Infliacija ir jos priežastys

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
1.1. Infliacijos formos 4
1.2. Infliacijos matavimo būdai 5
1.3 Infliacijos priežastys 6
1.3.1 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 7
1.3.2 Bendrosios paklausos sukelta infliacija 8
1.3.3 Pasiūlos sutrikimai ir infliacija 10
1.4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės 12
1.5 Infliacijos mažinimo būdai 12
1.5.1. Pajamų indeksavimas 13
1.5.2. Antiinfliacinė politika 14
2. Infliacija ES ir Lietuvoje 15
2.1. Europos Sąjungos valstybės 15
2.2 Lietuvos infliacijos ir defliacijos padėtis 15
Išvados 18
Naudota literatūra 19Įvadas
Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.
Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kaainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).
Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik XIX a. antroje pusėje.
Darbo tikslas – atskleisti nagrinėjama infliacijos esmė, ją sukeliančios priežastys, pasekmės, nedarbo ir infliacijos sąąveikos problemos, aptariami infliacijos sprendimo būdai ir antiinfliacinė vyriausybės politika.
Darbo objektas:
– Infliacijos ėsmė ir jos būdai;
– Infliacijos sukėlimo priežastys;
– Infliacijos pasėkmės;
– Infliacijos lygis Lietuvoje
Darbo metodai – mokslinės literatūros ir statistikos duomenų analizės.

1. Infliacijos apibūdinimas
Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų lygis kyla sp

parčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas. Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija, bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas). Paprastai defliacija būdinga pokarinio laikotarpio ekonomikos plėtrai arba ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu defliaciją.
Požiūris į infliaciją, kaip ekonomini reiškinį įvairiais laikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936 m. dominavo tezė, kad infliacija yra išimtinai destruktyvi jėga. Šią tezę paneigė Dž.Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yra milžiniškas pozityvus potencialas, nes, jai esant, nuvertėja pinigai ir jų kaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikos augimas. Nesant infliacijos, kaupiami pinigai, jie išaldomi ir, susidarius tam tikroms aplinkybėms, gali išššaukti ekonominę krizę.
Infliacija gali pasireikšti dviem būdais:
 išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę;
 mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų kiekiui.
Infliacinių procesų pagrindinės priežąstys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas.1.1. Infliacijos formos
Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.
Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pa
asireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas.
Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir “matoma” išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.
Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija.
Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7 proc. per metus o dabartiniu metu 1-3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.
Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti.
Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo at
tveju gali siekti 25-30 proc. per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.
Hiperinfliacija (hyperinflation) – infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais.
Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano (Cagan, Philip) apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 proc. per mėnesį. Tuo atveju metiniai jos tempai siekia beveik 13 000 procentų! Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. Tačiau pastaraisiais metais ji padažnėjo: pavyzdžiui, 9-o dešimtmečio antroje pusėje pastebėti net septyni hiperinfliacijos atvejai. [2]1.2. Infliacijos matavimo būdai
Pinigų “vertės” pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais.
Infliacijos tempams įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką.
Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas – CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose.
Vartotojų kainų indeksas apskaičiuojamas pakankamai operatyviai ir palyginti nesunkiai. Gali būti nustatomi mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai CPI dydžiai.
Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Priminsime, kad jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVP sudėtinėms dalims: vartojimo reikmenims, investicinėms prekėms, ek
ksporto prekėms. Tačiau BVP defliatorius dažniausiai apskaičiuojamas kartą per metus, nustatant realųjį BVP. Jį apskaičiuoti žymiai sunkiau, galutinis jo dydis dažnai koreguojamas. Todėl, nustatant infliacijos lygį, praktiškai BVP defliatoriumi naudojamasi žymiai rečiau negu vartotojų kainų indeksu. Tyrimais nustatyta, kad tarp CPI ir BVP defliatoriaus didelių skirtumų nėra. Šių dydžių ryšio glaudumą atspindintis koreliacijos koeficientas 1971-1995 m. buvo lygus 0,9943 (154 šalių vidurkis). Vadinasi, šių dydžių skirtumas nėra toks žymus, kad vieno rodiklio pakeitimas kitu galėtų veikti rezultatus, šiuo atveju – infliacijos tempų nustatymą.
Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir “taisyklė 70”. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. Jei infliacija yra pastovi ir sudaro, pavyzdžiui, 10 proc. per metus, tai bazinių metų kainų indeksas bus 100, antrųjų metų – 110 procentų. Trečiaisiais metais jis padidėja dar 10 proc., t.y. 10 proc. nuo praėjusių metų 110 proc. lygio, ir siekia jau 121 proc. (110 x 1,10 = 121). Vadinasi, indeksas didėja netolygiai, t.y. kasmet didėja vis daugiau. “Taisyklės 70” esmė yra tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Vadinasi, jei kainos kasmet padidėja 10 proc., tai jos padvigubės per septynerius metus (70/10=7), jei jos kasmet kyla, pavyzdžiui, 5 proc., tai padvigubės per keturiolika metų (70/5=14). [3]1.3 Infliacijos priežastys
Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis.
Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
1. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija (demand – pull inflation);
2. Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija (cost – push inflation).
Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (ADT) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (ASi). [2]1.3.1 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija
P LRAS AS3

AS2

AS1

P3

P2

E0 AD1

P0 AD0

Ypot Y1 Y

Paveikslas 1. Visuminės pasiūlos iššaukta infliacija

Šis kainų lygio padidėjimas sąlygojamas visuminė paklausos, tačiau ekonomika ilgesnį laiką funkcionuoti E0 negali, nes tai reikštų kad nedarbas yra didesnis už natūralų nedarbą. Dėl kainų didėjimo (P0P2P3) visuminė pasiūla AS mažėja, tai sąlygodama infliaciją.
Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį , t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.
Pradinė būsena – pageidautina pusiausvyra taške E0. Tarkime, kad bendroji pasiūla sumažėja, todėl AS kreivė persikelia iš padėties AS0 į padėtį ASt. Jei bendroji paklausa nekinta, tai AD kreivė lieka toje pačioje padėtyje. Ilgalaikė pusiausvyra, buvusi taške E0, suyra, susiklosto nauja, trumpalaikė, pusiausvyra taške E,. Kainų lygis pakyla nuo P0 iki PI, o realioji gamybos apimtis sumažėja nuo YP iki F£/. Tokia ekonomikos būsena, kai realioji gamybos apimtis mažėja, o kainų lygis kyla, vadinama stagfliacija. Stagfliacijos sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžių “stagnatio” (sąstingis, sustingimas) ir “infliatio” (išpūtimas). Tai gamybos nuosmukio ir kainų kilimo derinys.
Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:
1. Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);
2. Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;
3. Infliacijos lūkesčiai. [3]1.3.2 Bendrosios paklausos sukelta infliacija
Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.
Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.
Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims -vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. Tai buvo išnagrinėta ankstesniuose skyriuose. Taip pat jau žinome, kad bendroji paklausa didėja, naudojant skatinančiąsias – fiskalinę ir monetarinę – politikas.
Paprasčiausias paklausos infliacijos modelis pateiktas ?paveiksle. Pradinė padėtis – pageidautina ekonominė pusiausvyra, taške E0. Tarkime, kad bendroji paklausa padidėja, todėl AD0 kreivė persikelia į dešinę, į padėtį ADi. Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė AŠ lieka toje pačioje padėtyje. Todėl ilgojo laikotarpio pusiausvyra sutrinka (taškas E0), susiklosto nauja trumpojo laikotarpio pusiausvyra taške Ej. Kainų lygis pakyla nuo PO iki PI, realioji gamybos apimtis padidėja. [4]

Paveikslas 2. Paklausos infliacija

Toliau procesai rutuliojasi taip. Pakilus galutinių produktų kainoms, pradeda kilti ir gamybos veiksnių kainos. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja bendroji pasiūla. Todėl trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė persikelia į viršų. Jei bendrosios paklausos kreivė lieka toje pačioje, naujoje AD, padėtyje, tai ekonominė sistema judės šia kreive tol, kol susidarys nauja ilgalaikė pusiausvyra. Kainų lygis pakils dar daugiau, o realioji gamybos apimtis grįš į pradinę ilgalaikės pusiausvyros padėtį YP.
Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils. Tai pavaizduota 3 paveiksle. [1]

Paveikslas 3. Paklausos padidėjimo sukelta infliacija

Paveiksle matome, kad pradinio paklausos padidėjimo rezultatas -ADo kreivės persikėlimas į padėtį AŪĮ. Vėliau dėl to sumažėja bendroji pasiūla, o kreivė AS0 persikelia į padėtį ASi. Jeigu bendroji paklausa didinama ir toliau, procesas kartojasi. Ekonominė sistema juda trajektorija, kurią žymi į viršų kylanti rodyklė. Tai reiškia, kad, pastoviai didėjant bendrajai paklausai, realiąją gamybos apimtį galima padidinti aukščiau potencialiosios (YE>YP) tik nuolatos kylant kainų lygiui.
Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją, inspiruojamą bendrosios paklausos pokyčių, yra šios:
1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;
2. Deficitiniai valstybių biudžetai;
3. Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt. [1, 2]1.3.3 Pasiūlos sutrikimai ir infliacija
Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų “šokais”.
Pasiūlos “šokas” – įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, o dėl to padidėja ir gamybos sąnaudos (kaštai).
Tuo atveju gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos “šokus” dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Jie (veiksniai) gali būti ekonominio pobūdžio, tačiau išoriniai tam tikros šalies atžvilgiu (importo prekių kainų kilimas) arba apskritai ne ekonomikos sferos (nepalankios gamtos sąlygos).
Pasiūlos “šokai” gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma “šokų” rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį statybą, transportą. Pavyzdžiui, dėl nepalankių oro sąlygų sumažėja derlingumas žemės ūkyje, smunka gamybos apimtis, padidėja gamybos kaštai. Tokio pobūdžio staigūs pasiūlos pasikeitimai gana dažni, tačiau laikini, tęsiasi vienerius ar dvejus metus. Skausmingesnius bendrosios pasiūlos pažeidimus sukelia gamtos nelaimės – potvyniai, audros, sausros, žemės .drebėjimai ir t.t. Dramatiškus padarinius gali sukelti ir epidemijos. Pavyzdžiui, per juodojo maro epidemiją Europoje XIV a. antroje pusėje mirė milijonai žmonių. Ypač nukentėjo Anglija. Ekonominės pasekmės – staigus, netikėtas bendrosios pasiūlos smukimas, kurį sukėlė sumažėjusios darbo sąnaudos. Gamybos apimtis smuko, o kainų lygis pakilo net 50 proc., nors amžiaus pradžioje kainos mažėjo7. Tokiais atvejais gamybos apimtis smunka, esant bet kokiam kainų lygiui.
Kai pasiūlos šuoliai trumpalaikiai, infliacija taip pat yra laikinas reiškinys, t.y., laikinai sumažėjus pasiūlai ir pakilus kainoms, vėliau jos vėl grįžta į pradinį lygį. Tai parodyta 4 paveiksle.
Laiko intervale, pažymėtame 1-uoju numeriu, kainos pradeda kilti, todėl ir infliacijos tempas padidėja. 2-oje laiko atkarpoje kainų lygis tampa pastovus P = const, todėl ir infliacijos tempas prilygsta nuliui. 3-oje atkarpoje kainos pradeda mažėti, todėl infliacijos tempas tampa neigiamas. 4-oje atkarpoje kainos ir infliacijos tempas grįžta į pradinį lygį. Bendras infliacijos tempas lieka nepakitęs.

Paveikslas 4. Trumpalaikis pasiūlos šokas
Ilgalaikis pasiūlos šokas pasižymi tuo, kad pakilus kainoms, jos vėliau nebesumažėja. Tai pavaizduota 5 paveiksle.

Paveikslas 5. Ilgalaikis pasiūlos šokas
Tarkime, kad 1-ajame laiko tarpsnyje kainų lygis pakyla. Padidėja ir infliacijos tempas. 2-oje laiko atkarpoje, kainų lygis išlieka nepakitęs, t.y. jos nebesumažėja iki buvusio lygio. Jei P = const., tuomet tolesnis infliacijos tempas nebesikeičia, t.y. p = 0.
Ilgai trunkančius pasiūlos šokus gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, žaliavų ir energijos kainų kilimas. Tipiškas pavyzdys yra OPEC šalių naftos kainų pakilimas 1974 ir 1979 metais. Jo sukeltos ekonominės pasekmės daugelyje pasaulio šalių išliko daugiau nei 10 metų, kol naftos kainos galiausiai nukrito 1986 metais. Dėl to smarkiai padidėjo gamybos kaštai ir kainos įvairių šalių viduje. Šį procesą sustiprino tai, kad naftos kainų pakilimas atsiliepė ir alternatyvių energijos šaltinių kainoms, pavyzdžiui, dujų, elektros energijos. Firmos prisitaikė prie didesnių naftos kainų, bendras kainų indeksas pakilo į aukštesnį lygį, tačiau vėliau infliacijos tempas nebesikeitė. Naftos kainos pakilo ir 1990 m. Irakui įsiveržus į Kuveitą.
Pasiūlos šokai gali būti ne tik žalingi, bet ir naudingi, teigiamai veikti ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos. Palankaus pasiūlos šoko pavyzdys yra ir naftos kainų kritimas 9-ame dešimtmetyje: jis panaikino dalį anksčiau padarytos žalos. [3, 4]1.4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės
Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Tokį požiūrį išpopuliarino A. Okunas, apibrėždamas “skurdo indeksą” kaip infliacijos ir nedarbo lygių sumą. M. Fridmanas infliaciją apibūdino maždaug taip: infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę.
Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Pavyzdžiui, JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė.
Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos.
Vadinasi, infliacijos pasekmės, taip pat ir su ja susiję nuostoliai, nėra tokie aiškūs ir neginčytini kaip nuostoliai dėl nedarbo.
Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta.
Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3 proc. į metus) yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis – tai vidutiniai metiniai jos tempai – nuo 1,1 iki 4,7 procentų. Tai reiškia, kad, viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Be to, didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 procentai . Tai reiškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas. [6]1.5 Infliacijos mažinimo būdai
Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas – sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat ir infliacijos lygį. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, pavyzdžiui, susikūrus naujoms valstybėms.
Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas -mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius. [5]1.5.1. Pajamų indeksavimas
Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui.
Tuo atveju indeksuojamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos ir t.t. Tai savotiškas pajamų apdraudimas, kurio tikslas – prisitaikyti prie infliacijos, išmokti gyventi kartu su ja ir kompensuoti žalą, kurią patiria dėl infliacijos dauguma žmonių. Jau minėta, kad būsimasis infliacijos lygis įvertinamas, sudarant darbo užmokesčio sutartis. Tačiau tai neapsaugo nuo netikėtos infliacijos. Pavyzdžiui, jei buvo manoma, kad infliacija sieks 5 proc., tai darbo užmokestis ir buvo padidintas 5 proc. (realusis darbo užmokestis tuo atveju nepakito). O jei infliacija netikėtai padidėjo iki 7 proc., tuomet šį atotrūkį turėtų kompensuoti indeksavimas. Priešingu atveju realusis darbo užmokestis sumažėtų. Pajamų indeksavimas dažniausiai būna dalinis. Visiškas, t.y. atitinkantis infliacijos tempus, indeksavimas neigiamus infliacijos padarinius apskritai panaikintų.
Indeksavimo šalininkai greta pajamų apdraudimo nurodo ir daugiau teigiamų jo savybių. Tvirtinama, kad jis gali pakirsti vyriausybės norą vykdyti infliacinę politiką. Žinoma, kad dažnos šalies vyriausybė yra didžiausia šalyje skolininkė, ypač jei vykdo aktyvią fiskalinę politiką. O skolintis infliacijos sąlygomis apsimoka. Kai pajamos indeksuojamos, vyriausybė ne tik daugiau surenka, bet ir daugiau išmoka.
Indeksavimo idėja apskritai yra patraukli. Tačiau jos poveikis infliacijai yra prieštaringas. Pirmiausia, indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje, nepadidinus gamybos. Be to, indeksuojant pajamas, gali susiformuoti spiralinė infliacija, paspartėti jos tempai. Kai infliacijos tempai spartūs ir turi tendenciją didėti, didėja ir indeksavimo dažnumas. Darbo rinkai prie to prisitaikius, susidaro padėtis, kurią galima apibūdinti taip: darbo užmokesčio kilimas ir kainų kilimas vienas kitą maitina. Tai žibalo pylimas į infliacijos ugnį. Antra, kai kurie ekonomistai, tarp jų ir M. Fridmenas, yra išsakę nuomonę, kad indeksavimas gali pristabdyti infliaciją. Taip yra tuo atveju, kai infliaciją sukelia perteklinė paklausa. Indeksuojant pajamas, bendroji paklausa padidėja dar labiau, o kainos pakyla. Dėl to anksčiau ar vėliau pakils ir gamybos kaštai, sumažės bendroji pasiūla ir kainų lygis. Be to, kai darbo užmokestis, palūkanos ir t.t. siejami su infliacijos tempu, sudarant ilgalaikes sutartis, jų pokyčiai tampa sinchroniški. Tai reiškia, kad darbo užmokesčio, palūkanų ir visų kirų nominaliųjų pajamų kilimo tempai suderinami su infliacijos tempu. Tai savo ruožtu pristabdo bendrosios paklausos kilimą. Vadinasi, jei indeksacija yra visuotinė ir ilgai trunkanti, infliacijos tempai gali sulėtėti.
Jei infliaciją sukelia pasiūlos šuoliai (šokai) ir ji vyksta nuosmukio sąlygomis, tuomet indeksacija yra nepageidautina ir gali pabloginti padėtį. Jau minėta, kad dėl jos pakyla gamybos kaštai, todėl gali dar labiau sumažėti realioji gamybos apimtis. Todėl prieš kelerius metus Lietuvos politikams kai kas patarė atsisakyti bet kokių indeksavimo planų, vengiant dar labiau nusmukdyti ir sutrikdyti ekonomiką.
Bendra išvada galėtų būti tokia: indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali, jo paskirtis yra kita. [5, 6]1.5.2. Antiinfliacinė politika
Buvo minėta, kad infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas. Todėl infliacija gali būti įveikiama, ribojant bendrąją paklausą ir didinant bendrąją pasiūlą. Dar kartą priminsime, kad vyriausybė ir centrinis bankas tiesiogiai gali paveikti tik bendrąją paklausą, o poveikis bendrajai pasiūlai gali būti tik netiesioginis. Infliacijai mažinti naudojama fiskalinė ir monetarinė politika.
Antiinfliacinė politika (counterinflation policy) – tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti.
Pradėsime nuo bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos. Tarkime, vyriausybė imasi infliacijos mažinimo veiksmų ir pradeda riboti bendrąją paklausą. Tuo tikslu gali būti naudojama stabdančioji fiskalinė ir monetarinė politika, t.y. didinami mokesčiai, mažinamos vyriausybės išlaidos, mažinama pinigų pasiūla. Mažėjant bendrajai paklausai, krinta ne tik kainų lygis, bet smunka ir realioji gamybos apimtis. Todėl pirmiausia kyla toks klausimas: kas greičiau sureaguoja į bendrosios paklausos pokyčius – kainos ar realioji gamybos apimtis? Ši problema ne kartą aptarta ankščiau. Nepaisant to, čia pravartu dar kartą prisiminti kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tam tikrais tyrimais, nustatyta, kad kiekvienas nominaliosios bendrosios paklausos pokyčio procentas pirmaisiais metais paveikia kainas tik 0,44 proc., o likę 0,56 proc. to pokyčio tenka realiosios gamybos apimties svyravimams. Vadinasi, keičiantis bendrajai paklausai, galioja tam tikros gamybos apimties ir kainų kitimo “taisyklės” (laipsniškumas, nuoseklumas). Kainų kitimo “taisyklės” yra šios.
Pirma, ne visų prekių kainos iš karto reaguoja į kiekvieną paklausos pokytį dėl to, kad kainų koregavimo procesas gana brangus. Yra rinkų, kuriose kainos keičiasi staigiai, kartais žaibiškai, kaip atsakas į paklausos svyravimus, pavyzdžiui, metalo arba grūdų biržose. Bet kitų prekių kainos į paklausos pokyčius reaguoja žymiai lėčiau, pavyzdžiui, drabužių, automobilių dalių ir kt. Reikia daug pastangų, norint pakeisti kainas tų prekių, kurios pasižymi didele įvairove. Tokių prekių kainininkai ir katalogai keičiami ne taip jau dažnai. Be to, yra rinkų, kuriose pardavėjai susilaiko nuo dažno kainų peržiūrėjimo, nenorėdami “erzinti” savo klientų.
Antra, bendrosios paklausos pokyčius (ypač jos pakilimą) pirmiausia jaučia galutinių produktų pardavėjai. Tarpinių produktų kūrėjams tie pokyčiai perteikiami vėliau, kai turimos materialinių išteklių atsargos išsenka ir reikia įsigyti naujų.
Trečia, informaciją apie savo produkcijos paklausą firmos gauna anksčiau nei žinias apie bendrosios paklausos pokyčius. Pavyzdžiui, kai padidėja firmos prekių paklausa, dar neaišku, ar tai tik jos sėkmės rodiklis, ar visuotinis bendrosios paklausos padidėjimas. Todėl pradžioje firma gali ir neskubėti kelti produkcijos kainų. [5]2. Infliacija ES ir Lietuvoje
2.1. Europos Sąjungos valstybės
Praėjusiais metais Europos sąjungos (ES) valsybių ekonomikos plėtra ženkliai sulėtėjo. ES valstybių bendrasis vidaus produktas (BVP) 2001m. Padidėjo 1,6 procento (2000m. – 3,3 %). Ekonomikos kilimas sulėtėjo dėl sumažėjusios vidaus paklausos ir nepalankios išorinės aplinkos. Sumažėjo ES valstybėse bendrosios vidaus investicijos. Lėčiau didėjo namų ūkių vartojimas, nes pirmą metų pusę padidėjo infliacija, kuri sumažino jų perkamąją galią. 2001m. Namų ūkių vartojimas padidėjo 2 procentais (2000m. – 2,7%). Dėl gerokai sumažėjusios tarptautinės prekybos apimties lėčiau didėjo ir ES valstybių eksportas.
2001m. Pradžioje infliacija ES valstybėse gerokai didėjo, nes pabrangus naftai ir susilpnėjus eurui, išaugo importo prekių ir maisto produktų kainos. Vėliau dar labiau sulėtėjęs ekonomikos augimas ir pradėjusi pigti energija sumažino infliacijos tempą. 2001m. Gruodžio mės. Infliacija sudarė 1,9 procento (2000m. – 2,3%). Didžiausia infliacija buvo Nyderlanduose ir Airijoje (atitinkamia – 5,1% ir 4,4%), mažiausia – Liuksemburge ir Prancūzijoje (atitinkamai – 0,9% ir 1,4%).
ES valstybės toliau vykdė struktūrines darbo rinkos reformas, tačiau dėl to ekonomikos plėtros nedarbo lygis nemažėjo. 2001m. Nedarbo lygis jose sudarė 7,8 procento. Vokietijoje, sulėtėjus ekonomikos augimui, buvo atleista daug darbuotojų, nedarbas per metu padidėjo 0,3 punkto. Sėkmingai plečiant paslaugų sektorių Italijoje, nedarbo lygis per metus sumažėjo 0,8 punkto. [6]2.2 Lietuvos infliacijos ir defliacijos padėtis
Dar 2004 metų pradžioje vartojimo prekių ir paslaugų kainos buvo mažesnės nei prieš 12 mėnesių (sausį jos siekė tik 98,7 proc., t.y. buvo 1,3 proc. mažesnės nei 2003 m. sausį, vasarį – irgi 98,7 proc., kovą – 99 proc., balandį – 99,4 proc.). Gegužę kainas apskritai turėjome jau šiek tiek didesnes nei lygiai prieš metus – jos pakilo 1,1 procentu.
O štai rudeniop tas kainų kilimas paspartėjo: rugpjūtį jos jau buvo didesnės 2,2 proc. nei 2003 metų rugpjūtį, o rugsėjį – 3,2 proc. didesnės nei 2003 m. rugsėjį. Taigi kainos ima atsiplėšti nuo pernykščio lygio.
Kol kas tai tik atsispyrimas nuo labai žemo infliacijos lygio.
Antai 1992 m. kainos Lietuvoje pakilo 1262 proc., 1993 m. 289 proc. (imame kainų lygio pokytį per 12 mėnesių, o ne vidutinio jų metinio lygio pokytį). Tai buvo tikra hiperinfliacija, kainų ir dusulingo darbo užmokesčio lenktynės. Būtent dėl to ir įsivedėme valiutų valdybos režimą savo pinigų politikoje, t.y. drastiškai suvaržėm litų išleidimą į apyvartą.
Bet jau 1998 m. kainos tepakilo 2,4 proc., o 2002 ir 2003 m. turėjome net defliaciją – kainų lygis pamečiui smuko 1 ar kiek daugiau nei 1 procentą.
Tą kainų sumažėjimą lėmė išorės priežastys (lito kurso kilimas dolerio atžvilgiu, atnešęs didelį realų energetinių išteklių ir kai kurių kitų “dolerinių” prekių atpigimą). Todėl Lietuvos ekonomika nespėjo patirti defliacijos keliamų grėsmių ar realių nuostolių – augant darbo našumui ir vangiai kylant atlyginimams šiek tiek sumažėjusias – dėl kainų lygio smuktelėjimo – gamintojų įplaukas kompensavo mažėjantys darbo kaštai. Todėl defliacija 2002 ir 2003 m. nesutrukdė spartėti ekonomikos augimui.
O šįmet reikalai krypsta į 3 proc. metinį kainų lygio pakilimą.
Toks posūkis atliepia pasaulinę tendenciją. Neseniai paskelbta Tarptautinio valiutos fondo Pasaulio ekonomikos apžvalga skelbia, kad 2005 metais gamybos augimo tempai pasaulyje sulėtės (nuo 5 iki 4,3 proc.), o infliacija nežymiai paspartės (tiesa, kol kas tik išsivysčiusiose šalyse – nuo 1,8 iki 2,1 proc.).
Trys svarbūs veiksniai gali paspartinti infliaciją pasaulyje – dar didesnis naftos kainų kilimas, bent jau žiemos sezono laikotarpiu, JAV problemos su dideliu biudžeto ir prekybos balanso deficitu (kuris, tikėtina, dar sumažins dolerio kursą ir pakels “dolerinių” prekių kainas kitomis valiutomis) bei galimas Kinijos ekonomikos augimo sulėtėjimas.
Ne viskas taip jau labai aktualu Lietuvai. Štai ir dabartinis besitęsiantis spartaus ekonomikos augimas rodo, kad maža ir silpna šalies ekonomika kaip tik dėl savo nebrandumo turi modernėdama vidinių augimo rezervų.
Kita vertus, būtent gerokas paklausos padidėjimas dėl kreditu gautų pajamų negalėjo neatsiliepti prekių kainoms. Nors šalyje gausu laisvų gamybinių pajėgumų, bet kai kurie sektoriai pajuto tam tikrą įtampą ir kartu gavo progą kilstelti kainas. Maisto produktų gamyba čia būtų geras pavyzdys – didėjant paklausai dėl darbuotojų skaičiaus ir jų nominalaus darbo užmokesčio didėjimo šalyje ir kylant įtampai žaliavų rinkoje, kuris susijęs su įstojimu į ES, šių gaminių kainos rugsėjį buvo 5,4 proc. didesnės nei praeitų metų rugsėjį.
Finansų ministerija prognozuoja, kad kainos šįmet padidės 2,7 proc. Labai galimas variantas, jei tik ne daugiau.
Ar nepakenks tai Lietuvos stojimui į ekonominę ir pinigų sąjungą? Neturėtų, nes euro zonos šalyse infliacija, kaip prognozuoja TVF, 2004 m. bus 2,1, o 2005 m. – 1,9 proc. (šiame regione numatomas vis dar vangus ekonomikos kilimas). Taigi Lietuva vargu ar peršoks konvergencijos kriterijų kainų stabilumo srityje.
Ar nepadidės palūkanos? Būtinai padidės. Dabar mokamos 3-3,5 proc. palūkanos už terminuotus indėlius, o esant 3 proc. infliacijai realioji palūkanų norma artėja prie nulio ir bankai turės sukrusti, telkdamiesi lėšas. Kita vertus, skolininkams realios nominaliosios palūkanos turėtų padidėti.
Ar neturės kilti darbo užmokestis? Privalėtų kilti. Jei, kaip prognozuoja Finansų ministerija, nominalusis priskaičiuotas darbo užmokestis šįmet vidutiniškai padidės 6,1 .proc. o kitąmet – 6,8 proc., tai atmetus kainų kilimo įtaką iš to didėjimo liks 3-3,8 proc. O realusis BVP didės 7-7,5 proc. Todėl dvigubai lėtesnis nei nacionalinio produkto realaus darbo užmokesčio didėjimas gali reikšti tiktai viena – trumparegiškas, neišmintingas, nestrategiškas ūkio kilimo vaisių skirstymas dideles pajamas turinčių kapitalo savininkų naudai didins ne tik ekonominio, bet ir politinio nestabilumo riziką bei užtikrins lėtesnę Lietuvos pažangą
2003 metų metinė defliacija (2003 m. gruodžio mėn., palyginti su 2002 m. gruodžio mėn.) sudarė 1,3 procento (2002 m. gruodžio mėn., palyginti su 2001 m. gruodžio mėn. – 1,0 procento).
2003 metais mėnesinė infliacija buvo užfiksuota keturis kartus – kovo (2003 m. kovo mėn., palyginti su vasario mėn. – 0,3 %), birželio (2003 m. birželio mėn., palyginti su gegužės mėn. – 0,1 %), spalio (2003 m. spalio mėn., palyginti su rugsėjo mėn. – 0,1 %) ir lapkričio mėn. (2003 m. lapkričio mėn., palyginti su spalio mėn. – 0,5 %). Tris kartus buvo užfiksuota nulinė infliacija – sausio, balandžio ir gruodžio mėn. Vartojimo prekių ir paslaugų kainos mažėjo vasario (0,3%), gegužės (0,2%), liepos (0,8%), rugpjūčio (0,7%) ir rugsėjo mėn. (0,4%).
Metinės defliacijos lygį nulėmė 12,2 procento atpigusios ryšių grupės prekės ir paslaugos, 1,9 – maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai. Vartojimo prekių ir paslaugų kainų mažėjimą iš dalies kompensavo 3,7 procento per metus pabrangę alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 3,8 – sveikatos priežiūros grupės prekės ir paslaugos. Taip pat kainų indeksą veikė 3,6 procento atpigusios būsto apstatymo, namų apyvokos įrangos ir kasdienės būsto priežiūros grupės prekės ir paslaugos. Kitų grupių prekių ir paslaugų kainų pokyčių įtaka buvo nedidelė.
Pernai atpigusios ryšių grupės prekės ir paslaugos, taip pat sumažėjusios maisto produktų bei nealkoholinių gėrimų kainos lėmė 1,3 procento 2003-iųjų metinę defliaciją (2003 m. gruodį, palyginti su 2002 m. gruodžiu).Išvados
Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema tiek monetarinės tiek fiskalinės politikos vadovams. Sprendimas, priimtas siekiant mažinti nedarbą ar infliaciją šalyje, gali laikui bėgant pasirodyti niekam tikęs. Patys ekonomistai nesutaria, kuris teorija yra teisinga ir tikriausiai nerasime konkretaus atsakymo į šį klausimą, taip palikdami vietos interpretacijoms. Tačiau pagrindinius taškus vistik galime sudėlioti.
Infliacija – besitęsiantis, nuolatinis kainų lygio kilimas arba kitaip tariant, piniginio vieneto vertės nuolatinis mažėjimas. Galima teigti, kad infliacija – nuolatinis kainų kilimas, bet ne didesnės kainos ir tai apima ne pavienes prekes, bet bendrą kainų lygį.
Infliacijos tempus rodo CPI ir BVP defliatorius. Paprastai infliacijos tempai nustatomi metams ir pagal gautus duomenis, infliacija šakojasi į keletą tipų
Infliaciją gali sukelti daug priežasčių, tačiau išskiriamos šios pagrindinės :
1. Visuminės pasiūlos iššaukta infliacija
2. Visuminės paklausos iššaukta infliacija
3. Kaštų iššaukta infliacija
4. Kainų – darbo užmokesčio infliacinė spiralė, kuomet didėjant prekių kainoms, didėja ir darbo užmokestis (ar atvirkščiai) . Ji gali būti nutraukta tik tuomet, kai viena iš pusių arba abi pusės supras šio proceso bereikšmiškumą. Dažniausiai šį procesą gali sukelti profsąjungų reikalavimai padidinti darbo užmokestį, kuris iššaukia darbo kaštų bei kainų didėjimą.
5. Pasiūlos šokas – staigus energetinių ir mineralinių išteklių kainų didėjimas, kuris ženkliai padidina prekių bei paslaugų kainas.
6. Racionalūs lūkesčiai.
7. Adaptyviūs lūkeščiai.
Infliacijai pažaboti galima taikyti tokias priemones, kaip indeksuotas darbo užmokestis, kuomet darbo sutartyse numatoma papildoma suma kompensuojanti infliaciją; dirbančiųjų dalyvavimas pelnuose, kuomet darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo įmonės gaunamo pelno; vyriausybės vykdoma politika įtraukiant ir pajamų politika, kuri ne būtinai turi būti nukreipta į kainos mažinimą bet ir atvirkščiai, į jos kėlimą. Pritariu ir savo darbą norėčiau užbaigti Williamo Fellner žodžiais: Jei norime, kad žmonės tikėtų politika, tai ji turi būti įtikinama.
Nagrinėjant infliacijos pasekmes, ypač svarbu išskirti numatytą ir netikėtą infliaciją.Naudota literatūra
1. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos Pagrindai. Aukštųjų mokyklų studentams. Kaunas “Technologija” 1997, 705 puslapiai
2. Jakutis A, Petraševičius V.Ekonomikos Teorijos Pagrindai. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Kaunas “Smaltija” 1999, 384 puslapiai
3. Snieška V. ir kt. Makroekonomika. – Kaunas: Technologija, 2001
4. Lietuvos banko Banko politikos departamento ataskaita 2003 m. I ketvirtį, Vilnius 2003.
5. Journal of Economic Perspeatives, Winter97, Vol. 11 Issue 1, p3, 8p. “Reflections on the natural rate hypothesis”, Author: Stiglitz, Jozep
6. Valstybės žinios, 2003 Nr. 33-948.
7. www.lrinka.lt
8. www.std.lt

Leave a Comment