Investicijų į IS vertinimas

Įžanga 3
1. Investicijų vertinimo svarba. Subalansuotų rodiklių sistema 4
2. Efektyvus investicijų rizikos valdymas 6
3. Ekonominis investicijų efektyvumo vertinimas 8
4. Finansinio efektyvumo rodikliai 10
Išvados 14
Lieteratūros sąrašas 15Įžanga
Gyvename informacinių technologijų amžiuje. Prieš dešimtmetį atsiradęs poreikis įmonėse naudoti informacines sistemas, šiuo metu yra itin didelis. Nūdienos tempai reikalauja galimybės itin sparčiai dirbti su informacija: ją gauti, keistis, apdoroti, tvarkyti. Tam reikalui į pagalbą pasitelkiamos įvairios informacinės sistemos, kuriamos sudėtingos duomebų bazės, įdiegiamos įvairios turinio valdymo sistemos. Vis daugiau įmonių svarsto galimybę įsidiegti sau pritaikytą programinę įrangą, galėsiančią palengvinti tiek vidaus, tiek išorės procesus.
Tačiau tokios sistemos daažniausiai nėra pigios. Kainai esant vienam iš pagrindinių veiksnių, daugelį įmonės vadovų atgraso mintis, kad reikės investuoti į kažką neapčiuopiama. Juk perkant stalą, kompiuterį ar automobilį, galime gana paprastai įvertinti kokią naudą mums atneš naujas pirkinys. Su informacinėmis sistemomis yra šiek tiek kitaip. Visų pirma, tai pakankamai naujas dalykas (lygininat su stalu ar automobiliu), o naujovių naudą vertinti gana sunku. Antra, tai kaip minėjau yra neapčiuopiamas dalykas, todėl vertinti, kokios naudos mums atneš naujoji sistema yra sudėtinga.
Tam tikslui sukurta nemažai investicijų į informacines sistemas vertinimo metodologijų. Vienos jų teigia, kad reikia svarbiausia apskaičiuoti investicijų grąžą, kitos, kad svarbiausia atlikto naudos ir kaštų analizę. Yra ir tokių, kur svarbiausias kriterijus yra neapčiuopiamų kaštų vertinimas. Negalima sakyti, kad vienas iš metodų yra geriausias, tačiau pr

rieš priimant sprendimą diegti naują informacinę sistemą, yra itin svarbu įvertinti, ar ji bus naudinga.1. Investicijų vertinimo svarba. Subalansuotų rodiklių sistema
Įmonių veiklos aplinkai tampančiai vis konkurentingesne, investicų kiekis į inforamcines sistemas neišvengiamai didėja. Vertinti šias investicijas verčia tai, kad įmonės dažnai įkrenta į vadinamąją „IS juodąją skyle“ – milžiniškos sumos skiriamos įvairiems IT projektams, bet naudos iš to negaunama (arba ji itin menka), kitais žodžiais investicijos paskęsta.
Tačiau kad ir kaip nebūtų keista, IS vertinimas, nėra vien techninių žmonių preprogatyva. Tai turėtų būti daugiau verslo, vadybininkų, vadovų svarstomas objektas. Jie turi stengtis įvertinti naujosios IS ir investicijų vertę, apskaičiuoti apčiuopiamus bei neapčiuopiamus kaštus ir naudą, tai yra – vykdyti IS darbo valdymą. Atsirandant vis didesniam IS darbo vadymo poreikiui, būtent verslo vadovai turėtų būti suinteresuoti kiiek įmanoma paremti šiuos procesus.
Visų pirmiausia dėl to, kad IS procesų valdymas leidžia identifikuoti ir įvertinti IS kaštus ir teikiamą naudą. Tokiuose situacijose, kur nauda ir kaštai gali būti lengvai įvardinti ir išreikšti skaičiais, galime panaudoti tradicinius metodus, tokius kaip investicijų grąžos skaičiavimas, dabartinės ir būsimosios vertės skaičiavimai ar atsipirkimo laikas. Tačiau šie metodai gali būti sėkmingai panaudoti apskaičiuojant tik financinę IS vertę, tačiau finansinė vertė yra tik dalis visos naudos, kurią mums gali suteikti naujoji IS. Juk įdiegus naują si
istemą, taip pat gaunama ir neapčiuopama vertę, pavyzdžiui, pagerintas klientų aptarnavimas.
Pasak ITGI tinkamas IS darbo valdymas turėtų atsakyti į tokius klausimus:

• Jeigu investuosime papildomą kapitalą į IS, ką iš to gausime?
• Kaip mūsų IS atitinka konkurentų turimus išteklius?
• Ar gauname tą naudą, kokią turėtume gauti?
• Kaip mokomės iš praeities veiksmų ir kaip įgyvendiname naujoves?
• Ar mūsų IS startegija sutampa su mūsų verslo strategija?

Kad atsakytume į šiuos klausimus ir pasiektume tikslą, reikėtų pasinaudoti subalansuotų rodiklių sistema. Ši sistema gali būti pritaikyta atskiriems IT projektams, investicijos ar net visam IT departamentui.
Subalansuotų rodiklių sistemą įmonės lygmeniui pritaikė Deividas Kaplanas ir Robertas Nortonas. Subalansuotų rodiklių sistema pirmoje eilėje yra įmonės strateginis planas. Pradiniame etape suformuluojama įmonės misija, po to sukuriama bendrąją (pagrindinę) įmonės strategiją. Bendroji įmonės strategija sujungia į vieną logiką įvairias produktų ir paslaugų grupes. Tikslų nustatymas – vienas svarbiausių subalansuotų rodiklių sistemos kūrimo etapų. Strateginiai tikslai – tai pagrindinės užduotys – ką ir kada reikia daryti – kad būtų įgyvendinta pagrindinė strategija. Rodikliai – tai strategija, transformuota į skaičius [2].
Informacinių technologijų lygyje, IS subalansuotų rodiklių sistema yra labai efektyvi, nes padeda vadovams ir direktoriams palyginti verslą su IS. Bendroje IS subalansuotų rodiklių sistemoje, kur IS naudojama tiekti paslaugas įmonės viduje, yra matuojami keturi nematerialūs veiksniai:

• Kontribucija verslui, kuri vertina IS sukuriamą vertę.
• Orientacija į vartotoją, kuri reprezentuoja, kaip vartotojas vertina IS

S.
• Eksplotacijos meistriškumas, parodantis įdiegtų IS procesų pritaikymo laipsnį.
• Orientacija į ateitį atsižvelgią į žmogiškuosius ir technologinius resursus, kuriuos turėsime panaudoti eksploatuojant IS.

Kiekviena iš šių perspektyvų turi būti paversta į misiją, tikslus ir turi būti parinkti atitinkami matavimo vienetai su kuriais butų galima įvertinti esamą situaciją. Priežasčių ir pasėkmių santykis tarp matų yra esminis IS subalansuotų rodiklių sistemos komponentas. Pavyzdžiui, geresni IT personalo apmokymai (orientacija į ateitį), pagerina kuriamos sistemos veikimo kokybę (eksploatacijos meistriškumas), kuri eigoje pagerina vgartotojų pasitenkinimą (orientacija į vartotoją), kuris galų gales sukurs didesnę įmonės IT vertę (kontribucija verslui).
Nepaisant to ar bus naudojama subalansuotų rodiklių sistema ar ne, apibrėžiant ir kontroliuojant matavimo rodiklius IS vertės verslui vertinimui, daug.iausia atsakomybės turėtų prisiimti valdyba ir įmonės vykdomoji valdžia. Jeigų rodiklių sistema yra kuriama, valdyba ir direktoriai turi nuspręsti, kokie specifiniai rodikliai reikalingi ir turi būti įtraukti į bendrą įmonės rodiklių sistemą.
Tuomet vadovaujantys darbuotojai yra atsakingi už IT biudžeto ir IT investicijų valdymą. Jie turėtų įgyvendinti IS darbo valdymo sistemą (pavyzdžiui, subalansuotų rodiklių sistemą), kurioje būtų nustatyti tikslai ir matavimo vienetai, kuriuos būtų galima aiškiai ir tiesiogiai susieti su įmonės tikslais ir/arba įmonės subalansuotų rodiklių sistema.2. Efektyvus investicijų rizikos valdymas
ITGI atliktos apklausos duomenimis net 80 procentų organizacijų yra manoma, kad už IS darbo valdymą ir kontrolę turėtų būti atsakingi IT

T vadybinkai, o ne įmonių vadovai. Vis tik, kai IS tampa tokiu svarbiu turtu, rizika, susijusi su IS, turėtų būti įmonės valdžios rūpestis. Tačiau atsižvelgiant į apklausą, taip yra tik mažiau nei trekšdalyje organizacijų.
Taip yra todėl, kad suprasti ir įvertinti IS riziką vadovams, neturintiems IT žinių ir išsilavinimo, yra didelis iššūkis. Kaip įmonės vadovas, neturintis bazinių informacinių žinių, gali geriau valdyti rizikos faktorius ir užtikrinti, kad įmonės strateginiai tikslai yra paremiami, o ne statomi į pavojų del galimos IS rizikos?
Savo publikacijoje „Informacinė rizika: Kieno tai reikalas?“, ITGI siūlo pasinaudoti tokiu modeliu:

1. Tarybos nariai ir direktoriai turėtų įkurti IT valdymo struktūrą, kuri galėtų vykdyti rizikos valdymą ir išreikštų IS keliamą riziką visame įmonės kontekste. Šiame taške yra gyvybiškai svarbu nustatyi, kas iš vyresniųjų įmonės valdžios atstovų prisiims atsakomybę už riziką susijusią su IS. Tai gali būti pasiekta įkuriant IT strategijos komitetą, kurį sudarytų IT darbuotojai ir vadybininkai, kurie tiektų ataskaitas valdybai.
2. Rizikos valdymas turi būti pilnai įtvirtintas įmonės valdymo procesuose nuosekliai pritaikomas. Pavyzdžiui, reguliarios su svarbia rizika susijusios prezentacijos valdybai ir akcininkams. Taip pat yra itin svarbu sujungti IS rizikos valdymą su įmonės tikslų siekimu.
3. Įmonės valdybos audito komitetas turėtų peržvelgti IS rizikas, užsakyti auditą ir pateikti savo rekomendacijas. Valdyba taip pat gali užtikrinti, kad būtų atliktas vidinis, o jeigu reikia ir išorinis auditas, kuris ištirtų IS rizikas. Taip pat užtikrinti priėimą prie visų resursų IS tikslams pasiekti ir rizikai valdyti.
4. Svarbiausioms, didžausią trūkūmą turinčioms IT silpnybėms iš vadovybės turi būti skirtas itin didelis dėmesys. Inicijuojant naujus IT projektus, įmonės vadovybė turi įsitikinti, kad strateginio planavimo metu buvo tinkamai apsvarstyta rizika ir galima nauda, jų santykis. Taip pat didžiausios rizikos grupėje esantiems darbams, taikyti nuolatinį stebėjimą ir vertinimą.
5. Galų gale, įmonė – IS naudotoja – turi prisiimti su verslu susijusias rizikas, iskaitant ir tas, kurios yra susijusios su IS. Informacinės paslaugos tiekėjas turėtų pasiūlyti nuolatines konsultacijas ir dirbti kartu su įmonės vadovybe, siekiant užtikrinti, kad būtų naudojamos adekvačios apsaugos priemonės.

Aukščiausių įmonės vadovų atsakomybės nebuvimas valdant rizikos veiksnius, gali nulemti tai, kad rimtos rizikos bus ignoruojamos ir taip švaistomi resursai. Vis tik, didelis dėmesys skriamas rizikos valdymui, sustiprina IS ir visos įmonės valdymą, taip padedamas organizacijai išvengti pasėkmių susijusių su IS nesėkme ir gauti pelno iš optimalaus IS naudojimo.3. Ekonominis investicijų efektyvumo vertinimas
Kai naudą, kurią galima gauti įdiegus informacinę sistemą, reikia įvertinti pinigais, skaičiuojamas informacinės sistemos ekonominis efektyvumas, parodantis, kiek gaunama naudingų rezultatų, kiek naudingai įdedamos lėšos, kada ir kokius sprendimus priėmus gaunamas naudingas rezultatas viršija išlaidas jį pasiekti.
Vertinimo rodiklio ar rodiklių grupės pobūdis lemia ir pagrindines kryptis, kuriomis ieškoma sistemos galimybių kuo geriau vykdyti jai skirtas funkcijas.
Kompiuterių naudojimo įmonėje efektyvumą rodo gamybinės, paslaugų ir ūkinės veiklos techninių ir ekonominių rodiklių pagerėjimas. To efektyvumo dydis priklauso nuo kompiuterių naudojimo IS realizuojamų funkcijų (taikymų, taikomųjų kompleksų, funkcinių posistemių) pobūdžio, sudėtingumo, kompleksiškumo, kompiuterizuojamo objekto veiklos aprėpimo.
Kai kuriant IS reikia didelių papildomų kapitalo investicijų, jos kūrimo tikslingumą ir efektyvumą galima vertinti investicijų efektyvumo vertinimo finansiniais rodikliais: investicijų atsipirkimo laiku, vidine projekto pelno norma, investicijų rentabilumo norma.
Atsipirkimo laikas (Payback). Tai laikas, per kurį projekte numatytos pajamos padengia pradines investicijas šioms pajamoms gauti. Tą laiką bene lengviausiai apskaičiuoti sumuojant projekto grynuosius pinigų srautus, kol bendra suma tampa teigiama.
Kuo trumpesnis projekto investicijų atsipirkimo laikas, tuo projektas yra geresnis. Jei kitos sąlygos vienodos, tai kuo trumpesnis atsipirkimo laikas, tuo didesnis projekto likvidumas. Renkantis, kurį projekto variantą pasirinkti, pirmenybė teikiama tam, kurio suminis pinigų srautas anksčiau tampa teigiamas. Tokio vertinimo pranašumaiura, kad vertinimo kriterijus lengvai apskaičiuojamas ir jis parodo, kiek laiko lėšos yra susaistytos projektu. Tačiau šis metodas turi ir trūkumų, nes nepaisoma pinigų srautų po investicijų atsipirkimo laiko, taip pat laiko veiksnio, todėl pinigų vertė ir vėlesniais, ir ankstesniais metais yra tokia pati.
Įvairių laikotarpių rodiklių palyginimo objektyvumui padidinti, atsižvelgiant į išlaidų (investicijų) ir pajamų išsidėstymą per laiką, jų metiniai pinigų srautai diskontuojami ir apskaičiuojamas modifikuotas projekto atsipirkimo laikas.
Minėtų trūkumų neturi diskontuotų pinigų srauto metodika, pagal kurią įvertinama laiko įtaka pinigų srautams. Naudojami grynosios esamos vertės ir vidinės pelno normos kriterijai.
Grynoji esama vertė – tai piniginių įplaukų ir išmokų dabartinių verčių skirtumas. Projektai vertinami skaičiuojant visų būsimų grynųjų pinigų srautų, diskontuotų pagal ribines kapitalo sąnaudas, esamą vertę. Šių diskontuotų pinigų srautų suma yra projekto grynoji dabartinė vertė.
Jeigu ji yra teigiama, projektas priimtinas, o jeigu neigiama arba teigiama, bet mažesnė – turi būti atmestas. Grynoji esama vertė parodo bendrą projekto efektą, atsižvelgiant į laiko veiksnį. Priimtinesnis yra turintis didesnę dabartinę vertę projektas.
Vidinis projekto pelningumas – tokia diskonto norma, kuriai esant grynoji dabartinė vertė prilyginama nuliui.
Pasirenkamas projektas, kurio vidinė pelno norma yra didesnė negu vidutinė rinkos palūkanų norma analogiško laikotarpio paskoloms.

Bendrojo ekonominio efekto rodikliai tinka ekonomiškai pagrįsti investicijas, reikalingas informacinei sistemai sukurti ar patobulinti. Savo ruožtu jis gali būti išskirstomas ir konkrečios ūkio šakos ar šalies valdymo informacinių sistemų, bendroms duomenų bazėms, registrams bei kitiems informacinės infrastruktūros objektams, programinės įrangos gamintojam..
Įvertinti naudojami šie bendri kompiuterių panaudojimo ekonominio efektyvumo rodikliai nustatomi vienodu būdu − pagal skirtumą tarp naudingo kompiuterių panaudojimo rezultato ir reikalingų jam pasiekti sąnaudų.
Kuriant IS, paprastai skaičiuojamas tam tikro atsiskaitomojo laikotarpio (kelerių metų) ekonominis efektas. Jį nustatant įvertinama išlaidų ir tų išlaidų dėka gaunamų rezultatų pokyčių atsiskaitomo laikotarpio metais dinamika.
Tyrimo ir sistemos pagrindimo .stadijoje tie rodikliai gali padėti parinkti geriausius kompiuterių panaudojimo variantus, ekonomiškai pagrįsti sistemų komponentų kainas. Parenkant arba gerinant kompiuterių naudojimo variantą, atsiskaitomojo laikotarpio pradžia laikomi kompiuterių naudojimo projekto rengimo pradžios metai. Atsiskaitomojo laikotarpio pabaiga nustatoma pagal planuojamą (normatyvinį) kompiuterių naudojimo laiką, taip pat programinės, informacinės ir kitų informacinės sistemos dalių tarnavimo laiką. Naudingo rezultato, pasiekiamo panaudojus kompiuterius, ir sąnaudų, reikalingų jam pasiekti prieaugis nustatomas lyginant su atsiskaitomųjų metų įmonių skaičiavimo technikos naudotojų atitinkamos (paprastai – pagrindinės) veiklos planiniais, o jei tokių dar nėra, projektiniais rodikliais.
Geriausias kompiuterių naudojimo kurti IS variantas gali būti parenkamas siekiant maksimizuoti bendrą ekonominį efektą per atsiskaitomąjį laikotarpį, o esant tapatiems lyginamųjų rezultatų variantams − minimizuoti sąnaudas. Kai kompiuterių naudotojo veiklos rodikliai lieka stabilūs, geriausiam variantui išrinkti gali būti taikomi finansinio efektyvumo rodikliai.4. Finansinio efektyvumo rodikliai
Skaičiuojant finansinio efektyvumo rodiklius, naudojami įvairūs duomenys: produkcijos ir paslaugų galiojančios kainos ir tarifai; mokėjimų už gamybinius išteklius (pagrindinius fondus, darbo išteklius ir t. t.) ekonominiai normatyvai; atskaitymų iš įmonių pelno (pajamų) normatyvai į valstybinį ir vietinius biudžetus, aukštesnėms organizacijoms; mokėjimų už kreditą ir kitos normos.
Pinigų srautai nustatomi kaip naudingo rezultato (pajamų) prieaugio įmonėje veikiant tai sistemai ir sąnaudų jam pasiekti pokyčių skirtumas. Tačiau norint pasakyti, iš ko susideda ir viena, ir kita to efekto dedamoji, reikia sužinoti, kas didina pirmąją, kas mažina antrąją, o kas tiesiogiai turi įtaką jų skirtumui.
Aptarsiu tris tokio vertinimo strategijas, kurios remiasi efektyvumo siejimu su įmonės veiklos rodiklių (pajamų ir sąnaudų) gerinimu, valdymo funkcijas aprūpinamos informacijos charakteristikų gerinimu ir informacijos poveikiu valdymo funkcijoms ir taikomiesiems kompleksams.
1. Teigiamą įmonės informacinės sistemos poveikį, pasireiškiantį jos gamybinės ir ūkinės veiklos pagerėjimu, galima vertinti finansinių rodiklių, pateikiamų pelno (nuostolio) ataskaitose, pokyčiais: pajamų už parduotas prekes ir paslaugas, kitos veiklos pajamų, finansinės ir investicinės veiklos pajamų, pagautės. Daugeliui įmonių svarbiausias yra pirmasis rodiklis. Su pajamų už parduotas prekes ir paslaugas didinimu susiję ir bene daugiausiai kompiuterizuojamų darbų: galima didinti pardavimus (ieškant ar ne papildomų rinkų, daugiau pagaminant panaudojus tuos pačius išteklius) arba gaminant kokybiškesnius gaminius ir juos brangiau parduodant. Metinės gamybos apimties padidėjimas veikiant informacinei sistemai gali būti apskaičiuojamas nustatant prieaugį, kuris gaunamas sutaupius išteklių, iš kurių galima pagaminti daugiau rinkai reikalingų produktų.
Sąnaudos, patiriamos įdiegus informacinę sistemą, skaičiuojamos vertinant santykiškai kintamų ir santykiškai pastovių (nekintamų) sąnaudų lyginamąsias dalis atitinkamame straipsnyje, ir atskirų atitinkamo straipsnio sąnaudų ekonomijų sumą, susidarančią panaudojus kompiuterius, nustatomą tiesioginiais skaičiavimais. Jas galima vertinti finansinių rodiklių, pateikiamų pelno (nuostolio) ataskaitose, pokyčiais: parduotų prekių ir paslaugų savikainos, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų, administracinių ir pardavimų sąnaudų, kitų veiklos sąnaudų netekimų, pelno mokesčio.
Prekių ir paslaugų savikaina nustatoma įvertinant atitinkamų išlaidų straipsnių pokyčius, kuriuos lemia kompiuterių diegimas, ir koreguojama atsižvelgiant į tai, kiek daugiau bus gaminama galutinės produkcijos (darbų, paslaugų). Tada tiesioginių gamybos išlaidų straipsnių (pagrindinių žaliavų, darbininkų atlyginimo) dydis, įdiegus kompiuterius, nustatomas proporcingai gamybos augimui. Netiesioginių gamybos išlaidų ir veiklos sąnaudų straipsnių (įrengimų ir pastatų nusidėvėjimo išlaidų, bendrųjų ir administracinių sąnaudų ir kt.), įdiegus kompiuterius, dydis turi būti koreguojamas atlikus tiesioginius skaičiavimus. Apskaičiavus visų straipsnių sąnaudas, nustatoma visa prekių ir paslaugų savikaina, į kurią įeina prekių ir paslaugų savikainos straipsnių sąnaudos įdiegus informacinę sistemą ir eksploatacinės informacinės sistemos sąnaudos. Kitokių (papildomų) sąnaudų sumažėjimas (ekonomija) skaičiuojamas tik kai kaip lyginimo bazė pasirenkami paskutinių (prieš diegiant kompiuterius) metų faktiniai rodikliai ir perskaičiuoti atsiskaitomiesiems metams [1].
2. IS teigiamo poveikio dydis gali būti siejamas su nauda, gaunama įdiegus IS. Ji yra skaičiuojama atsižvelgiant į tai, kiek kiekviena siūloma (diegiama) priemonė padeda gerinti atitinkamą veiklą pasinaudojant tam tikslui automatizuotai formuojama informacija − tos informacijos poveikiais sprendimams priimti ir realizuoti.
Informacija, formuojama sprendžiant atitinkamus taikomuosius kompleksus, bene labiausiai lemia planinių sprendimų efektyvumą, nuo kurio priklauso situacijų ir sprendimų apibrėžtumas. Progno.zėms, veiklos planams ir operatyvaus valdymo sprendimams naudojama informacija dažniausiai būna neišsami ir tokie sprendimai priimami esant neapibrėžtumui. Informacijai, naudojamai operatyviems sprendimams priimti, gali būti keliami griežtesni išsamumo reikalavimai. Tačiau norint turėti išsamesnę informaciją, reikia daugiau jos rinkti, kaupti, laikyti ir apdoroti, kartu didesnių laiko ir pinigų sąnaudų. Panašiai ir su situacijomis, kai sprendimų efektyvumas priklauso nuo informacijos, naudojamos priimant sprendimus, gavimo laiku. Ta charakteristika yra ypač svarbi informacijai, kuri naudojama priimant tokius operatyvaus valdymo sprendimus, kurių veiksmingumas priklauso nuo to, kaip greitai gaunama informacija apie įvykusį nuokrypį nuo normalaus (iš anksto numatyto) proceso eigos ir pan. Šios charakteristikos gerinimas susijęs su informacijos rinkimo aktyvinimu, dažnesniu jos fiksavimu ir perdavimu, t. y. su papildomomis laiko ir pinigų sąnaudomis.
Valdymo situacijose priimamiems sprendimams yra svarbus naudojamos informacijos tikrumas. Informacija gali būti netikra jau nuo jos atsiradimo ar sukūrimo momento. Informacijos tikrumas taip pat gali sumažėti ją perduodant, saugant ir apdorojant. Tikrumas gali būti prarandamas ir tyčia, kai informacija iškreipiama sąmoningai. Tokiu iškreipimu gali būti suinteresuoti asmenys, kurie nori nuslėpti esamą padėtį ar pateikti neteisingą informaciją, siekdami iš to gauti sau naudingą rezultatą. Rengiant sprendimų priėmimo technologijas, daug dėmesio skiriama pasiekti ir išlaikyti informacijos tikrumą, panaudojant įvairius informacijos tikrumo kontrolės ir apsaugos metodus, rengiant patikimesnę programinę įrangą (įrangą, kuri padėtų išvengti klaidų, o jei jų atsiranda, surasti ir ištaisyti).
Optimalių sprendimų ieškojimą galima sieti su optimalios (optimizacinės) informacijos formavimu. Čia optimalumo charakteristika suvokiama analogiškai kaip ir operatyvumo. Optimalia vadinama informacija, gaunama naudojant optimizavimo metodus (tai informacija, nusakanti optimalų tam tikromis apibrėžtomis sąlygomis sprendimą). Jai gauti paprastai naudojami matematiniai metodai, kuriems reikia nemažai laiko surinkti reikiamus duomenis ir apdoroti juos kompiuteriais.
3. Galima kalbėti ir apie informacijos poveikį valdymo funkcijoms kitaip: per tai, kas yra geriau daroma, per ką ir ko dėka pasireiškia kompiuterizuotai formuojamos informacijos naudingumas. Nurodysime tik būdingesnes to efekto pasireiškimo kryptis ir šaltinius (pastarieji − skliaustuose):
Gamybos apimčių augimas (geresnė produkcijos nomenklatūra, ritmingesnis darbas, labiau specializuota gamyba);
Darbo išteklių ekonomija (mažesnės darbo laiko sąnaudos technologinėms operacijoms labiau pagrindžiant ar optimizuojant sąnaudų normas, sumažinant faktines sąnaudas, mažesnės bendros darbo laiko sąnaudos gaminiams pagaminti − bendra, nekonkretizuota gyvojo darbo ekonomija, mažesnės planuojamos darbo laiko sąnaudos gamybos programai − taupymas planuojant atitinkamo laikotarpio gamybą, mažiau prastovų ir viršvalandžių, mažiau darbo laiko gaištama ne gamybai, mažiau broko, racionalesnis darbo organizavimas);
Materialinių išteklių ekonomija (mažesnės žaliavų ir medžiagų sąnaudos technologinėms operacijoms labiau pagrindžiant ar optimizuojant normas, sumažinant faktines sąnaudas, mažesnės žaliavų ir medžiagų sąnaudos gaminiams pagaminti, mažesnės planuojamos žaliavų ir medžiagų sąnaudos gamybos programai − taupymas planuojant atitinkamo laikotarpio gamybą, mažesnės bendros žaliavų ir medžiagų sąnaudos − nedetalizuotos, mažiau broko ir atliekų, geresnė žaliavų ir medžiagų apskaita, laikymo ir naudojimo kontrolė.
Ilgalaikio materialaus turto naudojimo gerinimas (geresnis gamybos plotų panaudojimas, atsisakymas laisvų gamybos plotų, mažesnės įrengimų laiko sąnaudos technologinėms operacijoms labiau pagrindžiant ar optimizuojant normas, sumažinant faktines sąnaudas, mažesnės įrengimų laiko sąnaudos gaminiams pagaminti, mažesnės planuojamos įrengimų laiko sąnaud.os gamybos programai − taupymas planuojant atitinkamo laikotarpio gamybą, racionalesnis įrengimų panaudojimas, didesnis įrengimų panaudojimo koeficientas, nereikalingų įrengimų pardavimas);
Finansinių išteklių ekonomija (mažesnės žaliavų ir medžiagų atsargos, mažesnė nebaigta gamyba ir jos likučiai, mažesnės baudos ir kiti mokėjimai dėl įsipareigojimų ir pan. nevykdymo, mažiau apyvartinių lėšų).
Bendras savikainos mažinimas (mažesni bendri nedetalizuoti kitur nuostoliai, mažesni broko nedetalizuoti kitur nuostoliai, mažesnės bendros nedetalizuotos kitur gamybos sąnaudos. Aprašysime kai kuriuos skaičiavimus labiau formalizuotai; tarę, kad nagrinėjame jau veikiančias įmones, kurioms investicijos − tai papildomos sąnaudos, kurios duoda ir papildomas pajamas[1].

Investicijas įrangai sudaro sąnaudos kompiuteriams, ryšio priemonėms, pagalbiniams įrengimams ir kitai orgtechnikai įsigyti (įskaitant jų transportavimo, montavimo, derinimo ir paleidimo išlaidas), taip pat patalpų ar statinių, reikalingų kompiuterių veikimui, statybai, rekonstrukcijai ir remontui, atsižvelgiant į laisvų ir likviduojamų įrengimų likutinę vertę.
Be to, į tas investicijas reikia įskaityti lėšas, reikalingas neigiamiems socialiniams, ekologiniams ir kitiems padariniams, kuriuos sąlygoja diegiami kompiuteriai, įveikti.
Techninės įrangos įsigijimo sąnaudos nustatomos atsižvelgiant į galiojančias kainas, o jei jų nėra, remiantis analogiškomis esamų įrenginių arba sutartinėmis su įmonėmis gamintojomis kainomis. Taip pat reikia įkainoti ir įrengimų gabenimo, jų montavimo, derinimo ir paleidimo sąnaudas.
Reikalingos naujų patalpų statybos sąnaudos nustatomos įvertinus pastato kvadratinio metro kainą ir bendrą ploto poreikį techninei įrangai, gamybiniam techniniam inventoriui ir personalui.Išvados
Vystant verslą, investicijos yra neišvengiamos. Investicijos į IS nėra išimtis. Kuriamos naujos technologijos, plečiamos gamybos apimtys, didėja informacijos srautai, tad skirti papildomas lėšas informacinių technologijų sektoriui yra būtina.

Šiandien susiklosčiusi situacija rodo, kad įmonių vadovai vis dar vengia prisiimti atsakomybę už IS projektų vystimo eigą ir su tuo susijusią riziką. Vis tik pradedant įgyvendinti IS projektus, viršutinių įmonės sluoksnių vaidmuo yra neišvengiamas, norint pasiekti tinkamų rezultatų ir išvengti nuostuolių. Nors ir neturėdami IT žinių įmonių vadovai turi kontroliuoti procesus, stebėti, kas vyksta ir teigti visą galimą paramą būsimam projektui.
Vertinant investicijas į IS turėtume atsižvelgti į apčiuopiamus ir neapčiuopiamus naudą ir kaštus. Vertinant nematearialiuosius veiksnius pravartu pasinaudoti subalansuotų rodiklių sistema. Šios sistemos esmė bendros įmonės strategijos sukurimas, tikslų nustatymas, užduočių plano sudarymas ir vertinimo rodiklių sukūrimas juos paverčiant į skaitines išraiškas. Pagrindinai rodikliai vertinant nematearialiuosius kriterijus galėtų būti kontribucija į verslą, orientaciją į vartotoją, orientaciją į ateitį bei ekslploatacijos meistriškumas.
Ne mažiau svarbu yra įvertinti ir IS projekto ekonominį bei finansinį efektyvuma. Skaičiuojant ekonominį efektyvumą dažniausai vertiname tokius rodiklius kaip investicijų atsipirkimo laikas, vidine projekto pelno norma, investicijų rentabilumo norma ar diskontuotus pinigų srautus. Finansinis efektyvumas nustatomas vertinant pagerėjusius įmonės veiklos efektus.
Galima teigti, kad tinkamai įvertinus būsimo IS finansinius ir ekonominius rodiklius, išanalizavus galimas neapčiuopiamas išlaidas ir sąnaudas, tinkamai parinkus atsakingus valdžios organus ir kruopščiai viso projekto eigoje vertinant riziką, investicijos į IS atneš tikrai daug naudos ir padės tolimesniai įmonės veiklai. Priešingu atveju, galima patirti daug nuostolių, ir geri norai atneš daugiau žalos negu naudos.Lieteratūros sąrašas
1. Simaniauskas, Leonas. Informacinės sistemos. Vadovėlis. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2000. – ISBN 9986-19-372-9;
2. Wim Vam Grembergen, Steven De Haes. Measuring and Demonstrating the Value of IT. USA: IT Governance Institute, 2005. – ISBN 1-933284-12-9;
3. Wim Vam Grembergen, Steven De Haes. Start Measuring the value of IT. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą: ;
4. Eric Kimberling. 7 Critical Success Factors to Make Your ERP or IT Project Successful. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą: ;
5. Eric Kimberling. ERP Benefits: Myth or Reality? [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą: ;
6. Gary Hardy. How to effectively govern information risk. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą:
7. Paul Williams. Gain higher returns, lower risks. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą:

Leave a Comment