makroekonomika

13 Tema. Pinigai ir bankų sistema
13.1.Šiuolaikiniai pinigai ir jų funkcijos ekonomikoje.
13.2.Bankai ir jų funkcijos.
13.3.Monetarinė politika.
13.4.Bankų kūrimasis ir plėtra Lietuvoje.
13.1.Šiuolaikiniai pinigai ir jų funkcijos ekonomikoje
Pinigai – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis vertės mato, cirkuliacijos (mainų), kaupinio ir mokėjimo priemonių funkcijas. Piniginėje mainų sistemoje žmonės keičia pinigus į prekes, ką nors pirkdami, ir prekes į pinigus, ką nors parduodami. Iki atsirandant pinigams mainai vyko tiesiogiai, be pinigų tarpininkavimo. Tokie mainai vadinami barteriniais mainais. Barteriniai mainai – prekyba, paremta natūriniais mainais, t.y. kai prekių savininkai, nenaudodami pinigų, maino savo prrekes į kitas. Nors šiuo metu prekių mainai vyksta tarpininkaujant pinigams, bet būna atvejų, kai juos pakeičia barteriniai arba natūriniai mainai. Toks atsiskaitymų būdas naudojamas:
1) didelės infliacijos metu;
2) neleidžiant nusistovėti pusiausvyros kainoms (kontroliuojant kainas,
paklausa gali gerokai viršyti pasiūlą; tada pardavėjas gali neparduoti savo
prekių tokiomis kainomis, o keisti savo prekes į kitas);
3) natūriniai mainai taipogi galimi šalyse, kuriose yra dideli mokesčiai
(tokia praktika toleruojama JAV, Švedijoje ir kai kuriose kitose šalyse).
Barteriniai arba tiesioginiai mainai nepatogūs. Tam, kad sandoris įvyktų, reikia turėti prekę ir surasti prekės savininką, kuriam taa prekė būtų reikalinga, o Jums – jo prekė. Be to mainomų prekių vertės turi būti ekvivalentiškos, nes arba viena, arba kita pusė nukentės. Todėl objektyvus tarpininko poreikis prekių mainuose, atsiradus tam tikroms sąlygoms, tampa realybe. Pinigai palengvina prekių mainus. Esant pi

inigams, prekių mainai atsiskiria į du vietos ir laiko atžvilgiu savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Pardavus prekę, už gautus pinigus visiškai lengva nusipirkti norimą prekę; svarbu tik turėti reikiamą pinigų sumą. Be to, pardavus prekę vienoje vietoje, nebūtina tuoj pat pirkti kitą prekę. Galima paieškoti geresnės ar pigesnės prekės bei atidėti pirkimą vėlesniam laikui, o pinigus pasilaikyti arba padėti į banką ar kitą finansinę instituciją, saugančią indėlius ir mokančią palūkanas.
Iki atsirandant šiuolaikiniams pinigams, jų funkcijas atliko įvairios prekės, dominavusios tuo metu vietinėse rinkose, ar kiti daiktai, kurie galėjo atlikti tarpininkų vaidmenį mainuose: akmenys, įvairios kriauklės, žvėrių kailiai, sidabras, auksas bei kitos vertybės, kurios buvo pripažįstamos kaip mainų ir atsiskaitymo priemonė. Prasidėjus tarptautiniams mainams, pinigais tampa bran-152

gieji metalai, nes jų vertė, skirtingai nei kiitų daiktų (pvz., žvėrių kailiai ar grūdai) nepriklauso nuo vietos ir laiko. Todėl auksas ir sidabras palengva išstūmė kitus daiktus, atlikusius ir galėjusius atlikti pinigų funkcijas tiek tarptautinėje, tiek ir vidaus rinkoje.
Pradžioje brangieji metalai pinigų funkcijas atliko natūraliu pavidalu – tai buvo įvairaus dydžio ir svorio liejiniai ar aukso smiltys. Atsiskaitant aukso ar sidabro kiekis kaskart buvo sveriamas. Vėliau buvo pradėtos kaldinti monetos. Tai buvo patikimas ir visuotinai priimamas pinigas. Monetų atsiradimas labai palengvino atsiskaitymus ir, savaime suprantama, skatino prekybą. Po tr

ruputį į grynųjų metalų monetas įmaišant pigesnį metalą, jų tikroji vertė krito, nors jie atstovavo ir didesnę vertę. Todėl neišvengiamai turėjo atsirasti pigesnė atsiskaitymo priemonė, atliekanti pinigų funkcijas. Jais tapo popieriniai pinigai.
Popieriniai pinigai yra sukurti pinigai, kurie savo esme yra tik pinigų ženklai. Mainų ir mokėjimo priemonės galią jiems suteikia valstybė, tiek savo finansiniu potencialu, tiek ir savo juridiniu autoritetu, t.y. popieriniai pinigai turi perkamąją galią todėl, kad yra visuomet pripažįstami turį ją.
Pinigai atlieka tam tikras funkcijas ir yra:
1) vertės matas ir apskaitos priemonė;
2) mainų (cirkuliacijos) priemonė;
3) kaupimo (taupymo) priemonė;
4) atsiskaitymo (mokėjimo) priemonė.
Kai kuriuose šaltiniuose nurodomos ir kitos, dažniausiai išvestinės, pinigų funkcijos (apie pinigų kilmę, jų funkcijas bei pinigų raidą Lietuvoje plačiau rašyta I – oje metodinės priemonės dalyje (Lukoševičius V.,Stankevičius P.Te-orinė ekonomika.I dalis.-V.,1998,p.42-50).
Kad gerai atliktų minėtas funkcijas, pinigai turi turėti šias savybes ir būti:
1. Stabilūs, t.y pinigų vertė turi likti daugmaž ta pati ir šiandien ir rytoj.
Kai pinigų vertė svyruoja (tai kyla, tai vėl krinta), – žmonės arba kaupia juos,
tikėdamiesi kad jų vertė pakils, arba tuoj pat skuba juos išleisti, kad nenueitų
niekais. Ir viena ir kita daro žalą ekonomikai.
2. Portatyvūs. Portatyvumas reiškia, kad šiuolaikiniai pinigai turi būti
lengvi, nedideli, patogūs, kad žmonės galėtų juos nešioti.
3. Tvarūs, o tai reiškia, kad pinigams parinktoji medžiaga turi būti atspari
dėvėjimuisi, pagaminta iš ypač geros ko
okybės popieriaus.
4. Vienarūšiai – visi to paties nominalo pinigai turi būti vienodos vertės,
kitaip kiltų sumaištis.
5. Atpažinūs. Atpažinumas reiškia, kad pinigai turi būti lengvai atpažįsta
mi ir sunkiai suklastojami.
153

Žmonės siekia pinigų turėti todėl, kad jie turi perkamąją galią, t.y. už juos galima nupirkti tam tikrą prekių ar paslaugų kiekį. Pinigų perkamoji galia -tai pinigų vertė perkant prekes ir paslaugas. Pinigų perkamosios galios pokytis yra matuojamas piniginio vieneto bei kainų indekso santykiu ir išreiškia pinigų sumų tam pačiam prekių kiekiui įsigyti skirtingais laikotarpiais santykį.
Pinigai nesiskiria nuo kitų prekių: jų vertė, t.y. gebėjimas būti mainomais į prekes arba jų perkamoji galia, priklauso nuo jų paklausos ir pasiūlos.
Pinigų paklausa – tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams sudaryti, t.y. tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams. Pinigų paklausa priklauso tiek nuo mainomų prekių ir paslaugų apimties, tiek ir nuo mainų dažnumo, kurį nusako skaičius žmonių, per kurių rankas pereina prekės, kol pasiekia galutinį vartotoją.
Pinigų pasiūla (pinigų masė) – tai faktiškas pinigų (banknotų, monetų, bankų depozitų, vekselių ir t.t.) kiekis, naudojamas mainams; tai mokėjimo priemonių visuma. Pinigų pasiūla apima visų formų pinigus, atliekančius jiems būdingas funkcijas. Įvertinant pinigų pasiūlą, atsižvelgiama ne tik į bendrą naudojamų pinigų sumą, bet ir pinigų cirkuliacijos greitį, t.y. į tai, kokiam skaičiui atskirų mainų aktų (sandorių) kiekvienas piniginis vienetas ta

arpininkavo.
Kiekvienu momentu tam tikram prekių ir paslaugų kiekiui apmokėti naudojamas tam tikras pinigų kiekis. Taigi pinigų vertę lemia visuminės prekių pasiūlos ir visuminės pinigų pasiūlos santykis. Jei prekių kiekis didėja, o pinigų kiekis nesikeičia, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė kyla arba prekių kainos krinta, t.y. pinigai tampa vertingesni. Atvirkščiai, jei prekių kiekis nekinta, o pinigų rinkoje atsiranda daugiau, tai piniginio vieneto vertė sumažės, o kainos pakils. Taigi prekių vertė ir kainos yra dvi vieno ir to paties dalyko pusės. Pinigų paklausos arba jų pasiūlos pokyčiai sukelia tiek pinigų vertės, tiek prekių kainos pokyčius, tik pokyčių kryptys yra skirtingos, t.y. pinigų vertė keičiasi priešingai bendrojo kainų lygio kitimui: jei kaina kyla, pinigų vertė krinta, ir, priešingai, jei kainos krinta, pinigų vertė kyla (Martinkus B.,Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.-K.,1997,p.414-415).
Pinigai šiuolaikinėje ekonomikoje atlieka kone svarbiausią vaidmenį, nes šiais laikais be jų beveik neįmanomi bet kokie sandoriai ir mainai. Pinigai turi griežtai apibrėžtas minėtas funkcijas, kurių įgyvendinimas ir suteikia jiems prasmę. Pinigai egzistuoja ne tik grynųjų pinigų forma (JAV atsiskaitymai grynaisiais pinigais sudaro tik l % nuo visų mokėjimų sumos). Pinigai, esantys sąskaitose, sudaro didžiąją dalį visos pinigų rinkos. Tačiau ir sąskaitose pinigai yra laikomi įvairiausiomis formomis. Priklausomai nuo poreikių, sąskaita gali būti naudojama kasdieniniuose mokėjimuose (čekinės sąskaitos) ir būti
154

absoliučiai likvidžios arba naudojama turto kaupimui (terminuotos taupomosios sąskaitos) ir nešti aukštas palūkanas, kurios ne tik apsaugo pinigus nuo infliacijos, bet ir duoda pelną.
Daugiausia atsiskaitymų pasaulyje vyksta čekiais. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali sąskaita banke. Ji atidaroma įnešus pinigų indėlį (depozitą). Čekis – tai nustatytos formos dokumentas, pagal kurį bankas privalo išduoti tam tikrą pinigų sumą jo savininkui, ar pervesti nurodytą pinigų sumą į tam tikrą kito asmens einamąją sąskaitą, kuri gali būti tiek tame pačiame banke, tiek ir kitame banke. Taigi čekiai, kaip cirkuliacijos priemonė, pakeičia grynuosius pinigus, nes prekes ir paslaugas galima apmokėti čekiais ir tada (grynųjų) neprireiks, nes pardavėjas iškeis išrašytą čekį į pirkėjo sąskaitoje esančius pinigus.
Čekinės sąskaitos dar yra vadinamos indėliais iki pareikalavimo. Indėlis iki pareikalavimo – tai neterminuotas indėlis su teise bet kuriuo metu pareikalauti viso indėlio ar jo dalies išmokėjimo. Asmens ar firmos išrašomų čekių vertė priklauso nuo jų sąskaitoje esančio pinigų kiekio. Todėl visas čekių knygelių pinigų kiekis yra lygus visų indėlių iki pareikalavimo sumai.
Užsienio šalyse, o dabar ir pas mus, plačiai naudojami kelionių čekiai, kurie parduodami bankuose. Kelionių čekiai yra populiarūs todėl, kad pavogtus ar pamestus čekius galima atkurti. Todėl daugelyje šalių pagrindiniai atsiskaitymai daromi čekiais. Pavyzdžiui, JAV atsiskaitymai negrynaisiais sudaro 95% visos mažmeninės prekybos, o Suomijoje – 97%, o tuo tarpu Lietuvoje tokie atsiskaitymai 1997 m. sudarė tik 5%.
Šešto dešimtmečio pabaigoje JAV, o vėliau ir Vakarų Europoje pradėtos naudoti kredito kortelės. Kredito kortelės – tai banko identifikavimo kortelė, suteikianti teisėtam savininkui teisę pirkti prekes bei mokėti už paslaugas kreditan. Šis dokumentas leidžia jos savininkui atsiskaityti už prekes ir patarnavimus negrynaisiais pinigais. Pirkėjas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, parduotuvė pateikia jas apmokėjimui bankui, o šis reikiamą sumą perveda į parduotuvės sąskaitą. Taigi kredito kortelei atidarytą sąskaitą galima traktuoti kaip su savimi laikomą pinigų pakaitalą, arba tiesiog kaip pinigus.
Pradėjus naudoti elektronines skaičiavimo mašinas, atsirado plastikinės kortelės su magnetiniu įrašu. Joje esti įrašytas kodas (pranc. code, lot. codex – sąrašas, t.y., sutartinių ženklų sistema, informacijai apdoroti, perduoti, laikyti, slėpti). Pakanka šią kortelę įdėti į specialų aparatą ir šis identifikuoja savininką, atlieka reikiamas operacijas ir informaciją apie jų pobūdį bei dydį pateikia banko skaičiavimo centrui. Šios sistemos privalumas tame, kad plastikine kortele galima atlikti labai daug įvairiausių mokėjimų, nenaudojant grynųjų pinigų, čekių ar kitų banko dokumentų.
155

Manoma, kad ateityje įprastus pinigus pakeis elektroniniai signalai, kurie pateiks informaciją apie asmenų ir firmų mokumą ir pačius mokėjimus (Mar-tinkus B.,Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.-K.,1997,p.418-419).
Atsirandančios naujos šiuolaikinių pinigų formos ankstesniųjų visiškai neišstumia ir todėl šiuolaikinė pinigų cirkuliacija remiasi pinigų formų įvairove.
13.2.Bankai ir jų funkcijos
Daugelyje šalių bankininkystė išsirutuliojo iš auksakalių. Būtent auksakaliai yra bankininkų protėviai. Kaip sako jų pavadinimas, jie gamino įvairius dirbinius iš brangiųjų metalų – aukso ir sidabro. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla. Daugelis iš jų priimdavo iš klientų saugoti auksą, sidabrą ir kitas brangenybes. Priimdami vertybes, auksakaliai savo klientams išrašydavo atitinkamą dokumentą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos pareikalaus. Auksakaliai saugojo minėtas vertybes už tam tikrą mokestį ir grąžindavo jas savininkui, kai šis pareikalaudavo.
Kai buvo atiduodami saugoti ypatingos vertės dirbiniai, klientai norėdavo gauti būtent tą dirbinį, kurį paliko auksakaliui. Tačiau buvo saugomos ne tik unikalios vertybės, bet ir aukso bei sidabro monetos. Todėl galima buvo grąžinti nebūtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos saugoti. Taigi dalį jų, už tam tikrą mokestį – palūkanas – galima buvo paskolinti kitiems asmenims, paliekant dalį monetų atsargai, nes tikimybė, kad visi klientai vienu metu pareikalaus grąžinti pinigus, yra labai maža. Tokiu būdu prasidėjo bankų vystymosi era, kuri praėjo ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią.
Šiuolaikinė ūkio sistema aplamai neįsivaizduotina be bankų. Bankas – tai finansų institucija, priimanti indėlius ir teikianti paskolas bei atliekanti finansinį tarpininkavimą. Gerai išplėtotoje finansinio kapitalo rinkoje yra ir daugybė kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji – pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kt. Jie teikia įvairias finansines paslaugas, ir klientai – tiek įstaigos, tiek privatūs asmenys – gali naudotis įvairiausiomis konkuruojančių organizacijų finansinėmis paslaugomis.
Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai: centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercinius bankus, prižiūri šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę politiką ir kt.); komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas); taupomieji bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapita-
156

lų rinką); specialieji bankai: hipotekos bankas (teikia paskolas įkeičiant nekilnojamąjį turtą), žemės ūkio bankas (teikia paslaugas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir pan.), užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus).
Pagal teisinę formą skiriami akciniai bankai (padeda bankams sparčiau plėstis, sutelkti labai daug lėšų); kooperacijos bankai (jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių – miesto ir kaimo smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas); municipaliniai ir komunaliniai bankai (teikia ilgalaikį kreditą miestų ūkiui finansuoti, miestų savivaldos nuosavybė); valstybiniai bankai (yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos ir komercinių bankų funkcijas); mišrieji bankai (dalį akcijų turi valstybė, o dalį privatūs asmenys, įvairios organizacijos); tarptautiniai bankai (atstovauja tarptautinio finansinio kapitalo interesus).
Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, t.y. duodančiu pelną, bankai atlieka aktyvinęs, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas. Aktyvinęs operacijas jie atlieka kaip kreditoriai: skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas. Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pervedimais. Aptarnaujamąsias operacijas bankai atlieka kaip tarpininkai, perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t. Labai svarbi bankinių operacijų rūšis yra vadinamosios trastinės, arba patikėtosios operacijos. Šiuo atveju bankai priima įvairų turtą, vertybinius popierius taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur jis gali būti pelningai panaudojamas.
Bet kurios šalies bankų sistemoje ypatingą vaidmenį atlieka Centrinis bankas. Centrinis bankas yra unikali savo esme valstybinė institucija, kurios tikslas – rūpintis visa ekonomika (pvz., užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą, infliaciją ir pan.). Centriniai bankai, nors formaliai gali būti ir privačių akcininkų nuosavybė, tačiau atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.
Centriniai bankai atsirado dviem būdais ir todėl pagal kilmę skirstomi į du tipus:
1. Praėjusius ilgą formavimosi kelią ir palaipsniui įgijusius centrinio ban
ko teises;
2. Dirbtinai įsteigtus, įgijusius visas centrinio banko teises iš karto.
Pirmojo tipo centriniai bankai susiformavo iš komercinių bankų, kurie
laikui bėgant iš valdžios gavo monopolines teises vykdyti tam tikras funkcijas. Klasikinio tipo pavyzdys yra Didžiosios Britanijos centrinis bankas – An-
157

glijos bankas. Jo pradžia siekia 1694 metus. Tai buvo komercinis bankas, tapęs pagrindiniu pinigų skolintoju Britanijos valdžiai. 1844 metais šis bankas gavo išskirtinę teisę gaminti ir leisti į apyvartą banknotus-ir monetas, prižiūrėjo komercinių bankų veiklą, juos kredituodavo, padėdavo palaikyti visuomenės pasitikėjimą kredito bei bankine sistema. Tokiu būdu Anglijos Bankas atliko daugelį funkcijų, kurios dabar paprastai laikomos centrinio banko funkcijomis. Tačiau visą tą laiką Anglijos bankas buvo pelno siekianti akcinė bendrovė ir tik 1946 metais jis buvo nacionalizuotas.
Dirbtinai įsteigtų centrinių bankų pavyzdžiu gali būti JAV Federalinė Rezervų sistema, Vokietijos Bundesbankas, Lietuvos bankas ir kt., kurie gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai yra valdomi vyriausybės, nors gali, pavyzdžiui, kaip JAV Federalinių Rezervų sistema, turėti ir privačių akcininkų.
Kadangi centrinis bankas yra valstybinė institucija, todėl jo tikslai turi valstybinį, bendranacionalinį pobūdį. Pagrindinis tikslas – užtikrinti šalies ekonomikos stabilų vystymąsi bei palaikyti ir padėti įgyvendinti šalies vykdomą ekonominę politiką. Konkretizuojant pagrindinį tikslą, išskirtini šie tikslai:
1. Šalies finansinės sistemos stabilumas.
2. Nacionalinės valiutos stabilumas ir tvirtumas.
3. Patikimas ir efektyvus pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos
funkcionavimas.
Įgyvendindamas šiuos tikslus, centrinis bankas atlieka tam tikras, šių tikslų įgyvendinimui būtinas funkcijas, kurios atiteko šiai institucijai natūraliame formavimosi procese arba tradiciškai priskiriamos jai steigiant. Apibendrintai galima išskirti šias centrinio banko funkcijas:
1. Pinigų emisija.
2. Bankinių paslaugų teikimas šalies vyriausybei.
3. Bankinių paslaugų teikimas šalies komerciniams bankams.
4. Komercinių bankų ir kitų finansinių institucijų priežiūra.
5. Aukso ir užsienio rezervų valdymas.
6. Paskutinis skolintojas.
7. Nacionalinės skolos administravimas ir valdymas.
8. Monetarinės politikos įgyvendinimas.
13.3.Monetarinė politika
Vardindami centrinio banko funkcijas, matome, kad viena iš pagrindinių -monetarinės politikos vykdymas. Monetarinė politika – tai centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės ar palūkanų normos pokyčius. Pagrindi-
158

nis monetarinės politikos tikslas yra skatinti bendrojo nacionalinio produkto gamybos augimą, užkirsti kelią nedarbui ir infliacijai. Kiekvienam konkrečiam laikotarpiui šiuos tikslus apsprendžia vyriausybė, o ją realizuoja centrinis bankas, tiesiogiai vykdydamas monetarinę politiką.
Panašūs tikslai keliami ir šalies fiskalinei politikai, tačiau pastaroji įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, o monetarinė – reguliuojant pinigų pasiūlą. Priklausomai nuo to ar pinigai brangūs ar pigūs, susiformuoja pinigų poreikis. Todėl yra skiriamos skatinančioji ir ribojanti pinigų politika.
Skatinančioji (pigių) pinigų politika, skatina palūkanų normos mažinimą ir investicinės veiklos augimą.
Ribojanti (brangių) pinigų politika, skatina palūkanų normos augimą, pinigų pasiūlos mažėjimą ir investicinės veiklos lėtėjimą.
Vykdant monetarinę politiką, daugumoje šalių naudojamos trys pagrindinės poveikio priemonės. Tai:
1. Atviros rinkos operacijos, t.y. kai centrinis bankas perka ar parduoda
vyriausybines obligacijas ar trumpesnių terminų vertybinius popierius.
2. Diskonto normos pakeitimai. Tai pakeitimai palūkanų normos, kurią
nustato centrinis bankas, teikdamas paskolas kitiems bankams.
3. Būtinojo rezervo normos pakeitimai. Tai rezervas, kurį bankai privalo
laikyti kaip savo čekinių ir terminuotų indėlių procentinę dalį.
Atviros rinkos operacijos yra pagrindinė valstybinės valdžios pinigų pasiūlos kontrolės priemonė. Atviros rinkos operacijų esmė yra tokia. Jeigu centrinis bankas, išanalizavęs šalies ekonominę padėtį, padaro išvadą, kad pinigų pasiūla per maža ir ima trukdyti didinti gamybą, nusprendžia padidinti pinigų pasiūlą. Tuo tikslu centrinis bankas ima pirkti rinkoje vyriausybės vertybinius popierius. Centrinis bankas gali juos pirkti iš komercinių bankų, arba iš gyventojų. Tai didina komercinių bankų piniginius rezervus ir jie gali išduoti daugiau paskolų, t.y. gaminti daugiau banko pinigų. Šiuo atveju pinigų pasiūla didėja, auga investicijos, o tuo pačiu ir gamyba.
To paties efekto susilaukia ekonomika ir tuo atveju, kai šalies vyriausybė papildomoms išlaidoms finansuoti pageidaus papildomų finansinių išteklių. Ji gali parduoti savo vertybinius popierius (paprastai trumpalaikius) centriniam bankui, kuris atitinkamai sumai atidarys vyriausybei depozitinę sąskaitą (tai monetarinės politikos dalis, kuri savo ruožtu atlieka ir ekonomikos stabilizavimo funkciją).
Priešingai veikiama, kai siekiama sumažinti pinigų paklausą. Šiuo atveju centrinis bankas parduoda vyriausybės popierius atviroje rinkoje.
Diskonto politika. Centrinis bankas veikia kaip „bankų bankas”. Jei ko-
159

merciniai bankai teikia paskolas gyventojams bei firmoms, tai centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams bankams. Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma (daugelyje šalių ji-vadinama tiesiog banko norma).
Kai centrinis bankas suteikia paskolas komerciniams bankams, tada jų rezerviniai indėliai centriniame banke padidėja. Taigi tokios paskolos padidina bankinės sistemos rezervus ir tokiu būdu leidžia didinti pinigų pasiūlą. Šiuo atveju skolinimosi iniciatyva priklauso komerciniams bankams, o ne centriniam bankui. Komerciniai bankai patys turi paprašyti paskolos. Tuo tarpu centrinis bankas gali dviem būdais reguliuoti pinigų kiekį, kurį skolina komerciniams bankams:
1. Jis gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo
mažiau komerciniai bankai skolinasi iš centrinio banko ir, atvirkščiai, jei dis
konto norma maža, komerciniai bankai linkę skolintis daugiau. Pastaruoju
atveju pinigų pasiūla didėja.
2. Centrinis bankas gali paprasčiausiai atsisakyti skolinti kitiems ban
kams. Paskola yra tik laikina priemonė bankams, kurie siekia padidinti savo
rezervus iki reikalingos normos. Tai dažniausiai daroma tuomet, kai dėl kurių
nors priežasčių (pavyzdžiui, masiškas indėlių atsiėmimas ar pan.) būtinieji
rezervai netikėtai sumažėja. Paprastai reikalaujama, kad bankai ribotų skolini
mąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti.
Būtinojo rezervo pokyčiai. Centrinio banko teisė keisti komercinių bankų būtinojo rezervo normas yra galinga poveikio priemonė. Būtinųjų rezervų norma – svarbus centrinio banko pinigų politikos instrumentas, nusakantis kokių depozitinių įsiskolinimų dalį bankas privalo išlaikyti būtiniausiuose rezervuose, kad galėtų vykdyti savo juridinius įsipareigojimus.
Privalomą rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame banke bei grynieji pinigai jo seifuose.
Jeigu centrinis bankas didina nustatytą komercinių bankų privalomą rezervų normą, didėja privalomi rezervai ir mažėja laisvi komercinių bankų rezervai. Tai mažina komercinių bankų galimybes kurti pinigus ir teikti daugiau kreditų. Priešingai, jei centrinis bankas sumažina privalomų rezervų normą -mažėja komercinio banko privalomieji rezervai ir didėja pertekliniai rezervai. Šiuo atveju didėja komercinių bankų galimybės kurti pinigus, didinant kreditų apimtis.
Taigi, minėtų trijų monetarinės politikos poveikio priemonių vykdymas, jeigu jis nukreiptas reikiama linkme, sąlygoja tris tarpusavyje susijusius poveikius:
1) bankai gali daugiau skolinti; 160

2) didėja pinigų masė;
3) mažėja palūkanų norma.
Operacijos atviroje rinkoje, diskonto ir būtinojo rezervo normų pakeitimai yra kiekybinio reguliavimo priemonės. Pasaulio šalių praktikoje naudojamos ir kitos monetarinės politikos poveikio priemonės. Pavyzdžiui, JAV naudojamos dar ir šios priemonės:
1) atrankinis ar kokybinis reguliavimas, kuris daro poveikį skolinamų
jų fondų pasiūlai konkrečiose rinkose;
2) moralinis įtikinėjimas.
Taikant atrankinio reguliavimo poveikio priemones, nustatoma reikalavimų riba. Reikalavimų riba nustato kiekį, kurį galima pasiskolinti perkant akcijas ar obligacijas. Pavyzdžiui, jeigu perkant akcijas reikalavimų riba yra 60%, tai akcijų pirkėjai privalo padengti 60% pirkimo kainos savais pinigais ir gali pasiskolinti ne daugiau kaip 40% reikiamos sumos.
Siekdami atgaivinti pakrikusią vertybinių popierių rinką, JAV Federalinis rezervas gali mažinti reikalavimų ribą, arba ją didinti, jei reikia sulaikyti spekuliacinių operacijų mastą biržoje, kuris vienaip ar kitaip atsiliepia pinigų perkamosios galios ir kainų pokyčiams šalies ekonomikoje. Pastaruoju metu Federalinis rezervas šia savo galia nesinaudojo. 1974 metais nustatyta 50% reikalavimų riba išliko iki šių dienų.
Kaip minėta, JAV naudojamos ir moralinio įtikinėjimo priemonės. Šiuo atveju Federalinis rezervas griebiasi įtikinėjimo, t.y. skatina bankus atsisakyti vienų veiksmų ar imtis kitų. Pavyzdžiui, Federalinis rezervas gali rekomenduoti bankams teikti mažiau paskolų ar didinti nuosavą kapitalą, kad galėtų atlaikyti „finansines audras” ir pan. Be to, Federalinis rezervas gali paveikti daugelį bankų veiklos sričių, stiprindamas įtikinėjimą ir užtikrindamas, kad komerciniai bankai neignoruotų jo siūlymų. Jei kuris nors komercinis bankas ignoruoja Federalinio rezervo rekomendacijas, tai pastarasis gali neteikti paskolų. Be to, Federalinis rezervas tvirtina tam tikras banko veiklas, pavyzdžiui, banko filialo užsienyje atidarymą ir kt. Todėl, bankui nepaisant duotų rekomendacijų, Federalinis rezervas gali atsisakyti duoti tokį leidimą, jei mano, kad bankas neturi pakankamai nuosavo kapitalo. Tokiu būdu moralinio įtikinėjimo priemonės remiamos Federalinio rezervo galia, reguliuojančia kitų šalies bankų veiklą (Wonnacott P.,Wonnacott R.-K.,1994,p.232-233). Panašių priemonių gali imtis ir Lietuvos Bankas, atliekantis centrinio banko funkcijas.
Aptarėme daugiau tas monetarinėje politikoje naudojamas priemones, kurios didina pinigų pasiūlą ir skatina ekonomikos augimą. Tačiau, kai visuminė paklausa yra per didelė ir spartėja infliacija, naudojama griežtesnė politika:
161

mažinami pirkimai atviroje rinkoje, didinama diskonto norma ir (arba) atitinkamai didinami būtinieji rezervai.
13.4.Bankų kūrimasis ir plėtra Lietuvoje
Lietuvoje bankai atsirado po baudžiavos panaikinimo (1861 m.). Daugiausia bankus steigė Rusijos valdžia arba atskiri jos verslininkai. Ilgalaikius kreditus teikė Ipotekos bankai, kurių daugumą sudarė akcinės bendrovės. Dėl didelės kredito paklausos paskolos buvo brangios ir dauguma jų buvo teikiamos, įkeitus dvarus, duodančius pastovų pelną. Trumpalaikius kreditus teikė Vilniaus privatinis komercinis bankas, įsteigtas 1913 m. ir turėjęs skyrius Kaune ir Ukmergėje; Petrogrado tarptautinis ir Rusijos – Azijos bankų Vilniaus ir Kybartų skyriai; Rygos komercijos banko Šiaulių ir Suvalkų, Jungtinio banko Vilniaus, Rusijos Valstybinio banko Vilniaus ir Kauno skyriai.
Smulkiojo kredito įstaigų kūrimas buvo varžomas, o jų sąjungos neleidžiamos. Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo santaupų skolinimosi bendrovės, kredito bendrovės ir gminų (valsčių) bei bendruomenės skolinimosi kasos.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Vokietijai okupavus Lietuvą, buvusioji kredito sistema nustojo funkcionavusi. Karo laikotarpiu ir pirmaisiais metais po karo kredito reikalus Lietuvoje tvarkė 1916 metais balandžio 17 d. įsteigta vadinamoji Rytų skolinamoji (paskolų) kasa, kuri leido popierinius pinigus (ostrublius, o vėliau ir ostmarkes) ir kartu atliko ir emisijos banko funkcijas.
Ši finansinė institucija priklausė Poznanės bankui „Ostbank fūr Handel und Geverbe”, o vėliau (1917 metų kovo 30 d.) nuo minėto banko atsiskyrė ir tapo savarankišku juridiniu asmeniu leidžiančiu popierinius pinigus ir vykdančiu iždo operacijas. Kasa taip pat teikė ir trumpalaikes (ne ilgiau kaip trims mėnesiams) paskolas.
Todėl, paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje, teko kurti visiškai naują kredito bankų ir kitų finansinių institucijų sistemą. Pirmasis nacionalinis bankas buvo įsteigtas 1918 metais gruodžio 19 d. Vilniuje. Jis vadinosi Prekybos pramonės banku. Iki Lietuvos banko įkūrimo minėtas bankas atliko ir centrinio banko funkcijas. Tačiau daugiausia vertėsi spekuliacija pinigais, vykdė pinigų perlaidas ir teikė smulkias paskolas. 1926 metais šis bankas bankrutavo.
1919 – 1921 metais įsikūrė kiti akciniai ir komerciniai bankai: Ūkio bankas (įsteigtas 1919 metų pradžioje), Komercijos bankas (įsteigtas 1920 metais), Centrinis žydų bankas (įsteigtas 1921 metais), Tarptautinis bankas (įsteigtas 1921 metais), Kredito bankas (įsteigtas 1921 metais), Brauno bankiniai 162

namai (įsteigti 1920 metais).
1922 metais rugpjūčio 9 d. (kai kuriuose šaltiniuose rugpjūčio 3 d.) Lietuvos Steigiamojo seimo „Piniginio vieneto įstatymu” įvesta nacionalinė valiuta – litas, o šio įstatymo įgyvendinimas buvo pavestas Lietuvos bankui. 1922 metais rugpjūčio lld. buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas, o po mėnesio – 1922 metų rugsėjo 10 d. – jau buvo išleisti vadinamieji laikinieji banknotai – litai.
1922 metų rugsėjo 27 d. įvyko steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame buvo išrinkta banko valdyba, kiti valdymo bei kontrolės organai. Lietuvos banko pagrindinis kapitalas (12 mln. litų) buvo sudarytas iš 120 tūkstančių vardinių akcijų po 100 litų kiekviena.
Lietuvos bankui buvo suteikta išskirtinė teisė spausdinti ir leisti apyvarton popierinius litus (banknotus), o metalinius pinigus kalti turėjo teisę valstybės iždas. Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą, skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą.
1922 metų rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pirmuoju Lietuvos banko valdytoju paskyrė prof. V.Jurgutį. Vėliau Lietuvos banko valdytojais buvo skiriami VL.Stašinskas (1930 – 1938 metais), J.Tūbelis (1938 -1939 metais), J.Paknys (1939 – 1940 metais). Lietuvos bankas buvo stambiausias bankas respublikoje (1940 metais balanso suma sudarė 291,4 mln. Lt) ir sėkmingai veikė iki 1940 metų okupacijos.
Įkūrus Lietuvos banką, faktiškai buvo užbaigtas pagrindinis nacionalinio kredito ir bankų sistemos formavimas. Didžiausi tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai, jų įsteigimo metai ir balanso suma nurodyta 13.4.1. lentelėje).
Lentelė 13.4.1.Didžiausi tarpukario Lietuvos bankai

Banko pavadinimas Įsteigimo metai Balanso suma 1940 m. kovo 31d., mln.Lt
1 .Lietuvos bankas 1922 291,4
2. Žemės bankas 1924 168,2
3. Ūkio bankas 1919 46,8
4.Komercijos bankas 1920 29,2
5. Kooperacijos bankas 1920 23,6
6.Centrinis žydų bankas 1920 20,2
7. Tarptautinis bankas 1921 17,7
8. Kredito bankas 1921 6,8
(Martinkus B.,Žilinskas V.Ekonomikos pagrindai.-K.,1997,p.540)

Taipogi kūrėsi ir veikė ir kitos finansinės institucijos, kredito unijos, lombardai ir kt. Lietuvoje veikė ir Valstybės taupomoji kasa. Taupomųjų kasų pasyvines operacijas (indėlių priėmimas) atliko Lietuvos banko ir pašto skyriai, o aktyvinęs (kredito teikimas) – Taupomųjų kasų valdyba prie Finansų ministerijos. Lietuvoje buvo išleistas ir kreditinių įmonių įstatymas, tačiau nespėjo įsigalioti dėl 1940 metais įvykusios okupacijos.
Taigi tuometinę Lietuvos bankų ir kredito institucijų sistemą sudarė šios grandys:
l .Lietuvos bankas, kaip vienintelis krašto emitentas, pinigų apyvartos ir didele dalimi kredito sąlygų tvarkytojas, vyriausybės bankininkas ir tiesioginis kredito tiekėjas komerciniams bankams.
2. Akciniai komerciniai bankai (kurių buvo 11) ir savitarpio kredito bendrovės (kurių buvo 15). Jie tenkino trumpalaikių kreditų poreikius, nors kai kurie iš jų (pavyzdžiui, „Ūkio bankas”) finansavo ir ilgalaikius pramonės plėtros projektus.
3.Kredito unijos, veikiančios kooperacijos pagrindais:
a) kaimo smulkaus kredito unijos, remiamos jų finansinio centro Kaune:
Kooperacijos banko ir iš dalies Žemės banko, kuris teikė trumpalaikes pasko
las žemės ūkio reikalams;
b) miesto smulkaus kredito unijos, remiamos Centrinio žydų banko Kau
ne, kurios daugiausia kreditavo smulkiuosius pirklius ir pramoninkus.
4.Žemės bankas, kuris kaip minėta, teikė ilgalaikius kreditus žemės ūkio plėtrai ir iš dalies finansavo miestų statybą.
5.Taupmenų valstybės kasos, kurios tapo didžiausia taupmenų surinkimo įstaiga, kuri finansavo miestų statybą ir rėmė besiplečiančią valstybės paskolų lakštų rinką (Vaškelaitis V. Komercinė bankminkystė:atsiradimo ir plėtros ištakos bei prielaidos (2)//Lietuvos ūkis.-2000.-Nr.3-4,p.34).
Tarybų Sąjungai 1940 metais birželio 15 d. okupavus Lietuvą, valstybės bankų veikla buvo nutraukta. Lietuvos bankų sistema buvo įjungta į bendrą tuometinės Tarybų Sąjungos bankų sistemą ir savistoviai negalėjo funkcionuoti.
Panaši padėtis buvo ir Vokietijoje okupacijos metais, nors kai kurios finansinės institucijos buvo atkurtos ir kurį laiką funkcionavo. Po vokiečių okupacijos 1944 metais grįžo tarybų valdžia su visa buvusia nustatyta santvarka ir ankstesne bankų sistema.
1990 metas kovo lld. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, reikėjo atkurti ir savarankišką bankų bei kredito teikiančių institucijų sistemą. 1990 metų kovo 16d. buvo priimtas nutarimas”Dėl Lietuvos Respublikos bankų”. Jame buvo nutarta:
164

l .Reorganizuoti šiuos Lietuvos respublikinius bankus su įstaigomis ir organizacijomis, paliekant jas pavaldžias reorganizuotiems bankams:
a) SSRS agrarinį banką – į Lietuvos Agropramoninį banką;
b) SSRS pramonės ir statybos banką – į Lietuvos pramonės ir statybos
banką;
c) SSRS butų, komunalinio ūkio socialinio vystymo banką – į Lietuvos
socialinį banką;
d) SSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo banką – į Lietuvos tau
pomąjį banką;
e) SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banką – į Lietuvos banką ir priskir
ti jam SSRS valstybinio banko ūkiskaitinio investicijos susivienijimo Lietu
vos respublikinę valdybą.
2.Suteikti išvardintiems bankams vertybinių bankų statusą (Vaškelaitis V. Komercinė bankininkystė: atsiradimo ir plėtros ištakos bei prielaidos (2)//.Lietuvos ūkis.,2000,Nr.3-4,p.35).
Vykdant šį nutarimą susiformavo ir šiuolaikinė Lietuvos bankų sistema. Išskirtinę vietą šioje sistemoje užima Lietuvos bankas, kuris atlieka centrinio banko funkcijas. Pagal Lietuvos banko įstatymą Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, turintis savo statusą bei antspaudą, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui.
Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra šie:
– parengti ir įgyvendinti ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito,
atsiskaitymo ir valiutinių operacijų santykių srityje;
– reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
– vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
– nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.
Veikiant Lietuvoje valiutų valdybos modeliui ir Lito patikimumo įstatymui, Lietuvos bankas kol kas negali pilnai atlikti visų klasikinių centrinio banko funkcijų. Dabar Lietuvos bankas pilnai atlieka šias funkcijas:
1) išleidžia į apyvartą ir išima iš jos Lietuvos Respublikos pinigus;
2) aptarnauja Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo institucijų są
skaitas;
3) organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vertybinių
popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už juos išmokėjimą ir veikia kaip
valstybės vertybinių popierių registratorius;
4) įgyvendina įstatymų numatyta tvarka pinigų politiką, tvarkydamas pi
nigų ir kredito apyvartą atviros rinkos operacijomis ir kitomis priemonėmis;
5) konsultuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę pinigų rinkos, kredito ir
atsiskaitymų klausimais;
165

6) renka ir skelbia pinigų bei finansų statistiką;
7) kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;
8) saugo bei valdo valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų me
talų rezervus;
9) nustato bankų ir kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymus,
tarp jų ir kliringinių atsiskaitymų tvarką;
10) išmoka ir atšaukia licenzijas Lietuvos ir užsienio bankams bei kitoms
kredito įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir prižiūri jų veiklą;
11) įstatymų numatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis ban
kų sistemoje;
12) organizuoja bankinės informacijos sistemą;
13) nustato bankų ir kitų Lietuvos banko licenzijuotų kredito įstaigų ap
skaitos, ataskaitų ir atskaitomybės tvarką;
14) sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
15) atlieka komercinių bankų ir jų padalinių, kredito įstaigų teisinę regist
raciją bei registruoja jų statusus (įstatus).
Kartu su centriniu banku (Lietuvos banku) Lietuvos bankų sistemą sudaro savarankiški komerciniai bankai, Turto bankas, Lietuvos vystymo bankas, užsienio bankų filialai, skyriai ir atstovybės, kredito unijos.
Komerciniai bankai (tarp jų ir valstybės kontroliuojami bankai – Lietuvos taupomasis ir Lietuvos žemės ūkio bankas) atlieka šias funkcijas:
1. Priima indėlius į klientų sąskaitas ir jas tvarko.
2. Duoda ir ima paskolas.
3. Leidžia mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.)
atlieka operacijas su jais.
4. Atlieka operacijas su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis).
5. Atlieka operacijas su užsienio valiuta, tauriaisiais metalais.
6. Leidžia ir tvarko kreditines pinigines priemones.
7. Duoda garantijas.
Komercinių bankų priežiūrą vykdo Lietuvos bankas. Komerciniai bankai nuolat teikia informaciją apie savo veiklą. Lietuvos bankas analizuoja gautą informaciją ir sprendžia, ar gali komercinis bankas vykdyti visas komerciniams bankams leistinas funkcijas. Pats svarbiausias komercinių bankų kontrolės tikslas, kad bankų neištiktų bankrotas. Dėl to Lietuvos bankas nustato komerciniams bankams riziką ribojančius normatyvus ir reikalauja jų laikytis.
Turto bankas ir Lietuvos vystymo bankas – specializuoti. Turto banko pagrindinė funkcija – išieškoti iš skolininkų vadinamąsias „blogas” paskolas, kurias buvo suteikę kiti bankai. Turto bankas kitų bankams būdingų funkcijų nevykdo.
166

Lietuvos vystymo banko steigėjai – Lietuvos Respublikos Vyriausybė kartu su Europos rekonstrukcijos ir vystymo banku. Jo paskirtis – finansuoti investicijas ir su jomis susijusį apyvartinio kapitalo poreikį patikimoms ir pelningoms įmonėms. Nemažai šis bankas prisideda skatinant mažų ir vidutinių įmonių plėtrą. Jis nepriima indėlių ir neatidaro klientams atsiskaitomųjų
sąskaitų.
Lietuvos bankininkystės sistema vis dar tebėra raidos stadijoje, ji dar labai nestabili ir turi daug sunkumų. Reikia tikėtis, kad plėsdamiesi ir stiprėdami bankai ateityje sudarys pilnavertę šalies bankų sistemą, užtikrins patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymo sistemos funkcionavimą, stabilų šalies ekonomikos vystymąsi, pajėgs konkuruoti su žinomais Vakarų bankais.
Kontroliniai klausimai
1. Kas yra pinigai ir kokia jų atsiradimo istorija?
2. Kokius mainus vadiname barteriniais mainais?
3. Dėl kokių natūralių savybių brangieji metalai tapo pinigais?
(4) Kas yra popieriniai pinigai ir kas nustato jų perkamąją galią?
5. Išvardinkite pagrindines pinigų funkcijas.
6) Kokias savybes turi turėti pinigai, kad galėtų deramai atlikti savo funkcijas?
7. Kokiomis formomis funkcionuoja šiuolaikiniai pinigai?
8. Kas yra pinigų paklausa?
9. Kas yra pinigų pasiūla?
10. Kaip keičiasi pinigų perkamoji galia kintant jų paklausai ir pasiūlai?

11. Kaip atsirado bankai?
12. Kas yra bankas?
13) Kaip skirstomi bankai pagal veiklos pobūdį ir funkcijas? 14). Kokias operacijas atlieka bankai?
15. Kokį vaidmenį šalies bankų sistemoje atlieka Centrinis bankas?
16. Išvardinkite pagrindines Centrinio banko funkcijas.
17. Kas yra monetarinė politika ir kokių tikslų ja siekiama?
18. Kokios pagrindinės poveikio priemonės naudojamos vykdant monetari
nę politiką?
19. Kaip vykdomos atviros rinkos operacijos ir kaip jų dėka didinama pini
gų pasiūla?
20. Kas yra diskonto norma ir kaip ja reguliuojami pinigų pasiūlos pokyčiai
rinkoje?
21. Kas ir kodėl nustato komercinių bankų būtinųjų rezervų normą?
22. Kokios kitos monetarinės politikos priemonės gali būti naudojamos, sie-
167

23. 24. 25.
27. 28.

kiant suaktyvinti pinigų paklausos ir pasiūlos pokyčius rinkoje? Kada buvo įsteigtas pirmasis nacionalinis bankas nepriklausomoje (tarpukario) Lietuvoje?
Kokios grandys sudarė tarpukario Lietuvos bankų ir kredito institucijų
sistemą:
Koks nutarimas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo pagrindu atkurti savarankišką bankų bei kreditus teikiančių institucijų sistemą? Kokie yra pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai? Išvardinkite pagrindines funkcijas, kurias atlieka Lietuvos bankas Kas, be centrinio – Lietuvos banko – sudaro šalies bankų sistemą? Kokias funkcijas atlieka komerciniai bankai?

14 tema. Tarptautiniai valiutiniai santykiai ir investicijos
14.1 .Pasaulinė pinigų sistema ir valiutiniai santykiai. 14.2.Tarptautinės finansų institucijos ir jų veikla. 14.3.Tarptautinės investicijos ir jų formos. 14.4.Užsienio investicijos ir paskolos Lietuvoje.
14.1.Pasaulinė pinigų sistema ir valiutiniai santykiai
Tarptautinė monetarinė sistema yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Ji palengvina pasaulinės prekybos plėtrą, užtikrina skolinamojo kapitalo ir investicijų judėjimą tarp pasaulio valstybių, leidžia šalims apsirūpinti užsienio valiuta ir jos rezervais, sudaro sąlygas veiksmingai piniginių santykių kontrolei bei reguliavimui steigiant tarptautines finansines įstaigas ir organizacijas.
Istorinėje retrospektyvoje tarptautinė monetarinė sistema praėjo keletą vystymosi etapų, kuriuose susiformavo specifiniai valiutos sistemų tipai:
1. Aukso standarto sistema (1870- 1914m.).
2. Aukso devizų standartas (XX a. trečiojo dešimtmečio antroji pusė).
3. Breton Vudo sistema (1944 – 1971 m.).
4. Plaukiojantys valiutų kursai (nuo 1971 m.).
Iki susiformuojant minėtiems valiutų sistemų tipams, ilgus amžius viešpatavo monetų era, kurios pagrindą sudarė bimetalizmas. Bimetalizmas, tai yra tokia pinigų sistema, kuriai esantys du metalai (auksas ir sidabras) atlieka visas pasaulinių pinigų funkcijas, o iš jų nukaldintos monetos lygiomis teisėmis cirkuliuoja prekių rinkoje. Monetų era pasibaigė tik XIX a. antroje pusėje, kai buvo atrastos gausios aukso atsargos ir šis metalas tapo vieninteliu prekių ir paslaugų vertės ekvivalentu. Šiuo pagrindu susiformavo monometalistinė pinigų sistema, kurios pagrindas yra auksinių pinigų cirkuliacija.
Aukso standarto sistema. Klasikinis aukso standartas viešpatavo nuo 1870 iki 1914 metų ir žlugo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Svarbiausias jos bruožas – banknotų emisijos susiejimas su valstybės aukso rezervais. Vienos valstybės pinigai buvo keičiami į kitos valstybės pinigus pagal jų santykį su auksu. Tuo metu šalies valiuta turėjo nustatytą paritetą (valiutos buvo padengtos tam tikru kiekiu gryno aukso), o valiutų kursai buvo pastovūs. Tuo metu buvo laikomasi šių aukso standarto taisyklių:
1) nacionalinis piniginis vienetas atstovauja fiksuotą grynojo aukso svo
rio kiekį;
2) nacionalinė valiuta laisvai keičiama į auksą šalies viduje ir už jos ribų;
3) auksinės monetos keičiamos į aukso lydinius, o pastarieji į auksinius
pinigus ar popierinius banknotus (banko bilietus);
169

4) privatūs asmenys auksą gali laisvai eksportuoti ir importuoti, taip pat
kaupti jį kaip lobį arba atsargas (tezanruoti);
5) centrinis bankas griežtai kontroliuoja nacionalinę pinigų emisiją, atsi
žvelgiant į šalies monetarinio aukso atsargas (Paulavičius K.B.,Navickas V.
Tarptautinių santykių pagrindai.-V.,2000,p.39).
Aukso devizų standartas (aukso valiutos sistema). Tai modifikuota aukso valiutos sistema, kurioje pasikeitė valiutų keitimo į auksą pagrindai, t.y. buvo nustatyta minimali suma, kurią galima keisti į auksą, arba tam tikros valstybės valiutą į valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą (Grižas R.A. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai.-V.,1997,p.6). Auksas kaip pinigai perstojo cirkuliuoti vidaus rinkose ir buvo išimtas iš apyvartos, o popieriniai banknotai negalėjo būti laisvai keičiami į auksines monetas ar aukso luitus. Išimtį sudarė tik JAV, kur klasikinis aukso standartas gyvavo iki 1933 metų. Ši sistema daugumoje šalių funkcionavo tarpukario laikotarpiu. 1939 metais prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, padėjo pamatus naujai tarptautinei monetarinei sistemai.
Breton Vudo sistema (dolerio – aukso sistema). Po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą pasaulio istorijoje pradėjo funkcionuoti pasaulinė valiutos sistema, sukurta tarptautinio susitarimo tvarka. 1944 metais, artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, aukšti šalių sąjungininkių finansų pareigūnai susitiko JAV Breton Vude ir sukūrė naują valiutų kursų reguliavimo sistemą. Šios sistemos įkvėpėju ir garantu tapo JAV vyriausybė. Tuo metu buvo įsteigtos dvi naujos institucijos: Tarptautinis valiutos fondas (TVF), užtikrinantis naujos valiutų sistemos įgyvendinimą, ir Pasaulinis bankas (PB), finansiškai remiantis pokarinius ūkio pertvarkymus ir skatinantis ekonominį šalių vystymąsi.
Buvo numatyta reguliuojamo valiutų kurso sistema. Auksui vėlgi buvo skiriama pagrindinė funkcija, palaikanti visą sistemą. Tam, kad užtikrinti naujos monetarinės sistemos stabilumą, buvo būtina sukaupti tam tikrų valiutinių atsargų, kurios būtų skiriamos tarptautiniam reguliavimui, jeigu valstybės mokėjimų balansas bus nuolatos deficitinis arba perteklinis. Šias funkcijas turėjo atlikti TVF. Sutrikimus užsienio valiutų rinkose šalys gali įveikti keturiais pagrindiniais būdais:
1) palaikant stabilų valiutos kursą, perkant ar parduodant savo valiutą
mainais į užsienio valiutą;
2) keičiant muitus ar įvedant kitus importo apribojimus;
3) keičiant visuminės paklausos reguliavimo vidaus pakitimus, siekiant
išlaikyti norimus užsienio valiutų paklausos ir pasiūlos pokyčius;
4) pereinant prie naujo valiutų kurso (Wonnacott P.,Wonnacott R.Makro-
ekonomika.-K.,1994,p.372).
170

Tarptautinė valiutos fondo sistema reiškė kompromisą, kuriame kiekvienam paminėtų keturių būdų tenka tam tikras vaidmuo. Trumpai kalbant, valiutų kursai buvo reguliuojami, dirbtinai palaikant jų pastovumą.
Breton Vudo sistema veikė tol, kol JAV pakako aukso rezervų savo mokėjimų balanso deficitui padengti. 1971 – 1973 metais Breton Vudo sistema susvyravo ir pradėjo žlugti. Tam didžiulę įtaką turėjo prasidėjusi pasaulinė infliacija, kurią sukėlė naftą eksportuojančių šalių OPEC (Organization of Pet-rol Exporting) nutarimas keturgubai padidinti pasaulinę naftos kainą. Būta ir kitų priežasčių. Viena jų – nepadengtų aukso atsargomis dolerių spausdinimas ir jų patekimas į tarptautines rinkas. Pradėta reikalauti, kad JAV vyriausybė dešimtis milijardų dolerių konvertuotų (pakeistų) į auksą. Prasidėjo aukso atsargų nuotėkis iš JAV į kitas valstybes. Tai JAV grėsė ekonomine katastrofa. Todėl 1971 metais rugpjūčio 15 d. JAV priėmė sprendimą, kuris uždraudė konvertuoti dolerį į auksą. Breton Vudo sistema nustojo funkcionavusi.
Plaukiojantis valiutų kursas (lankstūs valiutų kursai). Perėjimas prie naujos monetarinės sistemos (plaukiojančio valiutų kurso) juridiškai buvo įteisintas 1976 metais Kingstono konferencijoje (Kingstonas – Jamaikos sostinė), kur susitiko svarbiausi Tarptautinio valiutos fondo nariai. Kingstono konferencijoje nutarta:
1) įteisinti svyruojančius nacionalinių valiutų kursus;
2) atsisakyti aukso pariteto ir nutraukti bet kokį popierinių pinigų ryšį su
auksu;
3) įvesti naują tarptautinę mokėjimo priemonę – „Specialiąsias atsiskaity
mo teises” (SDR – Special Drawing Rights);
4) padidinti Tarptautinio valiutos fondo narių, ypač OPEC šalių pinigines
kvotas;
5) daugiau lėšų skirti mažiau išsivysčiusioms šalims jų ekonomikos plėt
rai finansuoti;
6) suteikti šalims teisę pačioms nustatyti nacionalinių valiutų kursus re
miantis dviem veiksmais – perkamąja pinigų galia vidaus rinkoje ir valiutų
pasiūla bei paklausa pasaulinėje pinigų rinkoje.
Galimos taipogi ir kompromisinės valiutų sistemos (tarp fiksuoto kurso ir laisvai svyruojančių kursų):
a) užplanuotų valiutos kurso ribų sistema;
b) šliaužiančio valiutos kurso palaikymo sistema (Wonnacott P.,Wonna-
cott R. Makroekonomika.-K.,1994,p.381-383).
Fiksuoto valiutos kurso palaikymo sistema, nors ir ne tokia griežta kaip buvusioji Tarptautinio valiutos fondo sistema, priimta Europos Sąjungoje (ES). 1979 m. buvo įsteigta Europos monetarinė sistema. Bendrijos šalys yra skati-
171

narnos pakeisti savo valiutų paritetus sparčiau, negu kad jos tai darydavo veikiant senajai TVF sistemai. Jei senojoje sistemoje leidžiami nukrypimai buvo palaikomi siaurose svyravimų ribose (+-1 proc.), tai naujojoje sistemoje nustatytos gana plačios šalies valiutos kitimo ribos (net po 6 proc. į kiekvieną pusę nuo valiutų pariteto).
1989 metais Europos viršūnių Taryba Madride nutarė sukurti Europos pinigų Sąjungą, kuri užtikrintų laisvą prekių, kapitalų k darbo jėgos judėjimą tarp ES šalių. 1992 metais vasario 7 dieną buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, numatanti bendrą valiutos (EURO) įvedimą. Lietuva taipogi ruošiasi tapti tiek ES, tiek ir šios valiutos sistemos nare. Tokiu atveju Litas bus perorientuotas į bendrą Europos valiutą ir po tam tikro laiko nacionalinius šalies pinigus pakeis EURai, kurie kartu su JAV doleriu atliks pasaulinių pinigų funkcijas.
Tarptautinėje prekyboje atsiskaitymams tarp šalių naudojamos skirtingos valiutos. Valiuta – kurios nors šalies piniginis vienetas, pinigų sistemos tipas (aukso, sidabro, popieriniai); užsienio pinigai, naudojami tarptautinėje apyvartoje (užsienio valiuta). Šiuo metu valiuta – tai popieriniai pinigai. Valiuta yra trijų rūšių: keičiamoji (konvertuojama) į bet kurias kitas valiutas; iš dalies keičiamoji, t.y. tokia, kuri keičiama tik į vieną kurią užsienio valiutą; nekeičiamoji (uždara), kuri naudojama tik šalies viduje. Tikra valiuta pasižymi stabiliu kursu ir padengta auksu, bei kitomis vertybėmis.
Tam, kad būtų galima atsiskaityti už prekes ar suteiktas paslaugas, valiutų rinkose vienos šalies pinigai yra keičiami į kitos šalies pinigus. Užsienio valiutų rinka – tai rinka, kur keičiama, parduodama ir perkama užsienio valiuta bei nustatomi valiutų kursai. Priklausomai nuo apyvartų, valiutinių operacijų ir naudojamų valiutų, valiutų rinkos skirstomos į pasaulines, regionines ir nacionalines.
Pasaulinėse rinkose (Londonas, Singapūras, Paryžius, Tokijas, Niujorkas ir kt.) vykdomos operacijos su labiausiai paplitusiomis tarptautiniuose atsiskaitymuose valiutomis.
Pagrindinis Vokietijos markių operacijų su JAV doleriais yra Frankfurtas; Niujorkas yra antrasis šių operacijų centras. Tokijas yra pagrindinis Japonijos jenų su JAV doleriu operacijų centras, o Londonas – Dž.Britanijos svarų sterlingų operacijų su JAV doleriais centras.
Regioninėse valiutų rinkose bankai vykdo operacijas tik su ribotu valiutų skaičiumi.
Nacionalinės valiutų rinkos suprantamos kaip operacijų, vykdomų visoje šalyje visuma. Nacionalinių valiutos rinkų atskirumas leidžia vykdyti nepriklausomą nacionalinės valiutos politiką šalyje.
Besivystant ryšių ir kompiuterinėms technologijoms, panaikinant įvairiau-
172

sius valiutinius apribojimus išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, valiutų rinkų skirstymas tampa labai sąlyginis.
Valiutų rinkose prekyba pinigais vyksta pagal tuo metu esantį valiutų kursą. Valiutos kursas – tai vienos šalies pinigų kaina, išreikšta kitos šalies pinigais (dviejų valiutų tarpusavio keitimo proporcija). Kol buvo naudojamas aukso standartas, valiutos kursas buvo stabilus, nustatytas pagal kiekvienos nacionalinės valiutos aukso turinį. 1944 – 1971 metais, kaip buvo minėta anksčiau, nacionalinių valiutų kursas buvo nustatinėjamas pagal JAV dolerį (šalims -Tarptautinio valiutos fondo narėms).
Šiuolaikinės valiutų kurso sistemos yra skirstomos į laisvai svyruojančias ir griežtai fiksuotas sistemas. Daugelyje šalių dabar naudojamas svyruojantis valiutų kursas, kuris susidaro kaip konkrečios nacionalinės valiutos pasiūlos ir paklausos tarptautinėje valiutų rinkoje rezultatas. Kai kuriose šalyse taikoma griežtai fiksuota valiutų kursų sistema, kai vyriausybė kišasi į valiutų rinkų funkcionavimą ir riboja paklausos bei pasiūlos jėgų veikimą. Pagrindiniai šalies valiutos kurso pokyčių veiksniai yra šie:
– vartotojų poreikių bei skonių pasikeitimas;
– santykinis šalies nacionalinio produkto pasikeitimas;
– santykinis kainų pasikeitimas;
– santykinis realaus palūkanų lygio pasikeitimas;
– spekuliacija kaip valiutų kursų veiksnys.
Kai šalies valiutos kursas krinta, tai asmenys, turintys šią valiutą, sieks ją pakeisti į pastovią užsienio valiutą, tokiu būdu didindami užsienio valiutos paklausą. Tai lems šalies valiutos kurso tolesnį kritimą k užsienio valiutos kurso kilimą. Kritus šalies valiutos kursui, padidės paklausa jos produkcijai užsienyje ir tai skatins paklausos nulemtą infliaciją. Jeigu šalies valiutos kursas krenta, pakils šalies importuojamos produkcijos kainos.
Fiksuotas valiutos kursas nustatomas panaudojant oficialius valstybės rezervus, vykdant atitinkamą tarptautinės prekybos politiką, centralizuotai paskirstant užsienio valiutą ir naudojant atitinkamas mokesčių bei pinigų pasiūlos priemones.
14.2.Tarptautinėsfinansų institucijos ir jų veikla
Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių ar bankų susivienijimai, teikiantys kreditus ar kitą finansinę pagalbą, taipogi metodinę, audito, finansinių ginčų sprendimo ir kitas paslaugas savo narėms ar kitoms šalims, siekiant užtikrinti valiutų stabilumą ir ekonominį pasaulio šalių ar atskirų regionų vystymąsi. Pagrindinėmis tarptautinėmis finansų institucijomis pagrįstai laikomos šios organizacijos:
173

1. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) -International Monetary Fund (IMF).
2. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – International
Bank for Reconstruction and Development (IBRD). Pastarasis dar vadinamas
Pasaulio banku (PB) – World Bank (WB).
Pasaulio banko grupė (World Bank Group):
– Tarptautinė finansų korporacija (TFK) -International Finanse Corpora
tion (IFC);
– Tarptautinė vystymosi asociacija (TVA) – International Development
Association (IDA).
– Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DIGA) – Multirateral Invest-
ment Guarantec Agency (MIGA);
– Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC) – Internatio
nal Center for Settlement of Investiments Disputes (ICSID).

3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European Bank for
Reconstruction and Development (EBRD).
4. Azijos plėtros bankas (APB) – Asian Development Bank (ADB).
5. Afrikos plėtros bankas (AfPB) – African Development Bank (AfDB).
6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB) – Inter – American Development
Bank(IADB).
7. Islamo plėtros bankas (IPB) – Islamic Development Bank (IDB).
8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB) – International Investment Bank (Iffi).
9. Europos investicijų bankas (EIB) – European Investment Bank (EIB).
10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB) – Interna
tional Bank for Economic Cooperation (IBEC).
11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB) – Nordic Investment Bank (NIB).
12. Arabų valiutos fondas (AVF) – Arab Monetary Fund (AMF).
13. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) – International Fund
for Agricultural Development (IFAD).
14. Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for International Set-
tlements (BIS).
Tarptautines finansų institucijas pagal jų veiklos apimtis skirstome į globalines ir regionines. Globalinės (pasaulinės) yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė (Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalė investicijų garantijų agentūra). Į globalinių institucijų tarpą galima priskirti ir Tarptautinių atsiskaitymų banką. Kitos finansinės institucijos yra regioninio pobūdžio.
Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į bankines institucijas (investiciniai bankai, plėtros bankai, tarptautinių atsiskaitymų 174

bankai ir kt.) ir tarptautines nebankines institucijas (Tarptautinis valiutos fondas, Europos monetarinis institutas ir kt., kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką ar atlieka kitokią veiklą).
Pagrindinės tarptautinių finansinių institucijų funkcijos yra šios:
1) kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu;
2) ekonomikos stabilizavimas;
3) šalių narių integracija;
4) keitimasis informacija ir patyrimu;
5) informacijos apie tam tikrą šalių ir regionų ūkinę raidą skleidimas;
6) techninė parama bei kadrų mokymas.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – tarptautinis fondas, įkurtas 1944 metais per 44 šalių finansinę konferenciją Breton Vude (JAV, Niū Hampšyre), pradėjęs veikti 1946 m. Šį fondą sudaro jo narių valiutų įnašai. Kiekvienos valstybės kvota TVF kapitale apskaičiuojama atsižvelgiant į tos valstybės bendrąjį nacionalinį vidaus produktą vienam žmogui, užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių.
Tarptautinio valiutos fondo sutarties I- ame straipsnyje nurodomi šie Fondo veiklos tikslai:
1. Padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines
monetarines problemas.
2. Padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą,
gyvenimo lygį bei gamybos išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindimai ekono
mikos politikos tikslai.
3. Remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti
konkurencinių valiutų nuvertinimų.
4. Padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribo
jimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi.
5. Padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant
galimybę naudotis Fondo ištekliais.
6. Pasitelkus išvardintas priemones, sumažinti tarptautinių mokėjimų ne-
subalansuotumą, kartu stengtis sutrumpinti šį procesą.
Dabar TVF jungia per pusantro šimto šalių. Jo nariu gali būti kiekviena šalis, savarankiškai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva pirmoji iš buvusių TSRS respublikų, 1992 metų balandžio 29 d. tapo TVF nare.
Tarptautinis valiutos fondas padeda tiems savo nariams, kurie laikinai susiduria su mokėjimų balanso deficitu – teikia paskolas konvertuojama valiuta mainais už tų šalių nacionalinę valiutą, kurią šalis po tam tikro laiko turi išpirkti. Paskola grąžinama per 3-7 metus, mokestis už kreditą priklauso nuo
175

Fondo skolinimosi kainos.
TVF skolina šalims naudodama įvairius mechanizmus ir metodus, kurie skiriasi priklausomai nuo mokėjimų balanso poreikių pobūdžio ir juos sąlygojančių veiksnių mąsto. Viena iš šios pagalbos sąlygų yra susitarimas naudotis fondo specialistų konsultacijomis bei rekomendacijomis.
Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – Pasaulio bankas (PB). Tai tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, specializuota Jungtinių Tautų (JT) įstaiga, įkurta kaip ir TVF 1944 metais, minėtoje Breton Vudo konferencijoje. Banko statusas įsigaliojo 1946 m. gruodžio 27 d., o savo veiklą bankas pradėjo 1946 m. birželio 25 d. Pasaulio banko nariais gali būti tiktai tos valstybės, kurios priklauso tarptautiniam valiutos fondui. Todėl paprastai pareiškimai stoti į šias dvi organizacijas yra pateikiami kartu. Lietuvos Respublika Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nare tapo 1992 m. liepos 6 d., kai Vyriausybės atstovai Vašingtone pasirašė stojimo dokumentus.
Šiuo metu TRPB teikia keturių rūšių paskolas ir kreditus:
1) struktūrinių pokyčių paskolas;
2) ekonomikos sektorių pertvarkymo paskolas;
3) kreditus konkretiems projektams;
4) mišrias paskolas – derinant skirtingas ekonomikos vystymo programas.
Teikiamų paskolų ir kreditų apimtis priklauso nuo kelių veiksmų, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas limitas. Pirmiausia tai priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir nuo nacionalinių pajamų, tenkančių vienam gyventojui. Be to, atsižvelgiama į buvusių paskolų ir mokėjimų už jas dydžius ir suteikiamo kredito vertingumą. Nors pagrindinė Pasaulio banko veikla yra paskolų išdavimas, bankas taip pat užsiima ir technine pagalba vykdant projektus. Ši pagalba apima konsultacijas biudžeto sudarymo ir lėšų paskirstymo klausimais.
Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Banko įkūrimo sutartis pasirašyta 1990 metų gegužės 29 d. Šią sutartį Paryžiuje pasirašė 40 valstybių, Europos Bendrijos komisija ir Europos investicinis bankas. Pagrindinė ERPB būstinė yra Londone. Bankas savo veiklą pradėjo 1991 metų balandžio 15d. Pagrindinis banko tikslas – padėti Vidurio ir Rytų Europos valstybėms transformuoti savo ekonomiką rinkos pagrindais. Ypatingai bankas remia efektyvias ekonomines iniciatyvas privačiame sektoriuje, finansuoja struktūrines reformas, susijusias su demonopolizavimu, decentralizavimu ir privatizavimu.
Bankas daugiausia finansuoja šias sferas:
– privatų sektorių;
– valstybinių įmonių privatizavimą;
– tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą;
– finansų institucijų kūrimą ir stiprinimą;
176

– pramonės restrukturizavimą;
– mažų ir vidutinių įmonių skatinimą;
– ekologiją.
Kita reikšminga Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko sritis yra techninė pagalba, konsultacinės paslaugos ir specialistų mokymas padedant Centrinės ir Rytų Europos valstybėms ekonomikos pertvarkymo procese.
14.3.Tarptautinės investicijos ir jų formos
Tarptautinės investicijos kaip ir tarptautiniai valiutiniai santykiai – viena sudėtingiausių tarptautinių santykių formų. Jos padeda spręsti ekonomines, socialines, politines, ekologines ir kitas svarbias visuomenėje kylančias problemas. Investicijos (lot. investio – aprengiu) – tai ilgalaikiai kapitalo įdėjimai į kokią nors ūkio šaką.
Tarptautinės investicijos teigiamai veikia jas priimančių šalių, dažnai vadinamų investicijų recipientais (lot. recipies – priimantis), ekonomiką. Šalims, priimančioms investicijas iš kitų šalių, tenka spręsti daugelį problemų: kokio dydžio investicijų reiktų prašyti; į kokias šakas ir kokiomis formomis įtraukti užsienio investuotojus; kaip nukreipti firmų investitorių veiklą norima šalies socialinės ir ūkinės veiklos plėtros kryptimi ir pan.
Vykdydama tarptautinių investicijų reguliavimo politiką, valstybė privalo išspręsti tris pagrindinius uždavinius;
1) maksimaliai padidinti tarptautinių investicijų efektyvumą;
2) minimizuoti su jomis susijusius kaštus;
3) sudaryti užsienio partneriams palankias investavimo sąlygas.
Tarptautinės investicijos vykdomos šiomis pagrindinėmis formomis;

1. Tiesioginės investicijos.
2. Portfelinės investicijos.
3. Tarptautiniai kreditai ir paskolos.
Tiesioginės investicijos – tai kapitalo įdėjimai į pramonės, žemės ūkio, prekybos ir kitas įmones. Naudodamos tiesiogines investicijas žinomos pasaulyje transnacionalinės korporacijos plečia savo veiklos sferą, kuria užsienyje filialus, „dukterines” įmones ir kontroliuojamas firmas. Pagrindiniai investitoriai – JAV, Europos Sąjungos šalys ir Japonija.
Paskutiniu metu keičiasi investicijų kryptingumas. Jei anksčiau didžioji jų dalis skirta besivystančioms šalims, tai dabar jos vis labiau orientuojamos į išsivysčiusios ekonomikos valstybių ūkį. Pagrindiniai veiksniai, kurie skatina investicijas į išsivysčiusias šalis yra šie:
1. Nacionaliniai vidutinės pelno normos skirtumai. Atskirų šalių firmos, kuriose vidutinė pelno norma dėl įvairių priežasčių yra mažesnė, gali įdėti
177

kapitalą tose šalyse, kur pelno norma didesnė. Čia taip pat svarbią reikšmę turi nacionaliniai darbo užmokesčio lygio skirtumai. Šalis, kurioje yra aukštesnis darbo užmokesčio lygis, gali išvežti kapitalą į šalį, kur šis lygis yra žemesnis ir gauti viršpelnj. Būtent ši aplinkybė traukia JAV kapitalus į Vakarų Europą.
2. Gamybinių jėgų vystymosi netolygumas. Kadangi įvairiose šalyse tech
nikos pažanga vyksta netolygiai, tai firmos, turinčios pranašesnę techniką,
gamybos technologiją ar organizaciją, gali pelningai investuoti savo kapita
lus kitose išsivysčiusiose šalyse.
3. Pirmenybės, teikiamos nacionalinei gamybai. Kai kurios šalys, sau
godamos strategines, o taip pat „jaunas” ūkio šakas muitais ir kvotomis, riboja
kitų šalių eksportą. Todėl, firmoms norinčioms įeiti į tų šalių rinką, geriau
apsimoka steigti savo įmones tose šalyse, negu išleisti nemažas sumas prekėms
transportuoti, muitams mokėti ir kt. Dabartinėmis sąlygomis įvežti Amerikos
ar Japonijos kapitalus į Vakarų Europos šalis skatina ir tai, kad už jų kapitalus
sukurtos įmonės naudojasi privilegija be muitų įvežti prekes iš vienų Europos
Sąjungos šalių į kitas bendrijos šalis.
Ryškūs ir tiesioginių tarptautinių investicijų objekto pokyčiai: iš gamybinių ūkio šakų jos perkeliamos į perdirbamąsias ir, pirmiausia, į mokslo ir darbo imlias pramonės šakas.
Portfelinės tarptautinės investicijos – tai investicijos į užsienio obligacijas ir kitus vertybinius popierius. Jos laikomos labai svarbiu užsienio kapitalo įtraukimo šaltiniu. Dabartiniu metu pastebima ryški šių investicijų augimo tendencija. Pagrindinė priežastis – įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumai. Pavyzdžiui, palaikydama aukštesnes palūkanų normas JAV kas metai įtraukia vis didesnį užsienio investicijų kiekį. Ypač daug kapitalo į JAV vertybinius popierius investavo Japonija. Japonija viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių, kuri vis didesnę dalį kapitalo skiria portfelinėms investicijoms. Pastaraisiais metais Japonijos tiesioginės investicijos į kitų šalių ūkį sudarė 16%, paskolos ir kreditai -27%, o portfelinės investicijos net 57% viso investuoto kapitalo. Tarptautiniai kreditai – tai ilgalaikės arba vidutinės trukmės paskolos, suteikiamos pramonės, prekybos, finansų ir kitų ūkio sektorių įmonėms ir organizacijoms. Tarptautinių kreditų poveikis tiek atskirų šalių, tiek ir pasaulio ūkio raidai tampa vis reikšmingesnis. Tarptautinių kreditų rinkoje išskiriamos pinigų ir kapitalo rinkos.
Pinigų rinką sudaro trumpalaikiai kreditai (iki metų), kurių dėka padengiamas laikinas apyvartinių lėšų stygius. Kapitalų rinka skirta vidutinės trukmės (nuo 2 iki 10 metų) ir ilgalaikiam kreditavimui (daugiau kaip 10 metų), kuris vykdomas išleidžiant ir įsigyjant obligacijas.
Spartus tarptautinių investicijų augimas vertintinas dvejopai: 178

1) šios investicijos teigiamai veikia pasaulinį ūkį, didina tarptautinių eko
nominių ryšių patvarumą ir efektyvumą;
2) žeidžia atskirų šalių mokėjimų balansų pusiausvyrą, veikia valiutų kur
so svyravimus, didina tarptautinius įsiskolinimus.
XX a. antrojoje pusėje pradėjo reikštis naujos kapitalo investicijų formos, susijusios su šiuolaikiniais tarptautiniais ekonominiais, prekybiniais ir finansiniais santykiais. Labiausiai paplitusios naujos investicijų formos yra:
1) licenzijų pardavimas;
2) lizingas;
3) faktoringas.
Licenzijų pardavimas (lot. licentia – leidimas). Tai svarbi kapitalo investicijų rūšis. Licenzija – tai sutartimi įforminamas leidimas pasinaudoti išradimu, naudingu modeliu ar kitais mokslo bei technikos laimėjimas juridiniams ir fiziniams asmenims. Licenzijų pardavimas yra viena iš pelningiausių operacijų, įgalinančių gauti pelną be papildomų kapitalo įdėjimų. Licenzija yra svarbi kovos už rinką forma, padedanti sumažinti tyrimo ir konstravimo išlaidas, pažangių technologijų diegimo ir gatavos produkcijos išleidimo terminus. Dėl minėtų priežasčių licenzijos pardavimas yra naudingas tiek licenzijos pardavėjui (licenziarui), tiek ir jo pirkėjui (licenziatui).
Valstybė reguliuoja licenzijų išdavimą, siekdama;
1) padidinti valstybės pajamas;
2) garantuoti atitinkamus standartus ir pakelti kokybės lygį;
3) riboti ekonominių subjektų veiklą visuomenei žalingose srityse;
4) apsaugoti vidaus rinką nuo nepageidaujamo poveikio iš šalies.
Privačiame sektoriuje licenzijos naudojamos produkcijai apsaugoti nuo
konkurencijos.
Lizingas (angį. lease – nuomojimas, nuoma, nuomos sutartis). Tai finansavimo sistema, jungianti nuomos, kreditavimo ir pirkimo elementus. Lizingo davėjai gali būti bankai, finansinės lizingo kompanijos, įsteigtos lizingo operacijoms vykdyti, arba firmos, kurių įstatuose lizingo operacijos yra numatytos. Lizingo objektais gali būti įvairios paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: žemės sklypai, pastatai, gamybinė įranga bei technika, lengvieji automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir kito ilgalaikio vartojimo prekės. Lizingo davėjas (juridinis ar fizinis asmuo) išnuomoja jam priklausantį turtą lizingo gavėjui tam tikram laikotarpiui už atitinkamą mokestį. Lizingo gavėjas, pasibaigus sutartam laikui, gali išnuomotus objektus grąžinti lizingo davėjui, gali lizingo sutartį pratęsti arba šiuos objektus išpirkti ir tapti jų savininku.
Faktoringas (angį. factoring – tarpininkavimas) – finansavimo sistema, kuri paprastai naudojama užsienio prekyboje, kai prekių tiekėjas perleidžia
179

faktoringo (tarpininkavimo firmai) kompanijai trumpalaikius įsipareigojimus pagal prekių teikimo sandorius, o iš jos gaudamas didžiąją sumos dalį bei likusios dalies visiško sumokėjimo garantiją; taip pat iš banko įsigyta (nupirkta iš kliento) teisė reikalauti klientui priklausančias skolas be teisės pateikti tam tikrais atvejais kuriuos nors reikalavimus klientui; tačiau bankas gauna už tai komisinį atlyginimą, priklausantį nuo perimtų skolų dydžio. Faktoringas yra nauja ir efektyvi prekybos finansavimo sistema, padedanti sumažinti finansinę riziką.
14.4.Užsienio investicijos ir paskolos Lietuvoje
Pereinamuoju nuo planinės prie rinkos ekonomikos laikotarpiu didelę reikšmę įgyja kapitalo investicijos iš šalių, pasiekusių aukštesnį išsivystymo lygį. Lietuva nuo pat reformų pradžios stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas užsienio investicijoms. Veiksmai, kurie lemia apsisprendimą investuoti yra šie:
1. Politinis stabilumas.
2. Palanki šalies teisinė aplinka.
3. Mokesčiai, skatinantys ūkinę veiklą.
4. Kvalifikuota darbo jėga.
5. Išvystyta gamybinė ir socialinė infrastruktūra (transportas, ryšiai, pa
slaugų sfera ir kt.).
6. Santykinai mažesni gamybos kaštai.
7. Efektyvi valdžios įstaigų veikla.
8. Stabili pinigų sistema (Navickas V. Lietuvos ekonomika. Dabartis ir
perspektyvos.-V.,1999,p.32).
Ypač svarbu, kad investuotas kapitalas būtų reikiamai teisiškai apsaugotas. Tuo tikslu kiekviena šalis stengiasi sukurti įvairias teisines garantijas. Šiuo metu investicijų teisinė apsauga užtikrinama pasirašant tarpvalstybines sutartis dėl investicijų apsaugos ir skatinimo, priimant palankius investicijų įstatymus šalyje ir užtikrinant įstatymų vykdymą. Užsienio investuotojams garantuojamas jų kapitalo neliečiamumas ir apsauga. Niekas neturi teisės šį kapitalą diskriminuoti ar kokiu nors būdu jį rekvizuoti. Tačiau kapitalas gali būti valstybės išpirktas pagal laisvanoriškai sutartas sąlygas, jeigu valstybei visuomenės reikmėms reikia šį kapitalą įsigyti (pvz.: žemės išpirkimas tiesiant valstybinį kelią, geležinkelį, plečiant uosto teritoriją, klojant vamzdynus ir pan.).
Pagal Lietuvos Respublikos užsienio investicijų įstatymą užsienio investicijos – tai užsienio investitoriaus (fizinio ar juridinio asmens) piniginis ar materialinis turtas, intelektualinė ar pramoninė savybė. Lietuvoje užsienio investitoriai gali užsiimi bet kokia ūkine – komercine veikla, išskyrus veiklą, susijusią su krašto apsauga ir gynyba.
180

Lietuvoje naudojamos dvi pagrindinės investicijų formos: investicinės paskolos ir investicijos į įmonės kapitalą. 1998 m. pabaigoje Lietuvoje buvo įregistruota apie 6,5 tūkst. įmonių su užsienio kapitalu. Jų įstatinis kapitalas sudarė 6,4 mlrd. Lt, iš kurių 3,35 mlrd. Lt arba 52,8 proc. buvo užsienio kilmės, t.y. tiesioginės užsienio kapitalo investicijos (Navickas V. Lietuvos ekonomika. Dabartis ir perspektyvos V.,1999,p.33-34).
Tarp veiksmingai veikiančių užsienio kapitalo firmų reikia paminėti „Philip Morris”, gaminančių tabako gaminius, „Kraft Jacobs Suchard” – konditeriją ir kavą, „Coca-Cola” – gaiviuosius gėrimus, „Shell”, „Statoil”, „Texaco”, „Lukoil” – prekiaujančias degalais ir kitos. Daug tikimasi iš „Williams International”.
Skaičiuojamas taip pat ir netiesiogiai investuotas į Lietuvą kapitalas (pvz., privatizuojant įmonę, pinigai už ją atitenka valstybei). Sudėjus tiesiogines ir netiesiogines investicijas gaunamos kumuliatyvinės (lot.cumulatio =cumulo – kaupiu, gausinu) investicijos. Nors Lietuvoje veikia ne visos anksčiau minėtos sąlygos traukiančios investuotojus, vis dėl to investicijos į šalies ūkį pastoviai augo: 1998 metais jos sudarė 4162471 tūkst. Lt, 1999 m. – 6501194 tūkst. Lt, o 2000 metais – jau 8252119 tūkst. Lt (Lietuvos statistikos metraštis 2000.-V.,2000,p.374). Tolydžio didėjo ir investicijų apimtys vienam gyventojui (grafikas 14.4.1.).
Grafikas 14.4.1.Tiesioginės užsienio investicijos vidaus gyventojui (metų pabaigoje)
2500
2000-
1500-
-H2-

500-‘
1000
Ekonomikos ministerijos duomenys
Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.377
181

Tiesiogines investicijas 2000 metais Lietuvai teikė šios šalių grupės:
1) ES šalys-63,1%
2) ELPA šalys-9,9%
3) NVS šalys-l,9%
4) Latvija, Estija – 5%
5) Kitos šalys-20,1%
(Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.377)
Mažiau populiarios investicijos paskolų forma, nes jos susijusios su didele rizika. Užsienio paskola – tai piniginės lėšos, materialinės vertybės arba paskolos, gautos valstybės vardu iš vidaus arba užsienio kreditorių pagal paskolos sutartis arba kitus skolos įsipareigojamuosius dokumentus ir grąžinamos užsienio valiuta. Kadangi paskolos susijusios su tam tikra rizika, todėl dauguma jų teikiamos su valstybės garantija.
Paskola su valstybės garantija – piniginės lėšos, materialinės vertybės arba paslaugos, gautos Lietuvos Respublikos juridinio ar fizinio asmens arba įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, iš vidaus arba užsienio kreditorių pagal paskolos sutartis arba kitus įsipareigojamuosius dokumentus, kurių sąlygų vykdymą garantuoja valstybė.
Iki 1998 m. sausio l d. Lietuvai buvo suteiktos 253 paskolos bendrai 2441,39 mln. JAV dolerių sumai. Iš jų – 1697,57 mln. JAV dolerių paskolų gauta Lietuvos valstybės vardu ir 743,82 mln. JAV dolerių paskolų paimta su Lietuvos valstybės garantija (užsienio skolos dinamika pateikta grafike 14.4.2).

2428,8
• Su Lietuvos valstybės garantija
• Lietuvos valstybės vardu
O Iš viso
Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.586
Grafikas 14.4.2.Skola užsienio valiuta (laikotarpio pabaigoje; milijonais JAV dolerių)
182

Analizuojant užsienio paskolų paskirstymą ūkio subjektų veiklų plėtrai, matyti, kad didžioji dalis paskolų, gautų Lietuvos valstybės vardu, skirta valstybės valdymo ir gynimo veiklos poreikiams finansuoti. 2000 m. sausio l d. duomenimis, šioms reikmėms tenkinti buvo skirta net 46,6% visų gautų užsienio paskolų. Kita paskolos dalis skirta ūkinės veiklos plėtrai: 14,5% – elektros, dujų ir vandens tiekimui, 10,9% – apdirbamajai pramonei, 7,2% – finansiniam tarpininkavimui, 5,4% – transporto, sandėliavimo ir ryšių reikmėms ir 8,3% – kitų reikmių tenkinimui (Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.587). Taigi galima teigti, kad kol kas didžioji dalis gaunamų kreditų panaudojama valstybės valdymui ir gynybai bei vartojimo plėtros poreikiams tenkinti, t.y. panaudojama neefektyviai, neužtikrina sparčių ekonomikos augimo tempų, augančių visuomenės poreikių ir jos gerovės. Nerimą kelia ir tai, kad valstybės skola užsieniui, lyginant su BVP tolydžio auga (grafikas 14.4.3.).
Reikia tikėtis, kad valstybės skola užsieniui ateityje nedidės, o gautos paskolos bus skiriamos ūkinės veiklos plėtrai, o tuo pačiu ir Lietuvos piliečių gerbūviui užtikrinti.
Grafikas 14.4.3. Valstybės skola užsieniui, palyginti su BVP

1 Išankstiniai duomenys
Lietuvos statistikos metraštis 2000.- V.,2000,p.588
Kontroliniai klausimai
1.
2. 3.
Išvardinkite pagrindinius tarptautinės sistemos vystymosi etapus.
Kas yra bimetalizmas?
Apibūdinkite aukso standarto sistemą.
183

24.
184

Kada gyvavo aukso devizų standartas ir kuo jis rėmėsi?
Kada buvo sukurta ir kodėl žlugo Breton Vudo sistema?
Kame plaukiojančio valiutų kurso esmė?
Kas būdinga fiksuoto valiutų kurso palaikymo sistemai?
Kas yra valiuta?
Išvardinkite pagrindines valiutų rūšis. . Kokią rinką vadiname užsienio valiutų rinka? . Kaip skirstomos valiutų rinkos, priklausomai nuo apyvartų, valiutinių
operacijų ir naudojamų valiutų? . Kas yra valiutos kursas?
. Išvardinkite pagrindinius šalies valiutos kurso pokyčių veiksnius. , Ką vadiname tarptautinėmis finansų institucijomis?
Kokios tarptautinės finansinės institucijos įtakojančios Lietuvos monetarinę politiką?
Išvardinkite pagrindimus Tarptautinio valiutos fondo (TVF) tikslus. Kokias paskolas ir kreditus teikia Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas?
Kokias sferas finansuoja Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)?
Kas yra investicijos?
Kokius uždavinius privalo išspręsti valstybė, vykdydama tarptautinę investicijų reguliavimo politiką?
Kokiomis formomis vykdomos tarptautinės investicijos? Kokias investicijas vadiname tiesioginėmis investicijomis? Išvardinkite pagrindinius veiksnius, skatinančius investuoti į išsivysčiusias šalis.
Ką vadiname portfelinėmis tarptautinėmis investicijomis šiuolaikinėje
investavimo politikoje?
Kas sudaro pinigų rinką?
Kokią rinką vadiname kapitalų rinka?
Išvardinkite labiausiai paplitusias naujas investicijų formas.
Kas yra lizingas?
Kokią finansavimo sistemą vadiname faktoringu?
Išvardinkite veiksnius, skatinančius investicijas.
Kas sudaro kumuliatyvines investicijas?
Kas yra užsienio paskola?
Kodėl didžioji dalis paskolų teikiama su valstybės garantija?
Kokią dalį BVP sudaro Lietuvos skola užsieniui?

LITERATŪROS SĄRAŠAS
A. Enciklopedijos, monografijos, žodynai, vadovėliai, mokslo ir mokymo metodinės priemonės.
1. Anikinas A. Mokslo jaunystė.-V.,1988.
2. Aukštrevičius P.,Pupkevičius D.,Treigienė D. Šiuolaikinių ekonomikos
terminų enciklopedinis žodynas.Lietuvių-anglų-vokiečių-rusų
kalbomis.-V., 1991.
3. Bagdanavičius J. Ekonomikos teorijos žodynas.-V.,1991.
4. Bagdanavičius J.,Stankevičius P.,Lukoševičius V. Ekonomikos terminai
ir sąvokos (mokomasis žodynas).-V.,1999.

5. Bagdonas E. Verslo pradmenys.-K.,1996.
6. Bagošiūnienė. Verslo žinynas.-V.,1993.
7. Budrys Dz. Ekonomikos vadovėlis.-K.,1936.
8. Budrys Dz. Politinės ekonomijos raštų rinktinė.-V.,1979.
9. Buračas A. Anglų-lietuvių ekonomikos terminų žodynas.-V.,1980.

10. Buračas A.,Česnavičius V. Politinė ekonomija ir ideologinės
koncepcijos.-V.,1988.
11. Dauderis H. Finansų apskaita.-K.,1993.
12. Deffose G.,Balley P. Vertybinių popierių birža ir biržos operacija.-
K.,1994. . 13. Drilingas B.,Čiburienė J.,Snieška V. Makroekonomikos
pagrindai.K.,1997.
14. Ekonomikos teorija.I dalis.Mikroekonomika.-V.,1990.
15. Ekonomikos teorija.II dalis.Makroekonomika.-V.,1991.
16. Ekonomikos teorija.P. Samuelsono ir V.Nordhauso vadovėlio
(P.Samuelson, V.Nordhauz,1985) konspektas.-K.,1991.
17. Gaidienė Z. Finansų valdymas.-K.,1995.
18. Gilping R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija.-V.,1998.

19. Gronskas V .Verslo ekonomika. -K., 1993.
20. Gronskas V. Verslas, pseudoverslas ir antiverslas.-K.,1995.
21. Heilbroneris R. Didieji ekonomistai.-V.,1995.
22. Isachsen’as A.J.,Hamilton’as C. Ekonomikos pagrindai.-V.,1992.
23. Minas Tomas S. Ekonomikos teorija.-V.,1991.
24. Jakutis A.,Petruškevičius V.,Stepanovas A.,Šečkutė L.,Zaicev S.
185

TRUMPAS EKONOMIKOS TERMINŲ
ŽODYNAS
Absoliutus elastingumas – prekių bei paslaugų paklausos ir pasiūlos elastingumo forma, kai be galo mažas kainų pasikeitimas sąlygoje didelį paklausos ir pasiūlos padidėjimo procentą.
Absoliutus neelastingumas – prekių bei paslaugų paklausos ir pasiūlos elastingumo forma, kai kainų kitimas ilgą laiką nepakeičia paklausos pasiūlos.
Absoliutus skurdas – šeimos pajamų mažėjimas iki sumos, kuri mažesnė už oficialią skurdo ribą.
Absoliutus pranašumas – pranašumas, kurį turi kuri nors šalis, su tam tikrais ištekliais galinti pagaminti daugiau produkcijos negu kitos šalys, turinčios tuos pačius išteklius.
Akceleratoriaus principas – principas, kuriuo teigiama, kad padidėjusi prekių ir paslaugų paklausa didina investicijas.
Akceptavimas – vekselio priėmimas apmokėjimui.
Akcepto kontora- įstaiga, priimanti vekselius apmokėjimui.
Akcija – vertybinis popierius, pažymintis asmens lėšas, įdėtas į akcinę bendrove ir suteikiantis teise jos turėtojui gauti dalį pelno dividendo forma bei dalyvauja bendrovės valdyme. Yra dvi didelės akcijų rūšys: privilegijuotosios akcijos ir paprastosios akcijos. Privilegijuotosios akcijos duoda nustatytą dividendų normą ir dažniausiai joms suteikiama pirmenybė prieš paprastąsias akcijas gaunant dividendus. Likvidavus bendrovę jos taip pat turi pirmumo teisę gauti likusius įmonės aktyvus, padengus visas skolas. Šių akcijų savininkai neturi balsavimo teisių bendrovės metiniuose susirinkimuose. Paprastųjų akcijų savininkai gauna bet kokį jų bendrovės grynąjį pelną po to, kai sumokėtos visos išlaidos ir sumokėti dividendai privilegijuotų akcijų savininkams. Bendrovės metiniuose visuotiniuose susirinkimuose paprastųjų akcijų savininkai turi balsavimo teises, kurios priklauso nuo jų turimų akcijų skaičiaus.
Akcijomis išmokamas dividendas – akcininkui mokamas dividendas papildomų bendrovės akcijų ar fondų forma, o ne grynaisiais.
Akcinė bendrovė – ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso akcininkams,
188

priimantiems svarbiausius nuosavybės disponavimo sprendimus ir neatsakantiems savo turtu už firmos skolas.
Akcininkas – bendrovės akcijų savininkas.
Akcinis kapitalas – akcinės bendrovės kapitalo kiekis, kuris suformuojamas parduodant akcijas.
Akcizas – netiesioginis mokestis, kurį uždeda vyriausybė tam tikroms prekėms kaip jų kainos dalis (pvz.,tabakui, alkoholiniams gėrimams ir kt.).
Alternatyvieji kaštai – prekių ir paslaugų kiekis, kurio tenka atsisakyti, norint gauti tam tikrą kiekį kitų prekių ar paslaugų.
Anticiklinis reguliavimas – ekonomikos reguliavimo priemonių visuma, siekiant išvengti ūkinės veiklos ciklų ir užtikrinti ekonomikos stabilumą.
Antidempingo tarifas – importuojamų prekių mokestis, kuriuo siekiama padidinti nepagrįstai mažas jų kainas, prilyginant jas vidaus rinkos analogiškų prekių kainoms.
Apyvartinis kapitalas – gamybinio kapitalo dalis, kuri visiškai suvartojama viename gamybos cikle, pvz., žaliavos, kuras, pirkti pusgaminiai ir kt.
Apyvartos mokestis – prekių ar paslaugų mokestis (nepriklausomai nuo to ar jos yra tarpiniai, ar galutiniai produktai), renkamas jas parduodant.
Apsauginis muitas – muitas, uždedamas importui, kad apsaugotų kurią nors gamybos šaką nuo užsienio konkurencijos.
Asmeniniai mokesčiai – mokesčiai, kuriais tiesiogiai apmokestinamos individo pajamos, pvz., pajamų nuosavybės, socialinio draudimo ir kt. mokesčiai.
Asmeninių pajamų mokestis – mokestis, kurį moka kiekvienas asmuo priklausomai nuo savo pajamų dydžio. Paprastai, didėjant pajamoms, šis mokestis progresyviai auga.
Atsiskaitymų ciklas – laiko tarpas tarp sandorio sudarymo ir apmokėjimo.
Aukcionas – prekių ir paslaugų pardavimo būdas nustatant kainas konkurencijos sąlygomis. Daiktas parduodamas tam, kuris, palyginus su pradine kaina, pasiūlo didžiausią kainą.
Aukso standartas – auksu padengtų pinigų sistema, kurioje pinigai gali būti pakeisti auksu; šalių susitarimas, leidžiantis nustatyti valiutų kursą, laikantis aukso ekvivalento.
B
Bankas – finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paslaugas.
189

Banknotas – šalies emisinio nacionalinio banko išleistas ir garantuotas piniginis ženklas.
Banknotų emisija-vyriausybės išleidžiami piniginiai ženklai, valstybės nepadengti auksu ar kitomis vertybėmis. Banko kreditas – terminuota banko paskola.
Bankomatas – visą parą veikiantis banko terminalas, leidžiantis klientui įnešti ar pervesti pinigus, apmokėti sąskaitas ir atlikti kitokias banko operacijas. Atlikdamas operacijas, klientas naudoja plastikike debeto kortelę su kodu – personaliniu identifikavimo numeriu. Banko norma – centrinio banko palūkanų norma, suteikiant paskolas komerciniams bankams ar kitoms finansų institucijos (diskonto norma). Banko rezervas – tai pinigų kiekis, kurį būtinąja tvarka privalo turėti bankas (rezerviniai indėliai centriniame banke).
Bankrotas – situacija, kai firma (arba asmuo) nesugeba sumokėti savo skolų. Barteris – prekyba, paremta natūraliais mainais.
Baziniai metai – nurodyti metai, kuriems suteikiama 100 vertė, kai nustatomas kainų indeksas. Naudojami ekonominiuose palyginimuose. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – tai per metus pagamintų baigtinių prekių ir paslaugų verčių suma.
Bendrasis nacionalinis produktas vienam gyventojui – bendrasis nacionalinis produktas, padalytas iš gyventojų skaičiaus. Tai vienas svarbiausių pragyvenimo rodiklių.
Bendrasis vidinis produktas (BVP) – tai BNP, atėmus iš jo duotos šalies investitorių pajamas už investicijas užsienio šalyse ir prisumavus pajamas, kurias gauna užsieniečiai už investicijas į duotos šalies ekonomiką; tai BNP ir grynojo eksporto skirtumas.
Bendrasis pelnas – skirtumas tarp pardavimo kainos ir pradinių prekės gamybos kaštų, kitų firmos išlaidų. Bendrieji kaštai – visos piniginės išlaidos susijusios su prekės pagaminimu.
Tai pastoviųjų ir kintamųjų kaštų suma. Bendrieji kintamieji kaštai – kaštų, kurių dydis kinta priklausomai nuo
pagamintos produkcijos apimties, suma. Bendrieji pastovūs kaštai – kaštų, kurių dydis nepriklauso nuo pagamintos
produkcijos apimties. Bilonas (keičiamoji moneta) – nepilnavertė smulki metalinė moneta, kurios
nominalioji vertė viršija jos metalo ir emisijos išlaidas. Bimetralizmas – pinigų sistema, besiremianti dviejų tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) atsargomis. Pinigų padengimo tauriaisiais metalais santykis nuolat koreguojamas.
190

Birža – akcijų, vertybinių popierių bei kitų gamybinių išteklių pirkimo ir
pardavimo vieta.
Biudžetas – finansinis planas, apibendrinantis tam tikro laikotarpio pajamas ir išlaidas (sąmata, pagal kurią išlaidos turi atitikti laukiamas įplaukas)
Biudžeto deficitas – neigiamas biudžeto balansas, išlaidoms viršijant pajamas.
Biudžeto perteklius – teigiamas biudžeto balansas, kai pajamos viršija išlaidas.
Breton Vudo susitarimas – tarptautinė finansinė konferencija, įvykusi 1944 m. liepos mėn. JAV, skirta pokario piniginės politikos problemoms. Pagrindiniai konferencijos tikslai:
1. Siekti valiutų konvertabilumo ir skatinti daugiašalią prekybą.
2. Stabilizuoti valiutų kursą.
3. Imtis tam tikrų priemonių, siekiant išspręsti kitų valstybių mokėjimų
balansų problemas. Konferencijoje nutarta įsteigti Tarptautinį Valiu
tų Fondą ir Tarptautinį Rekonstrukcijos ir Vystymo Banką (Pasaulinį
Banką)
Brokeris /Makleris/- asmuo, kuris veikia pirkėjo ir pardavėjo vardu. Tai nepriklausomas tarpininkas, vykdantis prekių ir vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sandorius prekių ir vertybinių popierių biržoje.
C

Centrinis bankas – bankas, koordinuojantis šalies pinigų sistemos funkcio-navimą ir bankų sistemos veiklą.
Centralizuotas planavimas – centralizuotas ekonominių išteklių valdymas, siekiant nacionalinių tikslų. Centralizuoto planavimo ekonominėje sistemoje beveik visas kapitalas priklauso vyriausybei. Ciklinis nedarbas – nedarbas, sąlygojamas bendro ekonominio nuosmukio. Cikliniai svyravimai – reguliari ekonominių ciklų kaita.
Č Čekiai – raštiški nurodymai bankui, kad asmeniui ar firmai išmokėtų tam
tikrą sumą pinigų. Čekinis atsiskaitymas (kliringas) – čekių pervedimas iš banko, kuriame jie
buvo padėti, į banką, kuriam jie buvo perrašyti. Čekinė sąskaita – banko sąskaita, kuriai indėlininkas turi teisę išsirašinėti
čekius.
191

D
Darbas – žmogaus fiziniai ar protiniai sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje veikloje.
Darbdavys – asmuo arba firma, kuri samdo darbo jėgą kaip išteklius prekių gamybai.
Darbo jėga – visi dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai.
Darbo jėgos migracija – darbininkų gyvenamosios vietos keitimas šalies viduje arba vy-kimas dirbti svetur.
Darbo našumas – dirbančiojo pagamintas produkcijos kiekis per laiko vienetą.
Darbo pajamos – pajamos, kurias duoda tam tikra darbinė veikla.
Darbo paklausa – skaičius dirbančiųjų, kurie gali būti pasamdyti tam tikru momentu.
Darbo pasidalijimas – gamybinio proceso suskaidymas į skirtingas užduotis, kurių kiekvieną atlieka kitas dirbantysis.
Darbo pasiūla – individų sugebėjimas ir noras dirbti konkretų darbą, esant alternatyvioms darbo užmokesčio, darbo sąlygų ir darbo pasirinktomis galimybėtnis.
Darbo užmokesčio sninimumas – įstatymų nustatyta žemiausio darbo užmokesčio riba, galiojanti visose ekonominėse sferose. Darbo užmokesčio minimumu siekiama užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį.
Darbo užmokestis – piniginis atlyginimas už atliktą darbą; darbo jėgos vertės rinkos kaimą.
Deficitas – išlaidų perviršis, palyginus su pajamomis.
Defliacija – prekių it paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas. Tai infliacijai priešingas reiškinys.
Defliatorius – bendrojo kainų lygio indeksas, naudojamas realiajam bendrajam produktui apskaičiuoti.
Dempingas – prekių ir paslaugų pardavimas kainomis, žemesnėmis už rinkos kainas (kartais žemesnėmis už gamybos kaštus). Dažnai naudojamas prekyboje norint užkariauti užsienio rinką.
Devalvacija – užsienio valiutos pabranginimas savo šalies valiutos atžvilgiu arba savo šalies valiutos nuvertėjimas užsienio valiutos atžvilgiu.
Dividendai – akcinėms bendrovės pelno dalis, paskirstoma akcininkams.
Dukterinė bendrovė – kompanija, kuri priklauso pagrindinei akcinei bendrovei.
E
Efektyvumas – gamybos išteklių panaudojimo lygis, užtikrinantis maksi-192

malią produkcijos išeigą.
Ekiu – regioninis tarptautinis Vakarų Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) valiutos vienetas, pradėtas naudoti 1979 m. kovo 13 d. Ekiu išleidimą ir naudojimą sąlygoja EEB siekimas kurti bendrą rinką. Ekiu kursas apskaičiuojamas pagal EEB šalių valiutų krepšelį, atsižvelgiant į šalių lyginamąjį svorį EEB bendrame nacionaliniame produkte (BNP). Ekonomika – ūkinių vienetų tarpusavyje susijusių gamybiniais, vartojimo, mainų, finansiniais ir kt. ryšiais, sistema; mokslo šaka, nagrinėjanti ribotų išteklių paskirstymą, tenkinant neribotus žmonių poreikius; veikla, kaip veiksmingiausiai panaudoti turimus išteklius, siekiant geriausiai patenkinti augančius visuomenės poreikius. Ekonominė renta – gamybos veiksmo teikiamų pajamų ir jo reprodukcijos
sąnaudų skirtumas.
Ekonominiai ištekliai – žr. gamybos veiksniai.
Ekonominiai kaštai – išteklių, reikalingų tam tikrų prekių ir paslaugų apimčiai pagaminti, vertė.
Ekonominis augimas – procesas, pasireiškiantis realaus BNP didėjimu. Ekonominis pelnas – pelnas, lygus bendrųjų įplaukų ir bendrųjų kaštų, apimčių alternatyvius gamybos kaštus, skirtumui.
Ekonominis vienetas – ekonominėje analizėje išskiriamas santykinai savarankiškas, atskirai funkcionuojantis ekonominės visumos elementas (pvz., asmuo, šeima, bendrovė, valstybė ir pan.). Ekonominis vystymasis – ekonominės sistemos augimo ir jos struktūrinių
pokyčių visuma.
Ekonomiškas – efektyvus sprendimas išteklių paskirstymo ir jų panaudojimo srityje; taupus, ūkiškas, apsimokantis.
Eksportas – prekių, paslaugų bei kapitalo pardavimas užsienio šalims.
Elastingumas – dviejų veiksnių tarpusavio priklausomybės pobūdis.
Emisija – piniginių ženklų ar kitų vertybinių popierių spausdinimas ir išleidimas į rinką.
Eminentas – ekonominis subjektas, leidžiantis pinigus ar kitus vertybinius
popierius.
F
Fiksuotos valiutos kursas – valiutos keitimo kursas, kurį reguliuoja valstybės organai.
Filipso kreivė – priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos lygio, parodanti, kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija.
Finansine politika – valstybės rengiamas bei realizuojamas priemonių pla-
193

nas, grindžiamas pinigų apyvartos, kredito sąlygų (monetaristinė politika) ir valstybinių finansų įtaka (biudžetinė politika) ekonominiams procesams.
Finansinės investicijos – vertybinių popierių pirkimas, turint tikslą juos vėliau parduoti aukštesne kaina arba gauti pajamų.
Finansiniai metai – tam tikras laikotarpis (dažniausiai metai), kurį ekonominis vienetas nurodo, kaip savo veiklos ataskaitinius metus.
Firma – tai verslo organizacija, gaminanti prekes ar teikianti paslaugas. Firmai gali priklausyti viena ar daugiau įmonių.
Firminė parduotuvė – firmai priklausanti parduotuvė, lengvatinėmis sąlygomis parduodanti įmonės dirbantiesiems įmonėje gaminamą produkciją; parduotuvė, prekiaujanti tik vienos firmos produkcija.
Firmos ženklas – specialus ženklas, vardas ar unikalus simbolis, kurį vartoja firma, siekdama išskirti savo produktą iš kitų tiekėjų siūlomų produktų ar paslaugų.
Fondų birža – rinka, kurioje prekiaujama ilgalaikiais bendrovės vertybiniais popieriais (fondais ir akcijomis) ir valstybės vertybiniais popieriais (paskolos obligacijomis).
G
Galutinės prekės ir paslaugos – prekės ir paslaugos, kurias įgyja galutiniai vartotojai, nutraukdami prekės judėjimą rinkoje.
Gamyba – bet kuris išteklių panaudojimo procesas, kai vieni produktai (prekės) paverčiami kitais.
Gamybos priemonės – santykinai ilgą laikotarpį gamybos procese dalyvaujantys materialūs gamybos veiksniai: mašinos, pastatai, keliai ir kt.
Gamybos priemonių gamybos šakos – pramonės šakos, gaminančios įvairių rūšių gamybos priemones.
Gamybos veiksniai – ekonominiai ištekliai (žemė, darbo jėga, kapitalas), naudojami gamybos procese.
Gamybos veiksnių rinka – vieta, kur perkami ir parduodami gamybos veiksniai.
Gifeno paradoksas – paradoksas, kada didėjant prekių kainoms jų vartojimas taip pat didėja.
Grafikų metodas – dabartinis ekonomikos mokslų metodas, atspindintis didelį duomenų skaičių, palengvinantis jų interpretavimą bei analizę.
Grešano dėsnis – dėsnis, kuris teigia, kad nuvertėję pinigai išstumia iš cirkuliacijos pilnaverčius pinigus. Jei tos pačios nominalinės vertės pinigai nevienodai padengti, tai daugiau padengtus pinigus sukaups gy-
194

ventojai, arba jie bus naudojami tarptautiniams atsiskaitymams, o šalyje cirkuliuos mažiau padengti pinigai.
Grynasis apyvartinis kapitalas – firmos trumpalaikių lėšų ir trumpalaikių įsiskolinimų apimties skirtumas.
Grynasis eksportas – eksporto dalis, viršijanti importą.
Grynasis nacionalinis produktas – bendrojo nacionalinio produkto ir amortizacinių atsiskaitymų skirtumas.
Grynasis pelnas – skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir ekonominių kaštų arba pelnas virš normaliojo pelno. Apskaitos požiūriu grynasis pelnas yra skirtumas tarp bendrojo pelno ir firmos veiklos išlaidų.
Grynosios pajamos – pajamos, kurios lieka iš bendrųjų pajamų atėmus mokesčius.
Gyvenimo minimumas – pajamų dydis, reikalingas minimaliam gyvenimo lygiui išlaikyti.
Gyventojų gyvenimo lygis – kiekybinių ir kokybinių rodiklių sistema, atspindinti maisto produktų, nemaisto produktų, materialinių gėrybių ir paslaugų apimtį ir kokybe, tenkančią vienam gyventojui.
H
Hiperinfliacija – infliacija, kuriai būdingas itin spartus kainų augimas. Hi-perinfliacijos metu paraližuojama visa ekonomika, pinigai neatlieka savo funkcijų, klesti spekuliacija ir t.t.
Holdingas – akcinė bendrovė, superkanti kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus tam, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti.
Homogeniški produktai – vienodos vartojimo paskirties produktai.
Hipotekos paskola – ilgalaikė paskola, dažniausiai naudojama nekilnojamo turto pirkimui arba jo statybai finansuoti, naudojant tą turtą kaip garantiją ar užstatą.
Horizontalus susijungimas – tą pačią produkciją gaminančių įmonių susijungimas.
Įėjimas j rinką – naujos firmos ar firmų įėjimas į rinką. Naujai įeinama į rinką tada, kai senosios firmos gauna antpelnius.
Ilgalaikė obligacija – vertybinis popierius, nurodantis paskolos dydį, palūkanų procentus bei apmokėjimo laikotarpį (nuo kelių iki keliasdešimt metų).
Ilgalaikės paskolos – paskolos, teikiamos ilgiau nei metams.
Ilgalaikis periodas – santykinai ilgas laikotarpis, pasižymintis visų gamy-
195

bos procese naudojamų išteklių struktūros kintamumu. Importas – prekių ar paslaugų įvežimas iš užsienio šalių. Importo kvota – importuojamų prekių kiekio suvaržymas. Importo muitas – mokestis, kurį vyriausybė uždeda importuojamoms prekėms. Importo muitas yra priemonė vyriausybei gauti pajamų ir būdas, kaip apsaugoti šalies pramonę nuo užsienio konkurencijos. Indeksavimas – įstatymais arba susitarimais nustatomos priemonės, kuriomis siekiama suderinti pajamų kitimą su infliacijos tempais, eliminuojant infliacinį pajamų paskirstymą. Naudojant indeksavimą įvairių pajamų išmokėjimai, kontraktai ir pan. automatiškai koreguojami, pasikeitus kainų indeksui.
Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekine, taupomąją ar kitą sąskaitą. Indėlis iki pareikalavimo – neterminuotas indėlis su teise bet kuriuo metu
pareikalauti viso indėlio ar jo dalies išmokėjimo.
Indeferentiškumo kreivė – kreivė, vaizduojanti alternatyvias vienodo naudingumo dviejų produktų vartojimo apimtis. Individuali įmonė – įmonė, priklausanti vienam asmeniui. Indosamentas – pardavimo įrašas vertybinio dokumento (vekselio, čekio)
antroje pusėje. Infliacija – piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis
bendrojo kainų lygio kilimu.
Infliacijos spiralė – savaiminis infliacijos tempo padidėjimas, kurį sukelia didėjančių kainų ir išlaidų sąveika. Infliacijos spiralė parodo tarpusavio priklausomybe tarp priežasties ir infliacinio veiksmo. Infliacijos tempai – bendrojo kainų lygio kilimas per metus. Infrastruktūra – tai visą ūkį aptarnaujančių šakų bei padalinių kompleksas,
pvz., keliai, elektrinės, telefono sistemos ir 1.1.
Inovacija – kaip procesas – lėšų įdėjimas į ekonomiką, sudarantis sąlygas pakeisti techniką ir technologiją; kaip objektas – nauja technika, technologija, atsiradusi mokslo ir technikos laimėjimų dėka. Investicijos – pinigų naudojimas pagrindiniams gamybiniams fondams įsigyti-
Išėjimas iš rinkos – firmos ar firmų pasitraukimas iš rinkos. Pagal rinkos teoriją firma paliks rinką, jeigu ji nesugebės gauti normalaus pelno per ilgą laikotarpį. Ištekliai – visa, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Tai darbas,
žemė, kapitalas, verslumas, informacija ir 1.1. Išteklių rinka – rinka, kurioje perkami ir parduodami ekonominiai ištekliai.
196

nes
Iždo vekseliai – valstybės vertybiniai popieriai, išleidžiami trumpesniam u metų laikui. Jų pirkėjai skolina pinigus valstybei.
l
t
Įgaliojimas – raštiškas balsavimo teisės perdavimas įgaliotajam atstovui akcininkų susirinkime.
Įmonė (gamykla) – fizinė verslo įstaiga, kurioje vyksta gamybos procesas.
l Įsipareigojimas – bet koks įmonės ar asmens pasižadėjimas arba įsiskolinimas.

Įsipareigojimų nevykdymas – nepajėgumas įvykdyti įsipareigojimą (apmokėti skolą, suėjus terminui).
Įstatai – steigiant bendrove priimtos veiklos taisyklės, nustatančios jos pareigūnų veiksmus.
J
Jautrioji rinka – rinka, kurioje vertybinių popierių kainos itin priklauso nuo gaunamos infliacijos.
Jubiliejinė moneta – moneta, išleidžiama į apyvarta, pažymint tam tikrą jubiliejų ar istorinį įvykį.
mas.
Juodoji rinka – neoficiali rinka, kuri dažniausiai atsiranda tada, kai vyriausybė nustato mažesnį nei pusiausvyros norma prekės kainą ir parduodamų prekių kiekį tenka normuoti. Kainos joje viršija vyriausybės maksimumą ir suteikia galimybę pardavėjams gauti nelegalias paja-
K
K
Kadastras – apmokestinamas objektų sąrašas ir įkainojimas. Sutinkami žemės, verslų ir kiti kadastrai.
Kadrų kaita – darbuotojų, per tam tikrą laikotarpį palikusių firmą savo noru arba priverstinai, skaičiaus santykis su bendru darbuotojų skaičiumi.
Kaina – piniginė prekės ar paslaugos vertės išraiška.
Kainų indeksas – rodiklis, parodantis pinigų perkamosios galios kitimą, kainos pokyčių lyginamaisiais laikotarpiais; apskaičiuojamas kaip bazinio ir ataskaitinio laikotarpio santykis.
Kainų žirklės – kategorija, išreiškianti nesutapimą tarp kainų parduodamoms ir perkamoms prekėms. Užsienio prekyboje apibūdina neekvi-valentinius mainus tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių.
Kapitalas – tai, kas sukurta kitoms prekėms gaminti ir paslaugoms teikti, taip pat pinigai firmos veiklai finansuoti.
197

Kapitalizacija – grynųjų pajamų pavertimas kapitalu, pvz., dalies firmos pelno investavimas į pagrindinį kapitalą.
Kapitalizmas – ekonomikos sistema, paremta privačia gamybos priemonių nuosavybe, konkurencija ir pelno motyvu.
Kapitalo rinka – rinka, kurioje yra parduodamos ir perkamos akcijos, obligacijos ir kitas kapitalas.
Kartelis – formalus susitarimas tarp firmų, nustatant kainas ir dalinantis rin->
Kaupimo priemonė – viena iš pinigų funkcijų. Kadangi pinigus visuomet galima iškeisti į bet kokią gėrybę, tai pinigai tampa kaupimo priemone.
Keitimo kursas – vienos valiutos vertė, išreikšta kita valiuta.
Kintamieji kaštai – kaštai, kurie didėja, didėjant gaminių kiekiui.
Kintamosios išlaidos – išlaidos, didėjančios arba mažėjančios kartu su verslo veiklos apimtimi.
Kliringas – atsiskaitymo negrynaisiais pinigais sistema, paremta bankų tarpusavio reikalavimais.
Komandinė ekonomika – ekonomikos sistema, kurioje svarbiausius sprendimus dėl išteklių paskirstymo priima valstybės institucijos.
Komercinis bankas – privati pelno siekianti finansinė institucija, kuri priima indėlius, teikia paskolas ir įgyja kitų aktyvų (ypač obligacijų).
Komunizmas – utopinė visuomenės socialinė – ekonominė formacija, kuri tapatinama su visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, beklase visuomenės struktūra, komunistine morale.
Koncentracija – rinkos situacija, kai ekonominės veiklos kontrolė sutelkiama vienoje arba keliose firmose.
Koncernas – bendrovių susivienijimas, kuriam būdinga nuosavybės ir kontrolės vienybė. Į koncerną įeinančios įmonės neturi savarankiškumo, jas kontroliuoja koncernui vadovaujantys finansiniai magnatai.
Konkurencija – rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų ir pardavėjų bei egzistuoja laisvo išėjimo ir įėjimo į rinką galimybės; firmų ekonominė kaita dėl savo prekių pirkėjų.
Konsignacija – komisinio prekių pardavimo sutartis, pagal kurią komisio-nierius konsignanto (prekių savininko) prekes parduoda iš savo sandėlio.
Kontrabanda – draudžiamų įvežti į šalį prekių įvežimas, pažeidžiant įstatymą.
Kontrolinis akcijų paketas – akcijų kiekis leidžiantis kontroliuoti akcinės bendrovės veiklą ir nulemti sprendimų priėmimą. Augant akcininkų
198

skaičiui, kontrolinis akcijų paketas mažėja. į Konvertuojama valiuta – valiuta, kuri gali būti laisvai keičiama į auksą arba į kitą valiutą.
Kotiravimas – prekės ar vertybinių popierių einamosios kainos arba valiutos kurso biržoje nustatymas. l Kreditas – prekių ir pinigų skolinimas už palūkanas. Kredito kortelė – banko garantijos forma, leidžianti atsiskaityti už prekes ir
patarnavimus negrynaisiais pinigais.
Kreditorius – asmuo, firma ar įstaiga, duodanti paskolas skolininkui. Kursas – kaina, kuria biržoje perkamos ir parduodamos akcijos, obligacijos
ir kiti vertybiniai popieriai. Kvota – importuojamų prekių kiekio apribojimas.
L
Laisvas įėjimas į rinką – situacija, kai gamintojai nevaržomai gali patekti į tam tikrą rinką ir ją palikti.
Laisvoji prekyba – rinkos situacija, kai valstybė nereguliuoja prekybinių operacijų (ypač tarptautinėje prekyboje).
Laisvoji rinka – mainų operacijų visuma nereguliuojama rinkos ekonomikos sąlygomis.
Lankstus valiutos kursas – valiutos kursas, kai valstybės organai nustato tik aukštutine valiutos keitimo kurso ribą.
Licenzija – leidimas tam tikrai veiklai.
Likvidumas – vertybinių popierių arba materialinių vertybių pavertimo grynaisiais pinigais galimybė. Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių, skiriami skirtingi likvidavimo laipsniai.
Likvidusis turtas – turtas, kurį greitai ir su minimaliais nuostoliais galima paversti grynaisiais pinigais.
Lorenco kreivė – kreivė, vaizduojanti šeimų pasiskirstymą pagal pajamas ir naudojama socialinei nelygybei parodyti.
Lošimų teorija – dabartinio ekonomikos mokslo metodas, nustatantis optimalią elgsenos strategiją, kai susiduriama su konfliktinėmis situacijomis. Konfliktinė situacija laikoma tokia situacija, kurioje susiduria priešingos jėgos (nuomonės), siekiančios skirtingų interesų. Siekiant išnagrinėti konfliktine situaciją, sukuriamas supaprastintas, formalizuotas jos modelis, vadinamas žaidimu.
199

M
Mainų lygtis – fundamentali monetarizmo lygtis, nurodanti, kad BNP piniginė išraiška turi būti lygi vidutinės pinigų masės apyvartoje ir apyvartos greičio sandaugai.
Mainų priemonė – pinigai ar bet koks kitas produktas, kuris yra visuotinai pripažintas teisėtu tarpininku prekių ar paslaugų pirkime bei pardavime.
Makroekonomika – ekonomikos disciplina, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą ir, pirmiausia, bendrąjį užimtumą, nedarbą, nacionalinį produktą ir infliaciją.
Marketingas – tiesioginių ir atgalinio gamintojo ryšių su rinka sistema, įgalinanti užtikrinti maksimalų mokslo ir gamybos ryšį su rinkos reikalavimais, sumažinti neapibrėžtumą realizuojant produkciją.
Maršalo koeficientas – santykis tarp pinigų masės apyvartoje ir nominalaus bendrojo nacionalinio produkto, rodantis, kokia ekonominių išteklių dalis laikoma grynųjų pinigų pavidalu.
Masto ekonomija – vienos prekės ar paslaugos kaštų mažėjimas dėl didelio gamybos masto.
Matematinis programavimas – ekonomikos mokslo metodas, kurio pagalba pasirenkama skaičių visuma (vadinamieji parametrai), užtikrinanti tam tikros funkcijos optimalumą.
Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis – pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų, išeiga iš pradžių didėja, tačiau tęsiant šį procesą, pasiekiamas toks taškas, kuomet iš sąnaudų vieneto išeiga ima mažėti.
Mažėjantis ribinis naudingumas – vartojimo riba, kai vienas suvartotas produktas bus mažiau patenkinantis, negu prieš tai suvartotasis.
Mažmeninės kainos – kainos, kuriomis prekės ir paslaugos parduodamos gyventojams.
Mažmeninė prekyba – prekybos forma, kai prekės parduodamos galutiniams vartotojams.
Menedžmentas – gamybos valdymas, jo principų, metodų, priemonių ir formų visuma, parengta ir taikoma siekiant padidinti gamybos efektyvumą ir gauti pelno. Tai gamybos koordinavimo veikla siekiant optima-lizuoti išteklių naudojimą.
Merkantilizmas – ekonomikos teorija, vyravusi Prancūzijoje 18 – 19 a. Ji teigia, kad tauriųjų metalų atsargos – pagrindinė nacijos (valstybės) klestėjimo prielaida, todėl svarbiausias valstybės uždavinys – šių metalų įvežimas į šalį.
Mikroekonomika – ekonomikos disciplina, nagrinėjanti atskirų nacionali-
200

nės ekonomikos sektorių, firmų bei kitų, sprendimus priimančių, ekonominių subjektų veiklą.
Mišrioji ekonomika – ekonomikos sistema, kurioje derinama privati ir visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė.
Mokesčiai – įvairūs mokėjimai į valstybės biudžetą, kuriuos moka pavieniai asmenys, firmos ir kiti ekonominiai subjektai, esantys šalies teritorijoje. Mokesčiai paprastai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.
Monetarinė politika – valstybės rengiamų bei realizuojamų priemonių ir veiksmų visuma, siekiant reguliuoti ekonominius procesus pinigų masės ir palūkanų normos kontrolės būdu.
Monetarizmas – ekonominė teorija, teigianti, kad pinigų pasiūla apsprendžia kainą, gamybos apimčių, nedarbo ir kitus pokyčius. Valstybiniam biudžetui, kaip makroekonominio reguliavimo priemonei, skiriamas nežymus vaidmuo.
Monopolija rinka, kurioje vyrauja vienintelis prekių pardavėjas.
Monopolinė konkurencija – rinka, kurioje daugelis firmų gamina ir parduoda panašias (bet be identiškas) prekes.
Monopolistas – gamintojas (pardavėjas), kurio rankose visų tos pačios rūšies prekių ar paslaugų pasiūla.
Monopsija – rinka, kurioje yra tik vienas pirkėjas.
Muitas – importo mokestis arba rinkliava.
Multiplikatorius – koeficientas, išreiškiantis realaus nacionalinio produkto pokyčių priklausomybe nuo investicijų pokyčių.
N
Nacionalinės pajamos – visuomenės pajamos, kurias organizacijos, firmos ir individai gauna darbo užmokesčio, palūkanų, pelno bei rentos pavidalu, atėmus mokesčius. Taip pat apskaičiuojamos iš bendro nacionalinio produkto atėmus kapitalo amortizacinius atskaitymus ir mokesčius.
Nacionalinis turtas – per atitinkamą laikotarpį sukurtų materialinių vertybių ir naudojamų gamtos išteklių šalies teritorijoje, visuma.
Natūrali monopolija – natūrali situacija, kai dėl gamybos masto ekonomijos ir kitų veiksnių pigiau gaminti vienoje, o ne keliose firmose.
Naudingumas – charakteristika, atspindinti prekės ar paslaugos vartojimo teikiamą naudą, malonumą ir pan.
Nedarbas – situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labiau apibendrintai – tai nepanaudoti darbo ištekliai.
Nedarbo lygis – nedirbančių darbingų žmonių santykio su visais darbingais
201

šalies gyventojais procentinė išraiška.
Netiesioginiai mokesčiai – mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos, vartotojams įsigyjant jas bei vartojant. Labiausiai paplitę netiesioginiai mokesčiai – akcizas, prekybos mokestis, turto mokestis.
Netobula konkurencija – rinka, kurioje pardavėjai gali laisviau nustatinėti kainas, negu tobulos konkurencijos sąlygomis, bet ne taip laisvai, palyginti su monopolija.
Nominalusis bendrasis nacionalinis produktas – produkcijos ir paslaugų verčių suma einamosiomis kainomis.
Nuoma – susitarimas dėl teisės laikinai naudotis nuosavybe.
Nuosavas kapitalas – banko savininkų (akcininkų) kapitalas, išreiškiamas kaip banko aktyvo ir pasyvo lėšų skirtumas.
Nuosavybė – žmonių tarpusavio santykiai tam tikrų objektų atžvilgiu, visada susiję su ekonomine nauda ir atsakomybe.
Nuosmukis – gamybos apimties, pajamų, užimtumo ir pardavimų sumažėjimas, besitęsiantis mažiausiai nuo pusės metų iki metų ir apimantis daugelį ekonomikos sektorių.
O
Obligacija – vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metines palūkanas.
Oligopolija – rinka, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms didelėms firmoms.
Oligopsonija – rinka, kurioje paklausai atstovauja tik keletas santykinai stambių vartotojų. Tokie vartotojai vadinami oligopsonais.
Opcionas – teisė biržoje per nustatytą terminą įsigyti pasirinktus vertybinius popierius iš anksto sutarta kaina. Ši teisė gaunama sumokėjus opciono mokestį.
Pagyvėjimas – verslo ciklo fazė, einanti po nuosmukio (krizės) ar depresijos, kada gamyba pradeda augti. Atnaujinat fiziškai ir moraliai pasenusius įrengimus, kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo išlaidų rodik-kliai. Pagerėja gamybos realizavimo ir pelno perspektyvos.
Pagrindinis kapitalas – gamybos procese dalyvaujanti kapitalo dalis, kurios vertė į produkciją perkeliama palaipsniui (pagrindiniai fondai).
Pajamų mokestis – mokestis, kuriuo apmokestinamos ekonominių subjektų pajamos.
202

Pakaitalai, substitutai – viena kitą pakeičiančios prekės.
Paklausa – prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali įsigyti, ir kainos, už kurią
ši prekė parduodama, ryšys, visoms kitoms sąlygoms nekintant. Paklausos dėsnis – dėsnis, kuris teigia, kad prekių ir paslaugų paklausos kiekis kinta priešinga kainų kitimo linkme.
Palūkanos – mokestis už naudojimąsi kito pinigais; pajamos, gaunamos leidžiant kitam naudotis paskolintu kapitalu.
Palūkanų norma – pinigų skolinimo kaina, išreikšta procentais, kaip metinių palūkanų ir pradinės skolos santykis.
Paprastoji akcija – akcijos rūšis, kurios dividendai išmokami, atsiskaičius su obligacijų ir privilegijuotųjų akcijų savininkais.
Parėto optimumas – optimalaus išteklių paskirstymo sąlyga, numatanti tokį išteklių paskirstymą, kuris nulemia nors vieno subjekto sąlygų pagerėjimą, kitų subjektų sąlygoms nepablogėjus.
Partnerinė (ūkinė) bendrija – firma, kurios turtas priklauso tam tikram savininkų (partnerių) skaičiui.
Pasaulinė ūkio sistema – šalių nacionalinių ūkių kompleksų visuma, susijusi su kapitalu ir prekių, darbo jėgos ir valiutinių resursų tarptautiniu judėjimu. Nacionalinių ūkių tarpusavio bendradarbiavimo pagrindas yra tarptautinis darbo pasidalijimas.
Pasaulinis bankas – tarptautinė įstaiga, įkurta 1947 m. (po 1944 m. Breton Vudo konferencijos), teikti ekonomikos pagalbą savo narėms – daugiausia besivystančioms šalims – jų ekonomikai stiprinti.
Pasiūla – prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti, ir kainos, už kurią ši prekė perkama, ryšys, visoms kitoms sąlygoms nekintant.
Pasiūlos dėsnis – dėsnis, kuris teigia, kad prekių ir paslaugų pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme. Kainoms augant, pasiūla didėja, mažėjant – mažėja.
Pastovūs kaštai – sąnaudos, kurių dydis nepriklauso nuo gamybos apimties.
Patentas – vyriausybės suteikiama išradėjui išskirtinė teisė naudoti išradimą tam tikrą laikotarpį.
Paveldėjimo mokestis – mokestis, kuriuo apmokestinama paveldėta nuosavybė.
Pelnas – bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas.
Pelno norma – gauto pelno ir investuoto kapitalo santykis, išreikštas procentais. Pelno norma parodo investuotą kapitalo efektyvumą.
Pinigai – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato ir mokėjimo funkcijas.
Pinigų apyvarta – pinigų judėjimas iš bankų leidėjų pas mokėtojus bei
203

investitorius ir atgal.
Pinigų apyvartos greitis – nominalus bendrojo nacionalinio produkto ir pinigų masės santykis, rodantis piniginio vieneto apyvartų skaičių; pinigų cirkuliacijos sparta.
Pinigų cirkuliacija – pinigų judėjimas tarp ūkinės veiklos sferų.
Pinigų rinka – trumpalaikių kredito priemonių, pvz., iždo vekselių, rinka.
Prekė – darbo produktas, tenkinantis kokius nors žmonių poreikius (teikiantis naudą), skirtas mainams, pardavimui rinkoje.
Prekių rinka – rinka, kurioje perkamos ir parduodamos prekės.
Prekių birža – komercinė firma, funkcionuojanti kaip vienarūšių prekių rinka. Skiriamos viešosios ir privačios biržos. Viešosiose biržose, kurios veikia kaip uždaros akcinės bendrovės, sandorių sudarymo teise turi tik tos biržos nariai – brokeriai, prekybos agentai. Taip pat egzistuoja specializuotos bei universalios prekių biržos.
Prekybinis antkainis – prekės mažmeninės kainos dalis, pasiliekanti prekybos organizacijų ir įmonių žinioje, siekiant padengti cirkuliacijos kaštus ir sudaryti jų pelnus.
Prekybinis kapitalas – atsiskyrusi pramoninio (gamybinio) kapitalo dalis, kurios funkcija yra prekių cirkuliacijos (realizacijos) proceso aptarnavimas.
Pridėtinė vertė – prekių ir paslaugų vertės padidėjimas kiekvienos gamybos stadijoje.
Privati nuosavybė – nuosavybė, kuria disponuoja atskiri asmenys bei privačios firmos.
Privatus sektorius – ekonomikos dalis, neapimanti valstybinio sektoriaus.
Privelegijuotoji akcija – akcija, kurios dividendai išmokami pirmumo tvarka paprastųjų akcijų dividendų atžvilgiu.
Progresyvinis mokestis – mokestis, kurio tarifas didėja, didėjant apmokestinamo objekto apimčiai.
Prognozavimas – moksliškai pagrįsti samprotavimai apie šalies ekonomikos ir atskirų jos šakų ateitį, o taip pat apie alternatyvius kelius, metodus ir terminus pasiekti tam ar kitam perspektyviam ekonomikos lygiui.
Proporcingi mokesčiai – mokesčiai, kurių tarifas pastovus ir nepriklauso nuo apmokestinamo objekto apimties.
Protekcionizmas – valstybės ekonominė politika, kuria šalies vidaus rinka saugoma nuo kitų šalių konkurencijos.
Pusiausvyra – rinkos situacija, kurioje nėra prekių kainų ir kiekių kitimo tendencijų; pirkėjų ir pardavėjų norai bei galimybės sutampa.
204

R
Realiosios pajamos – nominaliosios pajamos, pakoreguotos atsižvelgiant į
infliacijos tempus.
Realusis bendrasis nacionalinis produktas – visos šalyje pagamintos produkcijos ir paslaugų verčių suma palyginamosiomis kainomis. Realusis darbo užmokestis – prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nusipirkti už piniginį (nominalųjį) darbo užmokestį, įvertinus infliaciją. Regresyvinis mokestis – mokestis, kurio tarifas mažėja, didėjant apmokestinamo objekto apimčiai.
Reklama – tikslinis informacijos apie prekių vartotojiškas savybes ar teikiamas paslaugas skleidimas, norint sudaryti arba padidinti paklausą. Renta – pajamos, reguliariai gaunamos be darbinės veiklos iš kapitalo, žemės ar kitokio turto.
Rentabilumas – pelningumas, pajamingumas, įdėtų pinigų į gamybą kompensacija. Apibūdinamas pagal gauto pelno dydį, lyginant su investicijomis į pagrindinius gamybinius fondus ir apyvartines lėšas. Reprodukcija – nuolatinis gamybos proceso pasikartojimas ir atnaujinimas. Paprastoje reprodukcijoje gamybos procesas atnaujinamas nekintamais dydžiais; išplėstinėje – didėjančiais dydžiais. Revaliacija – oficialus nacionalinės valiutos vertės padidinimas. Rezervinė valiuta – valiuta, kuria disponuoja valstybė, užtikrindama tarptautinius atsiskaitymus ir sudarydama tam tikrus atsargos fondus. Ribinis naudingumas – bendrojo naudingumo pasikeitimas, sunaudojus papildomą prekės ar paslaugos vienetą.
Rinka – terminas, turintis daug vartosenų ekonomikos teorijoje. Rinka apima mainų santykius, paprastai pasireiškiančius pirkimo – pardavimo aktu tarp pirkėjų ir pardavėjų, kurių sprendimai ir perkamoji galia formuoja pasiūlą ir paklausą bei jų tarpusavio sąryšį. Dažnai rinka vadinama vieta, kurioje žmonės perka ar parduoda prekes ir resursus. Rinkos dalyvis – asmuo, perkantis ir parduodantis savo klientų arba savo
paties vardu.
Rinkos ekonomika – ekonomikos sistema, kurioje visos šalies ekonominiai sprendimai priklauso nuo individualių pirkėjų ir pardavėjų sprendimų rinkoje.
Santaupos – grynųjų pajamų dalis, nepanaudota einamajam vartotojui. Santykinė kaina – vienos prekės kaina palyginus su kitų prekių kainomis. Santykinis elastingumas – tokia prekių ir paslaugų paklausos ir pasiūlos
205

forma, kai tam tikros kainos pokytis sukelia didesnį paklausos ir pasiūlos pokytį.
Santykinis neelastingumas – elastingumo forma, kai tam tikras kainos pokytis sukelia mažesnį paklausos ir pasiūlos pokytį. Santykinis skurdas – skurdo nustatymo būdas, kai aukštutinė skurdo riba
prilyginama vidutiniam pajamų lygiui. Sąnaudos – gamybos procese naudojami ekonominiai ištekliai (darbo jėga,
medžiagos ir žaliavos, įrenginiai, kapitalas ir t.t.). Sezoniniai svyravimai – ekonominių rodiklių svyravimai, kuriuos sąlygoja
sezoniniai ekonomikos pokyčiai.
Sezoninis nedarbas – nedarbo rūšis, sąlygojama laikinos darbo jėgos paklausos per sezonine gamybą. Sėjaus dėsnis – dėsnis, pagal kurį pasiūla sukuria sau paklausą (nepaisant
bendro kainų lygio).
Sindikatas – įmonininkų susivienijimas, atliekantis visą komercine veiklą (nustato kainas, superka žaliavas, realizuoja produkciją), drauge išlaikydamas įmonių, įeinančių į sindikatą, gamybinį ir juridinį savarankiškumą. Skolinamasis kapitalas – piniginis kapitalas, suteikiamas paskolai už tam
tikrą procentą, vadinamą palūkanomis.
Skurdas – situacija, kada žmonės turi nepakankamai pajamų ir negali nusipirkti būtiniausių pragyvenimo reikmenų. Skurdo lygis – minimalaus pajamų dydžio nustatymas. Socializmas – ekonominė sistema, kurioje gamybos priemonės priklauso
valstybei, o ištekliai skirstomi centralizuotai, pagal planą. Stabilizavimo politika – ekonominių priemonių ir veiksmų visuma, skirta ekonomikos pusiausvyrai atkurti ir palaikyti ekonominio nuosmukio laikotarpiais. Stagfliacija – ekonominė situacija, pasižyminti dideliu pasiūlos deficitu ir
sparčiais infliacijos ir nedarbo augimo tempais. Stagnacija – ekonominė situacija, pasižyminti ilgai besitęsiančia depresija
bei dideliu nedarbu.
Streikas – darbuotojų kolektyvinis atsisakymas dirbti, kol darbdaviai ar vyriausybė patenkins jų keliamus reikalavimus.
Struktūrinis nedarbas – nedarbo rūšis, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, todėl dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka techninio lygio reikalavimų.
206

u
Šaka – grupė firmų, gaminančių vienodą produkciją.
Šešėlinė ekonomika – mokesčių žinybai nedeklaruoti prekių ir paslaugų
mainai.
Šermano įstatymas – tai 1890 m. JAV Kongreso priimtas įstatymas, draudžiantis monopolijas ir kitus verslo junginius, varžančius prekybą. Tai buvo pirmasis antimonopolinis įstatymas moderniosios ekonomikos istorijoje.
Šliaužiančioj i infliacija – lėtas, bet nuolatinis vidutinio kainų lygio kilimas aukštyn (ne daugiau kaip 2-3 proc. per metus).
Šliaužiojančio j i infliacija – infliacija, pasižyminti aukštais ir permainingais kainų lygio augimo tempais.
T
Tarifas – mokėjimų už ką nors norma arba normų sąrašas; valstybės imamas
muitas į šalį įvežamoms prekėms.
Tarpinė prekė – prekė, perkama perpardavimui arba kitos prekės gaminimui.
Tarpinė apskaita – sąskaita, naudojama iki sudarant galutine sąskaitą. Tarptautinė ekonomika – ekonomikos sritis, nagrinėjanti atskirų šalių ekonomikų tarpusavio santykius, traktuodama kiekvieną šalį kaip atskirą ekonominį vienetą.
Tarptautinis valiutos fondas – institucija, skolinanti valiutą mažiau išsivysčiusioms šalims – fondo narėms.
Tekamasis nedarbas – trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Tiesioginiai mokesčiai – mokesčiai, kuriuos moka atskiri asmenys ir firmos
tiesiogiai iš savo pajamų.
Tobula konkurencija – konkurencijos forma, kai rinkoje egzistuoja daug gamintojų ir vartotojų, veikiančių nepriklausomai. Dar vadinama grynąja konkurencija.
Tradicinė ekonomika – ekonomikos sistema, kurioje riboti ištekliai skirstomi pagal papročius; kinta ir plečiasi labai lėtai; žmonės dirba tai, ką dirbo ir jų tėvai; daugelis prekių gaminamos ir suvartojamos vietoje. Transferinės išmokos – mokėjimai, kuriuos vyriausybė moka individualiems asmenims, norėdama užtikrinti socialines garantijas (socialinės apsaugos išmokos, pensijos, pašalpos ir t.t.).
Trestas – monopolinis susivienijimas, kuriame gamybos priemonės sujungiamos į vieną stambų gamybos kompleksą. Įmonės, įeinančios į trestą, pavaldžios pagrindinei kompanijai, o verslininkai praranda ūkinį
207

ir finansinį savarankiškumą, tampa pajininkais arba naujais įmonės akcininkais. Treste nėra užbaigto kapitalo centralizacijos proceso -bendras pelnas paskirstomas priklausomai nuo įmonių dalinio dalyvavimo.
Turtas – tai kokia nors nuosavybė, kuria disponuoja ekonominis objektas.
Turto mokestis – disponuojamo turto vertės dalis, kurią turi sumokėti savininkas.
U
Uždaroji akcinė bendrovė – akcinė bendrovė, kurios akcijas turi teise įsigyti tik steigėjai, o akcininkai gali parduoti savo akcijas tik prieš tai informavę kitus akcininkus ir gavę jų sutikimą.
Užsienio prekyba – prekių ir paslaugų realizavimas kitose šalyse.
Užsienio prekybos balansas – skirtumas tarp eksporto ir importo. Jis gali būti aktyvus, pasyvus ir nulinis. Jei šalis prekių daugiau eksportuoja, nei importuoja, jos prekybos balansas yra aktyvus. Priešingu atveju konstatuojamas pasyvus prekybos balansas.
Užsienio prekybos deficitas – šalies užsienio prekybos balanso pasyvios dalies, kartu su prekių importu perviršis balanso aktyviosios dalies, kurią sudaro prekių eksportas, atžvilgiu.
Užsienio valiuta – užsienio valiuta, kuri, finansuojant tarptautine prekybą ir užsienio investicijas, keičiama į šalies vietine valiutą.
Užsienio valiutų rinka – rinka, kurioje vienos valstybės valiuta yra perkama, keičiant ją į kitos šalies valiutą.
Ū
Ūkio šaka – tos pačios prekės ar paslaugos (ar labai panašių prekių ir paslaugų) gamintojai.
Ūkinė bendrija – kelių fizinių ar juridinių asmenų, taip pat fizinių ir juridinių asmenų bendrosios jungtinės veiklos sutartimi įsteigta firma, jungianti narių bendrąją ar daline nuosavybę.
Ūkinės veiklos ciklas – periodiškas ekonomikos svyravimas.
Valiuta – monetos ir banknotai, sudarantys pinigų kiekio dalį ekonomikoje. Juos išleidžia finansų organizacijos. Ekonomikos analizėje ir finansų politikoje terminas valiuta dažnai vartojamas vietoj termino grynieji pinigai.
Valiutos kursas – valiutos kaina, išreikšta kita valiuta; dviejų valiutų tarpu-
208

savio keitimo proporcija. Valiutų rinka – rinka, kurioje vyksta įvairių valiutų mainai. Tokios rinkos finansiniai instrumentai – įvairių šalių pinigai (banknotai, monetos, depozitai ir vertybiniai popieriai, artimi pinigams, pvz., įsakytiniai vekseliai ar bankų pervedimo vekseliai).
Valstybės ekonominė politika – ekonominių tikslų ir priemonių sistema, užtikrinanti visuomenės vystymosi ir pertvarkymo strateginių uždavinių sprendimą.
Valstybės skola – visuminis valstybės įsiskolinimas vidaus ir užsienio kreditoriams tam tikrai datai, nepaisant kada skolos yra susidariusios. Jei vyriausybė metai iš metų formuoja deficitinį biudžetą, tai valstybės skola auga.
Valstybinis reguliavimas – valstybės kryptingo poveikio forma funkcionuojančiai ekonominei sistemai siekiant užtikrinti arba palaikyti atitinkamus procesus, ekonominių reiškinių arba jų ryšių pakitimus. Vartojimas – vartotojų išlaidų galutiniams produktams ir paslaugoms įsigyti visuma. Plačiąja prasme – tai poreikių tenkinimo procesas. Vartojimo funkcija – funkcija, parodanti vartojimo apimties priklausomybę
nuo grynųjų pajamų.
Vartojimo prekių kainų indeksas – tai rodiklis, kurio pagalba įvertinama pragyvenimo lygio dinamika. Jis įvertina tam tikro skaičiaus pirmo būtinumo prekių ir paslaugų „krepšelio” vertinę išraišką atskirais laikotarpiais.
Vartotojas – kiekvienas, kuris naudoja prekes ir paslaugas. Vartotojų kreditas – paskolos, duodamos pirkėjams, kad šie galėtų įsigyti prekių. Vartotojų kreditas būna kelių rūšių (pirkimas išsimokėtinai), banko paskolos ir kredito kortelės.
Vekselis – dokumentas, kuriuo jį pasirašantis asmuo besąlygiškai pasižada betarpiškai ar netiesiogiai išmokėti vekselyje nurodytą sumą. Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo). Vekselių išpirkimo terminas – laikotarpis, per kurį turi būti apmokėtas vekselis.
Verslininkas – asmuo, disponuojantis kapitalu ir, siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam dalykines ir žmogiškąsias savybes.
Verslo (ekonominis) ciklas – ekonominio augimo bei nuosmukio periodų kaitos procesas. Ciklą sudaro 4 fazės: nuosmukis (arba krizė), lūžis (arba depresija), ekonominis pakilimas (pagyvėjimas) ir viršūnė (arba augimas, t.y. aukščiausias ūkinio aktyvumo lygis).
209

l

Verslo firma – organizacija, gaminanti prekes ar teikianti paslaugas.
Verslumas – specifinis ekonominių subjektų aktyvumas, besireiškiantis ekonominio skaičiavimo taikymu, siekiant gauti kuo geresnius ekonominės veiklos rezultatus gamybos veiksnių savininkui.
Vertės dėsnis – dėsnis, pagal kurį prekių rinkos kainų suma yra lygi ar proporcinga jų verčių ar vertės modifikacijų sumai.
Vertės matas – viena pagrindinių pinigų funkcijų. Kadangi pinigai funkcionuoja kaip vertės matas, tai jais galima išmatuoti visų prekių ir paslaugų vertes bei palyginti visas parduodamas vertybes.
Vertikalusis susijungimas – bendrovių, atstovaujančių skirtingoms to paties gamybos proceso stadijoms, susijungimas; dar vadinamas vertikaliąja integracija.
Vertybiniai popieriai – akcijos, obligacijos ir kiti nuosavybės arba skolos dokumentai, naudojami vykdant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose.
Vertybinių popierių (fondų) birža – rinka, kurioje perkami ir parduodami vertybiniai popieriai.
Vidutiniai bendrieji kaštai – bendrųjų kaštų ir produkcijos kiekio, pagaminto per tam tikrą laikotarpį, santykis, parodantis kiek bendrųjų kaštų tenka vienam produkcijos vienetui. Vidutiniai bendrieji kaštai lygūs vidutiniųjų kintamųjų ir vidutiniųjų pastoviųjų kaštų sumai.
Vidutiniai kintamieji kaštai – kintamųjų kaštų ir produkcijos, pagamintos per tam tikrą laikotarpį, santykis, parodantis, kiek kintamųjų kaštų tenka vienam produkcijos vienetui.
Vidutiniai pastovieji kaštai – pastoviųjų kaštų ir produkcijos kiekio pagaminto per tam tikrą laikotarpį, santykis, parodantis, kiek kaštų tenka vienam produkcijos vienetui.
Vieneto elastingumas – tai tokia prekių ir paslaugų paklausos ir pasiūlos elastingumo forma, kai kainų pokyčiai sukelia adekvačius paklausos ir pasiūlos pokyčius.
Vieneto kaštai – vieno gaminio pagaminimo išlaidos, apskaičiuojamos bendruosius gamybos kaštus padalijus iš gaminių skaičiaus.
Viešieji darbai – darbai, atliekami valstybiniame sektoriuje, gaminant visuomenines prekes (pvz., kelių, tiltų statyba ir eksplotavimas ir 1.1.).
Viršūnė (augimas) – verslo ciklo fazė, kurioje pasiekiamas aukščiausias ūkinės veiklos aktyvumo lygis.
Visiškas užimtumas – maksimalus darbo jėgos panaudojimo lygis. Pagal susitarimą visišku užimtumu laikomas 4-5 proc. nedarbas.
Visuminė paklausa – prekių ir paslaugų, kurias norėtų įsigyti firmos, valstybė ir pavieniai asmenys tam tikru momentu, visuma.
Visuminė pasiūla – prekių ir paslaugų, kurias tam tikru laiko momentu gali patiekti į vartojimo rinką gamintojai, visuma.
Visuminės išlaidos – visos galimos išlaidos, esant tam tikram pajamų lygiui.
Visuminės santaupos – grynųjų pajamų ir vartojimo išlaidų skirtumas.
Visuomeninė nuosavybė – nuosavybė, priklausanti visiems tam tikros visuomenės nariams lygiomis teisėmis.
Visuomeninės prekės -prekės ar paslaugos, kurių naudojimas ir pasiūla nemažėja atsiradus papildomiems vartotojams. Taip pat šių prekių vartojimas neturi sumažėti esant nemokiems individams.
Žemės renta – mokestis žemės savininkui už naudojimąsi žeme pagal sutartį.
Ženklo mokestis – mokestis, kurį valstybė surenka iš gamintojo, būtinąja tvarka reikalaudama tam tikroje gamybos pakopoje prie gaminių tvirtinti specialius valstybės emituojamus ženklus.
Žmogiškieji ištekliai – žmonių fiziniai ir protiniai sugebėjimai, reikalingi prekėms ir paslaugoms kurti.
Žmogiškasis kapitalas – išlaidos švietimui, kvalifikacijai, sveikatos apsaugai kaip investicijos į žmones, duodančios atitinkamą nacionalinio produkto prieaugį.

Leave a Comment