Lietuvos ekonomikos augimo proceso analizė

Lietuvos ekonomikos augimas šiemet bus didžiausias Europoje, prognozuoja premjeras

Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas šiemet gali siekti apie 8 proc., tikisi premjeras Algirdas Brazauskas. “Aš prognozuoju, kad nė viena valstybė Europoje neturės tokių augimo tempų”, – Žinių radijo laidoje “Pozicija” sakė A.Brazauskas.

Pasak jo, lėtesnis turėtų būti ir kaimyninių Latvijos bei Estijos ekonomikų augimas.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos BVP per devynis šių metų mėnesius išaugo 8,1 procento. 2002 metais šalies ūkis išaugo 6,7 proc., o šiemet, anot Finansų ministerijos, Lietuvos ekonomika turėtų išaugti 6,8 procento.

Latvijos BVP per tris šių metų ketvirčius, palyginti su tuo pačiu 2002-ųjų laikotarpiu, padidėjo 7,4 proc., trečiadienį pranešė Latvijos centrinė statistikos valdyba, remdamasi negalutiniais duomenimis.

Estijos centrinis bankas prognozuoja, kad šalies ekonomika šiemet išaugs 4,4 procento.

Ekonomikos augimas – produkcijos kiekio didinimas
Lietuvos ekonomikos augimo proceso analizė
Lietuvos politikai yra vieningi siekdami per demokratines rinkos reformas paskatinti didelius, tinkamus ekonominio augimo tempus. Bet kaip parodė 1998 metų pabaigos ir 1999 metų pradžios įvykiai, ekonominis augimas gali būti sunkiai valdomas ir priklausyti nuo veiksnių, esančių už vietinės politikos poveikio riibų.
Rinkos ekonomikoje privatusis sektorius gali naudoti parengtus augimo šaltinius veiklai plėtoti ir pelningumui didinti. Taip jis padidina vietos ekonomikos vertę. Vyriausybė gali papildyti privačią iniciatyvą sukurdama aplinką, kurioje skatinanamas kokybiškas ekonomikos augimas. Nesvarbu ar vyriausybės vykdo tokią politiką, faktiškai augimas pr

riklauso nuo ekonomikoje vyraujančių augimo šaltinių ir kliūčių, taip pat ir nuo keleto apribojimų bei galimybių, pasaulinės ekonominės aplinkos.
Kaip gali būti suformuota valstybės politika, remianti kokybišką ekonomikos augimą?
Statistikai, vyriausybiniai planuotojai ir ekonomistai stebi augimą iš šalies. Verslininkai augimo procesą stebi iš vidaus. Ką mano Lietuvos įmonių vadovai apie svarbiausius augimo veiksnius 1990-1998 metais? Norėdamas atsakyti į šį klausimą, Statistikos Departamentas nuo 1998 metų gruodžio iki 1999 metų sausio apklausė 260 įmonių1. Kliūčių augimui vertinimo atžvilgiu įmonių vadovai buvo paprašyti įvertinti tokių veiksnių įtaką 1990-1994 metais:
1. Ekonominė blokada, vykdoma Lietuvos atžvilgiu.
2. Ryšių su buvusios Sovietų Sąjungos šalių partneriais nutraukimas.
3. Staigus žaliavų ir energijos kainų didėjimas.
4. Didelė infliacija.
5. Pinigų reforma.
6. Mažėjančios valstybinės investicijos į ūkį.
7. Didelės technologinės restruktūrizacijos sąnaudos.
8. Įmonės privatizavimo proceso trukmė ir eiga.
9. Investicijų stoka.
10. Bankinė krizė.
11. Verslą reguliuojanti įsstatyminė bazė.
12. Žinių ir įgūdžių darbui rinkos sąlygomis stoka.
Įmonių vadovai nurodė didelę infliaciją (69 proc. respondentų), nuolatos keičiamus komercinės veiklos normatyvinius dokumentus (65 proc.), didėjančias iki pasaulinio lygio žaliavų ir energijos kainas (63 proc.), investicijų stoką (60 proc.) ir dideles technologinės restruktūrizacijos sąnaudas (59 proc.) kaip pagrindines staigaus ekonominio nuosmukio priežastis 1990-1994 metais. Daugelis įmonių vadovų (49 proc.) nurodė, kad įmonės privatizavimo proceso trukmė ir eiga nepadarė didelio poveikio ekonominei veiklai.
Tiriant veiksnių poveikį ekonomikos augimui 1995-1998 metais, vadovai buvo paprašyti įvertinti tokius veiksnius:
1. Naujų produkcijos (paslaugų) realizavimo rinkų su
uradimas.
2. Produkcijos (paslaugų) paklausos didėjimas vidaus rinkoje.
3. Ryšių su buvusiomis Sovietų Sąjungos šalių rinkomis kūrimas.
4. Naujų technologijų, leidžiančių pagaminti tarptautinius standartus atitinkančią produkciją, įdiegimas.
5. Gamybos restruktūrizacija, mažinanti darbuotojų skaičių ir veiklos sąnaudas.
6. Valstybinių užsakymų augimas.
7. Privatizacijos proceso užbaigimas ir kontrolinio akcijų paketo sutelkimas vieno ar kelių pagrindinių savininkų rankose.
8. Investicijų, užsienio kapitalo įplaukų didėjimas.
9. Eksporto augimas.
10. Bankų teikiamų paslaugų sferos išplėtimas.
11. Galimybė gauti paskolas.
12. Verslą reguliuojanti įstatyminė bazė.
13. Pakankamos žinios ir patirtis, reikalingos darbui rinkos sąlygomis.
Įmonių vadovai (86 proc.) nurodė, kad svarbiausias veiksnys, palaikantis ekonomikos augimą, yra sugebėjimas įgyti pakankamai žinių ir patirties darbui rinkos ekonomikos sąlygomis. Antroje (67 proc.) ir trečioje (62 proc.) svarbiausių augimą lemiančių veiksnių vietoje buvo nurodyti sugebėjimas rasti naujas rinkas ir naujos technologijos pritaikymas. Naujų rinkų suradimas ir naujos technologijos pritaikymas buvo glaudžiai susiję su valdymo įgūdžių dirbti rinkos sąlygomis plėtojimu, ir tik tie vadovai, kurie sugebėjo dirbti konkurencijos sąlygomis, galėjo rasti naujų rinkų, sumažinti įmonės restruktūrizacijos sąnaudas ir pritaikyti tinkamą technologiją.
Įmonės (60 proc.) nurodė privatizaciją kaip vieną iš svarbiausių augimą lemiančių veiksnių 1995-1998 metais. Iki to meto privatizacija leido konsoliduotis nuosavybei daugelyje vidutinių ir didesnių įmonių, sukurdama profesionaliam valdymui ir darbui palankią aplinką, kuri susiejo nuosavybę su pelningumu.
Tik nedidelė dalis įmonės vadovų nurodė Vyriausybės veiklą arba investicijų didėjimą ka
aip svarbius įmonės atsigavimą ir augimą lemiančius veiksnius. Apie 48 proc. visų įmonės vadovų pažymėjo, kad Vyriausybės veikla ir privačių investicijų didėjimas nepadarė didelės įtakos jų veiklai.
Įmonės, kurios palankiai vertino savo veiklą, nurodė, kad joms vienodai svarbu rasti naujas rinkas ir plėtoti vietines. Tos įmonės, kurios vertino savo veiklą neigiamai, siejo veiklos viltis su naujomis rinkomis užsienyje.
Žvelgiant iš įmonių vadovų taško, 1990-1994 metų Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos, besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų restruktūrizavimo sąnaudų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip sakant, drastiški pokyčiai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizavimą.
Nuo 1994 iki 1998 metų žinios tapo teigiama ir didėjančia vertybe, kurią įmonės vadovai nurodė kaip svarbiausią lemiamą augimo veiksnį. Įmonės vadovai išmoko efektyviai valdyti jų veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis: to jie išmoko ir iš pavyzdžių, ir vienas iš kito. Žinios leido įmonių vadovams sumažinti sąnaudas, surasti naujų rinkų, pritaikyti naujas technologijas, taigi nugalėti konkurencinėje kovoje. Tuo pačiu metu privatizacija palaipsniui koncentravo nuosavybę, sujungdama vadovo ir savininko interesus ir suteikdama akstiną padidinti pelningumui. Svarbiausia, kad ne valstybės investicija ar patronažas lėmė augimą, iš tikrųjų buvo svarbu tai, kad atsirado sugebėjimas išmokti konkuruoti rinkos sąlygomis. (http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita6-4.htm).

Augimo procesas
Gamyba auga didėjant gamybos veiksnių indėliui – darbui ir kapitalui – ir to

obulėjant technologijai. Norint suprasti augimo procesą ir skirtumus tarp įvairių šalių pajamų lygio, reikia suvokti, kas nulemia gamybos veiksnių augimą ir technologinių žinių tobulėjimą .
Gamybos funkcija susieja šalyje pagaminto produkto kiekį su gamybos veiksnių indėliu ir su technologinių žinių būkle.
Y = AF(K,N),
K ir N reiškia kapitalo ir darbo indėlį, o A – technologijos būklę.
Veiksnių indėlio padidėjimas ir patobulinta technologija lemia produkcijos pasiūlos didėjimą. Kitas žingsnis – atidžiau išnaginėti šią priklausomybę analizuojant gamybos augimo tempus. Augimo tempus atspindi augimo lygtis, kuri nurodo gamybos augimo veiksnių priklausomybę.

Y/Y = ((1- ) x N/N) + ( x K/K) + A/A,
(1- ) ir yra koeficientai, atspindintys lyginamuosius naudojamo gamyboje darbo ir kapitalo svorius.
Ir darbo, ir kapitalo indėlis lygus jų augimo tempams, padaugintiems iš jų indėlio lyginamojo svorio. Technologijos tobulėjimo tempas vadinamas technine pažanga arba našumo, kurį lemia daug veiksnių, augimu. Tokio našumo augimo tempas yra ta dalis, kuria pagerėjus gamybos metodams padidės gamyba, nekintant veiksnių indėliui.
Kartais, kai norima pabrėžti potencialų švietimo ir mokymo indėlį į ekonomikos augimą, gamybos funkcija išreiškiama kaip atskirą indėlį įrašant “žmogiškąjį” kapitalą. Toks kapitalas yra žmonėse glūdintis pajamų kūrimo potencialas. Jis apima įgimtus gabumus ir talentą bei išsilavinimą, įgytas žinias ir išsiugdytus įgūdžius.
Kaip rodo atlikti tyrimai, pažanga žinių srityje sudaro beveik du trečdalius techninio progreso indėlio į augimą. Verta pabrėžti ir kitus du našumo, kurį sudaro veiksniai, didėjimo šaltinius.
Vienas jų – našumo padidėjimas dėl to, kad geriau išdėstomi ištekliai. Pavyzdžiui, tai gali būti žmonės, iš prasčiau apmokamo darbo pereinantys į geresnį, taip prisidėdami prie didesnio gamybos arba pajamų augimo. Svarbus elementas yra išteklių persiskirstymas iš kaimo į miestą.
Ir paskutinis svarbus techninės pažangos elementas yra ekonomikos mastas. Didėjant ekonomikos operacijų pardavimo mastui, vienam produkto vienetui sukurti reikia mažesnio indėlio – galbūt dėl to, kad galima naudoti tokius metodus, kurie yra ekonomiškai neefektyvūs mažo masto ekonomikoje, bet padeda taupyti didesnio masto gamyboje. (http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita6-1.htm)
Kodėl ekonomika auga ir kas nulemia jos augimo tempus? Atsakymas į šiuos klausimus seniai domino mokslininkus. Devintojo dešimtmečio viduryje vėl padidėjus susidomėjimui ekonomikos augimo teorijomis susiformavo nauja augimo modelių banga, kuri savo ruožtu lėmė teorijų sintezės, dabar vadinamos endogenine augimo teorija, atsiradimą.
Pirmasis šios sintezės elementas yra anksčiau vyravusi doktrina apie ekonomikos augimą – neoklasikinis šešto ir septinto dešimtmečio Solow-Swano ir Cass-Koopmanso modelis, kurį taikant augimas buvo susiejamas su kapitalo ir darbo padidėjimu, kurį dar labiau sustiprino egzogeninė technologinė pažanga.
Žymiausią indėlį į to laikotarpio tyrimus įnešė Robert Solowas, išplėtojęs neoklasikinę teoriją. Pagal neoklasikinę augimo teoriją stabilų pajamų lygį nulemia santaupų norma ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Jei nėra techninių pokyčių, stabilios valstybės augimo tempai yra lygus gyventojų skaičiaus augimo tempui.
Santaupų normos didėjimas laikinai padidina produkto augimo tempą. Naujojoje stabilumo būklėje augimo tempas išlieka nepakitęs, bet didėja BVP dalies, tenkančios vienam gyventojui, lygis.
Esant techniniams pokyčiams, BVP vienam gyventojui didėja tokiu pat tempu, kaip ir techninė pažanga. Bendrasis produktas auga tuo pačiu tempu, kaip techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempų suma.
Galutinis neoklasikinės teorijos rezultatas yra susijęs su konvergencija. Jei dviejose šalyse vienodas gyventojų skaičiaus augimo tempas, tokia pat santaupų norma ir galimybė pasinaudoti tokia pačia gamybos funkcija, tai šios šalys galiausiai pasieks tokį pat pajamų lygį.
Taigi neturtingos šalys yra neturtingos todėl, kad jos turi mažiau kapitalo, bet jei jų santaupų norma būtų tokia pat kaip ir turtingų šalių ir jei jos turėtų tokią pat technologiją, galiausiai jos pasivytų turtingas šalis.
Be to, jei šalių santaupų norma yra skirtinga, tada pagal paprastą neoklasikinę teoriją valstybės stabilumo būsenoje jos pasieks skirtingus pajamų lygius, bet jei jų techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempas yra vienodas, jų stabilios valstybės augimo tempas bus toks pat.
Pagal neoklasikinę augimo teoriją stabilios valstybės augimo tempas yra egzogeninis, ir šalys su tokiais pačiais technologijos ir gyventojų skaičiaus augimo tempais galiausiai priartėja prie tokio paties stabilaus valstybės augimo tempo – nors valstybės pajamų lygis gali ir skirtis.
Antrasis sudėtinis sintezuotos augimo teorijos elementas yra keletas devinto dešimtmečio viduryje sukurtų modelių, kuriuos apibendrino Romeris (1990), o po to – Barro ir Sala-i-Martinas (1994). Išsaugodami veiksnių indėlių vaidmenį, šie modeliai padėjo geriau suprasti techninę pažangą, nes remiamasi didėjančia grąža, tyrimais ir plėtra bei netobula konkurencija, “žmogiškuoju” kapitalu ir – kas yra labai svarbu – vyriausybės politika. Tai vadinamieji endogeninio augimo modeliai.
Endogeninės augimo teorijos tikslas yra siekti, kad augimo tempas būtų endogeninis, tai yra – tilptų į teorijos rėmus. Endogeninės augimo teorijos šalininkai vadovaujasi ta mintimi, kad vyriausybės politika ir ekonominiai veiksmai paprastai turi laikui bėgant veikti augimo tempą, todėl jie ieško teorijų, leidžiančių tai pagrįsti.
Endogeninė augimo teorija reiškia, kad šalyse su skirtingomis santaupų ir investicijų normomis turi būti ir skirtingi augimo tempai. Neoklasikinė teorija spėja, kad šie skirtumai įtakoja produkto augimo tempą tik pereinamuoju laikotarpiu. Tačiau su endogenine augimo teorija susiję tyrimai labiau patvirtina neoklasikinę augimo teoriją, kuri nustatė sąlyginę konvergenciją.
Ji pabrėžia investicijų normą – ypač investicijų į įrenginius, infrastruktūrą ir “žmogiškąjį” kapitalą – kaip veiksnį, lemiantį BVP augimo tempus trumpuoju laikotarpiu, o ilgesniuoju laikotarpiu kaip veiksnį, lemiantį stabilios valstybės pajamų lygį.
Trečiasis elementas buvo paimtas iš vadinamojo politinės ekonomikos augimo modelių. Olsonas (1997) ypač gerai apibendrino koncepcinį platesnių šalies politikos sričių – turto teisės, teisinės santvarkos, institucijų ir korupcijos – vaidmenį. Olsonas teigė, kad ankstesnėse teorijose buvo daromos neteisingos prielaidos, kad šalys (ir strategijos formuotojai) efektyviausiai panaudoja išteklius ir turimas technologijas; jis teigė, kad daugelis šalių yra neturtingos paprasčiausiai dėl to, kad išvaisto didžiulius išteklius. Toks švaistymas yra didžiausias ten, kur yra mažiausiai išplėtotas institucinis nuosavybės teisių ir teisinės santvarkos pagrindas arba kur jo yra nesilaikoma; tai asocijuojasi su aukštu korupcijos laipsniu.
Šiandien augimo teoriją apibūdina šių elementų sintezė. Ilguoju laikotarpiu pradinės sąlygos ir veiksnių indėlių augimas vis dar turi kažkokį vaidmenį; bet tokio veiksnių plėtojimosi mastas, jų panaudojimo efektyvumas ir ilgalaikė technologinė pažanga, kuri taip pat didina efektyvumą, labai priklauso nuo ekonominės politikos. Vienas iš geros politikos aspektų yra efektyvus teisinis nuosavybės teisių garantavimas. Pastaruoju dešimtmečiu pagal šį modelį atlikta keletas empirinių tyrimų, kurių tikslas buvo paaiškinti pastebėtus didelius skirtumus tarp įvairių šalių augimo tempų.
Pagrindiniai augimo proceso veiksniai
Apibendrinant aptartas augimo teorijas galima padaryti keletą išvadų. Pirma, pradinės sąlygos yra svarbios paaiškinant augimo tempų tarp įvairių šalių skirtumus. Antra, dauguma pritaria tam, kad gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas) stipriai veikia augimo tempus. Trečia, labai svarbią įtaką daro ir teisinė, politinė bei institucinė bazė.
Remiantis augimo teorijomis, šalis, norėdama paspartinti augimo tempus, turi:
• padidinti privačiąsias investicijas ir mažinti biudžeto deficitą, kuris išstumia privačiąsias investicijas, ir suteikti mokestines iniciatyvas;
• sumažinti nereikalingą reguliavimą;
• skatinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, daugiau išlaidų ir pastangų skirti švietimui ir mokymui;
• padidinti investicijas į infrastruktūrą;
• suteikti mokestines iniciatyvas tyrimams ir plėtrai finansuoti.
Ekonomika plėtojasi tada, kai sukaupiami gamybos veiksniai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai ekonominė bei politinė sistema yra stabili .

Leave a Comment