Lietuvos bankai

Turinys

Įvadas ..............3

Lietuvos banko misija ir pagrindinis tikslas ..............4

Komerciniai bankai ..............5Įvadas
1922m. rugpjūčio 9d. Steigiamasis Seimas priima piniginio vieneto įstatymą, kurio pirmas paragrafas skamba taip: “Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu. Piniginis vienetas yra litas. Litas turi 0,150462 gramų gryno aukso. Litą sudaro 100 centų.”

Po dviejų dienų (rugpjūčio 11d.) Steigiamasis Seimas jau galutinai priima Lietuvos banko įstatymą, kurio uždavinys – reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią ir patvarią pinigų sistemą Lietuvos Respublikoje ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos augimą. Nepraėjus nėė mėnesiui, ir Lietuvos bankui nepradėjus veikti, jau atiduodami spausdinti vadinami laikinieji banknotai litai. 1922m. rugsėjo 27d. įvyksta pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame išrenkama banko valdyba ir kiti organai. 1922 m. spalio 2d. Lietuvos bankas, turėdamas 5 tarnautojus, pradeda savo operacijas. Bankas sėkmingai dirbo iki 1940m. bolševikinės okupacijos. Lietuvos banko veikla po 50 metų pertraukos buvo atnaujinta LTSR Aukščiausiajai Tarybai 1990m. vasario 13d. priėmus Lietuvos banko įstatymą ir nutarimą “Dėl Lietuvos banko įsteigimo”, kuriuo buvo nutarta įsteigti nuo 1990m. kovo 1dd. Lietuvos banką. 1990m kovo 13d. galime laikyti Lietuvos centrinio banko, kaip prieškarinio Lietuvos banko darbų tęsėjo, veiklos pradžia. 1990m. rugsėjo 13d. AT patvirtina Lietuvos banko valdybą. Patvirtinus valdybą 1990m rugsėjo mėn., Lietuvos bankas pradeda realią veiklą. Tiesa, dėl objektyvių pr

riežasčių jis galėjo atlikti tik vieną centrinio banko funkciją – kontroliuoti ir reguliuoti kitus bankus. Tik 1991 metais Lietuvos bankas galutinai susiformavo ir ėmė normaliai funkcionuoti, pradėjo vykdyti centrinio banko, tačiau kartu ir kai kurias komercines funkcijas. Įvedus Lietuvos Respublikoje savus pinigus nuo 1992m spalio 1d. ir pradėjus įgyvendinti savarankišką monetarinę politiką, Lietuvos banko veikla ir funkcijos tapo adekvačios klasikiniam centrinio banko modeliui.Lietuvos banko misija ir pagrindinis tikslas
1. Lietuvos banko įstatyme suformuluotas pagrindinis banko tikslas – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumas – turi du aspektus, t.y. vidinį ir išorinį pinigų stabilumą. Vidinis lito stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti pastovias kainas, tuo tarpu išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų (pirmiausia tų šalių, su kuriomis vyksta intensyvi prekyba) atžvilgiu.

2. Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą piinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, pirmiausia orientuosis į išorinį lito stabilumą. Šią orientaciją diktuoja Lietuvos ekonomikos pobūdis. Lietuva yra maža valstybė, kuri vykdo atviros ekonomikos politiką ir sparčiai integruojasi į Europos Sąjungą.

Tokiomis sąlygomis “plaukiojantis” lito kursas, o juo labiau lito devalvavimas, būtų nepriimtinas Lietuvos ekonomikai, kadangi apsunkintų įmonių veiklos planavimą, pabrangintų importuojamas žaliavas ir nulemtų aukštesnį paskolų palūkanų lygį. Kita vertus, laikinai pagerėtų Lietuvos prekių eksporto sąlygos. Tačiau dėl palyginti didelio Lietuvos importo kainų nelankstumo, eksporto padidėjimas gali neatsverti importo augimo, to

odėl pablogėtų užsienio prekybos balansas.

Jeigu lito kurso pokyčiai būtų sunkiai prognozuojami, susvyruotų užsienio subjektų pasitikėjimas mūsų finansų sistemos stabilumu ir sumažėtų užsienio kapitalo investicijų. Valstybė patirtų nuostolių, grąžindama paskolas ir mokėdama palūkanas užsienio valiuta. Todėl lito nuvertėjimas trukdytų Lietuvai įgyvendinti Mastrichto sutartyje nustatytus įstojimo į Europos valiutų sąjungą konvergencijos kriterijus. Atsisakius fiksuoto lito kurso, kaip monetarinio “inkaro”, būtų sudėtinga vykdyti nuoseklią ekonomikos stabilizavimo politiką.

Ypač pavojinga tai, kad litui atpigus užsienio valiutų atžvilgiu, padidėtų infliacija ir sumažėtų gyventojų realiosios pajamos, o tai gali sukelti socialinių neramumų ir apsunkinti ekonomikos reformas.

3. Lietuvos bankas, orientuodamasis į išorinį lito stabilumą ir susiedamas jį su stipresne užsienio valiuta (valiutų krepšeliu), gali veiksmingai prisidėti ir prie kainų stabilizavimo, kadangi valiutos kurso fiksavimas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų “importuoti” iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją.

4. Fiksuoto lito kurso pranašumų nereikėtų priskirti valiutų valdybai, kurią galima traktuoti kaip fiksuoto valiutos kurso režimo priedą. Mūsų šalyje įdiegtas valiutų valdybos modelis atėmė galimybę Lietuvos bankui adekvačiai reaguoti į įvykius pinigų ir paskolų rinkoje bei reguliuoti bankų sistemos likvidumą, išlyginti staigius pinigų kiekio svyravimus, vykdant sterilizavimo operacijas. Kai užsienio valiutos srautai į mūsų šalį buvo dideli, Lietuvos bankui teko sparčiai didinti pinigų kiekį, apsunkinant kainų stabilizavimą (pavyzdžiui, 1994 m. balandžio-gruodžio mėn. re

ezervinių pinigų kiekis padidėjo 49,6 proc.), o prasidėjus valiutos nuotėkiui, centrinis bankas mažino litų kiekį ir sukėlė jų trūkumą (pavyzdžiui, 1996 m. sausio-rugsėjo mėn. rezervinių pinigų kiekis sumažėjo 0,3 proc.).

Kaip rodo Lietuvos patirtis, valiutų valdyba suvaržė adekvačius Lietuvos banko veiksmus kilus bankų krizei, kai nebeveikė tarpbankinė paskolų rinka ir prasidėjo masinis indėlių atsiėmimas. Tokioje situacijoje aktyvus centrinis bankas būtų pajėgus atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją, teikdamas mokiems bankams lengvai realizuojamomis vertybėmis užtikrintas paskolas.

5. Taigi centrinis bankas gali geriau negu valiutų valdyba įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus – siekti lito stabilumo, užtikrinant patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Tai siejasi su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997- 2000 metų veiklos programa, kurioje numatoma pamažu atsisakyti valiutų valdybos modelio ir nuosekliai plėtoti Lietuvos banko pinigų politikos funkciją ir priemones.

6. Lietuvos bankas laipsniškai plėtos pinigų politikos funk.ciją, imdamasis svarbesnio vaidmens bei didesnės atsakomybės šalies ekonomikos raidoje. Šis procesas gali būti sėkmingas tik tada, jeigu kartu bus užtikrintas demokratinėms valstybėms būdingas valdžių kompetencijos pasidalijimas: parlamentas leidžia įstatymus, vyriausybė vykdo užsienio, ekonomikos ir socialinę politiką, o centrinis bankas rūpinasi pinigų sistemos stabilumu, būdamas juridiškai ir faktiškai nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios.

7. Lietuvos banko kaip šiuolaikinio centrinio banko plėtra taip pat neįmanoma be užsienio, tarptautinių organizacijų, įmonių ir gyventojų pasitikėjimo jo politika. Šį pasitikėjimą galima įgyti ti

ik nuoseklia ir tvirta banko pozicija įvairiais ekonominės politikos klausimais. Lietuvos bankas turi tapti ne tik reguliavimo ir kontrolės, bet ir mokslinių tyrimų bei prognozavimo funkcijas atliekančia institucija, priimančia sprendimus patikimos statistinės-analitinės informacijos pagrindu.

8. Lietuvos banko misija – leisti Lietuvos Respublikos pinigus ir siekti jų stabilumo, vykdant visas centrinio banko funkcijas ir naudojant įvairias pinigų politikos priemones; užtikrinti efektyvų bei patikimą pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Lietuvos bankas turi atlikti aktyvų ir autoritetingą vaidmenį, vykdant šalies ekonominę politiką, remdamas Vyriausybės veiksmus tiek, kiek tai neprieštarauja jo pagrindiniam tikslui.Komerciniai bankai
Lietuvoje veikia šie komerciniai bankai:

1.AB Lietuvos taupomasis bankas;
2.AB Ūkio bankas;
3.AB bankas “Hansabankas”;
4.AB bankas “Snoras”;
5.AB Lietuvos žemės ūkio bankas;
6.AB “Parex” bankas;
7.AB Šiaulių bankas;
8.AB Vilniaus bankas;
9.UAB “Sampo” bankas;
10.UAB Medicinos bankas.
Bankų klientams svarbu, kad jų pasirinktas bankas būtų patikimas ir atitiktų jų poreikius, todėl kiekvienas komercinis bankas siekia:
• stiprinti finansines pozicijas;
• užmegzti ir plėtoti ilgalaikius ryšius su klientais;
• teikti kokybiškas, patrauklias, įvairias paslaugas ir produktus (pvz., mokėjimo korteles) bei tobulinti juos.
Kiekvienas komercinis bankas, bet kuriam interesantui pageidaujant, gali suteikti tokias paslaugas bei atlikti šias bankines operacijas:
1. Atidaryti sąskaitas nacionaline ir užsienio valiuta.
2. Priimti indėlius (taupomuosius, terminuotus, iki pareikalavimo) nacionaline ir užsienio valiuta.
3. Atlikti kasos operacijas (priimti ir išduoti pinigus banko kasoje, priimti inkaso dokumentus).
4. Supirkti, parduoti bei konvertuoti įvairias užsienio valiutas.
5. Atlikti tarptautinius atsiskaitymus (tarptautiniais pavedimais, akredityvais ir čekiais) per bankus korespondentus.
6. Tarpininkauti perkant ir parduodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius ir įmonių akcijas.
7. Supirkti, parduoti, inkasuoti kelioninius ir vardinius čekius bei vekselius.
8. Suteikti kreditus ir paskolas:
• kreditus pagal ES PHARE programą;
• kreditus importo operacijoms finansuoti;
• trumpalaikes paskolas;
• vidutinės trukmės ir ilgalaikes paskolas.
9. Teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais.
10. Išduoti piniginius laidavimus, garantijas (vienkartines ir ilgalaikes banko garantijas) ir kitus laidavimo įsipareigojimus (banko rekomendacijas).
11. Išduoti ir aptarnauti mokėjimų korteles.
12. Nuomoti individualius seifus, priimti saugoti vertybes bei vertybinius popierius.
Komercinių bankų klientai atsiskaito su savo užsienio partneriais per korespondentinius bankus. Lietuvos komerciniai bankai turi nuo keliasdešimties iki kelių šimtų korespondentinių bankų užsienyje. Pasirenkant korespondentinį banką, rekomenduojama atsižvelgti į tai, kurios šalies valiuta atsiskaitoma – pasirenkamas tos šalies bankas, kurios valiuta norima atsiskaityti.
Sutartyse ar kituose dokumentuose, kurie pasirašomi su užsienio partneriais, pateikiant informaciją lėšoms pervesti, nurodomas banko SWIFT-o kodas bei korespondentinio banko užsienyje tikslus pavadinimas ir jo SWIFT-o kodas, savo sąskaitos užsienio valiuta banke numeris. SWIFT (Society of Worldwide Interbank Financial Telecommunications)- tai tarptautinė bankų organizacija, per kurią yra atliekami visi tarptautiniai atsiskaitymai. Visą šią informaciją klientui pateikia aptarnaujantis bankas.

Pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, bankai gali plėtoti tokią investicinę veiklą:
• steigti įmones;
• būti įmonių bendrasavininkiais ar akcininkais.
Bankų investicinės veiklos apribojimai:
• bendra banko investicijų į kitų įmonių akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 40 proc. banko pagrindinio kapitalo;
• banko investicijų į vienos įmonės akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 10 procentų banko kapitalo;
• minėtieji investicinės bankų veiklos apribojimai netaikomi bankų investicijoms į įmonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos banko teisės aktus priskirtos kreditine ir finansine veikla besiverčiančioms įmonėms (pvz., lizingo, finansinių maklerių įmonėms), akcijas ar kapitalą.
• bankui draudžiama įsigyti įmonės, kuri valdo šio banko akcijų paketą, akcijų ar būti tos įmonės bendrasavininkiu.
Paslaugos suteikiamos ar operacijos atliekamos pagal kiekvieno banko nustatytus įkainius, kuriuos galite sužinoti Jus dominančiame komerciniame banke. Kai kurios paslaugos ar operacijos atliekamos be jokio mokesčio, pvz., sąskaitos atidarymas bei apta.rnavimas.

Užsienio bankų skyriai
1997 m. rugsėjo mėn. Lietuvos banke buvo įregistruotas pirmasis užsienio banko – “Kredyt bank S.A.” (Lenkija) skyrius. Šio banko skyrius Vilniuje atlieka visas bankines operacijas, aptarnauja tiek fizinius, tiek juridinius asmenis.

Skyriaus paslaugos itin priimtinos toms Lietuvos įmonėms, kurios prekes perka ar parduoda Lenkijoje. Šio banko visi atsiskaitymai atliekami Lenkijos zlotais, todėl Lietuvos įmonėms nebelieka valiutų keitimo problemos. “Kredyt bank S.A.” skyrius numato plėsti savo veiklą – atidaryti banko klientų aptarnavimo poskyrius Klaipėdoje, Kaune bei Panevėžyje.

1999 m. savo skyrių Vilniuje įsteigė Vokietijos bankas “Norddeutsche Landesbank Girozentrale”, 2000 m. – Suomijos bankas “Merita”, o 2001 m. sausio mėn. Vokietijos bankas “Vereins – und Westbank AG”. Pastarasis bankas Lietuvoje iki šiol turėjo tik atstovybę.

Užsienio bankų atstovybės
Šiuo metu Lietuvoje veikia 4 užsienio bankų atstovybės:
1. Austrijos akcinės bendrovės “CA IB Investmentbank Aktiengesellschaft” atstovybė Vilniuje.
2. Lenkijos Respublikos akcinės bendrovės ” Bank Polska Kasa Opieki ” atstovybė Vilniuje.
3. Rusijos Federacijos akcinio komercinio banko ” KONTAKT ” atstovybė.
4. Vokietijos Federacinės Respublikos banko “VEREINS – UND WESTBANK AG” atstovybė Vilniuje.

Banko atstovybė – teritorinis užsienio banko padalinys, atstovaujantis bankui Lietuvos Respublikoje, tačiau neatliekantis banko operacijų ir neužsiimantis kita komercine – ūkine veikla.
Kiti bankai
1996 m. įsteigtas AB Turto bankas. AB Turto bankas įsteigtas tam, kad perimtų neveiksnius aktyvus iš Vyriausybės nustatytų bankų, juos pertvarkytų, valdytų bei realizuotų, siekdamas maksimaliai sumažinti valstybės patirtus nuostolius dėl bankų krizės.

Finansavimas iš bankų
Svarbiausias bankų vaidmuo finansuojant verslą – paskolos. Lietuvos žemės ūkio bankas, AB “Šiaulių bankas”, Ūkio bankas bei kai kurie kiti bankai, naudodami Europos Sąjungos (ES), Pasaulio banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko bei kitų, užsienio valstybių kredito linijas, teikia lengvatinius kreditus smulkaus ir vidutinio verslo subjektams.
Paskolų (tame tarpe ir lengvatinių) suteikimo, grąžinimo tvarka bei palūkanų normos nustatomos pagal kiekvieno banko nustatytą tvarką ir įkainius, kuriuos galite sužinoti Jus dominančiame banke.
Paskolų palūkanų dydis priklauso nuo:
• kredituojamo projekto rizikos dydžio;
• paskolos gavėjo finansinės būklės;
• paskolos laikotarpio (ilgalaikės paskolos palūkanos mažesnės negu trumpalaikės);
• garantijų formos ir rūšies.
Įmonė, norėdama gauti paskolą, turi pateikti šiuos dokumentus – banko nustatytos formos paraišką paskolai gauti; verslo planą (pagrindiniams investiciniams projektams); įmonės registracijos pažymėjimą ir įstatus; praėjusių metų paskutinio ataskaitinio ketvirčio finansines ataskaitas (pageidautina su auditorių išvadomis); prekių (įrenginių) pirkimo ir pardavimo sutartis (ketinimų protokolus); dokumentus, kuriuose būtų pateikiami duomenys apie bankui įkeičiamą turtą; inventorizacinių įstaigų pažymėjimus apie įkeičiamą nekilnojamą turtą (išbraukti- akcininkų susirinkimo protokolą apie paraišką paskolai gauti ir sutikimą įkeisti įmonės turtą) ir kitus dokumentus, priklausomai nuo individualių banko reikalavimų.

Bankai gali suteikti ne didesnę kaip 30-95 proc. užstato vertės paskolą. Pageidaujamas užstatas yra nekilnojamasis turtas, kuris turėtų būti įvertintas nekilnojamojo turto vertintojų.
Esant nepakankamai užstatomo nekilnojamojo turto vertei, užstatu gali būti įrengimai, transporto priemonės, prekės bei jų atsargos, debitoriniai įsiskolinimai, vertybiniai popieriai, trečiųjų asmenų laidavimai ir garantijos.
Bankas, įvertinęs įmonės finansinę būklę ir pateiktą verslo planą, priima sprendimą dėl paskolos suteikimo. Įmonė sumoka bankui administravimo mokestį (nuo 0,3 iki 1,5 proc. suteikiamos paskolos dydžio). Prašydama ilgalaikės paskolos, įmonė su banku suderina pirkimo i.r pardavimo sutarties sąlygas taip, kad šios atitiktų banko numatytas finansavimo sąlygas. Bankas su įmone sudaro paskolos ir įkeitimo sutartis.

Paskolos gali būti grąžinamos lygiomis dalimis pagal paskolos sutartyje nurodytą grąžinimo grafiką arba vienu mokėjimu paskolos laikotarpio pabaigoje. Palūkanos už suteiktą paskolą gali būti pastovios per visą paskolos laikotarpį arba kintamos, priklausomai nuo Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normos arba Londono tarpbankinės vidutinės palūkanų normos LIBOR pridedant banko maržą. Palūkanas už suteiktą paskolą klientas moka kiekvieną mėnesį ar ketvirtį paskolos sutartyje nurodyta tvarka.
Ilgalaikės paskolos grąžinimo pradžia gali būti atidedama nuo 6 iki 12 mėnesių nuo paskolos sutarties datos, priklausomai nuo finansuojamo projekto įgyvendinimo trukmės ir pobūdžio, ir grąžinama dalimis kas mėnesį arba kas ketvirtį.

Vilniaus bankas

Vilniaus bankas – vienas pirmųjų komercinių bankų Lietuvoje, įkurtas 1990 metų kovo mėn. 2 d. 1991 m. lapkritį bankas tapo tarptautinės mokėjimo kortelių asociacijos Visa International nariu, 1993 m. gruodį išduota pirmoji Lietuvoje Visa Classic kortelė. Tų pačių metų gruodį bankas įsijungė į pasaulinę tarpbankinę sistemą S.W.I.F.T.
1994 m. tarptautinė audito kompanija Arthur Andersen pateikė pirmąją išvadą apie banko 1993 metų veiklą. Tų pačių metų pabaigoje banko filialų skaičius išaugo iki 12.
1995 metais įsteigti du banko padaliniai, teikiantys naujas paslaugas Lietuvoje: Finansų maklerio departamentas ir Lizingo kompanija. Be to, gautos pirmosios stambios ilgalaikio kredito linijos iš Pasaulio banko ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) bei pradėta pirmoji Lietuvoje bankų dvynių programa su Olandijos ABN AMRO banku, finansuojama Europos Sąjungos PHARE programos lėšomis.
1995 m. pabaigoje banko kapitalas išaugo iki 42 mln. Lt (tuo metu Lietuvoje kilo bankų krizė), kai į Vilniaus banką investavo tarptautiniai investiciniai fondai. 1996 m. rugpjūtį akcinis kapitalas padidėjo iki 102 mln. Lt, sėkmingai išplatinus 60 mln. Lt akcijų emisiją Liuksemburgo vertybinių popierių biržoje. 1996 m. spalio mėnesį bankų reitingų agentūra suteikė bankui pirmąjį tarptautinį reitingą. 1998 m. liepą tarptautinė agentūra Thomson BankWatch suteikė aukštesnį banko ilgalaikių skolinių įsipareigojimų reitingą BB+. 2000-ųjų metų pradžioje agentūra padidino emitento reitingą nuo IC-B iki IC-A/B bei patvirtino aukščiausio įvertinimo trumpalaikį reitingą LC-1 ir ilgalaikių skolininko įsipareigojimų reitingą BB+, kuris tebėra ribojamas bendrojo Lietuvos reitingo. Reitingų agentūra Standard & Poor’s 1999 m. suteikė ir 2000-ųjų metų pradžioje patvirtino viešosios informacijos reitingą BB(pi).
2001 m. gegužės mėn. tarptautinė reitingų agentūra Fitch suteikė VB paramos reitingą 3, padidino kredito reitingą ilgalaikėms paskoloms užsienio valiuta nuo BB+ iki BBB-, o reitingą trumpalaikėms paskoloms užsienio valiuta padidino nuo B iki F3. Prognozė abiems reitingams – stabili. Ilgalaikio skolinimosi vietos valiuta reitingas BBB+.
1998 m. kovą pasirašyta strateginio bendradarbiavimo sutartis tarp trijų Baltijos šalių bankų: Eesti Uhispank, Latvijas Unibanka ir Vilniaus banko. Gruodį bankas išleido tikslinę akcijų emisiją, kurią pasirašė strateginis investuotojas – Švedijos Skandinaviska Enskilda Banken (SEB), investavęs 220,8 mln. Lt ir įsigijęs 32% banko akcijų, tapo strateginiu banko partneriu. VB akcinis kapitalas padidėjo nuo 102 mln. iki 150 mln. Lt. Šiandien SEB yra pagrindinis banko akcininkas, valdantis 98 proc. akcinio kapitalo.
1998 m. bankas įsigijo 70% FMĮ Vilfima, kuri perorganizuota į dukterinę įmonę UAB VB Vilfima, o tų pačių metų birželį įkurta banko dukterinė įmonė VB Gyvybės draudimas, teikianti naują Lietuvoje draudimo paslaugą – investicinį gyvybės draudimą. AB Vilniaus banko grupę dabar sudaro Vilniaus bankas bei penkios jo dukterinės bendrovės: UAB VB Lizingas, UAB VB Vilfima, UAB VB Rizikos kapitalo valdymas, UAB VB Gyvybės dra.udimas ir UAB VB Investicijų valdymas. 1999 metais Vilniaus bankas įsigijo antrą pagal dydį Lietuvos privatų banką bei pagrindinį savo konkurentą – banką Hermis. Po susijungimo Vilniaus bankas tapo didžiausiu Lietuvos banku, kuris šiandien pagal turtą užima 39,4 proc. bankų rinkos (2001 m. rugsėjo 30 d.), per 42 proc. paskolų rinkos, beveik 40 proc. visų indėlių, 50 proc. mokėjimo kortelių, 83 proc. internetinės bankininkystės bei 39 proc. lizingo rinkų.
2001 m. gruodžio 31 d. VB grupės grynasis pelnas (pagal TAS) sudarė 95,2 mln. litų (15,8% daugiau negu 2000 metų pabaigoje), visas turtas buvo 6,2 mlrd. Lt. (11,8% daugiau negu 2000 m.), pelnas tenkantis vienai akcijai buvo 6,16 Lt, nuosavybės grąža – 15,06%, turto grąža – 1,70%. Bankas išlaikė absoliutaus lyderio pozicijas Lietuvos atsiskaitymo kortelių rinkoje (48,4% rinkos), VB Interneto paslaugų vartotojų skaičius metų pabaigoje peržengė 50 tūkst (per metus padidėjo 4,5 karto). Antrinės banko įmonės VB Lizingas veiklos apimtys 2001 metais padidėjo du kartus, pasirašytų sutarčių skaičius taip pat padvigubėjo.
Finansiniai banko ir grupės duomenys nuo 1993 metų rengiami pagal TAS, iki 2001 m. buvo audituojami tarptautinės audito kompanijos Arthur Andersen, o 2001 metais – PriceWaterhouseCoopers. Šią bendrovę banko akcininkai patvirtino ir 2002 m. VB grupės veiklos auditoriumi.
2001 m. gruodžio 31 d. VB grupėje dirbo 1.905 darbuotojai, Vilniaus banke – 1.783. Šiandien Vilniaus bankas – tai pirmaujantis universalus Lietuvos bankas, teikiantis daugelį bankinių produktų ir paslaugų tiek verslo, tiek individualiems klientams. Banko klientai – daugiau kaip 54 tūkst. įmonių ir 275,7 tūkst. privačių asmenų. Vilniaus bankas turi platų paslaugų ir produktų pardavimų tinklą, kurį sudaro 18 filialų, Pinigų tvarkymo ir saugos filialas, 40 klientų aptarnavimo skyrių, esančių pagrindiniuose Lietuvos miestuose, 164 Lietuvos pašto skyriai, 184 bankomatai ir 4.487 POS terminalai visoje šalyje.

Bankininkystės raida

Bankų sistema pradėjo kurtis dar viduramžiais. Tais laikais pinigais buvo auksinės bei sidabrinės monetos, kurios buvo nepatogios nešioti, lengvai tapdavo ilgapirščių grobiu. Norėdami palengvinti sandorius ir padaryti pinigus saugesnius, žmonės pradėjo savo monetas laikyti pas auksakalius. Pastarieji išduodavo raštiškus kvitus, kad priėmė saugoti pinigus. Taip auksakaliai teikė paslaugas, panašias į tas, kurias dabar teikia bankai.

Pirkliai už šiuos kvitus žmonėms parduodavo prekes, nes pateikę kvitus auksakaliui atsiimdavo auksą. Laikui bėgant šie kvitai tapo labai populiarūs tarp operuojančių didelėmis pinigų sumomis pirklių ir keliautojų. Plintant kvitų sistemai, susikūrė prielaidos pinigams Vakarų Europoje atsirasti.

Iš pradžių auksakalio išduotas kvitas patvirtindavo, kad jam patikėta saugoti kvite nurodyta suma. Tačiau auksakaliai pastebėjo, kad kasdieniams poreikiams žmonės atsiima dalį saugoti padėtų pinigų, o dalis lieka auksakalio saugykloje. Tada auksakaliai pradėjo skolinti jiems patikėtus pinigus kitiems žmonėms už tam tikrą mokestį – palūkanas. Daugeliu atvejų saugoti paliktų pinigų savininkai noriai atsiimdavo juos kvitais, o ne monetomis. Šia prasme auksakaliai sukūrė pinigus. Taip atsirado šiuolaikinė bankininkystė.

Kai kurios bankų teikiamos paslaugos

Patikėtinių paslaugos – Bankai veikia kaip patikėtiniai: tvarko įvairias pavienių asmenų bei organizacijų lėšas bei nekilnojamąjį turtą. Už tam tikrą mokestį bankas šitai daro turto savininko vardu.
Valiutos keitykla – Bankai gali pirkti ir parduoti užsienio valiutą savo reikmėms ar klientų pageidavimu. Šiomis paslaugomis daugiausia naudojasi importuotojai, eksportuotojai ir keliautojai.
Seifų nuoma – Daugelis bankų nuomoja saugyklose įtaisytus seifus, kuriuose žmonės gali laikyti savo brangenybes.
Banko kortelės – Kai kurie bankai gauna nemažas pajamas už banko korteles. Už naudojimąsi banko kortele vartotojai moka bankui metinį mokestį, taip pat palūk.anas už sąskaitos perviršį.
Maklerio paslaugos – Visai neseniai – ir tai labai ribotai – kai kurie bankai ėmėsi maklerių veiklos. Veikdami kaip makleriai, jie savo klientų pavedimu perka ir parduoda akcijas ir obligacijas.
Draudimas – Kia kurios valstybės savo bankams suteikė teisę teikti savo klientams draudimo paslaugas.
Akredityvai – Bankai prekybos sandoriams vykdyti teikia savo akredityvus. Šiuose dokumentuose bankas garantuoja vienai sandorio šaliai, kad įvykdžius tam tikras sąlygas bankas jai tikrai sumokės. Akredityvais plačiai naudojamasi perkant arba parduodant prekes užsienyje. Už akredityvų išdavimą bankai ima mokestį.
Investicijos – Bankams leidžiama pirkti Lietuvos valstybines obligacijas. Bankai uždirba prekiaudami šiomis obligacijomis bei gaudami valstybės už jas mokamas palūkanas.
Vertybinių popierių platinimas – naujas akcijas arba obligacijas išleidžiančios akcinės bendrovės (o kartais ir valstybinės institucijos) naudojasi finansų specialistų paslaugomis.Tokias paslaugas gali teikti kai kurie dideli bankai.
Konsultacijos – Bankai vis daugiau teikia konsultacijų verslo įmonėms. Pavyzdžiui, bankas gali padėti įmonei susijungti su kita įmone arba prisijungti ją.

Išvados

Per gana nedidelį laikotarpį Lietuvoje atsirado gana daug bankų. Nepaisant sunkumų buvo nemažai padaryta – sukurtas nacionalinis bankas, įvesti savi pinigai, sukurta savarankiška tarptautinių atsiskaitymų sistema, nauja atsiskaitymų sistema naudojant Lietuvos pinigus, paruoštas specialistų bankininkų būrys. Šiais laikais žmonės neturi rūpesčių dėl to, kur laikyti pinigus, kadangi bankų pasirinkimas yra tikrai didelis. Tačiau Lietuvos banko istorija yra dramatiška ir neatskiriama nuo valstybės istorijos.

Literatūra

1. R. Kropienė. Lietuvos bankas. Vilnius, 1993
2. A. Šimėnas. Ekonomikos reforma Lietuvoje. Vilnius, 1996
3. Taikomoji ekonomika. Vilnius, 1997
4. www.lbank.lt
5. www.vb.lt.

Leave a Comment