Lietuvos įmonių funkcionavimo problemos Europos Sąjungoje

1158 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. EUROPOS SĄJUNGOS RINKOS BRUOŽAI 4

2. KONKURENCINĖ VERSLO APLINKA EUROPOS SĄJUNGOJE 7

3. LIETUVOS ĮMONIŲ KONKURENCINĖS GALIMYBĖS 10

IŠVADOS 17

LITERATŪRA 18ĮVADAS

Europos Sąjungos įtaka sprendžiant pasaulinės reikšmės klausimus nuolat didėja: ekonominės integracijos procesas, euro įvedimas ir pažangi bendros užsienio ir saugumo politikos plėtra suteikia Europos Sąjungai politinį bei diplomatinį statusą, atitinkantį jos neabejotiną įtaką tiek valstybių narių, tiek viso pasaulio ekonomikai.

Europos Sąjungoje sukuriamo BVP dalis pasaulio ekonomikoje sudaro 20 proc. (vienam gyventojui per metus tenka 21 121 euras). 2002 m. ES paslaugų eksporto ir importo dalis pasaulyje – 25 proc., o prekių – 19 proc. (http://euro.lt schowarchive.php).

Europos Sąjunga pritraukia diidžiausią pasaulyje užsienio investicijų dalį.

Šiandien pagrindinis Lietuvos tikslas yra pateisinti lūkesčius ir tapti garbingu partneriu Europos ir viso pasaulio rinkose. Tolesnis Lietuvos ekonominis, socialinis klestėjimas, ūkio plėtra bei rinkų integracijos teikiamų galimybių išnaudojimas neišvengiamai siejamas su šalies konkurencingumu, nuo kurio priklauso Lietuvos galimybė aktyviai dalyvauti įgyvendinant pagrindinį Lisabonos strategijos tikslą – pasiekti, kad ES taptų konkurencingiausių ir dinamiškiausių žinių pagrindu, augančiu ūkiu pasaulyje (Anuškevičiūtė, 2004, p.73).

Tačiau tarptautinių rinkų atvirumas, laisva tarptautinė prekyba lemia konkurencinio spaudimo didėjimą. Iš tiesų importuojama produkcija sukuria konkurencinį sppaudimą vietos gamintojams, ypač jei jų yra nedaug, jei jie nėra tiek konkurencingi kiek importuojamų prekių tiekėjai ir jei anksčiau buvo sugebėję užsitikrinti rinkos apsaugą. Dėl šio spaudimo šalių, tame tarpe ir Lietuvos nacionaliniams gamintojams kyla grėsmė netekti dalies pelno ar

r net bankrutuoti.

Savo darbe remianti analizuota literatūra išskiriu pagrindines problemas, su kuriomis Lietuvos įmonės susiduria integruojantis verslui į bendrąją Europos Sąjungos rinką.1. EUROPOS SĄJUNGOS RINKOS BRUOŽAI

Europos Sąjungos istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigta Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas vartoti terminas „Europos Bendrijos“ arba „Europos Bendrija“. Europos Sąjungos terminas oficialiai imtas vartoti nuo 1993 m.

Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas, kuris (A.Junevičius, 1999, p.9):

• Siekia sukurti Bendrą rinką, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu;

• Vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiomis šalimis;

• Vykdo bendrą politiką tokiose srityse kaip žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga irr kt.;

• Kuria ekonominę ir pinigų sąjungą su bendru visos Europos Sąjungos piniginiu vienetu euru.

Sąjungos bendrą rinką galima apibūdinti tokiais, žemiau pateiktais pagrindiniai požymiais.

Jau nuo 1990 metų vyksta laipsniškas Lietuvos ekonominių ryšių perorientavimas iš Rytų į Vakarus. Ypač sparčiai didėjo prekybos ir investicijų apimtis su ES šalimis. Tai nulėmė pasirašytos prekybos liberalizavimo sutartys ir Lietuvos gamintojų prisitaikymas dirbti tarptautinės konkurencijos sąlygomis.

Jau 1991 metais ypač sparčiai didėja prekybos ir investicijų apimtis su ES šalimis. Nuo 1993 m. Lietuvos eksportas į ES nuolat didėjo. Dabartiniu metu Lietuvos prekyba su
u ES reglamentuoja Europos (Asociacijos) sutartis, apimanti anksčiau pasirašytą Prekybos ir bendradarbiavimo sutartį bei Laisvos prekybos sutartį. Sutartis numato laipsnišką tarifinių barjerų tarp šalių panaikinimą mažinant importo muito mokesčius ir didinant Lietuvos eksporto Lietuvos eksporto į ES kvotas. Egzistuoja Europos sutarties asimetrija, kuri rodo, jog prekybos režimas sparčiau liberalizuojamas iš ES negu iš Lietuvos pusės, ir tuo suteikiama Lietuvos gamintojams galimybė geriau pasirengti tarptautinei konkurencijai vidaus rinkoje.

Statistiniai duomenys, pateikti Statistikos metraštyje (Lietuvos statistikos metraštis, 2004) ir Vilniaus banko Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje 2004 m., Nr.4 (www.vb.lt), rodo pastebimą eksporto iš Lietuvos į ES augimą: nuo 380, proc. 1998 m,. iki 48,9 proc. 2002 m., 1999 m. šis rodiklis buvo aukštesnis – 50,1 proc. Tai rodo Lietuvos įmonių gebėjimą prisitaikyti prie kintančių veiklos sąlygų. Kita vertus prekybos su ES deficitas (nors 2003 ,. Pirmąjį ir trečiąjį ketvirtį užsienio prekybos deficitas sumažėjo nuo 15 iki 11,1 proc. apyvartos ir pasiekė vieną aukščiausių lygių nuo 1996 m.) rodo skeptiško požiūrio į Lietuvos įmonių konkurencines galimybes pagrįstumą.

2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, bet daugelis Lietuvos įmonių jau sėkmingai dirba ES bendroje rinkoje. Stabiliai auga eksporto apimtis, beveik 50 proc. viso Lietuvos eksporto tenka ES šalims. Apie 33 proc. Lietuvos įmonių jau dabar eksportuoja į ES šalis, 35 proc. planuoja eksportuoti artimiausioje ateityje. Net 76 proc. Lietuvos įmonių importuoja iš ES, 10 proc. įmonių planuoja tai daryti ar
rtimiausioje ateityje (http://euro.lt evn/showarchive.pnp).

Akivaizdu, kad intensyvėjant ekonominiams ryšiams tarp Lietuvos ir esamų bei būsimų ES valstybių, verslininkams kyla klausimų ne tik dėl prekybos su ES, bet ir dėl verslo ES steigimo bei plėtojimo sąlygų ir galimybių pačiose valstybėse narėse. Todėl Mastrichto sutartis formaliai suteikė teisę Bendrijos lygiu papildyti valstybių narių taikomas įmonių politikos priemones. Bendrijos ir valstybių narių uždavinys – rūpintis, kad Bendrijos pramonės konkurencingumui būtų sudarytos reikalingos sąlygos, lengvinant įmonių prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių; sukuriant aplinką, palankią įmonių, ypač mažų ir vidutinių, plėtrai ir bendradarbiavimui Bendrijoje; skatinant geriau panaudoti pramonės potencialą inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityse.

Pagrindinės .EB įmonių politikos sritys išskirtinos šios (Verslo steigimo ES šalyse vadovas, 2002, p.22):

1. Smulkus ir vidutinis verslas. Bendrijos veiksmų programa smulkiam ir vidutiniam verslui pirmą kartą buvo priimta 1983 metais. 1994 m. Bendrija parengė Trečiąją daugiametę programą Europos smulkioms ir vidutinėms įmonėms (SVĮ) (1997- 2000) 97/15/ES, – priemones, skirtas verslo plėtrai. 2000 m. Taryba priėmė sprendimą 2000-819/EB „Dėl daugiametės verslo ir verslininkystės, ypač smulkių ir vidutinių įmonių,, programos (2001 – 2005 metams)“, kurios veikimo mastas (finansiniai ištekliai ir taikymas) yra platesnis nei ankstesnių programų. Ji numato priemonių taikymą net trisdešimčiai valstybių (įskaitant EEE valstybes bei ES valstybes kandidates).

2. Konkurencingumas. Įmonių politikos taikymo sritis buvo praplėsta 1993 m., kai Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą augimui, konkurencingumui ir
r užimtumui. 1994 m. Komisija parengė pranešimą dėl įmonių politikos. Jame buvo akcentuojama informacinės visuomenės ir transeuropinės infrastruktūros plėtros svarba Europos įmonių konkurencingumui, parama moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai bei kitos horizontalaus pobūdžio politikos priemonės ir konkurencijos politikos svarba.

3. Inovacijos. 1995 m. Komisija priėmė Žaliąją knygą dėl Inovacijų skatinimo, po kurios 1996 m. buvo parengtas pirmasis Inovacijų veiksmų planas, numatantis tris pagrindinius tikslus: skatinti inovacijų kultūrą; teisinių, administracinių ir finansinių nuostatų pagalba sukurti inovacijų skatinimui palankią verslo aplinką; skatinti efektyvesnius ryšius tarp inovacijų, verslo ir tyrimų.

2000 m. ES ekonomikoje pastebima ryškių permainų, Europos Viršūnių Taryba Lisabonoje nustatė naują ES tikslą – iki 2010 m. tapti „konkurencingiausia ir dinamiškiausia ekonomika visame pasaulyje, pajėgia užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą, pasireiškiantį įdarbinimo galimybių didėjimu ir gerėjimu bei socialine sanglauda.“

Įmonių politika Europos Bendrijoje įgyvendinama teisinėmis ir biudžetinėmis priemonėmis.

Teisinės priemonės apima bendrąsias priemones, skirtas bendrosios rinkos plėtrai bei Ekonominei ir pinigų sąjungai kurti, bendrosios prekybos politikos, konkurencijos, socialinės politikos priemones, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros ir kt. įmonių politika.

1. Vidaus rinka – be vidaus sienų erdvė, kurioje užtikrinamos keturios laisvės:

• Laisvas prekių judėjimas;

• Laisvas asmenų judėjimas;

• Laisvas paslaugų judėjimas;

• Laisvas kapitalo judėjimas.

2. Vidaus rinkoje panaikinti vienos šalies subjektų steigimui laisvės kitos šalies teritorijoje suvaržymai ir apribojimai piliečiams, įsikūrusiems kitos valstybės teritorijose (atstovybių, filialų, antrinių įmonių steigimas). Praktiškai Bendrijos piliečiai įgyja teisę kitoje teritorijoje pradėti savarankišką įmonės veiklą, laikantis priimančios valstybės įstatymų.

Pagrindinės steigimosi nuostatos apibrėžtos EBS sutartyje:

• pirmenybė teikiama veiklos sritims, itin skatinančioms gamybos ir prekybos plėtrą;

• panaikinamos administracinės vidaus teisės procedūros, trukdančios įgyvendinti steigimosi teisę;

• suteikiama teisė valstybės narės nacionaliniams subjektams įsigyti ir naudoti žemę bei pastatus, esančius kitos valstybės teritorijoje.

3. Didžiausią įtaką vidaus rinkai daro konkurencijos politika. Be jos bendra rinka negalėtų egzistuoti.

Konkurencijos politika yra efektyvaus ūkio plėtros pagrindas. Naujai sukurtas konkurencijos taisyklių rinkinys reguliuoja įmonių ir valstybės veiklą šiose srityse (A.Junevičius, 1999, p.91):

• Įmonėms sudarant teisėtas susiliejimų ir prijungimų pavidalo strategines sąjungas, reikėjo pasirūpinti, kad kai kurie subjektai netaptų dominuojantys ir neimtų šia padėtimi piktnaudžiauti;

• Panaikinus prekybinius barjerus, įmonės galėjo imtis rinkos pasidalijimo ir kitokių konkurenciją ribojančių susitarimų ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi;

• Vyriausybėms taip pat gali kilti pagunda teikti valstybinę paramą savo. nacionalinei pramonei ar įmonei, o tai iškreiptų konkurenciją ir neduotų naudos.

Laisvas kapitalo judėjimas yra vienas iš esminių elementų, būtinų Europos vidaus rinkai funkcionuoti. Jis apima pinigų bei finansinio kapitalo judėjimą tiesiogines investicijas ir kitas su kontrole susijusias kapitalo judėjimo formas. Mokėjimų liberalizavimas yra lemiama laisvo prekių, asmenų ir paslaugų judėjimo dalis.2. KONKURENCINĖ VERSLO APLINKA EUROPOS SĄJUNGOJE

Lietuvos įmonių verslo sėkmei didžiulės reikšmės turi ES konkurencijos politika, kurios taisyklės reglamentuoja įmonių veiksmus rinkoje. Įmonių ir konkurencijos politikos yra glaudžiau susijusios ir papildo viena kitą. Konkurencijos politika – tai visuma Europos bendrijų taikomų priemonių. Kuriomis siekiama užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas visiems rinkos dalyviams, skatinti ekonomikos efektyvumą bei sudaryti palankias sąlygas inovacijoms ir techninei pažangai. Tuo tarpu įmonių politika siekia didinti įmonių konkurencingumą sukuriant palankias verslo sąlygas.

2004 m. balandžio 30 d. Europos Sąjungą papildė dar dvylika naujų narių, ir ji tapo pasaulyje neginčijamai didžiausia savo perkamąja galia vientisa rinka, apimančia beveik 500 mln. Vartotojų. Tačiau vidutinė vienam gyventojui tenkanti BVP dalis vidutinės trukmės laikotarpiu sumažės dėl padidėjusių ekonominio išsivystymo lygio skirtumų ES viduje.

Eurostato duomenimis, daugelyje VRE šalių regionų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau kaip 75 procentus ES vidurkio (http://europa.eu.int/ ES šalių ekonomijos išsivystymo lygis). Apskaičiuota, kad 1993 m. dešimties VRE šalių kandidačių VP sudarė tik 3,2 procento ES (15 šalių) BVP, nors, Europos Sąjungai išsiplėtus, VRE gyventų net 28,5 procento visos ES gyventojų. Vadinasi, VRE šalių priklausymas bendrajai rinkai kartu su išsivysčiusiomis šalimis iškels joms ne tik papildomų problemų, ypač konkurencingumo srityje, bet ir suteiks galimybių jas veiksmingai spręsti pasinaudoti bendrosios rinkos privalumus.

Lietuvos įmonių raidos vidaus, išorės ir globalinė aplinka integruota į ES bei NATO plėtros erdvę, todėl globalizacijos bei integracijos procesai turi ypatingą reikšmę mūsų įmonių veiklos plėtrai, naujų įmonių steigimui, nes bendroji erdvė nuolat kinta, atsižvelgiant į globalizacijos integrinių veiksnių pokyčių rezultatus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Šiuo metu Europos Sąjunga yra pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė. 2004 m. prekybos apyvartas su ES sudarė 48 proc. Lietuvos užsienio prekybos apyvartos. Tam įtakos turėjo pasaulio ekonominė globalizacija, pasirašytos prekybos liberalizavimo sutartys, Europos (Asociacijos) sutartis, Lietuvos gamintojų prisitaikymas dirbti tarptautinės konkurencijos sąlygomis bei Lietuvos pastangos įsijungti į Europos Sąjungos bendrąją rinką. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad, ES yra palankiausias sąlygas vertos ryšiams ir prekybai plėtoti teikianti rinka, ir kad Lietuva netrukus taps šios rinkos dalimis, šis skaičius rodo, kad Lietuvos verslas dar ne visiškai išnaudoja verslo galimybes.

Lietuvos verslo integraciją į Europos Sąjungą reguliuoja Lietuvos ir ES (Asociacijos) sutartis, Atkreipiamas dėmesys į sutarties nuostatas, skirtas įsisteigimo laisvei. Kadangi įsisteigimo laisvė sudaro Europos bendrosios rinkos pamatinį pagrindą, jos įgyvendinimas taip pat turi didžiulę reikšmę Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, Europos sutartyje Lietuva įsipareigojo netaikyti jokių diskriminuojančių priemonių arba veiksmų Bendrijos kompanijų ir piliečių įsisteigimo bei veiklos jos teritorijoje atžvilgiu palyginti su jos pačios bendrovėmis ir piliečiais.

Gilėjanti Lietuvos ekonomikos integracijai į Vakarų Europos struktūras, kokybine ir kiekybine prasme vyksta naujų Lietuvos įmonių veiklos sąlygų (verslo aplinkos) formavimasis. Be abejo, naujų sąlygų formavimosi proceso priežastys yra net ik integracija, bet ir kiti reiškiniai: pasaulinės prekybos liberalizavimas ir su tuo susijusi globalizacija bei šalies ūkio transformacija, pasireiškianti įmonių nuosavybės struktūros, vykdomų funkcijų, tarpusavio santykių kitimu ir valstybės „buvimo“ ekonomikoje mažėjimu.

Lietuvos įmonių integracija yra procesas, kuris stiprina, o kartais tiesiog priverčia tobulėti ekonomiką ir kitas gyvenimo sritis. ES vidaus rinkos taisyklės vaidina Lietuvos ekonominės transformacijos gairių ir tikslų vaidmenį. Dalyvavimas integraciniuose procesuose suteikia galimybę pritaikyti šias prakt.ikoje išbandytas ir akivaizdžiai pasiteisinusias taisykles. Tuo pačiu integracijos į ES perspektyva prisideda prie verslininkų ir vadovų mąstymo būdo permainų – ekonomikos suvokimo išplėtimo ir europinių standartų kaip savo veiksmų gairių įvertinimo.

Konkurencija ES rinkoje verčia bendradarbiausi Lietuvos įmones su ES įmonėmis, jungtis prie stipresnių partnerių, tikintis laipsniško situacijos pagerėjimo. Tolimesnėje perspektyvoje veikimą didesnėje rinkoje suteikia didesnes galimybes kaupti kapitalą ir plėsti veiklą net ir tuo atveju, kai pradinėje situacijoje Lietuvos įmonės yra silpnesnės nei konkurentės. Kai kurių įmonių vadovai, bei dalis ekonomistų kritiškai vertina Lietuvos galimybes būti lygiaverčiu partneriu ES valstybėms, neįžvelgdami jokių teigiamų integracijos aspektų. Jų manymu, integracija yra šalies ekonominio suvereniteto atsisakymas, turėtų rinkų užleidimas užsienio kapitalo įmonėms, vietinės produkcijos pakeitimas importuojamomis prekėmis. Prie tokio požiūrio plitimo prisideda ir kai kurios dalykinės verslininkų bei vadovų savybės; pokyčių baimės, verslo sąlygų S nežinojimas ar nepakankamas kalbų mokėjimas.

Manoma, kad Lietuvos įmonių integracija į ES, turėtų nulemti politinės ir ekonominės rizikos sumažėjimą, greičiau padidins investicijas į atitinkamas Lietuvos verslo šakas, o kartu ir jų efektyvumą. Šiuo metu esminiai barjerai prekybai bei bendradarbiavimui su ES yra panaikinti, visa kita priklausys nuo verslo subjektų iniciatyvos bei valstybinių institucijų formuojamos verslo politikos. Mažos valstybės, tokios kaip Lietuva, ekonomikos plėtros tempas yra tiesiogiai susijęs su jos verslo įmonių atvirumo ir integracijos į tarptautinės rinkas laipsniu. Europos Sąjungos bendroji rinka pagal sukuriama BVP yra didžiausia rinka pasaulyje. Priklausimas didelei rinkai ne tik sukuria prielaidas ekonomikos augimui, bet ir kelia aukštesnius reikalavimus kiekvienai pramonės šakai, kiekvienos įmonės veiklai ir jos konkurencingumui. Akivaizdu, kad tarptautinis ūkio konkurencingumas negali būti pasiektas izoliuotai nuo išorinio pasaulio, todėl integracija į bendrąją rinką yra priemonė šiam tikslui pasiekti. Statistikos duomenys rodo, kad į ES yra integruotos mažos ES valstybės: Airija, Belgija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija.

2004 m. sausio mėn. Vilniaus banko Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje (Lietuvos makroekonomikos apžvalga, 2004, sausis, Nr,4 (16) akcentuojama, kad nereikia turėti iliuzijų – artimiausioje ateityje niekas neužtikrins stabilių verslo sąlygų nei šalies viduje nei jos išorėje. 2004 metais tarptautinė rinka laukia esminių euro ir dolerio kurso, akcijų indeksų ir naftos kainų pokyčių. Esant tokios aplinkybėms rasis ir laimėtojų ir pralaimėjusių (http://www.vb.lt).3. LIETUVOS ĮMONIŲ KONKURENCINĖS GALIMYBĖS

2004 metai ekonominių rezultatų prasme Lietuvai buvo sėkmingi – augo bendrasis vidaus produktas, tiesioginės užsienio investicijos, eksportas, atlyginimai, mažėjo nedarbas.

Bakas „NORD/LB Lietuva“ pateikė prognozes, jog 2005 m. Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 7,5 proc., 2006 m. metais – 6,7 proc. Einamosios sąskaitos deficitas 2005 ir 2006 metais turėtų padidėti maždaug po 7 proc. Bendras kainų lygio augimas turėtų pakeisti defliacinius procesu, todėl 2004 m. viršys 2 proc. infliacijos (http://verslas.banga.lt).

Lietuviškos produkcijos eksportas 2000 m. išaugo beveik 27 proc., o 2001 m. – 20 proc., 2003 m. buvo eksportuojama virš 38,0 proc. Lietuvoje sukurto vidaus produkto, o eksportas tapo pagrindine nacionalinės ekonomikos plėtros varomąja jėga. Narystė ES Lietuvos įmones vis labiau orientuoja į Vakarų ir vidurio Europos rinkas, tačiau įsiskverbti į geografiniu požiūriu artimas ir dėl ES plėtros strategiškai svarbias Vidurio bei Rytų Europos prekių rinkas, Lietuvai tebėra nelengva.

Lietuva sėkmingai integruojasi į pasaulinė ekonomiką ir darosi vis atviresnė – tai patvirtina ir užsienio prekybos duomenys. Ekonominiu požiūriu kritiniais 1999 metais Lietuvos užsienio prekybos apyvarta tesudarė 66,0 proc. BVP, o per pastaruosius penkerius metus šis rodiklis nuolat gerėjo ir 2004 m. pasiekė aukščiausią Nepriklausomybės metais lygį – net 96,8 proc. Ne mažiau įspūdingas 2004 metais buvo Lietuvos prekių mainų su užsienio valstybėmis šuolis: eksportas ūgtelėjo 21,0 proc. iki 25 728,0 mln. Lt (1 pav.). Prekių pardavimas užsienyje didėjo sparčiau nei jų importas, todėl užsienio prekybos deficito ir apyvartos santykis buvo geriausias nuo 1996 m. ir sudarė 11,1 proc. Tiesa, 2004 m. duomenys yra dar negalutiniai bei atsargiau lygintini su ankstesnių metų rodikliais dėl metodologinių pokyčių.

1 pav. Prekių eksportas, importas ir užsienio prekybos balansas (mln.Lt)

Padidėjo metalo gaminių pardavimas užsienyje (670, proc., ), ne ką mažiau išaugo mašinų bei įrengimų eksportas (39,0 proc.). Nors pastarosiose pramonės šakose naudojamos žaliavos ir medžiagos 2004 m. smarkiai pabrango, tai buvo ne vienintelis eksporto plėtros veiksnys – užsienyje parduotų prekių fizinė apimtis taip pat buvo didesnė. Metalų ir mašinų bei įrengimų eksportui šie metai turėtų būti sėkmingi dėl didėjančio užsieniečių susidomėjimo lietuviškais metalurgijos ir mašinų pramonės gaminiais.

2005 m. eksporto perspektyvas numatomos žemės ūkio produktų ir maisto pramonei, Lietuvos maisto gamintojai jau parodė, jog jų produkcija yra konkurencinga ir Vakarų ir Rytų rinkose; minėtų produktų išvežimas į užsienį 2003 m. šoktelėjo 21,7 proc., o 2004 m. – 24,3 proc. Eksportą praėjusiais metais ypač išplėtė alaus, mėsos ir pieno pramonės įmonės, atitinkamai net 2 kartus., 2,1 karto ir 44,3 proc.

Lauktas eksporto į ES šuolis, kaip prognozavo LLRI ekonomikos tyrimo dalyviai, neįvyko. Augimas buvo pastebimas ir prieš partnerystę; per pirmąjį 2004 m. ketvirtį (palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu) bendrojo Lietuvos prekių eksporto dalis į ES – 25 padidėjo 9,3 proc. Atskirų rodiklių apie eksportą į ES po gegužės 1 d. Statistikos departamentas dar neteikia, tačiau įdomu pastebėti, kad nors pirmąjį pusmetį importas augo daug greičiau nei eksportas, metinis eksporto augimas yra didesnis nei importo. Vadinasi, antroje metų pusėje eksporto tempai smarkiai šoktelėjo. Tačiau neturint galutinių duomenų būtų sunku pasakyti, ar tai yra tiesiogiai susiję su naryste ES (http://verslas.banga.lt).

Nors Lietuvos eksporto plėtros tempai ekonomistų nuomone nuteikia optimistiškai, istoriškai susiklėsčiusi pramonės struktūra, orientuota į nedidelę pridedamąją vertę kuriančią gamybą, nėra labai palanki nacionalinės ekonomikos plėtrai. Vienas iš rodiklių, atspindinčių Lietuvos ir labiausiai išsivysčiusių šalių pramonės struktūros skirtumus, − į tyrimus orientuotos pramonės (elektronikos, farmacijos ir kt.) lyginamasis svoris. Lietuvoje šis rod.iklis tesiekia 6 proc., o pirmaujančiose pramonės šalyse sudaro 20-30 proc. pramonės produkcijos (http://www.vb.lt)

Pažiūrėkime, kokie svarbiausi aspektai, kurie svarbūs ES rinkoje, norint eksportuoti į šią rinką prekes. Kiekviena įmonė rastų savo priežasčių, paaiškinančių veržimąsi į užsienio rinkas, tačiau paprasta, jas galima būtų apibendrinti keliais žodžiais – ateina laikas, kai Lietuvos vidaus rinkos galimybės ima riboti verslo plėtrą, neleidžia įgyvendinti strateginių įmonės tikslų. Neatitikimas tarp vidaus rinkos teikiamų galimybių ir verslo poreikių gali pasireikšti skirtingomis formomis, todėl įmonės tarptautinėse rinkose siekia skirtingų rikslų (Verslo Europos Sąjungos rinkoje vadovas, 2002).

Eksportas į ES taip ar ne?

Kokios naudos iš eksporto tikisi įmonė?

Kaip eksporto plėtra dera su kitais įmonės tikslais?

Kokie atsiras nauji poreikiai ir su jais susijusios išlaidos?

Ar sąnaudų ir naudos analizė pateisina eksporto plėtrą?

Kokios galimos eksporto plėtros alternatyvos?

Vieni gamintojai, ieškodami dar neužimtų rinkos nišų, siekia išplėsti pardavimo apimtis, kiti, išplėtę eksportą, tikisi geriau panaudoti gamybinius pajėgumus ar pasinaudoti masto ekonomikos teikiamais pranašumais, treti – sumažinti verslo riziką, plėtodami pardavimą skirtingose rinkose. Tačiau pradedant ar plečiant eksportą, siekiama to pateis rezultato – padidinti įmonės pelną, užtikrinti ilgalaikę verslo plėtros perspektyvą. Šiuo atžvilgiu eksportas neturėtų būti vertinamas kaip savitikslis dalykas, bet turėtų tapti viena iš priemonių ilgalaikiams įmonės tikslams įgyvendinti.

Tarptautinį įmonių ir jų gaminamos produkcijos konkurencingumą lemia platus ratas veiksnių, apimančių tiek pačios įmonės veiklos organizavimą, tiek verslo sąlygas užsienio rinkose. Paliekant nuošalyje tuos išorinės aplinkos veiksnius, kuriems pačios įmonės negali daryti tiesioginės įtakos, prieš planuojant išėjimą į užsienio rinkas patartina dar kartą įvertinti įmonės rezervus, pakelti gaminamos produkcijos konkurencingumą (tobulinant įmonės valdymą, keliant darbo našumą, mažinant savikainą, diegiant inovacijas, naujus produktus, marketingo naujoves ir t.t.).

Iš kitos pusės, verslo sąlygos, kurios įvairiose šalyse žymiai skiriasi, gali turėti tiesioginės įtakos eksporto rezultatams. Tik įvertinus įvairius aspektus (politinę, valiutos svyravimo riziką, užsienio rinkos atvirumą, rinkos potencialą, paskirstymo kanalus ir kt.) galima palyginti alternatyvas ir išsirinkti tinkamiausią variantą. Šiuo požiūriu eksportas, palyginti su prekyba Lietuvos vidaus rinkoje, kur įmonė negali pakeisti verslo aplinkos, suteikia plačias pasirinkimo galimybes (Verslo steigimo Europos Sąjungoje vadovas, 2002).

Nevertėtų užmiršti dar vieno svarbaus aspekto, galinčio suvaidinti ne paskutinį vaidmenį priimant sprendimą išbandyti jėgas tarptautinėse rinkose: Lietuvai tapus PPO nare ir perimant ES teisinio reguliavimo principus, didėja jo ekonomikos transportavimo išlaidos, muitai , importo šalies PVM ir kiti mokesčiai, kompensacijos tarpininkams dydis yra vienas svarbiausių konkurencingumo aspektų. Tai ypač svarbu Lietuvos gamintojams, kurie turi nedidelę savarankiško eksporto patirtį, o lietuviškų prekių įvaizdis užsienio rinkose (su nedidelėmis išimtimis) dar nesuformuotas, jų prekiniai ženklai ir vardai nėra žinomi. Be to, mažos ar vidutinės pridedamosios vertės prekių (kurios šiandien sudaro apie 95 proc. Lietuvos eksporto) kainai didesnę įtaką turi transporto išlaidos. Dėl papildomų išlaidų išaugusi lietuviško produkto kaina gali padaryti jį nepakankamai konkurencingą, palyginti su analogiškais gaminiais. Kintantys aplinkos veiksniai sukuria naujas įmonių veiklos sąlygas, kurių nebūtų visai arba jos būtų ne tokios akivaizdžios, jeigu Lietuva eitų neintegracinio vystimosi keliu (pavyzdžiui, kaip dauguma buvusios Jugoslavijos respublikų).

Galima pastebėti, kad Lietuvos verslininkai ir įmonių vadovai labai. skirtingai mato integracinių procesų sukeliamas permainas. Šie požiūriai išreiškia taip pat skirtingus požiūrius į Lietuvos įmonių galimybes konkuruoti vieningoje Europos Sąjungos rinkoje.

Aplinkybių grupės, sudarančios integracijos suteikiamus šansus ir keliamus pavojus, taip pat įmonių galimybės veikti naujai besiformuojančiomis sąlygomis nėra lygiareikšmės ir lygiavertės. Vienos iš jų yra „išorinės“, t.y. pasireiškiančios įmonių aplinkoje, kitos – „vidinės“, pasireiškiančios įmonės viduje. Pirmosioms iš jų įmonės (ypatingai smulkios ir vidutinės) įtakos beveik neturi: jos gali tik pasinaudoti minėtomis aplinkybėmis arba išvengti jų poveikio.

Lietuvos įmonių silpnoji pusė kyla ir didelio Lietuvos ir ES valstybinio ekonominio – socialinio išsivystymo skirtumo. Jie yra besąlygiški, t.y. jau egzistuoja realiai. Tuo tarpu integracijos suteikiamos galimybės ir įmonių stipriosios pusės turi sąlyginį pobūdį (jų pasireiškimas priklauso nuo daugelio „jeigu.“). Be to, jie sunkiai išreiškiami ekonominiais rodikliais (dažniausiai pinigais), p susiklėsčius nepalankioms aplinkybėms, atskiroms įmonėms gali turėti net neigiamų pasekmių.

Todėl akivaizdu, kad integracijos procesų įtakos įmonėms vertinimas turi būti vykdomas atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis vyksta patys procesai, Viena iš tokių pagrindinių sąlygų – partnerių sąveika: valstybė su savo institucijomis turi tinkamai organizuoti ir vykdyti prisitaikymo procesą makroekonominiame lygmenyje, o verslininkai ir įmonių vadovai turi sugebėti dalyvauti vykstančiuose pokyčiuose. Įmonėms nepasiruošus įsijungti į ES vidaus rinką, o valstybei neteikiant įmonėms pakankamos informacijos apie integracinius procesus, integracijos teikiamos galimybės ir įmonių stipriosios pusės liks neišnaudoti, o keliami pavojai privers įmones nutraukti savo veiklą.

Įmonės konkurencingumas yra pagrindinė sėkmingo jų įsitraukimo į bendrąją rinką sąlyga. Prielaidos integracijai sudaromos taikant Europos Sąjungos standartus, bendras konkurencijos taisykles, tačiau jos būtų nerezultatyvios, jei Lietuvos gamintojai gamintų produkciją, nekonkurencingą tarptautinėse rinkose. Todėl įmonių konkurencingumo kėlimui labai svarbu skirti pakankamai dėmesio. Įmonių konkurencingumas ES bendrojoje rinkoje priklausys nuo to, kaip sėkmingai jos sugebės kurti, diegti ir komerciškai pritaikyti naujas technologijas ir metodus, pateikdamos rinkai naujus ar patobulintus produktus.

Labai svarbus verslo konkurencingumo didinimo veiksnys – kooperacijos skatinimas tarp verslo subjektų (smulkių, vidutinių ir stambių įmonių), bendradarbiavimo tarp verslo subjektų ir mokslo institucijų suaktyvinimas, organizuojant parodas, mokslo bei verslo atstovų diskusijas ir vykdant bendrus projektus. Valstybė turi teisę savo ištekliais prisidėti remdama kompanijų inovacinę veiklą. Valstybė turi sukurti inovacinės veiklos valdymo sistemą, patobulinti spartesnio inovacijų taikymo mechanizmus, įsteigti ir remti institucijas , atliekančias inovacijų valdymo funkcijas, inovacijas versle reglamentuoti įstatymais (R.Tijūnienė, E.Petukienė, 2004).

Lietuvos ekonominės integracijos į ES bendrąją rinką skatinimo strateginių krypčių, pagrįstų jau Lietuvoje parengtomis ekonominėmis programomis, įgyvendinimas yra svarbi atitinkamų Lietuvos institucijų, bendradarbiaujant su verslu, užduotis. Svarbias strategines kryptis – rinkos dalyvių informavimą ir mokymą – įgyvendina Europos Komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Jau pradėtos rengti ir įgyvendinti mokymo programos apie verslo sąlygas ES bendrojoje rinkoje („Euroverslas“). Kitų strateginių krypčių – ekonominės integracijos prielaidų sudarymo ir ekonomikos konkurencingumo kėlimo įgyvendinimas, aktyviai dalyvaujant verslui, yra numatytas Ūkio ministerijos parengtose programose.

Integracijai į ES bendrąją rinką paspartinti – integracijos infrastruktūros sukūrimo (standartizacija, notifikavimas, sertifikavimas, akreditavimas bei rinkos priežiūra), valstybės uždavinys pasirūpinti ir kitom.is infrastruktūrinėmis problemomis, tokiomis kaip teisinės bazės aiškumas, vientisumas ir stabilumas; teisinga konkurencija; valstybės institucijų veiklos gerinimas; valstybės paramos reglamentavimas. Labai svarbu yra sukurti verslui palankią aplinką, sumažinti administracinius barjerus steigiant įmones, optimizuojant verslą kontroliuojančių institucijų darbą, keičiant verslo barjerais tapusius įstatymus ir nutarimus.

Analizuotojo literatūroje akcentuojamos tokios makroekonominio lygmens įmonių konkurencingumo sudėtinės dalys:

• sugebėjimas atlaikyti vis didėjantį bendrą konkurencinį spaudimą, atsirandantį dėl prekių ir paslaugų rinkų liberalizavimo;

• sugebėjimas patenkinti vis griežtėjančias veiklos sąlygas;

• sugebėjimas pasinaudoti integracijos bei su įmonių veikla susijusių ES politikų sukuriamomis verslo sąlygomis;

• įmonių personalo sugebėjimas veiki vieningoje ES visaus rinkoje.

Nors iš kriterijų įgyvendinimas pareikalaus daug lėšų, laiko ir pastangų, tai būtini kriterijai, kuriuos atlikti visi vidaus rinkos dalyviai. Į lėšų, laiko ir pastangų sąnaudas reikėtų žiūrėti kaip į investicijas įmonės konkurencingumo užtikrinimui.

Ar pajėgsime konkuruoti tapė Europos Sąjungos dalimi? Šis klausimas neduoda ramybės vadybininkams . Ateitis dar daugiau nerimo kelia tiems, kurie nespėjo pasirengti pakitusioms verslo sąlygoms. Verslą galima prognozuoti, ir netgi labiausiai neįtikėtinus pokyčius galima numatyti ir kontroliuoti. Svarbu įvertinti įmonės potencialą ir perspektyvas, pagrindinius makroekonomikos veiksnius ir konkurencinę aplinką. Įmonės aplinkos vertinimą galima išskirti į du lygius: makroaplinką, sudarytą iš politinių – teisinių, ekonominių, sociokultūrinių ir technologinių veiksnių, ir šakinę aplinką – konkurentus, tiekėjus, klientus, ir kitus veiksnius, būdingus konkrečiai ekonomikos šakai. Įvertinti aplinką – vienas svarbiausių žingsnių atliekant strateginę analizę, nes būtent ji labiausiai keisis dabar, įstojus į Europos Sąjungą. Pavyzdžiui, galima nesunkiai prognozuoti, šiandien taus ES dalimi, sparčiausiai keisis politiniai ir teisiniai veiksniai – teks derintis prie ES direktyvų ir reglamentų. ES viduje neliks muitų, keisis akcizų ir mokesčių tvarka, Idealu, jei įmonės suspėjo įvertinti pokyčius iš anksto.IŠVADOS

1. Lietuvos rinkos tapimas ES bendrosios rinkos dalimi sukuria palankias sąlygas tolesnei verslo plėtotei šioje didžiausioje pasaulio rinkoje. Priklausymas didelei ne tik sukuria prielaidas ekonomikai augti, bet ir kelia didelių reikalavimų įmonių veiklai. Verslo steigimas valstybėse narėse – viena iš priemonių, įgalinančių maksimaliai pasinaudoti bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis.

2. Rinkų integracijos, taip pat ir ES plėtra bei globalizacijos procesai grindžiami nuostata, jog tarptautinės prekybos, investicijų ir technologijų srautai, pasklisdami ūkyje, mažina tarptautinę nelygybę, skatina mažiau išsivysčiusių šalių gebėjimus ir poreikį gaminti kokybiškesnes prekes, kuria aplinką modernioms technologijoms kurti ir diegti, inovacijoms plisti. Kartu sudaromos sąlygos siekti pagrindinio kiekvienos valstybės tikslo – užtikrinti gana didelį ekonominės plėtros tempą, pakankamai aukštą bei kylantį šalies piliečių gyvenimo lygį.

3. ES bendrosios rinkos dalyviai yra ir Lietuvos įmonės, apimančios darbdavius ir darbuotojus, gaminančius produkciją ir vartotojai, vartojantys pagamintą produkciją. Įmonės, siekdamos sėkmingai integruotis ir vystyti savo verslą ES turi geria susipažinti su savo teisėmis ir pareigomis naujoje aplinkoje, taip pat bendrosios rinkos teikiamais privalumais ir galimybėmis. Svarbu pasiekti, kad Lietuvos įmonės, kaip ES rinkos dalyvės sugebėtų pasinaudoti savo teisėmis, sugebėtų sėkmingai konkuruoti.

4. Lietuva dabartiniame ekonominių reformų ir integracijos tiek į ES, tiek į pasaulinę ekonomiką etape turi spręstinų problemų. Sėkmingai integruotis į bendrąją rinką gali tik konkurencinga ekonomika. Ekonomikos (pramonės šakų ir įmonių) konkurencingumą nulemia du aktyviai sąveikaujantys, veiksniai: pačių įmonių aktyvi ir efektyvi veikla ekonominėje aplinkoje ir prielaidų (infrastruktūros) rinkos dalyvių konkurencingumui didinti iš valstybės pusės sudarymas.LITERATŪRA

1. Anuškevičiūtė I. Lietuva Europos Sąjungoje – konkurencingumo aspektas// Tiltai. 2004.3., p.73-91.

2. Baršauskienė V., Mačerinskienė I. Studijų darbų parengimo tvarka – Kaunas: Technologija, 2003.

3. Budreikaitė D. Lietuvos ekonominė integracija į Europos Sąjungos bendrąją rinką// Pinigų studijos. 2001.3, 15-33 p.

4. ES rinka: barjerai ir viltys// Ūkininko patarėjas. 2000 lapkričio 11 d., p.10,11.

5. Grigaitis A. Kelyje į Europą// Vadovo pasaulis. 2003/2, 12 p.

6. Junevičius A. Europos Sąjunga: istoriniai, politiniai, teisiniai aspektai. – Kaunas: Technologija, 1999.

7. Kašinskienė M. Svarbiausi 2004 m. ekonominiai ir socialiniai įvykiai// laisvoji rinka, 2004 Nr.4, p.3,4.

8. Kvedaras V., Ruškys G., Umbrasas G. Integracijos į ES poveikis Lietuvos ekonomikai// Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 2002. p.71-82.

9. Langvinienė N., Vengrauskas P.V. Tarptautinis verslas. – Kaunas: technologija, 2004.

10. Lietuvos ekonomikos problemos ES// http://verslas.banga.lt

11. Lietuvos ekonomikos perspektyvos ES//http://verslas.banga.lt

12. Lietuvos pramonės konkurencingumas// http://ukm.lt

13. Lietuvos makroekonomikos apžvalga// www.vb.lt

14. Meškauskaitė J. ES programos: parama per verslo asociacijų ir savivaldybių projektus// Verslo žinios, 2004.12. p.8.

15. Pugačiauskas V. Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika // http://www.geocieties.com /vykintas/html

16. Smilga E., Grėbliauskas A. Lietuvos ekonomikos konkurencingumas: strateginio valdymo aspektas// // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 2000.14, p.199-216.

17. Smilga E., Grėbliauskas A. Valstybės strateginio valdymo problema// Lietuvos ūkis, 1999 Nr.1/2, p.17,18

18. Sarafinas G. Stipriosios Lietuvos pusės Europos Sąjungoje// Veidas, 2004/03/04, p.31-33.

19. Šimašius R. Stojimas į ES atveria naujas galimybes dirbantiesiems// Kauno diena, 2002 gegužės 10, p.11.

20. Vartai į plėtrą// www.gate2growth.com

21. Verslo steigimo ES šalyse vadovas. – Vilnius: Europos komitetas prie LRV, 2002.

TURINYS

ĮVADAS 3

1. EUROPOS SĄJUNGOS RINKOS BRUOŽAI 4

2. KONKURENCINĖ VERSLO APLINKA EUROPOS SĄJUNGOJE 7

3. LIETUVOS ĮMONIŲ KONKURENCINĖS GALIMYBĖS 10

IŠVADOS 17

LITERATŪRA 18

ĮVADAS

Europos Sąjungos įtaka sprendžiant pasaulinės reikšmės klausimus nuolat didėja: ekonominės integracijos procesas, euro įvedimas ir pažangi bendros užsienio ir saugumo politikos plėtra suteikia Europos Sąjungai politinį bei diplomatinį statusą, atitinkantį jos neabejotiną įtaką tiek valstybių narių, tiek viso pasaulio ekonomikai.

Europos Sąjungoje sukuriamo BVP dalis pasaulio ekonomikoje sudaro 20 proc. (vienam gyventojui per metus tenka 21 121 euras). 2002 m. ES paslaugų eksporto ir importo dalis pasaulyje – 25 proc., o prekių – 19 proc. (http://euro.lt schowarchive.php).

Europos Sąjunga pritraukia didžiausią pasaulyje užsienio investicijų dalį.

Šiandien pagrindinis Lietuvos tikslas yra pateisinti lūkesčius ir tapti garbingu partneriu Europos ir viso pasaulio rinkose. Tolesnis Lietuvos ekonominis, socialinis klestėjimas, ūkio plėtra bei rinkų integracijos teikiamų galimybių išnaudojimas neišvengiamai siejamas su šalies konkurencingumu, nuo kurio priklauso Lietuvos galimybė aktyviai dalyvauti įgyvendinant pagrindinį Lisabonos strategijos tikslą – pasiekti, kad ES taptų konkurencingiausių ir dinamiškiausių žinių pagrindu, augančiu ūkiu pasaulyje (Anuškevičiūtė, 2004, p.73).

Tačiau tarptautinių rinkų atvirumas, laisva tarptautinė prekyba lemia konkurencinio spaudimo didėjimą. Iš tiesų importuojama produkcija sukuria konkurencinį spaudimą vietos gamintojams, ypač jei jų yra nedaug, jei jie nėra tiek konkurencingi kiek importuojamų prekių tiekėjai ir jei anksčiau buvo sugebėję užsitikrinti rinkos apsaugą. Dėl šio spaudimo šalių, tame tarpe ir Lietuvos nacionaliniams gamintojams kyla grėsmė netekti dalies pelno ar net bankrutuoti.

Savo darbe remianti analizuota literatūr.a išskiriu pagrindines problemas, su kuriomis Lietuvos įmonės susiduria integruojantis verslui į bendrąją Europos Sąjungos rinką.

1. EUROPOS SĄJUNGOS RINKOS BRUOŽAI

Europos Sąjungos istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigta Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas vartoti terminas „Europos Bendrijos“ arba „Europos Bendrija“. Europos Sąjungos terminas oficialiai imtas vartoti nuo 1993 m.

Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas, kuris (A.Junevičius, 1999, p.9):

• Siekia sukurti Bendrą rinką, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu;

• Vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiomis šalimis;

• Vykdo bendrą politiką tokiose srityse kaip žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kt.;

• Kuria ekonominę ir pinigų sąjungą su bendru visos Europos Sąjungos piniginiu vienetu euru.

Sąjungos bendrą rinką galima apibūdinti tokiais, žemiau pateiktais pagrindiniai požymiais.

Jau nuo 1990 metų vyksta laipsniškas Lietuvos ekonominių ryšių perorientavimas iš Rytų į Vakarus. Ypač sparčiai didėjo prekybos ir investicijų apimtis su ES šalimis. Tai nulėmė pasirašytos prekybos liberalizavimo sutartys ir Lietuvos gamintojų prisitaikymas dirbti tarptautinės konkurencijos sąlygomis.

Jau 1991 metais ypač sparčiai didėja prekybos ir investicijų apimtis su ES šalimis. Nuo 1993 m. Lietuvos eksportas į ES nuolat didėjo. Dabartiniu metu Lietuvos prekyba su ES reglamentuoja Europos (Asociacijos) sutartis, apimanti anksčiau pasirašytą Prekybos ir bendradarbiavimo sutartį bei Laisvos prekybos sutartį. Sutartis numato laipsnišką tarifinių barjerų tarp šalių panaikinimą mažinant importo muito mokesčius ir didinant Lietuvos eksporto Lietuvos eksporto į ES kvotas. Egzistuoja Europos sutarties asimetrija, kuri rodo, jog prekybos režimas sparčiau liberalizuojamas iš ES negu iš Lietuvos pusės, ir tuo suteikiama Lietuvos gamintojams galimybė geriau pasirengti tarptautinei konkurencijai vidaus rinkoje.

Statistiniai duomenys, pateikti Statistikos metraštyje (Lietuvos statistikos metraštis, 2004) ir Vilniaus banko Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje 2004 m., Nr.4 (www.vb.lt), rodo pastebimą eksporto iš Lietuvos į ES augimą: nuo 380, proc. 1998 m,. iki 48,9 proc. 2002 m., 1999 m. šis rodiklis buvo aukštesnis – 50,1 proc. Tai rodo Lietuvos įmonių gebėjimą prisitaikyti prie kintančių veiklos sąlygų. Kita vertus prekybos su ES deficitas (nors 2003 ,. Pirmąjį ir trečiąjį ketvirtį užsienio prekybos deficitas sumažėjo nuo 15 iki 11,1 proc. apyvartos ir pasiekė vieną aukščiausių lygių nuo 1996 m.) rodo skeptiško požiūrio į Lietuvos įmonių konkurencines galimybes pagrįstumą.

2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, bet daugelis Lietuvos įmonių jau sėkmingai dirba ES bendroje rinkoje. Stabiliai auga eksporto apimtis, beveik 50 proc. viso Lietuvos eksporto tenka ES šalims. Apie 33 proc. Lietuvos įmonių jau dabar eksportuoja į ES šalis, 35 proc. planuoja eksportuoti artimiausioje ateityje. Net 76 proc. Lietuvos įmonių importuoja iš ES, 10 proc. įmonių planuoja tai daryti artimiausioje ateityje (http://euro.lt evn/showarchive.pnp).

Akivaizdu, kad intensyvėjant ekonominiams ryšiams tarp Lietuvos ir esamų bei būsimų ES valstybių, verslininkams kyla klausimų ne tik dėl prekybos su ES, bet ir dėl verslo ES steigimo bei plėtojimo sąlygų ir galimybių pačiose valstybėse narėse. Todėl Mastrichto sutartis formaliai suteikė teisę Bendrijos lygiu papildyti valstybių narių taikomas įmonių politikos priemones. Bendrijos ir valstybių narių uždavinys – rūpintis, kad Bendrijos pramonės konkurencingumui būtų sudarytos reikalingos sąlygos, lengvinant įmonių prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių; sukuriant aplinką, palankią įmonių, y.pač mažų ir vidutinių, plėtrai ir bendradarbiavimui Bendrijoje; skatinant geriau panaudoti pramonės potencialą inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityse.

Pagrindinės EB įmonių politikos sritys išskirtinos šios (Verslo steigimo ES šalyse vadovas, 2002, p.22):

1. Smulkus ir vidutinis verslas. Bendrijos veiksmų programa smulkiam ir vidutiniam verslui pirmą kartą buvo priimta 1983 metais. 1994 m. Bendrija parengė Trečiąją daugiametę programą Europos smulkioms ir vidutinėms įmonėms (SVĮ) (1997- 2000) 97/15/ES, – priemones, skirtas verslo plėtrai. 2000 m. Taryba priėmė sprendimą 2000-819/EB „Dėl daugiametės verslo ir verslininkystės, ypač smulkių ir vidutinių įmonių,, programos (2001 – 2005 metams)“, kurios veikimo mastas (finansiniai ištekliai ir taikymas) yra platesnis nei ankstesnių programų. Ji numato priemonių taikymą net trisdešimčiai valstybių (įskaitant EEE valstybes bei ES valstybes kandidates).

2. Konkurencingumas. Įmonių politikos taikymo sritis buvo praplėsta 1993 m., kai Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą augimui, konkurencingumui ir užimtumui. 1994 m. Komisija parengė pranešimą dėl įmonių politikos. Jame buvo akcentuojama informacinės visuomenės ir transeuropinės infrastruktūros plėtros svarba Europos įmonių konkurencingumui, parama moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai bei kitos horizontalaus pobūdžio politikos priemonės ir konkurencijos politikos svarba.

3. Inovacijos. 1995 m. Komisija priėmė Žaliąją knygą dėl Inovacijų skatinimo, po kurios 1996 m. buvo parengtas pirmasis Inovacijų veiksmų planas, numatantis tris pagrindinius tikslus: skatinti inovacijų kultūrą; teisinių, administracinių ir finansinių nuostatų pagalba sukurti inovacijų skatinimui palankią verslo aplinką; skatinti efektyvesnius ryšius tarp inovacijų, verslo ir tyrimų.

2000 m. ES ekonomikoje pastebima ryškių permainų, Europos Viršūnių Taryba Lisabonoje nustatė naują ES tikslą – iki 2010 m. tapti „konkurencingiausia ir dinamiškiausia ekonomika visame pasaulyje, pajėgia užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą, pasireiškiantį įdarbinimo galimybių didėjimu ir gerėjimu bei socialine sanglauda.“

Įmonių politika Europos Bendrijoje įgyvendinama teisinėmis ir biudžetinėmis priemonėmis.

Teisinės priemonės apima bendrąsias priemones, skirtas bendrosios rinkos plėtrai bei Ekonominei ir pinigų sąjungai kurti, bendrosios prekybos politikos, konkurencijos, socialinės politikos priemones, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros ir kt. įmonių politika.

1. Vidaus rinka – be vidaus sienų erdvė, kurioje užtikrinamos keturios laisvės:

• Laisvas prekių judėjimas;

• Laisvas asmenų judėjimas;

• Laisvas paslaugų judėjimas;

• Laisvas kapitalo judėjimas.

2. Vidaus rinkoje panaikinti vienos šalies subjektų steigimui laisvės kitos šalies teritorijoje suvaržymai ir apribojimai piliečiams, įsikūrusiems kitos valstybės teritorijose (atstovybių, filialų, antrinių įmonių steigimas). Praktiškai Bendrijos piliečiai įgyja teisę kitoje teritorijoje pradėti savarankišką įmonės veiklą, laikantis priimančios valstybės įstatymų.

Pagrindinės steigimosi nuostatos apibrėžtos EBS sutartyje:

• pirmenybė teikiama veiklos sritims, itin skatinančioms gamybos ir prekybos plėtrą;

• panaikinamos administracinės vidaus teisės procedūros, trukdančios įgyvendinti steigimosi teisę;

• suteikiama teisė valstybės narės nacionaliniams subjektams įsigyti ir naudoti žemę bei pastatus, esančius kitos valstybės teritorijoje.

3. Didžiausią įtaką vidaus rinkai daro konkurencijos politika. Be jos bendra rinka negalėtų egzistuoti.

Konkurencijos politika yra efektyvaus ūkio plėtros pagrindas. Naujai sukurtas konkurencijos taisyklių rinkinys reguliuoja įmonių ir valstybės veiklą šiose srityse (A.Junevičius, 1999, p.91):

• Įmonėms sudarant teisėtas susiliejimų ir prijungimų pavidalo strategines sąjungas, reikėjo pasirūpinti, kad kai kurie subjektai netaptų dominuojantys ir neimtų šia padėtimi piktnaudžiauti;

• Panaikinus prekybinius barjerus, įmonės galėjo i.mtis rinkos pasidalijimo ir kitokių konkurenciją ribojančių susitarimų ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi;

• Vyriausybėms taip pat gali kilti pagunda teikti valstybinę paramą savo nacionalinei pramonei ar įmonei, o tai iškreiptų konkurenciją ir neduotų naudos.

Laisvas kapitalo judėjimas yra vienas iš esminių elementų, būtinų Europos vidaus rinkai funkcionuoti. Jis apima pinigų bei finansinio kapitalo judėjimą tiesiogines investicijas ir kitas su kontrole susijusias kapitalo judėjimo formas. Mokėjimų liberalizavimas yra lemiama laisvo prekių, asmenų ir paslaugų judėjimo dalis.

2. KONKURENCINĖ VERSLO APLINKA EUROPOS SĄJUNGOJE

Lietuvos įmonių verslo sėkmei didžiulės reikšmės turi ES konkurencijos politika, kurios taisyklės reglamentuoja įmonių veiksmus rinkoje. Įmonių ir konkurencijos politikos yra glaudžiau susijusios ir papildo viena kitą. Konkurencijos politika – tai visuma Europos bendrijų taikomų priemonių. Kuriomis siekiama užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas visiems rinkos dalyviams, skatinti ekonomikos efektyvumą bei sudaryti palankias sąlygas inovacijoms ir techninei pažangai. Tuo tarpu įmonių politika siekia didinti įmonių konkurencingumą sukuriant palankias verslo sąlygas.

2004 m. balandžio 30 d. Europos Sąjungą papildė dar dvylika naujų narių, ir ji tapo pasaulyje neginčijamai didžiausia savo perkamąja galia vientisa rinka, apimančia beveik 500 mln. Vartotojų. Tačiau vidutinė vienam gyventojui tenkanti BVP dalis vidutinės trukmės laikotarpiu sumažės dėl padidėjusių ekonominio išsivystymo lygio skirtumų ES viduje.

Eurostato duomenimis, daugelyje VRE šalių regionų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau kaip 75 procentus ES vidurkio (http://europa.eu.int/ ES šalių ekonomijos išsivystymo lygis). Apskaičiuota, kad 1993 m. dešimties VRE šalių kandidačių VP sudarė tik 3,2 procento ES (15 šalių) BVP, nors, Europos Sąjungai išsiplėtus, VRE gyventų net 28,5 procento visos ES gyventojų. Vadinasi, VRE šalių priklausymas bendrajai rinkai kartu su išsivysčiusiomis šalimis iškels joms ne tik papildomų problemų, ypač konkurencingumo srityje, bet ir suteiks galimybių jas veiksmingai spręsti pasinaudoti bendrosios rinkos privalumus.

Lietuvos įmonių raidos vidaus, išorės ir globalinė aplinka integruota į ES bei NATO plėtros erdvę, todėl globalizacijos bei integracijos procesai turi ypatingą reikšmę mūsų įmonių veiklos plėtrai, naujų įmonių steigimui, nes bendroji erdvė nuolat kinta, atsižvelgiant į globalizacijos integrinių veiksnių pokyčių rezultatus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Šiuo metu Europos Sąjunga yra pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė. 2004 m. prekybos apyvartas su ES sudarė 48 proc. Lietuvos užsienio prekybos apyvartos. Tam įtakos turėjo pasaulio ekonominė globalizacija, pasirašytos prekybos liberalizavimo sutartys, Europos (Asociacijos) sutartis, Lietuvos gamintojų prisitaikymas dirbti tarptautinės konkurencijos sąlygomis bei Lietuvos pastangos įsijungti į Europos Sąjungos bendrąją rinką. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad, ES yra palankiausias sąlygas vertos ryšiams ir prekybai plėtoti teikianti rinka, ir kad Lietuva netrukus taps šios rinkos dalimis, šis skaičius rodo, kad Lietuvos verslas dar ne visiškai išnaudoja verslo galimybes.

Lietuvos verslo integraciją į Europos Sąjungą reguliuoja Lietuvos ir ES (Asociacijos) sutartis, Atkreipiamas dėmesys į sutarties nuostatas, skirtas įsisteigimo laisvei. Kadangi įsisteigimo laisvė sudaro Europos bendrosios rinkos pamatinį pagrindą, jos įgyvendinimas taip pat turi didžiulę reikšmę Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, Europos sutartyje Lietuva įsipareigojo netaikyti jokių diskriminuojančių priemonių arba veiksmų Bendrijos kompanijų ir piliečių įsisteigimo bei veiklos jos teritorijoje atžvilgiu palyginti su jos pačios bendrovėmis ir piliečiais.

Gilėjanti Lietuvos ekonomikos integracijai į Vakarų Europos struktūras, kokybine ir kiekybine prasme vyksta naujų Lietuvos įmonių veiklos sąlygų (verslo aplinkos) formavima.sis. Be abejo, naujų sąlygų formavimosi proceso priežastys yra net ik integracija, bet ir kiti reiškiniai: pasaulinės prekybos liberalizavimas ir su tuo susijusi globalizacija bei šalies ūkio transformacija, pasireiškianti įmonių nuosavybės struktūros, vykdomų funkcijų, tarpusavio santykių kitimu ir valstybės „buvimo“ ekonomikoje mažėjimu.

Lietuvos įmonių integracija yra procesas, kuris stiprina, o kartais tiesiog priverčia tobulėti ekonomiką ir kitas gyvenimo sritis. ES vidaus rinkos taisyklės vaidina Lietuvos ekonominės transformacijos gairių ir tikslų vaidmenį. Dalyvavimas integraciniuose procesuose suteikia galimybę pritaikyti šias praktikoje išbandytas ir akivaizdžiai pasiteisinusias taisykles. Tuo pačiu integracijos į ES perspektyva prisideda prie verslininkų ir vadovų mąstymo būdo permainų – ekonomikos suvokimo išplėtimo ir europinių standartų kaip savo veiksmų gairių įvertinimo.

Konkurencija ES rinkoje verčia bendradarbiausi Lietuvos įmones su ES įmonėmis, jungtis prie stipresnių partnerių, tikintis laipsniško situacijos pagerėjimo. Tolimesnėje perspektyvoje veikimą didesnėje rinkoje suteikia didesnes galimybes kaupti kapitalą ir plėsti veiklą net ir tuo atveju, kai pradinėje situacijoje Lietuvos įmonės yra silpnesnės nei konkurentės. Kai kurių įmonių vadovai, bei dalis ekonomistų kritiškai vertina Lietuvos galimybes būti lygiaverčiu partneriu ES valstybėms, neįžvelgdami jokių teigiamų integracijos aspektų. Jų manymu, integracija yra šalies ekonominio suvereniteto atsisakymas, turėtų rinkų užleidimas užsienio kapitalo įmonėms, vietinės produkcijos pakeitimas importuojamomis prekėmis. Prie tokio požiūrio plitimo prisideda ir kai kurios dalykinės verslininkų bei vadovų savybės; pokyčių baimės, verslo sąlygų S nežinojimas ar nepakankamas kalbų mokėjimas.

Manoma, kad Lietuvos įmonių integracija į ES, turėtų nulemti politinės ir ekonominės rizikos sumažėjimą, greičiau padidins investicijas į atitinkamas Lietuvos verslo šakas, o kartu ir jų efektyvumą. Šiuo metu esminiai barjerai prekybai bei bendradarbiavimui su ES yra panaikinti, visa kita priklausys nuo verslo subjektų iniciatyvos bei valstybinių institucijų formuojamos verslo politikos. Mažos valstybės, tokios kaip Lietuva, ekonomikos plėtros tempas yra tiesiogiai susijęs su jos verslo įmonių atvirumo ir integracijos į tarptautinės rinkas laipsniu. Europos Sąjungos bendroji rinka pagal sukuriama BVP yra didžiausia rinka pasaulyje. Priklausimas didelei rinkai ne tik sukuria prielaidas ekonomikos augimui, bet ir kelia aukštesnius reikalavimus kiekvienai pramonės šakai, kiekvienos įmonės veiklai ir jos konkurencingumui. Akivaizdu, kad tarptautinis ūkio konkurencingumas negali būti pasiektas izoliuotai nuo išorinio pasaulio, todėl integracija į bendrąją rinką yra priemonė šiam tikslui pasiekti. Statistikos duomenys rodo, kad į ES yra integruotos mažos ES valstybės: Airija, Belgija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija.

2004 m. sausio mėn. Vilniaus banko Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje (Lietuvos makroekonomikos apžvalga, 2004, sausis, Nr,4 (16) akcentuojama, kad nereikia turėti iliuzijų – artimiausioje ateityje niekas neužtikrins stabilių verslo sąlygų nei šalies viduje nei jos išorėje. 2004 metais tarptautinė rinka laukia esminių euro ir dolerio kurso, akcijų indeksų ir naftos kainų pokyčių. Esant tokios aplinkybėms rasis ir laimėtojų ir pralaimėjusių (http://www.vb.lt).

3. LIETUVOS ĮMONIŲ KONKURENCINĖS GALIMYBĖS

2004 metai ekonominių rezultatų prasme Lietuvai buvo sėkmingi – augo bendrasis vidaus produktas, tiesioginės užsienio investicijos, eksportas, atlyginimai, mažėjo nedarbas.

Bakas „NORD/LB Lietuva“ pateikė prognozes, jog 2005 m. Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 7,5 proc., 2006 m. metais – 6,7 proc. Einamosios sąskaitos deficitas 2005 ir 2006 metais turėtų padidėti maždaug po 7 proc. Bendras kainų lygio augimas turėtų pakeisti defliacinius procesu, todėl 2004 m. viršys 2 proc. infliacijos (http://verslas.banga.lt).

Lietuviškos .produkcijos eksportas 2000 m. išaugo beveik 27 proc., o 2001 m. – 20 proc., 2003 m. buvo eksportuojama virš 38,0 proc. Lietuvoje sukurto vidaus produkto, o eksportas tapo pagrindine nacionalinės ekonomikos plėtros varomąja jėga. Narystė ES Lietuvos įmones vis labiau orientuoja į Vakarų ir vidurio Europos rinkas, tačiau įsiskverbti į geografiniu požiūriu artimas ir dėl ES plėtros strategiškai svarbias Vidurio bei Rytų Europos prekių rinkas, Lietuvai tebėra nelengva.

Lietuva sėkmingai integruojasi į pasaulinė ekonomiką ir darosi vis atviresnė – tai patvirtina ir užsienio prekybos duomenys. Ekonominiu požiūriu kritiniais 1999 metais Lietuvos užsienio prekybos apyvarta tesudarė 66,0 proc. BVP, o per pastaruosius penkerius metus šis rodiklis nuolat gerėjo ir 2004 m. pasiekė aukščiausią Nepriklausomybės metais lygį – net 96,8 proc. Ne mažiau įspūdingas 2004 metais buvo Lietuvos prekių mainų su užsienio valstybėmis šuolis: eksportas ūgtelėjo 21,0 proc. iki 25 728,0 mln. Lt (1 pav.). Prekių pardavimas užsienyje didėjo sparčiau nei jų importas, todėl užsienio prekybos deficito ir apyvartos santykis buvo geriausias nuo 1996 m. ir sudarė 11,1 proc. Tiesa, 2004 m. duomenys yra dar negalutiniai bei atsargiau lygintini su ankstesnių metų rodikliais dėl metodologinių pokyčių.

1 pav. Prekių eksportas, importas ir užsienio prekybos balansas (mln.Lt)

Padidėjo metalo gaminių pardavimas užsienyje (670, proc., ), ne ką mažiau išaugo mašinų bei įrengimų eksportas (39,0 proc.). Nors pastarosiose pramonės šakose naudojamos žaliavos ir medžiagos 2004 m. smarkiai pabrango, tai buvo ne vienintelis eksporto plėtros veiksnys – užsienyje parduotų prekių fizinė apimtis taip pat buvo didesnė. Metalų ir mašinų bei įrengimų eksportui šie metai turėtų būti sėkmingi dėl didėjančio užsieniečių susidomėjimo lietuviškais metalurgijos ir mašinų pramonės gaminiais.

2005 m. eksporto perspektyvas numatomos žemės ūkio produktų ir maisto pramonei, Lietuvos maisto gamintojai jau parodė, jog jų produkcija yra konkurencinga ir Vakarų ir Rytų rinkose; minėtų produktų išvežimas į užsienį 2003 m. šoktelėjo 21,7 proc., o 2004 m. – 24,3 proc. Eksportą praėjusiais metais ypač išplėtė alaus, mėsos ir pieno pramonės įmonės, atitinkamai net 2 kartus., 2,1 karto ir 44,3 proc.

Lauktas eksporto į ES šuolis, kaip prognozavo LLRI ekonomikos tyrimo dalyviai, neįvyko. Augimas buvo pastebimas ir prieš partnerystę; per pirmąjį 2004 m. ketvirtį (palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu) bendrojo Lietuvos prekių eksporto dalis į ES – 25 padidėjo 9,3 proc. Atskirų rodiklių apie eksportą į ES po gegužės 1 d. Statistikos departamentas dar neteikia, tačiau įdomu pastebėti, kad nors pirmąjį pusmetį importas augo daug greičiau nei eksportas, metinis eksporto augimas yra didesnis nei importo. Vadinasi, antroje metų pusėje eksporto tempai smarkiai šoktelėjo. Tačiau neturint galutinių duomenų būtų sunku pasakyti, ar tai yra tiesiogiai susiję su naryste ES (http://verslas.banga.lt).

Nors Lietuvos eksporto plėtros tempai ekonomistų nuomone nuteikia optimistiškai, istoriškai susiklėsčiusi pramonės struktūra, orientuota į nedidelę pridedamąją vertę kuriančią gamybą, nėra labai palanki nacionalinės ekonomikos plėtrai. Vienas iš rodiklių, atspindinčių Lietuvos ir labiausiai išsivysčiusių šalių pramonės struktūros skirtumus, − į tyrimus orientuotos pramonės (elektronikos, farmacijos ir kt.) lyginamasis svoris. Lietuvoje šis rodiklis tesiekia 6 proc., o pirmaujančiose pramonės šalyse sudaro 20-30 proc. pramonės produkcijos (http://www.vb.lt)

Pažiūrėkime, kokie svarbiausi aspektai, kurie svarbūs ES rinkoje, norint eksportuoti į šią rinką prekes. Kiekviena įmonė rastų savo priežasčių, paaiškinančių veržimąsi į užsienio rinkas, tačiau paprasta, jas galima būtų apibendrinti keliais žodžiais – ateina laikas, kai Lietuvos vidaus rinkos galimybės ima riboti verslo plėtrą, neleidžia įgyvendinti strateginių įmonės tikslų. Neatitikimas tarp vidaus rinkos teikiamų galimybių ir. verslo poreikių gali pasireikšti skirtingomis formomis, todėl įmonės tarptautinėse rinkose siekia skirtingų rikslų (Verslo Europos Sąjungos rinkoje vadovas, 2002).

Eksportas į ES taip ar ne?

Kokios naudos iš eksporto tikisi įmonė?

Kaip eksporto plėtra dera su kitais įmonės tikslais?

Kokie atsiras nauji poreikiai ir su jais susijusios išlaidos?

Ar sąnaudų ir naudos analizė pateisina eksporto plėtrą?

Kokios galimos eksporto plėtros alternatyvos?

Vieni gamintojai, ieškodami dar neužimtų rinkos nišų, siekia išplėsti pardavimo apimtis, kiti, išplėtę eksportą, tikisi geriau panaudoti gamybinius pajėgumus ar pasinaudoti masto ekonomikos teikiamais pranašumais, treti – sumažinti verslo riziką, plėtodami pardavimą skirtingose rinkose. Tačiau pradedant ar plečiant eksportą, siekiama to pateis rezultato – padidinti įmonės pelną, užtikrinti ilgalaikę verslo plėtros perspektyvą. Šiuo atžvilgiu eksportas neturėtų būti vertinamas kaip savitikslis dalykas, bet turėtų tapti viena iš priemonių ilgalaikiams įmonės tikslams įgyvendinti.

Tarptautinį įmonių ir jų gaminamos produkcijos konkurencingumą lemia platus ratas veiksnių, apimančių tiek pačios įmonės veiklos organizavimą, tiek verslo sąlygas užsienio rinkose. Paliekant nuošalyje tuos išorinės aplinkos veiksnius, kuriems pačios įmonės negali daryti tiesioginės įtakos, prieš planuojant išėjimą į užsienio rinkas patartina dar kartą įvertinti įmonės rezervus, pakelti gaminamos produkcijos konkurencingumą (tobulinant įmonės valdymą, keliant darbo našumą, mažinant savikainą, diegiant inovacijas, naujus produktus, marketingo naujoves ir t.t.).

Iš kitos pusės, verslo sąlygos, kurios įvairiose šalyse žymiai skiriasi, gali turėti tiesioginės įtakos eksporto rezultatams. Tik įvertinus įvairius aspektus (politinę, valiutos svyravimo riziką, užsienio rinkos atvirumą, rinkos potencialą, paskirstymo kanalus ir kt.) galima palyginti alternatyvas ir išsirinkti tinkamiausią variantą. Šiuo požiūriu eksportas, palyginti su prekyba Lietuvos vidaus rinkoje, kur įmonė negali pakeisti verslo aplinkos, suteikia plačias pasirinkimo galimybes (Verslo steigimo Europos Sąjungoje vadovas, 2002).

Nevertėtų užmiršti dar vieno svarbaus aspekto, galinčio suvaidinti ne paskutinį vaidmenį priimant sprendimą išbandyti jėgas tarptautinėse rinkose: Lietuvai tapus PPO nare ir perimant ES teisinio reguliavimo principus, didėja jo ekonomikos transportavimo išlaidos, muitai , importo šalies PVM ir kiti mokesčiai, kompensacijos tarpininkams dydis yra vienas svarbiausių konkurencingumo aspektų. Tai ypač svarbu Lietuvos gamintojams, kurie turi nedidelę savarankiško eksporto patirtį, o lietuviškų prekių įvaizdis užsienio rinkose (su nedidelėmis išimtimis) dar nesuformuotas, jų prekiniai ženklai ir vardai nėra žinomi. Be to, mažos ar vidutinės pridedamosios vertės prekių (kurios šiandien sudaro apie 95 proc. Lietuvos eksporto) kainai didesnę įtaką turi transporto išlaidos. Dėl papildomų išlaidų išaugusi lietuviško produkto kaina gali padaryti jį nepakankamai konkurencingą, palyginti su analogiškais gaminiais. Kintantys aplinkos veiksniai sukuria naujas įmonių veiklos sąlygas, kurių nebūtų visai arba jos būtų ne tokios akivaizdžios, jeigu Lietuva eitų neintegracinio vystimosi keliu (pavyzdžiui, kaip dauguma buvusios Jugoslavijos respublikų).

Galima pastebėti, kad Lietuvos verslininkai ir įmonių vadovai labai skirtingai mato integracinių procesų sukeliamas permainas. Šie požiūriai išreiškia taip pat skirtingus požiūrius į Lietuvos įmonių galimybes konkuruoti vieningoje Europos Sąjungos rinkoje.

Aplinkybių grupės, sudarančios integracijos suteikiamus šansus ir keliamus pavojus, taip pat įmonių galimybės veikti naujai besiformuojančiomis sąlygomis nėra lygiareikšmės ir lygiavertės. Vienos iš jų yra „išorinės“, t.y. pasireiškiančios įmonių aplinkoje, kitos – „vidinės“, pasireiškiančios įmonės viduje. Pirmosioms iš jų įmonės (ypatingai smulkios ir vi.dutinės) įtakos beveik neturi: jos gali tik pasinaudoti minėtomis aplinkybėmis arba išvengti jų poveikio.

Lietuvos įmonių silpnoji pusė kyla ir didelio Lietuvos ir ES valstybinio ekonominio – socialinio išsivystymo skirtumo. Jie yra besąlygiški, t.y. jau egzistuoja realiai. Tuo tarpu integracijos suteikiamos galimybės ir įmonių stipriosios pusės turi sąlyginį pobūdį (jų pasireiškimas priklauso nuo daugelio „jeigu.“). Be to, jie sunkiai išreiškiami ekonominiais rodikliais (dažniausiai pinigais), p susiklėsčius nepalankioms aplinkybėms, atskiroms įmonėms gali turėti net neigiamų pasekmių.

Todėl akivaizdu, kad integracijos procesų įtakos įmonėms vertinimas turi būti vykdomas atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis vyksta patys procesai, Viena iš tokių pagrindinių sąlygų – partnerių sąveika: valstybė su savo institucijomis turi tinkamai organizuoti ir vykdyti prisitaikymo procesą makroekonominiame lygmenyje, o verslininkai ir įmonių vadovai turi sugebėti dalyvauti vykstančiuose pokyčiuose. Įmonėms nepasiruošus įsijungti į ES vidaus rinką, o valstybei neteikiant įmonėms pakankamos informacijos apie integracinius procesus, integracijos teikiamos galimybės ir įmonių stipriosios pusės liks neišnaudoti, o keliami pavojai privers įmones nutraukti savo veiklą.

Įmonės konkurencingumas yra pagrindinė sėkmingo jų įsitraukimo į bendrąją rinką sąlyga. Prielaidos integracijai sudaromos taikant Europos Sąjungos standartus, bendras konkurencijos taisykles, tačiau jos būtų nerezultatyvios, jei Lietuvos gamintojai gamintų produkciją, nekonkurencingą tarptautinėse rinkose. Todėl įmonių konkurencingumo kėlimui labai svarbu skirti pakankamai dėmesio. Įmonių konkurencingumas ES bendrojoje rinkoje priklausys nuo to, kaip sėkmingai jos sugebės kurti, diegti ir komerciškai pritaikyti naujas technologijas ir metodus, pateikdamos rinkai naujus ar patobulintus produktus.

Labai svarbus verslo konkurencingumo didinimo veiksnys – kooperacijos skatinimas tarp verslo subjektų (smulkių, vidutinių ir stambių įmonių), bendradarbiavimo tarp verslo subjektų ir mokslo institucijų suaktyvinimas, organizuojant parodas, mokslo bei verslo atstovų diskusijas ir vykdant bendrus projektus. Valstybė turi teisę savo ištekliais prisidėti remdama kompanijų inovacinę veiklą. Valstybė turi sukurti inovacinės veiklos valdymo sistemą, patobulinti spartesnio inovacijų taikymo mechanizmus, įsteigti ir remti institucijas , atliekančias inovacijų valdymo funkcijas, inovacijas versle reglamentuoti įstatymais (R.Tijūnienė, E.Petukienė, 2004).

Lietuvos ekonominės integracijos į ES bendrąją rinką skatinimo strateginių krypčių, pagrįstų jau Lietuvoje parengtomis ekonominėmis programomis, įgyvendinimas yra svarbi atitinkamų Lietuvos institucijų, bendradarbiaujant su verslu, užduotis. Svarbias strategines kryptis – rinkos dalyvių informavimą ir mokymą – įgyvendina Europos Komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Jau pradėtos rengti ir įgyvendinti mokymo programos apie verslo sąlygas ES bendrojoje rinkoje („Euroverslas“). Kitų strateginių krypčių – ekonominės integracijos prielaidų sudarymo ir ekonomikos konkurencingumo kėlimo įgyvendinimas, aktyviai dalyvaujant verslui, yra numatytas Ūkio ministerijos parengtose programose.

Integracijai į ES bendrąją rinką paspartinti – integracijos infrastruktūros sukūrimo (standartizacija, notifikavimas, sertifikavimas, akreditavimas bei rinkos priežiūra), valstybės uždavinys pasirūpinti ir kitomis infrastruktūrinėmis problemomis, tokiomis kaip teisinės bazės aiškumas, vientisumas ir stabilumas; teisinga konkurencija; valstybės institucijų veiklos gerinimas; valstybės paramos reglamentavimas. Labai svarbu yra sukurti verslui palankią aplinką, sumažinti administracinius barjerus steigiant įmones, optimizuojant verslą kontroliuojančių institucijų darbą, keičiant verslo barjerais tapusius įstatymus ir nutarimus.

Analizuotojo literatūroje akcentuojamos tokios makroekonominio lygmens įmonių konkurencingumo sudėtinės dalys:

• sugebėjimas .atlaikyti vis didėjantį bendrą konkurencinį spaudimą, atsirandantį dėl prekių ir paslaugų rinkų liberalizavimo;

• sugebėjimas patenkinti vis griežtėjančias veiklos sąlygas;

• sugebėjimas pasinaudoti integracijos bei su įmonių veikla susijusių ES politikų sukuriamomis verslo sąlygomis;

• įmonių personalo sugebėjimas veiki vieningoje ES visaus rinkoje.

Nors iš kriterijų įgyvendinimas pareikalaus daug lėšų, laiko ir pastangų, tai būtini kriterijai, kuriuos atlikti visi vidaus rinkos dalyviai. Į lėšų, laiko ir pastangų sąnaudas reikėtų žiūrėti kaip į investicijas įmonės konkurencingumo užtikrinimui.

Ar pajėgsime konkuruoti tapė Europos Sąjungos dalimi? Šis klausimas neduoda ramybės vadybininkams . Ateitis dar daugiau nerimo kelia tiems, kurie nespėjo pasirengti pakitusioms verslo sąlygoms. Verslą galima prognozuoti, ir netgi labiausiai neįtikėtinus pokyčius galima numatyti ir kontroliuoti. Svarbu įvertinti įmonės potencialą ir perspektyvas, pagrindinius makroekonomikos veiksnius ir konkurencinę aplinką. Įmonės aplinkos vertinimą galima išskirti į du lygius: makroaplinką, sudarytą iš politinių – teisinių, ekonominių, sociokultūrinių ir technologinių veiksnių, ir šakinę aplinką – konkurentus, tiekėjus, klientus, ir kitus veiksnius, būdingus konkrečiai ekonomikos šakai. Įvertinti aplinką – vienas svarbiausių žingsnių atliekant strateginę analizę, nes būtent ji labiausiai keisis dabar, įstojus į Europos Sąjungą. Pavyzdžiui, galima nesunkiai prognozuoti, šiandien taus ES dalimi, sparčiausiai keisis politiniai ir teisiniai veiksniai – teks derintis prie ES direktyvų ir reglamentų. ES viduje neliks muitų, keisis akcizų ir mokesčių tvarka, Idealu, jei įmonės suspėjo įvertinti pokyčius iš anksto.

IŠVADOS

1. Lietuvos rinkos tapimas ES bendrosios rinkos dalimi sukuria palankias sąlygas tolesnei verslo plėtotei šioje didžiausioje pasaulio rinkoje. Priklausymas didelei ne tik sukuria prielaidas ekonomikai augti, bet ir kelia didelių reikalavimų įmonių veiklai. Verslo steigimas valstybėse narėse – viena iš priemonių, įgalinančių maksimaliai pasinaudoti bendrosios rinkos t

. . .

Padidėjo metalo gaminių pardavimas užsienyje (670, proc., ), ne ką mažiau išaugo mašinų bei įrengimų eksportas (39,0 proc.). Nors pastarosiose pramonės šakose naudojamos žaliavos ir medžiagos 2004 m. smarkiai pabrango, tai buvo ne vienintelis eksporto plėtros veiksnys – užsienyje parduotų prekių fizinė apimtis taip pat buvo didesnė. Metalų ir mašinų bei įrengimų eksportui šie metai turėtų būti sėkmingi dėl didėjančio užsieniečių susidomėjimo lietuviškais metalurgijos ir mašinų pramonės gaminiais.

2005 m. eksporto perspektyvas numatomos žemės ūkio produktų ir maisto pramonei, Lietuvos maisto gamintojai jau parodė, jog jų produkcija yra konkurencinga ir Vakarų ir Rytų rinkose; minėtų produktų išvežimas į užsienį 2003 m. šoktelėjo 21,7 proc., o 2004 m. – 24,3 proc. Eksportą praėjusiais metais ypač išplėtė alaus, mėsos ir pieno pramonės įmonės, atitinkamai net 2 kartus., 2,1 karto ir 44,3 proc.

Lauktas eksporto į ES šuolis, kaip prognozavo LLRI ekonomikos tyrimo dalyviai, neįvyko. Augimas buvo pastebimas ir prieš partnerystę; per pirmąjį 2004 m. ketvirtį (palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu) bendrojo Lietuvos prekių eksporto dalis į ES – 25 padidėjo 9,3 proc. Atskirų rodiklių apie eksportą į ES po gegužės 1 d. Statistikos departamentas dar neteikia, tačiau įdomu pastebėti, kad nors pirmąjį pusmetį importas augo daug greičiau nei eksportas, metinis eksporto augimas yra didesnis nei importo. Vadinasi, antroje metų pusėje eksporto tempai smarkiai šoktelėjo. Tačiau neturint galutinių duomenų būtų sunku pasakyti, ar tai yra tiesiogiai susiję su naryste ES (http://verslas.banga.lt).

Nors Lietuvos eksporto plėtros tempai ekonomistų nuomone nuteikia optimistiškai, istoriškai susiklėsčiusi pramonės struktūra, orientuota į nedidelę pridedamąją vertę kuriančią gamybą, nėra labai palanki nacionalinės ekonomikos plėtrai. Vienas iš rodiklių, atspindinčių Lietuvos ir labiausiai išsivysčiusių šalių pramonės struktūros skirtumus, − į tyrimus orientuotos pramonės (elektronikos, farmacijos ir kt.) lyginamasis svoris. Lietuvoje šis rodiklis tesiekia 6 proc., o pirmaujančiose pramonės šalyse sudaro 20-30 proc. pramonės produkcijos (http://www.vb.lt)

Pažiūrėkime, kokie svarbiausi aspektai, kurie svarbūs ES rinkoje, norint eksportuoti į šią rinką prekes. Kiekviena įmonė rastų savo priežasčių, paaiškinančių veržimąsi į užsienio rinkas, tačiau paprasta, jas galima būtų apibendrinti keliais žodžiais – ateina laikas, kai Lietuvos vidaus rinkos galimybės ima riboti verslo plėtrą, neleidžia įgyvendinti strateginių įmonės tikslų. Neatitikimas tarp vidaus rinkos teikiamų galimybių ir verslo poreikių gali pasireikšti skirtingomis formomis, todėl įmonės tarptautinėse rinkose siekia skirtingų rikslų (Verslo Europos Sąjungos rinkoje vadovas, 2002).

Eksportas į ES taip ar ne?

Kokios naudos iš eksporto tikisi įmonė?

Kaip eksp.orto plėtra dera su kitais įmonės tikslais?

Kokie atsiras nauji poreikiai ir su jais susijusios išlaidos?

Ar sąnaudų ir naudos analizė pateisina eksporto plėtrą?

Kokios galimos eksporto plėtros alternatyvos?

Vieni gamintojai, ieškodami dar neužimtų rinkos nišų, siekia išplėsti pardavimo apimtis, kiti, išplėtę eksportą, tikisi geriau panaudoti gamybinius pajėgumus ar pasinaudoti masto ekonomikos teikiamais pranašumais, treti – sumažinti verslo riziką, plėtodami pardavimą skirtingose rinkose. Tačiau pradedant ar plečiant eksportą, siekiama to pateis rezultato – padidinti įmonės pelną, užtikrinti ilgalaikę verslo plėtros perspektyvą. Šiuo atžvilgiu eksportas neturėtų būti vertinamas kaip savitikslis dalykas, bet turėtų tapti viena iš priemonių ilgalaikiams įmonės tikslams įgyvendinti.

Tarptautinį įmonių ir jų gaminamos produkcijos konkurencingumą lemia platus ratas veiksnių, apimančių tiek pačios įmonės veiklos organizavimą, tiek verslo sąlygas užsienio rinkose. Paliekant nuošalyje tuos išorinės aplinkos veiksnius, kuriems pačios įmonės negali daryti tiesioginės įtakos, prieš planuojant išėjimą į užsienio rinkas patartina dar kartą įvertinti įmonės rezervus, pakelti gaminamos produkcijos konkurencingumą (tobulinant įmonės valdymą, keliant darbo našumą, mažinant savikainą, diegiant inovacijas, naujus produktus, marketingo naujoves ir t.t.).

Iš kitos pusės, verslo sąlygos, kurios įvairiose šalyse žymiai skiriasi, gali turėti tiesioginės įtakos eksporto rezultatams. Tik įvertinus įvairius aspektus (politinę, valiutos svyravimo riziką, užsienio rinkos atvirumą, rinkos potencialą, paskirstymo kanalus ir kt.) galima palyginti alternatyvas ir išsirinkti tinkamiausią variantą. Šiuo požiūriu eksportas, palyginti su prekyba Lietuvos vidaus rinkoje, kur įmonė negali pakeisti verslo aplinkos, suteikia plačias pasirinkimo galimybes (Verslo steigimo Europos Sąjungoje vadovas, 2002).

Nevertėtų užmiršti dar vieno svarbaus aspekto, galinčio suvaidinti ne paskutinį vaidmenį priimant sprendimą išbandyti jėgas tarptautinėse rinkose: Lietuvai tapus PPO nare ir perimant ES teisinio reguliavimo principus, didėja jo ekonomikos transportavimo išlaidos, muitai , importo šalies PVM ir kiti mokesčiai, kompensacijos tarpininkams dydis yra vienas svarbiausių konkurencingumo aspektų. Tai ypač svarbu Lietuvos gamintojams, kurie turi nedidelę savarankiško eksporto patirtį, o lietuviškų prekių įvaizdis užsienio rinkose (su nedidelėmis išimtimis) dar nesuformuotas, jų prekiniai ženklai ir vardai nėra žinomi. Be to, mažos ar vidutinės pridedamosios vertės prekių (kurios šiandien sudaro apie 95 proc. Lietuvos eksporto) kainai didesnę įtaką turi transporto išlaidos. Dėl papildomų išlaidų išaugusi lietuviško produkto kaina gali padaryti jį nepakankamai konkurencingą, palyginti su analogiškais gaminiais. Kintantys aplinkos veiksniai sukuria naujas įmonių veiklos sąlygas, kurių nebūtų visai arba jos būtų ne tokios akivaizdžios, jeigu Lietuva eitų neintegracinio vystimosi keliu (pavyzdžiui, kaip dauguma buvusios Jugoslavijos respublikų).

Galima pastebėti, kad Lietuvos verslininkai ir įmonių vadovai labai skirtingai mato integracinių procesų sukeliamas permainas. Šie požiūriai išreiškia taip pat skirtingus požiūrius į Lietuvos įmonių galimybes konkuruoti vieningoje Europos Sąjungos rinkoje.

Aplinkybių grupės, sudarančios integracijos suteikiamus šansus ir keliamus pavojus, taip pat įmonių galimybės veikti naujai besiformuojančiomis sąlygomis nėra lygiareikšmės ir lygiavertės. Vienos iš jų yra „išorinės“, t.y. pasireiškiančios įmonių aplinkoje, kitos – „vidinės“, pasireiškiančios įmonės viduje. Pirmosioms iš jų įmonės (ypatingai smulkios ir vidutinės) įtakos beveik neturi: jos gali tik pasinaudoti minėtomis aplinkybėmis arba išvengti jų poveikio.

Lietuvos įmonių silpnoji pusė kyla ir didelio Lietuvos ir ES valstybinio ekonominio – socialinio išsivystymo skirtumo. Jie yra besąlygiški, t.y. ja.u egzistuoja realiai. Tuo tarpu integracijos suteikiamos galimybės ir įmonių stipriosios pusės turi sąlyginį pobūdį (jų pasireiškimas priklauso nuo daugelio „jeigu.“). Be to, jie sunkiai išreiškiami ekonominiais rodikliais (dažniausiai pinigais), p susiklėsčius nepalankioms aplinkybėms, atskiroms įmonėms gali turėti net neigiamų pasekmių.

Todėl akivaizdu, kad integracijos procesų įtakos įmonėms vertinimas turi būti vykdomas atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis vyksta patys procesai, Viena iš tokių pagrindinių sąlygų – partnerių sąveika: valstybė su savo institucijomis turi tinkamai organizuoti ir vykdyti prisitaikymo procesą makroekonominiame lygmenyje, o verslininkai ir įmonių vadovai turi sugebėti dalyvauti vykstančiuose pokyčiuose. Įmonėms nepasiruošus įsijungti į ES vidaus rinką, o valstybei neteikiant įmonėms pakankamos informacijos apie integracinius procesus, integracijos teikiamos galimybės ir įmonių stipriosios pusės liks neišnaudoti, o keliami pavojai privers įmones nutraukti savo veiklą.

Įmonės konkurencingumas yra pagrindinė sėkmingo jų įsitraukimo į bendrąją rinką sąlyga. Prielaidos integracijai sudaromos taikant Europos Sąjungos standartus, bendras konkurencijos taisykles, tačiau jos būtų nerezultatyvios, jei Lietuvos gamintojai gamintų produkciją, nekonkurencingą tarptautinėse rinkose. Todėl įmonių konkurencingumo kėlimui labai svarbu skirti pakankamai dėmesio. Įmonių konkurencingumas ES bendrojoje rinkoje priklausys nuo to, kaip sėkmingai jos sugebės kurti, diegti ir komerciškai pritaikyti naujas technologijas ir metodus, pateikdamos rinkai naujus ar patobulintus produktus.

Labai svarbus verslo konkurencingumo didinimo veiksnys – kooperacijos skatinimas tarp verslo subjektų (smulkių, vidutinių ir stambių įmonių), bendradarbiavimo tarp verslo subjektų ir mokslo institucijų suaktyvinimas, organizuojant parodas, mokslo bei verslo atstovų diskusijas ir vykdant bendrus projektus. Valstybė turi teisę savo ištekliais prisidėti remdama kompanijų inovacinę veiklą. Valstybė turi sukurti inovacinės veiklos valdymo sistemą, patobulinti spartesnio inovacijų taikymo mechanizmus, įsteigti ir remti institucijas , atliekančias inovacijų valdymo funkcijas, inovacijas versle reglamentuoti įstatymais (R.Tijūnienė, E.Petukienė, 2004).

Lietuvos ekonominės integracijos į ES bendrąją rinką skatinimo strateginių krypčių, pagrįstų jau Lietuvoje parengtomis ekonominėmis programomis, įgyvendinimas yra svarbi atitinkamų Lietuvos institucijų, bendradarbiaujant su verslu, užduotis. Svarbias strategines kryptis – rinkos dalyvių informavimą ir mokymą – įgyvendina Europos Komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Jau pradėtos rengti ir įgyvendinti mokymo programos apie verslo sąlygas ES bendrojoje rinkoje („Euroverslas“). Kitų strateginių krypčių – ekonominės integracijos prielaidų sudarymo ir ekonomikos konkurencingumo kėlimo įgyvendinimas, aktyviai dalyvaujant verslui, yra numatytas Ūkio ministerijos parengtose programose.

Integracijai į ES bendrąją rinką paspartinti – integracijos infrastruktūros sukūrimo (standartizacija, notifikavimas, sertifikavimas, akreditavimas bei rinkos priežiūra), valstybės uždavinys pasirūpinti ir kitomis infrastruktūrinėmis problemomis, tokiomis kaip teisinės bazės aiškumas, vientisumas ir stabilumas; teisinga konkurencija; valstybės institucijų veiklos gerinimas; valstybės paramos reglamentavimas. Labai svarbu yra sukurti verslui palankią aplinką, sumažinti administracinius barjerus steigiant įmones, optimizuojant verslą kontroliuojančių institucijų darbą, keičiant verslo barjerais tapusius įstatymus ir nutarimus.

Analizuotojo literatūroje akcentuojamos tokios makroekonominio lygmens įmonių konkurencingumo sudėtinės dalys:

• sugebėjimas atlaikyti vis didėjantį bendrą konkurencinį spaudimą, atsirandantį dėl prekių ir paslaugų rinkų liberalizavimo;

• sugebėjimas patenkinti vis griežtėjančias veiklos sąlygas;

• sugebėjimas pasinaudoti integracijos bei su įmonių veikla susijusių ES politikų. sukuriamomis verslo sąlygomis;

• įmonių personalo sugebėjimas veiki vieningoje ES visaus rinkoje.

Nors iš kriterijų įgyvendinimas pareikalaus daug lėšų, laiko ir pastangų, tai būtini kriterijai, kuriuos atlikti visi vidaus rinkos dalyviai. Į lėšų, laiko ir pastangų sąnaudas reikėtų žiūrėti kaip į investicijas įmonės konkurencingumo užtikrinimui.

Ar pajėgsime konkuruoti tapė Europos Sąjungos dalimi? Šis klausimas neduoda ramybės vadybininkams . Ateitis dar daugiau nerimo kelia tiems, kurie nespėjo pasirengti pakitusioms verslo sąlygoms. Verslą galima prognozuoti, ir netgi labiausiai neįtikėtinus pokyčius galima numatyti ir kontroliuoti. Svarbu įvertinti įmonės potencialą ir perspektyvas, pagrindinius makroekonomikos veiksnius ir konkurencinę aplinką. Įmonės aplinkos vertinimą galima išskirti į du lygius: makroaplinką, sudarytą iš politinių – teisinių, ekonominių, sociokultūrinių ir technologinių veiksnių, ir šakinę aplinką – konkurentus, tiekėjus, klientus, ir kitus veiksnius, būdingus konkrečiai ekonomikos šakai. Įvertinti aplinką – vienas svarbiausių žingsnių atliekant strateginę analizę, nes būtent ji labiausiai keisis dabar, įstojus į Europos Sąjungą. Pavyzdžiui, galima nesunkiai prognozuoti, šiandien taus ES dalimi, sparčiausiai keisis politiniai ir teisiniai veiksniai – teks derintis prie ES direktyvų ir reglamentų. ES viduje neliks muitų, keisis akcizų ir mokesčių tvarka, Idealu, jei įmonės suspėjo įvertinti pokyčius iš anksto.

IŠVADOS

1. Lietuvos rinkos tapimas ES bendrosios rinkos dalimi sukuria palankias sąlygas tolesnei verslo plėtotei šioje didžiausioje pasaulio rinkoje. Priklausymas didelei ne tik sukuria prielaidas ekonomikai augti, bet ir kelia didelių reikalavimų įmonių veiklai. Verslo steigimas valstybėse narėse – viena iš priemonių, įgalinančių maksimaliai pasinaudoti bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis.

2. Rinkų integracijos, taip pat ir ES plėtra bei globalizacijos procesai grindžiami nuostata, jog tarptautinės prekybos, investicijų ir technologijų srautai, pasklisdami ūkyje, mažina tarptautinę nelygybę, skatina mažiau išsivysčiusių šalių gebėjimus ir poreikį gaminti kokybiškesnes prekes, kuria aplinką modernioms technologijoms kurti ir diegti, inovacijoms plisti. Kartu sudaromos sąlygos siekti pagrindinio kiekvienos valstybės tikslo – užtikrinti gana didelį ekonominės plėtros tempą, pakankamai aukštą bei kylantį šalies piliečių gyvenimo lygį.

3. ES bendrosios rinkos dalyviai yra ir Lietuvos įmonės, apimančios darbdavius ir darbuotojus, gaminančius produkciją ir vartotojai, vartojantys pagamintą produkciją. Įmonės, siekdamos sėkmingai integruotis ir vystyti savo verslą ES turi geria susipažinti su savo teisėmis ir pareigomis naujoje aplinkoje, taip pat bendrosios rinkos teikiamais privalumais ir galimybėmis. Svarbu pasiekti, kad Lietuvos įmonės, kaip ES rinkos dalyvės sugebėtų pasinaudoti savo teisėmis, sugebėtų sėkmingai konkuruoti.

4. Lietuva dabartiniame ekonominių reformų ir integracijos tiek į ES, tiek į pasaulinę ekonomiką etape turi spręstinų problemų. Sėkmingai integruotis į bendrąją rinką gali tik konkurencinga ekonomika. Ekonomikos (pramonės šakų ir įmonių) konkurencingumą nulemia du aktyviai sąveikaujantys, veiksniai: pačių įmonių aktyvi ir efektyvi veikla ekonominėje aplinkoje ir prielaidų (infrastruktūros) rinkos dalyvių konkurencingumui didinti iš valstybės pusės sudarymas.

LITERATŪRA

1. Anuškevičiūtė I. Lietuva Europos Sąjungoje – konkurencingumo aspektas// Tiltai. 2004.3., p.73-91.

2. Baršauskienė V., Mačerinskienė I. Studijų darbų parengimo tvarka – Kaunas: Technologija, 2003.

3. Budreikaitė D. Lietuvos ekonominė integracija į Europos Sąjungos bendrąją rinką// Pinigų studijos. 2001.3, 15-33 p.

4. ES rinka: barjerai ir viltys// Ūkininko patarėjas. 2000 lapkričio 11 d., p.10,11.

5. Grigaitis A. Kelyje į Europą// Vadovo pasaulis. 2003/2, 12 p.

6. Junevičius A. Europos Sąjunga: istor.iniai, politiniai, teisiniai aspektai. – Kaunas: Technologija, 1999.

7. Kašinskienė M. Svarbiausi 2004 m. ekonominiai ir socialiniai įvykiai// laisvoji rinka, 2004 Nr.4, p.3,4.

8. Kvedaras V., Ruškys G., Umbrasas G. Integracijos į ES poveikis Lietuvos ekonomikai// Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 2002. p.71-82.

9. Langvinienė N., Vengrauskas P.V. Tarptautinis verslas. – Kaunas: technologija, 2004.

10. Lietuvos ekonomikos problemos ES// http://verslas.banga.lt

11. Lietuvos ekonomikos perspektyvos ES//http://verslas.banga.lt

12. Lietuvos pramonės konkurencingumas// http://ukm.lt

13. Lietuvos makroekonomikos apžvalga// www.vb.lt

14. Meškauskaitė J. ES programos: parama per verslo asociacijų ir savivaldybių projektus// Verslo žinios, 2004.12. p.8.

15. Pugačiauskas V. Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika // http://www.geocieties.com /vykintas/html

16. Smilga E., Grėbliauskas A. Lietuvos ekonomikos konkurencingumas: strateginio valdymo aspektas// // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 2000.14, p.199-216.

17. Smilga E., Grėbliauskas A. Valstybės strateginio valdymo problema// Lietuvos ūkis, 1999 Nr.1/2, p.17,18

18. Sarafinas G. Stipriosios Lietuvos pusės Europos Sąjungoje// Veidas, 2004/03/04, p.31-33.

19. Šimašius R. Stojimas į ES atveria naujas galimybes dirbantiesiems// Kauno diena, 2002 gegužės 10, p.11.

20. Vartai į plėtrą// www.gate2growth.com

21. Verslo steigimo ES šalyse vadovas. – Vilnius: Europos komitetas prie LRV, 2002.

V.

Join the Conversation

×
×