Investicijos ir ju reiksme

Investicijos

Apžvelkime viena iš pagrindiniu duomenų srautą. Tai investicijos į verslą.Verslo investicijos yra vienas iš pagrindiniu kapitalo įdėjimo į sėkminga įmones veiklą ateičiai. Kuo didesnes investicijos bus padarytos tuo geriau dirbs įmone ir bus užtikrintas geras pelnas sekančiais metais.Kapitalo įdėjimų (investicijų) sritysĮdėjimas (investavimas) – tai toks pinigų (kapitalo) panaudojimas, kai tai atlikus, padidėja įmonės turtas ir gaunamas pelnas. Šis panaudojimas gali būti:

 materialus – kai perkami žemės sklypai, pakeičiami esamieji įrengimai naujais, statomi nauji cechai, kad būtų plečiama gamyba; kai pinigai įdedami į žaliavų ar medžiagų atsargas; nematerialus – kai lėšos skiriamos tyrimams, personalo rengimui, reklamai, darbuotojų socialinėms reikmėms ir t.t.; finansinis – kai perkami vertybiniai popieriai ar pinigai paskolinami kitiems.Priešingas įdėjimui yra vartojimas. Pastarasis vertybes naikina.

Atrodo, kad pasiskolinus ar turint savų pinigų, neturėtų kilti klausimų, kur juos panaudoti. Tačiau įmonės turi tiek panaudojimo galimybių, kad paprastai pinigų nepakanka.

Investicijos į verslą (EUE) Ketvirtis 1 2 3 4Metai 1 387000 790000 6094000 1662000 2 1574000 975000 3233000 194000 3 54000 8797100 88400 23300

PrognozeMetai Ketvirtis F z f+z4 1 1959421,2121 -1324548,9510 634872 2 1954821,9114 1529083,6830 3483906 3 1950222,6107 1151449,6503 3101672 4 1945623,3100 -1355984,3823 589639

Apžvelgus paskutiniuosius įmones veiklos tris metus mes matome grafiškai investicijų pokyti ir apskaičiavus prognoze matome kad sekančiais metais investicijos turėtu būti dideles, bet šiek tiek mažėjančios. Kadangi mes pradėjome nagrinėti investicijos tai apžvelkime įmones išlaidų sritį nes investicijos yra ne tik protingas kapitalo įdėjimas į ateiti bet ir didžiausia išlaidu sritis įmonėje.

Bendrosios išlaidos (Eurais) Ketvirtis 1 2 3 4Metai 1 1017900 4509500 9739300 3995500 2 2819400 10170100 8437500 1869500 3 2424900 17433700 6027200 2030900

PrognozeMetai Ketvirtis f z f+z4 1 7378127,2727 -3438201,3986 3939925,8741 2 7609693,0070 4947266,2005 12556959,2075 3 7841258,7413 2079267,1329 9920525,8741 4 8072824,4755 -3588331,9347 4484492,5408

Išanalizavę ir apskaičiavę bendrosios išlaidos statistine prognozę mes matome kad išlaidos sparčiai auga priklausant nuo sezoniniu nuokreipiu, bet tai nėra gerai įmones veiklai nes išlaidos turėtu mažėti pelningai įmones veiklai.

Bendrosios išlaidos kaip ir bendrasis pelnas susidaro iš daugelių įmones išlaidų ir mes išnagrinėsime dabar tas išlaidų sritis.

Įvertinimo būdų skirstymasFinansiniai įdėjimų (investicijų) sprendimai apima jų įvertinimą ir pasirinkimą . Įvertinimas gali būti atliekamas įvairiai. Įvertinimo būdus sąlyginai galima susiskirstyti į dvi grupes:

 praktinius pagalbinius,  finansų matematikos.

Praktiniai (pagalbiniai) būdai beveik neįvertina laiko veiksnio, jie taip pat naudingi, kaip paruošiamieji tolimesniems apskaičiavimams. Keli galimi įdėjimų variantai yra palyginami pagal:

a) sąnaudas, b) pelną, c) pelningumą,d) atsipirkimo laiką.

Praktinis sąnaudų palyginimo būdasSąnaudos parodo, kiek viena ar kita veikla naudinga. Įdėjimų palyginimo tikslu visos sąnaudos skirstomos į pastoviąsias ir kintamąsias. Pastoviosios sąnaudos – tai tokios sąnaudos, kurių dydis praktiškai nepriklauso nuo pagaminto produkcijos kiekio, parduotų prekių ar suteiktų paslaugų apimties. Kintamosios sąnaudos priklauso tik nuo pagaminto produkcijos kiekio ar parduotų prekių, suteiktų paslaugų vertės. Jų dydis produkcijos vienetui yra tas pats.

Finansų matematikos būdaiDažniausiai naudojami finansų matematikos būdai yra du:

 kapitalo (diskontuotos) vertės, vidinės rentabilumo normos.

Šie būdai taip vadinami todėl, kad, palyginus kelis variantus ir priimant sprendimą, vertinamas visas lėšų naudojimo laikotarpis, o ne vieneri ar keleri metai. Vienas pagrindinių veiksnių vertinant yra pelno norma, kurią galima palyginti su bankų mokamomis palūkanomis ir nuspręsti, kas geriau – padėti pinigus į banką ar investuoti juos į ūkinę veiklą.

Įplaukos ir išmokosLėšos nuolat juda – pardavus prekes ar suteikus paslaugas, gautosios pajamos patenka į įmonės sąskaitas. Tai įprastas ūkinės veiklos reiškinys. Kiek rečiau įmonė skolinasi pinigus, t.y. gauna kreditus ir jos skolininkai grąžina pasiskolintus; tai atgautos paskolos. Visa tai papildo įmonės sąskaitą, yra įmonės įplaukos. .Vykdant ūkinę veiklą, daromos įvairios išlaidos: perkamos prekės (gatavi gaminiai arba medžiagos, žaliavos, pusfabrikačiai) ir mokama už tai tiekėjams, atsiskaitoma su darbuotojais, mokami įvairiausi mokesčiai. Pinigai nurašomi, ir jų sąskaitoje sumažėja. Laikui atėjus, reikia grąžinti paimtus kreditus ir tenka kam nors paskolinti arba suteikti paskolas.Visa tai yra įmonės išmokos.

Skaičiuojant lėšų poreikį, taikomos dvi paprastos taisyklės:

ĮPLAUKOS = PAJAMOS + GAUTI KREDITAI + ATGAUTOS PASKOLOSIŠMOKOS = IŠLAIDOS + GRĄŽINTI KREDITAI + SUTEIKTOS PASKOLOS

Jei pasirodys, kad įplaukos didesnės, negu išmokos, vadinasi lėšų netrūksta, o jei bus atvirkščiai, tai teks skolintis papildomai. Tačiau, jei taip sulyginus metines įplaukas su išmokomis, pasirodytų, kad jų netrūksta, tai dar nereiškia, kad kasdien lėšų turėsime pakankamai. Gali atsitikti, kad pavėluotai atgausime paskolas ar pirkėjas vėluos atsiskaityti su mūsų įmone. Taigi lėšų gali pristigti. Žinoma, bus dienų, kada savo sąskaitoje turėsime laisvų lėšų ir galėsime paskolinti kitiems. Ir skolinant kitiems, ir pačiam skolinantis, reikia žinoti paprastas, bet patikimas tris finansavimo taisykles. Suprantama, kad tas, kuris mums skolina, irgi žino šias taisykles.

Finansavimo taisyklėsPirmoji taisyklė – būtina žinoti įsiskolinimo laipsnįPirmoji taisyklė sako, kad reikia žinoti, kiek kas yra įsiskolinęs. Tai nesunku nustatyti iš įmonės balanso. Balansas nusako, kad:

TURTAS = NUOSAVAS KAPITALAS +VISI ĮSIPAREIGOJIMAI (ilgalaikiai ir trumpalaikiai)

Nuosavas kapitalas yra įmonės savininkų nuosavybė, o kitos įmonės ir bankai, kurie gali mums suteikti kreditus, tikrina, kiek mes turime nuosavybės. Kai skolų (įsipareigojimų) yra per daug, kreditoriai nenori papildomai finansuoti, nes gali neatgauti savo pinigų. Jie nenori rizikuoti, nes nežino, ar mes sugebėsime grąžinti skolą ir sumokėti palūkanas. Tą patį turime ir mes žinoti apie kitas įmones kai ketiname paskolinti pinigų. Paprastai naudojamas santykinis finansų struktūros rodiklis, kuris vadinamas bendruoju likvidumu ir kuris apibūdina įmonės įsiskolinimo lygį:

SNBendrasis likvidumas =

kur SN – savininkų nuosavybė;VĮ – visas įsiskolinimas

Šis santykis parodo, kiek litų nuosavybės tenka 1 litui skolų.Panagrinėkime, kaip kito įmonės “N” bendrasis likvidumas

Nuosavybė ir įsipareigojimai 1999 m. 2000 m. 2001 m.Nuosavas kapitalas 1200 1250 1400Įsipareigojimai 400 710 1272Nuosavas kapitalas/Įsipareigojimai 3 1,76 1,10

Kaip matome iš lentelės, nuosavybės ir įsipareigojimų santykis per trejus metus sumažėjo. Senas rinkos tradicijas turinčiose šalyse laikomas nepavojingu toks įsiskolinimo lygis, kai visa skola nėra didesnė už visą nuosavo kapitalo sumą. Tai yra, bendrasis likvidumas lygus 1. Prekybos įmonėms toleruotina ir gerokai mažesnė šio skolų padengimo koeficiento reikšmė kai kuriais periodais, jei tai susiję su staigesniais prekių atsargų ar trumpalaikio debitorinio įsiskolinimo svyravimais, ypač kai įmonės realizacijos apimtys nėra didelės.

Kuo didesnis šis rodiklis, tuo mažesnė tikimybė, kad įmonė bankrutuos. Jis rodo, kad įmonė naudoja vidinius lėšų šaltinius. Tačiau verstis tik iš nuosavų pinigų – iš nieko nesiskolinant – ir sunku, ir ekonomiškai netikslinga. Įmonės vadovybė turi nuspręsti, koks turi būti santykis tarp savų ir skolintų pinigų. Čia turi būti išlaikyta protinga pusiausvyra. Kaip sužinosite aukštesniuose kursuose, studijuodami specialias finansų disciplinas, skolintis apsimoka tol, kol įmonėje naudojamo viso kapitalo pelningumas yra bent jau nemažesnis už palūkanų normą.

Įmonės skolos (įsipareigojimai) būna ilgalaikės ir trumpalaikės (iki vienerių metų). Ilgalaikių skolų privalumas tas, kad jas reikia sumokėti per palyginti ilgą laikotarpį, sumažėja rizika kad įmonė nesugebės laiku atsiskaityti. Tačiau už šias skolas reikia sutartu laiku mokėti palūkanas, o tai mažina įmonės pelną. Trumpalaikės skolos duodamos su didesnėmis palūkanomis, kartais iš tiekėjų galima gauti prekes skolon be palūkanų, jei laiku atsiskaitoma. Trumpalaikės skolos turi būti greitai grąžintos. Jei tokių skolų yra daug, tai gali neužtekti pinigų. Apskaitininkai ir investoriai dažnai kalba apie įmonės mokumą.

Antroji taisyklė – žinoti įmonės mokumąMokumas — tai gebėjimas laiku grąžinti trumpalaikes skolas. Jeigu įmonė yra nemoki, ji nesugeba sumokėti savo kreditoriams už pateiktas skolon prekes ir paslaugas. Nemokumas turi įtakos trumpalaikiams įsiskolinimams, nes:

 kreditoriai gali dėl to atsisakyti tiekti prekes ar paslaugas skolon; kreditoriai gali iškelti bylą dėl apmokėjimo; kreditoriai gali atvesti įmonę į bankrotą. Nemokumas sąlygoja ir ilgalaikius įsiskolinimus: kreditoriai gali atsisakyti daugiau skolinti pinigų; kreditoriai gali pareikalauti grąžinti ilgalaikes jų paskolas.

Savininkai rizikuoja prarasti savo investicijas, jei įmonė bankrutuos.Įmonės mokumui apibūdinti yra apskaičiuojamas einamojo likvidumo koeficientas, kuris lietuviškoje ekonominėje literatūroje taip pat žinomas ir bendrojo padengimo koeficiento vardu. Jis rodo, kokiu laipsniu įmonės trumpalaikis turtas padengia trumpalaikius įsipareigojimus. Jis apskaičiuojamas taip:

Einamojo likvidumo koeficientas KEL = TT/TĮ,kur TT – trumpalaikis turtas ; TĮ – trumpalaikiai įsipareigojimai

Einamojo likvidumo koeficientui nustatyti naudojamės įmonės veiklos buhalteriniu balansu.

Balanso straipsniai A įmonė B įmonė Suma, litais Dalis, % Suma, litais Dalis, %Trumpalaikis turtas, iš viso 50000 100 50000 100Medžiagos 37000 74 10000 20Pagaminta produkcija 3000 6 5000 10Pirkėjų įsiskolinimas 2000 4 20000 40Grynieji pinigai 8000 16 15000 30Trumpalaikiai įsipareigojimai 25000 25000 Einamojo likvidumo koeficientas 2 2

Šis koeficientas – tik apytikslis mokumo matas. Pagal lentelės duomenis abi firmos turi tą patį padengimo koeficientą – 2. Tačiau įmonės B yra geresnė padėtis, nes ji turi geresnę trumpalaikio turto sudėtį – didesnė grynųjų pinigų dalis, mažesnė medžiagų dalis. Bet neaiški padėtis su skolingais pirkėjais – debitoriniu įsiskolinimu. Jeigu jie yra patikimi, tai yra mokūs, gavusi iš jų pinigus, B įmonė galės greitai atsiskaityti su savo kreditoriais. Tačiau gali būti, kad dalies skolų B įmonė gali greitai arba ir iš viso neatgauti.

Tiksliau įmonės likvidumą apibūdina greitasis arba kritinis likvidumas, dar vadinamas skubaus likvidumo koeficientu. Tai yra santykis tarp didžiausio likvidumo turto komponentų (jiems priskiriamas visas trumpalaikis turtas be atsargų) ir trumpalaikių įsipareigojimų. Prie atsargų reikia priskirta visas įmonės turimas prekes, medžiagas, žaliavas, pagamintą produkciją. Atsargos atimamos todėl, kad ne visos gali greitai būti paverstos pinigais, dalis jų gali būti pasenusios, sugedusios, neturinčios paklausos.

Skubaus likvidumo koeficientas KSL parodo, kokiu mastu įmonė sugebėtų greitai padengti savo einamuosius įsipareigojimus:

piniginės lėšos + lengvai realizuojami vertybiniai popieriai + realus debitorinis įsiskolinimasKSL = –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––trumpalaikiai įsipareigojimai

arba KSL = LLT/TĮkur LLT – labiausiai likvidus turtas (LLT=TT – atsargos – abejotinas debitorinis įsiskolinimas)TĮ – trumpalaikiai įsipareigojimai

Trečioji taisyklė – kaip skolintisTrečioji taisyklė sako, kad įdėjimai į ilgalaikį turtą (pavyzdžiui, žemę, pastatus, įrengimus) turi būti finansuojami iš vidaus šaltinių arba ilgalaikių paskolų, o trumpalaikis turtas finansuojamas iš trumpalaikių kreditų.Kiek reikia pinigų naujam ilgalaikiam turtui, apskaičiuoti nesunku, nes jo kainos yra žinomos, jei sudėtingesni darbai (pavyzdžiui, statybos), galima parengti techninius projektus ir finansines sąmatas, kur kruopščiai apskaičiuojama, kiek reikės lėšų. Ūkinei veiklai nuolat reikia pinigų, ir tai apskaičiuoti sunkiau.

Lėšos, reikalingos įmonės ūkinei veiklai, gali būti gautos iš išorės ir iš vidaus šaltinių. Išoriniai finansavimo šaltiniai yra įnašai už akcijas, įplaukos už obligacijas, skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos.

ĮnašaiĮnašai – tai tokia pinigų gavimo forma, kai įmonė parduoda naujas akcijas. Kiekvienas asmuo, nusipirkęs bent vieną akciją, tampa savotišku įmonės turto dalies savininku. Kadangi akcininku gali būti bet kas, ne tik jau turintis tos įmonės akcijų, toks finansavimas vadinamas išoriniu. Suprantama, tokiu finansavimo būdu gali naudotis tik akcinės bendrovės.

AkcijosAkcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų – akcininkų – dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtinių ir neturtinių teisių. Akcijos gali būti materialios (atspausdinti lakštai, panašiai kaip pinigai) arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose). Akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios. Akcijos nominali vertė turi būti nurodyta litais be jo dalių (centų).

Akcijos pagal disponavimo būdą skirstomos į vardines ir pareikštines. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti vardinės, o jų perdavimo tvarka nustatoma įstatuose. Vardinės akcijos neregistruojamos Vertybinių popierių komisijoje, taigi negali būti parduodamos ne įmonės savininkams ir nelaikomos išoriniu finansavimo šaltiniu. Tai greičiau vidinis finansavimo šaltinis. Pareikštinės akcijos savininku gali būti bet kas. Šias akcijas leidžia akcinės bendrovės, jos gali būti papildomu, išoriniu lėšų šaltiniu.

Akcijos pagal suteikiamas teises (tai dar vadinama akcijų klasėmis) yra skirstomos į paprastąsias ir privilegijuotąsias. Paprastosios akcijos sudaro pagrindinę bendrovės akcijų dalį. Privilegijuotųjų akcijų nominali vertė negali būti didesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo. Paprastųjų akcijų dividendo dydis iš anksto nenustatomas, o dividendai mokami tik tada, kai patenkinami privilegijuotųjų akcijų savininkų reikalavimai.

Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju arba nekaupiamuoju dividendu, kurio dydis apibrėžiamas iš anksto, prieš parduodant akcijas. Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui garantuojama teisė į nurodyto dydžio dividendą. Jei pelno nepakanka visam dividendui išmokėti, tai neišmokėtoji suma turi būti perkelta į kitus ūkinius metus. Privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkui neišmokėtas dividendas ar jo dalis neperkeliama į kitus metus (t.y. dingsta).

Dividendai yra akcininkui paskirta pelno dalis, kuri proporcinga jo turimų akcijų nominaliai vertei. Dividendai nemokami, jei bendrovės balanse yra nuostolių, arba, jei išmokėjus dividendus, įmonė taptų nemoki. Dividendus bendrovė išmoka pinigais.

PaskolosKai įmonė negali ar jai netikslinga išleisti naujas akcijas, o lėšų stinga, tenka imti paskolas. Paskolos gali būti suteikiamos trumpam laikotarpiui arba ilgalaikės (ilgiau kaip vieneriems metams). Paskolas paprastai teikia bankai. Paskolai gauti įmonė pateikia prašymą, kuriame nurodoma, kam bus skirta, kokio dydžio paskola ir kuriam laikui. Prie prašymo reikia pridėti dokumentus: verslo planą, įmonės įstatus, finansines ataskaitas (balansą, pelno nuostolių ataskaitą, pajamų išlaidų deklaraciją), paskolos grąžinimo užtikrinimo dokumentus.

Bankas, prieš duodamas paskolą, patikrina, ar įmonė, gavusi paskolą, sugebės ją grąžinti. Paskolos sutarčių užtikrinimo svarbiausios priemonės yra šios:

 turto įkeitimas; laidavimas; garantija; paskolos bei palūkanų draudimas draudimo įstaigoje.

Norint užtikrinti paskolos grąžinimą ir palūkanų mokėjimą, gali būti įkeistas skolininko turtas (pastatai, statiniai ir kitas turtas), indėliai, esantys tame pačiame banke. Įkeistas turtas turi būti apdraustas (gali sudegti ar kitaip žūti). Išduodama paskola paprastai negali viršyti 50 procentų įkeisto turto rinkos kainos.

Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti bankui už įmonės skolas, jei pastaroji neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Laiduotojas, kaip ir įmonė, tampa banko skolininkais.Garantija – tai vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – bankui už visas ar dalį įmonės prievolių. Jei įmonė nevykdo savo visos prievolės ar jų dalies, tai garantas tampa banko skolininku. Vėliau jis gali reikalauti, kad įmonė atiduotų bankui jo sumokėtas sumas.Paskola su palūkanomis gali būti apdrausta draudimo įstaigoje. Šiuo atveju įmonei nesumokėjus visos ar dalies skolos, skolą bankui padengs draudimo įstaiga. Suprantama, kad draudimas kainuoja, be to, dar reikės mokėti palūkanas bankui. Todėl apdrausta paskola pabrangsta.Palūkanos Ps skaičiuojamos nuo pirmosios lėšų paėmimo dienos ir padengiamos pirmiausia.

Pl* d * RPs = ––––––––––––––360čia Pl – paskolos likutis;R – metinė palūkanų norma, vieneto dalimis (pvz., jei 12 %, tai R =0,12);d – dienų skaičius laikotarpyje, kuriam gauta paskola.Paprastai reikalaujama, kad įmonė palūkanas mokėtų kiekvieną mėnesį. Taip mokant, nesusidaro didesnės sumos, jei reguliariai dalimis grąžinama (ilgalaikė) paskola, tai palūkanų suma sumažėja. Už laiku nesumokėtas palūkanas kiekvieną uždelstą dieną skaičiuojami delspinigiai (dažnai 0,5%) nuo nesumokėtų palūkanų sumos. Delspinigiai sumokami paskiausiai. Taigi paskolos paėmimas sudaro įmonei rūpesčių.

ObligacijosObligacijos – tai bendrovės terminuotas kredito vertybinis popierius, suteikiantis teisę jo savininkui į metines palūkanas, o pasibaigus obligacijos terminui, – gauti pinigų sumą, lygią obligacijos nominaliai vertei. Akcinė bendrovė privalo išpirkti savo obligacijas per įstatuose nustatytą laiką. Obligacijos savininkas turi tokias pat teises kaip ir kiti akcinės bendrovės kreditoriai. Obligacijų išleidimas taip pat yra būdas gauti lėšų įdėjimams. Pas mus ši finansavimo forma nepaplitusi. Kol kas prekiaujama tik Lietuvos Vyriausybės obligacijomis.

Tiekėjų kreditaiTiekėjų kreditai – paplitusi trumpalaikių kreditų forma. Čia paprastai nėra palūkanų, didelių formalumų, išskyrus bendrąją tiekimo sutartį. Tarpusavio santykiuose ir didmeninėje prekyboje tarp įmonių – nustatomi keliolikos (iki 30) dienų atsiskaitymo terminai. Tai leidžia, gavus medžiagas ar prekes, jas panaudoti gamyboje ar pardavimui, o vėliau atsiskaityti su tiekėjais.

Dažnai tiekėjai prekybininkams suteikia skontą. Skontas – tai nuolaida pirkėjui už greitą atsiskaitymą. Sakykime, kad sutartyje numatytas 30 dienų atsiskaitymo terminas. Tiekėjas nori, kad prekybininkas greičiau apmokėtų pinigus, todėl duoda skontą. Skonto dydis paprastai neviršija 3 procentų. Pavyzdžiui, prekybininkas nusipirko prekių už 20000 Lt. Atsiskaitęs per nustatytą laiką, gali gauti 600 Lt nuolaidą (20000*0,03). Jei bankinis kreditas yra pigesnis negu tiekėjų duodamas skontas, tai verta pasiimti kreditą ir atsiskaityti už prekes anksčiau. Tai reiškia, kad gauta prekybinė nuolaida turi būti didesnė už bankui sumokėtas palūkanas.Esama ir daugiau išorinio finansavimo būdų.