kur jos gali būti aktyvios ir pelningiau panaudotos. Tuo pasireiškia bankų ekonominis vaidmuo.
Bankų rūšys:
Pagal nuosavybės formas bankai gali būti skirstomi į:
1. Valstybiniai bankai. Jie yra valstybės nuosavybė. Jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas.
2. Akciniai bankai. Tai bankai, paprastai veikiantys kaip akcinės bendrovės. Akcinės bendrovės forma padeda bankams sparčiau augti, sutelkti daugiau lėšų.
3. Kooperatiniai bankai. Jie jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima gyventojų indėlius ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas
4. Municipaliniai ir komunaliniai bankai. Jie gali būti kaip miestų savivaldos organų nuosavybė ir teikia kreditus miestų ūkiui finansuoti
5. Mišrieji. Dalį tokių bankų akcijų turi privatūs asmenys, dalį organizacijos ir valstybė.
6. Tarptautiniai bankai. Jie atstovauja tarpvalstybinius interesus.
Didžiausi yra Pasaulio bankas, Europos investicijų bankas, Tarptautinis rekonstrukcijų ir vystymo bankas
Bankų rūšys pagal veiklos pobūdį ir funkcijas:
Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas bankai skirstomi į emisijos, komercinius, investicijų, taupomuosius, ipotekos, duomenų ir kt.
Svarbiausias vaidmuo šalies kreditinėje sistemoje tenka centriniam emisijos bankui. Kiekvienoje šalyje yra tik vienas centrinis emisijos bankas/
1. Centrinis emisijos bankas. Jis neturi tiesioginio ryšio su ūkinėmis institucijomis ir organizacijomis.
Centrinio emisijos banko funkcijos:
A. Pagrindinė CB funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje. CB valdo ekonomiką, didindamas ar mažindamas šalies pinigų kiekį (emisiją)
B. Kredituoja komercinius bankus
C. Reguliuoja kredito ir pinigų cirkuliaciją
D. Saugo šalies valiutines atsargas, vertybinius popierius
E. Centrinis bankas nėra grynai komercinė institucija. Pagrindinis jo tikslas ne pelnas, o nacionaliniai interesai.
F. Centinis bankas nėra tiesiogiai pavaldus vyriausybei. Administraciją skiria ne vykdomoji valdžia, o valstybinė (parlamentas, seimas)
G. CB vykdo nacionalinę pinigų politiką
2. Komerciniai bankai – ūkinės organizacijos, dirbančios savimokos principu. Bankai savarankiškai akumuliuoja laikinai laisvas įmonių, organizacijų, institucijų, gyventojų lėšas ir tokiu būdu sukaupia tam tikrą kapitalą, kurį naudoja komercinei veiklai. Komerciniai bankai atlieka organizacijų kreditavimą.
3. Investicijų bankai atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir pardavimo operacijas
4. Taupomieji bankai, surinkdami iš gyventojų santaupas ir įjungdami jas į kapitalo rinką, padeda kaupti ir centralizuoti finansinį kapitalą.
5. Ipotekos bankai teikia paskolas, laiduojamas įkeistu nekilnojamu turtu (žeme, pastatais ir pan.)
6. Duomenų bankai kaupia įvairiausią informaciją ir už tam tikrą mokestį leidžia ja naudotis.
Pinigų formos:
1. Daiktai (ekvivalentai) (natūriniuose ar barteriniuose mainuose)
2. Auksas
3. Banknotai ir monetos
4. Pusiau pinigai (pinigų pakaitalai):
5. Vertybiniai popieriai
6. Kredito kortelės
1-4 – nereikalauja paaiškinimo
Trumpai apie vertybinius popierius
Vertybiniai popieriai, tai nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojami atliekant finansines operacijas privačiame ar valstybiniame sektoriuose.
Vertybiniai popieriai:
1. Akcijos
2. Obligacijos
3. Opcionai
4. Hipotekos lakštai
5. Vekseliai
6. Čekiai
Akcijos, tai įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investiciniai vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai-akcininkai dalyvauja formuojant akcinės bendrovės kapitalą ir suteikiantys jiems turtines teises. (ir asmenines neturtines).
Akcijos pažymi investuotojo lėšas, įdėtas į akcinę bendrovę ir suteikia jam teisę į bendrovės pelno dalį. Akcijos yra ilgalaikiai VP. Jų yra įvairių rūšių. Pagrindinės iš jų:
Paprastosios akcijos – neturi fiksuotos pelno normos, tačiau suteikia balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Dividendai priklauso nuo gauto bendro bendrovės pelno ir akcininkų susirinkimo sprendimo.
Privilegijuotos akcijos – suteikia pirmumo teisę gauti fiksuotą dividendą, bei pirmenybę gauti likviduojamos bendrovės pelną.
Privilegijuota akcija su kaupiamuoju dividendu – savininkui išmokami visi dividendai, net už tą periodą, kai įmonė buvo nuostolinga ir dividendai nebuvo sumokėti
Privilegijuota akcija su nekaupiamuoju dividendu- savininkui priklausanti pelno dalis, neišmokėta už pirmąjį periodą dėl įmonės lėšų stokos negali būti perkelta į kitus ūkinius metus.
Privilegijuota akcija su balso teise…
Akcijos išleidžiamos akcinių bendrovių, norint pritraukti papildomas lėšas, reikalingas finansuoti bendrovės veiklą.
Dividentas – akcinės bendrovės pelno dalis, išmokama jos akcininkams.
Obligacijos – tai skolinis įsipareigojimas, kuriuo siekiama VP rinkoje pritraukti lėšas.
Obligacijos – tai VP, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metinę palūkanų normą. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižada grąžinti pinigų suma iki nustatytos datos. Be to, kiekvienais metais per visą obligacijos galiojimo laiką išmokama papildoma pinigų suma.
Pagrindiniai obligacijų tipai:
1. Vyriausybinė obligacija
2. Municipalinė
3. Ipotekos obligacija
Vardinė
Akcinės bendrovės
Konvertuojama
Vyriausybinė obligacija – VP, liudijantis apie kredito suteikimą valstybei.
Municipalinė – VP, liudijantis apie kredito suteikimą vietiniams valdžios organams
Ipotekos obligacija – Ši obligacija yra padengta nekilnojamu turtu, kurį valdo ją išleidusi įmonė
INFLIACIJA IR NEDARBAS
(paskaitos santrauka)
Infliacija
Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų nuvertėjimą, pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacija – tai vidutinio kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas.
Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras).
Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos kinta netolygiai
Infliacijos rūšys:
Infliacijos rūšys gali būti labai įvairios.
Infliacija teritoriniu požiūriu: 1) lokalinė, pasireiškianti konkrečioje šalyje; 2)tarptautinė-pasaulinė, apimanti grupę šalių.
Infliacijos rūšys pagal kainų kilimo laipsnį:
• Šliaužianti – kai kainos auga ne daugiau kaip 10% per metus
• Šuoliuojanti – kai kainos auga nuo 20 iki 200% per metus
• Hiperinfliacija – kai kainos ir pinigų kiekis apyvartoje auga ypač sparčiais tempais: kainos auga per 1000% per metus.
Hiperinfliacija: Lietuvoje 1992 – 1162%, Ukrainoje 1993 –
3690%, Baltarusijoje 1993 – 1491%; Europos Sąjungoje 1997 –
10,6%
• Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį
Infliacija pagal ją sukeliančius veiksnius:
Paklausos (pirkėjų) infliacija. Ją sukelia veiksniai, susiję su pinigų cirkuliacijos ypatumais. Pirma: Šiuolaikinė popierinių pinigų sistema sudaro sąlygas popierinių pinigų kiekio didėjimui, o tuo pačiu sąlygoja jų nuvertėjimą, piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimą. Šiuolaikinė pinigų sistema nebeturi to kriterijaus, kuris leistų nustatyti, kokia pinigų masė yra perteklinė.
Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja fizinės galimybės ir jų kiekis gali augti nevaržomai. Antra: Spartus valstybės išlaidų augimas, susijęs su finansiniais ekonomikos reguliavimo aspektais (ekonomikos militarizavimas, socialinių priemonių finansavimas, ir pan. ) taipogi skatina infliaciją. Jei valstybės biudžetas yra deficitinis, tai šių priemonių finansavimui naudojama papildoma pinigų emisija (spausdinami pinigai). Tai didina pinigų kiekį apyvartoje ir sąlygoja kainų augimą.
Sąnaudų (gamintojų) infliacija. Sąnaudų infliaciją sąlygoja veiksniai, susiję su kainų augimu prekių gamybos ir pasiūlos sferoje. Jei paklausos infliacijos pirminė priežastis yra pinigų masės cirkuliacijos sferoje augimas (per didelio jų kiekio išleidimas), tai esant sąnaudų infliacijai priklausomybė yra atvirkštinė. Šiuo atveju, pirminė infliacijos priežastis yra kainų augimas, o pinigų masės didėjimas yra tik pasekmė, nes nebeužtenka pinigų padidėjusioms prekių kainoms padengti.
Infliacijos pasekmės
Infliacijos socialinės ekonominės pasekmės yra labai įvairios: ji veikia ekonominio augimo tempus bei proporcijas; darbo jėgos užimtumą;
tarptautinius ekonominius santykius ir kt. Nedideli infliacijos tempai (2-
3% per metus) ekonomistų nuomone yra netgi naudingi ekonomikai. Jie sukelia kainų ir pelno normos augimą. Tai didina investicijas ir tam tikram laikui skatina gamybos augimą, mažina nedarbą.
Neigiamos makro ir mikro lygmens infliacijos didėjimo pasekmės:
• Didėja ekonomikos disproporcijos (nes kainos auga netolygiai)
• Kapitalas persilieja iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, susiformuoja spekuliacinė prekyba
• Mažėja realus darbo užmokestis
• Deformuojasi vartotojiška paklausa (bėgama nuo pinigų, perkamos brangios prekės, nepriklausomai nuo jų poreikio; perkama bet kas – pinigai materializuojami)
• Didėja neteisėto kaupimo galimybės, perpardavimai, biržų maklerių pelnas ir pan.
• Krinta didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis, tai ypač paliečia gyventojų sluoksnius, gaunančius fiksuotas pajamas, didėja nelygybė, nuvertėja santaupos
Nuostoliai dėl infliacijos pirmiausia (elementariausiu būdu) pasireiškia tuo, kad jei kyla kaina, tai pralaimi pirkėjas ir laimi pardavėjas. Tačiau čia būtina pažiūrėti giliau į šį procesą.
Prarandantieji infliacijos didėjimo metu yra tie:
• kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma: žmonės, kurių fiksuoti atlyginimai;
• verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą;
• pensininkai, gaunantys pastovias pensijas;
• tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitokiu būdu, nes grąžinama nuvertėjusiais pinigais.
Laimintys infliacijos didėjimo metu:
• verslininkai, kurie dirbantiesiems moka pastovų atlyginimą, nes jų parduodamų prekių kainos augs greičiau nei gamybos kaštai;
• kurie leidžia obligacijas, nes išmoka nuvertėjusiais pinigais
• imantys paskolas
Visumoje, infliacija perskirsto turtą: paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams.
Antiinfliacinės priemonės:
Rinkos ekonomikos šalyse veikia antiinfliacinis mechanizmas, kurio tikslas apsaugoti tiek vartotoją, tiek visą ekonomiką nuo neigiamų sparčios infliacijos pasekmių. Svarbiausios šio mechanizmo dalys:
1. Centrinių bankų, atsakingų už pinigų emisiją, santykinė priklausomybė nuo vyriausybės. Tai leidžia riboti pinigų emisiją.
2. Valstybės vykdoma defliacinė politika – tai priemonės, mažinančios pinigų paklausą: didinamos palūkanos už kreditą, didinami pajamų mokesčiai
3. Socialinių garantijų sistemos plėtojimas.
Antiinfliacinis mechanizmas realizuojamas įvairiomis priemonėmis:
Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek speciali vyriausybės antiinfliacinė politika.
Pirma. Viena iš priemonių yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė. (šių priemonių visuma vadinama pajamų politika).
Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos tramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą (nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo efektyvesnis: vienu sprendimu sustabdomas kainų augimas. Tačiau praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą.
Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei vyriausybė dar didina ir visuminę paklausą, kainų lygio stabilizavimasis sukelia ir žymų nedarbo mažėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima, ką praradusi – infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir „įšaldymu” spręstos problemos iškyla dar aštresnėmis formomis. Dauguma ekonomistų tokias antiinfliacines priemones vadina ne ekonominėmis, o politinėmis. Jos neretai naudojamos prieš eilinius rinkimus.
Antra antiinfliacinė priemonė – tai pajamų indeksavimas. Ji skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių.
Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kilimu. Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas.
Tačiau indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi jos spręsti. Indeksavimo paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti pajamų perskirstymą, kuris visada prasideda, įsisiūbavus infliacijai.
Trečia. Kova su infliacija gali būti efektyvi tik reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis).
Nedarbas
Esmė:
Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi darbo (tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Bedarbiai yra nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.
Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.
Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir socialines, psichologines, moralines it t.t., tai yra deviantinis visuomenės procesas.
Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos (procentine išraiška).
Nedarbo rūšys:
Yra kelios nedarbo rūšys:
1. Tekamasis (frikcinis) – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant darbą. Tekamasis darbas yra neišvengiamas ir tam tikru mastu pageidautinas, kadangi nemaža darbuotojų pereina į aukštesnės kvalifikacijos, geriau apmokamą darbą. O tai skatina, gamybos plėtrą, didina gyventojų pajamas, gerėja gyvenimo lygis.
2. Struktūrinis – – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijos ir pan.). Keičiantis technologijai, keičiasi bendros darbo paklausos struktūra. Kai kurioms profesijoms paklausa ne tik sumažėja, bet ir išnyksta, atsiranda kitų, pažangesnių profesijų paklausa. Darbo jėgos struktūra ne taip greitai prisiderina prie naujos paklausos. Pvz. kompiuterizuojant visas gamybos ir paslaugu sferas, labai išauga poreikis dirbančių kompiuteriais, tačiau ne visi, ypač vyresni žmonės gali pakeisti savo kvalifikaciją.
3. Ciklinis – atsiranda dėl sumažėjusio ūkio aktyvumo, kai ūkio vystymasis pasuka nuosmukio linkme. Bendrąjį paklausos prekėms ir paslaugoms mažėjimą nuosmukio metu lydi nedarbo didėjimas
Nedarbas rinkos sąlygomis yra permanentinė, tačiau ūkio struktūrų požiūriu – diferencijuota būsena. Bendras šalies nedarbo lygis nesutampa su nedarbo lygiu įvairiose šalies teritorijose, profesijų požiūriu ir pan.
Sveikos, normaliai besivystančios ekonomikos sąlygomis, nedarbo lygis yra apie 3-6%. Toks nedarbo lygis vadinamas natūraliu nedarbu. Neretai, esant tokiam nedarbo lygiui, situacija darbo rinkoje įvardijama kaip visiško užimtumo situacija.
(Didžiosios depresijos metais – 1929-33 nedarbas JAV buvo 24%.
Dar galima sutikti tokias nedarbo formas:
Prislėgtasis nedarbas – kai žmogus, nusivylęs darbo paieška, ją nutraukia kaip beviltiškas pastangas.
Paslėptasis nedarbas – situacija kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą.
Nedarbo mažinimas:
Visos rinkos ekonomikos šalys susiduria su nedarbu.
Nedarbo problema pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Tam formuojamos lėšos iš dirbančiųjų, darbdavių, valstybės biudžeto, kuri bedarbystės atveju išmokama pašalpos forma. Kaip matome, ši priemonė pirmiausia yra kompensacinė nedarbo atveju.
Paprastai nedarbo mažinimo priemonės yra orientuotos į konkrečias nedarbo rūšis:
1. Tekamąjį nedarbą mažinti pirmiausia galima organizuojant darbo rinkos informacinių tarnybų struktūras. Jos turėtų sutrumpinti darbo paieškos laiką keičiant darbą.
2. Efektyviausias būdas struktūriniam nedarbui mažinti yra darbo jėgos perkvalifikavimo ir perkėlimo programos bei fundamentalus pasiruošimas specialistų rengimui, t.y. gerai pagrįstas specialistų poreikio prognozavimas. Taikomos ir priverstinio (įpareigojančio) pobūdžio priemonės (pvz. apribojimai atleisti darbininkus dėl technologijos pažangos) ar skatinančios priemonės (išskiriant subsidijas, kurios nors šakos plėtrai (pvz. žemės ūkio)
3. Ciklinis nedarbas pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskalinės politikos priemonėmis, skatinančiomis gamybos augimą
Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
1. Priemones, keičiančias darbo pasiūlą.
2. Priemones, didinančias darbo paklausą
Darbo pasiūlą pirmiausia galima padidinti tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie žmonės tampa bedarbiais tik todėl, kad neturi reikiamos informacijos apie darbo vietas. Kompiuterinio darbo pasiūlos ir paklausos banko sukūrimas ir informacijos skleidimo sistemos efektyvus funkcionavimas gali sąlygoti tekamojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą.
Darbo pasiūlą didina ir deficitinių specialybių paruošimo tobulinimas. Vyriausybės programos, skirtos reikiamų specialybių darbuotojų paruošimui, padeda bedarbiams greičiau įsidarbinti.
Pajamų mokesčio keitimai gali didinti arba mažinti darbo pasiūlą.
Pajamų mokesčių didinimas (ypač kai jų dydis peržengia ekonomiškai pagrįstą ribą) nebeskatina dirbti. Pajamų mokesčių mažinimas skatina darbo pasiūlą.
Infliacija ir nedarbas: Filipso kreivė
Ekonominės politikos dilema
Filipso kreivė
Tarp infliacijos ir nedarbo yra tampri priklausomybė. Tai įrodė anglų ekonomistas Filipsas ir patvirtino įvairių šalių ekonominės raidos patyrimas. Ryšį tarp infliacijos ir nedarbo atskleidžia Filipso kreivė (anglų ekonomistas Alban William Philips).
Filipso kreivė – tai priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos, rodanti, kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija ir atvirkščiai.
Ekonominės politikos priemonėmis galima valdyti visuminę paklausą. Didinant visuminę paklausą ir didėjant gamybos apimtims, nedarbas mažės. Tačiau visuminės paklausos augimas didins infliaciją. Taškas G reikštų aukštą nedarbą ir žemus infliacijos tempus, o taškas H – nedidelį nedarbą (arba aukštą užimtumą), tačiau aukštus infliacijos tempus. Šiuolaikinė ekonomika, turėdama du svarbiausius sėkmingo funkcionavimo indikatorius – nedarbo lygį ir infliacijos tempus – turi pastoviai spręsti dilemą: kas geriau (infliacijos ar nedarbo augimas ) ir kokiu laipsniu geriau. Kovai su aukštu nedarbo lygiu ir sparčia infliacija skiriamos didelės pastangos.
Vyriausybės priemonės švelninti verslo ciklo svyravimus, o kartu ir šių rodiklių svyravimus, siekiant iki minimumo mažinti nedarbą ir infliaciją sudaro ūkio stabilizavimo politiką.
Tačiau Filipso kreive išreiškiama priklausomybė tarp infliacijos ir nedarbo tinka tik trumpalaikiams NP (nacionalinio produkto) gamybos svyravimams.
Kai periodas ilgas, tokio ryšio nebus. Pradeda reikštis ūkio savaiminio reguliavimo mechanizmas. Ilgalaikėje perspektyvoje, spartesnis paklausos augimas spartina infliaciją, bet nemažina ir nedarbo, o lėtesnis paklausos augimas vien lėtina infliaciją, bet nedidina nedarbo.
TARPTAUTINĖ PREKYBA IR INVESTICIJOS
(paskaitos santrauka)
Pasaulinio ūkio samprata. Tarptautinės prekybos prielaidos. Kiekvienos šalies ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Pasaulinis ūkis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių, kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinio ūkio materialųjį pagrindą sudaro tarptautinis darbo pasidalijimas. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Jos vaidmuo pastoviai didėja. Tai teikia akivaizdžius teigiamus rezultatus. Tarptautinio darbo pasidalijimo pranašumai realizuojami per užsienio prekybos ryšius, kurie įgauna naujas formas. Įvairėja ir užsienio prekybos politika. Kuriamos ir funkcionuoja tarptautinės, šias problemas sprendžiančios organizacijos ir institucijos.
Esant ir gilėjant pasaulinio ūkio specializacijai, akivaizdu, kad kiekviena šalis stengiasi gaminti tas prekes, kurios dėl įvairių veiksnių jai labiausiai naudinga gaminti. Tai plečia užsienio prekybą.
Prielaidos tarptautinei prekybai:
Taigi, tarptautinės prekybos pagrindas yra g-bos sąlygų skirtumai, kuriuos pirmiausia lemia gamtos resursų pasiskirstymas bei kitos gamtos sąlygos, t.y. gamybos vystymo gamtiniai ištekliai. Pvz. kava , įv. citrusiniai vaisiai gali augti tik tam tikroje klimatinėje zonoje. Gamtinės iškasenos įvairiose šalyse yra labai netolygiai pasiskirsčiusios. Tai diferencijuoja gamybą, kuria specializaciją, o kartu ir prielaidas mainams.
Antra, tarptautinės prekybos prielaida yra skirtingas g-bos techninis-
technologinis išsivystymo lygis bei skirtingas g-bos produktyvumas.
Kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai yra efektyviau. Todėl, dažniausiai, gaminamos ir eksportuojamos tos prekės ir paslaugos, kurių technologinis gamybos lygis ir produktų kokybė pralenkia, jei ne pasaulio, tai bent artimiausių šalių-partnerių, pirmiausia, artimiausių kaimynių su kuriomis yra susiformavę ūkiniai santykiai, gamybos techninį-technologinį lygį.
Trečia, žemesnės kokybės, bet pigiai pagamintos prekės, pirmiausia, naudojant pigią darbo jėgą gali konkuruoti tarptautinėje prekių rinkoje ir būti tarptautinės prekybos prielaida.
Ketvirta, tarptautinei prekybai didelę įtaką daro skonių, polinkių ir prioritetų įvairovė.
Eksportas – importas
Užsienio prekyboje išskiriamas eksportas ir importas. Jų skirtumas sudaro užsienio prekybos balansą. Jei šalis prekių daugiau eksportuoja nei importuoja, jos prekybos balansas yra aktyvus (arba palankus). Priešingu atveju, t.y. kai importas viršija eksportą, prekybos balansas yra pasyvus (arba nepalankus.)
Lietuva, 1997:
Eksportas 5643 mln USD
Importas 3862 mln. USD
Pasyvus balansas 1781 mln. USD
Užsienio prekyba labai naudinga, kai tarpusavyje prekiauja šalys, turinčios skirtingus gamtinius turtus, kapitalo išteklius, nevienodas darbo ir kapitalo kaštus įvairių prekių gamyboje.
Tačiau užsienio prekyba teikia ne tik nauda bet ir žalą.
Eksporto didinimo poveikis šalies ūkiui:
gali padidinti eksportuojamų prekių kainas šalies viduje, nes mažėja jų pasiūla vidaus rinkoje.
Prekių eksportas paprastai visada naudingas gamintojui ir nenaudingas vartotojui šalyje.
Tačiau didėjanti rinkos kaina prekėms, didėjanti bendroji jų paklausa didina užimtumą, skatina darbo užmokesčio augimą.
Visumoje, prekių eksportas didina bendrąsias šalies pajamas ir teigiamai veikia gamybą.
Tad, eksporto didinimas turi labai didelę reikšmę šalies ūkiui, todėl, paprastai, stengiamasi jį visokeriopai skatinti ir remti įvairiomis ekonominėmis bei įstatyminėmis priemonėmis. Pvz. ekonominės priemonės gali būti: valstybės priemokos gamintojams už eksportuojamas prekes, prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis nei vidaus rinkoje.
Pvz. Lietuvoje yra pakankamai kai kurių specialybių kvalifikuotų darbuotojų, gan patenkinamos ūkininkavimo ž. ūkyje sąlygos. Nors gamtiniai ištekliai l. riboti, yra galimybių pateikti tarptautinei rinkai kai kurias prekes. Ką gali pasiūlyti Lietuva arba jau siūlo tarptautinei prekių rinkai ir kam?
Gyvulininkystės, augalinės kilmės produkciją ( mėsa – Rusija, Latvija,
Estija; pieno produktai – Rusija, Olandija, ), trąšos – Vokietija, Airija;
mediena ir jos dirbiniai – Vokietija, Olandija, JK , televizoriai – Rusija, Baltarusija.
1997 eksportas sudarė 3862 mln. USD.
Kitokį poveikį ūkiui, gyventojams daro prekių ir paslaugų importas:
Importas padidina bendrąją prekių pasiūlą, nes vidaus rinką papildo importuojamos prekės. Tada mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumas įmonėse, gaminančiose prekes, artimas importuojamoms. Taigi gamintojams importas nenaudingas, jis naudingas tik vartotojams.
Pageidautina įsivežti tik tokias vartojimo prekes, kurių šalyje pagaminti negalima. Tinkamai subalansuota užsienio prekyba skatina ekonominį vystymąsi, geriau tenkina vartotojų poreikius.
Lietuva:
Importas, 1997 5643 mln. USD : Matome užsienio prekybos balansas yra pasyvus – ~ importuojama daugiau nei eksportuojama.
Daugiausia importuojama :
Žalios naftos, gamtinių dujų – Rusija;
Farmacijos produktų – Vokietija, Lenkija, Latvija;
Plastikinių dirbinių – Rusija, Italija, Vokietija.
Popieriaus, kartono – Lenkija, Rusija;
Medvilnės ir jos gaminiø – Uzbekistanas, Vokietija, Rusija;
Juodųjų metalų – Rusija, Ukraina, Kazachstanas;
Tikrovėje, gamintojas ir vartotojas šalies ūkio mastu yra tas pats subjektas. Jeigu užsienio prekyba subalansuota, tai didesnės pajamos, gaunamos iš užsienio prekybos, kompensuoja jų sumažėjimą dėl prekių importo. Taigi, kiekvienu atveju užsienio prekybos teikiamą naudą reikia lyginti su padaroma žala.
Kadangi tarptautinės prekybos apimtys ir struktūra nemažai lemia šalies gyventojų gyvenimo lygį, labai svarbi yra gerai parengta tarp.
prekybą reguliuojanti politika. Tarp importą reguliuojančių priemonių paminėtinos tokios, kaip licenzijos, importo kvotos, muitai ir pan.
Kiekviena šalis per užsienio prekybos politiką stengiasi realizuoti savo šalies pranašumus ir gauti maksimalią naudą.
Palyginti dar neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai kur kas sudėtingesnis reiškinys. Jis suprantamas kaip tarptautinių integracijų svarbiausia sfera.
Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėmis kryptimis
1. Pirma, auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos.
2. Antra, stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis.
Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampama gerais partneriais, bendradarbiaujančiais mokslo, gamybos, bei prekių ir paslaugų realizavimo sferose.
Siekdamos pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis šalių savo teritorijoje kuria ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis. Tokių ypatingos paskirties ekonominių zonų pasaulyje priskaičiuojama nemažai. Tai bandoma (galvojama) realizuoti ir Lietuvoje. Tokiose zonose investuojant kapitalą į ekonominę veiklą, galima gauti daug didesnį pelną. Tai naudinga tiek vienai, tiek kitai pusei.
Valstybinė užsienio prekybos politika
Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, įvairius kitus veiksnius, konkrečias sąlygas, tam tikru laikotarpiu vykdo gana skirtingą užsienio prekybos politiką. Užsienio prekybos politikos formas galima suskirstyti į dvi pagrindines kryptis: 1) laisvoji prekyba ir 2)
protekcionizmas.
1. Laisvosios prekybos šalininkais buvo žymus ekonomistas, A.Smitas ir kt.
Jo nuomone, kiekviena šalis turėtų plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai yra patogiausios, palyginus su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinį pasidalijimą yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi užsienio prekybos privalumai yra šie: ji stimuliuoja abipusiai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą, sudaro prielaidas gerinti gyvenimo lygį pasaulyje .
2. Laisvoji prekyba turi ir nemaža trūkumų, todėl valstybių užsienio prekybos politika neretai pasukama protekcionizmo kryptimi.
Protekcionizmu suprantama valstybės užsienio prekybos politika, siekianti apsaugoti šalies ūkį nuo užsienio rinkos konkurencijos. Pagrindiniai protekcionizmo tikslai šie: ekonominėmis priemonėmis padaryti šalies ūkį kuo mažiau priklausomą nuo tarptautinio ūkio, išugdyti vidaus gamybos sferas. Protekcionizmo politika turi gan gilias istorines šaknis
2a) 20 amžiuje, ypač antroje jo pusėje, atsiranda vis naujų protekcionizmo atmainų (formų), iš jų taip vadinamas kooperuotas (kolektyvinis) protekcionizmas, pagrįstas suderinta grupės šalių užsienio prekybos politika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – “Europos bendroji rinka”
(Europos Sąjunga) įsikūrusi šio amžiaus šeštame dešimtmetyje (1957m.) –
(Airija, Belgija, Danija, JK, Gr. It. Isp., Liks., Ol. Por. Pr. Vok. . taip pat Europos laisvosios prekybos asociacija (Austrija, Islandija,
Lichtenšteinas, Norvegija, Suomija, Švedija, Šveicarija)
Nors laisvosios prekybos šalininkai protekcionizmą iš esmės atmeta, tačiau sutinka, kad protekcionistinės krypties užsienio prekybos politikos priemonės yra tikslingos atsilikusio ūkio šalyse. Protekcionizmo politikoje yra naudojamos tokios priemonės, kaip muitai, kvotos, įvairūs sanitarijos reikalavimai ir kt. Muitai, bene plačiausiai yra šiuo metu taikoma priemonė.
I. Muitai yra ir viena seniausių mokesčių rūšių.
Muitai, tai mokestis, kuriuo apmokestinamos prekės, gabenamos per sieną.
Tai padidina prekės kainą. Muitų yra gana įvairių. Juos galima suskirstyti pagal šiuos kriterijus:
pagal kilmę – 1)autonomiški, nustatomi vienos valstybės ir 2) konvenciniai, fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybos sutartimis;
pagal prekiø judėjimo kryptį – importo, eksporto ir tranzito;
pagal tikslą – fiskaliniai, siekiantys papildyti valstybės biudžetą pajamomis, ir protekciniai, kurių tikslas – apsaugoti vidaus gamybą nuo užsienio konkurencijos;
pagal taikymą – 1) bendriniai, vienodai taikomi prekėms, nežiūrint jų šalies gamintojos, ir 2) diferenciniai, taikomi skirtingai įvairioms šalims (pastarieji dar neretai vadinami diskriminaciniais);
pagal apmuitinimo pagrindą – 1) specifiniai, pagrįsti įvežamų prekių svoriu, kiekiu, ir 2) vertybiniai, mokami nuo piniginės prekės vertės, imant nustatytą vertės procentą;
pagal apmuitinimo laiką – 1) nuolatiniai, skirti neribotam laikui, ir
2)laikini, skirti užtikrinti kokios nors šalies gaminiams tam tikru laiku norimą kainą.
Muitai gali būti naudingi ir žalingi.
Teigiamas muitų poveikis: Muitai pakelia vidaus rinkos kainą importuojamai prekei, o tai sumažina jos paklausą, vyriausybė gauna papildomas pajamas, kuriomis gali paremti eksportuojamų prekių gamybą. Muitai padeda subalansuoti mokėjimų balansą ir išlaikyti valstybės užsienio valiutos bei aukso rezervus
Šie mokėjimai, gindami atskiras šalies ūkio šakas nuo užsienio konkurencijos, mažina nedarbą, didina bendras pajamas, žmonių perkamąja galią.
Tačiau gamintojus ir vartotojus muitai dažnai veikia ir neigiamai.
1. Pvz. beatodairiškai saugant, tarkim, ž,ū. gamintojus nuo užsienio konkurencijos, tuo pačiu išsaugomi neefektyvūs ūkiai, kurie normalios konkurencijos sąlygomis bankrutuotų.
2. Muitai paliečia ir vartotojus, jie priverčia didesnæ kainą mokėti už prekes, gaminamas šalies gamintojų. Šakos, saugomos nuo užsienio konkurencijos, pagamins brangesnių prekių, negu esant konkurencijai.
Taigi gamybos ištekliai bus naudojami neefektyviai, tai mažins bendrą gamybos efektyvumą.
3. Didinat muitus atsiranda ir tai vadinama “keršto” muitų politika,
Nustatant aukštus muitus, galima tikėtis ir kad prekybos partnerės taip pat pakels muitus. Todėl muitų politika turi būti labai lanksti
II. Importo kvota yra antra užsienio prekybos suvaržymo priemonė.
Kvota yra administracinė priemonė produkcijai arba prekybai apriboti.
Kvota yra leistinas kurių nors prekių importo kiekis. Kvota skiriasi nuo muito tuo, kad vyriausybė, nustatydama importo kvotas, negauna pajamų.
Todėl kvotų nustatymas tiesiogine prasme nėra vyriausybės iždo politikos priemonė. Tačiau muitų ir kvotos ek pasekmės tapatingos. Pirmiausia kvotos įvedimas pakelia kainą ir šalies gyventojai perka mažiau ir moka brangiau už importines prekes. Suveikia paklausos ir pasiūlos dėsnis, nes kvota visuomet yra mažesnė už paklausą. Jei paklausa pranoksta pasiūlą, tai kaina prekei padidėja. Tačiau vartotojai nuo kvotos kenčia daugiau nei nuo muitų, kadangi kvotos riboja pirkėjo pasirinkimą.
Importo kvotos naudingos vidaus gamintojams, nes padidina paklausą šalyje gaminamai produkcijai, o kartu ir kainą. Mažėja g-bos efektyvumas, stokojama prekių kylant jų kainoms. Tuo atveju galima gaminti esant didesniems gamybos kaštams. Užsienio gamintojai gali pasinaudoti tokia aplinkybe ir parduoti mažiau prekiø bet aukštesne kaina.
III. Be to, įvedami kiti importo apribojimai: pvz. importuojamos prekės turi atitikti pasaulinius kokybės standartus, vartojimo saugumo, aplinkos apsaugos reikalavimus. Deja į Lietuvos rinką dažnai patenka nekokybiški, pasibaigusio galiojimo laiko maisto produktai, vaistai ir kt. prekės.
Paminėtos priemonės yra savotiški barjerai, reguliuojantys užsienio prekybą.
Prekybos barjerus paprastai sudaro šalis, siekdama apriboti vietiniams vartotojams skirtą užsienio prekių apimtį. Šie barjerai dažniausiai sukuriami norint nuo užsienio konkurencijos apsaugoti vietinius gamintojus bei skirti jiems laiko padidinti produktyvumą.
IV. Todėl dar kartais naudojamos net subsidijos, kurios suteiktų saviems gamintojams, priešingai nei įvežamų prekių, galimybė dirbtinai sumažinti kainas. Tačiau čia dažnai iškyla problema – vietiniai gamintojai toli gražu ne visada stengiasi gerinti savo produkcijos kokybę, didinti darbo našumą, mažinti kainas, kol nuo užsienio konkurencijos juos saugo prekybos barjerai.
Užsienio prekybos priemonėmis gali būti sprendžiamos ir politinės problemos: pvz. prekybos blokados verčia valstybæ, pažeidžiančią žmonių teises, keisti politiką. Tačiau tokia prekybos blokados politika yra veiksminga tik tada, kai ji yra kolektyvinė – kai apsijungusios ją vykdo daugelis šalių.
Tarptautinės investicijos
Tarptautinės investicijos pagrįstai priskiriamos sudėtingiausioms tarptautinių santykių formoms. Jos kompleksiškai ir sistemingai leidžia spræsti tiek ekonomines, tiek socialines, tiek politines, tiek ekologines problemas.
Tarptautinės investicijos teigiamai veikia jas priimančių šalių, dažnai vadinamø šalimis recipientais, ekonomiką. Tačiau šioms šalims reikia spræsti daugelį problemų:
kokio dydžio tarptautinių investicijų reikia siekti, į kokias ūkio šakas ir kokiomis formomis pritraukti užsienio firmas ir kapitalą, kaip nukreipti tarptautinių kompanijø veiklą sprendžiant socialinius šalies vidaus klausimus ir pan.
(Investicijas teikiančios šalys dažnai vadinamos šalimis donorėmis).
Valstybinė tarptautinių investicijų reguliavimo politika susiduria su įvairiomis problemomis. Įvairiomis priemonėmis siekiama padidinti tarptautinių investicijų efektą, minimizuoti su jomis susijusius kaštus, sudaryti užsienio partneriams palankų investicijų klimatą.
Tarptautinės investicijos vykdomos šiomis pagrindinėmis priemonėmis:
1. Tiesioginės investicijos į konkrečias įmones pramonėje, prekyboje, paslaugose ir kt;
2. Portfelinės investicijos į užsienines obligacijas ir kitus vertybinius popierius;
3. Ilgalaikiai arba vidutinės trukmės tarptautiniai kreditai ir paskolos, suteikiamos konkrečioms įmonėms ir organizacijoms.
Investicijų būdai:
1.Tiesioginių tarptautinių investicijų paskirstymas atskiroms šalims, ekonomikos šakoms labai formuoja pasaulio ūkio struktūrą, raidą, santykius tarp pagrindinių ūkio grandžių. Naudodamos tiesiogines investicijas, transnacionalinės korporacijos efektyviai plečia savo veiklos sferą, sukurdamos užsienyje įmones kaip
1) filialus,
2)“dukterines” įmones
3) Partnerines kompanijas.
Plačiau: Vasiliauskas- 197
psl.
2.Portfelinės tarptautinės investicijos laikomos labai svarbiais užsienio kapitalo įtraukimo, įvairių paskolų finansavimo šaltiniais. Ženkli šių investicijų augimo tendencija. Bene svarbiausiu šio proceso stimulu yra įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumas.
3. Tarptautinių kreditų reikšmė ir poveikis tiek įvairių šalių, tiek pasaulinio ūkio raidai tampa vis reikšmingesnė. Tarptautinių kreditų rinkoje išskiriamos pinigų ir kapitalo rinkos. Pinigų rinką daugiausia sudaro trumpalaikiai (iki metų) kreditai, kurių pagalba tiek korporacijos, tiek ir valstybiniai bankai papildo laikiną apyvartinį lėšų deficitą.
Kapitalų rinka skirta vidutinės trukmės (nuo 2 iki 10 metų) ir ilgalaikiam (daugiau nei 10 m. ) kreditavimui, kuris vykdomas išleidžiant ir įgyjant obligacijas. Šie kreditai naudojami ir palyginti naujomis finansavimo formomis. Viena jų – projektinis finansavimas, t.y. tarptautinio kredito suteikimas konkretiems pramonės ar kitų ūkio šakų projektams įgyvendinti.
VYRIAUSYBĖS VAIDMUO EKONOMIKOJE
(Paskaitos santrauka)
Vertinant vyriausybės vaidmenį ekonomikoje išsiskiria du kraštutiniai požiūriai:
1. Vyriausybės vaidmuo reguliuojant ekonomiką, mažinant verslo ciklo svyravimus, yra svarbus ir tai pirmiausia turi būti reguliuojama fiskalinės ir monetarinės politikos pagalba
2. Vyriausybė neturi kištis į ekonomiką. Rinkos ekonomika turi susireguliuoti savaiminiu būdu.
Realiame gyvenime pastaruoju metu vyriausybės vis labiau kišasi į šalių ūkį. Tai atliekama:
• Vykdant fiskalinę politiką
• Vykdant monetarinę politiką
• Vykdant antiinfliacinę politiką
• Vykdant antimonopolinę politiką
• Vykdant užimtumo politiką
• Vykdant socialinio saugumo politiką ir kt.
Visa tai vykdoma siekiant užtikrinti gamybos stabilumą.
Valstybės pareiga yra tiekti tas prekes ir paslaugas, kurių pasiūlos negalima laukti iš privataus sektoriaus.
Ir taip vyriausybės poveikis ekonomikai pasireiškia per:
išlaidas mokesčius (fiskalinę politiką)
reguliavimą (įstatymus)
valstybines įmones
1. Išlaidos. Kai vyriausybė moka socialines pensijas nedirbantiems žmonėms, jos poveikis nukreiptas į tuos, kurie gauna visuomeninį produktą. Gaunantis pensiją gali nusipirkti daugiau prekių ir paslaugų.
Kai vyriausybė tiesia kelius arba perka lėktuvus, ji veikia gamybą. Kai vyriausybė finansuoja mokslinius tyrimus, ji daro įtaką šalies technologijų progresui, inovacijoms, gamybos aktyvinimui.
(be to apie tai kalbėta nagrinëdami temą “Nacionalinis produktas”, pvz.vyriausybės išlaidos įvairioms prekėms ir paslaugoms – švietimui, socialinei apsaugai, gynybai ir pan.; įvairûs transferiniai išmokëjimai, subsidijos ir pan. – prašom pasiskaityti)
2. Mokesčiai . Rinkdama mokesčius vyriausybė veikia tuos, kurie gauna visuomeninį produktą. Mokėdami mokesčius, mokėtojas netenka dalies pajamų ir todėl gali nusipirkti mažiau prekių bei paslaugų. Mokesčiai taip pat daro poveikį tam, kas gaminama. Apmokestinus vienas prekes, stabdoma jų gamybą, o kartu skatinama substitutų gamyba. Be to, mokesčiai gali veikti ir tai, kaip prekės gaminamos. Keisdama mokesčius vyriausybė gali skatinti verslininkus labiau gamyboje diegti inovacijas, gaminti modernesnį produktą. (be to apie valstybės įtaka ekonomikai per mokesčius kalbėta temoje “Fiskalinë politika”)
Mokesčių sistemos sudaromos remiantis šiais principais:
neutralumas tikslingas nukreipimas prieš nepageidautinus rinkos reiškinius;
paprastumas ir aiškumas;
teisingumas
3. Reguliavimas. Vyriausybės nutarimai, sprendimai, įstatymai daro didelę įtaką verslo plėtrai, ekonominei raidai. Nuo įstatyminio valstybės pagrindo labai priklauso kokios prekės, paslaugos bus gaminamos, kokiu mastu.
Įstatymais įteisinama fiskalinės bei monetarinės politikos mechanizmo veikla. Vyriausybė gali uždrausti atskirų prekių gamybą (pvz. pesticidų), numatyti vairius reikalavimus įvairiose gyvenimo srityse (pvz. – reikalauti būtinai įrengti apsauginius diržus prie automobilių sėdinių, žmonių reikalauti išmetamųjų medžiagų į atmosferą sumažinimo ir pan.) ir tuo skatinti ar riboti įvairių produktų gamybą. Tai vyriausybė realizuoja per įvairias vyriausybines institucijas, kontroliuojančias įstatymų ir nutarimų vykdymą
4. Valstybinių įmonių vaidmuo ekonomikoje yra labai diskutuotina tema ir betarpiškai siejama su privatizacija ir privataus sektoriaus stiprinimu.
Tai labai priklauso nuo vyriausybės vykdomos ekonominė politikos ir keliamų konkrečių tikslų, tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių. Paprastai vyriausybė, plėsdama privatų sektorių tikisi pakelti gamybos efektyvumą, padidinti savo fondus ir pan.
Tačiau valstybė reguliuoja kai kurias veiklos sritis, siekdama neleisti kurtis monopolijoms, apsaugoti visuomenę nuo klaidingos prekių ir paslaugų reklamos, kenksmingų produktų.
Vyriausybė reguliuoja ekonomiką, norėdama:
pateikti visuomenei tas prekes ar paslaugas, kurių negali tiekti privatus verslas.
apsaugoti visuomenę nuo neigiamų šalutinio produkto efektų, tokių kaip gamtos teršimas;
skatinti reikalingų ir nekenksmingų prekių vartojimą bei atsisakymą nuo blogų prekių;
remti skurstančius visuomenės narius;
stabilizuoti ekonomiką.