Komandinė ir rinkos ekonomika

Turinys

1. Rinkos ir komandinė ekonomika:
• Komandinės ekonomikos nukrypimai
• Komandiniai nutarimai dėl drabužių
• Marškinių kaina
• Rinkos
2. Verslas rinkos ekonomikoje:
• Dviračio gamyba
• Konkurencija ir našumas

Rinkos ir komandinė ekonomika

Tokia produkcija kaip duona, mėsa, drabužiai, šaldytuvai ir namai dabar yra gaminami ir parduodami faktiškai kiekvienoje pasaulio šalyje. Įvairiose šalyse šie produktai gaminami labai panašiais metodais ir iš panašių žaliavų: pavyzdžiui, kepėjai duoną užmaišo iš miltų ir vandens, prideda cukraus, druskos ir mielių ir kepa krosnyse. Iškeptus duonos kepalus parduoda vartotojams parduotuvėse, kurios, bent jau iš pirmo žvilgsnio, gali būti labai panašios šalyse tuurinčiose skirtingą ekonominę sistemą.
Komandinės ekonomikos nukrypimai
Tarybų Sąjungoje yra standartinis pavyzdys didžiulės ekonomikos, tariamai tvarkomos įsakymais. Tačiau tokia centralizuotai planuojama ekonomika yra daugiau regimybė negu faktas. Kiekviename ekonomikos lygmenyje įsiterpia savanoriškas bendradarbiavimas, papildantis centrinį planavimą arba atsveriantis jos nepaslankumą, kartais legaliomis, kartais nelegaliomis priemonėmis.

Žemės ūkyje valstybinių ūkių darbininkams buvo leidžiama laisvu nuo darbo laiku savo mažuose privačiuose plotuose auginti derlių ar gyvulius savo pačių vartojimui arba pardavimui santykinai laisvoje rinkoje. Šie plotai apėmė mažiau nei vieną nuošimtį visos šalies dirbamos žemės, beet, sakoma, kad jie teikė beveik trečdalį visos žemės ūkio produkcijos Tarybų Sąjungoje (“sakoma”, nes labai gali būti, kad kai kurie valstybinių ūkių produktai slapta gabenami į privačių produktų rinką).

Darbo rinkoje individams retai įsakinėjama dirbti specifinį darbą; šia prasme darbas yra ma

ažai valdomas. Yra nustatyti atlyginimai už įvairius darbus ir individai į juos siūlosi, visai kaip kapitalistiniuose kraštuose. Kartą pasisamdę jie vėliau gali būti atleisti arba gali pereiti į kitą labiau geidžiamą darbą. Daugybė apribojimų nustato, kas kur gali dirbti ir, žinoma, įstatymai draudžia kam nors imtis darbdavio vaidmens, nors esama daugybės nelegalių dirbtuvių, teikiančių paslaugas plačiai juodajai rinkai. Prievartinis darbų paskirstymas plačiu mastu tiesiog nėra įmanomas, ir, regis, neįmanoma visiškai nuslopinti privačios verslininkystės veiklą.

Įvairių darbų patrauklumas Tarybų Sąjungoje dažnai priklausė nuo jų teikiamų galimybių užįstatyminei ar prieįstatyminei ekonominei veiklai. Maskvos gyventojui, sugedus namų ūkio įrenginiui, gali tekti laukti ištisus mėnesius, jeigu pagalbos jis kreipiasi į oficialią remonto įstaigą. Vietoj to jis gali pasisamdyti “šabašniką”, dirbantį greičiausiai toje pačioje oficialioje įmonėje. Namo savininkas gauna grreitai suremontuotą įrenginį, o “šabašnikas” gauna papildomų pajamų. Abu yra patenkinti.

Šie laisvos rinkos elementai klestėjo nepaisant jų nesuderinamumo su oficialia marksistine ideologija, nes jų išnaikinimo kaina būtų per didelė. Privatūs sklypai galėtų būti uždrausti, tačiau 1930-ųjų metų badmečiai primena žiaurią tokio draudimo kainą. Tarybinė ekonomika toli gražu nėra efektyvumo pavyzdys. Be savanoriškumo elementų jos efektyvumo lygmuo būtų dar žemesnis. Nesena Kambodžos patirtis – tai tragiškas pavyzdys tos kainos, kurią reikia mokėti už visišką rinkos panaikinimą.

Kaip jokia visuomenė neveikia vien pagal komandinius pr
rincipus, taip jokia visuomenė neveikia vien savanoriško bendradarbiavimo ar kooperavimosi principais. Kiekvienoje visuomenėje esama komandinių elementų, Jų yra įvairių formų. Jie gali būti tiesmuki, pavyzdžiui, šaukimas į kariuomenę arba draudimas pirkti ir parduoti heroiną, arba teismo potvarkis bylinėtojui nutraukti tam tikrus specifinius veiksmus. Jie gali būti ir labai subtilūs, pavyzdžiui, didžiulis cigarečių apmokestinimas kovojant prieš rūkymą, užuomina, jeigu ne komanda kai kuriems iš mūsų.

Svarbiausia yra tai, kaip šie elementai derinami, ar laisvi mainai yra pirmiausia slapta veikla, kuri klesti dėl viešpataujančių komandinių elementų nepaslankumo, ar jie yra pagrindinis organizavimosi principas, daugiau ar mažiau papildytas komandiniais elementais. Slapti savanoriški mainai gali sulaikyti komandinę ekonomiką nuo žlugimo ir net daryti vargais negalais šiokią tokią pažangą. Bet jie nepajėgūs pakeisti tą tironiją, kuria komandinė ekonomika daugiausia remiasi. Laisvų mainų ekonomika pajėgi padidinti tiek žmogaus gerovę, tiek jo laisvę. Ji gali neprilygti savo pajėgumui šiais abiem atvejais, bet nėra žinoma nė vienos visuomenės, kuri kada nors būtų pasiekusi gerovės ir laisvės, nesivadovaudama savanoriškais mainais kaip pagrindiniu savo tvarkymosi principu. Čia turime tuoj pat pridurti, kad savanoriški mainai nėra pakankama gerovės ir laisvės sąlyga. Bent jau taip sako ligšiolinės istorijos pamokos. Daug visuomenių, kurios tvarkėsi daugmaž laisvų mainų pagrindu, nepasiekė nei visiškos gerovės, nei laisvės, nors ir
r pasiekė jų daugiau nei autoritarinės visuomenės. Bet laisvi mainai yra būtina tiek gerovės, tiek laisvės sąlyga.

Komandiniai nutarimai dėl drabužių
Nepaisant šių išviršinių panašumų, jei palyginsime rinkos ekonomiką Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje ir Japonijoje su komandine ekonomika buvusioje Sovietų Sąjungoje, Rytų Europoje ir kai kuriuose Azijos regionuose, pamatysime, kaip smarkiai skiriasi tie procesai, kurie nulemia, kokią produkciją gaminti, kaip ją gaminti, kokiomis kainomis parduoti ir kam parduoti. Kad aiškiau suvoktume šiuos skirtumus, pažiūrėkime kaip šiose dvejose sistemose daromi sprendimai, liečiantys konkrečių produktų, pavyzdžiui, vyriškų marškinių ir moteriškų palaidinukių, gamybą ir pardavimą.
Komandinėje ekonomikoje vyriausybiniai ekonomistų – planuotojų, gamybos ekspertų ir politinių pareigūnų komitetai nustato šių prekių gamybos apimtį ir nurodo, kokios gamyklos jas gamins. Centriniai plano komitetai taip pat nustato ne tik marškinių ir palaidinukių kainas, bet ir atlyginimus, kuriuos gauna juos siuvantys darbininkai. Šie centro sprendimai sąlygoja drabužių ir kitų gaminių kiekį, įvairovę ir kainas.
Galima numanyti, kad tokio riboto pasirinkimo produkcija greitai išperkama ir parduotuvių lentynos ištuštėja. Kodėl? Gal todėl, kad gamyklos neįvykdė gamybos užduočių arba centrinė planavimo grupė neįstengė numatyti, kiek marškinių žmonės norės pirkti jos nustatytom kainom. Ir vienu, ir kitu atveju, jei planuotojai nesiims priemonių padidinti gamybą, pakelti kainas arba nepadarys to vien metu, tai tų prekių visada tr

rūks.
Komandinės ekonomikos šalyse, augant žmonių skaičiui ir atsirandant daugeliui naujų ir sudėtingų gaminių, centro planuotojams darosi vis sunkiau ir sunkiau išvengti stygiaus tų gaminių, kurių pirkėjai pageidauja, ir pertekliaus tos produkcijos, kurios jie neperka. Didėjant produkcijos įvairovei ir daugėjant žmonių, greitai kintant gamybos technologijoms, centro planuotojus griūte užgriūna sprendimų gausa, didėja ir paklaidų skaičius jų sudarytame šalies ekonomikos vystymo plane.
Tokio reiškinio nėra rinkos ekonomikoje, nes pastaroji veikia visiškai kitaip.
Pradžioje reikia pasakyti, kad jokia vyriausybės ministerija nesprendžia, kiek marškinių ir palaidinukių gaminti, kokio stiliaus ir spalvos jie turi būti. Rinkos ekonomikoje kiekvienas gamintojas – ir pavienis, ir firma – gali nutarti gaminti ir pardavinėti marškinius ir palaidinukes. Daugelis taip ir padarys, jei manys, kad juos pasiseks parduoti pakankamai aukštomis kainomis, padengiančiomis gamybos kaštus, ir kad juos gamindami jie uždirbs daugiau negu darydami ką kitą. Tai gimdo konkurenciją tarp įvairių firmų, gaminančių ir parduodančių tokius pat gaminius, ir kaip tik dėl konkurencijos drabužiai būna tokio skirtingo sukirpimo, pasiūti iš skirtingų medžiagų ir papuošti įvairių firmų ženklais. Išties rinkos ekonomikoje pirkėjui yra iš ko pasirinkti.
Žinoma, jeigu pirkėjai nutartų pirkti tik vienos rūšies marškinius ir palaidinukes ištisus mėnesius ar metus, tai gamintojai greitai suprastų, kad nėra reikalo gaminti kitokių. Bet ten, kur žmonės turi plataus pasirinkimo galimybę, tokių dalykų dar nėra buvę.
Marškinių kaina
Kitas svarbus rinkos ekonomikos bruožas yra tas, kad marškinių, palaidinukių ir kitų gaminių pardavimo kainos nėra nustatomos valstybės plano komiteto. Atvirkščiai, ta, kas parduoda, turi teisę kelti ar mažinti kainas, atsižvelgdamas į pokyčius rinkoje. Pavyzdžiui, jei kurios nors rūšies marškiniai staiga pasidaro labai madingi ir parduotuvėse būgštaujama, kad jų gali pritrūkti, kol gaus daugiau, tokių marškinių kaina paprastai pakils, bent jau iki bus gauta nauja partija. Toks kainos pakilimas vienu metu padaro du dalykus: pirma, kadangi tos rūšies marškiniai, palyginus su kitais marškiniais ir gaminiais, yra brangesni, pirkėjai jų pirks mažiau ir ims pirkti daugiau kitokių prekių. Antra, kadangi aukštesnės kainos grįžta ne valstybei, o tiesiogiai tiems, kurie gamina ir realizuoja marškinius, pakilusios kainos padidina gaminančių juos firmų pelną, įgalindamos jas gaminti ir parduoti daugiau vienetų. Firmos, gaminančios kitokią produkciją, pamato, kaip pelninga gaminti tokius marškinius, todėl kai kurios jų sustabdo savo gamybą ir taip pat ima siųsti tuos paklausius marškinis.
Dėl visų čia suminėtų priežasčių – dėl to, kad pirkėjai perka mažiau marškinių, gamintojai jų siuva daugiau ir juos pradeda gaminti kitos firmos – bet koks atsiradęs stygius yra greitai pašalinamas. Įsidėmėkite: kad tai įvyktų, nereikia nė vieno centrinio plano komiteto sprendimo. Iš tikrųjų šis procesas vyksta kur kas greičiau, ir, sakytume, kone automatiškai kaip tik todėl, kad pirkėjo ir gamintojo sprendimai yra decentralizuoti.
Rinkos
Didesnės marškinių kainos skatina kiekvieną pirkėją ir gamintoją reaguoti savaip, kadangi kitiems suteikiama galimybė turėti naudos iš savo pačių sprendimų, kartu, žinoma, prisiimant visas su tuo susijusias išlaidas ir riziką. Pavyzdžiui, tie pirkėjai,kurie ryžtasi mokėti brangiau už paklausą turinčius marškinius, juos įsigyja, bet netenka daugiau pinigų (todėl negali pirkti kitokių prekių ir turi atsisakyti kai kurių paslaugų). Rinkos gamybiniame sektoriuje tos firmos, kurios gamina paklausius marškinius, gali juos parduoti konkurencinėmis kainomis ir padidinti pelną. O tie gamintojai, kurie gamina paklausos neturinčias prekes arba kurių gamybos procesas yra neefektyvus, per brangiai kainuojantis, patirs nuostolius. Vadinasi, jie arba turi i6mokti efektyviai gaminti ir konkuruoti – gamindami paklausą turinčią produkciją konkurencinėmis kainomis – arba turės pasitraukti iš verslo, ir kas nors kitas nupirks jų gamyklas, mašinas ir kitus išteklius. Trumpai sakant,šitaip veikia rinkos ekonomikos svertai.
Iš esmės toks pat procesas vyksta ir kitose rinkos sferose – visur, kur leidžiama kainoms laisvai kilti ir kristi, ar tai būtų užmokestis už darbą, ar maisto kainos, ar palūkanos už taupomus arba skolinamus iš bankų pinigus.
Vis dėlto rinkos ekonomika nežino burtažodžių, ir todėl valstybė vaidina svarbu vaidmenį padedama sureguliuoti tuos klausimus, kurių nepajėgia visiškai išspręsti privačių rinkų sistema. Be to, rinkos ekonomika jokiu būdu nėra apsaugota nuo visuomeninių ir politinių problemų, kurios šiandien kamuoja viso pasaulio ekonomika, būtent: nuo infliacijos, nedarbo, užterštumo, skurdo ir tarptautinės prekybos barjerų. Šiaip ar taip, palyginus su chronišku prekių stygiumi ir neišvengiamais trūkumais, būdingais komandiniam ūkiui, laisvosios rinkos ekonominė sistema atveria kur kas platesnes ekonominės raidos, techninės pažangos ir klestėjimo perspektyvas.

Verslas rinkos ekonomikoje
Dviračio gamyba
Tarkime, firma planuoja gaminti ir pardavinėti dviračius.
Imdamiesi tokios veiklos, verslininkai ar kompanijos turi atsižvelgti į daugelį veiksnių. Pirma, koks galėtų būti vartotojų paklausos naujam dviračiui dydis ir pobūdis?
Ar atsiras viena didele rinka standartinio modelio dviračiui? 0 gal dviračiu rinka sudarys daugybe mažesniu rinku: dviratuku vaikams, specialiu lenktyniniu dviračiu arba dviviečiu dviračiu. Nauja rūšis, pavyzdžiui, staiga išpopuliarėję vadinamieji kalnu dviračiai, tinkantys važiuoti sunkiais keliais, gali sudominti kitus verslininkus, kurie nepraleis progos pasipelnyti. Kita vertus, būsimieji gamintojai galbūt yra parengę nauja gamybos technologija standartiniam dviračiui arba turi galimybių gerokai sumažinti išlaidas darbo užmokesčiui. Tai leistu jų firmai pardavinėti produkcija žemesnėmis kainomis negu jų konkurentai ir vis tiek gauti pelną.
Galima ne tik gaminti įvairių paskirčių dviračius, bet ir rinktis skirtingus jų gamybos budus: visiškai automatizuota konvejerines gamybos linija, štampuojančią tūkstančius vienodu detaliu ir surenkančią dviračius, arba, naudojant daugiau ranku darbo ir mažiau automatu, projektuoti ir gaminti dviračius pagal specialius užsakymus. Vėlgi firma, daranti šiuos sprendimus rinkos ekonomikoje, turi numatyti ir įvairias kainas, kurios gali ir kilti, ir kristi priklausomai nuo perkančių ir parduodančių šiuos gaminius žmonių elgsenos.
Pavyzdžiui, daug ką nulems kainos, kurias firma turės sumokėti už gamybos sąnaudas: kiek plieno, aliuminio, darbo jėgos ir įrengimų jai prireiks gaminant dviračius. Jei plieno kainos pakils, o aliuminio kris, daugelis dviračius gaminančių firmų ieškos būdų, kaip panaudoti daugiau aliuminio ir mažiau plieno. 0 staigus darbo užmokesčio pakėlimas darbininkams skatins firmas daugiau naudoti mašinų, kapitalo ir mažiau darbo jėgos. Firma gali nutarti nusipirkti daugiau keltuvu ir naudoti mažiau darbininku vežioti prekėms i jos sandelius.Arba ji gali naudoti daugiau automatikos nesudėtingiems ir šabloniškiems suvirinimo darbams atlikti ir tuomet samdys mažiau suvirintoju. (Todėl reikės daugiau darbininku tose įmonėse, kurios gamina suvirinimo aparatus, naudojamus dviračių gamybai).
Kiekvienas toks žingsnis yra rizikingas: naujo modelio dviratis gali nepatikti pirkėjams, arba gamybos kaštai gali būti netikėtai dideli, todėl aukštos kainos sumažins firmos dviračių paklausą. Nepasisekus nukentės tik pati firma, bet jei viskas buvo gerai suplanuota ir prekiauti dviračiais seksis, visas pelnas atiteks taip pat tik firmai.
Šitoks privačių verslininkų ir firmų balansavimas tarp nuostoliu ir pelno sąlygoja viena svarbia valstybes funkcija rinkos ekonomikoje: ji turi ginti privačios nuosavybes teises ir laiduoti sutartines teises veikimą. Nuosavybes teises turi būti įstatymiškai gerai apibrėžtos, o įstatymai bei prekybos taisykles turi galioti visiems verslininkams ir investitoriams: ir saviems piliečiams, ir svetimšaliams.
Tik tada, kai nuosavybės teisėms negrės valstybės nusavinimas ar priklausomybė nuo politines konjunktūros, asmenys ir bendrovės panorės rizikuoti investuodami pinigus į naujus verslus arba plėsdami senus. Be to, jie turi būti tikri, kad valstybes teisingumo sistema spręs ginčus, kylančius dėl sutarčių sąlygų, dorai ir nuosekliai.
Trumpai tariant, ir vietiniai, ir užsienio verslininkai turi būti pasiruošę visokiems netikėtumams ekonominėje veikloje, bet nei politinių, nei teisinių netikėtumų būti negali – jie turi žinoti, kad ju verslas yra visiškai teisėtas.
Konkurencija ir našumas
Sugebėjimas viską sureguliuoti, kai keičiasi firmos sąnaudų kainos, yra vienas iš svarbiu rodikliu, rodančiu, kad firma sugeba efektyviai tvarkytis ir konkuruoti su kitomis firmomis, gaminančiomis panašią produkciją. Nesugebančios mažinti gamybos kaštų firmos bandys kelti kainas už savo produkciją, tačiau iš to nieko neišeis, jeigu kitos firmos tokios pat kokybes produkciją gamins ir pardavinės pigiau.
Tokia konkurencija tarp firmų pirkėjams naudinga, nes jie gauna geresnes prekes mažesnėmis kainomis. Ir jeigu dauguma prekių ir paslaugų perkamos rinkoje, kurioje vyksta didele konkurencija, pirkėjų biudžeto perkamoji galia bus didesne ir jie galės nusipirkti daugiau prekių už tas pačias pajamas.
Net konkurencinėje rinkoje ne visos firmos naudos tokias pačias medžiagas ar gamybos būdus. Todėl dažnai skirsis ir jų gaminami dviračiai, ir kitos prekės. Pavyzdžiui, tos firmos, kurios daro paprastus dviratukus vaikams arba suaugusiems, kasdien važinėjantiems dviračiu į darbą, greičiausiai norės gaminti daug vienodų dviračių ir surinkinės juos, naudodamos standartines medžiagas ir konvejerini būdą tam, kad gamybos kaštai ir dviračių kainos butu kuo mažesnes. Na, o firmos, gaminančios specialius lenktyninius dviračius, tikriausiai naudos daugiau darbo ranku, specialios konstrukcijos įrankius ir brangesnius metalus, bet mažiau štampavimo automatų ir konvejerių, gaminančių vienodas detales. Todėl nereikia stebėtis, kad specialios paskirties dviračių kainos paprastai bus didesnes nei tu, kurie masiškai gaminami didelėse gamyklose.
Suprantama, visi norėtų pirkti prekes, pagamintas esant didelei konkurencijai- tuomet ju kainos butu mažesnes – bet ne vienas nenorėtų konkurencijos užsidirbdamas sau atlyginimą – atlyginimai geriau tegu lieka dideli. Apskritai visi palaiko didelių uždarbių ir mažų gamybos kaštų idėją (į gamybos kaštus įeina ir darbo užmokesčio išlaidos, daugelyje firmų sudarančios didžiausią kaštų dalį), nes atrodo, kad tuomet visi galės pirkti daugiau prekių ir paslaugų. Bet ne viena ekonominė sistema negali tuo pačiu metu garantuoti aukštų atlygių ir mažų kainų, nes darbuotojų algos įeina į firmos, gaminančios ir parduodančios prekes bei paslaugas, darbo kaštus. Kitaip sakant, kol kitos išlaidos ir paklausa lieka nepakitusios, atlyginimų kėlimas savaime kelia gamybos kaštus ir prekių kainas.
Tačiau ilgainiui atsiranda būdų, kuriais darbuotojai ir firmos gali spręsti šią problemą, tai yra didinti atlyginimus ir pelną nekeldami kainų už parduodamas prekes, tačiau nerizikuodami prarasti darbo ir neatiduodami rinkos konkurentams. Sprendimo reikia ieškoti keliant gamybos našumą – produkcijos kiekį, kuris kokioje nors pramones šakoje ar firmoje gaunamas iš kiekvieno darbuotojo arba iš kiekvieno sąnaudų vieneto. Kad padidintų našumą, darbuotojai ir firmos turi sukurti naujų gaminių rinkai arba gaminti senuosius efektyviau negu jų konkurentai, mažesniais kaštais ar geresnės kokybės. Trumpai tariant, jų gaminiai turi būti naujesni, geresni ar pigesni.

Aukštesnis gamybos lygis pateisina didesnius atlyginimus ir aukštesnį gyvenimo lygį. Didesnis gamybos našumas reiškia, kad didėja kiekvieno darbininko išdirbio norma, 0 tai savo ruožtu sukuria didesnę gerovę, kurią visi gali pasidalinti per didesnius atlyginimus ir aukštesnį gyvenimo lygi. Našumą didina gamybos kaštų mažinimas ir efektyvesnis darbas, bet šiuolaikinėje technika grindžiamoje ekonomikoje nuolatinį našumo ir krašto bei viso pasaulio ekonomikos augimą lemia moksliniai tyrimai ir naujų technologijų paieškos. Pažanga kompiuterių gamyboje, telekomunikacijose ir biogenetikoje – tyrimų, eksperimentų ir bandymų padarinys. Rinkos ekonomikoje ši pažanga vyksta be paliovos, nes kompanijos stengiasi kurti naujus gaminius ir naujas paslaugas arba efektyviau gaminti esamus. Todėl atsiranda naujos darbo vietos, įvairios galimybės ir didesnė gerovė visiems. Šitaip ir visi krašto darbuotojai, ir verslininkai gali gerinti savo konkurencinę padėtį pasaulinėje ekonomikoje ir ilgainiui pakelti materialinį savo tautos gyvenimo lygį.
Tarptautinė prekyba taip pat gali nemažai prisidėti prie gamybos našumo ir gerovės kilimo. Valandėlei vėl prisiminkime Robertą ir Mariją, perkančius apelsinus. Robertas yra įgudęs šaltkalvis. Įsivaizduokime, kad užuot dirbęs visą darbo dieną savo tiesioginį darbą, jis dalį laiko skiria apelsinų auginimui, o apelsinmedžių savininkas, daugelį metų iki šiol auginęs apelsinus ir kitus vaisius, turi šiek tiek laiko skirti staklių gamybai. Ne vienas iš jų antrojo darbo nedirbs taip gerai ir našiai kaip pagrindinio. Kas iš to išeis, galima numanyti: mažiau apelsinų ir blogesnės kokybės stakles. Jeigu dviem žmonėm geriau sekasi, kai jie vienas iš kito perka ir parduoda ir kiekvienas gamina tą, ką moka gaminti geriausiai ir našiausiai, tai ir regionams bei kraštams bus geriau, kai jie galės specializuotis ir laisvai vienas su kitu prekiauti. Kai šalys prekiauja tomis prekėmis ir paslaugomis, kurias jos padaro gerai ir nedideliais kaštais, šitai yra naudinga visų prekiaujančių šalių žmonėms.
Dažnai girdimi argumentai dėl laisvos prekybos apribojimo – imant muitus už importuojamas prekes ir ribojant jų įvežimo kiekį – grindžiami požiūriu, kad valstybei naudinga, jei kai kuriose pramonės šakose išsaugomos darbo vietos, nes tada darbuotojai ir tų įmonių savininkai gauna didesnius atlyginimus bei pelną ir didesnę dalį tų pinigų išleis savo šalyje. Dalis tiesos čia yra, bet tai tik viena medalio pusė. Kai kurių gamintojų ir darbuotojų interesų gynimas reiškia, kad už jų produkciją ir paslaugas kainos bus aukštesnės. Tai blogas dalykas vartotojams ir tiems gamintojams, kurie naudoja šią produkciją savo gamyboje, taip pat firmoms, kurių pardavimas mažėja, nes kai kurie jų klientai daugiau moka už proteguojamas prekes.

Leave a Comment