Išteklių taupymo problemos

1. Įvadas

“Norint ką nors nepamiršt pasiimt, reikia ką nors nepamiršt atsinešt” –sako suvalkiečiai, tačiau kiek atsinešt, kad galėtum pasiimt daugiau, taip niekas ir nepasako..

“Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą,gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mėsai, drabužiams, meno kūriniams ir veiklai, keliams ir kt.) ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti;” (A.Jakutis, 2002)
“Ekonomika (economics) – tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų paasirinkti geriausią. (V.Snieška, 2002)
Taigi drįstu teigti, kad pagrindinė ekonomikos užduotis yra: kaip išleisti mažiau, kad gautum daugiau. Rodos akivaizdu, kad kuo daugiau sutaupysi, tuo daugiau turėsi, tačiau kaip yra sakoma “ skūpus ir bažnyčioj dukart moka”. Turbūt ne vienas esame patyrę, kad norėdami sutaupyti brangesniam pirkiniui esame priversti atsisakyti keleto kasdienių malonumų ir tik pagliau sulaukę tos dienos kai “didysis” pirkinys jau mūsų, suprantame, kad jis nebuvo vertas tokių kančių. Kita vertus varviname seilę televizoriuje žiūrėdami į Egipto piramides įsitikinę, kad mūsų attlyginimai neleidžia jų pamatyti lekiame į parduotuvę ir perkame tokius kiekius maisto, kad dalį jo tenka išmesti, kai tuo tarpu Utenos rajone gyvenanti pensininkė iš savo pensijos sugeba aplankyti visą Europą ir keletą afrikos šalių. Natūralus klausimas, ką daryti? Taupyti kiekvieną du

uonos kąsnį ar gyventi su mintim, kad gerai gyvena ne tas kuris daug uždirba, bet tas kuris daug išleidžia.

Šiame darbe naudodamasis įvairia literarūra bei asmenine patirtimi ir mėginisu į vardinti, kas yra ištekliai, kodėl juos reikia taupyti ir su kokiomis problemomis taupydami išteklius galime susidurti.
Taigi darbo tikslas: problemų susijusių su išteklių taupymu įvardinimas.
Tikslui pasiekti turėsime išspresti keletą uždavinių:
• Aprašyti išteklius ir jų tipus
• Įvardinti išteklių naudojimo tikslą.
• Su išteklių naudojimu ir taupymu susijusių atskleidimas

2. Ištekliai-kas tai ?
Ištekliai – yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti.

Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realųs ir potencialųs gamtos ištekliai.
Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji – potencialūs gamtos ištekliai – dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai, žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems prriklauso didelė ateitis.
Gamtos ištekliai yra neišsenkamiir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra labai nedaug ( jeigu imti neapibrėžtu laikotarpiu ir besaikiu naudojimu tokiu turbūt iš viso nėra). Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis – atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, ssąlygos blogėja. Gyvenamoji edvė, naudingos iškasenos – neatkuriami ištekliai, ir čia mes pirmiausiai susiduriame su jų panaudojimo problemomis.
Didelė daugima išteklių – riboti ištekliai; jie vadinami ekonominiais ištekliais arba ga

amybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitalas.

Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir panašiai. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai.

Darbu trumpai vadinama darbo jėga, t.y. žmonių sugebėjimai atlikti įvaitrias gamybines ir ūkines funkcijas. Tačiau, matyt, reikia skirti darbo ir darbo jėgos savokas, nes tai ne vienas ir tas pats.

Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, tai samoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.

Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių – dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima apibūdinti taip: darbas yra darbo jėgos funkcija.
Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingumo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas – prekė, kuria mums teikia namų ūkio sistema.
Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojams prekėms, bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje.

5

Didelė dalis ekonomistų, pradedant A. Smitu ir D.Rikardu, kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, ku

urios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis. (A.Jakutis, 2002)

Taigi galime teigti, kad galutinis tikslas – produktas susideda iš išteklių : žemės , darbo ir kapitalo (1pav.).

1.pav. Išteklių transformacija į produktą.
3. Gamyba
Gamyba yra pagrindinė ūkio subjekto veiklos sritis, bendriausia prasme gamyba yra veikla, kurios tikslas gėrybių kūrimas.
“Gamyba (production) – procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai.” (V.Snieška, 2002)
“Esminis gamybos bruožas yra jos technologija, t.y. būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai – prekės ir paslaugos. Tecnologija lemia gamybos proceso organiizavimo būdus –tiek atskiro gamintojo, atskiros įmonės, tiek ir visos visuomenės mastu.”(A.Jakutis,2002)
Technologiškai efektyvus gamybos metodas yra tuomet, kai nėra kito metodo,kuris leistų pagaminti tą pačią produkcijos apimtį, naudojant mažesnį gamybos išteklių kiekį, arba, kai naudojant tiksliai apibrėžtą gamybos veiksnių kiekį, pagaminamas maksimalai galimas produkcijos kiekis.

Gamybos metodo efektyvumas įvertina taupų gamybos veiksnių naudojimą. 1-oje lentelėje pateikiamas technologiškai efektyvaus gamybos metodo pasirinkimo pavyzdys.

1. lentelė. Gamybos metodai
Gamybos metodai Gamybos išteklių kiekiai, vnt.

Darbas Kapitalas Žemė
I 8 3 5
II 15 1 3
III 10 3 3
IV 20 4 5

Iš lentelės matyti, kad ketvirtasis metodas yra technologiškai neefektyvus, nes gamindama tą patį produkcijos kiekį firma naudoja visų gamybos veiksnių daugiau, nei tai darytų taikydama pirmuosius tris metodus. Kitaip tariant jeigu mes siektume sutaupyti kapitalo turėtume panaudoti daugiau darbo ir arba žemės, o galutiniame rezultate išaugtų produkto ka

aštai.
Ekonomiškai efektyvus gamybos metodas yra tas, kuris įgalina pagaminti apibrėžtą gamybos apimtį su minimaliomis gamybos veiksnių išlaidomis.

“Esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas (įmonininkas, susivienijimas ir net valstybė su savo biudžeto lėšomis) yra priverstas rinktis, kaip jis naudos savo išteklius. Kiekvieną variantą galima įvertinti alternatyviaisiais kaštais.” (A.Jakutis, 2002)

Išteklių naudojimo tam tikram tikslui alternatyvieji kaštai yra nauda arba pajamos, kurios būtų gautos naudojant tuos išteklius kitam, geriausiam iš galimų, tikslui.(V.Snieška, 2002)
Technologinė pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sanaudomis, ir jeigu net pastarųjų kainos rinkoje nekinta, bet kurio atveju gaunamas didesnis gamybos pelnas, palyginti su pelnu, kurį savininkai gautų naudodami senąją technologiją. Tai skatina didinti pasiūlą.
Gamybos veiksnių ( išteklių ) kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sanaudoms, tiesiogiai veikia gamintojų pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojų interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti jos pasiūlą.

7
4. Kaštai

Ekonomine prasme kaštai – tai visų produktui panudotų išteklių (gamtinių darbo ir kapitalo) vertė. Čia reikėtų pažymėti, kad realūs bet kokio produkto gamybos kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kurios apmoka visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai dabartinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės ūkinės veiklos pasėkmė. Nors tokie kaštai pinigine forma sunkiai išreiškiami, žmonės juos apmoka.
“Gamybos kaštaisusidaro bet kuriame versle: žemės ūkyje, gamybinėje ir apdirbamojoje pramonėje, paslaigų srityje. Ekonomine prasme kaštai įvertina visų panaudotų gamygos išteklių (gamtinių, darbo ir kapitalo) vertę. Skiramas materialusis kapitalas (įranga, įrankiai ir pan. ) ir intelektualusis kapitalas (bendrasis išsilavinimas, profesinis meistriškumas,verslumo gabumai).” (V.Snieška,2002)
Be to realūs kaštai matuojami ne vien išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvūs kaštai.Į gamybos alternatyvius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtrauks ne tik buhalterinius kaštus bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:
 Atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje firmoje atlikti tas pačias funkscijas, forma;
 Rentos forma, nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį;
 Palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.
Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškūs kaštai,nes už juos nėra užmokama ir jie nįvedimi į buhalterinę apskaitą. Tčiau ir šie ištekliai yra riboti, juos galima panaudoti įvairiais būdais, todėl jie matuotini prarastųjų alternatyvų verte. Verslininkui tai numanomi, suvokiami arba implicitiniai kaštai. Kartu tai reiškia, kad alternatyvūs kaštai, apskritai imant, nepriklauso nuo jų naudotojo.Kad ištekliai būtų panaudoti naudingiausiai rūpinasi išteklių savininkas. Todėl paskolindamas lėšas ar santaupas, savininkas ims tokio dydžio mokesčius, kurie galėtų būti padengti verslininko pajamomis tik geriausiai panaudojus tuos išteklius. Atskiras verslininkas galbūt nesugebės to padaryti, tačiau išteklių švaistymas ar jų taupymas neturės jokios įtakos alternatyvių kaštų dydžiui.
Jeigu verslo įmonėse naudojami ištekliai įvertinami ekonominiais kaštais, tuomet šie kaštai parodo, kokias pajamas gali duoti ištekliai, jei jie panaudojami geriausiu būdu. Jei

8
kurioje nors šakoje įmonių pajamos didesnės už ekonominius kaštus, jos gauna ekonominį pelną. (A.Jakutis,2002)
Siekdama maksimizuoti savo pelną kiekviena įmonė stengiasi sumažinti produkto kaštus.Gali atsitikti tai, kad del to nukentės kitos visai viena su kita nesusijusios firmos. Tarkim viena įmonė gamina plieną ir su juo tam tikrą kiekį teršalų (išoriniai poveikiai gamybai) kurį išmeta į upę, tuo tarpu žvejybos įmonė įsikūrusi prie upės žemiau kenčia nuo plieno gamintojų veiklos. Kuo didesnė bus pleno gamintojų gamyba tuod augiau teršalų jie išmes, atitinkama žvejybos įmonė pagaus mažaiu žuvies. Taigi galima situacija, kai viena firma siekdama padidinti savo pelną gali kenkti visiškai skirtingos srities įmonei.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į neatgaunamus kaštus. Neatgaunamieji kaštai yra pastoviųjų kaštų atmaina. Įią savoką lengviausia paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Tarkime, verslininkas nusprendė išsinuomoti patalpas metams. Nuoma, kurią jis įsipareigoja sumokėti, yra pastovieji kaštai, nes juos privaloma sumokėti nepriklausomai nuo gaminamo produkto kiekio. Sakykim tas pats verslininkas sumano atnaujinti [patalpas – jas perdažyti ir nupirkti baldus. Dažų kaštai yra pastovieji, bet taip pat ir neatgaunami. Baldų kaštai nėra visiškai neatgaunami, nes baldus įmanoma perparduoti, kai jų jau nebereikės. Tik skirtumas tarp naujų ir senų baldų kainos yra neatgaunamas. Sakysite o kam tas sienas dažyti, juk galima ta saskaita sutaupyti, tačiau ar tikrai apšiurusiame kabinete darbuotojai visas jegas atiduos darbui užuot ieškodami naujos, jaukios darbo vietos?

5. Ištekliai didėjant gamybos mastams
Daugeliu atvejų didėjant gamybos mastams didėja ir rezultatyvumas, atitinkamai

susidaro ir naujos išteklių panaudojimo galimybės bei formos.
Didėjant įmonės veiklos apimčiai, didėja ir galimybės specializuoti išteklių panaudojimą įmonės viduje. Pirmiausia tai pasakytina apie darbo pasidalijimą tarp darbininkų. Pavyzdys pateiktiamas 2-oje lentelėje.

2.lentelė. Darbo rezultatai didėjant gamybos mastams.
Gamybos apimtis Darbuotoju sk. Operacijų vienam darbuotojui sk Vieno žmogaus sukurtas produktas
100 10 5 10
300 20 3 15

9
Tuo pat metu didelės įmonės išteklių sanaudos yra mažesnėsveiklos rezultatų vienetui del to, kad sanaudų nereikia skaidyti į tokias pat smulkias dalis, kaip kad rezultatai. Pavyzdžiui, žaliavų, medžiagų arba pagamintų produktų sandėliavimo kaštai susiję su sanaudomis statybinių medžiagų, būtinų sandėlių statybai ( pradžioje veiklos pataupę sandėlių statybai, vėliau, del didėjančių gamybos mastų galime būti priversti išleisti dar daugiau pastarųjų rekonstrukcijai). Statant didelius sandėlius, jų vieno erdvės vieneto kaštai mažesni, negu statant mažus.
Didelėje įmonėje gali būti pritaikyti stambūs įrengimai, kurie nepriimtini smulkioms įmonėms. Jie gali būti specializuojami atskiroms operacijoms atlikti. Tai sumažina paruošiamajį laiką, jeigu tie patys įrengimai perderinami skirtingoms operacijoms atlikti. (A.Jakutis, 2002)
Tuo pat metu įmonei įtaką daro ir išoriniai veiksniai, pvz išteklių kainos. Pagal ekonomikos gerovės teoremą laisva rinka visada lemia efektyvų išteklių naudojimą tada, kai nėra išorinių poveikų. Tarkime, kad kurios nors šakos įmonės didina gamybos apimtį, siekdamos rezultatyvumo didėjimo del gamybos mastų, tačiau tai padidina naudojamų išteklių reikalavimą ir ima augti jų kainos, atitinkamai išauga ir sąnaudos produkto gamybai. Kai atsižvelgiama ir į išorinių veiksnių įtaką įmonės sąnaudų ir rezultatų ryšiui, jo pasikeitimas, kintant veiklos apimčiai, vadinamas ekonomija arba disekonomija dėl gamybos mastų.

6. Pelnas ir jo maksimizavimas

Bendraja prasme pelnas tai yra skirtumas kuris liekaiš visų bendrųjų pajamų atėmus visus bendruosius kaštus, bet kurio atvejo bendrosios pajamos turi būti didesnės už bendruosius kaštus, antraip firma bankrutuotų.

Akivaizdu, kad įmonė negalės veikti, jeigu jos vidutinės pajamos bus mažesnės už vidutinius kaštus. Jei ši sąlyga yra patenkinta, įmonė didins gamybos apimtį, jeigu pelningumas didės, arba mažins ją, jei pelningumas mažės.

Didėjant gamybos apimčiai, pelnas didės, kol ribinės pajamos bus didesnės už ribinius kaštus.Kiekviena parduota prekė padidins bendrąsias pajamas didesne suma, negu padidėjo bendrieji gamybos kaštai, susiję su tos ribinės prekės gamyba, t.y. negu ribiniai kaštai padidina bendruosius kaštus. Kai tiktai, augant gamybos apimčiai, didėjantys ribiniai kaštai susilygina su ribinėmis pajamomis, būtina sustabdyti to rpodukto gamybos apimties augimą, nebent būtų galimybė sumažinti ribinius kaštus (pvz. Sutaupyti išteklius) nes kiekviena
10
papildomai parduota prekė duos ribines pajamas, kuriops padidina buvusias pajamas tokiu dydžiu, kaip kad ribiniai kaštai, susiję su prekės vieneto gamyba, padidina bendruosius kaštus. Vadinasi, skirtumaas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų nebedidėja. Tas skirtumas ir yra pelnas. Taigi didinant gamybos apimtį, pelnas nebemaksimizuojamas. Tai neatitinka įmonės tikslo. Akivaizdu, kad dar labiau plečiant gamybos apimtį, net ir didėjant pajamoms, jų augimą aplenks kaštų augimas ir pelnas mažės.

Minėtos elgsenos taisyklės turės prasmę tik tada, kai bus žinomos prekių kainos. Tik jų pagrindu galima nustatyti pajamas ir pelną. Kainos formuojamos konkretaus preodukto rinkoje. Atskiro pardavėjo požiūriu rinka – pirkėjų, perkančių jo parduodamą produktą, visuma. Pirkėjo požiūriu, rinka – gamintojų visuma, kurie sujungiami į šakas pagal gaminamų materialinių gėrybių paskirtį arba gamybos technologiją. Kainas, potencialias pajamas ir potencialų pelną įmonė gali žinoti, žinodama individualiąpaklausos kreivę savo gamionamoms materialinėms gėrybėms. Tai žinodama, ji galėtų operuoti gamybos apimtimi, maksimaliai didindama naudą.

Tačiau individuali paklausos kreivė priklauso ir nuo kitų tos pačios šakos įmonių elgsenos, jų reakcijos į kainų pasikeitimą. Bendrovė norėdama padidinti realizacijos apimtį, gali sumažinti savo gėrybių kainas. Tačiau ar kitos įmonės nepaseks jos pavyzdžiu įmonė žinoti negali ir juo labiau negali kontroliuoti kitų įmonių veiklos. Todėl įmonė gali stebėti tik rinkos paklausos kitimus ir jų ryšį su individualios paklausos kreive. Šio ryšio pobūdis priklauso nuo rinkos struktūros, kuri nėra vien tik pardavėjų ir pirkėjų sarašas. Parindinės rinkos struktūros dimensijos: pardavėjų skaičius, produkto identiškumo laipsnis, įėjimo į rinką barjerų dydis, atskirų įmonių apimties lyginamasis svoris. (A.Jakutis. 2002)

Šiek tiek panagrinėsime įmonių elgseną siekiant maksimizuoti pelną (taupyti išteklius) tobulos konkurencijos rinkoje. Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Jos nėra realybėje ir ji neturėtų būti tikslu šalies ekonomikai. Šis modelis yra paremtas realiomis rinkos fumcijomis, tačiau didelio abstraktumo dėka tėra vien tyrimo priemonė, kurią dėl jos universlumo labai patogu naudoti tiriant ekonominę tikrovę. Kitaip tariant tobulos konkurencijos rinkos modelis supaprastina sudėtingus gyvenime vykstančius procesus, kuriuose veikia tie patys dėsniai, kaip ir tobul;os konkurencijos rinkoje.

Tobulos konkurencijos rinkoje bendrovės gali laisvai pereiti iš vienos gamybos sferos į kitą, gali staiga nutraukti vienos prekės gamybą ir pradėti gaminti kitą. Jos gali laisvai perkelti išteklius iš vienos šakos į kitą. Sakoma, kad nėra išėjimo ir išejimo į bet kokią rinką barjerų. Jeigu kurios nors prekės kaina kyla, niekas negali sutrukdyti įmonei turimus išteklius panaudoti šios prekės gamybai, nutraukus kitų prekių tiekimą realizavimui.
11
Įmonės pajamos gaunamos realizzavus produktą rinkoje. Todėl jos priklauso nuo parduodamų prekių ir apimties ir jų kainų. Bendrosios pajamos yra lygios parduotų prekių skaičiaus ir jų kainos sandaugai : BP = Q*P. Vidutinės pajamos – tai pajamos už vieną produkto vienetą. Jos lygios produkto kainai, nes apskaičiuojamos dalinant bendrąsias pajamas iš parduotų prekių skaičiaus: VP = BP/Q = P

Ribinės pajamos – bendrųjų pajamų pakitimas, pardavus vieną prekės vienetą. RP = DBP/DQ .

Technologijos ir dinaminis efektyvumas – tai geriausias paskirstytų išteklių panaudojimas produktų gamybai. Jis gali būti išreikštas Minimaliomis sąnaudomis produkcijos vienetui.

Tobulos konkurencijos rinkos modelyje technologinis efektyvumas užtikrinamas įmonėms siekiant mažinti gamybos kaštuo. Tai preimonės, kuriomis gal;ima maksimizuoti pelną.

“Pareto optimumas. Jeigu dalis įmonių gamina produktus, nesant minimalių vidutinių bendrųjų kaštų ilgą periodą, jeigu nesinaudojama geriausia technologija ar jeigu vienų prekių gamina per daug, o kitų – per mažai, galima padidinti visuomeninį efektyvumą, visuomeninę naudą, nepadidinus visuomeninių kaštų. Visuomeninė nauda padidinama, jeigu padidėja bent vieno jos nario nauda, o visuomeniniai kaštai nepadidėja, jeigu nepadidėja nė vieno visuomenės nario kaštai. Kai susidaro tokia padėtis, jog nėra kito alternatyvaus išteklių panaudojimobūdo, kuris pagerintų bent vieno visuomenės nario padėtį, nepabloginus nė vieno kito, pasiekiamas Pareto optimumas” (A.Jakutis, 2002)

Kitaip tariant gėrybių paskirstymas pagal Paretu yra efektyvus, jeigu nėra kito paskirstymo, kuriam esant niekam nebūtų blogiau, okai kam – net griežtai geriau.Gali Būti, kaad Pareto efektyvumo sąvoką lengviau suprasti ją apsukus – jei galime rasti būdą, kaip kam nors padaryti geriau niekam kitam sąlygų nepabloginant, tai pasiskirstymas pagal Pareto yra neefektyvus. Jeigu negalime rasti kito tokio Pareto pagerinimo, tai pasiskirstymas pagal Pareto yra efektyvus. (Hal R. Varian, 1999)

Vartotojas, kaip ir gamintojas turi teisę rinktis. Vienas gali rinkti kokias prekes jam yra naudingiausia iš savo išteklių įsigyti, kitas gali rinktis kokių ir kiek (ir kaip) žaliavų naudoti pasirinktos prekės gamybai. Kiekvienas iš dalyvių operuoja tam tikrais materialiniais išteklias, kurie ir sukuria galimybes įsigyti vienokį ar kitokį prekių ar žalaiavų kiekį, jų kobinaciją. Galutinis pasirinkimas ekonomikoje vadinamas varojimo rinkiniais.

Vartojimo rinkinys, tai pilnas prekių ir paslaugų sarašas kurį vartotojas įsigija savo poreikiams patenkinti (šiuo atveju gamintojas – produktui sukurit ir pagaminti).
12
7.Gamtos išteklių naudojimas.

Viskas ką mes turime ir galime turėti, yra gamtoje. Gamta, mus supantis pasaulis – tai labai sudėtinga ir paslaptinga sistema, kurios reiškinaia glaudžiai ir įvairiai tarpusavyje susiję, vieni nuo kitų priklauso ir vini kitus sąlygoja. Žmonijos ūkinės veiklos istoriją galima vertinti kaip jos santykių su gamta istoriją. Pagrindą sudaro gamtos išteklių naudojimas. Išteklių iki XX a. Pradžios praktiškai netrūko. Jų įvairovėkai kuriose pasualio šalyse leido susiformuoti požiūriui, kadd gamtos išteklių mūsų žemėje yra pakankamai, kad jie yra neišsemiami.

Tačiau vien per paskutinius 50-imt metų mūsų planetos gyventojai gamtinių išteklių sunaudojo daugiau, nei per visą ankstesnį savo egzistavimą. Jau dabar kai kuriu nereprodukluojamų gamtos išteklių atsargos baigia išsekti ir, nekeičiant jų gavybos bei naudojimo būdų, artimiausiu metu galutinai išseks.

Apriboti gamybą, nekeičiant jos technologijos, ūkio struktūros, mažinant savo poreikių augimo pempų, žmonija negalės.Neišvengiamai reikės ieškoti alternatyvių sprendimų.

Mums visiems neišvengiamai reikės tobulesnės naaujų energetinių ir kitų išteklių naudojimo paieškos, technikos ir technologijos, gamybos įdiegimo būdų. Būsime priversti nuolatieškoti energijos ir medžiagų imlumo atžvilgiu tobulesnių technologijų diegimo, gamtos išteklių atnaujinimo galimybių. (A.Jakutis, 2002)

Gamtos ištekliai šio metu klasifikuojami ir įvardinami gana įvairiai, tačiau pirmiausiai derėtų skirti realius ir potencialiusgamtos išteklius.

Realūs gamtos ištekliai yra tokie, kurie naudojami ūkinėje žmonių veikloje jų poreikiams tenkinti. Tai žmogui reikalingos žemės bei jūrų gelmių iškasenos, jų telkiniai, dirvožemiai, miškai ir vandenys, atmosferos oras, augalijos ir gyvūnijos pasulis. Realių gamtos išteklių kiekis nuolat didėja, apimtis plečiama dėl potenccialių jų atsargų.
Potencialūs gamtos ištekliai – gamtos turtai, kuri dėl įvairių prežasčių šiuo metu negali būti naudojami. Tai naudingų iškasenų telkiniai, kurių dėl mokslo ir technikos pažangos lygio žmonės dar negali įsisavinti ir efektyviai panaudoti. Potencialių gamtos išteklių grupei reikia priskirti ir kol kas dar neįsisaavintus žemės ūkiui tinkamų dirvpožemių plotus. Šiai gamtos ošteklių grupei galima priskirit ir saulės, vėjų, jūrų potvynių ir atoslūgių, ežerų ir upių vadens energiją, kurių milžiniškų galimybių žmonija dar nesugeba efektyviai panaudoti. Nors šiandien atrodo nerealu,
13
bet potencialių gamtos išteklių grupei priskirtini ir Mėnulio bei kitų planetų ištekliai, kosmoso energija.

Neišsenkamų išteklių gamtoje yra nedaug. Nors orą ir vanddenį priskiriame prie jų, tačiau iefaktiškai irgi gali išsekti. Žmonės iki šiol juos nelabai racionaliai naudojo, todėl pablogėjo jų cheminė sudėtis ir visuomenei kasmet reikis vis daugiau lėšų vandens ir oro valymui. Neišsenkančiais gamtos ištekliais atmosferos ooras ir vanduo vėl gali tapti itk labai tikslingai ir saikingaijuos naudojant bei nepriekaištingai valant.

Iš atkuriamų gamtos išteklių labai svarbūs yra dirvožemiai. Juos išsaugoti visuomenai atseina daug pigiau, negu, tarkime atkurti erozijos pažeistų žemės ūkio naudmenų derlingumą. Tereikia tik protingai ūkininkauti. Daug gerų, derlingų dirvožemių sugadiname neracionaliai naudodamis mineralines trašas, įvairius pesticidus ir kitas chemines augalų apsaugos priemones. Didžiulius dirvožemių plotus pažeidžia rūgštiniai lietūs, sunkieji metalai. Norėdaami juos išsaugoti privalome tam reikalui skirti pakankamai investicijų.

Daugiausiai problemų žmonija turi dėl neatkuriamų žemės išteklių. Naudingų iškasenų telkinių plotai yra riboti, be to, ir pati mūsų planetos pluta nėra begalinė. Neišvengiamai ateis laikas, kai žmonės pamatys tų telkinių dugną. Todėl mes prvalome visais būdais, tarp jų ir efektyviomis ekonominėmis priemonėmis, skatinti kuo taupiau naudoti neatkuriamus gamtos išteklius. Taupiai ir efektyviai naudoti per milijonus metų žemės gelmėse sukauptą turta būtina jau dabar, kol šių atsargų dar gali užtekti dešimtims ar, keliemas šimtams metų (A.Jakutis, 2002)

Mokslininkai yra įsitikinę, kad du trečdalius gamtos materialinių išteklių, tarp jų ir metalų, galima sutaupyti mokslo ir technikos pažangos dėka. Į metalų gavybos, ypač jų apdorojimo procesą įdiegiama nauja technologija. Pavyzdžiui, mašinų gamybos pramonėje į atliekas anksčiau patekdavo daugiau nei penktadalis sunaudojamo metalo, o taikan naujausius metalų apdirbimo metodus ( tikslų liejimą, gerus presus, štampus, įvairius jų paviršiaus dengimo bei apdorojimo metodus) metalų atliekos sumažėjo iki kelių procentų.

8.Išvados
Daugelis pasakytų, kad kuo daugiau sutaupysi, tuo daugiau turėsi. Tačiau kita vertus kaip jau minėjau : „ skūpus ir bažnyčioj dukart moka“. Taigi taupyti norint turėti daugiau būtina, tačiau kaip ir visur gyvenime reikia jausti ribas. Aš tikrai negaliu pateikti recepto kaip ir kiek taupyti, nes kiekvienas atvejis reikalauja individualios analizės. Kita vertus jau vien tik žinojimas su kokiomis problemomis galime susidurti neprotingai taupydami išteklius mus įgalina apsisaugoti nuo gresiančių nemalonumų.
Visų pirma mes įvertinome, kad ištekliai tai viskas ką mes naudojame produkto gamybai, paprastai jie skirstomi į tris tipus : žemę, darbą ir kapitalą.
Kaip jau minėjau ištekliai yra produkto gamybos priemonė. Kiekvienos įmonės tikslas – pelnas. Pelnas tai yra skirtumas tarp produkto gamybai panaudotų išteklių ( kaštų) ir pajamų gautų pardavus tą produktą. Taigi kuo mažiau sunaudosime išteklių produkto gamybai tuo didesnį turėsime pelną. Tačiau taip yra ne visada. Gan dažnai galime susidurti su situacija, kai taupydami vieną išteklių kitam esame priversti išleisti daugiau negu galime sutaupyti.
Kiekviena įmonė naudoja savo veikloje naudoja tam tikrą išteklių rinkinį, vieno kurių nors iš jų taupymas gali:
• Išteklių taupymas žaliavų kokybės saskaita veda prie žemos kokybės produkto gamybos. Žemos kokybės produktų paklausa yra mažėjanti, todėl toks taupymas greičiausiai sumažins ir pajamas ir pelną.
• Neatgaunamų išteklių taupymas ( patalpų remontui, darbo sąlygų gerinimui) greičiausiai ytakos darbo jėgos našumą. Taigi taupydami gerbūvui turėsime samdyti daugiau darbuotojų arba jiems mokėti daugiau.
• Finansinių išteklių taupymas sumažina pasirinkimo laisvę, įmonė tokiu atveju turi atsisakyti naujų, brangesnių žaliavų, naujų technologijų investicijų į mokslinius tyrimus ir t.t..Tokioje situacijoje prarandamas konkurencingumas.
Atitinkamai, jeigu yra keli arba nedaug išteklio savininkų (pvz. naftos) vienam kuriam nors pradėjus jį taupyti, kitas laimi geresnę padėtį rinkoje.

Didinant gamybos apimtis galima sutaupyti išteklius dėl efektyvesnio išteklių panaudojimo galimybių. Pavyzdžiui didelėje įmonėje gali būti pritaikomi stambūs įrengimai, kurie nepriimtini mažoms įmonėms. Tačiau, pasikeitus situacijai rinkoje, mažesnės įmonės lengviau gali keisti savo veiklos pobūdį.

15

Taupydamos išteklius, ypač didčiosios įmonės, neišvengiamai labiau teršia gamtą. Dėl padidėjusios taršos kenčia kitos (pvz. žvejybos) visiškai niekuom dėtos įmonės.

Taigi taupyti reikia, tačiau prieš pradedant taupyti nepakenktų paskaičiuoti, kiek, ko, kada ir kaip taupyti, kad gautmėm maksimalią naudą. Akivaizdu, kad taupymas virtęs nepagrįsta manija, atneš žymiai daugiau žalos negu naudos. Kitaip tariant, visų pinigų neuždirbsi, visų gėrybių nepritaupysi.

16
9.Literatūra
1. A. Jakutis, „Ekonomikos teorijos pagrindai“, 2002, Kaunas
2. Hal R.Varian, „Mikroekonomika, šiuolaikinis požiūris“, 1999, Vilnius
3. V.Snieška, „Mikroekonomika“, 2002 , Kaunas
4. http://www.ignalina.lt/ks_zingin.html
5. http://www.lrytas.lt/20040110/gyvbudas.htm

Leave a Comment