ĮVADAS
Visais žmogaus gyvenimo ir veiklos periodais labai didelę reikšmę turi baimės jausmas, siekimas būti saugiu pačiam, apsaugoti savo artimuosius, savo turtą. Plačiai žinomo amerikiečio A. Maslow poreikių hierarchijos piramidėje iškart po fiziologinių poreikių seka poreikiai saugumui. Jau nuo labai senų laikų žmonės savo saugumo padidinimui, galimų rizikų sumažinimui ėmė taikyti įvairius draudimo elementus ir formas.Draudimo veikla yra finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus draudimo sutartyje numatytiems įvykiams.Laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis draudimo veiklai tenka labai svarbus vaidmuo:1. Pirmiausia netikrumo dėl ateities ir tuo pačiu užslėptos baimės jausmą draudimas leidžia pakeisti užtikrintumo ir saugumo jausmu. Įvykus draudimo sutartyje numatytam įvykiui, yra sušvelninamas dėl jo atsiradęs poreikis. Nuo šio poreikio patenkinimo atskirais atvejais, (pvz., sunki šeimos maitintojo liga, invalidumas ar mirtis) priklauso ne tik nelaimės ištiktojo, bet ir aplinkinių likimas. 2. Draudimas teikia ne tik saugumo jausmą dėl galimų nelaimių, bet gali tarnauti ir kaip efektyvi taupymo forma (pvz., kaupiamasis gyvybės draudimas). 3. Jei neegzistuotų draudimo apsauga, tai dalis nelaimės ištiktųjų būtų nustumti į skurdą ir tuo pačiu taptų našta visuomenei. Todėl socialiniu požiūriu draudimą galima vertinti kaip žmonių gerbūvio, prisitaikymo bei turtinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę. 4. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtina šalies vidaus vystymosi ir klestėjimo sąlyga. Jei nebūtų draudimo, daugumos projektų tektų atsisakyti, nes vargu ar bankai ryžtųsi juos kredituoti. 5. Draudimas atlieka kapitalo, pajamų bei kredito išsaugojimo funkciją. Pavyzdžiui, bankų išduodamos paskolos taptų rizikingesnės bei jų išdavimas sumažėtų, jeigu neegzistuotų nekilnojamo turto, esančio kredito grąžinimo garantu, draudiminė apsauga gaisro, stichinių nelaimių bei įvairių kitų galimų rizikų atveju. Lygiai taip pat ir asmeniniai kreditai būtų išduodami kur kas atsargiau, jei nebūtų gyvybės bei invalidumo draudimo.6. Draudimo veiklos metu, ypatingai kapitalo kaupimo metu, yra sukaupiamos didelės piniginės lėšos. Jų investavimas kapitalo rinkoje (pvz., į nekilnojamąjį turtą ar vertybinius popierius) žymiai prisideda prie ekonominės šalies gerovės kilimo.7. Draudimo įmonės naudoja tarifų politiką, skatinančią savanorišką prevencinių priemonių įsirengimą draudžiamuose objektuose, pavyzdžiui, gaisro ar automobilio vagystės tikimybę mažinančius įrengimus turintiems turto savininkams yra taikomos bazinių draudimo įmokų tarifų nuolaidos. Taip pat draudimo sąlyga yra tvarkingi įrengimai, apsaugos priemonės, technologinė drausmė. Taigi, draudimas – drausminantis visuomenės veiksnys.Tad draudimo svarba šiandien didelė ir neabejotinai turi augimo perspektyvą. Lietuvoje draudimo rinka pradėjo formuotis 1990 – 1991 m., priėmus draudimo veiklai labai svarbius Akcinių bendrovių ir Draudimo įstatymus bei pradėjus steigtis pirmosioms privataus kapitalo draudimo įmonėms (iki tol Lietuvoje buvo tik vienas monopolisto teisėmis ir privalumais besinaudojantis draudikas – Valstybinė draudimo įstaiga).Tačiau kaip ir kiekvienoje kitoje ūkio šakoje, taip ir draudime, norint sėkmingai vystyti verslą, būtina gerai išmanyti draudimo rinką ir jos struktūrą, pagrindinius ją įtakojančius veiksnius. Šalies ekonominė padėtis, klientai, konkurentai, naujos draudimo paslaugos, jų rėmimo metodai ir kita įvairi informacija yra būtina, norint neprarasti turimą poziciją rinkoje ir siekiant didesnių veiklos apimčių. Todėl tiek ilgą laiką šakoje veikiančios įmonės, tiek naujai įsikūrusios ar besiruošiančios steigtis privalo nuolat stebėti bei analizuoti supančią politinę, ekonominę, teisinę, socialinę ir technologinę aplinką, planuoti savo veiklą, tinkamai kontroliuoti išteklius, tuo remiantis nustatyti kainas ir pateikti vartotojui produktą. Tokio rinkos tyrimo pagrindinis tikslas – laiku nustatyti esminius rinką veikiančius veiksnius ir sąlygas bei parengti prognozes, kaip reikėtų tinkamai reaguoti į vykstančius pokyčius siekiant tam tikros vartotojų grupės poreikių patenkinimo ir pelno gavimo.Labiausiai draudimo rinkos konjunktūrą įtakoja potencialūs draudėjai su savo kintančiais poreikiais ir interesais. Todėl draudimo įmonių veikla, orientuota į kuo aukštesnį draudimo poreikių patenkinimo lygį ir kokybę – tai būsimos sėkmingos, naujos paklausos prielaida. Prieš potencialiam draudėjui tampant kompanijos klientu visada būtinas didelis ir kruopštus draudiko parengiamasis darbas: reikia kvalifikuotai, argumentuotai įtikinti būsimus klientus perleisti draudimo įmonei savo rizikas ir baimę bei kartu su polisu įsigyti saugumą ir tikrumą.Mano šio darbo tikslas ir yra ištirti Lietuvos draudimo rinką, pagrindinius ją įtakojančius veiksnius, bei sudaryti 2000 – 2001 m. draudimo rinkos augimo prognozes.Siekiant ištirti pagrindinius draudimo rinką įtakojančius veiksnius, pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti ir suprasti draudimo, kaip specifinės veiklos, ypatumus. Pirmajame šio darbo skyriuje ir aprašysiu pagrindinę draudimo įmonių veiklą, kuo ji skiriasi ar panaši su kitų ūkio subjektų bei depozitinių institucijų veikla.Antrajame skyriuje atliksiu bendrą Lietuvos draudimo rinkos apžvalgą: kaip ir kada ji pradėjo formuotis, kaip pamažu iš monopolistinės Valstybinės draudimo įstaigos buvo atkovota daugiau nei pusė draudimo rinkos. Taip pat čia apžvelgsiu Lietuvos draudimo rinkos struktūrą ir apimtis.Trečiajame skyriuje aprašysiu pagrindinius Lietuvos draudimo rinką įtakojančius veiksnius: teisinės, ekonominės ir konkurencinės aplinkos poveikį, mokesčių lengvatų įtaką draudimo įmonių veiklai bei bendradarbiavimo su kitomis finansinėmis institucijomis būdus ir pasekmes.Ketvirtą skyrių skirsiu Lietuvos draudimo veiklos pelningumo ir finansinei analizei bei analizei, kodėl Lietuvoje (priešingai nei išsivysčiusiose Vakarų šalyse) tokia maža lyginamoji gyvybės draudimo rinkos dalis.Penktajame skyriuje nustatysiu teigiamai ir neigiamai Lietuvos draudimo rinką paveiksiančias tendencijas ir į jas atsižvelgdama pabandysiu nustatyti draudimo rinkos apimčių augimo prognozes 2000 – 2001 metais.
1. DRAUDIMO ĮMONIŲ VEIKLOS YPATUMAIDraudimo įmonės yra specifiniai ūkio subjektai, pasižymintys palyginti plačia finansine veikla. Draudimo įmonė, kaip atskiras juridinis asmuo, negali verstis jokia kita komercine ūkine veikla, išskyrus draudimo bei su ja susijusia veikla, kuria yra laikomas perdraudimas, draudiminių įvykių likvidavimas bei administravimas, tarpininkavimas sudarant draudimo sutartis, konsultavimas draudimo ir perdraudimo klausimais, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymas, kvalifikacijos kėlimas, nekilnojamo turto nuoma ir draudžiamo turto įvertinimas.
Iš vienos pusės draudimo įmonės teikia paslaugą – draudimą nuo tam tikros rizikos – ir tuo jos yra panašios į kitų ūkio šakų subjektus, rinkai teikiančius pagamintas prekes ir paslaugas. Iš kitos pusės, draudimo įmonės sukaupia didelius lėšų fondus, kuriuos jos panaudoja investicinei veiklai finansuoti – taip šių įmonių veikla supanašėja su bankų ar kitų depozitinių institucijų, kurios teikia paskolas bei užsiima kitokia investicine veikla. Taigi, draudimo įmonės tarsi užima tarpinę padėtį tarp kitų ūkio šakų subjektų bei depozito institucijų.Draudimo įmonių ir kitų ūkio šakų subjektų palyginimas.Draudimo ir kitų ūkio šakų įmonių skirtumai išplaukia iš draudimo įmonių teikiamos paslaugos – draudimo – rizikos pobūdžio. Kitų ūkio šakų įmonės, pardavusios prekes ar paslaugas, už jas gauna tam tikras pajamas. Kartu šiose įmonėse yra aiški ir šių prekių savikaina, kadangi pardavimo kaina (tuo pačiu ir pajamos) nustatomos prie savikainos pridedant tam tikrą antkainį.Draudimo įmonė, parduodama teikiamą paslaugą, gauna draudiminę įmoką. Kartu draudimo įmonė prisiima įsipareigojimą, kad įvykus draudiminiam įvykiui ji draudėjui kompensuos patirtą žalą. Tai reiškia, kad draudėjas gauna įmoką anksčiau, negu patiria išlaidas konkretaus įsipareigojimo atveju, ir iš anksto nėra aiški patirtinų išlaidų suma: ar į ją įeis tik konkrečios draudimo sutarties aptarnavimo išlaidos (neįvykus draudiminiam įvykiui), ar be to ir patirtos žalos atlyginimo išlaidos (įvykus draudiminiam įvykiui). Todėl draudimo įmonėje, gaunant pajamas, galima tik apytiksliai pasakyti, kokia yra (o tiksliau bus) jų teikiamos paslaugos savikaina.Draudimo įmonė remdamasi statistiniais duomenimis planuoja, kokia yra numatoma žalų apimtis. Remiantis šiais duomenimis yra skaičiuojamas draudimo tarifas, kurio pagrindu yra nustatomos draudimo įmokos ir formuojamas draudimo fondas, skirtas numatomoms žaloms atlyginti. Tiksli žalos apimtis išaiškėja tik įvykus draudiminiam įvykiui – tuomet draudimo įmonės iš sukaupto draudiminio fondo atlygina faktiškai patirtas žalas. Todėl, jei faktiškas žalų dydis (reikiama išmokėti draudiminių išmokų suma) viršija numatytą žalų dydį (kurio pagrindu buvo nustatytas draudiminio fondo dydis), tai draudimo įmonė sukauptų draudimo fonde lėšų kiekio nepakanka draudimo žaloms kompensuoti, ir įmonė patiria nuostolį iš draudiminės veiklos.Iš čia išplaukia, kad draudimo įmonės finansinis pagrindinės veiklos (draudimo) rezultatas (pelnas arba nuostolis) yra palyginti mažiau priklausomas nuo gautų pajamų (draudiminių įmokų apimties). Tuo tarpu kitų ūkio šakų įmonėse apyvartos bei pelno koreliacija yra stipresnė (kuo didesnė apyvarta, tuo didesnis bendrasis pelnas).Tačiau tai nereiškia, kad draudimo įmonės neturi stengtis didinti prisiimtinų įsipareigojimų apimties, taip didindamos savo pajamas. Būtina pažymėti, kad kuo didesnis prisiimtų įsipareigojimų kiekis, tuo labiau veikia didžiųjų skaičių dėsnis, tuo mažesnė tikimybė, kad statistiniais skaičiavimais pagrįstos prognozės nepasitvirtins ir įmonė patirs nuostolį. Šiuo požiūriu draudimo įmonės ir kitų ūkio šakų subjektai yra panašūs – jie siekia didinti savo apyvartą (pajamas). Tačiau skirtumas yra tas, kad kitų rūšių įmonės, didindamos savo realizacijos apimtis, paprastai kartu didina ir savo pelną. Tuo tarpu draudimo įmonių tikslas normalios ekonomikos šalyse yra ne pelno didinimas, o draudiminės veiklos pajamų ir išlaidų subalansavimas, taip išlaikant draudiko bei draudėjo ekvivalencijos principą.Dėl laiko lago tarp draudiminių įmokų ir žalų kompensacijų išmokėjimo dalis draudiminio fondo lėšų tam tikrą laiko tarpą yra užšaldytos, o sukaupti atsargos fondai taip pat ilgą laiką gali būti nenaudojami, kadangi jų lėšos yra skiriamos prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti nepalankiais finansiniais metais. Todėl draudimo įmonės, vykdydamos pagrindinę savo veiklą – draudimą – sukaupia didelius lėšų fondus, kurie įstatymų nustatyta tvarka yra investuojami, taip gaunant papildomų pajamų.Taigi, pagrindinis draudimo įmonių pelno formavimo šaltinis yra investicinė veikla. Tuo tarpu kitų ūkio šakų įmonių pagrindinis pelnas paprastai yra gaunamas iš jų pagrindinės veiklos – gamybos. Šiose įmonėse pelnas iš investicinės veiklos tradiciškai yra neesminis bendroje pelno sumoje.
Draudimo įmonių ir depozitinių institucijų palyginimas.Būtent draudimo įmonių investicinės veiklos galimybė ir jos mastai šias įmones padaro panašias į bankus ir kitas depozitines institucijas.Vienas didžiausių skirtumų tarp šių organizacijų yra investicinės veiklos formavimo šaltiniai. Skirtingai nuo komercinių bankų ar kitų depozitinių finansų institucijų, kurios didžiąją fondų dalį sukaupia priimdamos indėlius, už kuriuos moka palūkanas, draudimo įmonės fondus kaupia iš tikslinių asmenų įmokų, skirtų apsidrausti nuo tam tikrų rizikų ar pavojų. Todėl investicinė veikla draudimo įmonėse nėra pagrindinė.Lyginant draudimo įmones ir bankus bei kitas depozito institucijas, reikėtų iškirti atskirą draudimo šaką – gyvybės draudimą. Šios rūšies įmonių specifika yra artimesnė depozito institucijoms, nei ne gyvybės draudimo įmonių. Kadangi gyvybės draudimo įmonės vykdo ilgalaikį kaupiamąjį draudimą, tai jos sukaupia didesnius išteklius ir ilgesniam terminui, negu ne gyvybės draudimo įmonės. Pagal kaupimo principą draudėjai periodiškai (dažniausiai kas mėnesį) įneša įmokas per visą draudimo terminą bei turi teisę dalyvauti įmonės pelne (gauti palūkanas už įneštas įmokas). Skirtingai nuo ne gyvybės draudimo įmonių, kai draudimo kompensacija yra išmokama tik įvykus draudiminiam įvykiui, gyvybės draudimo atveju draudėjas bet kuriuo atveju gauna draudimo išmoką (sukauptų įmokų bei priskaičiuotų palūkanų sumą): arba įvykus draudiminiam įvykiui, arba suėjus draudimo terminui. Tokiu būdu gyvybės draudimo įmonių tiesioginė veikla yra labai artima depozitinių institucijų vykdomai veiklai – tiek gyvybės draudimo įmonės, tiek ir depozitinės institucijos išteklius formuoja iš gyventojų priimdamos lėšas (draudimines įmokas arba indėlius), už kurias jos pasižada mokėti palūkanas bei vėliau lėšas grąžinti.
Taigi, draudimo įmonės dėl specifinės veiklos skiriasi nuo kitų ūkio subjektų, o jų investicinės galimybės priartina šias įmones prie depozito institucijų. Gyvybės draudimo įmonės turi daugiau panašumų su depozitinėmis institucijomis, negu ne gyvybės draudimo įmonės, nes jų investicinis potencialas yra didesnis ir investicinė veikla šios rūšies įmonėms yra ypač svarbi.
2. BENDRA LIETUVOS DRAUDIMO RINKOS APŽVALGAPrivati Lietuvos draudimo rinka pradėjo formuotis 1991 m. Pirmąja privačia draudimo bendrove tapo uždaroji akcinė bendrovė “Vicura”. Tų pačių metų spalio 10 dieną leidimas vykdyti veiklą buvo išduotas Lietuvos ir Vokietijos bendrai įmonei “Drauda”. 1991 metų pabaigoje į draudimo rinką įsijungė “Baltijos garantas” ir “Preventa” draudimo įmonės. Tiesa, pirmosios privačios draudimo kompanijos labai didelių laimėjimų pirmaisiais savo veiklos metais nepasiekė. 1992 metų statistinė informacija rodo, kad daugiau nei 90% draudimo rinkos valdė Valstybinė draudimo įmonė. Tačiau naujosios kompanijos, panaudodamos aktyvaus ėjimo į rinką ir įsitvirtinimo joje metodus, pamažu ima rasti savo vietą ir laimėti klientų pasitikėjimą ir palankumą.Į Lietuvos draudimo istoriją 1993 metai turėtų įeiti kaip labai spartaus draudimo kompanijų steigimo metai. Jei 1992 metais greta Valstybinės draudimo įmonės dirbo tik “Kirnis”, “Preventa”, “Drauda”, “Baltijos garantas”, tai 1993 metų pabaigoje Lietuvoje buvo įregistruotos jau 32 draudimo kompanijos.Jau 1995 metais privačios draudimo kompanijos atkovojo iš Valstybinės draudimo įmonės trečdalį draudimo rinkos. Stambiausiomis draudimo bendrovėmis po Valstybinės draudimo įmonės buvo “Drauda” ir “Preventa”. Suaktyvėjo “Lindros”, “Kauno draudimo kompanijos”, “Verslo draudimo”, “Ūkio draudimo”, “Baltijos garanto” draudimo kompanijų veikla.Tiek 1995 metais, tiek ir vėliau, užsienio draudikų veikla Lietuvoje ėmė labai aktyvėti per draudimo brokerius. Lietuvos draudimo kompanijos ėmė labiau suvokti ir vertinti perdraudimo reikšmę ir šios draudimo veiklos sferai skirti kur kas daugiau dėmesio ir lėšų. Ima ryškėti ir kita tendencija rinkos perskirstymo srityje – Lietuvos draudimo kompanijos pradeda rizikas dalintis tarpusavyje tuo pačiu santykinai mažiau jų atiduodamos užsienio firmoms.Vis dar dominuojantis draudimo rinkoje “Lietuvos draudimas” kasmet ima užleisti dalį rinkos savo konkurentams. Taip 1996 metais didžiausioji šalies draudimo kompanija valdė 57.8% draudimo rinkos, po metų – 55.2%, o 1998 metais – 47%. Stiprėjant bankų ir draudimo kompanijų teikiamų paslaugų integracijai, kai kurie Lietuvos bankai įkūrė draudimo įmones, kurios gana sėkmingai įsijungė į draudimo veiklą: “VB gyvybės draudimas”, “Lietuvos žemės ūkio banko draudimas”, “Industrijos garantas”, “Snoro garantas”.Šiuo metu licencijas draudimo veiklai turi 32 įmonės, 24 iš jų – ne gyvybės draudimo įmonės, 5 gyvybės draudimo įmonės ir 3 kredito draudimo įmonės.Didėja užsienio kapitalo dalis draudimo įmonių akciniame kapitale: 2000 m. vasario 1 d. Lietuvoje veikė 12 bendrų su užsienio kapitalu arba užsienio kapitalo draudimo įmonių. Užsienio akcininkams priklausė 36.9 % bendro draudimo įmonių akcinio kapitalo. 1999 m. buvo privatiuota didžiausia draudimo įmonė “Lietuvos draudimas”. Lietuvos valstybė buvo dviejų draudimo įmonių akcininku ir jos dalis bendrame visų draudimo įmonių įstatiniame kapitale siekė 23.61%. 1997 m. Lietuvos draudimo rinkoje pradėjo veikti naujas dalyvis – draudimo brokeris. 2000 m. pradžioje veikė 66 draudimo brokeriai. 1999 m. draudimo įmonės, tarpininkaujant draudimo brokeriams, pasirašė draudimo įmokų už 74.646 mln. litų, t.y. 142.7% daugiau nei 1998 m. (30.756 mln. litų).1999 metais bendrų ne gyvybės draudimo tiesioginio draudimo įmokų buvo pasirašyta už 333.5 mln. litų arba 1.1% daugiau nei 1998 metais, gyvybės tiesioginio draudimo – už 74 mln. litų (11.2%). Vienam gyventojui 1999 m. teko 127 litai visų tiesioginio draudimo ir prisiimto perdraudimo įmokų, įskaitant draudimo įmonių agentinę veiklą.
3. PAGRINDINIAI LIETUVOS DRAUDIMO RINKĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI3.1. TEISINĖ APLINKADėl jau aprašytos draudimo veiklos specifiškumo, draudimo ir su ja susijusi veikla kur kas griežčiau reglamentuojama įvairiais teisiniais norminiais aktais, nei kitų ūkio šakų veikla. Ypatingą vietą šių santykių reguliavime užima įstatymai. Draudimas yra vienas iš civilinės teisės institutų, o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas apibrėžia pagrindines draudimo teisės normas. Pagal Civilinio kodekso normas priimami specialieji įstatymai, reguliuojantys draudimo teisinius santykius. Šių įstatymų pagrindu nustatytos kompetencijos ribose valstybinio valdymo organai – Vyriausybė, Finansų ministerija bei Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba – priima poįstatyminius, draudimo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.Pagrindinis Draudimo įstatymo tikslas yra reglamentuoti draudimo įmonių bei draudimo tarpininkų veiklą, siekiant, kad draudimo sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi.Taigi, teisinė aplinka turi labai svarbią ir tiesioginę įtaką draudimo rinkos formavimuisi:1. Nepriklausomos Lietuvos draudimo rinka pradėjo formuoti tik po to, kai 1990 metais buvo priimtas Draudimo įstatymas, reglamentuojantis privačių draudimo įmonių steigimąsi ir pagrindinius reikalavimus jų veiklai.2. Plečiantis, įvairėjant ir intensyvėjant draudimo veiklai, aštrėjant konkurencinei kovai draudimo rinkoje, vis labiau buvo juntamas poreikis tobulesniems juridiniams šios veiklos rėmams. 1996 m. buvo priimtas naujas, kur kas tobulesnis, išsamesnis, labiau pasaulinę draudimo praktiką atitinkantis Draudimo įstatymas, žymiai pakeitęs Lietuvos draudimo rinkos situaciją. Šis įstatymas nustato draudimo įmonių steigimo, licenzijavimo sąlygas bei tvarką, jų veiklos reorganizavimo bei likvidavimo ypatumus. Draudimo įstatymu yra reguliuojami draudimo veikloje atsirandantys santykiai tarp draudimo įmonių bei draudimo tarpininkų.3. 1996 m. įstatyme, remiantis Europos Sąjungos direktyvomis, aiškiai atskirtos 2 draudimo šakos: gyvybės draudimas ir ne gyvybės draudimas, nustatytos draudimo grupės, priskirtinos vienai ar kitai draudimo šakai. Tai turėjo įtakos draudimo įmonių rūšims, kadangi buvo nustatyta, kad: ü gyvybės draudimo įmonės negali vykdyti ne gyvybės draudimo;ü ne gyvybės draudimo įmonės negali vykdyti gyvybės draudimo (išskyrus kai kurias išlygas);ü draudimo įmonė, vykdanti kredito draudimą, negali vykdyti kitų gyvybės ar ne gyvybės draudimo šakoms priskirtų grupių draudimo.4. 1993 metų pabaigoje Lietuvoje jau buvo įregistruotos 32 draudimo įmonės. Kaip vieną iš tokio spartaus draudimo kompanijų steigimosi priežasčių būtų galima paminėti tai, jog 1990 m. įstatyme buvo reikalaujama, kad minimalus draudimo įmonės kapitalas sudarytų 30 000 litų. Steigėjai įnešdavo gan nedideles pinigų sumas, tikėdamiesi stulbinančio augimo ir didžiulių pelnų, kas tokios ekonomikos transformacijos fazėje įvyko ir daugelyje Vidurio bei Rytų Europos kraštų. Tačiau toks kapitalo dydis buvo tikrai ne logiškas, nes draudimo kompanijos, teturėdamos tik kelių dešimčių tūkstančių litų įstatinį kapitalą, drįsdavo prisiimti rizikas, kurios keliolika ar net keliasdešimt kartų viršijo jų realias galimybes atlyginti susidarysiančius nuostolius, ir buvo pakankamai akivaizdu, kad gali kilti nemalonūs bankrotų procesai. 1996 m. priėmus naują Draudimo įstatyme, buvo įtvirtinti tokie reikalavimai: 2 mln. litų ne gyvybės draudimo įmonių įstatiniam kapitalui, 4 mln. litų – gyvybės draudimo įmonėms ir 7 mln. litų – kredito draudimo įmonėms. Toks teisinis įstatinio kapitalo dydžio reglamentavimas užkirto kelią bandymui lengvai ir greitai pasipelnyti draudėjų pinigais, draudimo įmonės tapo kur kas stabilesnės ir patikimesnės. Tai iliustruoja ir 1 grafikas.
5. Daugeliu atvejų draudimas vykdomas savanoriška forma, t.y. remiantis privataus susitarimo tarp draudimo įmonės (draudiko) ir draudėjo pagrindu. Tačiau pasaulinėje praktikoje yra nusistovėjusi tendencija svarbius visuomenei ir valstybei draudimo teisinius santykius reguliuoti valstybės mastu. Tuo siekiama apsaugoti ūkio subjektų (firmų ir juridinių asmenų) turtinius interesus nuo didelių materialinių – finansinių netekčių. Kartu toks valstybinis reguliavimas ir kai kurių draudimo rūšių privalomas įteisinimas padidina draudimo apimtis, užtikrina draudimo įmonėms pastovias pajamas.6. Kai kurie draudimo teisiniai santykiai reguliuojami ir tarptautiniais susitarimais. Čia pažymėtinas transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas. Šios draudimo rūšies esmė ta, kad 1 grafikasdraudėjas, turėdamas draudimo liudijimą (polisą), nuostolius, kuriuos sukėlė jo transporto priemonė kitiems asmenims, atlygina ne pats, o draudimo įmonė. Pažymėtina, kad transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimą privalomu pripažino valstybės – Europos Sąjungos narės. Artimiausios Lietuvos kaimynės Lenkija, Latvija, Estija ir Baltarusija taip pat priėmė atitinkamus privalomojo draudimo įstatymus. Pirmieji vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo projektai Lietuvoje buvo parengti dar 1992 metais, tačiau jis nepriimtas iki šiol. Tam įtakos turi:ü Vyriausybės tikslai ir vykdoma politika;ü sunki šalies finansinė padėtis;ü neigiamas gyventojų požiūris į dar vieną “mokestį”;ü tam tikrų visuomenės grupių (ūkininkų, pensininkų) judėjimai, siekiant didelių lengvatų (nors tai ne socialinių garantijų įstatymas).Priėmus šį įstatymą planuojama, kad Lietuvos draudimo įmonių surenkamų draudimo įmokų suma turėtų išaugti daugiau nei 2 kartus.7. Ateityje vis svarbesnę reikšmę įgaus įvairių profesijų civilinės atsakomybės draudimo rūšys. Teisiniai pamatai kai kurių profesijų atstovams draustis civilinės atsakomybės draudimu iš dalies jau padėti, pvz. savo civilinę atsakomybę drausti jau įpareigoti notarai, audito įmonės, sveikatos priežiūros įstaigos. Kai kuriuose ruošiamuose įstatymų projektuose taip pat kalbama apie atskirų profesijų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą (advokatai, teisininkai, statybininkai ir pan.), tačiau visuose šiuose įstatymuose apie profesijų civilinės atsakomybės draudimą kalbama tik bendromis frazėmis. Iš Draudimo įstatymo (9 straipsnis) aišku, kad privalomasis draudimas turėtų būti reglamentuotas atskiru (arba atskirais) įstatymu, ir kol tai nebus padaryta, nebus ir teisinio pagrindo tokiam privalomam draudimui vykdyti. Tai taip pat stabdo planuotą Lietuvos draudimo rinkos augimą.
Taigi, verčiantis draudimo veikla geras teisinės aplinkos išmanymas ir jos pasikeitimų nuolatinis sekimas turi kur kas didesnę reikšmę įmonės rezultatams, nei verčiantis kitų paslaugų veikla; valstybės mastu nustatyti teisiniai apribojimai tiesiogiai įtakoja bendrą draudimo rinkos struktūrą.3.2. MOKESČIŲ LENGVATOSKadangi draudimas yra finansinė veikla, kai kurie su draudimu susiję santykiai reguliuojami mokesčių įstatymais. Draudimo įstatymo 58 straipsnis nustato draudimo įmokų apmokestinimo tvarką. Šiuo pagrindu buvo padaryti kai kurie pakeitimai ir papildymai mokesčių įstatymuose. 1. Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas numato, kad į fizinių asmenų apmokestinamąsias pajamas neįskaitomos draudimo įmokos, nustatytos Draudimo įstatymo 58 straipsnyje. T.y. fizinio asmens sumokėtos gyvybės draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atveju įmokos atitinkamu dydžiu mažina fizinio asmens apmokestinamąsias pajamas, kurios susijusios su darbo santykiais, jeigu metinės draudimo įmokos yra ne didesnės kaip keturguba minimali mėnesinė alga ir jei gyvybės draudimo sutarties terminas yra ne trumpesnis kaip 10 metų.2. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme nurodyta, kad į įmonių nerealizacines pajamas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, neįskaitomos iš draudimo įmonių gautos draudimo išmokos. Be to, nustatant įmonių apmokestinamąjį pelną, draudimo įmokos atimamos iš bendrųjų įmonės pajamų. 3. Mokesčių įstatymų pakeitimai atvėrė galimybes draudimo įmonėms sudarinėti draudimo techninius atdėjimus. Šie atidėjimai skirti tam, kad draudimo įmonės galėtų vykdyti prisiimtus įsipareigojimus prieš draudėjus. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme nustatyta, kad draudimo įmonių formuojami techniniai atidėjimai atimami iš bendrųjų įmonių pajamų, nustatant apmokestinamąjį pelną.
Šių naujų normų pagrindu įmonės ir fiziniai asmenys tapo finansiškai suinteresuoti apsidrausti, o draudimo įmonėms sudarytos galimybės vykdyti pagrindinę veiklą – apdrausti klientus nuo įvairių rizikų ir formuojamų techninių atidėjimų pagrindu paskirstyti draudimo išmokas teritorijoje ir laike.3.3. EKONOMINĖ APLINKA1996 – 1998 m. Lietuvos draudimo rinkos augimas buvo spartus ir pastovus, maždaug 20-30% per metus. Tokią draudimo rinkos situaciją nulėmė stabili politinė padėtis bei gerėjantys šalies makroekonominiai rodikliai (BVP augimas, mažėjanti infliacija, didėjantis eksportas, didėjančios investicijos į svarbiausias ūkio šakas).Tačiau Lietuvos 1999 metai ekonomikai nebuvo lengvi. Makroekonominių rodiklių tendencijos rodo ūkio ekonominio aktyvumo sumažėjimą, kurį lėmė Rusijos krizės padariniai bei išryškėjusios problemos valstybės finansų sistemoje.Bendrasis vidaus produktas (BVP). 1999 m. pradžioje oficiali BVP augimo prognozė buvo 2.84%. Tačiau šie lūkesčiai nepasitvirtino. BVP buvo sukurta už 42.59 mlrd. litų. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis 1999 m. Lietuvos ūkis smuko 4.1% lyginant su 1998 metais. Tokį BVP kritimą nulėmė pridėtinės vertės sumažėjimas šiose srityse: elektros, dujų ir vandens tiekime – 16.7%, statyboje – 11.2%, žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje – 8.9%, apdirbamojoje pramonėje – 6.7%. Labiausiai pridėtinė vertė išaugo transporte, sandėliavime ir ryšiuose – 7.9% bei finansiniame tarpininkavime – 6%.Skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui, 1999 m. BVP sukurta 11514 litų. Palyginus su 1998 m. šis rodiklis sumažėjo 97 litais arba 0.8%. 2000 metais oficialus prognozuojamas BVP augimas yra 1.3 – 2.0 %.Vartojimo kainų indeksas. Vartojimo kainos Lietuvoje 1999 metais išaugo 0.3%. Rusijos finansinės ir ekonominės krizės pasėkoje sumažėjus lietuviškų prekių eksportui į NVS (59.3%), buvo sukurtas perteklius šalies rinkoje. Tačiau dėl vidaus vartojamosios paklausos ribotumo vartojimo kainų indeksas buvo mažesnis nei prognozuota. Numatomas vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokytis 2000 metais yra 11.6%.Nedarbo lygis. Šalies ūkio ekonominė būklė lėmė gyventojų užimtumo mažėjimą 1999 metais. Darbo biržos skelbiamas vidutinis metinis nedarbo lygis buvo 8.4%. Tuo tarpu 1998 m. jis sudarė 6.4%. Darbo biržos duomenimis 2000 m. sausio 1 d. buvo 177400 bedarbių ir nedarbo lygis Lietuvoje pasiekė 10%.
Tiesioginės užsienio investicijos. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos, palyginus su 1998 metais, išaugo 27% ir 2000 m. sausio 1 d. sudarė 8252 mln. litų. Vienam Lietuvos gyventojui teko 2231 litas tiesioginių užsienio investicijų, tai yra 475 litais daugiau nei 1998 m.1999 m. Lietuvos ūkį gramzdinusi ekonominė krizė nuošalyje nepaliko ir draudimo bendrovių – po įspūdingo 30% augimo 1998 m. pernai šalies draudimo rinka išaugo vos 3.23%. Visa Baltijos šalių draudimo rinka 1999 m. buvo vertinama beveik 350 mln. JAV dolerių (1.4 mlrd. litų). Didžiausia jos dalis – 46% tenka Latvijai, Lietuvos dalis sudaro 29%, Estijos – 25%. 1999 m. pasirašytų draudimo įmokų dalis Lietuvos bendrajame vidaus produkte išliko panaši kaip ir prieš metus – 1.05% BVP (Latvijoje – 2.75%, Estijoje – 1.75%, Vakarų Europos valstybėse – 3-5% BVP). Vienam Lietuvos gyventojui 1999 m. teko 127 Lt (31.75 JAV dolerio) draudimo įmokų, kai tuo tarpu Latvijoje – 284 Lt (71 JAV doleris), Estijoje – 235 Lt (58.75 JAV dolerio). Gerokai didesnį gretimų šalių draudimo rinkų lyginamąjį svorį lemia ir tai, kad jose jau kuris laikas (Estijoje – nuo 1993 m., Latvijoje – nuo 1997 m.) veikia privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas.Taigi, nors Lietuvos, didžiausios iš Baltijos valstybių, draudimo rinka daugelio analitikų teigimu yra laikoma perspektyviausia, Latvijos ir Estijos ne gyvybės draudimo rinkų augimas – atitinkamai 8.6 ir 5.8% – pernai buvo kur kas pastebimesnis (Lietuvos – 1.49%). Tačiau Lietuvos gyvybės draudimo rinka (11.2%) didėjo sparčiau: Estijoje užfiksuotas 5.1%, o Latvijoje – 9.7% gyvybės draudimo rinkos augimas.Rinkos analitikų nuomone tokią Lietuvos draudimo rinkos padėtį lemia prastesni negu kaimynų BVP augimo rodikliai, prastesni lizingo rezultatai, privalomojo transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo nebuvimas ir ne tokia palanki valstybės politika savanoriškojo draudimo atžvilgiu:ü Latvijoje BVP 1999 m., palyginti su 1998 m., padidėjo 0.1%, Estijoje sumažėjo 1.4%, o Lietuvoje – 4.1%. Tai reiškia, kad Lietuvos gyventojai gavo mažiau pajamų, jų didesnę dalį skyrė maisto produktams, o mažesnę – kitiems dalykams, tarp jų ir draudimui.ü Lizingas – veikla, neįmanoma be draudimo, Lietuvoje sudarė tik 4.5% įmonių investicijų (Latvijoje – 9%, o Estijoje – 16%).ü Užsienio investuotojai savo veiklos be draudimo irgi neįsivaizduoja. Bet Lietuva pernai tiesioginių investicijų sulaukė beveik 4 kartus mažiau negu Estija, gyventojų skaičiumi perpus mažesnė.Ryškiausia Rusijos krizės pasekmė Lietuvos draudimo rinkoje – vežamų krovinių draudimo smukimas. Sumažėjus vežamų krovinių apimtims, šios draudimo rūšies įmokų 1999 m. buvo pasirašyta beveik 40% mažiau nei 1998 m. Ekonominė krizė pasireiškė ir muitinės garantijų arba laidavimo draudime. Šios paslaugos paklausa 1999 m. smuko 5%. Taip pat gerokai sumažėjo draudimo ligos atveju paslaugos paklausa. Tai ne itin populiarus draudimas, o ypač esant sunkiai ekonominei padėčiai juo žmonės draudžiasi vis rečiau.3.4. GAMTINĖ APLINKADraudimo produktų paklausa labai priklauso ir nuo gamtinės aplinkos. Atsižvelgiant į tai, kokios gamtinės stichijos konkrečioje vietovėje gali padaryti žmogui ar jo turtui nuostolių, yra orientuojamos siūlomos draudimo rūšys. Dažniausiai turtas (pastatai, statiniai, automobiliai ir kt.) yra draudžiami nuo vėtros, krušos, žaibo trenkimo, sausros, potvynių, žemės drebėjimo. Ilgą laiką Lietuvoje vėtrų ar sausrų padaryti nuostoliai buvo labai nedideli. Bene didžiausius nuostolius vėtros padaro išversdamos medinius elektros stulpus bei nutraukdamos elektros srovės tiekimą kaimo gyvenvietėms. Kur kas didesnę reikšmę pastatų ir kito turto draudimas nuo vėtros turi Atlanto bei Ramiojo vandenyno pakrančių gyventojams, kur uraganai yra dažnai sutinkamas gamtos reiškinys. Tokios krušos, kurių metu yra padaroma žymi žala draudėjų pastatams ar kitam turtui, Lietuvoje pasitaiko taip pat gana retai. Pasaulinėje praktikoje kruša nėra toks retas reiškinys. Ji gali padaryti nemažą žalą ne tik gyvenamųjų pastatų ir automobilių langams, parduotuvių vitrinoms, nenoniniams reklaminiams šviestuvams, bet ir kitoms trapioms konstrukcijoms (pvz., šiltnamiams ar telefono būdelėms). Audros metu iš dangaus krintantys ledo gabalai gali būti kumščio dydžio ir sverti daugiau nei pusę kilogramo.Į žemės drebėjimų riziką Lietuvoje dažniausiai iš viso nėra atsižvelgiama, tuo tarpu JAV, Japonijoje, bei pietryčių Azijoje žemės drebėjimo grėsmė yra pakankamai didelė, todėl draudimas nuo šios rizikos yra populiarus.Tačiau, pastaraisiais metais padaugėjus įvairių gamtinių stichijų reiškinių ir Lietuvoje (pvz. uraganas “Anatolijus”, sausrų padaryti nuostoliai rapsams bei kitoms kultūroms, ir pan.), gamtinė aplinka įgauna vis didesnę reikšmę ir draudimo rinkos apimtims.3.5. KONKURENCINĖ APLINKAKonkurencija draudimo rinkoje, kaip ir bet kurioje kitoje šakoje, lemia vartotojui siūlomo produkto atpigimą ir kokybinius pokyčius. Lietuvos draudimo rinkoje per pastaruosius kelis metus sumažėjo neprofesionalių draudikų, rinką paliko nesugebėjusios valdyti bendrovės, keletas žinomų pasaulio draudimo kompanijų įsteigė savo padalinius, kurie, tikėtina, padės įsivyrauti civilizuotesniam bendradarbiavimui ir klientu aptarnavimui.Konkurencinė kova, draudimo rinkoje pasiekusi pavojingą ribą, lemia ir tai, kad draudimo įmonės vykdo nepagrįstų draudimo įmokų politiką. Bandydamos bent jau išsaugoti savo vietą rinkoje draudimo įmonės dirbtinai mažina draudimo įmokų tarifus, o tai, sudėtingėjant finansinių įsipareigojimų vykdymui bei techninių atidėjimų formavimui, destabilizuoja besiformuojančią rinką. Tarifų karas, kuris pernai jau buvo nutrūkęs, šiemet vėl atsinaujino. Per kelerius metus tokiose kovose jau krito kelios draudimo bendrovės, tada valdžiusios gana solidžią automobilių draudimo rinkos dalį. Šiuo metu tokia kova vyksta turto draudimo rinkoje.Draudimo paslaugos kainą formuoja tam tikri veiksniai – rinkos konjunktūra, šalies kainų politika, draudikų monopoliniai susitarimai, paskolų palūkanų normos dinamika ir kt. Be to, draudikas, nustatydamas draudimo įmokos dydį, turi vadovautis ir sukaupta statistika apie vykdomą draudimo rūšį, t.y. sukauptais duomenimis apie tai, kiek ir kokio dydžio žalų yra patirta praeityje, siekiant įvertinti galimų žalų dydį ateityje. Tačiau šioje situacijoje draudimo įmonės gali susidurti su statistinių duomenų naudojimo problemomis. Manau, galima išskirti šias pagrindines priežastis:1. Per mažas statistinių duomenų, kurių pagrindu nustatomas draudimo tarifas, kiekis (per trumpa statistika). Tokius sunkumus gali patirti:
ü naujai įsteigtos draudimo įmonės, kurios nevykdė draudimo veiklos, dėl to nėra sukaupusios reikiamo dydžio statistinės informacijos;ü besivystančios ekonomikos šalys arba ekonomiką perorientuojančios šalys, kuriose draudimo veikla yra palyginti nauja, dėl to šalyje sukaupta statistika, reikalinga neto tarifo nustatymui, yra per trumpa.2. Sukauptų duomenų nepatikimumas. Su šia problema pagrinde susiduria draudimo įmonės, veikiančios nestabilioje aplinkoje (dažniausiai besivystančiose ar ekonomiką perorientuojančiose šalyse). Nestabilumo faktoriai gali būti įvairūs: makroekonominiai (aukšta infliacija), demografiniai (gyventojų skaičius atskirose amžiaus grupėse, jų geografinis pasiskirstymas), normatyviniai (įstatymų pasikeitimas) ir kiti veiksniai, iškraipantys kaupiamą statistinę informaciją. Todėl yra tikėtina, kad draudimo įmonė, vadovaudamasi tokia statistine informacija, neto tarifą nustatys neteisingai ir vėliau turės finansinio nestabilumo problemų.Draudimo įmokos yra ne tik pirminis pelno formavimo šaltinis, tačiau dėl šių įmonių specifikos, lyginant su kitais ūkio subjektais, jos yra ir tolimesnės lėšų cirkuliacijos pagrindas – investicinės veiklos finansavimo šaltinis. Praktiškai draudimo įmonės investicinės galimybės bei rezultatai ir apsprendžia draudimo paslaugos kainos minimumą. Jeigu įmonė turi pakankamai patikimą draudimo portfelį, tai draudimo veiklos vykdymo išlaidos yra sąlyginai mažesnės, o investicinės veiklos pelnas – aukštas. Todėl draudiminių įmokų lygis gali būti žemesnis nei tradiciškai vertinama minimali riba, užtikrinanti draudiko ir draudėjo santykių ekvivalentiškumą. Tokia specifika draudimo įmonėms leidžia konkuruoti kainomis – įmonės gali nustatyti mažesnius draudimo tarifus ir taip pritraukti daugiau klientų bei surinkti daugiau įmokų. Tačiau praktikoje tokio modelio naudojimas gali būti problematiškas.Pirmiausia, ar draudimo įmonei iš vis apsimoka mažinti tarifus. Juk investicinės galimybės priklauso nuo draudimo operacijų apimties, vadinasi, kuo daugiau įmonė sudarys sutarčių, tuo didesnės yra investicinės galimybės ir tuo didesnis yra investicijų pelnas. Šiuo atveju problema yra, ar sumažinus draudimo tarifus, draudimo operacijų skaičius padidės tiek, kad įmonė patirtų finansinę naudą, t.y. sukauptų didesnį draudiminį fondą, kartu padidindama ir savo investicines galimybes. Manyčiau, kad draudimo įmonė, sumažindama tarifus, pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į draudimo paslaugos elastingumą. Jei vykdoma draudimo rūšis yra elastinga, tuomet mažinti kainas verta, kadangi draudimo operacijų apimtis šiuo atveju turėtų smarkiai išaugti. Tuo tarpu jei draudimo rūšis nėra elastinga, tai kainų mažinimas neturi prasmės, nes draudimo portfelis sumažės. Šiuo atveju draudimo rūšies elastingumą reikia suprasti, kaip draudėjo alternatyvų skaičių, kur jis gali apsidrausti nuo identiškos rizikos. Manyčiau, kad draudimo tarifų mažinimas normalios ekonomikos sąlygomis yra labiau aktualus didelėms šalims su didelėmis draudimo rinkomis ir mažiau priimtinas mažoms šalims su mažomis draudimo rinkomis. Taip yra dėl to, kad didelėse draudimo rinkose veikia žymiai didesnis konkuruojančių draudimo įmonių skaičius. Tuo tarpu mažose rinkose draudimo potencialą gali patenkinti kelios stambios draudimo įmonės, todėl kaininė konkurencija joms nėra prasminga – šioms įmonėms tikslingiau konkuruoti kitais būdais. Tuo tarpu besivystančiose arba ekonomiką perorientuojančiose šalyse galimybė draudiminės veiklos neigiamų finansinių rezultatų kompensavimas investicinės veiklos pelnu yra dar labiau problematiškas. Šią situaciją galima komentuoti dvejopai:ü Šios šalys paprastai pasižymi mažesniu stabilumu, dėl ko draudikas, siekdamas užtikrinti įmonės finansinį stabilumą, pirmiausia dėmesį turėtų teikti investicijų saugumo principui, dėl ko mažėja investicijų pelningumas. Taigi, mažesnis investicijų pelnas riboja galimybę mažinti draudimo tarifus ir taip konkuruoti kainomis.ü Šalyje, kur draudimo veikla yra palyginti nauja, draudimo sistema yra formavimosi stadijoje. Dėl to vyksta didelė konkurencinė kova tarp atskirų draudimo įmonių, kurios, formuojantis rinkai, siekia išsikovoti kuo didesnę jos dalį. Be to besiformuojanti draudimo rinka pasižymi palyginti didele draudikų kaita. Smulkios ir mažiau vartotojų tarpe žinomos draudimo įmonės, yra priverstos mažinti tarifus, nes tik tokiu būdu jos gali suformuoti savo klientūrą (ypatingai tai aktualu šalims, kur yra žemesnis pragyvenimo lygis). Tokia konkurencija gali nustatyti rinkos kainą, kuri būtų per žema, kad draudėjas gebėtų užtikrinti savo finansinį stabilumą. Tačiau draudimo įmonė negali nustatyti aukštesnių tarifų, kadangi rinkos kaina yra žemesnė, ir vartotojai nesinaudos šios įmonės paslaugomis. Manau, kad toks reiškinys yra laikinas – formuojantis draudimo sistemai ir rinkai, draudimo įmonės turėtų stambėti, o jų skaičius mažėti: jos arba bus likviduojamos, arba susijungs, arba jas nupirks užsienio investuotojai. Stambioms draudimo įmonėms dėl veiklos mastų būtų labiau priimtini žemesni tarifai. Kartu jos sukauptų didesnius atsargos fondus, kas didintų investicines pajamas. Tuomet iškreipta konkurencija kainomis pamažu turėtų baigtis. 3.6. BENDRADARBIAVIMAS SU KITOMIS FINANSINĖMIS INSTITUCIJOMISFinansinio tarpininkavimo veiklos daugelyje Vakarų Europos valstybių liberalizavimas, draudimų bei apribojimų mažinimas, o kai kuriose veiklos srityse net ir visiškas panaikinimas, turėjo keletą pasekmių. Iš vienos pusės tai privedė prie konkurencijos tarp atskirų finansinių įstaigų, siekiant pritraukti laisvus fizinių bei juridinių asmenų piniginius išteklius, didėjimo. Iš kitos pusės tai sudarė prielaidas įvairių finansinių institucijų bendradarbiavimui bei naujų kooperacijos formų atsiradimui bei išplitimui.Ypač aštri konkurencinė kova tarp draudimo įmonių ir bankų vyksta dėl klientų lėšų, skirtų ilgalaikiam taupymui, pritraukimo. Draudimo įmonės siūlo gyvybės, sveikatos bei nelaimingų atsitikimų draudimo produktus, tuo tarpu kai bankai – įvairiausias indėlių rūšis bei kitas piniginių lėšų investavimo galimybes. Su bankais bei draudikais dėl minėtų ilgalaikiam kapitalo taupymui skirtų fizinių bei juridinių asmenų piniginių išteklių varžosi ir investicinės bendrovės bei pensijų fondai. Investicinės bendrovės paprastai siūlo gana patrauklias ilgalaikių investicijų palūkanų normas bei tuo pačiu santykinai didelius sukaupto kapitalo augimo tempus. Pensijų fondai dėl daugelyje šalių egzistuojančio patikimumo bei saugumo įvaizdžio teikiamų mokesčių lengvatų ir įstatymais garantuoto minimalaus sukaupto kapitalo augimo taipogi yra pajėgūs šiame rinkos segmente sėkmingai konkuruoti su kitomis finansinėmis įstaigomis.
Bankai labiau nei bet kada anksčiau yra suinteresuoti draudimo įmonių, o draudimo įmonės – bankų turimo potencialo išnaudojimu. Kredito įstaigos ne tik atlieka savo turto bei darbuotojų draudimą nuo įvairių supančios aplinkos pavojų, bet vis dažniau vykdo taip vadinamą bankinį draudimą . Bankų susidomėjimą bankiniu draudimu galima paaiškinti siekimu pritraukti bei valdyti kuo didesnę jų klientų piniginių lėšų dalį. Bankinis draudimas yra ne tik papildomas banko pajamų šaltinis, bet ir didesnės kliento priklausomybės bankui garantas, mažinantis kliento perėjimo į kitą banką tikimybę.Draudimo įmonės neretai naudojasi kooperacijos partnerio banko filialų tinklu realizuodamos draudimo produktus, dažniausiai gyvybės draudimo produktus. Siekdamos sumažinti ūkinės veiklos riziką, draudimo įmonės neretai stengiasi diversifikuoti vykdomą veiklą. Tuo būdu praktikoje vis dažniau yra sutinkamos draudimo įmonės, siūlančios iki tol tik kredito įstaigų teiktas finansines paslaugas.Bankų skverbimasis į draudimo rinką praktikoje pasireiškia įvairiais būdais. Dažniausiai sutinkami yra šie:ü Susitarimai su draudimo įmonėmis dėl draudimo produktų realizacijos. Tai yra bene labiausiai paplitusi draudimo įmonių bei bankų bendradarbiavimo forma. Pagrindinės tokio bendradarbiavimo prielaidos yra kai kurių bankų nenoras savarankiškai užsiimti bankinio draudimo veikla (pvz., dėl atitinkamos kvalifikacijos draudimo veiklos specialistų nebuvimo) bei teisės normų, draudžiančių bankams vykdyti draudimo veiklą ir investuoti į draudimo įmonių akcijas, egzistavimas.ü Brokerinių draudimo įmonių steigimas ar dalyvavimas formuojant tokios įmonės kapitalą. Praktikoje ši bankų skverbimosi į draudimo rinką forma yra sutinkama kur kas rečiau nei sutartys su draudimo įmonėmis dėl finansinių produktų realizacijos.ü Dalyvavimas draudimo įmonių kapitale.ü Filialų kūrimas.ü Veikiančios draudimo įmonės įsigijimas: liberalizuojant finansinių įstaigų veiklą, daugelio Vakarų Europos valstybių bankams taikyti apribojimai, įsigyjant veikiančias ar steigiant naujas draudimo įmones, buvo sušvelninti arba visiškai panaikinti. Tuo bankai netruko pasinaudoti.Stiprėjant bankų ir draudimo kompanijų teikiamų paslaugų integracijai, nemaža dalis ir Lietuvos bankų įkūrė dukterines draudimo įmones, kurios gana sėkmingai įsijungė į draudimo veiklą: “Lietuvos žemės ūkio banko draudimas”, “Hermis – draudimas” , “Industrijos garantas”, “Snoro garantas”, “VB gyvybės draudimas”, “LTB draudimas”, UAB “Bonum Publikum” (Ūkio bankas).Motyvai, kuriais vadovaujasi draudimo įmonės, norėdamos prasiskverbti į bankinių finansinių paslaugų rinką, yra panašūs į paskatas, dėl kurių bankai įvairiausiais būdais veržiasi į draudimo rinkas. Pagrindiniai draudimo įmonių skverbimosi į bankinių paslaugų rinką motyvai yra:ü klientų išsaugojimas;ü pajamų šaltinių diversifikavimas;ü papildomo pelno gavimas.Be to, bankinių paslaugų teikimas neretai leidžia pasiekti kur kas didesnį investicinės draudimo įmonės veiklos efektyvumą minimizuojant kaštus, susijusius su draudėjų piniginių lėšų valdymu.Dažniausiai sutinkami draudimo įmonių skverbimosi į bankinių paslaugų rinką būdai yra: ü Susitarimai dėl finansinių produktų realizacijos.ü Filialų steigimas. Draudimo įmonių įsteigti filialai neretai specializuojasi aktyvų valdymo bei investicinėje veikloje. Tokie filialai dažniausiai yra kuriami, kad būtų galima atlikti operacijas ir valdyti draudimo įmonę bei jai priklausančių pensijų fondų vertybinių popierių portfelius.ü Dalyvavimas kitų finansinių įmonių kapitale.ü Veikiančių bankų įsigijimas ar naujų bankų steigimas.ü Draudimo įmonių dalyvavimas sanuojant bei gelbstint bankus nuo bankroto. Siekiant apsaugoti draudėjų interesus, draudimo įmonių veikla sanuojant bankus bei investuojant į sunkioje finansinėje būklėje esančių bankų ar kitų finansinių įstaigų kapitalą, praktikoje dažniausiai yra griežtai reglamentuota.Draudimo kompanijos Lietuvoje į bankinių paslaugų rinką dažniausiai skverbiasi sudarydamos susitarimus dėl finansinių produktų realizacijos.4. PAGRINDINIŲ LIETUVOS DRAUDIMO RINKOS RODIKLIŲ ANALIZĖ4.1. DRAUDIMO RINKOS ŠAKŲ (GYVYBĖS IR NE GYVYBĖS) ANALIZĖEkonomiškai išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad draudimo įmokų pasiskirstymas gyvybės bei ne gyvybės draudimo šakose yra beveik tolygus (t.y. draudimo įmokų dalis, tenkanti kiekvienai šakai yra beveik vienoda). Tuo tarpu Lietuvoje dominuoja ne gyvybės draudimas – šios šakos įmonės surenka didžiausią visų gautų įmokų dalį. Lietuvoje 1996 m. gyvybės draudimo šakai tenkančios draudimo įmokos sudarė 29% nuo visų gautų draudimo įmokų (gyvybės draudimo įmonės surinko 54 mln. Lt, o ne gyvybės – 130 mln. Lt). Vėlesniais metais augo ir gyvybės, ir ne gyvybės draudimo šakose gauta draudiminių įmokų suma (žr. 2 grafiką). Tačiau ne gyvybės draudimo įmonių gautų draudimo įmokų sumos augimas buvo žymiai didesnis, nei gyvybės draudimo įmonių (išskyrus 1999 m.):ü 1997 m. ne gyvybės draudimo įmonių gautų draudimo įmokų suma, lyginant su ankstesniais metais, išaugo 50% ir siekė 195 mln. Lt. Tuo tarpu gyvybės draudimo įmokos per 1997 m. išaugo tik 7% (per 1997 m. gyvybės draudimo įmonės surinko 58 mln. Lt įmokų);ü 1998 m. ne gyvybės draudimo įmonių surinktų draudimo įmokų suma, lyginant su 1997 m., išaugo 69% (per 1998 m. šios įmonės surinko 329 mln. Lt įmokų). Gyvybės draudimo šakoje gautos įmokos išaugo 16% – per 1998 m. buvo gauta 67 mln. Lt gyvybės draudimo draudiminių įmokų;ü 1999 m. ne gyvybės draudimo įmokų buvo pasirašyta už 333.5 mln. litų arba 1.1% daugiau nei 1998 metais, gyvybės tiesioginio draudimo – už 74 mln. litų arba 11% daugiau nei 1998 m.2 grafikas
Tokia įmokų rodiklių dinamika lėmė gyvybės draudimo gautų įmokų santykinės dalies bendroje surinktų draudimo įmokų sumoje mažėjimo tendencijas: 1996 m. gyvybės draudimo įmokos sudarė 29% visų gautų draudimo įmokų, 1997 m. gyvybės draudimo įmonių dalis sumažėjo iki 23%, 1998 m. – net iki 17%, o 1999 m. pakilo iki 18%.Analizuojant šią, palyginti su išsivysčiusios ekonomikos šalimis, paradoksalią situaciją, galima išskirti šias gyvybės draudimo šakos mažėjimo Lietuvoje priežastis:1. Palyginti žemas šalies gyventojų pragyvenimo lygis. Siekdami materialinės gerovės, šalies gyventojai yra labiau linkę rūpintis savo turimu turtu, negu savo gyvybe – tai lemia lėtesnį gyvybės draudimo vystymąsi, negu ne gyvybės. 2. Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų finansų rinkos pasižymėjo rizika bei nestabilumu (90-ųjų pradžioje šalyje veikė nemažai institucijų, iš gyventojų rinkusių indėlius už labai dideles palūkanas, dauguma kurių vėliau negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų; taip pat reikėtų paminėti 1995 m. pabaigoje įvykusią bankų krizę, kuomet gyventojai, tuo metu turėję indėlius “patikimuose” bankuose, nukentėjo dėl šių institucijų nesugebėjimo įvykdyti savo įsipareigojimų). Tokie įvykiai lėmė Lietuvos gyventojų konservatyvų požiūrį į pinigų taupymą bei investavimą – dauguma jų pasitiki tik tradicinėmis finansinėmis institucijomis (bankais), ir kitų institucijų veikla bei siūlomos paslaugos juos domina mažiau. Gyvybės draudimo įmonių finansinės veiklos specifika yra artimesnė finansinėms institucijoms, nei ne gyvybės draudimo įmonių, todėl ši šaka yra mažiau populiari Lietuvoje.
3. Lietuvoje gyvybės ir ne gyvybės draudimo šakos atsirado tik 1996 m., kai buvo priimtas naujas Draudimo įstatymas (iki tol gyvybės ir ne gyvybės draudimas nebuvo atskirtas). Tuomet draudimo įmonėms reikėjo pasirinkti, kokį draudimą jos vykdys – dauguma įmonių pasirinko ne gyvybės draudimo šaką.4. Lietuvoje kai kurios ne gyvybės draudimo grupės yra privalomos (bendrosios civilinės atsakomybės) – tai didina šios šakos dominavimą šalyje. Reikia pažymėti, kad šiuo metu yra paruoštas įstatymo projektas dėl automobilių savininkų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Tai gali lemti dar didesnį ne gyvybės draudimo augimą.4.2. DRAUDIMO VEIKLOS PELNINGUMAS IR FINANSINĖ ANALIZĖSiekiant realiau ir tiksliau apžvelgti draudimo bendrovių finansinę bei investicinę situaciją, įvertinti padėtį rinkoje, naudojami įvairūs rodikliai, pavyzdžiui: likvidumo koeficientas, nuostolingumo koeficientas, investicijų grąžos bei investicinių pajamų lygio rodikliai, mokumo koeficientas ir kt.Likvidumo analizė. Vienas iš svarbiausių likvidumo koeficientų, leidžiantis analizuoti draudimo įmones, yra apskaičiuojamas iš likvidžių aktyvų ir pasyvų santykio. Šis koeficientas parodo draudimo įmonės galimybes įvykdyti savus įsipareigojimus, atėjus jų mokėjimo terminui, t.y. ar užteks aktyvų įmonės būsimoms išlaidoms ir nuostoliams padengti.Likvidumo koeficientas = Likvidūs aktyvai / ĮsipareigojimaiLikvidžius aktyvus sudaro grynieji pinigai, terminuoti indėliai ir investicijos bei per vienus metus gautinos sumos. Įsipareigojimus sudaro draudimo įmonių formuojami draudimo techniniai atidėjimai (neįskaitant nuostolių svyravimo išlyginimo techninių atidėjimų) ir per vienerius metus mokėtinos sumos bei trumpalaikiai įsipareigojimai.1999 m. Lietuvos draudimo įmonių vidutinis svertinis likvidumo koeficientas buvo 1.64. 1998 m. aukščiausią likvidumo koeficientą turėjo UAB “Baltijos garantas” -2.08. UAB “Lietuvos draudimo” gyvybės draudimas rodiklis – 1.62, o UAB “Drauda” – 1.02.Pelningumo analizė. Draudimo įmonių pelningumas priklauso nuo draudimo žalų dydžio bei nuo administracinių sąnaudų. Nuostolingumo koeficientas parodo, kokią procentinę dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išmokų sąnaudos.Nuostolingumo koeficientas = Išmokų sąnaudos / Uždirbtos draudimo įmokosIšmokų sąnaudas sudaro ataskaitiniais metais apmokėtos žalos, atėmus numatomų išmokėjimų techninių atidėjimų sumą metų pradžioje ir pridėjus sumą metų pabaigoje. Uždirbtas draudimo įmokas sudaro ataskaitiniais metais pasirašytų įmokų suma atskaičiavus grąžintas įmokas nutraukus sutartis, pridėjus perkeltų įmokų techninių atidėjimų sumą metų pradžioje ir sumą metų pabaigoje.1999 m. Lietuvos draudimo įmonių vidutinis nuostolingumo koeficientas buvo 58.68%. Iš 10 didžiausių draudimo įmonių, kurių pasirašytų draudimo įmokų suma sudaro 90% visos rinkos – mažiausią nuostolingumo lygį turi UAB “Lietuvos draudimo” gyvybės draudimas – 8.27% bei UAB “Baltijos garantas” – 33.02%. Nedideliu nuostolingumu pasižymi ir UAB “Lindra” bei AB “Lietuvos draudimas”.Maža šio rodiklio reikšmė parodo, kad pasirenkamos mažiau rizikingos draudimo veiklos rūšys. Žemas nuostolingumas taip pat gali būti dėl mažai diversifikuotos draudimo veiklos arba dėl mažų jos mastų – tai trukdo pasireikšti Didžiųjų skaičių dėsniui.Draudimo įmonių investicinės veiklos analizė. Norint įvertinti investicijų grąžą, reikia investicijų pajamas padalinti iš vidutinių investicinių lėšų:Investicijų grąža = Investicijų pajamos / Vidutinės investicinės lėšosInvesticijų pajamas sudaro dividendai, palūkanos, pajamos už nuomą ir pan. Vidutines investicines lėšas sudaro draudimo įmonių investicijų iš įstatinio kapitalo ir draudimo techninių atidėjimų metų pradžioje ir pabaigoje suma, padalinta iš 2. Taip pat investicijų grąžą lemia ir VP kursų svyravimai bei nekilnojamo turto kainų pasikeitimai.1999 metais vidutinė Lietuvos draudimo įmonių investicijų grąža buvo 8.91%. Šis dydis rodo, kad investuota buvo sėkmingai nepaisant kai kurių pasaulio regionų, ypač Rusijos, finansinės krizės. Didžiausią rodiklio reikšmę turi UAB “Drauda” – 13.68%. UAB “KDK draudimas” investicijų grąža sudaro 10.97%. Didelė investicijų grąža gali parodyti ne tik pelningą bet ir gana rizikingą draudimo įmonės investicinę politiką.Kitas rodiklis, padedantis įvertinti investicinę veiklą ir pajamų formavimosi šaltinius, yra investicinių pajamų lygis. Jis apskaičiuojamas investicijų pajamas padalijus iš uždirbtų draudimo įmokų:Investicinių pajamų lygis = Investicijų pajamos / Uždirbtos draudimo įmokosVidutinis draudimo įmonių investicinių pajamų lygis – 12.20% byloja apie ne itin aktyvią draudimo įmonių investicinę veiklą. Nagrinėjant investicinių pajamų lygį, iškyla apskaitos problema – kai kurios draudimo įmonės investuodamos į nekilnojamąjį turtą, objektų vertės pokyčio neparodo investicinės veiklos rezultate.Dar vienas rodiklis – draudimo įmonių kapitalo grąža – yra naudojamas įmonės pelningumui įvertinti ir apskaičiuojamas grynąjį ataskaitinių metų pelną dalijant iš akcininkų nuosavybės. Kapitalo grąža parodo, kokia akcininko kapitalo dalis yra susigrąžinama pelno pavidalu, t.y. atspindi įmonės sugebėjimą pelningai naudoti akcininkų nuosavybę.Kapitalo grąža = Grynasis pelnas / Savininkų nuosavybė1999 metais vidutinė ne gyvybės draudimo įmonių kapitalo grąža buvo neigiama ir sudarė 4.12%, vidutinė gyvybės draudimo įmonių – 1.46%. Draudimo veiklos pelningumas apskaičiuojamas bendrąjį pelną padalijus iš uždirbtų draudimo įmokų:Draudimo veiklos pelningumas = Bendrasis pelnas / Uždirbtos draudimo įmokosVidutinis draudimo veiklos pelningumas Lietuvos draudimo rinkoje buvo 41.27%. Apžvelgus pelningumo rodiklius, pastebimas ryšys tarp draudimo bei investicinės veiklos pelningumo. Draudimo įmonės, turinčios didesnį draudimo veiklos pelningumą, mažiau dėmesio skiria investicinei veiklai, t.y. gauna santykinai mažesnę investicijų grąžą, ir atvirkščiai.Finansinio pajėgumo analizė. Finansinio pajėgumo analizė padeda įvertinti finansinius draudimo įmonės išteklius, kurie reikalingi draudimo veiklai. Svarbus yra optimalus finansinio pajėgumo suderinamumas su įsipareigojimais. Suprantama, kad didesni draudimo bendrovės aktyvai leidžia išplėsti draudimo veiklą, didina finansinį pajėgumą bei patikimumą.Aktyvų ir uždirbtų draudimo įmokų santykis atskleidžia bendrovės aktyvų dalį draudimo veikloje:K = Aktyvai / Uždirbtos draudimo įmokos1999 metais vidutinis santykis Lietuvos draudimo rinkoje buvo 2.57. Tai reiškia, kad bendras draudimo įmonių finansinis pajėgumas – pakankamas ir saugus. Teorinė šio rodiklio reikšmė turi viršyti 1.25. Aukščiausias santykis iš dešimties didžiausią rinkos dalį turinčių įmonių yra UAB “Drauda” – 4.59 bei UAB “Lindra” – 3.19. Sumažėjęs aktyvų ir uždirbtų draudimo įmokų santykis parodo, kad draudimo įmonės veikla per didelė ir įmonė yra mažiau stabili.Mokumo analizė. Mokumo koeficientas apskaičiuojamas dalijant mokumo atsargos elementų sumą iš mokumo ribos. Jis parodo draudimo įmonės mokumą, t.y. jos įsipareigojimų padengimą grynuoju turtu. Šis rodiklis turi viršyti vienetą.Mokumo koeficientas = Mokumo atsargos elementų suma / Mokumo riba1999 metais vidutinis Lietuvos draudimo kompanijų mokumo koeficientas buvo 2.24. Didžiausią mokumo koeficientą turi UAB “Lietuvos draudimo” gyvybės draudimas – 4.45. Nedaug atsilieka ir UAB “Lindra” – 3.82.Pagal mokumo atsargos skaičiavimo metodiką draudimo įmonės, turinčios neigiamą mokumo atsargą, t.y. mokumo koeficientas – mažesnis už vienetą, privalo imtis tam tikrų veiksmų, suderintų su Valstybine draudimo priežiūros tarnyba, padėčiai ištaisyti ir rodikliui pagerinti.5. LIETUVOS DRAUDIMO RINKOS TENDENCIJOS
Vertinant dabartinę Europos draudimo situaciją nurodoma, kad pastaruoju metu įvyko svarbūs pokyčiai tiek draudimo rinkos struktūroje, tiek jos veikloje, tiek ir draudimo rezultatuose. Draudimo rinka dar griežčiau specializuojasi pagal atskiras draudimo rūšis, aštrėja konkurencija. Pradžioje gana atsargiai pradėję veiklą, vis aktyvesni darosi užsienio draudimo kompanijų padaliniai, neretai panaudodami ir dempingo politiką. Didėjant įvairių draudimo kompanijų skaičiui, natūraliai yra reikalaujama jų veiklos skaidrumo, kas toli gražu ne visada realizuojama.Svarbūs pastarojo dešimtmečio istoriniai įvykiai Vidurio ir Rytų Europos dalyje turėjo įtakos ir Lietuvos draudimo rinkos vystymuisi ir raidai. Šiuo metu vykstantys Europos vienijimosi procesai taip pat neaplenkia ir draudimo sferos.Kita draudimo veiklos pokyčių grupė – rinkos pokyčiai. Draudimo kompanijos siekia įsitvirtinti rinkoje, pateikdamos naujus draudimo produktus, tobulindamos jų pardavimo metodus. Konkurencijos aktyvumas sparčiai auga, smulkioms draudimo kompanijoms vis sunkiau išsilaikyti rinkoje. Jos bando ieškoti naujų draudimo paslaugų vartotojų, mažina kainas, siūlo kitas nuolaidas, tačiau tai ne visada pavyksta.Stipri konkurencinė kova vyksta ir Lietuvos draudimo rinkoje, kuri lemia nepagrįstų draudimo įmokų politiką. Tačiau toks reiškinys yra laikinas – formuojantis draudimo sistemai ir rinkai, draudimo įmonės turėtų stambėti, o jų skaičius mažėti. Stambioms draudimo įmonėms dėl veiklos mastų būtų labiau priimtini žemesni tarifai. Kartu jos sukauptų didesnius atsargos fondus, kas didintų investicines pajamas. Tuomet iškreipta konkurencija kainomis pamažu turėtų baigtis. Ilgainiui Lietuvoje turėtų išlikti 5-6 stiprios universalios draudimo kompanijos ir dar maždaug tiek specializuotų draudimo bendrovių. Ateinančiais metais gali tekti stebėti lietuviams neįprastą reiškinį – kelių draudimo bendrovių jungimąsi išlikimo vardan.1996 – 1998 m. Lietuvos draudimo rinka augo po 20-30% per metus. Tačiau Rusijos ekonominės krizės poveikyje staigus draudimo rinkos lėtėjimas Lietuvoje prasidėjo dar pernai, o šiemet užfiksuotas ir realusis rinkos susitraukimas. Palyginti su 1999 m. pirmuoju pusmečiu, pasirašytų įmokų suma šiemet sumažėjo daugiau nei 5%, iki 213.6 mln. litų. Žymiai sumažėjo ir sudarytų draudimo sutarčių skaičius. Pagrindinė tokio rinkos smukimo priežastis – prasta šalies ūkio būklė, kai verslininkai pristigę pinigų pirmiausia būtent atsisako draudimo: iš karto sutartis šiemet atnaujina tik 40% buvusių klientų, dauguma juridinių asmenų prašo atidėti mokėjimus. Tokią prielaidą pagrindžia ir tai, kad šiemet sumažėjo visų su pramone susijusių draudimo sutarčių skaičius: kreditų draudimo sutarčių sudaryta 91 (pernai tuo pačiu metu – 130), vežamų krovinių draudimo sutarčių, galiojančių antrojo ketvirčio pabaigoje, sumažėjo net 219. Kitų draudimo rūšių apimtys nors ir šiek tiek didėja, bet labai lėtai: pavyzdžiui, turto draudimo, sausumos transporto priemonių draudimo ir kt.Be to, nuo 2000 m. pradžios įsigaliojus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui, šias privalomojo draudimo paslaugas galės teikti tik “Sodra”. Panaikinus tokį valstybės monopolį ir leidus privalomąjį nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimą vykdyti privatiems draudikams, Lietuvos draudimo rinka išaugtų maždaug 200 mln. litų. Tačiau kai valstybę slegia “Sodros” finansinių problemų našta, tikėtis pakeitimų šioje srityje beprasmiška.
Lietuvos draudimo rinkoje galima įžvelgti ir teigiamų tendencijų:Lietuvos gyvybės draudimo rinka pastaraisiais metais auga gerokai sparčiau nei ne gyvybės draudimas (1999 m. – 11.2% palyginus su 1998 m.). Palyginti sparčiai didėja vidutinė gyvybės draudimo įmoka (1998 m. – 3100 Lt, 1999 m. – 4750 Lt). Be to, ilgėja gyvybės draudimo sutarties terminas – tai mažos infliacijos nuopelnas.Draudimo įmonės siūlo draudėjams vis daugiau naujų draudimo produktų: būsto paskolų draudimas, kelionės organizavimo paslaugų finansinių garantijų draudimas, banko finansinių ir turtinių nuostolių draudimas, gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui ir kt. 2000 – 2001 metais draudimo paslaugų spektras turėtų dar labiau išplisti.Daugiau draudimo brokerių turėtų ne tik veikti kaip agentai, bet ir pradėti vykdyti tiesioginę savo funkciją – atstovauti draudėjų interesus.Pastoviai stiprėja užsienio draudimo įmonių susidomėjimas Lietuvos draudimo rinka. Užsieniečių veikla Lietuvoje turėtų teigiamai paveikti draudimo rinką: didintų draudimo įmonių konkurenciją, skleistų patirtį, gerintų draudimo paslaugų kokybę.Ateityje planuojama priimti Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, kurio projektas yra parengtas. Numatoma priimti ir kitus teisės aktus bei juos lydinčius dokumentus, kurie reglamentuoja šios draudimo rūšies ypatumus Lietuvoje. Tuo būtų įteisinta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema ir pagrindiniai šio draudimo reguliavimo principai. Atsirastų galimybė siekti narystės “Žalios kortos” sistemoje ir įgyvendinti pagrindinį šio privalomojo draudimo tikslą – visuomenės narių gerovės užtikrinimą ir turto apsaugą. Be to, šio įstatymo priėmimas ir įgyvendinimas sudarytų sąlygas Lietuvos drausimo rinkai padidėti 2 kartus.Tikėtina, kad įgyvendinus šias perspektyvas, draudimo sektoriaus augimas taps stabilesnis ir spartesnis. Gerėjant šalies ekonominei situacijai ypač turėtų plėstis gyvybės draudimo rinka. Šiuo metu Lietuvoje gyvybės draudimo veikla, lyginant su užsienio šalimis, nėra plačiai išvystyta, tačiau ateityje, atsiradus didesnėms gyventojų galimybėms taupyti, gyvybės draudimo paslaugos įgys didesnę paklausą.
Atsižvelgiant į išdėstytas teigiamas ir neigiamas Lietuvos draudimo rinkos tendencijas, galima prognozuoti 2000 m. 0.5-2% ne gyvybės draudimo rinkos augimą ir 5-7% gyvybės draudimo rinkos augimą. Atlikti detalesnes prognozes, pagrįstas realiais skaičiavimais, yra labai sunku, kadangi Lietuvos draudimo rinką galima analizuoti tik nuo 1997 m. (1996 m. priėmus naują Draudimo įstatymą, iš esmės pasikeitė draudimo įmonių bei draudimo rūšių struktūra, pasikeitė ir draudimo įmokų bei išmokų pripažinimo metodikos. Dėl to ankstesnės statistikos yra nepalyginamos.)
Lietuvos ekonomikoje, skatinamoje didėjančio eksporto, gamybos ir transporto, 1999 metų pabaigoje – 2000 m. pradžioje išryškėjo teigiami poslinkiai. Nors augimo tempai tėra minimalūs, galima teigti, kad Lietuva grįžta į ekonominio vystymosi kelią. Todėl manau, kad pamažu turėtų atsigauti ir Lietuvos draudimo rinka – 2001 m. draudimo rinka turėtų vėl stabilizuotis ir bendras jos augimas galėtų siekti iki 8-10%.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bagdonavičius K. Lietuvos draudimo rinka: struktūra, aktualijos, problemos // Laisvoji rinka. 1998 m. Nr. 6.2. Čepinskis J. ir kiti. Draudimas. Kaunas, 1999.3. Deksnys V. Lietuvos draudimo rinkos plėtra šiemet sulėtėjo// Lietuvos rytas. 1999 08 16.4. Draudimo rinka Lietuvoje sparčiai plečiasi// Lietuvos rytas. 1998 12 16.5. Draudimo rinkoje – naujos paslaugos, nelaukti poslinkiai ir naujos problemos//Mokesčių žinios. 1999 11 15 Nr. 46.6. Gyvybės draudimas. http://www.finmin.lt/liet/drau/dr9mg.htm7. Keleraitė D. Lėtesniu žingsniu, tačiau į priekį // Verslo žinios. 2000 02 07. Nr. 26.8. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Valstybės žinios, 1996, Nr. 73-1742.9. Maldeikienė A. Draudimo rinka – Godo belaukiant // Mokesčių žinios. 2000 08 21 Nr. 34.10. Maldeikienė A. Draudimo rinka pamažėle auga// Mokesčių žinios. 1999 12 06 Nr. 49.11. Maldeikienė A. Draudimo rinka vis dar laukia šuolio // Mokesčių žinios. 2000 03 06 Nr. 10.12. Maldeikienė A. Rinką smukdo politikai ir tarifų karas // Verslo žinios. 2000 09 04 Nr. 156.13. Ne gyvybės draudimo rezultatai. http://www.finmin.lt/liet/drau/dr9mn.htm.14. Šliužas K. Perspektyviausi, bet paskutiniai // Verslo žinios. 2000 04 28.15. Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos. Draudimas Lietuvoje. 1999 metų apžvalga. Vilnius, 2000.