Konkerencijos politika Pasaulio Prekybos Organizacijoje bei Europos Sajunguje

PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJOS BEI EUROPOS SĄJUNGOS KONKURENCIJOS POLITIKA

TURINYS

ĮVADAS

1. TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI DĖL KONKURENCIJOS POLITIKOS 1.1 PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJA IR JOS KONKURENCIJOS POLITIKA 1.2 EUROPOS BENDRIJOS KONKURENCIJOS POLITIKA

2. KONKURENCIJOS POLITIKA LIETUVOJE 2.1 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS TARYBA BEI KONKURENCIJĄ REGULIUOJANTYS TEISĖS AKTAI2.2 ES KONKURENCIJOS POLITIKOS TAIKYMAS LIETUVOJE

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Konkurencija yra galimybė visiems ūkio subjektams laisvai varžytis dėl vartotojo palankumo. Ji yra būtina gerovės ir bet kokios, ne tik ekonominės, laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms. Taigi, sąžiningos konkurencijos turi būti siekiama kiekvienoje šalyje, nes ji daro įtaką bendram valstybės gerovės augimui. Taip pat augant pasauliniam bendradarbiavimui ir prekybai išplitus iki pasaulinio lygio, labai svarbu sukurti bendrą bendradarbiaujančioms šalims konkurencijos politiką, garantuosiančią visoms šalims lygias teises ir galimybes. Vis dėlto Pasaulio Prekybos Organizacija skatindama konkurencijos politikos, užtikrinančios lygias galimybes varžantis dėl vartotojo pasirinkimo, kūrimą šalyse, susiduria su sunkumais susijusiais su skirtingais tikslais, apimtimi, skirtingu šalių išsivystymu, realiu pasiruošimu vykdyti šią politiką, skirtingais rinkos reikalavimais. Todėl ji savo ruoštu skatina kiekvieną valstybę leisti savo nacionalinį konkurencijos įstatymą, kaip pagrindinį sąžiningos konkurencijos garantą ir konkurencijos politikos pagrindą šalies viduje ir už jos ribų, remiantis tokiais bendrais visoms šalims principais kaip skaidrumas, diskriminacijos nebuvimas, veiklos sąžiningumas. Taip pat apibrėžiamas poreikis įsteigti atitinkamas konkurencijos priežiūros institucijas, kurios kovotų prieš kartelinius susitarimus ar prižiūrėtų monopolinę veiklą. Pati atitinkamos šalies konkurencijos politika nusako jos požiūrį į konkurencijos skatinimą, kuriant pelningos konkurencijos sąlygas ir galimybes verslui, kuris savo ruoštu garantuotų atitinkamą vartotojo pasitenkinimą. Taigi kalbant apie konkurencijos politiką Lietuvoje, visų pirma, svarbu išanalizuoti LR Konkurencijos įstatymą, nustatyti jo veikimo sritį ir aptarti kokios institucijos prižiūri jo laikymąsi. Vėlai būtina atsižvelgti į tai, kokią įtaką Lietuvos konkurencijos politikai daro tarptautiniai susitarimai. Svarbiausia šiuo atveju aptarti Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, kurią priėmus ji privalo įtraukti ir atitinkamus ES nuostatus konkurencijos srityje.

1. TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI DĖL KONKURENCIJOS POLITIKOS1.1 Pasaulio Prekybos Organizacija ir jos konkurencijos politika

Pasaulio Prekybos Organizacija (World Trade Organisation), pakeitusi nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį GATT (General Agreement on Trade and Taxes), buvo įkurta 1995 metais. PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą. PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų organizacijos darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos liberalizavimas. Tuo pagrindu rengiami PPO derybų raundai, kurių dėka liberalizuojama pasaulio prekyba bei plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. 1986-1994 m. vyko Urugvajaus raundas, kurio išdavoje buvo įkurta PPO. 1996 m. Ministrų Konferencijos Singapūre metu buvo sutarta įsteigti dvi Darbo grupes plačiau apžvelgti prekybos ir investicijų bei konkurencijos politikos santykius. Šių Darbo grupių užduotys buvo analitinio ir tiriamojo pobūdžio. Jos neturėjo derėtis dėl naujų taisyklių ar įsipareigojimų.Apie 80 PPO šalių narių priėmė konkurencijos teisę. Dažniausiai tai yra priemonės kovai su kliūtimis įgyvendinant konkurencijos politiką. Tokioms kliūtims priskiriami: kainų kontrolė, karteliniai susitarimai, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ar monopolija, susiliejimai ribojantys konkurenciją, susitarimai tarp tiekėjų ir platintojų (“vertikaliniai susitarimai”), kurie atima rinką iš naujų konkurentų. Į konkurencijos politikos sąvoką įtraukiama taip pat ir konkurencijos teisė susijusi su kitais konkurencijos skatinimo aspektais nacionalinėse ekonomikose, tokiais kaip sektorių reguliavimas ar privatizacijos politika.

PPO Darbo grupės darbas sukoncentruotas ties tokiais diskutuotinais klausimais: ryšys tarp prekybos ir konkurencijos politikos tikslų, principų, sąvokų, kompetencijos bei priemonių; taip pat jų ryšys su plėtra ir ekonominiu augimu; esamų priemonių, standartų, reglamentuojančių prekybą ir konkurencijos politiką, apžvalga ir analizė; sąveika tarp prekybos ir konkurencijos politikos, įskaitant ir tokių klausimų svarbą:• įmonių ir asociacijų konkurencijos politikos nepaisymo įtaka tarptautiniai prekybai;• valstybinių monopolijų, išskirtinių teisių ir reguliavimo politikos įtaka konkurencijai ir tarptautiniai prekybai;• ryšys tarp konkurencijos politikos ir su prekyba susijusių intelektualinės nuosavybės aspektų;• ryšys tarp investicijų ir konkurencijos politikos;• prekybos politikos įtaka konkurencijai. ryšys tarp pagrindinių PPO principų dėl nacionalinio traktavimo, skaidrumo ir prioritetinės valstybės traktavimo ir konkurencijos politikos;  bendradarbiavimo skatinimas tarp šalių narių, įskaitant ir bendradarbiavimą technikos srityse;  konkurencijos politikos įnašas siekiant PPO tikslų, įskaitant ir tarptautinės prekybos skatinimą.Kuomet šalių narių poreikis didinti PPO konkurencijos politikos priemonių veiksmingumą ir bendradarbiavimą konkurencijos politikos srityje buvo priimtas, nuomonės išsiskyrė dėl konkurencijos politikos daugiašaliame versle PPO lygyje stiprinimo būtinybės. Keletas šalių narių išreiškė palaikymą daugiašalės PPO konkurencijos politikos struktūros plėtrai, taip pat paramai efektyvių konkurencijos politikos priemonių įgyvendinimui ir konfliktų mažinimui šioje srityje, tuo tarpu kai kurios šalys narės abejojo dėl tokios sistemos reikalingumo ir pirmenybę suteikė dvišaliam bendradarbiavimui ir/ar regioniniam suartėjimui šioje srityje. Daugiašalės sistemos konkurencijos politikos srityje kūrimo reikalingumas ir toliau yra svarstomas. Kai kurios šalys narės pratęsė PPO efektyvios nacionalinės konkurencijos politikos sistemos įgyvendinimą ir padidino bendradarbiavimą visuotinės konkurencijos politikos įtvirtinime daugiašalėje prekybos sistemoje. Tuo tarpu kitos šalys narės pasisakė už tolesnį šių klausimų svarstymą.Ministrų Konferencijos Dohos deklaracija (Doha Development Agenda 2001) numato, kad PPO Darbo grupės darbas turi susikoncentruoti ties tokių svarbiais klausimais kaip: pagrindinių principų, įskaitant skaidrumą, nediskriminavimą ir procedūrų nešališkumą, taikymas bei pasirūpinimas “nepajudinamais” karteliniais susitarimais (t.y. jau įgyvendintais susitarimais); savanoriško bendradarbiavimo paruošimas tarp PPO šalių narių vyriausybių;  parama konkurencijos institucijų besivystančiose šalyse pažangai sustiprinti didinant produktyvumą.Deklaracijoje numatyta, kad darbe turi būti atsižvelgta į visus vystymosi poreikius. Tai apima techninį bendradarbiavimą ir produktyvumo didinimą tokiose srityse kaip politikos analizė ir plėtra, įvertinant besivystančių šalių dalyvavimą daugiašaliame bendradarbiavime dėl įvairių plėtros aspektų. Taip pat turi būti apžvelgtas ir bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis, tokiomis kaip JTO Konferencija dėl Prekybos ir Plėtros (UNCTAD).

1.2 Europos Bendrijos konkurencijos politika

Svarbiausias 1957 m. kovo 25 d. Romoje sudarytos Europos ekonominės bendrijos (EEB) sutarties tikslas buvo sukurti bendrąją rinką, kuri užtikrintų harmoningą ūkio plėtrą Bendrijoje ir laipsnišką valstybių narių ekonominės politikos derinimą. Buvo labai svarbu garantuoti ir tai, kad privatūs ūkio subjektai susitarimų pagrindu dalindamiesi rinkas ar kitokiais konkurenciją ribojančiais veiksmais vėl nesukurtų laisvo prekių judėjimo apdorojimų. Dėl to EEB sutartyje buvo nustatytos konkurencijos taisyklės, suformuluotos 81-89 straipsniuose. Svarbūs yra antriniai teisės šaltiniai, t.y. EEB valdymo institucijų teisės aktai: reglamentai, direktyvos bei sprendimai. Iš jų visų pirma paminėtini 1962 m. vasario mėn. 6 d. EEB Tarnybos (ET) priimtas reglamentas Nr.17, kuris nustatė EEB sutarties 81 ir 82 straipsnių taikymo tvarką, taip pat 1989 m. gruodžio 21 d. priimtas reglamentas Nr. 4064/89 “Dėl įmonių koncentracijos kontrolės”.1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (ES) įkūrimo sutartis įtvirtino bendrosios rinkos funkcionavimą remiantis konkurencijos principais. ES pagrindu tapo EEB sutartis, kuri buvo išplėsta ir iš dalies pakeista. Atskirą sudedamąją ES konkurencijos teisės dalį sudaro 1951 m. balandžio 18 d. priimta Europos anglies ir plieno bendrijos (EAPB) sutartis. EEB sutarties 81 ir 82 straipsniai apima konkurenciją ribojančius veiksmus [6], kurie turi įtakos prekybai tarp valstybių narių. ES konkurencijos teisė taikoma tais atvejais, kai konkurenciją ribojantys veiksmai išeina už nacionalinės rinkos ribų. Šiuo principu iš esmės vadovaujasi ir Europos teisingumo teismas (ETT), kuris priimdamas sprendimus atsižvelgia į konkurenciją ribojančių veiksmų tiesioginės arba potencialios įtakos galimybę vykstant prekybai tarp valstybių narių. Nors valstybių narių nacionalinė konkurencijos teisė ir ES konkurencijos teisė gali būti taikomos lygiagrečiai, galioja bendras ES konkurencijos teisės aukštesniosios galios principas, ypač tais atvejais, kai ES konkurencijos teisė numato griežtesnius reikalavimus, susijusius su konkurencijos apsaugojimu, negu valstybės narės nacionalinė teisė.

Svarbią reikšmę ES konkurencijos teisės praktikos formavimuisi turi ETT, kuris reziduoja Liuksemburge. Tai yra institucija, kurios sprendimai formuoja ES konkurencijos taisyklių taikymo praktiką. Prie šio Teismo yra įkurtas Pirmosios instancijos teismas, kurio tiesioginė kompetencija yra nagrinėti konkurencijos bylas.

Europos ekonominės bendrijos sutarties konkurencijos taisyklės:EEB sutarties 81 straipsnis – Ūkio subjektų susitarimai. Pirmoji straipsnio dalis draudžia įmonių ar įmonių junginių (sąjungų, asociacijų ir pan.) susitarimus, suderintus veiksmus ar sprendimus, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos sumažinimas, apribojimas ar iškraipymas ir kurie gali paveikti prekybą tarp šalių narių. Pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų sąrašas. Straipsnio antroji dalis nustato, kad šiame straipsnyje draudžiami susitarimai, suderinti veiksmai ar sprendimai yra negaliojantys nuo jų susidarymo momento. Konkurenciją ribojančių susitarimų ar suderintų veiksmų draudimas yra labai platus ir apima tiek horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus), tiek vertikaliuosius susitarimus (pirkimo – pardavimo arba tiekimo sutartis). Straipsnio trečioji dalis numato, kad EEB sutartimi įgaliotos institucijos gali nuspręsti, kad 81 straipsnio draudimas netaikomas kai kuriems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams. Individualios išimtys kiekvienu konkrečiu atveju taikomos EK sprendimu, kai pateikiamas suinteresuotų ūkio subjektų prašymas. Bendrosios išimtys taikomos tam tikroms sutarčių rūšims (išimtinėms pirkimo – pardavimo, distribucinėms, licencijų ir technologijų perdavimo, specializacijos, tyrimo ir tobulinimo sutartims ir pan.), taip pat sutartims, kurios sudaromos tam tikrose ūkinės veiklos srityse (draudimas, prekyba automobiliais ir pan.) ir yra įteisintos atitinkamais ET ir Europos Komisijos reglamentais. Valstybių narių nacionalinės institucijos ir teismai privalo šiuos reglamentus taikyti, kai konkretūs susitarimai prieštarauja nacionalinėms konkurencijos teisės normoms.Draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų kontrolei vykdyti EEK turi atitinkamus įgalinimus: informacijos gavimo ir tyrimo vykdymo, privalomųjų įpareigojimų ir piniginių baudų skyrimo įmonėms teisę.EEB sutarties 82 straipsnis – Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas. EEB sutarties 82 straipsnis draudžia vienai ar daugiau įmonių piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje ar tam tikroje jos dalyje, jeigu tai gali turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių. Straipsnyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų veiksmų sąrašas. EET dominuojančią padėtį apibrėžia kaip “ekonominę jėgą, kurią įmonė turi ir kuri leidžia jai atitrinkamoje rinkoje apriboti efektyvią konkurenciją, ir dėl to ji gali veikti taip, kaip jai tinkamiausia, nepriklausomai nuo konkurentų, partnerių ir galiausiai nuo vartotojų“. Nustatant įmonės dominuojančią padėtį svarbiausiu veiksniu yra įmonės kontroliuojama atitinkamos rinkos dalis. Vertinant draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi praktiką svarbi yra ETT išvada, kad “Piktnaudžiavimo koncepcija – tai objektyvi koncepcija, susijusi su dominuojančios įmonės elgesiu, kuriuo siekiama veikti rinkos struktūras silpninant konkurenciją, naudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojami normaliomis rinkos sąlygomis, dėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos tolesnis vystymasis ir augimas”. Skiriamos dvi pagrindinės draudžiamų veiksmų rūšys: pirmajai priklauso veiksmai, dėl kurių konkurencija yra mažinama ar jai trukdoma eliminuojant veikiančius ar potencialius konkurentus, antrajai – nesąžiningai ar nepagrįsti veiksmai savo partnerių atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar įsigijimo.EK įgalinimai kontroliuojant įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi nustatyti jau minėtame EK reglamente Nr.17/62.Susiliejimų tarp įmonių kontrolė. ET priėmė įmonių koncentracijos kontrolės reglamentą tik 1989 m.. Iki tol įmonių koncentracijos kontrolė pagal EEB sutartį rėmėsi tik dviem ETT sprendimais, kurių teisinis pagrindas pirmuoju atveju buvo EEB sutarties 82 straipsnis, “draudžiantis bet kokį piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi”, antruoju atveju įmonių koncentracijos kontrolės pagrindu buvo nurodytas EEB sutarties 81 straipsnis, draudžiantis kartelinius įmonių susitarimus. 1990 m. rugsėjo mėn. įsigaliojo kontrolės reglamentas, draudžiantis susiliejimus, kurie kuria ir stiprina dominuojančias pozicijas. Tai sukėlė komisijai galios blokuoti didelio masto susiliejimus bei perėjimus jei jų:a) pasaulinė apyvarta sudaro daugiau nei 5 mlrd. ECU;b) mažiausiai dviejų įmonių apyvarta ES teritorijoje siekia 250 mln. ECU, išskyrus atvejus, kai kiekviena iš susijusių įmonių pasiekia daugiau nei 2/3 savo bendros apyvartos ES mastu vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje.

Kriterijaus, susijusio su apyvarta pasauliniu mastu, numatymas leidžia kontroliuoti koncentracijas, kuriose dalyvauja ir įmonės iš šalių, nepriklausančių Bendrijai. Taip reglamentas apima kai kuriuos koncentracijos atvejus, vykstančius už ES ribų, tačiau galinčius turėti įtakos bendrijai.Tačiau Reglamentas išreiškia atsargų požiūrį į bendras įmones. Tos bendros įmonės, kuriose atskiros įmonės išlieka savarankiškos, nors ir atsiranda veiksmų koordinacija, nėra laikomos koncentracija (bendradarbiaujančios įmonės).

Valstybės pagalbos reglamentavimas Europos Sąjungoje. Viena reikšminga taisyklė, nusakanti Europos Sąjungos politiką konkurencijos srityje yra ta, kad vyriausybės turi apibrėžti, kiek valstybės pagalbos numatoma skirti, kokiam laikotarpiui ir kokią dalį valstybės remiamo projekto firma finansuoja savo lėšomis. Jei firma patiria finansinių sunkumų, valstybės pagalba turėtų būti suteikiama kaip viso restruktūrizacijos paketo dalis.Romos sutarties 87 straipsnis reguliuoja valstybės pagalbos teikimą. Šis straipsnis draudžia bet kokią pagalbą, kuri iškraipo ar gresia konkurencijos tarp Europos Sąjungos šalių – narių iškraipymu. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai valstybės pagalba teikiama firmų paramai dėl gamybos tokių prekių ar teikimo tokių paslaugų, kurių apyvarta vyksta tik kurios nors vienos šalies – narės ribose 87 straipsnio nuostatos negalioja. Vadovaujantis 87 straipsnio nuostatomis, leidžiama yra valstybės pagalba, kuri teikiama asmenims socialiniais tikslais ar regionams, paveiktiems nelaimių. Tokia priimtina valstybės pagalba būtų teikiama projektams, kurių įgyvendinimu suinteresuota Europos Sąjunga: silpnai išsivysčiusiems regionams vystyti, gamtos apsaugos, tautinės kultūros, ekonominių sukrėtimų palengvinimo, smulkaus ir vidutinio verslo vystymo projektams įgyvendinti. Europos Komisija gali leisti vykdyti valstybės pagalbos teikimą, jei ta pagalba atitinka tokius principus:• laikinumas (apibrėžtas laiko tarpas);• skaidrumas (pagalbos kiekis turi būti išmatuojamas);• selektyvumas (pagalba turėtų būti suteikiama firmoms ir verslo šakoms, kurios po valstybės pagalbos suteikimo bei su tuo susijusiu restruktūrizacijos periodu sugebėtų savarankiškai tvarkytis);• tinkamumas (pagalba turėtų būti panaudojama esmingiausiems firmos ar verslo šakos poreikiams restruktūrizacijos periodo metu, po to firma taptų gyvybinga ir pajėgi tvarkytis savarankiškai).Darbo krūvio sumažinimo tikslu bei tam, kad koncentruotis ties didžiausios apimties ir potencialiai daugiausia žalos galinčiais padaryti valstybės pagalbos atvejais, 1999 metais Komisija įvedė de minimis taisyklę, pagal kurią vyriausybės neprivalo pranešti apie valstybės pagalbą, kuri neviršija 100 000 eurų per 3 metų laikotarpį. Komisija laiko, kad tokios apimties valstybės pagalba neiškraipo konkurencinės aplinkos.Komisijai suteikta didžiulė veikimų laisvė priimant sprendimus. Tačiau nežiūrint į tai, komisija vadovaujasi dviem kriterijais:Pirmas kriterijus – pagalbos reikalingumo patvirtinimas. Pagalba turi atitikti tikslus, nustatytus 87 straipsnyje bei turi būti įrodoma, kad be valstybės pagalbos rinka nebūtų pajėgi pasiekti norimą efektą.Antras kriterijus – skaidrumas. Kiekvienas pagalbos suteikimo atvejis turi būti pateisinamas bei išmatuojamas. Šalys – narės privalo informuoti Komisiją apie pagalbos formą, apimtį, trukmę ir tikslus. Europos Sąjungos Komisijos Valstybės pagalbos departamentą sudaro 50 darbuotojų komanda, kurie atsakingi už valstybės pagalbos monitorių bei kitų pareigybių užduočių, susijusių su valstybės pagalba, vykdymą. Komisijos prioritetu yra laikoma didžiausių ir labiausiai iškraipančių konkurenciją valstybės pagalbos atvejų prevencija. Komisijos uždavinys – užtikrinti, kad valstybės pagalba teikiama sunkiausioje padėtyje atsidūrusiems regionams ir kad pagalbos teikimas atitinka Sutarties reikalavimus. Europos Bendrijos nesąžiningos konkurencijos politika. EEB sutartyje nėra numatyta bendrų nuostatų, reglamentuojančių nesąžiningą konkurenciją. Tačiau nesąžiningos konkurencijos teisė priklauso toms teisės sritims, kurios turi būti derinamos bendrojoje rinkoje. EEB sutarties 94-97 straipsniai, kurie numato, kad ET, siekdama suderinti bendrojoje rinkoje valstybių narių nacionalinę teisę, nustato pagrindinius derinimo kriterijus, yra nesąžiningos konkurencijos teisės derinimo Bendrijoje teisinis pagrindas. Remdamasi minėtais EEB sutarties straipsniais, EET 1984 m. priėmė direktyvą Nr.84/450 “Dėl klaidinančios reklamos teisės ir kontrolės suderinimo valstybėse – narėse”. Šioje direktyvoje nustatomos pagrindinės teisės normos arba vadinamieji minimalūs klaidinančios reklamos kontrolės standartai, kuriuos valstybės – narės privalo įgyvendinti nacionalinėje teisėje. Valstybės narės gali pasirinkti joms priimtiną klaidinančios reklamos kontrolės įgyvendinimo formą:

• numatyti suinteresuotų asmenų ar visuomeninių organizacijų teisę dėl klaidinančios reklamos kreiptis tiesiai į teismą,• įsteigti administracinę instituciją, atsakingą už klaidinančios reklamos kontrolę.Kai kurie EEB sutarties straipsniai, nors ir nėra tiesiogiai susiję su nesąžininga konkurencija, tam tikrais atvejais gali daryti tiesioginę įtaką valstybių narių nesąžiningos konkurencijos teisei, pvz. EEB sutarties 30 straipsnio nuostata, įtvirtinanti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių. Apskritai vertinant nesąžiningos konkurencijos derinimo bendrojoje rinkoje būklę vyrauja nuomonė, kad tai yra uždavinys, kurį ES turės išspręsti ateityje.

2. KONKURENCIJOS POLITIKA LIETUVOJE

2.1 Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba bei konkurenciją reguliuojantys teisės aktai

Pagrindinė institucija, vykdanti Lietuvos konkurencijos politiką, siekianti sudaryti sąlygas sąžiningai konkurencijai, efektyviam rinkos funkcionavimui bei ekonominiam augimui yra Konkurencijos taryba. Vykdant konkurencijos politiką kasmet intensyvėja Konkurencijos tarybos veikla ir tenka spręsti sudėtingesnius ir didesnės specialistų kvalifikacijos reikalaujančius klausimus. Šie klausimai susiję ne tik su Konkurencijos, Valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės, Reklamos įstatymų priežiūra, bet ir su naujais reikalavimais, kuriuos būtina įgyvendinti siekiant kuo sėkmingiau integruotis į Europos Sąjungą ir taikant tokias pat procedūras ir rinkose vykstančių procesų vertinimus, kokius naudoja Europos Komisija, įgyvendindama konkurencijos politiką.Neatskiriama konkurencijos politikos dalis tai pat tarptautinių ryšių su užsienio šalių konkurencijos institucijomis bei tarptautinėmis organizacijomis plėtojimas. Per pastaruosius metus stiprėjo kontaktai tarp LR Konkurencijos tarybos, Europos Komisijos Konkurencijos direktorato, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), taip pat daugelio Europos šalių ir kaimyninių Baltijos valstybių konkurencijos institucijų. Europos Komisijos ataskaitose apie šalių kandidačių į Europos Sąjungą pažangą, Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos pasiekimai įgyvendinant konkurencijos politikos reikalavimus yra vertinami palankiai. Kaip viena svarbiausių tokio vertinimo prielaidų buvo ta, kad ir Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymas, ir jo pagrindu parengti ir priimti poįstatyminiai teisės aktai veikia ir sėkmingai taikomi praktikoje, siekiant visapusiškiau plėtoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvoje. Vykdant konkurencijos politiką reikalingas taip pat visuomenės pritarimas bei konkurencijos politikos supratimas. Plėtodama ryšius su visuomene Konkurencijos taryba ir toliau didžiausią dėmesį skiria visapusiškam konkurencijos politikos nuostatų propagavimui žiniasklaidoje. Kalbant apie konkurencijos politiką visada remiamasi konkurencijos teise. Konkurencijos teisės raida – nuolatinio gilaus teisės aktų išmanymo, tobulinimo ir tikslaus jų interpretavimo procesas. Jis apima ir naujų teisės aktų kūrimo bei jų suderinimo su Europos Sąjungos teisynu ypatumus, ir jau taikomų praktikoje dokumentų veiksmingumo analizę, ir patirtį, sukauptą priimtus sprendimus ginant skirtingų instancijų teismuose. Svarbiausi konkurencijos politiką Lietuvoje reglamentuojantys įstatymai yra: Konkurencijos įstatymas (1999 m. kovo 23 d.), kurio tikslas yra saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje bei suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su Europos Sąjungos reikalavimais; Antidempingo įstatymas (2002 m. balandžio 1 d.), kuris nustato apsaugos nuo dempingo mechanizmus, priėmimu ir įsigaliojimu; Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymas (2000 m. gegužės 18 d.), kurio paskirtis yra nustatyti valstybės pagalbos teikimo tvarką, kad būtų išvengta esminių konkurencijos iškraipymų ir įtakos prekybai tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos šalių ar šalių, su kuriomis LR yra sudariusi laisvos prekybos arba kitas tarptautines sutartis, numatančias atitinkamas nuostatas dėl valstybės pagalbos; Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas (2000 m. liepos 18 d.), kurio tikslas yra gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę bei sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti.Konkurencijos taryba, vykdydama jai nustatytas funkcijas, pagrindinį dėmesį skiria Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d., paskutinė aktuali redakcija daryta 2003 m. liepos 4 d.) priežiūrai. Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus [2]. Įstatymas taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. Pagal įstatymą skiriami šie konkurenciją ribojantys veiksmai:

 Draudžiami susitarimai Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant:1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas;2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu;3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas;4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir tuo sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;5) susitarimą iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu; 6) konkurentų susitarimą dalyvauti ar nedalyvauti arba pateikti suderintus pasiūlymus viešajame pirkime, konkurse ar kituose panašaus pobūdžio pirkimuose. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi Dominuojanti padėtis – tai vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant:1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą;2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams;3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymąatskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. Koncentracija Koncentracija – tai:1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą; 2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. Apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu 30 milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu 5 milijonai litų.Laikoma, kad koncentracija nevykdoma, kai komerciniai bankai, kitos kredito įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai, kolektyvinio investavimo subjektai ar juos valdančios valdymo įmonės bei draudimo įmonės įsigyja daugiau kaip 1/4 kitos įmonės akcijų, turėdamos tikslą jas perleisti, jeigu nesinaudojama šių akcijų suteikiama balsavimo teise, ir šios akcijos perleidžiamos ne vėliau kaip per vienerius metus, ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį po įsigijimo pateikiama informacija Konkurencijos tarybai. Jeigu finansinės įstaigos, įsigijusios daugiau kaip 1/4 kitos įmonės akcijų, nusprendžia nesilaikyti šioje dalyje nustatytų sąlygų, jos privalo pateikti pranešimą apie koncentraciją bendra tvarka. Nesąžininga konkurencija Ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant:
1) savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą, ar kitą pirmumo teise naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis;2) ūkio subjektų klaidinimą pateikiant jiems neteisingą ar nepagrįstą informaciją apie savo ar kito ūkio subjekto prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nutylint apie riziką, susijusią su šių prekių vartojimu, perdirbimu ar kitokiu naudojimu;3) informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui;4) siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti visų ar dalies savo darbo pareigų siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui;5) kito ūkio subjekto gaminio ar jo pakuotės imitavimą, to gaminio ar pakuotės formos, spalvos ar kitų skiriamųjų požymių kopijavimą, jeigu tai gali klaidinti dėl gaminio tapatybės arba jeigu šiais veiksmais siekiama, pasinaudojant kito ūkio subjekto reputacija, gauti nesąžiningos naudos;6) pateikimą neteisingos ar nepagrįstos informacijos apie savo ar kito ūkio subjekto vadovaujančius asmenis, darbuotojų kvalifikaciją, teisinę, finansinę ar kitokią ūkio subjekto padėtį, jei dėl to gali būti padaryta žalos kitam ūkio subjektui;7) reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimą. Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo draudžiamus veiksmus ar kitus šio įstatymo pažeidimus, turi teisę įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą, atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įpareigojimą nutraukti, pakeisti ar sudaryti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas, skirti ūkio subjektams šiame įstatyme nustatytas pinigines baudas.Ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Ypač daug dėmesio skiriama efektyviam Konkurencijos įstatymo įgyvendinimui tokiose prioritetinėse srityse kaip draudžiami susitarimai bei piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Siekiama užkirsti kelią pažeidimams, kurie kelia didžiausią grėsmę konkurencijai ir daro didelę žalą vartotojams. Tai ypač aktualu tokiuose sektoriuose, kaip energetika ir telekomunikacijos.Vykdydami Valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo priežiūrą, Konkurencijos tarybos specialistai jau orientuojasi į pokyčius, įvyksiančius Europos Sąjungai modernizavus valstybės pagalbos kontrolės taisykles.Užšienio prekyboje labai svarbus yra Antidempingo įstatymas, Lietuvoje naujai išleistas 2001 metais, įsigaliojęs nuo 2002-ųjų balandžio mėnesio. Taip pat sąžiningai konkurencijai išlaikyti svarbūs yra intelektualinę nuosavybę ginantys aktai, pavyzdžiui, Lietuvos priimta tarptautinė Ženevos sutartis dėl prekių ženklų įstatymo bei Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo ir daug kitų.Sėkmingai baigus Lietuvos derybas su Europos Sąjunga dėl konkurencijos skyriaus, parengus ir priėmus būtinus poįstatyminius teisės aktus, Konkurencijos tarybai atsivėrė platesnės galimybės tobulinti konkurencijos teisę ir diegti konkurencijos kultūrą. Be to, intensyvėjant integracijos procesams, galima visapusiškiau perimti Europos šalių konkurencijos institucijų sukauptą patirtį ir tuo pačiu kryptingai ruoštis numatomiems pokyčiams konkurencijos politikoje.Ryšium su stojimu į ES, be kitų pakeitimų įstatyme numatytas ir dar vienas skyrius „Europos sąjungos konkurencijos taisyklių taikymas“. Po gegužės 1 d. pagal įstatymą Konkurencijos taryba tapo institucija, įgaliota taikyti Europos Sąjungos konkurencijos taisykles, kurių laikymosi priežiūra pagal Europos Sąjungos konkurencijos teisę pavedama nacionalinei konkurencijos institucijai; koordinuojanti institucija valstybės pagalbos, kuriai taikomos Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės, klausimais. Numatomas glaudus Konkurencijos Tarybos bendradarbiavimas su Europos Bendrijų Komisija.
Naujuoju įstatymu įgyvendinamas Europos Sąjungos teisės aktas – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas EB Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo.

2.2 ES konkurencijos politikos taikymas Lietuvoje

1995 m. pradžioje įsigaliojusioje laisvosios prekybos sutartyje tarp ES ir Lietuvos buvo numatytas Lietuvos konkurencijos teisės suartinimas su ES normomis. Ši nuostata detalizuota ir 1998 m. vasario 1 d. įsigaliojusiose Asociacijos sutartyje tarp ES ir Lietuvos.Lietuvos konkurencijos politikos pokyčiai susiję, pirma, su Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių tiesioginiu taikymu Lietuvoje ir, antra, su Lietuvos konkurencijos įstatymo pakeitimais. Pažymėtina, kad EB steigimo sutarties 81 ir 82 straipsnius Lietuvos įmonių atžvilgiu nuo 2004 05 01 taikys ne tik Europos Komisija, bet ir LR Konkurencijos taryba, kuriai šios galios bus suteiktos Lietuvos konkurencijos įstatymo pataisomis. Susitarimų liberalizavimas Nebebus privalomų atskirųjų išimčių leidimų gavimo iš Konkurencijos tarybos – susitarimai, pažeidžiantys konkurenciją, bet tenkinantys išimties sąlygas, galios be jokio išankstinio administracinio sprendimo. Taigi atkris pranešimų teikimas Konkurencijos tarybai pagal nustatytą formą ir administracinio leidimo gavimas. Tai palengvinimas ūkio subjektams. Bet, iš kitos pusės, jiems padidės rizika, nes reikės sprendimus, ar susitarimas patenka į draudžiamų susitarimų zoną, priimti savo nuožiūra. Bendrosios išimtys ir toliau išliks (bet greičiausiai bus duodamos nuorodos į ES atitinkamus reglamentus, nekuriant lietuviškų poįstatyminių aktų). Tos naujovės atitinka ir ES vykstančius pokyčius, kur siekiama mažinti biurokratinių suvaržymų naštą, išduodant leidimus susitarimams (kurie daugumoje atvejų nebūna probleminiai konkurencijai) ir, iš kitos pusės, leisti pačioms įmonėms priimti sprendimus. Daugiau energijos, laiko ir resursų Europos Komisija (taip pat ir Konkurencijos taryba) dabar galės skirti patiems rimčiausiems konkurencijos pažeidimams – karteliniams susitarimams tarp konkurentų. Koncentracijos kontrolės modernizavimas Pranešimo pateikimo terminas. Pranešimas apie koncentraciją turės būti pateiktas Konkurencijos tarybai dabar jau nebe per 7 dienas po pirmojo koncentracijos veiksmo atlikimo, bet iki koncentracijos įgyvendinimo (kuriuo suprantamas įmonės valdymo perėmimas de facto). Tai vėlgi palengvinimas ūkio subjektams, nes nebereikės žiūrėti, ar jau atliktas pirmasis veiksmas ir jau reikia pranešti Konkurencijos tarybai, ar ne. Nepranešus per 7 dienas, Konkurencijos taryba galėjo skirti baudas iki 10 tūkst. Lt už kiekvieną uždelsimo (nepranešimo) dieną. Atkris ir atskirų koncentracijos veiksmų leidimo išdavimas, nes ūkio subjektai galės pranešti paskutiniu momentu, atlikus visus reikalingus koncentracijos veiksmus iki pat jos faktinio įgyvendinimo. Iš kitos pusės, padidės ir pačių ūkio subjektų atsakomybė, nes jei jie prašys leidimo tik pačiu paskutiniu momentu, atlikus visus koncentracijos veiksmus iki pat jos de facto įgyvendinimo, tai visas susijungimo ar įsigijimo darbas gali nebetekti prasmės, jeigu visgi Konkurencijos taryba neduos leidimo. Šie pakeitimai atitinka ir ES vykstančias permainas šioje srityje. Naujovė, kurios iki šiol nebuvo – įvedama rinkliava už koncentracijos pranešimo pateikimą ir nagrinėjimą, kaip kad yra daugelyje ES ir kitų šalių. Koncentracijos neleidimas. Naujas punktas, reiškiantis kad Konkurencijos taryba galės neleisti ne tik, kai po koncentracijos bus sukuriama dominuojanti padėtis rinkoje, bet ir kai bus itin apribojama konkurencija. Tai irgi atitinka ES vykstančius pokyčius. Dėl baudų Didesnių baudų skyrimo galimybės iš esmės padidėja. Iki šiol buvo taip, kad normaliomis aplinkybėmis maksimali bauda galėjo būti paskirta tik iki 100 tūkst. Lt, o iki 10 proc. metinių pajamų bauda galėjo būti skiriama tik esant sunkinančioms aplinkybėms (kuriomis buvo laikomas kliudymas vykdyti tyrimą, įvykdyto pažeidimo slėpimas, pažeidimo tęsimas nepaisant Konkurencijos tarybos įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus, pakartotinas pažeidimo įvykdymas), o dabar šių apribojimų nebėra. Tai atitinka ES taikomus baudų sistemos principus. 81 ir 82 str. taikymas Konkurencijos taryba bus įgaliota ne tik taikyti Lietuvos Konkurencijos įstatymą, bet ir EB steigimo sutarties 81 ir 82 str. tiesiogiai (kaip ir kitų ES šalių narių konkurencijos institucijos). Procedūrine prasme šioms byloms bus taikomos Lietuvos Konkurencijos įstatymo normos, įskaitant ir baudas, todėl baudos turi būti unifikuotos su ES. Tam, kad Konkurencijos taryba galėtų taikyti ES konkurencijos taisykles, turi būti paveikiama prekyba tarp kelių ES šalių, be to, Europos Komisija to konkretaus atvejo turėtų nesiimti dėl palyginti lokalinio jo pobūdžio. Prekyba tarp šalių nepaveikiama, pagal Europos Komisijos de minimis projektą, kai tenkinamos 2 sąlygos: 1) jeigu metinė agreguota apyvarta (tik tų prekių, kurias apima nagrinėjamas susitarimas, o ne visų prekių) Bendrijoje visų nagrinėjamų įmonių yra mažesnė už 40 mln. eurų ir 2) jeigu bendra visų nagrinėjamų įmonių rinkos dalis neviršija 5 proc. (Jeigu apyvarta <40mln.eurų, bet rinkos dalis>5 proc., prekyba tarp šalių vis tiek gali būti paveikta).

Ar tai gali paliesti daug Lietuvos įmonių? Pagal apyvartos kriterijų – neturėtų, nes de minimis 81/82 str. taikymui yra gana aukštas Lietuvos įmonėms (40 mln. eurų), taigi tik nedaugelis Lietuvos įmonių (apie 40-50) galėtų pakliūti į šių straipsnių veikimo zoną. Tačiau galėtų daugiau įmonių pakliūti pagal rinkos dalies kriterijų, nes rinka suprantama bet kuri atitinkama rinka Bendrijos viduje (įskaitant vieną atskirą šalį ar netgi jos dalį). 81/82 straipsnių taikymas reikš, kad Konkurencijos taryba savo bylose turės vadovautis ES precedentais ir negalės nukrypti nuo susiklosčiusios praktikos ES. Todėl Konkurencijos taryba turės išanalizuoti daug medžiagos, vyks nuolatinės konsultacijos su Europos Komisija ir kitų šalių narių konkurencijos institucijomis. Be to, jei bylą tirs Europos Komisija ir patikrinimą Lietuvos įmonėse pagal 81/82 str. atliks Europos Komisijos pareigūnai (padedant Konkurencijos tarybos pareigūnams), jie galės tikrinti ne tik įmones, bet ir įmonių darbuotojų privačius namus (būstus) su Lietuvos teismo sankcija bei su Lietuvos policijos pagalba, kuri galės reikalui esant panaudoti prievartą. Tiesiogiai taikyti 81/82 straipsnius galės ir Lietuvos teismai, taigi ūkio subjektai galės kreiptis ne tik į Konkurencijos tarybą, bet ir tiesiogiai į Vilniaus apygardos teismą dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo bei padarytos žalos atlyginimo. Įstatymo pataisos įsigaliojo nuo 2004 05 01.

IŠVADOSPasaulinio lygio organizacijoms bei išsivysčiusioms šalims jau nebekyla klausimas, ar laisva konkurencija yra būtinas veiksnys siekiant tolesnio vystymosi bei tobulėjimo. Pagrindinė užduotis ir problema lieka, kaip garantuoti lygias konkurencijos sąlygas ir apsaugoti tiek gamintoją, tiek vartotoją nuo nesąžiningų veiksmų. PPO, vienyjanti daug pasaulio šalių, supranta būtinybę garantuoti lygias konkurencijos sąlygas ir reikiamą apsaugą nuo atitinkamų šios srities pažeidimų, tačiau taip pat nepamirštama, kad neįmanoma įvesti bendrų taisyklių visoms šalims dėl skirtingo šalių išsivystymo, požiūrio ir poreikių. Todėl pagrindinis PPO konkurencijos politikos vykdymo kelias yra skatinti valstybes įsivesti savo konkurenciją reguliuojančius įstatymus, juose numatant kai kurias benras sąlygas dėl kainų kontrolės, kartelinių susitarimų, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ar monopolijų, susiliejimų ribojančių konkurenciją, susitarimų tarp tiekėjų ir platintojų (“vertikaliniai susitarimai”). Taip pat skatinamas konkurencijos įstatymų efektyvų vykdymą prižiurinčių institucijų kūrimas. Lietuvoje tokia institucija yra Konkurencijos taryba. Ji įgyvendina konkurencijos politikos reikalavimus, prižiūri Konkurencijos įstatymo vykdymą, koordinuoja ES ir PPO įstatymus ir Lietuvos teisės normas.Šiuo metu Lietuvos konkurencijos politikai svarbią įtaką turi abi šios organizacijos. Tačiau įstojimas į ES lemia, kad būtent jos teisė turi didesnį poveikį Lietuvos konkurencijos politikai. Pokyčiai šioje srityje susiję, pirma, su Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių tiesioginiu taikymu Lietuvoje ir, antra, su Lietuvos konkurencijos įstatymo pakeitimais. Lietuvos konkurencijos teisės suderinimas su Europos Sąjungos sutapo su ES reformomis šioje srityje. Kaip ir ES taip ir Lietuvoje nuo šiol supaprastės įvairios procedūros gaunant leidimus ar sprendžiant problemas, kadangi ES ėmėsi decentralizacijos strategijos ir daug sprendimų priėmimo teisių perleido nacionalinėms konkurencijos kontrolės įstaigoms, Lietuvos atveju – Konkurencijos tarybai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1) Competition policy, developing countries, and the World Trade Organization. Kerrin M. Vautier, Peter Lloyd, and Ing-Wen Tsai2) Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymas Nr. VIII-1099, Valstybės Žinios, 1999.04.02, Nr.: 30, Publikacijos Nr.: 856;3) Straipsnis: Investment and competition: what role for the WTO? Interaktyvus. http://www.wto.org/english/thewto_e/whatis_e/tif_e/bey3_e.htm 4) Lietuvos Respublikos Antidempingo įstatymas Nr. IX-663, 2001-12-17, Valstybės Žinios, 2001, Nr. 112-40825) Europos Sąjungos teisė ir Lietuva, Justitia. Vilnius, 2002 6) Konsoliduota Europos Bendrijos steigimo sutartis, Valstybės žinios, 2004, Nr. 2-2 7) Lietuvos Respublikos Telekomunikacijų įstatymas 1998 M. Birželio 9 D. Nr. VIII-774, Valstybės Žinios, 2002, Nr. 75-3215. 8) Lietuvos Respublikos Autorių Teisių ir Gretutuinių Teisių įstatymas 1999 m. gegužės 18 d. Nr. VIII-1185, Vilnius

9) Lietuvos Respublikos Firmų Vardų įstatymas 1999 m. liepos 1 d. Nr. VIII-1286, Vilnius

10) Sutartis Dėl Prekių Ženklų įstatymų priimta 1994 m. spalio 27 d. Diplomatinėje Konferencijoje

11) Lietuvos Respublikos Pramoninio Dizaino įstatymas 1995 m. liepos 4 d. Nr.I-1006, Vilnius12) Lietuvos Respublikos Valstybinio Patentų Biuro įsakymas dėl Europos Patentų Galiojimo Išplėtimo 1995 m. liepos 25 d. Nr.22, Vilnius

13) Paryžiaus Konvencija dėl Pramoninės Nuosavybės saugojimo 1883 m. kovo 20 d., Peržiūrėta Briuselyje 1900 m. gruodžio 14 d., Vašingtone 1911 m. birželio 2 d., Hagoje 1925 m. lapkričio 6 d., Londone 1914 m. birželio 2 d., Lisabonoje 1958 m. spalio 31 d. ir Stokholme 1967 m. liepos 14 d.14) Lietuvos Respublikos Patentų įstatymas 1994 m. sausio 18 d. Nr.I-372, Vilnius15) Lietuvos Respublikos Prekių Ženklų įstatymas 2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1981, Vilnius16) URM Tarptautinių ekonominių organizacijų skyrius. Straipsnis: Pasaulio Prekybos Organizacija. Interaktyvus. http://www.urm.lt/ data/6/LF17877_31eko.htm17) Europos Bendrijos Konkurencijos teisės reforma ir jos įtaka Lietuvos teisei. Interaktyvus. http://www.norcous.lt/eb_reforma.pdf18) Konkurencijos politika ES ir Lietuvoje. Interaktyvus. http://www.euro.lt/evn/showarchive.php3?Article ID=38&Cat=3 19) Projektas: Konkurencijos politika. Lietuvos Laisvos Rinkos Institutas. Interaktyvus http://www.lrinka.lt/Projektai/Konkurencija.phtml20) Projektas: Kuo Lietuva užpildys Europos Sąjungos konkurencijos teisės turinį? Interaktyvus. http://www.lrinka.lt/Pranesim/sp.phtml 21) Pranešimas konferencijoje: Konkurencijos teisė ir teisė konkuruoti. Lietuva ir Europos Sąjunga” Remigijus Šimašius, LLRI teisės ekspertas, http://www.lrinka.lt/Pranesim/Remigkonk.phtml22) 5th Ministerial Conference, 2003 (in Mexico) Disscusion: Interaction between trade and competition policy. Interaktyvus. http://www.wto.org/english/tratop_e/dda_e/dohaexplained_e.htm#competitionpolicy