Lietuvos respublikos gyventojų vartojimo struktūra, jos kitimas

TURINYS

1. Įvadas 3
2. Verslo ir vartotojų pasitikėjimas 3
3. Vartotojo elgsena 4
4. Lietuvos gyventojų vartojimas ir jo kitimas 7
5. Kaimo ir miesto gyventojų vartojimo palyginimas 8
6. Kainų įtaka vartojimui 10
7. Vartojimo prekė – kontrabanda 12
8. Išvados 14
9. Naudota literatūra ir šaltiniai 14

ĮVADAS

Kaip rodo statistika, Lietuvos ekonomika yra viena iš sparčiausiai augančių ekonomikų Europoje. Lietuvai įstojus į ES ženkliai padidėjo finansinė parama lietuvos žemdirbiams, galvijų augintojams ir kitoms žemės ūkio šakoms. Ši parama paskatino žemės ūkio plėtrą, naujų darbo vietų atsiradimą, o tai ir lėmė spartų ekonomikos augimą, jos vystimąsi. Augant darbo vietoms augo ir žmonių paajamos, o augant pajamoms augo gyventojų vartojimas. Pabandysime į visa tai pažiūrėti plačiau, nustatyti tikrąsias Lietuvos gyventojų vartojimo kitimo priežastis ir vartojimo ypatumus.

VERSLO IR VARTOTOJŲ PASITIKĖJIMAS

Gyventojų vartojimas labai priklauso nuo vyraujančių kainų, todėl labai svarbus jų lygis ir stabilumas. Tuo tarpu verslininkai suinteresuoti tuom, kad gyventojų vartojimas nemažėtų, todėl tarpusavio pasitikėjimas yra labai svarbus faktorius, lemiantis prekių paklausą.
Lietuvoje vartotojų ir verslo atstovų nuomonių tyrimai, kaip einamosios ūkio būklės įvertinimo ir prognozavimo metodas, žengia pirmuosius žingsnius, tuo tarpu pasaulio praktika roodo, kad vartotojų ir gamintojų pasitikėjimo indeksai atlieka gana svarbų vaidmenį ekonominėje analizėje. Vartotojų nuomonę pagal bendrą programą Europoje pradėta tirti 1972 m. ir dabar šios apklausos nuolat atliekamos 14 Europos Sąjungos šalių (programoje nedalyvauja tik Liuksemburgas), o praėjusiais metais Europos Komisijos in

nicijuotas projektas apėmė visas šalis – kandidates į ES.
Verslo tendencijų tyrimų srityje yra gerai žinomas IFO verslo klimato indeksas, kuris kiekvieną mėnesį apskaičiuojamas Vokietijoje. IFO instituto apklausoje dalyvauja daugiau nei 7000 pramonės, statybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos Vakarų ir Rytų Vokietijos įmonių vadovų.
Vartotojų nuotaikos tyrimai yra itin svarbūs, nes vartojimo išlaidos sudaro didžiąją visuminės paklausos dalį ir jų svyravimai sąlygoja bendrojo vidaus produkto pokyčius. Vartotojų pasitikėjimo indeksai plačiai taikomi tiek makrolygiu, tiek ir mikrolygiu. Valstybės institucijos dažniausiai juos naudoja savo ekonominės politikos efektyvumui “išmatuoti” ir naujoms gairėms nustatyti. Indekso kilimas reiškia, jog po tam tikro laiko turėtų padidėti vartojimo išlaidos, prekių ir paslaugų apyvarta, PVM įplaukos. Indeksui sumažėjus galima laukti užsienio valiutos paklausos padidėjimo, intensyvesnio gyventojų taupymo ir pan. Vidaus ir užsienio prekių beei paslaugų tiekėjai pagal Vartotojų vertinimų indeksą gali spręsti, ar jiems reikėtų padidinti (sumažinti) prekių pasiūlą vietos rinkoje. Bankai ir kitos finansinės institucijos taip pat gali turėti iš šio rodiklio naudos, siekiant nustatyti gyventojų santaupų kitimo tendencijas ir pagal tai koreguojant indėlių palūkanų normų politiką.
Pasitikėjimo rodikliai ne tik rodo ekonomikos „klimato“ pokyčius, bet ir tiesiogiai įtakoja makroekonomikos rodiklius ir procesus. Pavyzdžiui, pastaruoju metu nesunku buvo pastebėti, kad prognozuojami ir faktiniai Mičigano universiteto ir IFO indeksai sukeldavo JAV dolerio kurso svyravimus eu
uro atžvilgiu.
Lietuvoje 2001 m. pabaigoje Statistikos departamentas pradėjo skelbti Ekonominių vertinimų rodiklį (Economic Sentiment Indicator), kuris skaičiuojamas kaip svarbiausių ekonomikos dalyvių – vartotojų ir gamintojų (nefinansinių paslaugų tiekėjų) – pasitikėjimo integruotas rodiklis. Bendrasis Ekonominių vertinimų rodiklis (EVR) yra keturių sudėtinių dalių – vartotojų, pramonės, statybos bei prekybos pasitikėjimo rodiklių aritmetinis svertinis vidurkis (atitinkami procentiniai svoriai sudaro 20, 40, 20, 20). Vartotojų pasitikėjimo rodiklis (VPR) apskaičiuojamas apklausiant 1200 respondentų. EVR nustatyti panaudojami ir verslo tendencijų pramonėje, statyboje ir prekyboje tyrimų duomenys. Jų pagrindu apskaičiuojami atitinkami pasitikėjimo rodikliai. Kiekvienas rodiklis gali būti analizuojamas ir atskirai.
VPR smukimas yra sunkiai paaiškinamas, turint galvoje spartų ekonomikos augimą, nedarbo lygio mažėjimą, atlyginimų padidėjimą viso ūkio mastu. Tačiau pasaulinė praktika rodo, kad ekonomikos dalyviai mažiau reaguoja į makroekonominės aplinkos pokyčius, tačiau jų nuotaikos stipriai koreliuoja su įvykiais ir pasikeitimais mikrolygyje. Kita vertus, suprantama ir tai, kad esant tokiam įspūdingam ekonomikos augimui, kokį turėjome pernai, žmonės laukė ženklesnio savo materialinės padėties pagerėjimo.

VARTOTOJO ELGSENA

Sveikas protas sako, kad, mažėjant kainoms, vartotojas pajėgia nusipirkti daugiau prekių. Pajamų ir substitucijos efektas tai paaiškina labiau formalizuotai. Fundamentaliai vartotojo elgseną galima pagrįsti naudingumo teorija. Ji remiasi tokiomis prielaidomis:
1. vartotojas disponuoja ribota pinigu suma ir siekia gauti maksimalų pasitenkinimą (naudingumą), išleisdamas šiuos pinigus prekėms bei paslaugoms pirkti;
2. jis gali laisvai pasirinkti, kokioms prekėms išleisti pinigus;
3. visi kiti ve

eiksniai yra nekintami.
Vartotojas nuolat turi spręsti, ar jo pasirinkta prekė verta savo kainos. Bendrasis naudingumas – tai naudingumas gautas suvartotojus tam tikrą prekių ar paslaugų kiekį. Prekės teikiamas pasitenkinimas vartotojui vadinamas naudingumu. Kad naudingumo sąvoka būtų labiau apčiuopiama, tarkime, jog atskiros prekės naudingumas matuojamas maksimaliu pinigų, kuriuos asmuo pasirengęs už ją mokėti, kiekiu. Tai, kad žmogui vartojant vis daugiau ir daugiau konkrečios prekės tam tikru laikotarpiu, kiekvieno tos prekės pridėtinio vieneto naudingumas jam mažėja, yra faktas, kuriuo bet kuris iš mūsų gali įsitikinti gyvenime. Bendrasis naudingumas yra tam tikro prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas. Bendrasis naudingumas tai naudingumas, kurį vartotojas gauna suvartojęs visus turimus produktus.
Ribinis naudingumas – tai papildomas naudingumas, gautas vartojant papildomą prekės vienetą. Ribinis naudingumas reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekės vienetu mažiau ar daugiau. Jis, išmatuotas pinigais, yra maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti už papildomą prekės vienetą. Naudingumas yra pasitenkinimas, kurį vartotojas patiria vartodamas prekes.
Reikia aiškiai suvokti skirtumą tarp bendrojo ir ribinio naudingumo. Kalbėdami apie bendrąjį naudingumą, turime galvoje pasitenkinimą, kuris gaunamas suvartojus visą produktą. Ribinio naudingumo atveju, priešingai, kalbama apie pasitenkinimą, kurį suteikia paskutinio (t.y. ribinio) produkto vieneto suvartojimas. Pavyzdžiui, keturių obuolių bendrasis naudingumas yra lygus tam pasitenkinimui, kurį vartotojas patiria juos visus suvartodamas. Tuo ta
arpu ribinis ketvirto obuolio naudingumas yra lygus pasitenkinimo prieaugiui (padidėjimui) suvartojant šį ketvirtą obuolį arba, kitais žodžiais tariant, bendro naudingumo skirtumui vartojant 3 ir 4 obuolius.
Bendrąjį naudingumą ir ribinį naudingumą galima palyginti pavaizduojant juos grafiškai.
Tam tikru periodu, esant nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas teikia mažėjantį ribinį naudingumų. Šis dėsnis teisingas, esant prielaidai, kad kitų produktų vartojimas nesikeičia, t.y. nėra substitucijos efekto. Tačiau reikia atsargiai taikyti šį dėsnį, nes gali būti eilė išimčių. Pavyzdžiui, antra slidinėjimo pamoka gali duoti daugiau naudos nei pirmoji. Mažiau kritimų ir daugiau malonumų. Tačiau, kai vis daugiau ir daugiau turėsime pamokų, ribinis naudingumas turėtų mažėti. Šimtoji pamoka per sezoną suteiks mažiau pasitenkinimo negu devyniasdešimt devintoji.
Ribotumo principas: veiklos apimtis didinama, jei to dėka gaunamas ribinis pelnas viršija dėl to patiriamus ribinius kaštus; veiklos apimtis mažinama jei ribiniai kaštai didesni už ribinį pelną. Paprastai, stengiamasi pasirinkti tokią veiklos apimtį, kuriai esant ribiniai taškai yra lygūs ribiniam pelnui. Tam tikru periodu, esant nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas teikia mažėjantį ribinį naudingumų. Vartotojo elgsena priklauso nuo jo norų ir galimybių. Jei prekės kaina krinta, tai automatiškai kyla jos paklausa rinkoje. Kai tokia situacija, vartotojas nesiekia pirkti vienos prekės daugiau kitos sąskaita. Tai pusiausvyros padėtis. Vartotojo bendrasis naudingumas yra maksimalus.
Modelio prielaidos:
1. Vartotojas disponuoja ribotomis pajamomis;
2. Prekių kainos nepriklauso nuo jų perkamo kiekio;
3. Pirkėjai stengiasi taip išleisti savo pajamas, kad gautų didžiausią naudingumą.
Vartotojo pusiausvyros sąlyga kiekvienai prekei pirkti išleisto piniginio vieneto teikiamas ribinis naudingumas yra lygus visoms kitoms prekėms išleisto piniginio vieneto teikiama ribiniam naudingumui.
Optimalaus pirkimo taisyklė :
Vartotojų pajamos yra ribotos. Jie negali patenkinti visų savo norų ir turi rinktis iš gausybės pateiktų parduoti produktų, pavyzdžiui: drabužių, maisto, knygų ir t.t. Kaip vartotojui išsirinkti reikalingas prekes iš visų pateiktų? Vartotojo pajamas sudaro 10 litų ir jam reikia apsispręsti, ką pirkti – ar mėsiainius, kainuojančius po 5 litus, ar detektyvinius romanus, kurių kaina 15 litų. Kokius pirkinius vartotojas labiausiai vertina, esant tokiam kainų lygiui? Labiausiai vertinamas išsirinkimas tos prekės, kurios nauda didesnė už pinigų naudą, t. y. suteikia maksimalų ribinį naudingumų didesnį už kainą. Tai yra vadinama optimalaus pirkimo taisykle. Bet, esant galimybei, pirkėjas turi pirkti kiekį prekės, kuriam kaina ir ribinis naudingumas yra lygūs, nes tik toks kiekis maksimizuos bendrąjį naudingumą, kurį jis gauna pirkdamas.
Kaip alternatyva optimalaus pirkimo taisyklei yra kitas būdas kaip vartotojas išsirenka prekes. Alternatyvus būdas naudoja indiferentiškumo (abejingumo) kreives, kurioms nereikalingas naudingumo matavimas „naudingumais”. Todėl vartotojo elgesys aiškinamas, nematuojant prekių suteikiamu naudingumu. Šiuolaikinė mikroekonomika yra puikus indiferentiškumo kreivių pavyzdys.
Vartotojo elgsenos aiškinimas remiasi prielaida, kad jis gali tik vertinti alternatyvas, t. y. įvairius prekių derinius priklausomai nuo pasitenkinimo, kurį teikia kiekvienas prekių derinys. Alternatyvių galimybių vertinimai priklauso nuo vartotojų pirmenybių. Pirmenybės yra žmogaus potraukiai ir nusistatymai. Žmonės skiriasi savo pirmenybėmis; vieno žmogaus džiaugsmas yra kito skausmas. Pirmenybės yra vienas pasirinkimo veiksnys. Pasirinkimai, kokius kiekvienos prekės kiekius vartoti, priklauso ir nuo prekių kainų, nuo žmogaus pajamų, kurias gali išleisti. Žmonės turi derinti svajones su faktiniu Biudžetu. Pirkimo galimybės priklauso nuo pajamų ir norimų įsigyti prekių bei paslaugų kainų.
Vartojo pasirinkimo teorija aiškina, kaip vartotojai išleidžia pinigus, siekdami maksimizuoti pasitenkinimą. Ji rodo, kad pasirinkimus lemia prekių ir paslaugų kainos, pajamos, pirmenybės. Žmogaus pirmenybes galima pavaizduoti grafiškai, pateikiant klausimus, kaip žmogus vertina alternatyvas.

LIETUVOS GYVENTOJŲ VARTOJIMAS, JO KITIMAS

Mėsos produktų vartojimas vienam gyventojui 2000-2004 metais Lietuvoje, kg (1 lent.)
mėsos rūšis 2000 2001 2002 2003 2004
jautiena 14 12,8 10,0 10,0 10,6
kiauliena 26 22,0 26,2 29,0 35,9
paukštiena 10 10,6 11,8 15,0 17,4
mėsa (iš viso) 50 44 52 59 70

Kaip matyti iš 2000-2004 metų suvestinės, nuo 2001 metų mėsos vartojimas lietuvoje gan sparčiai augo, tik jautienos vartojimas išliko beveik nepakitęs, lyginant su kiaulienos, jautienos ir vištienos vartojimo augimu (1 lent.). Taip pat žymiai išaugo pieno ir pieno produktų vartojimas, netgi pieno produktų pakaitalai (2 lent.). Visa tai galėjo lemti auganti Lietuvos ekonomika, didėjantys atlyginimai ir gerėjanti demografinė padėtis.

Pieno ir pieno produktų vartojimas vienam gyventojui 2000-2005 metais Lietuvoje, kg (2 lent.)
rūšis 2000 2001 2002 2003 2004 2005
pienas 272 281 283 287 301 308
sūris 10,8 11,1 11,2 11,4 12,1 12,6
sviestas 2,7 3 3,2 2,9 3,3 3,1
pakaitalai 10,2 7,6 4,5 10,6 12,3 16,5

KAIMO IR MIESTO GYVENTOJŲ VARTOJIMO PALYGINIMAS
Nors didžiąją dalį maisto produktų kaimo gyventojai pasigamina patys, vis delto daugiau nei pusė išlaidų sudaro išlaidos maistui ir nealkoholiniams gėrimams. Per 2000–2004 metus jų lyginamoji dalis sumažejo 4,9 proc. Mieste maistui skiriama 42 proc. visų vartojimo išlaidų (12 pav.).

Kaimo gyventojai mažiau nei miestiečiai išleidžia būstui, vandeniui, elektrai, dujoms, apie 1,5 karto mažiau sveikatos priežiūrai, o laisvalaikiui, kulturai, švietimui – net 3 kartus mažiau. Vis delto 2004 metais, palyginti su 2000-aisiais, kaimo gyventojai daugiau pinigų galejo skirti drabužiams, sveikatos priežiūrai, švietimui. Kaimo gyventojai daug blogiau apsirūpinę ilgalaikio naudojimo kultūrinės ir buitines paskirties prietaisais (3 lent.). Tik šaldyklės kaime naudojamos tris kartus dažniau nei mieste. Populiari susisiekimo priemonė kaime – dviratis, 2004 metais ji turejo 64 proc. kaimo namų ūkių, o miesto – perpus mažiau. Automobilį 2004 metais turejo 37 proc. kaimo ir 51 proc. miesto namu ūkių. Apsirūpinimas automobiliais kaime per penkerius metus nepakito, o mieste išaugo. Kaimo gyventojų namų ūkiuose daugėja spalvotų televizorių, magnetofonų, muzikos centrų, automatinių skalbimo mašinu, ypač – mobiliųjų telefonų. Tačiau nepakankamas apsirūpinimas asmeniniais kompiuteriais, kurie labai svarbūs kaip informacijos šaltinis. Tik kas dešimtame namų ūkyje kaime yra asmeninis kompiuteris, dar mažesnė dalis turi interneto ryšį. Tuo tarpu mieste kompiuterį turi kas penktas namų ūkis.

Kaimo ir miesto gyventojų, turinčių šios buitinės įrangos suvestinė, %

2000 2004

mieste kaime mieste kaime
Spalvotas televizorius 89 72 96 84
Nespalvotas televizorius 25 30 12 18
Vaizdo magnetofonas 23 8 32 11
Muzikos centras 15 6 35 19
Kompaktinių diskų grotuvas 6 2 9 4
Mobilusis telefonas 15 5 74 50
Šaldytuvas 96 88 97 90
Šaldiklis 7 24 10 30
Automatinė skalbimo mašina 36 21 62 32
Dulkių siurblys 75 44 78 42
Mikrobangų krosnelė 16 6 37 14
Dviratis 27 63 31 64
Automobilis 44 36 51 37

Prasidesiančiame 2007–2013 metų kaimo ekonominės ir socialinės raidos etape turetų buti siekiama riboti tolesnę ekonominės padėties ir gyventojų gerovės poliarizaciją. Paramos politikoje turetų dominuoti diferencijuotas požiuris tiek teritorijų, tiek socialinių gyventojų grupių atžvilgiu.

KAINŲ ĮTAKA VARTOJIMUI

Vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokytis 2006 m. sausio mėn., palyginti su 2005 m. gruodžio mėn., sudarė 0,5 procento (2005 m. sausio mėn., palyginti su 2004 m. gruodžio mėn.,– 0,0 procento). 2006 m. sausio mėn. metinė infliacija (2006 m. sausio mėn., palyginti su 2005 m. sausio mėn.) sudarė 3,5 procento (2005 m. sausio mėn., palyginti su 2004 m. sausio mėn., – 2,9 procento).

Mėnesiniai vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčiai, palyginti su ankstesniu mėnesiu.

2006 m. sausio mėn. vidutinė metinė infliacija sudarė 2,8 procento (2005 m. sausio mėn. – 1,6 procento). 2006 m. sausio mėn., palyginti su 2005 m. gruodžio mėn., transporto grupės prekės ir paslaugos pabrango 3,2 procento, maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai – 1,2, būsto, vandens, elektros, dujų, ir kito kuro grupės prekės ir paslaugos – 1,4 procento; drabužiai ir avalynė atpigo 5,1 procento, įvairios prekės ir paslaugos – 0,5 procento.
Minėtų grupių prekių ir paslaugų kainų pokyčiai turėjo didžiausią įtaką sausio mėnesio bendrajam vartotojų kainų pokyčiui. Vartojimo prekių kainos per sausio mėn. padidėjo 0,5 procento, paslaugų kainos – 0,3 procento. Transporto grupės prekių ir paslaugų kainų pokytį labiausiai paveikė benzino kainų padidėjimas 4,5 procento, suskystintų automobilinių dujų – 5,2, dyzelinių degalų – 2,0, vietinio automobilių transporto paslaugų – 0,4 procento. Taip pat įtaką darė 0,2 procento atpigusios keleivinio oro transporto paslaugos bei mažai pasikeitusios kitų prekių ir paslaugų kainos.
Didžiausią įtaką maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainų pokyčiui turėjo 7,3 procento pabrangusios daržovės ir bulvės, 8,7 – vaisiai ir uogos, 0,3 – mėsa ir jos produktai, 1,5 – kava, arbatžolės, kakava. Minėtų maisto produktų kainų padidėjimą iš dalies kompensavo 0,1 procento atpigęs pienas ir jo produktai, sūris, kiaušiniai, 2,0 – uogienės, marmeladai, kompotai, medus, 1,1 procento – šviežios žuvys.
Būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro prekių ir paslaugų grupės kainų pokytį labiausiai paveikė nuo 2006 m. sausio 1 d. 21,6 procento pabrangusios gamtinės dujos. Grupės kainų pokytį gerokai veikė 2,5 procento padidėjusios kietojo kuro bei 0,9 – būsto priežiūros ir remonto prekių ir paslaugų kainos. Suskystintos dujos maistui gaminti atpigo 1,3 procento.
Drabužių ir avalynės grupės kainų pokyčiui įtakos turėjo dėl nuolaidų 6,0 procento sumažėjusios drabužių, 3,4 – avalynės kainos. Drabužių valymo, taisymo ir nuomos paslaugų kainos padidėjo 0,9 procento, avalynės taisymo ir priežiūros paslaugų – 0,4, audinių drabužiams – 0,2 procento.
Įvairių prekių ir paslaugų grupėje 11,3 procento atpigo finansinio tarpininkavimo paslaugos, 0,2 – juvelyriniai dirbiniai ir laikrodžiai, 0,5 – elektriniai asmens priežiūros prietaisai; kirpyklų ir kitos asmens priežiūros paslaugos pabrango 0,7 procento.
Iš kitų prekių ir paslaugų, turėjusių įtaką bendrajam sausio mėn. vartotojų kainų pokyčiui, galima paminėti 1,5 procento pabrangusias gėles, 0,5 – telefonų ir telefaksų įrengimus ir paslaugas, po 0,3 – viešojo maitinimo paslaugas ir farmacijos gaminius, 0,6 – paslaugas ambulatoriniams pacientams, 1,0 – kultūros paslaugas, 0,5 – atostogų išvykas; atpigusius 0,6 procento duomenų apdorojimo įrenginius, po 0,4 – popierinius raštinės reikmenis, optikos prekes. Alkoholiniai gėrimai ir tabakas atpigo 0,01 procento.

Pagrindinių vartojimo prekių ir paslaugų grupių kainų pokyčiai 2006 m. sausio mėn.(procentais)
Prekių ir paslaugų grupės Lyginamasis svoris bendrose vartojimo išlaidose Padidėjimas, sumažėjimas (-);
2006 m. sausio mėn.,
palyginti su 2005 m.

gruodžio mėn. sausio mėn.
Bendrasis VKI 100,0 0,5 3,5
Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai 27,3 1,2 4,4
Alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai 7,3 -0,0 -0,9
Drabužiai ir avalynė 8,5 -5,1 -0,4
Būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras 12,1 1,4 4,9
Būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir kasdienė būsto priežiūra 5,8 0,2 -0,3
Sveikatos priežiūra 5,0 0,4 5,9
Transportas 10,6 3,2 14,0
Ryšiai 4,9 0,5 -4,4
Poilsis ir kultūra 6,8 0,2 1,8
Švietimas 1,3 0,1 -1,3
Viešbučiai, kavinės ir restoranai 5,5 0,3 3,7
Įvairios prekės ir paslaugos 4,9 -0,5 -0,8

VARTOJIMO PREKĖ – KONTRABANDA

Galima daryti tiktai prielaidas skaičiuojant gyventojų vartojimą ir jo kitimą. Niekam nepaslaptis, kad nemažą dalį Lietuvoje suvartojamų prekių yra kontrabandinės. Dėl to valstybės biudžetas kasmet praranda didžiules pajamas. Maža to, beveik pusė (47 proc.) Lietuvos gyventojų visiškai pateisina arba yra linkę pateisinti kontrabandą. Beveik penktadaliui (18,6 proc.) tai atrodo nereikšminga problema arba iš viso ne problema, o pusė taip manančiųjų kontrabandą vertina kaip galimybę užsidirbti ir taupyti. Vartotojų pakantumas yra svarbiausia sąlyga nelegaliam kontrabandininkų verslui klestėti. Vis dėlto visiškai nepateisinančių kontrabandos yra dvigubai daugiau (26 proc.) negu visiškai pateisinančių (12,6 proc.). Tokius kontrabandos suvokimo ir vertinimo aspektus atskleidė Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu atlikta sociologinė apklausa. Reprezentacinę apklausą, kurios metu visoje Lietuvoje apklausti 1003 15-74 metų gyventojai, gegužės mėnesį atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “TNS Gallup”.
Sociologų teigimu, kontrabandos problemos svarbą dažniau suvokia 15-29 metų žmonės, turintys aukštąjį išsimokslinimą, didžiausias pajamas (daugiau negu 400 Lt vienam šeimos nariui per mėnesį) ir didžiųjų bei vidutinio dydžio miestų gyventojai. Tačiau kaip svarbiausią Lietuvos problemą kontrabandą dažniau nurodo vidutinio amžiaus gyventojai, žmonės su viduriniu išsilavinimu, gaunantys mažiausias pajamas (iki 105 litų vienam šeimos nariui). Kontrabandą esant svarbiausia Lietuvos problema nurodė 15 proc. respondentų.
Pastebima, kad kontrabandą dažniau pateisina vyrai, 20-39 metų žmonės, turintys pagrindinį, vidurinį ar aukštesnį išsimokslinimą, gaunantys mažas pajamas (mažiau kaip 250 litų vienam šeimos nariui per mėnesį) ir mažesnių miestų (mažiau negu 200 tūkst. žmonių) bei kaimų gyventojai.
Apklausos metu taip pat buvo siekiama išsiaiškinti žmonių pakantumo kontrabandinių prekių vartojimui laipsnį. Paaiškėjo, kad kontrabandinių prekių vartojimas yra dažniau pateisinamas negu kontrabanda kaip reiškinys apskritai. Daugiau negu pusė apklaustųjų (61 proc.) visiškai pateisina arba yra linkę pateisinti kontrabandinių prekių vartojimą, o trečdalis (34 proc.) kontrabandinių prekių vartojimo visiškai nepateisina arba yra linkę nepateisinti. Anot sociologų, tai atspinti vartotojišką žmonių požiūrį į kontrabandą.
Tarp kontrabandinių prekių dažniausiai yra perkamos cigaretės. Beveik trečdalis (31 proc.) apklaustųjų nurodė jų įsigyjantys bent retkarčiais. Daugiausia apklaustųjų – 36 proc. – mano, kad kontrabanda yra daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis. Antroje vietoje (15,7 proc.) yra nuomonė, kad kontrabanda riboja laisvą konkurenciją ir yra rimta kliūtis teisėtam verslui. Išreikšdami savo asmeninį požiūrį į kontrabandininkus, daugiau kaip trečdalis (36 proc.) apklaustųjų pareiškė nuomonę, kad kontrabandininkai yra žmonės, turintys mažas pajamas ir neturintys kitų pragyvenimo šaltinių. Maždaug ketvirtadalis (26,7 proc.) respondentų nurodė, kad kontrabanda verčiasi nusikalstamos grupuotės, o penktadalis (21,1 proc.) gyventojų laiko, kad kontrabanda dažniausiai užsiima valstybės pareigūnų proteguojami verslininkai. Tik kas dešimtas respondentas linkęs sieti kontrabandą su pernelyg sudėtingomis sąlygomis užsiimti teisėtu verslu.
Pagrindine kontrabandos paplitimo priežastimi dauguma apklaustųjų (42,9 proc.) nurodė didelius kainų skirtumus Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse. Atsakomybė už kontrabandos plitimą dažniausiai priskiriama teisėtvarkos institucijų ir valstybės vadovams.
Kaip jau paaiškėjo, gyventojų vartojimas priklauso nuo daugybės faktorių. Lietuvos žmonių socialinė padėtis – jų pajamos, lemia tai, kad ne visi gali tenkinti net minimaliausius savo poreikius. Nemaža dalis lietuvos gyventojų gyvena ant skurdo ar net žemiau skurdo ribos, to pasekoje jie ne visada gali įpirkti net būtiniausių maisto produktų, higienos priemonių, ką jau kalbėti apie pinigus skirtus laisvalaikio praleidimui ar linksmybėms. Didelę įtaką perkamąjai galiai turi kainų lygis, infliacijos ir defliacijos faktoriai. Taip pat vartojimui didžiulę įtaką turi žmonių mentalitetas, reklama, metų laikas, oro sąlygos ir t.t. Taip pat reikia pastebėti, kad žmonės labai reaguoja į politikų ar analitikų prognozes ateičiai, kai prognozuojant vienos ar kitos prekės kainų kilimą žmonės skuba ja apsirūpinti iš anksto.
Taigi, gyventojų vartojimui įtaką daro begalės dalykų, tikriausiai sunku būtų juos visus išvardinti. Gyventojų vartojimas ženkliai turėtų pakilti tokiu atveju, kai jų mėnesinės pajamos atitiks bent jau minimalioms reikmėms reikalingą pinigų kiekį. Žiūint į dabartinę Lietuvos situaciją (nors ir Lietuvos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių ekonomikų Europoje), tai įvyks negreitai.

IŠVADOS

1) Per pastaruosius kelerius metus gyventojų vartojimas augo ir vis dar auga.
2) Vartojimas nėra stabilus, kadangi skirtingu laiko momentu buvo skirtingos prekių kainos.
3) Vartojimo augimą lemia sparčiai auganti Lietuvos ekonomika ir didėjantys atlyginimai.
4) Dėl gerėjančios socialinės padėties ir ateities perspektyvų, žmonės pradėjo daugiau vartoti skolon.
5) Vartojimui didžiulę įtaką daro vartotojų apsisprendimas, taigi vartojimui nemažą įtaką daro reklama ir prekės kokybė.

NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1) NORD/LB Lietuva banko analitikų parengta Lietuvos ekonomikos apžvalga;
2) Ramašauskienė Z. Vartotojo elgsenos teorija. Elastingumas. Šiauliai. 2001;
3) Lietuvos statistikos departamento ataskaita;
4) Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto parenkta 2005 metų ataskaita.

Leave a Comment