TURINYSĮVADAS 21. INFLIACIJA TEORIJOJE 31.1. Infliacijos formos 31.2 Infliacija pagal reiškimosi būdą 31.3 Infliacija pagal mąstą 42. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS 53. INFLIACIJOS SKAIČIAVIMAS 84. ANTIINFLIACINĖS PRIEMONĖS 104.1 Monetarinės politikos trūkumai 114.2 “Pajamų politika” – prieš visuminės pasiūlos didėjimą 124.3 Pajamų indeksavimas 134.4 Struktūrinė infliacija 145. INFLIACIJA LIETUVOJE 15IŠVADOS 19PRIEDAI 20ĮVADASInfliacija – ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose, nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius.Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso išdava.. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O tai, yra kitų priežasčių pasekmė. Kiekviena problema iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių problemų, sukeliančių galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.Dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms institucijoms. Tai ypač tinka centralizuotai (planinei) ekonomikai, kur vyriausybės įtaka kainoms, darbo užmokesčiui, kreditinei sistemai, investicijoms ir kitiems ekonominiams procesams yra nepalyginamai stipresnė nei laisvos rinkos šalyse. Būtent vyriausybė vykdo ekonominę politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant vyriausybės pečių.Kalbant apie skirtingų infliacijos duomenų skelbimą, reikia pabrėžti, kad egzistuoja ne viena infliacijos apskaičiavimo metodika, tačiau turi įtakos ir tas faktas, kad vyriausybei yra naudinga nuslėpti tikrąją padėtį. Susiduriama ir su šešėlinėje ekonomikoje esančia infliacija, kuri, beje, yra didesnė nei apskaičiuotoji oficialiai veiklai.Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką.1. INFLIACIJA TEORIJOJE1.1. Infliacijos formosInfliacija yra laikomas piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis ilgalaikiu prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija nėra tam tikrų prekių, paslaugų arba jų grupių kainų didėjimas. Gamybos technologijų pažanga, bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kristi, tiek kilti. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tačiau kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios, arba net sumažėti. Infliacija išreiškiama procentais. Be to, dalis ekonomistų pabrėžia, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendro kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis jo kilimas.Infliacijos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės ji susiformavo XIX amžiaus antroje pusėje. Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse ar regionuose.Infliacija sukelia daug neigiamų pasekmių, todėl yra intensyviai tyrinėjama. Ją galima suskirstyti įvairiais požiūriais t.y. pagal vietą, pagal pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mąstą ir t.t. Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė (pasireiškianti atskirose šalyse) ir pasaulinė (apimanti visas šalis arba šalių grupes).1.2 Infliacija pagal reiškimosi būdąPagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira – pasireiškia kainų kilimu ir “matoma” išorėje.Paslėptąją infliaciją turime tada – kai kainos laisvoje rinkoje viršija centralizuotai nustatytas kainas. Tokioje situacijoje žmonės turi daugiau grynųjų pinigų ir mažiau prekių negu jie norėtų turėti. Yra 6 pagrindiniai būdai paslėptajai infliacijai išvengti:• Leisti didinti prekių kainas valstybinėse parduotuvėse iki tokio lygio, kad išnyktų eilės, o prekės būtų išpirktos.• Jei reikia atlikti pinigų reformą.• Vartojamų prekių gamybą didinti kapitalinių įdėjimų ir karinės technikos sąskaita.• Daugiau importuoti vartojamų prekių,parduodant dalį valstybės aukso atsargų.• Leisti valstybinėse parduotuvėse tam tikras prekes parduoti sutartinėmis kainomis, t.y pagal neoficialios (juodosios) rinkos kainas.
• Parduoti valstybinę žemę, įmones, namus ir butus privatiems asmenims.1.3 Infliacija pagal mąstąPagal mąstą infliacija skirstoma į 3 rūšis:• Šliaužiančioji infliacija• Šuoliuojanti infliacija,• Hiperinfliacija. Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja infliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliu ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas. Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė infliacijaŠliaužianti infliacija –tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų taupyti, investuoti. Jau pats pavadinimas sako, kad tai nesparti infliacija, jos tempas sudaro maždaug 3-7 procentus per metus, o dabartiniu momentu 1-3 procentus. Tokia nedidelė infliacija gali atrodyti nelabai reikšminga, bet taip nėra, pavyzdžiui: esant 3-jų procentų infliacijos tempui per 24 metus litas praranda pusę savo vertės, o esant 4–ių procentų tempui – vos po 4 metų lito perkamoji galia pasidaro lygi 83 centams. Vadinasi svarbus ir šios rūšies infliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai). Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Ūkinės sutartys sudaromos įvertinus infliacijos lygį, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai. Jos kilimo tempas per metus sudaro maždaug 25-30 procentus.Hiperinfliacija – tai infliacija, kai bendras kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, kyla ūkio suirutė. Hiperinfliacijos yra dar didesnis kilimo tempas. Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė infliacija.Tokia sparti infliacija nėra dažnas reiškinys, per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus pabaigos yra žinoma tik 15 jos atvejų. Tačiau pastaraisiais metais ji padažnėjo, pavyzdžiui: devinto dešimtmečio antroje pusėje pastebėti net 7 hiperinfliacijos atvejai. Ji stipriai buvo pasireiškusi po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje. 1989 metais hiperinfliacija ištiko ir Lenkiją. Čia kainos per metus padidėjo 1800 procentų. Lietuvoje nuo 1990metų iki 1992m. liepos mėn. Vartojamų prekių ir paslaugų kainos išaugo maždaug 2200 procentų. Hiperinfliacija atsiranda valstybėse turinčiose ypač sunkių ekonominių problemų, tai būtų – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas.Daugelis žmonių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano, kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs į šuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokia neišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypač retai, tačiau šuoliuojanti infliacija nėra reta. Ji pasireiškia net pažangos ekonomikos šalyse, kai užsitęsia nedarbas.2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYSVienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Tačiau šiandieninėje ekonomikoje į visuminės paklausos sumažėjimą (ir nedarbo išaugimo grėsmę) iškart yra atsakoma monetarinės politikos priemonėmis (paprastai padidinama pinigų pasiūla), padidinančiomis visuminę paklausą. Taigi visuminės paklausos skatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį, bet dar labiau padidina kainų lygį.Be to, pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma, mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Smulkesnės firmos jau bus priverstos pakelti darbo užmokestį samdomiems darbininkams. Į darbo užmokesčio – kainų spiralę gali įsikišti ir centrinis bankas, reaguodamas į nedarbo padidėjimą. Monetarinės politikos priemonių pagalba jis gali padidinti visuminę paklausą, o profsąjungos dėl to gali išsikovoti darbo užmokesčio padidinimą, kas reiškia didesnius kaštus ir sukelia visuminės pasiūlos sumažėjimą. To rezultate pakyla kainų lygis ir sumažėja nacionalinio produkto gamybos apimtis. Vengdamas gamybos smukimo ir nedarbo augimo , centrinis bankas vėl gali skatinti visuminę paklausą. Viso to pasekmė bus svyruojanti gamybos apimtis ir vis augantis kainų lygis. Šis procesas gali tęstis tol, kol profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darbo užmokesčio padidinimo, o centrinis bankas vis derins savo monetarines paklausos skatinimo priemones prie nedarbo augimo.Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje.Kai pinigų sistemos ryšys su auksu nutraukiamas, valdžiai atsiranda galimybė dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui: taupant išteklius, siekiant padengti valstybės išlaidas ir t.t. priversti savo centrinį banką spausdinti dar daugiau banknotų. Kurį laiką (2-3 metus) tai padidina valdžios populiarumą , tačiau tai tik laikinai, nes nuolatinis kainų kilimas ilgą laiką neįsivaizduojamas be smarkiai didėjančios pinigų pasiūlos.Devinto dešimtmečio antroje pusėje Sovietų Sąjungoje ir kt. Centrinės ir Rytų Europos šalyse vyko panašūs procesai. Didėjančios valstybės išlaidos, kurių jau neįmanoma padengti didesnėmis valstybės įplaukomis buvo padengiamos spausdinamais naujais banknotais. Bendroji produkcija augo, bet kai visi ištekliai buvo išnaudoti santykiškai spartesnė pinigų pasiūla pradėjo skatinti kainų augimą t.y.- infliaciją. Kitaip tariant pinigų šalyje padaugėja daugiau, negu reikia šalies ūkio gyvenimui.Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu, visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan.Šiuo atveju visuminė paklausa gali padidėti dėl dviejų priežasčių: autonominio (nepriklausančio nuo pajamų) išlaidų didėjimo ir pinigų pasiūlos padidėjimo. Fiziškai tai yra įmanoma tiktai trumpą laiką, nes darbo jėgos pasiūla yra ribota. Todėl dėl paklausos padidėjęs kainų lygis tuoj pat paskui save patrauks darbo užmokestį ir kitų gamybos veiksnių kaštus. Tai neleis sumažėti gamybos apimčiai, tačiau padidins kainų lygį, kas, savo ruožtu, sukels kaštų didėjimą, o tai dar padidins kainų lygį ir sumažins gamybos apimtį ir t.t. Šis ciklas gali tęstis be galo. Tokiu būdu nuo vienkartinių kainų lygio pakilimų yra pereinama prie pasikartojančios ilgalaikės infliacijos. Ilgai trunkantis kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinys …nei vienkartiniai kainų lygio pakilimai dėl visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčių. Tačiau nepertraukiama infliacija taip pat yra visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčių rezultatas. Pagrindinės ilgalaikės infliacijos priežastys yra trys:• visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą,• infliacijos laukimas,• visuminės pasiūlos veiksniai. Tačiau reikia pažymėti, kad infliaciją sąlygojanti papildoma paklausa turi susidaryti autonomiškai, t.y. visuminės išlaidos turi padidėti ne dėl pajamų padidėjimo, o dėl kitų veiksnių. Tokiais veiksniais gali būti: vartotojų gerovė (pvz., vartotojų turimų finansinių aktyvų ir nekilnojamojo turto vertės padidėjimas ne dėl kainų lygio pokyčio skatina juos mažiau taupyti ir daugiau skirti einamajam vartojimui); vartotojų lūkesčiai (su viltimi žiūrintys į ateitį žmonės jau dabar ima daugiau leisti pinigų); vartotojų įsiskolinimai (įsiskolinimų nebuvimas nereikalauja taupymo, todėl daugiau lėšų galima skirti einamajam vartojimui); mokesčiai (jų sumažinimas reiškia disponuojamų pajamų, taigi ir išlaidų padidėjimą); palūkanų norma (jos sumažėjimas ne dėl kainų lygio skatina investicijas, o investicijos yra visuminių išlaidų elementas); laukiamas pelnas (viltis iš investicijų gauti pelną skatina investicijas); valstybės išlaidos įvairioms naujoms programoms (t.y. papildomos, naujos išlaidos); užsienio valstybių nacionalinės pajamos (jų didėjimas gali padidinti mūsų eksportą, kuris reiškia didesnę paklausą mūsų prekėms); valiutų kursas (jo pokytis gali padidinti arba sumažinti eksportą, ir jei eksportas padidėja, tai padidėja ir visuminė paklausa) ir kt. Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio nustatymu. Tarkim, laukiamas sekančių metų infliacijos lygis yra 10%. Profsąjungos, sudarydamos naujas kolektyvines darbo sutartis, stengsis pasiekti ne mažesnio kaip 10% darbo užmokesčio pakėlimo. Tokiu būdu bus stengiamasi išlaikyti realų darbo užmokestį nepakitusį. Darbdaviai neturės pagrindo nesutikti su darbo užmokesčio didinimu, nes ateityje tikėsis pakelti savo gaminių kainas tais pačiais laukiamais 10%. Tuomet būsimoji infliacija tampa įvertinta, ir tik visai nenumatyti pokyčiai gali pakeisti infliacijos lygį. Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation). Tarkim, kad, padidėjus darbininkų našumui, profsąjungos savo rinkos galios pagalba sugeba išsikovoti darbo užmokesčio pakėlimą. Dėl to padidėja gamybos kaštai Tai sąlygoja kainų lygio pakilimą.. Jei vyriausybė sugalvotų padidinti užimtumą stimuliuodama visuminę paklausą, tai kainų lygis dar daugiau ir sąlygotų profsąjungų išsikovotą darbo užmokesčio kilimą, todėl padidintas užimtumas neilgai išsilaikytų. Ekonomikoje prasidėtų nuosmukis: padidėtų nedarbas, infliacija, sumažėtų nacionalinio produkto gamybos apimtis, dalis firmų greičiausiai žlugtų. Tačiau padidėjęs nedarbas neleis didinti darbo užmokesčio. Be to, kadangi yra nagrinėjamas ilgas laikotarpis, tai darbo užmokestis galėtų būti netgi sumažintas. Pagrindiniai visuminės pasiūlos veiksniai yra identifikuojami kaip nominalaus darbo užmokesčio augimas ir žaliavų bei energijos kainų augimas, nors prie jų galima būtų prijungti našumą ir įvairias teisines normas (mokesčius, subsidijas, valstybinį reguliavimą ir pan.)….3. INFLIACIJOS SKAIČIAVIMASMetinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp ataskaitinio mėnesio ir praėjusių metų atitinkamo mėnesio.Vidutinė metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp dvylikos paskutinių mėnesių vidurkio ir atitinkamų ankstesnių dvylikos mėnesių vidurkio.Infliacijai apskaičiuoti gali būti naudojami du rodikliai: BNP defliatorius ir vartotojų kainų indeksas (VKI).BNP defliatorius yra rodiklis, parodantis infliacijos lygį analizuojamuoju laikotarpiu, t.y. nuo bazinių iki skaičiuojamųjų metų. Šis rodiklis apskaičiuojamas kaip duotų metų nominalaus BNP realaus BNP santykis, išreikštas indekso forma:BNP defl. = (nom. BNP / realus BNP) •100%Nominalus bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra tam tikrų metų gamybos apimties vertė, išreikšta tų metų (einamosiomis) kainomis, o realus BNP yra tų pačių metų gamybos apimties vertė, išreikšta pasirinktų metų bazinėmis kainomis. Vadinasi, BNP defliatorius parodo einamųjų metų produkcijos vieneto kainos pasikeitimą palyginti su baziniais metais.Praktikoje dažniau yra naudojamas vartotojų kainų indeksas. Vartojamųjų kainų indeksas- tai rodiklis , kuriuo įvertinama pragyvenimo lygio dinamika. Jis įvertina tam tikro fiksuoto skaičiaus būtiniausių prekių ir paslaugų vartotojo “krepšelio” vertinę išraišką atskirais laikotarpiais, pavyzdžiui, einamaisiais metais ir baziniais metais.Siekdamos valdyti procesą, vyriausybės tiria prekių ir paslaugų “krepšelio” kainas, kurios kaip manoma turi atspindėti vidutines žmogaus kiekvieno mėnesio išlaidas. VKI naudojamas koreguoti nustatytoms (fiksuotoms) pajamoms –pensijoms ir socialinio draudimo išmokoms. Kiekvienos šalies pragyvenimo išlaidos nustatomos, remiantis VKI.Lietuvoje infliacijai išmatuoti naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). VKI Lietuvoje skaičiuojamas nuo 1992 m. gegužės mėn. Tai yra pagrindinis infliacijos rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Vartotojų kainų indeksas neapima prekių ir paslaugų, skirtų gamybai, pelno gavimui, kapitalo formavimui.VKI yra pagrindinis instrumentas pensijoms, darbo užmokesčiui, pašalpoms indeksuoti kompensuojant kainų padidėjimą. Kartu jis yra ir priemonė baudoms, mokesčiams, žalos ir nuostolių atlyginimo tarifams indeksuoti. Jis naudojamas įvairiems rodikliams perskaičiuoti palyginamosiomis kainomis, analitiniams ir prognozavimo tikslams.Pagrindinis kainų informacijos šaltinis yra prekių ir paslaugų reprezentančių kainų ir tarifų registravimas atrinktose visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Kiekvienos prekės ar paslaugos kainų lygio pokytis daro skirtingą įtaką bendrajam VKI. Tai lemia išlaidų kiekvienai prekei ar paslaugai dalis bendroje gyventojų piniginių vartojimo išlaidų struktūroje. Skaičiuojant VKI vartojimo prekių ir paslaugų kainų santykiai atsveriami naudojant išlaidų prekėms ir paslaugoms lyginamuosius svorius bendrose namų ūkių vartojimo išlaidose. Namų ūkių biudžetų tyrimo apie pinigines gyventojų vartojimo išlaidas duomenys yra pagrindinis informacijos šaltinis svoriams rengti..VKI skaičiuoti yra atrinktos 456 vartojimo prekės ir paslaugos, sudarančios pastovų vartojimo krepšelį, t.y. įvertinami tų pačių prekių ir paslaugų kainų lygio pokyčiai. Kiekvieną mėnesį renkama informacija apie prekių ir paslaugų kainas 10 apskričių ir 9 rajonų centruose. Maisto produktų kainos tiriamos dar 9 kaimo vietovėse. Kainos registruojamos apie 2700 visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Indekso svoriai apskaičiuojami remiantis namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis. Vartojimo prekių ir paslaugų grupių lyginamieji svoriai yra pavaizduoti priede Nr. 1Lietuvoje pagrindinis infliacijos veiksnys šiemet bus didėjančios gamybos išlaidos, taip teigia banko analitikai, visų pirma dėl energetikos išteklių kainų didėjimo, išsilaikys aukštos ir naftos…, metalo, medienos kainos. Tai atsilieps vartotojų kainų indeksui. Kitas svarbus veiksnys – atlyginimai, kurių didėjimo tendencija neabejotinai išliks. Kaip tai paveiks vartotojų kainas, priklausys nuo konkurencijos sąlygų tam tikrose rinkose bei darbo jėgos našumo kilimo.Bendrasis indeksas skaičiuojamas kaip atskirų prekių ir paslaugų kainų santykių svertinis vidurkis. Kiekvienai tiriamosios nomenklatūros prekei ir paslaugai yra priskirtas procentinis dydis (svoris), rodantis, kurią dalį iš visų išlaidų vartotojai išleidžia šiai prekei ar paslaugai.Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad VKI skaičiavimui gali būti pasirenkamos įvairios bazės. Jei baze pasirinktas priešataskaitinis laikotarpis, tai ataskaitinio laikotarpio infliacijai sužinoti reikia iš VKI atimti 100 (kadangi bazinio laikotarpio VKI yra lygus 100). Tačiau jei baze pasirinktas senesnis laikotarpis, o norima sužinoti ataskaitinio laikotarpio infliaciją priešataskaitinio laikotarpio atžvilgiu, reikia iš ataskaitinio laikotarpio VKI atimti priešataskaitinio laikotarpio VKI.Taip pat reikia pastebėti, kad nors tiek BNP defliatorius, tiek VKI yra naudojami infliacijos skaičiavimui, šių rodiklių rezultatai nesutampa. Tai susiję su tuo, jog jie rodo skirtingų produktų rinkinių kainų pokyčius (VKI – fiksuoto prekių ir paslaugų krepšelio; BNP defl. – visų į BNP įtrauktų prekių ir paslaugų, o jos be to dar kasmet kinta).4. ANTIINFLIACINĖS PRIEMONĖSKovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa šalies vyriausybės ūkio politika. Antiinfliacinė politika visada buvo svarbi makroekonominio reguliavimo kryptis.Įvairios infliacijos teorijos rekomenduoja skirtingus kovos su infliacija metodus. Pasirinkimą lemia tų teorijų autoritetas ir vaidmuo. Pavyzdžiui: ilgalaikis kiekybinės pinigų teorijos viešpatavimas. Spartūs infliacijos tempai XIXa. ir pirmųjų XXa. dešimtmečių laikotarpiu atspindėjo kainų augimą padidinus popierinių pinigų kiekį apyvartoje. Todėl ir kiekybinės pinigų teorijos rekomenduojamos kovos su infliacija priemonės – pirmiausia popierinių pinigų kiekio apyvartoje mažinimas (tuo laikotarpiu buvo visai pakankamos ir sėkmingai taikomos).Viešpataujant keinsizmui, į pirmą vietą iškilo du antiinfliacinės politikos variantai:• defliacinė (paklausos ribojimo) politika;• “pajamų politika”.Defliacinė politika nukreipta prieš visuminės paklausos didėjimą. Ji apima įvairias priemones, skirtas mokiai paklausai mažinti: valstybės išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, restrikcinę monetarinę politiką. Restrikcinė monetarinė politika vykdoma mažinant pinigų pasiūlą ir taip sumažinant visumines išlaidas. Šią politiką vykdo centrinis bankas. Jis:1) parduoda vyriausybės vertybinius popierius (tuo siekiama sumažinti komercinių bankų perteklinius rezervus bei žmonių turimas lėšas);2) didina privalomųjų komercinių bankų rezervų normą (tai automatiškai sumažina komercinių bankų perteklinius rezervus ir mažina pinigų multiplikatoriaus dydį);3) didina palūkanų normą už savo teikiamas paskolas komerciniams bankams (tai taip pat mažina jų perteklinius rezervus ir neskatina skolintis, vadinasi, mažina apyvartines lėšas).Centrinis bankas gali reguliuoti pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, bet negali reguliuoti jų abiejų kartu. Keinsistai pirmenybę teikia palūkanų normos reguliavimui.Tuo tarpu monetaristai pirmenybę teikia pinigų kiekio apyvartoje reguliavimui. Jie teigia, kad pinigų politikos pokyčiai sukelia pokyčius komercinių bankų rezervuose, kas savo ruožtu sukelia pinigų pasiūlos pokyčius. Pinigų pasiūla veikia visuminę paklausą, taigi ir nominalųjį BNP. Keinsistų nuomone, vyriausybės vykdoma finansinė biudžeto pajamų bei išlaidų politika yra žymiai veiksmingesnė ekonomikos stabilizavimo priemonė nei monetaristų siūloma pinigų pasiūlos reguliavimo politika. O monetaristai menkina finansinę politiką kaip gamybinių išteklių perskirstymo ir ūkio stabilizavimo priemonę. Jų nuomone, vyriausybės finansinės politikos neefektyvumą sąlygoja investicijų išstūmimo efektas.4.1 Monetarinės politikos trūkumaiTačiau monetarinė politika taip pat nėra ideali. Praktiškai jos vienintelis privalumas yra nepriklausomumas nuo politinio spaudimo. Tuo tarpu trūkumų ji turi ne vieną:1) Monetarinės politikos priemonių rezultatai pasireiškia neiškart, o po tam tikro laiko, vadinamo laiko lago. Laiko lagu yra vadinamas laikotarpis, per kurį atitinkama valstybės politika pradeda duoti savo rezultatus. Toks uždelsimas atsiranda dėl informacijos surinkimui ir apdorojimui, sprendimų aptarimui, suderinimui, politiniam pritarimui bei pasirinkto sprendimo įgyvendinimui reikalingo laiko. Praktiškai laiko lagai yra pagrindiniai šios politikos priemonių efektyvumo “stabdžiai”. Jie veikia reguliuojant tiek vartojimo išlaidas, tiek investicijas. Laiko lagai pasireiškia vykdant ir fiskalinę politiką, todėl reikia derinti abi politikas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes;2) Šios politikos priemonių poveikis investicijoms ne visada toks stiprus kaip aprašoma teorijoje. Pvz., “sunkių” pinigų politika, skirta padidinti palūkanų normai, gali tik nežymiai paveikti investicijas, jei investicijų paklausos kreivė tuo pačiu metu dėl verslininkų optimizmo, technologinio progreso ar laukiamo palūkanų normos padidėjimo pasislenka į dešinę. Ir atvirkščiai: esant recesijai, verslininkų optimizmas sumažėja, ir investicijų paklausos kreivė pasislenka į kairę. Tokiu atveju “lengvų” pinigų politika yra neveiksminga;3) “Sunkių” pinigų politika verčia komercinius bankus sumažinti paskolas, ir dėl to sumažėja pinigų pasiūla. “Lengvų” pinigų politika suteikia galimybę bankams teikti paskolas, bet negarantuoja, kad jie teiks (pvz., bankai siekia padidinti likvidumą, todėl nedidina paskolų). Todėl pinigų pasiūla nepadidėja. Tokiu atveju “lengvų” pinigų politika ir vėl yra neveiksminga;4) Keinsistų nuomone, pinigų apyvartos greitis kinta priešinga nei pinigų pasiūla kryptimi, todėl panaikina pinigų pasiūlos pokyčių poveikį. Pagal juos, pinigų pasiūlos padidėjimas sumažina palūkanų normą, todėl žmonės laiko daugiau grynų pinigų, t.y. mažiau jų investuoja, todėl pinigai “pakeičia mažiau rankų” (kitaip tariant, pinigų apyvartos greitis sumažėja).4.2 “Pajamų politika” – prieš visuminės pasiūlos didėjimąAntroji keinsistų proteguojama antiinfliacinė politika yra “pajamų politika”. Pajamų politika yra vadinama politika, bandanti sumažinti infliaciją be nedarbo didinimo. Tai vyriausybės veiksmai, kuriais bandoma pažaboti infliaciją tiesioginiais veiksmais ar žodiniais įtikinėjimais, įstatymine kontrole ar kitais metodais.Pajamų politika nukreipta prieš visuminės pasiūlos didėjimą. Ji numato darbo užmokesčio ir kainų kontrolę visiškai sustabdant jų augimą (“įšaldant” juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą, t.y. nustatant ribas. Į pajamų politiką taip pat įeina manipuliavimas mokesčiais, pelnu.Praktika parodė, kad darbo užmokesčio ir kainų lygio “įšaldymas” sukelia tik trumpalaikį teigiamą efektą. Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomų darbininkų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei dar vyriausybė paleidžia veikti ekspansinės politikos priemones (padidina visuminę paklausą), kainų lygio stabilizavimas sukelia ir žymų nedarbo sumažėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika “atsigriebia” ką praradusi, t.y. infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, taigi, darbo užmokesčio ir kainų “įšaldymu” spręstos problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis. Darbo užmokesčio ir kainų lygio kilimo “įšaldymas” arba ribojimas yra daugiau politinė, o ne ekonominė priemonė.Darbo užmokesčio ir kainų kontrolė plačiai taikyta Skandinavijoje, Nyderlanduose, JAV, Anglijoje. Nors trumpame laikotarpyje ši politika gali būti efektyvi, tačiau ilgame ji žlunga, nes dėl žemesnių už pusiausvyros kainų atsiranda prekių deficitas, blogėja jų kokybė, atsiranda “juodoji rinka”. Taigi, ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė grasina laisvos rinkos mechanizmui.Kiek sėkmingesnė gali būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, kuri, vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku darbdavių ir profsąjungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Ši politika neblogai pasiteisino Nyderlanduose ir JAV, tačiau su laiku tapo neefektyvi.Dar viena pajamų politikos priemonė yra liasvos rinkos strategija. Ji buvo vykdoma daugelio ekonomistų, ypač konservatyvių pažiūrų. Šis būdas remiasi natūralia rinkos tvarka, apribojančia kainų ir darbo užmokesčio kilimą. Šios strategijos šalininkai remiasi rinkos jėgomis ir nori dar jas sustiprinti padidinant privatųjį sektorių (pagreitinant tam tikrų šakų dereguliaciją, privatizavimą, panaikinant konkurencijos apribojimus, uždraudžiant darbo sąjungų monopolijas ir t.t.).Mokesčiais paremta pajamų politika buvo pasiūlyta kaip būdas pajungti rinkos mechanizmą makroekonominių tikslų pasiekimui. Ši politika naudotų fiskalines priemones ir remtų antiinfliacines priemones apmokestindama tuos, kurių darbo užmokestis ir kainos labai greitai kyla, bei subsidijuodama tuos, kurių darbo užmokestis ir kainos kyla lėtai. Šiuo metu ši politika yra niekas daugiau, kaip tik idėja, nes ji nebuvo išbandyta.Prie pajamų politikos yra priskiriama ir pelno dalijimosi politika. Ši politika yra būdas skatinti firmas samdyti ir išlaikyti darbininkus ekonominio nuosmukio metu. Čia tinka pelno pasidalijimas. Jis sumažina ribinius darbininkų išlaikymo kaštus, todėl firmos turėtų palaikyti užimtumą net ir sunkiais laikais.4.3 Pajamų indeksavimasSavotiška antiinfliacinė priemonė yra pajamų indeksavimas. Ši priemonė skirta kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, gyvybės draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kitimu (t.y. vartojimo prekių kainų indeksu). Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamas daugelyje šalių (pirmiausia profsąjungų sutartyse su darbdaviais dėl darbo užmokesčio).Visų pirma, indeksavimas išsaugo realias gyventojų pajamas. Be to, jis pakerta vyriausybės entuziazmą vykdyti infliacinę politiką ir jos dėka gauti finansinę ir politinę naudą. Tačiau indeksavimas sukelia ir daug problemų (ypač buhalteriams).Indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jo paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti infliacijos sąlygojamą pajamų perskirstymą.Jau minėtomis keinsistinėmis priemonėmis grindžiama antiinfliacinė politika nedavė laukiamų rezultatų. Šuoliuojanti infliacija aštuntąjį mūsų amžiaus dešimtmetį išsilaikė ir periodiškai didėjo visose išsivysčiusiose šalyse.Sprendžiant infliacijos klausimus, iškyla infliacijos ir nedarbo konflikto problema. Infliacijos ir nedarbo sąveika pastato vyriausybę, norinčią pagerinti padėtį, į gana keblią padėtį: mažinant infliaciją didės nedarbas, o mažinant nedarbą didės infliacija. Ekonomikoje reiškiantis smukimui ir dideliam nedarbui, paprastai didinama pinigų masė apyvartoje, kuri stimuliuoja investicijas, ir mažinami mokesčiai, kas skatina vartotojų išlaidas. Be to, pati valstybė gali didinti savo išlaidas. Taip didinama visuminė paklausa ir įveikiamas nuosmukis bei nedarbas. Visuminės paklausos stimuliatoriai padidina gaminamos produkcijos mastą ir kainas. Tačiau šios priemonės turi pavojingą savybę skatinti infliaciją. Vyriausybei konstatavus, jog infliacija pasiekė neleistiną lygį ir kad ją reikia mažinti, naudojamos atitinkamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, bet jau ne skatinančios, o slopinančios paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja, infliacija sumažėja, tačiau nedarbas vėl išauga. Tuomet nusprendžiama, kad infliacija įveikta, ir pagrindinė problema yra nedarbas. Ir taip ciklas tęsiamas toliau.Su infliacija kovojama daugiausia monetaristų ir struktūralistų priemonėmis.4.4 Struktūrinė infliacijaStruktūrinės infliacijos teorija susiformavo Lotynų Amerikos regione. Ši teorija infliaciją vertina kaip dinamišką procesą, kurį sukelia disproporcijos tarp ūkio šakų ir sektorių, nesklandumai pasiūlos – paklausos santykiuose, mažas gamybos veiksnių mobilumas, nelanksti kainų politika. Į struktūrinės infliacijos mechanizmą greta vidinių veiksnių paprastai įtraukiami ir išoriniai ekonominiai aspektai, pvz., dažna nacionalinės valiutos devalvacija, pajamų iš eksporto svyravimai, tvirtos valiutos deficitas, staigus importo išaugimas ir pan.Pagal šią teoriją, norint sutramdyti infliaciją, būtina pirmiausia keisti ekonomikos struktūrą, likviduoti disproporcijas. Vien pinigų, finansų ir kainų reguliavimu susidoroti su infliacija neįmanoma. Be to, restrikcinės priemonės, nevykdant struktūrinių permainų, gali sukelti ekonomikos krizę.Atsižvelgus į besivystančių šalių kovos su infliacija patirtį, buvo suformuluotos dviejų pagrindinių variantų antiinfliacinės stabilizavimo programos: ortodoksinė ir heterodoksinė (su galimybe egzistuoti ir mišrioms programoms). Pirmasis variantas taikomas pripažįstant infliacijos raidoje lemiamą pinigų, monetarinių faktorių vaidmenį; antrasis variantas taikomas nepiniginio pobūdžio rimtų infliacinių faktorių veikimo sąlygomis.Ortodoksinė programa numato maksimaliai panaudoti rinkos reguliatorius (laisvas kainas, darbo užmokesčio ribojimą, stabilaus nacionalinės valiutos kurso palaikymą), apriboti valstybinį ūkinį aktyvumą (būtina tik siekti subalansuoti biudžetą ir palaikyti pinigų kiekio apyvartoje prieaugio tempus pagal realias gamybos plėtimo galimybes). Kitaip tariant, ortodoksinė programa yra atvirai monetarinio pobūdžio. Tokios programos pavyzdys yra Tarptautinio valiutos fondo programa.Heterodoksinė programa numato ankstyvesnį reguliuojantį valstybės vaidmenį. Ji gali laikinai “įšaldyti” kainas ir darbo užmokestį arba pristabdyti jų augimą, dalyvauja kuriant rinkos infrastruktūrą, remia svarbiausias gamybos šakas, reguliuoja užsienio prekybą ir valiutos operacijas. T.y. ši programa numato priemones, kurias rekomenduoja nemonetaristinės pakraipos teoretikai.Daugelyje Lotynų Amerikos šalių šio amžiaus devintąjį dešimtmetį siautėjo hiperinfliacija. Iš tų šalių, sėkmingai susidorojusių su hiperinfliacija, tiktai Bolivijoje ir Čilėje stabilizacijos laimėjimai priskiriami ten panaudotiems ortodoksiniams metodams.Bolivijos vyriausybė kovoje su hiperinfliacija panaudojo vien tradicinius monetaristinius metodus: konfiskacinę pinigų reformą drauge su kitais kredito politikos vykdomais apribojimais, valstybės išlaidų mažinimu, mokesčių padidinimu, nacionalinės valiutos keitimo kurso kontrolės sustiprinimu. Tačiau monetarizmo laimėjimai kovoje su infliacija neatnešė šalies ekonomikai suklestėjimo.Čilėje buvo naudojami griežti ortodoksiniai (monetariniai) metodai. Tačiau lygiagrečiai buvo taikomos ir kitos priemonės (ilgam laikui nustatytas fiksuotas nacionalinės valiutos keitimo kursas; valstybė aktyviai parėmė struktūrinius ekonomikos pertvarkymus ir kt.).Kitose Lotynų Amerikos šalyse (Meksikoje, Peru, Argentinoje) iš pradžių vien monetarinių metodų naudojimas kovojant su hiperinfliacija sėkmės neatnešė, pirmiausia dėl šioms šalims didelį poveikį darančių pasiūlos sąlygojamos infliacijos faktorių. Ir tik panaudojus heterodoksines priemones, Meksika devintojo dešimtmečio pabaigoje, o Argentina ir Peru – dešimtojo dešimtmečio pradžioje susidorojo su hiperinfliacija, sumažino ją iki mažiau pavojingo šuoliuojančios infliacijos lygio.Taigi, Lotynų Amerikos patirtis liudija, kad netgi rinkos ekonomikos šalyse susidoroti su didele infliacija vien monetariniais metodais praktiškai retai pavyksta. Dažniausiai antiinfliacinė politika reikalauja ir adekvačių nemonetarinio pobūdžio priemonių.5. INFLIACIJA LIETUVOJEAtkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mes paveldėjome centralizuotą kainų nustatymo mechanizmą, deformuotą išteklių, produkcijos ir paslaugų kainų bei ją atitinkančią ūkio bei vartojimo struktūrą. Praktiškai per pusantrų metų Lietuvos ūkis buvo atskirtas nuo TSRS ūkio bei žengti esminiai perėjimo nuo centralizuotos ūkio valdymo sistemos prie rinkos ekonomikos žingsniai. Buvo nutraukti administraciniai Lietuvos įstaigų, organizacijų, ūkio subjektų ryšiai su TSRS valdžios struktūromis. Įmonėms buvo suteikta savivalda, panaikinta centralizuoto įmonių aprūpinimo ištekliais sistema; liberalizuotos kainos (išskyrus energetinius išteklius). Taip pat buvo parengtas ir įvykdytas valstybės biudžetas, parengta ir įgyvendinta gyventojų socialinio aprūpinimo sistema. Vėliau buvo įvesta Lietuvos nacionalinė valiuta, užmegzti kontaktai su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku bei kitomis tarptautinėmis institucijomis. Buvo atliktas milžiniškas darbas. Visa tai buvo daroma vykdant numatytas reformas.Visų pirma, buvo stengiamasi atsiriboti teisiškai. Po to buvo priimtas biudžetinės sandaros įstatymas, kuriuo jau buvo padėti pamatai ekonominiam Lietuvos atsiskyrimui nuo TSRS. Buvo imta vykdyti ir kainų reforma. Svarbiausias jos tikslas buvo pasiekti, kad kainos atspindėtų realią santykinę atskirų produkcijos ir paslaugų rūšių paklausą ir taptų pagrindiniu ir patikimu informacijos šaltiniu produkcijos gamintojams bei vartotojams.Staigiai įvykdyti kainų reformą ir pereiti nuo centralizuotų prie rinkos kainų buvo neįmanoma. Visų pirma, tam buvo per mažas privatus sektorius. Be to, Lietuvos ūkio struktūra buvo suderinta su TSRS struktūra ir būtų neatlaikiusi tokio lūžio. Nuo TSRS priklausė ir pinigų emisija, kas buvo labai neparanku Lietuvai. Besireiškianti infliacija privertė priimti įvairius nutarimus, palaipsniui liberalizuojančius kainas. Kylančios kainos kėlė gyventojų nepasitenkinimą ir vertė priimti kompensacijų mechanizmus. Tačiau kol Lietuvos ir TSRS piniginiai vienetai sutapo, jokios priemonės negalėjo padėti.Iki savo nacionalinės valiutos įvedimo Lietuva buvo visapusiškai integruota į nuvertėjančio rublio zoną, ir riboti infliaciją buvo netikslinga. Vykdant antiinfliacinę politiką, pigesnės prekės būtų išvežtos iš Lietuvos ir parduotos didesnėmis kainomis, o kainų skirtumą pasisavintų tarpininkai. Tuo tarpu Lietuvos ūkio subjektų, taip pat ir absoliučios gyventojų daugumos perkamoji galia būtų nepagrįstai sumažinta, palyginti su kitais rublio zonos dalyviais.1991m. kovo mėnesį buvo priimtas nutarimas iš dalies kompensuoti gyventojų indėlių nuvertėjimą dėl vienkartinio kainų padidinimo, išduodant korteles maisto produktų įsigijimui mažiausiomis kainomis. Taip pat buvo numatytos geresnės sąlygos iš biudžeto išlaikomiems asmenims.Tuo metu kainų kilimas Lietuvoje viršijo jų kilimą TSRS, kurios rinkoje dar viešpatavo deficitas. Tačiau Rusijai liberalizavus kainas, mūsų padėtis pablogėjo, nes dėl apsisaugojimui Rusijos padidintų muitų buvo sunku konkuruoti didžiulėje Rytų rinkoje. Maža to, didėjanti infliacija, smunkanti rublio perkamoji galia, didelis apyvartoje buvusių rublių perteklius sąlygojo prekių deficito Lietuvoje augimą. Siekiant apriboti prekių išvežimą, Lietuvoje buvo įvesti bendrieji talonai prekių įsigijimui.Bendrųjų talonų įvedimas laikinai sumažino rublių poreikį, sudarė palankias sąlygas prekių, kurioms pirkti bendrųjų talonų nereikėjo, kainoms, o tuo pačiu ir infliacijai didėti. Po to, kai Rusija ėmė vykdyti savo rinkos gynimo programą, infliacijos derinimas, kaip priemonė papildomam efektui prekyboje su Rusija gauti, jau tapo nebeveiksminga. Tuo metu jau reikėjo įvesti savo valiutą, tačiau to dar nebuvo daroma.1991m. buvo priimtas nutarimas liberalizuoti kainas. Šis sprendimas, taip pat beveik nekontroliuojamos didžiulės sparčiai nuvertėjusių rublių įplaukos, bendrųjų talonų emisija ir jų kainų mažėjimas, įmonių noras spręsti ekonominius sunkumus didinant kainas, įmonių ir gyventojų suinteresuotumas kuo greič…iau išleisti nuvertėjusius pinigus dar labiau skatino kainų kilimą ir įsuko infliacijos spiralę. 1992m. infliacija jau išaugo iki 1163%. Praktiškai šie metai gali būti vadinami didžiosios infliacijos metais.Vyriausybės pastangos susilpninti socialinius ūkio krizės padarinius netiesiogiai ribojant maisto produktų kainų augimą skaudžiai atsiliepė žemės ūkio produkcijos gamintojams.Smukus gamybai ir sumažėjus įplaukoms į valstybinį bei socialinį biudžetus, išsiderino iki 1991m. pabaigos veikusi kainų didėjimo ir darbo užmokesčio bei socialinių išmokų didinimo sistema. Atlyginimai ir socialinės išmokos buvo didinami pagal faktiškai surinktas lėšas, kurių nepakako kainų kilimui kompensuoti. Atėjo laikas pinigų reformai.1992m. įvedus laikinuosius Lietuvos pinigus – talonus – Lietuvos bankas jau galėjo reguliuoti apyvartoje esančių pinigų kiekį ir vykdyti savarankišką pinigų politiką. Tuomet jau buvo tikslinga nebedidinti kainų ir pradėti vykdyti antiinfliacinę politiką. Tačiau jau kitą mėnesį po talonų įvedimo infliacija šoktelėjo nuo 19% iki 29%. 1993m. sausio mėnesį ji buvo sumažėjusi iki 9,5%, bet iki balandžio vėl pasiekė 25%. Ir tik nuo to momento buvo pradėta vykdyti infliacijos ribojimo politika, tačiau per tą laikotarpį talonų kursas nukrito 2,3 karto.Nacionalinė valiuta – litas buvo įvestas 1993 birželio 25d. Tuomet infliacija siekė 6%.Litas buvo susietas su konvertuojama valiuta “plaukiojančiu” kursu. Plaukiojantis lito kursas kėlė šiokį tokį netikrumą pinigų rinkoje. O tai savo ruožtu lėmė lito kurso bei infliacijos svyravimus. 1994m. balandžio mėnesį litą susiejus su JAV doleriu fiksuotu kursu infliacija buvo 1,6%. Nors kainos kilo lėčiau nei 1992-aisiais, tačiau socialiniai jų kilimo padariniai buvo skaudesni. Esant stabiliam lito kursui, darbo užmokestis įmonėse keitėsi pagal faktinius veiklos rezultatus. Biudžetinių įstaigų darbuotojų, pensininkų bei socialiai remiamų gyventojų pajamų dydis priklausė nuo bendro nuolat smunkančio ekonomikos lygio. Jau nebebuvo galimybių didinti darbo užmokestį ir socialines pašalpas lygiagrečiai kainų kilimui. Be to, gyventojų socialinę padėtį dar apsunkino infliacijos laikotarpiu nuvertėjusios santaupos.Kai kurių ekonomistų nuomone, lito susiejimo su JAV doleriu trūkumus iš dalies kompensavo tai, kad valdžios struktūros nebeturėjo galimybės lėšų stygiaus problemą spręsti perteklinių pinigų emisija. Kita vertus, lito emisijos kaip papildomų Vyriausybės lėšų šaltinio netekimą ji kompensavo užsienio paskolomis.Pavėluota antiinfliacinės politikos pradžia bei lito įvedimas pratęsė didelės infliacijos laikotarpį ir tuo pačiu padidino neigiamus jos padarinius ekonomikos raidai.Kaip jau buvo minėta, didelę įtaką Lietuvos ekonomikai ir gyventojų socialinei būklei turėjo prarasti gyventojų indėliai, laikyti TSRS Taupomojo ir Užsienio ekonominių ryšių bankų Lietuvos filialuose. Valdžios struktūros didelės infliacijos sąlygomis turėjo spręsti gyventojų indėlių nuvertėjimo problemą, tuo labiau, kad nebuvo realių galimybių atsiimti TSRS bankuose sukauptų indėlių.1991m. pradžioje, rengiant Valstybinio turto privatizavimo programą, kartu buvo mėginta spręsti ir indėlių problemą. Buvo priimtas sprendimas trečdalį privatizuojamo valstybinio turto parduoti už grynus pinigus, o gautas lėšas skirti indėliams kompensuoti. Vyriausybei atsisakius vykdyti Valstybinio turto pardavimo už grynus pinigus programą, kartu faktiškai buvo atsisakyta spręsti gyventojų nuvertėjusių indėlių problemą.Įgyvendindama ūkinės reformos nuostatas ir kartu kovodama su infliacija, Lietuva rėmėsi tiek teorine, tiek praktine įvairių šalių patirtimi. Buvo pasirinkta iš esmės teisinga infliacijos mažinimo taktika. Tai patvirtina statistiniai duomenys: infliacija nuo 1163% (1992m.) buvo sumažinta iki 13% (1996m.). Per pirmuosius antiinfliacinės politikos vykdymo metus ji buvo sumažinta iki 188,6%. Nors tai dar aukštas lygis, tačiau jau priimtinesnis už 1992m. lygį. 1994m. buvo pasiektas 45,1% infliacijos lygis, 199…5m. – 35,7%, o 1996m. jau tik 13,1%. Infliacija mažėjo ir per pirmuosius 1997m. mėnesius ir metų pabaigoje sudarė 8,4%. Labiausiai tais metais padidėjo ryšių (28,7%), būsto išlaikymo (19,2%), alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių (17,8%) bei švietimo (15,4%) VKI. Pirmaisiais dviem 1998m. mėnesiais ypač stipriai (30,4%) padidėjo ryšių VKI, o šių dviejų mėnesių infliacija sudarė tik 1,5%.Pastaraisiais metais daugelyje pramoninių valstybių infliacija buvo per didelė, kad ją būtų galima vadinti šliaužiančiąja, bet ne tokia jau didelė. Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros “EUROSTAT” duomenimis mažiausia metinė infliacija šių metų vasarį buvo užfiksuota Suomijoje (0 proc.), Danijoje (1 proc.), Švedijoje (1,2 proc.) ir Čekijoje (1,4 proc.). Labiausiai kainos išaugo Latvijoje (7 proc.), Estijoje (4,6 proc.), Lenkijoje (3,5 proc.) ir Vengrijoje (3,4 proc.).Statistikams peržiūrėjus svorių sistemą, naudojamą vartojimo kainų indeksui skaičiuoti, išlaidų maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams lyginamasis svoris bendrose išlaidose sumažėjo 1,6 procentinio punkto, būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui – 1,3, tuo tarpu transportui – padidėjo 1,0, viešbučių, kavinių ir restoranų paslaugoms – 0,7, drabužiams ir avalynei – 0,6, būsto apstatymui, namų apyvokos įrangos ir kasdienei būsto priežiūrai – po 0,4, o alkoholiniams gėrimams ir tabakui bei poilsiui ir kultūrai – sumažėjo po 0,3 punkto. Tai reiškia, kad mūsų gyvenimo kokybė gerėja – žmonės mažiau išleidžia maistui ir daugiau kitoms reikmėms. Tačiau, Smarkiai kilus naftos produktų kainoms, be to, Lietuvai įstojus į ES ir šalyje pabrangus maistui, sveikatos apsaugai bei kitoms prekėms ir paslaugoms, 2004-aisiais šalyje po dvejų metų pertraukos užfiksuota infliacija. Finansų analitikai teigia, jog ir šiemet bei kitais metais išsilaikys infliacijos tendencija, ir pagrindinis jos veiksnys bus didėjančios gamybos išlaidos.IŠVADOSVieningos išsamios infliacijos teorijos nėra ir praktiškai negali būti dėl šios problemos platumo ir nenuspėjamumo. Egzistuoja ne vienas požiūris į infliaciją,o kartu ir ne vienas jos atsiradimo aiškinimas. Pagrinde yra skiriama paklausos sąlygojama, pasiūlos sąlygojama ir laukimo sąlygojama infliacija. Pagal mastą infliacija skirstoma į šliaužiančią, šuoliuojančią ir hiperinfliaciją, tačiau čia skiriamosios ribos nėra griežtai apibrėžtos.Infliacijos priežasčių yra labai daug, tačiau visos jos veikia per visuminę paklausą arba pasiūlą. Praktiškai kiekviena infliacijos teorija turi savo infliacijos priežasčių rinkinį, jos veikimo mechanizmo paaiškinimą ir jos bei jos pasekmių panaikinimo būdus. Populiariausios yra Dž. Keinso ir monetaristinė infliacijos teorijos.Šios teorijos konkuruoja tarpusavyje, ir jų populiarumas šalyje priklauso nuo to, kuri iš jų tuo metu vyrauja pasaulyje. Keinsistai visada bus linkę teikti prioritetą kovai su nedarbu. Nedarbas, jų nuomone, visuomenei “kainuoja” daugiau negu tam tikro lygio infliacija. Monetaristų nuomonė priešinga: infliacija daug nuostolingesnė ūkiui už nedarbą, ir bet kokių fiskalinės bei monetarinės politikos priemonių pirmasis tikslas turi būti infliacijos pažabojimasTačiau šios teorijos nėra tokios jau prieštaringos ir abi gali būti taikomos infliacijos pažabojimui, be abejo, atsižvelgiant į esamą padėtį. Besivystančios šalys kovai su infliacija naudojo ir keinsistų, ir monetaristų, ir struktūralistų rekomenduojamas priemones. Bet čia jų vaidmuo skirtingas. Dž. Keinsas teigė, kad stimuliuojantis infliacijos poveikis susijęs pirmiausia su pasiūla, kad didėjantis pinigų kiekis apyvartoje skatina mažinti palūkanų normą, o tai skatina investicijas, gamybą, didina užimtumą. Tačiau daugelyje besivystančių šalių toks mechanizmas nesuveikia, nes jose didėjanti pinigų masė dažniausiai sąlygoja ne mažesnę palūkanų normą, o aukštesnes kainas.Iš užsienio šalių bei dar nedidelės Lietuvos patirties taikant įvairias antiinfliacines priemones galima teigti, jog pagrindinės kovos su infliacija nuostatos turėtų būti sprendimų perspektyvumas, kompleksiškumas ir sistemingumas, nes tarp infliacijos teorijų yra daugybė tiesioginių ir grįžtamųjų ryšių, apsprendžiančių taikomų priemonių efektyvumą.Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijos tarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkio nesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, jog infliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas 1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų. Šiuo metu vis didesnį gyventojų nepasitenkinimą kelia nedarbas, tačiau infliacijos problema taip pat nepamirštama.PRIEDAIPRIEDAS NR.1 INFLIACIJA, %