TURINYS
Infliacijos rodikliai
turinys
įvadas………………………………………………………………………………………………………………………….3
1. infliacijos samprata……………………………………………………………………………….4
1.1. Infliacijos matavimo būdai……………………………………………………………………………….4
1.2. Infliacijos rūšys………………………………………………………………………………………………………….5
1.3. Numatomos infliacijos kaštai……………………………………………………………………………….7
1.4. Netikėtos infliacijos kaštai……………………………………………………………………………………………9
1.5. Infliacija ir palūkanų norma. Fišerio efektas…………………………………………………………………10
2. Infliacijos priežastys……………………………………………………………………………………….11
2.1. Pinigų pasiūla ir infliacija.. ………………………………………………………………………………………..11
2.2. Bendrosios paklausos augimas ir infliacija.. ………………………………………………………………..12
2.3. Bendrosios pasiūlos infliacija.. …………………………………………………………………………………..15
3.Infliacijos lygio ir nedarbo ryšys………………………………………………………………18
4. Infliacijos padariniai……………………………………………………………………………………….21
5. Infliacijos problemų sprendimo būdai……………………………………………………….22
5.1. Pajamų indeksavimas………………………………………………………………………………………………..22
5.2. Infliacijos kontrolė…………………………………………………………………………………………………….23
5.3. Antiinfliacinė politika………………………………………………………………………………………………..23
išvados………………………………………………………………………………………………………………………25
literatūra……………………………………….………………………………………………………………………27
įvadas
infliacija yra viena iš aktualiausių šiuolaikinės ekonomikos svarstytinų problemų. Infliacija reiškia pinigų perkamosios galios kritimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu. Nors infliacija yra susijusi su finansų sritimi, tačiau paliečia įvairias gyvenimo sritis: socialinę, ekonominę, kultūrinę. Ji sutrikdo ekonomikos augimą, mažėja gyventojų pajamos, jos tampa nestabilios, žmonės yra neužtikrinti dėl savo ateities. Visi puikiai pamena nepriklausomybės atkūrimo pradžia, kai reiškėsi hiperinfliacija – infliacijos tempai siekė keturženklius skaičius per metus. Turėti žmonių pinigai prarado savo vertę, žmonės patyrė daugybę finansinių nuostolių ir buvo emociškai sužlugdyti.
Infliaciją gali sukelti įvairios priežastys, kurios būna ne tik vidinės, bet ir išorinės. Pasaulio rinkos svyravimai, globalizacija, informacinės visuomenės plėtra, deficitiniai valstybių biudžetai, pinigų apyvartos ypatybės, įvairūs politiniai pasikeitimai.
Anksčiau buvo manoma, kad tiksliai apskaičiavus, galima nuspėti infliacijos tempus ir taip sušvelninti jos padarinius, tačiau ekonomikoje įvyko lūžis ir kuo toliau, tuo labiau infliacija tampa nenuspėjamu rodikliu. Kelis paskutiniuosius metus infliacijos tempai Lietuvoje nebuvo dideli, siekė apie 1-3 %, tačiau šiais metais infliacijos tempai pasiekė 1996-1997 metų lygį ir buvo 11 %. Tokiam staigiam pinigų nuvertėjimo šuoliui įtakos turėjo pasaulio rinka bei jos pokyčiai. Anot laikraščio „Savaitė“ žurnalistės I. Kucharevič finansų krizė prasidėjo JAV nekilnojamojo turto sektoriuje, vėliau viskas persimetė į Europą ir, be abejo, į Lietuvą. Žmonės prisirinkę iš bankų šimtatūkstantinių paskolų, kurias reikia grąžinti ir dar su augančiais procentais, nes daug įtakos turi infliacija.
Šio darbo pagrindiniai tikslai yra šie:
Išsiaiškinti kokios priežastys sukelia infliaciją ir kaip tai įtakoja vyriausybės sprendimus.
Apibūdinti infliacijosrūšys bei jų sukeliamus kaštus. Jeigu infliacija yra numatoma, tai žmonės jos beveik nepastebi, nes vyriausybė ir šalies centrinis bankas, kuris veikia šalies ekonomiką, suderina kainų bei darbo užmokesčio kilimo tempus su infliacija. Daug skaudesnis reiškinys yra, kai infliacija yra netikėta, tačiau vyriausybės vykdo mokesčių politiką ir taip kontroliuoja infliaciją.
Paaiškinti koks yra ryšys tarp nedarbo ir infliacijos.
Apibendrinti infliacijos padarinius ir infliacijos sprendimo būdus.
1. infliacijos samprata
Nors infliacija atsirado tik XIX a. II-oje pusėje, tačiau jos bruožai buvo ryškus tada, kai atsirado piniginiai ženklai. Kainų kilimas buvo žinomas nuo seniausių laikų, tačiau iki XX a. kainos padvigubėdavo per 70-100metų, todėl žmonės to nepajusdavo. Ankstesniais laikais infliacija buvo susijusi su karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis priežastimis, todėl ji buvo laikina, pinigų perkamoji galia tai pakildavo, tai sumažėdavo.
Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris reiškiasi prekių ir paslaugų kainų kilimu. Tai nėra tam tikrų prekių ar jų grupių kainų kilimas, infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis šalyje. Tai yra nuolatinis ir ilgai trunkantis reiškinys. Infliacija yra ilgalaikis pinigų perkamosios galios mažėjimo procesas, kurį sąlygoja keletas tarpusavyje susijusių priežasčių.
1.1. Infliacijos matavimo būdai
Infliacijai matuoti yra keli būdai:
Visų šalyje esančių prekių pokyčiui skaičiuoti yra naudojamas BVP defliatorius, kuris apima visas šalyje pagamintas prekes ir paslaugas. Importuotų prekių kainų dydis tiesioginės įtakos BVP defliatoriui neturi.
Infliacijągali apibūdinti kaip procesą, kurio metu bendras vartojimo prekių kainų lygis kyla sparčiau, negu didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis, dėl to sumažėja jų realios pajamos. Infliacijai išmatuoti Lietuvoje yra naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI) – pagrindinis vartotojų infliacijos rodiklis, nurodantis vartojimo prekių ir paslaugų vidutinį kainų pokytį per tam tikrą laikotarpį. VKI dydžiui daro įtaką ir importuotų prekių kainos, jei tos prekės yra vartojimo krepšelio sudedamoji dalis. Lietuvos Statistikos departamentas 2008 m. VKI skaičiavo pagal prekių ir paslaugų sąrašą, kurį sudaro 837 prekės ir paslaugos.
Infliacijos tempo nustatymas gali būti siejamas su pinigų paklausos ir pasiūlos kitimo tempais. Tuo atveju infliacijos tempas, išreikštas procentais, skaičiuojamas taip:
čia: 
– infliacijos tempas, %;
– nominaliosios pinigų pasiūlos pokytis, %;
– realiosios pinigų paklausos pokytis, %.
Infliacijos lygis gali būti vertinamas pagal „70 taisyklę“, kuri leidžia nustatyti, per kiek laiko kainos padvigubės. Skaičiuojant pagal šią taisyklę skaičius 70 dalijamas iš metinio inflaicijos tempo. Pavyzdžiui, jei imsime apytiksliai metinį infliacijos tempą 10 %, tai jos padvigubės po 7 metų (70/10 = 7).
1.2. Infliacijos rūšys
Yra keli infliacijos skirstymo būdai. Jeigu kriterijumi pasirinksime infliacijos tempą, tai yra skiriamos 5 infliacijos rūšys:
Šliaužiančioji (saikingoji, slenkančioji, lėtoji) infliacija – teorinė santykinai stabilių kainų būsena, kainos kyla lėtai, bet nuolat. Tokios infliacijos prieaugis per metus ne didesnis kaip 1-3 procentai. Tokio masto infliacija nedaro esminio poveikio ekonominiams procesams, pinigų perkamoji galia mažėja lėtai, ūkinės veiklos sandoriai sudaromi einamosiomis kainomis. Nors ši infliacija gali pasirodyti nereikšminga, tačiau taip nėra, pvz.: Turime 3 procentų infliacija, tai po 5 metų, litas kainuotų tik 82 centus.
Šuoliuojanti infliacija – pasižyminti didele ir permaininga kainų didėjimo samprata, kuri skirtingo ekonominio išsivystymo šalyse gali labai skirtis. Kainos kyla staigiai ir šuoliškai, išsivysčiusiose šalyse gali kilti 25-30 %. Esant šiai infliacijai pinigai labai greitai nuvertėja, norint apsaugoti juos nuo nuvertėjimo, padidina ilgo vartojimo prekių, stabilesnės užsienio valiutos, brangiųjų metalų paklausą.
Hiperinfliacija – būdingas ypač spartus kainų didėjimas, kuris išreiškiamas triženkliu, keturženkliu ar didesniu procentų skaičiumi. Svarbiausias bruožas, kad infliacija per mėnesį turi būti 50 ir daugiau procentų. Hiperinfliacijos metu sustoja visa ekonomika, pinigai neatlieka pagrindinių savo funkcijų.
Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys, ji paprastai būna susijusi su politiniais sukrėtimais ir šaliesūkine suirute. Lietuvoje 1990-2008 m. pasireiškė visos trys infliacijos atmainos. Atkūrus nepriklausomybę pasireiškė hiperinfliacija, nes tuo metu jos tempai siekė keturženklius skaičius per metus. Tokio masto infliacija, pakerta daugelio žmonių gyvenimus. Gyventojai, taupę pinigus įvairiems poreikiams tenkinti, liko be nieko. Nuo 1994 m. ji tapo šuoliuojančia, vėliau šliaužiančiąja infliacija. 2002-2003 m. netgi buvo pastebėta defliacija.
Defliacija – bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas per tam tikrą laikotarpį. Defliacijos laikotarpiu kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Defliacija reiškia ekonominį smukimą – šalies ūkį veikia neigiamai, nes slopiną jo aktyvumą, stabdo verslą. Defliacija didina nedarbą, mažina verslininkų pelną, vadinasi kartu mažindama ir BVP. Tačiau tai truko neilgai, iki 2007 m. infliacija buvo apie 5 procentus, tačiau vėliau jos tempai ėmė sparčiai kilti ir tai sutrukdė Lietuvai priimti ES valiutą – eurą. 2008 m. infliacija perkopė 10 %, o tai jau yra labai daug.
Stagfliacija – tai ekonominė situacija, pasižyminti sparčiais infliacijos ir nedarbo augimo tempais. Jai yra būdingas didelis nedarbo lygis ir aukšti kainų kilimo tempai. Plačiau stagfliacija yra aptarta temoje „Infliacijos ir nedarbo ryšys“.
Infliacija gali būti skirstoma pagal infliacijos pasireiškimo akivaizdumą į:
Atvira infliacija – jai būdingi aiškiai matomi kainų lygio pokyčiai. Kainos reaguoja į rinkos mechanizmo siunčiamus signalus, o jie atitinkamai orientuoja prekių ir paslaugų gamintojus, jų pardavėjus ir pirkėjus.
Paslėpta infliacija – pasireiškia, kai rinkos mechanizmo veikla yra ribojama ir kai ekonominiai procesai yra reguliuojami centralizuotai.Dažniausiai ji atsiranda tose šalyse, kur yra griežtas rinkos santykių administravimas.
Paslėpta infliacija pasireiškia, kai susiformuoja deficitinė rinka arba kai blogėjant prekių kokybei jos parduodamos už ankstesnę kainą. Tokia situacija reiškia kainų didėjimą, nors kainų indeksuose ir neatsispindi. Kai trūksta prekių, atsiranda stovėjimo eilėje kaštai, talonai, šešėlinė rinka, grįžtama prie tiesioginių mainų. Labai puikus pavyzdys galėtų būti Sovietų Sąjunga. SS buvo skelbiama, infliacijos nėra ir negali būti, nes kainos visada buvo vienodos, jų nebuvo galima keisti. Tačiau esant deficitinei ekonomikai prekių įsigijimo kainoms iš tikrųjų buvo gerokai didesnės bei prastėjo gaminių kokybė.
Palyginus infliacijos pasireiškimo akivaizdumą, matome, kad atvira infliacija yra geriau ekonomikai. Esant atvirai infliacijai, valstybė gali imtis priemonių, siekdama sumažinti infliaciją. Kai egzistuoja paslėptoji infliacija, klesti šešėlinė ekonomika, yra destabilizuojama rinka, griaunamas jos mechanizmas. Valstybė negali nieko padaryti, nes nežino tikrosios situacijos.
Infliaciją galima klasifikuoti ir pagal lūkesčių kriterijų, tiksliau pagal tai ar infliacijos tikimasi ar ji atsiranda nelauktai.
Numatoma infliacija – tai tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiais ir elgesiu. Tokiai infliacijai valstybė ir žmonės būna pasirengę.
Netikėta infliacija – faktinis infliacijos lygis skiriasi nuo numatyto, dažniausiai jį viršija. Numatomos infliacijos atveju indeksuojamas darbo užmokestis, naudojama kintama palūkanų norma, vykdomas socialinių išmokų indeksavimas. Nuo netikėtos infliacijos nespėjama apsidrausti, nes jos nelaukiama.
Numatomos ir netikėtos infliacijos padariniai yra labai skirtingi ir ekonomikos literatūroje visada vertinami neigiamai. Negatyviai, nes kiekvienas žmogus infliaciją vertina kaip jo prekių ir paslaugų kainas didinančią priežastį, mažinančią jo poreikių tenkinimo galimybes.
Infliacijos kaštai nėra aiškiai matomi, jos padarinių negalima vertinti vienodai. Infliacijos socialiniai ir ekonominiai padariniai labai priklauso nuo jos masto, lūkesčių atitikmens faktiniam jos dydžiui (ar žmonės laukė ar užklupo staiga). Kartais infliacija turi ne tik neigiamą, bet ir teigiamą poveikį šalies ekonominio augimo rodikliams.
1.3. Numatomos infliacijos kaštai
Kaštai dažniausiai atsiranda, kai neteisingai įvertinamas infliacijos mastas, kai rinkos subjektai netikėtai užklumpami, arba kai prognozės pasitvirtina, bet vyriausybės nesiėmė taikytis prie rinkos siunčiamų signalų.
Numatomos infliacijos atveju esant pakankamam laiko tarpui ir tikslioms prognozėm turi būti daroma viskas, kad tik kuo mažiau būtų jaučiami infliacijos nuostoliai, pvz.:
Palūkanų normos pokyčiai turi kompensuoti infliacijos sukeltą pinigų vertės praradimą;
Nominalūs mokesčiai turi keistis taip, kad realiai sumokamų mokesčių dalis nesikeistų;
Tiksliai ir laiku turi veikti indeksavimo mechanizmas, neleidžiantis mažėti realioms pajamoms.
Tačiau net ir visiška adaptacija turi savo kaštus. Palūkanų norma adekvačiai parodo infliacinius lūkesčius prasitaikiusioje ekonomikoje,todėl tai yra vienas iš pagrindinių infliacinių kaštų atsiradimo momentų.
„Nunešiotų batų kaštai“ tai infliacijos kaštai susiję su žmogaus noru turėti grynųjų pinigų. Esant infliacijai, žmogus laikydamas grynus pinigus praranda palūkanos, kurios sumažintų infliacijos nuostolį. Pvz., ji infliacijos nėra ir žmogus namuose laiko 1000 litų, jei palūkanų norma yra 4 procentai, kasmet praranda 40 litų palūkanų. Esant 10 procentų metinei infliacijai, jis praranda 100 litų. turimų pinigų kiekis realiai tampa mažesnis. Didėjanti infliacija ir palūkanų norma didina grynųjų pinigų saugojimo kaštus. Tačiau kyla kita problema – infliacijos metu didėjant palūkanų normai žmogus, norėdamas, kad pinigai kuo mažiau nuvertėtų, suinteresuotas juos laikyti bankų palūkanas duodančiose sąskaitose. Kuo mažesnės sumos bus paimamos iš šių sąskaitų, tuo infliacijos nulemti kaštai bus mažesni. Todėl žmogui tenka dažniau eiti į banką, stovėti eilėse, prarandamas laikas, dėl to nuostoliai dėl infliacijos tik padidėja. Nepatogumai susiję su padažnėjusiu ėjimu į banką, vadinami „nunešiotų batų kaštais“.
Dar viena infliacijos kaštų rūšis yra „meniu kaštai“. Jie atsiranda dėl būtinumo dažnai keisti kainas. Jei vidutinis kainų lygis didėja arba mažėja, individualūs įkainiai turi būti peržiūrimi dažniau, nei esant nuolatinėms kainoms. Prekybos centruose „meniu kaštai“ nėra dideli, tačiau jie gali būti reikšmingi automobilių stovėjimo vietų skaitikliams, taksofonams ar prekių automatams. Juos perprogramuoti reikia daugiau sąnaudų.
„Meniu kaštai“ verčia atsisakyti dažno kainų keitimo, todėl kuo didesnis infliacijos tempas,tuo nepastovesnės santykinės kainos. Kadangi ištekliai rinkos ekonomikoje pasiskirsto pagal santykines kainas, infliacija sukelia neefektyvumą makroekonomikos lygmeniu.
Infliacija gali padidinti finansų sektoriaus plėtros kaštus. Ilgalaikė numatoma infliacija padidina finansų sektoriaus paslaugų paklausą. Didėjančios palūkanos skatina žmones daugiau pinigų laikyti banko taupomosiose sąskaitose, dažniau išimti grynuosius pinigus ir mažesnes sumas, todėl finansiniams tarpininkams, siekiant patenkinti padidėjusį klientų aktyvumą, teks kurti daugiau aptarnavimo skyrių.
Esant infliacijai vartotojai patiria nepatogumų norėdami palyginti identiškų prekių ar paslaugų naudingumą skirtingu laikotarpiu. Kaina, kuri parodo prekės naudingumą, nuvertėjus pinigams keičiasi priklausomai ne nuo prekės naudingumo, o nuo infliacijos tempo. Daugelis vertinių rodiklių tampa sunkiai palyginami.
Numatomos infliacijos kaštų gali atsirasti ir tada, kai institucijos, kurios privalo reaguoti į numatomus kainų pokyčius, to laiku nepadaro. Pvz., kai palūkanų norma, mokama už indėlius, negali laisvai reaguoti į ekonominių sąlygų pasikeitimą, infliacija sukelia papildomų kaštų. Laikyti pinigus banke tampa nepelninga, prarandama galimybė adekvačias didėjančioms kainoms palūkanas, gyventojai ieško naujų pelningesnių pinigų panaudojimo galimybių. Žmonės yra priversti skirti daugiau laiko ir lėšų, kad teisingai paskirstytų savo pajamas. Jie moka brokeriams, kad jie perka ir parduoda vertybinius popierius, padeda suformuoti optimalų investicijų portfelį.
Realiai sumokamų mokesčių didėjimas taip pat gali tapti numatomos infliacijos kaštais. Jie atsiranda progresinę mokesčių sistemą turinčiose šalyse tada, kai mokesčių sistema nesugeba laiku prisitaikyti prie infliacinių procesų.
Apmokestinimo norma esant progresinei mokesčių sistemai turi tendenciją didėti kartu su nominaliųjų pajamų lygiu. Didėjant nominaliosioms pajamoms mokesčių mokėtojas pereina į naują apmokestinimo kategoriją, t.y. moka didesnius mokesčius realioms pajamoms nepadidėjus.
Numatoma infliacija, jei institucijos yra ribotai prie jos adaptuotos, sukelia infliacijos lemiamus kaštus. Jie gali tapti dideli esant palūkanų normų kontrolei, neadekvačiam kapitalo apmokestinimui, progresinių mokesčių augimui, didinančiam realias mokesčių išmokas.
1.4. Netikėtos infliacijos kaštai
Nėra tokios ekonomikos, kurioje infliacijos svyravimus būtų galima tiksliai prognozuoti. Yra šalių, kurios turi patirtį, kaip funkcionuoti didelio infliacijos tempo ekonomikai, pvz., Lotynų Amerikos šalys. Šios šalys yra taip prisitaikiusios prie nuolatinės numatomos infliacijos, kad ji nedaro esminio poveikio ekonomikos procesams.
Išsivysčiusiose šalyse vis dažniau pasitaiko didesni infliacijos lygio svyravimai, o jų numatymo galimybės mažėja.
Vienas ryškiausių netikėtos infliacijos padarinių – kreditorių patiriami nuostoliai. Šie nuostoliai atsiranda, suteikiant ilgalaikes paskolas. Dažniausiai paskolų sutartyse nustatomos nominalios palūkanos ir jų modifikavimo galimybės atsižvelgiant į numatomą infliaciją. Jei infliacijos tempai bus didesni, nei numatyta sutartyje, kreditoriai pralaimi, nes jie atgaus skoląpraradusiais vertę pinigais. Tačiau jei infliacijos tempai bus mažesni, nei numatyta sutartyje, kreditoriai laimi, nes grąžinamos skolos vertė bus didesnė, nei abi šalys buvo nustačiusios.
Netikėtai padidėjusi infliacija sukelia nuostolių grynųjų pinigų ir ilgalaikių vyriausybės vertybinių popierių (VVP) savininkams. Pagrindiniai savininkai yra pagyvenę žmonės, kurie jau išmokėjo paskolas ir turi santaupų taupymo sąskaitose ar VVP pavidalu. Padidėjus kainoms jų gaunamos pajamos (pensijos) bus indeksuojamos, tačiau sukauptas turtas sumažės.
Dėl infliacijos atsiranda fiksuotų pajamų gavėjų nuostoliai. Fiksuotos pajamos esant infliacijai paprastai yra indeksuojamas, tačiau vyksta tik praėjus kuriam laikui, per kurį vartotojas priverstas mokėti didesnes kainas esant nepakitusioms nominalioms pajamoms. Vėluojanti indeksacija labiausiai pažeidžia pensininkus ir mažas pajamas gaunančius darbuotojus.
Kylant infliacijos tempui atsiranda papildomų makroekonominiu požiūriu neteisingai priimtų verslo sprendimų kaštai. Kainoms padidėjus daugiau nei buvo tikimasi, padidėja tiek visų kainų lygis, tiek atskiros įmonės kainos. Didėjant firmos pajamoms gali būti padaryta klaidinga išvada, kad padidėjo gaminamo produkto paklausa. Turėdama neteisingą informaciją apie tariamai padidėjusią paklausą, įmonė gali priimti klaidingą sprendimą didinti pasiūlą. Jeigu taip elgtųsi daugelis firmų, nepagrįstai padidėtų bendroji pasiūla.
Sumažėjus pinigų perkamajai galiai atsiranda netikėtos infliacijos lemiami verslo kaštai. Verslas gali prarasti dalį savo apyvartinių lėšų ir sumažėja jo pajamos. Tarp produkcijos išsiuntimo ir pinigų gavimo firmoje susidaro laiko atotrūkis, kuris sukelia debeto įsiskolinimą. Jeigu apyvarta kas mėnesį pastovi, atotrūkisturi nereikšmingą poveikį gautų pinigų vertei. Tačiau jei pardavimų apimtis didėja, atotrūkis sąlygiškai mažina kasmėnesinius pinigų pervedimus, palyginti su einamojo mėnesio parduotų prekių bendra verte. Tai turi dvejopą poveikį finansinei firmos būklei:
Daugiau parduodant produkcijos ir mažėjant pardavimo efektui reikia padidinti apyvartines lėšas.
Dėl didėjančio laiko tarpo mažėja pajamų vertė.
Kuo ilgesnio laikotarpio reikia atlikti mokėjimą, tuo bus mažesnė mokėjimo vertė, nes pinigų „įšaldymo“ alternatyva yra jų saugojimas banke gaunant palūkanas.
Infliacija turi neigiamą poveikį firmos finansinėms ataskaitoms. Kuo didesnis jos tempas, tuo didesni iškraipymai balanse ir ataskaitose. Tai trukdo įmonėms priimti teisingus valdymo sprendimus.
1.5. Infliacija ir palūkanų norma. Fišerio efektas
Laikant pinigus banko taupomoje sąskaitoje gaunama palūkanų. Jei nėra infliacijos, metų pabaigoje (ar kitokiu numatytu laikotarpiu) laikoma pinigų suma padidėja palūkanų normos dydžiu. Esant infliacijai padėtis pasikeičia. Nekintant nominaliai palūkanų normai ir mažėjant pinigų perkamajai galiai už gautas palūkanas galima įsigyti prekių ir paslaugų mažiau negu iki infliacijos. Perkamojo pajėgumo pokyčius rodo reali palūkanų norma. Ji apskaičiuojama pagal formulę:
čia: r – reali palūkanų norma;
i – nominali palūkanų norma;
π – infliacija.
Nominali palūkanų norma, vadinama Fišerio lygybe:
Tai rodo, kad nominali palūkanų norma keičiasi priklausomai nuo realios palūkanų normos ir infliacijos tempo. Pagal šią lygybę infliacijos tempo padidėjimas vienu procentu nominalią palūkanų norma padidina taip pat vienu procentu. Šis infliacijos tempo ir nominalios palūkanų normos santykis vadinamas Fišerio efektu.
Pagal Fišerio lygybę, didėjant infliacijai, turėtų didėti ir nominali palūkanų norma, deja taip yra ne visada. Infliacija didėja sparčiau nei nominali palūkanų norma. Norint paaiškinti šį nesutapimą reikia skirti dvi realias palūkanas: ex ante (laukiamas, numatomas) ir ex post (realizuotas, realus).
Faktinė infliacija π gali skirtis nuo numatomos infliacijos 
. Tuomet reali palūkanų norma ex post i-π, o reali palūkanų norma ex ante i-
. Jei faktinė ir numatoma infliacija bus vienodo lygio, tai skirtumo tarp šių dviejų realių palūkanų nebus. Tačiau jei numatoma ir faktinė infliacija nesutampa, tai realios palūkanų normos ex ante ir ex post tampa skirtingos. Tada Fišerio lygybė pasikeičia į 
tai reiškia, kad nominalios palūkanų normos veiksnys yra tik numatoma infliacija. Jei numatoma infliacija nesutampa su faktine, nominalios palūkanų normos pokyčiai adekvačiai neatspindės infliacijos tempo.
Fišerioefekto modifikacija leidžia paaiškinti, kodėl dažnai didesnė negu numatytoji faktinė infliacija nesukelia adekvataus palūkanų normos didėjimo.
2. Infliacijos priežastys
Dabar infliaciją sukeliančios priežastys yra ne tik vidinės ar išorinės, jų yra daug, jas yra sunkiau nustatyti. Tačiau vyrauja bendra nuomonė, kad tai yra ekonomikos funkcionavimo atspindys ir daugelio veiksnių poveikio padarinys. Skiriamos pagrindinės ir seniausios veiksnių grupės, kurios sukelia infliaciją:
pinigų pasiūla ir infliacija;
bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinamoji paklausos – vartotojų infliacija;
bendrosios pasiūlos pokyčių sukelta infliacija, vadinamoji pasiūlos – kaštų infliacija.
Paklausos infliacija būna tuomet, kai rinkoje paklausa viršija pasiūlą, o jeigu atvirkščiai – pasiūla viršija paklausą, turime kaštų infliacija.
2.1. Pinigų pasiūla ir infliacija
Norint suvokti pinigų pasiūlos poveikį kainų lygiui, reiktų suprasti kuo skiriasi nominalus ir realus pinigų kiekis. Nominalus pinigų kiekis – tai firmų ir namų ūkių turimi pinigai, o realus pinigų kiekis – nominalių pinigų kiekio ir kainų lygio santykis. Realus pinigų kiekis parodo prekių ir paslaugų kiekį, kurį galima įsigyti už turimus nominalius pinigus. Realią pinigų paklausą galima išreikšti lygybę:
Reali pinigų paklausa.
Galima iš šios lygybės išreikšti kainų lygį, tačiau yra svarbus ne absoliutus kainų lygis, o jo pasikeitimas arba infliacijos tempas. Jį galima užrašyti taip:
Kainųlygio pasikeitimas = Nominalaus pinigų kiekio prieaugio tempas – Realios pinigų paklausos prieaugio tempas.
Ši lygybė yra pagrindinė infliacijos teorijos lygybė, kuri parodo pokyčius. Jei nominalių pinigų pasiūla keičiasi greičiau nei reali jų paklausa, kainos didėja. Jei jų pokyčių tempai vienodi ir nėra kitų priežasčių infliacijai atsirasti, kinų lygis nekinta.
Nominalios pinigų pasiūlos pokyčiai vyksta priklausomai nuo šalies centrinio banko vykdomos pinigų politikos.
Reali pinigų paklausa yra pastovesnis dydis, kuris priklauso nuo trijų veiksnių:
Realių pajamų pokyčių. Jos ilguoju laikotarpiu didėjant BVP taip pat didėja, todėl reali pinigų paklausa irgi didėja, o infliacijos norma mažėja. Jei vienu metu didėja nominali pinigų masė ir realios pajamos, jų pokyčiai kainų lygį veikia priešingomis kryptimis: didėjantis nominalių pinigų kiekis skatina infliaciją, o realių pajamų didėjimas – ją stabdo.
Pinigų saugojimo alternatyvieji kaštai – tai prarastos palūkanos, jei aktyvai saugomi pinigine forma, neduodančią palūkanų. Kuo šie kaštai didesni, tuo reali pinigų paklausa mažesnė, kainos pradeda kilti.
Finansinės naujovės. Įtakos turi šalies centrinis bankas, kuris kontroliuodamas pinigų pasiūlą, gali kontroliuoti infliacijos tempą. Infliacija pradeda rastis tada, kai pinigų pasiūla ima viršyti produkcijos pasiūlą. Kainų lygio pokyčiams įtakos turi ir pinigų apyvartos greitis. Jei keičiantis pinigų kiekiui kinta ir apyvartos greitis, tai jis gali skatinti arba silpninti infliacinius procesus.
2.2. Bendrosios paklausos augimas ir infliacija
Gamybos apimtis ir kainos kyla tuomet, kai didėja bendroji paklausa. Jeigu pakanka gamybos išteklių, ją galima plėsti nedidinant kainų. Tačiau kai ekonomika veikia visu pajėgumu, pasiekiamas potencialus nacionalinis produktas, šią paklausą galima sustabdyti tik didinant kainas. Šis būdas yra neefektyvus, kai didėjimas yra ilgalaikis procesas – gamybos apimtis viršys potencialųjį lygį, o kainos vis tiek kils.
Pagrindinės bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos priežastys yra šios:
šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;
deficitiniai valstybių biudžetai;
noras išvengti mokesčių didinimo;
nesubalansuota pasiūla ir paklausa.
Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija visų pirma susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis. Anksčiau tai buvo tauriųjų metalų monetų nusidėvėjimas ar jų klastojimas. Atsiradus popieriniams pinigams, palengvėjo jų leidimas, paskatinęs besaikį pinigų kiekio didinimą. Dabartinė pinigų sistema neturi kriterijaus , leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas. Šiuo metu gali būti bet koks pinigų kiekis, todėl prie jo turi prisiderinti kainos.
Pinigų pasiūlos pokyčiai įtakos turi tik nominaliesiems dydžiams, realiųjų neįtakoja. Gamybos veiksnių kiekiui, mokslo ir technologijų pažangai, darbo našumo lygiui pinigų kiekio pokyčiai įtakos neturi. Tačiau kai pinigų kiekis didėja nepalyginamai sparčiau, nei produkcija, tuomet ima ryškėti infliacija. Ji atsiranda tuomet, kai pinigų pasiūla viršija paklausą. Todėl pinigųkiekio didėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga. Padidėjus pinigų pasiūlai, kyla bendras kainų lygis. Jeigu, kintant pinigų kiekiui, kinta ir pinigų apyvartos greitis, tada pinigų pasiūlos poveikis infliacijai gali sustiprėti arba susilpnėti.
Nors trumpuoju laikotarpiu pinigų apyvartos greiti gali būti įvairus, tačiau ilguoju laikotarpiu jis yra gana pastovus. Jeigu pinigų apyvartos greitis yra pastovus dydis, tai kainų lygis yra tiesiogiai proporcingas pinigų pasiūlai ir atvirkščiai proporcingas realiojo BVP apimčiai.
Infliacijos tempas gali būti išreikštas šia funkcija:
čia p, m, v ir y reiškia santykinį atitinkamų dydžių kitimą, išreikšta procentais. Tuomet infliacijos tempas yra lygus pinigų pasiūlos didėjimo tempui ir pinigų apyvartos didėjimo tempo sumai, atmetus BVP padidėjimo tempą:
čia: p – infliacijos tempas;
m – pinigų pasiūlos didėjimo tempas;
v – pinigų apyvartos greičio pokyčio tempas;
y – realiojo BVP padidėjimo tempas.
Jeigu pinigų apyvartos greitis ir realusis BVP didėtų tuo pačiu greičiu, tuomet kainų lygis nekistų. Jeigu pinigų apyvartos greitis būtų lygus nuliui, tuomet infliacijos tempas būtų lygus pinigų pasiūlos didėjimo tempo ir realiojo BVP didėjimo tempo skirtumui. norint pasiekti nulinę infliaciją, pinigų pasiūla neturėtų didėti greičiau nei realusis BVP.
Tačiau pasaulyje vyksta žmonių prieaugis, todėl infliacija negali būti nulinė, o pinigų kiekis nekisti. Todėl Europos centrinis bankas norėdamas palaikyti kainų pastovumą,nustatė leistinas pinigų kiekio metinio prieaugio ribas – 4,5 %. Tačiau dažnai pinigų pasiūla viršija ekonomikos poreikius ir sukelia infliaciją.
Infliacijos kaitą lemia pinigų pasiūlos didėjimo tempas. Pinigų pasiūlą ir jos perteklių suformuoja valstybinės institucijos ir bankų sistema. Papildomas pinigų kiekis gali atsirasti dėl valstybės biudžeto deficito, kurį lemia šalies ar šalių grupių tam tikros ypatybės.
Daugelis valstybių formuoja deficitinius biudžetus. Pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai: paskolos iš privačiojo sektoriaus šalies viduje, paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko. Papildomas pinigų leidimas taipogi yra valstybės skola. Kuo ilgesnį laiką formuojami deficitiniai biudžetai, tuo sunkiau valstybei yra skolintis šalies viduje ir užsienyje, ima trūkti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti vertybinius popierius, nes pradedama abejoti valstybės gebėjimu juos išsipirkti. Todėl svarbiu deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Tačiau šiais laikais ne visos valstybės gali beatodairiškai spausdinti pinigus, norėdamos padengti valstybės skolą. Europos Sąjungos šalyse yra ribojamas biudžeto deficito dydis – jis neturi viršyti 3 % tų metų šalies BVP.
Lietuva šiuo metu pasirinko mokesčių didinimo politiką. Nors ne visi sutiko, tačiau pritarus daugumai visi mokesčiai buvo suvienodinti iki 20 % ir įsigalios nuo sausio 1 d. Mokesčių didinimas turi ir neigiamų pasekmių – padidės šešėlinės ekonomikos buvimas. Per šešėlinę ekonomiką nuslepiama labai daug mokesčių ir nukenčia valstybės biudžetas. Lietuvoje stengiamasi su tuo kovoti, tačiau mano manymu mokesčių didinimas nėra labai geras būdas kovoti su korupcija, Lietuva padidinusi mokesčius praras daugiau nei jų nekeisdama ir ieškodama kitų būdų kaip mažinti infliaciją.
Kai kuriose šalyse mokesčius surinkti yra sunku dėl politinių nesutarimų, silpnų vyriausybių, esant stiprioms ilgalaikėms mokesčių mokėjimo vengimo tradicijoms.
Literatūroje papildomas pinigų išleidimas traktuojamas kaip infliacinis mokestis. Šis mokestis yra kapitalo savininkų nuostoliai dėl infliacijos. Infliacinio mokesčio tikslas – valstybės pajamų didinimas leidžiant papildomus pinigus. Jis nėra panašus į kitus mokesčius, šį mokestį moka visi, kas turi grynųjų pinigų., nes kylant kainoms, pinigų realioji vertė mažėja. Išleidžiant papildomus pinigus, pinigai praranda savo buvusią vertę, sumažėja ir anksčia išleistų pinigų vertė. Todėl infliacinis mokestis yra grynųjų pinigų mokestis, kuris taikomas ir čekiniams indėliams. Jį galima apskaičiuoti pagal šią formulę:
čia: p – infliacijos tempas;
C – grynieji pinigai apyvartoje;
D – indėliai;
i – nominalioji palūkanų norma.
Infliacinis mokestis patenka į valstybės biudžetą, todėl yra traktuojamas kaip valstybės pajamos. Taip atsiranda senjoražas – skirtumas tarp papildomai išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo kaštų. Šias pajamas gaunatik valstybė dėl savo monopolinės teisės spausdinti pinigus. Pinigų spausdinimas kainuoja nedaug, tačiau pinigai gali būti iškeisti į prekes ir paslaugas. Senjoražas gali būti išreikštas pinigų perkamąja galia.
Iš infliacinio mokesčio vyriausybė gali padidinti savo išlaidas, nedidindama įprastinių mokesčių. Bet kokių mokesčių įplaukos priklauso nuo mokesčių normos ir mokestinės bazės apimties. Yra tam tikra mokesčių normos riba, kurios neperžengus gaunamos didžiausios mokesčių įplaukos. Visa tai galioja ir infliaciniam mokesčiui, tam tikras infliacijos tempas sąlygoja didžiausias pajamas iš šio mokesčio. Jei infliacijos tempas viršija tam tikrą lygį, vyriausybės pajamos pradeda mažėti. Visa tai vaizduoja Lafero kreivė pavaizduota pav.:
1 pav. Lafero kreivė
Kai infliacijos tempas lygus 0, tai ir infliacinis mokestis lygus nuliui. Pasiekus tam tikrą infliacijos tempo ribą, gaunamos didžiausios infliacinio mokesčio pajamos. Didėjant toliau infliacijos tempui, įplaukos ima mažėti. Pasiekus labai aukštą infliacijos lygį pinigus stengiamasi kuo greičiau išleisti, nes jų perkamoji galia labai greitai kinta.
2.3. Bendrosios pasiūlos infliacija
Šią infliaciją sukelia veiksniai, mažinantys bendrąją pasiūlą, t.y. pirmiausia didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Esant kaštų infliacijai pasireiškia pinigų pasiūlos mažėjimas. Pasiūlosinfliacija susidaro dviem būdais:
pradžioje sumažėja bendroji pasiūla, todėl padidėja gamybos veiksnių kainos, kaštai ir galutinio produkto kainos;
pirmiausia padidėja gamybos kaštai, kurie sukelia kainų kilimą ir bendrosios pasiūlos mažėjimą.
Bendroji pasiūla mažėja, kai pakilusios kainos negali kompensuoti padidėjusių kaštų, todėl gamybos apimtis mažėja. Sumažėjusi bendroji pasiūla sąlygoja tolesnį kainų augimą.
Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys:
staigūs bendrosios pasiūlos pokyčiai;
šiuolaikinės darbo užmokesčio ypatybės;
infliacijos lūkesčiai;
valstybės vykdoma kainų ir mokesčių politika.
Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos sutrikimų, šuolių, kartais vadinamu šokais. Tai įvykis dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, vėliau padidėja ir gamybos kaštai. Pasiūlos šokus dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai, pvz. ekonominiai. Tačiau išoriniai būna tam tikros šalies atžvilgiu, pvz., importo prekių kainų kilimas. Tokius sutrikimus gali sukelti ir staigūs ūkio sistemos pokyčiai, pvz., perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką. Šiuos šuolius teko patirti Baltijos šalims ir kai kuriom buvusioms SS šalims, kurios atgavusios nepriklausomybę turėjo pakeisti ekonomikos kryptį.
Pasiūlos šokas gali būti ilgalaikis ir trumpalaikis. Dažniausiai būna trumpalaikis, sukeliamas nepalankių gamtinių sąlygų: neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą. Pvz., pablogėjus žemės derlingumui, smunka gamybos apimtis, padidėja gamybos kaštai. Tokie pasiūlos pokyčiai yra gana dažni, tačiau trunka 1-2 metus. Didesnius padarinius sukelia gamtos nelaimės – potvyniai, sausros, žemės drebėjimas, epidemijos. Tokiais atvejais nesvarbu koks kainų lygis, tačiau gamybos apimtis mažėja.
Kai pasiūlos šokas trumpalaikis, infliacija trunka neilgai. Laikinai sumažėjusi pasiūla ir pakilusios kainos grįžta į pradinę padėtį.
Ilgalaikiam pasiūlos šokui būdinga, kad pakilusios kainos vėliau nesumažėja. Jį sukelia įvairios priežastis, pvz., žaliavų ir energijos kainų kilimas.
Pasiūlos šokas gali būti ne tik žalingas, bet ir naudingas. Pvz., šalyje dėl palankų oro sąlygų, gaunamas didelius derlius, padidėja gamybos apimtis, o tai mažina kainas. Palankius pasiūlos pokyčius sukelia mokslo ir technologijų pažanga. Ji veikia pasiūlos infliaciją dvejopai:
perėjus prie tobulesnės technologijos, pakyla darbo našumas ir prekės vieneto gamybos kaštai sumažėja;
nauja technika ir technologija yra brangi, o ją įdiegiant atsisakoma senosios ir fiziškai dar nenusidėvėjusios, o tai didina išlaidas ir tam tikru momentu gali būti traktuojama kaip pasiūlos infliacijos priežastis.
Pasiūlos infliaciją gali sukelti nominaliojo darbo užmokesčio didėjimas. Darbo užmokestis – labiausiai linkęs keistis kaštų elementas, todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Darbo užmokesčio kitimas labai priklauso nuo ekonominės ir politinės šalies būklės, darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo. Staigų darbo užmokesčio padidėjimą gali sukelti streikai,konfliktai tarp darbuotojų ir darbdavių ir pan.
Darbo užmokestis nustatomas darbo sutartyse, tačiau vykstant įvairiems ekonomikos ir politiniams pokyčiams, jis gali keistis – didėti arba mažėti. Darbo užmokesčio pokyčius lemia ankstesnio laikotarpio darbo užmokesčio kilimo tempas, praėjusio ir būsimojo laikotarpio infliacijos tempas. Kai infliacija kyla sparčiai, nominalusis darbo užmokestis dažnai tiesiog pridedamas prie praėjusio laikotarpio infliacijos tempo. Išankstinis darbo užmokesčio kilimo tempo nustatymas ir nominaliojo darbo užmokesčio didinimas yra svarbus gamybos kaštų didėjimo ir kainų kilimo veiksnys.
Pasiūlos infliacijos šaltinis gali būti infliacijos lūkesčiai. Yra skirstomos prisitaikančiųjų lūkesčių (adaptive expectations) ir racionaliųjų lūkesčių (rational expectations) teorijos.
Prisitaikančiųjų lūkesčių teorija teigia, kad įvairūs subjektai būsimąjį infliacijos lygį numato remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Taip infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Šis procesas gali būti suprantamas taip: jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai manoma, kad ir ateityje jos kils taip pat sparčiai. Ši teorija pažangi tuo, kad prisitaikoma prie ankstesnių infliacijos pokyčių, t.y. būsimasis infliacijos lygis grindžiamas tikruoju jo praeities kilimo tempu. Tačiau tai yra ir neigiamas dalykas, nes jei infliacijos tempas didelis ir nepastovus, tai gali kilti abejonės dėl ateities.
Racionaliųjų lūkesčių teorija pagrįsta tuo, kad ūkio subjektai analizuoja ne tik praeitį, bet ir ateitį. Jie stebi dabartinę valstybės ekonominę politiką, remdamiesi visa turima informacija, stengiasi numatyti, kokia ji bus ateityje, kaip ji veiks visus ekonominius procesus. Infliacijos prognozės grindžiamos žiniomis apie valstybės būsimąjąekonominę politiką. Politikai paprastai skelbia, kas numatoma ateityje, kokiomis priemonėmis bus tvarkomas šalies ūkis, bendroji paklausa ir t.t.
Pasiūlos infliaciją gali sukelti ir valstybės vykdoma mokesčių politika. Šiemet Lietuva labai skaudžiai susidūrė su šiuo reiškiniu. Lietuvos vyriausybė matydama kokia yra ekonominė situacija ir, kad infliacija jau siekė apie 10 %, nepabūgo didinti mokesčių. Vyriausybė panaikino daugelį lengvatų, padidino PVM mokestį iki 19 % (prieš tai buvo 18 %), pelno mokestį iki 20 %. Atrodo keli procentai yra visai nedaug, tačiau tuo pasinaudojo prekybininkai ir kai kurių produktų kainos pakilo net daugiau nei 10 %. Tokie reiškiniai tikrai nemažina infliacijos tempo. Dabartinė šalies vyriausybė teigia, jog visi šie mokesčių pasikeitimai yra skirti, kad būtų sumažintas šalies biudžeto deficitas, tačiau apie kitas pasekmes, matyt, nepagalvojo. Ekonomiškai silpnoje valstybėje, mokesčių didinimas tik dar labiau aštriną ir taip silpną Lietuvos situaciją. Infliacija ir toliau didėja, o Lietuvos vyriausybė jau dabar negali sureguliuoti šio reiškinio. Pinigų skolinimasis tik dar labiau aštrina situaciją, juk skolą reikės grąžinti ir nemažomis palūkanomis.
3. Infliacijos lygio ir nedarbo ryšys
Infliaciją glaudžiai susijusi ne tik su kainomis, bet ir su nedarbu. Šį ryšį nagrinėjo žinomi ekonomistai I. Fischeris, A. Phillipsas, M. Friedmanas. A. Phillipsas remdamasis įvairiais duomenimis padarė išvadą, kad mažėjant faktiniam nedarbo lygiui greitėja nominalaus darbo užmokesčio didėjimas. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivę gamina išreikšti formule:
čia: W – nominalaus darbo užmokesčio kitimo tempas,
β – koeficientas, kuris rodo, kaip W reaguoja į nedarbo lygio pokyčius,
Uf – faktinis nedarbo lygis
2 pav. Filipso kreivė
Filipso kreivė rodo nedarbo ir darbo užmokesčio priklausomybę. Kuo sparčiau didėja darbo užmokestis, tuo mažesnis nedarbo lygis ir atvirkščiai. Kiti ekonomistai darbo užmokesčio kitimo tempus pakeitė infliacijos kitimo tempais. Aiškinant 2 pav., kuriame pavaizduota Filipso kreivė, galima daryti prielaidą, kad ekonomika taške E0 yra stabili, nedarbas yra lygūs natūraliam nedarbo lygiui (apie 3 %), o infliacijos nėra. Judėjimas kreive rodo, kaip kainos reaguoja į nedarbo lygio pokytį. Mažėjant nedarbui, kainų lygis kyla.
Vienintelis dalykas, kuris kėlė nerimą šioje kreivėje buvo tai, kad negalima pamatyti infliacijos ir pagaminamos produkcijos kiekio ryšio. Tačiau tai išsprendė Okuno dėsnis, kuris paaiškina, kaip keičiasi gaminamos produkcijos kiekis, jei nedarbas pakinta 1 procentiniu punktu. Remiantis ekonomistų atradimu, teoriškai, didėjant gamybos apimčiai, nedarbas turėtų mažėti (Okuno dėsnis), o didėjantgamybai infliacijos tempai didėja (Filipso kreivė).
Tačiau šiuo metu šis reiškinys dingsta ir atsiranda naujas, vadinamas stagfliacija, tai reiškia, kad vienu metu pradeda didėti nedarbas ir kainos. Tai įtakojo Filipso kreivės persiformavimui. (3 pav.)
3 pav. Šiuolaikinė Filipso kreivė
Remdamiesi grafiku galime paaiškinti, kaip veikia šiuolaikinė Filipso kreivė. Atkarpa AB yra tradicinė Filipso kreivė, rodanti atvirkštinę nedarbo ir infliacijos priklausomybę. Atkarpa BC yra stagfliacijos padarinys, kai vienu metu didėja nedarbas ir infliacija. Šiuolaikinei Filipso kreivei būdingi du bruožai: joje atsispindi ne tik esamos, bet ir numatomos infliacijos tempai; jos modifikacija susijusi su pasiūlos šokais.
Ilguoju laikotarpiu nedarbo ir infliacijos priklausomybę rodo vertikali tiesė esant natūraliam nedarbo lygiui. Ilguoju laikotarpiu ekonomikai būdingas stabilumas gaminant BVP, o infliacijos tempas nedaro poveikio nedarbo lygiui. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė pavaizduota 4 pav.
Adaptyvių lūkesčių teorija numato, kad numatomos infliacijos lygis priklauso nuo buvusio infliacijos tempo. Pvz., iš pradžių ekonomika yra A1 taške, esant natūraliam nedarbo lygiui – 6 %, o infliacija – 2 %. Nominalus darbo užmokestis nustatomas atsižvelgiant į tai, kad infliacija ir toliau bus 2 %. Jeigu esant tokiai padėčiai vyriausybė vykdo skatinamąją fiskalinęar pinigų politiką, tai padidėja visuminė paklausa. Paklausa sukelia didesnę infliaciją (4 %). Kainų didėjimas padidina firmų pelną, jos plečia gamybą, samdo daugiau darbininkų. Ekonomika persikelia į tašką, kuriame nedarbas mažėja. Pelnas didėja, nedarbas mažėja – tai yra trumpojo laikotarpio Filipso kreivė.
4 pav. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė
Šiuo metu ekonomikoje požiūris į Filipso kreivę labai pasikeitė ir labiau priimtinesnė yra adaptyvių lūkesčių teorija. Tačiau trumpuoju laikotarpiu priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos yra akivaizdi, o ilguoju laikotarpiu nėra nei tiesioginės, nei atvirkštinės priklausomybės.
4. Infliacijos padariniai
Infliacijos padariniai įvairiais laikotarpiais buvo vertinami nevienodai. Dažniausiai infliacija reiškiasi, kaip neigiamas dalykas, nes pinigų perkamoji galia mažėja, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi.
Neigiami infliacijos padariniai pasireiškia jai pasiekus 25-49 procentus. Prasideda ekonomikos smukimas. Ekonomistų skaičiavimais, kritinis infliacijos lygis yra 4,7 procento, jį viršijus ekonomikos didėjimo tempas pradeda mažėti, t.y. kiekvienas papildomas infliacijos procentas virš šio lygio lėtina ekonomikos plėtrą. Tačiau saikinga infliacija gali turėti teigiamą poveikį ekonomikai.
Esant nedideliam kainų lygio augimui (1,1-4,7 %) pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis. Prekių gamintojai ir paslaugų tiekėjai didina gamybą, jei jie gali padidinti kainas ir pelną. Nors jei visos kainos ir atlyginimai keisis kartu, tai realios kainos ir pajamos liks nepakitusios.
Infliacija daro poveikį ir valstybės skolai. Valstybės skola atsiranda dėl ilgalaikio biudžeto deficito. Pagrindinis jos dengimas VVP leidimas, t.y. paskolos iš privataus sektoriaus šalies viduje arba paskolos užsienyje. Leidžiant VVP juo įsigijusiems fiziniams ir juridiniams asmenims valstybė priversta mokėti palūkanas. Jei dėl infliacijos pinigai nuvertėja, vyriausybė savo skolą atiduoda nuvertėjusiais pinigais, taip skolos vertė sumažėja.
Kartais šalies vyriausybės yra priverstos skolintis iš centrinio banko, o tai iš esmės reiškia papildomą pinigų leidimą – emisiją. Papildomas pinigų leidimas yra valstybės skola centriniam bankui už kurį nemokamos palūkanos. Jei papildomas pinigų leidimas nėra nulemtas BVP didėjimo, jis sukelia infliacinius reiškinius. Leidžiantpapildomus pinigus gaunamos pajamos, kurias gauna valstybė, turinti monopolinę teisę spausdinti pinigus.
Esant progresinei mokesčių sistemai, infliacijos metu didėjant nominalioms pajamoms mokesčių mokėtojai pereina į didesnius mokesčius mokančių mokėtojų kategoriją. Dėl to realiai didėja sumokamų į biudžetą mokesčių sumos. Tai reiškia, kad biudžetas gauna didesnes pajamas, dėl to biudžeto deficitas mažėja. Dėl infliacijos didėjant nominaliai palūkanų normai mokesčiai didėja, nors reali palūkanų norma gali ir nekisti. Tačiau jei tarp mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo atsiranda ilgas laiko tarpas, infliacija gali sumažinti mokesčių naštą. Mokama nuvertėjusiais pinigais, biudžeto deficitas realiai didėja. Mano manymu taip pasielgė naujoji Lietuvos Vyriausybė – padidino mokesčius, nes infliacijos tempai siekia 10 %, o biudžeto deficitas 5,76 % BVP. Sumažinusi lengvatas, padidinusi netiesioginius mokesčius, biudžeto deficitą sumažins iki 2,1 % BVP. Tačiau, matyt, pamiršo, kad nominalus darbo užmokestis Lietuvoje nekyla, o kai kur netgi pažeidus įstatymą buvo sumažintas. Vis daugiau darbuotojų lieka be darbo, o padidinti mokesčiai tik dar labiau prislėgs mokesčių mokėtojų pečius. Vyriausybė, matyt, dar pati nėra tiksliai apsisprendusi dėl biudžeto deficito mažinimo ir infliacijos mažinimo priemonių, nes panaikina lengvatas, o po kelių savaičių ieško papildomų lėšų verslo plėtojimui.
5. Infliacijos problemų sprendimo būdai
Infliacijos problemų sprendimo būdai labai įvairūs, tai priklauso nuo infliacijos proceso trukmės ir intensyvumo, nuo šalies politinių ir ekonominių sąlygų. Hiperinfliacijų metu gali būti vykdomos pinigų reformos. Infliacijai mažinti pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika.Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją ir sušvelninti jos neigiamus padarinius. Infliacijos mažinimo būdai yra :
pajamų indeksavimas;
infliacijos kontrolė;
antiinfliacinė politika.
5.1. Pajamų indeksavimas
Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui. Indeksuojamos visos pajamos: darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos. Tai yra tarsi pajamų apdraudimas, kurio tikslas prisitaikyti prie infliacijos, mažinti jos padarinius. Tačiau pajamų indeksavimas būna tik dalinis, nes jei būtų visiškas, tai būtų panaikinti visi neigiami infliacijos padariniai. Pajamų indeksavimas gali panaikinti vyriausybės norą vykdyti infliacinę politiką. Vyriausybė yra didžiausia skolininkė šalyje, tačiau infliacijos sąlygomis skolintis apsimoka. Kai yra indeksuojamos pajamos, vyriausybė ne tik daugiau surenka, bet daugiau ir išmoka. Tačiau Lietuvos gyventojų pajamų garantijų įstatyme numatyta, kad pensijos, pašalpos, darbo užmokestis ir kitos nominaliosios pajamos indeksuojamos tik tuo atveju, kai infliacijos tempas ne mažesnis negu 10 % nuo paskutinio pajamų indeksavimo (Valstybės žinios, 1990, Nr.30-711).
Pajamų indeksavimas turi ir neigiamų pasekmių. Indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje, nors gamyba nedidinama. Kartais, indeksuojant pajamas, gali susidaryti infliacijos spiralė, paspartėti jos tempas. Infliacijos spiralė – tai savaiminis infliacijos tempo padidėjimas, kurį sukelia didėjančių galutinių kainų ir išlaidų sąveika. Kai infliacijos tempas spartus ir turi tendenciją didėti, didėja ir indeksavimo dažnis. Darbo rinka prie to prisitaiko ir vyksta kainų kilimas, kurį pakeičia darbo užmokesčio kilimas, toliau ir vėl kyla kainas. Viskas vyksta spiraliniu būdu.
Indeksavimas labiausiai nepageidaujamas, kai ekonomika patyria nuosmukį, o infliaciją suskelia pasiūlos šuoliai. Pakyla gamybos kaštai, tačiau realioji gamybos apimtis gali mažėti.
5.2. Infliacijos kontrolė
Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė. Dažniausiai taikomi du būdai: nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos; visiškai sustabdomas darbo užmokesčio ir kainų kilimas, t.y. įšaldomas darbo užmokestis ir kainos. Taikant šiuos būdus, infliacija yra nuslopinama. Šie būdai yra ne tik teoriniai, bet buvo išbandyti praktikoje daug kartų, tačiau sukelia tik trumpalaikį teigiamą procesą. Kainų ir darbo užmokesčio kontrolė yra laikina, tai pasibaigus reguliavimo laikui – infliacijos tempas gerokai paspartėja. Jei infliacijos kontrolė vyktų ilgą laiką, tai prieštarautų rinkos ekonomikos esmei ir būtų puiki galimybė plėtotis juodajai rinkai. Ilgalaikis kainų ir darbo užmokesčio kilimo tempo apribojimas gali būti sėkmingas, tik susitarus abiems pusėms, t.y. darbdaviams ir darbuotojams, kartais gali tarpininkauti vyriausybė, apeliuodama į žmonių moralę. Tačiau darbo užmokesčio ir kainų kontrolė nėra pakankamai veiksminga ir gali būti vertinama tik kaip išorinė priemonė.
5.3. Antiinfliacinė politika
Žinome, kad infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas.Todėl ją galima įveiktiribojant bendrąją paklausą ir didinant bendrąją pasiūlą.
Antiinfliacinė politika – fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių infliacijai mažinti visuma. Kad būtų aiškiau suprasti antiinfliacinę politiką, išsiaiškinsime kas yra fiskalinė ir monetarinė politika.
Fiskalinė politika – valstybės iždo politika, reguliuojant vyriausybės išlaidas ir formuojant jos pajamas mokesčių dėka.
Monetarinė politika – valstybės centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų pasiūlą ir reglamentuojanti kreditus, siekiant veikti šalies ekonomiką, ypač kontroliuojant infliaciją ir skatinant ekonomikos augimą.
Vyriausybė ir centrinis bankas tiesiogiai gali paveikti tik bendrąją pasiūlą. Tačiau paskutiniu metu Lietuvoje infliacijos norma gerokai viršijo visas nustatytas ribas. Centrinio banko pagrindinis tikslas yra kainų pastovumo išlaikymas.
Gali būti keli antiinfliaciniai būdai. Vienas jų yra, kai vyriausybė ir centrinis bankas naudoja stabdančiąją politiką, t.y. didina mokesčius, mažina vyriausybės išlaidas ir pinigų pasiūlą. Šiemet taip pasielgė Lietuvos vyriausybė. Tik dėl vyriausybės išlaidų mažinimo galima būtų pasiginčyti, nes naujų ministerijų steigimas jų tikrai nemažina. Antras būdas – keisti mokesčių politiką, mažinti mokesčių naštą, skatinti konkurenciją.
Antiinfliacinė politika, naudojama bendrajai paklausai mažinti ir bendrajai pasiūlai didinti, gali būti dvejopa:
Ilgalaikė antiinfliacinė strategija. Ji apima pinigų masės ribojimą, valstybės biudžeto deficito mažinimą, infliacinių lūkesčių slopinimą. Infliaciniai lūkesčiai gali būti slopinami keliant gyventojų pasitikėjimą vyriausybe, informuojant juos apie infliacijos mažinimo priemones.
Antiinfliacinėpolitika trumpuoju laikotarpiu naudojama tuomet, kai infliacija tampa labai aštria problema. Vyriausybė gali mažinti mokesčius, tobulinti subsidijų politiką, sudaryti palankias sąlygas naujoms rinkoms kurtis. Lietuvoje nėra taikoma nei viena, nei kita antiinfliacinė politika, nes šiuo metu vyriausybei yra svarbiausia sumažinti biudžeto deficitą ir, matyt, nesvarbu kokiomis priemonėmis. Galima būtų manyti, kad ji pasirinko ilgalaikę antiinfliacinę strategiją, tačiau visuomenė nėra tiksliai informuota apie jos vykdomus veiksnius ir negali jų nuspėti, nes vieną savaitę yra panaikinami visi lengvatiniai mokesčiai ir tai žlugdo vidutinį ir smulkų verslą, o po kelių savaičių vyriausybė ieško milijardinių paskolų skatinti ir remti Lietuvos verslą, taip tikrai nėra įgyjamas žmonių pasitikėjimas.
išvados
Šiuo metu Lietuvoje infliacija tapo viena opiausių problemų, šalia didelio biudžeto deficito. Lietuvoje vietoj saikingos 1,1-4,7 % infliacijos, pasireiškė apie 10 %. Toks infliacijos procentas stabdo ekonomikos plėtrą, didina bedarbių skaičių bei kainas.
Lietuva per savo trumpą nepriklausomybės gyvavimo laikotarpį, patyrė visas infliacijos rūšys: hiperinfliaciją, šuoliuojančią ir šliaužiančiąją infliaciją. Infliaciją sukelia daugelis priežasčių, pagrindinė yra bendrosios paklausos didėjimas ir bendrosios pasiūlos mažėjimas. Vyriausybės elgesys, kai ji kovos su infliacija priklauso nuo šalies pasirinktos pinigų ir mokesčių politikos. Vienos vyriausybės didins mokesčių naštą, kitos mažins ir padės plėtotis verslui. Nesvarbu kokią politiką pasirinks vyriausybė, svarbiausias veiksnys, kuris įtakoja jos sprendimą yra infliacijos gylis, šalies ekonominė situacija.
Infliacijos problemos sprendimui labai svarbu infliacijos rūšis – numatoma ar netikėta ji yra. Jei infliacija numatoma, valstybė gali didinti mokesčius, darbo užmokestį, tai ir pakilusios kainos neturės įtakos vartojimui. Tačiau numatyti infliaciją yra sudėtinga, nes nors ir viską tiksliai apskaičiavus, neįmanoma nuspėti rinkos pokyčių. Netikėta infliacija gali pridaryti daug žalos, nes infliacija turi ryšį su nedarbo lygiu. Kuo didesnė infliacija, tuo daugiau bedarbių, kuo jų daugiau, tuo labiau mažėja vartojimas, didėja kainos. Didėjant kainoms, reikalaujama ir darbo užmokesčio kilimo, susidaro spiralinė infliacija.
Infliacijos padariniai yra ne tik neigiami, smukdantis ekonomiką, bet ir teigiami. Tačiau teigiami padariniai būna tada, kai infliacija neviršija 4,7 % per metus. Tokia infliacija pagyvina ekonomikos augimą, prekių gamintojai gaudami didesnį pelną, kuris susidaro dėl infliacijos, siekia jį dar labiau padidinti, todėl plečia gamybą. Gamybos plėtojimui, reikia daugiau žmonių, todėl mažėja nedarbas.
Infliacijos tempas turi taip pat teigiamą poveikį vyriausybei. Vyriausybė yra didžiausia skolininkė, o skolą reikia grąžinti su palūkanomis. Infliacija mažina nuostolį, nes skola grąžinama nuvertėjusiais pinigais. Infliacija iš dalies mažina šalies biudžeto deficitą, nes esant progresinei mokesčių mokėjimo sistemai, mokėtojai pereina į didesnius mokesčius mokančiųjų kategoriją. Taip į valstybės biudžetą surenkama daugiau pajamų ir jis mažėja.
Infliacijosniekas nenori, tačiau ji tarsi ateina savaime, kad sureguliuotų rinką. Šiuo metu Lietuvos vyriausybė pasirinko vieną iš antiinfliacinių programų, tiksliau gal jos dalį, nes žinodama apie infliaciją ir jos padarinius, nesiėmė jokių priemonių. Mokesčių didinimas yra vienas iš būdų sumažinti biudžeto deficitą ir stabilizuoti kainas, tačiau ne valstybėje, kuri nepasižymi stipria ekonomika. Lengvatų naikinimas tik dar labiau stabdo gamybą, įmonės bankrutuoja, mažėja BVP, didėja nedarbas. Apsisukęs ratas grįžta prie infliacijos.
Labiausiaidėl infliacijos nukenčia žmonės, kurie gauna minimalias pajamas – pensininkai, mažai uždirbantys, studentai, nes pajamų indeksavimas nevyksta taip sparčiai kaip infliacijos tempas. Skaudų smūgį patyria gyventojai, kai infliacija tampa hiperinfliacija – visą gyvenimą taupytos santaupos virsta bevertėmis, žmonės patyria emocinį šoką.
literatūros ir šaltinių sąrašas
Makroekonomika. Vadovėlis. Kaunas, 2005. 637 p. ISBN 9955-09-826-0.
WONNACOTT P. , WONNACOTT R. Makroekonomika. Kaunas: Litterae Universitatis, 1994. 417 p. ISBN 9986-475-02-3.
MARTINKUS, Bronius; ŽILINSKAS, Vytautas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001. 790 p. ISBN 9986-13-575-3.
Makroekonomika. Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 280p. ISBN 9986-19-949-2.
www.stat.gov.lt.
www.pajamos.lt/pinigai.
20