makroekonomika

2851 0

13 Tema. Pinigai ir bankų sistema

13.1.Šiuolaikiniai pinigai ir jų funkcijos ekonomikoje.

13.2.Bankai ir jų funkcijos.

13.3.Monetarinė politika.

13.4.Bankų kūrimasis ir plėtra Lietuvoje.

13.1.Šiuolaikiniai pinigai ir jų funkcijos ekonomikoje

Pinigai – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis vertės mato, cirkuliacijos (mainų), kaupinio ir mokėjimo priemonių funkcijas. Piniginėje mainų sistemoje žmonės keičia pinigus į prekes, ką nors pirkdami, ir prekes į pinigus, ką nors parduodami. Iki atsirandant pinigams mainai vyko tiesiogiai, be pinigų tarpininkavimo. Tokie mainai vadinami barteriniais mainais. Barteriniai mainai – prekyba, paremta natūriniais mainais, t.y. kai prekių savininkai, nenaudodami pinigų, maino savo prrekes į kitas. Nors šiuo metu prekių mainai vyksta tarpininkaujant pinigams, bet būna atvejų, kai juos pakeičia barteriniai arba natūriniai mainai. Toks atsiskaitymų būdas naudojamas:

1) didelės infliacijos metu;

2) neleidžiant nusistovėti pusiausvyros kainoms (kontroliuojant kainas,

paklausa gali gerokai viršyti pasiūlą; tada pardavėjas gali neparduoti savo

prekių tokiomis kainomis, o keisti savo prekes į kitas);

3) natūriniai mainai taipogi galimi šalyse, kuriose yra dideli mokesčiai

(tokia praktika toleruojama JAV, Švedijoje ir kai kuriose kitose šalyse).

Barteriniai arba tiesioginiai mainai nepatogūs. Tam, kad sandoris įvyktų, reikia turėti prekę ir surasti prekės savininką, kuriam taa prekė būtų reikalinga, o Jums – jo prekė. Be to mainomų prekių vertės turi būti ekvivalentiškos, nes arba viena, arba kita pusė nukentės. Todėl objektyvus tarpininko poreikis prekių mainuose, atsiradus tam tikroms sąlygoms, tampa realybe. Pinigai palengvina prekių mainus. Esant pi

inigams, prekių mainai atsiskiria į du vietos ir laiko atžvilgiu savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Pardavus prekę, už gautus pinigus visiškai lengva nusipirkti norimą prekę; svarbu tik turėti reikiamą pinigų sumą. Be to, pardavus prekę vienoje vietoje, nebūtina tuoj pat pirkti kitą prekę. Galima paieškoti geresnės ar pigesnės prekės bei atidėti pirkimą vėlesniam laikui, o pinigus pasilaikyti arba padėti į banką ar kitą finansinę instituciją, saugančią indėlius ir mokančią palūkanas.

Iki atsirandant šiuolaikiniams pinigams, jų funkcijas atliko įvairios prekės, dominavusios tuo metu vietinėse rinkose, ar kiti daiktai, kurie galėjo atlikti tarpininkų vaidmenį mainuose: akmenys, įvairios kriauklės, žvėrių kailiai, sidabras, auksas bei kitos vertybės, kurios buvo pripažįstamos kaip mainų ir atsiskaitymo priemonė. Prasidėjus tarptautiniams mainams, pinigais tampa bran-152

gieji metalai, nes jų vertė, skirtingai nei kiitų daiktų (pvz., žvėrių kailiai ar grūdai) nepriklauso nuo vietos ir laiko. Todėl auksas ir sidabras palengva išstūmė kitus daiktus, atlikusius ir galėjusius atlikti pinigų funkcijas tiek tarptautinėje, tiek ir vidaus rinkoje.

Pradžioje brangieji metalai pinigų funkcijas atliko natūraliu pavidalu – tai buvo įvairaus dydžio ir svorio liejiniai ar aukso smiltys. Atsiskaitant aukso ar sidabro kiekis kaskart buvo sveriamas. Vėliau buvo pradėtos kaldinti monetos. Tai buvo patikimas ir visuotinai priimamas pinigas. Monetų atsiradimas labai palengvino atsiskaitymus ir, savaime suprantama, skatino prekybą. Po tr

ruputį į grynųjų metalų monetas įmaišant pigesnį metalą, jų tikroji vertė krito, nors jie atstovavo ir didesnę vertę. Todėl neišvengiamai turėjo atsirasti pigesnė atsiskaitymo priemonė, atliekanti pinigų funkcijas. Jais tapo popieriniai pinigai.

Popieriniai pinigai yra sukurti pinigai, kurie savo esme yra tik pinigų ženklai. Mainų ir mokėjimo priemonės galią jiems suteikia valstybė, tiek savo finansiniu potencialu, tiek ir savo juridiniu autoritetu, t.y. popieriniai pinigai turi perkamąją galią todėl, kad yra visuomet pripažįstami turį ją.

Pinigai atlieka tam tikras funkcijas ir yra:

1) vertės matas ir apskaitos priemonė;

2) mainų (cirkuliacijos) priemonė;

3) kaupimo (taupymo) priemonė;

4) atsiskaitymo (mokėjimo) priemonė.

Kai kuriuose šaltiniuose nurodomos ir kitos, dažniausiai išvestinės, pinigų funkcijos (apie pinigų kilmę, jų funkcijas bei pinigų raidą Lietuvoje plačiau rašyta I – oje metodinės priemonės dalyje (Lukoševičius V.,Stankevičius P.Te-orinė ekonomika.I dalis.-V.,1998,p.42-50).

Kad gerai atliktų minėtas funkcijas, pinigai turi turėti šias savybes ir būti:

1. Stabilūs, t.y pinigų vertė turi likti daugmaž ta pati ir šiandien ir rytoj.

Kai pinigų vertė svyruoja (tai kyla, tai vėl krinta), – žmonės arba kaupia juos,

tikėdamiesi kad jų vertė pakils, arba tuoj pat skuba juos išleisti, kad nenueitų

niekais. Ir viena ir kita daro žalą ekonomikai.

2. Portatyvūs. Portatyvumas reiškia, kad šiuolaikiniai pinigai turi būti

lengvi, nedideli, patogūs, kad žmonės galėtų juos nešioti.

3. Tvarūs, o tai reiškia, kad pinigams parinktoji medžiaga turi būti atspari

dėvėjimuisi, pagaminta iš ypač geros ko
okybės popieriaus.

4. Vienarūšiai – visi to paties nominalo pinigai turi būti vienodos vertės,

kitaip kiltų sumaištis.

5. Atpažinūs. Atpažinumas reiškia, kad pinigai turi būti lengvai atpažįsta

mi ir sunkiai suklastojami.

153

Žmonės siekia pinigų turėti todėl, kad jie turi perkamąją galią, t.y. už juos galima nupirkti tam tikrą prekių ar paslaugų kiekį. Pinigų perkamoji galia -tai pinigų vertė perkant prekes ir paslaugas. Pinigų perkamosios galios pokytis yra matuojamas piniginio vieneto bei kainų indekso santykiu ir išreiškia pinigų sumų tam pačiam prekių kiekiui įsigyti skirtingais laikotarpiais santykį.

Pinigai nesiskiria nuo kitų prekių: jų vertė, t.y. gebėjimas būti mainomais į prekes arba jų perkamoji galia, priklauso nuo jų paklausos ir pasiūlos.

Pinigų paklausa – tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams sudaryti, t.y. tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams. Pinigų paklausa priklauso tiek nuo mainomų prekių ir paslaugų apimties, tiek ir nuo mainų dažnumo, kurį nusako skaičius žmonių, per kurių rankas pereina prekės, kol pasiekia galutinį vartotoją.

Pinigų pasiūla (pinigų masė) – tai faktiškas pinigų (banknotų, monetų, bankų depozitų, vekselių ir t.t.) kiekis, naudojamas mainams; tai mokėjimo priemonių visuma. Pinigų pasiūla apima visų formų pinigus, atliekančius jiems būdingas funkcijas. Įvertinant pinigų pasiūlą, atsižvelgiama ne tik į bendrą naudojamų pinigų sumą, bet ir pinigų cirkuliacijos greitį, t.y. į tai, kokiam skaičiui atskirų mainų aktų (sandorių) kiekvienas piniginis vienetas ta

arpininkavo.

Kiekvienu momentu tam tikram prekių ir paslaugų kiekiui apmokėti naudojamas tam tikras pinigų kiekis. Taigi pinigų vertę lemia visuminės prekių pasiūlos ir visuminės pinigų pasiūlos santykis. Jei prekių kiekis didėja, o pinigų kiekis nesikeičia, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė kyla arba prekių kainos krinta, t.y. pinigai tampa vertingesni. Atvirkščiai, jei prekių kiekis nekinta, o pinigų rinkoje atsiranda daugiau, tai piniginio vieneto vertė sumažės, o kainos pakils. Taigi prekių vertė ir kainos yra dvi vieno ir to paties dalyko pusės. Pinigų paklausos arba jų pasiūlos pokyčiai sukelia tiek pinigų vertės, tiek prekių kainos pokyčius, tik pokyčių kryptys yra skirtingos, t.y. pinigų vertė keičiasi priešingai bendrojo kainų lygio kitimui: jei kaina kyla, pinigų vertė krinta, ir, priešingai, jei kainos krinta, pinigų vertė kyla (Martinkus B.,Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.-K.,1997,p.414-415).

Pinigai šiuolaikinėje ekonomikoje atlieka kone svarbiausią vaidmenį, nes šiais laikais be jų beveik neįmanomi bet kokie sandoriai ir mainai. Pinigai turi griežtai apibrėžtas minėtas funkcijas, kurių įgyvendinimas ir suteikia jiems prasmę. Pinigai egzistuoja ne tik grynųjų pinigų forma (JAV atsiskaitymai grynaisiais pinigais sudaro tik l % nuo visų mokėjimų sumos). Pinigai, esantys sąskaitose, sudaro didžiąją dalį visos pinigų rinkos. Tačiau ir sąskaitose pinigai yra laikomi įvairiausiomis formomis. Priklausomai nuo poreikių, sąskaita gali būti naudojama kasdieniniuose mokėjimuose (čekinės sąskaitos) ir būti

154

absoliučiai likvidžios arba naudojama turto kaupimui (terminuotos taupomosios sąskaitos) ir nešti aukštas palūkanas, kurios ne tik apsaugo pinigus nuo infliacijos, bet ir duoda pelną.

Daugiausia atsiskaitymų pasaulyje vyksta čekiais. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali sąskaita banke. Ji atidaroma įnešus pinigų indėlį (depozitą). Čekis – tai nustatytos formos dokumentas, pagal kurį bankas privalo išduoti tam tikrą pinigų sumą jo savininkui, ar pervesti nurodytą pinigų sumą į tam tikrą kito asmens einamąją sąskaitą, kuri gali būti tiek tame pačiame banke, tiek ir kitame banke. Taigi čekiai, kaip cirkuliacijos priemonė, pakeičia grynuosius pinigus, nes prekes ir paslaugas galima apmokėti čekiais ir tada (grynųjų) neprireiks, nes pardavėjas iškeis išrašytą čekį į pirkėjo sąskaitoje esančius pinigus.

Čekinės sąskaitos dar yra vadinamos indėliais iki pareikalavimo. Indėlis iki pareikalavimo – tai neterminuotas indėlis su teise bet kuriuo metu pareikalauti viso indėlio ar jo dalies išmokėjimo. Asmens ar firmos išrašomų čekių vertė priklauso nuo jų sąskaitoje esančio pinigų kiekio. Todėl visas čekių knygelių pinigų kiekis yra lygus visų indėlių iki pareikalavimo sumai.

Užsienio šalyse, o dabar ir pas mus, plačiai naudojami kelionių čekiai, kurie parduodami bankuose. Kelionių čekiai yra populiarūs todėl, kad pavogtus ar pamestus čekius galima atkurti. Todėl daugelyje šalių pagrindiniai atsiskaitymai daromi čekiais. Pavyzdžiui, JAV atsiskaitymai negrynaisiais sudaro 95% visos mažmeninės prekybos, o Suomijoje – 97%, o tuo tarpu Lietuvoje tokie atsiskaitymai 1997 m. sudarė tik 5%.

Šešto dešimtmečio pabaigoje JAV, o vėliau ir Vakarų Europoje pradėtos naudoti kredito kortelės. Kredito kortelės – tai banko identifikavimo kortelė, suteikianti teisėtam savininkui teisę pirkti prekes bei mokėti už paslaugas kreditan. Šis dokumentas leidžia jos savininkui atsiskaityti už prekes ir patarnavimus negrynaisiais pinigais. Pirkėjas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, parduotuvė pateikia jas apmokėjimui bankui, o šis reikiamą sumą perveda į parduotuvės sąskaitą. Taigi kredito kortelei atidarytą sąskaitą galima traktuoti kaip su savimi laikomą pinigų pakaitalą, arba tiesiog kaip pinigus.

Pradėjus naudoti elektronines skaičiavimo mašinas, atsirado plastikinės kortelės su magnetiniu įrašu. Joje esti įrašytas kodas (pranc. code, lot. codex – sąrašas, t.y., sutartinių ženklų sistema, informacijai apdoroti, perduoti, laikyti, slėpti). Pakanka šią kortelę įdėti į specialų aparatą ir šis identifikuoja savininką, atlieka reikiamas operacijas ir informaciją apie jų pobūdį bei dydį pateikia banko skaičiavimo centrui. Šios sistemos privalumas tame, kad plastikine kortele galima atlikti labai daug įvairiausių mokėjimų, nenaudojant grynųjų pinigų, čekių ar kitų banko dokumentų.

155

Manoma, kad ateityje įprastus pinigus pakeis elektroniniai signalai, kurie pateiks informaciją apie asmenų ir firmų mokumą ir pačius mokėjimus (Mar-tinkus B.,Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.-K.,1997,p.418-419).

Atsirandančios naujos šiuolaikinių pinigų formos ankstesniųjų visiškai neišstumia ir todėl šiuolaikinė pinigų cirkuliacija remiasi pinigų formų įvairove.

13.2.Bankai ir jų funkcijos

Daugelyje šalių bankininkystė išsirutuliojo iš auksakalių. Būtent auksakaliai yra bankininkų protėviai. Kaip sako jų pavadinimas, jie gamino įvairius dirbinius iš brangiųjų metalų – aukso ir sidabro. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla. Daugelis iš jų priimdavo iš klientų saugoti auksą, sidabrą ir kitas brangenybes. Priimdami vertybes, auksakaliai savo klientams išrašydavo atitinkamą dokumentą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos pareikalaus. Auksakaliai saugojo minėtas vertybes už tam tikrą mokestį ir grąžindavo jas savininkui, kai šis pareikalaudavo.

Kai buvo atiduodami saugoti ypatingos vertės dirbiniai, klientai norėdavo gauti būtent tą dirbinį, kurį paliko auksakaliui. Tačiau buvo saugomos ne tik unikalios vertybės, bet ir aukso bei sidabro monetos. Todėl galima buvo grąžinti nebūtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos saugoti. Taigi dalį jų, už tam tikrą mokestį – palūkanas – galima buvo paskolinti kitiems asmenims, paliekant dalį monetų atsargai, nes tikimybė, kad visi klientai vienu metu pareikalaus grąžinti pinigus, yra labai maža. Tokiu būdu prasidėjo bankų vystymosi era, kuri praėjo ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią.

Šiuolaikinė ūkio sistema aplamai neįsivaizduotina be bankų. Bankas – tai finansų institucija, priimanti indėlius ir teikianti paskolas bei atliekanti finansinį tarpininkavimą. Gerai išplėtotoje finansinio kapitalo rinkoje yra ir daugybė kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji – pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kt. Jie teikia įvairias finansines paslaugas, ir klientai – tiek įstaigos, tiek privatūs asmenys – gali naudotis įvairiausiomis konkuruojančių organizacijų finansinėmis paslaugomis.

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai: centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercinius bankus, prižiūri šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę politiką ir kt.); komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas); taupomieji bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapita-

156

lų rinką); specialieji bankai: hipotekos bankas (teikia paskolas įkeičiant nekilnojamąjį turtą), žemės ūkio bankas (teikia paslaugas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir pan.), užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus).

Pagal teisinę formą skiriami akciniai bankai (padeda bankams sparčiau plėstis, sutelkti labai daug lėšų); kooperacijos bankai (jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių – miesto ir kaimo smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas); municipaliniai ir komunaliniai bankai (teikia ilgalaikį kreditą miestų ūkiui finansuoti, miestų savivaldos nuosavybė); valstybiniai bankai (yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos ir komercinių bankų funkcijas); mišrieji bankai (dalį akcijų turi valstybė, o dalį privatūs asmenys, įvairios organizacijos); tarptautiniai bankai (atstovauja tarptautinio finansinio kapitalo interesus).

Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, t.y. duodančiu pelną, bankai atlieka aktyvinęs, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas. Aktyvinęs operacijas jie atlieka kaip kreditoriai: skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas. Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pervedimais. Aptarnaujamąsias operacijas bankai atlieka kaip tarpininkai, perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t. Labai svarbi bankinių operacijų rūšis yra vadinamosios trastinės, arba patikėtosios operacijos. Šiuo atveju bankai priima įvairų turtą, vertybinius popierius taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur jis gali būti pelningai panaudojamas.

Bet kurios šalies bankų sistemoje ypatingą vaidmenį atlieka Centrinis bankas. Centrinis bankas yra unikali savo esme valstybinė institucija, kurios tikslas – rūpintis visa ekonomika (pvz., užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą, infliaciją ir pan.). Centriniai bankai, nors formaliai gali būti ir privačių akcininkų nuosavybė, tačiau atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.

Centriniai bankai atsirado dviem būdais ir todėl pagal kilmę skirstomi į du tipus:

1. Praėjusius ilgą formavimosi kelią ir palaipsniui įgijusius centrinio ban

ko teises;

2. Dirbtinai įsteigtus, įgijusius visas centrinio banko teises iš karto.

Pirmojo tipo centriniai bankai susiformavo iš komercinių bankų, kurie

laikui bėgant iš valdžios gavo monopolines teises vykdyti tam tikras funkcijas. Klasikinio tipo pavyzdys yra Didžiosios Britanijos centrinis bankas – An-

157

glijos bankas. Jo pradžia siekia 1694 metus. Tai buvo komercinis bankas, tapęs pagrindiniu pinigų skolintoju Britanijos valdžiai. 1844 metais šis bankas gavo išskirtinę teisę gaminti ir leisti į apyvartą banknotus-ir monetas, prižiūrėjo komercinių bankų veiklą, juos kredituodavo, padėdavo palaikyti visuomenės pasitikėjimą kredito bei bankine sistema. Tokiu būdu Anglijos Bankas atliko daugelį funkcijų, kurios dabar paprastai laikomos centrinio banko funkcijomis. Tačiau visą tą laiką Anglijos bankas buvo pelno siekianti akcinė bendrovė ir tik 1946 metais jis buvo nacionalizuotas.

Dirbtinai įsteigtų centrinių bankų pavyzdžiu gali būti JAV Federalinė Rezervų sistema, Vokietijos Bundesbankas, Lietuvos bankas ir kt., kurie gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai yra valdomi vyriausybės, nors gali, pavyzdžiui, kaip JAV Federalinių Rezervų sistema, turėti ir privačių akcininkų.

Kadangi centrinis bankas yra valstybinė institucija, todėl jo tikslai turi valstybinį, bendranacionalinį pobūdį. Pagrindinis tikslas – užtikrinti šalies ekonomikos stabilų vystymąsi bei palaikyti ir padėti įgyvendinti šalies vykdomą ekonominę politiką. Konkretizuojant pagrindinį tikslą, išskirtini šie tikslai:

1. Šalies finansinės sistemos stabilumas.

2. Nacionalinės valiutos stabilumas ir tvirtumas.

3. Patikimas ir efektyvus pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos

funkcionavimas.

Įgyvendindamas šiuos tikslus, centrinis bankas atlieka tam tikras, šių tikslų įgyvendinimui būtinas funkcijas, kurios atiteko šiai institucijai natūraliame formavimosi procese arba tradiciškai priskiriamos jai steigiant. Apibendrintai galima išskirti šias centrinio banko funkcijas:

1. Pinigų emisija.

2. Bankinių paslaugų teikimas šalies vyriausybei.

3. Bankinių paslaugų teikimas šalies komerciniams bankams.

4. Komercinių bankų ir kitų finansinių institucijų priežiūra.

5. Aukso ir užsienio rezervų valdymas.

6. Paskutinis skolintojas.

7. Nacionalinės skolos administravimas ir valdymas.

8. Monetarinės politikos įgyvendinimas.

13.3.Monetarinė politika

Vardindami centrinio banko funkcijas, matome, kad viena iš pagrindinių -monetarinės politikos vykdymas. Monetarinė politika – tai centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės ar palūkanų normos pokyčius. Pagrindi-

158

nis monetarinės politikos tikslas yra skatinti bendrojo nacionalinio produkto gamybos augimą, užkirsti kelią nedarbui ir infliacijai. Kiekvienam konkrečiam laikotarpiui šiuos tikslus apsprendžia vyriausybė, o ją realizuoja centrinis bankas, tiesiogiai vykdydamas monetarinę politiką.

Panašūs tikslai keliami ir šalies fiskalinei politikai, tačiau pastaroji įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, o monetarinė – reguliuojant pinigų pasiūlą. Priklausomai nuo to ar pinigai brangūs ar pigūs, susiformuoja pinigų poreikis. Todėl yra skiriamos skatinančioji ir ribojanti pinigų politika.

Skatinančioji (pigių) pinigų politika, skatina palūkanų normos mažinimą ir investicinės veiklos augimą.

Ribojanti (brangių) pinigų politika, skatina palūkanų normos augimą, pinigų pasiūlos mažėjimą ir investicinės veiklos lėtėjimą.

Vykdant monetarinę politiką, daugumoje šalių naudojamos trys pagrindinės poveikio priemonės. Tai:

1. Atviros rinkos operacijos, t.y. kai centrinis bankas perka ar parduoda

vyriausybines obligacijas ar trumpesnių terminų vertybinius popierius.

2. Diskonto normos pakeitimai. Tai pakeitimai palūkanų normos, kurią

nustato centrinis bankas, teikdamas paskolas kitiems bankams.

3. Būtinojo rezervo normos pakeitimai. Tai rezervas, kurį bankai privalo

laikyti kaip savo čekinių ir terminuotų indėlių procentinę dalį.

Atviros rinkos operacijos yra pagrindinė valstybinės valdžios pinigų pasiūlos kontrolės priemonė. Atviros rinkos operacijų esmė yra tokia. Jeigu centrinis bankas, išanalizavęs šalies ekonominę padėtį, padaro išvadą, kad pinigų pasiūla per maža ir ima trukdyti didinti gamybą, nusprendžia padidinti pinigų pasiūlą. Tuo tikslu centrinis bankas ima pirkti rinkoje vyriausybės vertybinius popierius. Centrinis bankas gali juos pirkti iš komercinių bankų, arba iš gyventojų. Tai didina komercinių bankų piniginius rezervus ir jie gali išduoti daugiau paskolų, t.y. gaminti daugiau banko pinigų. Šiuo atveju pinigų pasiūla didėja, auga investicijos, o tuo pačiu ir gamyba.

To paties efekto susilaukia ekonomika ir tuo atveju, kai šalies vyriausybė papildomoms išlaidoms finansuoti pageidaus papildomų finansinių išteklių. Ji gali parduoti savo vertybinius popierius (paprastai trumpalaikius) centriniam bankui, kuris atitinkamai sumai atidarys vyriausybei depozitinę sąskaitą (tai monetarinės politikos dalis, kuri savo ruožtu atlieka ir ekonomikos stabilizavimo funkciją).

Priešingai veikiama, kai siekiama sumažinti pinigų paklausą. Šiuo atveju centrinis bankas parduoda vyriausybės popierius atviroje rinkoje.

Diskonto politika. Centrinis bankas veikia kaip „bankų bankas”. Jei ko-

159

merciniai bankai teikia paskolas gyventojams bei firmoms, tai centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams bankams. Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma (daugelyje šalių ji-vadinama tiesiog banko norma).

Kai centrinis bankas suteikia paskolas komerciniams bankams, tada jų rezerviniai indėliai centriniame banke padidėja. Taigi tokios paskolos padidina bankinės sistemos rezervus ir tokiu būdu leidžia didinti pinigų pasiūlą. Šiuo atveju skolinimosi iniciatyva priklauso komerciniams bankams, o ne centriniam bankui. Komerciniai bankai patys turi paprašyti paskolos. Tuo tarpu centrinis bankas gali dviem būdais reguliuoti pinigų kiekį, kurį skolina komerciniams bankams:

1. Jis gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo

mažiau komerciniai bankai skolinasi iš centrinio banko ir, atvirkščiai, jei dis

konto norma maža, komerciniai bankai linkę skolintis daugiau. Pastaruoju

atveju pinigų pasiūla didėja.

2. Centrinis bankas gali paprasčiausiai atsisakyti skolinti kitiems ban

kams. Paskola yra tik laikina priemonė bankams, kurie siekia padidinti savo

rezervus iki reikalingos normos. Tai dažniausiai daroma tuomet, kai dėl kurių

nors priežasčių (pavyzdžiui, masiškas indėlių atsiėmimas ar pan.) būtinieji

rezervai netikėtai sumažėja. Paprastai reikalaujama, kad bankai ribotų skolini

mąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti.

Būtinojo rezervo pokyčiai. Centrinio banko teisė keisti komercinių bankų būtinojo rezervo normas yra galinga poveikio priemonė. Būtinųjų rezervų norma – svarbus centrinio banko pinigų politikos instrumentas, nusakantis kokių depozitinių įsiskolinimų dalį bankas privalo išlaikyti būtiniausiuose rezervuose, kad galėtų vykdyti savo juridinius įsipareigojimus.

Privalomą rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame banke bei grynieji pinigai jo seifuose.

Jeigu centrinis bankas didina nustatytą komercinių bankų privalomą rezervų normą, didėja privalomi rezervai ir mažėja laisvi komercinių bankų rezervai. Tai mažina komercinių bankų galimybes kurti pinigus ir teikti daugiau kreditų. Priešingai, jei centrinis bankas sumažina privalomų rezervų normą -mažėja komercinio banko privalomieji rezervai ir didėja pertekliniai rezervai. Šiuo atveju didėja komercinių bankų galimybės kurti pinigus, didinant kreditų apimtis.

Taigi, minėtų trijų monetarinės politikos poveikio priemonių vykdymas, jeigu jis nukreiptas reikiama linkme, sąlygoja tris tarpusavyje susijusius poveikius:

1) bankai gali daugiau skolinti; 160

2) didėja pinigų masė;

3) mažėja palūkanų norma.

Operacijos atviroje rinkoje, diskonto ir būtinojo rezervo normų pakeitimai yra kiekybinio reguliavimo priemonės. Pasaulio šalių praktikoje naudojamos ir kitos monetarinės politikos poveikio priemonės. Pavyzdžiui, JAV naudojamos dar ir šios priemonės:

1) atrankinis ar kokybinis reguliavimas, kuris daro poveikį skolinamų

jų fondų pasiūlai konkrečiose rinkose;

2) moralinis įtikinėjimas.

Taikant atrankinio reguliavimo poveikio priemones, nustatoma reikalavimų riba. Reikalavimų riba nustato kiekį, kurį galima pasiskolinti perkant akcijas ar obligacijas. Pavyzdžiui, jeigu perkant akcijas reikalavimų riba yra 60%, tai akcijų pirkėjai privalo padengti 60% pirkimo kainos savais pinigais ir gali pasiskolinti ne daugiau kaip 40% reikiamos sumos.

Siekdami atgaivinti pakrikusią vertybinių popierių rinką, JAV Federalinis rezervas gali mažinti reikalavimų ribą, arba ją didinti, jei reikia sulaikyti spekuliacinių operacijų mastą biržoje, kuris vienaip ar kitaip atsiliepia pinigų perkamosios galios ir kainų pokyčiams šalies ekonomikoje. Pastaruoju metu Federalinis rezervas šia savo galia nesinaudojo. 1974 metais nustatyta 50% reikalavimų riba išliko iki šių dienų.

Kaip minėta, JAV naudojamos ir moralinio įtikinėjimo priemonės. Šiuo atveju Federalinis rezervas griebiasi įtikinėjimo, t.y. skatina bankus atsisakyti vienų veiksmų ar imtis kitų. Pavyzdžiui, Federalinis rezervas gali rekomenduoti bankams teikti mažiau paskolų ar didinti nuosavą kapitalą, kad galėtų atlaikyti „finansines audras” ir pan. Be to, Federalinis rezervas gali paveikti daugelį bankų veiklos sričių, stiprindamas įtikinėjimą ir užtikrindamas, kad komerciniai bankai neignoruotų jo siūlymų. Jei kuris nors komercinis bankas ignoruoja Federalinio rezervo rekomendacijas, tai pastarasis gali neteikti paskolų. Be to, Federalinis rezervas tvirtina tam tikras banko veiklas, pavyzdžiui, banko filialo užsienyje atidarymą ir kt. Todėl, bankui nepaisant duotų rekomendacijų, Federalinis rezervas gali atsisakyti duoti tokį leidimą, jei mano, kad bankas neturi pakankamai nuosavo kapitalo. Tokiu būdu moralinio įtikinėjimo priemonės remiamos Federalinio rezervo galia, reguliuojančia kitų šalies bankų veiklą (Wonnacott P.,Wonnacott R.-K.,1994,p.232-233). Panašių priemonių gali imtis ir Lietuvos Bankas, atliekantis centrinio banko funkcijas.

Aptarėme daugiau tas monetarinėje politikoje naudojamas priemones, kurios didina pinigų pasiūlą ir skatina ekonomikos augimą. Tačiau, kai visuminė paklausa yra per didelė ir spartėja infliacija, naudojama griežtesnė politika:

161

mažinami pirkimai atviroje rinkoje, didinama diskonto norma ir (arba) atitinkamai didinami būtinieji rezervai.

13.4.Bankų kūrimasis ir plėtra Lietuvoje

Lietuvoje bankai atsirado po baudžiavos panaikinimo (1861 m.). Daugiausia bankus steigė Rusijos valdžia arba atskiri jos verslininkai. Ilgalaikius kreditus teikė Ipotekos bankai, kurių daugumą sudarė akcinės bendrovės. Dėl didelės kredito paklausos paskolos buvo brangios ir dauguma jų buvo teikiamos, įkeitus dvarus, duodančius pastovų pelną. Trumpalaikius kreditus teikė Vilniaus privatinis komercinis bankas, įsteigtas 1913 m. ir turėjęs skyrius Kaune ir Ukmergėje; Petrogrado tarptautinis ir Rusijos – Azijos bankų Vilniaus ir Kybartų skyriai; Rygos komercijos banko Šiaulių ir Suvalkų, Jungtinio banko Vilniaus, Rusijos Valstybinio banko Vilniaus ir Kauno skyriai.

Smulkiojo kredito įstaigų kūrimas buvo varžomas, o jų sąjungos neleidžiamos. Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo santaupų skolinimosi bendrovės, kredito bendrovės ir gminų (valsčių) bei bendruomenės skolinimosi kasos.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Vokietijai okupavus Lietuvą, buvusioji kredito sistema nustojo funkcionavusi. Karo laikotarpiu ir pirmaisiais metais po karo kredito reikalus Lietuvoje tvarkė 1916 metais balandžio 17 d. įsteigta vadinamoji Rytų skolinamoji (paskolų) kasa, kuri leido popierinius pinigus (ostrublius, o vėliau ir ostmarkes) ir kartu atliko ir emisijos banko funkcijas.

Ši finansinė institucija priklausė Poznanės bankui „Ostbank fūr Handel und Geverbe”, o vėliau (1917 metų kovo 30 d.) nuo minėto banko atsiskyrė ir tapo savarankišku juridiniu asmeniu leidžiančiu popierinius pinigus ir vykdančiu iždo operacijas. Kasa taip pat teikė ir trumpalaikes (ne ilgiau kaip trims mėnesiams) paskolas.

Todėl, paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje, teko kurti visiškai naują kredito bankų ir kitų finansinių institucijų sistemą. Pirmasis nacionalinis bankas buvo įsteigtas 1918 metais gruodžio 19 d. Vilniuje. Jis vadinosi Prekybos pramonės banku. Iki Lietuvos banko įkūrimo minėtas bankas atliko ir centrinio banko funkcijas. Tačiau daugiausia vertėsi spekuliacija pinigais, vykdė pinigų perlaidas ir teikė smulkias paskolas. 1926 metais šis bankas bankrutavo.

1919 – 1921 metais įsikūrė kiti akciniai ir komerciniai bankai: Ūkio bankas (įsteigtas 1919 metų pradžioje), Komercijos bankas (įsteigtas 1920 metais), Centrinis žydų bankas (įsteigtas 1921 metais), Tarptautinis bankas (įsteigtas 1921 metais), Kredito bankas (įsteigtas 1921 metais), Brauno bankiniai 162

namai (įsteigti 1920 metais).

1922 metais rugpjūčio 9 d. (kai kuriuose šaltiniuose rugpjūčio 3 d.) Lietuvos Steigiamojo seimo „Piniginio vieneto įstatymu” įvesta nacionalinė valiuta – litas, o šio įstatymo įgyvendinimas buvo pavestas Lietuvos bankui. 1922 metais rugpjūčio lld. buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas, o po mėnesio – 1922 metų rugsėjo 10 d. – jau buvo išleisti vadinamieji laikinieji banknotai – litai.

1922 metų rugsėjo 27 d. įvyko steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame buvo išrinkta banko valdyba, kiti valdymo bei kontrolės organai. Lietuvos banko pagrindinis kapitalas (12 mln. litų) buvo sudarytas iš 120 tūkstančių vardinių akcijų po 100 litų kiekviena.

Lietuvos bankui buvo suteikta išskirtinė teisė spausdinti ir leisti apyvarton popierinius litus (banknotus), o metalinius pinigus kalti turėjo teisę valstybės iždas. Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą, skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą.

1922 metų rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pirmuoju Lietuvos banko valdytoju paskyrė prof. V.Jurgutį. Vėliau Lietuvos banko valdytojais buvo skiriami VL.Stašinskas (1930 – 1938 metais), J.Tūbelis (1938 -1939 metais), J.Paknys (1939 – 1940 metais). Lietuvos bankas buvo stambiausias bankas respublikoje (1940 metais balanso suma sudarė 291,4 mln. Lt) ir sėkmingai veikė iki 1940 metų okupacijos.

Įkūrus Lietuvos banką, faktiškai buvo užbaigtas pagrindinis nacionalinio kredito ir bankų sistemos formavimas. Didžiausi tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai, jų įsteigimo metai ir balanso suma nurodyta 13.4.1. lentelėje).

Lentelė 13.4.1.Didžiausi tarpukario Lietuvos bankai

Banko pavadinimas Įsteigimo metai Balanso suma 1940 m. kovo 31d., mln.Lt

1 .Lietuvos bankas 1922 291,4

2. Žemės bankas 1924 168,2

3. Ūkio bankas 1919 46,8

4.Komercijos bankas 1920 29,2

5. Kooperacijos bankas 1920 23,6

6.Centrinis žydų bankas 1920 20,2

7. Tarptautinis bankas 1921 17,7

8. Kredito bankas 1921 6,8

(Martinkus B.,Žilinskas V.Ekonomikos pagrindai.-K.,1997,p.540)

Taipogi kūrėsi ir veikė ir kitos finansinės institucijos, kredito unijos, lombardai ir kt. Lietuvoje veikė ir Valstybės taupomoji kasa. Taupomųjų kasų pasyvines operacijas (indėlių priėmimas) atliko Lietuvos banko ir pašto skyriai, o aktyvinęs (kredito teikimas) – Taupomųjų kasų valdyba prie Finansų ministerijos. Lietuvoje buvo išleistas ir kreditinių įmonių įstatymas, tačiau nespėjo įsigalioti dėl 1940 metais įvykusios okupacijos.

Taigi tuometinę Lietuvos bankų ir kredito institucijų sistemą sudarė šios grandys:

l .Lietuvos bankas, kaip vienintelis krašto emitentas, pinigų apyvartos ir didele dalimi kredito sąlygų tvarkytojas, vyriausybės bankininkas ir tiesioginis kredito tiekėjas komerciniams bankams.

2. Akciniai komerciniai bankai (kurių buvo 11) ir savitarpio kredito bendrovės (kurių buvo 15). Jie tenkino trumpalaikių kreditų poreikius, nors kai kurie iš jų (pavyzdžiui, „Ūkio bankas”) finansavo ir ilgalaikius pramonės plėtros projektus.

3.Kredito unijos, veikiančios kooperacijos pagrindais:

a) kaimo smulkaus kredito unijos, remiamos jų finansinio centro Kaune:

Kooperacijos banko ir iš dalies Žemės banko, kuris teikė trumpalaikes pasko

las žemės ūkio reikalams;

b) miesto smulkaus kredito unijos, remiamos Centrinio žydų banko Kau

ne, kurios daugiausia kreditavo smulkiuosius pirklius ir pramoninkus.

4.Žemės bankas, kuris kaip minėta, teikė ilgalaikius kreditus žemės ūkio plėtrai ir iš dalies finansavo miestų statybą.

5.Taupmenų valstybės kasos, kurios tapo didžiausia taupmenų surinkimo įstaiga, kuri finansavo miestų statybą ir rėmė besiplečiančią valstybės paskolų lakštų rinką (Vaškelaitis V. Komercinė bankminkystė:atsiradimo ir plėtros ištakos bei prielaidos (2)//Lietuvos ūkis.-2000.-Nr.3-4,p.34).

Tarybų Sąjungai 1940 metais birželio 15 d. okupavus Lietuvą, valstybės bankų veikla buvo nutraukta. Lietuvos bankų sistema buvo įjungta į bendrą tuometinės Tarybų Sąjungos bankų sistemą ir savistoviai negalėjo funkcionuoti.

Panaši padėtis buvo ir Vokietijoje okupacijos metais, nors kai kurios finansinės institucijos buvo atkurtos ir kurį laiką funkcionavo. Po vokiečių okupacijos 1944 metais grįžo tarybų valdžia su visa buvusia nustatyta santvarka ir ankstesne bankų sistema.

1990 metas kovo lld. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, reikėjo atkurti ir savarankišką bankų bei kredito teikiančių institucijų sistemą. 1990 metų kovo 16d. buvo priimtas nutarimas”Dėl Lietuvos Respublikos bankų”. Jame buvo nutarta:

164

l .Reorganizuoti šiuos Lietuvos respublikinius bankus su įstaigomis ir organizacijomis, paliekant jas pavaldžias reorganizuotiems bankams:

a) SSRS agrarinį banką – į Lietuvos Agropramoninį banką;

b) SSRS pramonės ir statybos banką – į Lietuvos pramonės ir statybos

banką;

c) SSRS butų, komunalinio ūkio socialinio vystymo banką – į Lietuvos

socialinį banką;

d) SSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo banką – į Lietuvos tau

pomąjį banką;

e) SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banką – į Lietuvos banką ir priskir

ti jam SSRS valstybinio banko ūkiskaitinio investicijos susivienijimo Lietu

vos respublikinę valdybą.

2.Suteikti išvardintiems bankams vertybinių bankų statusą (Vaškelaitis V. Komercinė bankininkystė: atsiradimo ir plėtros ištakos bei prielaidos (2)//.Lietuvos ūkis.,2000,Nr.3-4,p.35).

Vykdant šį nutarimą susiformavo ir šiuolaikinė Lietuvos bankų sistema. Išskirtinę vietą šioje sistemoje užima Lietuvos bankas, kuris atlieka centrinio banko funkcijas. Pagal Lietuvos banko įstatymą Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, turintis savo statusą bei antspaudą, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui.

Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra šie:

– parengti ir įgyvendinti ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito,

atsiskaitymo ir valiutinių operacijų santykių srityje;

– reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;

– vykdyti pinigų ir emisijos politiką;

– nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.

Veikiant Lietuvoje valiutų valdybos modeliui ir Lito patikimumo įstatymui, Lietuvos bankas kol kas negali pilnai atlikti visų klasikinių centrinio banko funkcijų. Dabar Lietuvos bankas pilnai atlieka šias funkcijas:

1) išleidžia į apyvartą ir išima iš jos Lietuvos Respublikos pinigus;

2) aptarnauja Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo institucijų są

skaitas;

3) organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vertybinių

popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už juos išmokėjimą ir veikia kaip

valstybės vertybinių popierių registratorius;

4) įgyvendina įstatymų numatyta tvarka pinigų politiką, tvarkydamas pi

nigų ir kredito apyvartą atviros rinkos operacijomis ir kitomis priemonėmis;

5) konsultuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę pinigų rinkos, kredito ir

atsiskaitymų klausimais;

165

6) renka ir skelbia pinigų bei finansų statistiką;

7) kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;

8) saugo bei valdo valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų me

talų rezervus;

9) nustato bankų ir kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymus,

tarp jų ir kliringinių atsiskaitymų tvarką;

10) išmoka ir atšaukia licenzijas Lietuvos ir užsienio bankams bei kitoms

kredito įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir prižiūri jų veiklą;

11) įstatymų numatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis ban

kų sistemoje;

12) organizuoja bankinės informacijos sistemą;

13) nustato bankų ir kitų Lietuvos banko licenzijuotų kredito įstaigų ap

skaitos, ataskaitų ir atskaitomybės tvarką;

14) sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;

15) atlieka komercinių bankų ir jų padalinių, kredito įstaigų teisinę regist

raciją bei registruoja jų statusus (įstatus).

Kartu su centriniu banku (Lietuvos banku) Lietuvos bankų sistemą sudaro savarankiški komerciniai bankai, Turto bankas, Lietuvos vystymo bankas, užsienio bankų filialai, skyriai ir atstovybės, kredito unijos.

Komerciniai bankai (tarp jų ir valstybės kontroliuojami bankai – Lietuvos taupomasis ir Lietuvos žemės ūkio bankas) atlieka šias funkcijas:

1. Priima indėlius į klientų sąskaitas ir jas tvarko.

2. Duoda ir ima paskolas.

3. Leidžia mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.)

atlieka operacijas su jais.

4. Atlieka operacijas su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis).

5. Atlieka operacijas su užsienio valiuta, tauriaisiais metalais.

6. Leidžia ir tvarko kreditines pinigines priemones.

7. Duoda garantijas.

Komercinių bankų priežiūrą vykdo Lietuvos bankas. Komerciniai bankai nuolat teikia informaciją apie savo veiklą. Lietuvos bankas analizuoja gautą informaciją ir sprendžia, ar gali komercinis bankas vykdyti visas komerciniams bankams leistinas funkcijas. Pats svarbiausias komercinių bankų kontrolės tikslas, kad bankų neištiktų bankrotas. Dėl to Lietuvos bankas nustato komerciniams bankams riziką ribojančius normatyvus ir reikalauja jų laikytis.

Turto bankas ir Lietuvos vystymo bankas – specializuoti. Turto banko pagrindinė funkcija – išieškoti iš skolininkų vadinamąsias „blogas” paskolas, kurias buvo suteikę kiti bankai. Turto bankas kitų bankams būdingų funkcijų nevykdo.

166

Lietuvos vystymo banko steigėjai – Lietuvos Respublikos Vyriausybė kartu su Europos rekonstrukcijos ir vystymo banku. Jo paskirtis – finansuoti investicijas ir su jomis susijusį apyvartinio kapitalo poreikį patikimoms ir pelningoms įmonėms. Nemažai šis bankas prisideda skatinant mažų ir vidutinių įmonių plėtrą. Jis nepriima indėlių ir neatidaro klientams atsiskaitomųjų

sąskaitų.

Lietuvos bankininkystės sistema vis dar tebėra raidos stadijoje, ji dar labai nestabili ir turi daug sunkumų. Reikia tikėtis, kad plėsdamiesi ir stiprėdami bankai ateityje sudarys pilnavertę šalies bankų sistemą, užtikrins patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymo sistemos funkcionavimą, stabilų šalies ekonomikos vystymąsi, pajėgs konkuruoti su žinomais Vakarų bankais.

Kontroliniai klausimai

1. Kas yra pinigai ir kokia jų atsiradimo istorija?

2. Kokius mainus vadiname barteriniais mainais?

3. Dėl kokių natūralių savybių brangieji metalai tapo pinigais?

(4) Kas yra popieriniai pinigai ir kas nustato jų perkamąją galią?

5. Išvardinkite pagrindines pinigų funkcijas.

6) Kokias savybes turi turėti pinigai, kad galėtų deramai atlikti savo funkcijas?

7. Kokiomis formomis funkcionuoja šiuolaikiniai pinigai?

8. Kas yra pinigų paklausa?

9. Kas yra pinigų pasiūla?

10. Kaip keičiasi pinigų perkamoji galia kintant jų paklausai ir pasiūlai?

11. Kaip atsirado bankai?

12. Kas yra bankas?

13) Kaip skirstomi bankai pagal veiklos pobūdį ir funkcijas? 14). Kokias operacijas atlieka bankai?

15. Kokį vaidmenį šalies bankų sistemoje atlieka Centrinis bankas?

16. Išvardinkite pagrindines Centrinio banko funkcijas.

17. Kas yra monetarinė politika ir kokių tikslų ja siekiama?

18. Kokios pagrindinės poveikio priemonės naudojamos vykdant monetari

nę politiką?

19. Kaip vykdomos atviros rinkos operacijos ir kaip jų dėka didinama pini

gų pasiūla?

20. Kas yra diskonto norma ir kaip ja reguliuojami pinigų pasiūlos pokyčiai

rinkoje?

21. Kas ir kodėl nustato komercinių bankų būtinųjų rezervų normą?

22. Kokios kitos monetarinės politikos priemonės gali būti naudojamos, sie-

167

23. 24. 25.

27. 28.

kiant suaktyvinti pinigų paklausos ir pasiūlos pokyčius rinkoje? Kada buvo įsteigtas pirmasis nacionalinis bankas nepriklausomoje (tarpukario) Lietuvoje?

Kokios grandys sudarė tarpukario Lietuvos bankų ir kredito institucijų

sistemą:

Koks nutarimas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo pagrindu atkurti savarankišką bankų bei kreditus teikiančių institucijų sistemą? Kokie yra pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai? Išvardinkite pagrindines funkcijas, kurias atlieka Lietuvos bankas Kas, be centrinio – Lietuvos banko – sudaro šalies bankų sistemą? Kokias funkcijas atlieka komerciniai bankai?

14 tema. Tarptautiniai valiutiniai santykiai ir investicijos

14.1 .Pasaulinė pinigų sistema ir valiutiniai santykiai. 14.2.Tarptautinės finansų institucijos ir jų veikla. 14.3.Tarptautinės investicijos ir jų formos. 14.4.Užsienio investicijos ir paskolos Lietuvoje.

14.1.Pasaulinė pinigų sistema ir valiutiniai santykiai

Tarptautinė monetarinė sistema yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Ji palengvina pasaulinės prekybos plėtrą, užtikrina skolinamojo kapitalo ir investicijų judėjimą tarp pasaulio valstybių, leidžia šalims apsirūpinti užsienio valiuta ir jos rezervais, sudaro sąlygas veiksmingai piniginių santykių kontrolei bei reguliavimui steigiant tarptautines finansines įstaigas ir organizacijas.

Istorinėje retrospektyvoje tarptautinė monetarinė sistema praėjo keletą vystymosi etapų, kuriuose susiformavo specifiniai valiutos sistemų tipai:

1. Aukso standarto sistema (1870- 1914m.).

2. Aukso devizų standartas (XX a. trečiojo dešimtmečio antroji pusė).

3. Breton Vudo sistema (1944 – 1971 m.).

4. Plaukiojantys valiutų kursai (nuo 1971 m.).

Iki susiformuojant minėtiems valiutų sistemų tipams, ilgus amžius viešpatavo monetų era, kurios pagrindą sudarė bimetalizmas. Bimetalizmas, tai yra tokia pinigų sistema, kuriai esantys du metalai (auksas ir sidabras) atlieka visas pasaulinių pinigų funkcijas, o iš jų nukaldintos monetos lygiomis teisėmis cirkuliuoja prekių rinkoje. Monetų era pasibaigė tik XIX a. antroje pusėje, kai buvo atrastos gausios aukso atsargos ir šis metalas tapo vieninteliu prekių ir paslaugų vertės ekvivalentu. Šiuo pagrindu susiformavo monometalistinė pinigų sistema, kurios pagrindas yra auksinių pinigų cirkuliacija.

Aukso standarto sistema. Klasikinis aukso standartas viešpatavo nuo 1870 iki 1914 metų ir žlugo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Svarbiausias jos bruožas – banknotų emisijos susiejimas su valstybės aukso rezervais. Vienos valstybės pinigai buvo keičiami į kitos valstybės pinigus pagal jų santykį su auksu. Tuo metu šalies valiuta turėjo nustatytą paritetą (valiutos buvo padengtos tam tikru kiekiu gryno aukso), o valiutų kursai buvo pastovūs. Tuo metu buvo laikomasi šių aukso standarto taisyklių:

1) nacionalinis piniginis vienetas atstovauja fiksuotą grynojo aukso svo

rio kiekį;

2) nacionalinė valiuta laisvai keičiama į auksą šalies viduje ir už jos ribų;

3) auksinės monetos keičiamos į aukso lydinius, o pastarieji į auksinius

pinigus ar popierinius banknotus (banko bilietus);

169

4) privatūs asmenys auksą gali laisvai eksportuoti ir importuoti, taip pat

kaupti jį kaip lobį arba atsargas (tezanruoti);

5) centrinis bankas griežtai kontroliuoja nacionalinę pinigų emisiją, atsi

žvelgiant į šalies monetarinio aukso atsargas (Paulavičius K.B.,Navickas V.

Tarptautinių santykių pagrindai.-V.,2000,p.39).

Aukso devizų standartas (aukso valiutos sistema). Tai modifikuota aukso valiutos sistema, kurioje pasikeitė valiutų keitimo į auksą pagrindai, t.y. buvo nustatyta minimali suma, kurią galima keisti į auksą, arba tam tikros valstybės valiutą į valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą (Grižas R.A. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai.-V.,1997,p.6). Auksas kaip pinigai perstojo cirkuliuoti vidaus rinkose ir buvo išimtas iš apyvartos, o popieriniai banknotai negalėjo būti laisvai keičiami į auksines monetas ar aukso luitus. Išimtį sudarė tik JAV, kur klasikinis aukso standartas gyvavo iki 1933 metų. Ši sistema daugumoje šalių funkcionavo tarpukario laikotarpiu. 1939 metais prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, padėjo pamatus naujai tarptautinei monetarinei sistemai.

Breton Vudo sistema (dolerio – aukso sistema). Po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą pasaulio istorijoje pradėjo funkcionuoti pasaulinė valiutos sistema, sukurta tarptautinio susitarimo tvarka. 1944 metais, artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, aukšti šalių sąjungininkių finansų pareigūnai susitiko JAV Breton Vude ir sukūrė naują valiutų kursų reguliavimo sistemą. Šios sistemos įkvėpėju ir garantu tapo JAV vyriausybė. Tuo metu buvo įsteigtos dvi naujos institucijos: Tarptautinis valiutos fondas (TVF), užtikrinantis naujos valiutų sistemos įgyvendinimą, ir Pasaulinis bankas (PB), finansiškai remiantis pokarinius ūkio pertvarkymus ir skatinantis ekonominį šalių vystymąsi.

Buvo numatyta reguliuojamo valiutų kurso sistema. Auksui vėlgi buvo skiriama pagrindinė funkcija, palaikanti visą sistemą. Tam, kad užtikrinti naujos monetarinės sistemos stabilumą, buvo būtina sukaupti tam tikrų valiutinių atsargų, kurios būtų skiriamos tarptautiniam reguliavimui, jeigu valstybės mokėjimų balansas bus nuolatos deficitinis arba perteklinis. Šias funkcijas turėjo atlikti TVF. Sutrikimus užsienio valiutų rinkose šalys gali įveikti keturiais pagrindiniais būdais:

1) palaikant stabilų valiutos kursą, perkant ar parduodant savo valiutą

mainais į užsienio valiutą;

2) keičiant muitus ar įvedant kitus importo apribojimus;

3) keičiant visuminės paklausos reguliavimo vidaus pakitimus, siekiant

išlaikyti norimus užsienio valiutų paklausos ir pasiūlos pokyčius;

4) pereinant prie naujo valiutų kurso (Wonnacott P.,Wonnacott R.Makro-

ekonomika.-K.,1994,p.372).

170

Tarptautinė valiutos fondo sistema reiškė kompromisą, kuriame kiekvienam paminėtų keturių būdų tenka tam tikras vaidmuo. Trumpai kalbant, valiutų kursai buvo reguliuojami, dirbtinai palaikant jų pastovumą.

Breton Vudo sistema veikė tol, kol JAV pakako aukso rezervų savo mokėjimų balanso deficitui padengti. 1971 – 1973 metais Breton Vudo sistema susvyravo ir pradėjo žlugti. Tam didžiulę įtaką turėjo prasidėjusi pasaulinė infliacija, kurią sukėlė naftą eksportuojančių šalių OPEC (Organization of Pet-rol Exporting) nutarimas keturgubai padidinti pasaulinę naftos kainą. Būta ir kitų priežasčių. Viena jų – nepadengtų aukso atsargomis dolerių spausdinimas ir jų patekimas į tarptautines rinkas. Pradėta reikalauti, kad JAV vyriausybė dešimtis milijardų dolerių konvertuotų (pakeistų) į auksą. Prasidėjo aukso atsargų nuotėkis iš JAV į kitas valstybes. Tai JAV grėsė ekonomine katastrofa. Todėl 1971 metais rugpjūčio 15 d. JAV priėmė sprendimą, kuris uždraudė konvertuoti dolerį į auksą. Breton Vudo sistema nustojo funkcionavusi.

Plaukiojantis valiutų kursas (lankstūs valiutų kursai). Perėjimas prie naujos monetarinės sistemos (plaukiojančio valiutų kurso) juridiškai buvo įteisintas 1976 metais Kingstono konferencijoje (Kingstonas – Jamaikos sostinė), kur susitiko svarbiausi Tarptautinio valiutos fondo nariai. Kingstono konferencijoje nutarta:

1) įteisinti svyruojančius nacionalinių valiutų kursus;

2) atsisakyti aukso pariteto ir nutraukti bet kokį popierinių pinigų ryšį su

auksu;

3) įvesti naują tarptautinę mokėjimo priemonę – „Specialiąsias atsiskaity

mo teises” (SDR – Special Drawing Rights);

4) padidinti Tarptautinio valiutos fondo narių, ypač OPEC šalių pinigines

kvotas;

5) daugiau lėšų skirti mažiau išsivysčiusioms šalims jų ekonomikos plėt

rai finansuoti;

6) suteikti šalims teisę pačioms nustatyti nacionalinių valiutų kursus re

miantis dviem veiksmais – perkamąja pinigų galia vidaus rinkoje ir valiutų

pasiūla bei paklausa pasaulinėje pinigų rinkoje.

Galimos taipogi ir kompromisinės valiutų sistemos (tarp fiksuoto kurso ir laisvai svyruojančių kursų):

a) užplanuotų valiutos kurso ribų sistema;

b) šliaužiančio valiutos kurso palaikymo sistema (Wonnacott P.,Wonna-

cott R. Makroekonomika.-K.,1994,p.381-383).

Fiksuoto valiutos kurso palaikymo sistema, nors ir ne tokia griežta kaip buvusioji Tarptautinio valiutos fondo sistema, priimta Europos Sąjungoje (ES). 1979 m. buvo įsteigta Europos monetarinė sistema. Bendrijos šalys yra skati-

171

narnos pakeisti savo valiutų paritetus sparčiau, negu kad jos tai darydavo veikiant senajai TVF sistemai. Jei senojoje sistemoje leidžiami nukrypimai buvo palaikomi siaurose svyravimų ribose (+-1 proc.), tai naujojoje sistemoje nustatytos gana plačios šalies valiutos kitimo ribos (net po 6 proc. į kiekvieną pusę nuo valiutų pariteto).

1989 metais Europos viršūnių Taryba Madride nutarė sukurti Europos pinigų Sąjungą, kuri užtikrintų laisvą prekių, kapitalų k darbo jėgos judėjimą tarp ES šalių. 1992 metais vasario 7 dieną buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, numatanti bendrą valiutos (EURO) įvedimą. Lietuva taipogi ruošiasi tapti tiek ES, tiek ir šios valiutos sistemos nare. Tokiu atveju Litas bus perorientuotas į bendrą Europos valiutą ir po tam tikro laiko nacionalinius šalies pinigus pakeis EURai, kurie kartu su JAV doleriu atliks pasaulinių pinigų funkcijas.

Tarptautinėje prekyboje atsiskaitymams tarp šalių naudojamos skirtingos valiutos. Valiuta – kurios nors šalies piniginis vienetas, pinigų sistemos tipas (aukso, sidabro, popieriniai); užsienio pinigai, naudojami tarptautinėje apyvartoje (užsienio valiuta). Šiuo metu valiuta – tai popieriniai pinigai. Valiuta yra trijų rūšių: keičiamoji (konvertuojama) į bet kurias kitas valiutas; iš dalies keičiamoji, t.y. tokia, kuri keičiama tik į vieną kurią užsienio valiutą; nekeičiamoji (uždara), kuri naudojama tik šalies viduje. Tikra valiuta pasižymi stabiliu kursu ir padengta auksu, bei kitomis vertybėmis.

Tam, kad būtų galima atsiskaityti už prekes ar suteiktas paslaugas, valiutų rinkose vienos šalies pinigai yra keičiami į kitos šalies pinigus. Užsienio valiutų rinka – tai rinka, kur keičiama, parduodama ir perkama užsienio valiuta bei nustatomi valiutų kursai. Priklausomai nuo apyvartų, valiutinių operacijų ir naudojamų valiutų, valiutų rinkos skirstomos į pasaulines, regionines ir nacionalines.

Pasaulinėse rinkose (Londonas, Singapūras, Paryžius, Tokijas, Niujorkas ir kt.) vykdomos operacijos su labiausiai paplitusiomis tarptautiniuose atsiskaitymuose valiutomis.

Pagrindinis Vokietijos markių operacijų su JAV doleriais yra Frankfurtas; Niujorkas yra antrasis šių operacijų centras. Tokijas yra pagrindinis Japonijos jenų su JAV doleriu operacijų centras, o Londonas – Dž.Britanijos svarų sterlingų operacijų su JAV doleriais centras.

Regioninėse valiutų rinkose bankai vykdo operacijas tik su ribotu valiutų skaičiumi.

Nacionalinės valiutų rinkos suprantamos kaip operacijų, vykdomų visoje šalyje visuma. Nacionalinių valiutos rinkų atskirumas leidžia vykdyti nepriklausomą nacionalinės valiutos politiką šalyje.

Besivystant ryšių ir kompiuterinėms technologijoms, panaikinant įvairiau-

172

sius valiutinius apribojimus išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, valiutų rinkų skirstymas tampa labai sąlyginis.

Valiutų rinkose prekyba pinigais vyksta pagal tuo metu esantį valiutų kursą. Valiutos kursas – tai vienos šalies pinigų kaina, išreikšta kitos šalies pinigais (dviejų valiutų tarpusavio keitimo proporcija). Kol buvo naudojamas aukso standartas, valiutos kursas buvo stabilus, nustatytas pagal kiekvienos nacionalinės valiutos aukso turinį. 1944 – 1971 metais, kaip buvo minėta anksčiau, nacionalinių valiutų kursas buvo nustatinėjamas pagal JAV dolerį (šalims -Tarptautinio valiutos fondo narėms).

Šiuolaikinės valiutų kurso sistemos yra skirstomos į laisvai svyruojančias ir griežtai fiksuotas sistemas. Daugelyje šalių dabar naudojamas svyruojantis valiutų kursas, kuris susidaro kaip konkrečios nacionalinės valiutos pasiūlos ir paklausos tarptautinėje valiutų rinkoje rezultatas. Kai kuriose šalyse taikoma griežtai fiksuota valiutų kursų sistema, kai vyriausybė kišasi į valiutų rinkų funkcionavimą ir riboja paklausos bei pasiūlos jėgų veikimą. Pagrindiniai šalies valiutos kurso pokyčių veiksniai yra šie:

– vartotojų poreikių bei skonių pasikeitimas;

– santykinis šalies nacionalinio produkto pasikeitimas;

– santykinis kainų pasikeitimas;

– santykinis realaus palūkanų lygio pasikeitimas;

– spekuliacija kaip valiutų kursų veiksnys.

Kai šalies valiutos kursas krinta, tai asmenys, turintys šią valiutą, sieks ją pakeisti į pastovią užsienio valiutą, tokiu būdu didindami užsienio valiutos paklausą. Tai lems šalies valiutos kurso tolesnį kritimą k užsienio valiutos kurso kilimą. Kritus šalies valiutos kursui, padidės paklausa jos produkcijai užsienyje ir tai skatins paklausos nulemtą infliaciją. Jeigu šalies valiutos kursas krenta, pakils šalies importuojamos produkcijos kainos.

Fiksuotas valiutos kursas nustatomas panaudojant oficialius valstybės rezervus, vykdant atitinkamą tarptautinės prekybos politiką, centralizuotai paskirstant užsienio valiutą ir naudojant atitinkamas mokesčių bei pinigų pasiūlos priemones.

14.2.Tarptautinėsfinansų institucijos ir jų veikla

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių ar bankų susivienijimai, teikiantys kreditus ar kitą finansinę pagalbą, taipogi metodinę, audito, finansinių ginčų sprendimo ir kitas paslaugas savo narėms ar kitoms šalims, siekiant užtikrinti valiutų stabilumą ir ekonominį pasaulio šalių ar atskirų regionų vystymąsi. Pagrindinėmis tarptautinėmis finansų institucijomis pagrįstai laikomos šios organizacijos:

173

1. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) -International Monetary Fund (IMF).

2. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – International

Bank for Reconstruction and Development (IBRD). Pastarasis dar vadinamas

Pasaulio banku (PB) – World Bank (WB).

Pasaulio banko grupė (World Bank Group):

– Tarptautinė finansų korporacija (TFK) -International Finanse Corpora

tion (IFC);

– Tarptautinė vystymosi asociacija (TVA) – International Development

Association (IDA).

– Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DIGA) – Multirateral Invest-

ment Guarantec Agency (MIGA);

– Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC) – Internatio

nal Center for Settlement of Investiments Disputes (ICSID).

3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European Bank for

Reconstruction and Development (EBRD).

4. Azijos plėtros bankas (APB) – Asian Development Bank (ADB).

5. Afrikos plėtros bankas (AfPB) – African Development Bank (AfDB).

6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB) – Inter – American Development

Bank(IADB).

7. Islamo plėtros bankas (IPB) – Islamic Development Bank (IDB).

8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB) – International Investment Bank (Iffi).

9. Europos investicijų bankas (EIB) – European Investment Bank (EIB).

10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB) – Interna

tional Bank for Economic Cooperation (IBEC).

11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB) – Nordic Investment Bank (NIB).

12. Arabų valiutos fondas (AVF) – Arab Monetary Fund (AMF).

13. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) – International Fund

for Agricultural Development (IFAD).

14. Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for International Set-

tlements (BIS).

Tarptautines finansų institucijas pagal jų veiklos apimtis skirstome į globalines ir regionines. Globalinės (pasaulinės) yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė (Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalė investicijų garantijų agentūra). Į globalinių institucijų tarpą galima priskirti ir Tarptautinių atsiskaitymų banką. Kitos finansinės institucijos yra regioninio pobūdžio.

Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į bankines institucijas (investiciniai bankai, plėtros bankai, tarptautinių atsiskaitymų 174

bankai ir kt.) ir tarptautines nebankines institucijas (Tarptautinis valiutos fondas, Europos monetarinis institutas ir kt., kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką ar atlieka kitokią veiklą).

Pagrindinės tarptautinių finansinių institucijų funkcijos yra šios:

1) kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu;

2) ekonomikos stabilizavimas;

3) šalių narių integracija;

4) keitimasis informacija ir patyrimu;

5) informacijos apie tam tikrą šalių ir regionų ūkinę raidą skleidimas;

6) techninė parama bei kadrų mokymas.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – tarptautinis fondas, įkurtas 1944 metais per 44 šalių finansinę konferenciją Breton Vude (JAV, Niū Hampšyre), pradėjęs veikti 1946 m. Šį fondą sudaro jo narių valiutų įnašai. Kiekvienos valstybės kvota TVF kapitale apskaičiuojama atsižvelgiant į tos valstybės bendrąjį nacionalinį vidaus produktą vienam žmogui, užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių.

Tarptautinio valiutos fondo sutarties I- ame straipsnyje nurodomi šie Fondo veiklos tikslai:

1. Padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines

monetarines problemas.

2. Padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą,

gyvenimo lygį bei gamybos išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindimai ekono

mikos politikos tikslai.

3. Remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti

konkurencinių valiutų nuvertinimų.

4. Padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribo

jimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi.

5. Padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant

galimybę naudotis Fondo ištekliais.

6. Pasitelkus išvardintas priemones, sumažinti tarptautinių mokėjimų ne-

subalansuotumą, kartu stengtis sutrumpinti šį procesą.

Dabar TVF jungia per pusantro šimto šalių. Jo nariu gali būti kiekviena šalis, savarankiškai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva pirmoji iš buvusių TSRS respublikų, 1992 metų balandžio 29 d. tapo TVF nare.

Tarptautinis valiutos fondas padeda tiems savo nariams, kurie laikinai susiduria su mokėjimų balanso deficitu – teikia paskolas konvertuojama valiuta mainais už tų šalių nacionalinę valiutą, kurią šalis po tam tikro laiko turi išpirkti. Paskola grąžinama per 3-7 metus, mokestis už kreditą priklauso nuo

175

Fondo skolinimosi kainos.

TVF skolina šalims naudodama įvairius mechanizmus ir metodus, kurie skiriasi priklausomai nuo mokėjimų balanso poreikių pobūdžio ir juos sąlygojančių veiksnių mąsto. Viena iš šios pagalbos sąlygų yra susitarimas naudotis fondo specialistų konsultacijomis bei rekomendacijomis.

Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – Pasaulio bankas (PB). Tai tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, specializuota Jungtinių Tautų (JT) įstaiga, įkurta kaip ir TVF 1944 metais, minėtoje Breton Vudo konferencijoje. Banko statusas įsigaliojo 1946 m. gruodžio 27 d., o savo veiklą bankas pradėjo 1946 m. birželio 25 d. Pasaulio banko nariais gali būti tiktai tos valstybės, kurios priklauso tarptautiniam valiutos fondui. Todėl paprastai pareiškimai stoti į šias dvi organizacijas yra pateikiami kartu. Lietuvos Respublika Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nare tapo 1992 m. liepos 6 d., kai Vyriausybės atstovai Vašingtone pasirašė stojimo dokumentus.

Šiuo metu TRPB teikia keturių rūšių paskolas ir kreditus:

1) struktūrinių pokyčių paskolas;

2) ekonomikos sektorių pertvarkymo paskolas;

3) kreditus konkretiems projektams;

4) mišrias paskolas – derinant skirtingas ekonomikos vystymo programas.

Teikiamų paskolų ir kreditų apimtis priklauso nuo kelių veiksmų, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas limitas. Pirmiausia tai priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir nuo nacionalinių pajamų, tenkančių vienam gyventojui. Be to, atsižvelgiama į buvusių paskolų ir mokėjimų už jas dydžius ir suteikiamo kredito vertingumą. Nors pagrindinė Pasaulio banko veikla yra paskolų išdavimas, bankas taip pat užsiima ir technine pagalba vykdant projektus. Ši pagalba apima konsultacijas biudžeto sudarymo ir lėšų paskirstymo klausimais.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Banko įkūrimo sutartis pasirašyta 1990 metų gegužės 29 d. Šią sutartį Paryžiuje pasirašė 40 valstybių, Europos Bendrijos komisija ir Europos investicinis bankas. Pagrindinė ERPB būstinė yra Londone. Bankas savo veiklą pradėjo 1991 metų balandžio 15d. Pagrindinis banko tikslas – padėti Vidurio ir Rytų Europos valstybėms transformuoti savo ekonomiką rinkos pagrindais. Ypatingai bankas remia efektyvias ekonomines iniciatyvas privačiame sektoriuje, finansuoja struktūrines reformas, susijusias su demonopolizavimu, decentralizavimu ir privatizavimu.

Bankas daugiausia finansuoja šias sferas:

– privatų sektorių;

– valstybinių įmonių privatizavimą;

– tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą;

– finansų institucijų kūrimą ir stiprinimą;

176

– pramonės restrukturizavimą;

– mažų ir vidutinių įmonių skatinimą;

– ekologiją.

Kita reikšminga Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko sritis yra techninė pagalba, konsultacinės paslaugos ir specialistų mokymas padedant Centrinės ir Rytų Europos valstybėms ekonomikos pertvarkymo procese.

14.3.Tarptautinės investicijos ir jų formos

Tarptautinės investicijos kaip ir tarptautiniai valiutiniai santykiai – viena sudėtingiausių tarptautinių santykių formų. Jos padeda spręsti ekonomines, socialines, politines, ekologines ir kitas svarbias visuomenėje kylančias problemas. Investicijos (lot. investio – aprengiu) – tai ilgalaikiai kapitalo įdėjimai į kokią nors ūkio šaką.

Tarptautinės investicijos teigiamai veikia jas priimančių šalių, dažnai vadinamų investicijų recipientais (lot. recipies – priimantis), ekonomiką. Šalims, priimančioms investicijas iš kitų šalių, tenka spręsti daugelį problemų: kokio dydžio investicijų reiktų prašyti; į kokias šakas ir kokiomis formomis įtraukti užsienio investuotojus; kaip nukreipti firmų investitorių veiklą norima šalies socialinės ir ūkinės veiklos plėtros kryptimi ir pan.

Vykdydama tarptautinių investicijų reguliavimo politiką, valstybė privalo išspręsti tris pagrindinius uždavinius;

1) maksimaliai padidinti tarptautinių investicijų efektyvumą;

2) minimizuoti su jomis susijusius kaštus;

3) sudaryti užsienio partneriams palankias investavimo sąlygas.

Tarptautinės investicijos vykdomos šiomis pagrindinėmis formomis;

1. Tiesioginės investicijos.

2. Portfelinės investicijos.

3. Tarptautiniai kreditai ir paskolos.

Tiesioginės investicijos – tai kapitalo įdėjimai į pramonės, žemės ūkio, prekybos ir kitas įmones. Naudodamos tiesiogines investicijas žinomos pasaulyje transnacionalinės korporacijos plečia savo veiklos sferą, kuria užsienyje filialus, „dukterines” įmones ir kontroliuojamas firmas. Pagrindiniai investitoriai – JAV, Europos Sąjungos šalys ir Japonija.

Paskutiniu metu keičiasi investicijų kryptingumas. Jei anksčiau didžioji jų dalis skirta besivystančioms šalims, tai dabar jos vis labiau orientuojamos į išsivysčiusios ekonomikos valstybių ūkį. Pagrindiniai veiksniai, kurie skatina investicijas į išsivysčiusias šalis yra šie:

1. Nacionaliniai vidutinės pelno normos skirtumai. Atskirų šalių firmos, kuriose vidutinė pelno norma dėl įvairių priežasčių yra mažesnė, gali įdėti

177

kapitalą tose šalyse, kur pelno norma didesnė. Čia taip pat svarbią reikšmę turi nacionaliniai darbo užmokesčio lygio skirtumai. Šalis, kurioje yra aukštesnis darbo užmokesčio lygis, gali išvežti kapitalą į šalį, kur šis lygis yra žemesnis ir gauti viršpelnj. Būtent ši aplinkybė traukia JAV kapitalus į Vakarų Europą.

2. Gamybinių jėgų vystymosi netolygumas. Kadangi įvairiose šalyse tech

nikos pažanga vyksta netolygiai, tai firmos, turinčios pranašesnę techniką,

gamybos technologiją ar organizaciją, gali pelningai investuoti savo kapita

lus kitose išsivysčiusiose šalyse.

3. Pirmenybės, teikiamos nacionalinei gamybai. Kai kurios šalys, sau

godamos strategines, o taip pat „jaunas” ūkio šakas muitais ir kvotomis, riboja

kitų šalių eksportą. Todėl, firmoms norinčioms įeiti į tų šalių rinką, geriau

apsimoka steigti savo įmones tose šalyse, negu išleisti nemažas sumas prekėms

transportuoti, muitams mokėti ir kt. Dabartinėmis sąlygomis įvežti Amerikos

ar Japonijos kapitalus į Vakarų Europos šalis skatina ir tai, kad už jų kapitalus

sukurtos įmonės naudojasi privilegija be muitų įvežti prekes iš vienų Europos

Sąjungos šalių į kitas bendrijos šalis.

Ryškūs ir tiesioginių tarptautinių investicijų objekto pokyčiai: iš gamybinių ūkio šakų jos perkeliamos į perdirbamąsias ir, pirmiausia, į mokslo ir darbo imlias pramonės šakas.

Portfelinės tarptautinės investicijos – tai investicijos į užsienio obligacijas ir kitus vertybinius popierius. Jos laikomos labai svarbiu užsienio kapitalo įtraukimo šaltiniu. Dabartiniu metu pastebima ryški šių investicijų augimo tendencija. Pagrindinė priežastis – įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumai. Pavyzdžiui, palaikydama aukštesnes palūkanų normas JAV kas metai įtraukia vis didesnį užsienio investicijų kiekį. Ypač daug kapitalo į JAV vertybinius popierius investavo Japonija. Japonija viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių, kuri vis didesnę dalį kapitalo skiria portfelinėms investicijoms. Pastaraisiais metais Japonijos tiesioginės investicijos į kitų šalių ūkį sudarė 16%, paskolos ir kreditai -27%, o portfelinės investicijos net 57% viso investuoto kapitalo. Tarptautiniai kreditai – tai ilgalaikės arba vidutinės trukmės paskolos, suteikiamos pramonės, prekybos, finansų ir kitų ūkio sektorių įmonėms ir organizacijoms. Tarptautinių kreditų poveikis tiek atskirų šalių, tiek ir pasaulio ūkio raidai tampa vis reikšmingesnis. Tarptautinių kreditų rinkoje išskiriamos pinigų ir kapitalo rinkos.

Pinigų rinką sudaro trumpalaikiai kreditai (iki metų), kurių dėka padengiamas laikinas apyvartinių lėšų stygius. Kapitalų rinka skirta vidutinės trukmės (nuo 2 iki 10 metų) ir ilgalaikiam kreditavimui (daugiau kaip 10 metų), kuris vykdomas išleidžiant ir įsigyjant obligacijas.

Spartus tarptautinių investicijų augimas vertintinas dvejopai: 178

1) šios investicijos teigiamai veikia pasaulinį ūkį, didina tarptautinių eko

nominių ryšių patvarumą ir efektyvumą;

2) žeidžia atskirų šalių mokėjimų balansų pusiausvyrą, veikia valiutų kur

so svyravimus, didina tarptautinius įsiskolinimus.

XX a. antrojoje pusėje pradėjo reikštis naujos kapitalo investicijų formos, susijusios su šiuolaikiniais tarptautiniais ekonominiais, prekybiniais ir finansiniais santykiais. Labiausiai paplitusios naujos investicijų formos yra:

1) licenzijų pardavimas;

2) lizingas;

3) faktoringas.

Licenzijų pardavimas (lot. licentia – leidimas). Tai svarbi kapitalo investicijų rūšis. Licenzija – tai sutartimi įforminamas leidimas pasinaudoti išradimu, naudingu modeliu ar kitais mokslo bei technikos laimėjimas juridiniams ir fiziniams asmenims. Licenzijų pardavimas yra viena iš pelningiausių operacijų, įgalinančių gauti pelną be papildomų kapitalo įdėjimų. Licenzija yra svarbi kovos už rinką forma, padedanti sumažinti tyrimo ir konstravimo išlaidas, pažangių technologijų diegimo ir gatavos produkcijos išleidimo terminus. Dėl minėtų priežasčių licenzijos pardavimas yra naudingas tiek licenzijos pardavėjui (licenziarui), tiek ir jo pirkėjui (licenziatui).

Valstybė reguliuoja licenzijų išdavimą, siekdama;

1) padidinti valstybės pajamas;

2) garantuoti atitinkamus standartus ir pakelti kokybės lygį;

3) riboti ekonominių subjektų veiklą visuomenei žalingose srityse;

4) apsaugoti vidaus rinką nuo nepageidaujamo poveikio iš šalies.

Privačiame sektoriuje licenzijos naudojamos produkcijai apsaugoti nuo

konkurencijos.

Lizingas (angį. lease – nuomojimas, nuoma, nuomos sutartis). Tai finansavimo sistema, jungianti nuomos, kreditavimo ir pirkimo elementus. Lizingo davėjai gali būti bankai, finansinės lizingo kompanijos, įsteigtos lizingo operacijoms vykdyti, arba firmos, kurių įstatuose lizingo operacijos yra numatytos. Lizingo objektais gali būti įvairios paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: žemės sklypai, pastatai, gamybinė įranga bei technika, lengvieji automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir kito ilgalaikio vartojimo prekės. Lizingo davėjas (juridinis ar fizinis asmuo) išnuomoja jam priklausantį turtą lizingo gavėjui tam tikram laikotarpiui už atitinkamą mokestį. Lizingo gavėjas, pasibaigus sutartam laikui, gali išnuomotus objektus grąžinti lizingo davėjui, gali lizingo sutartį pratęsti arba šiuos objektus išpirkti ir tapti jų savininku.

Faktoringas (angį. factoring – tarpininkavimas) – finansavimo sistema, kuri paprastai naudojama užsienio prekyboje, kai prekių tiekėjas perleidžia

179

faktoringo (tarpininkavimo firmai) kompanijai trumpalaikius įsipareigojimus pagal prekių teikimo sandorius, o iš jos gaudamas didžiąją sumos dalį bei likusios dalies visiško sumokėjimo garantiją; taip pat iš banko įsigyta (nupirkta iš kliento) teisė reikalauti klientui priklausančias skolas be teisės pateikti tam tikrais atvejais kuriuos nors reikalavimus klientui; tačiau bankas gauna už tai komisinį atlyginimą, priklausantį nuo perimtų skolų dydžio. Faktoringas yra nauja ir efektyvi prekybos finansavimo sistema, padedanti sumažinti finansinę riziką.

14.4.Užsienio investicijos ir paskolos Lietuvoje

Pereinamuoju nuo planinės prie rinkos ekonomikos laikotarpiu didelę reikšmę įgyja kapitalo investicijos iš šalių, pasiekusių aukštesnį išsivystymo lygį. Lietuva nuo pat reformų pradžios stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas užsienio investicijoms. Veiksmai, kurie lemia apsisprendimą investuoti yra šie:

1. Politinis stabilumas.

2. Palanki šalies teisinė aplinka.

3. Mokesčiai, skatinantys ūkinę veiklą.

4. Kvalifikuota darbo jėga.

5. Išvystyta gamybinė ir socialinė infrastruktūra (transportas, ryšiai, pa

slaugų sfera ir kt.).

6. Santykinai mažesni gamybos kaštai.

7. Efektyvi valdžios įstaigų veikla.

8. Stabili pinigų sistema (Navickas V. Lietuvos ekonomika. Dabartis ir

perspektyvos.-V.,1999,p.32).

Ypač svarbu, kad investuotas kapitalas būtų reikiamai teisiškai apsaugotas. Tuo tikslu kiekviena šalis stengiasi sukurti įvairias teisines garantijas. Šiuo metu investicijų teisinė apsauga užtikrinama pasirašant tarpvalstybines sutartis dėl investicijų apsaugos ir skatinimo, priimant palankius investicijų įstatymus šalyje ir užtikrinant įstatymų vykdymą. Užsienio investuotojams garantuojamas jų kapitalo neliečiamumas ir apsauga. Niekas neturi teisės šį kapitalą diskriminuoti ar kokiu nors būdu jį rekvizuoti. Tačiau kapitalas gali būti valstybės išpirktas pagal laisvanoriškai sutartas sąlygas, jeigu valstybei visuomenės reikmėms reikia šį kapitalą įsigyti (pvz.: žemės išpirkimas tiesiant valstybinį kelią, geležinkelį, plečiant uosto teritoriją, klojant vamzdynus ir pan.).

Pagal Lietuvos Respublikos užsienio investicijų įstatymą užsienio investicijos – tai užsienio investitoriaus (fizinio ar juridinio asmens) piniginis ar materialinis turtas, intelektualinė ar pramoninė savybė. Lietuvoje užsienio investitoriai gali užsiimi bet kokia ūkine – komercine veikla, išskyrus veiklą, susijusią su krašto apsauga ir gynyba.

180

Lietuvoje naudojamos dvi pagrindinės investicijų formos: investicinės paskolos ir investicijos į įmonės kapitalą. 1998 m. pabaigoje Lietuvoje buvo įregistruota apie 6,5 tūkst. įmonių su užsienio kapitalu. Jų įstatinis kapitalas sudarė 6,4 mlrd. Lt, iš kurių 3,35 mlrd. Lt arba 52,8 proc. buvo užsienio kilmės, t.y. tiesioginės užsienio kapitalo investicijos (Navickas V. Lietuvos ekonomika. Dabartis ir perspektyvos V.,1999,p.33-34).

Tarp veiksmingai veikiančių užsienio kapitalo firmų reikia paminėti „Philip Morris”, gaminančių tabako gaminius, „Kraft Jacobs Suchard” – konditeriją ir kavą, „Coca-Cola” – gaiviuosius gėrimus, „Shell”, „Statoil”, „Texaco”, „Lukoil” – prekiaujančias degalais ir kitos. Daug tikimasi iš „Williams International”.

Skaičiuojamas taip pat ir netiesiogiai investuotas į Lietuvą kapitalas (pvz., privatizuojant įmonę, pinigai už ją atitenka valstybei). Sudėjus tiesiogines ir netiesiogines investicijas gaunamos kumuliatyvinės (lot.cumulatio =cumulo – kaupiu, gausinu) investicijos. Nors Lietuvoje veikia ne visos anksčiau minėtos sąlygos traukiančios investuotojus, vis dėl to investicijos į šalies ūkį pastoviai augo: 1998 metais jos sudarė 4162471 tūkst. Lt, 1999 m. – 6501194 tūkst. Lt, o 2000 metais – jau 8252119 tūkst. Lt (Lietuvos statistikos metraštis 2000.-V.,2000,p.374). Tolydžio didėjo ir investicijų apimtys vienam gyventojui (grafikas 14.4.1.).

Grafikas 14.4.1.Tiesioginės užsienio investicijos vidaus gyventojui (metų pabaigoje)

2500

2000-

1500-

-H2-

500-‘

1000

Ekonomikos ministerijos duomenys

Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.377

181

Tiesiogines investicijas 2000 metais Lietuvai teikė šios šalių grupės:

1) ES šalys-63,1%

2) ELPA šalys-9,9%

3) NVS šalys-l,9%

4) Latvija, Estija – 5%

5) Kitos šalys-20,1%

(Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.377)

Mažiau populiarios investicijos paskolų forma, nes jos susijusios su didele rizika. Užsienio paskola – tai piniginės lėšos, materialinės vertybės arba paskolos, gautos valstybės vardu iš vidaus arba užsienio kreditorių pagal paskolos sutartis arba kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus ir grąžinamos užsienio valiuta. Kadangi paskolos susijusios su tam tikra rizika, todėl dauguma jų teikiamos su valstybės garantija.

Paskola su valstybės garantija – piniginės lėšos, materialinės vertybės arba paslaugos, gautos Lietuvos Respublikos juridinio ar fizinio asmens arba įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, iš vidaus arba užsienio kreditorių pagal paskolos sutartis arba kitus įsipareigojamuosius dokumentus, kurių sąlygų vykdymą garantuoja valstybė.

Iki 1998 m. sausio l d. Lietuvai buvo suteiktos 253 paskolos bendrai 2441,39 mln. JAV dolerių sumai. Iš jų – 1697,57 mln. JAV dolerių paskolų gauta Lietuvos valstybės vardu ir 743,82 mln. JAV dolerių paskolų paimta su Lietuvos valstybės garantija (užsienio skolos dinamika pateikta grafike 14.4.2).

2428,8

• Su Lietuvos valstybės garantija

• Lietuvos valstybės vardu

O Iš viso

Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.586

Grafikas 14.4.2.Skola užsienio valiuta (laikotarpio pabaigoje; milijonais JAV dolerių)

182

Analizuojant užsienio paskolų paskirstymą ūkio subjektų veiklų plėtrai, matyti, kad didžioji dalis paskolų, gautų Lietuvos valstybės vardu, skirta valstybės valdymo ir gynimo veiklos poreikiams finansuoti. 2000 m. sausio l d. duomenimis, šioms reikmėms tenkinti buvo skirta net 46,6% visų gautų užsienio paskolų. Kita paskolos dalis skirta ūkinės veiklos plėtrai: 14,5% – elektros, dujų ir vandens tiekimui, 10,9% – apdirbamajai pramonei, 7,2% – finansiniam tarpininkavimui, 5,4% – transporto, sandėliavimo ir ryšių reikmėms ir 8,3% – kitų reikmių tenkinimui (Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.587). Taigi galima teigti, kad kol kas didžioji dalis gaunamų kreditų panaudojama valstybės valdymui ir gynybai bei vartojimo plėtros poreikiams tenkinti, t.y. panaudojama neefektyviai, neužtikrina sparčių ekonomikos augimo tempų, augančių visuomenės poreikių ir jos gerovės. Nerimą kelia ir tai, kad valstybės skola užsieniui, lyginant su BVP tolydžio auga (grafikas 14.4.3.).

Reikia tikėtis, kad valstybės skola užsieniui ateityje nedidės, o gautos paskolos bus skiriamos ūkinės veiklos plėtrai, o tuo pačiu ir Lietuvos piliečių gerbūviui užtikrinti.

Grafikas 14.4.3. Valstybės skola užsieniui, palyginti su BVP

1 Išankstiniai duomenys

Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.588

Kontroliniai klausimai

1.

2. 3.

Išvardinkite pagrindinius tarptautinės sistemos vystymosi etapus.

Kas yra bimetalizmas?

Apibūdinkite aukso standarto sistemą.

183

24.

184

Kada gyvavo aukso devizų standartas ir kuo jis rėmėsi?

Kada buvo sukurta ir kodėl žlugo Breton Vudo sistema?

Kame plaukiojančio valiutų kurso esmė?

Kas būdinga fiksuoto valiutų kurso palaikymo sistemai?

Kas yra valiuta?

Išvardinkite pagrindines valiutų rūšis. . Kokią rinką vadiname užsienio valiutų rinka? . Kaip skirstomos valiutų rinkos, priklausomai nuo apyvartų, valiutinių

operacijų ir naudojamų valiutų? . Kas yra valiutos kursas?

. Išvardinkite pagrindinius šalies valiutos kurso pokyčių veiksnius. , Ką vadiname tarptautinėmis finansų institucijomis?

Kokios tarptautinės finansinės institucijos įtakojančios Lietuvos monetarinę politiką?

Išvardinkite pagrindimus Tarptautinio valiutos fondo (TVF) tikslus. Kokias paskolas ir kreditus teikia Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas?

Kokias sferas finansuoja Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)?

Kas yra investicijos?

Kokius uždavinius privalo išspręsti valstybė, vykdydama tarptautinę investicijų reguliavimo politiką?

Kokiomis formomis vykdomos tarptautinės investicijos? Kokias investicijas vadiname tiesioginėmis investicijomis? Išvardinkite pagrindinius veiksnius, skatinančius investuoti į išsivysčiusias šalis.

Ką vadiname portfelinėmis tarptautinėmis investicijomis šiuolaikinėje

investavimo politikoje?

Kas sudaro pinigų rinką?

Kokią rinką vadiname kapitalų rinka?

Išvardinkite labiausiai paplitusias naujas investicijų formas.

Kas yra lizingas?

Kokią finansavimo sistemą vadiname faktoringu?

Išvardinkite veiksnius, skatinančius investicijas.

Kas sudaro kumuliatyvines investicijas?

Kas yra užsienio paskola?

Kodėl didžioji dalis paskolų teikiama su valstybės garantija?

Kokią dalį BVP sudaro Lietuvos skola užsieniui?

LITERATŪROS SĄRAŠAS

A. Enciklopedijos, monografijos, žodynai, vadovėliai, mokslo ir mokymo metodinės priemonės.

1. Anikinas A. Mokslo jaunystė.-V.,1988.

2. Aukštrevičius P.,Pupkevičius D.,Treigienė D. Šiuolaikinių ekonomikos

terminų enciklopedinis žodynas.Lietuvių-anglų-vokiečių-rusų

kalbomis.-V., 1991.

3. Bagdanavičius J. Ekonomikos teorijos žodynas.-V.,1991.

4. Bagdanavičius J.,Stankevičius P.,Lukoševičius V. Ekonomikos terminai

ir sąvokos (mokomasis žodynas).-V.,1999.

5. Bagdonas E. Verslo pradmenys.-K.,1996.

6. Bagošiūnienė. Verslo žinynas.-V.,1993.

7. Budrys Dz. Ekonomikos vadovėlis.-K.,1936.

8. Budrys Dz. Politinės ekonomijos raštų rinktinė.-V.,1979.

9. Buračas A. Anglų-lietuvių ekonomikos terminų žodynas.-V.,1980.

10. Buračas A.,Česnavičius V. Politinė ekonomija ir ideologinės

koncepcijos.-V.,1988.

11. Dauderis H. Finansų apskaita.-K.,1993.

12. Deffose G.,Balley P. Vertybinių popierių birža ir biržos operacija.-

K.,1994. . 13. Drilingas B.,Čiburienė J.,Snieška V. Makroekonomikos

pagrindai.K.,1997.

14. Ekonomikos teorija.I dalis.Mikroekonomika.-V.,1990.

15. Ekonomikos teorija.II dalis.Makroekonomika.-V.,1991.

16. Ekonomikos teorija.P. Samuelsono ir V.Nordhauso vadovėlio

(P.Samuelson, V.Nordhauz,1985) konspektas.-K.,1991.

17. Gaidienė Z. Finansų valdymas.-K.,1995.

18. Gilping R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija.-V.,1998.

19. Gronskas V .Verslo ekonomika. -K., 1993.

20. Gronskas V. Verslas, pseudoverslas ir antiverslas.-K.,1995.

21. Heilbroneris R. Didieji ekonomistai.-V.,1995.

22. Isachsen’as A.J.,Hamilton’as C. Ekonomikos pagrindai.-V.,1992.

23. Minas Tomas S. Ekonomikos teorija.-V.,1991.

24. Jakutis A.,Petruškevičius V.,Stepanovas A.,Šečkutė L.,Zaicev S.

185

TRUMPAS EKONOMIKOS TERMINŲ

ŽODYNAS

Absoliutus elastingumas – prekių bei paslaugų paklausos ir pasiūlos elastingumo forma, kai be galo mažas kainų pasikeitimas sąlygoje didelį paklausos ir pasiūlos padidėjimo procentą.

Absoliutus neelastingumas – prekių bei paslaugų paklausos ir pasiūlos elastingumo forma, kai kainų kitimas ilgą laiką nepakeičia paklausos pasiūlos.

Absoliutus skurdas – šeimos pajamų mažėjimas iki sumos, kuri mažesnė už oficialią skurdo ribą.

Absoliutus pranašumas – pranašumas, kurį turi kuri nors šalis, su tam tikrais ištekliais galinti pagaminti daugiau produkcijos negu kitos šalys, turinčios tuos pačius išteklius.

Akceleratoriaus principas – principas, kuriuo teigiama, kad padidėjusi prekių ir paslaugų paklausa didina investicijas.

Akceptavimas – vekselio priėmimas apmokėjimui.

Akcepto kontora- įstaiga, priimanti vekselius apmokėjimui.

Akcija – vertybinis popierius, pažymintis asmens lėšas, įdėtas į akcinę bendrove ir suteikiantis teise jos turėtojui gauti dalį pelno dividendo forma bei dalyvauja bendrovės valdyme. Yra dvi didelės akcijų rūšys: privilegijuotosios akcijos ir paprastosios akcijos. Privilegijuotosios akcijos duoda nustatytą dividendų normą ir dažniausiai joms suteikiama pirmenybė prieš paprastąsias akcijas gaunant dividendus. Likvidavus bendrovę jos taip pat turi pirmumo teisę gauti likusius įmonės aktyvus, padengus visas skolas. Šių akcijų savininkai neturi balsavimo teisių bendrovės metiniuose susirinkimuose. Paprastųjų akcijų savininkai gauna bet kokį jų bendrovės grynąjį pelną po to, kai sumokėtos visos išlaidos ir sumokėti dividendai privilegijuotų akcijų s

. . .

Join the Conversation

×
×