Kinijos ekonomikos fenomenas

Turinys

Įvadas..............................3

1. Ekonominė modernizacija..............................4
1.1. Nuo „socialistinės transformacijos“ iki „keturių modernizacijų“........4
1.2. Auganti ekonomika: miesto ir kaimo matmuo...................8
1.3. Ekonomikos restruktūrizacija..........................11
1.4. Socialistinė rinkos ekonomika..........................13
1.5. Profesionalumo reforma..............................15
1.6. Ekonominės izoliacijos pabaiga..........................16
1.7 Ekonomikos augimo problemos.........................18Įvadas
Kinija yra unikali valstybė — ne vien įspūdingais ekonominio augimo tempais. Tai vienintelė tokį ekonominį augimą pasiekusi valstybė tarp „komunistinę“ ideologiją vienomis ar kitomis formomis postuluojančių šalių — arba vienintelė iš dideliais tempais augančių valstybių, išlaikiusi „komunistinę“ ideologiją. Galima daryti prielaidą, kad rezultatyvi ekonominė politika turi ar gali turėti reikšmingų padarinių socialinei struktūrai ir politiniam gyvenimui. Iš esmės tai yra suderinamumo klausimas: kiek įmmanoma išlaikyti unikalų “komunistinio“ autoritarizmo ir aukštų ekonomikos augimo tempų derinį.
Mėginant atsakyti į šį klausimą, modernizacija tampa kertinis akmuo, kuriuo remiantis mes siekėme tikslo tai padaryti. Šiuo atveju modernizacija apėmėme plačiąja prasme p — kaip ekonomikos struktūrinius pertvarkymus, įgalinančius pasiekti ilgalaikį augimą, strateginių planų kūrimą, reformas valdymo ir net gi pačios komunistinės idialogijos srityse. Šiame darbe, aptarus modernizacijos Kinijoje ypatybes, bus teigiama, kad modernizacija šioje valstybėje yra „kontroliuojamo“ pobūdžio — tai valstybės politinio elito inicijuota ir kontroliuojama modernizacija, o ne tiesiogiai iš visuomenės ekonominio moobilumo kylantys ekonominiai persitvarkymai.
Akivaizdu, kad jie susiję su tolesnės Kinijos ekonominės ir politinės raidos prognozavimu. Taip pat šiame darbe sieksime tikslo apibrėžti ir išskirti tendencijas kurios sukelė socialinius, politinius ir ekonominius pokyčius, kurie gali daryti įtaką tolesnei Kinijos raidai. Ko

ontroliuojamos modernizacijos nagrinėjimas tuomet turi apimti mažiausiai du aspektus: komunistinę ideologiją ir rinkos ekonomikos taikymą. Toks požiūris ir lems šio darbo struktūrą. Pirmiausia bus pristatytos dabartinio kontroliuojamos modernizacijos kurso pasirinkimo istorinės aplinkybės ir jų pasekmės. Tai leis nurodyti pagrindines pasirinkto modernizacijos kurso problemas ekonominiu nagrinėjimo aspektu. Antrojoje dalyje ekonominė modernizacija bus analizuojama socialiniu, politiniu aspektu. Taip pat apimsime bankų modernizacija, ir jų gaivinimo planą, naujus prioritetus saugumo požiūriu. Atsižvelgsime į kitų nacijų požiūrį į Kiniją, kaip naują dominantę pasaulyje. Galiausiai bus padaryta išvada dėl problemų, su kuriomis susidurs mėginimai išlaikyti kontroliuojamą modernizaciją ilguoju laikotarpiu.1. Ekonominė modernizacija
1.1. Nuo „socialistinės transformacijos“ iki „keturių modernizacijų“
Tik per paskutiniuosius keletą metų Kinų ekonomika taip ženkliai išaugo. Anksčiau ji buvo žemės ūkio kontroliuojama kultūra, kuriama valstiečių. Iš esmės tai buuvo priklausanti suvienytai visuomenei ekonomika. Ji buvo labai silpna, o pramonės šakos nesubalansuotos.
Senovėje, Kinijoje buvo gana progresyvi ekonomika, tačiau ji susilpnėjo 13-ame ir 14-ame amžiuose. Pirma to priežastis buvo tai, kad didžiulis darbo jėgos potencialas sumažino laiko taupymo metodų vystymąsi.
Kita priežastis buvo griežtos valdžios taisyklės, kurios neskatino asmeninių iniciatyvų ar kūrybiškumo. Jiems trūko energijos ir gyvybės. Dėl šios silpnos ekonomikos, Kinija lengvai pasiduodavo stipresnėms politinėms jėgoms. 1949 metais Kinijos žmonės buvo pasiruošę pertvarkyti šalį. Taip buvo įkurta Kinijos Liaudies Re
espublika.
Nuo Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 m. vykdyta ekonominė politika (ar, tiksliau, ekonominės politikos) pasižymėjo išskirtiniu politizavimu. Tuo metu dauguma pramonės šakų buvo netoli pakrantės regionų, kur dauguma užsienio kompanijų įsteigė savo verslus. Būtent tuo laiku nusistovėjo ekonomikos politika. Pirma, buvo labai svarbu sustiprinti žemės ūkio vaidmenį.
Antra, pramonės šakų tarp pakrantės regionų ir vidinių regionų netolygumas turėjo būti sureguliuotas. Norint tai padaryti, miestuose, kur nebuvo pramonės ir arčiau žaliavų gavimo vietų, buvo pastatyti fabrikai. Dykumų vietovių atidarymui ir tolesnei plėtrai buvo patobulintas žemės drenažas, upių kontrolė ir užtvankų statyba. Taip pat buvo nutiesti patobulinti keliai ir toliau vystėsi geležinkelio sistema. [4, p.12]

„Socialistinė transformacija“ buvo mėginimas reformuoti ekonominę sistemą (ir individų ekonominę sąmonę) revoliucine politine jėga, kuri suderino kitos kultūrinės tradicijos ideologiją (marksizmą) ir išskirtinį politinės vadovybės (Mao Dzeduno) sinocentrizmą. Esminė „socialistinės transformacijos“ požiūrio į plėtrą ypatybė buvo prievarta besiremiantis kolektyvizmas ir daugiau ar mažiau aiškus prioritetas kaimo reformai.
Komunistinės žemės reformos, prasidėjusios dar 1945 m., turėjo ne tik pragmatinį, bet ir ideologinį pagrindą. Pirmoji komunistų kontroliuojamų teritorijų žemės reforma buvo skirta ne tik sugriauti tradicinės kaimo valdančiosios klasės galią ir prestižą, bet ir parodyti, kad partija laikosi savo ideologinės dienotvarkės — tai tikslai, kuriuos pavyko pasiekti tik iš dalies. Vis dėlto konsolidavę valdžią, ko
omunistai iškart grįžo prie agrarinės reformos, kuri šįkart iš esmės pakeitė socialinę struktūrą ir galios pasiskirstymą. Tai vadinama didžiausia pasaulyje socialine revoliucija : buvo sugriauta tūkstantmečius egzistavusi sistema, kai vietos lygio ekonominis, politinis, religinis gyvenimas, teisėtvarka priklausė nuo stambiųjų žemvaldžių. Ši socialinė revoliucija “iš viršaus“ baigėsi hierarchinės sistemos sukūrimu, gerokai aplenkusiu ligtolinės Kinijos biurokratizacijos mastą. Partijos hierarchinės sistemos „nervų“ galūnės dabar atėjo į kiekvieną kaimą. Nu to laiko Kinija priėmė keturias konstitucijas , atitinkamai: 1954, 1975, 1978 ir 1982 metais.
Modernizacinis spaudimas kaimui buvo susijęs su pramonės reforma, užsienio nuosavybės ekspropriacija ir investicijų sutelkimu į ilgalaikius daug kapitalo reikalaujančius projektus. Praėjus keleriems metams nuo agrarinės reformos pradžios, 1953-aisiais, paaiškėjo, kad kaimas nebesugeba išlaikyti miesto pramonės. Partija pasirinko kopijuoti stalinistinį centralizuoto planavimo kelią; kovą tarp kelių partinio elito pasiūlytų modernizacijos strategijų laimėjo Mao „socialistinė transformacija“, paremta privalomu žemės ūkio produkcijos tiekimu, kai pakankamus produkcijos lygius turėjo užtikrinti kolektyvizacija kaime ir mieste. Pirmasis penkmetis (1952—1957 m.), nors atnešė santykinį pramonės augimą (20 proc.), išryškino nepakankamą žemės ūkio (4 proc.) ir lengvosios pramonės produkcijos augimą.
Dėl priežasčių, kurios atrodo susijusios su Mao asmeninėmis savybėmis bei požiūriu į ekonomikos augimą., antrojo penkmečio strategija turėjo radikaliai skirtis. „Didysis šuolis“ buvo lydimas nuostatų, kad ekonomiką gali valdyti ir nematerialios paskatos („vadovaujanti politika“) ir kad įmanoma racionaliai ir vienu metu pl
lėtoti pramonę miestuose bei — remiantis komunomis — žemės ūkį kaime („ėjimas dviem kojomis“). Abi šios nuostatos buvo transformuotos taip, kad jų išdava tapo išteklių švaistymas, remiantis nerealiais partinės vadovybės lūkesčiais. Po kelerių metų katastrofiškų padarinių partijos programa atšaukė visą „didžiojo šuolio“ politiką, dar kartą reformuota žemės ūkio politika ir grąžintas pajamų diferenciacijos principas. Tai užtikrino santykinį ekonomikos stabilumą net per „kultūrinę revoliuciją“, tačiau ideologinės kovos prioritetas smarkiai susilpnino ekonomikos planavimu užsiimančias institucijas ir pramonę apskritai. [3, p.64]
Radikalūs ekonomikos pokyčiai tapo įmanomi tik pasikeitus realiam partijos ir valstybės lyderiui — o Mao Dzeduno mirtis išryškino ne tik tai, kad Kinijos vadovybė buvo susiskaldžiusi, bet ir tai, kiek politika buvo neinstitualizuota ir priklausė nuo asmeninių lyderio ryšių ir sandėrių. Po dvejų metų asmeninių konfliktų ir neaiškios politikos 1978 m. pabaigoje partija, jau įtakojama Den Siaopino, dar kartą pakeitė savo programą, atsisakydama klasių kovos kaip pagrindinio principo ir visą dėmesį sutelkdama „keturioms modernizacijoms“ — pramonės, žemės ūkio, gynybos bei mokslo ir technologijos. Trečiasis KKP (CPC) 11-sios Centrinės Komisijos Plenarinis Posėdis, įvykęs 1978 metais padarė sprendimą perkelti politikos akcentą į socialistinę modernizaciją ir įvykdyti strateginius tikslus dėl reformos ir atsidarymo išorės pasauliui.

Reforma prasidėjo nuo kaimo: Pradėtos realizuoti susijungusių namų ūkių atsakomybės sistema, nustatanti ryšį tarp atlyginimo ir gamybos apimties, ir dviejų lygių vadybos sistema, kuri charakterizuoja centralizacijos ir decentralizacijos integraciją; centralizuoti ir nustatyti žemės ūkio ir šalutinių prekių pirkimai buvo palaipsniui atmesti, o daugumos žemės ūkio ir šalutinių prekių kainų kontrolė buvo supaprastinta; pramoninės struktūros taikymas kaimo vietovėse, diversifikuotų operacijų ir gyvenviečių įmonių vystymas mobilizavo valstiečių socialistinį entuziazmą gamybai.
Po to sekė trečiasis KKP (CPC) 12-osios Centrinės Komisijos Plenarinis Posėdis, įvykęs 1984 metais, kuriame buvo pritaikytas Sprendimas Restruktūrizuojantis Ekonominę Sistemą, o tai signalizavo Kinijos ekonominės sistemos iškėlimą į orientuotą miesto lygį.
14-asis Nacionalinis KKP (CPC) Kongresas, įvykęs 1992 metais, panaudojo Deng Xiaoping‘o socializmo su kinų bruožais kūrimo teoriją kaip pagrindinę politikos doktriną Kinijoje ir iškėlė Kinijos ekonomikos reformos tikslą – įsteigti socialistinės rinkos ekonomikos sistemą.
Jos pagrindinis turinys gali būti charakterizuojamas taip: priimant makro reguliavimų ir kontrolės priemonių eilę, pilnai užbaigti reformą visais aspektais; visuomenės nuosavybė ir toliau bus pagrindinė nuosavybės forma, kai kartu kuriamos ir kitos nuosavybės rūšys; valstybės kontroliuojamų įmonių darbo mechanizmas toliau bus keičiamas, kol atitiks rinkos ekonomikos keliamus reikalavimus; įmonių nuosavybės teisės ir atsakomybės bus aiškiai nustatytos, valdžios ir įmonių funkcijos bus atskirtos, o įmonės bus sistemingai valdomos; bus sukurta atvira ir unifikuota rinkos sistema, glaudžiai integruojant miesto ir kaimo rinkas, parūpinant abipusį srautą tarp vidaus ir tarptautinių rinkų ir skatinant resursų paskirstymo optimizaciją; pasikeis valdžios funkcija ekonominiame valdyme ir bus sukurta optimalių makro reguliavimų sistema naudojanti pagrinde netiesiogines priemones; bus sukurta pajamų paskirstymo sistema, pagrįsta paskirstymu priklausančiu nuo darbo, kurioje bus pasiektas efektyvumas, apžvelgiant paskirstymo pirmenybes ir teisingumą; bus įsteigta daugiapakopė socialinė saugumo sistema, kuri pagerins Kinijos ekonomikos vystymąsi.
15-asis Nacionalinis KKP (CPC) Kongresas, įvy.kęs 1997 metais, iškėlė požiūrį, kad ne visuomenės nuosavybės sektorius yra svarbus Kinijos socialistinės ekonomikos komponentas. Skatinant esminius gamybos veiksnius, tokius kaip kapitalas ir technologijos, dalyvauti pelno paskirstyme suteikia Kinijos ekonomikos sistemos reformai galimybes augti didesniais tempais. Iki 1998 metų reforma vienodai pasiekė visus aspektus, o svarbus progresas buvo pasiektas sprendžiant kai kurias sudėtingas problemas.
Pavyzdžiui, daug darbo buvo įdėta pelno cirkuliavimo sistemai reformuoti, valstybės valdomų įmonių reformavimui ir banko sistemos reformavimui. Buvo pasiekti labai geri rezultatai. Reformos taip pat buvo pasiūlytos namų ir medicinos draudimų sistemoms; taip pat buvo suformuluotos reformos investavimo, bankininkystės, finansavimo ir mokesčių sistemoms. Pradinė Valstybės Tarybos restruktūrizacija vyksta sklandžiai ir pasiekė svarbių rezultatų.
Dabar steigiama Kinijos socialistinės rinkos ekonomikos sistema, pagrindinės rinkos funkcijos resursų paskirstyme yra aiškiai sustiprintos, o pradinės makro pritaikymų ir kontrolės sistemų struktūros įgijo formas. Be to, ekonominio augimo forma keičiasi iš ekstensyvios į intensyvią. Iki 2010 metų Kinijoje įsigalios palyginti prasminga socialistinė rinkos ekonomika, kuri taps santykinai subrendusi iki 2020 metų.
Vėlgi tokių sprendimų priežastis derėtų sieti su lyderio — tuo metinio Den Siaopino — asmeninėmis savybėmis, gyvenimo patirtimi ir požiūriu į ekonomikos plėtrą. Pradėdamas ekonominės modernizacijos politiką, Den Siaopinas pradėjo gana paradoksalų institualizacijos požiūriu procesą. Per trisdešimties metų Kinijos Liaudies Respublikos istoriją partijos politikos kaita priklausė nuo lyderių tarpusavio kovos, o dažniausiai — nuo vieno lyderio įsitikinimų. Praėjus dar dvidešimčiai metų nuo ekonomikos reformos pradžios, ekonominės politikos likimas tebepriklauso nuo partijos vadovybės, tačiau valdymo procedūros, ypač ekonomikos sferos, yra labiau rutinizuotos, depersonalizuotos, taigi ir institualizuotos. Dar daugiau, jų galia daryti įtaką politikai tik išaugo, nes sumažėjo partijos vadovybės susiskaldymas ir demoralizacija, aiškiai pasireiškę prieš pat ekonominių reformų pradžią. 1.2. Auganti ekonomika: miesto ir kaimo matmuo
Prasidėjus Den Siaopino erai, aiškaus reformų plano nebuvo. Bendroji reformų kryptis buvo sukurti ekonomiškai efektyvią visuomenę, turinčią technologinių inovacijų potencialą. Turint galvoje politinę praeitį, esminis modernizacijos tikslas buvo liberalizuoti ekonominę politiką: sumažinti politikos kišimąsi į ekonominį gyvenimą ir atskirti ekonominę visuomenę nuo totalitarinės politinės sistemos. Pati partijos-valstybės sistema buvo „dualistinė“, kai ekonomika buvo planuojama centralizuotai, o planas vykdomas biurokratinės hierarchijos principu, tačiau visas politikos įgyvendinimo mechanizmas buvo prižiūrimas ir veikė ideologiniame socialistinių moralinių principų kontekste, kurį sukūrė komunistų partija (dar tiksliau — aukščiausiasis jos elitas), besiremiantis prievartos aparatu.
Todėl, žvelgiant iš dabartinių pozicijų, du pagrindiniai modernizacijos uždaviniai buvo (1) vietoj biurokratizuoto ir centralizuoto resursų perskirstymo atgaivinti rinkos ekonomikos sistemą, kurią „socialistinė transformacija“ sunaikino dar šeštojo dešimtmečio viduryje, ir (2) atsisakyti partijos ideologinio kišimosi į socialinį ir ekonominį gyvenimą. Centralizuotas planavimas buvo ypač pakenkęs žemės ūkio produkcijai. Kinija buvo ypač jautri žemės ūkio reformoms ne vien todėl, kad kaime gyvena keturi penktadaliai šalies žmonių, bet pirmiausia dėl struktūrinių ekonomikos charakteristikų, kai moderni pramonė ir apskritai miestų plėtra priklausė nuo žaliavų, kurias tiekia žemės ūkio sektorius.
Apskritai, miesto ir kaimo matmuo, kai kurių autorių teigimu, yra ypatingai svarbus Kinijos ekonomikos reformai. Ekonominiu požiūriu, modernizacija yra „erdvinio idėjų išplėtimo“ iš miesto į kaimą procesas; politiniu požiūriu, visas ekonomikos augimas sparčiausiai besivystančiose valstybėse pagrįstas valstybės teikiama preferencija miestų plėtrai dėl didesnės miestų gyventojų įtakos politiniam gyvenimui. Tačiau Kinijos atveju nuolat teikiamas prioritetas miestui ir ilgalaikiams daug kapitalo reikalaujantiems industriniams projektams neatsižvelgė į uždaros ekonominės sistemos ypatybę, kai miestas buvo priklausomas nuo kaimo. Kolektyvistinė sistema mikrolygiu užtikrino žemės ūkio produkcijos augimą ne dėl, bet nepaisant valstybinės politikos, kurios tikslas buvo užtikrinti santykinę miesto gyventojų gerovę. Pagrindinis augimo garantas buvo didesnė gamybos veiksnių mobilizacija, bet ne augantis produktyvumas.
Todėl 1978 m. reformos pradėtos būtent žemės ūkio sektoriuje. Prieš tai Kinijos ekonomika turėjo mažą žemės ūkio pagrindą, o sunkios ir lengvos pramonės santykis buvo nesubalansuotas. Nuo 1978 metų, Kinija priėmė taisyklių ir priemonių rinkinį, suteikiant pirmumą lengvosios pramonės vystymui, plečiant geros kokybės vartotojų prekių importą, stiprinant pagrindinių pramonės šakų ir paslaugų kūrimą ir dedant dideles pastangas tretinės pramonės šakų vystymui, tam, kad Kinijos ekonomikos struktūra taptų daugiau suderinta, optimizuota ir subalansuota.
Santykiai tarp skirtingų pramonių ir pramonių šakų proporcijos atžvilgiu buvo aiškiai pagerinti; pirminės pramonės proporcija sumažėjo, tuo tarpu antrinės ir tretinės pramonės proporcijos išaugo; seniau visuotinės nacionalinės ekonomikos augimas buvo pasiekiamas per pirminę ir antrinę pramones, tačiau dabar jis pasiekiamas per antrinę ir tretinę pramones. Iš tikrųjų, antrinės pramonės augimas tampa pagrindinę Kinijos ekonomikos vystymo varomąja jėga.
Keičiantis visai pramonės struktūrai, keičiasi ir vidinė kiekvienos pramonės šakos struktūra. Bendroje žemės ūkio, miškininkystės, gyvulininkystės ir žuvininkystės gamybos apimties vertėje, gryno žemės ūkio gamybos apimtis sumažėjo, o miškininkystės, gyvulininkystės ir žuvininkystės padidėjo; lengvosios ir sunkiosios pramonės struktūra peraugo nuo lengvosios pramonės modelio, pabrėžiant „suvartojimo kompensaciją“ į sunkiosios pramonės modelį, pabrėžiant „investicijų valdymą“; tretinėje pramonėje, tradicinių pramonės šakų, tokių kaip komunikacijos, transportas ir kome.rcija, proporcijos sumažėjo, tuo tarpu nekilnojamojo turto, bankininkystės, draudimo ir telekomunikacijų proporcijos sparčiai išaugo.
Nors žemė liko kolektyvinė nuosavybė, valstiečiams buvo suteiktos teisės naudoti žemę šeimomis, kai kiekviena šeima gauna žemės sklypą ilgalaikiam naudojimui („atsakomybės sistema“). Mainais už žemę privaloma mokėti mokesčius valstybei ir komunai, vykdyti įsipareigojimus tiekti produkciją pagal valstybės nustatytas kvotas (kurios, beje, buvo užšaldytos, o supirkimo kainos pakeltos). Likusia produkcija valstiečiai galėjo disponuoti laisvai (valstybė sutiko pirkti visą likutį aukštesnėmis negu kvotinės kainomis). Antroji žemės ūkio reformos stadija buvo įgyvendinta 1983—1985 m., kai valstiečiams buvo suteikta teisė auginti pelningiausias žemės ūkio kultūras. Per pirmuosius šešerius žemės ūkio reformos metus produkcijos kiekis vienam gyventojui augo vidutiniškai po 3,8 proc. (1957—1977 m. augimas buvo 0,2 proc.), o kaimo vartojimas išaugo tris kartus. Nauji vartojimo standartai padidino lengvosios pramonės gaminių paklausą.
Žemės ūkio produkcijos augimas leido reformuoti pramonę, tačiau pramonės reforma prasidėjo tik devintojo dešimtmečio viduryje. Partijos programa, nors dėl įvairių kompromisų nevienalytė, leido smarkiai sumažinti centralizuotą planavimą arba kai kur išvis jo atsisakyti ir nustatė, kad dalis vartojimo prekių kainų gali būti nekontroliuojamos arba kontroliuojamos iš dalies. Šios reformos sukūrė daugelį naujų rinkų, decentralizavo ekonomikos ir mokesčių rinkimo kontrolę ir leido bent lokaliniu mastu taikyti lyginamąjį pranašumą. Dar daugiau, išvengta staigaus kainų šuolio, atsisakant fiksuotų kainų, o įtakingi interesai buvo palaipsniui įtikinti pritarti reformai, ne ją sabotuoti (apskritai, kaip vienas iš svarbiausių Den Siaopino reformų bruožų minimas ne jo įžvalgumas ar ekonominės žinios, bet tai, kad jis sugebėjo išlaikyti partijos elito paramą reformoms). [2, p.109]
Įvairių nuosavybės formų įteisinimas paskatino ne tik staigią privataus sektoriaus plėtrą, bet ir didesnį konkurencinį spaudimą valstybinėms įmonėms. Vis dėlto dėl minėtos didesnės pramonės sektoriaus įtakos politikai, pramoninių interesų grupių įtakos aukščiausiems partijos vadovams didžiųjų valstybinių įmonių reforma dar ir dabar yra vos prasidėjusi. Kinijai vis dar yra būtina padalyti ir decentralizuoti valstybei priklausantį įmonių kapitalą, o likusiam visuomeniniam kapitalui nurodyti savininką (savivaldybę, armiją ir pan.), atsisakyti nuolatinio įdarbinimo garantijų valstybinių įmonių darbuotojams, instrumentizuoti palūkanų normas vertinti investicinių projektų patrauklumą ir monetarizuoti kapitalo aktyvus. Plačiau pramonės modernizacijos problemos bus aptartos žemiau, tačiau dabar reikia pereiti prie dar dviejų ekonominės modernizacijos aspektų: profesionalumo reformos ir tarptautinės prekybos.

1.3 . Ekonomikos restruktūrizacija

Trečiasis KKP (CPC) 11-sios Centrinės Komisijos Plenarinis Posėdis, įvykęs 1978 metais padarė sprendimą perkelti politikos akcentą į socialistinę modernizaciją ir įvykdyti strateginius tikslus dėl reformos ir atsidarymo išorės pasauliui.

Reforma prasidėjo nuo kaimo: Pradėtos realizuoti susijungusių namų ūkių atsakomybės sistema, nustatanti ryšį tarp atlyginimo ir gamybos apimties, ir dviejų lygių vadybos sistema, kuri charakterizuoja centralizacijos ir decentralizacijos integraciją; centralizuoti ir nustatyti žemės ūkio ir šalutinių prekių pirkimai buvo palaipsniui atmesti, o daugumos žemės ūkio ir šalutinių prekių kainų kontrolė buvo supaprastinta; pramoninės struktūros taikymas kaimo vietovėse, diversifikuotų operacijų ir gyvenviečių įmonių vystymas mobilizavo valstiečių socialistinį entuziazmą gamybai.
Trečiasis KKP (CPC) 12-osios Centrinės Komisijos Plenarinis Posėdis, įvykęs 1984 metais, pritaikė Sprendimą Restruktūrizuoti Ekonominę Sistemą, o tai signalizavo Kinijos ekonominės sistemos iškėlimą į orientuotą į miestą lygį.
14-asis Nacionalinis KKP (CPC) Kongresas,. įvykęs 1992 metais, panaudojo Deng Xiaoping‘o socializmo su kinų bruožais kūrimo teoriją kaip pagrindinę politikos doktriną Kinijoje ir iškėlė Kinijos ekonomikos reformos tikslą – įsteigti socialistinės rinkos ekonomikos sistemą.
Jos pagrindinis turinys gali būti charakterizuojamas taip: priimant makro reguliavimų ir kontrolės priemonių eilę, pilnai užbaigti reformą visais aspektais; visuomenės nuosavybė ir toliau bus pagrindinė nuosavybės forma, kai kartu kuriamos ir kitos nuosavybės rūšys; valstybės kontroliuojamų įmonių darbo mechanizmas toliau bus keičiamas, kol atitiks rinkos ekonomikos keliamus reikalavimus; įmonių nuosavybės teisės ir atsakomybės bus aiškiai nustatytos, valdžios ir įmonių funkcijos bus atskirtos, o įmonės bus sistemingai valdomos; bus sukurta atvira ir unifikuota rinkos sistema, glaudžiai integruojant miesto ir kaimo rinkas, parūpinant abipusį srautą tarp vidaus ir tarptautinių rinkų ir skatinant resursų paskirstymo optimizaciją; pasikeis valdžios funkcija ekonominiame valdyme ir bus sukurta optimalių makro reguliavimų sistema naudojanti pagrinde netiesiogines priemones; bus sukurta pajamų paskirstymo sistema, pagrįsta paskirstymu priklausančiu nuo darbo, kurioje bus pasiektas efektyvumas, apžvelgiant paskirstymo pirmenybes ir teisingumą; bus įsteigta daugiapakopė socialinė saugumo sistema, kuri pagerins Kinijos ekonomikos vystymąsi. [1, p.49]
15-asis Nacionalinis KKP (CPC) Kongresas, įvykęs 1997 metais, iškėlė požiūrį, kad ne visuomenės nuosavybės sektorius yra svarbus Kinijos socialistinės ekonomikos komponentas. Skatinant esminius gamybos veiksnius, tokius kaip kapitalas ir technologijos, dalyvauti pelno paskirstyme suteikia Kinijos ekonomikos sistemos reformai galimybes augti didesniais tempais. Iki 1998 metų reforma vienodai pasiekė visus aspektus, o svarbus progresas buvo pasiektas sprendžiant kai kurias sudėtingas problemas.
Pavyzdžiui, daug darbo buvo įdėta pelno cirkuliavimo sistemai reformuoti, valstybės valdomų įmonių reformavimui ir banko sistemos reformavimui. Buvo pasiekti labai geri rezultatai. Reformos taip pat buvo pasiūlytos namų ir medicinos draudimų sistemoms; taip pat buvo suformuluotos reformos investavimo, bankininkystės, finansavimo ir mokesčių sistemoms. Pradinė Valstybės Tarybos restruktūrizacija vyksta sklandžiai ir pasiekė svarbių rezultatų.
Dabar steigiama Kinijos socialistinės rinkos ekonomikos sistema, pagrindinės rinkos funkcijos resursų paskirstyme yra aiškiai sustiprintos, o pradinės makro pritaikymų ir kontrolės sistemų struktūros įgijo formas. Be to, ekonominio augimo forma keičiasi iš ekstensyvios į intensyvią. Iki 2010 metų Kinijoje įsigalios palyginti prasminga socialistinė rinkos ekonomika, kuri taps santykinai subrendusi iki 2020 metų.

1.4 Socialistinė rinkos ekonomika

Nuo 1978 metų, kartu su planinės ekonominės sistemos griovimu ir ekonomikos sistemos reformos gilinimu, prekių, kapitalo, darbo prievolės ir technologijų rinkos pasirodė Kinijoje viena po kitos. Dabar Kinija pertvarkė savo planinę ekonomikos sistemą į pirminę socialistinę rinkos ekonomikos sistemą. Rezultate, žymiai sustiprėjo kontrolės funkcijos.
Prekių rinka: Rinkos kontrolės funkcijų praplėtimui, valstybė palaipsniui sumažino produktų kategorijų planinei gamybai kiekius, pašalino apribojimus, kad įmonėms leista užsiimti tik gamyba, o ne verslo operacijomis, ir taip pat panaikino valstybės kainų nustatymus prekėms. Rezultate, įmonių teisės įsigyti, gaminti ir parduoti prekes buvo išplėstos.
Įmonės gali organizuoti ir steigti didmeninės prekybos rinkas ir prekybos centrus; didmeninės ir mažmeninės prekybos komercinės sistemos buvo restruktūrizuotos; nevisuomeninei ekonomikai leista dalyvauti komercinėse veiklose. Reformos metu, unitarinis modelis, kuriame visuomenės ekonomika monopolizavo komercines veiklas, buvo pažingsniui sugriautas, o diversifikuotų ekonomikos elementų ir operacijų formų prekių rinkos modelis, p.agrįstas komercija kaip visuomenės nuosavybe buvo nustatytas.
Iki 1978 metų egzistavo 791 prekė priklausanti įvairiems gamybos būdams, paskirstytiems pagal valstybės planus, bet dabar iš jų liko tik penkios, o kitos įėjo į rinką. Dabar, tūkstančiai universalinių parduotuvių, supermarketų ir parduotuvių tinklų išbarstytos visur ir kaimo ir miesto zonose.
Didelis maisto, aprangos ir kitų prekių pasirinkimas patenkina vartotojų poreikius. Bendra rinkos pardavimų apimtis auga kasmet. 1998 metais kaimo vietovių rinka pasiekė 1132,7 milijardo juanių vertės vartojamų prekių pardavimus, tai buvo 12,9 kartu daugiau nei 1978 metais; miesto rinka pasiekė 1782,5 milijardo juanių vertės vartojamų prekių pardavimus, 23,8 kartu daugiau nei 1978. Tuo pačiu metu pirkėjų rinka pasirodė prekių sektoriuje, kur daugumos prekių paklausa ir pasiūla yra subalansuotos, kelių prekių pasiūla viršija paklausą, kainų tendencijos yra stabilios, o vadovaujančios rinkos funkcijos gamintojams yra stiprinamos. [6, p.87]
Kainų reforma: Prieš pristatant reformą ir atsidarant išorės pasauliui, dauguma Kinijos rinkos prekių buvo įkainuotos valstybės. Bet nuo pat reformos ir atsidarymo pradžios, kartu su prekių rinkos augimu ir pasiūlos ir paklausos santykių kitimais, valstybė pažingsniui įvykdė kainų reformą pagal nustatytą planą.
Kainos nustatytos valstybės yra trijų formų: valstybės kainos nustatymas, valstybės vadovavimas kainų lygiui ir kainų kontrolė rinkoje. Kainų kontrolė rinkoje buvo palaipsniui supaprastinta, iki 1998 metų buvo supaprastinta 95 % vartojamų prekių kainų kontrolė ir 80 % investicinių prekių kainų kontrolė. Šios kainos pagrinde buvo reguliuojamos per paklausos ir pasiūlos santykį. Socialistinės rinkos kainų mechanizmas palaipsniui įgauna formą.
Kainų sistemoje nelogiškai žemas pagrindinių prekių kainų lygis paskutiniu metu normalizavosi, o kainų struktūra pažingsniui tampa logiška. Lyginant 1997 ir 1978 metų mineralų, žaliavų ir pagamintų produktų kainas, jos padidėjo 8,2, 5,2 ir 3,3 kartu atitinkamai, o jų kainų santykis buvo 1,7:1:0,6. Be to, pramoninių ir žemės ūkio produktų mainų kainos buvo sumažintos.
1997 metais žemės ūkio produktų kainos išaugo 5,25 kartu, palyginus su 1978 metais, o pramoninių produktų kainos išaugo 2,95 kartu, o jų kainų santykis buvo 0,6:1. Pagal socialistinės rinkos ekonomikos reikalavimus, Kinija kuria kainų mechanizmą, kuriame makro reguliavimus ir kontrolę atlieka valdžia, o kainą nustato pati rinka.
Kapitalo rinka: Kai prasidėjo reforma ir atsidarymas išorės pasauliui, Kinija be perstojo didino kapitalo rinką, tobulinant kredito ir paskolos mechanizmus bei vystant vertybės popierių ir valstybės skolų rinkas. 1980 pradžioje, kredito ir paskolos mechanizmų reforma, pradedant nuo „unifikuotas planas, kelių lygių kontrolė, indėlių ryšys su paskolomis ir atsakomybė už skirtumų kompensaciją“ išsivystė pagal santykį tarp turto ir skolų, pašalinant paskolų dydžių apribojimus, iš naujo diskontuojant rezervinių fondų rodiklius ir padarius rinkos verslą viešuoju, tuo pačiu standartizuojant ir stiprinant kreditų ir paskolų rinkos kontrolę ir prisiderinimą..1.5. Profesionalumo reforma
Vienas iš svarbiausių veiksnių, įgalinančių ekonominį augimą iš intensyvaus virsti ekstensyviu, yra efektyvumo didinimas ir technologinės inovacijos. Todėl viena iš kontroliuojamos modernizacijos sričių apėmė siekimą užtikrinti pakankamą profesionalių kadrų pasiūlą ir išsilavinimo lygį. 1981 m. paaiškėjo, kad 27 proc. Kinijos partijos ir valstybės darbuotojų baigę tik pradinę, 43 proc.— pagrindinę mokyklą. Pirmieji žingsniai, pradėjus ekonomines reformas, buvo per „kultūrinę revoliuciją“ „išvalytų“ partijos bei valstybės aparato kadrų, taip pat inteligentijos reabilitavimas. Šiuo atveju svarbūs ne tiek politiniai reabilitavimo aspektai, kiek perėjimas prie naujo požiūrio į žinias ir sugebėjimus.
Vis dėlto iškart po reformų pradžios reabilituoti pareigūnai, nors turėjo vertingos orgnizacinės patirties, atstovavo pirmųjų revoliucionierių kartai. Devintojo dešimtmečio pradžioje nuspręsta atnaujinti partijos vadovaujantį personalą ir daugeliui pareigūnų suteiktos sąlygos palikti savo postus, bet išlaikyti privilegijas. Ir nors šis procesas vyko su dideliais sunkumais, iki 1992 m. veteranai komunistai prarado didžiąją dalį turėtos įtakos.
1979 m. atsisakius klasinio skirstymo, buvo sudarytos sąlygos intelektualams dirbti savo srityse be didesnio politinio kišimosi. Profesionalumą Den Siaopinas tapatino su politiniu lojalumu10, o tai buvo kardinalus maoistinės politikos pakeitimas. Vis dėlto „kultūrinės revoliucijos“ nualintai Kinijai trūko intelekto išteklių įgyvendinti profesionalumo ir švietimo reformą. Dar daugiau, intelektualams skirtas vaidmuo buvo patarėjų, o ne bešališkų stebėtojų ir kritikų. Tačiau pradėjus reformas inteligentijos lojalumas partijai sumažėjo ir tai turėjo įtakos 1989-ųjų įvykiams. [12, p.98]1.6. Ekonominės izoliacijos pabaiga
Aštuntojo dešimtmečio viduryje aplinkinės Rytų Azijos valstybės — Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Honkongas, Singapūras importo pakeitimo industrializaciją pakeitė į eksportą orientuotos plėtros ekonomine politika, o tai grėsė per „kultūrinę revoliuciją“ izoliuotai Kinijai tolesniu ekonominiu ir technologiniu atsilikimu.
Viena iš naujovių, kurią Den Siaopinas perėmė iš Taivano patirties, buvo laisvosios ekonominės zonos. 1979 m. viduryje Kinija įsteigė keturias tokias zonas prie teritorijų, kur buvo sukauptas užsienio kapitalas. Kinija įsipareigojo suteikti investuotojams palankias sąlygas ir preferencinius mokesčių tarifus. Nors zonos pradėjo veikti ir netrukus išplito, jų poveikis buvo abejotinas ir trumpuoju laikotarpiu (siekiant pritraukti užsienio investuotojus panaudota daugiau negu planuota Kinijos išteklių, o darbo jėgos kokybė nebuvo patenkinama), ir žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos. Pagrindinis zonų teikiamas pranašumas buvo pigi darbo jėga; pradėjus augti jos kaštams, kyla grėsmė, kad užsienio technologijos „iškeliaus“ į kitus pasaulio regionus. Pigios darbo jėgos teikiami pranašumai pajūrio regionuose ilguoju laikotarpiu negalės būti išlaikyti, o transportavimo sunkumai daro abejotinomis galimybes išnaudoti centrinių regionų darbo jėgą. Dar daugiau, siekiant ekonomikos augimą iš ekstensyvaus paversti intensyviu, Kinijai reikės gerokai patobulinti mokslo ir švietimo sistemą. [11, p.23]
1978 m. Kinija tapo atvira visam pasauliui. Nuo tada ji labai pasikeitė ir iš savimi susirūpinusios planinio ūkio šalies virto pasaulinės prekybos dalyve, kur vykstantys procesai grindžiami rinkos ekonomikos principais. Per pastaruosius du dešimtmečius ES ir Kinijos tarpusavio prekybos mastas padidėjo 20 kartų, 1999 metais jis siekė 70 milijardų eurų. Kinija yra trečioji pagal dydį Europos Sąjungos prekybos partnerė už Europos ribų po Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos. Be to, ES yra ketvirtasis pagal dydį Kinijos importo šaltinis. 1999 metais Europos Sąjunga tapo didžiausiu tiesioginiu užsienio investuotoju Kinijoje, kur jos investicijos, neskaitant Honkongo, sudarė 4,5 milijardo eurų.

Europos Sąjunga tvirtai remia Kinijos narystę Pasaulio prekybos organizacijoje ir artimai bendradarbiauja su JAV, siekdama, kad Kinija būtų priimta į PPO. 2000 metų vasarą abi šalys baigė ilgai trukusias dvišales derybas dėl Kinijos narystės minėtoje organizacijoje. Šis susitarimas paskatins sparčią prekybos tarp ES ir Kinijos plėtrą.
Pasirašydama su ES susitarimą, reglamentuojantį Kinijos narystę PPO, Kinija įsipareigojo stipriai sumažinti importo muitų tarifus daugiau nei 150 pagrindinių Europos eksportuotojų, pradedant įrenginių, baigiant vynų bei stiprių alkoholinių gėrimų eksportuotojais. Toks susitarimas Kinijoje palengvins Europos platintojų ir bendrovių veiklą ir sumažins įvairiems paslaugų sektoriams taikomus reikalavimus. Be to, ir kai kuriems specialistams, pavyzdžiui, bankininkams ir teisininkams, dirbti bus daug paprasčiau.
Gerokai reikšmingesnis buvo pats ekonominio bendradarbiavimo su užsieniu procesas. Didele dalimi dėl spaudimo iš užsienio buvo sušvelnintos, o vėliau atšauktos nepalankios tiesioginėms užsienio investicijoms taisyklės, užsienio kapitalo įmonėms leista konkuruoti paslaugų sektoriuje. Nekilnojamojo turto ir akcijų rinkų plėtra Kiniją pavertė viena iš atviriausių užsienio kapitalui regiono valstybių. Transnacionalinių korporacijų atėjimas į Kiniją privertė spartinti šalies teisinę reformą. Iki pat devintojo dešimtmečio pradžios šalyje nebuvo teisinės sistemos; įstatymus atstojo dekretai, biurokratinės taisyklės ir žodiniai nurodymai. Tik ekonominės reformos paskatino kai kurias biurokratines procedūras padaryti skaidresnes (apie neigiamą reformų poveikį biurokratizacijai bus kalbama žemiau). Pagrindiniai iškilę uždaviniai, kuriant teisės sistemą, buvo teisininkų mokymas, mokesčių, šeimos ir tarptautinės teisės taikymas.
Perėjimas prie ekonominio bendradarbiavimo su užsieniu ir iš dalies prie į eksportą .orientuotos plėtros strategijos privertė įmones pakeisti darbo discipliną, kokybę, požiūrį į inovacijų taikymą, technologijų plėtrą, prisitaikyti prie paklausos ir iš dalies reformuoti valdymo struktūrą. Pasiektas Kinijos ir JAV susitarimas dėl Kinijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją turėtų privertė ekonomiką dar labiau atsižvelgti į konkurencinį spaudimą iš užsienio ir atidaryti daugelį rinkų, kurios saugomos aukštais tarifais, neaiškiais kvotų ir licencijų reikalavimais bei kitomis administracinėmis priemonėmis. Tačiau nepaisant principinio sutarimo dėl būtinybės gamybą daryti efektyvesnę, daugeliu atvejų prioritetas vis dar teikiamas įmonės buvimo vietos socialiniams ir politiniams poreikiams, ypač pabrėžiant personalo socialinį saugumą.

1.7. Ekonomikos augimo problemos

Den Siaopino inicijuotų ekonomikos reformų rezultatai atrodo įspūdingai. Du pagrindiniai ir tarpusavyje susiję modernizacijos politikos rezultatai yra staigus ekonomikos augimas ir ekonominis atsivėrimas pasauliui, kai užsienio prekyba tapo ne būdu koreguoti vidaus pramonės iškraipymus, bet augimą skatinančiu veiksniu. Tarp 1980 m. ir 1992 m. Kinijos bendrasis nacionalinis produktas augo vidutiniškai po 8,9 proc. Užsienio prekyba nuo 38 milijardų dolerių 1980 m. išaugo iki 115 milijardų 1990 m.; Kinijos dalis pasaulio prekyboje 1978—1988 m. padidėjo daugiau kaip du kartus (nuo 0,8 iki 1,7 proc.); gerokai išaugo ir prekybos dalis, palyginus su bendruoju nacionaliniu produktu; užsienio prekybos balansas dažniausiai būdavo teigiamas, o užsienio skola, palyginti su eksporto apimtimis,— maža. Pramonės produkcija 1987—1992 m. augo vidutiniškai po 13,2 proc., o privataus sektoriaus produkcija — 44,1 proc.
Toks ekonomikos augimas sukūrė problemų, su daugeliu iš kurių Kinijai dar tik teks susidoroti. Kaip jau užsiminta, kol kas nėra aiški reformų kryptis: partijos programa prioritetą teikia ir valstybės nuosavybės įmonėms, ir privačiam sektoriui (nors valstybės sektorius stabiliai mažėja ir dabar yra santykinai mažesnis negu, pavyzdžiui, Prancūzijoje). Vis dėlto valstybės sektoriaus įmonės rinkos ekonomikoje veikia neefektyviai, daugiau kaip pusė iš jų (ar net du trečdaliai) — nuostolingai, sukurdamos spaudimą valstybės biudžetui. Tokią situaciją sukūrė pramonės valdymo sistemos liberalizavimas, tuo pat metu daugeliui sričių išlaikant valstybės planavimą. Kontraktų tarp įmonių vadovų ir valstybės sistema leido pirmiesiems maksimizuoti valstybės paramą, nesiekiant efektyvesnės gamybos. Pagrindinis tikslas tebelieka produkcijos kiekis, o ne kokybė, juo labiau kai prekes tenka parduoti valstybės nustatytomis kainomis. Nuostolius dar didina didelės išlaidos neefektyviam įmonių valdymo aparatui ir nelanksti darbo rinka. Leidimas atleisti nereikalingus darbuotojus praktiškai nebuvo įgyvendinamas, nors net nuosaikiais vertinimais, penktadalis valstybės įmonių darbininkų yra nereikalingi. Tiesa, valstybinių įmonių įdarbinimo politika tampa lankstesnė, ypač įdarbinant migruojančią darbo jėgą bei perkeliant dalį darbuotojų į padalinius, kurie gali būti paversti savarankiškomis pelno siekiančiomis įmonėmis. [8, p.2]
Fiskalinė decentralizacija sukūrė papildomų problemų valstybės biudžetui. Buvo įvestos skirtingos mokesčių schemos įvairioms provincijoms, tačiau sumos paprastai priklauso ne nuo provincijoje surinktų mokesčių kiekio, bet nuo tiesioginių derybų su Pekinu. Decentralizaciją sustiprino tai, kad Kinija neturėjo centralizuotos mokesčių agentūros, ir mokesčių surinkimas priklausė nuo regionų valdžios. Bandymas centralizuoti mokesčius buvo naujos mokesčių sistemos įvedimas 1993 m., kur svarbiausias vaidmuo atiteko 17 proc. pridėtinės vertės mokesčiui. Vis dėlto provincijoms perleista tiek mokesčių rinkimo įgaliojimų, kad į nacionalinį biudžetą dešimtojo dešimtmečio pradžioje pateko nebe 47 proc. nacionalinių pajamų, kaip 1979 m., bet tik 16 proc.— tai mažiau negu Vakarų valstybėse. Nacionalinis biudžetas tapo deficitin.is, o skirtumai tarp provincijų — ypač tarp turtingesnių pajūrio provincijų ir centrinių Kinijos rajonų — išaugo. Provincijų skirtumai vėl tampa problema ir dėl grįžtančio provincijų protekcionizmo, kuris lemia įmonių dublikavimą (pavyzdžiui, Kinijoje yra 700 televizorių gamyklų), neefektyvų išteklių paskirstymą, kai negalima naudotis masto ekonomija bei vienodais standartais, ir dirbtines ribas efektyviausių įmonių plėtrai.
Dvejopų (ar net trejopų) kainų tai pačiai produkcijai sistema padidino neefektyvų išteklių paskirstymą. Decentralizacija, nors turėjo pasiekti ir įmonių lygį, sustojo ties vietos valdžios lygiu. Maoistinė valdžios hierarchija įmonių vadovams nesuteikė ekonominės iniciatyvos, bet reikalavo jų bendradarbiavimo su vietos valdžia ir didino pastarosios įtaką. Todėl, prasidėjus reformoms, pajamų skirtumai išaugo ne dėl gamybos efektyvumo skirtumų ar verslumo, bet dėl politinių ryšių. Vietos vadovai, galintys pirkti produkciją valstybės fiksuotomis kainomis, rado galimybių įsitraukti į „kainų arbitražą“: perparduoti prekes laisvomis arba „plaukiojančiomis“ kainomis. Planuota valstybės aparato reforma (1979—1991 m. valstybės aparatas išaugo nuo 15 iki 34 milijonų darbuotojų), kai pareigūnai buvo skatinami atsistatydinti ir pereiti į verslo įmones, atnešė priešingų rezultatų: verslo ir valdymo interesai dar labiau susiliejo, o vietos valdžios įtaką dar sustiprino centralizuoto planavimo pabaiga. Sąlygos pareigūnams kontroliuoti ir vietos valdžią, ir įmones leido išplisti korupcijai. Tokią ekonomiką stebėtojai vadina „derybine“, kai esminiai sprendimai pasiekiami derybomis vietos lygiu, o ne rinkos mechanizmais. Vis dėlto kainų liberalizavimas gresia staigiu infliacijos šuoliu ir socialiniais neramumais.
Pirmojo reformų dešimtmečio pabaigoje, skatinama išaugusio vartojimo, gerokai išaugo infliacija. 1988—1989 m., kai infliacija sudarė beveik 40 proc., vyriausybė buvo priversta mažinti kreditų pasiūlą ir pradėti ekonominę recesiją. Kinijos ekonomika nuo reformų pradžios perėjo prie ciklinės raidos, kai staigaus ekonomikos pakilimo ir visuotinės verslo iniciatyvos laikotarpius su aukšta infliacija lydi griežta monetarinė politika. Tačiau aukštus ekonominio augimo tempus netrukus vėl imasi reguliuoti partijos institucijos.
Darbo jėgos perteklius yra viena iš pagrindinių Kinijos ekonomikos problemų, neleidžiančių pereiti prie intensyvios technologinės plėtros. Žemės ūkio reformos išlaisvino didelę dalį perteklinės darbo jėgos kaime, ir vyriausybė buvo priversta leisti kurti nedideles įmones bei suteikti galimybes valstiečiams keltis į miestelius. Per pirmuosius kelerius metus tai paskatino šimto milijonų žmonių persikėlimą ir miestelių augimą. Nors formalūs mobilumo apribojimai išlieka, vartojimo prekių pasiūla iš valstybės rankų išmušė pagrindinį kontrolės instrumentą: maisto kuponus pagal gyvenamąją vietą. Skirtingos socialinės apsaugos sąlygos kaime leidžia nedidelių įmonių savininkams mokėti mažesnius atlyginimus, o tai sukuria papildomą konkurenciją neefektyvioms valstybės įmonėms.
Vis dėlto miestelių ir kaimų įmonės absorbuoja tik dalį perteklinės darbo jėgos kaime. Augantys pajamų skirtumai tarp miesto ir kaimo padidino darbo didžiuosiuose miestuose patrauklumą, ir prieš jį valstybės nustatyti darbo jėgos migracijos apribojimai dažnai pasirodė neefektyvūs. Nors gyventojų skaičius 1978—1990 m. išaugo 16 proc., darbingo amžiaus žmonių dėl ankstesnio gimimų bumo padidėjo 40 proc. Darbo jėga per metus išauga 15—17 milijonų žmonių, ir tai dar apsunkina mėginimus optimizuoti valstybės įmonių darbuotojų skaičių, nesukeliant socialinių neramumų. Dar daugiau, didelė dalis darbuotojų išeina į pensiją palyginti jauni, o pagerėjusi sveikatos apsauga padidino vidutinę gyvenimo trukmę. Prie poreikio užtikrinti mažą nedarbą prisideda ir poreikis išlaikyti nedirbančius asmenis. Todėl tokie struktūriniai spaudimai kaip decentralizacija ir demografinis augimas verčia Kinijos vyriausybę išlaikyti į augimą orientuotą ekonom.ikos strategiją, priešingu atveju šaliai gresia socialinis ir politinis nestabilumas. Tačiau pagrindinė reakcija buvo sukurti paskatas staigiam ekonomikos augimui trumpuoju laikotarpiu, kai, siekiant priimti papildomą darbo jėgą, prioritetas teikiamas miesto ekonomikos plėtrai. [
Taigi pagrindiniai Kinijos ekonominės modernizacijos prieštaravimai yra centro—periferijos, valstybės—privataus verslo ir miesto—kaimo matmenys. Decentralizavusi ekonominių sprendimų priėmimą, valstybė nesugebėjo pasiekti jo efektyvumo. Vietinis protekcionizmas, centralizuotos mokesčių sistemos silpnumas (kartu su teisinės sistemos silpnumu) pakeitė centralizuotą planavimą ir hierarchiją, bet neužtikrino efektyvaus išteklių paskirstymo ir paskatino plataus masto korupciją. Ypač didelę ekonominę galią įgavo vietos pareigūnai: jie nustato vietos įmonių dydį, įdarbinimo sąlygas, užtikrina investicijas, saugo nuo konkurencijos ir užsiima rinkų paieškomis. Valstybės įmonės, nors jų dalis pramonės produkcijoje sumažėjo, dėl privataus ir kolektyvinio sektoriaus konkurencijos veikia nuostolingai ir neracionaliai, turi išpūstą darbuotojų skaičių. Tačiau didžiųjų valstybės įmonių darbininkai (jų yra 70 milijonų) yra potenciali politinė jėga, į kurių interesus valstybė turi atsižvelgti. Kita vertus, tai dar labiau išderina miesto ir kaimo balansą, kai dėl sumažėjusių investicijų žemės ūkio produkcijos augimas sustojo, ir Kinijai kyla poreikis dalį žaliavų įsivežti iš užsienio, taip sumažinant iš eksporto gautos valiutos panaudojimo efektyvumą (toks jos panaudojimas mažina investicijas technologinių inovacijų projektams). Augantys skirtumai tarp miesto ir kaimo, be to, skatina darbo jėgos migraciją dideliais mastais, o tai gali tapti destabilizuojančiu veiksniu. Todėl Kinijos modernizacija kol kas nėra nuosekli, reformos sustojo (jei ne įklimpo) pusiaukelėje, o “derybinės“ ekonomikos sėkmė yra ribota dėl daugelio struktūrinių veiksnių. Svarbiausia, kad tokia padėtis gali skatinti politinius pokyčius. Jų galimybės dabar ir bus analizuojamos, pirmiausia sutelkiant dėmesį į ideologinę komunistų partijos poziciją, o paskui pereinant prie dabartinio politinio režimo problemų.

2. Politinė tradicija

2.1. „Penktoji modernizacija“

„Keturias modernizacijas“ Den Siaopinas paskelbė pakankamomis. Tai reiškė, kad „penktosios modernizacijos“, t. y. politinės sistemos liberalizacijos perspektyvos geriausiu atveju buvo atidedamos neribotam laikui. Kinija iki pat pastarojo laikotarpio formaliai išlaikė marksistinę-leninistinę-maoistinę ideologiją, tačiau ypatingas juos bruožas yra tas, kad ši ideologija nebėra imperatyvi, dar daugiau, partija-valstybė greta jos propaguoja ir pragmatiško gerovės siekimo idėjas. Balansas, kurį mėginama išlaikyti tarp teorinio komunistinio modelio ir rinkos ekonomikos praktikos, yra svarbus politinę sistemą legitimuojantis veiksnys, bet ideologinės mobilizacijos potencialas Kinijoje vis mažėja — šalis tampa „įprasta“ autoritarine valstybe, kurios legitimumas remiasi ne ideologija, bet ekonominiu efektyvumu. Tai reiškia, kad ilguoju laikotarpiu partija nebeturi galimybės išlaikyti balanso tarp ideologijos ir ekonomikos ir bus priversta keisti savo funkcijas.
Griežtas prisirišimas prie komunistinės ideologijos buvo paskelbtas tuo pat metu, kaip ir ekonominės reformos, ir apėmė keturis principus: (1) išlaikyti socialistinį raidos kelią; (2) išlaikyti proletariato diktatūrą; (3) išlaikyti komunistų partijos vadovavimą; (4) išlaikyti marksizmo-leninizmo ir Mao Dzeduno idėjas. Modernizacija Den Siaopinui niekad nereiškė socialistinio kelio atsisakymo; jo devizai „ieškoti tiesos iš faktų“ ir „praktika yra vienintelis tiesos kriterijus“ reiškė tikėjimą, kad socializmas (ir komunizmas) gali būti susiję su klestėjimu, ir bandymų bei klaidų metodu galima šį ryšį pasiekti. „Socializmą su kiniškomis ypatybėmis“. Den Siaopinas paskelbė tuo pat metu, kaip ir ideologinį nuolat kintančių „socialistinės modernizacijos“ eksperimento formų pateisinimą, kuris rėmėsi marksistine „bazės“ ir „antstato“ teorija. [6, p.69]
Vis dėlto ekonominis liberalizavimas sukūrė pagrindus interesų diferenciacijai. Ekonominė reforma politinės sistemos tipą nutolino nuo maoistinio totalitarizmo, neigusio bet kokius individualius interesus, link autoritarizmo, kuris atrodė ekvilibriumas tarp poreikio išlaikyti ekonominį ir socialinį stabilumą, komunistų valdymą ir reaguoti į visuomenės pokyčius. Autoritarizmas buvo optimalus pasirinkimas dar ir todėl, kad atitiko partijos legitimumo lygį: jis buvo sumažėjęs dėl „didžiojo šuolio“ ir „kultūrinės revoliucijos“ padarinių, bet pakankamai aukštas dėl rezultatyvios ekonominės politikos. Visa tai privertė dar kartą iš naujo apibrėžti partijos ideologiją, kad būtų pateisintos ekonominės reformos. Devintajame dešimtmetyje pagrindinė reformų kryptis iš „socialistinės plano ekonomikos“ virto „socialistine produkcijos ekonomika“, o dešimtajame dešimtmetyje oficialiai paskelbta apie perėjimą į „socialistinę rinkos ekonomiką“. Šis pasikeitimas nėra vien terminologinis. Politinis diskursas racionalizuojasi, pagrindinis diskusijų objektas yra politikos rezultatai, o ne abstraktūs ideologiniai terminai. Iš totalitarizmo instrumento ideologija virto simboliu, skirtu legitimuoti režimą, pagal Kinijos kultūrinę tradiciją susiejant jo praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau toks legitimumo šaltinis akivaizdžiai yra nepakankamas, ir naujų šaltinių ieškoma, mėginant atgaivinti Kinijos patriotizmą (jei ne nacionalizmą), daugelį tradicinių Kinijos vertybių bei siekiant išugdyti pasididžiavimą pačia modernizacija bei ekonomikos plėtra.
Ekonomikos augimu paremtas legitimumas nereiškia tolesnio politinės sistemos liberalizavimo. Sumažinusi įtaką ekonominei visuomenei, partija tebekontroliuoja politinę visuomenę. Reakcija į 1989 m. pavasario liberalizaciją ir Tiananmenio aikštės įvykius vėl uždarė politinę sistemą. Ir komunistų partija, ir vyriausybė išlaikė santykinę vienybę, hierarchiją ir armijos paramą. Tačiau norėdama ilguoju laikotarpiu išlaikyti valdžią, partija nebegali remtis komunistine ideologija, bet turi arba sukurti naują nuoseklią ideologiją (tai abejotina, turint galvoje partijos veteranų ir intelektualų antagonizmą), arba jėgos priemonėmis reaguoti į socialinius protestus (tai reikštų reformų stabdymą ir neprognozuojamus socialinius padarinius), arba ir toliau užtikrinti ekonominį augimą, kuris paprastai susijęs su tolesniu liberalizacijos spaudimu, taigi ir potencialiu partijos įtakos mažėjimu. Atrodo, kad pastarasis kelias yra realiausias. Todėl klausimas, ar (ir kiek ilgai) Kinija gali tęsti ekonominę modernizaciją be vienokios ar kitokios politinės liberalizacijos, tampa esminis.

2.2. Valstybė ir visuomenė

Taigi Kinijos valstybė pastaruosius du dešimtmečius propaguoja ne revoliuciją, bet ekonomikos plėtrą. Ekonominė modernizacija Kinijoje paskatino decentralizaciją: ekonominių sprendimų priėmimas ir vykdymo kontrolė perduoti žemesniesiems valdžios lygiams. Atrodo, kad „derybinė“ ekonomika lemia ir „derybinę“ hierarchiją, turint galvoje žemą valdžių tarpusavio santykių institualizacijos lygį, neišplėtotą teisinę sistemą ir ekonominių veiksnių svarbą. Pekino ir vietos valdžios santykius galima apibūdinti kaip kompromisą, pagal kurį centras suteikia vietos valdžiai reikšmingų galių, kurios būtinos, norint užtikrinti stabilų ekonomikos augimą (kadangi didžioji dalis įmonių valdoma vietos pareigūnų). Mainais vietos valdžia įsipareigoja užtikrinti centro nurodymų vykdymą.
Realių sprendimų decentralizacija nereiškia, kad centro galimybės daryti įtaką sumažėjo. Hierarchija yra viena iš sudedamųjų Kinijos politinės kultūros dalių, bet dar svarbiau tai, kad centro resursai kontroliuoti vietinę politiką ir ekonominius sprendimus išaugo, palyginti su maoistine sistema. Ideologinės hierarc.hijos teikiamas kontrolės galimybes (ribotas jau dėl paties ideologijos pobūdžio) pakeitė efektyvesnė sistema, besiremianti profesionaliais analitikais ir gerokai didesniais informacijos srautais. Pusiau reformuotoje ekonomikoje kiekvienas žemesnysis lygis yra priklausomas nuo aukštesniojo skirstomų išteklių, todėl Pekino įtaka, ypač skirstant tokius trūkstamus išteklius kaip elektros energija ir degalai, yra galingas svertas. Kita vertus, kiekviename decentralizacijos lygmenyje sprendimai priimami derybomis, atsižvelgiant į aukštesniojo poreikius ir suteikiant žemesniajam tiek laisvės, kad būtų užtikrinti visų interesai. Hierarchiją išlaiko ir paskyrimų sistema, kai kiekvieno lygio pareigūnus skiria aukštesnio lygio atstovai. Pagaliau, esminis ir išskirtinis centro turimas resursas yra prievartos struktūros: dvi saugumo agentūros ir armija. Turint galvoje neišplėtotą teisinę sistemą, prievartos kontrolė yra ypatingas galios išteklis.
Vis dėlto, nepaisant išlikusios valdymo hierarchijos, visuomenės priklausomybė nuo valstybės labai žymiai sumažėjo. Reikšmingiausi šiuo požiūriu buvo du veiksniai. Pirma, iširo žemiausio lygio institucijų — universalių darbo vienetų (danvei) sistema, kuri užtikrino gyventojų grupavimą į lengvai kontroliuojamas grupes. Tokia sistema darbo aplinkos ir socialinės apsaugos kontrolę apjungė su ideologine kontrole. Dabar net ir išlikusi darbo vietos priklausomybė nuo valstybinės hierarchijos nebesuponuoja ideologinės indoktrinacijos ir visuomenės suskaldymo į uždaras grupeles. Antra, per pastaruosius du dešimtmečius šalyje įvyko komunikacijų revoliucija. Inicijuota iš viršaus kaip būdas supažindinti piliečius su kitų regionų ir valstybių patirtimi, taigi unifikuoti šalį, ši revoliucija gerokai sumažino galimybes kontroliuoti informaciją. Ypač svarbi šios revoliucijos dalis — palydovinė televizija, kuri yra vienintelė beveik visuotinai prieinama žiniasklaidos rūšis, daugiau ar mažiau nepriklausoma nuo tebeliekančios valstybinės cenzūros. [7, p.59]
Ekonominis augimas neišvengiamai padidino pajamų skirtumus, nors, kaip ir daugeliu atvejų, tokia tendencija nebūtinai ilgalaikė. Išsiskyrė miesto ir kaimo, pajūrio ir žemyninių regionų gyvenimo lygis, atsirado įspūdingo dydžio migracijos srautai iš kaimo į miestą, iškilo poreikis mažinti socialines garantijas valstybinių įmonių darbininkams, padidėjo nedarbas. Visa tai sukuria spaudimą vyriausybei ne tik tęsti ekonomikos augimo politiką, bet ir imtis tolesnių reformų, kurios „derybinę“ ekonomiką paverstų artimesne rinkos modeliui, kur valstybės kišimosi mechanizmas būtų institualizuotas. Tačiau žymiai realiau, kad kol bus imtasi iš esmės reformuoti ekonomiką, visi šie nepasitenkinimai virs (ir jau virto, ypač kaime) vienokio ar kitokio masto socialiniais protestais.
Šiuo atveju esminis klausimas yra, ar, Semiuelio Hantingtono (Samuel Huntington) terminais, socialinis nepasitenkinimas virs politiniu dalyvavimu, kuris priverstų politinę sistemą liberalizuotis. Artimiausiam laikotarpiui atsakymas, atrodo, yra ne. Nors ideologinės priklausomybės nuo valstybės nebeliko, politinės visuomenės susikūrimas yra problemiškas dėl individų ekonominių interesų priklausomybės nuo valstybinės hierarchijos pareigūnų (ir žemesniųjų hierarchijos rangų, realiai turinčių daugiausia laisvės veiklai, priklausomybės nuo aukštesniųjų). Politinio stabilumo ir ekonominės plėtros idėja liks svarbiausiu hierarchizuotos ir pusiau reformuotos ekonominės sistemos ir visuomenės interesu. Todėl realiausia, kad trumpuoju ir galbūt vidutiniu laikotarpiu vienintelis politinio dalyvavimo būdas bus lokalizuoti stichiniai protestai, socialinės įtampos bus malšinamos naudojant prievartą, o kritika bus toleruojama tik užpolitinėse srityse.
Tačiau ilgalaikės ekonominės problemos, kaip jau aptarta, reikalauja atsisakyti „derybinio“ ekonomikos modelio ir siekti save išlaikančio ekonomikos augimo, paremto mažesniu arba institualizuotu valstybės kišimusi į ekonomiką. Mėginimai atsisakyti tokio mode.lio atneštų esminių struktūrinių pokyčių: valstybinė hierarchija prarastų įtaką konkrečioms įmonėms, todėl sumažėtų ekonominė individų priklausomybė nuo pareigūnų, kontroliuojančių ir vietos verslą, ir valstybinės hierarchijos vietos lygmenį. Efektyvesnio išteklių naudojimo poreikis verčia centrą ilguoju laikotarpiu atsisakyti ir kito esminio hierarchijos instrumento — centralizuoto trūkstamų išteklių skirstymo. Šiuo atveju pagrindinis režimo ramstis liktų prievartos struktūros. Realiausias kelias iš tokios padėties būtų valstybei pripažinti ekonominių interesų teisę organizuotis mainais į tai, kad socialinės organizacijos, priklausomos nuo valstybės, atsisakytų konfrontacijos su režimu. Toks nevalstybinių socialiniais ir ekonominiais interesais pagrįstų organizacijų, pirmiausia profesinių sąjungų, pripažinimas pakeistų politinio dalyvavimo pobūdį, kuris savo ruožtu atvertų sistemą politiniams pokyčiams.
Aptartas kelias, aišku, yra vienas iš daugelio galimų. Nors sprendimų priėmimo mechanizmas aukščiausioje valdžioje šiuo metu yra labiau institualizuotas negu prieš prasidedant reformoms, politikos priklausomybė nuo neformalių ryšių ir neformalios elito hierarchijos yra ypatingai ryški. Todėl aukščiausių pareigūnų sprendimai yra itin priklausomi nuo asmeninių savybių, neformalių koalicijų ir pan. Atrodo, kad nuo 1992 m., kai po kelerius metus trukusio sąstingio buvo atnaujintas ekonomikos augimo kursas, politinė vadovybė sutaria jo nestabdyti. Todėl realu, kad jei ši modernizacijos politika bus tęsiama, komunistų partija galutinai pasirinks strategiją prisitaikyti prie kiekvienos naujai kylančios situacijos atskirai. Kaip ką tik aptarta, tokia politika palaipsniui sukurtų politinio dalyvavimo formas, kurios galėtų atvesti politinę sistemą prie autoritarinio režimo liberalizacijos. Vis dėlto įmanomi ir kitokie keliai: nuo staigaus politinio dalyvavimo išaugimo, kurį Tiananmenio įvykių pavyzdžiu sukeltų politinės vadovybės atsitraukimas nuo autoritarinės politikos iki (nors tai atrodo mažai tikėtina) konservatorių reakcijos, kuri apribotų ar atsisakytų kontroliuojamos ekonominės modernizacijos strategijos.

3. Problemos, kurias Kinija turėtų išspręsti, norėdama išlaikyti ekonomikos augimą.

3.1. Valstybinių bankų gelbėjimas

Kinija pasiruošusi pritarti daugiamilijardinės dolerių sumos planui savo nemokių valstybinių bankų kapitalo struktūros atnaujinimui per vyriausybės kapitalo injekcijas.

Lou Jiwei, finansų viceministras teigia, jog sprendimas gelbėti šalies pagrindinius bankus buvo priimtas svarbiame Komunistų partijos susirinkime spalio mėn.
Finansų ministerija ir Kinijos Liaudies bankas, centrinis bankas, derina visapusiško paketo detales tęsti Kinijos svarbiausiai ekonominei reformai.
Kinijos vyriausybė pasiruošusi panaudoti įvairius metodus ir įvairius būdus įdėti naujus resursus į bankus.
Kadangi Kinija turi daug pagrindinių bankų, manoma kad kapitalo struktūros pakeitimas tęsis daugelį metų.
p. Lou nepateikė planuojamo gelbėjimo kainos įvertinimo. Oficiali statistika įvardyja nevykdomas paskolas „didžiuosiuose keturiuose“ valstybiniuose bankuose kaip sudarančias 23 procentus visų aktyvų, apie Rmb 2,000 milijardų ($240 milijardų), bet nepriklausomi ekonomistai kelia šį skaičių aukščiau, iki 40 procentų arba apie Rmb3,500 milijardų.
Tokie skaičiai parodo, kad visi keturi didieji – Kinijos Bankas, Kinijos Konstrukcijos Bankas, Pramoninis ir Komercinis Kinijos Bankas, Žemės Ūkio bankas – yra formaliai tariant nemokūs. Be to, pagrindinių bankų netvirtumas yra nurodomas kaip esminis barjeras svarbiai finansinei reformai, tokiai kaip greitesnis vidaus palūkanų normų liberalizavimas ir kapitalo bei valiutos kontrolės mažinimas.
Wen Jiabao, premjero, kuris pradėjo savo penkerių metų kadenciją kovo mėnesį, vyriausybė žymėjo naują ryžtą reformuoti didžiuosius bankus ir pakeisti jų kapitalo struktūrą, įtikinti užsienio investuotojus daryti strategines investicijas ir gali.ausiai paruošti juos kotiravimui viduje arba Honkonge.
Kinijos valdžios atstovai pareiškė, jog pritarimas bet kokio banko kapitalo restruktūrizavimui priklausys nuo jo pažangos į geresnį valdymą.
Pagrindinė problema čia yra ne bankų kapitalo restruktūrizavimas, bet institucinė reforma. Jei nebus institucinės reformos, įdėti pinigai bus tiesiog iššvaistyti.
Su bendromis vyriausybės biudžeto pajamomis tik Rmb 1,649 milijardų praeitais metais, kapitalo struktūros pakeitimo našta yra sunki.
Šalies vyriausybėje buvo svarstoma iš kur gauti šitiek lėšų, kaip problemos sprendimai buvo paminėti pinigų spausdinimas, valstybės skolos išdavimą ir PboC (Kinijos Liaudies Banko) dalies Kinijos $400 milijardų užsienio valiutos rezervų panaudojimą.
Pirmaujantys kandidatai kapitalo injekcijai yra Kinijos Konstrukcijos Bankas ir Kinijos Bankas, kurie abu tikisi kotiruotis Honkonge 2004 ar 2005 metais. Bet kai kurie analitikai teigė, kad tokie grafikai gali būti pernelyg optimistiški.

3.2. Palūkanų normos reguliavimas

Kinijos ekonomika gali perdegti jeigu centrinis šalies bankas neperims pinigų tiekimo kontrolės.
“Kokia šuo metu yra palūkanų norma Kinijoje”, – jeigu šio klausimu pradėtume pokalbį su aukštu Kinijos Centrinio banko pareigūnu, jis pradėtų raustis po krūva popierių ieškodamas atsakymo. Ši anekdotinė situacija nekelia juoko. Tokį sutrikimą galimą paaiškinti tuo, kad Kinijoje palūkanų normos vaidina mažą vaidmenį, nes pinigai yra skolinami mažai dėmesio skiriant į kainas. Tačiau tokiu atveju pradedama suvokti, kad bus labai sunku atšaldyti įkaitusią Kinijos ekonomiką remiantis klasikiniu kapitalistinės ekonomikos būdu: prašyti didesnių palūkanų už skolinamus pinigus.
Jeigu Kinijos ekonomika perdegs, tai pasekmės bus globalios, nes per penkerius metus šios šalies ekonominis augimas sudarė ketvirtį visos pasaulinės ekonomikos. Centrinis bankas desperatiškai bando kovoti su pinigų pasiūla bei jų skolinimu. Todėl trečią kartą per pastaruosius aštuonis mėnesius Centrinis Bankas padidino depozito dydį, kurį kiekvienas bankas turi laikyti Centriniame Banke.
Šalia šių reikalavimų, c. bankas bei šalies vyriausybė prainstruktavo šalies bankus, kad šie neplėstų paskolų davimo sektoriaus, kuris pastaruoju metu, jų manymu auga pernelyg greitai: statyboms, automobiliams, buitinėms reikmėms ir t.t. Centrinis bankas taip pat padidino palūkanų normą bankams, tačiau pačiuose bankuose, iš kurių skolinasi firmos ir verslininkai, ir kurios yra pagrindinis dalykas laisvos rinkos ekonomikoje, palūkanų normos jau dveji metai kai nėra keičiamos.
Kinijos vyriausybės pozicija yra tokia, kad šalies ekonomika “perkaito” tik šiame sektoriuje, kai tuo tarpu tai yra kur kas platesnė problema. Kaip visada, Kinijos ekonomika yra mistinis dalykas, užmaskuotas po krūvomis įvairiausiosios statistikos. Duomenys rodo, kad lyginant su pernai metų pirmuoju ketvirčiu, šiais metais investicijos išaugo 50 proc. savaime suprantama, kad šie duomenys yra pakankamai padidinti, nors remiantis gana patikimais šaltiniais galima teigti, kad šis augimas yra virš 30 proc.
Jeigu šuo metu Kinijos ekonomika dar nėra perdegusi, tai matyti požymiai, kad taip gal atsitikti artimiausiu metu. Didžiausia grėsmė slypi tame, kad Kinijos finansinė sistema yra nepajėgi efektyviai panaudoti visą gaunamą kapitalą. Didėjantis skolinimas gali privesti prie to, kad įvyks dar viena negražintų paskolų banga. Išsivysčiusioje ekonomikoje ši problema būtų išspręsta didinant palūkanų normą. Tačiau ekonomikoje yra toks įdomus dalykas, kad valstybė negaliu tuo pačiu metu kontroliuoti valiutų kursus ir didinti palūkanų normas. Tol kol juanis yra pririštas prie JAV dolerio, centrinis bankas mažai ką gali padaryti siekiant pagerinti monetarinį situaciją. Didžiulės kapitalo įplaukos didina spaudimą juaniui. Norėdamas jį sumažinti centrinis bakas turi pirkti užsienio valiutą, kas suteikia daugiau privalumų šalies bankams. Tokiu atveju ba.nkai turi tokius rezervus, kas jiems leidžia nepasyti reikalavimų didinti rezervus.
Todėl šiuo metu ekonomistai diskutuoja apie tai ar vertėtų nuvertinti juanį. Taip reikėtų padaryti ne vien dėl to, kad juanis atpigtų, bei ir todėl, kad taip Pekinas atgautų kontrolę monetarinės politikos srityje. Vidutinės trukmės laikotarpyje Kinija turėtų leisti palūkanų normai laisvai “plaukioti”. Tačiau taip neatsitiks kol bankų sistema yra geresnėje padėtyje.
Dauguma užsienio ekonomistų mano, kad šiuo metu Kinijos vyriausybė turėtų arba perkainuoti juanį arba pririšti jį prie valiutų krepšelio. Tačiau per mažas perkainojimas gali nesumažinti kapitalo įplaukų, nes visi tikėsis, kad vieną dieną juanio kursas pakils. Todėl norint tokius lūkesčius sugriauti reikia įvykdyt gana radikalius pakeitimus ir todėl mažai tikėtina, kad šiemet Kinijos vyriausybė imsis kokių nors priemonių. Ji gali sugriežtinti kapitalo kontrolę, kas leistų šalies centriniam bankui padidinti palūkanų normą. Bet vyriausybė gali neleisti daryti, nebent infliacija viršytų 5 proc. ribą. Iš kitos pusės, jeigu kapitalo įplaukos ir toliau didės tokiais tempais, tai iki metų galo infliacija padvigubės. Ir tada bus klausiama ne apie tai, ar ne per greitai auga Kinijos ekonomika, bet kaip greitai ji sulėtės.

3.3 Infliacijos pavojus

Kinijos ekonomika auga perdaug greitai ir šalies vadovai tai žino. Paskutinėmis savaitėmis jie žadėjo imtis griežtų priemonių, kad viskas atvėstų, tačiau nėra aišku ką jie gali padaryti ar padarys. Sklinda gandai, jog Kinijos Centrinis Bankas gali pakelti palūkanų normą pirmą kartą per devynerius metus.
Valdžia bandė apriboti investicijas, kainas ir paskolas administraciniu dekretu. Stovintis prieš juos išbandymas būtų sunkus politikos kūrėjams bet kokiu atveju: sulėtinti ekonomikos augimą pakankamai, kad užtikrintų nuoseklųjį augimą, bet ne taip daug, kad sukeltų nuostolingą žlugimą ar baisų kietą nutūpimą. Tačiau Kinijos politikos kūrėjų užduotis yra dvigubai sunkesnė, nes jie turi žymiai mažiau priemonių nei jų kolegos išsivysčiusiose šalyse. Tūkstančiai valstybės valdomų įmonių, taip pat ir bankų sistema, ne itin gerai atsako į kainų signalus ar palūkanų normas. Ne tik 1.2 milijardo kinų tikisi iš savo valdžios šios sunkios užduoties išsprendimo, bet ir visas kitas pasaulis suinteresuotas Kinijos ekonomikos gerove.
Per paskutinius trejus metus, Kinija turėjo vieną trečiąją globalaus ekonominio augimo (apskaičiuota iš perkamosios galios), o tai dvigubai viršijo Amerikos ekonomikos augimą. Paskutiniais metais, oficialus Kinijos BVP augimas siekė 9,7 . Tačiau tai neatitinka tikrajam augimui, kurį kai kurie ekonomistai įvardina kaip 13 .
Taip sparčiai auganti Kinijos ekonomika buvo kaip atrama kitoms ekonomikoms, „žindomoms“ iš importo, kuris tik per paskutinius metus išaugo 40 . Kol Amerikos gamybos apimtis sumažėjo per paskutinius trejus metus, Kinijos gamybos apimtis išaugo beveik 50 . Rezultate, Kinijos paklausa įvairiems produktams labai staigiai išaugo, pakeldama kainas. Praeitais metais Kinija suvartojo 40  viso pasaulio cemento. Ji taip pat vienu trečdaliu pakėlė globalų naftos suvartojimą, 90  išaugo pasaulio plieno paklausa ir daugiau negu 100  vario paklausa. Jei Kinijos ekonomika staigiai sulėtės, prekių kainos visur sumažės, ypatingai pakenkiant gamybininkams tokiose šalyse kaip Rusija, Brazilija ir Australija, kurios taip pasipelnė iš Kinijos augimo.
Didžiausius nuostolius iš Kinijos žlugimo patirtų jos azijiečiai kaimynai. Paskutiniais metais Kinija vidutiniškai įtakojo beveik pusę kitų Rytų Azijos ekonomikų bendro eksporto augimo. Pagal apskaičiavimus, Japonijos eksportai ir išlaidos susijusios su eksportu į Kiniją sudarė vieną trečdalį praeitų metų Japonijos BVP augimo. Taigi, Kinijos ekonomikos augimo sulėtėjimas atskleistų įsisenėjusią Azijos šalių asmeninio vartojimo silpnybę. Neseniai įvykęs pakilimas regione perdaug priklausė nuo eksp.orto į Kiniją. Nors Japonijos BVP augo su metiniu rodikliu 4,5 , antroje 2003 metų pusėje, vartotojų išlaidos augo tik 1 . Pietų Korėjoje, Hong Konge, Taivanyje ir Singapūre, vartotojų išlaidos šiek tiek nukrito per paskutiniuosius metus.
Kinijos ekonomikos kritimas kur kas mažiau paveiktų Ameriką ir Europą, tačiau kai kurios kompanijos tikrai nukentėtų. Eksportas į Kiniją sudarė maždaug vieną penktąją viso eksporto iš Amerikos ir Europos Sąjungos augimo paskutiniai metais. Tačiau didžiausia rizika šioms ekonomikoms yra kas kita – Kinijos finansinių rinkų žlugimo netiesioginis poveikis. Kitas pavojus yra tai, jog Amerika priklauso nuo Kinijos pagalbos finansuoti jos biudžetą ir esamos sąskaitos deficitą. Amerikos Iždo įsipareigojimų įsigijimais, Kinija, kartu su Japonija, padėjo sulaikyti pajamas ir tuo pačiu Amerikos nekilnojamojo turto koeficientus. Jei Kinijos ekonomika ir toliau tęs perkaitinėti, esamosios Kinijos sąskaitos perteklius gali labai greitai pavirsti deficitu, o tada jos Centriniam Bankui nebereiktų pirkti Amerikos Iždo, palaikyti valiutai.
Laimei, yra kelios priežastys manyti, jog galima išvengti Kinijos kieto nusileidimo, nežiūrint visų sunkumų. Šiuo metu, Kinijos politikos kūrėjai pradeda stabdyti reikalus ankščiau, nei tai buvo daryta ankstyvais 1990-tais, kai infliacija buvo aukštesnė, o investicijos ir paskolos augo net greičiau nei šiandien. Ir, kitaip negu kitos Rytų Azijos valstybės, kurios smarkiai nukentėjo per vėlyvų 1990-tų ekonomikos krizę, Kinija turi esamos sąskaitos perteklių ir nedidelę užsienio skolą.
Greičiausiai, didžiausias rūpestis pasaulio ekonomikai yra Amerikos ir Kinijos monetarinės politikos „suvienyto susiveržimo“ perspektyva. 1  palūkanų norma JAV yra pavojingai žema, šaliai su 5  BVP augimu. Jei Amerikos Federaliniai Rezervai privalės padidinti normas žymiai greičiau nei tikimasi ir jei tai įvyks kartu su Kinijos ekonomikos staigiu kritimu, fondų biržų globalus augimas sustotų. Beijingo monetarinės politikos pranešimai iki šiol ne tokie svarbūs kaip Delfų žodžiai (Alano Greenspano, Federalų viršininko). Tačiau, Kinijos ekonomikos svoris pasaulyje greitai padarys tuos pranešimus svariais.

3.4. Privačios ekonomikos puoselėjimas

Stiprios, ekonomiškai išsivysčiusios valstybės pagrindas yra privatinė nuosavybė. Reformuojamos Kinijos valdžia atsižvelgė ir į šį aspektą. Tam Kinijos Parlamentas formaliai patvirtino konstitucines pataisas, kurios padės apsaugoti privačią nuosavybę ir žmogaus teises. Prieš priimant naujas konstitucijos pataisas, Kinijoje vyravo suvienytos visuomenės nuosavybės ekonomika, kuri stokojo gyvybės. Tačiau pritaikius reformas ir atsidarius išorės pasauliui, Kinų valdžia paskatino diversifikuotų ekonomikos elementų vystymąsi, primygtinai reikalaudama visuomenės nuosavybės pirmumo.
Todėl tiek individuali tiek privati ekonomika sparčiai vystėsi. Iki 1997 metų pabaigos, registruotų pramoninių ir komercinių įmonių individualios ir privačios nuosavybės skaičius siekė 29,47 milijonų, ir turėjo 65,87 milijonų darbuotojų; Kinų-užsienio bendrų įmonių, Kinų-užsienio kooperatyvinių įmonių ir užsienio įmonių skaičius siekė 236 000, pritraukiant 303 milijardus juanių užsienio kapitalo; registruotų akcinių ir akcinių kooperatyvinių bendrovių skaičius siekė 680 000 su 1730,2 milijardo juanių kapitalu. Šių įmonių vystymasis ir plėtra suvaidino labai svarbų vaidmenį daugeliu aspektų, tokių kaip patogumų kasdieniniame žmonių gyvenime užtikrinimas, kompensuojant statybos fondų stoką, ir pristatant pažangias technologijas ir valdymą iš užsienio.
Tuo pačiu metu visuomenės nuosavybės ekonomikos kontrolė ir toliau stiprinama. 1997 metais, bendras vidaus produktas, pasiektas nuosavybės ekonomikos dėka siekė 75,8 % bendro BVP. Dabar abipusio diversifikuotos nuosavybės ir visuomenės nuosavybės ekonomikos vystymosi modelis kaip pagrindinis buvo iš esmės suformuotas.

Žingsniai buvo padaryti baigiamąją kasmetinio Parlamento susirinkimo, naci.onalinio liaudies kongreso, dieną, kurios metu ministras pirmininkas Wen Jiabao ir kiti aukščiausi pareigūnai taip pat tęsė savo pastangas parodyti vyriausybę kaip vargingųjų ir bejėgių globėją.

Tuo tarpu Kinijos teisės ekspertai ir netgi įstatymų leidėjai teigė, kad konstitucinės pataisos, kurios buvo nuspręstos uždarame valdančiosios Komunistų Partijos posėdyje ir formaliai patvirtintos neves prie kokių nors žodžio ir politinio protesto apribojimų nuėmimo. Kinijos Konstitucija yra pavaldi partijai ir yra dažnai keičiama, kad atspindėtų pasikeitimus oficialioje ideologijoje.
Tai tik patvirtina ministro pirmininko žodžiai kurie teigia, jog vyriausybė išlaikys atsargų, laipsnišką požiūrį į politinius pasikeitimus ir tuo pačiu metu sutelks dėmesį į perkaistančią ekonomiką ir pašlijusią bankininkystės sistemą.

2,900 narių įstatymų leidžiamasis organas patvirtino 13 pakeitimų seriją Konstitucijai. Vienas jų sako „Valstybė gerbia ir saugo žmogaus teises“.
Kitas pakeitimas tvirtina, „Piliečių teisėta privati nuosavybė yra neliečiama,“ ir jis teigia, kad valstybė saugos privačią nuosavybę ir suteiks kompensaciją, kada ji bus konfiskuojama.
Įstatymų leidžiamasis organas taip pat leido įvesti į Konstituciją kai kuriuos šalies pusiau atsistatydinusio (išėjusio į pensiją) lyderio Jiang Zemin’io esminius devizus, tokiu būdu pastatant jį ant oficialios ideologinės pakylos greta Mao Zedong’o ir Deng Xiaoping’o.
Mažai tikėtina, kad konstituciniai pakeitimai turėtų tiesioginės įtakos teismo bylų baigtims, teigė Kinijos teisės ekspertai, nes teismai paprastai netikrina įstatymų ir vyriausybės sprendimų adekvatiškumo Konstitucijai.

Priimtos naujosios konstitucinės nuostatos, kurios yra labai neapibrėžtos, turės reikšmės jei įstatymai atitiks konstitucijos pakeitimus. Kitaip jie būtų buvę daugiau simboliški nei teisiški .

Privačios nuosavybės pataisa buvo greičiau privačių įmonių augančios ekonominės ir politinės galios pripažinimas nei veiksminga teisinė garantija, teigė teisės ekspertai. Šis požiūris netgi buvo atkartotas Parlamento narių:
Aukščiausi Kinijos valdžios organai mėgins paversti pareigūnus labiau besilaikančiais įstatymų ir sąžiningesniais, skatindami viešą ir kolektyvinį sprendimų priėmimą, bet tuo pačiu jie teigia, jog Konstitucija turi būti palikta Komunistų Partijos vadovavimui.

Paklaustas apie vyriausybės poziciją Taivanio artėjančių prezidento rinkimų ir referendumo dėl santykių su žemynine dalimi klausimu Wen’as laikėsi prislopinto požiūrio, priimto kontinentinės Kinijos pareigūnų pastarosiomis savaitėmis.

Kovo 20 d. Taivaniečiai pasirinks tarp dabartinio prezidento Chen Shuibian, kuris Kinijos nuogastavimu gali nuvesti salą į nepriklausomybę ir Nacionalistų partijos kandidato Lian Chan, kuris laikosi taikesnio požiūrio į kontinentinę Kiniją. Kinijos pareigūnai visumoje vengia grasinimų, kurie gali pritraukti daugiau balsų Chen’ui.

Wen teigė, kad jo vyriausybė yra nepalenkiamai prieš bet kokią Taivanio nepriklausomybės formą, bet jis vengė minėti karinius veiksmus, nurkeipdamas dėmesį į kontinentinės Kinijos bendro“vystymosi ir klestėjimo“ pažadus.

Wen taip pat atmetė neseniai Žymaus Kinijos chirurgo Jiang Yanyong’o pareikštą raginimą pakeisti oficialų 1989 m. politinių protestų smerkimą. Parlamentinio posėdžio pradžioje Jiang išplatino laišką, kviečiantį aukščiausius vyriausybės ir partijos lyderius peržiūrėti studentų vadovaujamus protestus ir pasmerkti jėgos naudojimą juos nuslopinti.

„Vienybė ir stabilumas yra svarbesni nei bet kas kita ir būtent tuo aš labiausiai rūpinuosi kaip premjerministras,“ teigė jis.

4. Kinijos įtaka Azijoje

4.1. Kinijos reformos santykiuose su kaimynėmis

Azija performuojama dviejų fundamentalių tendencijų – naujos saugumo aplinkos, kuri primena senovės Kinijos duoklės mokėjimo sistemą ir Kinijos minkštos valdžios augimo.

Kinijos įtako.s ir valdžios didžiajai Pietryčių Azijos daliai padidėjimas pastaruoju metu yra nepaprastas. Japonijos ir Asean, Pietryčių Azijos Tautų Asociacijos, narių aukščiausio lygio susitikimą Tokijuje gruodžio mėn. galima buvo interpretuoti kaip tiesioginę Japonijos reakciją į šį Kinijos kaip pagrindinio veikėjo – ir varžovo – iškilimą Azijos scenoje.

Eisuke Sakakibara, Keio Universiteto profesorius ir buvęs Japonijos finansų ministro pavaduotojas, neseniai kalbėjo Kuala Lumpure apie Kinijos kaip didžiulės galios pakartotinį iškilimą po 150 metų ramybės. Kinija atrodo atkuria savo imperinę saugumo sistemą ir aplinką dar kartą, bet šį kartą švelnesniu ir taktiškesniu būdu.

Neseniai Pekino Universiteto tarptautinių Santykių Instituto paskelbta publikacija pateikė originalią perspektyvą apie Kinijos naująją saugumo aplinką, kuri aiškiai turi gilias implikacijas Pekino santykiams su jo Azijos kaimynais.

Pekino naujoji aplinka galėjo būti sumodeliuota pagal senovės Kinijos duoklininkų (priklausomų valstybių) sistemą, kuri buvo pradėta valdant Mingų dinastijai ir ištobulinta valdant Cingams. Kinijos Mingų/Cingų duoklininkų sistema buvo pagrįsta trimis kardinaliais punktais:

Pirma, Kinija laikė save regiono „centrine širdimi“; ši duoklininkų sistema užtikrino Kinijai jos bendrą saugumo aplinką.

Antra, kad užtikrinti jos vidinį stabilumą ir klestėjimą, Kinijai buvo reikalinga stabili aplinka, betarpiškai supanti Vidurio Karalystę.

Trečia, Kinijos imperatorius iš principo duodavo daugiau paslaugų priklausomoms valstybėms ar karalystėms nei jis gaudavo iš jų. Už šį dosnumą imperatorius įgydavo jų pagarbą ir geranoriškumą.

Pagal Pekino Universiteto publikaciją, karališkieji Cingų (Qing) archyvai nurodo, kad šis gerai nusistovėjęs sutvarkymas išdėstė skrupulingą duoklės Kinijos dvarui sistemą. Korėja turėjo mokėti duoklę kartą per metus, Ryukyu Karalystė (apimanti šiandienines Okinavos salas) kartą per du metus, Annam (šiaurės Vietnamas) kartą per tris metus, Siamas (Tailandas) kartą per keturis metus, Sulu (pietų Filipinuose) kartą per penkis metus ir Burma (Mianmaras) bei Laosas kartą per 10 metų.

Kokios tendencijos vyksta dabartiniuose Kinijos santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis ir apskritai su visu regionu? Visu pirma Kinijos betarpiškos išorinės aplinkos stabilizacija vyksta įspūdingu greičiu, ką rodo jos draugiškų santykių atkūrimas su Indija, antra – atskiros karinių jūros laivynų pratybos su Indija ir Pakistanu Šiaurės Kinijos Jūroje, aktyvus vaidmuo šešiašalėse derybose dėl Korėjos Pusiasalio ir besitęsiančios derybos dėl Asean-Kinijos laisvosios prekybos zonos iki 2010 m.

Laisvosios prekybos zonos projektą galima traktuoti kaip Kinijos duoklininkų sistemos tęsinį po Pietryčių Aziją, ypatingai Pekinui duodant daugiau nei gaunant, suteikiant palankiausios nacijos statusą Vietnamui, Laosui ir Kambodžai net prieš joms prisijungiant prie Pasaulio Prekybos Organizacijos.

Kinija suteikė (perleido) prekybos perviršius (aktyvuosius saldo) savo mažesnėms Azijos kaimynėms – įskaitant Japoniją nuo 2003 m. – laikantis duoklinės sistemos principo „duok daugiau, paimk mažiau“. Kaip pavyzdys duomenys pateikti 1 lentelėje. Šie prekybos perviršiai (aktyvūs saldo) nukreipia ekonominį augimą į mažesnes šalis, tuo būdu patvirtinant Kiniją kaip Azijos ekonominės sistemos širdį šiandien.

1 lentelė Kinijos dešimt pagrindinių prekybos partnerių.

Nr. Šalys ar regionai Importas ir eksportas (mln. dolerių) Eksportas mln. dolerių Importas mln. dolerių
1 Japonija 66.2 32.4 33.8
2 JAV 61.5 42.0 19.5
3 EU 55.7 30.2 25.5
4 Hong Kongas 43.8 36.9 6.9
5 Azija 27.1 12.2 14.9
6 ROK 25.0 7.8 17.2
7 Taivanis 23.5 4.0 19.5
8 Australija 6.3 2.7 3.6
9 Rusija 5.7 1.5 4.2
10 Kanada 4.7 2.4 2.3

1) Government Publication Beijing Review , 2004, p. 14
Kinija taip pat tapo „brolišku pavyzdžiu“ Vietnamui, lygiai kaip ji buvo kultūriškai .praeityje; Vietnamo lyderių dabartinės reformos yra įkvėptos Kinijos. Panašiai Indija atrodo randa įkvėpimą Kinijos „išorinio stabilizavimo“ pastangose, sutvarkydama savo nuosavą Pietų Azijos regioną ir susitelkdama ties Kinijos stiliaus ekonominėmis reformomis.

Tačiau yra fundamentalus skirtumas tarp Kinijos naujojo regionalizmo ir buvusiojo Mingų bei Cingų dinastijų metu. Kinijos dabartiniai lyderiai, Prezidentas Hu Jintao ir Premjeras ministras Wen Jiabao yra kuklesni, žemiškesni ir labiau „rafinuoti“ nei didieji Pekino imperatoriai. Dabartinis Kinijos devizas „daugiau pasitikėjimo, daugiau bendradarbiavimo“ suteikia Kinijai geresnį šansą tapti regiono „centrine širdimi“ dar kartą.

Etninių Kinijos bendruomenių Pietryčių Azijoje įtaka ir reikšmingumas išaugo padidėjus Kinijos „minkštajai“ valdžiai. Džiaugsmingos Kinijos Naujųjų Metų šventės visoje Azijoje šį mėnesį yra šios naujos geopolitinės tendencijos simbolis.

4.2. Didėjanti Kinijos galia Centrinėje Azijoje

Nedidelis Alashankou miestelis Kinijos ir vienos iš Centrinės Azijos valstybių pasienyje per paskutinius metus labai stipriai pasikeitė. Nauji gyvenamųjų namų kvartalai, pramogų verslo atsiradimas: kazino ir t.t. Visa tai gana keista, turint omenyje, kad šis Kinijos regionas ilgą laiką buvo vienas skurdžiausių šalyje.
Visa tai rezultatas ilgų pasiruošimų ir darbų, kurie buvo apvainikuoti šį mėnesį pasirašius susitarimą dėl naftotiekio, kuris eis per šį regioną, tiesimo. Tai sukels ekonominį sprogimą. Tačiau pats svarbiausias dalykas šioje istorijoje yra tas, kad nuspręsdama finansuoti naftotiekio tiesimą, Kiniją parodo didėjantį susidomėjimą Centrine Azija. Pekino ambicijos neapsiriboja vien tik šio regiono naftos pirkimu. Kinijos siekis užsitikrinti saugų naftos tiekimą yra tik vienas iš būdų kaip sustiprinti ir išplėsti savo įtaką regione, kuriame jau ilgą laiką dominuoja senas Kinijos konkurentas – Rusija.
Kinijos veržimąsi į Centrinę Aziją galima laikyti kaip natūralų tęsinį ambicingo plano, apgyvendinti tolimą vakarinę Xinjiango provinciją, kurioje Kinijos mastais gyvena mažai žmonių – tik 18 mln. Taip darydamas Pekinas tikisi visiems laikams neutralizuoti vietinių Uigurų, tiurkų etninės mažumos, išpažįstančios Islamą ir palaikančios glaudžius ryšius su Kazachstanu bei kitomis šio regiono valstybėmis, separatistinį judėjimą.
Su sąlyginiu Rusijos ekonominiu smukimu, Kinijos ekonomika atrodo labai patraukliai Centrinės Azijos valstybėms. Tai reiškia, kad Pekinas atsiduria tokioje pozicijoje, kurioje jis tampa vos ne pagrindiniu dirigentu, o tai reiškia, kad Kinija tampa pajėgi daryti spaudimą kaimyninėms valstybėms, kad šios neremtų separatistų ir islamistų.
Analitikai teigia, kad Uzbekistanas ir Turkmėnistanas nusprendė pasekti Kazachstano pėdomis reformuojant ekonomika remtis Kinija, o ne Vakarų tarptautinėmis finansų institucijomis. Be to, Kinijos autoritarinė ir jos propaguojama centrinė planavimo politika šioms valstybėms yra artimesnė ir geriau suprantama.
Tuo tarpu Pekinas įtemptai kuria naujus saugumu ryšius Centrinėje Azijoje, tam kad galėtų apginti savo energetinių išteklių poreikį. Tačiau šis regionas yra domina ne tik Kiniją. Čia savų interesų siekia Rusija, Indija, Pakistanas, Iranas ir Turkija. Jose dalyvauja ir Jungtinės Valstijos, turinčios karinę bazę Uzbekistane bei realiai kontroliuojančios Afganistaną.
Rusija šiame regione bando sukurti kažką panašaus į OPEC tipo valstybių kartelį. Tuo pačiu Indija stiprina savo pozicijas Tadžikistane. Kinija savo įtaką šiam regione didina per taip vadinamąją Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, įkurtą 2001 m. ir kurios narėmis yra Rusija, Kinija, Uzbekistanas, Kirgizija, Kazachstanas bei Tadžikija. Kiniją pirmą kartą savo istorijoje prisijungė kolektyvinio saugumo sutarties. Pekinas kartu su Kirgizija vykdė bendras karines pratybas, taip pat jis vakarinėje šalies dalyje laiko greitos parengties būrius, kurie padėtų numalšinti neramumus Tibete, Xinjiange arba garantuotų sienos su vie.na iš Šanchajaus grupės narių saugumą.
Didėjantis Kinijos įsitraukimas į saugumo struktūras Centrinėje Azijoje žymi pokytį valstybės politikoje. Pekinas stengiasi įtikinti savo silpnus kaimynus, kad tokie pokyčiai yra susiję su kova prieš terorizmą ir jis įdėjo daug pastangų keičiant retoriką ir diplomatiją, kad parodytų save kaip naują supervalstybę, kuri neturi jokių agresyvių intencijų. Jos politikai kalba, kad nereikia kreipti dėmesio į valstybių skirtumus tiek ekonomine, tiek teritorine prasme. Anot jų, Kinija sustiprėjo tik taikių priemonių pagalba ir visa tai atneš naudos ne tik jai, bet ir jos kaimynams.
Daugumai Vakarų ekspertų Kinijos siekiai atrodo labiau padiktuoti realizmo, nei kokios nors idealistinės ideologijos. Dauguma Centrinės Azijos gyventojų vis dar yra įtakojami to propagandos, kuri sovietiniais laikais buvo skleidžiama apie Kiniją: mongolų ir kinų ordų grėsmė ir t.t. Vargingai gyvenantys buvusių sovietinių respublikų gyventojai su įtarimu žiūri į kinų sukiojimąsi aplink bei jų kalbas apie sienų apsaugą, terorizmą ir vandenį.
Tačiau vis gi atrodo, kad pamažu visa tai tampa praeitimi. Kazachstano diplomatai r politikai pamiršo konfliktą tarp SSRS ir Kinijos, kuris vyko šios valstybės žemėje. Vis tai praeitis, o dabartis – didėjantis ekonominis bendradarbiavimas. Kazachstanas ne tik sutiko statyti naftotiekį į Kiniją, jis taip pat sutiko prisidėti prie 3 tūkst. km ilgio geležinkelio magistralės, sujungsiančios Kiniją su Vakarų Europa, tiesimo.

5. Dabartiniai Kinijos ekonomikos rodikliai ir valstybinės prioritetai

5.1. Kinijos politika

Kinija – daugiapartinė valstybė. Be vadovaujančios KKP (Kinijos Komunistų Partijos), Kinijoje yra aštuonios nekomunistinės partijos. Nuo įsikūrimo laikų, šios partijos įvairiapusiškai bendradarbiauja su KKP.
Nekomunistinės partijos pritarė KKP šūkiui palaikyti Kinijos Liaudies Politinę Konsultacinę Konferenciją (KLPKK) ir dalyvavo Pirmojoje Plenarinėje Sesijoje 1949 metų rugsėjį, kartu su KKP ir kitais demokratiniais judėjimais. Šioje sesijoje buvo priimta Bendra Programa kaip laikinoji konstitucija, taip pat išrinkta Centrinė Liaudies Vyriausybė, tuo pačiu sukuriant Kinijos Liaudies Respubliką (KLR).
Nuo tų laikų visos nekomunistinės partijos uoliai dalyvauja aptariant ir sprendžiant svarbias šalies politinio gyvenimo problemas. Daugelis nekomunistinių partijų atstovų buvo išrinkta Liaudies Kongreso deputatais ir įvairių lygių KLPKK komiteto nariais.
Daugelis nekomunistinių partijų narių užima vadovaujančius postus pastoviose Liaudies Kongreso komitetuose, KLPKK komitetuose, vyriausybės organuose, taip pat ekonomikos, kultūros, švietimo, mokslo ir technologijos departamentų įvairiuose lygiuose.
Nekomunistinės Kinijos partijos nėra nei neoficialios nei opozicinės partijos, tai draugiškos partijos, kurios „egzistuoja kartu ilgą laiko tarpą, kartu vadovauja, rodo palankumą vienos kitoms, pasidalina šlovę ir nesėkmę, laimę ir nelaimę“ su KKP. Tai partijos dalyvaujančios vyriausybės ir politiniuose reikaluose.

5.2. Užsienio reikalų politika

Kinija vykdo nepriklausomą ir taikią užsienio politiką, nukreiptą į taiką. Pagrindiniai šios politikos tikslai yra saugoti šalies nepriklausomybę ir suverenitetą, siekti sukurti ilgalaikę ir palankią tarptautinę aplinką Kinijos reformai, atsidaryti išorės pasauliui ir modernizacijai, palaikyti pasaulyje taiką ir skatinti bendrą vystymąsi.
Nepriklausoma ir taiki Kinijos užsienio politika susidaro iš šių pagrindinių komponentų: Tvirtai laikytis nepriklausomybės. Kinija nustato savo požiūrius ir politiką tarptautinėms problemoms nepriklausomai. Tarptautiniuose santykiuose, Kinija nuspręs kokia bus jos pozicija priklausomai nuo santykių teisingumo ir neteisybės, niekada nepasiduos stipresnių valstybių įtakai ir nekurs jokių sąjungų, įtakojančių kelių nacijų valdymą. Palaikyti pasauly.je taiką.
Kinija nedalyvaus jokiose ginklavimosi varžybose ir nevystys kariuomenės. Kinija greičiau tvirtai laikysis opozicijoje hegemonizmui, jėgos politikai ir agresyviai ekspansijai bet kokioje formoje; ir tvirtai laikysis opozicijos jei vienos šalys pažeidžia kitų suverenitetą ar teritorinį vientisumą ar kliudo kitų šalių tarptautiniams santykiams, pasiteisindami etninėmis, religijos ar žmogaus teisių problemomis. [8., p.1]
Sukurti draugiškus ir kooperacinius santykius. Kinija siekia sukurti ir išvystyti draugiškus ir kooperacinius santykius su visomis šalimis, penkių pagrindinių principu pagrindu: abipusė pagarba suverenitetui ir teritorijos vientisumui, abipusis nepuolimas, abipusis nesikišimas į kitos šalies tarptautinius santykius, lygybė ir abipusė nauda ir taiki koegzistencija. Kinija nekurs savo santykių su kita valstybe socialinių ir ideologinių sistemų pagrindu. Vystyti geros kaimynystės santykius.
Kinija aktyviai vysto draugiškus santykius su kaimyninėmis valstybėmis, palaiko regione taiką ir stabilumą ir skatina ekonominį bendradarbiavimą regiono lygyje. Kinija tvirtina, kad palikti istorijos konfliktai dėl sienų, teritorijos ir teritorinių vandenų turi būti sprendžiami pokalbiais ir derybomis, teisingiems ir protingiems sprendimams priimti. Jei konfliktas negali būti greitai išspręstas, jis gali būti atidėtas tam tikram laikui, ieškant bendrų pagrindų ir paliekant skirtumus.
Neišspręstas konfliktas neturi veikti normalius tiesiogiai susijusių šalių santykius. Stiprinti vienybę ir bendradarbiavimą su besivystančiomis šalimis. Kinija visada laikė užsienio politikos pagrindu stiprinti vienybę ir bendradarbiavimą su besivystančiomis šalimis. Kinija visada priskyrė didelę svarbą besivystantiems visomis kryptimis draugiškiems ir bendradarbiavimo santykiams su Trečiojo Pasaulio šalimis, aktyviai palaikant papildomus ekonominius, prekybos, mokslinius ir technologijos bendradarbiavimo kanalus, stiprinant konsultacijas ir bendradarbiavimą tarptautiniais klausimais ir bendrai apsaugo besivystančių šalių teises ir interesus.
Atsidaryti išorės pasauliui. Kinija atsidaro išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims. Lygybės ir abipusės naudos pagrindu, Kinija aktyviai tvarko ekstensyvų tarptautinį bendradarbiavimą, skatinant bendrą vystymąsi. Kaip didžiausia pasaulyje besivystanti šalis ir pastovus JT (Jungtinių Tautų) Apsaugos Komiteto narys, Kinija siekia įdėti pastovias pastangas pasaulio taikai ir vystymuisi užtikrinti, o taip pat kuriant naują taikią, stabilią, teisingą ir pagrįstą tarptautinę politinę ir ekonominę tvarką.

5.2. Diplomatinių santykių su kitomis šalimis kūrimo pagrindiniai principai

KLR inauguracija 1949-jų metų spalio 1 dieną, Kinijos vyriausybė iškilmingai pripažino: „Ši vyriausybė yra vienintelė teisėta vyriausybė, atstovaujanti Kinijos Liaudies Respublikos žmonėms. Ji yra pasiruošusi diplomatinių santykių su visomis užsienio vyriausybėmis, kurios palaiko lygybės, abipusės naudos ir pagarbos šalių teritoriniam vientisumui ir suverenitetui principus, užmezgimui.“
Yra tik viena Kinija pasaulyje. Taivanio provincija yra neatskiriama KLR teritorijos dalis. Bet kuri šalis, norinti sukurti diplomatinius santykius su Kinija, turi parodyti pasiruošimą atskirti visus diplomatinius santykius su Taivanio valdžia ir pripažinti KLR vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos vyriausybę. Kinijos vyriausybė niekada netoleruos jokių kitų valstybių bandymus sukurti “dvi Kinijas” ar “vieną Kiniją, vieną Taivanį”; ji taip pat netoleruos bet kokių šalių, turinčių diplomatinius santykius su Kinija, bandymus užmegzti diplomatinius santykius su Taivanio valdžia.

5.3. Tarptautinių santykių vystymasis

Vadovaujantis aukščiau pažymėtais principais, Kinija sukūrė diplomatinius santykius su 19 valstybių per 19 mėnesių laikotarpį (nuo 1949 spalio iki 1951 gegužės). Nuo 50-tų antros pusės iki vėlyvų 60-tų, daug naujai nepriklausomybę gavusių v.alstybių užmezgė su Kinija diplomatinius ryšius.
Iki 1969 metų pabaigos, šalių, užmezgusių su Kinija diplomatinius ryšius, skaičius pasiekė 50. 1970 metais atsidarė durys leidžiančios Kinijai užmegzti ryšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tuo pačiu buvo atkurta Kinijos teisėta narystė Jungtinėse Tautose ir Apsaugos Komitete. Šie pasiekimai leido Kinijos tarptautiniams ryšiams pasiekti naują lygį.
Japonija, JAV ir kitos Vakarų šalys padėjo daugeliui Trečiojo Pasaulio valstybių užmegzti su Kinija diplomatinius santykius, tuo pačiu padidinant bendrą šalių, turinčių su Kinija diplomatinius santykius, skaičių iki 121 iki 1979 metų pabaigos. Devintą dešimtmetį dar daugiau Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos ir Okeanijos šalių užmezgė diplomatinius ryšius su Kinija. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios, Kinija užmezgė diplomatinius ryšius su tokiomis valstybėmis kaip Izraelis, Korėjos Respublika ir Pietų Afrika, taip pat ir su kitomis šalimis, atgavusiomis nepriklausomybę po Sovietų Sąjungos žlugimo. Iki 1998 metų pabaigos, 160 valstybių jau turėjo su Kinija diplomatinius ryšius. [10, p.20]

5.4. Kinijos ekonomikos augimo tendencijos rodikliai

Iki 1999 metų spalio 1 dienos KLLR praėjo didingą, bet vingiuotą 50 metų kelią, atnešusį didelius pasikeitimus Kinijos visuomenei.
Iki Naujos Kinijos įkūrimo 1949 metais, aukščiausi Kinijos metiniai rodikliai pagal pramonės ir žemės ūkio produktus buvo verpalai – 445 000 tonų, apranga – 22,79 milijardų metrų, anglis – 61 880 000 tonų, nafta – 320 000 tonų, elektros energija – 6 milijardai kwh, grūdai – 150 milijonų tonų, medvilnė – 849 000 tonų.
Nuo Naujos Kinijos įkūrimo, ypač praėjus 20 metų nuo reformos pradžios, atsivėrus 1978 metais išorės pasauliui, Kinija padarė didelius pasiekimus ekonomikoje ir socialiniame vystyme.
1998 metais BVP buvo 7955,3 milijardo juanių, tai 6,4 karto daugiau nei 1978 metais, skaičiuojant pastoviomis kainomis; pagrindinių pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamyba, tokia kaip grūdai, medvilnė, mėsa, aliejus, anglis, plienas, cementas, apranga ir televizoriai iš paskutiniųjų šoktelėjo į pirmas vietas pasaulyje.
Pagal Den Xiaopeng‘o socializmo su kinų bruožais kūrimo teoriją, 13-ame Nacionaliniame KKP (CPC) Kongrese, vykusiame 1987 metais, patvirtinta trijų etapų Kinijos ekonomikos vystymosi strategija. [9, p.1]
Pirma, padvigubinti 1980 metų BNP, likviduoti maisto produktų ir aprangos deficitą, kas pagrinde buvo įvykdyta devintojo dešimtmečio pabaigoje. Antra, keturis kartus padidinti 1980 metų BNP iki šimtmečio pabaigos, kas buvo pasiekta 1995 metais, t.y. ankščiau grafiko. Taip pat smarkiai padidinti eksportą. Pagrindiniai Kinijos eksportuotojai dabar būtų šie:

2 lentelė Kinijos dešimt pagrindinių eksportuotojų.
Nr. Eksportuotojai Kiekis įvertintas milijonais dolerių
1 Orient International (Holding) Co. Ltd. 1,776.19
2 China National Chemicals Import & Export Corporation 1,447.09
3 China National Cereals, Oils and Foodstuffs Import & Export Corporation 1,172.87
4 China National Arts and Crafts Import & Export Corporation 1,119.98
5 Motorola (China) Electronics, Ltd. 986.62
6 China National Coal Industry Import & Export (Group) Corporation 921.78
7 China Shipbuilding Trading Co. Ltd. 889.82
8 China National Electronics Import & Export Corporation 860.16
9 China National Machinery and Equipment (Group) Corporation 764.61
10 China National Petroleum Corporation 775.20
2) Government Publication Beijing Review , 2004, p. 33
Taigi Kinijos Vyriausybė patvirtino Nacionalinės Ekonomikos ir Socialinio Vystymosi 9-tą Penkmečio Planą ir ilgalaikius tikslus iki 2010-tų metų, kurie iškels naujus tikslus.
9-to Penkmečio plano (1996-2000) tikslai buvo šie: užbaigti antrą strateginio plano fazę, visomis kryptimis skatinant modernizaciją ir keturis kartus padidinti visus 1980-tų metų BNP rodiklius 2000 m.etais, tuomet gyventojų skaičius turėtų padidėti apie 300 milijonų žmonių palyginus su 1980 metais; pakelti žmonių gyvenimo standartus iki pakankamai gero gyvenimo lygio, praktiškai panaikinti skurdą, pagreitinti modernių įmonių sistemų formavimą ir sukurti pradinius pagrindus socialistinei rinkos ekonomikai.

Išvados

Ekonominė modernizacija Kinijoje yra didele dalimi politinio lyderio — Den Siaopino — iniciatyvos rezultatas. Šis teiginys atspindi tai, kad per penkis Kinijos Liaudies Respublikos dešimtmečius valdžia politinės hierarchijos viršuje buvo mažai institualizuota. Pagrindinės ekonomikos reformos 1949—1976 m. buvo susijusios su elito tarpusavio kova arba didžiausią autoritetą turinčio lyderio charakterio savybėmis, požiūriais bei kitais atsitiktiniais veiksniais. Institualizacija padidėjo tik ekonominės bei profesionalumo reformos metu, esant būtinybei priimti su ekonomikos plėtra susijusius sprendimus.
Vis dėlto modernizacijos pasirinkimas atitiko bendrą regiono situaciją, kai paaiškėjo žymūs pajamų skirtumai tarp izoliuotos Kinijos ir į eksportą orientuotų aplinkinių valstybių. Nors konkretaus reformų plano nebuvo, ekonominę modernizaciją galima sieti su strateginiu požiūriu, kad Kinijos ekonomikos augimas turi neatsilikti nuo bendros regiono raidos. Pasirinkta kontroliuojamos modernizacijos strategija, tikintis, kad ji leis modernizuoti ekonomiką, bet išlaikyti socialistinę orientaciją ir atidėti politines reformas. Pagrindiniai modernizacijos tikslai buvo išnaudoti pigios darbo jėgos potencialą, bet pereiti prie intensyvios plėtros. Tam reikėjo sumažinti partijos kišimąsi į ekonomiką, centralizuotą planavimą ir išteklių paskirstymą. Vis dėlto ligšioliniai reformų rezultatai leidžia teigti, kad šie uždaviniai įvykdyti tik iš dalies, ir modernizacija tebelieka kontroliuojama. Kontrolę atspindi išlikęs neracionalus iš dalies centralizuotas išteklių perskirstymas, planavimas bei kainų kontrolė. Tai prisidėjo prie neefektyvumo ir augančios pajamų nelygybės tarp miesto ir kaimo bei tarp įvairių regionų. Kylančios socialinės ir demografinės problemos reikalauja tolesnio stabilaus ekonominio augimo, o tai verčia atsisakyti „derybinės“ ekonomikos.
Dar griežčiau kontroliuojamas socialinis ir politinis gyvenimas. Nors modernizacija privertė praktiškai atsisakyti marksistinės-leninistinės-maoistinės ideologijos, suardė totalitarines visuomenės kontrolės institucijas ir sumažino informacijos kontrolę, socialinių interesų raiška tebelieka labai priklausoma nuo ekonominių veiksnių, taigi nuo valstybės hierarchijai priklausančių pareigūnų. Nepriklausomos politinės raiškos iš viso nėra, tačiau ji gali netikėtai atsirasti iš socialinio nepasitenkinimo judėjimo. Vis dėlto su tokiomis socialinio ar politinio protesto išraiškomis susidorojama jėga, kuri yra ilgalaikis centrinės Kinijos vadovybės galios resursas. Tačiau jei bus atsižvelgta į ekonominį spaudimą neatsisakyti modernizacijos, ilguoju laikotarpiu kitų centro turimų resursų svarba gali sumažėti, ir poreikis išlaikyti režimą gali priversti jį pripažinti socialinių interesų organizaciją, o tai bus pirmasis žingsnis link politinės sistemos liberalizacijos.

Naudotos literatūros sąrašas :

1. Dittmer L. China under reform.— Boulder, 1994. 126 p.
2. Evans R. Deng Xiaoping and the making of modern China.— 2nd ed.— London, 1995. 215 p.
3. Fei J. C. H., Hou J. W. The comprehensive economic reform of the PRC (1978— ) // Reform and development in Deng’s China / Ed. Shao-chuan Leng.— Boston, 1994. 89 p.
4. Huntington S. P. Political order in changing societies.— New Haven, 1968. 325 p.

5. Inflated fears, deflated hopes. The Economi.s Global Agenda 2004 [žiūrėta 2004 Kovo 30 d.] Prieiga per internetą < http:\ www.ecinomist.comCHINAEconomist.htm
6. Lieberthal K. Governing China.— New York, 1995. 250 p.
7. Moore B., Jr. Social origins of dictatorship and democracy.— London, 1991. 187 p.

8. McGregor, R.; Kynge, J. China moves to tackle disparities in growth. The Economist, 2004 [žiūrėta 2004 m. Kovo 30 d.] Prieiga per internetą <
http:\ www.ft.comCHINAFT_comEurope22.htm

9. McGregor, R.; Kynge, J. Chinanear to agreeing state bank bail-outs. The Economist, 2004 [žiūrėta 2004 m. Kovo 30 d.] Prieiga per internetą <
http:\ www.ft.comCHINAFT_comEurope23.htm
10. Scalapino R. A. Deng’s China: What lies ahead? // Reform and development in Deng’s China / Ed. Shao-chuan Leng.— Boston, 1994. 96 p.

11. Shao-chuan Leng Introduction // Reform and development in Deng’s China / Ed. Shao- chuan Leng.— Boston, 1994. 245 p.

12. Spence J. D. The search for modern China.— New York, 1990. 156 p..

Leave a Comment