JAV pinigų politika

Įvadas

JAV pinigų politika įtakoja visų rūšių ekonominius ir finansinius žmonių spendimus, pavyzdžiui, ar imti paskolą, pirkti namą arba mašiną, ar įkurti įmonę arba plėsti verslą investuojant į naują įrangą, ar padėti santaupas į banką, ar investuoti į obligacijas ar akcijas. Be to, kadangi JAV ekonomika yra didžiausia ir galingiausia pasaulyje, JAV monetarinė politika taip pat turi reikšmingą įtaką kitoms šalims.

Pinigų politikos tikslas yra įtakoti ekonomikos vystymąsi, kuris atsispindi tokiuose faktoriuose kaip infliacija, visuminis produktas, nedarbas. Pinigų politika veikia, įtakodama visuminę paklausą, t.y. žmonių ir firmų norą leisti pinigus prekėms ir paslaugoms. Šią politiką formuoja ir vykdo JAV

centrinis bankas, kuris įtakoja paklausą pagrinde pakeldamas arba sumažindamas trumpalaikes palūkanų normas.

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai tai pat “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais, palaikant savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema (FRS), atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus.

Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga už aukštą užimtumo lygį, kovą su infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja.

Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug mažiau dėmesio ekonomikai, o ir šalies piliečiai iš vyriausybės tikėdavosi kur kas mažiau. Buvo manoma, kad ekonominį stabilumą ir aukštą užimtumo lygį “automatiškai” turi užtikrinti tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali subyrėti, buvo 1930-ųjų metų Didžioji depresija. Tapo aišku, kad ekonominio stabilumo išsaugojimui reikalinga inovacinė ir protinga vyriausybės politika.

Šiame referate smulkiai nagrinėjamas JAV pinigų politikos mechanizmas:

centrinio banko tikslai ir veiklos kanalai, FRS vaidmuo, vykdomų operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės JAV centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.

1. Pinigų politikos tikslai

Pinigų politikos tikslai yra išdėstyti Federalinių Rezervų Akte (The federal Reserve Act), 1997 m. padarius jame pataisą. Aktas tiksliai apibrėžia, kad Valdytojų Taryba ir Federalinis atviros rinkos komitetas turi siekti: „efektyviai remti maksimalaus užimtumo, stabilių kainų ir nuosaikių ilgalaikių palūkanų normų tikslus“.[1] Taigi pinigų politika turi du pagrindinius tikslus: skatinti maksimalią ilgalaikią produkciją (sustainable output) bei užimtumą ir skatinti stabilias kainas.

Ilgu laikotarpiu, prekių ir paslaugų kiekis (output), kurį pagamina ekonomika ir darbo vietų skaičius (employment), kurį ji sukuria, abu priklauso nuo kitų nei pinigų politika faktorių, tokių kaip technologija, žmonių polinkis taupyti, rizikuoti, pastangos dirbti.

Tačiau, ekonomikai augant ir vystantis, ji pereina biznio ciklus, kuriuose gamybos apimtis ir užimtumas būna žemiau arba aukščiau jų ilgalaikio lygio trajektorijos. Nors pinigų politika negali paveikti visuminio produkto ir užimtumo ilguoju laikotarpiu, tačiau ji gali šiuos ekonomikos rodiklius paveikti trumpuoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, kai paklausa sumažėja, ekonomika atsiduria recesijoje, FRS gali laikinai stimuliuoti ekonomiką ir pastumti ją atgal į jos ilgalaikį visuminės produkcijos lygį, sumažindama palūkanų normas.

Būtent todėl ekonomikos stabilizavimas, t.y. produkcijos ir užimtumo ilgalaikio augimo trajektorijos išlyginimas, kai jie atsiduria viršūnėje ar yra nuosmukio stadijoje, yra pagrindinis FRS, kaip ir kitų centrinių bankų trumpalaikis tikslas.

Stabilios kainos ilgu laikotarpiu sudaro sąlygas pasiekti maksimalų ilgalaikį produkcijos ir užimtumo augimą bei nuosaikias ilgalaikes palūkanų normas. Kainų stabilumas – tai žemos infliacijos aplinka, kurioje žmonės ir firmos gali daryti finansinius sprendimus, nesijaudindami dėl galimų kainų pokyčių. Be to, tai vienintelis tikslas, kurį FRS gali pasiekti ilguoju laikotarpiu.

Tačiau trumpu laikotarpiu tarp šių tikslų gali atsirasti įtampa. Konfliktas įsivelia, kai reikia nuspręsti, kuris tikslas turi turėti pirmenybę bet kuriuo laiko momentu. Pavyzdžiui, esant recesijai, FRS vykdo ekspansinę politiką, siekdama sumažinti nedarbo nuostolius. Tačiau, jei skatinanti politika užsitęstų per ilgai, tai iššauktų infliaciją. Taigi, FRS ypač svarbu surasti pusiausvyrą tarp trumpalaikio stabilizavimo tikslo ir ilgesnio laikotarpio tikslo – išlaikyti žemą infliaciją.

JAV, kaip ir daugelyje šalių, centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus[2]:

1. visiškas išteklių panaudojimas;

2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;

4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi, siekiant šių tikslų. Tačiau, kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą.

Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.

Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug.

Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės.

Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

Taigi, be įtakos kainų lygiui ir visuminės produkcijos lygiui trumpu laikotarpiu, Federaliniai Rezervai padeda užtikrinti finansinį stabilumą bei geresnį ekonomikos funkcionavimą, užkirsdami kelią finansiniams šokams ir apsaugodami nuo jų paplitimo už finansinio sektoriaus ribų.

2. Pinigų politikos institucijos ir teisinė aplinka

Šių dienų FRS organizacinė struktūra primena piramidę (žr. 1 schemą). Šios piramidės viršūnėje yra valdytojų taryba – aukščiausioji pinigų politikos formavimo ir administracinė grupė. Piramidės viduryje yra Federalinio rezervo bankai, kurie vykdo FR politiką ir teikia paslaugas to regiono bankams ir kitoms finansų institucijoms, bei Federalinis atviros rinkos komitetas. Piramidės apačioje yra bankai, kurie yra sistemos nariai, kuriuos FRS prižiūri ir reguliuoja, taip pat bankų sistemos atvirosios rinkos vadybininkas, kuris yra atsakingas už vertybinių popierių pirkimus ir pardavimus.

[pic]

1 schema. Federalinių rezervų sistemos organizacinė struktūra[3]

2.1 Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba

Pagrindinis administracinis FRS vienetas yra valdytojų taryba. Tarybą sudaro 7 nariai, kuriuos skiria JAV prezidentas ir patvirtina Senatas, maksimaliam 14-os metų laikotarpiui. Vienas narys keičiasi kas dveji metai.

Kai tarybos narys atsistatydina ar miršta, prezidentas į jo vietą gali skirti naują žmogų, kuris eis tas pareigas tiek, kiek buvo likę antrajam, be to, jis gali būti paskirtas ir kitai kadencijai. Tačiau nariai, ištarnavę visą kadenciją, negali būti paskirti iš naujo. Prezidentas vieną narį skiria pirmininku ir vieną jo pavaduotoju. Abu jie šias pareigas eina ketverius metus. Atrinkdamas naujus narius prezidentas turi atsižvelgti, kad jie garbingai atstovautų finansinius, industrinius, žemės ūkio ir komercinius interesus bei geografinį šalies regioną ir negali skirti nariu daugiau kaip vieną asmenį iš tos pačios Federalinio rezervo apygardos.

Valdytojų tarybos valdžia yra didelė. Taryba nustato reikalavimus bankų,

FRS narių bei kitų finansų institucijų rezervams; nustato diskonto normą paskoloms, kurios išduodamos depozitinėms institucijoms; nustato maržos reikalavimus, perkant vertybinius popierius: vadovauja vykdant atvirosios rinkos operacijas. Be monetarinės politikos vykdymo funkcijų, valdyba prižiūri ir kontroliuoja 12-kos FRS bankų ir kitų sistemos bankų veiklą. Ji taip pat reguliuoja bankų holdingo, užsienio bankų, pradedančių dirbti JAV

bei JAV bankų veiklą užsienyje.

2.2 Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos apskaitos sistema

Be FR tarybos, kita svarbi sistemos politikos vykdymo grupė yra Federalinis atvirosios rinkos komitetas (FOMC). Jis buvo pavadintas svarbiausiuoju

Jungtinių Valstijų komitetu todėl, kad jo sprendimai dėl šalies monetarinės politikos ir kreditų prieinamumo turi įtakos milijonams žmonių. FOMC

sudaryta iš septynių FRS tarybos narių ir Rezervo bankų prezidentų. Kada priiminėjami sprendimai dėl ateities monetarinės politikos, balsuoti gali tik tarybos nariai ir penki Rezervo bankų prezidentai. Nuolatos vieną balsą turi Niujorko FRS banko prezidentas, tuo tarpu, kai kitiems vienuolikai prezidentų rotacijos būdu tenka keturi balsai. Kiekvienas prezidentas turi balso teisę vienerius metus, pradedant kovo 1-ąja.

Pagal tradiciją FRS tarybos pirmininkas ir Niujorko FRS banko prezidentas yra FOMC pirmininkas ir vicepirmininkas. Įstatymu numatyta, kad FOMC

susitinka Vašingtone, mažiausiai keturis kartus per metus. Praktikoje komitetas renkasi mažiausiai kartą per keturias ar šešias savaites ir dar dažniau, jei būtina. Be tvarkaraštyje numatytų susitikimų, kartais vyksta telefoninės “konferencijos”, ir FOMC nariai balsuoja telefonu arba telegrama. FOMC narių susitikimai yra uždari, nes aptariama neskelbtina finansinė informacija, be to, FRS nori išvengti klaidingos informacijos patekimo į finansų rinką. FOMC susitikimuose gali dalyvauti tiktai tarybos nariai, tarybą aptarnaujantis personalas, Rezervo bankų prezidentai ir jų padėjėjai, Atvirosios rinkos sąskaitos (SOMA) vadybininkas ir jo pavaduotojas.

Pavadinimas “Federalinis atvirosios rinkos komitetas” sako, kad jo funkcijos yra kontroliuoti Federalinio rezervo atvirosios rinkos operacijas

– svarbiausią FRS politikos vykdymo priemonę. Savo susitikimuose FOMC

apžvelgia esamas ekonomines bei finansines sąlygas ir visais aspektais apsvarsto monetarinės politikos vykdymo eigą. Kai kuriuo nors klausimu yra pasiekiamas konsensusas, atitinkamos direktyvos žodžiu ir raštu yra perduodamos SOMA vadybininkui, kuris yra Niujorko FRS banko viceprezidentas. SOMA vadybininkui pagrindinėmis sąvokomis yra pateikiama informacija apie ateinančių savaičių atvirosios rinkos operacijas bei FOMC

tikslai, liečiantys pinigų pasiūlos augimą ir palūkanų normos keitimąsi.

FOMC priimti sprendimai bei SOMA vadybininko veiksmai Niujorke turi įtakos visai FRS.

2.3 Federalinės rezervų sistemos bankai

1913 m. sukūrus FRS šalis buvo padalinta į 12 apygardų ir kiekvienoje iš jų buvo po vieną FRS banką, kuris prižiūrėjo vietinių bankų veiklą bei teikė jiems paslaugas. Rezervo bankai buvo įkurti Atlantoje, Bostone, Čikagoje,

Klyvlende, Dalase, Kanzas Sityje, Mineapolyje, Niujorke, Filadelfijoje,

Ričmonde, San Franciske ir Sent Luise. (žr. pv.nr.1)

[pic]

[pic]

1 pav. Federalinių rezervų sistema.[4]

Greta šių bankų, buvo sukurti dar 24 (vėliau išsiplėtė iki 25) filialai, aptarnaujantys tam tikrus regionus kiekvienoje iš 12 apygardų. Rezervų bankų ir jų padalinių sukūrimas yra dalis pastangų, kurias deda FRS, prižiūrėti ir kontroliuoti bankininkystės sistemą, užtikrinti tolygią mokėjimų eigą ir kontroliuoti pinigų bei kreditų augimą.

Naudodami kompiuterius ir sparčiai dirbančias rūšiavimo mašinas, regioniniai Rezervo bankai sutikrina čekius, išrašytus ir deponuotus skirtinguose miestuose. Dauguma čekių yra išgryninami ne per FRS, ir per metus jų susikaupia milijonai. FRS naudojasi elektroniniu tinklu, kuriuo pervedimai daromi per kelias minutes. Dirba apie 30 FRS bankų valdomų elektroninių kliringo namų, kurie automatiškai perveda į sąskaitas pinigus, garantinius mokėjimus ir kitus pervedimus, taip atsikratant popierių.

Rezervo bankai siunčia popierinius pinigus ir monetas į bankus ir kitas depozitines institucijas, kada yra visuomenės grynųjų pinigų poreikis, ir laiko pinigus jų saugyklose, kai poreikis sumažėja.

Rezervo bankai yra federalinės vyriausybės fiskaliniai agentai. Jie tvarko

JAV iždo einamąją sąskaitą, tvarko JAV vyriausybės vertybinius popierius, moka palūkanas už vertybinius popierius, kuriuos išleidžia iždas ar kitos federalinės agentūros. Į Rezervo bankus taip pat įplaukia federaliniai pajamų, akcizo ir nedarbo mokesčiai, gryninami iždo čekiai. Be šių funkcijų, kaip jau minėta, Rezervo bankai glaudžiai prižiūri kitų savo apygardos bankų veiklą. Rezervo bankų atstovai dažnai tiria kitų savo regiono bankų ir valdymo kompanijų veiklą.

FRS bankai vaidina didelį vaidmenį vykdant šalies monetarinę ir kreditų politiką. Kiekvienas Rezervo bankas turi tyrimų tarnybą, kuri tiria regiono ekonominę ir finansinę plėtrą ir pateikia surinktą informaciją valdytojų tarybai bei FOMC. Nors iš 12 Rezervo bankų prezidentų FOMC-e turi balsus tik 5, jie visi dalyvauja komiteto susirinkimuose ir pateikia ataskaitą apie jų regiono ekonomines sąlygas ir įvykius, bei išsako savo nuomonę dėl monetarinės politikos kurso. Dar viena tiesioginė pinigų ir kreditų augimo reguliavimo priemonė yra ta, kad Rezervo bankai administruoja vadinamuosius diskonto langus (trumpalaikes paskolas), teikiamus to regiono finansų institucijoms, taip darydami įtaką pinigų pasiūlai ir kreditų apimtims.

Kiekvienas FRS bankas yra kongreso įsteigta korporacija. Oficialiai,

Rezervo banko savininkai yra tos apygardos bankai-nariai, kurie renka

Rezervo banko direktorių tarybą. Faktiškai regioniniai Rezervo bankai yra artimai kontroliuojami Federalinės rezervo tarybos, kuri skiria tris iš devynių direktorių bei patvirtina kitų tarnautojų skyrimus. Jei pagal

Federalinio rezervo akto pradines sąlygas rezervo Bankai patys galėjo nustatyti palūkanų normas, tai dabar pakeitimai turi būti patvirtinti

Taryboje Vašingtone. Regionų bankai privalo dalyvauti visose atvirosios rinkos operacijose, kurias vykdo FRS. Pirkimais ir pardavimais daugiausiai užsiima FOMC, tačiau Rezervo bankai turi aprūpinti atvirąją rinką vertybiniais popieriais, reikalingais pardavimui, taip pat įnešti savo dalį į pirkimus, atliekamus FRS.

2.4 Bankai – federalinės sistemos nariai

Federalinės rezervų sistemos nariai yra nacionaliniai bankai, kurie privalo prisijungti prie sistemos, ir valstybės įsteigti bankai, kurie sutinka laikytis FRS taisyklių. 2004 m. duomenimis JAV iš apytiksliai 7700

komercinių bankų 2900 yra Federalinių Rezervų Sistemos nariai, iš kurių –

2000 nacionalinių ir 900 valstybės įsteigtų bankų[5].

Bankai nariai privalo nupirkti savo apygardos Rezervo banko akcijų už 6%

savo įstatinio kapitalo vertės. Tačiau sumokama tiktai pusė sumos, kitą pusę laikant paruoštą sumokėti sistemos nurodymu. Bankai nariai yra apriboti FRS taisyklių, nusakančių kapitalo struktūrą, depozitus, paskolas, holdingo kompanijų formavimą, direktorių tarybos ir tarnautojų veiklą. FRS

bankus narius gali bet kada tikrinti ir egzaminuoti, tačiau dauguma bankų yra tikrinami kartą per metus. Dar daugiau, bankai nariai savo rezervus turi laikyti tam tikru FRS tarybos apibrėžtu lygiu. Bankams nariams yra numatyta privilegijų. Jie yra legalūs FRS bankų “savininkai”, kadangi jie turi šių institucijų akcijas ir gali rinkti šešis iš devynių banko direktorių. Bankams nariams už FR banko akcijas yra mokami 6% dividendai.

Bankai nariai gali skolintis iš savo apygardos Rezervo banko “diskonto lango”.

Bankai nariai gali naudotis plačiai šalyje paplitusia čekių, atėjusių iš kitų miestų, išgryninimo sistema. Tačiau tai nėra labai išskirtinė privilegija, kadangi šia sistema taip pat naudojasi bankai ne Rezervo nariai, susitarę su savo apygardos Rezervo banku ir sutinkantys čia laikyti savo čekių išgryninimo sąskaitą. Materialioji narystės nauda yra prestižas, kad bankas priklauso FRS. Daugelis bankininkų jaučia, kad narystė sistemoje pritraukia didesnius stambaus verslo indėlius ir korespondencines sąskaitas iš mažesnių bankų, kurios kitu atveju atsidurtų kitur.

3. Valiutos kurso režimas ir valiuta

JAV yra laisvai plaukiojantis valiutos kurso režimas. JAV doleris, oficiali

Jungtinių Amerikos Valstijų valiuta, taipogi yra plačiai naudojamas kaip rezervinė valiuta už JAV ribų. JAV dolerių emisiją kontroliuoja Federalinė

Rezervų sistema. JAV dolerio kursas yra vienas iš kanalų, per kurį JAV

monetarinė politika veikia ekonomiką. 1995 metais cirkuliacijoje buvo apie

$380 milijardų grynųjų JAV dolerių, o du trečdaliai šios sumos buvo už JAV

ribų.[6] JAV dolerį, kaip oficialią valiutą naudoja ir kai kurios kitos šalys: Ekvadoras, Palau, Rytų Timoras, Panama, Britų Mergelių salos bei

Mikronezija.

Po Antrojo pasaulinio karo doleris tapo svarbiausia pasaulio valiuta, perėmusi šį titulą iš britų svaro. Toks vaidmuo jai teko priėmus garsiuosius Breton-Woods‘o sprendimus, kurie galiojo ketvirtį amžiaus – iki

1971 metų, kai JAV nusprendė nebekeisti savo dolerio į auksą, kaip to reikalavo minėtieji sprendimai. Tačiau ir po Breton-Woods‘o sistemos žlugimo JAV doleris išlaikė savo, kaip pagrindinės pasaulio valiutos, vaidmenį. Ekonomiškai stipriausios pasaulio šalies valiuta ir toliau buvo naudojama kaip tarptautinių atsiskaitymų bei kreditavimo, šalių valiutinių rezervų sudarymo, tarptautinės apskaitos bei statistikos priemonė.

Remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pateikiama statistika, 1997 m.

pabaigoje 57,1 procento pasaulio oficialiųjų tarptautinių atsargų buvo laikoma JAV doleriais, dabartinės euro zonos valstybių narių nacionalinėmis valiutomis – 19,6 procento, Japonijos jenomis – 4,9 procento. Atsiradus ir įsitvirtinus eurui, padėtis laipsniškai keičiasi. Pavyzdžiui, dar prieš keletą metų pasaulio šalių valiutinių rezervų liūto dalį – apie 80% –

sudarė doleriai, o dabar ta dalis sudaro apie 65%. Tuo tarpu eurai sudaro jau apie 25% šalių valiutinių rezervų. Tik po keletą procentų sudaro jenos ir svarai. Taip atsitiko todėl, kad šalys įvairina, diversifikuoja savo valiutinius rezervus. Tarkim, OPEC šalys sumažino dolerinę dalį savo valiutinėse atsargose nuo 75% iki 60%.

Rusija savo eurais laikomą atsargų dalį padidino iki trečdalio. Šiaurės Korėja visiškai atsisakė dolerio kaip rezervinės valiutos ir praktiškai visas savo valiutines atsargas laiko eurais. Taigi dolerio dominavimas tampa ne toks ryškus. Tiesa, ir dabar doleris yra pasaulio valiuta Nr. 1. Jis tą vaidmenį turėtų išlaikyti ir artimiausioje ateityje.

Tačiau specialistai vos nevieningai sutaria dėl to, jog euro įtaka didės dolerio sąskaita. Tie patys specialistai teigia, kad tuo atveju, jei JAV ir toliau neįves tvarkos savo viešuosiuose finansuose, jeigu ir ateityje ji toleruos didelį einamosios sąskaitos deficitą, dabar siekiantį 6% BVP, didins šalies įsiskolinimą užsieniui, pasitikėjimas doleriu mažės.

Vis daugiau privačių ūkio subjektų bei valstybių manys, jog dolerio kursas ateityje kris ir reali doleriais laikomų finansinių atsargų dalis sumažės. Vengdami nuostolių, jie vis labiau orientuosis į kitas valiutas, pirmiausia – į eurą[7].

Dalis pasaulio šalių yra suinteresuotos dolerio kurso stabilumu arba bent jau laipsnišku to kurso mažėjimu. Tai ypač pasakytina apie Azijos šalis, pirmiausia – Japoniją ir Kiniją. Iki pastarojo meto šios šalys masiškai supirkinėjo dolerius, siekdamos palaikyti paklausą jam ir kartu jo dabartinį kursą.

Tokia elgsena leidžia išvengti Azijos šalių valiutų kurso kilimo ir atitinkamai jų tarptautinės prekybos sąlygų pablogėjimo. Be to, tai padeda išvengti staigaus jų dolerinių atsargų nuvertėjimo. Taigi galima sakyti, jog dabartinis dolerio kursas nemaža dalimi išsilaiko dėl Azijos šalių palaikomos paklausos JAV valiutai. Jei Azijos šalys nustotų dabartiniais mastais pirkti dolerius, dolerio kursas, labai tikėtina, kristų. Tokį dolerio kurso kritimą ilgalaikėje perspektyvoje numato daugelis ekspertų. Kai kurie iš jų prognozuoja, kad per ilgesnį laiką dolerio kursas euro atžvilgiu gali kristi vos ne trečdaliu.

4. JAV ekonomikos analizė

JAV ekonomika ir pasaulio ekonomika yra labai susiję. Ekonominis Jungtinių valstijų vystymasis turi reikšmingos įtakos produkcijai, užimtumui ir kainom už šios valstybės ribų, o vystymasis užsienyje įtakoja šalies ekonomiką. JAV ekonomikai būdingas nuolatinis augimas, žemas nedarbo lygis, nežymi infliacija, didelis prekybos deficitas ir spartus pažangiųjų technologijų vystymas.

JAV akcijų biržos stebimos kaip pasaulio ekonomikos rodiklis, JAV doleris yra plačiausiai naudojama valiuta atsiskaitymams pasaulyje ir sudaro daugiau nei pusę kitų šalių oficialiųjų užsienio valiutos atsargų. Kai kurios šalys su JAV doleriu yra susiejusios savo nacionalines valiutas, ar net naudoja dolerį kaip nacionalinės valiutos pakaitalą.

Šalis turtinga mineraliniais ištekliais, čia gausios aukso, naftos, anglies, urano atsargos. JAV užima pirmaujančias pozicijas kukurūzų, kviečių, cukraus, tabako gamyboje. Pramonės įmonėse gaminami automobiliai, lėktuvai, elektronika. Didžiausia ekonomikos šaka yra paslaugos, kuriose dirba 3/4 JAV gyventojų. Didžiausias prekybos partneris – Kanada. Kiti svarbūs prekybos partneriai: Meksika, Europos Sąjunga, Azijos pramoninės valstybės, Japonija, Indija, Pietų Korėja. Svarbūs prekybiniai santykiai ir su Kinija. JAV yra trečia pasaulyje pagal apsilankančių turistų skaičių

(41,9 mln. per metus), ją lenkia tik Prancūzija (77 mln.) ir Ispanija (51,7

mln.). [8]

Pastaraisiais metais Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikos „nuotaika”

pamažu genda, veikiama tiek išorės, tiek vidaus sąlygų. Tarp išorės veiksnių pirmiausia paminėtinas pasaulinių naftos kainų kilimas, kurį specialistai jau vadina „nuolatiniu šoku”, o vidaus – pernelyg laisva JAV

fiskalinė politika, gilinanti makroekonomines disproporcijas.[9]

Pastaraisiais metais stebimi Amerikos ekonomikos lėtėjimo tempai.

Ekonominiai JAV rodikliai palaipsniui pradėjo įgauti santūrų pobūdį.[10]

2004 m. JAV BVP augimas buvo gana spartus, tačiau per visus metus jis nuosekliai lėtėjo: pirmąjį ketvirtį jo augimas siekė 5 procentus, antrąjį –

4,8procento, trečiąjį – 4 procentus, ketvirtąjį – 3,7 procento, o 2005 bei

2006 m. prognozuojamas 3,5 realaus BVP augimas[11].

[pic]

2 pav. JAV metiniai BVP augimo tempai.[12]

Darbo rinka taip pat neduoda pagrindo perdėtam optimizmui: nors naujų darbo vietų skaičius didėja, tačiau nedideliais tempais.

[pic]

3 pav. JAV darbo rinka.[13]

Tuo metu kai vidaus ekonominiai procesai kol kas nesąlygoja esminio infliacijos augimo, ilgai trunkantis pasaulinių naftos kainų (kurios per pastaruosius 12 mėnesių padidėjo daugiau negu 80 proc.) augimas didina ekonomistų, daugelis kurių jau pradeda kalbėti apie naftos šoką, nerimą.

[pic]

4 pav. JAV metiniai infliacijos tempai.[14]

Aukštos pasaulinės naftos kainos yra objektyvi realybė, kurios neįmanoma pakeisti, t. y. ją tiesiog tenka priimti. Brangi nafta tiesiogiai kenkia

JAV užsienio prekybos ir mokėjimų balansui, didindama importą, žlugdydama perkamąją vidaus rinkos galią ir menkindama eksporto konkurencingumą. Šių metų vasario mėn. užsienio prekybos deficitas pasiekė rekordinį 61 mlrd.

dolerių lygį. Kai kurių analitikų vertinimais, jei su nafta nesusijusių prekių importas augs panašiais tempais kaip dabar ir vidutinė naftos kaina viršys 50 dolerių už barelį, šių metų pabaigoje metinis užsienio prekybos deficitas sudarys apie 800 mlrd. dolerių.[15]

5. Trumpa JAV finansų sistemos analizė

Aktyvi JAV finansų rinka yra labai svarbi Federalinių rezervų politikos įgyvendinimui. Šios rinkos sudaro erdvę, kurioje FRS gali pirkti ir paruoti iždo skolos instrumentus, .t.y vykdyti atviros rinkos operacijas, kurios yra pagrindinis JAV pinigų politikos įrankis. Federaliniai rezervai naudoja šias transakcijas, kad galėtų greitai ir dideliu mastu sureguliuoti bankų rezervus[16].

Finansų rinkos JAV susideda iš plataus skolinimosi ir skolinimo technikų ir instrumentų rinkinio, kuris palengvina investavimą, vartojimą ir taupymą.

Finansinės institucijos, tarp kurių yra komerciniai bankai, investiciniai bankai, draudimo kompanijos tarpininkauja tarp besiskolinančių ir skolintojų bei padeda jiems rasti palankiausius terminus ir palūkanų normas.

Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas.

Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.

Todėl svarbi FRS funkcija šiandien yra gero bankininkystės ir finansų sistemos darbo užtikrinimas. Tai pasiekiama šalies depozito įstaigoms esant “paskutinių išteklių galimybę” šaltiniu, t.y. suteikiant joms finansinę pagalbą per Rezervo banko “diskonto langą”. Vadinamasis diskonto langas reiškia tam tikrą lėšų šaltinį, iš kurio gali būti imami pinigai be pavojaus, kad jie bus paimti iš kitų bankų rezervų, o tai padeda išvengti nelikvidumo pavojaus, kurį sukelia ekonominių ir finansinių sąlygų pasikeitimai. FR taip pat tyrinėja bankus – sistemos narius, tikrina jų turto ir kapitalo kokybę ir kiekį, prižiūri, kad būtų laikomasi federalinių ir valstijos įstatymų.

FRS sukūrė visai šaliai tinkančią čekių tvarkymo sistemą. Kai depozito įstaiga gauna čekį iš kito miesto, ji gali nukreipti jį tvarkyti tiesiai per Federalinio rezervo bankus. Federalinio rezervo bankas kredituoja sąskaitą, čekį siunčiančios įstaigos vardu, ir nukreipia jį įstaigai, kurioje jis yra pasirašytas ir turi galiausiai atsidurti.

Po tam tikro laiko čekį siunčianti depozito įstaiga gaus į savo rezervinę sąskaitą kreditą, lygų čekio sumai. Pagaliau čekis pasiekia įstaigą, kurioje jis buvo pasirašytas ir kuriai jis yra skirtas bei išskaitomas iš jos rezervinės sąskaitos. Kartais sutrikus atsiskaitymų už čekius sistemai, atsiranda taip vadinami inkasuojami čekiai.

Tai atsitinka, kai depozito įstaiga gauna FR kreditą už čekį prieš tai, nei jį gauna įstaiga, kuriai jis skirtas, ir taip laikinai praranda rezervus. Pavyzdžiui, kai vyksta streikai ar dėl blogo oro atidedami lėktuvų reisai, čekių gryninimas sutrinka, ir inkasuojamų čekių kiekis didėja. Tai reiškia, kad bankai kredituojami be mokesčio, ir dažnai FRS rinkos operacijomis imasi priemonių kompensuoti šiuos svyravimus.

Finansų rinkose 2005 metais įvyko keletas netikėtų įvykių. Pirma, nepaisant augančio JAV einamosios sąskaitos deficito, dolerio vertė pakilo, kadangi rinkos dalyviai sutelkė dėmesį į JAV palankų santykinį augimą ir palūkanų normų atskirtį. Antra, nepaisant jau antrus metus trukusio trumpalaikių palūkanų normų kėlimo ir griežtėjančios FRS monetarinės politikos, pajamos (yields) iš ilgalaikių investicijų subrendusiose rinkose pagaliau nukrito.

Be to, rinkos tikisi, kad obligacijų pajamingumas išliks žemas ir ateityje.

(žr. Pav. Nr. 5)

[pic]

5 pav. Faktinės ir laukiamos ilgalaikės pajamos iš 10 metų iždo VVP.[17]

Tai iš dalies rodo nuosaikesnio augimo ir suvaldytos infliacijos lūkesčius bei institucinių investuotojų pirmenybių poslinkį link fiksuotų pajamų instrumentų. Šios aplinkybės buvo palydėtos sumažėjusio investavimo į obligacijas. Tačiau gulsčia pajamų kreivė (yield curve) paskatino finansinių rinkų dalyvius naudoti sudėtingesnius ir rizikingesnius išvestinius investavimo instrumentus.

JAV akcijų rinka – viena iš efektyviausių pasaulyje – daug visiems prieinamos informacijos ir prekybos mechanizmas funkcionuoja labai sklandžiai. Ji suteikia FRS informacijos apie ekonomikos vystymąsi ir yra naudinga, formuojant pinigų politiką.[18] Pavyzdžiui, stiprus pakilimas akcijų rinkoje padidins namų ūkių turto vertę ir dėl to išaugs vartojimas.

Jei ekonomika jau pilnai išnaudojo savo pajėgumus, tai gali iššaukti infliaciją. Atsižvelgdama į tai, FRS modifikuoja savo prognozes dėl infliacijos ir visuminės produkcijos ir atitinkamai pritaiko savo politiką.

6. Pinigų politikos signalų transmisijos mechanizmo ypatumai

Analizuojant, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę, naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamisis šis šiuolaikinis centrinis bankas daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. JAV

centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 2. schemą):

1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;

2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;

3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.

[pic]

|ŠALIES EKONOMINIAI TIKSLAI |

|Visiškas užimtumas|Stabilių kainų |Tvarus ekonominis |Stabili mokėjimų |

| |lygiai |augimas |balanso pozicija |

2 schema. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas

Nemaža būdų ir priemonių leidžia FRS veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų.

JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu.

Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei FRS didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Taigi JAV centrinio banko pagrindinis įrankis, įgyvendindant pinigų politiką, yra atvirosios rinkos operacijos.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčius dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės.

Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.

7. Dažniausiai naudojamos pinigų politikos priemones ir instrumentai

Pradinis ryšys tarp pinigų politikos ir ekonomikos yra lėšų, laikomų

Federalinių rezervų bankuose, rinka. Finansinės institucijos turi sąskaitas savo Rezervų bankuose ir aktyviai jomis prekiauja federalinių atsargų rinkoje mokėdami palūkanas, vadinamas federalinių atsargų normomis (federal funds rate).

FRS negali kontroliuoti infliacijos ir įtakoti gamybos bei užimtumo tiesiogiai, ji tai daro netiesiogiai, kontroliuodma lėšų paklausą ir pasiūlą – pagrinde mažindama arba didindama trumpalaikes palūkanų normas, t.y. federalinių atsargų normas ir taip siekdama nusistatytų pinigų politikos tikslų.

Federalinių atsargų palūkanų normos pasikeitimas sąlygoja eilę įvykių, kurie paveiks kitas trumpalaikes palūkanų normas, ilgesnio laikotarpio palūkanų normas, dolerio kursą, akcijų kainas. Šių faktorių pokyčiai paveiks namų ūkių ir verslo vartojimo sprendimus, tuo pačiu visuminės paklausos augimą ir ekonomiką.

Priemonės, kuriomis naudojasi FRS, yra reikalavimai indėlių rezervams, palūkanų normų dydžiai, atvirosios rinkos operacijos ir maržos reikalavimai perkant vertybinius popierius bei „diskonto langas“.

Dažniausiai FRS vykdo atviros rinkos operacijas bankų rezervų rinkoje, t.y. perka ir parduoda vyriausybės vertybinius popierius atviroje rinkoje. Šias operacija vykdo Federalinių rezervų Niujorko bankas, kontroliuojamas Federalinio atvirosios rinkos komiteto.

Rezervų reikalavimai vaidina svarbų vaidmenį, vykdant atviros rinkos operacijas, nes padeda užtikrinti numatomą paklausą federalinių rezervų atsargoms ir taip sustiprina Federalinių Rezervų kontrolę, reguliuojant šių atsargų palūkanų normą.

Bankai taip pat gali pasiskolinti tiesiogiai iš Federalinių Rezervų Bankų per savo „diskonto langus“ (discount windows), mokėdami diskonto normą už tokį kreditą – „primary credit“. Šias normas nustato FRS valdytojų taryba. Nuo 2003 sausio diskonto norma buvo 100 bazinių punktų didesnė už federalinių atsargų normos tikslą. Aukštesnės diskonto normos nustatymas verčia bankus išnaudoti visas kitas pigesnes alternatyvas prieš pasinaudojant šiuo šaltiniu.

FOMC kartu su iždu vykdo užsienio valiutų pirkimus ir pardavimus. FRS

neturi tikslo pasiekti tam tikrą nustatytą dolerio kursą. Ji įsitraukia, kai reikia atremti netvarkingą užsienio valiutų rinkų judėjimą, pavyzdžiui spekuliacinius veiksmus, kurie gali sutrikdyti veiksmingą finansų rinkos funkcionavimą.

8. FRS vaidmuo, skaidrumas ir svarba

Iš principo FRS yra nepriklausoma nei nuo Kongreso, nei nuo Federalinės vyriausybės vykdomos valdžios, nes jos sprendimai neturi būti ratifikuojami nei prezidento nei ko nors kito. Tačiau sitema yra prižiūrima Kongreso.

Federaliniai Rezervai privalo dirbti bendrų ekonomikos tikslų bei vyriausybės vykdomos finansinės politikos rėmuose, todėl tiksliausias

Sistemos pavadinimas būtų „nepriklausoma vyriausybėje“ („independant within the government“). Nepriklausomumą sustiprina tai, kad FRS valdytojų tarybos narių tarnybos trukmė yra ilgesnė nei prezidento, o valdymo lėšomis FRS

operuoja nepriklausomai nuo Kongreso. FRS gauna pajamas, parduodama savo paslaugas, tokias kaip čekių išgryninimas, valiutos bei monetų pakeitimas, ir teikdamas trumpalaikes diskontuotas paskolas (discount window) bei prekiaudama vertybiniais popieriais atviroje rinkoje. Tačiau tie pinigai nesulaikomi sistemos viduje, kadangi FRS dirba visuomenės interesams, o ne pelnui. Pajamos, likusios po visų išlaidų, yra pervedamos į JAV iždą.

Pavyzdžiui, 1986 m. FRS pajamos viršijo 18 mlrd. USD, iš kurių 17,8 mlrd.

buvo pervesta į JAV iždą, kad padėtų sumažinti mokesčius privačiame sektoriuje.

Federalinė rezervų sistema, kaip ir kitų šalių centriniai bankai, atlieka nemažai svarbių funkcijų, prižiūri ir reguliuoja finansų rinką ir bankininkystės sistemą:

1) Pinigų pasiūlos kontrolė. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir

Bendrojo Nacionalinio produkto (BNP) augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.[19] Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti.

Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

2) Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kita svarbi FRS funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.

3) Paskutinis išteklių šaltinis. Dar viena svarbi centrinio banko funkcija

( būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui,

FRS vadinamojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.

4) Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas. Dar vienas centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

5) Banknotų ir monetų leidimas bei kitų paslaugų teikimas. Efektyvus mokėjimų mechanizmas užtikrinamas ne vien tik sklandžiai dirbant su čekiais, bet ir reguliuojant grynųjų pinigų kiekį pagal gyventojų poreikį.

Šiandien praktiškai visi popieriniai pinigai yra FRS banknotai, kuriuos išleido 12 Rezervo bankų, ir jie yra padengti vyriausybės vertybiniais popieriais. Banknotai yra juos leidžiančio banko įsipareigojimas. Faktiškai

FRS banknotai yra “areštas” FRS turtui tuo atveju, jei FR bankas kada nors bus panaikintas. Kai kuriame regione išauga grynųjų pinigų poreikis, finansų įstaigos prašo to regiono FRS banko pristatyti iš savo saugyklų daugiau grynųjų pinigų. Už pinigų atvežimą atsiskaitoma paprasčiausiai išskaitant iš prašančios įstaigos rezervinės sąskaitos. Ir atvirkščiai, susikaupęs grynųjų pinigų perteklius yra išvežamas atgal į Rezervo bankus.

Už tai depozito įstaigos gauna kreditą.

Iki 1981 m. dauguma FRS paslaugų, įskaitant ir čekių gryninimą bei grynųjų pinigų vežimą, buvo teikiamos be jokių mokesčių. Tačiau 1980 m. išleistas

Depozito įstaigų monetarinės politikos dereguliavimo aktas (DIDMCA)

reikalauja paskelbti apmokestinimo principų rinkinį ir įkainoti tokias paslaugas, kaip grynųjų pinigų vežimas, čekių gryninimas ir saugojimas, elektroninės sistemos naudojimas pervedant sumas, automatinių FRS įrengimų naudojimas gryninant čekius, vertybių saugojimas ir kitos paslaugos, susijusios su vyriausybės vertybinių popierių prekyba.

Visi FRS nustatyti mokesčiai kiekvienais metais turi būti peržiūrimi, o jų dydžiai nustatyti tokie, kad padengtų teikiamų paslaugų išlaidas. Kodėl Kongresas nurodė nuo nemokamos paslaugų sistemos pereiti prie apmokestinamos? Viena iš priežasčių buvo greitai didėjantis FRS paslaugomis besinaudojančiųjų skaičius. Pagal 1980 m. DIDMCA pirmą kartą visoms depozito įstaigoms buvo suteikta teisė naudotis FRS paslaugomis bei įrengimais.

Atsiradus tiek daug naujų vartotojų FRS paslaugų tiekimo išlaidos padidėjo. Antra, Kongresas siekė sudaryti kiek galima didesnę konkurenciją FRS, kad ji nebūtų vienintelis tokio paslaugų pobūdžio šaltinis. Dar vienas faktorius buvo baimė, kad iždas praras įplaukas. FRS metinės įplaukos, kurių didžioji dalis patenka į iždą, gerokai sumažėtų, jeigu aptartos paslaugos būtų nemokamos.

7) FRS kaip federalinės vyriausybės fiskalinis agentas. FRS yra vyriausybės pagrindinis fiskalinis agentas. Vyriausybės iždas turi sistemoje sąskaitas, ir FRS tvarko visus čekius, susijusius su tomis sąskaitomis. FRS prižiūri tūkstančius mokesčių ir paskolų sąskaitų, su kuriomis dirba JAV bankai ir kuriose yra laikomi iždo pinigai, kol prireikia juos išleisti. Kai siūlomi parduoti iždo vertybiniai popieriai, Federalinio rezervo bankai rūpinasi kaina, už kurią jie bus nupirkti ir pateikia juos pirkėjui. FRS taip išperka iždo vertybinius popierius. Iš principo FRS yra atsakingas už stabilų vyriausybės vertybinių popierių palaikymą, kad nauji iždo siūlomi popieriai būtų greitai išpirkti ir vyriausybė greitai susirinktų reikiamą sumą.

8) Monetarinės politikos vykdymas. Svarbiausia Federalinio rezervo funkcija yra vykdyti monetarinę politiką. Monetarinės politikos vykdymas gali būti apibrėžiamas kaip įvairių priemonių ir būdų, kuriuo naudoja centrinis bankas, rinkinys, kad būtų kontroliuojamas fondų, iš kurių teikiamos paskolos, prieinamumas. Taip siekiama įgyvendinti šalies ekonominius tikslus, tokius kaip visiškas gyventojų užimtumas ir stabilios kainos.

Priemonės, kuriomis naudojasi FRS, yra reikalavimai indėlių rezervams, palūkanų normų dydžiai, atvirosios rinkos operacijos ir maržos reikalavimai perkant vertybinius popierius.

9) Informacijos teikimas visuomenei. Dar viena svarbi funkcija, kurią FR

paskutiniais metais atliko labai gerai, yra visuomenės aprūpinimas informacija. Kiekvienas Rezervo bankas turi savo tyrimų grupę, o valdytojų tarybai dirba didelė grupė ekonomistų, kurie stebi ekonominę ir finansinę plėtrą, ir rekomenduoja Tarybos vykdomos politikos pakeitimus. FRS leidžia dieninius, savaitinius ir mėnesinius įspūdingos apimties statistikos rinkinius, ataskaitas ir tyrimų išvadas apie finansų rinkas, šalies piniginių išteklių būklę, trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų palūkanų normas, skolinimosi kiekius ir struktūrą, šalies ekonominę plėtrą.

Tarptautiniame sektoriuje FR pagal užsakymą teikia informaciją apie valiutų rinkos, tarptautinių paskolų ir kapitalo judėjimą bei JAV užsienio prekybą ir mokėjimų balanso su užsieniu būklę. Be to, kaip buvo minėta, kiekvieną ketvirtį FRS paruošia ataskaitą apie lėšų srautus (Flow of Funds Accounts), kur pateikiami išsamūs duomenys apie pagrindinių JAV ekonomikos sektorių sąveiką skolinant ir skolinantis lėšas. Šiai FRS funkcijai (informacijos teikimui) pokalbiuose apie FRS vaidmenį šalies finansų sistemoje dažnai yra skiriama labai daug dėmesio, tačiau tai ir yra labai svarbus centrinio banko įnašas plėtojant šalies ekonomiką.

9. Pinigų politikos pasiekimai JAV per pastaruosius metus

Geras FRS vadovo Alan Greenspan autoritetas labai svarbus veiksmingai JAV

pinigų politikai, nes žmonės ir verslas juo pasitiki ir taip formuojami palankūs ir atitinkantys FRS tikslus lūkesčiai. A. Greenspan Senato Bankų komitete pateiktoje pusmetinėje ataskaitoje JAV ekonomikos būklė buvo įvertinta gana palankiai. FRS vadovas palankiai įvertino dabartinę JAV

ekonomikos plėtrą ir pabrėžė, kad tokia situacija skatins FRS toliau griežtinti pinigų politiką ir didinti bazines palūkanų normas. [20] Tačiau, analitikų vertinimu, tai nebus daroma sparčiau nei iki šiol.

Pagal FRS duomenis, JAV bendrasis vidaus produktas (BVP) antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, padidėjo 3,5

proc. (pirmąjį – 3,8 proc.). Nepaisant nedidelio sulėtėjimo, JAV BVP augimo tempas išliktų kur kas didesnis nei euro zonos ir Japonijos, todėl tokie dumenys palankūs doleriui. Kalbėdamas apie vartotojų kainų pokyčius A.

Greenspanas pareiškė, jog dėl kylančios ekonomikos stiprėja spaudimas didinti kainas, tačiau kita vertus, kai kurie didesnę infliaciją lemiantys veiksniai – tokie kaip energijos sąnaudos – yra laikini. Todėl FRS

nusiteikęs bazinę palūkanų normą didinti palaipsniui.

Nepaisant A. Greenspan optimizmo, visiškai įmanoma, kad JAV ekonominis ciklas jau artėja prie savo aukščiausiojo taško. Po dar vieno dolerio bazinių palūkanų normų didinimo FRS, greičiausiai, skelbs pertrauką.

Nors kalbėti apie eilinio ekonominio ciklo pabaigą ir recesijos riziką yra pernelyg anksti, vertėtų ruoštis stambiausios pasaulio ekonomikos augimo tempų lėtėjimui (analitikai vidutiniškai prognozuoja, kad per artimiausius ketvirčius nuosekliai mažės BVP augimo rodikliai). Monetarinė politika nebėra smarkiai stimuliuojanti, atvirkščiai – restrikcinė. Visiškai įmanoma, kad ekonomikos augimo tempai jau pasiekė maksimumą. Rinkose pradedamas justi nusivylimas, kilęs naujai įvertinus ekonominį augimą, prognozuojamą kai kurių pernelyg optimistiškai nusiteikusių rinkos dalyvių.

[pic]

6 pav. FRS normos, BPV ir VKI pokyčiai.[21]

2004 m. pirmąjį pusmetį, nepaisydamas nuolatinių finansų rinkų dalyvių raginimų, kritikos ir spaudimo, Federalinio rezervų banko Atvirosios rinkos komitetas (FARK) padidino federalinių fondų tikslinę palūkanų normą 0,25

procentinio punkto ir taip pradėjo palūkanų didinimo ciklą.[22] Taip

Jungtinės Amerikos Valstijos pirmą kartą nuo 2000 m. pasuko monetarinį vairą restrikcijos kryptimi, siekdamos mažinti dėl išaugusios paklausos padidėjusius infliacijos tempus ir išlaikyti produktyvumo didėjimu pagrįstą ekonomikos aktyvumą. Ligi tol ketverius metus iš eilės centrinis bankas agresyviai siekė „padaryti” pinigus kaip įmanoma prieinamesnius. Vieni specialistai jį giria už tai, kad pavyko išvengti stipraus ūkio nuosmukio, kiti priekaištauja dėl pernelyg numuštų palūkanų normų, kurios įpratino JAV

vyriausybę, verslininkus ir namų ūkius gyventi skolon.[23]

[pic]

7 pav. Eurosistemos ir JAV FRS oficialiųjų palūkanų normų raida.[24]

JAV pinigų rinkos palūkanų normos 2004 m. pirmąjį pusmetį sumažino atotrūkį nuo euro zonos palūkanų normų (1 m. LIBOR, galima sakyti, susilygino), o antrojo pusmečio pabaigoje dėl kelis kartus FARK padidintų oficialiųjų palūkanų normų jas viršijo. 2005 m. lapkričio mėn.

JAV Federalinis atsargų bankas dar kartą ketvirčiu procentinio punkto – iki 4,25 proc. padidino bazines palūkanų normas, tačiau leido suprasti, jog dabartinis didinimų ciklas artėja prie pabaigos.[25] Daugelis analitikų prognozavo 13-tą iš eilės palūkanų padidinimą, nes JAV centrinis bankas siekia suvaldyti stiprėjančią infliaciją.

Savo pranešime Federalinis atsargų bankas teigė, jog monetarinė politika ateityje dar griežtės. Tačiau centrinio banko pozicija dėl palūkanų normų kėlimo sušvelnėjo ir ekspertai tikina, jog normos jau beveik pasiekė aukščiausią lygį.

Pagrindinis dalykas, dėl kurio nesutaria ekspertai – ar JAV ekonomikos plėtra viršija potencialų lygį, ar atsilieka nuo jo. Ginčijamasi ir dėl vadinamojo natūralaus (neutralaus) palūkanų normų dydžio, kurį pasiekus infliacija būtų toleruojamo lygio, o darbo jėga ir gamybos pajėgumai būtų optimaliai panaudojami. Federalinių rezervų banko viceprezidento R.

Fergiusono nuomone, nebūtina pasiekti natūralią palūkanų normą, kadangi dėl struktūrinių veiksnių ji nukrypo nuo ilgu laikotarpiu susiklosčiusio pusiausvyros lygio. Viena iš priežasčių – praėjusio dešimtmečio pabaigoje susidaręs akcijų rinkos „burbulas” ir jo sprogimas, sukėlęs dramatiškus akcijų kursų pokyčius. Be to, ekonomikos plėtrą skatinančių fiskalinių priemonių arsenalo „ištuštinimas” 2004 m. verčia šiuo metu palaikyti bazines palūkanas žemesnio nei įprasta lygio.[26]

Išvados

Monetarinė politika tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoja šalies ekonominį aktyvumą, kainas ir palūkanų normas. Monetarinės politikos impulsai perduodami ekonomikai, įtakojant pinigų ir kreditų prieinamumą ir kaštus gamintojams ir vartotojams. Žmonės daro vartojimo ir investavimo sprendimus, atsižvelgdami į dabartinę ir būsimą turto vertę, pajamas, kainas ir kreditų ėmimo galimybes, o visi šie faktoriai yra įtakojami buvusių praeityje, vykdomų dabar ir numatomų bei laukiamų per lūkesčių prizmę pinigų politikos veiksmų.

Svarbiausia Federalinio rezervo funkcija yra vykdyti monetarinę politiką.

Federaliniai Rezervai nustato šalies pinigų politiką, vadovaudamiesi maksimalaus darbo lygio, stabilių kainų ir nuosaikių ilgalaikių palūkanų normų tikslais. Pagrindinis iššūkis pinigų politikos vykdytojams yra tai, kad trumpuoju laikotarpiu tarp šių tikslų gali susidaryti įtampa, nes jie vienas kitam prieštarauja. Dar viena problema, su kuria susiduria FRS

valdytojai yra tai, kad informacija apie ekonomiką jiems tampa prieinama tik po tam tikro laiko tarpo bei gali būti su trūkumais.

FRS smarkiai kontroliuoja lėšų, kurias finansinės institucijos laiko

Federaliniuose Bankuose paklausą ir pasiūlą ir taip įtakoja federalinių atsargų palūkanų normą (federal funds rate), o galiausiai ir užimtumą, visuminį produktą bei kainas. Priemonės, kuriomis naudojasi FRS, yra reikalavimai indėlių rezervams, palūkanų normų dydžiai, atvirosios rinkos operacijos ir maržos reikalavimai perkant vertybinius popierius bei dikonto langas (Discount window).

Praeina tam tikras laiko tarpas kol FOMC siekiami federalinių atsargų normos pasikeitimai paveikia ekonomiką ir kainas, ir dažnai neiašku, ar pasirinktas normos lygis padės pasiekti tiklsu.Dėl šios priežasties

Federaliniai rezervai įdėmiai seka tarpinius orentyrus, kurie yra tarp operacinio tikslo – federalinių atsargų normos – ir ekonomikos. Tokie orentyrai yra pinigų agregatai, plūkanų normų lygis ir struktūra, Tayloro taisyklė, užsienio valiutų kursai. Stebėdama šiuos indikatorius JAV

monetarinė politika numato tendencijas ir atitinkamai pritaiko pinigų politiką.

Kadangi pinigų politikos sėkmė ir tikslų pasiekimas labai priklauso nuo visuomenės lūkesčių, stabili JAV finansų rinka, pasitikėjimas savo centriniu banku, jo tikslų supratimas ir tikėjimas, kad jis imsis veiksmingų priemonių juos pasiekti, bei gerą autoritetą turintis

Federalinių Rezervų sistemos vadovas Alan Greenspan lemia JAV pinigų politikos veiksmingumą.

Iki 2004 m. FRS vykdė ekspansinę pinigų politika, siekdama paskatinti ekonomiką ir nustatydama labai žemą palūkanų norma. Tačiau nuo 2004 m., smarkiai išaugus pasaulinėms naftos kainoms ir iškilus infliacijos grėsmei,

FRS palaipsniui didino bazinę palūkanų normą, taip užkirsdama kelią kainų kilimui, bet nestabdydama ekonomikos augimo, kuris nors ir šiek tiek sulėtėjo pastaraisiais metais, tačiau išlieka stabilus.

Palūkanos JAV buvo palaipsniui didinamos pastaruosius 18 mėnesių ir šiuo metu yra pasiekusios aukščiausią lygį per pastaruosius ketverius su puse metų. Federalinis atsargų bankas savo pranešime jau neteigė, jog normų didinimas buvo „priderintas”. Ankstesniuose savo pranešimuose bankas naudodavo šį terminą pabrėžti, jog normų lygis dar pakankamai žemas ir užtikrina ekonomikos augimą. Pasak ekspertų, truputį pasikeitusi

Federalinio atsargų banko kalba rodo, jog jis mano, kad normos pasiekė tokį lygį, kuris nebeskatina ekonomikos vystymosi.

Literatūra

1. Alan Greenspan: Economic flexibility. Priega per internetą:

2. Alan Greenspan: Jackson Hole Conference – reflections on central banking. Priega per internetą

3. Alan Greenspan: Semiannual monetary policy report to the US

Congress. Prieiga per internetą :

4. Alan Greenspan: Semiannual monetary policy report to the US

Congress. Prieiga per internetą :

5. Donald L Kohn: Inflation modelling – a policymaker’s perspective.

Priega per internetą:

6. Dzikevičius A. Finansai ir investicijos. Prieiga per internetą:

http://finansai.tripod.com/2.htm

7. Financial Market update, June 2005, International Capital Markets

Department, Global Markets Analysis Division. Priega per internetą:

8. Financial Market update, June 2005, International Capital Markets

Department, Global Markets Analysis Division. Prieiga per internetą :

9. Friedman, Milton and Anna Jacobsen Schwartz. A Monetary History of the United States, 1867-1960. Princeton University Press,

Princeton, NJ, 1963.

10. Friedman, Milton. „The Role of Monetary Policy”, American Economic

Review, vol. 58, No. 1 (March 1968) pp. 1-17. Phelps, Edmund S.

„The New Microeconomics in Inflation and Unemployment Theory”,

American Economic Review (May 1969) pp. 147-160.

11. Gylys P. Ar euras įveiks dolerį?, prieiga per internetą:

12. Investicijų strategijos apžvalga ir perspektyvos, Parex asset management, 2004 spalis. Prieiga per internetą:

http://www.parex.lt/files/fin.apzvalga2004spalis.pdf?PSID=4798f3329

20f00f60abeb0a6dfebd77f

13. Janet L Yellen: Views on the economy and implications for monetary policy. Priega per internetą:

14. Jean-Claude Trichet: Jackson Hole Conference – monetary policy and „credible alertness”. Priega per internetą:

15. Lietuvos finansų rinkų apžvalga 2004 m. Prieiga per internetą:

17. Lynn S. Fox, Chair, Scott G. Alvarez, Sandra Braunstein. The

Federal Reserve System. Purposes and Functions, 136 p. Board of

Governors of the Federal Rezerve System, Washington, D.C. Ninth

Edition, June 2005

18. Makroekonomikos naujienos. Prieiga per internetą:

19. Mervyn King: Jackson Hole Conference – remarks to the Central Bank

Governors’ Panel. Priega per internetą:

20. See Romer, Christina D. and David H. Romer, „The Evolution of

Economic Understanding and Postwar Stabilization Policy,” NBER

Working Paper No. 9274 (October 2002), p. 39.

21. Sims, Christopher A. „Macroeconomics and Reality”. Econometrics, vol. 48, No. 1 (January 1980). pp. 1-48.

22. Susan Schmidt Bies: Basel II developments in the United States.

Priega per internetą:

23. Susan Schmidt Bies: Regulatory issues. Priega per internetą: <

http://www.bis.org/review/r051017e.pdf>

24. The Financial Markets. Prieiga per internetą:

25. U.S. Monetary policy. Prieiga per internetą:

26. Vikipedijos laisvoji enciklopedija. Priega per internetą

27. Vikipedijos laisvoji enciklopedija. Priega per internetą:

[1] Lynn S. Fox, Chair, Scott G. Alvarez, Sandra Braunstein. The Federal

Reserve System. Purposes and Functions, 136 p. Board of Governors of the

Federal Rezerve System, Washington, D.C. Ninth Edition, June 2005

[2] Dzikevičius A. Finansai ir investicijos. Prieiga per internetą:

[3] Dzikevičius A. Finansai ir investicijos. Prieiga per internetą:

[4] Lynn S. Fox, Chair, Scott G. Alvarez, Sandra Braunstein. The Federal

Reserve System. Purposes and Functions, 136 p. Board of Governors of the

Federal Rezerve System, Washington, D.C. Ninth Edition, June 2005

[5] Lynn S. Fox, Chair, Scott G. Alvarez, Sandra Braunstein. The Federal

Reserve System. Purposes and Functions, 136 p. Board of Governors of the

Federal Rezerve System, Washington, D.C. Ninth Edition, June 2005

[6] Vikipedijos laisvoji enciklopedija. Priega per internetą <

http://lt.wikipedia.org/wiki/JAV_doleris>

[7] Gylys P. Ar euras įveiks dolerį?, prieiga per internetą

[8] Vikipedijos laisvoji enciklopedija. Priega per internetą <

http://lt.wikipedia.org/wiki/JAV_doleris>

[9] Lietuvos makroekonomikos apžvalga.(21) 2005 m.gegužė, prieiga per internetą

[10] Investicijų strategijos apžvalga ir perspektyvos, Parex asset management, 2004 spalis, prieiga per internetą:

[11]Alan Greenspan: Semiannual monetary policy report to the US Congress.

Prieiga per internetą :

[12] Lietuvos finansų rinkų apžvalga 2004 m. Prieiga per interneta:

[13] Investicijų strategijos apžvalga ir perspektyvos, Parex asset management, 2004 spalis, prieiga per internetą:

[14] Lietuvos finansų rinkų apžvalga 2004 m. Prieiga per interneta:

[15] Lietuvos makroekonomikos apžvalga.(21) 2005 m.gegužė, prieiga per internetą

[16] The Financial Markets. Prieiga per internetą:

[17] Financial Market update, June 2005, International Capital Markets

Department, Global Markets Analysis Division. Prieiga per internetą :

[18] U.S. Monetary policy. Prieiga per internetą:

[19] Dzikevičius A. Finansai ir investicijos. Prieiga per internetą:

[20] Alan Greenspan: Semiannual monetary policy report to the US Congress.

Prieiga per internetą :

[21] Investicijų strategijos apžvalga ir perspektyvos, Parex asset management, 2004 spalis, prieiga per internetą:

[22] Lietuvos finansų rinkų apžvalga 2004 m. Prieiga per internetą:

[23] Lietuvos makroekonomikos apžvalga.(21) 2005 m.gegužė, prieiga per internetą

[24] Lietuvos finansų rinkų apžvalga 2004 m. Prieiga per internetą:

[25] Makroekonomikos naujienos. Prieiga per internetą:

[26] Lietuvos makroekonomikos apžvalga.(21) 2005 m.gegužė, prieiga per internetą

Centrinio banko politiniai įrankiai

Palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos

Bankų sistemos rezervų apimtys ir augimo tempai

Skolinimosi iš išlaidų apimtys ir augimas

Visuomenės lūkesčiai dėl vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų galimybių

Vertybinių popierių rinkos kaina

Pinigų pasiūlos apimtys ir augimo tempai

Kreditų kaina ir prieinamumas

Federalinių Rezervų banko miestas

Federalinių rezervų sistemos valdytojų taryba, Vašingtonas

Federalinių rezervų filialo miestas

Filialų ribos

Atvirosios rinkos sąskaitos valdytojas

Apie 6000 bankų, sistemos narių

Federalinis atvirosios rinkos komitetas (12 balsavimo teisę turinčių narių)

12 federalinio rezervo bankų ir 25 šių bankų filialai (Rezervo bankų prezidentas skiria valdytojų tarybą)

Valdytojų taryba

(septyni prezidento paskirti nariai)