VILNIAUS UNIVERSITETASEKONOMIKOS FAKULTETASVISUOMENĖS ŪKIO KATEDRA
KOMERCINIŲ BANKŲ VEIKLOS RODIKLIŲ POKYČIAI LIETUVOJE
KURSINIS DARBAS
Darbo vadovė doc. _____________(parašas)
Darbo įteikimo data _____________Registracijos Nr. ________________Darbo įvertinimas _______________
Vilnius , 2003
TURINYS
TURINYS 2ĮVADAS 31. KOMERCINIŲ BANKŲ ESMĖ IR FUNKCIJOS 41.1. Komercinių bankų steigimas ir valdymas 41.2. Komercinės bankininkystės veikla 81.3. Komercinių bankų veiklos reglamentavimas 102. KOMERCINIŲ BANKŲ RAIDA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE 132.1. Bankų sektorius ankstyvuoju laikotarpiu 132.2. Bankų krizės 152.3. Bankininkystė po 1995 metų 203. KOMERCINIŲ BANKŲ RODIKLIŲ VERTINIMAS 233.1. Komercinių bankų normatyvų vertinimas 233.2. Paskolų, indėlių ir palūkanų pokyčiai 263.3. Rodiklių analizė 30IŠVADOS 33NAUDOTA LITERATŪRA 35
ĮVADAS
Visa šiandienos ekonominė sistema pagrįsta pinigų ūkiu, kur visi kainų ir skolų sandėriai sutariami ir apmokami pinigais, kur pajamos ir turtas yra skaičiuojami pinigais. Taigi komerciniai bankai savaime atsiduria pačiame to piniginio ūkio centre. Bankininkystės istorijoje gausu skandalingų istorijų, bankrotų, sisteminių bankų griūčių, todėl visuomenė, negalėdama išsiversti be šių kredito įstaigų paslaugų, nuolat ieškojo būdų, kaip priversti bankus pateisinti jiems suteiktą pasitikėjimą ir pažaboti bankų savininkų norus rizikuoti kuo didesnės naudos vardan. Pagrindinis būdas kaip pažaboti bankus yra jų veiklos reglamentavimas. Bankų būklė nustatoma išanalizavus jų pagrindinius rodiklius.Komercinių bankų paslaugomis naudojasi vis daugiau Lietuvos gyventojų, todėl kyla būtinybė užtikrinti skaidrią ir stabilią komercinių bankų veiklą, dėl to būtina analizuoti rodiklius, kad galima būtų ateityje nuspėti ir išvengti bankinių šokų. Darbo tikslas yra parodyti šiuolaikinės Lietuvos komercinių bankų raidą, išanalizuoti bankrotų priežastis ir apibūdinti rodiklius, atskleisti būdingus jiems bruožus ir išanalizuoti rodiklių pokyčius. Darbas susideda iš trijų skyrių. Pirmame skyriuje aprašomi komercinių bankų teoriniai aspektai ir jų veiklos reglamentavimas, bei teisiniai klausimai. Antrame skyriuje apžvelgiama Lietuvos bankų istorija ir analizuojamos bankų krizės, įvykusios Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų. Paskutinėje darbo dalyje pateikiama ir įvertinama bankų veiklą nusakantys rodikliai.Darbo rezultatai parodė, kad per nepriklausomybės laikotarpį bankų sistema patyrė pakilimų ir nuopuolių, todėl nebuvo išvengta bankų krizių ir bankrotų. Analizuojant rodiklius pastebėta, kad naudojant šiuolaikinius bankų priežiūros būdus galima išvengti bankų krizių ir stabilizuoti visą šalies ekonomiką.Darbe bus remiamasi Lietuvos banko, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis bei straipsniais, įstatymais bei nutarimais, tyrimais ir teorine medžiaga.
1. KOMERCINIŲ BANKŲ ESMĖ IR FUNKCIJOS1.1. Komercinių bankų steigimas ir valdymas
Lietuvai perėjus prie rinkos ekonomikos, kardinaliai pasikeitė visa finansų sistema. Lietuvos finansų sistema buvo atskirta nuo Tarybų sąjungos sistemos ir teko per gana trumpą laiką sukurti sistema kuri būtu efektyvi ir galėtų funkcionuoti tais sunkiais Lietuvai ir jos žmonėms metais. Praktikai, teoretikai ir politikai priėmė sprendimą Lietuvoje įvesti dvipakopią bankų sistemą, kuri susidarytų iš centrinio banko ir privačių komercinių bankų. Komerciniai bankai yra specifiniai ūkio subjektai, kuriuose persipina daugelio rinkos dalyvių interesai: bankų savininkų, trokštančių gauti kuo didesnį pelną iš bankų veiklos, banko kreditorių, turinčių viltį, kad jų patikėti bankui pinigai duos pakankamą naudą, bus saugiai investuoti ir grąžinti savininkui pirmu pareikalavimu ar panaudoti jo nurodymu, valstybės, suinteresuotos, kad bankai paskirstytų finansinius išteklius atsižvelgdami į rinkos svertus ir finansuodami tas ūkio šakas, kurios duoda didžiausią pelną, ir kad atsiskaitymai tarp ūkio subjektų vyktų negrynaisiais pinigais, kas įgalina valstybę efektyviau kontroliuoti mokesčių mokėjimą, eksporto bei importo operacijas, kad bankų veikla būtų patikima ir stabili, nes nuo to labai priklauso šalies politinis, socialinis ir ekonominis stabilumas. Pagaliau bankų skolininkų, suinteresuotų kuo mažesniais kaštais pasiskolinti trūkstamas lėšas savo reikmėms tenkinti, ir kitų bankų klientų, suinteresuotų, kad bankai teisingai ir operatyviai bei kuo mažesniais kaštais atliktų atsiskaitymus su jų partneriais šalies viduje ir užsienyje. Svarbiausias komercinių bankų tikslas būti finansiniu tarpininku, bei teikti įvairių sandėrių paslaugas. Jų funkcijos yra įvairiais būdais surinkti pinigus ir paskirstyti juos paskolų verslui ar kita forma. Komerciniai bankai teikia svarbią paslaugą visiems ekonomikos sektoriams, akumuliuodami santaupas ir jas panaudodami ekonominiams ir socialiniams poreikiams tenkinti. Bankai atlieka finansinių tarpininkų funkciją, nes jie pritraukia kapitalus, gyventojų santaupas ir kitas laisvas pinigines lėšas ir teikia jas laikinai naudotis tiems ūkio subjektams bei gyventojams, kuriems reikalingas papildomas kapitalas. Taip bankai atlieka labai svarbią ūkiui finansinių tarpininkų funkciją, pasiūlydami visuomenei piniginio kapitalo perpaskirstymo tarp ūkio šakų ir tarp teritorijų mechanizmą. Bankai gali sėkmingai veikti tik tuo atveju, jeigu jais pasitiki visuomenė. Bankai ne veltui yra vadinami kredito, t. y. pasitikėjimo įstaigomis (credo – lotyniškai tikiu), nes jų veikla yra visų pirma grindžiama iš visuomenės indėlių pavidalu pasiskolintų lėšų pagrindu. Visuomenė skolina bankams (palieka juose indėlius) pasitikėdama jais ir nereikalauja iš banko įkeisti už paskolintus pinigus banko turtą. Bankai pasiskolintas lėšas perskolina, nes banko nuosavas kapitalas yra tik rezervas tam, kad būtų galima kompensuoti nuostolius, jeigu paskolintos lėšos nesugrįžta [16, p.4]. Taigi bankai yra indėlių įstaigos arba vietos, kur asmenys ir firmos gali padėti (deponuoti) savo pinigus. Indėlių įstaigos dar skirstomos į komercinius bankus ir taupomąsias organizacijas arba taupomuosius bankus. Istoriškai taip susiklostė, kad komercinių bankų funkcijos buvo surinkti pinigus atidarant čekines sąskaitas ir skolinti juos kaip verslo paskolas. O taupomųjų organizacijų pagrindinė funkcija buvo rinkti pinigus terminuotųjų indėlių, kuriems negalima išrašyti čekių, forma ir skolinti juos pirmiausia gyventojams, dažniausiai už užstatą. Vėliau skirtumas tarp komercinių bankų ir taupomųjų organizacijų arba taupomųjų bankų sumažėjo, nes komerciniai bankai taip pat ėmėsi priiminėti terminuotuosius indėlius ir teikti paskolas namų ūkiui, o taupomieji bankai vis daugiau paskolų teikia verslui, be to, priima ir čekinius indėlius.
Kadangi bankai patiria daugybę įvairiausių rizikų, šalies komercinių bankų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas, kuris buvo priimtas 1994 m. gruodžio 21 d., šis įstatymas yra papildytas 22 kartus. Jo tikslas – reglamentuoti komercinių bankų veiklą, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi. Šiame įstatyme rašoma, kad bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įstatymo nustatyta veikla, atlikdama visas ar dalį šio įstatymo 25 straipsnyje nustatytų operacijų. 25 straipsnis. Bankas turi teisę atlikti šias operacijas [5, p.11]: 1) priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas ir jas tvarkyti; 2) duoti ir imti paskolas; 3) išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus; 4) išleisti mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.) ir atlikti jais operacijas; 5) atlikti operacijas su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis ir kt.); 6) atlikti operacijas užsienio valiuta; 7) pirkti ir parduoti tauriuosius metalus; 8) išleisti ir tvarkyti kreditines pinigines priemones; 9) priimti saugoti iš klientų vertybes ir nuomoti klientams banko saugykloje seifų kameras vertybėms ir dokumentams saugoti; 10) teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais; 11) atlikti kitas Lietuvos banko teisės aktuose nustatytas operacijas. Šio įstatymo 2 straipsnyje pateikiami ir kiti šiame teisės akte naudojami terminai. Komerciniai bankai – tai pagrindinė dviejų pakopų bankinės sistemos sudedamoji dalis. Kita šios sistemos dalis yra centrinis bankas. Centrinio banko pagrindinis tikslas yra siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo centrinis bankas yra nepriklausomas nuo šalies vyriausybės, bei kitų valstybės įstaigų. Pagrindinės centrinio banko funkcijos, kurių neturi komerciniai bankai, tuo jie ir skiriasi nuo centrinio banko: – vykdo valstybės pinigų emisiją; – formuoja ir vykdo pinigų politiką; – nustato šalies valiutos kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų valiutos kursą;– valdo, naudoja valstybės banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;– atlieka valstybės iždo agento funkcijas; – išduoda bei atšaukia licencijas valstybės kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro valstybės mokėjimų balansą.Komercinius bankus galima suskirstyti į du pagrindinius tipus: universalūs ir specializuoti bankai [5,p.1]. Universalūs bankai atlieka visas arba beveik visas bankines operacijas, t.y. suteikia trumpalaikius ir ilgalaikius kreditus, priima visų rūšių indėlius, atlieka operacijas su vertybiniais popieriais, konsultuoja savo klientus ir t.t. Šiandien universalūs komerciniai bankai yra didžiausi iš visų bankų tipų. Jų daugiausiai yra ir tarp geriausių pasaulio bankų. Galima teigti, kad per paskutinius 20 metų komerciniai bankai plėtėsi universalizacijos kryptimi. Specializuotieji bankai, priešingai universaliems bankams, specializuojasi vienoje ar keliose bankinės veiklos srityse (pvz. Lietuvoje – Lietuvos taupomasis arba po privatizavimo „Hansa – LTB“, Lietuvos žemės ūkio, Medicinos bankai). Tačiau, nepaisant bankų pavadinimų, Lietuvoje ir užsienyje vis daugiau bankų stengiasi tapti universaliais, plėtoti savo funkcijas ir paslaugas, norėdami kuo geriau atsižvelgti į savo esamų bei potencialių klientų poreikius bei gauti kuo didesnį pelną.Specializuoti bankai dar skirstomi į:– investicinius bankus,– hipotekos bankus,– taupomuosius bankus,– šakinius bankus,– vartojimo kreditų bankus ir kt. Lietuvoje banko steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, bei užsienio bankai Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka sudarę steigimo sutartį. Šioje sutartyje nustatomos steigėjų teisės ir pareigos steigiant banką bei atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą. Banko steigėjų negali būti mažiau kaip 7. Kiekvienas banko steigėjas turi būti ir jo akcininkas, steigimo metu įsigijęs ne mažiau kaip 2 procentus banko akcinio kapitalo. Lietuvoje bankas gali būti steigiamas uždaruoju ar atviruoju būdu. Banko steigėjai, įregistravę banko statutą (įstatus) Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka, išleidę akcijas ir sukaupę pagrindinį kapitalą, kreipiasi į Lietuvos banką su paraiška banko licencijai gauti. Banko steigimo metu banko išleistos akcijos negali būti platinamos viešai, neatsižvelgiant į banko steigimo būdą, kol bankas neįregistruotas įstatymų nustatyta tvarka [5, p.4].Veikiančiai akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei, ketinančiai verstis banko veikla, taikomos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nustatytos reorganizavimo pertvarkant bendrovę nuostatos. Bendrovės visuotiniam akcininkų susirinkimui priėmus nutarimą verstis banko veikla, ši bendrovė gali kreiptis į Lietuvos banką banko licencijai gauti. Bankas įgyja teisę pradėti veiklą, gavęs Lietuvos banko licenciją ir įsiregistravęs Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka. Bankų statutų (įstatų), jų filialų (skyrių) ir atstovybių nuostatų bei užsienio bankų filialų (skyrių) ir atstovybių nuostatų pakeitimai registruojami Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka, prieš tai gavus Lietuvos banko leidimą. Gavęs Lietuvos banko licenciją ir įsiregistravęs Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka, bankas įgyja teisę pradėti veiklą. Banko statuto (įstatų) pakeitimai registruojami Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka, prieš tai gavus Lietuvos banko leidimą [7, p.10]. Lietuvos banko valdyba nagrinėja paraišką ir išduoda banko licenciją tik tuo atveju, kai pateikti dokumentai ir turima informacija patvirtina, kad steigiamo banko [13]:1) statutas (įstatai) neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams;2) statute (įstatuose) nurodytas pagrindinis kapitalas yra apmokėtas;3) steigimo metu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai;
4) turi kvalifikuotus, nepriekaištingos reputacijos bei turinčius darbo bankuose patirties banko vadovus (valdybos narius, administracijos vadovus);5) steigėjų ir akcininkų finansinė būklė gera ir stabili, reputacija nepriekaištinga, o turto ir lėšų, panaudotų steigiamo banko akcijoms įsigyti, kilmė legali;6) turimos ar nuomojamos patalpos ir įranga pagal Lietuvos banko teisės aktų reikalavimus yra tinkamos banko operacijoms vykdyti;7) steigėjai yra sumokėję valstybės rinkliavą.Banko licencija išduodama neribotam laikui ir negali būti perduodama. Banko valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, banko taryba, banko valdyba ir administracijos vadovas. Visuotinis banko akcininkų susirinkimas yra aukščiausiasis banko valdymo organas. Visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti visi jo akcininkai, neatsižvelgiant į jų turimų akcijų klasę, rūšį ir skaičių. Dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime patariamojo balso teise gali banko valdybos nariai ir administracijos darbuotojai, nors ir nėra akcininkai [5, p. 7,8].1.2. Komercinės bankininkystės veikla
Komercinės bankininkystės veikla yra labai plati. Komerciniai bankai tai daugelio funkcijų įstaigos, veikiančios įvairiuose skolinamojo kapitalo rinkos sektoriuose. Stambūs komerciniai bankai teikia klientams platų finansinio aptarnavimo paslaugų spektrą, įskaitant kreditų teikimą, indėlių priėmimą, atsiskaitymus ir kt.Lietuvos komercinė bankininkystė plėtojama universalia kryptimi, nes šalies bankai neapsiriboja vien komerciniu skolinimu. Žinoma, tai nereiškia, kad tarp šalies bankų nėra tam tikros veiklos specializacijos įvairiuose ekonomikos sektoriuose ar net geografiniu arba teritoriniu požiūriu. Pastaraisiais metais gerokai išsiplėtė finansinių paslaugų skaičius. Bankai pradėjo teikti vartojamąsias, būstui įsigyti ir kitas paskolas, padaugėjo elektroninės bankininkystės paslaugų vartotojų, pagerėjo šių paslaugų kokybė (žr. l lentelę). Bankai per savo kontroliuojamas įmones taip pat išplėtė išperkamosios nuomos ir draudimo paslaugų apimtis.
1 lent. Elektroninės bankininkystės rodikliaiŠaltinis: [3, 15 p.]
Taigi šalies bankų veikla nuolat plečiasi ir įvairėja, todėl jie susiduria su vis naujomis rizikos rūšimis. Tokiomis sąlygomis pirmaeilis uždavinys yra nustatyti ir valdyti tas rizikos rūšis, kurios turės įtakos bankų veiklai pradėjus teikti vienokias ar kitokias paslaugas.Šia prasme nemažas vaidmuo tenka ir Lietuvos bankui, kaip kredito įstaigų priežiūros institucijai. Laiku nustatyti bankų veiklos riziką, ją suvokti ir įvertinti yra svarbiausias komercinių bankų, o kartu ir juos prižiūrinčios institucijos uždavinys. Kredito įstaigų priežiūros institucija turi siekti, kad bankas neprisiimtų neapskaičiuotos rizikos, kuri gali turėti įtakos ne tik jo, bet ir visos bankų sistemos stabilumui. Lietuvos bankų priežiūros pagrindas – Bazelio komiteto Pagrindiniai efektyvios bankų priežiūros principai [19], kurių taikymui Lietuvoje pritarė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Paskutiniaisiais metais Bazelio komitetas vis daugiau dėmesio skiria naujoms rizikos rūšims, su kuriomis susiduria bankai savo veikloje, t. y. operacinei (įskaitant informacinių technologijų), elektroninės bankininkystės, jautrumo rinkos ir kitokiai rizikai. Be to, rekomenduojama stiprinti rinkos discipliną ir didinti bankų veiklos skaidrumą. Lietuvos bankas, suvokdamas naujų reiškinių svarbą, stengiasi neatsilikti nuo tarptautinių reikalavimų ir garantuoti, kad šios rizikos rūšys būtų valdomos ir šalies komerciniuose bankuose. Tuo tikslu paskutiniaisiais metais priimta nemažai teisės aktų, reglamentuojančių bankų veiklos rizikos valdymą, o kartu ir sudarančių sąlygas prevencinei bankų priežiūrai įgyvendinti.Atsižvelgdama į didėjantį bankinių produktų ir paslaugų teikimo, naudojant elektroninio ryšio priemones, mastą, praėjusiais metais Lietuvos banko valdyba įpareigojo komercinius bankus įvertinti teikiamų elektroninės bankininkystės paslaugų apimtį ir jų įtaką bankų veiklos politikai, taip pat garantuoti, kad būtų sukurta tinkama šios naujos veiklos rizikos stebėjimo ir valdymo sistema.Didėjant bankų veiklos mastui, tobulėja ir jų informacinės sistemos, kurios leidžia kiekvieną dieną atlikti daugybę įvairių operacijų. Toks bankų veiklos dinamiškumas yra prielaida kiekvieną dieną prisiimti riziką ir ją vertinti, nes nesėkmės atveju neįvertinta rizika gali būti priežastis bankų veiklos nuostoliams susidaryti, o dar blogiau – gali net sukelti grėsmę šios veiklos tęstinumui. Tuo tikslu buvo nustatyti griežtesni reikalavimai banko veiklos riziką ribojančių normatyvų skaičiavimo periodiškumui [14, p. 9]. Komerciniai bankai privalo užtikrinti, kad visi penki šiuo metu nustatyti banko veiklos riziką ribojantys normatyvai (kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atvirosios pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvas) būtų vykdomi ne tik ataskaitinėmis datomis, bet ir kiekvieną dieną.Pastaraisiais metais komerciniai bankai užsiima ne tik tradicine kreditavimo veikla, bet vis plačiau pradeda naudoti ir kitas rinkos priemones. Plečiasi bankų prekybos portfeliai, bankai vis dažniau atlieka operacijas su vertybiniais popieriais, išvestinėmis finansinėmis priemonėmis. Skatinant komercinius bankus didinti veiklos skaidrumą, taip pat ir siekiant juos paraginti viešai atskleisti svarbiausius veiklos rodiklius, 2002 m. vasario mėn. Lietuvos banko valdyboje patvirtinti Minimalūs reikalavimai visuomenei skelbiamai informacijai [14, p.10]. Šiame teisės akte reglamentuojama Lietuvoje veikiančių komercinių bankų informacijos apie jų veiklą viešo publikavimo tvarka, nustatyti minimalus reikalavimai atskleidžiamos informacijos turiniui, jos publikavimo periodiškumui bei apibrėžtas Lietuvos banko vaidmuo informuojant visuomenę apie konkrečių bankų ir visos kredito įstaigų sistemos būklę.Žvelgiant į ateitį, pažymėtina, kad bankų veiklos rizikos valdymas tampa neatsiejama jų kasdienės veiklos dalimi. Kai kurie komerciniai bankai jau pradėjo taikyti ekonmetrinius modelius rizikai vertinti. Tikėtina, kad tokie modeliai, didėjant informacinių technologijų pajėgumui, dar plačiau bus taikomi šių bankų veikloje. Naudojant pažangias technologijas ir metodus yra užtikrinama patikimesnė ir daugiau pelno duodanti veikla. Esant tokiai dideliai konkurencijai tarp bankų, turi būti išlaikyta pakankama darbuotojų kvalifikacija.
1.3. Komercinių bankų veiklos reglamentavimas
Kadangi bankai patiria daugybę įvairiausių rizikų, šalies komercinių bankų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas. Jo tikslas – reglamentuoti komercinių bankų veiklą, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi. Įstatymas nustato bankų ir jų padalinių steigimo, licencijavimo sąlygas ir tvarką, jų veiklos, reorganizavimo bei likvidavimo ypatumus. Ankstyvoje bankų sistemos vystymosi stadijoje priežiūros dokumentai nebuvo labai išsamūs ir niekas nevertė griežtai jų laikytis, nes bankams buvo leidžiama funkcionuoti net ir tuo atveju, kai nebuvo vykdomi pagrindiniai reikalavimai [9,p.3]. Nuo 1996 metų, po bankų krizių, visi komerciniai bankai privalo vadovautis Tarptautiniais Apskaitos Standartais, o ataskaitų auditą turi atlikti tarptautiniu mastu pripažintos audito firmos. 1995 metais buvo patvirtinti komercinių bankų nuostatai dėl vidaus audito funkcijų. 1996 m. vasario mėnesį buvo priimtas Indėlių draudimo įstatymas, kuris skelbė, kad asmenų, gyvenančių Lietuvoje, indėliai privačiuose bankuose yra apdrausti. Pagal Civilinio Kodekso nuostatus indėliai, esantys valstybei priklausančiuose bankuose, vis dar buvo apdrausti 100%. 1997 m.sausio 1d. šis sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo panaikintas, nes minėtas Indėlių Draudimo įstatymas yra taikomas ir valstybiniuose bankuose esantiems indėliams.Nors indėlių draudimo limitai dar nesiekia ES Direktyvose nustatytų limitų, bet, lyginant su taupomųjų sąskaitų kiekiu Lietuvos bankų sistemoje, yra ganėtinai dideli. Nuo 1999 m. sausio mėnesio didžiausia draudimo suma yra 45 000 litų (indėlio suma iki 10 000 yra apdraudžiama 100 %, o likusios sumos draudimas graduojamas). Nuo 2001 m. sausio mėnesio šie limitai buvo didinami iki 65 000 litų, o indėlio suma iki 25 000 litų yra apdrausta 100 % [19].Nuo 1995 m. dėl įvestų tikslesnių reikalavimų bankų ataskaitoms, aukštesnės Kredito įstaigų priežiūros departamento darbuotojų įgytos kvalifikacijos ir, iš galiausiai, dėl nuoseklesnio bei tikslesnio priežiūros taisyklių taikymo, pastebimai pagerėjo bankų priežiūros kokybė.Lietuvos bankų priežiūros ir kontrolės sistema nėra pasiekusi tinkamo lygio, dėl to nepriklausomą auditą Lietuvoje vykdo žymių užsienio šalių kompanijų auditoriai. Dar 1995 m. pabaigoje sukuriama bendra suteiktų paskolų, garantijų ir laidavimų duomenų bazė, kuri sudarė sąlygas komerciniams bankams geriau įvertinti skolininkų finansinę būklę ir priimti tinkamus su paskolų teikimu susijusius sprendimus. Be to, po 1995 m. Lietuvos bankas priima keletą svarbių nutarimų, skirtų bankų veiklos rizikos valdymui sustiprinti. Vadovaujantis šiais nutarimais, kiekviename banke įkuriamas paskolų komitetas, kuriam pavedama sprendimo dėl paskolų suteikimo priėmimo teisė ir nustatoma paskolų teikimo tvarka. Tais pačiais metais bankai įpareigojami įkurti vidaus audito tarnybas. Šioms tarnyboms buvo keliami tokie tikslai :1) vertinti, ar banko finansinė atskaitomybė parodo tikrąją finansinę būklę, ar ši atskaitomybė parengta pagal galiojančius buhalterinės apskaitos teisės aktus;2) tikrinti ir vertinti, kaip veikia banko vidaus kontrolės sistema;3) padėti banko valdybai numatyti banko veiklos kryptis ir jų įgyvendinimo priemones;4) nustatyti, ar banko veikla veiksminga, jo pasirinkta veiklos politika pagrįsta, o numatytos priemonės pakankamai gerai įgyvendinamos;5) teikti banko valdybai analizę, įvertinimus ir rekomendacijas banko valdymo bei vidaus kontrolės klausimais, siekiant sukurti tokią vidaus kontrolės sistemą, kuri leistų tinkamai ir veiksmingai dirbti bankui.Paskolų komiteto ir vidaus audito įkūrimas buvo pirmi mėginimai kelti bankų savimonės lygį, įpareigojant juos kontroliuoti savo veiklą ir prisiimti pamatuotą riziką. 1996 m. Lietuvos banko valdyba įpareigojo komercinius bankus sukurti patikimas vidaus kontrolės sistemas ir garantuoti tinkamą jų veikimą. 1996-1997m. ir vėliau buvo tikslinamos ir griežtinamos bankų veiklos riziką ribojančių normatyvų skaičiavimo metodikos, atsižvelgiant į ES direktyvas ir Bazelio komiteto reikalavimus. 1996 m. pabaigoje patvirtintos naujos Kapitalo pakankamumo skaičiavimo taisyklės, kuriose numatyti griežtesni reikalavimai sudarant bankų kapitalą ir nustatytas naujas kriterijus vertinti turto riziką atsižvelgiant į valstybių reitingus.Skaičiuojant maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvą, kuris buvo sugriežtintas iki 25 procentų banko kapitalo (vietoj buvusių 30%), pradėta taikyti išplėstinė banko skolininko sąvoka, apimanti ne tik tiesioginį paskolos gavėją, bet ir su paskolos gavėju susijusius asmenis. Vėliau pradėta riboti ir didelių paskolų (didesnių kaip 10% banko kapitalo) apimtis [6, p. 10-14]. 1997 m. patikslinta ir Maksimalios atvirosios pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais skaičiavimo tvarka. Pradėta vertinti išvestinių finansinių priemonių bei kitų nebalansinių straipsnių užsienio valiuta rizika. Taip pat patobulinta ir bankų likvidumo skaičiavimo tvarka.Siekiant padidinti komercinių bankų dokumentinės priežiūros veiksmingumą, 1995m. Lietuvos banke pradėta kurti Centralizuota ataskaitų priėmimo sistema, kuri 1996m. pradeda veikti. Ši sistema, gaunant įvairias komercinių bankų ataskaitas, leidžia sukaupti finansinius duomenis apie jų veiklą, sukurti duomenų bazę ir atlikti finansinę tokių bankų veiklos analizę norimu laikotarpiu. Vėlesniais metais ir šiandien ši sistema nuolat tobulinama. Centralizuotos ataskaitų priėmimo sistemos pagrindu sukurta išankstinė perspėjimo sistema (IPS), kurios tikslas – nustatyti galimas konkretaus banko ar visos bankų sistemos problemas ankstyvame etape, kai šių problemų sprendimo būdai būna veiksmingiausi ir bankams neskausmingi. Bankų tikrinimas vietoje (arba inspektavimas) tampa kryptingu procesu. Kiekviena kredito įstaiga inspektuojama pagal patvirtintą planą ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Tačiau, pastebėjus kokių nors veiklos trūkumų, vykdomi neeiliniai specialieji patikrinimai kartu su tarptautinėmis audito kompanijomis. Inspektuojant kredito įstaigas, jų veiklai vertinti taikoma tarp tautinė CAMELS vertinimo sistema, kuri leidžia nustatyti pagrindinius veiksnius (kapitalo bazę, turto kokybę, pelningumą, vadovybės kompetenciją, jautrumą rinkos rizikai ir kt.), nulemiančius banko veiklą, įvertinti šių veiksnių tarpusavio priklausomybę ir jų įtaką banko raidai. 2000 m. parengiami ir patvirtinami Kredito įstaigų inspektavimo nuostatai [9]. Jie reglamentavo bankų inspektavimo organizavimą. Taip pat buvo parengtas ir Inspektavimo vadovas, kuris nustatė kredito įstaigų inspektavimo metodiką.
2. KOMERCINIŲ BANKŲ RAIDA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE2.1. Bankų sektorius ankstyvuoju laikotarpiu
Kurtis ir įsitvirtinti nacionalinei bankininkystei naujomis sąlygomis iš pat pradžių buvo nelengva. Net ir glaustoje jos kūrimosi bei įsitvirtinimo raidoje (1990 m.) būtų galima išskirti du etapus: pirmas apėmė kovo-rugsėjo mėn. (Lietuvos banko pradinė veikla); antras – spalio-gruodžio mėn. (specializuotų bankų nacionalizavimas ir kai kurių jų reorganizavimas).Veikiančios Lietuvos bankų sistemos reorganizavimo pirmuoju aktu tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13d. nutarimas „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso”. Vykdydama minėtą nutarimą ir siekdama reorganizuoti tarybinius bankus, tuo metu veikusius Lietuvoje, šalies Vyriausybė 1990 m. kovo 16 d. priėmė nutarimą Nr. 73 „Dėl Lietuvos Respublikos bankų”. Tačiau minėtas nutarimas leido tik formaliai pakeisti bankų pavadinimus. Praktiškai jie ir toliau veikė kaip Tarybų Sąjungos atitinkamų bankų filialai. 1990 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmo šaukimo antroje sesijoje buvo svarstomas Lietuvos banko statuto ir pagrindinio kapitalo klausimas. Lietuvos banko įstatymas, tiek ir jo Statutas rengtas remiantis tarpukario Lietuvos ir tokios šalies, kaip Anglija, turinčios šimtametes bankininkystės ir rinkos ekonomikos tradicijas, patirtimi [12, p.10,11].Pagal patvirtintą Statutą, Lietuvos bankui suteiktos teisės kontroliuoti komercinių bankų veiklą, išduoti leidimus steigti kredito įstaigas (taip pat ir užsienio šalių), nustatyti bankams privalomus ekonominius normatyvus bei taikyti sankcijas jų nevykdantiems bankams, teikti ir imti paskolas, nustatyti komercinių bankų atskaitomybės tvarką ir kt. Lietuvos bankas įgijo teisę vykdyti ir kitas valstybės centrinio banko funkcijas, taip pat visas būtinas teises vadovauti tolesnei bankų bei pinigų reformai.1990 m. rugsėjo 18d. Lietuvos banko vadovybė pateikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai svarstyti ir priimti įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės” ir nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės įgyvendinimo tvarkos”. Juose numatytos konkrečios priemonės, kaip reorganizuoti šalyje veikiančius Tarybų Sąjungos bankų filialus ir perimti Lietuvos banko žinion kai kurių bankų turtą.Nors visi šiuolaikinės bankininkystės kūrimo teoretikai ir praktikai sutiko, kad komerciniai bankai yra svarbūs laisvosios rinkos dalyviai, tačiau 1990 m. tiek šalies Vyriausybė, tiek ir Lietuvos bankas mažai ką šioje srityje spėjo nuveikti. Tik 1990 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos banko valdyba patvirtino Laikinas komercinių bankų perregistravimo ir veiklos taisykles, kuriomis vadovaujantis buvo numatyta įregistruoti tuos veikiančius bankus, kurių įstatinis kapitalas buvo ne mažesnis kaip 30 mln. rublių. Vėliau, atsižvelgus į laisvosios rinkos propaguotojų kritiką, ši pradinė komercinio banko akcinio kapitalo kaupimo norma buvo sumažinta iki 10 mln. rublių. Trūkstant kvalifikuotų darbuotojų ir kompetencijos, naujų komercinių bankų registravimas neretai nepagrįstai buvo vilkinamas, o tai nulemdavo pagrįstą bankų steigėjų ir akcininkų nepasitenkinimą.Šiam procesui paspartinti 1990 m. gruodžio 19d. priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl akcinių komercinių bankų steigimo”. Jame numatyta „pritarti Lietuvos pramonininkų asociacijos, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio įmonių iniciatyvai steigti akcinius komercinius bankus, kurie registruojami Lietuvos banke” [11, p.2].Dėl sudėtingos Lietuvos ekonominės situacijos 1990 m. ir iki jos nepriklausomybės atkūrimo susikūrusių komercinių bankų veikla šalyje buvo gana pasyvi. Nauji bankai taip pat buvo steigiami lėtai. Komerciniai bankai neįstengė pritraukti didesnio kiekio piliečių asmeninių santaupų. Iki 1990 m. gruodžio 31d. Lietuvos bankas įregistravo šiuos komercinius bankus: Kauno komercinį pramonės banką Ūkio banką (įstatinis kapitalas – 14 mln. rb); Lietuvos Respublikos vartotojų kooperacijos banką (35 mln. rb); Panevėžio komercinį banką „Ateitis” (5,4 mln. rb); Komercinį banką „Vilniaus bankas” (85 mln. rb); Lietuvos akcinį inovacinį banką (15 mln. rb); Kauno komercinį banką „Ekonomika” (6,5 mln. rb). Daugelis iš jų savo veiklą pradėjo dar „pertvarkos” metais [12, p.13].Po 1990m. bankų steigimas su intensyvėjo, to priežastis nusakyti vienareikšmiškai sunku. Pirma ir manau viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad bankų verslas tuo metu atrodė labai viliojantis. Aukštas infliacijos lygis ir su tuo susijusios didelės palūkanų normos žadėjo didelį pelną trumpu laikotarpiu. Infliacijos lygis 1992 m. sudarė apie l 163 procentus, 1993 m. – 189 procentus, o 1994 m. – 45 procentus [16]. Be to, kai kurie bankai kūrėsi su tikslu aptarnauti ir tenkinti tik tam tikrų įmonių ar verslininkų poreikius. Taigi Lietuvos bankų sektorius iš pat pradžių nebuvo homogeniškas. Dalis komercinių bankų įgyvendino ilgalaikę išlikimo versle strategiją, o kitų tikslas buvo siekti didžiausio pelno ar tenkinti steigėjų verslo kreditavimo poreikius. Antra priežastis, „įėjimas” į šalies bankų rinką buvo pakankamai liberalus, o tai netiesiogiai skatino imtis bankų verslo, todėl jau 1993 m. Lietuvoje veikė net 28 bankai (žr. 1 pav.). Žinoma didelė dalis tų bankų bankrutavo jau po kelių gyvavimo metų, nes jų veikla nebuvo visiškai švari ir paremta ilgalaikę išlikimo bankų sistemoje strategija.
1 pav. Komercinių bankų skaičius Lietuvoje Šaltinis: [2]
Nuo nepriklausomybės atgavimo iki 1995 m. Lietuvos bankų sistema gana stipriai pasikeitė, centrinis bankas jau neatliko komercinių banku funkcijų, o komercinių bankų veikla darėsi vis skaidresnė. Žinoma ankstyvoje bankų sistemos vystymosi stadijoje priežiūros dokumentai nebuvo labai išsamūs ir niekas nevertė griežtai jų laikytis, nes bankams buvo leidžiama funkcionuoti net ir tuo atveju, kai nebuvo vykdomi pagrindiniai reikalavimai, tai lėmė pareigūnų aplaidumas ir gana aukštas korupcijos lygis. Iš rinkos pasitraukus “neaiškiems” bankams ir noras išlikti rinkoje, bankus privertė vykdyti ilgalaikę išlikimo rinkoje strategija, nors tai kartais atrodo ir konservatyvu, bet užtikrina bankui gyvavimą ir stabilų pelną, nors pelnas yra mažesnis nei vykdant rizikingą veiklą.
2.2. Bankų krizės
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais nebuvo išvystyto mechanizmo, kuris užtikrintų stabilią bankų veiklą, tuo pačiu metu reikėjo skatinti privačių bankų vystymąsi ir prižiūrėti, kad vystymasis būtų teisėtas ir sąžiningas. Tais metais buvo labai liberaliai išduodamos licenzijos veiklai. Buvo manoma, kad didelis bankų skaičius padidins konkurenciją ir sumažins skolinimo ir indėlių palūkanų norma. Taip pat buvo tikima, kad bankai suteiks reikiamas paskolas kylančiam privačiam sektoriui. Daugelis bankų buvo įsteigti norint įgyti palankesnę poziciją rinkoje, kuri leido pasinaudoti pigesniais finansavimo būdais iš esančių bankinių institucijų. Deja, mažai kas galvojo apie bankų patikimumą ir priežiūrą.Didžiausią privačių bankų krizės įvyko 1995 metų gale. Bankus prie krizės privedė pasibaigę spekuliatyviniai pelnai, priežiūros stoka. Prie to prisidėjo ir tai, kad Vyriausybė spaudė kai kuriuos bankus (valstybinius bei privačius) skolinti valstybiniam sektoriui norėdama finansuoti fiskalines išlaidas.Apibendrinus galima išskirti pagrindinius faktorius lėmusius krizę [8]: 1) centrinio banko funkcijų nevykdymas;2) didelis paskolų su banku susijusiems asmenims mastas;3) pernelyg didelė prisiimta rizika suteikiant paskolas keletui stambių skolininkų;4) skolininkų tarpusavio saitų neįvertinimas;5) vidaus kontrolės bankuose stoka;6) veiklos skaidrumo ir nepriklausomo audito stoka;7) pasitaikantys sukčiavimo atvejai;8) patikimos informacijos apie skolininko finansinę būklę trūkumas;9) maža vadovų kompetencija ir bloga bankų valdymo kokybė;10) teisinės infrastruktūros liberalumas.
Šie visi faktoriai yra vienas su kitu susiję, kurie dar buvo sustiprinti pereinamojo laikotarpio. Vienas pagrindinių faktorių lėmęs krizę buvo įstatymo nevykdymas – net jei prižiūrėtojai identifikuodavo problemą, jie dažnai nesiimdavo atitinkamų veiksmų. Tarptautinių apskaitos standartų nežinojimas ir jų nebuvimas pradinėje stadijoje labai apsunkino valdytojų, akcijų savininkų, prižiūrėtojų veiksmus vertinant bankų mokumą ir likvidumą. Nors ir Tarptautiniai apskaitos standartai buvo įvesti gana anksti, tačiau prižiūrėtojai dažniausiai nepasinaudodavo duomenimis, kurie galėjo įspėti iš anksto. Turbūt dar svarbiau, kad nors Lietuva greitai priėmė paskolų klasifikavimo ir atidėjimų taisykles, praktiškai jos nebuvo taikomos, nes mokesčių taisyklės nereikalavo jokių atidėjimų blogoms paskoloms. Todėl bankams buvo nenaudinga daryti atidėjimus, nes tai nerodydavo mažesnio banko pelningumo. Nepaisant to geresni bankai darydavo hipotetinius atidėjimus ir skaičiuodavo tikruosius dividendinius išmokėjimus, o labiau korumpuoti bankai pasinaudodami padėtimi išmokėdavo didžiulius dividendus iš neegzistuojančių popierinių pelnų. Dividendai buvo mokami atsižvelgiant į indėlio dydį, kuo didesnis indėlis tuo didesnės palūkanos, kartais palūkanos siekdavo pirmaisiais bankininkystės gyvavimo metais net iki 65%. Tai buvo susieta su plaukiojančiu valiutos kursu ir negriežta bankų kontrole, dengė biudžeto deficitą perteklinėmis pinigų emisijomis. Visų bankų fiktyvus pelnai buvo apmokestinami ir tai buvo didelis mokesčių sistemos trūkumas.Prasidėjus krizei buvo paskelbtas moratoriumas “Litimpex” ir “Lietuvos akciniam inovaciniam” bankams, kad jų indėlininkai nenukentėtų. Nors ne šie komerciniai bankai turėjo būti sustabdyti, bet tai buvo liepta iš vyriausybės, moratoriumas turėjo būti paskelbtas komerciniam bankui. Taip pat buvo padidintas tarpbankinio skolinimo limitas iki 300 milijonų Litų, norint pagerint kai kurių bankų likvidumą. Taip buvo padaryta todėl, kad Valiutų valdybos susitarimas labai ribojo centrinio banko galimybes būti skolintoju gelbėjant su likvidumo problemomis. Tačiau ši sistema neišskyrė kokiems bankams galima padėti, o tai ir vėl reiškė, kad nėra skiriami sukčiaujantys ir nesukčiaujatys bankai. Tuo tarpu Seimas priėmė įstatymą garantuojantį indėlių saugumą iki 2000 Litų [18]. Nepaisant šių apribojimų, Vyriausybė su Pasaulio banku ir Tarptautiniu valiutos fondu sukūrė detalų restruktūrizavimo planą. Plane numatomas visiškas valstybinių bankų rekapitalizavimas ir denacionalizacija, nemokių privačių bankų likvidavimas ar akcinio kapitalo perorganizavimas su centrinio banko pagalba, o taip pat blogų paskolų perdavimas valstybinei turto valdymo institucijai. Ilgalaikis planas yra stiprinti bankinio sektoriaus teisinį pagrindą, reguliavimą ir priežiūrą, o taip pat pagerinti bendrą bankų valdymą.Pirmaisiais nepriklausomybės metais nebuvo teisinės struktūros skatinančios skolinimą. Nebuvo tinkamų įstatymų susiejančių užstatą su bankrotu, nebuvo tvarkos nuosavybės, hipotekos registruose. Apibendrinant, nebuvo rinkos žemei ir nekilnojamam turtui. Dar viena įstatymų spraga buvo valdytojų, akcijų savininkų ir stebėtojų tarybos vaidmenų paskirstyme . Ši klaida leido akcininkams manipuliuoti stebėtojų tarybos nariais ir per juos valdytojams siekti naudos sau. Šie faktoriai didino skolinimo rizikingumą.Šalyje kai kurie bankai buvo sukurti korporacijų ar asmenų tiesiogiai skolinančių iš visuomeninio sektoriaus. Taip pat kai kurie bankai stengėsi uždirbti greitus pelnus išduodami labai rizikingas skolas ar turėdami dideles atviras užsienio valiutos pozicijas. Šiuos poelgius skatino per maža priežiūra, neefektyvus įstatymų vykdymas. O taip pat patirties ir sumanumo stoka neleido bankininkams priiminėti teisingų sprendimų, dėl to šalis nebuvo pasiruošusi bankų krizėms.1995 ir 1996 metais 14 bankų nutraukė savo veiklą ir bankrutavo. Tai buvo daugiausia nedideli bankai, ir jų uždarymas bankininkystei neturėjo jokio poveikio, nes jų turtas te sudarė 5% visų Lietuvos bankų aktyvų [8, p.8]. Pagrindinė krizė prasidėjo kai 1995 m. gruodžio mėn. 1 d. Lietuvos Bankas sustabdė dviejų pagrindinių privačių “Akcinio Inovacinio” ir “Litimpeks” bankų veiklą. Privačių bankų tarpe šie bankai užėmė atitinkamai pirmą ir penktą vietą ir bankiniame sektoriuje sudarė 20 % visų bankų veiklos. Todėl šiuose bankuose kilusios problemos atitinkamai kėlė problemas ne tik šių bankų klientams. Keblumai kilo visoje bankininkystės sistemoje.1997 m. spalio mėnesį “Akcinis Inovacinis” bankas buvo likviduotas, tuo tarpu “Litimpeks” bankas buvo rekapitalizuotas užsienio investuotojų pagalba ir 1996 m. birželio mėnesį jis vėl atnaujino savo veiklą. Tačiau bankas nuo pat pradžių turėjo sunkumų, nes jo veikla nebuvo tinkamai reorganizuota ir nebuvo tinkamai pakeista struktūra. 1999 m. rugpjūčio mėnesį banko operacijos buvo vėl sustabdytos, o rugsėjo mėnesį panaikinta jo licencija ir pradėta bankroto procedūra. Netrukus po “Akciniam Inovaciniam” ir “Litimpeks” bankams kilusių sunkumų valstybiniuose bankuose dėl pradelstų paskolų ir dėl nuosavo kapitalo trūkumo taip pat iškilo keblumų. Susidarius tokiai situacijai, buvo įgyvendintas 1996 metų įstatymas, kuris draudė Lietuvos Bankui taikyti sankcijas valstybiniams bankams, kurie tuo metu sudarė 60 % Lietuvos bankinio sektoriaus. . Laikotarpiu nuo 1995 m. gruodžio mėn. iki 1996 m. sausio mėn. iš bankų buvo atsiimta apie 25 procentai gyventojų indėlių [2].
1996 m. dėl Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui kilusių problemų jo veikla buvo sustabdyta, “geri” aktyvai buvo pervesti į Lietuvos taupomąjį banką, o “neveiksnūs” aktyvai – į naujai įsteigtą “Turto Banką”. Po to Lietuvos valstybinis komercinis bankas buvo likviduotas.Dėl 1995 ir 1996 metais bankus ištikusios krizės vyriausybė nusprendė įsteigti valstybinį “Turto Banką”, kuris buvo įsteigtas reorganizavus vieną iš probleminių bankų – “Aurabanką”. “Turto Banko” paskirtis – valdyti pradelstas paskolas, kurios buvo pervestos iš valstybei priklausiusių bankų rengiant šiuos bankus privatizacijai [25]. “Turto Bankui” pervestos paskolos buvo atgaunamos lėtai iš esmės dėl žemos jų kokybės, pvz., dėl sunkios skolininkų finansinės būklės, atviro skolininkų sukčiavimo ir nedidelio apyvartumo nekilnojamo turto rinkoje. Pagrindinė šio reiškinio priežastis – bloga paskolų kokybė. 1994 m. pradžioje Lietuvos banko valdyba patvirtino Paskolų grupavimo taisykles [21]. Specialiųjų atidėjimų blogoms paskoloms sudarymo reikalavimas buvo skirtas realiai banko aktyvų vertei nustatyti ir sukaupti atidėjimus galimiems paskolų nuostoliams atlyginti. Bankai privalėjo įvertinti visą paskolų portfelį nuo savo veiklos pradžios, o tai skaudžiai atsiliepė bankų veiklos rezultatams, nes specialieji atidėjimai buvo sudaromi iš jų išlaidų.1995 m. pabaigoje, siekiant padidinti gyventojų pasitikėjimą šalies bankais, buvo priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymas [18]. Jame nustatyta indėlių draudimo ir draudimo kompensacijų išmokėjimo tvarka bei dydžiai. 1996 m. Lietuvos bankas kartu su Vyriausybe sudarė veiksmų planą padėčiai bankų rinkoje gerinti. Pagal šį veiksmų planą bankai buvo įpareigoti nustatytais terminais sustiprinti kapitalo bazę, restruktūrizuoti aktyvus ir garantuoti, kad būtų vykdomas kapitalo pakankamumo normatyvas, taip pat buvo numatyta Vyriausybės parama probleminiams bankams restruktūrizuoti bei kitos priemonės. Lietuvos bankas, peržiūrėjęs savo veiklos politiką, sugriežtino komercinių bankų priežiūrą, kurios pagrindinis tikslas buvo sukurti patikimą kredito įstaigų priežiūros sistemą, galinčią užkirsti kelią neigiamiems procesams bankininkystėje ir apriboti bankų veiklos riziką [6].Iš įvykusios krizės galima padaryti išvadą, kad jų negalima išvengti pereinamuoju laikotarpiu dėl patirties neturėjimo kaip “bankininkauti” naujos rinkos sąlygomis. Dar viena iš priežasčių yra bankų struktūra naujos rinkos sąlygomis, tai yra didelis jų skaičius su mažu kapitalu, kuris lemia didelį jų pažeidžiamumą, nes jie neturi pakankamai lėšų. Taip pat nauji bankai dažnai būna per maži, kad galėtų investuoti į infrastruktūros vystymą, kuri reikalinga norint pasiūlyti modernias paslaugas (žr. 2 pav.). Valstybinių bankų problema yra sunkiai pakeičiamas didelis darbuotojų skaičius, kas veda prie labai didelių valdymo kaštų. Šie faktoriai ir didelis bankų rizikingumas skolinant šalyje skatino imti didelius tarpininkavimo mokesčius ir kėlė palūkanų normas, kas dar labiau apsunkino skolinimąsi.2. pav. Bankų pasiskirstymas pagal įregistruotą akcinį kapitaląŠaltinis: [2, 16p.]
Bankinės krizės palyginti greit baigiasi pereinamosios ekonomikos šalyse. Tai yra dalinai dėl to, kad indėlininkai jau įprato prie bankų nepatikimumo. Protingesni indėlininkai stengėsi laikyti savo investicijas keliuose skirtinguose bankuose.Reiktų būti pasiruošus bankų krizėms, nes jos yra neišvengiamos. Didžiausi bankai turi būti atidžiai stebimi, kad nesukurtų sisteminių problemų. Staigi reakcija į problemas yra vienas svarbiausių centrinių bankų užduotis kaip parodė daugelio šalių patirtis.
2.3. Bankininkystė po 1995 metų
Po 1995 metų buvo skaudžiai pasimokyta iš klaidų. Į bankų veikla buvo kitaip stebima valstybės pareigūnų ir kontroliuojama. Bankai pradėjo naudoti daug konservatyvesne veiklos strategiją, nors tai nedavė tokio didelio pelno, bet užtikrino stabilią veiklą. Bankininkystės bei individualių bankų plėtojimui didelę reikšmę turėjo Lietuvos Banko aiškesnė ir tikslesnė visuomenei pateikiama informacija. Tokia informacija, suprantama, dėl rizikos sukelti nereikalingą sąmyšį kuriame nors konkrečiame banke arba apskritai bankininkystėje turi būti kruopščiai apmąstyta.Skatindama bankus didinti veiklos skaidrumą ir taikyti rinkos discipliną, pritraukti užsienio investuotojus į Lietuvą, be to, siekdama, kad apskaita ir atskaitomybė būtų palyginama ir suprantama ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio investuotojams bei kitiems vartotojams, 1996 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos banko valdyba įpareigojo komercinius bankus tvarkyti apskaitą ir rengti atskaitomybę vadovaujantis tarptautinių apskaitos standartų nuostatomis [15, p.25-28]. Šie reikalavimai labai pagerino bankų finansinių ataskaitų kokybę, taip pat pagerėjo finansinių ataskaitų suprantamumas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio vartotojams.Tais pačiais metais patvirtintos naujos bankų metinių finansinių ataskaitų formos, kurios turi būti viešai publikuojamos, ir minimalūs reikalavimai paaiškinamajam raštui. Juose apibrėžti kokybiškai nauji reikalavimai publikuojamai metų informacijai. Nuo šio momento buvo pripažinta, kad komercinių bankų finansinės ataskaitos, skirtos visuomenei, negali apsiriboti tik finansinių rodiklių analize, būtini pateikiamos informacijos komentarai ir paaiškinimai. Bankų metinės finansinės ataskaitos taip pat privalėjo būti audituojamos tarptautinių audito kompanijų. Nuo 1997 m. pradedama vykdyti ir konsoliduota komercinių bankų priežiūra.Rusijos finansų krizė, kilusi 1998 m. rugpjūčio mėn., įrodė, kad Lietuvos bankų sistema yra pakankamai stabili ir sugeba apsisaugoti nuo nepageidaujamų makroekonominių reiškinių. Dėl Rusijos rublio devalvacijos ir staigaus infliacijos šuolio sumažėjusi Rusijos vidaus paklausa labai sumažino Lietuvos prekių eksportą į šią šalį, o sutrikę tarpusavio atsiskaitymai – konkrečių ekonominių veiklų aktyvumą Lietuvoje. Tačiau tiesioginė Rusijos krizės įtaka Lietuvos, kitaip negu Latvijos ir Estijos (šiose valstybėse dėl krizės keliems bankams buvo iškeltos bankroto bylos), bankams buvo mažai juntama, nes minėti apribojimai sudarė prielaidas išvengti neigiamų šios krizės padarinių. Pažymėtina, kad šalies bankai buvo mažai investavę į Rusijos rinkas. Visų veikiančių Lietuvos bankų lėšos Rusijos kredito įstaigose ir investicijos į Rusijos vertybinius popierius sudarė apie 1,4 procento viso veikiančių bankų turto. Bendra veikiančių bankų atviroji pozicija Rusijos rubliais sudarė tik apie 0,1 procento bankų kapitalo.
Vis daugiau užsienio bankų žengia į Lietuvos rinka. Pagrindiniai investuotojai į šalies bankų sektorių yra Švedų, Vokiečių ir Rusų kompanijos ir bankai. Su “Vilniaus” banku 1998 m. kovą pasirašyta strateginio bendradarbiavimo sutartis tarp trijų Baltijos šalių bankų: Eesti Uhispank, Latvijas Unibanka ir Vilniaus banko. Gruodį bankas išleido tikslinę akcijų emisiją, kurią pasirašė strateginis investuotojas – Švedijos Skandinaviska Enskilda Banken (SEB), investavęs 220,8 mln. Lt ir įsigijęs 32% banko akcijų, tapo strateginiu banko partneriu. VB akcinis kapitalas padidėjo nuo 102 mln. iki 150 mln. Lt. Šiandien SEB yra pagrindinis banko akcininkas, valdantis 98 proc. akcinio kapitalo [27]. Kitas Vokietijos bankas įsigijo ir tapo pagrindiniu “Žemės ūkio banko investuotoju”. 2002 metų kovo mėnesį „Nord/LB“ iš valstybės už 71 mln. litų įsigijo 76,01 proc. LŽŪB akcijų, kiek vėliau – 11,37 proc. akcijų už 10,623 mln. litų įsigyta iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko. „Nord/LB“ dabar valdo 93,09 proc. LŽŪB akcijų, dar 6,66 proc. priklauso Vilniaus bankui [22]. Paskutinis bankas, kurio akcijų įsigijo užsienio investuotojai buvo “Snoras”. Maskvos bankas ”Konversbank” įsigijo didžiausią ketvirtojo pagal dydį šalies banko “Snoras” akcijų ir tapo savininku šio banko, nors “Konversbank” yra mažesnis už “Snorą”, “Konversbank” turtas siekia 308 mln. litų, kai “Snoro” turtas yra 1,1 mlrd. litų [23]. Tikėtina, kad ateityje Lietuvoje liks trys keturi stambūs bankai ir grupelė užsienio bankų skyrių, nes smulkūs bankai nesugebės atlaikyti konkurencijos ir jie bus priversti jungtis su stambesniais arba pasitraukti iš rinkos. Kelių stambių bankų pakaks, nes investuotojai, atėję su naujomis technologijomis, užsienio įdirbiu, netruks pasiūlyti naujų paslaugų, kurių dar nesiūlo Lietuvos bankai, ir užpildys esančią nišą. Beveik visi Lietuvos bankai jau turi įdiegę internetinės bankininkystės sistemas arba planuoja tai padaryti jau artimiausiu metu, o internetinės bankininkystės vartotojų skaičius, bankų duomenimis, per 2001 metus išaugo daugiau nei keturis kartus. Nors Lietuvoje interneto vartojimo lygis kyla gana lėtai, internetinės bankininkystės paslaugų vartotojų skaičius nuo maždaug 15 tūkst. 2001 metų pradžioje per metus išaugo iki maždaug 63 tūkstančių. 2002 metų pabaigoje, remiantis bankų prognozėmis, internetinės bankininkystės vartotojų turėtų padaugėti iki 200 tūkstančių [2]. Pirmasis internetinės bankininkystės paslaugas Lietuvoje 2000 metų balandžio mėnesį pasiūlė bankas “Snoras”. 2002 metų pradžioje jis turėjo daugiau kaip 1,9 tūkst. šios paslaugos vartotojų, tai sudarė apie 12 proc. visų šio banko klientų. “Snoro” banko paslauga “Bankas internetu” besinaudojančių klientų apyvarta siekia apie 15 proc. bendros banko operacijų apyvartos [23]. “Medicinos bankas” internetinės bankininkystės paslaugas pradėjo teikti 2000 metų gegužę. Banko internetinės bankininkystės paslaugomis 2002 metų pradžioje naudojosi 30 proc. visų banko klientų, kai 2001 metų pradžioje – tik 14 procentų [20]. “Ūkio bankas”, 2000 metų birželį pradėjęs teikti paslaugas internetu, 2002 metų pradžioje turėjo daugiau kaip 1,3 tūkst. šios paslaugos vartotojų, kai 2001 metų pradžioje jų buvo apie 300. Internetu dažniausiai atliekami vietiniai ir tarptautiniai pavedimai, keičiama valiuta [26]. “Šiaulių bankas” internetinės bankininkystės paslaugas pradėjo teikti 2000 metų liepą. 2002 metų pradžioje 1,5 proc. visų klientų naudojosi banko paslaugomis internetu [24]. Bankas “Hansa-LTB”, internetinės bankininkystės paslaugas “hanza.net” fiziniams asmenims pradėjęs teikti 2000 metų rugpjūtį, 2002 metų pradžioje turėjo 8,81 tūkst. jos vartotojų. Prieš metus jų buvo 1,83 tūkstančio [17]. Neabejotinas lyderis internetinės bankininkystės srityje yra “Vilniaus bankas”, paslaugas internetu vartotojams pradėjęs siūlyti 2000 metų rugsėjį ir 2002 metų pradžioje turėjęs 50,8 tūkst. paslaugos vartotojų (15,5 proc. visų banko klientų). Iki 2002 metų pabaigos jų planuojama turėti 90 tūkstančių. Dažniausiai “VB Internetu” klientai naudojasi tikrindami savo sąskaitų likučius. Prieš puse metų “Vilniaus bankas” pasiūlė naujovę – už komunalines ir “Lietuvos telekomo” paslaugas atsiskaityti “VB Internetu”. Bankas “Parex” internetinės bankininkystės paslaugas “iBank” pradėjo teikti 2001 metų lapkričio mėnesį. Dabar internetinės bankininkystės sistema daugiausia atliekami vietiniai ir tarptautiniai pavedimai. Planuojama įdiegti terminuotųjų indėlių pasirašymą per “iBank”. Vienu iš pagrindinių šalies tikslų yra Lietuvos komercinės bankininkystės integravimas į Europos Sąjungą. Labai svarbu, kad šiandieninės komercinės bankininkystės verslo plėtra Lietuvoje būtų vykdoma deramai apgalvojus, pasvėrus ir atsakingai, įtvirtinant šalies ir jos ūkio subjektų raidos pagrindus.3. KOMERCINIŲ BANKŲ RODIKLIŲ VERTINIMAS3.1. Komercinių bankų normatyvų vertinimas
Komercinių bankų rizika turėtų būti valdoma ir ribojama, tai užtikrina skaidresnę ir stabilesnę jų veiklą. 1990 m. vasario mėn. priimtame Lietuvos banko įstatyme bankams nustatyti ekonominiai normatyvai. Vėliau 1990 m. rugsėjo mėn. Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu buvo patvirtintos Laikinos komercinių bankų perregistravimo ir veiklos Lietuvoje taisyklės, kuriomis bankai vadovavosi iki 1992 m., kol nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymas. 1990 m. komercinių bankų veiklai nustatyti šie ekonominiai normatyvai [10, p. 9-11]:– banko savų lėšų ir banko įsipareigojimų santykis (turi būti ne mažiau kaip 1/10);– gyventojų indėlių ir banko savų lėšų santykis (gyventojų indėlių suma negalibūti didesnė už banko savas lėšas);– banko likvidžių aktyvų ir banko savų lėšų, indėlių ir paskolų, suteiktų ilgiau kaipvieneriems metams, santykis (negali būti mažesnis negu 0,3, o bankams, nevykdantiemsklientų kasos ir atsiskaitymų operacijų, ne mažesnis kaip 0,15);– banko aktyvų ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui ir savų lėšų, įsipareigojimųpagal indėlių sąskaitas ir paskolas, suteiktas ilgesniam negu metų terminui, santykis(neturi būti didesnis kaip 1);– Lietuvos banke saugotinų atsargų norma (10% pritrauktų išteklių ir indėlių);– pelno atskaitymų į atsargos kapitalą minimali norma (30%);– maksimali paskolų vienam skolininkui suma (neturi būti didesnė kaip 20%
pagrindinio kapitalo).Kaip matyti iš pateikto normatyvų sąrašo, kredito riziką iš esmės ribojo tik paskutinis normatyvas – maksimali paskolų suma vienam skolininkui, o kiti normatyvai buvo skirti banko likvidumui reguliuoti.Paskolų vienam skolininkui ribojimas yra vienas iš pagrindinių normatyvų, leidžiančių mažinti kredito riziką, tačiau net iki 1996 m. šio normatyvo skaičiavimo tvarka turėjo esminį trūkumą, t. y., skaičiuojant maksimalios paskolos sumos dydį, nebuvo įvertinami su paskolos gavėju susiję asmenys, tad realiai paskolų koncentracija nebuvo valdoma. Iki 1993 m. taip pat nebuvo skaičiuojamas ir kapitalo pakankamumas, t.y. nebuvo vertinamas banko sugebėjimas prisiimtą riziką ir galimus nuostolius atlyginti nuosavomis lėšomis. Tokia normatyvinio reguliavimo stoka leido bankams peržengti saugios bankininkystės ribas, o nesąžiningiems klientams pasinaudoti teisinės infrastruktūros spragomis. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nebuvo reikalavimų bankų veiklos skaidrumui, t.y. iki 1992 m. bankai neprivalėjo pateikti visuomenei informacijos apie savo veiklos rezultatus ir finansinę būklę.Ilgą laikotarpį iki 1996 m. bankų finansinės ataskaitos buvo nepakankamai kokybiškos ir išsamios, sudaromos nesivadovaujant bendrais standartais. Nors 1992 m. Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymas [5, p. 12,22] ir sugriežtino reikalavimus bankams atliekant kreditavimo operacijas, tačiau kredito rizika vis dar buvo ribojama nepakankamai. Tų pačių 1992 m. spalio mėn. Lietuvos banko valdyba komerciniams bankams, dirbantiems su užsienio valiuta, nustatė maksimalų užsienio valiutos rizikos laipsnį banko kapitalo atžvilgiu, t. y. bendra atviroji pozicija turėjo sudaryti ne daugiau kaip 15 procentų banko kapitalo, o vienos valiutos atviroji pozicija – ne daugiau kaip 10 procentų banko kapitalo [4]. 1992 m. pabaigoje Lietuvos banko valdyba priima nutarimą „Dėl bankų kapitalo pakankamumo normatyvo nustatymo” [19], kuris bankams pradedamas taikyti nuo 1993 m. pradžios. Tai buvo pirmas normatyvas, mėgintas parengti pagal Bazelio bankų priežiūros komiteto (toliau – Bazelio komitetas) 1988 m. parengtus kapitalo pakankamumo skaičiavimo principus [14, p. 8]. Jo paskirtis – vertinti bankų aktyvų riziką. Minėtas normatyvas labai pakeitė komercinių bankų veiklos reguliavimo sritį. Pirmiausia, buvo reglamentuota banko kapitalo, skirto rizikai mažinti, apskaičiavimo tvarka. Šis aspektas ypač svarbus, kadangi leidžia įvertinti realų bankų kapitalą, reikalingą prisiimamai rizikai. Antra, bankų valdomas turtas ir dalis nebalansinių straipsnių buvo suskirstyti į tam tikras rizikos grupes, kurios iš esmės išliko nepakitusios iki šiandien.Pradėjus taikyti kapitalo pakankamumo normatyvą, kartu buvo imamasi priemonių bankų kapitalui stiprinti, jų „įėjimo” į bankų rinką reikalavimams sugriežtinti siekiant priartinti jo minimalų dydį prie tarptautinių standartų. Tuo tikslu 1993 m. liepos mėn. Lietuvos banko valdyba priėmė nutarimą [19], kuriuo įpareigojo komercinius bankus nuosekliai didinti akcinį (pagrindinį) kapitalą atsižvelgiant į šiuos terminus:– ne mažiau kaip 0,95 mln. ECU (5 mln. Lt) – 1994 m. sausio l d.;– 1,9 mln. ECU (10 mln. Lt) – 1995 m. liepos l d.;– 3,8 mln. ECU (20 mln. Lt) – 1997 m. sausio l d.;– 17,0 mln. ECU (89,08 mln. Lt) – 1998 m. sausio l d.Reikalavimai stiprinti bankų kapitalą galioj o ir steigiamiems bankams. Pradėjus įgyvendinti šiuos reikalavimus, pastebima, kad 1994-1996 m. bankų akcinis kapitalas labai padidėjo (žr. 3 pav.).3 pav. Bankų akcinio kapitalo kaitaŠaltinis: [2, 17p.]
Būtina paminėti dar vieną komercinių bankų veiklos reguliavimo ir jų priežiūros stiprinimo etapą- tai 1993 m. spalio mėn. priimtas Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl kitų Lietuvos Respublikos bankų veiklos ekonominių normatyvų (įskaitant ir anksčiau priimtą kapitalo pakankamumo normatyvą) [9, p. 7-10]. Šiuo nutarimu panaikinti 1990 m. patvirtinti normatyvai ir nustatyti nauji normatyvai, kurie jau iš esmės buvo artimesni tarptautinėje praktikoje bankams taikomiems normatyvams. Tai:– kapitalo pakankamumo reikalavimas (ne mažiau kaip 13%);– banko kapitalo ir banko įsipareigojimų santykis (1/10 kapitalo);– likvidumo normatyvas (ne mažiau kaip 30%);– paskolos vienam skolininkui normatyvas (ne daugiau kaip 30% bendro kapitalo);– maksimali atviroji užsienio valiutos pozicija (bendra atviroji pozicija ne daugiau kaip 30% banko kapitalo; konkrečioms valiutoms – ne daugiau kaip 20% banko kapitalo);– minimali atskaitymų iš pelno į atsargos kapitalą norma (25 %), į indėlių draudimokapitalą (10%).Nepaisant normatyvų taikymo teigiamų aspektų, jų skaičiavimo metodikoms ir toliau buvo būdingi tie patys trūkumai. Kaip ir anksčiau, nebuvo ribojamas skolinimas tarpusavyje susijusiems skolininkams ir tarpbankinės paskolos, nebuvo vertinama paskolų koncentracija. Priešingai, nuo 1993 m. vidurio Paskolos vienam skolininkui normatyvas buvo padidintas nuo 20 iki 30 procentų banko kapitalo. Šie trūkumai leido bankuose sukaupti daug blogų paskolų, o vėliau – ir problemoms juose kilti. Įdomu pastebėti, kad normatyvai nustatė minimalias atskaitymų iš pelno normas – ne mažiau kaip 25 procentus į atsargos kapitalą ir ne mažiau kaip 10 procentų į indėlių draudimo kapitalą. Galima manyti, kad buvo kuriama savotiška indėlių draudimo sistema. Išesmės tai buvo teigiamas reikalavimas, tačiau, norint jį įgyvendinti, būtina pelninga bankų veikla. Tuo tarpu nuo 1993 m. pabaigos komercinių bankų veiklos rezultatai pradeda blogėti, o nuo 1994 m. Lietuvos bankų sistema patiria nemažų nuostolių (žr. 4 pav.).
4 pav. Bankų veiklos rezultataiŠaltinis: [2;17]
Kita vertus, Lietuvos bankai, pasimokę iš praeities klaidų, vykdė daug griežtesnę ir atsargesnę kreditavimo politiką, kuri pasiteisino Rusijos finansų krizės atveju. Be to, siekdami apsidrausti nuo šios krizės padarinių, komerciniai bankai 1998 m. antrojoje pusėje pradėjo sudaryti specialiuosius atidėjimus bendrai paskolų portfelio rizikai sumažinti. Tokia atsargi ir konservatyvi šalies bankų politika leido bankams padėti savo klientams pamažu perorientuoti savo verslą į stabilesnes rinkas ir ieškoti bendradarbiavimo partnerių Vakarų šalyse. 1998 m., palyginti su 1997 m., prekių eksportas į Rusiją sumažėjo beveik 44 procentais [6, p. 5].
3.2. Paskolų, indėlių ir palūkanų pokyčiai
Pagrindinis pelnas kurį gauna bankai yra iš paskolų, o gaunamos lėšos iš indėlių. Tai yra du dydžiai pagal kuriuos galima spręsti apie banko dydį ir atliekamu operacijų skaičių. Didesnės palūkanos pritraukia daugiau indėlininkų, bet sumažina banko pelną ir atvirkščiai.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais paskolų palūkanų normos ir maržos (žr. 5 pav.) išties buvo didelės ir leido bankams gauti bei paskirstyti savininkams milžinišką pelną. 1993 m. Lietuvos bankų sistemoje buvo uždirbta 165 mln. litų pelno. 1992 m. pabaigoje vidutinė paskolų litais palūkanų norma sudarė apie 120 procentų, o 1993 m. viduryje-apie 150 procentų. Ypač didelė paskolų užsienio valiuta paklausa lėmė tai, kad palūkanų normų marža 1992 m. pabaigoje ir 1993 m. pradžioje buvo didesnė kaip 60 procentų (žr. 6 pav.).5 pav. Trumpalaikių paskolų litais palūkanų normos ir maržos kaitaŠaltinis: [19]
6 pav. Trumpalaikių paskolų užsienio valiuta palūkanų normos ir maržos kaita Šaltinis: [19]Iš 5 pav. ir 6 pav. matyti, kad didžiausios buvo trumpalaikių (iki l mėn. ir nuo l iki 3 mėn.) paskolų palūkanų normos. Būtent tokios trukmės paskolos ir turėjo tuo metu labai didelę paklausą tarp banko klientų. Šios paskolos iš esmės buvo skiriamos vienkartiniams bankų klientų sandoriams finansuoti. Verslininkams buvo reikalingas didelis pinigų kiekis trumpam laikui, pavyzdžiui užpirkti sąstatą juodo ar spalvoto metalo Rusijoje ir traukinį nuvarius į Vakarų Europa tai parduoti. Paskolų paklausa, palankios indėlių priėmimo sąlygos nulėmė spartų šalies bankų turto augimą. Pagrindinėje dalis buvo sukaupta paskolų pavidalu. Pavyzdžiui, 1994 m. komercinių bankų turtas padidėjo 48,5 procento, o suteiktos paskolos – net 69,6 procento [2, p. 14] (žr. 7 pav.).
7 pav. Bankų turtas ir paskolosŠaltinis: [2, p.14]Sparčiai didėjant bankų turtui ir paskoloms, neišvengta su tuo susijusios rizikos ir „kokybės” blogėjimo. Daugelis bankų skolininkų buvo ką tik įsteigtos bendrovės, neturinčios savo veiklos istorijos, nebuvo reglamentuota finansinės apskaitos svarba ir jos tvarkymo principai, nenumatytos audito galimybės, o tai sudarė prielaidas įmonėms turėti „dvigubą” buhalteriją. Po bankų krizės bankai liovėsi teikti rizikingas paskolas, o jei paskola turi didesnį rizikos laipsnį, tada buvo reikalaujama didesnio užstato ir palūkanos yra didesnės. Nuo 1997 m. didėjo bankų turtas, indėlių apimtis (žr. 8 pav.), o vėliau pradėjo gerėti ir paskolų portfelio kokybė. Specialiųjų atidėjimų abejotinoms paskoloms ir visų paskolų santykis 1997 m. sumažėjo nuo 18,5 iki 5,9 procento.