LIZINGAS

Darbe tiriamas lizingas kaip alternatyvus finansavimo šaltinis. Ši darbo tema pasirinkta neatsitiktinai. Šiandieninės ekonominėmis sąlygomis daugelis įmonių sprendžia finansines problemas, kylančias dėl pinigų stokos. Plečiant įmonės veiklą, vadovams reikia rinktis iš kokių šaltinių finansuoti naujus projektus. Neišsivysčiusiose užsienio šalių kapitalo rinkose dažnai nėra didelio išorinių kapitalo kaupimo šaltinių pasirinkimo. Kaip alternatyva bankinėms paskoloms, išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ypač paplitusi tokia finansavimo rūšis kaip lizingas.

Teorinėje dalyje kalbama apie pagrindines lizingo charakteristikas, rūšis, taikymo principus, su lizingo veikla susijusią riziką, lizingo teikiamus prrivalumus bei trūkumus sutarties šalims. Taip pat apžvelgiamos lizingo rinkos kai kuriose Vakarų Europos šalyse, JAV ir kt.

Darbo tikslas – giliau susipažinti su lizingu, pagrindinį dėmesį skiriant jo įvertinimui. Įvertinimo metodus pritaikyti praktiškai.

Pagrindinė išvada: lizingas gali būti alternatyva banko paskolai.

Lizingo samprata, pagrindinės charakteristikos

Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Jo esmė yra ilgalaikė nuoma, kurią įmonei – lizingo gavėjai – suteikia bankas, lizingo objektą gaminanti įmonė ar lizingo kompanija, vadinama lizingo davėju. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo daavėjas perka įrengimą, mašinas, kitą nekilnojamąjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokėjimų sumą, kurią šis moka per visą sutarties laiką.
Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis prekinės formos kreditas, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas .<


Lizingas paplitęs išsivysčiusiose Vakarų šalyse ir yra vienas iš labiausiai paplitusių mechanizmų, naudojamų šalies finansų rinkoje, nes suteikia naujų galimybių ir privalumų tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui.
Lizingo objektas ir subjektas. Lizingo objektu gali būti įvairios paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: pastatai, žemės sklypas, pramoniniai ir kiti įrengimai, kompiuterinė ir informacinė technika, orgtechnika, parduotuvių įranga ir apipavidalinimas, žemės ūkio mašinos, automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir t.t.
Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma gali būti:
– trumpalaikė (iki vienerių metų);
– vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų);
– ilgalaikė (daugiau nei treji metai).
Per visą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į nuomos objektą išlaiko lizingo davėjas.
Lizingo subjektas. Klasikiniam lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y. kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.
Svarbiausias vaidmuo lizingo operacijoje tenka nuuomotojui lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas nuperka įrangą, mašinas, pastatus ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą perka savo lėšomis arba šiam tikslui gauna banko paskolą. Taigi lizingo davėjas savotiškai finansuoja lizingo objekto vartotoją.
Lizingo davėju gali būti:
komerciniai bankai ir jų filialai, kurių nuostatuose numatyta lizingo veikla;
finansinės lizingo kompanijos, sukurtos specialiai lizingo operacijoms vykdyti. Jos gali veikti kaip banko padalinys;
specializuotosios lizingo kompanijos, kurios be fi
inansinių paslaugų teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas: prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto eksploatavimo klausimais, rūpinasi susidėvėjusių detalių keitimu, teikia juridines konsultacijas lizingo sutarčių rengimo klausimais ir t.t.
specializuotosios lizingo kompanijos dažniausiai palaiko tiesioginius ryšus su tam tikros įrangos gamintojais arba jų atstovais;
firmos, kurioms lizingo veikla nėra pagrindinis verslas, tačiau įstatuose ši veikla numatyta .
Paprastai tokios firmos turi finansinių išteklių ir pajėgumų nesudėtingoms lizingo operacijoms finansuoti.

Antrasis lizingo sandorio dalyvis yra lizingo objekto nuomininkas lizingo gavėjas. Nuomininku gali būti bet kuris ūkinis subjektas, nepriklausomai nuo jo nuosavybės tipo: akcinė bendrovė ar uždara akcinė bendrovė, individuali įmonė ar valstybinė įmonė.

Trečiasis lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto pardavėjas tiekėjas, turintis juridinio asmens statusą: gamybinė įmonė, tiekimo-realizavimo organizacija, prekybos firma ir t.t.

Priklausomai nuo lizingo sandorio dydžio ir kitų sąlygų, lizingo operacijos dalyvių skaičius gali būti didesnis. Be jau išvardytų trijų šalių, lizingo operacijose gali dalyvauti brokerinės lizingo firmos. Jos tiesiogiai nevykdo objekto finansavimo, bet atlieka tarpininko funkcijas tarp tiekėjo, nuomotojo ir nuomininko lizingo procedūros metu. Pvz., užsienio šalyse pasirašant stambias milijonines lizingo sutartis dalyvauja nuo 5 iki 7 šalių: finansinės organizacijos, brokerinės firmos, transporto kompanijos ir kt. Lizingo susitarime gali dalyvauti dvi šalys. Tuo atveju objekto tiekėjas ir nuomotojas yra vienas ir tas pats juridinis asmuo. Įm
monė gamintoja, jos filialai arba dukterinės firmos rengia lizingo projektus ir juos realizuoja lizingo rinkoje.

1. Padėtis pasaulinėje lizingo rinkoje

1.1 Lizingo atsiradimo istorija

Laikoma, jog visi ekonominiai teisiniai santykiai, susiję su lizingu, priklauso šiuolaikiniams ūkiniams santykiams. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Dokumentai liudija, jog nuoma žmonijai žinoma nuo senų laikų.
Išperkamosios nuomos sutarties ištakos siekia net Aristotelio laikus (384/383-322 m.pr.Kr.). Būtent Aristotelis teigė, kad “turto esmė yra jo naudojime, o ne teisėje į jį”. Kitaip sakant, tam kad gautum kažkokį tai pelną nebūtina turėti turto, pakanka tik teisės juo naudotis ir iš to gauti pajamas.
Nuomos sutartys buvo paplitusios IV a. pr.Kr. P.Baltus ir B.Major knygoje “Europos lizingo mokykla” rašė, kad tokios sutartys buvo sudaromos Senovės Šumero valstybėje. Uro mieste rastos molinės lentelės liudija apie žemės ūkio įrankių, žemės, vandens šaltinių, buivolų ir kitų gyvūnų nuomą. Šios 1984m. rastos molinės lentelės pasakoja apie šventikus – nuomotojus, sudarinėjusius sutartis su vietiniais fermeriais. Tačiau senieji Šumero valstybės dokumentai nenurodo konkrečios lizingo atsiradimo datos ir tai nereiškia, jog tokios nuomos sutartys nebuvo sudarinėjamos anksčiau.
Anglų istorikas T.Clark, nagrinėjęs Hamurabio įstatymus, priimtus apie 1775-1750 m. pr. Kr., rado keletą straipsnių, kuriuose labai smulkmeniškai bei įvairiapusiškai išnagrinėti nuomos bei nuomos mokesčių variantai, turto užstato aplinkybės.
Kitos Senovės civilizacijos, įskaitant graikus, romėnus, egiptiečius, laikė nuomą patraukliu, prieinamu ir ka

artais netgi vieninteliu būdu įsigyti žemės, įrankių bei naminių gyvulių.
Senovės finikiečiai, garsėję kaip puikūs jūreiviai bei prekeiviai, nuomojo laivus. Daugybė trumpalaikių nuomos sutarčių garantavo laivo su ekipažu įsigijimą. Šiuolaikinėmis sąlygomis tokios operacijos vadinamos “šlapiu” lizingu.
Senovės Romos teisėje taip pat buvo apibrėžti turtiniai santykiai, susiję su turto valdymu, tačiau be nuosavybės teisės į jį.
Kaip rodo istoriniai šaltiniai nuomojami buvo ne tik žemės darbų įrankiai, tačiau ir karinė technika.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose lizingo operacija paminėta 1066 metais, kai Vilhelmas Užkariautojas išsinuomavo iš Normandijos pirklių laivų Britanijos salų puolimui. Ši operacija nebuvo pamiršta, ir praėjus dviems amžiams, sudaryta pirmoji oficiali lizingo sutartis – kryžiuočiai, ruošdamiesi eiliniam kryžiaus žygiui, šiuo būdu įsigijo karo amunicijos.
XVI amžiuje išperkamąja nuoma Venecijos pirkliai įsigydavo tais laikais brangių inkarų. Grįžę iš kelionių, inkarus grąžindavo savininkams, kurie juos vėl išnuomodavo.
Analogiškos operacijos buvo ir Anglijoje. Vienas iš pirmųjų norminių aktų, reguliavusių santykius labai panašius į lizingo sutarties, buvo 1284m. priimtas Velso įstatymas (Statue of Wales). 1572 metais Anglijoje priimtas įstatymas, leidžiantis “tikrąjį”, o ne “menamąjį” lizingą, t.y. nuomos sutartimis buvo laikomos tik tos sutartys, kurios buvo pasirašomos “protingomis” sąlygomis. Kadangi tuo metu paplito sutartys, kuriomis siekiant apgauti kreditorius, buvo slepiama, kas iš tikrųjų yra turto savininkas, o kas tik nuomininkas. XX a. vystantis pramonei Anglijoje, išaugo lizinguojamų prekių skaičius. Didžiausias vaidmuo čia teko sparčiai besivystančiai geležinkelio bei anglies kasybos pramonei.
Anglies kasyklų savininkai iš pat pradžių pirko vagonus anglies pervežimui, tačiau vėliau tai pasirodė ekonomiškai nenaudinga (augo anglies gavyba, atsidarydavo naujos šachtos, reikėjo vis daugiau vagonų). Mažos įmonėlės ryžosi pasinaudoti susidariusia situacija – jos pirko vagonus ir juos išnuomodavo geležinkelio transporto kompanijoms. Atsirado kompanijos, kurių vienintelis tikslas buvo garvežių ir vagonų nuoma. Po kiek laiko įmonė į sąlygas įtraukė nuomininkui opciono teisę nupirkti vagonus, pasibaigus lizingo sutarčiai. Viena iš šios sąlygos atsiradimo priežasčių – kai egzistuoja turto įsigijimo perspektyva ateityje, tai nuomininkai taupiai ir atsargiai naudojosi išnuomotu turtu, jį labiau saugo. Tokios sutartys buvo vadinamos nuomos-pardavimo sutartimis. Jos davė pagrindą operatyvinio lizingo atsiradimui.
Terminas “lizingas” pradėtas vartoti praėjusio šimtmečio pabaigoje, kai amerikiečių bendrovė “Bell” nutarė ne vien pardavinėti, bet ir nuomoti telefono aparatus, kurių negalėjo pirkti mažiau pasiturintys piliečiai. Tuo pat metu augant lizingo operacijų apimtims, išaugo ir transporto priemonių išperkamoji nuoma. 30-aisiais metais H.Ford labai sėkmingai savo versle panaudojo lizingo operacijas. Tačiau automobilių pardavimo išperkamosios nuomos būdu “tėvu” laikomas Z.Frenk – pardavimų agentas iš Čikagos, kuris pirmasis pasiūlė ilgalaikę automobilių išperkamąją nuomą.
Tačiau tikroji revoliucija šioje finansavimo srityje Amerikoje įvyko 50-aisiais metais, kai masiškai pradėta lizinguoti: technologiniai įrengimai, mašinos ir mechanizmai, laivai, lėktuvai ir t.t. JAV vyriausybė, įvertinusi šį reiškinį, operatyviai įgyvendino lizingo skatinimo programą.
Pirmoji specializuota lizingo bendrovė Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įkurta 1952 metais “United States Leasing Corporation” (įkūrėjas – Henry Shonfeld). 1960-ųjų metų pabaigoje JAV lizingo operacijų apyvarta jau buvo vienas milijardas dolerių. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos lizingas ėmė plisti ir Europoje. Štai 1979 metais įregistruota per 50 mlrd. JAV dolerių vertės lizingo operacijų.
1982 metai ypač svarbūs aviacinei technikai. Tais metais McDonnel korporacija lizingo pagalba sugebėjo išsikovoti dalį rinkos parduodama lėktuvus DC-9-80. McDonnel koncepcija buvo pavadinta “fly before buy” (“pirmiau skristi nei pirkti”).
1988 metais lizingo apyvarta siekė jau 250 mlrd. JAV dolerių. Šiaurės Amerikoje lizingo būdu kasmet atnaujinama 25-30% visos naudojamos įrangos. Anglijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Ispanijoje išperkamąja nuoma įsigyjama 13-17% naujų įrengimų, Italijoje, Olandijoje – 12-14%, Danijoje – 8-10%. Pagal lizingo operacijų apimtį absoliučia išraiška Europoje pirmauja Vokietija. Pajamos iš kilnojamojo turto lizingo toje šalyje 1994 metais siekė 19,2 mlrd. ekiu (apie 24 mlrd. JAV dolerių). Europoje maždaug keturios iš penkių lizingo bendrovių yra dukterinės bankų įmonės. Baltijos šalių išperkamosios nuomos lyderė yra Estija, nes daugiausia šios šalies lizingo rinkos užima kaimynė Suomija. Latvijoje veikia šešiolika.
Pasaulyje daugiausia lizingo būdu parduodami lengvieji automobiliai (38,8%), pramonės įrengimai (24,3%), kompiuteriai ir orgtechnika (13,9%), krovininiai automobiliai (13,8%), lėktuvai, vagonai, laivai (4,2%) (žiūrėti 1pav.). Automobiliai ir kitų transporto priemonių lizingas Lietuvoje taip pat laikomas itin perspektyviu rinkos segmentu.

1 pav. Lizingo išsiskirstymas
80-aisiais ir 90-ųjų metų pradžioje lizingas sėkmingai vystėsi visuose žemynuose. Tam įtakos turėjo lizingo, kaip paslaugos šiame versle dalyvaujančioms šalims teikiami privalumai, o taip pat atskirų valstybių vyriausybių parama šiame versle.
Neatsitiktinai lizingas užima svarbią vietą kapitalo rinkoje. Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse lizingui tenka daugiau kaip 30% naujų investicijų. Per paskutinius 15 metų London Financial Group duomenimis lizingo operacijų apyvarta išaugo beveik 5 kartus ir 1994 metais sudarė 356,4 mlrd. USD.

1 lentelė Lizingo operacijų apyvarta žemynuose (mlrd. USD)

Žemynas Metai

1980 1985 1989 1993 1994
Š.Amerika 37,7 80,8 126,8 132,5 148,0
Europa 13,2 24,7 98,0 79,9 87,5
Azija 6,3 25,9 65,3 81,0 99,2
Australija 4,4 3,9 7,3 4,9 5,9
Afrika 0,5 1,2 3,0 2,0 4,7
P.Amerika 1,5 1,6 2,0 9,31 1,1
VISO: 63,6 138,1 302,4 309,6 356,4

Šaltinis: Leasing Finance. London: Euromoney Books. – 1990., P.4, World Leasing Year Book 1996, p.2.

Paveiksle parodyta kiekvieno žemyno dalis bendrame lizingo versle 1994 metais.

2 pav. Žemynų lyginamasis svoris pasauliniame lizingo versle

Didžiausia dalis lizingo operacijų tenka trims žemynams: Š.Amerikai, Azijai, ir Europai, kuriose 1994 metais lizingo operacijos sudarė 93,9% pasaulinės lizingo apyvartos. 1989 metais šių žemynų apyvarta sudarė 95,9% pasaulinės rinkos. Iki 1993 metų pagal lizingo operacijų apyvartą pirmavo Š.Amerika, antra – Europa, trečia – Azija. 1993 metai pasižymėjo tuo, kad antrą vietą užėmė Azija, nustumdama į trečią Europą. Šis įvykis susijęs su stipria ekonomine krize, apėmusia Europą 1991 metų pabaigoje, ir audringu lizingo vystymusi tokiose Azijos šalyse, kaip Pietų Korėja, Hong-Kongas, Indonezija.
Ypač nepalankūs lizingui buvo 1992-1993 metai. Tai tiesiogiai susiję su paaštrėjusia ekonomine krize išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Pasaulinė lizingo operacijų apyvarta sumažėjo beveik 10% – nuo 345,3 mlrd. USD 1991m. iki 309,6 mlrd. USD 1993m.
Jei lizingo operacijų apyvartos 1992m. krito Š.Amerikoje, Europoje ir Azijoje, tai 1993m. apyvartų mažėjimas pastebimas tik Europoje. Tai buvo gana ryškus apyvartų smukimas, kad net lizingo operacijų apyvartų augimas JAV, Azijoje ir kituose regionuose, neatsvėrė pasaulinės apyvartos sumažėjimo 4%. Lizingui Europoje 1993 metai buvo “juodi”, kai pastarųjų operacijų apyvarta nukrito 79,9 mlrd. USD. Ekonominė krizė Europą palietė labiau nei JAV ir Japoniją. Jau 1994m. pastebimas Europoje lizingo operacijų apyvartos augimas.
Nepaisant to, kad likusių trijų kontinentų (P.Amerika, Australija ir Afrika) lyginamasis svoris bendroje pasaulinėje lizingo apyvartoje sudaro nežymią dalį (1994m. –6,1%), tačiau lizingo verslas čia sėkmingai vystosi ir užima svarbią vietą investicinėje veikloje. Lyginant su 1989 metais šie regionai užėmė papildomai 1,2% pasaulinės rinkos.
Ypač dinamiškai lizingas vystėsi 1990-aisiais metais P.Amerikoje, kuri dabartiniu metu užima ketvirtą vietą. Jos nepalietė pasaulinė lizingo krizė. 1990-1994 metais pastebimas pastovus lizingo operacijų augimas, kurios išaugo beveik penkis kartus. Viena iš šio žemyno šalių Brazilija – patenka į didžiausių lizingo šalių dešimtuką.
1994 metais lizingo operacijų apyvarta P.Amerikoje lyginant su 1993 metais išaugo 18,9%, Australijoje – 21,2%, Afrikoje – 135,5%.

1.2. Lizingo ypatybės atskirose šalyse

a) JAV
JAV tenka apie puse visos pasaulinės lizingo apyvartos. 1986m. JAV įrangos parduota išperkamosios nuomos būdu už 85 mlrd.USD.
Viena iš pagrindinių greito lizingo vystymosi JAV priežasčių – mokesčių lengvatos: pagreitinta amortizacija ir mokesčių lengvata investicijoms. Pavyzdžiui, įrangos pirkimas už 100.000,-USD, investicijų lengvata – 10%. Tačiau tokios nuolaidos galioja tik tada, kai sutartis atitinka nuomai keliamus reikalavimus:
· lizingo sutarties trukmė ne mažiau 30 metų;
· lizingo sutarties pratęsimas galimas, įvertinus įrenginio rinkos kainą;
· nepirkti įrenginio mažiau už protingą kainą, pvz., 1 USD;
· lizingo kompanija neprivalo peržiūrėti mokėjimų grafiko.
Iki 1977 metų firmos galėjo įsigyti įrengimų išperkamosios nuomos būdu, nerodydamos jų savo balansuose. Todėl įmonės, turinčios jau nemažus finansinius įsipareigojimus, galėjo įsigyti įrangos, nerodydamos išaugusios įsiskolinimų sumos. Tokiu būdu tikroji skola buvo slepiama nuo investuotojų ir kreditorių. 1976 metais priimtas įstatymas, kuriame buvo keletas punktų:
· nuosavybės teisė pasibaigus sutarčiai pereina nuomininkui;
· lizingo sutartis suteikia galimybę jai pasibaigus nupirkti turtą pigiau rinkos vertės;
· sutarties trukmė daugiau arba lygi 75% turto naudingo naudojimo laiko.
Paskutiniu metu išaugo grįžtamojo lizingo (naftos tankeriai, geležinkelio konteineriai, kompiuteriai, lėktuvai), operatyvinio lizingo (transporto priemonės, spausdinimo įrenginiai) reikšmė.

b) Didžioji Britanija

Įvedus kai kurių mokesčių lengvatų, Didžiojoje Britanijoje lizingas sparčiau ėmė vystytis tik po 1970 metų. Kompanijos iš apmokestinamų pajamų galėjo 100% nurašyti investicijas. Kompanijos šiomis mokesčių lengvatomis galėjo pasinaudoti tik ataskaitinių metų pabaigoje. Todėl jei įmonė investavo metų pradžioje, ji turėjo kurį laiką laukti naudos iš šios mokesčių lengvatos. Tačiau jei ji parduodavo įrengimus lizingo kompanijai ir po to jį iš pastarosios nuomodavosi (su sąlyga, kad lizingo įmonei finansiniai metai baigiasi anksčiau), tai nauda iš mokesčių lengvatų pasinaudodavo greičiau.

2 lentelė
Finansiniai metai Mokesčiai,% Pirmųjų metų nuolaida, %
Iki 1983/84 52 100
1983/84 50 100
1984/85 45 75
1985/86 40 50
1986/87 35 25

Lizingo įmonės stengėsi kurti savo filialus su skirtingomis finansinių metų pasibaigimo datomis. Investicijų mokesčių lengvata neatlygintina, tačiau atgal ji sugrįžta per mokesčių mokėjimus. Vėliau mokesčiai buvo mažinami pamažu, tačiau tai ne iš karto atsiliepė lizingo vystymuisi.

Tolimesnė lizingo raida priklausys nuo investicijų apimčių, nepelningai dirbančių įmonių skaičiaus ir įmonių sprendimų įsigyti pagrindinių priemonių lizingo pagalba.

c) Prancūzija
Ši finansavimo forma labai paplito Prancūzijoje, ypač jos rūšis “credit buy”. 1967 metų balandyje įkurta pirmoji kompanija “Lokafrance”. Dabar Prancūzijoje lizinguojami lėktuvai, malūnsparniai, laivai, baržos, konteineriai, medicininė įranga, spausdinimo mašinos ir kt. įrengimai. Viena didžiausių Prancūzijos lizingo kompanijų “BNP/Bail”, kurią sudaro kompanijos “Natio Equipment, “Natio Location”, “Natio Energie”, “Locafinance”, “Natiofail”, “Natiocredifail”. Lizinguoti kilnojamąjį turtą pradėta 1960 metais, o Lizingo įstatymas priimtas 1966 metais, kuris įvedė mokesčius perleidžiant teises į įrengimus perparduodant nuomotojui, perleidžiant tretiesiems asmenims, apmokestino kainos skirtumą tarp balansinės prekės vertės ir tos kainos, už kurią parduodama prekė.

3 lentelė
Amortizacijos laikotarpis Minimali kontrakto trukmė
3 metai 3 metai
4 metai 3 metai
5 metai 4 metai
6-7 metai 5 metai
8 metai 6 metai
10 metai 7 metai

Likutinė vertė sudaro nuo 1% iki 7% pradinės prekės vertės. Nuomos mokesčiai mokami kas mėnesį, kas 3 mėnesius, kas 6 mėnesius, kartą per metus. Nuomos mokesčiai gali būti vienodo dydžio, mažėjantys , didėjantys.
4 lentelė
Operacijų skaičius
Metai 1985m. 1986 m. 1987 m. I pusmetis
SIKOMI 1135 1465 894
Ne SIKOMI nariai 312 555 275

Nekilnojamo turto lizingas taip pat apibrėžtas 1966 metų įstatymo. 1967 metais įkurta Operacijų nekilnojamuoju turtu pramonės ir prekybos srityse taryba (SIKOMI). Tai akcinė bendrovė kurios įstatinis kapitalas nemažesnis kaip 10mln frankų. SIKOMI lizingo kompanijoms suteikiamos mokesčių lengvatos: pagreitinta amortizacija, 85% apmokestinamo pelno neapmokestinamas pelno mokesčiu.
Paprastai nekilnojamo turto sutarčių trukmė 15-20 metų. Sutarčių objektai – žemė, statiniai, pavieniai darbai, įrengimai.

d) Austrija

Austrijoje vidutinė sutarties trukmė priklausomai nuo sutarties objekto svyruoja nuo 2 iki 5 metų. Sutartyje nėra numatyta opciono teisė sutarčiai pasibaigus nusipirkti objektą arba galimybės pratęsti sutartį. Sutarties galiojimo metu sudaromas naujas kontraktas naujam eksploatacijos periodui arba vedamos derybos dėl objekto pirkimo.

Kaip Vokietijoje, taip ir Austrijoje lizingo vystymuisi pagrinde įtakos turėjo nuomos įstatymo priėmimas. Austrijoje lizingas vystosi jau daugiau kaip 25 metus. Lizingo būdu netgi įsigyjami vaikų darželiai, mokyklos. Remiantis 1984 metų įstatymu, tam kad pasinaudotum mokesčių lengvatomis, sutarties trukmė turi neviršyti 40-90% bendro sutarties objekto naudojimo laiko ir sutarties objektas turi būti savarankiškas elementas. Viena iš pagrindinių Austrijos lizingo kompanijų – “Reifeisen leasing”.

e) Italija
Pirma lizingo kompanija Italijoje susikūrė 1963 metais. Šiuo metu Italijos lizingo asociacija vienija 50 kompanijų. Stambiausia italų lizingo kompanija “Lokafit” lizinguoja žemės ūkio mašinas, darbo įrengimus, ofiso įrangą, kompiuterius, nekilnojamą turtą, transporto priemones. Šios įmonės steigėja “Bank Nasional de Lavoro”, įkūrusi firmas Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kinijoje, Ispanijoje.

f) Švedija

Švedijoje lizingas atsirado 60-ųjų metų pradžioje. Paprastai šiomis operacijomis naudojosi smulkios ir vidutinės įmonės. Bankai reikalavo tam tikrų įsipareigojimų. Iš pradžių buvo sudaromos sutartys, pagal kurias prekės tiekėjas įsipareigodavo atpirkti prekę, jei klientas neįvykdydavo savo įsipareigojimų lizingo kompanijai. Augant konkurencijai tarp lizingo kompanijų, šis pardavėjo įsipareigojimas sutartyse sutinkamas vis rečiau ir rečiau. Vidutinė sutarties trukmė paprastai trunka 3-5 metus, išskirtiniais atvejais iki 9 metų.

Apibendrinant apžvelgtas Vakarų Europos šalis, JAV, Japoniją matome, jog:
lizingo operacijomis pagrinde užsiima ne bankai, o jų specializuotos įmonės;
lizingo operacijos stiprina ekonomikos sektorių, sukurdamos sąlygas strategiškai svarbių šakų vystymuisi, stimuliuoja kapitalo atėjimą į gamybinę sferą;

tam tikrų mokesčių lengvatų įvedimas skatina lizingo operacijų vystymąsi.

2.Lizingo patrauklumas

2.1. Lizingo privalumai nuomininkui
Lizingas suteikia iki 100% lėšų turto įsigijimui. Dažnai nereikalaujama išankstinių mokėjimų ar depozitų.
Lizingas “neužšaldo” kapitalo, galima daugiau kapitalo skirti apyvartinėms lėšoms, kurios būna labai reikalingos kiekvienos įmonės veiklai. Tai suteikia įmonei didesnį likvidumą.
Nuomos mokesčiai, užfiksuoti lizingo kontrakte, padeda numatyti ir apskaičiuoti išlaidas, prognozuoti pinigų srautus.
Lizingas suteikia užtikrintumą, nes nenutraukiama sutartis, skirtingai nuo overdrafto, kuris turi būti būtinai apmokėtas pareikalavus.
Lizingas suteikia galimybę apsisaugoti nuo infliacijos. Įranga gali būti įsigyjama dabartine kaina, o nuomos mokesčiai mokami iš būsimų pajamų.
Lizingas gali neatsispindėti nuomininko balanse. Lizingas nėra skolinimasis, ir daugelyje šalių nėra apskaitos reikalavimų parodyti nuomojamą įrangą ir atitinkamus būsimų nuomos mokesčių įsipareigojimus nuomininko balanse.
Lizingas padeda išvengti paskolų ėmimo ir kapitalo investicijų apribojimų.
Lizingas padeda išvengti papildomos akcijų emisijos, ir tai apsaugo akcijas nuo galimo nuvertėjimo. Dažnai lizingas yra vienintelis būdas gauti finansavimą be papildomos akcinio kapitalo emisijos.
Lizingas yra paprasta, nesudėtinga operacija. Lizingas minimizuoja administracinius kaštus ir supaprastina mokesčių ir apskaitos procedūras, dokumentaciją.
Lizingas yra efektyvus mokesčių aspektu. Nuomos mokesčiai yra traktuojami kaip veiklos išlaidos ir minusuojamos dar prieš mokesčius.
Leidžia atsižvelgti į įmonės veiklos ypatumus (sezoniškumas, cikliškumas ir pan.).

2.2. Lizingo privalumai nuomotojui
Lizingas finansinėms institucijoms yra papildomas finansinis produktas, iš kurio galima gauti pelną šalia visų kitų finansinių paslaugų.
Lizingas sumažina riziką. Daugelyje šalių yra lengviau ir pigiau nuomotojui atgauti išnuomotą įrangą, jeigu nuomininkas nevykdo įsipareigojimų, negu užstato ar paskolos atveju. Vis dėlto kartais neįmanoma gretai atgauti nuomojamą įrangą arba ji gali turėti žymiai sumažėjusią vertę, ypač jeigu buvo blogai prižiūrima. Be to, nuomininkas kartais gali savavališkai perduoti išnuomotą įrangą kam nors kitam.
Lizingas gali padidinti pelningumą. Mokesčių nauda, atsirandanti dėl įrangos įsigijimo, daugelyje šalių yra paprastai perduodama nuomininkui, sumažinant nuomos mokesčius, tačiau nuomotojas taip pat gali gauti papildomą atpildą, suteikdamas šią paslaugą.
Lizingas suteikia galimybę užmegzti ryšius su naujais gamintojais, tiekėjais. Dažnai nuomininkas pats randa tiekėją ir derasi dėl visų sąlygų, o nuomotojas skiria finansavimą, pats iš karto įsigydamas įrangą iš tiekėjo ir po to lizingo forma nuomodamas nuomininkui. Užmegzti kontaktai su įrangos gamintojais, tiekėjais gali būti panaudojami ateityje.
Lizingo dokumentacija nesudėtinga tiek nuomininkui, tiek ir nuomotojui. Ji yra paprastesnė nei paskolos atveju.
Lizingo kontraktas gali būti greitai užbaigiamas. Nuomininkas dažniausiai greitai priima sprendimus dėl lizingo;
Užtikrina techninių priemonių ir paslaugų, kurių pardavimas kitomis sąlygomis nenaudingas ar negalimas, realizavimą.

2.3. Lizingo privalumai lizingo objekto tiekėjui (gamintojui)
Lizingo kompanija tampa pastoviu ir patikimu gamintojo partneriu, apmokančiu visą užsakymo vertę;
Dėl lizingo atsiranda galimybė įtraukti į potencialių pirkėjų sąrašą tuos vartotojus, kurie dėl savų ir skolintų lėšų trūkumo nėra ekonominių gamintojo interesų sferoje, t.y. palieka jį be potencialaus pelno;
Gamintojas pastoviai bendradarbiaujantis su lizingo kompanija, gali sumažinti išlaidas reklamai, vartotojų paieškai, rinkos tyrimams, nes šias paslaugas teikia lizingo kompanija.

2.4. Lizingo trūkumai
· Gavėjui duoda tik laikiną teisę naudotis įrengimais;
· Gali kainuoti brangiau negu banko kreditas tiems patiems įrengimams įsigyti;
· Nuomos mokestis mokamas per visą lizingo sutarties galiojimo laikotarpį, nes dėl mokslinės-techninės pažangos išnuomotas objektas gali būti neeksploatuojamas.

Pateikiama lizingo procedūros organizavimo bendroji schema:

1. pav. Lizingo procedūros organizavimas

Pirmasis etapas:
1 – lizingo gavėjo paraiška;
2 – išvados dėl lizingo projekto efektyvumo ir būsimojo nuomininko mokumo;
3 – lizingo objekto užsakymas tiekėjui (įmonei gamintojai);
4 – banko kredito gavimas lizingo projektui finansuoti.
Antrasis etapas:
5 – lizingo objekto pirkimo-pardavimo sutartis;
6 – lizingo objekto priėmimo eksploatuoti akto pasirašymas;
7 – lizingo sutarties pasirašymas;
8 – perduodamo nuomai lizingo objekto techninio aptarnavimo sutartis;
9 – lizingo objekto draudimo sutartis.
Trečiasis etapas:
10 – lizingo mokėjimai;
11 – lizingo objekto grąžinimas;
12 – banko paskolos grąžinimas ir palūkanų mokėjimas.

Išvados ir rekomendacijos

Lizingas – netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus:
1. išperkamoji nuoma suteikiama tam tikram laikotarpiui;
2. nuomininkas moka iš anksto nustatytus mokesčius ir tam tikrais terminais;
3. nuomininkas moka lizingo davėjui nuomos mokesčius už išnuomotą turtą;
4. nuosavybės teisę į turtą sutarties laikotarpiu išlaiko lizingo davėjas.
Lizingui būdinga trišalė sutartis – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.
Kiekvienoje šalyje lizingo operacijos vaidina svarbų vaidmenį ekonominiame gyvenime, tačiau jų vaidmuo gali būti didesnis arba mažesnis priklausomai nuo šalies išsivystymo lygio, jos vedamos politikos.
Vakarų šalyse naudojamų lizingo formų įvairovė priklauso nuo įvairių požymių: sandorio dalyvių sudėties, nuomojamo turto rūšies, turto amortizacijos sąlygų, išnuomotų priemonių priežiūros, lizingo mokėjimų formos ir kt. Labiausiai pasaulyje paplitęs lizingo skirstymas į finansinį (finance lease) ir operatyvinį lizingą (operating leasing). Pagrindinis šio skirstymo kriterijus – turto naudojimo terminas lyginamas su turto amortizaciniu laikotarpiu.
Vakarų šalyse lizingas – vienas iš labiausiai paplitusių finansavimo mechanizmų, suteikiantis naujų galimybių ir privalumų tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui.
Atliekant lizingo alternatyvos kiekybinę finansinę analizę naudojami diskontavimo metodai. Labiausiai paplitęs grynosios dabartinės vertės metodas (net present value). Jis pilnai neatspindi visų veiksnių nulemiančių investuotojo pasirinkimą finansavimo šaltinių atžvilgiu, tačiau sėkmingai gali būti naudojamas kaip viena iš svarbiausių sudėtinės analizės dalių. Jo ribotumas pasireiškia tuo, kad pinigų srautai priklauso nuo sutarties sąlygų, kurioms įvertinti reikalinga kokybinė analizė.
Lizingas gali būti alternatyva banko paskolai.
Darbe analizuotas investuotojo galimybės pasirenkant finansavimo šaltinį: lizingą ar paskolą. Atlikus kiekybinę finansinę analizę, galime teigti:
· paprastai palūkanos už nuomą yra apylygės ar kiek aukštesnės nei paskolos, o esant vienodai palūkanų normai, visiškai yra tas pats imti kreditą ir pirkti ilgalaikį turtą ar įsigyti pastarąjį išperkamosios nuomos būdu.
· skaičiavimai ir priimamas sprendimas priklauso nuo diskonto koeficiento, kuris parenkamas priklausomai nuo rizikos ir pinigų srautų judėjimo. Praktiškai visais atvejais renkantis lizingą ar paskolą rizika išlieka ta pati. Pinigų srautai priklauso nuo sutarties sąlygų.
Lizingas vienintelis finansavimo būdas įmonėms, neturinčioms turto įkeitimui arba jau įkeitusioms už paskolas bankams, bei ką tik susikūrusioms įmonėms, turinčioms perspektyvinius verslo planus.

Kiekvienos šalies klestėjimo pagrindas – efektyvus finansinių institucijų ir įmonių funkcionavimas, jų abipusis bendradarbiavimas. Tačiau, kaip rodo praktika, šių institucijų darnaus veikimo ne visada pavyksta pasiekti dėl jų interesų nesutapimo: klientai nori gauti kapitalo už minimalias palūkanas, tuo tarpu bankai, lizingo kompanijos nori gauti kuo didesnius procentus. Todėl manau, kad spartesnius augimo tempus pasieks ne tos lizingo kompanijos, kurios stengsis didinti savo apimtis, o tos, kurios sugebės diversifikuoti savo veiklą ir suderinti savo bei klientų norus.

PRIEDAI

EUROPOS LIZINGO RINKOS LYDERĖS 1998 M.

Šaltinis: Leaseurope

LITERATŪRA:

1. Lakis V. Lizingo apskaita Vakarų šalyse // Apskaita ir kontrolės. 1995, nr.10.
2. Gruodis J. Lizingas. Galbūt tai išeitis stokojančioms lėšų įmonėms // Naujasis kapitalas. 1994, Nr.4, 9, 10, 11.
3. Dzikevičius Audrius. Įrengimų nuomos įvertinimas. Iš Finansai&Investicijos
4. Dainauskienė I. Lizingas. – V.: LII, 1996.
5. Ruchovienė D. Alternatyvios įmonės veiklos finansavimo rūšys – lizingas ir faktoringas // Ekonomika ir vadyba 97: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. /KTU. – K., 1997. P.

Leave a Comment