Isores efektai ir ju reguliavimo metodai

TURINYS

1. ĮVADAS...........................1
2. IŠORĖS EFEKTŲ ESMĖ...........................2
2.1 Išorės efektų samprata..........................2
2.2 R. Coase ir A Pigou............................4
2.3 Komunikacijos tinklų išorės efektai...................5
3. APLINKOS IŠORĖS EFEKTAI.......................7
3.1 Augimo ribos.......................7
3.2 Transporto išorės kaštai....................13
4. IŠORĖS EFEKTŲ REGULIAVIMAS....................16
4.1 Mokesčiai..............................16
4.2 Subsidijos..............................17
4.3 Įstatymai..............................17
4.4 Konkraktai........................17

ĮVADAS

Ekonomika – mokslo šaka, nagrinėjanti ribotų išteklių pasiskirtymą, tenkinant neribotus žmonių poreikius. Tačiau dėl neefektyviai paskirstytų išteklių susidaro išorės efektai, kurie neatsispindi gėrybių paklausoje ar pasiūloje, bet turi didelę įtaką su ta gėrybę nesusijusiems ekonomikės sistemos dalyviams.
Šiame darbe norima apibendrintai paaiškinti kokios yra išorės efektų pasekmės ir kokias priemonės yra taikomos jiems reguliuoti. Nagrinėjami uždaviniai yra:
1. Aptarti išorės efektų esmę
2. Apžvelgti keletą įdomesnių išorės effektų ir aptarti kokią įtaką jie turi ekonomikos aplinkai
3. Išnagrinėti kokią įtaką išorės efektai turi aplinkos užterštmui ir kokios yra pasekmės
4. Bei apžvelgti išorės efektų reguliavimo būdus
Daugiausia dėmesio šiame darbe bus skiriama trečiajam uždaviniui, nes tai ko gero labai aktuali tema visame pasaulyje.
Didžioji dalis literatūros buvo imta iš interneto. Darba apsunkino tai, kad beveik visa literatūra buvo tik užsienio kalba.

1. IŠORĖS EFEKTŲ ESMĖ

1.1 IŠORĖS EFEKTŲ SAMPRATA

Konkurencinės rinkos ribotumas pasireiškia tuo, kad ji ne visada yra pajėgi užtikrinti efektyvų išteklių paskirstymą. Siekiant pelno koonkurencinėje kovoje, neišvengiamai kyla įvairios socialinės problemos; bendrai naudojant išteklius, daroma žala gamtai ir visuomenei. Vandens ir oro užterštumas, miesto gyventojų tankumo didėjimas , nevienodos galimybės siekiant išsilavinimo ir naudotis kultūros paslaugomis, ekonomikos pakilimai ir nuosmukiai, neturtas – tai problemos, kurios išeina už

ž rinkos ribų. Tad nepaisant milžiniško modernios rinkos gambinio potencialo, daugelis labai svarbių socialinių funkcijų negali būti sėkmingai vykdomos rinkos sąlygomis, todėl patenka į valstybės dėmesio sferą.
Šios problemos atsiranda dėl to, kad kai kurių gėrybių gamyba arba vartojimas turi pašalinį, teigiamą arba neigiamą, poveikį visuomenei arba kai kuriems asmenims, kuris neatsispindi šių gėrybių paklausoje ar pasiūloje. Dėl to rinkos teikiama informacija nėra pakankama, kad užtikrintų optimalų šių gėrybių kiekį rinkoje – jų pagaminama visuomenės požiūriu per daug arba per mažai.
Išorės efektu vadiname tokią situaciją, kai kokios nors gėrybės gamyba arba vartojimas sąlygoja papildomą naudą arba žalą firmoms ir individams, kurie nėra nei šios gėrybės gamintojai, nei vartotojai. Esminis išorinio poveikio bruožas tas, jog esama žmonėms turinčių reikšmės gerybių, bet jomis rinkoje neprekiaujama. Ekonominėje literatūroje išorės efektas dar vdinamas „trečios šalies efektu“, „kaimynystės efektu“, naudos arba žalos perviršiu, o garsus ekonomistas Alfred Marshall vartojo terminus „išorės ekonomija“ ir „išorės disekonomija“.
Firmos ir individai, kurie patiria išorės efektą, tiesiogiai nedalyvaudami gėrybės gaminime ar vartojime, gai būti sąlyginai vadinami „trečiąja šalimi“. Tie išorės efektai kurie duoda papildomos naudos trečiajai šaliai, vadinami teigiamais, o tie, kurie sąlygoja žalą – neigiamais. Trečiosios šalys gauna papildomą naudą už ją nemokėdamos, bet ir žala nėra kompensuojama.
Realiame gyvenimine yra daug išorės efektų pa
avyzdžių. Ekonominėje literatūroje, iliustruojant neigiamą išorės efektą, pasireiškiantys gėrybės procese, dažnai vartojamas fabriko teršiančio savo dūmais, pavyzdys. Aplink gyvenantys žmonės kenčia dėl oro užterštumo, jie kenčia dėl suodžiais apneštų namų sienų ir papilkėjusių skalbinių. Taigi fabriko gamybinė veikla sąlygoja papildomą išlaidų atsiradimą trečiąjai šaliai – aplink fabriką gyvenantiems žmonėms, kurie nėra nei fabriko produkcijos pirkėjai, nei pardavėjai. Prie neigiamų išorės efektų galime priskirti daugumą neigiamo poveikio gamtai formų, pradedant upių ir ežerų teršimu gamyklų nutekamaisiais vandenimis ir baigiant triukšmu, kurį sukelia didžiuliai sunkvežimiai autostradose.

Gamybos procese galimi ir teigiami išorės efektai. Pavyzdžiui, statant hidroelektrinę, užtvenkiama upė ir sukuriamas dirbtinis ežeras, kuriame maudosi, žvejoja ir plaukioja jachtomis žmonės, kurie gal net ir nevartoja elektrinės gaminamos elektros.
Išorės efektai, atsirandantys vartojimo metu, taip pat gali būti teigiami ir neigiami. Prie neigiamų galime priskirti lengvųjų automobilių keliamą triukšmą ir išmetamąsias dujas, arti gyvenančių paauglių visu garsu leidžiamą stereoaparatūrą ir panašiai. Teigiamą išorės efektą sąlygoja kaimyno gražiai nudažytas namas ir tvarkingai nupjauta pievelė, kuria gali gėrėtis visi aplinkiniai. Dar vienas populiarus pavyzdys apie teigiamų išorės efektus yra susijęs su sveikatos apsauga. Jeigu Jūs nusprendėte pasiskiepiti nuo ligos tai iš to naudos turi ir kiti žmonės nes jie jau nebegali užsikrėsti nuo jūsų.
Rinka neįtraukia išorės efektų į
rinkos santykius. Tie, kurie gauna papildomos naudos, nedalyvauja padengiant tos naudos sūkurimo išlaidas, o tie, kurie patiria nuostolį dėl neigiamo išorės efekto, nėra kompensuojami. Rinka informuoja tik apie tuos nuostolius ir naudą, kurie atsispindi gėrybių paklausos bei pasiūlos kreivėse. Kadangi išorės efektų sąlygojama papildoma nauda arba nuostoliai tenka trečiosioms šalims, o ne tiesioginiams gėrybės pirkėjams ar pardavėjams, jie neatspindi gėrybių rinkos paklausoje bei pasiūloje ir nedaro įtakos rinkos kainai. Dėl šių priežasčių įvairių prekių bei paslaugų gamintojai ir vartotojai gauna per rinką ne visą informaciją, ir jų sprendimai negali būti optimalūs.

Dalis ekonomistų mano kad išorės efektai yra neišvengiami. Vyriausybė yra pagrindinė išorės efektų reguliuotoja. Tačiau vyriausybė ne tik eliminuoja bet ir sukelia išorės poveikius. Vienas iš neigiamų išorės efektų pavyzdžių, kuriuos sukelia vyriausybė yra tai, kad ji visus valstybės piliečius suskirsto į vieną didelę grupę. Pavyzdžiui žmogus yra Jungtinių Amerikos Vasltijų pilietis . Tada žmonės, kurie nepritaria JAV vyriausybės leidžiamiems įstatymams dažnai kaltina visus amerikiečius, net ir tuos kurie nesutinka su tais įstatymais. Jei žmonės nemėgstantys JAV įstatymų siekia terorizuoti JAV piliečius, tai kiekvienam tos valstybės žmogui kyla didesnė grėsmė tapti teroristų atakos auka, nepaisant to pritaria jis tos vyriausybės politikai ar ne.

Kitas pavyzdys ir susijęs su Prancūzijos vyndariais ir kitų pr
roduktų pardavėjais. Nepaisant to ar jie pritaria Prancūzijos vyriausybės pozicijai dėl karo Irake ar ne, jie vistiek nukenčia nuo ameriekiečių boikoto prancūžiškoms prekėms.

Taigi vyriausybė stengdamasi eliminuoti išorės efektus, pati to nenorėdama sukelia kitus.

1.2 R. COASE IR A. PIGOU

Pirmasis ekonomistas išplėtojęs išorės efektų teoriją buvo anglas Arthur C. Pigou (1877-1959). Jis daugiausia žinomas dėl savo indėlio į gerovės ekonomiką bei tuo, kad aktyviai gynė neoklasikų teoriją, kurią tuo metu kritikavo keinsistai. A.C. Pigou teigė, kad ekonomikos studijas jis pasirinko norėdamas pagerinti visuomenės gerbuvį. Jis buvo žymaus ekonomisto Alfred Marshall studentas. Poto kai A.Marhall 1908m. atsistatydino iš Cambridžo universiteto politinės ekonomikos katedros A.C.Pigou užėmė jo vietą.
Mokslininkas teigė, kad vienintelis būdas sureguliuoti neigiamą arba teigiamą išorės efektų poveikį yra vyriausybės įsikišimas. A.C.Pigou nuomone, valdžia turėtų apmokestinti neigiamus išorės efektus ir subsidijuoti teigiamus.
Ši teorija buvo priimta daugelio ekonomistų iki 1960m. kai pasirodė kito anglų ekonomisto Ronald Harry Coase, straipsnis „The Problem of Social Cost“. Šis mokslininkas 1932m. gavo ekonomikos bakalauro diplomą, o 1951m. ir daktaro laispnį. Kaip minėta anksčiau R.Coase 1960m. parašė straipsnį „The Problem of Social Cost“, kuris susilaukė didelės sekmės. Kai kurie ekonomistai teigia, kad tai labiausiai cituojamas darbas ekonomikos tema. R.Coase skaitė paskaitas daugelyje žymių Europos ir Amerikos universitetų, o 1991m. gavo Nobelio premiją už darbus ekonomikos srityje.
R. Couse priešingai nei A. Pigou teigė kad vastybės įsikišimas yra visai nebūtinas. Jo nuomone, išorės poveikį sukeliantys ir jį patiriantys subjektai gali susitarti tarpusavyje nepriklausomai nuo nuosavybės teisių pasiskirstymo ir jei sandorio kaštai yra nuliniai. R. Coase teorema buvo kritikuojama dėl to, kad ji neturi praktinės reikšmės realiame gyvenime, nes sandorio kaštai retai būna nuliniai. Tačiau vėliau R.Coase šalininkai tai paneigė ir pateikė pavyzdį apie bičių augintojus ir ūkininkus. Jau nuo dvidešimto amžiaus pradžios bičių augintojai ir ūkininkai sudarydavo sutartis. Bitininkai pastatydavo avilius ūkininkų laukuose ir jei augalai pagamindavo pakankamai nektaro už šį leidimą jie mokėdavo ūkininkams sutartą sumą ir priešingai jei augalai pagamindavo mažai nektaro tada žemdirbiai mokėdavo bičių augintojams.

1.3 KOMUNIKACIJOS TINKLŲ IŠORĖS EFEKTAI

Viena iš įdomesnių ekonomikos sričių, kur susidaro išorės efektai, yra komunikacijos tinklai.
Komunikacijos tinklų išorės efektai susidaro kai prekės ar paslaugos vertė vartotojui priklauso nuo to kiek kitų vartotojų yra įsigiję tą prekę ar naudojasi paslauga. Kai vartotojas nusiperka prekę ar paslaugą, tai netiesioginės naudos iš to turi kiti vartotojai, kurie naudojasi ta pačia preke ar paslauga. Pavyzdžiui vartotojas įsigydamas telefoną kitų vartotojų telefonus padaro naudingesnius.
Tačiau komunikacijos tinklų išorės nauda tampa reikšminga tik tada, kai prie tinklo prisijungia tam tikras procentas vartotojų. Dažnai literatūroje šis vartotojų skaičius yra vadinamas kritine mase. Esant šiai ribai gaunama nauda iš prekės yra didesnė arba lygi kainai sumkėtai už prekę. Kai atitinkamas kiekis vartotojų naudojasi šia preke, tai kiti vartotojai yra skatinami ją įsigyti dėl gaunamos naudos. Tačiau šis vartotojų skaičiaus augimas negali tęstis be galo. Pasiekus tam tikrą ribą komunikacijos tinklai tampa perkrauti. Vėl gi galima panaudoti telefono pavyzdį. Kol nėra pasiekta perkrovos riba kiekvienas papildomas vartotojas prideda ir papildomos naudos. Tačiau nuo tam tikros ribos tinklo galimybės yra viršijamos ir kiekvienas papildomas vartotojas sumažiną tinklo naudingumą. Tai pasireiškia užimtų skambučių skaičiumi, gedimais ir prastu aptarnavimu.
Dideli komunikacijos tinklų išorės efektai susidaro kai yra naudojama plačiai žinoma kompiuterinė programinė įranga Microsoft (Word, Excel, Powerpoint ir kitos). Daugeliui žmonių programinės įrangos pasirinkimas priklauso nuo to kaip yra vertinami darbuotojai mokantys dirbti su šia įranga ir kaip plačiai ji yra naudojama, kad būtų galima keistis duomenimis su kitais vartotojai. Taip pat problemų kyla ir darbdaviams sprendžiant kokia programinę įrangą jiems pirkti bei samdyti darbuotojus, kurie moka ja dirti. Visa tai skatina vartotojus pirkti vienos firmos produktą, nes tai duoda didesnę nauda – galimybę keistis informacija su kuo didesniu vartotojų skaičiumi. Be to maža standartizuotos programinės įrangos pasiūla sąlygoja tai, kad beveik 100% rinkos valdo viena kompanija.
Kitas pavyzdys yra internetinis aukcionas eBay. Praktiškai jis nebūtų naudingas jei aukciono metu nebūtų konkurencijos. Kuo labiau auga eBay vartotojų skaičius, tuo konkurencingesni darėsi aukcionai, o tai sąlygojo aukštesnes parduodamų prekių kainas. Aukštos kainos priviliodavo daugiau pardavėjų, kurie didindavo pasiūlą ir dėl to kainos sumažėdavo. Taigi augant vartotojų skaičiui, kaino vis geriau atspindėdavo paklausą ir pasiūlą ir vis daugiau žmonių gaudavo naudos iš šio tinklapio.
Bendra internetinė enciklopedia Wikipedia irgi patiria išorės naudą. Kuo daugiau žmonių rašydavo straipsnius į šią enciklopedia tuo jų kokybiškumas augo, o tai skatino vartotojus ieškoti informacijos būtent Wikipedia. Daugelis informacijos ieškotojų vėliau taip pat rašydavo straipsnius taip tęsdami procesą.
Priešingai nei pastaruosiuose pavyzdžiuose naujienų tinklapių informacija priklauso ne nuo žmonių apsilankiūsių jame skaičiaus, o nuo straipsnių kokybės. Panašiai pirmieji internetiniai paieškos puslapiai patirdavo nedidelę išorės naudą, nes tinklopio vertė buvo lygi surandamos informacijos vertei. Tai leido vienai iš didžiausių paieškos sistemų Google pritraukti daugiau vartotojų iš kitų sistemų, nes buvo susidariusi nuomonė, kad Google informacija yra kokybiškiausia.

2. APLINKOS IŠORĖS EFEKTAI

2.1 AUGIMO RIBOS

„Augimo ribos“ – tai Romos klubo (Club of Rome) pranešimas apie globalinę žmonijos padėtį. 1968 metais Italijos didžiojo pramonininko iniciatyva prie Romos vienoje viloje į šį klubą susibūrė nemažai mokslininkų, pramonininkų ir ekonomistų iš įvairių šalių. Šiandien klube yra apie šimtas narių iš daugiau nei 50-ies šalių, kurių bendras rūpestis buvo ir yra žmonijos ateitis. Jų darbe ir bendruose pasitarimuose kalbama apie globalinių problemų sąryšį ir priežastis, kurios tampa vis rimtesnės.

1970 metais Romos klubas įpareigojo žymaus Masačūsetso technologijos instituto (MTI) tyrinėtojų kolegiją paruošti pranešimą, kuriame pirmą kartą turėjo būti analizuojamos visos šiuolaikinės globalinės problemos. Kaip aplinkos užterštumas, gyventojų ir ekonomikos augimas, žaliavų sumažėjimas ir maisto produktų gamyba sąveikauja tarpusavyje? Kur atsidurs pasaulis, jei taip ir toliau augs gyventojų skaičius ir pramonė? MTI tyrinėtojai, kuriems vadovavo Dennis Meadows, 1972 metais pateikė klubui savo pranešimą, kuris išleidžiamas kaip knyga daugelio pasaulio kalbomis. Dabar „Augimo ribos“ yra išverstos į daugiau nei 30 kalbų ir parduota apie 10 milijonų vienetų – tai klasika, kuri iš esmės prisidėjo prie aplinkos apsaugos judėjimo.

Pranešimo išeities taškas yra bauginantis eksponentinis žmonių skaičiaus ir ekonomikos augimas. Ką reiškia eksponentinis augimas? Dažniausiai mes įsivaizduojame tiesinį augimą. Tiesinis augimas yra toks, kai dydis kiekvieną kartą tuo pačiu metu padidėja vienoda suma. Jei kas mėnesį į taupyklę įdedame 10 litų, suma kas mėnesį dešimčia litų padidėja. Grafiškai šį augimą pažymėtume tiese. Eksponentinis augimas, priešingai, yra visiškai kitos prigimties, kadangi augantis dydis pats didėja. Pateiksime keletą pavyzdžių. Jei savo pinigus padėtume į banką su apibrėžta procentų norma, tai santaupos iš esmės didėtų greičiau nei taupyklėje. Esant 20 procentų normai, nuo 100 litų sumos gaunamas 20 litų pelnas, nuo 120 – 24 ir nuo 144 jau 28,8 lito – taigi procentai kyla. Brėžinyje eksponentinį augimą pateiktume vis statėjančia kreive.

Kitus pavyzdžius galime įžvelgti biologijoje. Bakterinė kultūra, kurioje ląstelė skaidosi kas dešimt minučių, auga eksponente. Po 10 minučių turime jau dvi ląsteles, po 20 jau keturias, po 30 aštuonias, po 40 šešiolika. Augimo procentas (padvigubėjimas lygus 100 procentų) išlieka visuomet vienodas, bet jis remiasi kaskart augančiu bakterijų skaičiumi.

Koks apgaulingas ir klaidinantis yra eksponentinis augimas, autoriai pailiustravo vienu senu persų padavimu. Dvariškis, savo karaliui padovanojęs menišką šachmatų lentą, už tai paprašė vieno vienintelio grūdo pirmajam laukui, o kiekvienam kitam po dvigubą grūdų skaičių nei buvo duota paskutiniajam, taigi antrajam laukui du grūdus, trečiajam keturis, ketvirtajam aštuonis. Tai šimtaprocentinis eksponentinis augimas. Dešimtajam laukui tenka 512 grūdų, tačiau 21-ajam daugiau kaip milijonas! Visame pasaulyje nėra tiek grūdų, kiek jų reikėtų atseikėti už 64-ą lauką.

Pasaulio gyventojų eksponentiškai daugėja maždaug jau trys–keturi šimtai metų. 1650-aisiais mūsų planetoje gyveno pusė milijardo žmonių, iki 1900 m. gyventojų skaičius augo ir pasiekė 1,6 milijardo. 1970-aisiais pasaulio gyventojų skaičius pakilo jau iki 3,6 milijardo, na, o šiandien, Žemėje gyvena beveik 8,5 milijardai žmonių. Jei šis procesas tęsis ir toliau, tai po kelerių dešimtmečių kontinentai turės talpinti 12 milijardų žmonių. Pavyzdžiui, jeigu Nigerijos, kuri pagal gyventojų skaičių yra didžiausia Afrikos valstybė, gyventojų ir toliau daugės kaip iki šiol, tai 2060 metais ši šalis turėtų priglausti beveik milijardą žmonių.

Žinoma, visų pirma tai besivystančių šalių problema. Daugelyje šiaurės šalių gyventojų skaičiaus augimas yra sustojęs, šalyse kaip Vokietija ar Lietuva akivaizdžiai mažėja gyventojų. Tačiau pramoninėse šalyse yra veiksmingesnis kitoks augimo procesas: pramonės produkcija auga greičiau, nei daugėja gyventojų. Abu procesai iškėlė mokslininkams paprastą klausimą: kaip Žemė, būdama „bendra sistema“, į visa tai reaguos? Ir kiek ilgai ji galės tai pakelti?

Kad atsakytų į šiuos klausimus, MTI bendradarbiai ištyrė penkis faktorius – gyventojus, pramonę bei kapitalą, maisto produktus, žaliavas ir ekologiją. Jiems ypač rūpėjo ir kompleksiška šių penkių dydžių sąveika. Kadangi nė vienas iš šių penkių faktorių, apie kuriuos čia kalbama, neveikia nepriklausomai. Kiekvienas jų nuolat sąveikauja su visais likusiais. Gyventojų skaičius negali augti trūkstant maisto; maisto produktų pramonės gamyba auga didėjant kapitalui; daugiau kapitalo reikalauja daugiau žaliavų; panaudotos žaliavos neigiamai veikia aplinkos užterštumą; ir aplinkos užterštumas vėl daro įtaką gyventojų skaičiaus augimui ir maisto produktų gamybai

Mokslininkai primygtinai rodo į daugelį tvirtai veikiančių sąryšių ir valdymo dėsnių, esančių tarp procentinio gimstamumo ir pajamų, tarp pramonės gamybos ir žaliavų poreikio, tarp aplinkos užterštumo ir gyvenimo trukmės tikimybės. Ir jie griežtai nurodo ribas: maisto produktų kiekis yra ribotas, kadangi ariamosios žemės plotai negali būti plečiami iki begalybės ir derlingumas negali vis didėti; žaliavų kiekis ribotas, kadangi atsargos tolydžio mažėja, – amžinai jų eksploatuoti negalima; mūsų aplinka irgi yra ribota: jei ji bus priversta priimti daugiau kenksmingų medžiagų negu gali perdirbti, tai ji pasmerkta žūti.

Įvertindamas 1970 metais nustatytus priežastinius santykius ir sąveikas, kompiuteris apskaičiavo pagrindinį sistemos veikimo būdą. Vadinamoji „Pasaulinio modelio standarto eigas“ (žr.1 paveikslą), apskaičiuota kompiuteriu, pateikia rezultatus su sąlyga, kad didesnių pasikeitimų socialinėje, politinėje ar ekonominėje sferoje neįvyks, taigi procesų kryptingumas nesikeis, kaip ir išryškėjo 1972 metais: Maisto produktų gamyba, pramonės produkcija ir gyventojų skaičius ir toliau eksponentiškai didėja, kol greitai mažėjančių žaliavų atsargos ima stabdyti pramonės augimą. Tačiau laikino delsimo veikiamas gyventojų skaičius ir užterštumas dar tam tikrą laiką tebedidėja. Mažėjantis aprūpinimas maisto produktais ir blogėjantis medicinos aptarnavimas skatina mirtingumą ir stabdo gyventojų skaičiaus augimą.

1 pav.

Ar žmonija neišvengiamai eina į globalinę katastrofą? Spaudoje Masačūsetso technologijos instituto mokslininkai daugelį kartų buvo vaizduojami kaip nelaimės pranašai, iš anksto pateikę tikslias, negatyvias pranašystes apie mūsų ateitį. Numanydami galimą klaidingą interpretavimą, Meidausas ir jo bendradarbiai jau knygoje nedviprasmiškai nurodė, kad čia pateikiamas tik pats modelis, kuris verčia atsižvelgti į daugelį faktorių (pavyzdžiui, regioniniai skirtumai). Jie nesiekė tikslaus kiekybinio pranašavimo – tam mūsų pasaulis yra per daug kompleksiškas. Jiems buvo svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip apskritai arba kokybiškai reaguos mūsų pasaulinė sistema. Vienu paveikslėliu jie iliustruoja skirtumą. Labai sunku iš anksto tiksliai nustatyti, kur ir kada nukris kamuolys, kai jis išmetamas į orą. Tai lemia daug faktorių – oro pasipriešinimas, vėjas ir t. t. , todėl tiksliai apskaičiuoti nepaprastai sudėtinga. Tačiau kiekvienas iš mūsų gali aprašyti esminį kamuolio poelgį – tam tikrą laiką kilęs, traukos jėgos veikiamas jis krinta žemyn.

Modelis – ne realybė. Visuomet išlieka tam tikra paklaida. Daugelio šiame pasaulyje vykstančių procesų mes niekuomet iki galo nesuprasime. Todėl negalima padaryti išvados, kad pasitelkę atitinkamas priemones turėtume palaukti, kol visas problemas galutinai suvoksime. Nūdien turimų žinių pakanka tam, kad imtumės darbo. Laikas nelaukia!

Tačiau iš letargo pažadinti žmoniją nebuvo taip lengva. Kadangi buvo paliesta „šventa“ augimo teorija, paskelbus pranešimą užsiliepsnojo aštrios diskusijos, kilo prieštaravimų ir atsirado nuomonių skirtumų. Gal autoriai nepakankamai įvertino technologinių ateities galimybių? Argi visų problemų neišspręsime su genetikos ir vandenilio technikos, nano? ar bioelektronikos pagalba? Tik panagrinėkime mikropuslaidininkių raidą: jeigu nuo 1972-ųjų metų pirmieji egzemplioriai turėjo tik 2 tūkst. 300 tranzistorių, tai naujausieji „Intel“ puslaidininkiai turi 5,5 milijono. Ir ką reiškia tos kalbos apie ribas? Galų gale tik tada, 1969-aisiais, išsipildė žmonijos sena tūkstantmečio svajonė nuskristi į mėnulį. Taigi nėra nieko neįmanomo.

Argi nepasirodė, kad svarbiausių žaliavų stygius nejaučiamas, – priešingai pranešimo „prognozėms“? Naftos, aliuminio, cinko ir vario telkinių gavyba nenutrūks daug ilgiau, nei buvo manyta 1972 metais. Dar nurodomi ir laimėjimai, kurių buvo siekiama nuo aštuntojo dešimtmečio: energijos sąnaudos (industriniuose kraštuose) sumažintos; šiandien pramonėje naudojama daug žaliavų pakaitalų, pavyzdžiui, kabeliuose stiklo pluoštas vietoj vario; ir galiausiai sumažėjęs pasaulinis gyventojų prieaugis nuo 2 iki 1,6 procentų.

Kadangi po dviejų dešimtmečių neišryškėjo jokių esminių žmonijos pasikeitimų, 1992 metais Meidausas su keliais bendraminčiais sumanė pateikti naują, aktualizuotą, apgalvotesnę ir brandesnę pranešimo versiją – „Anapus augimo ribų“2. Jie dar kartą primygtinai reikalavo pagaliau įvertinti ribas, kurias iš dalies jau esame peržengę. Kad viską išspręstume, neturime pasitikėti vien tik laisvosios rinkos technologijomis ir galimybėmis. Ir toliau nesiimdami svarbių priemonių, vėliau iš karto pasieksime vis daugiau ribų ir, užplūdus problemų srautui, pagaliau tapsime nebeveiksnūs. Jei dabar nepradėsime stabdyti, tai vėliau mūsų pasaulio mašina dideliu greičiu trenksis į sieną!

Meidausas ir jo bendražygiai pasisakė už ilgalaikę, tvirtą egzistenciją, tai reiškia ilgai egzistuoti sugebančią („sustainable“) visuomenę šiandien. Tik priemonių kompleksas gali tą egzistenciją garantuoti ir apsaugoti žmoniją nuo žlugimo. Tai gimstamumo ir gamybos apribojimai; technologijos, kurios padėtų tausoti resursus, apsaugoti kultivuotus žemės plotus, kelti žemės ūkio derlingumą ir kovoti prieš aplinkos teršimą. Pagal scenarijų (žr. 2 paveikslą), – Meidausas, beje, nebevartojo ginčytinos sąvokos „modelis“, – pasaulio gyventojų skaičius pakyla iki 7,7 milijardų, sistema atsiduria pusiausvyroje.

2 pav.
Kiekvienas pasaulio regionas, aišku, turi atlikti kitus „namų darbus“: „trečiojo pasaulio“ šalys turi žymiai sumažinti gimstamumą ir tausoti pasėlių bei miškų plotus; turtingose Vakarų pramonės šalyse turi būti sumažintos energijos ir žaliavų sąnaudos vienam gyventojui; buvusiose Rytų bloko šalyse – kuo skubiau ir veiksmingiau panaudoti technologijos priemones aplinkai apsaugoti.

Taigi technologijos užima labai svarbią vietą tarp taikomų priemonių. Tiktai svarbiausias klausimas – kokiems tikslams jos panaudojamos? Ar tam, kad užtikrintų ilgalaikę žmonijos egzistenciją ir atstatytų socialinį teisingumą? O gal tam, kad per kiek galima trumpesnį laiką greičiau būtų gautas didesnis pelnas? Kalbėdami apie tikslus autoriai priartėjo prie esminės problemos, t. y. prie klausimo apie žmonijos egzistencijos prasmę ir tikslą: Žmonėms nereikia nei prabangių automobilių, nei gramozdiškų drabužių spintų, bet pagarbos ir supratimo, jiems reikia įspūdingumo, ir ne tik išoriško. Žmonėms reikia iniciatyvos ir įvairumo. Jiems ne nuolatinis elektroninis bendravimas būtinas, bet jausmas, kad jie gali ką nors padaryti. Žmonės nori tapatumo, bendrumo, paskatų ir pripažinimo, taip pat meilės ir malonumo. Jei visa tai bandoma patenkinti materialiais dalykais, nenumaldomas troškulys išspręsti visas problemas nuolat auga. Taip atsiradusi tuštuma yra varomoji materialinio augimo jėga.

Vien materialūs dalykai negali padaryti mūsų gyvenimo pilnaverčio. Todėl apriboti materialių dalykų reikšmę niekam iš mūsų nepakenktų. Jeigu savo vaikams norime palikti tvirtą gyvenimo pagrindą ir pusiausvirą pasaulį, kažkada juk privalome ir galime sau pasakyti „užteks“, bet ne „vis daugiau“. Bet kada ateis tas „kažkada“? Savaime suprantama, kad daugelyje trečiojo pasaulio šalių bendras gyvenimo standartas dažnai nežmoniškai žemas. Lietuvoje šiandien irgi būtų ciniška reikalauti įšaldyti turimą materialinį turtą. Kvietimas būti saikingiems, pirmiausia, žinoma, yra nukreiptas į pasaulio turtinguosius vakaruose, rytuose, pietuose.

Abiejų knygų autoriai niekada nereikalavo pasaulyje vienodai sustabdyti augimą. Tai tik sustiprintų šiandieninį socialinį neteisingumą. Tiek turtingas, tiek ir neturtingas šalis jie ragina atlikti diferencijuotą, kritinę apklausą augimui įvertinti: Kas turi augti? Kam? Kiek laiko? Kokia kaina? Kas už tai atsakingas? Ko mums iš tikro reikia? Ir koks yra veiksmingiausias kelias padėti neturtingiems? Augimo mitui turi būti nuimta šventumo aureolė, daugiau jis nebeturi būti garbinamas. Bet neturi būti ir kategoriškai atmestas. Mums reikia kontroliuojamo, apsvarstyto, kokybinio augimo.

Nors mūsų šalyje džiūgaujama, kad ekonomika po 1991–1993 metų atoslūgio vėl auga, bet ar kam nors rūpi augimo Lietuvoje ribos? Nė vienam nepavyks ateinančiais dešimtmečiais išvengti atsakomybės dėl mūsų žemės. Dėmesys mūsų bendrai aplinkai nėra prabanga, – jis būtinas dėl mūsų vaikų gyvenimo. Susirūpinę jų ateitimi mes privalome šiandien rimtai apsvarstyti savo tikslus. Ar norime žūtbūt pasiekti turtingųjų gyvenimo lygį, kopijuoti jų gyvenimo būdą ir importuoti vartotojų visuomenės stabus? O gal sieksime ilgesnio žmonijos išgyvenimo per socialinį teisingumą? Šiandien – kol dar ne vėlu – būtina ugdyti toliaregiškumą, atsakomybę, teisingumą, drąsą, solidarumą ir pasirengimą mokytis, – viso to mums prireiks.

2.2 TRANSPORTO IŠORĖS KAŠTAI

Kadangi be transporto neįsivaizduojamas šiuolaikinis pasaulis detaliau apžvelgsiu transporto išorės kaštus.
Transporto oro tarša yra vienas iš pagridinių veiksnių sukeliantis aplinkos išorės poveikius. Nors oro taršos prigimtis yra aiškiai nustatyta, bet jos mastas vis dar yra diskusijų objektas. Oro taršos kaštai yra ko gero didžiausi iš visų kuriuos sukelia transporto išorės poveikiai, daugiausia dėl to, kad jie labai greitai sklinda atmosferoje. Kaip ir daugelį išorės poveikių, šiuos kaštus yra labai sunku įvertinti. Yra išskiriamos dvi grupės veiksnių, kurios lemia oro užterštumą:
Struktūriniai veiksniai – jie yra iš esmės susiję su ekonomikos išsivystymo lygiu ir pagrinde vartojimu. Tokie rodikliai kaip išsilavinimo ir pajamų lygis yra tiesiogiai proporcingi užterštumo lygiui.
Elgsenos faktoriai – jie yra susiję su vartojimo įpročiais ir tuo kokioms transporto priemonės yra teikiama pirmenybė. Dėl patogumo ir simbolinės reikšmės, automobiliai yra labiausiai mėgstama transporto priemonė, nors ir kitos priemonės yra prieinamos.
Apskritai transporto oro taršos kaštai gali būti suskirstyti į tris grupes: ekonominiai, socialiniai ir aplinkos kaštai.
Ekonominiai kaštai apima nemažai išorės poveikių tokių kaip žala infrastruktūrai, darbo veiksnių ir derliaus produktyvumo mažėjimas ir kita.
Oro taršos sukelti rūgštieji lietūs, smogas ir ozono užterštumas gali sumažinti infrastruktūros amortizacinį laikotarpį. Pavyzdžiui, pastatai kurių amortizacinis laikotarpis yra 20-30 metų gali netekti nuo 1-5 metų gyvavimo laikotarpio (priklausomai nuo naudojamų medžiagų) kai yra progresyviai pažeidžiami dėl oksidacijos. Istoriniai statiniai, kurie turi tendenciją būti vietose, kuriose yra didelis eismas taip pat yra pažeidžiami oksidacijos, o jų atstatymas gali kainuoti labai brangiai. Daugelis Europos miestų susiduria su šia problema, daugiausia Anglija, Prancūzija ir Italija.
Kaip minėta anksčiau oro užterštumas tiesiogiai veikia darbo jėgos produktyvumą. Žmonės dėl ligų kurias sukelia minėtos problemos, yra nedarbingi ir nesukuria bendrojo vidaus produkto. Taip pat didelė problema yra derliaus produktyvumo mažėjimas. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl aplinkos užterštumo pajamos iš javų derlius kasmet sumažėja 1.6 – 4.3 milijardo dolerių.
Socialiniai kaštai. Beveik visi ore esantys teršalai sukelia fiziologines pasekmes žmonėms. Daugiausia tai būna širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų susirgimai.
Kai kurie poveikiai sveikatai yra aiškūs, pavyzdžiui anglies monoksido. Tačiau būtų sunku nustatyti bendro oro užterštumo poveikį plaučių vėžiui, tuo labiau kokią įtaką tam turi transportas. Tačiau žinant, kad labiausiai užteršti yra miestai, transportas ko gero yra vienas iš didžiausių veiksnių sudarantis socialinius kaštus.
Aplinkos kaštai. Jie apima žalą padarytą ekosistemai per atmosferą, išskyrus tai kas gali būti vertinama kaip ekonomiškai naudinga žmogaus veiklai, pavyzdžiui derlius. Aplinkos kaštus yra sunkiausia, kartais išvis neįmanoma, įvertinti.
Kitas ne mažiau svarbus klausimas yra vandens užterštumas, kuris taip pat turi didelę įtaką žmogaus aplinkai.
Ekonominiai kaštai. Dėl vandens užterštumo turbūt daugiausia nukenčia komercinė žvejyba. Tai būtų galima išmatuoti sumažėjusių firmų pelnu. Antra pasekmė yra žala rekreacinėms vietovėms, esančioms netoli vandens telkinių. Šį išorės poveikį būtų galima išmatuoti žmonių apsilankiusių toje vietovėje skaičiumi. Didelę dalį išlaidų municipaliniuose biudžetuose sudaro vandens valymas. Taip pat nereikia pamiršti atsitiktinių avarijų kai iš tanklaivių į jurą išsilieja nafta ar jos produktai.
Socialiniai kaštai. Žinoma svarbiausi kaštai yra tai, kad užterštas vanduo yra kenksmingas žmogui. Ši problema aktualesnė besivystančiose šalyse, nes išsivysčiusiose šalyse yra vandens priežiūros ir valymo įranga.
Aplinkos kaštai. Tai žala, kuri padaroma vandens ekosistemoms.
Trečia išorės poveikių rūšis sukelta transporto yra triukšmo efektai. Garso stiprumas matuojamas decibelais, kurių skalė yra nuo vieno iki šimto dvidešimties decibelų. Transporto triukšmo šaltiniai yra skirtomi į tris kategorijas: taškinis (transporto priemonė), linijinis (greitkelis) ir paviršinis (triukšmas sukeltas dėl aplinkinių kelių tinklo). Triukšmo efektai labai skiriasi nuo prieš tai aptartų išorės poveikių. Triukšmo efektai yra tik vietiniai, nes garsas sklinda tik ribotą atstumą.
Ekonominiai kaštai. Buvo atlikta nemažai tyrimų, kurių tikslas buvo nustatyti triukšmo įtaką nekilnojamo turto vertei prie aerouosto. Visų tyrimų išvados rodo, kad triukšmas turi didelę įtaką nekilnojamo turto vertei, bet įtakos mastas priklauso nuo to kam turtas yra naudojamas. Gyvenamasios paskirties nekilnojamo turto vertė sumažėja nuo 0.4% iki 1.1% už decibelą. O turto esančio prie greitkelių vertė sumažėja nuo 8% iki 10%.
Socialiniai kaštai. Apie šios grupės kaštus yra labia mažai informacijos. Galima tik spėti apie klausos sutrikimų skačių bei patirtą stresą dėl nuolatinio aukšto triukšmo lygio.
Aplinos kaštai. Triukšmo įtaką aplinkai yra labia sunku išreikšti. Kai kurie mokslininkai daro prielaidą, kad kai kurios teritorijos yra netinkamos gyventi faunai dėl per aukšto triukšmo lygio.
Yra išskiriama ir ketvirta rūšis transporto išorės poveikių. Tai pavojingų medžiagų išorės efektai. Pavojingos medžiagos – tai tokios medžiagos, kurios sukelia nepagrįstai didelę riziką sveikatai, saugumui ir nuosavybei kai yra transportuojamos komerciniai tikslais. Žinant tai, kad krovinių pervežimas įvairiomis transporto priemonėmis nuolatos auga, kyla ir susirūpinimas dėl pavojingų medžiagų transportavimo.
Ekonominiai kaštai. Jie daugiausia apima išlaidas susijusias su valymu bei kai kuriais atvejais žmonių evakuacija. Tarp ekonominių ir socialinių bei aplinkos kaštų paprastai egzistuoja priešinga priklausomybė. Išsivysčiusiose šalyse, kuriuose paprastai yra griežti įstatymai reguliuojantys pavojingų medžiagų pervežimą socialiniai ir aplinkos kaštai yra minimalūs, o ekonominiai kaštai labai dideli.
Socialiniai ir aplinkos kaštai. Tai kaštai susiję su poveikiu žmogaus sveikatai ir gamtai dėl povojingų medžiagų patekimo į aplinką.

3. IŠORĖS EFEKTŲ REGULIAVIMAS

Kartais rinka nepaskirsto išteklių efektyviai. Esant tokioms aplinkybėms vyriausybė leidžia įstatymus reguliuojančius rinkos mechanizmą. Yra keletas pagrindinių būdų reguliuoti išorės efektus: mokesčiai, subsidijos, įstatymai.

3.1 MOKESČIAI:

Vienas iš populiariausių būdų yra išorės efektų apmokestinimas. Ekonomistai ši mokestį dažnai vadina pigou mokesčiu, pagal A. Pigou, kuris kaip minėta anksčiau pirmasis aprašė išorės efektus ir pasiūlė mokesčius, kaip vieną iš būdų sumažinti išorės efektų žalą visuomenei. Tokio reguliavimo principas yra apmokestinti rinkos dalyvius, kurių veikla sąlygoja išorės efektus tokia suma, kuri būtų lygi visuomenei padarytai žalai. Pavyzdžiui, jeigu yra įmanomą apskaičiuoti fabriko taršos dydį aplinkai, tai būtų galima apmokestinti kiekvieną taršos vienetą tokia mokesčių norma, kuri būtų lygi padarytai žalai. Tačiau jei apskaičiuoti taršos kiekį yra neįmanoma arba labai brangu, tai siūloma apmokestinti kiekvieną produkcijos vienetą.
Daugelis ekonomistų mano, kad mokesčiai iškraipo ekonominę veiklą. Tačiau Pigou mokesčio šalininkai teigia, kad ši priemonė gali pagerinti išteklių paskirstymą, nes gamintojai ir vartotojai susiduria su didesniais gamybos kaštai, kurie įvertina ir išorės poveikius. Be to, jie taip pat mano, kad įvedus tokią rinkliavą būtų galima sumažinti kitus mokesčius, kurie iškraipo ekonominę veiklą, pavyzdžiui pajamų mokestis.
Tačiau pigou mokesčio priešininkų nuomone šis būdas sukelia dauigau neigiamų pasekmių nei duoda naudos. Visų pirma, kartais yra neįmanoma apskaičiuoti taršos ar žalos padarytos aplinkai apimties. Antra, šis mokestis pakeltų produkcijos kainas, kurių gamyba sukelia išorės efektus. Tai sumažins namų ūkio perkamąją galią. O tai iš esmės yra realiojo darbo užmokesčio sumažėjimas, nes už tą pačią sumą galima įsigyti mažiau prekių ir paslaugų. Be to, manoma, kad pigou mokestis iš dalies yra ir pajamų mokestis. Todėl ekonominės veiklos iškraipymas dėl šio mokesčio tampa dar didesnis. Dar vienas argumentas netaikyti mokesčių išorės efektams reguliuoti yra rinka. Mokestis gali keistis keičiantis rinkos sąlygoms. Pavyzdžiui, jeigu išorės kaštai didėja augant gamybos apimčiai, mokesčio norma irgi turėtų didėti.

3.2 SUBSIDIJOS:

Kitas būdas reguliuoti išorės efektus yra subsidijuoti alternatyvias ūkio šakas, kurios nesukelia išorės efekto. Tarkim norint sumažinti išorės kaštus, kuriuos sukelia elektrinės, vyriausybė subsidijomis skatina alternatyvius elektros gamybos būdus: vėjo, saulės energijos naudojimas. Tačiau tokios subsidijos turi keletą trūkumų. Visų pirma, naudojant elektrinės pavyzdį, subsidijos skatina per didelį vartojimą, kuris sąlygoja mažesnes elektros kainas nei tos kurios susidarytų rinkos sąlygomis jei būtų įskaičiuoti išorės efektai. Antra, subsidijos sukelia tam tikras administracines problemas. Norint, kad politika būtų visiškai efektyvi, vyriausybė turi subsidijuoti visas alternatyvius elektros gamybos būdus. Tokie bandymai praktikoje greitai tampa sunkiai valdomi.

3.3 ĮSTATYMAI:

Vyriausybė taip pat gali reguliuoti neigiamus išorės efektus leisdama įstatymus, kurie salygoja tam tikrą elgesį. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse vyriausybė reikalauja, kad automobilis atitiktų tam tikrus degalų efektyvumo standartus. Europos sąjugos valstybės turi tam tikrą procentą elektros pagaminti iš atsinaujinančių išteklių, tokių kaip saulė ir vėjas. Tokie įstatymai kartais gali būti vienintelis būdas reguliuoti išorės efektus. Tačiau ekonomistų nuomone toks reguliavimas turėtų būti minimalus, nes jie varžo naujų ir lanksčių būdų paieška išorės efektų valdymui bei gali sąlygoti didesnius kaštus nei alternatyvi veiklos kryptis. Pavyzdžiui, tam tikros technologijos ribojimas, norint sumažinti išorės kaštus, gali sumažinti firmos iniciatyvą ieškoti efektyvsnių technologijų, kurios nesukeltų išorės poveikių.

3.4 KONTRAKTAI:

Tai turbūt plačiausiai paplitęs išorės efektų reguliavimo būdas. Šis būdas iš kitų labiausiai skiriasi tuo, kad vyriausybė čia neatlieka jokio vaidmens. Subjektai, kurių veikla sukelia išorės efektus ir tie, kurie juos patiria tarpusavyje susitaria patys.
Pavyzdžiui, jeigu kaiminystėje givenantys namų savininkai teisiškai susitaria palaikyti aukšta aplinkos priežiuros lygį tai iš to naudos turi visi, tiek finansinės, tiek ir estetinės bei tuo pačiu sureguliuoja išorės efektus. Be to, tai yra viena iš pagrindinių priežasčių kodėl susidaro namų ūkių bendrijos. Namų savininkai taip pat gali susitarti ir bendrai finansuoti senų, apleistų namų, esančių kaiminystėje nupirkimą, restauravimą ir pardavimą jei tai pakeltų jų turto vertę daugiau nei jų įnašas į šią veiklą.
Tačiau tokios namų ūkių bendrijos gali susidaryti tik iki tam tikro skaičiaus. Esant labai didelėms bendrijoms kontraktų sudarymo kaštai bei bendrijų administravimo kaštai yra didesni nei gaunama nauda.

IŠVADOS:

1. Dėl neefektyviai paskirtytų išteklių susidaro išorės efektai, kurie sąlygoja papildomus kaštus arba naudą ekonominės sistemos subjektams.

2. Dalis mokslininkų mano, kad išorės efektai yra neišvengiami, nes vyriausybė stengdamasi juos eliminuoti sukuria kitus išorės poveikius.

3. Du žymiausi ekonomistai, A. Pigou ir R. Coase, išnagrinėjo išorės efektų teoriją. Pirmasis teigė, kad norint eliminuoti išorės efektus būtinas valstybės įsikišimas. R.Coase nuomone, išorės efektų reguliavimui nebūtinas vyriausybės įsikišimas.

4. Komunikacijos tinklų išorės efektai priklauso nuo to kiek kitų vartotojų yra įsigiję konkrečią prekę ar naudojasi paslauga.

5. „Augimo ribos“ – Romos klubo pranešimas apie globalinę žmonijos padėtį. Šį klubą sudaro apie šimtas įvairių šalių mokslininkų, kurių tikslas yra žmonijos ateitis.

6. Transporto išorės kaštų, kaip ir daugelio kitų išorės efektų, žalą labai sunku įvertinti. Tačiau visus kaštus galima suskirstyti į tris grupes pagal tai kam ta žala padaryta: ekonominius, socialinius ir aplinkos.

7. Valstybė pasirinkdama išorės efektų būdus turi gerai įvertinti visas galimybes. Reguliavimo būdas priklauso nuo ekonominių sąlygų, išorės efektų dydžio, ūkio šakos, kurioje susidaro išorės efektai, ir kitų veiksnių. Dėl to būtina apsvarstyti visas galimybes ir parinkti optimaliausią variantą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Cornes, Richard; Sandler Todd. The theory of externalities, public goods and club goods. – Cambridge university press, 1996. – puslapiai. – ISBN-521-47148-6.
2. Skominas, Vytautas. Mikroekonomika. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2000. – puslapiai. – ISBN-9986-433-24-X.
3. Varian, Hal R. Mikroekonomika. – Vilnius: Margi raštai, 1999. – puslapiai.- ISBN-9986-09-195-0.
4. Wikipedia, free-content encyclopedia [interaktyvus].
Prieiga per internetą:
5. Encyclopedia [interaktyvus].
Prieiga per internetą:
6. Business line magazine [interaktyvus].
Prieiga per internetą:
7.
Prieiga per internetą:
8. The libriary of economics and liberty [interaktyvus].
Prieiga per internetą:
9. Northwestern university,Weinberg college of arts and sciences [interaktyvus].
Prieiga per internetą:
10. The free educational resource for economics [intekatyvus].
Prieiga per internetą:
11. Economic education website [interaktyvus].
Prieiga per internetą:
12. University of Texas at Dallas [interaktyvus].
Prieiga per internetą:
13. The free educational resource for economics, business studies, politics,
ICT and English [interaktyvus].
Prieiga per internetą:

Leave a Comment