Isores efektai ir ju reguliavimo metodai

Kadangi be transporto neįsivaizduojamas šiuolaikinis pasaulis detaliau apžvelgsiu transporto išorės kaštus.

Transporto oro tarša yra vienas iš pagridinių veiksnių sukeliantis aplinkos išorės poveikius. Nors oro taršos prigimtis yra aiškiai nustatyta, bet jos mastas vis dar yra diskusijų objektas. Oro taršos kaštai yra ko gero didžiausi iš visų kuriuos sukelia transporto išorės poveikiai, daugiausia dėl to, kad jie labai greitai sklinda atmosferoje. Kaip ir daugelį išorės poveikių, šiuos kaštus yra labai sunku įvertinti. Yra išskiriamos dvi grupės veiksnių, kurios lemia oro užterštumą:

Struktūriniai veiksniai – jie yra iš esmės susiję su ekonomikos išsivystymo lygiu ir pagrinde vartojimu. Tokie rodikliai kaip išsilavinimo ir pajamų lygis yra tiesiogiai proporcingi užterštumo lygiui.

Elgsenos faktoriai – jie yra susiję su vartojimo įpročiais ir tuo kokioms transporto priemonės yra teikiama pirmenybė. Dėl patogumo ir simbolinės reikšmės, automobiliai yra labiausiai mėgstama transporto priemonė, nors ir kitos priemonės yra prieinamos.

Apskritai transporto oro taršos kaštai gali būti suskirstyti į tris grupes: ekonominiai, socialiniai ir aplinkos kaštai.

Ekonominiai kaštai apima nemažai išorės poveikių tokių kaip žala infrastruktūrai, darbo veiksnių ir derliaus produktyvumo mažėjimas ir kita.

Oro taršos sukelti rūgštieji lietūs, smogas ir ozono užterštumas gali sumažinti infrastruktūros amortizacinį laikotarpį. Pavyzdžiui, pastatai kurių amortizacinis laikotarpis yra 20-30 metų gali netekti nuo 1-5 metų gyvavimo laikotarpio (priklausomai nuo naudojamų medžiagų) kai yra progresyviai pažeidžiami dėl oksidacijos. Istoriniai statiniai, kurie turi tendenciją būti vietose, kuriose yra didelis eismas taip pat yra pažeidžiami oksidacijos, o jų atstatymas gali kainuoti labai brangiai. Daugelis Europos miestų susiduria su šia problema, daugiausia Anglija, Prancūzija ir Italija.

Kaip minėta anksčiau oro užterštumas tiesiogiai veikia darbo jėgos produktyvumą. Žmonės dėl ligų kurias sukelia minėtos problemos, yra nedarbingi ir nesukuria bendrojo vidaus produkto. Taip pat didelė problema yra derliaus produktyvumo mažėjimas. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl aplinkos užterštumo pajamos iš javų derlius kasmet sumažėja 1.6 – 4.3 milijardo dolerių.

Socialiniai kaštai. Beveik visi ore esantys teršalai sukelia fiziologines pasekmes žmonėms. Daugiausia tai būna širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų susirgimai.

Kai kurie poveikiai sveikatai yra aiškūs, pavyzdžiui anglies monoksido. Tačiau būtų sunku nustatyti bendro oro užterštumo poveikį plaučių vėžiui, tuo labiau kokią įtaką tam turi transportas. Tačiau žinant, kad labiausiai užteršti yra miestai, transportas ko gero yra vienas iš didžiausių veiksnių sudarantis socialinius kaštus.

Aplinkos kaštai. Jie apima žalą padarytą ekosistemai per atmosferą, išskyrus tai kas gali būti vertinama kaip ekonomiškai naudinga žmogaus veiklai, pavyzdžiui derlius. Aplinkos kaštus yra sunkiausia, kartais išvis neįmanoma, įvertinti.

Kitas ne mažiau svarbus klausimas yra vandens užterštumas, kuris taip pat turi didelę įtaką žmogaus aplinkai.

Ekonominiai kaštai. Dėl vandens užterštumo turbūt daugiausia nukenčia komercinė žvejyba. Tai būtų galima išmatuoti sumažėjusių firmų pelnu. Antra pasekmė yra žala rekreacinėms vietovėms, esančioms netoli vandens telkinių. Šį išorės poveikį būtų galima išmatuoti žmonių apsilankiusių toje vietovėje skaičiumi. Didelę dalį išlaidų municipaliniuose biudžetuose sudaro vandens valymas. Taip pat nereikia pamiršti atsitiktinių avarijų kai iš tanklaivių į jurą išsilieja nafta ar jos produktai.

Socialiniai kaštai. Žinoma svarbiausi kaštai yra tai, kad užterštas vanduo yra kenksmingas žmogui. Ši problema aktualesnė besivystančiose šalyse, nes išsivysčiusiose šalyse yra vandens priežiūros ir valymo įranga.

Aplinkos kaštai. Tai žala, kuri padaroma vandens ekosistemoms.

Trečia išorės poveikių rūšis sukelta transporto yra triukšmo efektai. Garso stiprumas matuojamas decibelais, kurių skalė yra nuo vieno iki šimto dvidešimties decibelų. Transporto triukšmo šaltiniai yra skirtomi į tris kategorijas: taškinis (transporto priemonė), linijinis (greitkelis) ir paviršinis (triukšmas sukeltas dėl aplinkinių kelių tinklo). Triukšmo efektai labai skiriasi nuo prieš tai aptartų išorės poveikių. Triukšmo efektai yra tik vietiniai, nes garsas sklinda tik ribotą atstumą.

Ekonominiai kaštai. Buvo atlikta nemažai tyrimų, kurių tikslas buvo nustatyti triukšmo įtaką nekilnojamo turto vertei prie aerouosto. Visų tyrimų išvados rodo, kad triukšmas turi didelę įtaką nekilnojamo turto vertei, bet įtakos mastas priklauso nuo to kam turtas yra naudojamas. Gyvenamasios paskirties nekilnojamo turto vertė sumažėja nuo 0.4% iki 1.1% už decibelą. O turto esančio prie greitkelių vertė sumažėja nuo 8% iki 10%.

Socialiniai kaštai. Apie šios grupės kaštus yra labia mažai informacijos. Galima tik spėti apie klausos sutrikimų skačių bei patirtą stresą dėl nuolatinio aukšto triukšmo lygio.

Aplinos kaštai. Triukšmo įtaką aplinkai yra labia sunku išreikšti. Kai kurie mokslininkai daro prielaidą, kad kai kurios teritorijos yra netinkamos gyventi faunai dėl per aukšto triukšmo lygio.

Yra išskiriama ir ketvirta rūšis transporto išorės poveikių. Tai pavojingų medžiagų išorės efektai. Pavojingos medžiagos – tai tokios medžiagos, kurios sukelia nepagrįstai didelę riziką sveikatai, saugumui ir nuosavybei kai yra transportuojamos komerciniai tikslais. Žinant tai, kad krovinių pervežimas įvairiomis transporto priemonėmis nuolatos auga, kyla ir susirūpinimas dėl pavojingų medžiagų transportavimo.

Ekonominiai kaštai. Jie daugiausia apima išlaidas susijusias su valymu bei kai kuriais atvejais žmonių evakuacija. Tarp ekonominių ir socialinių bei aplinkos kaštų paprastai egzistuoja priešinga priklausomybė. Išsivysčiusiose šalyse, kuriuose paprastai yra griežti įstatymai reguliuojantys pavojingų medžiagų pervežimą socialiniai ir aplinkos kaštai yra minimalūs, o ekonominiai kaštai labai dideli.

Socialiniai ir aplinkos kaštai. Tai kaštai susiję su poveikiu žmogaus sveikatai ir gamtai dėl povojingų medžiagų patekimo į aplinką.

3. IŠORĖS EFEKTŲ REGULIAVIMAS

Kartais rinka nepaskirsto išteklių efektyviai. Esant tokioms aplinkybėms vyriausybė leidžia įstatymus reguliuojančius rinkos mechanizmą. Yra keletas pagrindinių būdų reguliuoti išorės efektus: mokesčiai, subsidijos, įstatymai.

3.1 MOKESČIAI:

Vienas iš populiariausių būdų yra išorės efektų apmokestinimas. Ekonomistai ši mokestį dažnai vadina pigou mokesčiu, pagal A. Pigou, kuris kaip minėta anksčiau pirmasis aprašė išorės efektus ir pasiūlė mokesčius, kaip vieną iš būdų sumažinti išorės efektų žalą visuomenei. Tokio reguliavimo principas yra apmokestinti rinkos dalyvius, kurių veikla sąlygoja išorės efektus tokia suma, kuri būtų lygi visuomenei padarytai žalai. Pavyzdžiui, jeigu yra įmanomą apskaičiuoti fabriko taršos dydį aplinkai, tai būtų galima apmokestinti kiekvieną taršos vienetą tokia mokesčių norma, kuri būtų lygi padarytai žalai. Tačiau jei apskaičiuoti taršos kiekį yra neįmanoma arba labai brangu, tai siūloma apmokestinti kiekvieną produkcijos vienetą.

Daugelis ekonomistų mano, kad mokesčiai iškraipo ekonominę veiklą. Tačiau Pigou mokesčio šalininkai teigia, kad ši priemonė gali pagerinti išteklių paskirstymą, nes gamintojai ir vartotojai susiduria su didesniais gamybos kaštai, kurie įvertina ir išorės poveikius. Be to, jie taip pat mano, kad įvedus tokią rinkliavą būtų galima sumažinti kitus mokesčius, kurie iškraipo ekonominę veiklą, pavyzdžiui pajamų mokestis.

Tačiau pigou mokesčio priešininkų nuomone šis būdas sukelia dauigau neigiamų pasekmių nei duoda naudos. Visų pirma, kartais yra neįmanoma apskaičiuoti taršos ar žalos padarytos aplinkai apimties. Antra, šis mokestis pakeltų produkcijos kainas, kurių gamyba sukelia išorės efektus. Tai sumažins namų ūkio perkamąją galią. O tai iš esmės yra realiojo darbo užmokesčio sumažėjimas, nes už tą pačią sumą galima įsigyti mažiau prekių ir paslaugų. Be to, manoma, kad pigou mokestis iš dalies yra ir pajamų mokestis. Todėl ekonominės veiklos iškraipymas dėl šio mokesčio tampa dar didesnis. Dar vienas argumentas netaikyti mokesčių išorės efektams reguliuoti yra rinka. Mokestis gali keistis keičiantis rinkos sąlygoms. Pavyzdžiui, jeigu išorės kaštai didėja augant gamybos apimčiai, mokesčio norma irgi turėtų didėti.

3.2 SUBSIDIJOS:

Kitas būdas reguliuoti išorės efektus yra subsidijuoti alternatyvias ūkio šakas, kurios nesukelia išorės efekto. Tarkim norint sumažinti išorės kaštus, kuriuos sukelia elektrinės, vyriausybė subsidijomis skatina alternatyvius elektros gamybos būdus: vėjo, saulės energijos naudojimas. Tačiau tokios subsidijos turi keletą trūkumų. Visų pirma, naudojant elektrinės pavyzdį, subsidijos skatina per didelį vartojimą, kuris sąlygoja mažesnes elektros kainas nei tos kurios susidarytų rinkos sąlygomis jei būtų įskaičiuoti išorės efektai. Antra, subsidijos sukelia tam tikras administracines problemas. Norint, kad politika būtų visiškai efektyvi, vyriausybė turi subsidijuoti visas alternatyvius elektros gamybos būdus. Tokie bandymai praktikoje greitai tampa sunkiai valdomi.

3.3 ĮSTATYMAI:

Vyriausybė taip pat gali reguliuoti neigiamus išorės efektus leisdama įstatymus, kurie salygoja tam tikrą elgesį. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse vyriausybė reikalauja, kad automobilis atitiktų tam tikrus degalų efektyvumo standartus. Europos sąjugos valstybės turi tam tikrą procentą elektros pagaminti iš atsinaujinančių išteklių, tokių kaip saulė ir vėjas. Tokie įstatymai kartais gali būti vienintelis būdas reguliuoti išorės efektus. Tačiau ekonomistų nuomone toks reguliavimas turėtų būti minimalus, nes jie varžo naujų ir lanksčių būdų paieška išorės efektų valdymui bei gali sąlygoti didesnius kaštus nei alternatyvi veiklos kryptis. Pavyzdžiui, tam tikros technologijos ribojimas, norint sumažinti išorės kaštus, gali sumažinti firmos iniciatyvą ieškoti efektyvsnių technologijų, kurios nesukeltų išorės poveikių.

3.4 KONTRAKTAI:

Tai turbūt plačiausiai paplitęs išorės efektų reguliavimo būdas. Šis būdas iš kitų labiausiai skiriasi tuo, kad vyriausybė čia neatlieka jokio vaidmens. Subjektai, kurių veikla sukelia išorės efektus ir tie, kurie juos patiria tarpusavyje susitaria patys.

Pavyzdžiui, jeigu kaiminystėje givenantys namų savininkai teisiškai susitaria palaikyti aukšta aplinkos priežiuros lygį tai iš to naudos turi visi, tiek finansinės, tiek ir estetinės bei tuo pačiu sureguliuoja išorės efektus. Be to, tai yra viena iš pagrindinių priežasčių kodėl susidaro namų ūkių bendrijos. Namų savininkai taip pat gali susitarti ir bendrai finansuoti senų, apleistų namų, esančių kaiminystėje nupirkimą, restauravimą ir pardavimą jei tai pakeltų jų turto vertę daugiau nei jų įnašas į šią veiklą.

Tačiau tokios namų ūkių bendrijos gali susidaryti tik iki tam tikro skaičiaus. Esant labai didelėms bendrijoms kontraktų sudarymo kaštai bei bendrijų administravimo kaštai yra didesni nei gaunama nauda.

IŠVADOS:

1. Dėl neefektyviai paskirtytų išteklių susidaro išorės efektai, kurie sąlygoja papildomus kaštus arba naudą ekonominės sistemos subjektams.

2. Dalis mokslininkų mano, kad išorės efektai yra neišvengiami, nes vyriausybė stengdamasi juos eliminuoti sukuria kitus išorės poveikius.

3. Du žymiausi ekonomistai, A. Pigou ir R. Coase, išnagrinėjo išorės efektų teoriją. Pirmasis teigė, kad norint eliminuoti išorės efektus būtinas valstybės įsikišimas. R.Coase nuomone, išorės efektų reguliavimui nebūtinas vyriausybės įsikišimas.

4. Komunikacijos tinklų išorės efektai priklauso nuo to kiek kitų vartotojų yra įsigiję konkrečią prekę ar naudojasi paslauga.

5. „Augimo ribos“ – Romos klubo pranešimas apie globalinę žmonijos padėtį. Šį klubą sudaro apie šimtas įvairių šalių mokslininkų, kurių tikslas yra žmonijos ateitis.

6. Transporto išorės kaštų, kaip ir daugelio kitų išorės efektų, žalą labai sunku įvertinti. Tačiau visus kaštus galima suskirstyti į tris grupes pagal tai kam ta žala padaryta: ekonominius, socialinius ir aplinkos.

7. Valstybė pasirinkdama išorės efektų būdus turi gerai įvertinti visas galimybes. Reguliavimo būdas priklauso nuo ekonominių sąlygų, išorės efektų dydžio, ūkio šakos, kurioje susidaro išorės efektai, ir kitų veiksnių. Dėl to būtina apsvarstyti visas galimybes ir parinkti optimaliausią variantą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Cornes, Richard; Sandler Todd. The theory of externalities, public goods and club goods. – Cambridge university press, 1996. – puslapiai. – ISBN-521-47148-6.

2. Skominas, Vytautas. Mikroekonomika. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2000. – puslapiai. – ISBN-9986-433-24-X.

3. Varian, Hal R. Mikroekonomika. – Vilnius: Margi raštai, 1999. – puslapiai.- ISBN-9986-09-195-0.

4. Wikipedia, free-content encyclopedia [interaktyvus].

Prieiga per internetą:

5. Encyclopedia [interaktyvus].

Prieiga per internetą:

6. Business line magazine [interaktyvus].

Prieiga per internetą:

7.

Prieiga per internetą:

8. The libriary of economics and liberty [interaktyvus].

Prieiga per internetą:

9. Northwestern university,Weinberg college of arts and sciences [interaktyvus].

Prieiga per internetą:

10. The free educational resource for economics [intekatyvus].

Prieiga per internetą:

11. Economic education website [interaktyvus].

Prieiga per internetą:

12. University of Texas at Dallas [interaktyvus].

Prieiga per internetą:

13. The free educational resource for economics, business studies, politics,

ICT and English [interaktyvus].

Prieiga per internetą: