infliacija

TURINYS :
Įvadas 2
1. Kodėl niekas nemyli infliacijos? 3
1. 1. Infliacijos priežastys 4
1. 2. Infliacijos problemų sprendimo būdai 5
1. 3. Infliacija = emigracija? 6
Išvados 8
Naudota literatūra 9

ĮVADAS

Infliacija, infliacija, infliacija, ir dar kartą – infliacija. Per dieną kiekvienas musu šitą žodį išgirstam tikrai ne kartą, ir ne du. Dabar tai viena iš aktualiausių temų informacinėms technologijoms: laikraščiams, žurnalams, bulvarinei spaudai, televizijai ir kt.
Praėjo jau daug laiko, kai infliacija tapdavo rimta centrinių bankų ir JAV, Japonijos ir kitų didžiųjų Europos valstybių vyriausybės problema. Per visą XXa. dešimtąjį dešimtmetį, nepaisant rekordus pasiekusio bumo Juungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje, infliacija – bendrojo kainos lygio didėjimo proporcija – liko labai žema. Bet pažvelgus i dabartinės ekonomikos rodiklius, matome, kad ta situacija kartojasi ir smogia mums gana skaudžiai, paliesdama kiekvieną iš mūsų.
Infliacija yra viena iš aktualiausių, sudėtingiausių ir svarstytinų ekonomikos, o šiai dienai net gi kiekvieno mūsų problema. Ji rodo pinigų nuvertėjimą ir reiškiasi prekių kainų kitimu. Infliacijos šaknys glūdi pinigų srityje, tačiau ji veikia įvairias ekonominio ir socialinio gyvenimo sritis ir sukelia daug nepageidaujamų padarinių : sutrikdomos ekonomikos prroporcijos, neracionaliai paskirstomos ištekliai, mažėja didelės gyventojų dalies realiosios pajamos ir t.t. Infliaciją sukelia daugybė įvairiausių priežasčių : pinigų apyvartos ypatybės, deficitiniai valstybių biudžetai, bendrosios pasiūlos sutrikimai ir kt. Ją veikia ir ekonomikos integracija, globalizacija, sparti informacinės visuomenės plėtra ir t.t.
Infliacijos te

erminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „infliato“, kuris reiškia „išpūsti“. Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatinis, gana ilgai trunkantis reiškinys. Vadinasi, infliacija yra ilgalaikis pinigų perkamosios galios mažėjimo procesas.
Nepaisant to, kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net sumažėti.
Infliacijos bruožai ėmė ryškėti atsiradus pinigų ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija atsirado tik XIXa. antroje pusėje. Manoma, kad „infliacijos“ terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karfo metais (1861-1865), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų.
Kainų kilimą žinoma patiria nuo seeniausių laikų, tačiau iki XXa. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 metų, todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo pinigų nuvertėjimo.

1. KODĖL NIEKAS NEMYLI INFLIACIJOS?

Per verslo/ekonomines naujienas vos ne kasdien girdime naujienas apie infliaciją – tai ji mums euro neleido įsivesti, tai vis auga ir grasina. Galbūt iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kodėl infliacija yra blogai, todėl ketinu labai trumpai tai paaiškinti. Beje, infliacija – tai visuotinis kainų kilimas, pateikiamas dažniausiai VKI (vartotojų kainų indeksu), GKI (gamintojų kainų indeksu) arba defliatoriais (pvz. BVP defliatorius).
Visų pirma bū

ūtinai turiu paminėti, jog ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Infliacija vis gi turi ir teigiamą pusę. Ji rodo, jog auga vartojimas, o kartu su juo ir ekonomika. Žinoma, dėl to paskui kyla kainos. Be to, ji rodo brangstančią darbo jėgą – juk didesni atlyginimai didina produktų pagaminimo kaštus. Reiktų neužmiršti ir to fakto, kad didėjant infliacijai paimti kreditai ir kiti įsiskolinimai greičiau praranda vertę, tad juos lengviau grąžinti.
Na bet infliacija pripažįstama vos ne valstybės priešu Nr.1, todėl, matyt, ne viskas taip gerai. Kodėl? Visų pirma, didėjanti infliacija mažina realų darbo užmokestį – už tą pačią algą galime nusipirkti vis mažiau. Todėl darbdaviai didina algas – taip dar labiau keliame kainas ir infliaciją. Kai šitas užburtas ratas užsisuka, kainos galiausiai kyla greičiau nei darbo užmokestis ir mes prarandame pinigus.
Kuo brangiau pagaminame produkciją, tuo mažiau konkurencingi tampame pasaulyje. Turbūt nė nereikia aiškinti, jog pasaulinė rinka be galo svarbi net tokiai mažai šaliai kaip Lietuva. Įmonės ims mažiau eksportuoti, pelnai kris, mažės gamybos apimtys. Čia jau prasideda recesija (ekonomikos smukimas) – reikia mažiau darbo jėgos, didėja nedarbas ir kartu mažėja darbo atlygis. Galiausiai sumažėja ir infliacija ir ekonomika pati susitvarko su iškilusiomis problemomis. Klausimas tik, ar tai nebūtų per didelė kaina?
Lietuvoje mes tu
urime fiksuotą valiutos kursą. Infliacijos lygių užsienyje ir šalyje skirtumas koreguoja tai, kas iš esmės negali būti koreguojama – būtent valiutos kursą (arba jos vertę).

Infliacijos rūšys :
DEZINFLIACIJA – bendrojo kainų lygio augimo tempo (infliacijos tempo) mažėjimas. Nuolat mažėjant infliacijos tempui, ji artėja prie nulio. Tai reiškia, kad pinigai nenuvertėja. Taip pasaulyje yra buvę XIXa.pab. ir XXa. pradžioje, kai kainos nekito gana ilgai. Tuomet, beja, ekonomiškai sustiprėjo beveik visos Europos valstybės.
DEFLIACIJA – bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas, tuomet infliacijos tempas yra neigiamas. Lot.“deflare“ – „nupūsti“.
Pagal infliacijos mąstą arba intensyvumą skiriama šliaužiančioji infliacija, šliaužiančioji infliacija ir hiperinfliacija.
ŠLIAUŽIANČIOJI INFLIACIJA – infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet nuolat. Tai slenkanti, lėta ir saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempas nėra didelis. Pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.
ŠUOLIUOJANČIOJI INFLIACIJA – infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai. Išsivysčiusiose šalyse kainos tuo atveju gali kilti 25-30 procentų per metus. Tuomet ūkinės sutartys sudaromos įvertinus infliacijos lygį arba siejama valiuta. Manoma, kad šuoliuojančioji infliacija yra aiškus pinigų sistemos krizės požymis.
HIPERINFLIACIJA – infliacija, kuriai būdingas ypač didelis tempas. Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto F.Keigeno apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempas viršija 50 procentų per mėnesį. Tuo atveju jos tempas būtų beveik 13000 procentų. Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys : per visą pasaulio istoriją ik

ki XXa.pask. dešimtmečio hiperinfliacijų buvo tik penkiolika.

1. 1. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Nustatyti infliacijos priežastį yra sudėtinga. Nepaisant tam tikrų skirtumų, tarp ekonomistų vyrauja nuomonė, kad infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys ir daugelio veiksnių poveikio padarinys. Šiuolaikinės ekonominės integracijos sąlygomis plečiantis šalių ryšiams, atsiranda ir naujos infliacijos sąlygos. Jas galima pavadinti eksportuojamąja ir importuojamąja infliacija. Vis dėlto tai nepašalina klasikinių infliacijos priežasčių.
Remiantis svarbiausiu makroekonominiu modeliu, t.y. bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos sąveikos modeliu (AD-AS), skiriama dviejų veiksnių grupių sukelta infliacija :
1. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinamoji paklausos/vartotojų infliacija.
2. Bendrosios pasiūlos pokyčių sukelta infliacija, vadinamoji pasiūlos/kaštų infliacija.
Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (AD↑) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (AS↓).

1. 2. INFLIACIJOS PROBLEMŲ SPRENDIMO BŪDAI

Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės ar intensyvumo, bet ir nuo kitų šalies politinių ir ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję žemi pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas – sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat infliacijos lygį. Pinigų kiekis gali būti apribotas ir laikinai įšaldžius gyventojų ir firmų indėlius bankuose. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, pvz. susikūrus naujoms valstybėms.
Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją, šalinant ją sukeliančias priežastis ir švelninant neigiamus jos padarinius.
Dienraščiuose šmėžuoja tai perspėjantis „.mūsų šalyje infliacija didėja .“, tai guodžiantis „.o mūsų šalyje infliacija valdoma.“, tačiau nepaisant įžvalgų įvairovės, reiškinys stiprėja, skverbdamasis net į intymiausias gyvenimo sritis, tarsi vėžys, kuris ilgai tūnojęs kūno užkaboriuose netikėtai pradėjo rodyti ardomąją galią. Mes galime sakyti, kad infliacija „valdoma“, galime nuogąstauti, kad ji „nevaldoma“, esmė nesikeičia. Lietuvoje ji, atrodo, sužvėrėjo ir įgavo neįtikėtiną mastą.
Išvardintume visą puokštę neramesnių žinių apie šalies ūkio raidą – kyla ir dar bus keliamos pieno produktų kainos, žada kilti ir grūdų – taigi, ir mėsos, kurios gamyboje grūdai yra esminis sąnaudų elementas – kainos, tigro šuoliu liuoktelės dujų kainos ir, kiek trumpesniu atstumu, jų diktuojami šilumos, karšto vandens tarifai.
Valdžia jau paskelbė apie būsimą elektros tarifų didinimą, rūkaliai (geras trečdalis tabaku įsmirdusių Lietuvos gyventojų) sulauks naujo cigarečių pabrangimo, keliant akcizą iki Europos Sąjungos (ES) minimumo. Brangstant šioms gėrybėms atsiras reikalas (arba puiki proga) didinti ir visų kitų prekių ir paslaugų kainas.
Kažkas gali atsidūsti – viena laimė, kad ir privačiame sektoriuje, ir viešajame tai vienai, tai kitai darbuotojų kategorijai kyla atlyginimai. Vis labiau įsidrąsina reikalauti atlyginimų didinimo ir kitos, tuo metu nesulaukusios dėmesio dirbančiųjų grupės.

Atlyginimų didinimas paspartėjusios infliacijos metu yra būtinybė. Tačiau apsiribojus vien juo atlyginimų didinimas iš perkamosios galios palaikymo priemonės virsta infliacijos palaikymo (perkamosios galios mažinimo) ir net pakurstymo priemone.
Prie pajamų augimo prisideda vis dar spartus kredito augimas (valiutų valdybos sąlygomis niekaip nesuvaržomas), dėl to turim vos ne ažiotažą prekybos tinkluose. Todėl infliacija šalyje negali nespartėti. Pieno perdirbėjai, kiti vietiniai gamintojai, remonto ir kitų paslaugų teikėjai, jei tik kur silpnesnė konkurencija, drąsiai gali kelti kainas, šitą aplinkybę slėpdami po objektyvesnėmis priežastimis.
Dėl infliacijos pampsta ir nacionalinis biudžetas, dėl ko politikai gali rodyti kur kas didesnį nominalinį dosnumą, rinkimams artėjant, ir „pagal jėgas“ prisidėti prie infliacijos nacionalinėje ekonomikoje pakurstymo. Kai juos vėl išrinks – infliaciją nesunkiai bus galima „nurašyti“ pabrangusių dujų ir kitokiems pasauliniams procesams. (Niekas juk neprašys paaiškinti, kaip švedai, austrai, lenkai ar slovėnai, irgi įsivėlę į tuos „pasaulinius procesus“, sugeba turėti infliaciją du kartus lėtesnę nei mūsiškė).

1. 3. INFLIACIJA = EMIGRACIJA?

Pastaruoju metu Lietuvą vis labiau temdo augančios infliacijos šešėlis. Kyla būtiniausių produktų ir paslaugų kainos, bet finansų ekspertai ir politikai didelių grėsmių šioje situacijoje neįžvelgia. Bet ar tikrai verta išlikti tokiems ramiems? Finansų ekspertai teigia, kad dėl kylančios infliacijos pernelyg nuogąstauti neverta. Esą jos mąstai nėra ir nebus tokie dideli, kad turėtų daug neigiamų pasekmių Lietuvos ekonomikai, o kartu ir žmonėms. Tačiau jie pripažįsta, kad kylančios maisto produktų kainos pirmiausia smogs mažiausiai uždirbantiems žmonėms ir pensininkams.Iš tiesų darosi nejauku skaitant šaltakraujiškus finansininkų pasvarstymus, kad dideles pajamas gaunantys asmenys ir toliau galės lankytis restoranuose, o, štai, pensininkams gali būti iš tikrųjų riesta.Tačiau riesta gali būti ne tik pensininkams. Tiems, kurie iki šiol vis dar tikėjo galimybėmis dirbti ir užsidirbti Lietuvoje gali būti suduotas lemiamas triuškinantis smūgis, po kurio beliks tik emigruoti. Reikia pripažinti, kad tokių Lietuvoje dar yra nemažai. Jauni specialistai: medikai, mokytojai, valstybės tarnautojai, mokslininkai, dėstytojai, o taip pat ir kitų darbo profesijų atstovai – „ne statybininkai“. Kantriai laukę didesnių atlyginimų, džiaugęsi nors ir nedideliu jų augimu, ir galimybe šiek tiek susitaupyti jie gali pamatyti kaip vis didėjančios infliacijos bangos į šipulius sudaužo paskutines jų viltis. Ir jei išvažiuos tie paskutinieji, kas restorane pagamins ir patieks tam „dideles pajamas gaunančiam asmeniui“ prabangų kepsnį? Daugybė istorijos pavyzdžių byloja mums, kad su infliacija akivaizdoje reikia būti ypač budriems, nes neprižiūrimas infliacijos lauželis greitai gali pavirsti neprognozuojamu miškų gaisru. Dabar ekspertai sako: išleisim daugiau, bet ir uždirbsim daugiau. Tikrai! Bet puikesnes aplinkybes infliacijai siautėti sunku būtų ir sugalvoti. Kylančių kainų ir atlyginimų karuselė gali taip greitai įsisiūbuoti, kad net nepajusime, kaip visi tapsime milijonieriais ir milijardieriais.Prie to labai svariai gali prisidėti ir verslininkai vadovaudamiesi logika: „jei kyla atlyginimai, atitinkamai turi kilti ir kainos“. Vadovaujantis tokiu požiūriu aklavietę galima pasiekti labai greitai.Žinoma čia nupiešti scenarijai yra patys niūriausi ir reikia tikėtis, kad jie neišsipildys. Reikia tikėtis, kad politikų optimizmas yra pagrįstas svariais argumentais, nors kol kas tokių argumentų išgirsti neteko. Belieka pasikliauti ir verslininkų toliaregiškumu, kad dėl vienadienio pelno vėliau netektų apraudoti savo verslo kartu su žlugusia Lietuvos ekonomika.

IŠVADOS

Prognozės dėl kitų metų išties gąsdina. Pasiekus dviženklę infliaciją, procesas taptų sunkiai besustabdomas. Asmeniškai aš nelabai tikiu tokiu scenarijumi – pasaulio ekonomika kiek sulėtėjo, tad ir Lietuvoje nebus nei ligšiolinio augimo, nei infliacijos. Tikiuosi, jog mano prognozės išsipildys.
Žodžius „viena laimė“ paimkim į kabutes ir tada drąsiai galėsime tuos visus procesus apibendrinti vienu vardikliu – infliacija (bendrojo kainų lygio kilimas).
Sakoma, kad infliacija apninka ciklais – ji sustiprėja ir vėl susilpnėja. Sakoma, kad ji būna tyčinė, dirbtinė, sukurta masonų ar dar kokių nors įtakingų „šėtonų“, tačiau, iš kur ji bepareitų, šiandien ji persmelkia mus asmeniškai ir skaudžiai tarsi bičiulio išdavystė ir neišgydomas nusivylimas, tarsi tuštuma dėl netekties kažko artimo. Ji neatstoja kaip akyse blogėjanti gyvenimo kokybė, kuriai blogėjant mokame vis didesnes, karališkas sumas.
Tikėjimas siejasi su optimizmu, o jis lietuvių nuotaikose blėsta. Dėl to kalčiausia yra infliacija. Žmonių finansinis neužtikrintumas sukelia pilietinę depresiją, o dažną priverčia „balsuoti kojomis“. T.y. šalies nedarbo lygį mažinti ir patikimesnio atlyginimo siekti išvykus svetur.
Tikimasi, kad užsienis užtikrins gyvenimo pilnatvę. Bet kad ir toje pačioje Jungtinėje Karalystėje dar labiau nei Lietuvoje juntama biržų akcijų krizė, rekordinė infliacija.
Europos Sąjungos stojimo reklaminėje kampanijoje buvo skelbiama mintis, kad jei ne dabartinė vidurinioji karta, tai garantuotai vaikai turės visavertį ekonominį gyvenimą.
Ką gi, tikiuosi, daugmaž aišku, kokia pabaisa yra ta infliacija. Beje, infliaciją galima išnaudoti ir savo naudai – tik tai jau visai kita tema.
Yra toks posakis: infliacija – tai iliuzija, kad esi turtingas.

NAUDOTA LITERATŪRA :

Knygos :
1. Coyle Diane (2008) – “Seksas, narkotikai ir Ekonomika” – neįprastas ekonomikos įvadas.
2. Makroekonomika. (2005) – Kauno technologijos universitetas. Kaunas.
Interneto informacija :
3.http://www.kretingospranciskonai.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=173&Itemid=1
4. http://www.blogas.lt/afpatarejas/287590/kodel-nieks-nemyli-infliacijos.html
5. http://www.verslosavaite.lt/content/view/1413/31/
6. http://www.atvirai.lt/straipsniai/ekonomika/kita/tikejimo-ir-tikimybes-problema/
7. http://www.balsas.lt/naujiena/153203

Leave a Comment