Lietuvos valstybės biudžetas:pajamų formavimas ir jų paskirstymas

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1.LIETUVOS BIUDŽETO ISTORIJA..............................4
2.LIETUVOS BIUDŽETAS..............................5
3.PAJAMŲ SISTEMOS KŪRIMAS..............................6
4.LIETUVOS BIUDŽETO IŠLAIDOS..............................10
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI..............................13
LITERATŪRA..............................14

ĮVADAS

Kaip žinia, bet kurios pasaulio valstybės ir ekonomikos valdymo funkcijoms vykdyti yra suformuojama atitinkama valdžia. Šioms funkcijoms vykdyti ši, savo ruožtu, nustato būtinų valstybei lėšų surinkimo, paskirstymo ir panaudojimo atitinkamą sistemą, kurios pagrindą sudaro tam tikro laikotarpio pajamų ir išlaidų biudžetas. Mūsuose biudžetai sudaromi vieneriems metams – nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d.
Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kaupiama pajamų dalis, skirta Respublikos švietimo, mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos ap psaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės valdžios valdymo įstaigoms išlaikyti bei krašto apsaugai. Biudžetų pajamas sudaro Lietuvos Respublikos įstatymais nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biudžetus. Biudžetų išlaidas sudaro Lietuvos Respublikos Seimo paskirstytos jų pajamos pagal valstybės vykdomas funkcijas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamus asignavimus įvairioms programoms įgyvendinti.
Biudžetas – tai planuojamas valstybės pajamų ir išlaidų sąmata nustatytam laikui. Todėl šio darbo pagrindinis tikslas yra išnagrinėti, kas sudaro Lietuvos valstybės pajamas ir išlaidas. Kaip yra formuojamos pajamos, kur ir kaip yra paskirstytos išlaidos, ka am skiriama daugiau pinigų kam mažiau. Tai yra svarbu žinoti, nes esame Lietuvos Respublikos piliečiai ir mokame mokesčius iš kurių ir sudaromas biudžetas. Todėl turime žinoti kur ir kaip yra panaudojami mūsų pinigai.
1.LIETUVOS BIUDŽETO ISTORIJA

Lietuva buvo viena iš pirmųjų Eu

uropos valstybių, pradėjusių dar XV a. pabaigoje sudarinėti biudžeto formos sąmatas. XVII a. pajamų ir išlaidų sąmatos buvo jau visiškai sistematingai ruošiamos. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos biudžetas sudarytas 1919 m. vokiškomis markėmis. Tačiau iki 1923 m. biudžetai buvo labai nepastovūs ir nuolat keičiami. Tik 1922 m. gale įvedus nuosavą lito valiutą, valstybės biudžetas pradėtas statyti ant tvirto pagrindo. Naujos valstybės kūrimas, karas už krašto laisvę, vokiškosios markės infliacija ir reikalas pritaikyti neišvystytą Lietuvos ūkį prie besikeičiančios pasaulio rinkos dar kelerius metus kliudė stabilizuoti valstybės biudžetą. Gana anksti susirūpinta nustatyti tvarką biudžetui ruošti, priimti bei vykdyti. Seimas dviem skaitymais buvo priėmęs valstybės biudžetui sudaryti įstatymo projektą, kuris ir liko projektu. Vyriausybė biudžetus tvarkė pagal 1925 m. ministrų kabineto priimtą naują projektą. Lietuvos biudžeto nomenklatūra buvo formalinė, ne es pajamos ir išlaidos buvo grupuojamos pagal ministerijas ir įstaigas. Priimtas biudžetas buvo skelbiamas įstatymų leidimo tvarka Vyriausybės Žiniose.
Biudžeto sąskaityba buvo kameralistinė. Dviguba sąskaityba viešajame ūkyje Lietuvoje nepraktikuota. Valstybės iždo kasininko pareigas atliko Lietuvos Bankas už suteiktą jam išimtinę notų emisijos teisę. Pajamų ir išlaidų vykdimo teisėtumą prižiūrėjo ir tikrino Valstybės kontrolė.

Pajamos: 1. tiesioginiai mokesčiai. Šie mokesčiai buvo skiriami ne pagal visas mokėtojo pajamas, bet pagal pajamų šaltinius. Mokesčių tarifai buvo neaukšti. Žemi tarifai daug prisidėjo prie savos pramonės ir
r prekybos išsivystimo ir plėtimosi. Palaikydama žemės ūkio gaminių kainas, valstybė išleisdavo dažnai tą pačią sumą, kurią surinkdavo žemės mokesčiais. Ūkininkai buvo skatinami gaminti – mokesčius turėjo mokėti visi, o valstybės paramą gaudavo tik tie, kurie gamino ir gaminius parduodavo. Buvo tokie mokesčiai: žemės, nekilnojamo turto, verslo, darbo pajamų, palaikų, nuosavybės perleidimo ir kiti.
2. netiesioginiai mokesčiai. Juos sudarė akcizai ir muitai. Akcizais buvo apdedamos šios prekės: spiritas, alkoholiniai gėrimai, tabakas ir jo dirbiniai, dektukai, arbata, mielės, cukrus ir žibalo bei gazolino dirbiniai. Įvežamieji muitai buvo efektyvi priemonė importui tvarkyti. Jie buvo apsaugos ir fiskalinio pobūdžio. Įvežamos prekės buvo apmuitinamos pagal prekių vertę. Proteguojant eksportą, valstybė dažniausiai išleisdavo prekes užsienin be muito. Tačiau kai kurioms žaliavoms buvo uždedami išvežamieji muitai tikslu plėsti savo pramonę.
Išlaidos: šios išlaidos skirstomos į paprastas ir nepaprastas. Paprastas išlaidas sudarė einamos išlaido krašto apsaugai, atlyginimai valstybės tarnautojams, valstybės geležinkelių, pašto ir telegrafo įstaigų išlaikymas, kelių tiesimas ir tiltų statymas, švietimo įstaigų išlaikymas. Nepaprastas išlaidas sudarė krašto apsaugos reikalams, žemės ūkiui racionalizuoti, akcijoms pirkti, valstybės pastatams statyti, geležinkelių apyvartos kapitalui padidinti, telefono automatinėms stotims statyti.
2.LIETUVOS BIUDŽETAS

Valstybės biudžetas – tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas. Skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu. Jeigu valstybės pajamos ly

ygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas, ir biudžeto saldas lygus nuliui. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas yra deficitinis, atitinkamai biudžeto saldas bus neigiamas. O jeigu valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yra perteklinis, atitinkamai biudžeto saldas bus teigiamas.

Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai įvairūs mokesčiai, kuriuos galima suskirstyti į tris stambias grupes:
1. privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. Tai fizinių asmenų pajamų mokestis ir juridinių asmemų pelno mokestis. Atsiskaitymai socialiniam draudimui taip pat priskiriami šiai mokesčių grupei;
2. nuosavybės, t.y. nekilnojamo turto mokesčiai. Į šią grupę įeina žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, palikimo mokestis ir kiti mokesčiai, kuriais gali būti apmokestintas nekilnojamasis turtas;
3. prekių ir paslaugų pardavimų mokesčiai, kuriems priskiriami pridėtinės vertės mokestis, akcizai, importo muitai.
Mokesčius taip pat galima suskirstyti į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiais mokesčiais vadinami tokie mokesčiai, kuriais betarpiškai apmokestinami privatūs asmenys ir įmonės, o netiesioginiais mokesčiais – tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos. Pajamų ir turto mokesčiai priklauso tiesioginių mokesčių grupei, o prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai – netiesioginių mokesčių grupei.
Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į keturias grupes:
1. valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas (pavyzdžiui, valstybiniai žemės ūkio produktų supirkimai, karinės technikos pirkimas ir kt.);
2. valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos, pavyzdžiui, kelių tiesimo, uo

ostų statybos išlaidos ir kt.;
3. transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai išlaidų grupei priskiriami mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, pensijų, nedarbo pašalpų išmokėjimai, subsidijos įmonėms;
4. valstybės skolos palūkanos.
Šios keturios valstybės išlaidų grupės kartais skirstomos tik į dvi stambias dalis – einamąsias išlaidas ir kapitalinių įdėjimų išlaidas. Einamosioms išlaidoms priskiriamos darbo užmokesčio ir perkamų prekių bei paslaugų išlaidos, transferiniai mokėjimai ir valstybės skolos palūkanų mokėjimai, o kapitalinių įdėjimų išlaidos – tai valstybės investicijos. Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos, investicijoms tenka santykinai nedidelė valstybės išlaidų dalis (apie 10 proc.).

3.PAJAMŲ SISTEMOS KŪRIMAS

Svarbus ekonomikos pertvarkymo klausimas – naujos valstybės pajamų sistemos kūrimas. Ekonominio savarankiškumo sąlygomis keičiasi valstybės biudžeto esmė ir paskirtis, biudžeto pajamų ir išlaidų pobųdis bei struktūra. Kiekviena valstybė atlieka apsaugos, komercinę – gamybinę, administracinę, vystymo (švietimo, mokslo ir kt.) funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikalingi finansiniai ištekliai. Svarbiausias finansinis išteklius – mokesčiai.
Biudžetas yra ekonominė kategorija, išreiškianti piniginius santykius sudarant ir naudojant piniginių lėšų fondą. Tai ir yra materialinis valstybės biudžeto turinys.
Biudžeto esmė pasireiškia jo pajamų ir išlaidų sudėtyje. Valstybės pajamos turi būti dvejopos – mokestinės ir nemokestinės. Mokesčiai yra valstybės ar teritorinės valdžios nustatyti įstatyminiais aktais privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą.
Mokesčių ekonominis, socialinis vaidmuo pasireiškia jų funkcijose. Svarbiausios funkcijos yra šios: fiskalinė ir regulevimo. Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad valstybės biudžeto pajamos formuojamos daugiausia iš mokeščių.
„Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau“ – Žanas Baptistas Kobertas, XVII a. prancūzų valstybės veikėjas.
Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B. Franklinas: „ Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai“. Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: „Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka“.
Mokesčiai – ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet vykdant mokesčių politiką skatinamas šalies ekonomikos vystymasis (arba žlugimas), mokesčiai veikia infleciją, nedarbą. Šiuo atveju pasireiškia mokesšių reikalingumo funkcija. Mokesčiai nesiejami su kažkokiu atpildu, nauda mokėtojui, todėl mokėtojai mokesčius vertina kaip tam tikrą naštą.
Mokesčių sistema yra tarpusavyje susijusių, vienas kitą papildančių, ribojančių ir sąlygojančių mokesčių visuma. Visi mokesčiai įteisinti įstatiminiais aktais.
Mūsų respublikos mokesčių sistema yra derinama (taikoma) prie visame pasaulyje taikomų mokesčių. Mokesčių sistema keičiama ir tobulinama taip: tikslinamos mokesčių rūšys, mokesčių objektai, keičiamos atskiros nuostatos, tarifai. Labai svarbu nustatyti biudžeto pajamų įmokas, jų ritmingumą. Per didelis ūkinių objektų pajamų apmokestinimo normų didinimas silpnina ūkinę iniciatyvą, mažina ekonominio augimo galimybes. Ir atvirkščiai: biudžeto pajamų mažinimas apriboja svarbių socialinių – ekonominių klausimų sprendimo galimybes. Norint nustatyti ekonominę ribą tarp biudžeto įmokų ir išlaidų, reikia ištirti ir suderinti ekonominių subjektų ūkiskaitinius interesus ir jų poveikį santykiams su biudžetu, o taip pat biudžeto interesų įtaką ūkinių subjektų ekonominei veiklai. 1990 – 1991 m. Lietuvoje buvo priimtas pagrindinių mokesčių paketas, kurį sudarė: Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinas įstatymas, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas, bendro akcizo, individualaus akcizo, muitų įstatymai. 1994 – ieji metai laikomi mokesčių reformos metais. Įsigaliojo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas; priimti įmonių ir organizacinių nekilnojamo turto mokesčio, žyminio mokesčio, Konsulinio mokesčio, įstatymai. Pagrindinės reformos tikslas – gerokai išplėtus apmokestinimo bazę ir įgivendinus mokesčio teisingumo nuostatą, sumažinti mokesčių tarifus.
Mokesčiu sistemos pagrindinės tobulinimo kryptys yra:
• plėsti apmokestinamų objektų bei subjektų bazę;
• juridiniams asmenims taikyti progresyvinę mokesčių tarifų skalę;
• kompleksiškai išnagrinėti esamos mokesčių sistemos efektyvumą, gaunamą ekonominę bei socialinę naudą (nuostolį), po to daryti sprendimus siekiant kuo didesnio mokesčio efektyvumo;
• labiau pagrįsti valstybės išlaidų programas ir informuoti visuomenę apie panaudotų lėšų tikslingumą.

Naujoji mokesčių sistema turi turėti šiuos reikalavimus;
• kaupiamos lėšos turi padengti visas išlaidas;
• mokesčiai neturi būti dideli (per dideli mokesčiai sudaro sąlygas šešėlinei ekonomikai, nusikalstamai veiklai, jie riboja norą gauti daugiau pajamų bei skatina valstybės apgaudinėjimą);
• tiesioginės ir netiesioginės įplaukos turi būti lygios. Teisinesni socialiniu požiūriu tiesioginiai mokesčiai, nors juos surinkti kainuoja brangiau. Todėl reikia ieškoti socialinio teisingumo ir praktinių mokesčių rinkimo galimybių balanso;
• mokesčių sistemoje turi būti nedaug, jie turi būti nesudėtingi, neperkrauti lengvatomis. Reikia, kad juos suprastų mokėtojai.

Kiekvienas mokestis susideda iš šių elementų:
• subjekto, objekto, šaltinio, apmokestinamųjų vienetų, tarifų.
Mokesčio subjektu (arba mokėtoju) yra fiziniai ir juridiniai asmenys, privalantys mokėti įstatymais nustatyta tvarka tam tikrus mokesčius. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju – tai susiję su vartojimo mokesčiais.
Mokesčių objektais laikomi daiktai, darbų, pajamų vertė, kurie apmokestinami įstatymais nustatyta tvarka. Tai galėtų būti fizinių ir juridinių asmenų pajamos, jų turtas, prekių vertė, tam tikros veiklos rūšys, teisė naudotis gamtos ištekliais, parduodamo turto kitiems asmenims vertė, produkcijos, darbų, paslaugų pridėtoji vertė ir kt. objektai.
Mokesčio šaltiniai – tai subjektų pajamos, pelnas, darbo užmokestis. Iš šių pajamų ir mokami mokesčiai.
Apmokestinamu vienetu laikomas objektas matavimo vienetas. Pajamų mokesčiovienetas – litas (šalies piniginis vienetas).
Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamo objekto vienetą.
Mokesčio tarifai nurodomi absoliučiais dydžiais arba procentais.
Procentiniai mokesčių tarifai dažniausiai taikomi kaip proporciniai ir progresiniai. Proporciniai – kai skaičiuojami pagal vienodą procentą nuo apmokestinamosios objekto apimties (pelno mokestis). Progresiniai – augant objekto apimčiai, didėja taikomų normų (tarifų) skalė (pajamų mokestis).
Pagal mokesčių nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai mokami valstybės biudžetui ir savivaldybės biudžetui. Valstybės biudžetui mokami pajamų, pelno mokestis, muitų rinklevos, akcizai.
Mokesčiai pagalėmimo būdą skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiamsmokesčiams priskiriami pajamų, pelno mokesčiai, onetiesioginiams – per kainų sistemą gauti mokesčiai. Pastaruosius mokesčius (daugiausia tai masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų priedai) sudaro pridėtoji vertė, akcizai, muitai. Šie mokesčiai įjungiami į prekių kainą ir paimami iš pirkėjo, o juos paėmusi įmonė sumoka biudžetui.
Netiesioginiams mokesčiams priskiriami ir fiskaliniai monopoliai.
Fiskaliniams monopoliams priskiriama socialiai žalingų prekių gamyba. Valstybė nustato maksimalias kainas, kad neskatintų, ribotų šių prekių vartojimą ir papildytų biudžeto pajamas svarbiausias vaidmuo tenka tiesioginiams mokesčiams, jie sudaro apie 54% biudžeto mokestinių įplaukų. Tiesioginiai mokesčiai taikomi pajamoms, turtui ir sumažina mokėtojo vartojimo lygį sumokėtų mokesčių suma. Šie mokesčiai tiesiai imami iš mokesčių mokėtojų.
Administracinio paprastumo principu siekiama, kad mokesčių ėmimas nebūtų sudėtingas, brangus, kad mokesčiai būtų pakankamai tiksliai nustatyti ir patogūs mokėtojams.
Mokestinių įplaukų produktyvumu ir elastingumu užtikrinama pakankama biudžeto pajamų apimtis valstybės išlaidoms padengti.
Šiuo metu Lietuvoje imami šie mokesčiai:
1. fizinių asmenų pajamų mokestis.
2. juridinių asmenų pelno mokestis.
3. pridėtinės vertės mokestis.
4. akcizai.
5. žemės mokestis.
6. valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis.
7. įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis.
8. muitai.
9. žyminis mokestis.
10. konsulinis mokestis.
11. prekyviečių mokestis.
12. mokestis į kelių fondą.
13. mokestis už valstybinius gamtos išteklius.
14. mokestis už aplinkos teršimą.
15. vietinės rinklevos.
16. mokestis už valstybinio kapitalo naudojimą.

Lietuvoje yra svarbiausi pajamų ir pelno mokesčiai, fizinių asmenų pajamų mokestis, pridėtinės vertės mokestis. Šie mokesčiai sudaro didžiają dalį biudžeto pajamų. Galima teigti, kad šie mokesčiai yra per dideli. Lietuvoje mokami mokesčiai sudaro valstybės biudžeto pajamas.
Kai kurie Lietuvos mokslininkai teigia, jog Lietuvoje nėra mokesčių sistemos. O mūsų nuomone, Lietuvoje yra rimta mokesčių sistema. Turime net 17 mokesčių bei rinkliavų. Lietuvoje imamais mokesčiais nėra patenkinti nei ūkio subjektai, nei gyventojai. O Lietuvos mokesčių lygis yra net aukštesnis, nei daugelyje Europos šalių. Mūsų šalies mokesčių būdingas bruožas – aukštas netiesioginių mokesčių lygis. Šie netiesioginiai arba vartojimo mokesčiai duoda net daugiau nei pusę visų nacionalinio biudžeto pajamų. Mokesčių mokslo teoretikai teigia, jog tokie netiesioginiai (vartojimo) mokesčiai vyrauja neišvystytos ekonomikos šalyse.
4.LIETUVOS BIUDŽETO IŠLAIDOS

Valstybės biudžete sukauptos lėšos naudojamos bendravalstybinėsms reikmėms finansuoti švietimo, kultūros, sveikatos, apsaugos, sporto, socialinės apsaugos ir paramos, programoms vykdyti, mokslui, gamtos apsaugai, ūkio plėtimui, krašto apsaugai, valstybės valdžios ir valdymo bei teisėtvarkos išlaidoms, viešajai tvarkai, visuomenės apsaugai, ir kitoms priemonėms įgivendinti. Biudžetų išlaidas sudaro Lietuvos Rrespublikos Seimo paskirstytos jų pajamos pagal valstybės vykdomas funkcijas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamus asignavimus įvairioms programoms įgyvendinti.
Įvairūs duomenys rodo, kad didžiausią nerimą visuomenei kelia įvairiais būdais valdžios padarytos valstybės skolos. Jos 2001 m. pabaigoje siekė net 22,8 milijardų litų, arba 48,4 proc. bendrojo vidaus produkto. Mūsų valstybės skolos žymiai viršija įprastų tarptautinių skolinimosi normų, standartų ir limitų, o taip pat ir Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijų – 28 – 29 proc. bendrojo vidaus produkto. Taigi matome, kad valdžia peržengia bet kokią skolinimosi ribą. Kad gražinti valdžiai skolą skolintojams, prireiks apie 1656,7 tūkstančio darbą turinčių ir visą darbo dieną dirbančių žmonių, kurie valdžios padarytoms skoloms grąžinti per metus uždirbtų po 12,4 tūkstančių litų.
Labai daug ir visiškai ekonomiškai bei politiškai nepagrįstai mokesčių mokėtojų pinigų yra skiriama krašto apsaugai. 2001 metais krašto apsaugai valdžia numatė ir skyrė apie 919,1 milijonų litų arba 1,95 proc. bendrojo vidaus produkto, tai yra net 7,3 karto daugiau, palyginus su 1995 metų, ir 1,5 karto daugiau, palyginus su 2000 metais krašto apsaugai skirtomis lėšomis.
Valstybėje kilo šurmulys – seime buvo svarstomas 2003 metų biudžeto projektas. Finansų ministrė suskubo jį pavadinti ir socialiai orientuotu, ir integraciniu. Beje, socialiai orientuotais buvo skelbiami bene visi pastarųjų metų biudžetai. Keli šimtai milijonų litų, skirtų daugiau nei pernai visuomeninėms socialinėms reikmėms tenkinti, dar neįrodo, kad biudžetas yra būtent toks. Dar kebliau pagrįsti tezę, kad biudžetas yra nukreiptas į euroatlantinę integraciją. Finansų ministrės tvirtinimas, kad 150,7mln. Lt didėsiančios valstybės valdymo išlaidos bus skirtos neva valdininkų administraciniams gebėjimams tobulinti, stojant į Europos Sąjungą, deja, dar ne pagrindimas. Nes pamirštama pranešti, kad nemaža dalis valdymo išlaidų bus skirta valdininkų atlyginimams didinti. Vien užsienio reikalų ministerijos investicinėms programoms finansuoti iš valdymo išlaidų eilutės yra numatyta skirti 25,9mln. Lt, o tai kurkas daugiau negu pernai. Itin dosniai valdymui skirtų biudžeto lėšų ketinama atseikėti muitinės departamentui. Be 96,8mln. Lt paprastųjų išlaidų, dar 58,8mln. Lt numatyta investicinėms programoms. Beje, muitinės pasirengimui eurointegracijai bus investuota vos 0,9 mln. Lt. Tuo tarpu žemės ūkiui, kurio pasirengimą eorointegracijai reikėtų remti visomis išgalėmis, ketinama skirti net 51,7mln. Lt mažiau nei pernai. Yra gerai žinoma, kad būtent agrarinį sektorių dėl daugelio priežasčių yra sudėtingiausia parengti stojimui į Europos Sąjungą. Akivaizdu, kad valstybės dėmesio tam skiriama vis mažiau. Todėl šia prasme 2003 metų biudžeto projektą geriau tiktų vadinti antiintegraciniu.
Be abejo, pasirengimas stoti į NATO pareikalaus nemažų lėšų. Todėl išaugs didesnės išlaidos krašto apsaugai.

Lietuvos biudžeto deficitas 1,312 milijardo litų

IŠVADOS PASIŪLIMAI

Norint turėti stiprų biudžetą, efektyviam valstybės funkcijų vykdymui ir finansavimui reikalinga gerai sutvarkyta mokesčių sistema. Tai yra šaknys, iš kurių išauga biudžeto medis. Jeigu šaknys buvo silpnos, medis kežės ir neduos gerų vaisių. Tam, kad jos vešėtų, reikia puoselėti dirvą, tai yra tinkamai parengti įstatymų bazę. Be to, reikia žinoti kaip tą medį auginti. Dažnai per daug vandens gali irgi pažeisti šaknis, ir medis nustos augęs, o gali net pradėti ir vysti. Taip pat ir ūkyje, esant per dideliems mokesčiams, biudžeto pajamos nustoja augusios, o dažnai ir mažėja. Ne visi gali būti sodininkais, ne visi moka tvarkyti valstybės finansus, juolab kad pastarųjų „augimas“ yra daug sudėtingesnis procesas, nes čia figūruoja visuomeniniai santykiai ir yra neišvengiamas visuomenės interesų derinimas.
Dar A. Rišeljė savo veikale „Politinis testamentas“ rašė: „Būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktų jų mokėtines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau, negu reikalinga valstybei“. Taigi mokesčių sistemos pagrindinis tikslas – surinkti į biudžetą kuo didesnes pajamas, turint kuo mažiau ekonominių ir socialinių išlaidų, tai yra darant kuo mažesnę stabdomąją įtaką verslui plėtoti.
Siekiant racionaliai panaudoti mokesčių mokėtojų pinigus, pirmiausia reikėtų įstatymais nustatyti, kur ir kaip valdžia gali naudoti mokesčių mokėtojų pinigus.
Reikėtų griežtai apriboti, kur valdžia gali naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, o kur negali. Įstatymais taip pat reikėtų įtvirtinti nuostatas, kam valdžia privalo skirti biudžeto pinigus, kam gali ir kokias programas finansuoti jai draudžiama, bei kokios gali būti maksimalios biudžeto išlaidos. Įteisinus šias nuostatas, tuomet mokesčių mokėtojai žinotų, kiek jiems kainuoja ir kainuos išlaikyti valstybę, ir kam šios lėšos yra ir bus skiriamos.
Kol tauta neapsisprendė, ar integruotis į NATO, ar ne, reikėtų mokesčių mokėtojų pinigus, skirtus krašto apsaugai sumažinti lėšas iki 1% bendrojo vidaus produkto. Sumažintas iki 500 milijonų litų krašto apsaugai skiriamas lėšas, reikėtų investuoti į žmogiškuosius išteklius švietimui, mokslui, žmonių profesiniam parengimui, sveikatos apsaugai ir visuomenės informatizavimui.
Per pusę ir daugiau reikėtų sumažinti ir valstybės bei ekonomikos valdymo institucijose dirbančių valdininkų skaičių, o išlaisvintas atitinkamas biudžeto lėšas – iki 400 milijonų litų, reikėtų skirti viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai gerinti, žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei ir veterinarijai plėtoti. Tik racionalus mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas gali padėti atversti šalį į ekonomikos suklestėjimą ir žmonių gerovę.
LITERATŪRA

Biudžeto kryptys – išlaidavimas// Atgimimas. – 2002, spalio 18 – 24.
Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija, 2003.
Gegužis A. Biudžeto įplaukos ir mokesčių našta// Požiūris. – 2001, rugpjūčio 20-26.
Lietuvių enciklopedija. T .15. – Vilnius: lietuvių enciklopedijos leidykla. 1990.
Lietuvos mokesčių sistemos raida. – Vilnius. 1998.
Purvinskas K. Lietuvos ekonominė socialinė būklė ir plėtros strategija. – Vilnius. 2001.
Sniečka. Makroekonomika. – Kaunas: Kauno technologijos universitetas. 2001.

Leave a Comment