Infliacija

TURINYSĮvadas 31. Infliacijos esmė ir rūšys 42. Nedarbo ir infliacijos ryšys. Filipso kreivė 52.1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė 62.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė 63. Infliacijos priežastys 73.1. Bendrosios paklausos infliacija 83.2. Kaštų infliacija 84. Infliacijos mažinimo būdai 104.1. Pajamų indeksavimas 104.2. Infliacijos kontrolė 114.3. Antiinfliacinė politika 125. Infliacijos pasekmės 13Išvados 19Literatūros sąrašas 20ĮvadasInfliacija- tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net gali sumažėti.Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas. Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija, bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas). Paprastai defliacija būdinga pokarinio laikotarpio ekonomikos plėtrai arba ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu defliaciją.Nuolatinis ir pastovus bendrojo šalies kainų lygio didėjimas vadinamas infliacija. Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padidėjimo nereikia painioti su santykiniu atskirų prekių ir paslaugų kainų pokyčiu. Santykinių pagrindinių prekių (pvz., naftos) kainų pokytis dažnai pradeda procesą, kuris sukelia visuotinę infliaciją, tačiau tinkamais ekonominiais veiksmais infliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominaliojo ir realiojo BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas.Toliau svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio padidėjimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padidėjimas iš pradžių padidina bendrąjį kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu lemia reikalingą santykinės kainos pasikeitimą nebūtinai sudarydamas bazinei infliacijai, kuri atspindi pagrindinius bendrojo kainų lygio pokyčius, atsiribojus nuo vienkartinių padidėjimų, kuriuos lemia tokie įvykiai: administracinis kainų ir akcizo padidėjimas arba diskretinis valiutos devalvavimas.

Šiame darbe mes bandysime atskleisti pagrindines, svarbiausias infliacijos atsiradimo priežastis, jos pasekmes, vystymosi ypatybes bei jos įtaką socialinei aplinkai ir šalies ekonomikai.1. Infliacijos esmė ir rūšysInfliacijos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kartais tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacijos reiškinys susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflation“, reiškiančio išpūtimą.

Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų. Tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 metų, todėl viena žmonių karta net nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausia susijusi su karais, revoliucijomis ir kitomis politinėmis negandomis.

Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse arba regionuose. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitose, infliacijos tempai keletą dešimtmečių buvo mažesni nei 10 proc. per metus, kitose šalyse jie viršijo 20 proc., o dar kitose – 100 procentų. Ypač dideli infliacijos tempai būdingi lotynų Amerikos šalims. Paskutiniajame šio amžiaus dešimtmetyje labai dideli infliacijos tempai buvo būdingi ir daugeliui Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvai.

Pastaraisiais metais nedideli infliacijos tempai yra Europos Sąjungos šalyse: 1990-1998 m. vidutiniai metiniai tempai buvo 3,5 proc. Nežymūs jos tempai ir kitose išsivysčiusiose industrinėse šalyse. Pastebima bendra pasaulinė infliacijos mažėjimo tendencija.

Infliaciją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinė.

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira arba paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje. Paslėptos infliacijos prasmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Palankios sąlygos paslėptai infliacijai atsirasti susidaro tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių trūkumas. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos intensyvumą išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija.

• Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, būtent tokia infliacija gali siekti 3-7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1-3 proc. Egzistuojant šio tipo infliacijai, pinigų perkamoji galia šalyje mažėja lėtai.

• Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30 proc. per metus. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms.

• Hiperinfliacija – tai infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Esant jai, visiškai paralyžuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas. Klasikinis Kolumbijos universiteto ekonomisto F. Kagano apibūdinimas teigia, kad hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 proc. per mėnesį. Tuo atveju metiniai jos tempai siekia net 13000 proc. Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys. Per visą pasaulio istoriją iki XX a. pas…kutiniojo dešimtmečio yra žinoma tik 15 jos atvejų. Visi jie pasireiškė šiame amžiuje ir buvo glaudžiai susiję su globaliniais, istoriniais ir politiniais įvykiais. Hiperinfliacijos priežastys – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas. Hiperinfliacijos sąlygomis smarkiai padidėja pinigų spausdinimo kaštai, o popierinių pinigų perkamoji galia gali kristi žemiau už jiems pagaminti sunaudoto popieriaus vertę. Hiperinfliaciją galima vertinti kaip didelę nelaimę.

2. Nedarbo ir infliacijos ryšys. Filipso ( Philips) kreivė.

Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos – parodo Filipso kreivė (PC – Phillips curve). O. Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe, įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Jis statistiniais duomenimis pagrindė teorinį teiginį: esant aukštesniems infliacijos tempams nedarbo lygis yra mažas, ir atvirkščiai. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant pirmą kartą diagramą sudariusį autorių.2.1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivėFilipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis ir priešingai. Tokia priklausomybė galima tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis nedarbo lygis ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atsispindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2.1 paveiksle.

2.1 pav. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivėTaigi, trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai kyla kainos ir mažėja nedarbas.2.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivėIš pradžių manyta, kad Filipso kreivė tinka tiek trumpiems, tiek ilgiems periodams. Tačiau jau 1968 m. M.Fridmenas įrodė, kad Filipso alternatyvus sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiosios gamybos apimties užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia, t.y. visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Taigi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 2.2 paveiksle.

2.2 pav. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

Ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui, nes trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikinas nedarbo sumažėjimas, trunkantis tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko.

Derinimasis trunka, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybs veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja.

Taigi, didėjant bendrajai paklausai ilguoju laikotarpiu spartėja infliacija, bet nemažėja nedarbas.3. Infliacijos priežastysInfliacijos priežasčių nustatymas – labai sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija – visos ekonomikos funcionavimo atspindys. Dabartiniu metu daugelis ekonomistų prieina prie išvados, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

• bendrosios paklausos iššaukta infliacija, vadinama paklausos infliacija;• bendrosios pasiūlos sąlygojama infliacija, vadinama kaštų infliacija.

Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas.3.1. Bendrosios paklausos infliacijaBendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis. Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti, koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis (anksčiau toks kriterijus buvo taurieji metalai). Dabar pinigų sfera gali „praryti“ bet kokį nevisaverčių pinigų kiekį, o prie jo turi prisiderinti kainos. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Gamybos apimties didinimą, kaip žinoma, riboja objektyvios sąlygos. Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Remiantis kiekybine pinigų teorija, galima teigti, kad pinigų kiekio didėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga.

Daugelis pasaulio valstybių formuoja deficitinius biudžetus. Pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai yra: paskolos iš privataus sektoriaus šalies viduje (leidžiant vertybinius popierius), paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko (kas reiškia naujų pinigų leidimą).

Leidžiant vertybinius popierius, pavyzdžiui, obligacijas, vyriausybės išlaidos suskyla į įprastas išlaidas prekėms ir paslaugoms pirkti ir dalį, skirtą obligacijų palūkanoms išmokėti. Ko pasekoje padidėja ne tik valstybės pajamos, bet ir jos išlaidos. Papildomas pinigų leidimas taip pat yra valstybės skola, tik už ją nereikia mokėti palūkanų. Jeigu deficitiniai biudžetai formuojami ilgą laiką, tuomet gali būti vis sunkiau skolintis tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Gali atsirasti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti vertybinius popierius, stygius. Be to, silpnesnės šalys dažnai būna išnaudojusios ir valiutos atsargas. Silpnos šalys apskritai turi mažas finansavimo šaltinių pasirinkimo galimybes. Vadinasi, dėl tam tikrų priežasčių labai svarbiu deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Taigi vyriausybės, padidėjus išlaidoms arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą.3.2. Kaštų infliacija

Esant tokiai situacijai infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, vadinamų „šokais“. Pasiūlos „šokas“ – tai įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, dėl ko padidėja ir gamybos sąnaudos (kaštai). Tada gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos „šokus“ dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Pasiūlos „šokai“ gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma „šokų“ rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą. Tokio pobūdžio staigūs pasiūlos pasikeitimai gana dažni, tačiau laikini. Skausmingesnius bendrosios pasiūlos sutrikimus sukelia gamtos nelaimės – potvyniai, audros, sausros, žemės drebėjimai ir t.t. Dramatiškus padarinius gali sukelti ir epidemijos. Kai pasiūlos „šuoliai“ trumpalaikiai, infliacija taip pat yra laikinas reiškinys.

Ilgalaikis pasiūlos „šokas“ pasižymi tuo, kad pakilus kainoms jos vėliau nebesumažėja. Ilgai trunkančius pasiūlos šokus gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, žaliavų ir energijos kainų kilimas.

Pasiūlos „šokai“ gali ir teigiamai veikti ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos. Palankaus pasiūlos „šoko“ pavyzdys yra naftos kainų kritimas 9-ame dešimtmetyje. Jis panaikino dalį anksčiau padarytos žalos.

Kaštų infliacijos šaltiniu gali būti laikomi ir infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs tuomet, kai infliacija jau įsitvirtina. Skiriamos adaptuotų ir racionaliųjų lūkesčių teorijos.

Adaptuotų lūkesčių teorija teigia, kad subjektai prognozuoja būsimą infliacijos lygį remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Tada infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Tarkim, jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai žmonės tikėsi, kad ateityje jos kils taip pat sparčiai. Būsimo laikotarpio numatomas infliacijos tempas lygus dabartiniam faktiškam infliacijos lygiui. Šios teorijos privalumas tai, kad nesistengiama nuspėti, o prisitaikoma prie ankstesnių infliacijos tempų. Tačiau kai infliacijos tempai labai dideli, tai ji yra nepastovi. Todėl padidėja netikrumas formuojant ateities lūkesčius.Racionalių lūkesčių teorija pagrįsta tuo, kad ūkio subjektai analizuoja ne tik praeitį, bet ir ateitį. Jie stebi dabartinę valstybės politiką ir stengiasi nuspėti kokia ji bus ateityje.

Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas – labiausiai kintantis kaštų elementas. Todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, staigų spontanišką darbo užmokesčio pakilimą gali išprovokuoti streikai, ypač bendrieji konfliktai tarp darbuotojų ir darbdavių, profsąjungų ir vyriausybės.4. Infliacijos mažinimo būdaiInfliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės intensyvumo, bet ir kitų šalies ekonominių ir politinių sąlygų.

Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika, kurios svarbiausias tikslas – mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis bei stengiantis jas pašalinti. Be to ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacjos padarinius.

Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:• pajamų indeksavimas;• infliacijos kotrolė;

• antiinfliacinė politika.4.1. Pajamų indeksavimasPajamų indeksavimas – tai pajamų didinimas proporcingai infliacjos lygiui. Tada indeksuojamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos ir t.t. Tai savotiškas pajamų apdraudimas, kurio tikslas prisitaikyti prie infliacijos ir kompensuoti žalą, kurią patiria dėl infliacijos dauguma žmonių. Pajamų indeksavimas dažniausiai būna dalinis. Visiškas indeksavimas neigiamus infliacijos padarinius apskritai sunaikintų.

Indeksavimo idėja apskritai yra patraukli. Tačiau jos poveikis infliacijai yra prieštaringas. Pirmiausia, indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje nepadidinus gamybos. Be to, indeksuojant pajamas gali susiformuoti spiralinė infliacija, paspartėti jos tempai. Antra, kai kurie ekonomistai yra išsakę nuomonę, kad indeksavimas gali pristabdyti infliaciją. Taip yra tuo atveju, kai infliaciją sukelia perteklinė paklausa. Indeksuojant pajamas bendroji paklausa didėja dar labiau, o kainos pakyla. Dėl to anksčiau ar vėliau pakils ir gamybos kaštai, sumažės bendroji pasiūla ir kainų lygis. Be to, kai darbo užmokestis, palūkanos ir t.t. siejami su infliacijos tempu, sudarant ilgalaikes sutartis, jų pokyčiai tampa sinchroniški. Tai reiškia, kad darbo užmokesčio palūkanų ir visų kitų nominaliųjų pajamų kilimo tempai suderinami su infliacijos tempu. Tai pristabdo bendrosios paklausos kylimą. Vadinasi jei indeksacija yra visuotinė ir ilgai trunkanti, infliacijos tempai gali sulėtėti. Indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali, jo paskirtis yra kita.

4.2 Infliacijos kontrolė

Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis.

Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai:

• Nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos.• Visiškai sustabdomas jų kilimas.

Ir darbo užmokesčio bei kainų “įšaldymas”, ir jų kilimo tempų reguliavimas yra tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai. Tai gali būti pateisinama motyvuojant tuo, kad infliacija dažnai susiformuoja kaip inercinis procesas, o tokį procesą galima sustabdyti tik išorinio poveikio priemonėmis.

Infliacijos kontrolės politika vertinama prieštaringai. Daugelio šalių praktika parodė, kad tai sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį. Kadangi kainų ir darbo užmokesčio kontrolė dažniausiai yra laikina, tai pasibaigus reguliavimo laikui ekonomika “atsiima” ką praradusi – infliacijos tempai gerokai paspartėja.

Jeigu darbo užmokestis ir kainos dažniausiai būtų kontroliuojami ilgą laiką, tai prieštarautų pačiai rinkos ekonomikos esmei ir sukeltų neigiamų padarinių.

Kainų ir darbo užmokesčio kontrolė sukelia dar vieną praktinę problemą. Ši kontrolė turėtų būti tik antiinfliacinės vyriausybės politikos papildymas, tačiau praktiškai kartais ji užima tos politikos vietą.

Infliacijos kontrolė susijusi su būtinybe pastoviai būti pasiruošusiems spręsti ekonominę dilemą: infliacijos augimas ar nedarbo augimas. Infliacijos kontrolė kasmet reikalauja vis daugiau atleidimų iš darbo, todėl nedarbo lygis kyla.

Darbo užmokesčio ir kainų kontrolė nėra pakankamai efektyvios ir gali būti vertinamos tik kaip išorinės priemonės.4.3 Antiinfliacinė politika

Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis). Infliacijos stabdymo priemones sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: strategines ir taktines. Pirmosios apima ilgo laikotarpio nuostatas ir jų realizavimo būdus, antrosios – trumpalaikės. Antiinfliacinėje strategijoej svarbų vaidmenį vaidina infliacijos lūkesčių slopinimas. Tai reiškia, kad siekiama išvaduoti tautos ūkio dalyvius nuo nuolatinės prekių kainų kilimo ir santaupų nuvertėjimo baimės. Lūkesčius reikia slopinti anksčiau, negu infliacija tampa kontroliuojama. Tai įmanoma laikantis dviejų sąlygų:

…• rinkos sistemos striprinimas. Kuo rinkoje bus daugiau ir geros kokybės prekių, tuo sparčiau keisis ir žmonių psichologija, o kartu ir infliacijos motyvai jų elgsenoje. Kol eilinis vartotojas neįsitikins, kad kainų svyravymai vyksta normalios rinkos ribose, tol išliks jo polinkis didinti einamąją paklausą, skatinančią kainų kilimą;

• vyriausybė, kuri nuosekliai laikosi antiinfliacinio kurso ir kuria pasitiki dauguma monių. Pasitikima ne gera, bet stipria vyriausybe, pasiryžusia pažaboti infliaciją ir galinčia tai padaryti praktiškai.

Dėl rinkos sistemos stiprinimo pastaruoju metu populiari tapo idėja valstybės lėšomis remti tas įmones, kuriose kainos ir darbo užmokestis auga lėtai. Tokiu būdu, naudojamas ne makro, bet mikroekonominis stimuliavimas. Šios politikos pranašumas – nesėkmės atveju silpniau jaučiami visos ekonomikos mastu jos neigiami padariniai.

Antiinfliacinėje strategijoje svarbus vaidmuo tiap pat tenka ilgalaikei monetarinei politikai. Jos ypatybė – greižti kasmetinio pinigų kiekio augimo apribojimai. Šiuos apribojimus lemia ilgo laikotarpio nacionalinio produkto ir infliacijos tempai. taip elgdamasi vyriausybė aprūpina ekonomiką minimaliai būtinu pinigų kiekiu, reikalingu progresuojančiai ūkio raidai. Tačiau patyrimas rodo, kad įgyvendinti antiinfliacinę monetarinę politiką labai sudėtinga.

Dar vienas antiinfliacinės strategijos elementas – biudžeto deficito mažinimas. Šio tikslo galima siekti dviem būdais: didinant valstybės pajams ir mažinant išlaidas. Pranašesnis yra antras būdas. Taip yra, dėl to, kad mokesčių didinimas geriausiu atveju gali duoti tik trumpalaikius rezultatus. Per ilgą laikotarpį ši politika lėtina ekonomikos augimo tempus, ko pasekoje mažėja įplaukos į valstybės biudžetą. Ši aplinkybė sąlygoja šiuolaikinės mokesčių politikos evoliucionavimą mokesčių normų mažinimo kryptimi.

Trumpalaikiais antiinfliacinės politikos metodais daugiausia siekiama laikinai sumažinti infliacijos sukletą įtampą. Šie metodai duoda rezultatų tik tada, kai padeda didinti pasiūlą be atitinkamo paklausos išaugimo arba sumažinti einamąją paklausą, nesumažinę einamosios pasiūlos.5. Infliacijos pasekmėsInfliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Tokį požūrį išpopuliarino A. Okunas, apibrėždamas “skurdo indeksą” kaip infliacijos ir nedarbo lygių sumą. M. Fridmanas infliaciją apibūdino maždaug taip: infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę.

Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Pavyzdžiui, JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė.

Egzistuojant infliacijai aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasėkmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos. Vadinasi, infliacijos pasekmės taip pat ir su ja susiję nuostoliai nėra tokie aiškūs ir neginčytini kaip nuostoliai dėl nedarbo.

Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta.

Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3 proc. į metus) yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis – tai vidutiniai metiniai jos tempai – nuo 1,1 iki 4,7 procentų. Tai reiškia, kad viršijus šį infliacijos lygį ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Be to didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis ekonomikos kylimui. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas yra 25-49 procentai. Tai reiškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas.

Nagrinėjant infliacijos pasekmes svarbu išskirti numatytą ir netikėtą infliaciją. Numatyta infliacija – tai tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės mažiau ar daugiau būna pasirengę.

Kai infliacijos tikimasi, finansų rinka prisitaiko. Įvedamos palūkanų normos pataisos. Jų tikslas – įvertinti realiąją palūkanų normą. Realioji palūkanų norma gali būti numatyta re ir faktiška r. Numatyta realioji palūkanų norma – ta, kurios tikimasi. Tai skirtumas tarp nominaliosios palūkanų normos i ir numatytų infliacijos tempų pe, t.y.

re = i – p (5.1)taigi: i = re + pe (5.2)

5.2 lygybė vadinama I. Fišerio lygtimi, garsaus amerikiečių ekonomisto Irvingo Fišerio (Fisher, Irwing, 1867-1947) garbei. Lygtis parodo ryšį tarp numatytų infliacijos tempų, tikėtinos realiosios palūkanų normos ir nominaliosios palūkanų normos. I. Fišerio nustatyta, kad numatytai infliacijai padidėjus 1 proc., nominali palūkanų norma padidėja taip pat padidėja 1 pocentu. Tai vadinama I. Fišerio poveikiu. Manoma, kad praktiškai šis poveikis galioja ne visada. Dažnai nominalioji palūkanų norma infliacijos visiškai nekompensuoja.

Faktiška realioji palūkanų norma – nominalioji palūkanų norma, atmetus faktišką infliacijos lygį p. Pasak I. Fišerio tikėtinos realiosios palūkanų normos infliacijos lygis neveikia, ją lemia kiti veiksniai. Pinigų apyvartos greičio ir realiosios gamybos apimties kitimo tempai yra gana pastovūs, smarkiai nesvyruoja. Taigi, nominaliosios palūkanų normos lygis priklauso nuo pinigų kiekio pokyčių. Tai reiškia, kad pinigų pasiūlai padidėjus 1 proc., nominalioji palūkanų norma taip pat pakyla 1 proc. Taigi sparčiai augant pinigų pasiūlai kyla ne tik infliacijos tempai, bet ir nominalioji palūkanų norma.

Tuo atveju, kai infliacija numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, nuostolių niekas neturėtų patirti. Tačiau, kaip bebūtų gaila, taip nėra. Kad infliacija nesukeltų neigiamų padarinių, būtinos kelios sąl…ygos. Svarbiausios jų yra šios:

• tikslios būsimos infliacijos prognozės;• kiekvienas infliacijos padidėjimas 1 proc. turi padidinti nominaliųjų palūkanų normą taip pat 1 proc.;• apmokestinamos turi būti tik realiosios pajamos;• už pinigų laikymą visi turi gauti nemažesnę nei rinkos palūkanų normą ir kt.

Tačiau tikrovėje šios sąlygos dažnai pažeidžiamos. Todėl net ir numatyta infliacija susijusi su tam tikrais kaštais.

Kylant kainoms, pinigai negali deramai atlikti vertės mato funkcijos. Pinigai – tai liniuotė, kuria matuojame ekonomines operacijas. O dėl infliacijos tos liniuotės ilgis keičiasi. Tai sukelia daugybę nepatogumų: sunkiau palyginti absoliutinę ir santykinę prekės kainą (išmastuotą kitomis prekėmis), sunkiau pasirinkti prekių rinkinį.

Infliacija sukelia kaštus, susijusius su pinigų operacijomis. Dėl numatomos infliacijos padidėja palūkanų norma ir alternatyvieji pinigų laikymo kaštai. Todėl žmonės sumažina savo pinigų likučius ir daugiau jų laiko bankuose. Tada dažniau einama į bankus, o išėmus pinigus skubama pirkti prekių, nes kyla kainos. Kadangi gaištame daugiau laiko nešant pinigus į bankus ir juos atsiimant šie kaštai vadinami “batų plėšymu” ir įgavo sutrumpintą “nunešiotų batų kaštų” pavadinimą. Kylant infliacijos tempams tie kaštai didėja, nes pas gyventojus gausėja pinigų.

Kylant kainoms reikia keisti etiketes, perspausdinti iškabas, katalogus ir t.t. Dideli kaštai susidaro kai keičiamos kainos už naudojimąsi telefono automatais prekiavimo automatais ir t.t. Šių kaštų grupė vadinama “meniu kaštais”. Tai pardavėjų išlaidos susijusios su kainų kilimu.

Infliacija sukelia nuostolių, susijusių su tuo, kad infliacija – tai mokestis, kuriam nebuvo pritarta ir kuris nėra įteisintas įstatymais.

Infliacija veikia mokesčių sistemą, pavyzdžiui, pajamų mokesčio normas. Kylant nominalioms pajamoms, žmonės patenka į didesnes pajamas gaunančių asmenų grupę, kur mokesčių norma didesnė. Dėl to prarandama dalis grynųjų pajamų. Panašiai atsitinka ir su palūkanų apmokestinimu: dėl infliacijos nominali palūkanų norma didėja, todėl ir mokesčiai didėja, net jei realioji palūkanų norma nekinta.

Infliacija gali ir sumažinti realiąją mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko. Daugelyje šalių nėra mechanizmo realiam mokesčių dydžiui palaikyti per šį laikotarpį. Todėl kylant infliacijos tempams sumažėja mokesčių našta, taip pat ir mokesčių įplaukos. Gali susidaryti užburtas ratas: didėjant biudžeto deficitui kyla infliacijos lygis, o tai savo ruožtu, mažina mokesčių įplaukas; mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau didina biudžeto deficitą ir t.t. Tai vadinama Oliverio – Tanzi poveikiu.

Infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklosčiusias amortizacinių atskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai. Firmoms dažnai leidžiama iš savo apmokestinamųjų pajamų išskaičiuoti tam tikras amortizacijos sumas. Jei amortizacinių atskaitymų pagrindas yra pradinė o ne atstatomoji vertė, tai realioij amortizacijos suma gali būti infliacijos nuvertinta. Dėl to gali pakilti firmų mokesčių našta, gali sumažėti investicijų stimulai.

Netikėta infliacija reiškia, kad faktiškas infliacijos tempas skiriasi nuo numatyto, dažniausiai jį viršydamas.

Kai infliacijos tempai dideli, jų lygis dažnai smarkiai svyruoja. Kai infliacijos pokyčiai dažni ir ryškūs, tuomet sunku prognozuoti infliaciją net ir artimiausiam laikotarpiui. Ši problema aktuali ne tik besivystančioms šalims, kurioms būdingi aukšti infliacijos tempai, bet ir daugumai industrinių šalių. Pradedant 8-u dešimtmečiu jose ypač pastebimi didesni infliacijos lygio svyravimai. Infliacijos tempų nepastovumas didėja o jos numatymo galimybės mažėja.

Netikėtos infliacijos pasėkmės yra dar skausmingesnės negu numatytos infliacijos padariniai. Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įva…irių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Galima tvirtinti, kad šioje situacijoje infliacija vienus “apmokestina” o kitiems teikia “subsidijas”, t.y. iš vienų atima, o kitiems prideda.

Svarbiausios turto ir pajamų perskirstymo kryptys yra šios:

• Dėl netikėtos infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintojų ir skolininkų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus ir pralaimi tie, kurie juos skolina: skolinti neapsimoka, nes gaunamos palūkanos nuvertėjusiais pinigais. Ši problema iš esmės nekiltų jei infliacijos tempai būtų tiksliai įtraukiami į nominalią palūkanų normą. Tačiau netikėtos infliacijos atveju tai neįmanoma.

• Iš netikėtos infliacijos visada pasipelno turto savininkai: jo kainos kyla. Visada pralaimi tie, kas gyvena iš darbo pajamų. Ypač skaudžiai infliacija “baudžia” žmones, kurie gauna fiksuotas pajamas – pensininkus, stipendininkus ir t.t.

• Namų ūkių sektoriuje dėl netikėtos infliacijos poveikio pastebima turto perskirstymo iš vyresnių jauniesiems tendencija. Mat dauguma žmonių pradeda gyvenimą beveik neturėdami santaupų arba turėdami jų mažai. Jos laipsniškai kaupiamos senatvei, bet dėl infliacijos gali smarkiai nuvertėti. Todėl nuo netikėtos infliacijos labiausiai nukenčia pensininkai arba apskritai vyresnio amžiaus žmonės. Tuo tarpu jauni žmonės daugiausia yra skolininkai.

Netikėta infliacija susijusi ne tik su perskirstymo poveikiu. Esama ir kitų neigiamų jos pasekmių:

• Dėl netikėtos infliacijos krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis. Didesnė, negu tikėtasi, infliacija sukelia didelius darbo užmokesčio svyravimus laiko atžvilgiu. Tik padidinus nominalųjį darbo užmokestį realusis darbo užmokestis yra aukštas. Vėliau kainų lygiui toliau kylant nominalusis darbo užmokestis lieka nepakitęs, todėl iki kito peržiūrėjimo momėnto realusis darbo užmokestis mažėja.

• Dėl netikėtos infliacijos pokyčių, namų ūkiai ir firmos gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu.

Infliacija, kaip ir nedarbas atneša ekonominių ir socialinių nuostolių. Ne visada šie nuostoliai yra tokie akivaizdūs kaip nedarbo atveju, bet tai nereiškia, jog jų galima nepaisyti. Jei infliacijos metu padidėja kainos, tai reiškia, jog sumažėja pinigų perkamoji galia ir krinta realusis darbo užmokestis. Dėl to blogėja žmonių gyvenimo lygis.

IŠVADOS

Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį ir tapo įprastu reiškiniu. Tai viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų.

Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė, pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabar vykstanti infliacija yra pasaulinio mąsto, tačiau šios problemos aktualumas įvairiose šalyse toli gražu nėra vienodas.

Infliacijos priežasčių nustatymas – labai sudėtinga ir diskutuotina problema. Galima drąsiai teigti, kad infliacija yra visos ekonomikos funcionavimo atspindys. Infliaciją gali sukelti vyriausybės, didindamos pinigų pasiūlą. Pasiūlos infliacija gali kilti dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų „šokais“, kurie gali būti ne tik žalingi, bet ir naudingi, t.y. teigiamai veikti ekonomiką. Žalingi pasiūlos „šokai“ didina infliacijos lygį, nes tuo metu kyla kainos, tuo tarpu naudingi – ją mažina, nes sukelia kainų kritimą.

Didėjant bendrajai paklausai ilguoju laikotarpiu infliacija spartėja, bet nemažėja nedarbas. Vis dėlto racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų.

Infliacijai apibūdinti tinkamiausias rodiklis yra BNP kainų indeksas. Infliacija, kaip ir nedarbas atneša ekonominių ir socialinių nuostolių. Ne visada šie nuostoliai yra tokie akivaizdūs kaip nedarbo atveju, bet tai nereiškia, jog jų galima nepaisyti.

Jei infliacijos metu padidėja kainos, tai reiškia, jog sumažėja p…inigų perkamoji galia ir krinta realusis darbo užmokestis. Dėl to blogėja žmonių gyvenimo lygis. Infliacija yra stiprus pajamų bei turto perskirstymo veiksnys. Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų.

Indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali, jo paskirtis yra kita. nfliacijos kontrolės politika vertinama prieštaringai. Daugelio šalių praktika parodė, kad tai sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį. Kadangi kainų ir darbo užmokesčio kontrolė dažniausiai yra laikina, tai pasibaigus reguliavimo laikui ekonomika “atsiima” ką praradusi – infliacijos tempai gerokai paspartėja. Egzistuojant infliacijai aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasėkmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos.

Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3 proc. į metus) yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas.

Taigi, sparčiai augant pinigų pasiūlai kyla ne tik infliacijos tempai, bet ir nominalioji palūkanų norma.Literatūros sąrašas1. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika.- Kaunas: Litteral Universitatis, 1994.2. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas, Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 1997.3. Mayer T., Duesenberry J. S., Aliber R. Z. Pinigai, bankai ir ekonomika.- Vilnius: Alma Littera, 1995.4. Isachsen A. J., Hamilton C. Ekonomikos pagrindas: perėjimas nuo plano prie rinkos.- Vilnius: Alma Littera, 1992.5. A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas: Smaltija, 1999.